(cc) (by:) —vg— [filologas (platesniąja prasme) ir batautojas]

2013-12-25

(559) Epizodai, iv: Kazimieras Jaunius, melancholija ir žiūronai

atvirukas, 1919
[Šį epizodą mėginau trumpai papasakot per premijos teikimą; dabar pasistengsiu užfiksuot raštu.]

Įvadas epizodan. Kun. Kazimieras Jaunius: imčiau ir pasakyčiau, kad genialus kalbotyrininkas; lyginamosios kalbotyros pradininkas.lt, tyrinėjęs ne tik lietuvių tarmes, bet ir, būdamas Antano Baranausko mokinys, mėginęs sukurt tarmių nediskriminuojančią bendrinės lietuvių kalbos rašybą; tyrinėjęs ir lietuvių kalbos santykius su kitom kalbom, mokėjęs: lotynų, graikų, hebrajų [šitų kalbų prof. buvęs], sanskritą, vokiečių, prancūzų, suomių, estų, aišku, rusų ir lenkų ir dar balažin kiek kalbų; jo įžvalgas vertino didieji to meto vokiečių ir rusų filologai; turėjęs psichikos sutrikimą, kuris tuolaik vadintas melancholija (dabar tai vadinama depresija, bet depresijos yra įvairių atmainų, kun. Jaunių kankino tikrai ne kokia rudeninė); žmogus, kuriam buvo svarbu išsiaiškint, o ne parašyt straipsnį, kaip jis ką nors aiškinosi ir užfiksuot, kokias išvadas padarė.
Paskutinė prof. Jauniaus darbovietė buvo Petrapilio katalikų dvasinė akademija; dėl ligos (dažnai, per dažnai neateidavo skaityt paskaitų) teko palikt darbą. Mirė 1908-03-09.
Kai tik žinia apie „didžiojo mokslavyrio“ mirtį pasiekė Lietuvą, 03-12 iš Marijampolės Petrapilin kunigams profesoriams Jonui Maciulevičiui (= Maironiui) ir Pranciškui Bučiui atkeliavo Petro Kriaučiūno telegrama:
Gelbėkite Jauniaus knygas, kad nepražūtų. Jose mokslingosios jo užrašos.
Bučys paaiškina, kodėl tos knygos tokios svarbios: „Nabašnįkas ištisų veikalų maža teparašė; visus savo proto vaisius užrašinėdavo ant popieros skeltelių ir ant knįgų kraštų.“ Deja, Jauniui mirus, nieks iš artimesniųjų jo daiktais iškart nepasirūpino, tad policija, namų sargas ir kambario nuomotojas visus surišo į pundus, sukrovė ant žemės pašiūrėj ir ją užantspaudavo. „Šiteip daiktams ilgai pasiliekant, arba žiurkės juos sugriauš, arba drėgnumas juos sugadins. Labiausiai rūpėjo, kad nesupelėtų knįgos, nes tada užrašai išdiltų. Kitaip nabašnįkas nerašydavo, kaip tik paišeliu.“ Taigi kun. Pranciškus Bučys ėmėsi reikalo.

Dabar pats epizodas – tikslus aprašas a.a. kun. prof. Jauniaus palikimo apžiūros ir įkainojimo:
Nedėlioje 2 (15) kovo teismo priestolis su savo draugu, apielinkės sarg[u] (околоточный надзиратель), ir aš susirinkome 4½ valandą popiet ten, kur daiktai sudėti. Antspaudos buvo sveikos. Apžiūrėję ir surašę visus daiktus, knįgas sudėjome į du krepšiu, baltinius į trečią, o viršutinius drabužius surišome į didoką nešulį. Juogei negalima buvo knįgų skyrium paimti nuo kitų daiktų, aš apsiėmiau palaikyti pas save visą nabašnįko palikimą.
Brangieji daiktai: laikrodėlis, trįs kryželiai, revolveris ir dviakis žiūronas apkainoti 22 rub. 65 kap., viršutiniai rūbai 10 rub., baltiniai – 5 r. Knįgų su keliolika brošiūrėlių suskaitėme iš viso 60. Nors jų diduma buvo labai sudriskusios, bet norėdamas, kad antikvarai nepritilptų, jei atsieitų daiktus išstatyti licitacijon, aš knįgų kainą pastačiau 15 r. Taip ir užrašė į protokolą. Prie nabašnįko rasta taupomosios kasos 102 rub. 50 kap. Surašant daiktus buvo minėta, kad nabašįkas palikęs 31 rublį pinigais, bet niekokių dokumentų to dalyko negavau matyti. Taigi visas į raštus įtrauktasis nabašnįko turtas apkainotas 140 r. 15 k. Apkainavimas visų daiktų, išskiriant knįgas ir kryžius, gana pigus. [Apie pinigų vertę 1905-ais esu fiksavęs čia, vargu ar po trejų metų, 1908-ais, kas nors labai buvo pasikeitę.]
Toks tikslus a.a. kun. Jauniaus palikimo aprašas pateiktas kun. Bučio laiške katalikiško savaitraščio Vienybė redakcijai (1908, nr. 11, p. 166); laiškas baigiamas kvietimu atsiliept Jauniaus gimines, nes Bučys norįs „kuo greičiausiai atsiliuosuoti nuo atsakomybės prieš teismą už svetimus daiktus“.

