(cc) (by:) —vg— [filologas (platesniąja prasme) ir batautojas]

2015-12-30

(812) Užparaštė, cxvii: apie tai, kas įdomiausia

Kartais taip būna: užtinki kokį tekstą, ir užkimbi, ir noris sužinoti ką nors daugiau, bet – nieko.
Ir lieki su neatsakytu ar išvis neatsakomu klausimu „O kas toliau?“
Tai ir yra įdomiausia. Nežinomi žmonių likimai.

LLTI bibliotekos smulkiųjų spaudinių fondas, 2198 Ssp. 792
Altas Eleonora Gališauskaitė
1906-ų lapkričio pradžioj įvyko pirmosios lietuviškos operos, tuolaik vadintos melodrama, – Miko Petrausko Birutės premjera.
Tų metų pačioj pabaigoj ir kitų pradžioj Vilniaus žiniose, Lietuvos ūkininke ir Šaltinyje buvo paskelbtas trijų būsimų Vasario 16-osios akto signatarų – Donato Malinausko, Ričardo Mirono ir Antano Smetonos kreipimasis „Šelpkime talentus!“ (cituosiu iš Šaltinio, 1907-01-09, nr. 2, p. 26).
Įžangoj pagailestavę, kad daug jaunuolių taip ir neatskleidė savo talento ir „paliko be naudos mųsų tautai“, nes neturėjo galimybių mokytis, priminę, kad „užvis sunkiausia yra tiems jaunikaičiams, kurie norėtų dailės mokyties: dailės mokslas paprastai esti brangiai apmokamas, mokyties gi ir drauge uždarbiauti mokslo metu sau skatikas, reikalingas pragyventi, dailės mokiniams yra kur-kas vargiau, negu kitų mokslų mokiniams“, kreipimosi autoriai ima dėstyti:
„Birutėje“ išgirdome tris gerus balsus solo: aukštą malonų tenorių Miko Petrauskio brolį Kiprą, stiprų baritoną Audėją, stiprų altą panelę Eleonorą Gališauskaičią. Visiems trims verta būtų mokyties dainuoti, ir jie norėtų mokyties, bet neturi kuo. Vienintelė viltis lietuvių visuomenėje: ji turėtų sušelpti, jei ne visus tris, tai bent du ar vieną, kuriuo ypač veikiai reiktų pasirūpinti. Kiprui Petrauskiui, Miko broliui, kitą rudenį reiks stoti kareivijon. Jei po Naujųjų Metų neįstos konservatorijon, tad gali patekti kareivijon: tuomet visiškai turėtų atsisakyti nuo konservatorijos mokslo. [...] Gerai būtų tuojau padėti ir panelei Gališauskaičiai, jei tik mųsų visuomenė išsigalėtų jai konservatoriją apmokėti; ir jos gailu taip paleisti, nes ir ji, išėjus konservatorijos mokslą, galėtų tarnauti mųsų dailei. Audėju galima būtų pasirūpinti vėliau; jis dar visiškai jaunas vaikinas, vos kelioliką metų sukakęs. Ar šiaip ar taip jų visų trijų ateitis priderės nuo mųsų visuomenės išsigalėjimo ir dosnumo.
Kipras Petrauskas išvengė kareivijos, 1907-ais pradėjo studijuoti, Stasys Audėjus Petrapilio konservatorijon įstojo 1909-ais; abu mokėsi Stanislavo Gabelio klasėj. O Eleonorai Gališauskaitei, Birutėj dainavusiai Pirmosios vaidilutės partiją, regis, pristigo „mųsų visuomenės išsigalėjimo ir dosnumo“. Bent jau mergautine pavarde ji neminima Muzikos ir kt. enciklopedijose.

