(cc) (by:) —vg— [filologas (platesniąja prasme) ir batautojas]

2010-09-30

(90.8) Kultūros istorijos trupiniai, 1905: Maironio knyga – dvi vienoje

Jau pirmame maironianos įraše minėjau, kad Lietuvių laikraščio pinigais 1905-ais buvo išleisti Pavasario balsai (antrąkart) ir libretto Kur išganymas (trečiąkart).
Tituliniame, kaip ir viršely, nurodyta:
1905 m.
Išleista Lietuvių Laikraščio kaštais
Peterburgas. Ekaterininskij kan., № 10.
o p. 2 jau:
С.-Петербургъ.
Tоварищество P. Голике и А. Вильборгь, Звенигородская ул. № 11.
1905.
Išeitų, ta draugija spausdino. Draugija ne šiaip sau – kaip matyt iš susikurtos „afišos“, spausdinusi imperatoriaus dvarui (daugiau apie ją žr. čia). Ar dar kieno, be Maironio, kokią nors knygą lietuvių kalba yra spausdinusi – nežinau, būtų įdomu patyrinėt.
Ir dar viena įdomybė: turinys įdėtas į p. 64, po Pavasario balsų, pabaigoj nurodyta:
Kur Išganymas? Libretto iš keturių aktų . . . . . . . 65
nors tokio puslapio nėra – libretas pradedamas numeriuot nuo pirmo. – Tai pirštų mintį, kad galvota apie tris (?) knygos variantus:
tik PB su turiniu (eilėraščių rinkiniui jo tikrai reikia),
tik libretas (jam turinio nereikia),
PB + libretas (didžiausiems M. gerbėjams; tokie turinį ir vidury knygos susiras).
Gal ne spaustuvėj, o knygrišio įrištus – spaudos lankų ribos sutampa su kūrinių ribom.

(101.5) Iš atostogų: Bartuvos euroregionas

Išvažiuojant iš Palangos, draugė (nemėgstanti klaidžiot kur akys veda) užsuko į Informacijos centrą (dirba nuo 9:00) ir grįžo su lankstinuku ir gautu patarimu: jei dar nematėt, apžiūrėkit prie Darbėnų kuriamą japonišką sodą.
Apie tokį euroregioną nieko nežinojau (pasirodo, įkurtas 2000-ais), apskritai nieko apie tokius regionus. Pasirodo, čia visai rimtas dalykas:
Tai laisvanoriška, geografiškai apibrėžta pasienio regionų sąjunga, dažniausiai suformuota iš kelių besiribojančių valstybių administracinių vienetų ir paremta “atvirų durų” bei lygybės principu. Bet kuris euroregionas remiasi šalių lygybės, bendrų interesų, geros kaimynystės tarp kaimyninių šalių pasienio bendruomenių, laisvanoriškumo principais.
Euroregionas - tai ne tik bendrų dvišalių ir daugiašalių projektų įgyvendinimo plotmė, tačiau ir aplinka, kurioje skirtingų šalių pasienio regionų atstovai gali keistis idėjomis, patirtimi, išdiskutuoti bendras problemas ir bendru sutarimu siekti jas išspręsti. Bendras darbas gali ne tik pagyvinti regionų plėtrą, tačiau ir išsklaidyti nepagrįstas kaimyninių regionų bendruomenių abejones vieni kitais bei vyraujančius stereotipus.
Teisinis euroregionų kūrimo ir egzistavimo reglamentavimo pagrindas yra 1980 m. pasirašyta Europos Konvencija dėl tarpregioninio bendradarbiavimo tarp teritorinių bendrijų ir valdžios institucijų, kuri dar yra vadinama Madrido konvencija. Lietuva, įsipareigodama skatinti tarpregioninį bendradarbiavimą, konvenciją pasirašė 1997 metais. (Algirdas Astrauskas)
Na, tikriausiai ir pinigų iš ES fondų lengviau gaut, jei kreipiamasi euro- vardu.

Tą kuriamą sodą radom palygint lengvai – tereikia stabtelt prie parduotuvės Darbėnuos ir pasiklaust. Taip ir pasakėm mus pasitikusiai moteriai, kuri, kol ieškojom 16 Lt („pigu, kai bus viskas baigta, bilietas kainuos ne 8, o kokius 30 Lt“), susirado ilgą rodomąją lazdą ir ėmė aiškint, kas jau yra ir kas būsią (jei įdomu, galima pasiskaityt čia; žinia, pasirodo, paskleista ir Japonijoj: „Saitama man building Europe’s largest Japanese garden in Lithuania“).
Palydėdama kuriamo sodo link, šeimininkė išvertė užrašą akmeny: „Don’t want too much“. Teisinga mintis. Kol kas ten tikrai visko ne per daug, yra erdvių; o kai bus baigta, įtariu, bent man bus visko per daug. Japonai taupo žemę. Galima nusipirkt bonsų įvairiausių, bet, kaip jau fiksavau, man gražesni pačios gamtos, o ne žmonių sukurtieji.

Vidurkely tarp Darbėnų ir Kretingos, vos pasukus į dešinę – Dimitravas. Priverčiamųjų darbų stovykla, kurioj teko pabūt ir senosios literatūros tyrinėtojui Jurgiui Lebedžiui. Skulptūra tebestovi, bet nei kam ji skirta, nei apskritai kas čia prieš karą ir per karą dėjos – nieko, jokios informacijos. (Radau visai įdomų Audros Venckuvienės str. Vakarų eksprese.)
Recenzuodamas Modesto Kuodžio brošiūrą Varniai, Dimitravas, Pabradė: koncentracijos ir priverčiamojo darbo stovyklos Lietuvoje 1927–1940 m. (2007), Castoras&Polluxas savo tekstą baigė bravūrišku pasažu (ŠA, 2007-10-27):
Įdomiausia, kad aš pats, perskaitęs šią brošiūrą ir pažvelgęs į save iš šono, suvokiau, jog beveik niekuo nesiskiriu nuo konclagerio kalinių. Pasilyginkite ir jūs.

ATIDUOTIESIEMS Į PRIVERČIAMOJO DARBO ĮSTAIGĄ DIENOS LAIKO PASKIRSTYMAS
nuo spalių mėn. 1 d. iki balandžio mėn. 1 d.

6 val. kėlimas
6–6.30 val. guolio, kambarių sutvarkymas ir prausimasis
6.30–7 val. rytinis patikrinimas, rikiuotė ir tautos himnas
7–7.30 val. pusryčiai ir pasiruošimas darbui
7.30–12.30 val. darbas
12.30–14 val. pietūs ir poilsis
14–18 val. darbas
18–19 val. grįžimas nuo darbo, įrankių valymas, jų sutvarkymas, rūbų valymas, jų patvarkymas ir prausimasis
19–19.30 val. vakarienė
19.30–20.30 val. liuoslaikis
20.30–21 val. vakarinis patikrinimas, paliepimai ir tautos himnas
21–6 val. nakties poilsis
Na, jei vietoj „darbas“ būtų įrašyta „akmenų skaldymas“ – kažin ar jau taip būtų panašu; kita vertus, Kuodžio brošiūroj sustojama 1940-ais; tai, kas vyko karo metais, nelyginamai baisiau.
Nežinau, kas tuo turėtų pasirūpint, bet vis dėlto informacinis stendas Dimitrave turėtų atsiras. Nieko nenoriu pasakyt blogo apie būsimus japoniškus SPA, bet gali atsirast žmonių, kurie domėtųs ir Bartuvos euroregiono memorialinėm vietom. Gal.

