(cc) (by:) —vg— [filologas (platesniąja prasme) ir batautojas]

2011-09-30

(214) Kaip filologas futbolą žiūrėjo, ii

Trečiadienį per TV6 žiūrėjau UEFA Čempionų lygos rungtynes: Londono „Arsenal“ vs Pirėjo „Olympiakos“. Pralošė Graikijos komanda (2:1), bet visai juk ne apie patį futbolą filologas stebėdamas žaidimą galvoja, o apie – graikų emblemą, kuri šonan nuvedė: ir piešinys, ir jo spalva.

Kas iš lietuvių poetų buvo lauru vainiku vainikuoti?
Popiežius Urbonas VII Sarbievijų vainikavo, bet jis ne lietuvių, o Lietuvos.
Maironiui Mintaujos gimnazijoj 1932-05-07 laurų vainiką ant galvos uždėjo (MLLM tebesaugomas).
O va dėl Juozo Tysliavos vainikavimo – bent kol kas man visiškai neaišku. Tokiam satyros žurnale Aitvaras (1928, nr. 5, p. 36) esu užtikęs karikatūrą (raudoną, kaip ir „Olympiakos“ emblema) su prierašu:
Vilniaus lietuvių jaunuomenė vainikavo „mūsų pirmąjį poetą“ Tysliavą „laurų vainiku“...       „Aitvaro“ radio.
„Radio“ greičiausiai = kalbos, gandai.
1928-ais Tysliava jau buvo Paryžiuj, tais metais išėjo jo eilėraščių rinkinys prancūziškai su Oskaro Milašiaus pratarme, pradėta leist MŪBA [t.y. Mūsų baro apžvalga].
Turint galvoj, kad nebūna dūmų be ugnies, vis dėlto kažkokia dingstis paišyt tokią karikatūrą gal ir buvo? Nieko nepavyko rast. Ir: kodėl Vilniaus, o Kauno jaunuomenė?

Štai apie ką filologas galvojo žiūrėdamas futbolą. Ir dar apie tai, kad ginkdie nereikia įsivelt į detektyvines paieškas, nes: darbas reikia dirbti, o ne niekais užsiimti.

Prieduras (2013-12-05). Šis tas atsiranda ir neieškant. Salio Šemerio atsiminimuose apie Tysliavą yra pastraipa, paaiškinanti prierašo frazę Vilniaus lietuvių jaunuomenė:
Per Latviją [Tysliava buvo labai aktyvus Lietuvių–latvių vienybės draugijos narys, dažnai ten lankydavosi] (tiesioginio susisiekimo su Lenkija anais laikais nebuvo) savo apsukrumo dėka jis vis dėlto pateko į lenkų okupuotą Vilnių, kur vietinėje lietuvių gimnazijoje su dideliu pasisekimu gastroliavo, reklamuodamas savo kiek neįprastus eilėraščius. (Žmonės mano gyvenime, 1997, p. 124)
Lieka išsiaiškint, kad jis lankėsi Vilniuje.

Kaip filologas futbolą žiūrėjo, i

2011-09-27

(213) Užparaštė, xx: kur bėga Šešupė / kur bėga Jordanas

Dusetose tarpukariu sionistinės pakraipos žydų mokyklą dėstomąja hebrajų kalba lankiusi Henia Sneh prisimena, kad jie, lietuvių kalbos mokytojo Petro Kuzmicko skatinami, bendravo su lietuviais mokiniais. Tie juos išmokę ir Maironio/Sasnausko „Kur bėga Šešupė“; dainuodavę lietuviškai, bet pakeisdami tikrinius vardus:
Kur bėga Jordanas, kur Kišonas teka,
Tai mūsų tėvynė, graži Palestina.
Deja, matyt, daugiau perkurto teksto neišliko Henios Sneh atminty, o būtų taip įdomu sužinot, kaip buvo transformuotas Maironio tekstas nuo trečios eilutės:
Čia broliai artojai lietuviškai šneka,
Čia skamba po kaimus Birutės daina.
Bėkit, bėkit, mūsų upės, į marias giliausias!
Ir skambėkit, mūsų dainos, po šalis plačiausias! [Etc.]
Nuorodą į šią atminties skeveldrą radau Mordechajaus Zalkino straipsnyje „‘Ant žodžių tilto’: Žydų susitikimas su lietuvių kultūra tarpukario Lietuvoje“ (išsp. Abipusis pažinimas: Lietuvių ir žydų kultūriniai saitai, sud. Jurgita Šiaučiūnaitė-Verbickienė = Lietuvos istorijos studijos, t. 8, 2010, p. 53–68; beje, labai įdomi knyga, tik gaila, kad asmenvardžių rodyklės nėra). Tiesa, cituotoji Maironio teksto parafrazė jau 2009-ais buvo užfiksuota Verandoj su vaizdu į saulėlydį, bet tik dabar, pakeliui, tą įrašą užtikau.

