(cc) (by:) —vg— [filologas (platesniąja prasme) ir batautojas]

2013-12-31

(561) Visiškai tarp kitko: apie palyginimus

kd300.ru; o donelaitis.lt atsiras nebent kitąmet
Paskutinė kalendorinių metų diena, žvelgiant pro langą – lapkritis, ne vėliau, gal net spalis; išėjęs parūkyt prisiminiau šįmet skaitytą tikrai, tiesiog idealiai žiemišką sakinį; 1986-ų sausio 2-ą užrašė Izidorius Stankaitis (buv. Vinco Krėvės sekretorius, prieš karą studijavęs Berlyne ir Varšuvoj, po karo – polit. kalinys, grįžęs ilgai dirbo Knygų rūmuos, gimęs 1909-ais, o kada miręs – taip ir nepavyko išsiaiškint):
Ypatingai eglės dabar gražios, jų šakos pasidabinusios suledėjusiu sniegu, atrodo kaip Paryžiaus aristokratės-ponios.
Ar kam dabar beateitų į galvą toks palyginimas? Savaime; nesistengiant stilizuoti.
Palyginimai kaip vertybinės orientacijos atspindys. Pagalvojau: jei būtų paprašyta nemažo būrio žmonių pridurt savo palyginimą, užpildyt tokią lyg ir anketą:
  • gražus/graži kaip ...
  • dailus/daili kaip ...
  • teisingas/teisinga kaip ...
  • kvailas/kvaila kaip ...
  • protingas/protinga kaip ...
  • laimingas/laiminga kaip ... [kiek būtų atsakiusių: kaip geležėlę radęs? – Gyvuok, Ričardai!]
  • nelaimingas/nelaiminga kaip ...
  • kūrybingas/kūrybinga kaip ...
  • turtingas/turtinga kaip ...
  • talentingas/talentinga kaip ...
  • etc. (reiktų dar pasukt galvą dėl kitų pozicijų, ypač „neigiamųjų“)
manau, daugiau apie save sužinotumėm negu iš visokių įprastinių apklausų.

Nežinau, ko palinkėt jums lyg ir švenčių proga, težinau, už ką padėkot: ačiū, kad skaitėt; o dar ir komentavusioms/komentavusiems – ypač nuoproti padėka.

2013-12-29

(560) Užparaštė, lxxxiv: apie žmonių šuninimą

LLTI bibliotekos fototekoj yra iškarpa iš Amerikoj leistos Vienybės, 1968-03-01 numerio, – nuotrauka Salomėjos Nėries motinos, gulinčios karste. Ta nuotrauka ir paskatino pavartinėt Aleknos dviknygę.
Laikraščių iškarpos kaip monetos: pažiūrėjai į aversą, užmesk akį ir į reversą. O minėtos iškarpos antroj pusėj – vertas dėmesio tekstas.

Vienybė buvo iš tų nedaugelio JAV lietuviškų laikraščių, kurie gan atvirai buvo atsigręžę veidu į sov. Lietuvą.
1968-ais skiltimis ėmė perspausdint Baltušio Parduotas vasaras. Ir štai vienas skaitytojas – toks Matas Luobas ar Matu Luobu pasivadinęs asmuo, iš Baltimorės – ėmė ir suabejojo Baltušio realizmu. Esą epizode, kur Laurynas, užtikęs Untulį kertantį miške ne savo uosiuką pavažai, rėkiąs: „Kelintą džiauni, šunie... Tai kelintą, šunie...“, rašytojas prasilenkiąs su teisybe:
Normaliai Lietuvoje žmonės keikmažodžių vartojo daug ir įvairių. Bet kad niekinančiai žmogų vadintų šunim ir dar už vagystę – neteko girdėti.
Svarbiausia šunies ypatybė yra ta, kad jis loja. Tad ir žmonėms, kartais perkelta prasme, būdavo duodamas šunies vardas už „lojimą“. „O, tas tai geras šuva, bus geras piršlys, o anas – tai koks jis šuva, – dar tik šunelis.“
Arba kai pasamdyti advokatai ar papirkti liudininkai teismuose dėstė savo įtaigojimus žmonės sakydavo: „Kas lakina, tam ir loja.“
[Dalies teksto trūksta? Lengvai patikrint negaliu, epavelde.lt Vienybė tik iki 1940-ų suskaitmeninta.]
Rodos, 1940 m. vienas pažįstamas bernas, jau propagandistas, sakė: „O tu burna, nebūk durna; mokėk loti – būsi soti. Turiu liežuvį, tai ir loju, o kas man...“
Prasidėjus karui per radiją išvien girdėjosi: „Germanskije sobaki – vokiški šunys.“
Rašytojas Baltušis tą veikalą [t.y. Parduotas vasaras] rašė iš savo piemenavimo laikų. Toks stiprus intelektas, bet, matyt, paveiktas vėlesnės laiko dvasios, atrodo, nesuderinamai su buvusiu keiksmažodžių leksikonu vargšą Untulį „šunino“.
Teisus Matas Luobas (vis dėlto greičiausiai slapyvardis) dėl to „šuninimo“, bet... Laurynas, Untulis su kažkuriuo Baltušio apsakymu mano galvoj siejasi, ne su Parduotom vasarom, kurias skaičiau, aišku, seniai seniai; „Virto ąžuolai“? — Turėsiu kuo užsiimt per pietų pertraukas iki naujų metų, dar ir vargu ar spėsiu išsiaiškint, nebent išdygęs Baltušio kūrybos tikras žinovas viens du imtų ir sudėliotų viską į deramas vietas :)

2013-12-25

(559) Epizodai, iv: Kazimieras Jaunius, melancholija ir žiūronai

atvirukas, 1919
[Šį epizodą mėginau trumpai papasakot per premijos teikimą; dabar pasistengsiu užfiksuot raštu.]

Įvadas epizodan. Kun. Kazimieras Jaunius: imčiau ir pasakyčiau, kad genialus kalbotyrininkas; lyginamosios kalbotyros pradininkas.lt, tyrinėjęs ne tik lietuvių tarmes, bet ir, būdamas Antano Baranausko mokinys, mėginęs sukurt tarmių nediskriminuojančią bendrinės lietuvių kalbos rašybą; tyrinėjęs ir lietuvių kalbos santykius su kitom kalbom, mokėjęs: lotynų, graikų, hebrajų [šitų kalbų prof. buvęs], sanskritą, vokiečių, prancūzų, suomių, estų, aišku, rusų ir lenkų ir dar balažin kiek kalbų; jo įžvalgas vertino didieji to meto vokiečių ir rusų filologai; turėjęs psichikos sutrikimą, kuris tuolaik vadintas melancholija (dabar tai vadinama depresija, bet depresijos yra įvairių atmainų, kun. Jaunių kankino tikrai ne kokia rudeninė); žmogus, kuriam buvo svarbu išsiaiškint, o ne parašyt straipsnį, kaip jis ką nors aiškinosi ir užfiksuot, kokias išvadas padarė.
Paskutinė prof. Jauniaus darbovietė buvo Petrapilio katalikų dvasinė akademija; dėl ligos (dažnai, per dažnai neateidavo skaityt paskaitų) teko palikt darbą. Mirė 1908-03-09.
Kai tik žinia apie „didžiojo mokslavyrio“ mirtį pasiekė Lietuvą, 03-12 iš Marijampolės Petrapilin kunigams profesoriams Jonui Maciulevičiui (= Maironiui) ir Pranciškui Bučiui atkeliavo Petro Kriaučiūno telegrama:
Gelbėkite Jauniaus knygas, kad nepražūtų. Jose mokslingosios jo užrašos.
Bučys paaiškina, kodėl tos knygos tokios svarbios: „Nabašnįkas ištisų veikalų maža teparašė; visus savo proto vaisius užrašinėdavo ant popieros skeltelių ir ant knįgų kraštų.“ Deja, Jauniui mirus, nieks iš artimesniųjų jo daiktais iškart nepasirūpino, tad policija, namų sargas ir kambario nuomotojas visus surišo į pundus, sukrovė ant žemės pašiūrėj ir ją užantspaudavo. „Šiteip daiktams ilgai pasiliekant, arba žiurkės juos sugriauš, arba drėgnumas juos sugadins. Labiausiai rūpėjo, kad nesupelėtų knįgos, nes tada užrašai išdiltų. Kitaip nabašnįkas nerašydavo, kaip tik paišeliu.“ Taigi kun. Pranciškus Bučys ėmėsi reikalo.

Dabar pats epizodas – tikslus aprašas a.a. kun. prof. Jauniaus palikimo apžiūros ir įkainojimo:
Nedėlioje 2 (15) kovo teismo priestolis su savo draugu, apielinkės sarg[u] (околоточный надзиратель), ir aš susirinkome 4½ valandą popiet ten, kur daiktai sudėti. Antspaudos buvo sveikos. Apžiūrėję ir surašę visus daiktus, knįgas sudėjome į du krepšiu, baltinius į trečią, o viršutinius drabužius surišome į didoką nešulį. Juogei negalima buvo knįgų skyrium paimti nuo kitų daiktų, aš apsiėmiau palaikyti pas save visą nabašnįko palikimą.
Brangieji daiktai: laikrodėlis, trįs kryželiai, revolveris ir dviakis žiūronas apkainoti 22 rub. 65 kap., viršutiniai rūbai 10 rub., baltiniai – 5 r. Knįgų su keliolika brošiūrėlių suskaitėme iš viso 60. Nors jų diduma buvo labai sudriskusios, bet norėdamas, kad antikvarai nepritilptų, jei atsieitų daiktus išstatyti licitacijon, aš knįgų kainą pastačiau 15 r. Taip ir užrašė į protokolą. Prie nabašnįko rasta taupomosios kasos 102 rub. 50 kap. Surašant daiktus buvo minėta, kad nabašįkas palikęs 31 rublį pinigais, bet niekokių dokumentų to dalyko negavau matyti. Taigi visas į raštus įtrauktasis nabašnįko turtas apkainotas 140 r. 15 k. Apkainavimas visų daiktų, išskiriant knįgas ir kryžius, gana pigus. [Apie pinigų vertę 1905-ais esu fiksavęs čia, vargu ar po trejų metų, 1908-ais, kas nors labai buvo pasikeitę.]
Toks tikslus a.a. kun. Jauniaus palikimo aprašas pateiktas kun. Bučio laiške katalikiško savaitraščio Vienybė redakcijai (1908, nr. 11, p. 166); laiškas baigiamas kvietimu atsiliept Jauniaus gimines, nes Bučys norįs „kuo greičiausiai atsiliuosuoti nuo atsakomybės prieš teismą už svetimus daiktus“.

Perskaičius šitą kun. Jauniaus daiktų aprašą vienas klausimas tebepersekioja jau seniai. Kam jam revolveris – galima suprast, juk per 1905-ų vad. revoliuciją Petrapily visokių velniavų dėjos, bet kam kunigui kalbotyrininkui žiūronai? – štai klausimas.
Coll. Jūratė Č. mėgino spėt: gal paukščius stebėdavo? – Bet ką ten Petrapily stebėsi? Varnas ir žvirblius? O iš nuomojamo kambario kun. Jaunius net į darbą paskutiniais gyvenimo metais nebeprisiversdavo išeiti.
Aidas M. pasiūlė tikrai poeto vertą versiją: esą stebėdavęs angelus. – O kodėl gi ir ne, jei sirgo schizofrenine depresija?
Nors vis tiek šitas klausimas neduoda ramybės. Gal kas nušvistų išsiaiškinus, kur tiksliai nuomojos kambarį kun. Jaunius? (Beprasmių klausimų nepaaiškinama traukiamoji jėga.)

2013-12-23

(480.1) Epizodai, ii: prieduras apie Rainių miškelį

Domo Rociaus polit. pamokos Jaroslavlio srity

Paieškos langely įrašius Rainiai, Google pirmiausia pasiūlo pasiskaityt lt.wikipediją. „Istorijoj“ – tik apie žudynes Rainių miškely 1941-ų birželį. O turėtų būti ne tik.

1941-ų gruodžio 23-ią tame pat miškely buvo sušaudyta apie 500 Telšių geto kalinių – mergaičių, merginų ir moterų, tarp kurių galėjo būti ir dukterų ar seserų tų vyrų, kurie liepos pačioj pradžioj buvo atvaryti atkast sušaudytųjų Telšių kalėjimo kalinių (vyrai sušaudyti liepos vidury šalia Rainių dvaro, priklausiusio Kiprui Petrauskui).
Gruodžio vidury gautą įsakymą iki metų pabaigos panaikinti getą Telšių valsčiaus policijos viršininkas Bronius Juodikis įvykdė pirma laiko, iki švenčių.

Jei nuspręstumėt pagerbt ir šias žudynių aukas: važiuojant nuo Varnių Telšių link, neprivažiavus Rainių koplyčios, yra mašinų stovėjimo aikštelė; perėjus į kitą kelio pusę, keliuku reikia pakilt miško link ir paeit apie 500 metrų; ten.

(Perskaičius Aleksandro Vitkaus ir Chaimo Bargmano str. „Žydų likimas Telšių valsčiaus mažuosiuose getuose“ naujausiam žurnalo Genocidas ir rezistencija numery: 2013, nr. 2(34), p. 100–115.)

P.S. (popiet) Ar žinojimas – išžudytieji žydai buvo Lietuvos Respublikos piliečiai – galėtų kaip nors paveikt bradauskinį tvarųjį idiotizmą (kunkuliuojantį to BNS pranešimo komentaruose; ir ne tik delfyje.lt, ir lryte.lt)? Nežinau.