Kretinga. Kasmetinis ritualas suvalgyt ką nors bulvinio kavinėj, kuri vadinasi „Vyninė“, o joje esantis televizorius rodo LTV (kol laukėm, pasiklausiau Giedriaus Subačiaus ir Dariaus Kuolio svarstymų apie lietuvių kalbos spindesį ir skurdą). Viskas jau po kelis kartus apžiūrėta, tad teliko apsukt aplink Rotušės aikštę lėtu žingsniu, vos vos į šoną pasukant.
Žemaičiai drovūs žmonės, padariau išvadą pamatęs Kretingos „Amsterdamo“ iškabą. Ir kuklumu nesiskundžia – kebabai čia aukščiausio lygio.
Išsiaiškint, kam dabar priklauso didžiulis tuščias exviešbutis „Mėguva“ to pat vardo gatvėj, taip ir nepavyko – dviejų šalia jo esančių batų parduotuvių darbuotojos nieko nežinojo. O kodėl nepavertus jo socialiniu būstu? Nors gal Kretingai to nereikia.
Rotušės aikštėj kabėjo tarp medžių įtemptas plakatas su dviejų nuotraukų atspaudais; viena iš jų – bajoraitės Paulinos Mongirdaitės (1865–1916?) – štai šita (dešinėj) – ta pati aikštė apie 1910-us. Pasidomėjau žmogum, įdomu.

2010-09-28

(101.4) Iš atostogų: graffičiai LT ir LV

Prae scriptum. Taip jau būna: capt tą, capt tą, ir niekas nepabaigta. Nes nesi niekam įsipareigojęs. Dar ir maironianos įrašų reikia padaryt, ir kultūros istorijos trupinių iš 1905 metų likę nesulasiota, o ir per atostogų šį tą buvau užfiksavęs...
Tebūnie šįkart graffičiai. Jei jie talentingai ir deramoj vietoj nupaišyti/užrašyti, mano manymu, tai miestų puošmena. Tarkim, einant pro visokių žaidimų aikštelę šalia Baltojo tilto – akys džiaugias: gyviau, žmoniškiau viskas atrodo. Įdedu kelis pavyzdžius vasarą matytų darbų – visai gražu, bent man.

Laukuva, prie pagrindinės miestelio sankryžos. Be šito piešinio tas xx metų stovintis silikatinių plytų nepabaigiamasai objektas atrodytų dar nykiau, jei tik įmanoma. O herbas nupieštas meistriškai (heraldikos specialistai galėtų paliudyt; aš lyginau su pritvirtintu prie šalia stovinčio pašto).


Kairėj: Palanga, Vytauto gatvė, prie namo nr. 65. Juokais pagalvojau: vietoj oficialių memorialinių lentų toks, portretinis, priminimo būdas būtų l. žavus: sustoja žmonės, svarsto, kas čia toks. Kad nesusigraužtų, reiktų prilipint mob. tel. nr. – paskambinai, ir patvirtina arba paneigia tavo spėjimą. Sakot, pasityčiojimas iš atminimo būtų? Be abejo, kaip kas supranta atminimo įprasminimą – kam pompastika, kam netikėtumas labiau prie širdies.

Dešinėj: Ryga, Eksporta iela. Pavyzdys, kaip tekstas įgauna papildomų prasmių: reklaminiai stendai tušti, sunkmetis, toks jau tas gyvenimas.

Jūrmala. Jei pajūry atsidursit pro šokančius fontanus ir pasuksit kairėn, besigrožėdami dumbliais nepražiopsokit rodyklės „Peldvieta Majori“ – pamatysit laiptus ir viršuj stovinčią nebeveikiančią sovietmečiu statytą sanatoriją (gal kokią sąjunginės reikšmės buvo?) – graffitininkų ypač pamėgtą. Apipaišyta visa aplink. Kaip matyt pirmam vaizde (dešinėj), ir iš Ukrainos žmonių būta; kaip matyt antrame (žemiau kairėj), net lietvamzdžių dalys išgrožintos. Be tų piešinių tikrai tik siaubo filmus filmuot tokiam statiny.

Dešinėj: Mintauja (arba Jelgava), Akadēmijas iela, ant 7 namo sienos atgręžtos, į mašinų stovėjimo aikštelę. Įžiūrėjau adresą www.rafcrew.lv, bet kad jis niekur nevedantis. Nežinau, šitas graffitis man jau net per profesionalus atrodo…

Post scriptum. Tai yra tikrasis viešųjų erdvių humanizavimas, o ne tie burbulai, grandinės ir kt. po Vilniaus tiltais.

2010-09-27

(104.1) Vilniaus vaizdai, vi (papildas)

Įdėjęs 104 įrašą ir įkvėptas 209-o veiklos (kreiptis raštu), 2010-09-21 ir aš ryžaus, parašiau laišką už išankstinę viešojo transporto keleivių informavimo sistemą atsakingam asmeniui:
Labas vakaras,
Mane domintų toks klausimas:
Kada Vilniuje ims veikti viešojo transporto keleivių išankstinio informavimo sistema, t.y. atgis tie prie stulpų pritvirtinti ekranai?
Pagarbiai
—vg— (ir dar adresą pridūriau)
Šiandien gavau atsakymą:
Sveiki, atleiskite už delsimą atsakyti, tik šiandien grįžau iš atostogų.
Deja, su švieslentėmis turime nuolatinių techninių nesklandumų, kuriuos kartu su tiekėjais, el. maitinimo šaltinio keitiklių gamintojais mėginame efektyviai išspręsti, kad vėl sukabinus švieslentes žiemos metu netektų vėl jų nukabinėti ir taisyti.
Stengiamės trūkumus pašalinti kaip įmanoma greičiau, tačiau šiuo metu konkretaus termino, deja, įvardinti negalėčiau.

Pagarbiai / Regards
Rimvydas Jančiauskas
Vilniaus miesto savivaldybės administracija / Vilnius city municipal government administration
Informacinių technologijų skyrius / IT division
vedėjas / Head of Division
el. paštas / e – mail Rimvydas.Janciauskas@vilnius.lt
tel. / phone 211 2148
mob. / mobile +37069803938
Ką gi, oficialus atsakymas: nieko neaišku. Aišku.

2010-09-24

(112) Apie dvi lenkiškas knygas ir kt.

Varšuvoj prasidėjo festivalis „Mrożek na XXI wiek“. Nei matysiu, nei ką. Kitkas sudomino – išleidžiamas jo Dienoraščių pirmas tomas. Būsią greičiausiai trys. Ar kada nors pasirodys lietuviškai? „Baczna obserwacja współczesności i unikalna kronika epoki“, – turėtų būt įdomu. Gombrowicziaus dienoraščiai buvo nuostabus skaitinys.
Paminėjus Sławomiro Mrożeko (1930–2008) pavardę, bent man, pirmiausia – Tango. Nemačiau Jono Jurašo pastatymo, nuimto 1968-ais po Prahos pavasario. Nemačiau ir po Tango Jurašo pastatos Kazio Sajos Mamutų medžioklės, stilistiškai vis dėlto artimos Mrożeko principams: absurdas su politiniu pamušalu, dėl kurio (pirmiausia) ir kildavo ažiotažas.(Vaikas buvau, pjeses perskaičiau jau vėliau.)
Vienoj mokslinėj konferencijos teko klausytis pranešimo apie Sajos dramaturgiją. Prelegentė persakė ir paties autoriaus dabartinę savijautą: esą jaučiasi užmirštas, nustumtas, nieks jo pjesių nebestatąs ir pan. Bet ar yra prasmė mėgint antrąkart įbrist į tą patį vandenį? Kas buvo, tas buvo: vos pakeitus 110 įraše cituotą Levo Rubinšteino sakinį, драматургу и режисёру горе, слава и честь, если он высунется не „вовремя“. Vėl ta pati teksto ir konteksto problema.
Beje, jei kas pamėgintų dabar pastatyt Mamutų medžioklę, būtinai eičiau žiūrėt. Tekstą tai esu skaitęs, bet kaip jis skambėtų dabarties kontekste? Talentingas režisierius, manau, pajėgtų padaryt, kad suskambėtų. Viliuos.

