(cc) (by:) —vg— [filologas (platesniąja prasme) ir batautojas]

2011-11-29

(234) Visiškai tarp kitko: apie fado

Vakar per „Panoramą“ išgirdau, kad UNESCO portugalų fado paskelbė pasaulio kultūros vertybe (kaip ir mūsų sutartines pernai). Tik gaila, kad nepasidomėta, kaip tas žodis tartinas [fadu]; na, galėjo sporto žinių rengėjai patart: tie tai tikrai žino, kaip tart futbolininko Luíso Figo asmenvardį – Luišas Figu.
Ir iškart atmintis susiejo šio žanro dainas su vaizdu. 2008-ųjų vasara, Mokytojų namų kiemelis, dainuoja Joana Amendoeira; koncertas prasidėjo aštuntą vakaro; per pertrauką užsimaniau parūkyt; pagalvojau, paeisiu giliau, kitan kiemelin pro arką; arkoj būdamas deguos cigaretę – ir garsas atsuka žvilgsnį atgal: Šv. Kotrynos bokštai nutvieksti pradėjusios leistis saulės, o aplink varnų didžiausias spiečius. Lyg ir tiksliai aprašiau, bet vis tiek: tik žodžiai, žodžiai, o tikrasis vaizdas – už jų. Ar su fado tekstais ne tas pat? Regis, banalybės, bet koks jausmas už to.
Nežinau, ar kas yra mėginęs verst šių dainų tekstus į lietuvių kalbą. Bet žinau, kad Gintaras Grajauskas originalų yra parašęs:
Fado*

sakyk, mylimasis
kodėl tavo randas taip žvilga

tai vis mėnesiena,
jis mėnesienoje gautas

kodėl tavo oda tokia
švelni tarsi kūdikio

tai vis vėjas,
ji vėjo nuglostyta

mylimasis, kodėl
tavo lūpos tokios raudonos

tai vis saulė,
jos saulės nuliežtos

mylimasis, kodėl
tavo veidas toks baltas

tai vis tu,
mirštu ant tavo rankų
________________
* Fado – portugalų liaudies dainos. Tradiciškai jose dainuojama apie nelaimingą meilę. Dažni fado personažai – jūreiviai, banditai, kontrabandininkai. Fado dažniausiai atlieka moterys.
Visai gražu (ir citrinos, ir cukraus – deramas kiekis).

2011-11-28

(233) Tarp kitko: spėjimas, ii

10:00 Šiandien turėtų būti paskelbti šių metų nacionalinės premijos laureatai. Važiuodamas darban, pasvarstęs sudariau šešetuką (rugsėjį buvo paskelbti visi 23 kandidatai; 11-24 – trumpasis sąrašas; iš likusių 14 ir išrinkau):
Donatas Banionis (už gyvenimo nuopelnus)
Vladas Vildžiūnas
Vladimiras Tarasovas
Vytautas Landsbergis
Henrikas Algis Čigriejus
Eglė Rakauskaitė
P.S. Tai spėjimas, kam greičiausiai skirs, o ne kam skirčiau (beje, šįmet gan sunku išrinkti; komplikuoti argumentai lieka galvoj). Prieš porą metų irgi pažaidžiau – visai neblogai išėjo: atspėjau 5 iš 6.

