(cc) (by:) —vg— [filologas (platesniąja prasme) ir batautojas]

2010-06-29

(70) Dar viena knyga apie Vilnių

Antano Ramono (1947–1993)
paskutinė stotelė Bernardinų kapinėse,
2005-05-11
Vakar Valdovų rūmuose buvo pristatyta Raimondo Paknio išleista knyga Vilnius: Miesto portretas (ne filologo kišenei; be to, graži kaip dovaninė; labai vertinga: ir nuotraukos, ir tekstai, bent tokią nuomonę tik per petį užmetęs akį ir kalbėjusiųjų pasiklausęs susidariau; pagaliau: ne vertint šitą leidinį ketindamas ėmiaus rašyti, o kaip dažniausiai būna – užfiksuot šį tą).
Per pristatymą Tomas Venclova prisiminė į savo Vilniaus vardus įtrauktą Vincą Uždavinį (1902–1983), kuris palyginęs Florenciją su Vilnium pastarojo naudai. Kodėl šitą, o ne kitą žmogų? Ir pasipiršo versija: juos sieja 10 000 kilometrų: T.V. kelionių dienoraščiai vadinasi Ligi Lietuvos 10 000 kilometrų (2003), o V.U. 1932-ais išleido 10 000 kilometrų: Kelionė po Europą ir šiaurinę Afriką. Yra dar vienas dešimtttttūkstantininkas – Jonas Karosas (1912–1975), 1957-ais išėjo jo 10.000 kilometrų aplink Europą. (Neskaičiau pastarosios – o gal ir verta? Bet šitai tarp kitko.)
46 autobuse atmintis prikėlė Antaną Ramoną, vilnietį pagal dvasią. Grįžęs namon iš popieryno išsitraukiau aplanką, kuriame, be kita ko, prižvejota tekstų, neįėjusių į jo knygas (ne tiek jų ir daug, Dalia Ramonienė Ramybės kalvos pabaigoj yra pateikusi bibliografiją).
Lietuvos aide 1993-07-16 buvo išspausdinta A.R. recenzija, kuri vadinasi taip pat kaip šis įrašas: „Dar viena knyga apie Vilnių“. Perskaičiau iš naujo ir nenustygstu nepacitavęs įžangos, kuri ne apie vertinamąją knygą, o apie patį vertintoją:
Vadovas po miestą gali būti nuostabi knyga. Nesidrovėjo jų rašyti ir garsūs žmonės. Juk Stendhalio „Roma, Neapolis, Florencija“, „Pasivaikščiojimai po Romą“ taip pat vadovai po miestą. Skaitai juos tarsi romaną, visur jauti savitą autoriaus žvilgsnį į miestą, jo meno paminklus, istoriją, žmones. Kadaise net tikėjausi su Stendhalio knyga rankoje pavarlinėti po Šventąjį miestą. Neišsipildžiusios svajonės nenublanksta, visada su malonumu atsiverčiu Stendhalio kelionių aprašymus. Ir man visai įdomu, kiek ima vetturino iš Neapolio iki Vezuvijaus papėdės, kada muitininkui reikia duoti kyšį ir t.t.
Anais nepaprastai pigiais ir puikiais laikais, kai eilinė knygų avis (visai kaip ir dabar) negalėjo net svajoti pasiganyti Koliziejaus pievoje, labai mėgau skaityti kelionių, ypač šio amžiaus pradžios, vadovus. „Anglas Paryžiuje“, „Neapolis“, „Anglas Alpėse“. Į anuometinės SSRS miestus nukeliauti buvo nesunku, bet saugok Dieve nuo anuometinių vadovų. Knygelės buvo vienodos kaip du vandens lašai. Tik vienoje (Daugpilio) Vladimiras Iljičius buvo pavaizduotas su dviem kepurėmis (vieną laikė rankoje, o kita – ant galvos), kitoje (Murmansko) Iljičiaus galva prismaigstyta vinių, kad godūs ir plėšrūs kirai nedergtų išmintingos plikės. Va, ir visas įdomumas. Vienam kitam pakliūdavo į rankas A. Juškevičiaus, J. Maceikos „Vilnius ir jo apylinkės“ ar Kirkoro vadovas po Vilnių. Skaitei ir atrodė, kad atsiveria akys, kad socialistinis Vilnius, kuriame tik liepos dvidešimt pirmosios garbei išdrįsta pražydėti liepos, tik slogus sapnas. Kiek naktų pravaikščiota senamiesčio gatvėmis, bažnyčių šventoriais, tada dar nerakinamais universiteto kiemais. Tad naują knygą apie Vilnių imi į rankas atsargiai ir dvejodamas, kartu slėpdamas viltį, kad sužinosi ką nors naujo, pamatysi miestą kito žmogaus akimis.
Toliau jau imamasi „Alnos literos“ (tikrai taip tada leidykla vadinosi) išleistos Vilijos Tūrienės knygos Dešimt Šventaragio mįslių. Išsakyta kritinių pastabų ir komplimentų. Bet ne jie šiuokart svarbu. Akys buvo kryptelėję nuo teksto perskaičius štai šiuos du sakinius:
Kiek daug yra vilniečių, gyvenančių mieste nuo pirmosios savo gyvenimo dienos ir jo nemačiusių. Skubėkite, mieli vilniečiai, dar po dešimties metų tautos išrinktųjų begalinio rūpesčio dėka Vilniaus nebebus.
Rašyta 1993-ais, 2003-ais šis tas buvo likę; prasimuša visus mylinčiuosiuos kankinanti liūdnos baigties nuojauta, bet ir teisybės pasakyta. Genius loci tūno detalėse, smulkmenose, kurių neapgins joks įstatymas, jokia priežiūros inspekcija, jei nesuvokiama jų reikšmė (medinis ar plastikinis langas – koks skirtumas? angos tai nedidinau). Ir dar – miestovaizdžiai. Juk galima griauti ir perkeltine prasme: pvz.., nauju statiniu užstojant senbuvį... Stop.