Akla filosofijos dr. Ema Žaludokaitė
Šaltinis, iš kurio iškapsčiau žinių apie šitą žmogų, nelabai patikimas – 5000 egz. tiražu 1928–1940-ais ėjęs savaitraštis Sekmadienis, pasak Lietuvių enciklopedijos, „skirtas miesčioniškam skoniui“. Kita vertus, tokio pobūdžio leidinių korespondentai atkreipdavo dėmesį į tai, kas atrodė nesvarbu „rimtųjų“ bendradarbiams.
1932-05-01 Sekmadienio p. 3 yra Zoro slapyvardžiu pasirašyta publikacija „Akla filosofė, filosofijos ir filologijos daktarė“. Didžiausia bėda, kad pavardė dukart užrašyta Želadokaitė, o trečiąkart – Želudokaitė. [2016-01-05: kaip paaiškėjo, abu pavardės variantai netikslūs, matyt, korespondentas kliovėsi klausa; turi būt Žaludokaitė; ir pavadinime pataisiau.]
Žurnalistas pradžioj sakosi daug kartų girdėjęs kalbant apie p-lę Emą Želadokaitę, studijuojančią Marburglano universitete (vėliau užsimenama, kad universitetas įsteigtas prieš 400 metų, vadinas, turimas galvoje Philipps-Universität Marburg), bet kai sužinojęs, kad, būdama akla, baigusi garsų universitetą ir gavusi anglų germanų filologijos ir filosofijos daktaro laipsnį, nusprendęs ją, gyvenančią pas seserį Marijampolėj, aplankyti.
Gražus salionas, į kurį mane įvedė, kad susitikčiau su vienintele tokia moterimi pasaulyje. Už poros minučių įėjo be pašalinės pagalbos pati daktarė. Brunetė, kokių 27–29 m. moteris su šypsena maloniai, bet labai silpnai lietuviškai, atsakinėj[a] klausiamai, ką ne ką papasakoja iš prabėgusio gyvenimo.
– Man dovanosit, kad aš taip blogai lietuviškai kalbu. Matot, išgyvenus užsieny apie 10 metų į Lietuvą atvažiavau tik prieš dvi dienas.
Kur aš baigiau vidurinį ir aukštesnįjį mokslą?
Frankfurte prie Maino baigiau licėjų ir Marburglane 2,5 met. lankiau aklųjų institutą. Ten priruošia studijoms, išduoda atestatus. Marburglano universitete išbuvau 7 met. – 9 semestrus. Egzaminus (Regurozum [= Rigorosum]) išlaikiau 15 kovo š.m. ir dizertaciją apgyniau [prieš] keletą dienų. Šią vasarą ji bus atspausdinta. Universitetas ją priėmė. [...] Mano egzaminų pažymiai buvo geriausi  ir neregė aš buvau tik viena filosofijos fakultete, ir iš viso pasaulyje aš nežinau aklos filosofijos daktarės. [...]
Jūs stebitės, kaip aš galėjau to viso pasiekti?
Juk aš daugiau nieko neveikiau, o vien tik mokiaus.
Paskaitas aš užrašydavau speciale mašinėle stenografijos metodu, o vėliau perspausdindavau ant paprastos biuro mašinėlės.
Paklausta, ar nemananti pasilikti Lietuvoje, atsako:
Taip, aš norėčiau, jei atsiras darbo. Čia, Lietuvoj, sesutė ir šiaip gimtinis kraštas. Mane kviečia į Angliją ir į Vokietiją, bet aš mieliau likčiau Lietuvoj.
Baigdamas žurnalistas priduria, kad daktarė gerai kalbanti prancūziškai, angliškai, vokiškai, rusiškai, hebrajiškai, laisvai skaitanti graikų ir lotynų kalbomis, taip pat skambinanti pianinu, mandolina ir kitais instrumentais.
Taip, taip, ir man, kaip ir jums, visokių papildomų klausimų kyla. O kaip galėjo būt užrašoma jos pavardė vokiškai? Etc.
Papildas I (2016-01-04). Likęs anonimu komentatorius pridėjo nuorodų, kurios nuvedė prie 1992-ais apgintos Valentino Vytauto Taločkos disertacijos Lietuvos aklųjų švietimo raida iki 1940 metų; literatūros sąraše radau, kad nepasirašytas tekstas apie Emą Zaludokaitę, pavadintas biografija, buvo 1933-ais išėjusiame žurnale-metrašty Aklųjų dalia, p. 30. Pateikiu visą (nors dalis informacijos ta pati, kaip ir tame 1932-ų rašinyje Sekmadieny); kaip beletrizuotus biogramos pradmenis.