P.S. Googlinant: Dusetos, pirmiausia, aišku, pasiūloma nuoroda į lt.wikipedijos straipsnį. Bent jau nuorodų sąraše turėtų būt užfiksuota ir Saros Weiss-Slep sudaryta bei redaguota knyga There Was a Shtetl in Lithuania: Dusiat Reflected in Reminiscences (t.y. jos vertimas į anglų kalbą; beje, ir apie Antalieptę ten nemažai yra; jei kas mokat ir manot, kad vertėtų, papildyk wikipedinį įrašą; ir šita nuoroda informatyvi).
P.P.S. O prie krepšinio čempionato priderinta transkripcija – „Kur bėga Maironis“, nežinau, man nelabai nei jėginga, nei juokinga pasirodė.

2011-09-26

(212) Visiškai tarp kitko: apie akių ir fotoaparato fiksuojamas spalvas

Nieko čia naujo, bet kartais tiesiog konstatuoji: fotoaparatas užfiksuoja kitą spalvą, negu matė akys. Va užpraeitą savaitgalį išgėręs rytinę kavą pastačiau puodelį šalia erškėtrožės uogų. Atrodė: uogų spalva tokia artima tai, kuri po viršutine melsva (nusakomuoju būdu nerodau, nes kitaip nieko geresnio nesugalvočiau už „morkinę“). Nufotografavau. Žiūriu, dabar tos uogos atrodo visai kitos spalvos nei ta, kuri atminty užsifiksavo. (Ką jau kalbėt apie mėginimus užfiksuoti vakaro dangaus spalvas.)
Atžagareiviškai nuskambės, bet juodos-baltos nuotraukos, juodas-baltas vaizdas televizoriaus ekrane palikdavo laisvę spalvinei vaizduotei, o va kai tau pasiūlo – ir nekvestionuodamas priimi kaip tikrą, t.y. tą, kurią išties matytų akys, žvelgdamos į realų daiktą, o ne mato stebėdamos jo atvaizdą.
Gal klystu, bet dar liūdniau, kai tenka žodžiais nusakyti spalvą. Ne, ne kai bendrąją tenka įvardint, pvz., raudona, o konkrečiąją, kai nori būt kuo tikslesnis; ko griebies? – gretinimo: panaši kaip vyšnių – vyšninė, kaip raudonųjų burokėlių – burokinė ir pan. Bet juk vyšnios tavo užmerktose akyse gal visai kitokio raudonumo nei to, kuris kad ir šį tinklaraščio įrašo skaito. Paskutinis skaitytas, man regis, absoliučiai tikslus spalvos įvardijimas:
Žydėjo geltonos, labai riebios (iš tik užvežtų durpių pasipylusios) garstyčios.
Tokia geltona, kuri pilna žalios... (Sigitas Geda, 2000, liepos 8; Adolėlio kalendoriai, 2003, p. 544)
Kitame puslapy dar pridurta refleksija: „Geltonoji beprotybės spalva. Ją kartais gelbsti iš dugno atsrūvanti žalia...“

P.S. Taip kiaulidės vadinamos dar nebuvau girdėjęs – kvapą generuojanti institucija (Nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros laboratorijos Cheminių tyrimų skyriaus vedėjas Virginijus Keturka šeštadienį Lietuvos radijo laidoj „Sveikata“; esą jie dabar jau galės ištirt, ar kvapas kenkia žmonėms, ar ne).