Perskaičius šitą kun. Jauniaus daiktų aprašą vienas klausimas tebepersekioja jau seniai. Kam jam revolveris – galima suprast, juk per 1905-ų vad. revoliuciją Petrapily visokių velniavų dėjos, bet kam kunigui kalbotyrininkui žiūronai? – štai klausimas.
Coll. Jūratė Č. mėgino spėt: gal paukščius stebėdavo? – Bet ką ten Petrapily stebėsi? Varnas ir žvirblius? O iš nuomojamo kambario kun. Jaunius net į darbą paskutiniais gyvenimo metais nebeprisiversdavo išeiti.
Aidas M. pasiūlė tikrai poeto vertą versiją: esą stebėdavęs angelus. – O kodėl gi ir ne, jei sirgo schizofrenine depresija?
Nors vis tiek šitas klausimas neduoda ramybės. Gal kas nušvistų išsiaiškinus, kur tiksliai nuomojos kambarį kun. Jaunius? (Beprasmių klausimų nepaaiškinama traukiamoji jėga.)

9 komentarai:

  1. Dėl dviakio žiūrono pasiūlyčiau daug proziškesnę versiją nei dvi paminėtosios (bet nebūtinai teisingesnę už jas).
    Žiūronas turi reikšmę 2. 'didinamasis stiklas', o daugiskaitinė forma žiūronai – 2. 'akiniai'. Būdvardis dviakis ir patikslina, kad ne monoklis, o akiniai arba pensnė, arba dviakis lornetas.

    Dėl Jauniaus genialumo, manau, perdėta. Tarmėtyrai jis, aišku, nusipelnė ir gramatika anuomet buvo reikšminga, bet lyginamojoj kalbotyroj tai pagrybavo, dar ir Būgą suklaidino; tasai iš pradžių Jauniaus mokslą priėmė nekritiškai, o vėliau atsiribojo.
    Pacituosiu Zinkevičių: „...iš esmės jis [Jaunius] buvo kalbininkas savamokslis (baigęs ne lingvistikos, o teologijos mokslus) ir klaidžiojo lyginamosios kalbotyros šunkeliais" (Lietuvių kalbos istorija, t. 5, p. 128).

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Dėl dviakio žiūrono galbūt Pačios versija ir arčiausiai tiesos, t.y. demistifikuojanti visą epizodą, bet tai galima būtų pagrįst radus daugiau šio žodžių junginio vartojimo pavyzdžių maždaug to paties laiko tekstuose; pagaliau tai nekeičia esmės – juk ne kokiu mokslu šiame įraše užsiėmiau; teksto suvokimas subjektyvus dalykas.
      Dabar dėl genialumo. Suprantu, kad tai nei įrodoma, nei ką, tik pora mintigalių: manau, nugrybavimai, pasukimai, kaip vėliau nusprendžiama, „klaidingu“ keliu yra esminė tikrų atradimų prielaida; mes težinome tik tai, kas išliko užrašytu pavidalu, o tai, kas liko Jauniaus galvoj, tas ten ir liko; atitinkamų mokslų „baigimas“ – joks rodiklis, jei į mokslą žvelgsime ne kaip į amatą, o kaip į kūrybą; Sokratas nebaigęs filosofijos fakulteto, o Gavelis baigęs fizikos, tai pagal Zinkevičių išeitų, kad abu savamoksliai, ergo, nieko doro iš jų a priori neverta tikėtis? Apskritai Zinkevičius persako per ilgus dešimtmečius besiklosčiusią nuomonę apie Jaunių, kaip blyškų reiškinį, kad sužibtų Būgos ir Jablonskio žvaigždės. Aišku, šie mano pasamprotavimai – tik subjektyvi nuomonė, ir man galima pritaikyt nenuginčijamą argumentą: ką jis apie kalbotyros istoriją išmano, universitete juk literatas, ir dar eilėraščius rašinėjantis, tebuvo. Jei jau toks, tai dar vienas mintigalis: normalieji nebūna genijais; jei gamta ar dievas, kaip kam patogiau, vieno duoda žmogui daugiau, tai kito (pvz., psichikos stabilumo) pagaili. :)