nuotrauka iš: Aklųjų dalia, 1933, p. 30
Ema Zaludokaitė yra gimusi Marijampolėje, kur jos tėvas Meir Zaludok buvo žydų mokytojas. Iki Didžiojo karo ji lankė vietinę mokyklą. Karui kilus, ji mokėsi privačiai. 1917 m. apako. Keletą metų ji praleido ligoninėse, kur tikėjosi dar atgauti akių šviesą.
     Kada įsitikino, kad jau jokia pagalba nebepašalins jos skaudžiai iškentėto likimo smūgio, kad jai jau visą gyvenimą teks amžinoje tamsybėje praleisti, ji nutarė iš visų jėgų stengtis savo liūdną buitį perdirbti ir savo sielos jėgoms suteikti tinkamą formą. Anomis sunkiomis dienomis ji suprato, kad šalia tamsių nusiminimo bedugnių, į kurias daugumas jos likimo draugų patenka ir per tai tampa niekam nebetinkamomis būtybėmis, dar yra kitas kelias – darbo ir veikimo kelias. Ji gerai matė, kad aklasis, nors jo dalis ir sunki, dar gali sau likimą kurti, t.y. nuo jo valios priklauso jo būvio susidarymas. Todėl ji nusprendė tuo keliu, ir tamsybėje gyvendama, į šviesą patekti.
     1922 m. Ema Zaludokaitė persikėlė į Vokietiją, kur ji, nežiūrėdama visų techniškų sunkumų, ėmė studijuoti. Pagaliau ji išmoko aklųjų šriftą ir rašomąja mašinėle rašyti, kad galėtų ruoštis egzaminams. besiruošdama egzaminams į aukštesnę mokyklą, ji mokėsi rankdarbių ir muzikos. 1925 m. jai pavyko išlaikyti Maino Frankfurte egzaminus į aukštesnę mergaičių mokyklą (licejų) su dideliu pasisekimu. Tada ji persikėlė į Marburgą, kur ji vietos aklųjų mokymo įstaigoje pasirengė brandai. 1927 m. ji išlaikė prie valdžios egzaminų komisijos realinės gimnazijos kurso egzaminus. 1927–28 m. žiemos semestre ji jau lankė universitetą (Philipps-Universität), kur ji studijavo anglistiką, germanistiką ir filosofiją.
     Universitete jai teko visą laiką kovoti su dideliais sunkumais, nes jos studijoms reikalinga medžiaga jai tebuvo labai nedaug teprieinama. Ji turėjo dėti visą savo energiją, kad nuo matančiųjų kolegų neatsiliktų. Visgi jai pavyko savo studijas su matančiais kolegomis tuo pačiu laiku baigti ir dar su dideliu pasisekimu. Po to, kai jos disertacija 1931–32 m. žiemos semestre filosofijos fakulteto buvo priimta ir pažymiu „labai gerai“ įvertinta, ji buvo prileista laikyti doktoranto egzaminus, kuriuos 1932 m. kovo mėn. 15 d. išlaikė taip pat labai gerai.
     Nuo 1932 m. balandžio mėn. ji gyvena Marijampolėje, kur verčiasi lietuvių kalbos ir apskritai kalbų mokslo, filosofijos ir meno studijomis. Be to, ji studijuoja iš pagrindų aklumą.
Iš paieškų istorijos. Disertacijos, kuri tikrai buvo išspausdinta ir 1935-ais eksponuota parodoje Prahoje, Lietuvos aklųjų bibliotekos muziejuje nėra; nėra ir nuotraukos, kurioj būtų matyti, kaip jos pavardė buvo užrašyta vokiškai ir koks disertacijos pavadinimas. Ar gali būt, kad Lietuvoj nė vieno egzemplioriaus nėr? Vargu.
Papildas II (2016-01-05). Vis dėlto – Žaludokaitė; žr. telefonų knygoj: Jochveda Žaludokaitė (beveik neabejotina, kad Emos sesuo), gyv. Marijampolėj, Gedimino g-vė 4, ir turinti kolonialių prekių urmo sandėlį Policijos g-vėj 1.
Papildas III (2016-01-06). Ingos M. „atspėtoji“ asmenvardžio forma – Emma Saludok (žr. komentaruos) leidžia ieškoti toliau. Pvz., čia nurodyti gimimo metai – 1903.
The Wisconsin Jewish Chronicle, 1937-01-15, p. 2 žinutė (mašina, manau, klaidingai „atpažino“ vokiškus vietovardžius, o į padidintą originalo kopiją neturiu galimybės pažiūrėt; net jei savaitę nemokamai nori naršyt, turi įvest mokėjimo kortelės nr.):