2011-09-23

(211) Susieji – ir [tiek], vii

Skaitinėjau vakar vakare kun. Juozo Ambraziejaus (1855–1915) 1905 metais pradėtą leist Lietuvos bitininką, 1906-ais pusmetį ėjusį dvigubu pavadinimu – Šviesa (Lietuvos bitininkas), o vėliau – tik kaip Šviesa (1906–1908, nors prie bičių nuolat grįžtama). Spaudą grąžinus, pirmas pradėjo eit Petrapily Lietuvių laikraštis, po jo – Vilniaus žinios; Lietuvos bitininkas – trečias. Regis, vienas Ambraziejus, bent jau pradžioj, visus reikiamus tekstus ir surašydavo.
Pirmam 1906-ų numery, straipsny „Tėvynės meilė“, cituojamas Silvio Pellico (pirmąkart šį asmenvardį lietuviškam tekste sutikau; Ambraziejus mokėjo itališkai? nors galėjo ir prancūziškai skaityt, nes l. daug buvo ton kalbon jo knygų išversta):
Pagarsėjęs italų rašėjas Silvio Pelliko, kurs pats ypatiškai labai daug iškentėjo dėl tėvynės, savo knygoje «Apie žmonių pareigas» [Dei doveri degli uomini, 1834] štai ką rašo apie tėvynės meilę:
«Cinikas, kurs prieš kiekvieną aukštą jausmą stato savo protavimus, paprastai tėvynės meilę stato žemiaus už žmonijos meilę, sakydamas, buk tėvynės meilė esanti priešinga meilei artymo. – «Mano tėvynė – sako jis: – yra visas pasaulis. Tasai kampelis, kuriame aš gimiau ir augau, neturi jokios tiesos reikalauti, kad aš daugiau mylėčiau jį, negu kitas šalis, nes tas kampelis nėra geresnis ir vertesnis už kitas šalis, kur teip-pat yra gerai, arba net dar geriaus. Tėvynės meilė yra tai baisus egoizmas (savymeilė), bendras tūlam žmonių rateliui, kurie, neapkęsdami kitų tautų, norėtų turėti kuo teisinties».
Netikėkite tiems nevertiems protavimams. [Etc.] (p. 14; paryškinta cituojant)
Perskaičius šį pasažą, iškart prieš akis iškilo užrašas, manau, dar tebesantis ant požeminį garažą šalia Žirmūnų „Iki“ (buv. „Minsko“) juosiančios sienelės:


Susisiejo, ir tiek.

P.S. Ambraziejaus 1906-ais išėjęs Trumpas Rymo katalikų katekizmas – vienintelis lietuviškas spaudinys, įrašytas į Index librorum prohibitorum (bet tai jau kita istorija).

2011-09-21

(210) Visiškai tarp kitko: apie skaitymus troleibuse

rįžtant iš darbo 19-tu: kokių ketverių ar puspenktų sūnus sėdi tėčiui ant kelių ir, žiūrėdamas į piešinius, o pirštu liesdamas puslapius, klausos skaitomos knygos – Philippe’o Lechermeier (tekstas) ir Rébeccos Dautremer (piešiniai) Pamirštų ir nežinomų Princesių (būtent: tėvas sūnui princeses). Tėčiui sunkokai sekasi, stringa, iš tarties sprendžiant, jam lietuvių kalba – ne gimtoji (prancūzas? italas? ispanas? romaniška tartis). Paskui šnekas. Ir nė krislo abejonės: abu mylintys ir mylimi. Nieko negali būt gražiau.
O aš, stebėtojas? Ką čia aš! – Romualdo Granausko Trys vienatvės, pradėtos vakar po pristatymo Rašytojų klube. Sau. – Ne, būsimiems anūkams (jei tokių bus) teskaito sūnūs; tėvas privalo [cha!] būt svarbiau nei senelis (gal ir ne blogiausias atvejis – kaip mano, – jei senelis, bet ne geriausias).
(P.S. Mindaugo pastaba, kad ankstesniam įraše nepažinęs inicialo T, neišeina iš galvos; šiam parinkau kito dailininko – Vlado Didžioko [biogramoj pridurtina, kad yra buvęs ir žurnalo Vairas meninis redaktorius]; gal šįkart bus aiškiau? – Visai nebūtina, bet va noris papuošt, ir tiek.)

(209) Užparaštė, xix: apie sudurus

ai yra sudurtinius žodžius, suprantamai dviem leksemom sakant.
Paironizuot norėdamas, buvau susidūręs šiukšliotyrą (kad skambėtų panašiai kaip šaltiniotyra), bet darybą išmanantys žmonės ėmė priekaištaut, kad -io- šiuo atveju netinka, nes šiukšlė – mot. g., taigi turi būt šiukšlėtyra (kaip dailėtyra). Bet pasvarstęs palikau netaisyklingą sudurą – o man toks gražiau ir prasmingiau atrodo. Dabar ir rimtą kontrargumentą turėsiu: jei šiukšliotyra netinka, tai ko prie pasaulėžiūros, tą pačią bėdą turinčios, nekimbat?

