(857) Tarp kitko: 10 sakinių gavus Poezijos pavasario prizą

1] Pirmiausia labai ačiū Rašytojų sąjungos Valdybai už įvertinimą; prisiminęs, koks atlyginimas atkeliauja į banko sąskaitą, privalau patikslint: ir mecenatui Lietuvos rytui labai labai ačiū.
2] Kai antrąkart gauni už tą patį – nesvarbu, į snukį, premiją ar prizą, lyg ir laikas būtų susimąstyt?
3] „Už literatūros istorijos ir kasdienio jos gyvenimo kritinę refleksiją“; kas literatūros istorija ir jos kasdienis gyvenimas – vargu ar verta svarstyt, o va kas per padaras ta kritinė refleksija?
4] Tikriausiai atsimenat: 2014-ų pabaigoj Rasa Juknevičienė, Frankfurto oro uoste pamačiusi besimeldžiantį musulmoną, facebooke užfiksavo, kad jai „mintys kyla įvairios“; džiaugtis reiktų, kad žmogui taip daros, bet atsirado daug spėjančių, kokių minčių Juknevičienei buvo kilę, ir pagal savo spėjimą vertinusių.
5] Ir man buvo kilę minčių stebint reakciją į Juknevičienės konstatuojamąjį teiginį, bet ne vertinamojo, o svarstomojo pobūdžio: kodėl dauguma (gal net absoliuti), paminėjus musulmonus, pirmiausia prisimenam Saddamą Husseiną ar Osamą bin Ladeną, o ne Aviceną ar Omarą Chajamą; terorizmą, o ne filosofiją, mediciną, matematiką ar poeziją? Gal istorinio dėmens mūsų refleksijoms ima stigti?
6] Reflexio lietuviškai reiškia ir pasukimas; kuo daugiau reflektorių, tuo mintis labiau kreivulioja, mesdama kelius dėl takelių, kuriais vaikščiot kur kas įdomiau negu autostradų pakraščiais.
7] Omarą Chajamą lietuviškai prakalbint yra mėginę Linas Broga (net šeši jo iš rusų kalbos verstų rubajatų leidimai yra išėję) ir Kleopas Jurgelionis; Jurgelionio atvejis įdomiausias – paėmęs XIX amžiaus anglų poeto Edwardo FitzGeraldo laisvuosius rubajatų vertimus, ėmėsi juos parafrazuot, kurt savo versijas (per 100 sukūrė)[*], pvz.:

Aš eidamas sustojau ten, kur molį minkė puodžius,
Ir pamačiau aš tą, ko pats gal nė nematė puodžius,
Kad molis tas tai mano tėvo pelenai,
Kuriuos delnais kaip molį minkė puodžius, –

štai tokie galėtų būt buvusios krašto apsaugos ministrės užrašytos frazės „mintys kyla įvairios“ plėtiniai.
8] Bet šitą prizą tau juk skyrė už eseistiką pirmiausia, tik po kablelio ta kritinė refleksija paminėta, – tikriausiai norėtumėt primint, ir dar pridurt: – na, iki RoRa pačiam tai, švelniai tariant, tolėliau negu nuo Vilniaus iki Palangos.
9] Teip teip [taip reiktų sakyt ir rašyt, jei paisytumėm Jablonskio rašybos testamento], bet: (a) imam ir pasižiūrim į pirmą sovietmečiu – 1951-ais – išleistą Tarptautinių žodžių žodyną:

eseìstas [pran. essayiste] – apybraižų autorius (žr. essai)
essai pran. [sk. esė, žod. „mėginimas“] – apybraiža (mokslinė, istorinė, kritikinė, publicistinė);

(b) imam ir sužinom, kad mokykloj —vg— mėgstamiausi dalykai buvo geometrija ir braižyba; (a) padalinam iš (b), ir išeina tinklaraščio įrašas, apybraiža ar esė; kaip kam gražiau.
10] Ir baigiamoji mintis: kodėl gerai rašyt asmeninį tinklaraštį? – todėl, kad nereikia kurpt jokių projektų ir prašyt pinigų iš Kultūros fondo; pats sau tarnas, pats sau ponas.
-----------------------------------------------------------------
* Jurgelionio vertimų istorija išties komplikuota; 1949-11-21 laiške Aidus redaguojančiam Antanui Vaičiulaičiui rašė:

Mano nespauzdintų eilėraščių rankraščiai pasimetė. Bet aš tebeturiu rankraštyje mano Omaro Khajamo rubajatų versiją. Dalis šių eilių buvo spausdinta Tėvynėje, kol aš ją redagavau. Omaras Khajamas, persų poetas, neiškeikia mano filosofijos [aukščiau buvo: „kol esame gyvi, mes galime vaduotis tiktai meile ir ją reikšti artimiems ir priešams kol visiškai pranyksime ar gal bent dalinai išliksime“], nei jo originalėje versijoj, nei angliškoj Fitzgeraldo versijoj, kuri tapo anglų poezijos pažiba. Fitzgeraldo versijoj Omaras yra beviltis pesimistas palinkęs laužyti Korano dėsnius, ypatingai draudimą gerti vyną. Tai yra Europos pobudžio pesimizmas, ir todel Fitzgeraldo Omaro versija, kartu su eiliavimo klasišku gražumu, taip labai patiko anglų inteligentijai. Originalėje versijoj, kurią aš radau anglų puikiame prozos vertime, Omaras nebuvo toks pesimistas, bet buvo kartais liudnas kartais linksmas. Pradžioje aš išverčiau Fitzgeraldo versiją, bet išvertęs pradėjau jausti, kad ta versija yra neteisinga, perdaug europiška. Pradėjau jieškoti kitų vertimų, supirkau apie šešetą, ir pagalios radau prozos vertimą didžiumos Omaro stanzų ar kvatrenų. Palyginęs su Fitzgeraldo vertimu turėjau išmesti kone trečią dalį kvatrenų, kuriuos išverčiau iš Fitzgeraldo. Vieton išmestųjų sueiliavau lietuvių kalboje daugelį kvatrenų iš prozos vertimo. Aš manau kad mano rinkinys kvatrenų teisingiau atvaizduoja persų poetą negu Fitzgeraldo rinkinys. Vienok aš bučiau daugiau patenkintas, jeigu mano rinkinys butų visas paimtas iš prozos vertimo. Nemokėdamas nei persų nei arabų kalbos, iš to prozos vertimo pradėjau atjausti persiškumą.
     Bet šis yra keista ir reikalauja pasiaiškinimo iš mano pusės. Aš nemylėjau ir niekad nepamilau Omaro, kaip jį anglai buvo pamilę (remdamies neteisingu Fitzgeraldo vertimu). Tai kodėl jį verčiau? Pradėjau pripuolamai. Bet tęsiau, norėdamas išbandyti kaip gražiai tokie dalykai gali skambėti lietuvių kalboje. Jeigu ji tikrai gražiai skamba, tai tik tame butų mano vienatinis pasitenkinimas. Delto-gi man nerupėjo ir šiandien nėra svarbu kad mano Omaras Khajamas butų išspauzdintas. (LLTI BR, F115-215)