Dr. Emma Saludok, new member of the faculty at Palestine Lighthouse in Aid of the Blind is master of six languages, graduate of Nuremberg and Melbourne universities, and the first blind Jewess to possess the title of Doctor of Philosophy.
(Kuo giliau į mišką...)
Daichės Žaludokienės antkapis
(nuotrauka iš čia)
Papildas IV (2016-01-12). Reikia ką nors dar įpainiot į paieškas, – pagalvojau; ir prisiminiau Akvilę G., labai padėjusią rengiant įrašą apie vieną dr. Basanavičiaus nekrologą. Tai, kas šiame papilde, – beveik viskas jos rasta.
Pirmiausia apie tėvus. Mejeris Žaludokas mirė 1929-06-14, netrukus, 07-05, ir žmona Daichė. Marijampolėj yra dvejos žydų kapinės; tose, kur Vokiečių gatvėj, išlikę tik 12 paminklų, dabar jie sustatyti ratu; vienas jų Emos Žaludokaitės motinos (žr. dešinėj).
Apie Emą Žaludokaitę (beje, paklausiau išmanančio žmogaus nuomonės apie pirmąją pavardės raidę; ats.: „Su Ž turbūt logiškiau, nes pavardė, žinoma, kilusi nuo šio miestelio dab. Baltarusijoje pavadinimo. Kita vertus, lietuviškam jidiš dialekte įprasta nelabai skirti S nuo Š ir Z nuo Ž, tai visiškai įmanoma, kad kai kurie šeimos nariai savo pavardę tarė – ir galbūt rašė – ir su Z.“).
— Prieš 10 dienų parašiau klausimą Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro interneto svetainėj:
Laba diena, kreipiuosi tikėdamasis, kad padėsite patikslindami informaciją.
Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos puslapyje, skirtame jos istorijai, rašoma:
[1941] Birželio 14 d. sovietų valdžia pradėjo Lietuvos gyventojų trėmimą į atšiaurias Rusijos vietoves. Savo brutalumą ji parodė, tremdama ir akluosius. Tarp jų buvo niekam neprasikaltę neregiai – filosofijos daktarė Ema Zaludokaitė, Stasys Grincevičius (Beatričės Grincevičiūtės brolis) ir kt. Aklieji buvo tremiami ir pokario metais.
Mane domina Emos Zaludokaitės likimas.
Peržiūrėjau 1992-ais išleisto sąvado Lietuvos gyventojų genocidas I tomą, kur surašyti žmonės, ištremti 1939–1941 metais. Z ir Ž raides (gali būti, kad pavardė prasideda ir Ž raide). Deja, paminėtos neradau. Gal šis sąrašas buvo pildomas? Gal Jūsų tyrimo centre yra kokie išsamesni ištremtųjų 1941-ų birželį sąrašai? Ema Zaludokaitė greičiausiai gyveno Marijampolėje pas seserį. Gal 1941-ais jau buvo ištekėjusi? Ema ne toks dažnas vardas, gal pagal jį galima būtų ką nors rasti?
Būčiau dėkingas už bet kokias jūsų pateiktas žinias apie aklosios filosofijos daktarės likimą.
Atsakymo kol kas nesulaukiau. Ir imu abejot, ar sulauksiu; vargu ar toj institucijoj yra kokių nors žinių apie E.Ž., nes —
1948-ų pavasarį Dr. Emma Zaludok, Head of the School for the Blind in Jerusalem, viešėjo JAV (One Hundred and Seventeenth Annual Report of the Trustees of the Perkins Institution and Massachusetts School for the Blind, 1948, p. 41);
mirė 1971-11-05 Gederoje.
Ar galėjo 1941-ų birželį ištremtas žmogus atsidurt po karo būsimajam Izraely? Sunkiai tikėtina, bet ko tik nebūna; plg. dailininkės Sofijos Romerienės likimo vingius: ištremta 1941-ais, 1943-iais jau buvo Teherane.
E.Ž. bibliografijon:
■ 1937-ais išėjusiame metrašty-žurnale Aklųjų dalia yra jos str. „Aklasis ir jo išauklėjimo galimumas“;
■ atsiminimų apie rabiną Šliomą Batnickį (1830–1920, žr. čia, p. 6) – 1986-ais Tel Avive išleistoj trikalbėj knygoj Mariyampol, Lita, p. 169.
(Neprarandu vilties sulaukt atsakymo iš LGGRTC.)