Paskelbtas finalistų, pretenduojančių į literatūros premiją NIKE (vieną prestižiškiausių Lenkijoj), sąrašas. Iš septynių net trys poetai (o dar sakoma, kad mes nepanašūs:-)). Kas sudomino? Magdalenos Grochowskos biografija Jerzy Giedroyc: Do Polski ze snu. Jei bus verčiama, kaip rašyt: Jerzy Giedroyc? Jurgis Giedraitis? O jei tokį variantą pasirinkus: Jerzy Giedraitis?
Beje, šįmet „Mintis“ išleido jo susirašinėjimų su Czesławu Miłoszu pirmąjį tomą (1952–1963; iš lenkų kalbos vertė Kazys Uscila) – gardus patiekalas tam tikro skonio tekstų mėgėjams. Skaitydamas gali apkabinėt tekstą įvairiausiom virtualiom digresijom, pastabom paraštėse; ko daugiau reikia?
Paminėjau Miłoszą, tai jei kam įdomu, yra tokia svetainė, skirta jo metams. Kalbos: PL, EN ir RU.
Mes, matyt, darysim ką nors atskirai; gal darysim, jei LR Seimas, be kita ko, „siekdamas suaktyvinti kultūrinį Lietuvos ir Lenkijos bendradarbiavimą“, 2010-03-30 nutarimu nr. XI-719 paskelbė 2011 metus Česlovo Milošo metais. Bet Milošo, ne Miłoszo.
(2004-08-27 Šv. Jonų bažnyčioj skaitydamas eilėraštį „Filologija“, skirtą Konstantino Sirvydo SJ atminimui, jį suvokiau kaip Czesławo Miłoszo [*2004-08-14] kūrinio vertimą į lietuvių kalbą, Tomo Venclovos padarytą. Atminimą kvadratu.)

P.S. Čia galima pasižiūrėt animuotą Lenkijos istoriją (per 8:30 min). Happy endas tikrai juokingas. O šiaip – nežinau, man nepatiko. Vis kariauja, kariauja, o gyvent mažai laiko lyg būtų turėję.

2010-09-23

(111) Dėl juoko (griaudaus): naujiena

Priešpiet (?) ELTA išplatino pranešimą, kad lietuvių skulptoriai skaito Kristijono Donelaičio Metus (visą tekstą žr čia arba čia). Džiugu!
Teksto du paskutiniai teiginiai (išskirta cituojant):
Pasak programos rengėjų, iki šiol deramai pagerbti poetą trukdė karai, sovietmetis, K. Donelaičiui daugiau dėmesio skyrė vokiečiai nei lietuviai.
Pagrindinį savo kūrinį - poemą „Metai“ - Mažojoje Lietuvoje gyvenęs ir dirbęs liuteronų pastorius Kristijonas Donelaitis parašė apie 1770-uosius. Poemos rankraštis šiandien saugomas Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekoje Vilniuje.
Kokios su Donelaičiu susijusios programos rengėjas (kas konkrečiai?) toks išmanus?
Na o už rankraščio vietos nuorodą tai atsakomybę turėtų prisiimt pranešimą rengęs agentūros darbuotojas (ne ten poemos dviejų dalių rankraščiai saugomi, o LLTI Bibliotekos rankraštyne). Ir iš kur buvo galima iškapstyt tokią naujieną? Atsakymas vienas: išlaužt iš piršto. Bet ko norėt iš agentūros, kuri su kepure „Kultūra“ skelbia tokias žinias:
[2010-09-23] 16:24 Seimo komitetas siūlo grįžti prie senosios receptų išrašymo tvarkos...
Perfrazuojant po tekstais vis įdedamą pasargą, galima tart: visos teisės į niekuo nepagrįstus teiginius ir nekompetenciją priklauso agentūrai, jų nevalia platinti net naujienos pateikėjui prašant.

(110) Tarp kitko: apie tekstą ir kontekstą

Nuolat paskaitinėju Levą Rubinšteiną, jo eses, skelbiamas grani.ru. Dvi citatos iš paskutinės „Tikimybių praktika“:
Любое высказывание, любой жест - художественный, общественно-политический, бытовой, какой угодно - обретает реальное содержание лишь в осознанном контексте. Важно не только то, что и как сказано, но и то, кем сказано, когда, по какому поводу и с какой целью. Более того, контекст высказывания часто бывает содержательнее и существеннее самого высказывания.
— — — — — — — — — — — — — — — — — — — — — — — — —
Если бы стихотворение "Мы живем, под собою не чуя страны" [Osipo Mandelštamo eilėraštis, sukurtas 1933-iais] было написано не тогда, когда оно было написано, а, скажем, после достопамятного ХХ съезда или тем более в годы перестройки, то это было бы уже совсем другое стихотворение. Потому что поэт и власть по-разному представляют себе, что "пора", а что "не пора". А поэту горе, слава и честь, если он высунется не "вовремя".
Be konteksto neįmanoma suvokt, kodėl toks populiarus buvo ir lieka Paulius Širvys ar kodėl kai kurie ašarodavo žiūrėdami Justino Marcinkevičiaus Mažvydo finalą. Šiais atvejais kontekstas tikrai содержательнее и существеннее negu pats tekstas. Tad visai suprantama, kodėl tik į tekstus žiūrėję Rimvydas Šilbajoris (į Širvio) ar Alfonsas Nyka-Niliūnas (į Marcinkevičiaus poetinių dramų) buvo tokie skeptiški. Prasmė anapus teksto.

(109) Rastinukai, xiv: kas aš esu / tu esi?

Per antras rankas atkeliavo el. kvietimas: „VU Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institutas kviečia Jus į pirmąjį Rusijos studijų seminarų ciklo renginį – Iljos Kukulino paskaitą apie Rusijos istorines traumas“. Paspaudžiau ir „Dalį jo straipsnių galima rasti čia.“ O tarp jų radau štai šitą recenziją, prasidedančią sakiniu:
Книга живущего на Украине философа Владислава Просцевичуса – очень интересная работа.
Keistai skamba „gyvenantis Ukrainoj filosofas“; taip užrašyta todėl, kad pagal pavardę aiškiai ne ukrainas ir net ne ukrainietis? Gimęs 1959-02-04 Norilske. Lietuvių tremtinių sūnus Vladislovas Proscevičius?
Prisiminęs vakar užrašytą sakinį: „Jei kas paklaustų, kas aš toks, greičiau atsakyčiau: filologas (negu: lietuvis)“, pagalvojau: o kaip prisistatytų šitas žmogus, paklaustas, kas esąs? Pirmiausia paminėtų: filosofas (nors tai, ką jis tyrinėja, labiau priklauso filologijos plačiąja prasme sričiai), o paskui (kelintoj vietoj?): lietuvių kilmės, o gal net lietuvis, ar: rusų kultūros žmogus?