Ir kaip čia neprisiminsi Alfonso Nykos-Niliūno minties iš Dienoraščio fragmentų trečios knygos dešinio puslapio, kad seni laikraščiai įdomesni už naujus (patikslinus: „[...] seni laikraščiai ir žurnalai visuomet įdomesni už naujus“, 2007-05-11 įrašas, p. 269), kuri kuo puikiausiai tiktų kaip šios įrašo dalies motto.

P.S. Paknio išleisto albumo pristatymas buvo irgi su įžanga – ekskursija po Valdovų rūmus. Peržvelgęs atėjusiųjų veidus galėjai padaryt išvadą, kad gal net dauguma čia pirmąkart, be to, buvę šios statybos priešininkai (T.V. viešai prisipažino net kažkokį raštą pasirašęs). Ir aš priklausiau paminėtajai grupei. Svarbiausias argumentas buvo: nereikia pinigų leist naują statant, juk nepajėgiam net esamų paminklų išsaugot, jau nešnekant apie restauracijas (pvz., Vašuokėnų rūmų).
Bet dabar jau kovos šaukštelius reikia sudėt į stalčių. Ir mėgint apsiprasti su daiktu, stovinčiu ant pamatinės apžergiamosios konstrukcijos (gidės paminėtas statybinis terminas, galįs įgaut daug papildomų prasmių). Vaikštant po sales lydėjo tas prakeiktas netikrumo pojūtis: krosnių kokliai – Dvarčionių keramika, ištaigingos medinės lubos sutvirtintos medvaržčiais, pirktais gal „Senukuos“ ir pan. Bet pagalvojau: ateis čia po kelių dešimtmečių anūkai – ir jiems tai atrodys jau „sena“, laiko patinos paliesta. Ir nebelįs galvon mintys, kokios lindo seneliui.
O vieną gerybę jau ir vakar patyriau: iš rūmų bokštelio žvelgiant, atsiveria bent kelios šviežios perspektyvos. Tarkim, Šv. Ona šalia Bernardinų atrodo dar labiau Onytė negu žiūrint nuo Gedimino pilies; pirmąkart pamačiau Katedros statulas tiesiai iš nugaros; Trys Kryžiai atrodo stovį vidury miško. (Ten norėjosi likt ilgėliau, nors ir baisiai tvanku buvo.)

P.P.S. 1993-11-05 Lietuvos aide išspausdintame „Requiem Antanui [Ramonui]“ Sigitas Parulskis rašė:
Mirties antologija talpi, metai, keliolika, keliasdešimt neturi reikšmės. Į ją pateksim visi, nepaisant pareigybių ar nuopelnų, netgi nemokamai. Kol dar gyvenam šalia vienas kito, vienas paskui kitą, turime laiko žvalgytis į Tavo baltus praėjusio gyvenimo debesis.
Pasižvalgę po Valdovų rūmus, prieš prasidedant kalboms apie Vilnių, a.a. Prezidento atminimą pagerbėm tylos minute. Ir dingtelėjo kartkartėm vis išdygstanti mintis: ar ne prasmingiau išreikšt pagarbą mirusiam žmogui solidariai – nutylant, negu... Ir kažkodėl pasidarė gaila neturinčiųjų teisės į tokią privilegiją.