2013-12-21

(558) Dėl juoko [ir ne tik]: apie chorėją [ir ne tik]

Esu užfiksavęs Sigito Gedos lyg ir prisiminimą apie neidentifikuotąjį Džeką, kuris rusiškai galėdavęs kalbėt jambais.
Jambas (ta ta ta ta ta ta...) ir XX amžiaus lietuvių poezijoj (iki 1970) buvo populiariausias metras, kaip yra nustatęs prof. Juozas Girdzijauskas [kiek teko girdėt, jau nebepakylantis iš patalo]. O antras pagal populiarumą – chorėjas (ta ta ta ta ta ta... bum čik bum čik bum čik...).
Jambas skamba iškilmingiau, didingiau, o chorėjas paprasčiau, juk ne šiaip daug dažnesnis tam tikro pobūdžio liaudies dainose – piemenų, humoristinėse. Pasak Kudirkos, pateikusio Tiesas eilėms rašyti, jambai galį išreikšt ar džiaugsmą, ar skundą, ar rimtą susipratimą, labai tinką dramoms, o lengvutis ir patogus chorėjas – jausmus guvesnius ir geriausiai tinkąs lyrikai (Raštai, t. II, p. 714).
Eiliavimų metrus prisiminiau vartinėdamas Bostone leistą prosocialistinį „geriausią visuomenišką laikraštį“ Keleivį, nepilną jo 1908-ų komplektą. Ir skaitinėdamas sueiliuotus įvairių įvykių aprašus, prie kurių vis pridedamas ir piešinys. Keletas pavyzdžių ir jums pasilinksminti. 

Iš paskaitos aprašo:
Vargą, badą mumis neša
     Vis kapitalizmas,
Tik mus gali išliuosuoti
     Vien socijalizmas...
Kad teip mokyti vyrukai
     Publikai kalbėjo –
Atsidžiaugt socijalistai
     Jaisiais negalėjo:
Gyrė juos, kaip tik išmanė,
     Garbino, guodojo
Ir ką tik, ką tik ant rankų
     Juosius nenešiojo.
Iš suvažiavimo aprašo:
Brooklynan mūs moterėlės
     Šįmet suvažiavo
Ir ten savo sąjungėlę
     Suorganizavo.
Delegatės daug kalbėjo,
     Vyrų „stoną“ barė,
Jogei šie iš moteriškių
     Sau verges padarė.
-------------------------
Gana moteris kankinti,
     Nors anos silpnesnės:
Kiekviens kriukis du galu tur',
     Antras daug skaudesnis.
Ir chorėjinis pamokymas vyrams:
Vyrai, jei jūs norit meilę
     Užpelnyt nuo moterėlių, –
Insišiurinkit mažiausiai
     Nors ant dešims tūkstantėlių.
10 000 USD 1908-ais – labai dideli pinigai, tikrai verti pamilti. :)
Eiliavimai nepasirašyti, tad pirmiausia įtart juos surašius dera leidinio redaktorių – tokį Stasių Michelsoną (1881–1973), su socialistais susidėjusį per 1905-ų blūdą; norėdamas išvengt arešto ir išplaukė Amerikon. O kaip dėl moterų suvažiavimo? – Apie jį galėjo redaktoriui papasakot būsimoji žmona Margarita Kapočiūtė, socialistė sufražistė. Bet čia tik šiaip. Grįžtant prie metrikos, kas kam tinka, pora amfibrachinių (pasak Kudirkos, tolydžio siūbuojančių, lyg luotelis ant vilnies, tai pakylančių, tai nusileidžiančių) posmų – jau tikrai Michelsono, pasirašytų:
O, gamta! kokia tu nedora!
Kam pritvėrei tu tiek gyvybių? –
Vandenį, žemę, pilną orą...
Visai nematytų esybių?!
-----------------------
Ir kam reikia žmogui gyventi,
Jei tik vargą jis gal matyti?
Jei amžių skurdęs tur pasenti,
Paskui numiręs – sukurmyti?
Keleivio redaktorius į „lyrinio subjekto“ klausimą greičiausiai būt atsakęs: kad mokslą pasitelkęs prieš neteisybes ir vargą kovotum.

2013-12-19

(557) Įsivaizduojamo pokalbio nuotrupa, xxxii

– Jei va imtų ir susiklostytų tokia situacija: tau reikia ką nors prasminga pasakyt apie dr. Joną Basanavičių publikai, kuri minta tik teleromanais, kaip suktumeis?
– Pradėčiau: Jojo žmona Eleonora Gabrie mirė 1889-ų vasario pabaigoj; džiova; Jis buvo šalia Jos iki paskutinio atodūsio, iš anksto – juk daktaras – suvokdamas, kad jokios vilties pasveikt nėra. Tada pacituočiau, ką Basanavičius užsifiksavo 1921 metų užrašų knygelėj sausio 9-ą: „Tiek metų praėjus nuo mirties, šiąnakt sapne pasirodė tarytum gyva Ellė: rodosi, gulėjo lovoje ir aš iš ryto su arbata siūliau jai valgyti pyragaitį.“ – Ar išsisukčiau?

2013-12-17

(556) Visiškai tarp kitko: du stabtelėjimu naršant Viktoro Aleknos opus vitae

A.a. Viktoras Alekna – ir tas, ir anas, ir dar trečias, bet jei reiktų įvardint jo reikšmingiausią darbą, gyvenimo veikalą, nedvejodamas pasakyčiau: dviem knygom išleistas Salomėjos Nėries gyvenimo ir kūrybos metraštis (1995 ir 1997).

Kas mums užkliūva skaitant poeziją? – Pirmiausia tai, ką galim prisitaikyti sau.
SN [...] metraštis, kn. 1, p. 146: 1926-02-18 Nėris skaitė Jeseniną. Ir išsirašė posmą iš „Певущий зов“:
 «Пляши, Саломея, пляши!»
 Твои ноги легки и крылаты.
 Целуй ты уста без души, –
 Но близок твой час расплаты!
Susiet save su bibline Salomėja – poetės vertas išgyvenimas.
[Prisilupęs filologijos studentas —vg— Saulėtekio bendrabuty 1980-tinių pradžioj kartkartėm vis imdavo pakiliai deklamuot Brazdžionio „Ką sakė mūrininkas Jėzui tą naktį“, – prieš tai entąjį kartą paskelbdamas, kad jo tėvas – mūrininkas.]
---------------------------------------------------------------------------------------------------------
SN [...] metraštis, kn. 2, p. 622: 1944-08-11 S.N., norinti kuo greičiau grįžti į Lietuvą, rusiškai rašo laišką iš Maskvos Vilniun Petrui Veržbilauskui (su kuriuo ofic. susimetrikavusi, lyg ir de jure vyrui), Alekna pateikia vertimą:
Brangus Petrai Petrovičiau!
Pagaliau sulaukėm Jūsų laiško. Jis trumpas ir nelinksmas, bet aš suprantu, kad kitaip ir būti negali – kur dar girdėti mūšio ūžesys ir parako kvapas. Kur mūsų gimtosios vietos? Kas ten dabar dedasi ir ką mes ten rasime?
Su Jūsų išvažiavimu prasidėjo nemalonumai [toliau dvi eilutės neįskaitomai užbrauktos violetiniu rašalu, o laiškas rašytas mėlynu rašalu] aš labai susijaudinusi ir laukiu Jūsų. Aš jaučiuosi visai ligonis ir neturiu jėgų grumtis su žmonių niekšingumu. Atvažiuokite nors neilgam, kad būtų galima viską sutvarkyti. [...]
Pasirašo: Serafima [= Salomėja] ir Valodė [= Salomėjos ir Bernardo Bučių sūnus Sauliukas].
Pagalvojau: juk ne tik man, ir jums būtų įdomu, kas tose užbraukytose eilutėse buvo parašyta? Plika akim, aišku, neįžvelgsi, bet multispektrinė laiško originalo (nesiaiškinau, kur jis saugomas) analizė tai palygint lengvai atskleistų (pernai vasarą taip buvo tyrinėti Donelaičio rankraščiai siekiant nustatyti, ar kas po plika akim matomais tekstais neslypi; neslypi; tyrinėjo žmogus, apvažiavęs su savo aparatūra iš Vokietijos; kitąkart vargu ar beatvažiuos; projektas).
-------------------------------------
Kodėl naršiau Aleknos knygas apie Nėrį? – Rinkau medžiagą greičiausiai taip ir neišrašysimai dienos (vasario pirmos) istorijai, kuri turėtų prasidėti maždaug taip: „1968 metų vasario 1 dieną Cicero, tuolaik dar būdavo patikslinama: prie Chicagos, mirė Uršulė Žemaitytė-Bačinskienė, Salomėjos Nėries motina.“ [Ši data Aleknos neužfiksuota.]

2013-12-16

(555) Užparaštė, lxxxiii: apie žodžius ir jų junginius


Šeštadienio naktį per „Svobodą“ klausiaus Alžyre gimusio Luis Martinezo monologo apie gimtąją kalbą (prancūzų ir ispanų žavus mišinys; tekstą skaitė rusiškai, nes verčia iš rusų). Užsifiksavo: „Слово – живое существо.“ Žodis – gyvas padaras. – Bet šaltakraujis. Kaip kokia musė.
Žodžiai kaip musės – paskraido paskraido, pazyzia ausyse ir sulenda į plyšius, įsitaiso žodyno puslapiuos savo grafiniu pavidalu. Plg.: didžiajame 20-ies tomų LKŽ-e aprašyta apie pusė milijono žodžių, o dabartinės LKŽ-e – tik apie 80 tūkstančių.
Bet būna ir taip: vasarai baigiantis šiukšlių kibiran įmeti kokį pradėjusį pūt obuolį ar graužtuką ir užmiršti; kitąvakar grįžęs iš darbo žiūri – didžiausias vaisinių muselių spiečius virtuvę jau okupavęs.
Va toks okupantas yra būdvardis tvarus, -i, užplūdęs mūsų kalbą pastaraisiais metais. Pirmažodis sustainable (prisimenu kažkur skaitęs) buvo populiariausias anglų kanceliarinės kalbos žodis 2006-ais. Ar tvarus, -i dabar ne populiarumo viršūnėj?   
... tvarioji plėtra, tvarusis augimas, tvarioji aplinka, tvarusis turizmas, tvarioji kalba, tvarusis miestovaizdis, tvarioji lyderystė, tvarusis transportas, tvarioji mada, tvarusis švietimas, tvarioji gyvensena, tvarusis mobilumas, tvarioji miškininkystė etc., etc.
Net tvarusis miestelis Vilniuj atsirado. O juk buvo laikai, kai šis būdvardis siejosi tik su fizikoj žinomais tvarumo (vėliau pervadintais į tvermės) dėsniais, pirmiausia energijos. – Ne ketindamas ieškot ir siūlyt tikslesnių pažyminių ėmiaus šio įrašo. Jei jau einama – reikia eit iki galo.

Jei tuoj viskas taps tvaru, skubu įsiliet į kolaborantų gretas su savuoju siūlymu: manau, kuo puikiausiai galėtų gyvuot ir žodžių junginys tvarusis idiotizmas (arba tvarioji kvailybė). Štai pavyzdys – straipsnio, kad The New York Times rašė ir apie Žaliojo tilto skulptūras, pirmasis komentaras:
nauja Lietuva
isveztu pagaliau ir viskas ,nauji vejai ikveptu tilta, miesta ir sali, tai butu panasu i gaivu ziemos ryta be sniego su tekancia saule
Nebent ironiją būtų galima įžvelgt (kaip Troy bandė Tumino спектаклю atveju), bet čia jau būtų greičiau sarkazmas.
Arba tas per gerklę lendantis reklamų primygtinis siūlymas pradžiugint. Na, šunį, katę nupirkęs gero ėdalo gal ir pradžiuginsi, bet kai išgirsti:
Pradžiuginkite savo televizorių – užsakykite [...] auksinį paketą nuo 29 Lt/mėn.,
kitas įvertinimas neateina galvon, tik tvarioji kvailybė.
Beje, svetainėj grani.ru yra tokia skiltis (kažkodėl vadinama tinklaraščiu) „Дерьмометр“. Aišku, mes, ES piliečiai, žmones šūdmaliais viešai vengiame vadinti, bet juk galėtume sakyt ir rašyti: tvariojo idiotizmo adeptų manymu, pasakymas „lenkai nuo tada pikti ant lietuvių, kada mūsų lietuvis Jogaila jų karalienę išdulkino“ yra labai juokingas. – Net tvariosios kvailybės apraiškų sankaupa galėtų atsirast, nes interneto adresai tvariojikvailybe.lt ar tvarusisidiotizmas.lt kol kas neužregistruoti (regis).
P.S. Rusai jau išrinko 2013 metų žodžius, posakius ir frazes.