2010-09-22

(108) Tarp kitko: apie tris dalykus

(a) apie IT

Perskaitęs šitą prie „exLietuvos“ viešbučio stovintį teiginį, prisiminiau Reino Raudo retorinį klausimą:
Gal pastebėjote, kad kiekviena nauja kompiuterinė programa neatlieka to, ką atliko ankstesnė jos versija? Taip yra dėl to, kad inovatoriai, kurie turi užsidirbti algą, nuolat sugalvoja ką nors naujo – kiekvienas naujo modelio mobilusis telefonas yra ne tik brangesnis, bet ir blogesnis, nes neturi to, kuo jums patiko ankstesnis modelis. (cit. iš Respublikos, 2010-08-20; beje, skaičiau popieriniu pavidalu, ten antraštė buvo „Tautų vadai turi užsidaryti kalėjime“, o virtualiame „Tautų lyderiai turi norėti atsidurti kalėjime“, ir tekstai ne identiški).
O, kiek galima būtų pasakot apie pastangas išvengt kad ir naujojo Wordo siūlomų „paslaugų“! Vienos neišvengiau: matyt, kažkur kažką paspaudžiau, ir dabar fonas kaip sąsiuvinio langeliais... Mačiau, jau siūlomas Office 2010, – kaip jo išvengus?
Arba kad ir artimiausias veiksmas: anksčiau tinklaraštin dedamą nuotrauką galėjai padaryt kokio nori dydžio (paėmei už kampuko ir padarei), o dabar tegali rinktis vieną iš keturių siūlomų dydžių.
Arba vad. multifunkciniai padarai – šaukštai, kuriais galima ir pjaut. Kokia tikimybė pasiguodus mobiliųjų telefonų pardavėjui, kad prastos kokybės nuotraukos išeina, išgirst patarimą: „Tai pirkit normalų fotoaparatą“? 0, 00X.
Arba spartusis bevielis internetas, kurio reklamos pilna troleibusuos (bent jau 19 maršruto). Jis vis spartėja. Dabar esą spartesnis 3 kartus. Atskaitos taško nenurodžius, tie kartai juk gryniausia propaganda. Laukiu laiko, kai prie viešųjų tualetų bus pritvirtintos lentelės „Čia veikia spartusis bevielis internetas“, nes sugalvojau šitai akcijai šūkį: „Naršyk šikdamas – neapsišik benaršydamas!“

(b) apie bendrystę

Slavojus Žižekas per Skype’ą ŠMC:
Kai aš, slovėnas, sutinku žmogų iš kitos kaimyninės šalies – serbą, kroatą, juodkalnietį, kaip mes vienas kitam pranešame, kad iš tiesų esame draugai, ne tik gerbiame vienas kitą?
Aš manau, kad tai parodo apsikeitimas nešvankybėmis.
Prieš trisdešimt metų, kai aš buvau jaunas, tai buvo aukštasis menas Jugoslavijoje. (cit iš čia)
Klausimai:
S.Ž. manymu, prieš 30 metų Jugoslavijoj buvo aukštasis menas?
Dabar postjugoslavijos šalyse aukštojo meno nebėra?
Kas lėmė, kad tikrasis bendravimas beįmanomas tik nešvankybių lygmenyje?
Kaip viena kitai praneša, kad iš tiesų yra draugės, o ne tik gerbia viena kitą, susitikusios slovėnės ir serbės, kroatės, juodkalnietės? Apsikeisdamos kuo?

Prisiminiau seną įrašą apie subkultūras. Jei kas paklaustų, kas aš toks, greičiau atsakyčiau: filologas (negu: lietuvis).

(c) apie santvarkų veidus

Regis, užpraeitąnakt per Svobodą klausiaus pasakojimo apie Levą Trockį Turkijoj. Be kita ko, buvo persakyta ir tokia jojo gerbėjų mintis, esą Trockis norėjęs sukurt komunizmą с человеческим лицом.
Žinom, kuo baigės čekų mėginimas kurt socializmą с таким-же лицом.
Svajojom, kad ir pas mus bus kapitalizmas žmogaus veidu, kaip kokioj Švedijoj (nors paskutiniai rinkimai liudija, kad patys švedai tokią santvarką kūrusių socialdemokratų nebenori būt valdomi).
Jei jau neįmanoma išvengt to veidą, kieno jis būtų priimtiniausias? Gal kiemsargio šuns? Snukutis. (Antiglobalistinis vaizdelis, nors ir mielas.)

2010-09-20

(107) Vilniaus vaizdai, vii

Kad gelžbetoninis monstras Konstitucijos prospekte (nr. 21?) šviesėja, pastebėjau daugiau kaip prieš savaitę. Kartą net vaikiną ir merginą mačiau viename iš atsiprašant balkonų. Reikėjo tikėtis, kad kažkas bręsta. Ir va šįryt važiuodamas darban žiūriu – ogi propelerių pristatyta (savaitgalį?). Ir statinys atgijęs, gali jį skaityt kaip nori: poetingai (čia gyvena tik vėjas), žaliai (atsinaujinanti energija visur aplink mus) ar kitaip.
Nežinau:
1) kam priklauso šis nekilnojamasis turtas;
2) kas ir kodėl monstrą pavertė gyvu objektu?
Antras klausimas, aišku, svarbesnis. Gal žinot?
Bet kad ir kas tai padarė – šaunu, ačiū!

(106) Ką gi, galima ir pristatyt: calceamentum silvestre

Viskas prasidėjo rugpjūčio 9-ą, kai Bartkuškio miške radau štai šitą, kurį pavadinau Pagyvenusiu įkvėpėju, ir galvoj sušmėžavo bendratis batauti. Kitądien padariau vietos, kur batautojo radinius būtų galima eksponuot. Po šio savaitgalio jų ten jau beveik 30. Prae scriptumas guli pačiam dugne, tad dėl patogumo jį čia pakartoju:
Vakar begrybaudamas radau ir batą. Ir ne pirmąkart taip atsitinka. Manau, ir jūs esat ne vieną radę. Pagalvojau: kodėl nesukaupus Lietuvos miškuose vienišiaujančių batų kolekcijos? Jei ši mintis užkabino, galima atsiųsti rastų batų portretus el. paštu vgasiliunas@gmail.com. Jei vaizdą skelbt leis LR įstatymai, būtinai įdėsiu.
Sėkmės bataujant! Linki jums ir sau
—vg—
O dabar prašom apžiūrėti radinius.

2010-09-17

(105) Tarp kitko: apie mūsąją kritiką

Živilė Pipinytė šios dienos 7 meno dienose apie Drungos Anarchiją Žirmūnuose:
Sukritikavęs tokį filmą, iškart rizikuoji būti apšauktas retrogradu. Bet aš surizikuosiu, nes manau, kad Saulius Drunga savo debiutiniame filme „Anarchija Žirmūnuose“ ciniškai naudojasi naujųjų laikų konjunktūra. Tiksliau, filme daugiau nieko nėra. Nėra režisūros, nėra charakterių, nėra logiškai rutuliojamo siužeto, nėra gyvybės nuobodžiai pagal „auksinės proporcijos“ taisykles sukomponuotuose kadruose ir nepakeliamoje frontalinių mizanscenų monotonijoje, nėra nieko, kas Drungos pastangas būti kino menininku paverstų kino menu. Nėra kino. („Prarūgęs vaizdelis“)
Pagalvojau: kada paskutinįkart skaičiau (girdėt esu girdėjęs) taip tiesiai šviesiai įvertintą lietuvių literatūros kūrinį? Sunkiai sekasi prisimint. Sigito Parulskio Šiaurės Atėnuos? Tai buvo seniai seniai.
Kaip vienas iš argumentų, kodėl tokia paklausi įviniojamoji vata, pateikiamas argumentas: esą su literatūra susijusių žmonių bendruomenė tokia maža, kad visi visus pažįsta, todėl neišeina rašyt, ką iš tiesų manai (bet kino.lt bendruomenė dar mažesnė). „Na, juk užuominų, ką norėjau pasakyt, tai yra mano tekste?“ Būna. Paradoksas: literatūra aiškiai suka atvirojo kalbėjimo link, o kritika – ezopinio?
Sklinda kalbos, kad buriasi Literatūros kritikų klubas. Viltis vis geriau negu nieko.