2015-12-29

(811) Der Zeitgeist: 1989-ų rugpjūčio antroji pusė

(Galėtų būt šito įrašo plėtinys.)
Vyrai tuolaik išsijuosę politikavo, iki užkimimo ginčijos dėl Sąjūdžio Seimo rezoliucijos (reikėjo ar nereikėjo įrašyt „ne TSRS sudėtyje“), o moterys siūlė imtis konkrečių veiksmų. Šiaulių prekybos valdybos 67-osios parduotuvės vyr. pardavėja Janina Visockienė laišku kreipėsi į kolegas:
Dažnai aptarnaujame pirkėjus, pateikiančius pažymėjimą, leidžiantį naudotis dvigubomis lengvatomis: spec. parduotuvėmis, užsakymu stalu ir pirkimu be eilės bendrose parduotuvėse. Ar ne per daug?
Kviečiu tokių „privilegijuotų“ parduotuvėse be eilės neaptarnauti. Tebūnie tai mūsų – prekybininkų – kuklus indėlis, pažymint Molotovo–Ribentropo pakto 50-ąsias – juodąsias Lietuvos nepriklausomybės praradimo metines. (Atgimimas, 1989-08-18–25, nr. 29, p. 2)
(Įdomu būtų sužinot, kaip sekėsi. Greičiausiai – sunkiai. Jei būčiau žurnalistas, gyvenantis Šiauliuose, mėginčiau rast Janiną Visockienę ir paklausti.)

2015-12-22

(810) Paramaironiana: apie geografiją ir poeziją

Tokiam pastaruoju laiku labai išsipūtusiam aplanke tinklaraščiui visokie dalykai— užtikau kopiją Viktoro Aleknos rašinio, kuris buvo skelbtas maironiečių draugijos laikrašty Sandrava (2000, rugsėjis, nr. 22, p. 9).
Regis, vieninteliam Aleknai Maironio eilėraštis „Už Raseinių ant Dubysos“ kėlė su geografija susijusį klausimą:
[...] iš kur turėjo Maironis pamatyti tekančią saulę būtent ant Dubysos. Ir Pasandravys, ir Bernotai yra į rytus nuo Dubysos, ir tų vietovių gyventojams saulė už Dubysos ne tekėdavo, o leisdavosi. Bent taip yra dabar. Aš iš savo galinio lango nuo pavasario iki rudens kaip tik tekančią saulę matydavau už Raseinių ant Dubysos, nes Pašlynys yra už dešimties kilometrų į pietvakarius nuo Raseinių. Jei Maironis kada nors būtų kratęsis vežime, važiuodamas duobėtais lauko keleliais nuo Eržvilko pro Aukštašlynį ir mano gimtinę Pašlynį į Raseinius, būtų galėjęs pamatyti saulę, tekančią už Raseinių ant Dubysos. Bet kažin ar kada nors jis tuo keliu bus važiavęs. Todėl nuo Bernotų jis turėjo sakyti ir matyti tik taip: už Dubysos, už Raseinių leidžias saulė, leidžias... Bet jeigu jis būtų taip pasakęs, argi tada jo žodžiai būtų kritę į to meto Lietuvos širdį?
Na ir kas gali tikėt tais poetais? :)

2015-12-15

(809) Visiškai tarp kitko: Vilniaus garsai

Atnaujintas Bernardinų sodas – išties maloni Vilniaus vieta.
O jei dar ten vyktų koncertai?
Ne tik atsitiktinai, kokie festivaliniai,
bet vasarą – nuolat, kaip būdavo prieš Pirmąjį pasaulinį karą?
O jei dar skambanti muzika susijungtų su fontanu?
Ir vilniečiams, ir svečiams būtų graži pramoga.

P.S. Šita programėlė iš dr. Basanavičiaus archyvo (LLTI BR, F2-2172);
1913-ų birželio 15-os, sekmadienio, vakarą praleido būtent Bernardinų sode klausydamasis muzikos
(kalendoriuj pasižymėjo, kad koncertas baigęsis vienuoliktą, taigi trukęs tris valandas).

