(cc) (by:) —vg— [filologas (platesniąja prasme) ir batautojas]

2012-07-23

(323) Užparaštė, xxxviii: apie giminės labilumą

iandien perskaitęs atidaviau korektūrą – Maironio Pavasario balsų 28-o leidimo (parengė ir įvadą parašė Manfredas Žvirgždas; serija Gyvoji poezija, taigi bus ir CD: ≈ valanda Andriaus Bialobžeskio balso + penki fragmentai iš Maironio skaitymų, vykusių LLTI kieme 2012-05-07).
Galvoj tebebruzda vėl sukilusios visokios tekstologinės abejonės (trečiąkart; nors šįkart ne aš turėjau spręst), o virš jų – plaukia debesys pilkos. Taip, moteriškosios giminės debesys (LKŽ yra užfiksuota, regis, pora tokios vartosenos pavyzdžių; Maironio frazės nėr). Šiuo atveju įdomiausia štai kas: ar jis iš principo debesis suvokė kaip moteriškos giminės daiktavardį (kaip, pvz., man vinys – na, vyr. g. žodis, nors „turėtų būt“ mot.), ar tai atsitiktinis pavartojimas, kad būtų rimas su mintys-valgilkos?
Apskritai: ne tyrinėdamas, o tik šiaip šiek tiek domėdamasis mūsų kalbos istorija drįsčiau formuluot tokią hipotezę: norminama mūsų kalba (daiktavardžių sluoksnį turiu galvoj) „vyriškėjo“. Įrodyt statistiškai ar kitaip nepajėgčiau, o ir neįdomu būtų tuo užsiimt; tik pastebėjimas. Lietuvių kalbos gramatinės giminės labilumas galėtų būt l. įdomi tema (ne siaurai, gramatologiškai kitimą fiksuojant, o prasmės niuansus mėginant užčiuopt ir suvokt): pvz.: pasaulė vs pasaulis; grožė vs grožis (bet daila neperšokdinta kiton kategorijon – dailė) etc.
Ir kaip prieduras – retorinis klausimas: ar kalbininkai ką nors rimčiau parašys šįmet apie Maironį, kad ir, tarkim, jo poezijos leksiką, jos kismą nuo pirmųjų PB (1895) iki Raštų pirmojo tomo – Lyrikos (1927)? Vargu, vargu (nors Maironis ir siūlosi būt pacituotas: oi ne, oi ne).
P.S. Debesys vis išraiškingesni, įspūdingesni daros artėjant Baltijos jūros link (subjektyvi nuomonė) – vadinas, gražių dalykų besiilgintys žemaičiai dažniau turėtų kreipt akis į viršų, į dangų negu gražių dalykų besiilgintys aukštaičiai? Kur mes kreipiam akis? Į tolį, horizonto link.

2012-07-22

(322) Visiškai tarp kitko: metoniminės sąsajos

Lyg ir atostogos. Lyg ir ne tik pomidorais rūpinuos. Lyg ir mėginu per metus iš savų vietų iškeliavusias knygas sugrąžint į lentynas.

Ir kam man buvo prireikę albumo-knygos Laimonas Noreika gyvenime, scenoje, ekrane (sudarė Stasys Lipskis, išleido „Žuvėdra“ 2007-ais)? Kirsk kairę ranką – neatsimenu.
Todėl sukursiu priežastį: tam, kad, prieš padėdamas knygą atgal, užfiksuočiau: bet kur pamatęs numestą tuščią Šv. Jurgio cigarečių pakelį – ar prie Lūksto ežero, kur nusitrenkėm trejetą dienų plaukę baidarėmis Jūra; ar Biržuos, Žalgirio gatvėj, pakeliui į Muravanką, stotelę, iš kurios išvažiavau Vilniun, ar kur Vilniuj, – visad iškart prisimenu a.a. Laimoną Noreiką. Prisimenu, kaip 2005-01-26 kalbinau jį Lietuvos radijui; rūkėm kas ką (jis – „Saint George“, pirktą nelegaliam turgely  Krasnuchoj priešais dab. „Maximą“; aš savo „Rockets 40“).