2010-09-16

(104) Vilniaus vaizdai, vi

Vakar grįždamas iš darbo 19 troleibuso po skėčiu laukiau vos ne pusvalandį (bjauroka šlapiom kojom, bet tiek to – pats kaltas). Ir akys vis pakildavo link to ekrano, kuriame turėtų šviest raidės ir skaičiai: po kelių minučių kuris atvažiuos, kas skuba, kas vėluoja. O iš tikrųjų – na, galinio vaizdo veidrodėlio atitikmuo.
Ir svarsčiau: jei namie stovi nudusęs kompas, o manęs klausia: „Turi kompiuterį?“, vis dėlto atsakyčiau: „Ne.“
Ar Vilnius turi viešojo transporto keleivių išankstinio informavimo sistemą? – Išeitų: ne. (Su žmogum lyginant - palaikai.) Pažaidė ir numojo ranka. O kiek šitas numestas žaislas kainavo? Nežinau, bet tikrai nepigiai.

Šiandien iš ryto pirmąkart išgirdau: „Gerb. keleiviai! Pažymėję bilietą, kad būtų laisviau, paeikite į salono galą.“ (+.)

Ar jūs esat kada žymėję bagažo bilietą? Aš kol kas ne, nors įlipęs vidun su žygio kuprine apie tai pagalvoju. Reiktų. Bet pagal taisykles reiktų ir tuo atveju, jei vežies 121 cm ilgio kad ir ploniausią pagaliuką arba 61×60 cm kad ir ploniausią, tarkim, faneros lakštą; o ar reikia bagažo talono 60×40×20 lagaminui, jei jis išsipūtęs; o kaip elgtis, jei vežies, tarkim, du bagažus?
Filologiškai logiškai galvojant, reiktų kalbėt apie bagažo tūrį, o jis apskaičiuojamas sudauginant, ne sudedant, jei gerai beatsimenu…

2010-09-15

(103) Vilniaus vaizdai, v

Vilniškiausias balkonas

Lvovo gatvėj; berželis, ir nieko kito, – vilniškiausias, jeigu pritariam Odesoj gimusios Svetlanos Martynčik nuomonei, kad Vilnius – miestas, kuris „пророс через лес“. Ar Jano Bułhako: esą „Vilnius, tiesą sakant, nėra miestas ir niekada juo nebuvo. Vilnius tik dedasi miestu, nesėkmingai stengiasi juo būti, nors, nepriklausomai nuo laiko tėkmės ir jo dvasios, visada lieka kaimu“ (Vilniaus peizažas, iš lenkų kalbos vertė Stanislovas Žvirgždas, 2006, p. 10).
P.S. Vilniškiausias, ne vilnietiškiausias.
P.P.S. Retorinis klausimas: ar ukrainai kada nors oficialiai paprašys, kad Lvovą imtumėm vadint Lvivu? Tada pasiūlyčiau vadint lotyniškai: Leopolis.

Digresija: prezidento knygelė dukterims

Vakar po pasaulį paskleista žinia, kad nuo lapkričio 16-os bus pradėta pardavinėt Baracko Obamos dar prieš tampant prezidentu parašyta Of Thee I Sing: A Letter to My Daughters (skaičiau čia ir čia). Leidėjai: Alfred A. Knopf Books for Young Readers, an imprint of Random House Children’s Books; 40 puslapių; pirmo leidimo tiražas 500 000 egz.; kietais viršeliais kainuos $17.99 (l. nevirškinu kainos, kai gale tie 0,99).
Bus papasakota apie 13 „the ideals that have shaped our nation“. Kol kas atskleisti tik trys, kurių pagrindiniai bruožai: „the artistic talents of Georgia O’Keefe, the courage of Jackie Robinson and the patriotism of George Washington“. L. įdomu, kas likę 10 ir kuo jie, B.O. nuomone, have shaped Amerikos naciją.
Pagalvojau: amerikiškiausia knyga. Ar kuri mūsų leidykla pirks teises išleist ir lietuviškai? („Versus aureus“ pernai yra išleidusi Christopho von Marschallo Barakas Obama: Tamsiaodis Kenedis, iš vokiečių kalbos vertė Rūta Grauslytė-Antulienė; šįmet Aklųjų biblioteka pasirūpino įskaitu (Virgilijaus Kubiliaus balsu) .mp3 ir .wav formatais; bet ar tai skaitoma/klausoma?)

2010-09-13

(102) Vilniaus vaizdai, iv

ar padorumo?

Taip, 209, galėtų būt daugiau šiukšliadėžių, nors, pasižiūrėjus, kas daros aplink jau esančias, kiek visko primėtyta šalia, tenka klaust: kas svarbiau – požiūris į šiukšlinimą ar šiukšlių dėžių kiekis. Manyčiau, jei principai neleidžia šiukšlint, tai tą šiukšlę paneši ir 100 m ar net namo parsineši.
Beje, Lietuvoj esu matęs vieną gatvę, kur šiukšliadėžių gal jau net ir per daug: abejose gatvės pusėse kas kokius 20–30 m (Biržuos Vytauto gatvė nuo pašto ligoninės link).

Ir dar: dėl piliečio Algio Ramanausko iniciatyvos „Pagauti Solomoną“. Ir man nepatinka tie beprasmiai rašinėjimai, bet šita akcija yra skatinimo susidoroti pavyzdys. Išvadinus rašinėtoją urodu, galviju, šūdo gabalu, siūloma už premiją jį susekti, pagauti ir… įduoti policijai.
Esu svarstęs apie tuos užrašus. Mano supratimu, tai ne šiaip išsidirbinėjimai. Kodėl jis ar jie (grafologai galėtų pareikšt savo nuomonę) šitaip elgiasi? Sprendžiant iš akivaizdaus tų užrašų perviršio, darytina išvada: grafomanija, liguistas potraukis rašinėti viešose vietose. Manyčiau, ne medžiot kaip kokį pasiutusį žvėrį reiktų tą rašinėtoją, o pasiūlyt apmokėt psichologui ar psichoanalitikui, kuris sutiktų padėt žmogui atsikratyti šitos priklausomybės.
P.S. Nelabai tikiuos, kad kas pritartų tokiam požiūriui, bet: iš principo nepritariu pastangoms įvaryti baimę (baimė ir liguistas potraukis viename – sprogus darinys). Ir dar: ar pasiruošęs A.R. prisiimti atsakomybę, jei kartais koks premijos ištroškęs pilietis „sugaus“ niekuo dėtą žmogų?