13:08 Prastai; visai, pasirodo, nebesigaudau, iš kur kokie vėjai pučia! Tik du iš šešių. Laureatai:
1. Kino režisierius Arūnas Žebriūnas. Už viso gyvenimo nuopelnus. Už kūrybą, klojusią pamatus poetiniam kinui, nepakartojamą vaizdo kalbą visais laikais teigusią aukščiausias humanistines vertybes. — O aš maniau, kad skirs Banioniui (*1924)...
Vertintojas AB ir įvertintasis AA
(ir už LDK paveldo poetiškus atspindžius;
foto iš čia)
2. Fotomenininkas Algimantas Aleksandravičius. Už fotografinio portreto atnaujinimą, Lietuvos asmenybių galerijos sukūrimą, už LDK paveldo poetiškus atspindžius. — Pastaraisiais metais jis lyg daugiau fotografavo Rusijoj ir ar tik ne Kazachstane? Rotušėj eksponuota jo piliakalnių nuotraukų paroda tiesiog liko neužfiksuota atminty; gaila.
3. Muzikologas Vytautas Landsbergis. Už Lietuvoje ir pasaulyje nuosekliai plėtojamą čiurlionianą. — +
4. Vizualaus meno kūrėjas Kęstutis Grigaliūnas. Už istorinio laiko atspaudus šiuolaikiniame mene, už skaudžios atminties erdvinį įvaizdinimą. — Iš menininkų buvau pasirinkęs Vladą Vildžiūną (*1932; bet gal šis žmogus vertesnis premijos už viso gyvenimo nuopelnus [kad ir už vaikus:-)]? pasirodo, už tai ir buvo nominuotas...), kaip vyresnį už K.G. (*1957; paskutinis jo darbas su represuotųjų foto įspūdingas, nors mano galvoj jis vis dar popartininkas, pvz., Alfonso Andriuškevičiaus portreto autorius), dar ir Rakauskaitę (viena moteris privalėjo būt; ir yra, bet kad nieko apie Astą Krikščiūnaitę nežinojau – išprusimo spraga).
5. Rašytojas Henrikas Algis Čigriejus. Už donelaitišką gyvenimo reflekciją šiuolaikinės lyrikos kalba, už žodžio ir etikos dermę. — +
6. Dainininkė Asta Krikščiūnaitė. Už plataus Lietuvos ir pasaulio muzikos repertuaro intelektualų ir įtaigų įprasminimą, už išskirtinę vokalo kultūrą. — Jau užfiksavau, kodėl neparinkau.
P.S. Visai įdomus šešetukas; dabar galima spėliot, kodėl toks, o ne kitoks susidėstė turint galvoje vertinimo komisiją, kuriai vadovavo istorikas Alfredas Bumblauskas, sudarė literatūrologas Mindaugas Kvietkauskas, fotomenininkas Stanislovas Žvirgždas, rašytojas Donaldas Kajokas, dirigentas Juozas Domarkas, skulptorius Robertas Antinis, menotyrininkė Lolita Jablonskienė, architektas Saulius Juškys, kompozitorius Algirdas Martinaitis, teatrologė Irena Veisaitė ir kino režisierius Audrius Stonys.

20:00
Kodėl šįmet taip nepataikiau spėdamas? (1) Nežinojau, už ką konkrečiai (darbai per pastaruosius 7-erius metus) siūloma skirt, vadovavaus savo atsiprašant žinojimu (Algimantas Aleksandravičius, Eglė Rakauskaitė, Audronė Petrašiūnaitė, Asta Krikščiūnaitė); (2) Neatsižvelgiau į skyrėjų (para)kultūrinius/(para)estetinius prioritetus (komisijos amžiaus vidurkis; kino režisierius yr, aktoriaus nėr, ergo, Žebriūnas?; fotomenininkas yr, ir Jablonskienė yr, ergo, Aleksandravičius ir Grigaliūnas?; už ką dirigentas? – savaime aišku, už dainininkę, o dar?; etc., etc.). Ech, все мы люди, все мы человеки.
Kitąmet, kad nepatirčiau tokio fiasco, reiktų rimčiau pasidomėt ir (1), ir (2).

2011-11-25

(232) Ars memorativa: o, Suzi Quatro!

nuotrauka iš čia
Šįryt važiuodamas į darbą visą pusvalandį žiūrėjau troleibusinę reklamą (jei neturi ko skaityt, visąlaik pro langą juk nespoksosi, ypač jei sėdi priešais vairuotojo kabiną, prie kurios ir pritvirtintas ekranas; ir į virtuvę nenueisi kavos pasidaryt). Be visa kita, ėjo ir Suzi Quatro reklama – gruodžio pabaigoj koncertuos Vilniuj, Kaune ir Panevėžy.
She became an icon of the 70’s glam rock era with her tough girl image. Taip dabar rašo last.fm; o iš tada atminty likusi S.Q. nuotrauka ar tik ne iš lenkiško muzikai skirto žurnalo: aišku, juodas odinis kombinezonas su stipriai (vos ne iki bambos!) prasegtu užtrauktuku ir gitara – bosine – o taip! Ji ir Bosinė (regis, su savo Smena 8, ne jau turėjau FED 3, buvau net persifotografavęs). (Tokie žurnalai, kaip ir kitos gėrybės – net Levi’s® džinsai [bent jau buvo manoma, kad tikri] – būdavo perkami iš lenkų darbininkų, stačiusių Biržų naftotiekį.)
Na, kai tokia (+ 12 metų už tave vyresnė) mergina dainuoja (Lato z radiem per VEFą?) „She’s In Love With You“ – argi gali [sovietinis] paauglys likt abejingas? (She’s savaime virsta I’m).