Keistai kartais susisieja. Tarkim, išgirstu ar pamatau „Baltosios varnelės“ reklamą, ir ne ledų skonį burnoj pajuntu, o iškart prisimenu a.a. Antaną Ramoną. Buvo tokia labai trumpai gyvavusi leidykla „Baltoji varnelė“, 1991-ais išleidusi jo apysaką Balti praėjusios vasaros debesys.

Fototekoj radau keletą vertų, mano manymu, ir kitiems parodyt Laimono Noreikos nuotraukų. Fotografuota 2006-05-22 Rašytojų klube per Poezijos pavasario laureatų vakarą (pirmos trys) ir tais pat metais per baigiamąjį vakarą Sarbievijaus kieme (05-28).


su Justinu Marcinkevičium
greta Ramutės Skučaitės; kitoj eilėj (iš kairės) Marcelijus Martinaitis, Stasys Stacevičius, keramikė Teresė Jankauskaitė; per jos petį matyt Luko Miknevičiaus veidas

2012-07-17

(321) Savivoka, i

Apie pomidorus manau galįs pasvarstyt rimčiau negu apie poeziją.

2012-07-13

(320) Įsivaizduojamo pokalbio nuotrupa, vii

– Kada paskutinįkart skaitei Dalios Staponkutės naują tekstą?
– Nebeatsimenu; seniai, tikrai jau seniai. Geras eses rašantis žmogus.

(319) Susieji – ir [pasigalvoja], viii

Yra tokia, bent man, labai įdomi interneto svetainė Nieko naujo: pasivaikščiojimai praeities pėdsakais. Žmogus lanko visokius apleistus statinius – ir Lietuvoj, ir už sienos, – fiksuoja ir skelbia vaizdus, pateikdamas ir būtinosios tekstinės informacijos (labai korektiškai, šaltinius nurodydamas). Galima sakyt, pavyzdinė svetainė.
Žiūrinėdamas Vilniaus 2-ųjų pataisos namų gamybinės bazės vaizdus, stabtelėjau štai prie šitos nuotraukos su parašu „Šiuolaikinis menas, grafiti, tinkamoje vietoje“:
print screenas iš čia

Šitą „Staugsmą pro sukąstus dantis“ (galėtų būt toks pavadinimas) – beveik neabejoju – nupiešė tas pats žmogus, kurio darbų galima pamatyt ir ant atraminės sienos priešais Sporto rūmus (regis, esu matęs ir kitur). Taip pat išdidinta galva, tos rankos – lyg kokios vabalo kojytės, ta veido išraiška... Veikia. (Jei kas pagrasintų kairę ranką nukirst, jei lentynėlės nenurodysiu, – tarčiau: postekspresionizmas.) Ir dviejų dailininkų pavardės sušmėžavo galvoj: Edvardo Muncho (aišku, dėl asociacijos su jo „Šauksmu“) ir Raimundo Sližio (dėl savitos žmonių kūnų ir veidų transformacijos). Gal ir nebūtina pult vertinti, bet, mano supratimu, šio žmogaus piešiniai ant sienų labiau verti vadint menu negu nemaža dalis tų vad. konceptualių darbų, kurie dabar eksponuojami ŠMC.

2012-07-12

(318) Liepos 15-oji, 201?

Artėja liepos 15-oji, Žalgirio mūšio diena. Vis daugiau googlintojų užmeta akį štai į šį įrašąkitą – rečiau).
Užfiksuoju ir trečią liepos 15-ąją, užtiktą Aido Marčėno eilėrašty  (ištrupėjusios erdvės, 2012, p. 183):
      iš pilnaties:

pasikniaukimai
kačių, auštanti liepos
penkioliktoji,

tikiuos – diena kaip diena;
ir nieko,
               nieko daugiau
Kiek pagalvojančiųjų apie tą dieną, tiek ir tų dienų.