2013-12-15

(554) Tarp kitko: prisiminimai grįžtant iš Pilaitės

Pirmiausia turiu prisipažint: klydau. Maniau, iš viešojo transporto pertvarkos man nebus jokios naudos, bet, paaiškėjo, yra. Į darbą važiuoju kaip važiavęs 19 troleibusu, o grįžtu namo – vis dažniau, nes vis anksčiau ima temti, stypsot stotelėj ir laukt retai kursuojančio savojo troleibuso visai nesinori – su persėdimu: nuo Tuskulėnų rimties parko iki Sietyno stotelės 4G, pereinu Laisvės prospektą, o tada jau bet kas, tiesiai važiuojantis, tinka iki namų.
Viena tik bėda: dvigubai didesnė tikimybė, kad įsiskaitęs imsi ir neišlipsi reikiamoj vietoj.
Taip ir atsitiko ketvirtadienį. Kai autobusui stojant pakėlęs akis nuo Agnės Žagrakalytės pirmojo romano susivokiau, kad lipt reikia, jau buvo per vėlu – nebespėsiu prisiirt iki durų, teko pripažinti. – Išlipau Pilaitėj, nebeatsimenu, kaip vadinas ta stotelė. Oras šlykštus, jau beveik sutemę, visai nesiorientuoju šitam rajone, klaidžiot nesinori, o kelią atgal iki Laisvės prospekto visai gerai įsiminiau, nebe skaitymas buvo galvoj. Ai, imsiu ir grįšiu pėščias. Perėjau gatvę ir – Spaudos rūmų link. Aišku, po kokių 15 min. ėmiau gailėtis, kvailiu save vadint, bet buvo jau per vėlu.
Visą kelią save keiksnot nuobodu, tai ėmiau naršyt po atmintį, ieškot ko nors malonaus. Užkliuvau už plaukimo baidarėm Jūra 2010-ų liepos pačioj pabaigoj.
Antra diena, artėja pietūs; kadangi išplaukėm palygint anksti, dauguma jau būtų nieko prieš sustot, ištraukt užpakalius iš baidarių ir konservų kokią dėžutę sudorot. Iš kairiosios pakrantės nieko gero neverta tikėtis, tai žvilgčiojam dešinėn. Žiūrim, visai graži pievelė, ir krantas tikęs baidares lengvai ištraukt, be to, pašiūrė stovi, o ten net stalas yra. Liovęsi kastis į priekį pasitarėm ir nutarėm: stojam, nors greičiausiai privati valda, bet mes tik trumpam, daugiausia pusvalandžiui, jei ką – sumokėsim tuos kelis litus.
Kas prie maišo su maistu, o kas pešdamas cigaretę aplinką pirmiausia apžiūri. Ir ugniakuras, akmenim apdėtas, ir suolelis šalia, ir popierių įkurom palikta. Laikraščių, net knyga be viršelių guli.
Kelių pirmų dešimčių lapų nebėr, bet aišku: mokyklinis lietuvių literatūros vadovėlis, tas, kurį teko študijuot. Perbėgau akim liekanos pirmus puslapius: apie simbolizmą, Balį Sruogą, ir Kirša paminimas etc., ir taip neįdomu pasirodė. Tada ir kilo mintis, kad reiktų pertvarkyt mokyklinę programą.
Gana to literatūrocentrizmo. Kalbos reiktų mokyti[s] visose klasėse, šnekėt ir rašyt teks kad ir kokiu keliu po vidurinės žmogus pasuktų, o literatūros, visiems privalomos, gana iki vienuoliktos klasės. Paskutinius dvejus metus žmogui turėtų būt leista pasirinkti pagal polinkius: literatūra / muzika / dailė / teatras ir kinas. Pasigilint į kurią nors meno sritį visai neblogai, estetinį skonį reikia palavint, bet visai nebūtina tai daryti vien per literatūrą. Na ir kodėl abiturientas negalėtų rašyt svarstomojo pobūdžio teksto pasitelkdamas pavyzdžių ne iš poezijos, dramos ar prozos, o iš dailės, muzikos ar teatro istorijos ir dabarties?
Štai ką prisiminiau pėdindamas iš Pilaitės Spaudos rūmų link. Ir pagalvojau: ne tokia jau ir beprotiška mintis tuokart buvo aplankiusi (tiesa, pievelės šeimininkai nepasirodė, susimokėt nereikėjo). Jaunuolių estetinis skonis pasitelkiant savą ir kitų literatūrą visuotinai lavinamas lavinamas, lavinamas lavinamas, o kas iš to? Perkamiausios/skaitomiausios knygos – visokie pilki atspalviai, ergo, iš to lavinimo naudos praktiškai jokios. 

2013-12-13

(553) Visiškai tarp kitko: rašytojų indėlis literatūrologijon

Romas Gudaitis:
Manęs daug kas klausia, kuo skiriasi esė nuo straipsnio? Štai jums atsakymas: kai autorius rašo be dantų ir kūrinys bedantis – tai esė, o kai aštriai rašo dantingas žmogus – tai publicistika ir gilios teorinės įžvalgos bei apmąstymai. (cit. iš čia)
Ir jokių svarstymų nereikia. Patikrinai dantis, kaip kokiam perkamam arkliui, ir viskas aišku.

[12-20] Andrius Jakučiūnas:
[...] „esė“ paprastai vadinu tai, kas yra aptaku, beprasmiška ir nekokybiška, kas gal jau nebe visai literatūra [...]. (LM, 2013-12-20, p. 13)
Eseistikos (tapusios mada?) saulėlydžio ženklai? O gal priminimas, kad eseistika yra ne tai, ką įsivaizduojam ja esant? Pirmiausia: short piece of writing written from an author's personal point of view; ar point of view gali būt įvardintas kaip beprasmis? – Tada tai ne point of view.

(552) Vilniaus vaizdai, xxii

Neilgtrukus jau bus mėnuo, kai penkiskart per savaitę einantį į darbą pasitinka šitas traškučių pakelis.

Toj vietoj augo liepa, senutė; pernai rudenį ją nupjovė; kurį laiką stirksojo kelmas – nei išpuvęs, nei ką; kodėl būtent šitą liepą nupjovė, nors ji niekuo iš esmės nesiskyrė nuo tebeaugančių, – nežinia.
Šią vasarą kelmą išrovė ir pasodino JCDecaux vitriną.
Savivaldybė, matyt, šitai reklamos agentūrai vis jaučiasi esanti skolinga už dviračius.

Nežinau, gal esu konservų konservas, bet bjauriai rėžia akį naujasis vaizdas. Jei jau ta senoji liepa pagrįstai buvo pripažinta kaip nupjautina, kodėl nepasodinus jaunos liepaitės? – Taip, naivios svajonės, ir sykiu – kaltės jausmas.

2013-12-11

(6.1) Septinta ryto: prieduras po ketverių metų apie mirusiųjų apraudojimą

Septinta ryto

Algimantas Mackus, rengdamas spaudai savo poezijos knygą Chapel B, pats nurodė, kad „Mirtiškosios“ modelio ieškotina Pauliaus Celano „Todesfuge“, o „Raudiškosios“ kai kurios vietos atliepia Federico Garcíos Lorcos „Llanto por la muerte de Ignacio Sánchez Mejías“, tik mirties laikas pakeistas.
Celano „Mirties fugos“ yra net du vertimai – Henriko Nagio ir Sigito Gedos; gretinant/lyginant gal geriau remtis Nagio vertimu, nes jį (Literatūros lankai, nr. 2, 1953, p. 6) tikrai buvo skaitęs (ir įsiskaitęs?) Mackus. Šitą vertimą ir nurodžiau A.M. rinktinės Ir mirtis nebus nugalėta (1994) komentaruos.
Dabar jau yra, senokai yra ir Lorcos vertimas – Juozo Mečkausko-Meškelos, „Ignacio Sánchezo Mejíaso apraudojimas“. Vis neišeina iš galvos vienas skirtumas.
Lorca:
Aš noriu čionai išvysti vyrus, rūsčiais balsais
tramdančius žirgus ir perplaukiančius upes:
vyrus, kurių kaulai skamba, kai gieda
burnomis, pilnomis saulės ir titnago.
Mackus:
Aš norėčiau, kad čia susirinktų
senos lietuvės raudotojos
ir stambiom įgudusiom ašarom
priverktų ašaruves.
Gal ir klystu, bet atrodo, kad tai kažkokio esminio, mentalinio lygmens skirtumo atspindys.

2013-12-09

(551) Visiškai tarp kitko: atbulinė pavara, minties

Perskaitai teiginį, kuris labai tiktų kaip vertinamasis. Tarkim, iš Émile’io Ciorano Žlugimo mokslo:
[...] jis kalba kitų vardu, jo „aš“ myli daugiskaitą. O tas, kuris kalba kitų vardu, visada yra apgavikas. Politikai, reformatoriai ir visi tie, kurie remiasi kolektyviniais interesais, yra sukčiai. (Metai, 2002, nr. 4, p. 138, vertė Zigmantas Ardickas)
O tada imi galvot, ką čia taip įvertinus.

2013-12-08

(550) Tarp kitko: spėjimas, iii

Jau dukart esu mėginęs spėt, kas taps Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatais: pirmąkart (2009) atspėjau penkis iš šešių, o antrą (2011) – tik du iš šešių. Kodėl juokais nepamėginus dar kartą?

Ryt per pietus sužinosim dar šešių vardus pavardes. Galvojant apie kandidatų 12-tuką (ar kas nors rimčiau šįmet piktinosi, kad vieni vyrai?), susidėstė toks šešetukas:
  • literatūra (du kandidatu) – Vytautas Martinkus;
  • muzika (net penki kandidatai) – Vladimiras Čekasinas, Giedrius Kuprevičius ir Vytautas Miškinis;
  • vizualù (du kandidatu) – Algirdas Šeškus;
  • už viso gyvenimo nuopelnus (trys kandidatai; pagal premijos nuostatus, regis, tik vienam gali skirt; kebliausia spėt) – vis dėlto: Donatas Banionis [spaudimas komisiją greičiausiai paveiks; balsuočiau už Budraitį].
-------------------------------------------------------------------------

12-09, 14:10 Esu sutrikęs. Ne dėl to, kad vėl tik du teatspėjau. Loterija tos premijos. Dėl kitko. Cituoju premijos nuostatus:
2. Kultūros ir meno premijomis siekiama skatinti kūrėjų kūrybą, įvertinti reikšmingiausius kultūros ir meno kūrinius (toliau vadinama – kūriniai), Lietuvos ir Pasaulio lietuvių bendruomenės kūrėjų sukurtus [per] pastaruosius septynerius metus, taip pat ilgametį kūrėjo kūrybinį indėlį į kultūrą ir meną.
3. Kasmet skiriamos ne daugiau kaip 6 kultūros ir meno premijos, iš jų ne daugiau kaip viena premija gali būti skiriama už ilgametį kūrėjo kūrybinį indėlį į kultūrą ir meną.
Jei už viso gyvenimo nuopelnus apdovanotas operatorius Jonas Gricius, savaime kyla klausimų: (1) ką tokio reikšmingo per pastaruosius 7-erius metus yra sukūręs Donatas Banionis, Juozo Miltinio kūrinys? (2) ar vienas kitas Juozo Budraičio vaidmuo per pastaruosius 7-erius metus tikrai tokie vertingi, vertingesni už, tarkim, Rasos Samuolytės Ofeliją ir Sonią?
Viskas, daugiau nebespėliosiu.

(549) Užparaštė, lxxxii: apie vieną žodį

Neseniai vartinėdamas prieš karą Brooklyne, NY, leistos Tiesos (organas Lietuvių darbininkų susivienijimo) labai nepilną komplektą, buvau užkliuvęs už skilties pavadinimo Trumpmenos (įprasta vadint Trumpai). Šįryt prisiminiau ir pagalvojau: visai tikęs ir gal net pasiskolintinas žodis (nom. pl.; po sakinį kitą apie įvairius įvykius ar ką kita).
Yra jis užfiksuotas LKŽ, bet reikšmės siunčiama ieškot už devynių kalnų:
trumpmenà sf. (3b) NdŽ žr. trumpuma 1.
trumpumà sf. (3b) Š 1. NdŽ žr. trumpumas 1: Čia jau davaliai trumpumõs Grv.
trumpùmas sm. (2) DP580, Rtr, Š, DŽ, NdŽ, KŽ; SD164, R235, MŽ313, N, LL68, L trupumas (1) 2 trumpas: 1. Gana jau trumpùmo suknelės Dglš. Na ir trumpùmas andaroko! Ign. Kojelių ilgumas, uodegos trumpumas – gal iš balos toks gražumas kiškio prigimimo! LTR(Ds). ^ Į ką dega žvakė? – Į trumpumą rš.
O juk galima pasakyt labai paprastai: smulkmena – smulkus koks dalykas, o trumpmena – trumpas koks dalykas. Būtent tokia reikšme ir vartojamas šis žodis toj Tiesoj.
Movies = judžiai nebent kalbos istorikams galėtų praversti kaip nesėkmingos atitikmenų paieškos pavyzdys.

2013-12-06

(548) Rastinukai, xxxi: Kusikovas, galbūt (iš)vertęs Donelaitį

Jau senokai akis buvo užkliuvusi už šio bibliografinio aprašo, esančio LNB kortelių vaizdų kataloge. Maniau, atsiras kokia laisvesnė valanda, nersiu teksto link.
Prieš keletą dienų prisiminęs, pasiaiškinau, kas tas Aleksandras Kusikovas. 1896 Armavire – 1977 Paryžiuj; poetas imažinistas (pasak Wolfgango Kasacko, jo lyrika „отличается пессимизмом и чувством одиночества. В ней отражается всемирный хаос, особенно в ат­мосфере большого города: поэт ищет выхода, обращаясь к религии и к природе родного Кавказа.“
Paryžiuj gyveno nuo 1924-ų, vadinas, Juozas Tysliava su juo galėjo būt pažįstamas.
Bet kad tokius eilėraščius rašantis poetas susidomėtų ir net imtų verst Donelaitį – sunkoka patikėt. Tačiau kokių tik keistenybių neatsitinka. Išspausdintų Donelaičio vertimų bibliografijoj toks asmenvardis neminimas. Tuolab didesnė intriga.
Vakar vakare užsiplikęs matės tariau sau: gan, pasižiūrėk pagaliau, ką ten Tysliava apie tą Kusikovą prirašė. Įlendu į epaveldą.lt, prisikapstau prie Lietuvos žinių reikiamo numerio, peržiūriu vienąkart, kitąkart – nėr jokio Tysliavos straipsnio.
Bibliografinis publikacijos aprašas negalėjo atsirast iš nieko, ergo, reikia elgtis senoviškai: imt popierines ir tikrint de visu.
Šįryt tą ir padariau. Išvada: epavelde.lt trūksta įdėtinio lapo, p. 4 ir 5. Tysliavos straipsnis 4-ame. Ilgokas, bet vertas dėmesio.