      Panaikinti
    2. Vis tie žiūronai neina iš galvos, kad tai reiškė ką kita negu paprasčiausius didinamuosius stiklus, sėdinčius ant nosies. LKŽ pateiktas pavyzdys iš Daukanto „Tas vamzdis yra žiūronas“ ne apie akinius, o va dar vienas žiūronų vartosenos pavyzdys – Karolio Račkausko-Vairo straipsnio „300 metų nuo išradimo žiūrono“ (Laisvoji mintis, 1910, nr. 3, p. 49) pradžia: „Pernai sukako 300 metų nuo laiko, kaip išrasta žiūronai, pagelbėję mokslui laimėti kovoje už Mikalojaus Koperniko apreikštą teisybę, kad žemė sukasi aplink save ir saulę [...]“; čia žiūronai – teleskopas.

      Panaikinti
    3. „...radus daugiau šio žodžių junginio vartojimo pavyzdžių maždaug to paties laiko tekstuose“ – labi aktuali problema, su kuria susiduriu ir praktiškai.
      Labai blogai, kad nėra senosios spaudos ar klasikinės literatūros tekstyno. Patys tekstai prieinami e.pavelde ir Antologijoj (maža dalis), bet e.pavelde nėra paieškos, o Antologijoje nėra urminės (ar kaip čia pasakyti) paieškos, prozos kūriniai net suskirstyti skyriais ir ieškok kiekviename atskirai. Galbūt žiūronai 'akinių' reikšme buvo vartojami – o kaip rasti?

      Dėl Jauniaus – galbūt jis buvo potencialus genijus, bet dėl „amato“ neturėjimo (moksle, kitaip nei filosofijoje ir literatūroje, jo vis dėlto reikia) genialiai klydo.

      Kritišką nuomonę apie Jaunių paliko pats Būga, buvęs Petrapilyje jo sekretorium. Esu skaičiusi Būgos ar autobiografiją ar tik kažkokius autobiografinius užrašus, kur aprašė, kaip iš pradžių žavėjosi, o po kurio laiko atsitokėjo nuo Jauniaus „mokslo“ ir net viešai atsižadėjo savo paties veikalo „Aistiški studijai“, parašyto Jauniaus įkvėptoje dvasioje. Tai tokia nuomonė kalbotyros istorijoje ir yra likusi, kurią čia ir atštampavau :), bet, savaime suprantama, kiti visai neprivalo su ja sutikti.

      Panaikinti
  2. Pirmiausia turiu užfiksuot: visiškai pritariu abejonėms kolegės (juk Universitete mes buvom vadinami literatais ir kalbininkais, mus išrūšiuojant). – Kalbininkai irgi abejoja savim, N.B.!
    Suprantu, urminė paieška jums būt gerovė, o man nieko nesakanti.
    Kaip —vg— atkeliavo iki pacituoto pavyzdžio iš 1910-ų teksto? Ogi prisiminė, kad Laisvojoj minty per Kleopą Jurgelionį buvo paskelbta keletas vad. Wisztaliaus laiszkų isz beprotnamio (žr. LM, 1911, p. 473–476, 507–507); ypač žavi jo įžvalga, kad lietuvius vadint tauta yra teutonų užmačia :))
    Ką gi, sutarkim: Kazimieras Jaunius – potencialus genijus. (Ar tai sujudins kalbotyros istorijos tyrimų triasyną – oi vargu, oi vargu).

    AtsakytiPanaikinti
  3. Štai ir išrišimas.
    Būsto apžiūroje po Jauniaus mirties dalyvavo su kitais dalyvavo ir Maironis. Jį rado tuščią, jau po policijos daiktų paėmimo, bet žino, ką policija buvo paėmusi. Štai jo paliudijimas:
    „Drabužius ir kitus brangiuosius daiktus (?!) kaip antai: kryžių, akinius (binoklį) ir revolverį, surašiusi, [policija] nusinešė su savimi." (p. 2., 1 skiltis)
    Minima ir adresas, kuris Jaunius gyveno ir mirė: „..Peterburge, vadinamojoje Peterburgo pusėje, Ižoros gatvėje, namuose No 8–10, kambarėlyje No 6.“ Prieš tai gyveno Peterburgo priemiestyje Nikolajevkoje, o kol dirbo akademijoje – „prie akademijos“.
    Vilties 1908 m. kovo 7 d. numeris beveik visas paskirtas Jauniui, aprašytas varganas būstas, šermenys ir išlydėjimas iš Peterburgo, sutikimas ir laidotuvės Kaune, etc etc.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. „Atėmė“ Maironis iš Jauniaus žiūronus [angelams stebėti], tepalikdamas binoklį, ir dar apkaltino Lietuvai deramai netarnavus (laiške Dambrauskui-Jakštui, 1908-04-11):
      „Apie a.a. kun. Jaunių ne mano vieno iš lietuvių nuomonė ta, kad, tikrai sakant, jisai, turėdamas tokį Dievo duotą talentą ar net genijų, mus nuskriaudė ir, kad ne Būga, kas būtų labai jo palikę. Žinoma, daug liga prisidėjo, bet jau viską ant jos versti negalime; buvo ir apsileidimas nežmoniškas, kursai nevaldomas, žinoma, auga, kaip kiekviena yda, ir galų gale stojos nepergalimas. Kiek aš privargau prašydamas, kad bent kalbamokslį peržiūrėjęs sutvarkytų ir perdirbtų; buvo ant galo pradėjęs, du arkušu buvo net atspausdinusi mokslų akademija ir metė paskui į šalį, nes dirbo ne tą, kas visuomenei naudinga matė, bet kas jam ypatiškai toj valandoje patiko; jam gulėjo ant širdies pati filologija kaipo tokia, o ne tiek Lietuvos reikalai; gerbiu jį kaip didį mokslo vyrą, net genijų, kursai galėjo daug Lietuvai padaryti... Bet apie tai man nemalonu ir rašyti, per daug gal pasirodys keista mano nuomonė.“ (Literatūra ir kalba, kn. XXI: Maironis, 1990, p.296–297.)