2010-09-12

(101.3) Iš atostogų: pelkė, k. Vytautas, t. Stanislovas (ir prieduras)

Jei kas klaus, ką verta būtų aplankyt/pamatyt Šiaurės Lietuvoj, neabejodamas (nuo šiol) atsakysiu: Mūšos tyrelį (beje, týrelis – ne vietovardis, kaip gali pasirodyt užmetus akį į stendą, o šiaip žodis, reiškiantis pelkę). Joniškio rajone. Vienas iš 39-ių telmologinių draustinių, esančių Lietuvoj. Man – pirmas.
Iš čia išteka Mūša, upė, kurion turėtų būt išpilti mano pelenai (jei vaikai paisys tėvo valios).
Įeinant (malonus atsitiktinumas) gervės klykė kaip Beno Rupeikos radijo laidos „Kaip žmonės gyvena“ atsklandoj. Ačiū dievui, ES pinigai dar neįsisavinti, jokio lentinio tako nėra, tad patiri retą malonumą – žirglioti aukštapelke, kai reikia galvot, kur čia koją saugiai pastačius. Gailių kvapas, puikiai derančios spalvos (žr. nuotrauką: ar koks koloristas galėtų prikibt?). Retenybės: pvz., pirmąkart de visu – saulašarė (rosera intermedia), įtraukta į Lietuvos raudonąją knygą; mintanti vabzdžiais. Arba lietuviškas bonsas – pušis aukštapelkėj, kuri, bent man, net gražesnė už kuriamame Japoniškame sode esančius (nusipirkt galimus). Skonis: tekšė (rubus chamaemorus) – kaip nesaldinta obuolienė. Pelkės vidury – Miknaičių ežeras (vienintelis tikras Joniškio rajone); tokiam rudam vandeny dar nebuvo tekę maudytis.
Išeinant (užsukus į sukaltą palėpę perkąst po ilgo grįžimo tyrelio šonu) – laukinių širšių – genialių architekčių – kūrinys, įtaigojantis jas lygint su
Antoni Gaudí (pastarojo nenaudai, aišku; išankstinė nuostata: žmogus – ne kūrybingiausias padaras šiam pasauly; mes tik geresni ar blogesni mokiniai). Praktiškesnis žmonės šį tyrelį apibūdintų kaip spanguoliautojų rojų (didžiausias laukas!).

Už poros kilometrų nuo draustinio – Juodeikiai, garsūs k. Vytautu ir t. Stanislovu.
Paminklas Vytautui pastatytas 1936-ais, išlikęs per sovietmetį (taip ir nepavyko išsiaiškint, vienas iš kelių). Niekas tokiais dalykais nesidomi, bet man sukirbėjo: ar tai ne vienas iš žemaūgiškiausių Vytauto skulptūrinių atvaizdų Lietuvoj; ir veido išraiška keistoka pasirodė – ne per daug mąsli. Pagooglinus: nurodoma, kad skulptūra stovi šalia Šv. Jono Krikštytojo medinės bažnyčios, pastatytos 1920-ais (pvz., čia). Netikslu: paminklą ir bažnyčią skiria kelias; tiksliau būtų rašyt: šalia pradžios mokyklos, 1932–1934-ais dr. Antano Buivydo statytos.
O šalia bažnyčios, šventoriuj, stovi namelis, kuriame 1957–1960-ais gyveno t. Stanislovas Dobrovolskis. Viskas sutvarkyta taip, kaip derėtų siekiant pagerbti asmenį; šalia namelio, kaip priklauso, – kryžius (daugiau žr. čia ir čia). – Nors velniukas ir paklausia: o kur tam namely miegota – lovos (vietos jai) tai nėr?

Prieduras
Pasidžiaugiau, neprošal ir paliūdėti.
Pabiržėj (Biržų g. 9) stovi namas, kuriame yra gyvenęs vysk. Vincentas Sladkevičius. Liūdnokas vaizdas. Namas nebegyvenamas, imantis irt, elektros laidai nukirpti, kieme karaliauja dilgėlės. Kiek pavyko išsiaiškint (gatvę šluojančios merginos, pasisakiusius, kad ne vietinė, žinios), būsimajam kardinolui išsikėlus, čia gyvenusi šeimininkė, kuri iškeliavo į senelių prieglaudą. Nežinau, kaip ten su nekilnojamojo turto priklausomybėm, bet bent jau kartą kitą kieme dalgiu galėtų pašvitruot ir savivaldybės pasamdytas (kad ir per darbo biržą) žmogus. Ar kas iš Pabiržės parapijiečių (iki bažnyčios koks 100 m).

(90.7) Kultūros istorijos trupiniai, 1905: baronas de Baye (1853–1931) ir Lietuva

LL nr. 14 (1905-03-10/23), p. 182 yra Skrebeniaus (= Juozas Vailokaitis, 1880–1953) parengta publikacija „Prancuzas apie lietuvius“, kur pristatoma etnologo, archeologo ir keliautojo barono de Baye 1905-02-14 Paryžiaus geografų draugijos susirinkime skaityta paskaita apie jo kelionę po Lietuvą praėjusių metų liepos mėnesį (pabuvęs savaitę su viršum). Remdamasis Journal Officiel išspausdintu straipsniu, Vailokaitis persako, ką de Baye ten šnekėjęs:
Lietuviškai kalbančių ėsą 1,309,592 žmones. Ligi šiol lietuviai laikę save už lenkus, dabar, ačiu Vilniaus general-gubernatoriui kn. Sviatopolk-Mirski, jau pradėję atsibusti iš tautiškojo miego. Pasirodę vienas ar du lietuvišku laikraščiu. Lietuviai savo literatūros neturį. Visa jų rašliava—tai pasakos. Tos rašliavos vaisiais pamargina p. de Baye savo ataskaitą, paveikslan, įdeda pasaką apie tą, kaip Dievas gandrą sutvėrė, apie Dainių ir Skaisčiąją ir kitas.
Lietuvos žmonės ėsą geros širdies, mėgstą šokti [sic! ne dainuoti] ir aprašo kai kuriuos šokius. Paminėjo teippat tikrąją Lietuvos mergaičių žymę—meilę žolynų, ypatingai rutų. Priešais kiekvieną, net neturtėlių, grįtelę ėsąs žydinčių žolynų darželis, o mylimiausiuoju lietuvaičių žolynu ėsant ruta.
Lietuvos ukininkai išrodą turtingi, ėsą darbštųs ir nelabai girtuokliaują. Gyvena tankiausiai ne sodžiais, bet išsiskirstę į viensėdžius.
Paskui aprašo Lietuvos žymesnes vietas, kaip antai: Vilnių, Verkius, Trakus, Kauną, primindamas užsilikusius jose senovės palaikus.
Ant galo primena vieną žymų Lietuvos miškų gyventoją–stumbrą. […]
Užbaigdamas skaityti, baronas de Baey primena klausytojams, kaip daug visokių nelaimių lietuviai turėjo pakelti, o vienog užlaikė savo kalbą ir ypatingąsiąs savo budo žymes. Primena teippat apie prilankumą lietuvių del prancuzų.
Toliau Vailokaitis pakomentuoja, kame de Baey suklydęs („rašydamas apie tautišką lietuvių atgimimą, paduodamas lietuviškai kalbančių lietuvių skaitlių, minėdamas lietuvių rašliavą ir t.t.“), bet padėkoja už tai, kad „nors paviršutinai supažindino su lietuviais savo tautiečius“; o paskaita „klausytojams labai patikus ir nuolatos buvęs girdėti rankų plojimas“.

Ši paskaita tais pat 1905-ais buvo išleista kaip atskira brošiūra: En Lithuanie: Souvenirs d’une mission (Paris, Librairie Nilsson, 47 p., iliustr.). Lietuvos bibliotekose, kiek pavyko išsiaiškint, yra vienas egzempliorius – Klaipėdos universiteto bibliotekoj (Kazio Pemkaus dovana); yra ten ir dar viena barono de Baey knyga, sprendžiant iš pavadinimo, irgi susijusi su Lietuva: Compte rendu des travaux du neuvième Congrès russe d'archéologie, 1893: Précédé d'une étude historique sur la Lithuanie et Vilna (1894).
Tikrai smalsu būtų sužinot, ką ten baronas rašo kad ir apie Verkius ar Kauną. Arba kokius asmenvardžius.lt mini. Googlindamas „Baron Berthelot de Baye“ paspaudęs „Puslapiai iš Lietuvos“, perskaitai: „Jūsų užklausa neatitiko jokių dokumentų“. Nors tai ir nereiškia, kad kas nors nėra tuo domėjęsis.
Beje, jei gerai supratau, Kissinger Publishing šį raritetą šįmet perleido ir jį galima įsigyt už $16.95. Perleista, pasirodo, ir Konstancijos Skirmuntt/Skirmantaitės (1851–1934) 1901-ais prancūziškai išėjusi Lietuvos istorija.
Pasaulis pilnas įdomybių, jei jų ieškai (net būdamas bepinigis).
Foto iš vinoge.com (barono atvaizdas jaunesnio, nei tada, kai buvo Lietuvoj; tada jam buvo 52-eji; čia – kai lankės Gruzijoj?).