2012-07-10

(317) Visiškai tarp kitko: vaizduotė ir knygos

Ką tik perskaičiau Ramūno Gerbutavičiaus tekstą „Leidybą gelbėja vaizduotė“. Suprantu, girtis l. negražu, bet tame „labai subjektyv[iame] įdomiausių leidybinių projektų dešimtuk[e]“ radau net dvi knygas, prie kurių atsiradimo esu pridėjęs:
Ketvirtoji vieta. Sigito Parulskio vieno eilėraščio knyga „Laiškas”, 1994 metais išleista „Baltų lankų” leidyklos. Ši miniatiūrinė knygelė, išleista 11 egzempliorių tiražu, – unikalus leidinys. Nors „Laiškas” kiek didesnis nei į Lietuvos rekordų knygą įrašytas Viliaus Užtupo leidinys „Lietuviškai knygai 450”, idėjos ir rezultato organiškumu įdomesnis.
Šios kn. radimosi kai kurias aplinkybes tarp kitko esu užfiksavęs čia.
Antroji vieta. Sigito Parulskio ir Aido Marčėno bendra knyga „50 eilėraščių”, kurią 1999 metais išleido „Baltos lankos”. Leidinys unikalus tuo, kad į vieną knygą sudėti 50 A. Marčėno eilėraščių, atrinktų S. Parulskio, ir 50 S. Parulskio eilėraščių, atrinktų A. Marčėno.
Pati knyga išleista išradingai – nuo vieno viršelio žvelgia S. Parulskis, nuo kito – A. Marčėnas.
Teko girdėti, kad kai kas šią knygą net laiko pastatęs ant palangės – tik nuo skaitytojo simpatijų priklauso, kuris poetas žvelgia į kambarį, o kuris į gatvę.
Tepatikslinsiu, kad kn. kaip daikto pavadinimas ne 50 eilėraščių, o 50+50 [t.y. 100] eilėraščių. Bendravimo su abiem autoriais atspindžius atminty gal kada nors ir užfiksuosiu. Kai visi trys dar labiau pasenėsim. :)
Vaizduotė bet kuriam darbe svarbu, – taip, tas teisybė, Ramūnai.

P.S. Vieną neseną įrašą pradėjau taip: „Klaipėda – [bene?] vienintelis dienraštis, kas mėnesį išleidžiantis net du tikrai rimtus kultūrinius priedus.“ Kad du – gal ir vienintelis. Bet tikrai vertą perskaityt mėnesinį priedą leidžia ir 15 min – vadinasi 15 valandų (rengia Mindaugas Nastaravičius). Prisiminiau tai, nes vienas numeris buvo skirtas ir šitam įraše keliskart minėtam asmeniui: Sigitas Parulskis: „Aš nežinau, koks tas žmogus turi būti“; jame, be kita ko, yra ir mano keli (šeši, nors prašė penkių) sakiniai apie S.P.; bet nėra to, kurio tikėjosi 15 valandų rengėjas M.N. („Mečiau rašyt eilėraščius, nes supratau, kad geriau už Parulskį neparašysiu“); nors tai ir teisybė.
Geri ir kiti portretai. Man įdomiausia buvo skaityt: „15 valandų“ pas Saukas. Tapytoja ir vaizduotojas; Alfonsas Andriuškevičius: „Ištrūkti iš tekstų džiunglių – jokių šansų“; Algirdas Martinaitis: „Medžio kalbėjimą išgirsti užmiršęs savo kalbą“. Ačiū, Mindaugai.