Vakar vakare, kaip kad dažniausiai ir būna, užsiėmiau niekais: rankiojau paišytas raides – inicialus – iš Vairo (epavelde.lt; sugalvojau, kad jais, kiek išsiaiškinau, Petro Rimšos paišytais, „išgražinsiu“ užparaštės įrašus). Ir užkliuvo akis už vieno teksto – Adomo Jakšto poleminio rašinio „Pasaulėžiūra, pasauliožiūra, pasauližiūra“ (1929, nr. 2, p. 178–179).
Žodis pasaulėžiūra atsiradęs norint pasakyt tai, ką vokiečiai turi galvoj vartodami die Weltanschauung. Bet po kurio laiko pastebėta, kad duriamasis balsis ne tas, nes bendrinėj kalboj ne pasaulė, o pasaulis („jei pasaulės nieks iš mūsų kalbos nebūtų vijęs, tai, be abejo, ir pasaulėžiūra būtų prigijus ir užsilikus“); vieni siūlė pasauliožiūrą, kiti – pasauližiūrą. Logiką ir sistemingumą mėgęs Jakštas į šiuos siūlymus žiūri skeptiškai:
Kalbant lietuviškai, apie juodu galima pasakyti: meška su lokiu abudu tokiu, o lotyniškai – ambo pejores. Nes jei jau remtis tokiais neabejojamais dvilypiais žodžiais, k.š. kurmarausa, rugiapiūtė ir k., tai iš pasaulis ir žiūra turėtumėm gauti pasauliažiūrą, o ne pasauliožiūrą nei pasauližiūrą. (p. 178)
Bet ir šito suduro, nors taisyklingo, Jakštas nelaiko vykusiu, nes:
Lietuviškas pasaulis visų pirma neatsako vok. žodžiui die Welt. Pasaulis – tai visa, kas yra po saule, kas pareina nuo saulės, vadinas, tuo žodžiu reiškiama saulės planetų sistema. Tuo tarpu die Welt apima ne tik mūsų saulę su jos planetomis, bet ir visas kitas saules, įeinančias į paukščių kelio sistemą, o taip pat ir kitas žvaigždžių krūvas ir toliausius debesynus. Vadinas, vok. die Welt yra milioną kartų didesnis už mūsų pasaulį. Todėliai žodžiui die Welt kur kas labiau atsako mūsų visata. (p. 178–179)
Jakšto galva, die Weltanschauung = visatažiūra; bet kadangi tai ilgokas žodis, siūlo trumpesnį terminą: visažiūra, kurio „prasmė yra dar platesnė, nes ji apima ne tik visatą, bet ir jos Kūrėją Dievą ir Dievo santykius su pasauliu ir žmogum, trumpai tarus, viską. Tinkamesnio žodžio tai prasmei, mano išmanymu, nėr ir negali būti“ (p. 179).
Nebesiknisau, neieškojau, ar kas reagavo į šį Adomo Jakšto siūlymą, – mano galva, logišką ir taisyklingą.
Dėl vieno dalyko apmaudu: LKŽ XIX tome, kur jam būtų vieta, toks žodis neužfiksuotas.

2011-09-20

(208) Provincijos viešmenis: Karvys

Karvỹs (lenk. Korwie) – kaimas Vilniaus rajone, nors ir miesteliu galima vadint (važiuojant iš Vilniaus Ukmergės kryptim, ties Maišiagala į dešinę reikia pasukt 4 km). Yra Šv. Juozapo bažnyčia (mišios sekmadieniais dviem kalbom), lenkiška pagrindinė mokykla, lietuviškas Buivydiškių pagrindinės mokyklos skyrius. (Daugiau apie Karvį žr. Mirosławo Gajewskio straipsnyje. Autoriaus manymu, „historycy-Litwini na ogół mało się interesowali i interesują dziejami ‘polskich rejonów’. Ziemia Wileńska ma imponującą przeszłość, która, mam nadzieję, w przyszłości zostanie dokładnie zbadana.“ Taip, yra tiesos; užuot domėjusis, dažniausiai nuslystama politikon. Karvio bažnyčios ir dvaro vaizdų yra čia.)