Įžanginės pastraipos:
Kusikovo portretas, įdėtas prie straipsnio
(dailininko autografo, deja, neįskaičiau)
Budelis ir vienuolis. Piktas ir kuo geriausias. Pasiutęs ir kuo tyliausias. Beprotis ir pats sveikasis.
„Nekenčiu žmonijos“ ir „kiekvieną myliu aš aukščiau dangaus“. Tokis šio rusų poeto Aleksandro Kusikovo apibūdinimas. Jo gyslose teka laukinis čerkesų, kalnų plėšikų, kraujas, o jis augo ir auklėjosi rusų kultūroj. Štai dėl ko savo pirmoj poemoj Aleksandras Kusikovas kantriai stengiasi suvienyti nuogą ir kraujuotą korano kalaviją su trumpu ir visa atleidžiančiu evangelijos kryžium. Pirmoji jo poema vadinasi „Koevangelijaran“.
Toliau pasakojama Kusikovo biografija, pristatoma poetų imažinistų grupė, kuriai priklausė ir Jeseninas; išvardijami kritikai, rašę apie jo kūrybą, visas pulkas; apie kritikus Kusikovas esą mėgstąs sakyt: „Čeho-čeho, a etoj driani u nas v Rossii mnogo.“ – O dabar įdomiausioji Tysliavos straipsnio dalis:
Paryžiuj aš buvau labai nustebintas, kada man ten tik ką susipažinus su žinomu rusų rašytoju Ilja Erenburg iš jo lūpų teko išgirsti apie tai, kad Al. Kusikovas mokąs lietuvių kalbos, tačiau aš buvau dar labiau nustebintas, kada aš, apsilankęs pas jį patį, pamačiau jo išverstą į rusų kalbą Duonelaičio „Metų laikai“. Jis susidomėjęs Pabaltijo tautų kultūros vystymosi [1922-ais pakeliui į Berlyną mėnesį užtruko Estijoj], kuris, anot jo paties, nieko bendra neturįs su Rytų ir Vakarų kultūromis. Lietuva, kaipo romantinga savo praeitimi ir turtinga folkloru bei gražia savo kalba, jį labiausiai patraukė ir todėl apie naują atgimusią Lietuvą jis savo straipsniuos rašo ne tik rusų, bet ir prancūzų spaudoje. Be to, poetas Al. Kusikovas pradėjo ruošti rusų kalba lietuvių poezijos antologiją, kurią išleisianti Maskvos valstybinė knygų leidykla.
Taip pat dar šią žiemą jis žada aplankyti Lietuvą ir Kaune duoti savo literatūros vakarą.
Ir kiek čia tiesos, o kiek svajojimų-ketinimų?
Gal ir vertė Kusikovas Metus, bet kad visus būt išvertęs – labai abejotina. Gal ir galvojo apie lietuvių poezijos antologiją, bet kad Maskvoj ją kas išleistų – vargu oi vargu. Vienintelį Kusikovo vertimą pavyko išsiaiškint buvo išspausdintą – Tysliavos „Elli“ (Kaune ėjusiam Эхо, 1925-11-15); gal buvo ir daugiau. Vieną Kusikovo eilėraštį – „O argi vėjas vėją nesutinka“ – į lietuvių (atsilygindamas) išvertė Tysliava, paskelbtas greta straipsnio, bet: 1967-ais išleistoj T. rinktinėj Nemuno rankose tas vertimas neperspausdintas; suprantama – autorius dar buvo gyvas ir gyveno Paryžiuj.
Tai vertė Kusikovas Donelaitį ar ne, jei vertė – kiek išvertė? – į šituos klausimus būtų galima atsakyt tik pastudijavus jo archyvą, jei toks išliko.
Galimas dalykas, jį tektų vadint antruoju Donelaičio vertėju į rusų kalbą. Pirmasis (kaip primenama ir redakcijos prieraše) – Viačeslavas Ivanovas, apie 1917-us rengtam, bet taip ir neišėjusiam lietuvių literatūros almanachui rusų kalba išvertęs „Pavasario linksmybių“ 201 eilutę.

2013-12-04

(547) Vilniaus vaizdai, xxi

Prieš keletą dienų varčiau 1958-ais išleistą albumą Vilnius: Architektūra iki XX amžiaus pradžios. Štai šita S. Šimanskio nuotrauka, daryta greičiausiai 1956–1957 metais, įstrigo – tas darželis Alumnato kiemo vidury. Teisus buvo Bułhakas: „Vilnius tik dedasi miestu, nesėkmingai stengiasi juo būti, nors, nepriklausomai nuo laiko tėkmės ir jo dvasios, visada lieka kaimu.
(O dabar jau miestas?)

P.S. Labai nemėgstu, kai minimi žmonės lieka bevardžiai, tik su inicialu. Tame albume yra net 45 Šimanskio nuotraukos. Pamėginau pasiknaisiot, kas jis toks. Manau, kad tas fotografas – Sergejus Šimanskis (1898–1972). Vilnių fotografavo gal ir anksčiau negu 1956-1957-ais.
P.P.S. (12-05) Nieko anksčiau nežinojau apie šį fotografą, fiksavusį ir Vilniaus vaizdus, net pavardės nebuvau girdėjęs; bet tai visai suprantama, nesu fotografijos istorikas. Paklausiau žinovės, Margaritos M., ar kas nors kur nors iš mūsiškių yra apie jį rašęs. Atsakymas: „neteko nei skaityti, nei girdėti apie Šimanskį – man tai naujiena“. —  Juokaujant: štai ir tema bakalauro darbui.

2013-12-02

(546) Iš popieryno, xv: apie (vis dar?) neišėjusią knygą

Juokinga tikriausiai, bet kai kuriuos internete perskaitytus tekstus atsispausdinu. Anksčiau – dažniau, dabar vis rečiau. Šįryt įsimečiau kuprinėn (peržiūrėt prieš išmetant į atitinkamą konteinerį) pluoštą tokių atspaudų.
Atsimenat, buvo tokia svetainė omni.lt; visai įdomių dalykų galėdavai paskaityt.
2004-06-18 ten paskeltas ir ELTA-os parengtas tekstas apie dabar jau a.a. Augustiną Savicką jo 85-mečio proga (šito pranešimo Google neranda likusio ir neprašapusiose svetainėse). Jame, be kita ko, rašyta:
Tapytojas rengia ir naują knygą apie Mikalojaus Konstantino Čiurlionio paveikslų stebuklus, kurią žada išleisti „Tyto alba“ leidykla, prieš keletą metų išleidusi A. Savicko atsiminimų knygą „Žalia tyla“.
Apie tūkstančio puslapių apimties knygoje A. Savickas stengiasi pažvelgti į M.K. Čiurlionio dailės kūrinius ne kaip [= iš] meno teoretiko, o iš tapytojo pozicijų. Autorius nevengia ir pakritikuoti garsiausio lietuvių menininko: „Iš M.K. Čiurlionio padarė stabą ir nemato jo silpnesnių pusių. Jo kūryboje būta ir gan miesčioniškų, paviršutiniškų dalykų. Vis dėlto turime pripažinti, kad Čiurlionis yra stipriausia ‘korta’ lietuvių dailėje“, – sakė A. Savickas, ir anksčiau tyrinėjęs M.K. Čiurlionio kūrybą [studija M.K. Čiurlionis su Juozu Gaudrimu, 1965], nutapęs paveikslų ciklą jo gyvenimo ir kūrybos motyvais.
Neišėjo tokia knyga, o išties būtų įdomu paskaityt dailininko, turinčio ir pasakotojo talentą, svarstymus apie kitą dailininką. Kodėl neišėjo? – paklausiau leidyklos galvos. Pasirodo, apie galimą knygą „Tyto alba“ tuolaik išgirdo iš Laimos Kanopkienės, parengusios Žalią tylą (2002). Išgirdo, o vėliau – tyla, ir tiek.

2013-11-28

(545) Epizodai, iii: prancūzų dar lingua franca

Laikas: Pirmasis pasaulinis karas; vieta: Voronežas, į Rusijos imperijos gilumą pasitraukusių lietuvių gimnazijos bendrabutis.
Pas bendrabučio vedėją kun. Astrauską dažnai pietų ateidavęs pradedantis lotynų kalbos mokytojas Juozas Balčikonis. Gimnazistai bar bar bar į vedėjo duris. Balčikonis:
– Entrée!

Užfiksavo Salys Šemerys, ten mokęsis (Žmonės mano gyvenime, 1997, p. 10).
Reakcijos: (1) O kodėl ne lietuviškai? (2) Aaa, viskas aišku. Kas barbena į duris – nematai, nežinai, todėl geriausia pasitelkt lingua franca; prancūzų kalba tuolaik dar turėjo tokį statusą.
Smulkmena, aišku, bet visai smagu teisingai atsakyti.

2013-11-26

(544) Visiškai tarp kitko: bostoniškė LE internete

Nežinojau, kad Bostone leistoji Lietuvių enciklopedija yra ir internete: lituapedija.net. Tik tiek, kad tikslingai ten reikia keliauti. Bet ir lkz.lt taip pat prieinamas.
P.S. Šiandien gavau dovanų Senelio knygą (ta proga).

2013-11-24

(543) Užparaštė, lxxxi: paskutinė poeto svajonė

Kai pagalvoji, nėr jokių -pusybių, nei šia-, nei ana-; tai tik abstrakcijos; yra tik pusrutuliai – kairys ir dešinys.

Kai esu vežamas iš Vilniaus jūros link, artėjant prie Nemakščių žvilgsnis savaime nukrypsta kairėn, o grįžtant – dešinėn. Link Nemakščių kapinių, kur palaidotas Algirdas Verba, vėlyvojo sovietmečio Baudelaire.lt (coll. Donata Mitaitė penktadienį priminė šitą įrašą). Ačiū Vladui Braziūnui, parodžiusiam vietą aptvertojoj erdvėj. Net pravažiuodamas mintyse stabteliu prie kapo.
Jei spręstumėm pagal eilėraščius, artyn mirties – vis tragiškyn, drastiškyn, atviryn, vis mažiau poezijos, vis daugiau žmogaus. Va du posmai iš jau post mortem išleisto (a.a. Valdo Kukulo parengto) A.V. rinkinio Plaštakės pleška (2001):
Lyg komuniją priimk viagrą,
Spindesys toks nuodėmės saldus.
Impotento varge, meilės verge,
Palydėk nutolstančius gandrus.

Jau tušti lizdai ir bergždžios įsčios.
Ir sudie, giedojęs vytury.
Tik ruduo tarsi šunytis inkščia,
Tiktai kraupūs lietūs krapuos kris.
(Juokaujant: krapai – egzistencinis augalas; r praleidus, lieka kapai.)
Nežinau, kaip įrodyt, kad eilėraščiai yra tikri, kad desperacija tikra, kad poetas toks atviras, jog visiems prieš TV kameras atviraujantiems reiktų slėptis krapuos, – kaip ir paskutinioji Algirdo Verbos svajonė, užfiksuota Gasparo Aleksos:
– Žinai, daktare, turiu vieną svajonę! Norėčiau sėsti į prabangų automobilį, šalia pasisodinti kokią nors Lietuvos gražuolę, užsirūkyti brangiausią cigaretę, kratyti pelenus pro langelį ir ilgai ilgai važiuoti Žemaičių plentu. (Nemunas, 2006-12-07, p. 12)

2013-11-22

(542) Tataigi: jau post-

Štai viskas ir įvyko, ir baigės.
Kai – prisiklausius kalbų (kuriose buvo minimas ir Orwellas, ir Camus) – leido ir man tart žodį, išsitraukiau iš švarko vidinės kišenės tris prisirašytus lapelius, bet anie taip ir liko sulenkti.
– Po perkūnais, žinot, jaudinuos: ne tik žodžių prie grabo prisiklausiau, bet ir pats galiu tarti, o pabaigoj kalbėjusiems padėkoti. Kas dar yra tokią palaimą patyręs?
Tiesa, ne pats „pietų“ pakviečiau, bet čia jau smulkmena. 

2013-11-20

(541) Užparaštė, lxxx: apie klaidą, daugiau negu korektūros

2002-02-22 Jonas Mekas ėmė ir parašė laišką Literatūros ir meno redaktoriui:
1971-ais metais „Vagos“ leidykla išleido mano poezijos rinktinę „Poezija“. Manęs neatsiklausę leidyklos redaktoriai išėmė iš vieno eilėraščio vieną žodį, be kurio visas eilėraščio ritmas staiga griūva.
Dabartinė, ką tik išėjusi papildyta mano poezijos Rašytojų Sąjungos leidyklos laida tą klaidą pakartojo. Klaidos pakartojimo priežastis: leidykla manęs nepagerbė korektūros lapų peržiūra.
Kadangi šitos klaidos atitaisymas man yra labai svarbus, aš prašyčiau, kad „Literatūra ir menas“ atspausdintų tą eilėraštį taip, kaip jis turėtų būti. Klaidą – praleistą žodį „vis“, rasite naujosios laidos 175-tam puslapy. Trečioj strofoj, užuot
man visviena
turėtų būti:
man vis visviena.
Čia dabar duosiu visą eilėraštį [tai eilėraštis iš Jono Meko poezijos kanono, jei adekvačiai aš jį, J.M. poezijos kanoną, suvokiu]:
Einu aš vienas
ir nusiminęs,
ir plaukia aimanos
man iš krūtinės,

ir, rodos, viskas
pasauly juoda,
ir niekas širdžiai
džiaugsmo neduoda.