2010-06-27

(69.1) Neseniai aptiktasis Maironio rankraštis: prieduras

Vašuokėnų rūmų fasado fragmentas iš heritage.lt
Įdėjus 69 įrašą, dingtelėjo mintis: gal per atostogas aplankius Vašuokėnus (tik 6 km nuo Troškūnų)? Nesu buvęs. Bet, pasirodo, nekas belikę (naujesnių ir liūdnesnių vaizdų pažiūrėt galima čia: http://www.miestai.net/forumas/showthread.php?t=8817).
Ką gi, ciniškai tariant, Vašuokėnų dvaras – ne Trakų pilis, o mes – ne maironiai, kad pamačius griūvančias sienas gaili ašarėlė imtų plauti skruostùs ir mėlynas temdyt akis. Ne pirmas postkolchoziniu laiku sunaikintas dvaras ir ne paskutinis. Belieka pasitelkus poeto Vinco Stonio (tikr. kun. Kazys Žitkus, 1893–1986) atsiminimus iš seminarijos laikų (Literatūra ir kalba, t. XXI, p. 474–488) griebtis virtualios kelionės į rūmų kambarį, kuriame nuo 1914-ų spalio iki 1915-ų gegužės gyveno ir kūrė rektorius ir poetas. Sovietmečiu ten buvo kolchozo raštinė.

Kambarys buvęs antrame aukšte; apie 20 kvadratinių metų; sienos baltai dažytos, kabėję keli l. abejotinos meninės vertės paveikslai; du langai: vienas didelis priešais duris, kitas – šone (išeitų, kambarys buvęs kampinis); ties didžiuoju langu stovėjęs masyvus rašomasis stalas, ties kitu – fotelis su dviem siuvinėtom pagalvėlėm, toks pat buvęs ir prie stalo; pasieny – dvi senos pliušinės kėdės; buvę ir dvi spintos – knygoms ir drabužiams, taip pat kambario gale stovėjusi baltai užtiesta lova; virš jos ant sienos – kilimas, šalia ant grindų – žvėries kailis.
Štai ir visas interjeras. Beje, nurodytajam miestų.lt forumo puslapy yra kėdės nuotrauka – beveik neabejotina, kad tokia buvusi ir Maironio kambary.

P.S. dėl Maironio vardadienio: pasak V.S. (p. 479), klierikai jį sveikindavę spalio 20-ą, nes savo patronu laikęs šv. Joną Kentietį (garsėjusį dosnumu, labdaros darbais, pamaldumu); o gal ir klierikas, ir tarnaitė – abu teisūs: viens šventasis – kunigo globėjas, o kitas – poeto?

2010-06-26

(69) Neseniai aptiktasis Maironio rankraštis: patikslinimai

Prae scriptum. Paskutiniais mėnesiais, kai kildavo noras grįžt prie tinklaraščio, iškart kaip ugniagesės išdygdavo Maironio eilėraščio „Nutrūko – nesumegsi“ paskutinės eilutės: „Sudieu! Kas buvo – nebegrįžta! / Ir mums nebeit vienu keliu!..“ Belikdavo nusišypsot dėl galimo klasiko kūrybos prisitaikomojo pobūdžio ir likt su beviltiška viltim: o gal kaip nors pavyks sumegzt tą nutrūkusį tinklaraščio siūlą? Bet vis neprisirpdavau viešint fiksuojamų mintigalių, nors kaip reikėtų tatai padaryt – sukabint su paskutiniu įrašu apie nuolankumą – oi kiek variantų šmėkščiojo galvoj.
Kol pagaliau dingtelėjo – ogi imsiu ir atsidėkosiu Maironiui už paprotinimą, patikslindamas visai neseniai Panevėžio vyskupijos kurijoj aptikto jo rankraščio genezę.