2010-09-11

(101.2) Iš atostogų: šiukšliotyra

Nemėgstu pajūry drybsot prieš saulę. 5 min, ir imu jaustis labai kvailai – lyg koks prieš saulę norimas iškept kiaušingalvis. O va slampinėt, žiūrinėt – vienas malonumas. Nes gali užsiimt mėgstamu „mokslu“ (nors galima rašyt ir be kabučių) – archeologija be kastuvo, šiukšliotyra (taip taip, turėtų būt šiukšlėtyra, bet tada kiltų garsinių asociacijų su dailėtyra, o noris, kad sietųs su šaltiniotyra).

„Tyrimo“ pavyzdys
Ties Bigauņciemo ir Lapmežciemo riba rodyklė siūlo sukt į Kupskalnu dabas parką, o už jo – pajūris (žemėlapy tyrimo vieta paspalvinta raudonai). Kaip, be kita ko, rūkantis ir skaitantis, pateikiu šių sričių radinius su komentarais.
Lietuvoj oficialiai pardavinėjamų cigarečių pakelio nerasta, du – Latvijoj ir vienas su rusiška banderole. Rusiškai siūloma išlošt kelionę Paryžiun, o latviškai, kad rūkančiojo laukia ligoninė arba lavoninė. Beje, latvių pasirinktasis radikalusis antireklamos būdas su spalvotom nuotraukom veikia – kelis pakelius teko pirkt, ir kiekvienąkart traukiant cigaretę akis vis užkliūna už vaizdelio: atitinkama mintis sukirba galvoj.


Aptiktos dviejų laikraščių liekanos. Abu lietuviški – Vakaro žinios ir Panevėžio tiesa. Respublikos ir Lietuvos ryto leidinių grupės skaitytojai vienodai šiukšlina – 1:1. Ar jie buvo skaityti, ar į juos kas nors buvo susukta
Papildai

Mintaujos pilies parkas. Vaizdo pavadinimas: „Rugpjūčio pradžia – vestuvių metas“.
Dešinėj esanti nuotrauka padaryta plaukiant Jūra. Nežinau, kokį komentarą galima būtų pridurt. Tas kabantis „Maximos“ maišelis prilygta rodomam viduriniam pirštui. Kam? Visiems, kas nenori, kad visa Lietuva taptų šiukšlynu? (Per skambu, nors mintis lyg ir ta.)

2010-09-10

(90.6) Kultūros istorijos trupiniai, 1905: signa temporis – chuliganai ir cicilistai

Esu bandęs siūlyt praeitų Metų žodžius (žr. čia ir čia); – jei būt buvę siūlomi 1905-ų tokie žodžiai, tikrai – bent jau chuliganai – tarp jų būtų papuolę. Kad ne iš piršto laužtas toks spėjimas, pagrįst galėtų LL nr. 39 (1905-08-31/09-13), p. 562 esantis kun. Juozo Šnapščio (1877–1921, poetinis slp. Margalis) rašinys, kuris taip ir vadinas – „Chuliganai“:
Visuose dienraščiuose šendiena tankiai susitinkamė su «chuliganų» vardu, o niekas nepaaiškina, kas tai yra chuliganas. Ten muša ponus kas?—chuliganai. Ten eina žmonių burys, dainuoja drąsias dainas ir neša raudoną veliavą (karuną) - kas tai daro? Chuliganai. Kur ten daužo paleistuvystės namus, griauna monopolius, plėšia krautuves – kas? Chuliganai. Ten vėl susirėme du buriu, buvo aukos–nemažai sužeidė ir užmušė—ką-gi muše?–Chuliganus. Visur ant scenos chuliganai ir chuliganai.
Ant nesveiko kuno atsiranda skauduliai ir visokios išvaizdos išbėrimai, ant nečysto kuno apsireiškia dideliai nemaloni liga, niežu vadinama, kuri perina prie sąnarių perdaug įkirinčius kirminiukus. Taip dedas ir su viešpatyste, kokiu nors budu nusilpnėjusia.
Musų plačioje Rosijoje yra daug ir įvairios rųšies chuliganų. Juos galima aptarti šeip: chuliganais yra tokie žmonės, kuriems patinka griuvenos ir gaisrai, artimo žaizdos ir kraujas, artimo badas ir mirtis, tvarksmingos audros ir visoki netvarka. Prie chuliganų priguli darbinįkai ir jų kurstytojai, kurie neduoda savo broliui ramiai darbuoties ir turėtų kasdieninės duonos kąsnelį: jie niekina savo brolį ir jo reikalus ir tampa kruvinais alkanų gaujų vadais. Tokie chuliganai yra skaudesni už žvėrį ir dar kvailesni už jį! Jeigu atjematė savo broliui darbą ir uždarbį, tai pasirupinkitė apė jų maitinimą. Chuliganais yra teip-gi žmonės, visuomenės iškeikti—tai vagįs, žmogžudžiai, moteriško kuno pardavotojai,—žodžiu žmonės gyvenantieji iš nedorybės ir mintantieji bjaurybėmis: tai viešpatystės puvančios žaizdos.
Niekur chuliganai neturi tokios galybės, kokią jie įgyjo šendiena musų biurokratiškoje valstijoje. Teismai čia toli netobuli, o žmonės neišmoko dar savę ir savo reikalus apginti. Kodėl panašių «chuliganų» skaitlius Rosijoje auga ir plėtojas—dalykas aiškus. Ligšiol social-demokratai nagali pašaukti į darbų visų savo sąnarių, kurie dvasioje prie jų prisiskaito, nės-gi daugumai iš jų dar nesuskubo aptemti protas, nutilti sąžinė ir ataušti artimo meilė. Už tat «chuliganų» skaitlių padidina vagįs ir įvairiausieji «žulikai». Labai liudna, kad biurokratija nesusipranta, jog tie chuliganai auga po jų poperinių sparnų ir jog ne biurokratai, bet tie «chuliganai» gali tapti reformų diktatoriais ir vadovais. Kaip gi ta ateig[a] neaiški! Tiršta ukana užejo…
Ne per daug pirmeiviškas požiūris, evoliuciją vertinantis labiau už revoliucijas; o spėjimas, kad „chuliganai“ gali tapti reformų diktatoriais ir vadovais – pranašingas: iki bolševikų įvykdyto Spalio perversmo likę 12 metų.
Kaip žmonės į juos reagavo? Tame pat LL numery yra Bėdnelio (= Jonas Sekys, 1887–1957) tokia korespondencija:
S k r i a u d ž e i (Suval. r. Senap. p.). Čia žmonės kalba apie kokius ten «cicilistas», apie maištus ir streikus. Kalba, buk «cicilistai» eina naktimis vogti, žmonįs užmušinėti ir t.t. Vietiniai gyventojai teip įbauginti, kad nakčią, o kadą ir dieną bijo išeiti laukan. 16 dieną liepos Skriaudžiuose buvo atlaidai Šv. Pan. Marijos Škapliernos. Kalba, buk vietinis klebonas gavęs telegramą, kad Skr. per atlaidus busią socijal-demokratų partijos 80 vyrų, ir kad ten busiąs labai didelis maištas. Šitos paskalos pasklydo po visą aplinkį. Taigi žmonės bijojo eit ant atlaidų, labiausiai moterįs. Tėčiaus jokio maišto nebuvo, tiktai po mišparų pradėjo šaudyti iš revolverių, bet neužilgo viskas nutilo. Moterįs išsilakste, rėkdamos: «Dieve, Dieve! bekit visi namo; «cicilistai» tie bedieviai sumindžios, nušaus da».
Netrukus visi žmones išsiskirstė, ir viskas nutilo. (p. 571)
O štai korespondencijos iš Betygalos ištrauka (rašo kun. Pranciškus Vasiliauskas, 1871–1955):
Liepos 3 dieną Betygaloje buvo Lietuvių vakaras Betygalos pavargelių naudai. […] Rengiant tą vakarą prasipletė įvairios ir keistos kalbos kilusios vaidentuvėje musų prastesniujų, doriškai nupuolusiujų žmonių ir užvedusios paniką mažne ant visų aplinkinių gyventujų. Tai progai esant pagarsėjo tarp musų socialistai, kurie ant ilgo muset pasilyks žmonių atmintyje ir pasakose jų vaidentuvėjė gimusiose. Apie socijalistų dabartynį judėjimą ir jų agitacijų turi musų žmones keistų supratimų. Girdžiu jie, kas darosi miestuose, ant Kaukazo, girdėtis atbalsiai agrariško krutejimo kaikuriuose gubernijose, taigi ant pamato tų balsų ir iš priežasties rengiamojo spektaklio sustatė įvairiausias pasakas teip labai priminančias senovės gadynės milžinus, vilktakius, pagalios baisius nelaimingus laikus. Buk tai ateisią «sicilistai» ant 3 liepos dienas į Betygalą, sudeginsią visą miestelį ir tuos žmones, kurie drįs atvykti į minetą vakarą. Kiti jau matę, kaip 9 vyrai gulėjo pakrantyje. Kai kurios bobutės pasergeję miške barzdotus burlius, kurie ateisią mušti musų žmones į Betygalą. Ateisią «sicilistai» su bombomis, ir visus užmušią klojime, kuriame rengiamas yra spektaklis. Ir toki panika užpuolė ant visuomenės, kad kai kurie kraustė savo daiktus iš miestelio, moteriškės verkė ir meldės, kad Dievas atotolintų nelaimes. (LL, nr. 33, 1905-06-03/21, p. 476)
L. dėkingas epizodas gandų poveikio tyrimams. Iš tiesų nieko blogo neįvyko, „vakaras nusidave kuogeriausiai ir puikiausiai“.
O ant kokio pamato tos baimės rasdavos? „Sicilistai“ – chuliganai, kas juos užpuldinėja – irgi chuliganai, žodžiu, visur vieni chuliganai. Ir susigaudyk, žmogau, kas čia yra kas.
Iš žinutės „Chuliganų (juodosios šimtynės) proklamacijos“ (LL, nr. 48, 1905-1115/28, p. 686):
Chuliganai dabar veikia kuonarsiausiai—mat paremia juos uoli policija, prisirišusi aklai prie persenusios ir stingančios jau valdžios. Peterburge susiorganizavo jau čielos šaikos, išleidinėja proklamacijas, užpuldinėja ant manifestantų-revoliucijonėrių. «Novaja Žizn» pirmame numerij patalpino jų proklamaciją į Rusų tautą. […]
«Mirius žydams! Rusų tauta! Atsibusk iš savo miego ir eik į tiesos ir teisybės kelį! Tavę skriaudžia, iš tavės pasityčioja, e Tavo Didysis Caras-batiuška žinotė nežino apie tat! Jį apsupa tokie ministeriai-žydai, kaip Vitte ir jam panaši. […] Rusų nacionališka Maskvos lyga.»
Vis dėlto l. tiksliai Julijonas Lindė-Dobilas pavadino savo romaną – Blūdas.