Vakarą, rytą,
naktį ir dieną,
žiemą ir vasarą –
man vis visviena:

širdis vis, rodos,
plyšta perpus,
ir vis galvoju
apie namus.
Esu redagavęs Meko knygų. Žinau, jis kartais būna be argumentų visažinis (atkreipkit dėmesį į autorinę valią:  Semeniškių idilės; Reminiscensijos (1997); kad ir kokius argumentus, mano manymu, nesugriaunamus, telkiaus, kad turėtų būt: reminiscencijos, niekas nesuveikė; J.M. į juos nereagavo). – O va šiuo prisimintu  atveju – esu visiškai Jono Meko pusėj: be to vis eilutės ritmas išties suklumpa, pritrūksta vieno skiemens, be to, nebelieka atliepo paskutiniame posme; kita vertus, suvokiu, kaip tas skiemuo dingo 1972-ais: užrašymas visviena yra taisytinas į vis viena (redaktorių, korektorių pareiga), tada eilutė tampa su dviem vis pagrečiui: „man vis vis viena“; nei šis, nei tas, ergo, vienas vis išbrauktinas (mėginu atkurt minties eigą). – Rašybos taisyklės, paisant logikos, iškastravusios ritmiką.
Išeitis? Būčiau palikęs netaisyklingą (kartu/atskirai) rašybą: man vis visviena; tuolab, kad šitas principas kaitaliotas (pvz., tur būt atskirai išskiriant kableliais vs turbūt kartu neišskiriant ir pan.). Esmė: sutrikdyt eilutės ritmą niekam nevalia; tada jau vietoj vis viena racionaliau siūlyt keisti į wszystko jedno :)

(540) Tarp kitko: apie baisiai komplikuotus dalykus

Prae scriptum. Va jau daugiau kaip savaitė svarstau, ar skelbt šitą įrašą, ar ne.
Už: kad ir kokia ji, teisybė, būtų, ne tik žinotina, bet ir apmąstytina [turėtų būt].
Prieš: skandalingų sensacijų besivaikantys vad. žurnalistai kultūrinės spaudos neskaito (čia jau aišku: burbulas būt išsipūtęs neilgtrukus, kai Lietuvos spaudos kioskuose pasirodė naujausias Metų numeris), o šitas tavo įrašas gal ims ir pasieks kurio iš jų akis, ir tada prasidės... – ir turėsi pasijust kaltas, kad a.a. Sigitas Geda taip kedenamas. Saugos instinktas pataria: rinkis pirmąjį variantą, tyla gera byla, o – nežinau, kaip įvardint, tebūnie: – tai sako: užfiksuok; tiesiog užfiksuok: perskaitei tai ir tai, sureagavau taip ir taip.

Naujausiam, 11-am, Metų numery yra a.a. Marcelijaus Martinaičio publikacija, parengta žmonos Gražinos Martinaitienės: keletas eilėraščių (perskaitęs pagalvojau: vargu ar juos M.M., gyvas būdamas, būtų paleidęs viešumon; dabar, kai M.M. a.a., tokia publikacija visiškai suprantama: kontekstas – post mortem – ją įprasmina) ir „Iš užrašų“.
Du tų užrašų fragmentai persekioja; ir persekios iki atminties gyvavimo pabaigos.
Pirmasis toks gan abstraktus, nors ir persmelktas sugestijos – parink pavyzdžių:
Pikti, nepakantūs, dažnai ir genialūs žmonės, nesutardami su savo ypač dideliu moraliniu reiklumu ir savo gyvenime daromais nežmoniškais doroviniais nusikaltimais, nekęsdami savęs, trumpinasi gyvenimą palaidumu, alkoholiu, narkotikais, įvairiais pomėgiais. Save baudžia baisiomis, nežmoniškomis bausmėmis, kurių negalėtų skirti joks teismas. Taip būna tada, kai niekšybė ir aukščiausieji žmogiškumo kriterijai kūryboje, politikoje, gyvenime ima reikštis viename ir tame pačiame žmoguje. Vieni paleidžia kulką sau į kaktą. Kiti visokiais būdais siekia degraduoti, nusibaigti arba fiziškai, arba morališkai. Dar kiti kuria. (p. 18)
Kitam fragmente užfiksuotos M.M. mintys, kilusios po išpuolio prieš prof. Viktoriją Daujotytę, pasirodžius jos knygai apie a.a. Sigitą Gedą (reakcija į išpuolį – čia):
Netikėjau, jog ši knyga galės sukelti tokias tamsias jėgas Lietuvoje. Kokie juodi yra komentatorių tekstai! Kaip ta knyga dar kartą pažadino nepakantumą, gal net kultūrinį žmonių tamsumą! Kaip tai anoniminei sąmonei vis reikia ką nors pamėtėti, kad ji pradėtų veikti. Kyla net kažkoks mistinis pojūtis, kad net po mirties iš ano pasaulio ir toliau veikia visus kiršindamas Geda, ką jis darė būdamas gyvas, daugelį žmonių įskaudindamas [etc.]
Ir pamini viską – ir prieš ką ranką kėlęs, ir dar šlykščiau pasielgęs.
Nieko nesakau apie kūrybą. Bet ji nepateisina ir neišteisina to, ką padarė ir kaip elgėsi meno žmogus, kuriam yra privalomi visi žmogiškieji elgsenos reikalavimai, o nusižengimai turi būti  žinomi ir įvertinami. Tik nežinau kada.  Esant gyvam, tuoj po mirties, po daugelio metų ar amžinybėje? Tik kūrinius reikėtų paskaityti užmiršus jo gyvenimiškąjį asmenybės vaizdinį. Kada nors kūryba tikriausiai atsiskirs nuo jo gyvenimo, ir tada bus suvokiama jos tikroji vertė. (ibidem)
Tai M.M. užsirašė sau, taip, bet: užrašė, o ne tik pagalvojo, nes turi būti žinoma. Į klausimą – kada? – atsakyta: dabar jau žinoma.
Bet kur dėt tokias žinias, tokią teisybę? (Tikiu, kad M.M. liudijimas tikras; tuo neabejojo ir Gražina Martinaitienė, jei šitą M.M. užrašų fragmentą pateikė Metams, ir žurnalo redaktorius, jį savo leidinyje nusprendęs paskelbt.) Siūlymas skaityt kūrinius užmiršus tai, ką žinai apie juos sukūrusį žmogų, gal ir kilnus, gražus, bet – utopinis (kol kas, ir dar ilgokai). Atmintis, kiek esu pastebėjęs, tik dar tvirčiau saugo tai, ką norėtum ir mėgini užmiršt, ir – vos tik atsiranda pretekstas – tai primena.
Įrašą pavadinau: apie baisiai komplikuotus dalykus; baisiai – ir labai reikšme, ir iš tikrųjų baisiai.
Ir kas toliau? Vertinti? Įvertinau (pagal savo supratimą; rašytinis vertinimas būtų profanacija). O toliau? – Tik mirusieji turi teisę viešai vertinti mirusiuosius? Bet kūrybą skaito ir vertina gyvieji. Kažkokia aklavietės situacija, kai etikos ir estetikos Gordijo mazgas.
P.S. „Argi tu skaitydamas François Villono eilėraščius svarstai, pagrįstai ar nepagrįstai jis buvo nuteistas pakart?“ – „Ne, bet ką aš išmanau apie XV amžiaus papročius ir vertybines nuostatas.“

2013-11-11

(539) Tarp kitko: kaip protestuojama

LT vs RU (be komentarų).
P.S. Vertas dėmesio komentaras.

2013-11-08

(538) Dėl juoko: ką naktimis veikia garbūs žmonės?

Skaitydamas šios dienos Literatūrą ir meną sužinojau:
Pažįstu daug garbių žmonių, naktimis nemiegančių dėl to, kad tuštėja mūsų gatvės, retėja miškai, nyksta kalba. (p. 35)
Suprantu, R.P.V. kuo stipriau norėjo pasakyt, o išėjo... kad daug garbių žmonių dienomis miega. Negarbus žmogus esu, naktimis miegu, nes dienomis neišeina, dirbt reikia; ir jums siūlau apie savigarbą pamąstyti.
Va svarstau: gal bet vieną naktį per savaitę derėtų nemiegoti, apie retėjančius miškus pagalvoti? Vis šis tas, o dabar – prieš žmones gėda, akių nėr kur dėt.

(537) Tarp kitko: postliteratūra, ir nieko čia baisaus

Audingai Peluritytei visai pagrįstai buvo kilęs klausimas:
Kaip reaguoti į knygą, kuri nėra nei grynoji proza, nei poezija, nei dienoraštis, nei eseistika, o tik labiau mintys apie šį bei tą, bet po truputį, ir kuri pati reaguoja į kitų žmonių mintis, šiek tiek ir po truputį, ir jei tos mintys taip pat nėra „grynos“? Percituotos, perfrazuotos, permąstytos. (LM, 2013-09-20, p. 10)
Klausimas suformuluotas Donaldo Kajoko Lapės gaudymo recenzijos pradžioje. Toks pat gali kilt ir skaitant kitą knygą – Aido Marčėno Sakinius.
Išties, kaip reaguoti, t.y. į kokią vazą merkti šias tekstų puokštes? Kas tai? Nes ir Lapės gaudymo paantraštė „eseistinės užsklandėlės“, ir Sakinių – „menkoji eseistika“ regis radęsi norint išsisukti iš keblokos padėties: na, ne eseistika tai, bet ką čia tokio sugalvojus?
Ir prisiminiau prieš penketą metų Šiaurės Atėnuose buvusį Lauros Laurušaitės straipsnį apie latvių literatūros problemas „Nauja fazė – postliteratūra?“ (2008-04-11, p. 3). Esą rašytojai kuria ne literatūrą, o tekstus; kultūros padangėje atsiranda NLO – neatpažįstamų literatūrinių objektų, žanriškai neidentifikuojamų kūrinių; ir tai įvardijama kaip postliteratūra. Latvių literatūros vertintojai į šitą post- tada žvelgė skeptiškai. Bet ir jau mūsų kultūrinėj spaudoj 2006-ų pabaigoje kilusioje diskusijoje apie postfotografiją buvo klausiama, ar post- karalius neliks nuogas.
Keblu, sunku tiksliai įvardinti reiškinius, bet vis dėlto be vardų vargu ar galima apsieiti. Agnė Narušytė tada pastebėjo, kad postfotografijos kūrėjams įdomiau ne fotografuoti, o mąstyti apie fotografavimo procesą. Perfrazuojant galima būtų formuluoti taip: postliteratūra – tai pačių rašytojų mąstymai apie savo ir kitų tekstus – ir rašytinius, ir sakytinius, ir sapnuotinius, ir gyventinius.
Postliteratūra prasmę įgauna per santykį su literatūra; tai ne vertinamasis apibūdinimas, – greičiau erdvinis; juk post scriptum turi prasmę tik tada, kai yra scriptum – kūrinys, laiškas ar kokia kita užrašyta ir perskaityta žinia.
Painokai susidėliojo mintys, sunkokai sekės ieškot atsako į Audingos Peluritytės iškeltą klausimą, bet norėjos pamėginti.

2013-11-06

(536) Visiškai tarp kitko: apie sureikšminimą

Prano Kniūkštos rinkinio Tarp gramatikos ir politikos anotacija skelbia, esą straipsniuose „svarstomi visuomenei svarbūs kalbos dalykai“.
O jei kukliau tarus: „autoriui svarbūs kalbos dalykai“? Ar ne tiksliau?

2013-11-04

(535) Der Zeitgeist: 1991-ų pati pradžia

Kultūros barų 1991 metų nr. 3 pradedamas Jono Taugino (1946–1999), gamtininko, ekologo, „Žaliosios plunksnos“ klubo (buvo toks) nario tekstu „Resistentia et existentia“ (rašytu, spėtina, 1991-ų pačioj pradžioj); vadinas, ir redakcija manė, kad tai tinkamas numerio pradžiai – atverties, ergo, der Zeitgeist atspindintis, tekstas. Jame yra ir tokie sakiniai:
Mes tampame pasiryžę aukai ir žygdarbiui Tėvynės labui. Mus aplanko absoliuti laimė, nes jaučiame savyje Dievą. Mes esame absoliučiai teisūs, nes kovojame dėl laisvės, mūsų pasiryžimas aukotis nuplauna ankstesnes nuodėmes, ir mes tampame skaistūs bei gražūs. Mus lydi nemirtingumo jausmas, nes kiekvieno mūsų dvasia ir kūnas susilieja su nemirtinga tautos dvasia ir kūnu. (p. 2)
Dabar skaitai tokį tekstą ir svarstai:
– Kas mums buvo atsitikę? – Nes skaitydamas suvoki: tai žodžiai iš „neadekvataus“ laiko (ir vėl dilema: tada buvo neadekvatus laikas ar dabar?)
– Manėm, ne, ką ten manėm, tada – tikėjom – o! nepakaltinamas šv. naivume! – kad, keičiantis politinei santvarkai ir valstybei susigrąžinant natūralų būvį – nepriklausomybę, ir žmonės gali, ką ten gali – turi pasikeist.
– Cha!
O žmonės, deja, nesikeičia; nebent vos-vos-vos-vos-vos, bet iš esmės – nesikeičia. Na, nesikeičia.

2013-11-03

(534) Užparaštė, lxxix: apie neišspausdintus Žemaitės kūrinius

per Vėlines vėl pražydęs lubinas
Ši užparaštė gali būt laikoma ankstesnės, apie kritinį realizmą, tęsiniu, bet gali ir nebūt.