Sekmadienį teko per jį važiuot. Ir, kas be ko, akys užkliuvo už sovietmečiu pagal standartinį projektą statytos parduotuvės (kaip supratau, jau nebeveikiančios). Piešiniai man pasirodė vykę, net su ironija. Ir fasadas pagražintas, o abi šoninės sienos visai spalvotos (dešinė – „Kitoks Karvys“, kairė – „Inne Korwie“).


























P.S. Vietovardžio kilmė hidroniminė, pagal šalia esančio ežero vardą, o tas, pasak padavimų, Karviu buvęs pavadintas štai dėl ko: esą vieną sekmadienį pamaldieji žmonės išėję bažnyčion, o netikėliai likę namie; vienuos namuos pasuoly augusi nendrė, kurios niekaip nebuvę galima išveisti; likusi namie nepamaldi dukra sumaniusi per mišias patvarkyt namus, tvarkydama užkliuvusi už tos nendrės, supykusi ir ją su šaknim išrovusi; toj vietoj ištryškusi tokia stipri vandens srovė, kad paskandinusi visą kaimą – išlikusi tik viena karvė, todėl taip ir pavadinę – Karviu.

2011-09-12

(207) Visiškai tarp kitko: apie eilėraščio formą

eatsimenu, kada paskutinįsyk poezijos knygos recenzijoj skaičiau ir apie formą – prasmės, kontekstai etc. Na, nebent tokia poezija, kokia Tomo S. Butkaus Generuotos kalbos mutacijoj (2003) ar Beno Januševičiaus 0+6 (2006), – tada nėr kur dėtis, tenka.
Kolegė paprašė paskolint šių metų Poezijos pavasarį (dėl Pranckietytės). Važiuodamas darban dar pavarčiau. Reginos Katinaitės-Lumpickienės publikacija: visi tekstai – žodis = eilutė. Pvz.:
atitipena
keistų
pavidalų
šešėliai
sapno
linijų
žvirgždu
mazgoji
ilgesio
paraudusias
akis
tai tiktai
sapnas
sakai
nurimk
neišsipildys
niekada
neišsipildė (p. 98–99)
Kokia prasmė taip „pagerbt“ kiekvieną žodį? Ką tai duoda? (Sovietmečiu, kai buvo honoraras mokamas už eilučių skaičių, – galėjai suprast: žmogus nori daugiau gaut; o dabar juk nieko nemokama, bent jau už publikacijas PP.) Kas būtų prarasta, jei tekstas įgautų kad ir tokią formą:
atitipena keistų pavidalų šešėliai
sapno linijų žvirgždu
mazgoji ilgesio paraudusias akis
tai tiktai sapnas
sakai nurimk
neišsipildys niekada
neišsipildė
Manau, nieko neprarasta. Ergo, rašančioji apie formą negalvoja: apie viską pavieniais žodžiais, ir tiek?
(Pavienius žodžius yra pateisinęs nebent Jonas Mekas, bet – toli gražu ne visais atvejais.)

2011-09-02

(206) Visiškai tarp kitko: klausimas ir atsidusimas žiūrint į Maironio portretus

dail. Jonas Janulis, 1924
dail. Elena Janulaitienė, 1931
2008-ais Maironio lietuvių literatūros muziejus išleido CD Iš Maironio rinkinio (žinojau esant, bet tik šiandien pasitaikė proga peržiūrėt). Be kita ko, sudėti ir visi Maironio portretai, saugomi MLLM. Perbėgau dar Bernardo Brazdžionio (minimojo muziejaus vedėjo 1940–1944 metais) rašinį „Maironio portretai“, spausdintą Aiduose (1956, nr. 5).

Apie portretą, matomą kairėj, rašoma:
Salioną puošė didelis dail. Janulio aliejiniais dažais pieštas portretas. Jis kabojo dešinėje durų pusėje, tik įėjus iš darbo kambario. Dailininkas Maironį piešė tame pat kambaryje, ir čia pat kairėje durų pusėje galėjai viską matyti ir patikrinti. Ten tebestovėjo ir raudono pliušo sofa, į kurios pakilusį galą dešine ranka atsirėmęs sėdėjo dainius. Viršum pečių, ties galva, paveikslo kairėje — vaza su gėlėmis, o dešinėje — laikrodžio siluetas. Portrete Maironis matyti iki kelių. [...] Ties krūtine sutana per keletą sagų „nesueina“; ji nesusegta ne dėl to, kad būtų per ankšta; nesusegti tuo būdu sutanos buvo visuotinė sena lietuvių kunigijos mada; o dailininkui tai irgi įvairumas: sudaro porą vingiuotų, įdomesnių linijų. Maironio veidas rūstokas. Akių žvilgsnis ir veido išraiška rodo, lyg dainiui, berašant, ką tik nutrūko mintis, ir jis, visas jėgas sukaupęs, stengiasi surasti jos tęsinį ir atitikti formą. Tai įkvėpimo momentas. Jis didelis, gilus ir šventas.
Klausimas: kaip, kada ir kodėl rados ta visuotinė lietuvių kunigijos mada nesusegt kelių sutanos sagų? Kas čia per „slaptas“ ženklas? Atsakymo kol kas nežinau.