A.M. 2006-05-26 pakeliui į Kauną,
į PP vakarą Maironio sode
A.M. 2008-05-29
pakeliui į PP renginį Europos parke;
plaukdamas garlaiviu Nerim,
stebi  egzistenciškai reikšmingą Antakalnį
Prieduras (07-11): tankistas A.M.
Vakar vakare dar kartą perskaičiau paskutinę kol kas paskutinę, na, gerai – naujausią, šįmet išleistą Aido Marčėno knygą ištrupėjusios erdvės: devynių gyvenimų eilės. Vien tankos (5-7-5-7-7) – ir taisyklingos (5-7-5 [kami-no-ku] + 7-7 [shimo-no-ku]), ir transformuotos (5-7 + 5-7-7, 5-7-5-7 + 7 ir kt. variantai; kai kurios eilutės vakarietiškai užlaužtos). Kaip paaiškina pats poetas, tanka – dviejų kirčių menas. „Tarp dviejų kirčių atsiveria kosmosas banalybei. O ši, neslėpkim, yra mėgstamiausias virtuvės šefo ingredientas.“ Autoironija gerai, bet štai kokia problemėlė: kai eilėraštis tik iš 31 skiemens, tą kosmosą tenka atsivert pačiam skaitytojui, nes teužsiminta, kurion pusėn sukti. Kartais, perpratus užuominą, pavyksta, kartais – ne. O juk esam išlepinti – pats poetas anksčiau tai, kas čia šiuokart pavadinta banalybe, įžodindavo sugrožindavo.
Man geriausiai sekės perčiuožt į kitą lygmenį skaitant sankalbas su mirusiais, kuriuos irgi pažinojau, ir tuo žodžiu neįvardintus, bet iš principo taip galimus įvardint tekstus – su gyvaisiais, kuriuos irgi pažįstu.
LKŽ užfiksuotos trys sankalbos reikšmės: 1. susitarimas, sutartis; 2. piktas susitarimas, sąmokslas; 3. sąlyga, aplinkybė. Pirmoji reikšmė, regis, arčiausiai to, ką galima nuspėt poetą turėjus galvoj. Nerimtai svarstant, man marčėniškoji sankalba = santykis+suokalbis (tokia dviguba prasmė dingojas).
Beskaitant šią knygą, viena tanka susidėstė.
sankalba: Aidui Marčėnui padėkoti

menu tą stogą –
Vilnius grožėjo tavaip

ačiū, Marčūnai,
uolus Bhagavadgytos
vertimo skaitytojau

Kai A.M. dirbo Lietuvos valstybiniam akademiniame dramos teatre, regis, budėtoju, sykį buvo užsivedęs ant stogo – pirmą ir greičiausiai paskutinį kartą mačiau Vilnių iš to taško, o jis sakėsi nuolat ten užlipantis; Vlado Braziūno rinktinės vakar yra rytoj, kurią redagavau ir parengiau du CD (ne tik pats V.B. skaito savo eilėraščius, bet ir kiti, tarp jų – A.M.) p. 306 įsivėlė korektūros klaida – Aidas Marčūnas (mea culpa); bet sužaidus sugedusį telefoną pabaigoj galima juk būtų išgirst ir Ardžuna? Toliau samprotaut apie galimą kelionę nušvitimo link jau nebepadoru. OM kad A.M. yra uolus Bhagavadgytos, išverstos Alfonso Bukanto, skaitytojas – spėtina iš dažnokai pasitaikančių citatų ir aliuzijų.
P.S. Knygos viršely pavadinimas užrašytas taip: ištrupėjusios r dvės; tas pamatytinas veiksmažodžio dvėsti būsimasis laikas kažkaip stipriai kerta į paširdžius (ypač prisimenant knygos pabaigoj esančio petitinio teksto frazę apie epigramų virsmą epitafijom).

2012-07-05

(316) Įsivaizduojamo pokalbio nuotrupa, vi

sūnaus darželio laikų piešiniai, jau beveik 20 metų
kabantys šalia mano darbo stalo namų bibliotekoj
– Kas yra gražu?
– Nežinau. Tegaliu pasakyt, jei paklausit konkrečiai, ar man tai gražu.