      Panaikinti
  4. Užsikabinau :) Labai įdomūs spaudoje įvairiausi atsiminimai apie Jaunių, daug minėta/prisiminta sužinojus apie jo mirtį ir per mirties metines 1928, 1938 m. ir kt.

    Pasirodo, revolverį jis turėjo ne tik Peterburge, o ir Kazanėje (1893–1895), daug anksčiau už blūdą:
    „Pr. Jaunius nenoromis skyrėsi su Kaunu ir lyg jauste jautė savo katastrofą: paskirtas į universiteto miestą, į Kazanių klebonauti, o mokslu tik iš šalies užsiimti, neteko proto: rado jį kapuose bešaudantį iš revolverio (ar tik nenorėjo nusižudyti?)" (Vaižgantas, Lietuvos aidas, 1928 03 03)

    Taikliai ir Petkevičaitė-Bitė apie J. klebonavimą Kazanėje:
    „...piktesnę likimo ironiją sunku ir išgalvoti – Jaunius Kazaniaus klebonu! [...] Tai vis tiek, ką galingą arą, savo pasikėlimuose žvaigždėtame mėlsvume nardantį, – priversti gaidžio priedermes vykdyti: kokiam patvoryje vištelėms maisto grūdus kapstinėti..." (Vilniaus Žinios, 1908 04 23)
    Liūdna.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Ką tik baigtuose skaityt Adamo Zagajewskio Dviejuose miestuose yra toks sakinys: „Mus siejo istorija, skyrė likimai.“ Kalbėdami/rašydami apie žmonės, dažniausiai sutelkiame dėmesį į tam tikrą jų veiklą (kad ir Jauniaus atveju – kalbotyra), stengiamės įvertint ją geriausiu atveju paisydami istorizmo principų, visai išleisdami iš akių to asmens likimo vingius, kurie, esu įsitikinęs, daug reikšmingesni negu baigtos ar nebaigtos vienos ar kitos studijos, užimtos pareigos ir kiti faktografiniai dalykai. – Ir mintis stryktelėjo prie Valerijono Ažukalnio (1816–1874), faktus teminint, lietuviškos spaudos draudimo lotyniškais rašmenimis pirmosios principingos „aukos“: kai jo 1863-ais parengtus spaudai Raštus lietuviškus buvo pasiūlyta, jei autorius nori, išleist nebent kirilica (turinys cenzūrai nekliuvo), jis atsisakė, ir liko beknygis (išsp. tik 1968-ais „Versmių“ serijoj); Petras Dirgėla solidžios apimties apsakyme „Arklių šventėj“ (išsp. Metuose, 2002, nr. 8/9, persp. knygoj Arklių romansai, 2005 [manoknygoj.lt tekainuojančioj 7,63 Lt; jei kas dar ieškotų prasmingos dovanos, susijusios su būsimais arklio metais]) jį pavaizdavo ne tik buvus poetu, sukūrusiu pirmąjį lietuvišką trioletą, bet ir turėjus likimą, buvus žmogum, t.y. unikumu. – Petras Dirgėla – mūsų Jaanas Krossas, tik, deja, truputį per rimtas [lt.wikipedijoj tekstas apie Krossą – apgailėtinas, net jo kūrinių vertimai lietuvių kalbon neužfiksuoti, ką jau kalbėt apie Danutės Sirijos Giraitės ar Vytauto Kubiliaus tekstus periodikoj apie jį ir jo kūrybą].

      Panaikinti

Mano nuotrauka
deepart.io perpiešas Eriko Varno stilium (nuotr. Prano Vasiliausko)