Antradienį (10-29) LLTI vykusioj konferencijoj „Tai kaip kalbėti apie sovietmetį?“ vienas iš pranešėjų, nagrinėjęs Ezopo kalbą, ėmė ir pateikė Kosto Korsako citatą. 1956-ais svarstant Žemaitės Raštų trečią tomą K.K. jos „Pirmųjų mano žingsnių“ sakinį „Supratau, jog lenkai mus pavergę, paniekinę lietuvių kalbą, daug mūsų sulenkinę, labiausiai bajorų“ siūlė pakomentuoti taip:
Šios apybraižos pabaigoje Žemaitė, kalbėdama apie lenkus, turi galvoje lenkų feodalus, bajorus, o ne visą lenkų tautą.
[Juozas Žiugžda ir Antanas Venclova pritaria.]
Nemaža dalis klausytojų nesuvokė, kaip tai susiję su Ezopo kalba, ir aš; bet pasižymėjau, kad reiktų perskaityt visą svarstybų protokolą.
Ketvirtadienį ir ėmiaus skaityt (tiksliai rašant) Valstybinės grožinės literatūros leidyklos Žemaitės Raštų redakcinės komisijos posėdžio, įvykusio 1956-11-21, protokolą (paskelbtas rinkiny Rašytojas ir cenzūra, 1992, p. 494–502).
Svarstytas Raštų trečias tomas, kurį turėjo sudaryt dalis jau skelbtų kūrinių, o dalis – iš rankraščių, dar nespausdintų. Nespausdintieji buvo narstomi ypač atidžiai. Kai perskaičiau „Vokiečio laidotuvių“ aptarimą, sukirbėjo mintis: o gal net gimnazistus galima sudomint Žemaite, jei išradingesni būtume? Tarkim, tokia introdukcija (aišku, reiktų komentarų, kas toksai buvo Juozas Žiugžda, kas Jurgis Tornau, gal net kas Korsakas ar Antanas Venclova):
J. Žiugžda. Mano nuomonė aiški: geriau [„Vokiečio laidotuves“] išmesti. Ar gali būti kas dar šlykštesnio?
J. Tornau. Labai geras dalykas, stipriai parašytas. Kažin ar yra kur dar geriau pavaizduotas kaimo tamsumas ir idiotizmas, kaip šiame kūrinyje.
A. Venclova. Šio kūrinio yda ta, kad autorė nerodo savo nusistatymo, duoda lyg ir fotografiją.
K. Korsakas. Sutinku su drg. J. Tornau, kad čia ryškiausiai parodytas kaimo idiotizmas: bambizas, iš viso kito tikėjimo atstovas – jau nebe žmogus, lygus gyvuliui. Per daug nuogai tas idiotizmas vaizduojamas, antra, žymu katalikų tikėjimo primatas.
J. Žiugžda. Mes turime žiūrėti, kaip skaitytojas šį kūrinį skaitys, kaip jį veiks toks kūrinys. Į karikatūrą kaimo žmonės paverčiami, koktu mums už Žemaitę.
Nutarta „Vokiečio laidotuvių“ nespausdinti. (p. 497)
Ar jums būtų įdomu perskaityt lietuvių literatūros tekstą, kuriame bene geriausiai pavaizduotas XIX amžiaus pabaigos – XX amžiaus pradžios kaimo tamsumas ir idiotizmas (tas idiotizmas ypač intriguoja)?
Iš 1956–1957-ais išėjusių Žemaitės Raštų šešiatomio tas tekstas išimtas; greičiausiai ir kitose sovietmečiu išleistose Žemaitės apsakymų rinktinėse jo nebus; reikia žiūrėt į naujuosius Raštus, pradėtus leist 1995-ais. – Du kartu perėjau akim šitų naujųjų Žemaitės Raštų pirmus keturis tomus, kuriuose skelbiama jos grožinė kūryba, t.y. jų turinius. Nėr „Vokiečio laidotuvių“.
Nėr ir dar trijų grožiniais vadintinų Žemaitės tekstų: „Perkrikštas“, „Popo pašventimas“ ir „Staigus pravoslavas“; jie irgi „iškrito“ 1956-ais (aptarti buvo kartu dėl tos pačios tematikos):
K. Korsakas. Žemaitė tyčiojasi iš popų – galėtume sakyti, kad gerai: tyčiojasi iš religininkų. Bet iš tikrųjų: popas jai žemesnis už kunigą. Iš katalikybės pozicijų žiūri į bažnytinį gyvenimą. Turim žiūrėti, kad nekiršintume prieš kitus tikėjimus. Kas būtų, jei šiuos kūrinius kas išverstų į rusų kalbą – visi popai pakeltų lermą.
J. Tornau. Tokio pavojaus nėra: į rusų kalbą tikrai niekas jų nevers. Mes kartais perdėtai jautrūs. Kai tik kur randam paminėtus pravoslavus rusus, tuoj rankas nuleidžiame.
A. Venclova. Šie vaizdeliai tikrai nepatogūs. Viską su jais galima daryti: koks nors nacionalistiškai nusiteikęs mokytojas ims dar ir perskaitys juos viešai, sakykim, per Žemaitės minėjimą.
J. Tornau. Tikrai jų neskaitys. Nemanykim blogai apie mokytojus.
K. Korsakas. Juos lengvai gali persispausdinti kokia katalikiškoji antologija – turinys jiems tinkamas.
[...]
J. Tornau. Nelaiminga lietuvių tauta – ji niekad negali savųjų klasikų pilnų leidimų išleisti: vienam režimui viena netinka, kitam kita. Ir nekalčiausias dalykas kartais gali provokacija kvepėti. Pvz., tegu kas atsistojęs eilėje sušunka: „Visų šalių proletarai, vienykitės!“ – juk tokį suims, o šūkis mums visų brangiausias. (p. 499–500)
Šitas argumentas nieko nenusvėrė. Pasisvaidžius replikom, nutariama:
„Popo pašventimas“, „Perkrikštas“, „Staigus pravoslavas“ – išimti. (p. 501)
Išimtì iki šiol. Kaip ir minėtos „Vokiečio laidotuvės“.
P.S. Protokolo pati pabaiga:
Peržiūrėjus tomą, K. Korsakas konstatuoja, kad ne tiek daug išimta: keturi smulkūs vaizdeliai, iš viso 19 psl.
J. Žiugžda priduria: Buvau manęs, kad daugiau bus išimta. Aš būčiau daugiau išmetęs. (p. 502)
Užfiksavau. Gal kas ir atkreips dėmesį, o gal viskas taip ir liks.

2013-10-30

(533) Įsivaizduojamo pokalbio nuotrupa, xxxi

– Ar tiki likimu; tiki, kad tavo gyvenimas nulemtas? Bet taip rimtai, pagalvojęs.
– Deja, jau tikiu. Žmogus nepajėgus valdyt nei atsitiktinių (atsitiko, ir viskas), nei neišvengiamų (nes jie juk neišvengiami) dalykų. O kas dar lieka – sulaukus atitinkamo amžiaus? Beviltiškos [ir, kai pagalvoji, juokingos] pastangos koreguot atsitiktinius irba neišvengiamus dalykus. Tikiu romėnų liaudies išmintim: volentem fata ducunt, nolentem trahunt. Kaip ir lietuvių: kuprotą tik grabas ištiesins.
– Ergo, amor fati est amor mortis?
– Be komentarų. Esu pažadėjęs apie tai nesvarstyt šiam tinklarašty. Kvailai pasielgęs. Visiškai kvailai, bet pasielgęs.
[Grįždamas iš darbo perskaičiau (vėl) Naglio Kardelio tekstą, išspausdintą NŽ-A, 2006, nr. 11, p. 499–501.]

2013-10-29

(532) Tarp kitko: apie graždanką

Ne, ne ką nors norint sugėdinti ar pamoralizuoti siekiant randasi šitas įrašas. Tiesiog, man regis, mūsų, ypač mūsų vaikų, gimusių po Kovo 11-osios, istorinė atmintis baisiai striukėja. [Išimtys tik patvirtina tendenciją.]
Manau, kūrusieji Rimo Tumino спектаклю lauko reklamą, paprasčiausiai manė, kad žodį spektakliai užrašyt rusiškom raidėm bus cool. Iškart viskas aišku: tai Tumino spektakliai, režisuoti Rusijoj, ergo, jei jums patinka Tuminas ir suprantat rusiškai, tai galit/kviečiame nueit pasižiūrėti.
O kad užrašo спектакляй grafinis vaizdas gali kai kam sukelt papildomų, ir, tiesiai sakant, blogų asociacijų, – manau (ne: spėju), net į galvą jauniesiems [?] reklamos kūrėjams neatėjo.
Kasmet gegužės 7-ą minim Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dieną. Jau ir taip ilgas pavadinimas, bet aš būčiau už dar ilgesnį, kad tik taptų aišku, ką minim (jei minim), – Spaudos lotyniškais rašmenimis atgavimo etc. Nes niekas mums nebuvo uždraudęs rašyt lietuviškai, tik – lietuviškai lotyniškais rašmenimis: писать по-литовски никогда не запрещалось, бет буво галима рашити лиетувишкай тик Русу империёй вирауянчю раидину, таи ира кирилица.
Kitaip sakant, graždanka, – taip, t.y. ne lotynišku raidynu, rašytus lietuviškus tekstus katalikai lietuviai suvokė kaip stačiatikiškus ir iš esmės jų nepriėmė. Prof. Vaclovas Biržiška apie tai yra rašęs (labai apmaudu, kad šitoj ištraukoj daug likę rinktų).
Įsidrąsinus galima būtų vesti ir tokią paralelę: lotyniškų rašmenų draudimo laiku lietuviai laikėsi taip pat atspariai, kaip ir Antrojo pasaulinio karo laiku, kai jiems buvo liepta formuot SS legionus, na, bent vieną suformuoti. Išgraužkit.
Jei tokia paralelė susiklosto galvoj, galit suvokti, kaip perskaitomi спектакляй.
[Wisiszkai ne taip, kaip Basanawicziaus redagůta Auszra.]

2013-10-26

(531) Dėl juoko: rota mundi ir CD

Ech, tas vis iškišantis snapą noras kalbėt šiuolaikiškai vaizdžiai!
Dailininkas Mikalojus Vilutis (kurio rašinius perskaitau kur tik radęs; verta) pasvarstymų, atremtų į Koh 1:9 („Kas buvo, tas vėl bus; / kas įvyko, tai vėl įvyks. / Po saule nieko nėra nauja!“) paskutinę pastraipą pradeda taip:
Dievas įrašė būtį į CD. Paleidžia tą CD suktis, ir viskas jame yra dabar – ir ateitis, ir praeitis. Baigia suktis CD, paleidžia Dievas jį iš naujo. (LM, 2007-02-02, p. 2)
Pala, o koks įrašyto CD galiojimo laikas? Penkeri, na, daugiausia 10 metų. Negi Dievas jau toks neišmanėlis paprasčiausių dalykų? Dabar juk kompaktinėm plokštelėm tik špokai iš vyšnių vaikomi.

2013-10-24

(530) Visiškai tarp kitko: apie dzinguliukus

piešinys iš cituotos Širšės, nr. 2, p. 1
(kaip profilio atvaizdas visai tiktų)
Žodis dažnutė išniro, kiek prisimenu, su Donalda Meiželyte per LNK; plinta ir toliau. O va ėmiau ir pasvarsčiau: dažnutė – klasikinis vad. kalkinio vertimo variantas: част-ушка – dažn-utė, nors kai pasiaiškini žodžio частушка prasmę, tas dažn-umas niekuo dėtas: четверостишие или двустишие с двумя полустопами в каждом стихе.
[Pasvarstęs] manau, kad lietuviškai tokius dalykus derėtų vadint dzinguliukais. Taip ir vadinti tokio pobūdžio eiliuoti tekstai pirmosios Respublikos laikais. Pavyzdžių? Prašom.
Pirmasis lietuvių Brazilijoj satyros-kritikos žurnal[iuk]as Širšė, 1930, nr. 1, p. 5, du pavyzdžiu (spėtina, perspausdintu iš Lietuvos ūkininko):
Vieni krūmuos bobas smaugia,
Kiti šnapsui cukrų raugia,
Dzingul dzingul dzinguliukai
Dzinguliukai dzinguliai.
-----------------------------
Kaimo mergos pagal madą
Be sijonų vaikščiot žada,
Dzingul dzingul dzinguliukai
Dzinguliukai dzinguliai.
Beje (1), ne toks jau nekaltas dalykas tie dzinguliukai kartais būdavo. Dienoj (1934-01-21, p. 7) radau vaizdelį (gal ir iš natūros) „Dzinguliukai...“ su paantrašte „Teismo salė“:
Buvo šeimyninis vakarėlis, buvo ir dzinguliukai... O po viso to – peštynės ir teismas.
– Kaip ten viskas įvyko? – klausia teisėjas Vlado Kurkausko.
– Jie mane sumušė ir tiek... O už ką, aš nė pats nežinau...
– Kas tokie mušė?
– Jonas su Nikodimu...
– Už ką jūs jį mušėt?
– Už dzinguliukus, pone teisėjau.
– Kaip tai už dzinguliukus?
– Labai paprastai... Girtas jis pradėjo dainuoti ir įžeidė mano žmoną... Ėjo Liucė per Suvalkus... Ką gi tokiam nepraustaburniui darysi...
– Jis, pone teisėjau, įsivaizduoja, kad jo žmona gražuolė ir karalienė. Bet faktiškai ji yra tokia pat kaip ir visos. Jei tik ant jos žodį, tai jis kaip smakas ir puola... Nemoka nė kompanijoj laikytis... Visi dainavo ir aš dainavau...
– Atsiprašau. Kodėl jau nė vieno nelupom, o tik tave. Ar manai, už tai gavai lupti, kad tavo geras balsas?!
Teisėjas visiems priteisė po tris paras daboklės.
Ėjo Liucė per Suvalkus... – o kaip toliau?