(315) Užparaštė, xxxvii: apie himną, Kudirkos sudėstytą

Varpas, 1898, nr. 6, p. 95
yt vakare visiems norintiems siūloma, kad ir kur būtų, kartu pagiedot Tautišką giesmę. Jei esi kompanijoj, visai smagu – sykį Almajo paežerėj taip nutiko, vos nepražiopsojom 21:00, palapines statydami. Bet ne tai norėjau užfiksuot.
Prisiminiau ne per seniai Chicagos Drauge (2012-04-21, p. 3) skaitytą Leonido Rago (iš profesijos, regis, mediko) pasvarstymą „Tautinių giesmių, himnų tema“, su kurio pagrindine mintim visiškai sutinku.
Pasvarstęs, kad daug garsių kūrinių nėra visiškai originalūs, priminęs, tarkim, kad kompozitoriui ir muzikologui Juozui Žilevičiui „Lietuva, tėvyne mūsų“ kvepėjusi daugiau slavų dvasia nei lietuvių, nors, kita vertus, mūsų Tautiškos giesmės pirmųjų trijų taktų dvylika natų gaida į gaidą sutampa su 1811-ais Alberto Methfesselio sukurtosios „Deutsches Weihelied“, Leonidas Ragas siūlo visai logišką dalyką:
Visur teigiama, kad Kudirka himno muziką „sukūrė, parašė, [su] savo komponuotomis gaidomis išspausdino“, „žodžiai ir melodija – Vinco Kudirkos“ ir t.t. Bet paties Kudirkos paruoštos ir išspausdintos gaidos su prierašu „Gaidą ir žodžius sudėstė V.K.“ aiškiai nusako tikrąją veikalo autorystę. Jei neiškraipytume žodžio „sudėstė“ reikšmės, nebūtų priekaištų iš su savo giesmėmis gerai susipažinusių vokiečių – tokių kaip kadaise Austrijoje mokytojo, plačios apylinkės muzikinio gyvenimo spirtus movens prof. Ferdinand Folba pagrįstos pastabos, jog lietuviai savo himne savinasi ne vien jų vienų sukurtos melodijos autorystę. [...] Pristatydami Lietuvos himną pagal Vinco Kudirkos prieraše įrašytą atvirą „sudėstė“ nurodymą, išvengtume įtarinėjimų bei spėliojimų, susijusių su tikrąja mūsų himno autoryste.
Aišku, sukūrė skamba solidžiau negu sudėstė, bet pastarasis žodis ne tik tikslesnis – ir autoriaus valios neprošal būtų paisyti. (Beje, cituotoji frazė gal net į LKŽ kaip pavyzdys prie sudėstyti įrašytina.)

2012-07-03

(314) Visiškai tarp kitko: Grušo ir Miltinio Arieliai

Skulptorė Jadvyga Mozūraitė-Klemkienė 1986-04-28 dienoraščio įrašą, 2004-ais [?] skaitytą Marijai Macijauskienei, pradėjo taip:
Šiandien nutarėme aplankyti rašytoją Juozą Grušą. Mus pasitiko didžiulis šuo, dogas Arielis. Prisimeilinęs jis nuvedė pas savo šeimininką. (M.M., Žingsnis po žingsnio..., 2010, p. 518)
Pirmąkart būtent čia perskaičiau ir įsiminiau Grušo šuns vardą (gal akys ir anksčiau tą leksemą yra matę, bet praslydo).
Kad ir Juozas Miltinis turėjo šunį, vardu Arielis, bent jau visas Panevėžys žino. Bet režisieriaus Arielis – škotų terjeras (prieš porą metų Panevėžy buvo net surengti panašiausio šuns į Miltinio augintinį rinkimai), dalyvaudavęs ir spektaklių repeticijose, yra užfiksuota.
Aišku, nei čia svarbu, nei ką, bet kodėl abu šunys tuo pat vardu? Ar tik ne Miltinis bus buvęs Grušo šuns krištatėviu, t.y. parinkęs vardą, jo manymu, tinkamiausią šuniui? Galėjo taip būt, galėjo, daugmaž suvokiant Miltinio charakterį. Ir pagal pirminę reikšmę (dievo liūtas) toks vardas tikrai tinkamesnis dogui nei terjerui.
Digresija. Gaila, kad ėmė ir užsiraukė Juozo Miltinio repeticijų leidimas. Išėjo trys knygos (4-am puslapy užrašyta, kad redagavo —vg—). Numirė Vaclovas Blėdis. Ir stop. Jei gerai prisimenu, iš likusių iššifruotų tekstų buvau sudaręs dar penkių knygų turinius (kad apimtis išeitų maždaug tokia, kaip pirmųjų trijų); penktojoj maždaug 1/5 puslapių atriekiau rodyklėms, kurios būtinos tokio pobūdžio leidiniui. Yra dėžė su visais mašinėle perrašytais repeticijų įrašais archyve (tamsiajam kambariuke); tik nežinia, ar ją beteks kada nors iškraustyt.
Mano nuotrauka
deepart.io perpiešas Eriko Varno stilium (nuotr. Prano Vasiliausko)