2010-09-08

(101.1) Iš atostogų: Rygos troleibusai

Prae scriptum. Ir vėl viskas kaip prieš gerą mėnesį: Pašilaičiai–Antakalnis–Pašilaičiai, namai–troleibusas–darbas–troleibusas–namai. Tą darbą reikia pabaigt, to imtis, to geriau būtų išvengus, bet nepavyks. Ir t.t., ir pan., ir nelabai pan., bet vis tas pat, nors ir skirtingo atspalvio. Jau trečia diena.
Ir taip noris įpult į prisiminimus, į kitą laiką, kitą erdvę, užfiksuot dar pusgyvius įspūdžius. Jei ne dabar, tai niekad.
Prisiekęs troleibusininkas, manau, turėtų išbandyt šią viešojo transporto priemonę vos tik proga pasitaiko. Pasitaikė Rygoj, išbandžiau.

Pirma, įlipt galima pro kurias nori duris. Popierinių bilietėlių nelikę, tik elektroniniai, kuriuos reikia pasižymėt įlipus – pridėt prie tų aparačiukų, kurie ir pas mus prisukti, tik neveikia. Jei susimoki vairuotojui, brangokai išeina: 70 santimų – beveik 3,5 lito. Išgirst stotelių pavadinimų praktiškai neįmanoma – praneša gan duslus vyriškas balsas, bent tuose troleibusuose, kuriais teko važiuot; jau pagyvenę, įsibėgėdami kaukia kaip reikiant.
Pas mus nemokamai gali paskaityt 15 min, o Rygoj – 5 min. Kiek supratau, leidžiamas latviškai ir rusiškai. Deja, kai važiavau, nė vieno laikraščio nebuvo likę, tad tenka tik spėt: gal 5 min leidėjai sąžiningesni negu 15 min – pavadinimu tiksliau nusako laiką, per kurį gali perskaityt siūlomus tekstus? (15 min per penkias tikrai galima perskaityt.) Ir dar: kiek pastebėjau, Vilniuj paskaičiusieji nemokamą daiktą dažniausiai jį pasisavina; Rygoj – bent jau prašoma ir kitiems palikt.


Ir dar: vienas žaviausių šią vasarą matytų vaizdų – jaunavedžiai, vietoj limuzino pasirinkę troleibusą.









Post scriptum. Ne atsitiktinai pirmiausia užfiksavau, kad Rygoj galima įlipt pro visas duris. Per karščius paveiktas mūsojo troleibusų parko administracijos jautrumo (siūlė nemokamo vandens) užrašiau: „dėl priekinių durų palaikau“. Dabar, ypač grįžtant iš darbo, nepatogumai akivaizdūs: tarp priekinių ir vidurinių durų susidaro trombas, ir jei nori paeit toliau, turi braute brautis, ypač pro kuprinėtus moksleivius, kuriems neateina į galvą mintis lipant į vidų nusiimt nuo nugaros savo nešulį. Beje, ir tame vis kartojamame tekste: nuo liepos 15-os etc. būtų buvę pravartu įterpt, kad prašoma įlipus paėjėti toliau.
Ir dar vienas pastebėjimas: daugumai vairuotojų sunkiai sekasi keistis – buvo įpratę sustot taip, kad prie stotelės ženklo atsidurtų užpakalinės durys; ir dabar tas pats – kai kam iš keleivių net pabėgėt tenka iki priekinių.

P.P.S. Ką nenaudingiausio pridirbau per atostogas? – pradėjau rinkt miškinius batus.
Mano nuotrauka
deepart.io perpiešas Eriko Varno stilium (nuotr. Prano Vasiliausko)