Beje (2), grįžtant giliau kultūros istorijon, reiktų tart žodį kitą apie vad. gadzinkas, davatkų ar girtuoklių, kiek prisimenu, bet nebesinori.

P.S. Galėtų būt visai įdomi tema gal net daktaro disertacijai: rimuoti lietuviški [pop]tekstai. (Ne, netiksliai suformulavau.)

2013-10-23

(529) Užparaštė, lxxviii: apie kritinį realizmą

Nebeatsimenu, kada paskutinįkart girdėjau tariant ar skaičiau žodžių junginį kritinis realizmas. O buvo laikas, kai šis terminas gan dažnai kalbant apie literatūrą vartotas. Geriausias (privalomas) metodas, aišku, buvo socialistinis realizmas, bet nekeiktini ir ikisocialistinių laikų rašytojai, kurie pasitelkdavo kritinio realizmo metodą („XIX a. II pusės ir XX a. pr. burž. visuomenės, to meto visuom. polit. santvarkos kritika“).
Nekeiktina buvo, tarkim, Žemaitė. Paprasčiausiai (labai) talentinga realybės atspindėtoja raštu: ką matau/mačiau, tą ir aprašau/aprašiau. Sąžininga korespondentė su beletristės didžiu talentu.

Kad kas būt tiksliau už Petrą Dirgėlą įminęs kritinio realizmo mįslę, nežinau:
Daugsyk patyriau: elgesys, kurį gyvenime laikome įprastu ir natūraliu, aprašytas atrodo nedoras ir bjaurus, dažnai – žiaurus. („Meilės prioritetai“, LM. 2007-02-16, p. 2)
[P.S. Prie permanentinio realizmo ir permanentinio romantizmo dar reiktų sugrįžt; Motiejų Miškinį pasitelkus; reiktų.]

2013-10-22

(528) Visiškai tarp kitko: bum-bum-bum-bum-bum prieš 25 metus

Po perkūnėliais, jau ketvirtis amžiaus nuo Sąjūdžio steigiamojo suvažiavimo. Buvau, kaip svečias; visi Sietyno (kaip juokais kartais apibūdinu: paskutinio samizdatinio kultūros žurnalo sovietinėj Lietuvoj; yra tiesos) rengėjai buvom pakviesti, beveik palubėj sėdėjom. Visko ten buvo, visokių šnekų ir – bum-bum-bum-bum-bum...
Pradžioj tik kai kurie šnekėtojai būdavo pasitinkami ir palydimi plojimais atsistojus, o paskui dvelktelėjo absurdu: paskelbia, kad šnekės tas ir tas, ir visos Sporto rūmų tribūnos stojasi – kėdžių sėdimosios dalys grįždamos į vertikalią padėtį bum-bum-bum-bum-bum... (Ir taip kiekvienas šnekėtojas pasitinkamas.) Pašneka nesvarbu ką, ir vėl: bum-bum-bum-bum-bum... Kodėl paminėjau absurdą? Na, įsivaizduokit (pasitelkiu esminę prelegentų takoskyrą; sugalvotos šios frazės):
– Pritariu Paulauskui iš Kauno – mūsų tikslas turi būt nepriklausoma valstybė!
(Ilgai trunkantys audringi plojimai.)
– Pritariu Petkevičiui – tai buvo Paulausko provokacija! Mes turime siekti kuo didesnio savarankiškumo likdami Tarybų Sąjungoje.
(Ilgai trunkantys audringi plojimai.)
Ne, nusprendėm tada penkiese: galima neplot, mes juk laisvi žmonės; galima paplot, jei patiko, bet kiekvienąkart stotis ir plot – per daug primena ankstyvuosius KP sjiezdus.
Iki šiol prisimenu, kaip mus, besielgiančius kitaip nei absoliuti dauguma, kai kurie nužvelgdavo; nelabai jauku buvo, bet principai yra principai.

2013-10-21

(527) Užparaštė, lxxvii: apie poetinį kontrapunktą

Keblu telktis muzikinius terminus kalbant apie literatūrą. Na taip, yra Bložės polifonijos, yra Vaičiūnaitės fugos, o va kaip kontrapunktas, tas punctum contra punctum – taškas prieš tašką? Turi kartu skambėt bent dvi savarankiškos melodijos. Bet literatūros visai kitas pobūdis – žodžiai, frazės, sakiniai eina viens paskui kitą, ir nieko nepakeisi; gali eilėraščio posmus sudėt šalia viens kito, bet juk skaitysi vis tiek kuri nors pirmiau, ar kairėj, ar dešinėj padėtą. Vadinas, formaliai žiūrint, kalbėt apie kontrapunktą literatūroj neišeina; bet jei išmoniau pažvelgtume, gal ir galima: tarkim, eilėraštį sudaro bent du vaizdiniai, praktiškai tuo pat metu susiklostę poeto vaizduotėj, bent dvi kilę mintys, nesusiję priežasties–padarinio ryšiu; kažkas tokio, kaip šis Donaldo Kajoko eilėraštis:
iš visų šių rašymų, knygų
duok Dieve jeigu liks du, na, trys
eilėraščiai, ne daugiau

vogčiomis nuausti iš užraisčių
oro iš vakaro virpesio kakšinčių
kirvių bespalvės miglos

ten, anapus, iš prarasto
nieko, be proto teroro
be kvailo tėvynės patoso

šventvagiška? – galbūt [punctum contra punctum], bet
kodėl

negaliu vis užmiršti
keturiasdešimt ketvirtųjų
kino kronikos: trečiojo

reicho vyrukai
niekaip nesugebėjo pakarti
kelių dachau kalinių, jie buvo
per lengvi (ŠA, 2008-04-25, p. 7)
Štai toks sykiu ir egzistencinis kontrapunktas.
P.S. Šį įrašą turbūt jau reikėtų įvardint kaip užužparaštę.

2013-10-16

(526) Tarp kitko: apie Šapranauską ir tikėjimą savimi

Po darbo beveik visad užeinu ko reikia vakarienei nusipirkt į Žirmūnų IKI, buv. „Minską“. Ir kol laukiu eilėj prie kasos, vis akys nukrypsta į loterijos bilietų stendelį, kuriame tebesišypso Vytautas Šapranauskas: TAIP arba NE.
(Šįvakar neišlaikiau ir nusipirkau vieną, tiesiog atminimui, 3 Lt; nei mėginsiu žaist, nei ką. — Neketinu žaist, tikrai, bet pamėginau nueit ten, kur siūloma „išbandyti savo sėkmę demonstracinėje žaidimo versijoje [...] adresu www.TAIParbaNE.lt“; nebėr tokio, permeta į lotofix.eu; ai, nebenoriu daugiau aiškintis, teužfiksuosiu, kad visa tai susiję su UAB „Žalgirio loto“; neabejoju: sutarty nebuvo punkto, kad po mirties savoo atvaizdą draudžiu viešai naudoti reklamos tikslais, neabejoju.)
Nežinau, kaip elgiamasi kitur, kai „reklaminis veidas“ nusižudo; mano supratimu, tokie loterijos bilietai turėtų būt išimti iš apyvartos nepaisant, kad gal ir būtų kokio finansinio nuostoliuko; -liuliuko, – turint galvoj (o ne piniginėj) tikrąjį nuostolį, žmogaus nuostolį.
Išeinu iš parduotuvės pro priešingas duris negu įėjau, o ten, keliolika žingsnių žengęs, galiu ant požeminio garažo sienos perskaityt (ir visad perskaitau) užrašą (tiems, kurie taškosi stipriais žodžiais apie rašinėtojus ant sienų: tai irgi vadintina terlione?). Ir susisieja tie vaizdai.

Dar yra prasmės gyvent, kol mumis kas nors dar tiki, dar. – O jei tau, kvailiui, nebetikinčiam savimi, ima ir pasivaidena, kad ir tavim jau nieks nebetiki, kad tu niekam nebereikalingas? – Žinau, kaip galima būtų sureaguot (empatija šiuo atveju – тупик): o gal Jis tiki tavim? – Laimingi tikintys, kad galėtų atsiremt į Jį; dar laimingesni atsiremiantieji. – Eit, kad ir su ramentu; svarbiausia yra eit.
Pavydžiu, pavydžiu baisiai Henrikui Algiui Čigriejui, kuris 1989-ų sausio pirmą ėmė ir pradėjo:
O Dievas tai su mumis!
Ir todėl viskas paprasta baisiai.

2013-10-15

(525) Der Zeitgeist: požiūris į juodaodžius žmones 1930-tinių pradžioje

Gerai nueit į visokias knygų muges beigi festivalius – atitinkamą miną nutaisęs, na, ne tik, dar leidėjas turėtų būt bent šiek tiek pažįstamas; dar ir išmaniai turi nusistebėt: o! Pulgio Andriušio knygą išleidot, – geresnis pasakorius už Juozą Baltušį!; ir dar protingai paklaust: ar jo kelionės Australijon užrašus irgi išleisit? Juk bene vienintelis iš lietuvių DP, kurs į Australiją išplaukė iš išskaičiavimo – sutarė su vokiečių laikraščio redaktorium, kad siųs reportažus, tas ir pažadėjo mokėt honorarą; išleisit? puiku! – gali gaut ir dovanų; va per neseniai vykusį festivalį gavau dovanų Pulgio Andriušio Kelionių užrašus (sudarė Remigijus Misiūnas, išleido „bonus animus“). – Nuoširdžiai ačiū p.p. Misiūnams, ypač p. Misiūnienei, kuriai per stipriai spaudžiau ranką (atsiprašau, labai jau gerą dovaną iš jūsų gavau).

Į Kelionių užrašus sudėti 1929–1937 metų atitinkamo pobūdžio tekstai. Nebūt knygos sudarytojas knygotyrininkas; ką tik kur Andriušis apie kokią kelionę rašė – viskas surinkta (apie kiekvieną kelionę rašyta minimum trim, maximun septyniem leidiniams; ir nesmerkim Pulgio: keliaut kainuoja – taip (rašydamas įvairiausiems to norintiems laikraščiams) gali bent dalį išlaidų honorarais susigrąžint. Pradžioj šiek tiek nervino neišvengiami pasikartojimai, bet beskaitydamas pagavau azartą: gali lygint, kokį stilių, įspūdžių pateikimo būdą keliauninkas renkasi atsižvelgdamas į skaitytoją, ką vieniems paryškina, kitiems tik žodžiu kitu pamini, kaip situacijas pasuka.

1933-ių vasarą Pulgis Andriušis keliaudamas per Londoną į Ispaniją ir po Ispaniją, įspūdžius siuntė laiškais (daugiausia 10-čiai centų, taip pat Lietuvos aidui ir dar Ūkininko patarėjui). Grįžus irgi reikia gyvent. Jei dar laikraščiai tų įspūdžių nori, kodėl ne. Jei šieno ir nebėr, pagrėbstų visada lieka.
Ir va pavyzdys, kaip Pulgis atsižvelgia į skaitytojų lūkesčius.
Buvo jis nusibeldęs ir Marokan, sostapilin Tetuanan. Vakaras atėjo. Apie nakvynę laikas pagalvot.
Pirmasis istorijos variantas:
– Todėl, jei nori pigiai apsistoti, suk ten po kairei, – atsisveikindamas patarinėjo autobuso draugas, iš karščio pajuodavęs ispanų viršila.
– Mat pas mane pensione mokėsi šešias pesetas, antrame aukšte dar bus vienas kambarys, – kažkodėl šypsodamasi apystambio sudėjimo šeimininkė aiškino sudžiuvusiam lietuviui – atseit man. Jauna ispanė ir šypsena svetimam žmogui, iš už jūrų marių atsibasčiusiam. Tetuano viešbučio jauna šeimininkė! Kur tu girdėjai Ispanijoje šitokį dalyką!
– Mariquita! Svečiui parodyk kambarį! – šaukė ji ir šaukimo pabaigoje atsirado negrė, kuri buvo labiau linksma negu juoda. Beruošdama lovos reikalus ji bailiai vartė akių baltumas ir jos pasisukimuose buvo matyti nuogąstavimas link svečio dorovės.
– Ponas būsi vokietis? Čia pas mus gyvena vienas vokiečių inžinierius. Geras žmogus. O, pas mus visokių žmonių užvažiuoja, – kalbėjo juoda tarnaitė su katalikišku Mariquitos vardu tam, kad ne taip baisu būtų viename kambary su kažkokiu barzdotu tipu, atseit su manimi. O gal tai negriškas temperamentas – ją kaip ant spyruoklių krėtė. Mikliai padariusi tvarką Mariquita šovė pro duris gerkliškai ištarusi:
Buenos noches. (p. 247–248)
Taip šis epizodas užfiksuotas tekste, skelbtame nepriklausomame visuomenės laikrašty Diena, kurio dauguma prenumeratorių, spėtina, gyveno miestuose ir buvo gal liberaliai nusiteikę, 1934-02-25.
Ir Ūkininko patarėjas dar įspūdžių parašo. Negi atsisakysi? Litas kitas ne iš, o į kišenę (išsp. 1934-03-01). Kitas adresatas, ir įspūdžiai kitaip nušviestini (kas Dieną skaito, tas Ūkininko patarėjo neskaito, ir atvirkščiai, matyt, nusprendė Andriušis).
Antrasis istorijos variantas (introdukcija ta pati – atplaukia Marokan, atvažiuoja sostinėn ir ieško nakvynės vietos):
Vienoj gatvės pusėj ispaniškas policininkas su lazdele vandravoja, o antroje – arabas su delčia kaktoje ir tokia pat lazdele. Aš prie ispaniškojo prikimbu:
– Kur čia naktigulto, ponas?
– Čia va už kampo bus viešbutis, – ir apžiūrėjęs mane visą pridūrė: – pigus viešbutis.
Dėkui jam sveikam, viešbutis pigus ir geras buvo, bet kai vakare insibeldė kambarin tarnaitė, kad lovą paklotų minkštai, norėjau šokt pro langą, nes toji tarnaitė it koks anglis pajuodavusi buvo. Iš negrų veislės buvo.
– Aš jau pats pasiklosiu! – prisigūžęs prie sienos tariau jai labanakt. (p. 223–224)
Toks variantas tikrai turėjo patikt gimtojo Gaidžių kaimo ūkininkams – gerai tas Andrusevičiukas surašė, tu matai, ko tik nėr tam pasauly... Ir vargu ar įmanoma atspėt, kuriame variante daugiau išmonės.