Ir dar vienas klausimas atėjo galvon: kas iš dabartinių žvaigždžių perkopęs/perkopusi (ypač – perkopusi) 60 bedrįs lipt ant scenos ir dainuot tai, ką dainavo prie keturis dešimtmečius? Bet greičiausiai tai tipiškas seniokiškas klausimas. Bus tokių; o kas konkrečiai – man juk visai nesvarbu.

2011-11-24

(231) Visiškai tarp kitko: Lietuva vs Airija

nuotrauka iš čia
Toli gražu ne visas poezijos publikacijas periodikoj skaitau – perbėgu, o jau rimtai – knygai išėjus. Bet va Dianos Paklonskaitės ne tik perskaitau, bet ir kopiją pasidarau; o jei antrosios knygos taip ir nesulauksiu? (PK Gilaus mėlynumo, 2006.)
Diana iš Druskininkų, jau daug metų dirbanti Airijoj. (Vienintelė lietuvių poetė Airijoj?)
Šios dienos Nemune – jos ciklas „Kelyje [iš Druskininkų] į Kauną“, rašytas mobiliuoju telefonu autobuse. Gabaliukai, iš kurių susidėsto kelionės (savi)stabos vaizdas. Ir bemat išmokau atmintinai štai šitą:
tiek obelų
sulaukėjusių
ir prie sodybų

Airijoj
nė vienos nepamatysi
Regis, kas čia tokio? Bet va įstrigo, ir tiek; kaip ir paskutinysis:
– – – – – – – – – – – 
– – – – – – – – – – – 
kiek daug gerų žmonių
P.S. Gal nieko keista, kad haikumanijos laikais (net mokytojams skirtas žurnalas Gimtasis žodis per du numerius [2011, 9 ir 10] yra paskelbęs straipsnį „Kaip rašyti haiku“) trieiliai ima kelt alergiją?

2011-11-23

(230) Dėl juoko: Maironis, apie kurį nieko nežinojau

Kuo giliau knistis kartais patartina – randi ir to, kas net džiugiai nustebina. Štai dar vieną Maironį aptikau: futbolininkas Kévin Maironis (jo brolis [?] Jean-Christophe Maironis studijuoja [?] Collège la Marie Brevet).
P.S. Pagalvojus susidėstė tokia prielaida: Maironis.fr, nors greičiausiai ir nesidomi literatūra, Maironį.lt egzistuojant turėtų žinoti: na kas yra atsispyręs pagundai pagooglint savo asmenvardį – paieškoti, kas apie mane virtualioj erdvėj yra? (O gal net skaitęs straipsnį „Le grand poète Maironis“?)
P.S. Beje, vienas įdomesnių užtiktų autogooglinimo pavyzdžių – šis, kurian įpintas Sigitas Geda.

2011-11-05

(229) Rastinukai, xxiii: iš Tytuvėnų Amerikon to express the joy of life

1928-ų lapkritį A.J. Kupstis (deja, nieko apie šį žmogų neradau) pradėjo leist štai tokį žurnalą:

(Vaizba – prekyba.) Tarpininkas tarp prekių ar paslaugų pardavėjų ir pirkėjų, išsilaikantis iš reklamos, kurią teikė lietuviai biznieriai, bet ne tik. Kitais metais Tarpininke atsirado naujas specialus skyrius su atvaizdais žymesnių vietų bei žmonių „Iliustracijos: Pažink Pasaulį Paveikslais!“ (toks lyg ir dabartinio popleidinio Žmonės pirmtakas).
Tą skyrių žiūrinėdamas, 1929-ų 9-am nr. ir radau atvaizdą 1824-ais [sic!] gimusio tytuvėniškio Jurgio Skinderio (užbėgant priekin pridurtina: apie kurį amerikiečių laikraščiai pradėjo rašyt vos jam atplaukus, jau kitądien):
105-METIS JURGIS SKINDERIS.
Kuris per 10 mēnesių viešējimo Amerikoj plačiai išsigarsino tarpe Amerikonų, tuom pačiu tarpu išgarsindamas ir lietuvių vardą. Visa didžioji Amerikos spauda keliais atvejais dējo J. Skinderio paveikslus ir ilgus apie jį aprašymus, primindama jį seniausiu žmogumi, kuris rodosi scenoje. Nepaprastos jaunos senatvės žemaitis Skinderis buvo rodytas krutamuose paveiksluose, yra padaręs gramafono plokšteles (rekordus). Savo smagiais šokiais ir Lietuvos praeities atpasakojimais musų čia gimusiam jaunimui buvo ypač geras gyvas pavyzdys, kad jų tēvų krašto žmonēs į Ameriką atvyksta ne visada kaipo paprasčiausi “grinoriai”, bet kartais moka nustebinti ir prie visko pripratusią Amerikos visuomenę.
Sudomino?
Ir mane. Pamėginau paieškot, ką jau ta Amerikos spauda apie jį rašė.
The Havre Daily News-Promoter, 1928-08-02:
FINE OLD MAN
Floral Park, N.Y.—The town of Tytavenai, Lithuania, is in danger of losing a fellow who says he is 104 years old, is six feet tall, weighs 190 and dances a nifty sailor’s hornpipe. Jurgis Skinderis has arrived to visit his son, a policeman and veteran of Uncle Sam’s army. He has decided that a man should not spend all of his life in one place and is thinking of remaining here, if possible, and sending for his wife (his third.)
Tą pačią dieną (2 August 1928) kitas laikraštis pateikė daugiau ir išsamesnės informacijos (deja, neišsiaiškinau, kuris; žinutę radau Brooklyn Genealogy Information Page):
VOYAGER, 104, MAY STAY HERE
Lithuanian Visiting Son in Floral Park, Like America—Set Out Seeking Adventure
Coming to this country in the belief that before a man grows “really old” he should see something of the world. JURGIS SKINDERIS, reputed to be 104, has found America to his liking—so much so, he said to-day at his son’s home in Floral Park, that he may sell his farm in Lithuania and send for his wife.
He arrived yesterday on the steamer Lithuania from his home in Tytavenai, and went to visit his son, JOHN SKINDER, for the past three years a member of the Floral Park police force. SKINDERIS weighs 190 pounds, but because of his height—six feet, since he attained his full growth some eighty years ago—he appears erect and sprightly. No man, he said, should stay in one place all his life. On the way to the pier from Quarantine, unable to suppress his youthful exuberance, he danced a sailor’s hornpipe. When asked, through his son as interpreter, if he were the oldest person ever to make such a voyage, he laughed at what he considered an absurd question. [nothing’s changed ;-) – čia ne mano, o žmogaus, suskaitmeninusio šį tekstą, pastaba]
“They said,” he told his son, “that I never touched liquor.” (“They” being the official of the Baltic American Line.) “I can drink anything. I stopped smoking eight years ago.” Smoking, he explained, was becoming a habit with him after sixty-old years. “But liquor—” and he made a correcting gesture intended for erring officialdom.
When the New York skyline was pointed out to him, SKINDERIS looked, reasonably interested, but not over-awed. That one becomes accustomed to seeing strange things during the course of 104 years was evident as his eyes calmly scanned the shores of the new country. Then he went on with his sailor’s hornpipe until the photographers asked him to pose. He is a detective, and before his crossing was employed by banking houses in Latvia and Lithuania. He has been married three times and by his first marriage had six children. His wife is thirty-seven years younger than he.
JOHN SKINDER, the son, came to the United States in 1910 and served in the army thirteen years. He fought in the World War.
Ką, kaip žemaitis Skinderis šoko? Kas per vienas tas sailor’s hornpipe? Indiana Evening Gazette 1928-08-21 įdėjo ir nuotrauką (žr. dešinėj) su tokiu parašu:
HEY! HEY!—Jurgis Skinderis, 104, does a mean tap dance on deck of the liner Lithuania to celebrate his arrival in United States waters. He’s over here to grow up with the country, Jurgis is.
Taigi, ką šoko? Vargu ar tai, ką en.wikipedija įvardija kaip sailor’s hornpipe’ą. Na iš kur Skinderis galėjo tokio šokio išmokt? Tap danse? Irgi ne. Bet greičiausiai kažką panašaus. Ir kodėl man dingojas, kad tai galėjo būt kažkas panašaus į rusiškus ar ukrainietiškus šokius su kojų pamėtymais į priekį, tūptelėjimais etc.?
Aišku, jei pavyktų rast „krutamųjų paveikslų“, kur jis nufilmuotas šokantis, – viskas taptų aišku; kad tokių buvo, paliudyta, tarkim, The Burlington Howk-Eye, 1929-01-13:
Jurgis Skinderis, a Lithuanian patriarch who came to America four years [= months] ago to visit his children, has remained to dance. At the age of 105 he goes hopping about the country as skittish as any youngster, earning a good living by dancing for film studios and audiences. And he has a good time doing it. Until he found there was money in it, he danced those old peasant dances just for the fun of it. It was his way of expressing the joy of life.
Posakis old peasant dances irgi neką tepaaiškina... Bet bala nematė, ką jis šoko; jis šoko sulaukęs 105-erių ir, matyt, ne šiaip sau strapaliojo.
Newspaperarchive.com Search laukelyje surinkus: Jurgis Skinderis, rezultatas – 17 radinių (The Kerrville Mountain Sun jį minėjo ir 1931-ais, vadinas, buvo jau sulaukęs 107-erių?); prie kai kurių nepriėjau, nes mokami.
Gal kas užklius už šio žemaičio rimčiau? Juk kur nors jis nufilmuotas ar įrašytas („užrecorduotas“) turėjo išlikti?