۩ ۩ ۩
BNS platintoj informacijoj apie radinį buvo cituojama Aldona Ruseckaitė, pateikusi dvi prielaidas (cituoju iš bernardinų.lt):
1) Maironis paskutiniąsias, kovą Panevėžyje atrastas, poemos [Mūsų vargai] rankraščio dalis parašė apie 1917–1919 metus.
2) [Kodėl rankraštis papuolęs į vysk. Kazimiero Paltaroko fondą?] Paltarokas buvo bičiulis su Maironiu, matyt, tokiu būdu ir papuolė į jo rankas.
Per Jonines tupėdamas namie, pamaniau taip jas pašvęsiąs: išsitraukiau iš lentynos 1990-ais išėjusį Literatūros ir kalbos XXI tomą, skirtą Maironiui, – Jonui, nors jis savo vardines švęsdavęs šv. Jono Auksaburnio dieną, sausio 27-ą (taip liudija tarnaitė Adelė Masionytė, p. 555). Vartinėjau skaitinėjau ir minėtąjį radinį turėdamas galvoj. Ir štai ką išskaičiau.
Trys citatos iš susirašinėjimo su Liudu Gira, 1913-ais Vaivorykštėj paskelbusiu pirmąją Mūsų vargų dalį (parašytą 1911-ų vasarą).
Maironis, greičiausiai paprašytas poemato tęsinio kitam Vaivorykštės numeriui, 1913-09-24 išsiųstame atvirlaišky rašo:
Apskritai jaučiu didį dvasios badą ir pradedu kartais abejoti, ar aš kada užbaigsiu savo „Mūsų Vargus“. Pati tema, kurią nuo pradžios sau buvau užmanęs ir pagal kurios iki šiolei ėjau, dabar man nepatinka kaip pesimistiška, o pas mus ir taip per daug pesimizmo. (p. 309)
Prie 1913-11-28 išsiųsto laiško priduria:
P.S. „Mūsų vargai“ visai sustojo ėję. Baisiai neturiu laiko. Dabar pertaisau bent kiek „Pavasario Balsus“ ir gerokai perdirbau „Kame Išganymas“, kuriuos šv. Kazimiero Draugija nutarė atspaudinti dar kartą, nes, būk, knyngynuose negalima jų gauti. (p. 311)
O 1915-03-08 dvasinės seminarijos rektorius Jonas Maculevičius atiduoda paštan štai tokį atvirlaiškį:
Gerbiamasis Mūzų Numylėtini!
Šiaip taip pabaigęs antrąją dalį pradėto poemato [aišku, Mūsų vargų], norėčiau ją sutvarkyti, bet neturiu tos pradžios, kuri buvo „Vaivorykštėje“ bene trečiame numeryje atspaudinta; mat Kaune mano knyngyne pasiliko; ar negalėtumėte iš atliekamo kokio egzempliorio atplėšti pradžią ir man banderole atsiųsti į Vašakėnus? Трашкуны, Ков. губ., им. Вашакены. (p. 311–312)
Visus trūkstamus šios istorijos narelius įlipdo buvęs poeto collega – seminarijos vicerektorius Kazimieras Paltarokas, 1942-07-19 Panevėžio apygardos balse paskelbęs rašinį „Maironis: Atsiminimų žiupsnelis 10 m. jo mirties proga“ (antroji str. dalis persp. Literatūros ir kalbos tome):
Atūžė pasaulinis karas; valdžios buvo įsakyta evakuoti seminariją Smolenskan. Nenorėjome kraustytis iš savo krašto; išnuomojome Vašuokėnų dvaro rūmus. Gyvenome su rektoriumi gretimose patalpose. Pavasariop Maironis pasidarė neramus: nuolat vaikščiojo po savo kambarį. Pasirodė, gražioje sodžiaus aplinkoje, kaip jis pats sakydavo, „prabuždenije vesny“ pažadino snaudusią jo mūzą, ir poetas prisiminė „Mūsų vargus“.
Parašęs kokią dalį, duodavo man paskaityti; darydavau savo pastabas. Įkalbinėjau nuvarsuoti šiurpų mūšio vaizdą, kaip antai Puškino „Poltavskij boj“, kur, rodos, matai, net girdi, besikaujant švedus su rusais... Maironis tarė, reikią didesnio talento negu jo. Nurodžiau jo raštuose panašių ir tolygių posmų, pvz., „Romoje“. Maironis taisė atitinkamas „Mūsų vargų“ vietas, perrašinėjo, net vienos dalies rankraštis užsiliko pas mane.
[...]
Dėl karo sąlygų 1915 m. gegužės mėnesyje baigę mokslo metus, iš Vašuokėnų išsiskyrėme [...]. (p. 459)
Taigi: neseniai atsiradę Mūsų vargų rankraščiai datuotini: 1915-ų ankstyvas pavasaris, vieta – Vašuokėnų dvaras. Nuo tada jie ir užsiliko tarp vysk. Paltaroko popierių.
Ir dar vienas dalykas. BNS persako Aldonos Ruseckaitės teiginį, kad „surastos paskutinės – septinta ir aštunta – poemos ‘Mūsų vargai’ rankraščio dalys“, o vysk. Paltarokas mini užsilikus vieną. Nemačiau radinio, bet drįstu spėti: A.R. lygindama turėjo omeny 1926-ais išėjusį poemos tekstą, suskirstytą į 8 giesmes, o vyskupas prisimindamas – 1920-ų leidimą: ten kūrinys penkiadalis.
Mano nuotrauka
deepart.io perpiešas Eriko Varno stilium (nuotr. Prano Vasiliausko)