Lietuvos aidas, 1931-06-19, p. 8
NB: net 15 su puse lito už bilietą!
Dienos naujienos, 1931-06-24, p. 4
Prieduras.  1931-ų vasarą Kaune gastroliavo greičiausiai afroamerikiečių trupė, gal ne tiesiai iš JAV, gal iš Paryžiaus (reklamoj minimas Louis Douglas – ar tik ne šis žmogus). Reiktų giliau kapstyt, bet ne dėl konkretaus gastrolių fakto (gal pirmosios tokios Kaune?), o dėl kauniečių reakcijos jos minėtinos. Štai ką Dienos naujienose, panašios orientacijos kaip ir Diena, rašė karikatūristas ir reporteris Leo K[agan]as:
Mūsiškiai „juodesni“ už negrus
Gastroliuojanti negrų teatro trupė džiaugiasi pasisekimu, net pratęsė spektaklius 3 dienoms. Jų spektaklius lankė visuomenė su pamėgimu. Negrai žinojo įgiją kauniečių simpatijas. Tačiau nėra gero be blogo. Negrai turėjo ir vargo. Ypatingai jiems įkyrėjo vaikų būriai, kurie iš paskos jų sekiojo. Kad ir štai atsitikimas. Miesto sode vaikščioja keletas negrų. Iš paskos būrys vaikų, daugiausia žydų tautybės. Negras švyst lazda – vaikai išbėgioja, tačiau vėl susirenka. Negrams nepatogu, jie eina į bufetą. Ir čia seka. Pagaliau tarnaitė apipylė vaikus vandeniu, bet ir tai negelbėjo. Pažymėtina, kad negrus sekioja ir suaugusieji. Nejaugi mūsų visuomenė tokia naivi, kad žiūri į negrą kaip į tragloditą. Išeina taip, kad mūsų žmonės išsilavinimu, kultūringumu „juodesni“ už negrus. (1931-06-23, p. 3)
Vargu ar čia ką beverta komentuot (nebent pajuokaut: žydukai iš paskos sekiojo, o lietuviukai tikriausiai net prisiartint bijojo).

2013-10-11

(524) Rastinukai, xxx: margas tas žmonių pasaulis

Ar galėjo spaudos draudimo laikais knygnešys tikėtis pagalbos iš policininko? – Galėjo. Bent jau iš sotniko Piotro Naidionovo galėjo.
Naujose žiniose (1936-01-05, p. 4) užtikau štai tokį surašą:
Kalėdų antrąją dieną Šiauliuose mirė 83 metų sulaukęs senukas Petras Naidenis-Naidionovas, buv. anksčiau Šiaulių, o dabar Ukmergės pašto viršininko, p. Rasteikos, tėvas [antros sakinio dalies nesupratau: Naidenio sūnus Rasteika?]
A.a. velionies jaunystė ir velionies gyvenimas buvo sunkus. Jis buvo gimęs stačiatikių šeimoj, o auklėjamas grynai katalikų šeimoje [išeitų, kad įsūnytas?], vedęs taip pat karštą katalikę, lietuvę. Savo vaikus auklėjo lietuviškoj ir katalikiškoj dvasioj, dėl ko jam, kaip rusų caro laikais užėmusiam nors ir menką tarnybą, nuo rusų dvasiškių ir savo viršininkų teko nemaža nukentėti.
Velionis tarnaudamas 1888 metais Nemakščiuose policijos sotniku daug padėjo knygnešiams, padėdamas jiems lietuviškų knygų ir laikraščių platinime, ne kartą už tai buvo savo kaimynų viršininkams skųstas, bet nuo „sučiupimo“ ir didesnės bausmės vis išsisukdavo, tik būdavo nubaudžiamas disciplinariniu būdu, teko keletą kartų pasėdėti šaltojoj.
1905 m. velionis su savo suaugusia dukterimi perėjo į katalikų tikybą.
Tuo metu prasidėjus žinomai Stolypino reakcijai, dėl velionies krikšto buvo rusų valdininkų pravestas tardymas. Pasekmės šį kartą buvo skaudžios – velionį atleido iš tarnybos ir pasodino dviem savaitėm į kalėjimą. Po to turėjo ir iš Nemakščių išsikraustyti.
[...]
Lai būna lengva velioniui Lietuvos žemelėje ilsėtis.
Neišsamus ir gan prieštaringas šis pasakojimas, bet vis šis tas – policininkas, padėdavęs kultūrkontrabandininkams ne už atlygį, o iš idėjos.

(523) Užparaštė, lxxvi: apie bėgimą į miškus ir kt. – lv vs lt

Arno Jundze, recenzuodamas Noros Ikstenos knygą apie latvių prozininkę Regīną Ezerą (Esamība ar Regīnu, 2007), kuri gyveno Kegumo miškuos, užfiksuoja ir tokią digresiją:
(Gal kada koks nors literatūros tyrėjas atkreips dėmesį į šitą sovietinių laikų garsių rašytojų bėgimą miškan ([Ilze] Indrāne, Ezera) kaip bene vienintelį būdą išsaugoti savo iliuzinį savarankiškumą.) – „Pasakojimas apie karalienę Reginą“, vertė Laura Laurušaitė, ŠA, 2008-04-25, p. 9.
O iš mūsų rašytojų? Vienintelį a.a. Albiną Bernotą prisiminiau, kuris 1978-ais sušlubavus sveikatai ir dėl kitų priežasčių išėjo iš Pergalės ir įsikūrė kaip laisvas meninininkas Labanoro girioj – Argirdiškėj prie Juodųjų Lakajų. Ir tai buvo kūrybingiausi jo gyvenimo metai – ir pats, ir kiti taip manė.
Pabėgantieji iš miestų šiltuoju metų laiku, o rudenį grįžtantieji, manau, nesiskaito.
Ir dar: latviai nepalyginamai daugiau yra prirašę knygų apie savo rašytojus ir kitus kūrėjus; ne literatūrologines ar menotyrines, o biografines turiu galvoj. Ir tuo ne tik tyrėjai, bet ir kūrėjai užsiima, kad ir Nora Ikstena – pagal 300 Baltic Writers, essay-type prose author. O mūsiškiai? Deja, dejutė! – kaip pasakytų Albinas Žukauskas. O juk koks Parulskis galėtų, jei norėtų, parašyt apie Savickį, o Čigriejus – apie Vaižgantą... (Žinau, prieštarausit: juk yra Nijolės Kliukaitės apie Bitę ir Šatrijos Raganą, Aldonos Ruseckaitės apie Maironį ir kt. – bet čia jau kita kalba; при всём уважении, vien meilės, pagarbos ir noro, deja, negana.)

2013-10-09

(522) Trys šio rudens natiurmortai

Lietuviškai užrašius natiurmortas, lyg ir prigesinamas šito sudurtinio žodžio antrasis sandas – nature morte.






P.S. Virtuvinis žanras tie natures mortes; bent man – pageidautina, kad būtų vegetariški. Prisiminiau prieš metus Paryžiuj Oranžerijos muziejuj matytą Chaimo Sutino parodą „L’orde du chaos“. Be portretų ir peizažų, buvo ir natiurmortų, kuriuos pradėjo paišyt prisižiūrėjęs Rembradto. Vazoj benusibaigiančios gladiolės [gražiau skamba negu kardeliai, nors man ką] – viskas tvarkoj, suvokiamai gražu, bet skerdenos (kiškių, gaidžių)... – suprantu, ekspresionistui dėkinti tapymo objektai, bet vis tiek... (Nors kai kam atrodė, kad „Bœuf écorché, réalisé vers 1925, l’une des plus belles pièces de l’exposition.“) Aišku, dėl skonio nesiginčijama. Kai dabar mėginu prisimint tą Sutino parodą, pirmiausia prieš akis iškyla daug portretų ir vienas peizažas (štai šitas).

2013-10-04

(521) Dėl juoko: ko trūksta Vilniui iki tikros sostinės?

Šiąnakt nubudau apie ketvirtą. Taip vis dažniau atsitinka, nieko čia nepadarysi. Sugulovė „Svoboda“, regis, apie tai, kad человек имеет право šneka, o gal ir kitos laidos pabaiga, nesvarbu.
Ir atplaukė iš atminties per tą patį radiją cituota mintis, esą Petrapily visko yra, tik dramblio trūksta, artimiausias – Taline (iš ryto pasitikslinau: „...в Петербурге есть и аэропорт, и полотна Матисса, и губернатор Полтавченко, а слона – нет. Ближайшие к Петербургу слоны – Карл, Финн и Дрой, живут в Таллине“).
Ir pagalvojau: iš laikinosios sostinės visos svarbiausios valstybės įstaigos persikraustė Vilniun. Tik zoologijos sodas liko Kaune (gal kas dar prisimenat: „Kaunan, Kaunan – zoologijos sodan; / Ledų, ledų – ir vėl kaiman“).
Ir Ryga turi savo zoologijos sodą (esu buvęs), ir Talinas (net su trim drambliais), o Vilnius – ne. Netikrinau, bet greičiausiai beveik visose sostinėse yra zoologijos sodai. Taigi štai ko trūksta, kad Vilnius taptų tikra sostine, ne prastesne negu kitos. Prezidentūros, Seimo ir Vyriausybės rūmų negana.

2013-10-01

(520) Užparaštė, lxxv: apie geresniuosius

[Keistas organas tos smegenys. Kad ir kaip mėgini jas išjungt, jos vis tiek, bjaurybės, krebžda, kuria kombinacijas, nori pridurt prie 519 įrašo, nors tu ką (spėju, ir sąžinės dislokacijos vieta būtent ten). Bent jau kol gyvas. Juokaujant: jei ir yra post mortem vita, jis greičiausiai baisiai neįdomus: jokių sukibirkščiuojančių naujų asociacijų, ir priekaištai sau nebeturi prasmės, nes jau nieko nebegali pakeist, jau viskas – post.]
------------------------------------------------------------------------------------------------------------------
  • Yra gerų rašytojų; nedaug; jų naujas knygas noris ir pasistengus įmanu perskaityt; nors kai kurios ir nuvilia, bet tai nesvarbu – tai nuvylusios gero rašytojo knygos.
  • Yra prastų rašytojų; daug; jų naujų knygų neverta skaityt; gana vienos (pirmos po ranka pasipainiojusios) knygos kelių puslapių, dažniau – kelių pastraipų. (Žodžių junginys prastas rašytojas – nei šis, nei tas, bet jei jiems dėl to geriau – negi gaila?)
  • Yra apyprasčių/prastesniųjų rašytojų; [...]; gana trečdalio vidutinio storumo knygos, dažniau – kelių puslapių, kokių 5 ar 6 eilėraščių, bet: jie yra pažįstami su tuoj pristatysimais geresniais, kurie apie jų knygas parašo ką nors gero, todėl jie ir vadinami prastesniaisiais, o ne prastaisiais.
  • Yra apygerių/geresniųjų rašytojų; mažiau negu apyprasčių; va jie ir vadinti, ir yra literatūros lauko problema.
Tikiu, Kazys Binkis turėjo ir gerą literatūrinį skonį, ir estetinę nuovoką. 1928-ais kalbinamas jaunesnio už jį asmens paatviravo:
Be patriotiško pasišventimo negali skaityti knygų net geresniųjų rašytojų. Vieno tokio dviejų tomų dramatizuotą veikalą buvau bepradedąs skaityti net septynis kartus. Bet užkliuvęs už pirmųjų puslapių taip ir mesdavau nebaigęs. Tik kartą susirgęs ir negalėdamas nieko kito veikti vos-ne-vos nugalėjau abu tomu. Tiesa, perskaitęs nesigailiu – antras tomas pasirodė visai žmoniškas: ir medžiaga suskirstyta gerai, ir tinkamai suderinta. Bet pirmas tomas. Tikrai, parašytas, parašytas skaitytojui atbaidyti. Tas pats ir su kitais. Aišku, reikalauti skaityti tokius dalykus, lygu reikalauti patriotinio pasišventimo. (Dvisavaitinis literatūros, mokslo ir kritikos akademinis laikraštis Studentas, 1928, nr. 8, p. 4–5; rašytojo mintis greičiausiai užfiksavo laikraščio redaktorius Henrikas Blazas.)
Po galais, mėginu įsijaust į Binkį: sergu, noris ką nors skaityt (instinktas), bet negi tik tie geresniojo rašytojo du tomu pasiekiami ranka? – Va pagalvojau: turėčiau susirgt (bent keliom dienom), visi juk rudenį suserga, kokia nors kvaraba vis tiek prikimba, – naujų gerų nėr po ranka, ką norėčiau dar kartą  perskaityt? Vaižganto Nebylį, vieną iš nedaugelio lietuviškų kūrinių apie aistrą (ne meilę).
Mano nuotrauka
deepart.io perpiešas Eriko Varno stilium (nuotr. Prano Vasiliausko)