2011-11-01

(228) Iš popieryno, ii: dar vienas Baudelaire’o sonetas, verstas Mačernio

1990-ais išėjusioj Vytauto Mačernio rinktinėj Po ūkanotu nežinios dangum (parengė Vytautas Kubilius) yra penki Baudelaire’o vertimai: „Vakaro harmonija“, „Pakvietimas kelionėn“, „Kraujo fontanas“, „Pasmerktosios moterys“ ir „Vienišojo vynas“ (p. 271–274). Tais pačiais metais, besiknaisiodamas po įvairius archyvus ir ieškodamas Broniaus Krivicko ir Mamerto Indriliūno tekstų (Sietyne skelbėm šį tą; taip pat atsiminimų apie juos pluoštus), Nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Rankraštyne (F31-465) užtikau Mačernio verstą Baudelaire’o Les Fleurs du mal XXII sonetą „Parfum exotique“ (kaip nurodo Juozas Keliuotis, jis buvęs skirtas neišėjusiam Naujosios Romuvos 1941-ų pirmam numeriui).
Pirmąkart buvo paskelbtas Šiaurės Atėnuos 1990-12-05, nr. 44, p. 2 (kadangi internete to laiko ŠA nėra, pagalvojau, gal kam pravers; pvz., norintiems šį Mačernio vertimą palygint su Sigito Gedos).
Egzotiškas kvapas
Juodoji Venera Jeanne Duval;
apie jos kvapą kalbama sonete

Kada, akis užmerkęs, šiltą rudens vakarą
Įtraukiu švelnų kvapą tavo virpančios krūtinės –
Matau laimingą krantą, į kurį bangos plaka,
Ir iš dangaus lašnoja saulėlydis auksinis.

Matau aš tingią salą, kurioje žemė gimdo
Keistus medžius ir vaisius, kvepiančius vynu,
Ir vyrus, liesus ir kaip ugnis aistringus,
Ir moteris su stebinančiai atviru žvilgsniu.

Ir tavo kvapo nešamas ligi to klimato dvelkimo,
Matau aš uostą, pilną virpančių stiebų ir burių,
Išsekusių, išvargusių kovoj audringos jūros.

Ir iš tenai kvapai žalių sultingų tamarinų
Atplaukia į mane švelniomis vilnimis
Ir skęsta mano sielon su jūreivių dainomis.
Sigito Gedos variantas (Piktybės gėlės, 2005, p. 40):
Egzotiškas kvapas
Vos sumerkiu akis, kai ruduo jau ruduoja,
Ir įtraukiu aš kvapą iš tavo krūtų,
Pamatau vaizdiniją laimingų kraštų,
Kur karšta, monotoniška saulė kartojas.

Ten mieguistoj saloj iš gelmių – tik ką stoję
Saldūs vaismedžiai, kontūrai medžių keistų,
Vyrų daugelis, kūnų grakščių ir kietų,
O ir moterų akys – žaibuote žaibuoja.

Tavo kvapas man atveria klimatą žavų,
Uostą, girią stiebų, jie su burėmis savo,
Kurias liovėsi varginę siautusios marios,

Kolei kvapas aplinkui žalių tamarindų
Plėšo šnerves, paskum įsisunkęs į žarą, –
Su jūreivių daina mano sieloje sklinda.
P.S. Nesiryžtu lygint vertimų nei su originalu (nemoku prancūziškai), nei rimtai vieno su kitu, tik toks pastebėjimas: užsifiksavo Mačernio vertime tą egzotišką kvapą skleidžiančios moters krūtinės susiejimas su burėm ir laivų stiebais – „virpantys“; man regis, tikslu. Ir dar dvi antros strofos eilutės – apie vyrus ir moteris: kaip išvertė Mačernis – ne tik suprantama.:)
Mano nuotrauka
deepart.io perpiešas Eriko Varno stilium (nuotr. Prano Vasiliausko)