O taip Brazdžionis aprašo portretą, matomą dešinėj:
Maironio darbo kambaryje kabojo dar vienos moters dailininkės (rodos, Janulaitienės) pieštas portretas, tik galva; šis paveikslas Maironiui, deja, nepatiko, nes iš jo žiūrėjo senas, kaip jo elegijoje sakoma, savo amžių atgyvenęs žmogus, be minties, be kūrybinės ugnies, apdribusiais veidais. Dailininkė realistė tematė tik paviršių, nepagavo dvasios. Kan. [Pranas] Penkauskas pasakojo, kad Maironis dažnai klausdavo rodydamas į paveikslą: „Sakykite, ar aš iš tikrųjų toks jau senas?“
Ech, ta tuštybė, tas noras išgirst: ne ne, ką jūs, poete/prelate, tikrai ne toks jau senas! (1931-ais, kada šis portretas tapytas, Maironiui buvo 69-eri.)
Ir kas (nuo kokių 40 pradedant) nesam sau tokios silpnybės leidę? Deja.

P.S. (2011-09-06) Kai nuorodą į šį įrašą paskelbiau Facebookės sienoj, žmonės mėgino spėliot, kodėl tos kelios sutanos sagos būdavo nesusegamos. Vienintelis gan įtikimas variantas – Gitanos D. mestelėtas: kad būtų kur ranką užkišt (pvz., jei nenori, kad kas pultų bučiuot tavo dešinę, – pagalvojau). Bet gal ir visiškai dėl kitos priežasties ta mada buvo atsiradus.
P.P.S. (2011-09-09) Nenusiraminau. Prisiminiau pažįstantis vieną kunigą – poetą Skaidrių Kandratavičių, tai jo paklausiau. Atsakymas į klausimą, kodėl kunigai neužsisegdavę tų kelių sutanos sagų, pasirodo, paprastas: kad galėtų „pasiekt vidinę kišenę su nosine, šukom, pinigine, laikrodėliu, miledi medalionu ar tik šiaip laikytis už ančio:-D“ — Dar kartą įsižiūrėjau į Janulio tapytą Maironio portretą; ar ne laikrodžio auksinė grandinėlė toj spragoj matyti?

2011-09-01

(205) Rastinukai, xxi: Prahos pavasario atomazga Palangos moterų pliaže

Praha, 1968, rugpjūčio pabaiga (foto iš čia)
Skaitau a.a. prof. Vandos Zaborskaitės kol kas neišleistą Autobiografijos bandymą (turėtų išeit kitąmet). Labai reikšmingas tekstas XX amžiaus kultūros istorijos studijoms. Iš galvos vis neišeina vienas užfiksuotas epizodas:
Atsimenu vieną išskirtinį rugpjūtį, 1968 metais, baigiantis Prahos pavasario pakilimui. Ėjo paskutinės jo dramatiškos dienos, artėjo atomazga. [Naktį iš rugpjūčio 20 į 21 buvo įvesta sovietų kariuomenė.] Moterų pliažas šiltomis dienomis, kai visos sugulusios šiapus kopų, kuo arčiau vandens. Visa Lietuva buvo prigludusi prie radijo aparatų, pliaže irgi būreliai spietėsi prie tų, kurios juos buvo atsinešusios ir įjungusios. Tik reta paprašydavo elgtis atsargiau ir nesibūriuoti, bet nelabai tų įspėjimų buvo paisoma – milicijos moterų pliaže nebuvo, o į galimas ir tikriausiai buvusias slaptas klausytojas nesinorėjo kreipti dėmesio.
Nuoga KGB bendradarbė Palangos moterų pliaže – vaizdas ir situacija, iš kurių galėtų rastis įspūdinga novelė (išverstina į čekų kalbą).
Mano nuotrauka
deepart.io perpiešas Eriko Varno stilium (nuotr. Prano Vasiliausko)