2015-12-10

(808) Iš popieryno, xxvi: Rekečių dvaro tvenkinių lobiai

                        
Słownik geograficzny etc., t. IX, 1888, p. 602
                              pirštai slenka senais vandenvardžiais, ir aš
                              stengiuos [...]
                              įžvelgti andainykščių dvarų atspindžius,
                              sklindančius judriais tvenkinių paviršiais
                                           Julius Keleras, pažadink, 2008, p. 7

— dėl apibūdinimo judrūs būtų galima rimtai suabejot, bet ne norėdamas kabinėtis šias eilėraščio pradžios eilutes pacitavau; jos priminė, kad popieryne yra vieno tokio teksto kopija; teksto, kurio, maniau, niekur nepanaudosiu. Ogi visai tiktų kaip digresija, – pagalvojau.

Prie Mielagėnų buvo Rekečių dvaras; dabar nebėr (Geografijos žodyno straipsnely žr. 1).
Dvaras kaip dvaras, argi maža išnykusių dvarų, bet štai kas apie jį, pirmiausia – apie dvaro tvenkinius buvo rašoma Chicagoj leisto Kataliko 1908-02-27 pirmame puslapy:
Arti Melingėnų miestelio yra Rekėčių dvaras, priklausantis p. Biliokevičiams [= Bielikovičiams]. Tų Biliokovičių tėvas pirm kelių metų mirdamas įsakė vaikams, kad jie butinai valytų dvaro prudus, kur dumbluose galės šį tą rasti, nes ten per lenkmetį 1863 m. buvo sumesti visoki daiktai iš baimės, kad užpuolę maskoliai tų daiktų neatimtų.
     Vaikai, tėvo įsakymo klausydami, pasamdė burliokus ir 1907 m. rudeny ėmė tuos prudus valyti. Bekazdami rado daugybę visokių senovės ginklų, o taipogi nemažą varinį katilą pinigų, kasžin kada ten paskandintų. Pinigai tie sidabriniai ir variniai, lietuviški, lenkiški ir prusiški, turi maž-ne keturius šimtus metų, nes ant jų parašai 1542, 1549 metų. Ant tų pinigų yra Lietuvos ženklas vytis (kareivis jojantis ant žirgo), Lenkų arelis ir Prusų arelis, taipjau tų laikų karalių paveikslai. Vieni turi lotyniškus, o kiti ir asabiškus parašus.
     Senovėje pas mus Lietuvoje augo spygliuotas medis, kuris taip buvo kietas kaip kadugys (eglis), vadinosi lietuviškai  m a u m e d i s, o lenkiškai modrzew. Tie medžiai, todėl kad jie baisiai kieti ir stiprųs, Lietuvoje jau visai iškirsta. Iš tojo maumedžio randame dar pastatytas kai kurias bažnyčias ir dvarus. Taigi ir Rekėčių senas dvaras yra iš maumedžio.
(Katalike po publikacija nuoroda: „Š“ – greičiausiai persispausdinta iš Seinuose leisto Šaltinio [tingėjau pirminės publikacijos ieškot].)
Kodėl dvaro neliko? Greičiausiai todėl, kad mediniai pastatai gerai dega. O radiniai? Balažin kur. Tvenkiniai? Sovietmečiu kolchozų laukai turėjo būt lygūs.

2015-12-08

(807) Visiškai tarp kitko: elementoriniai žodžiai

Esmaičio, t.y. Stasio Matjošaičio elementoriaus Sakalėlis 5-as leidimas, 1923.

Pagalvojau:
— dabar žodis pūras (javų kiekio matas, lygus 24 gorčiams; gorčius – biralų saikas arti trijų litrų)
nepatektų elementoriun kaip visiškai pasenęs, suprantama;
— manau, netiktų ir kapas su karpa,
tik va kaip tiksliai įvardinti priežastį, kodėl šie žodžiai nebeteiktini vaikams, raides pažįstantiems?

2015-12-07

(806) Visiškai tarp kitko: du Herbačiausko atvaizdu

Vapsva, 1929, nr. 4, p. 2
Naujas žodis, 1928, nr. 15, p. 8
Eugenijos Vaitkevičiūtės Žinomą nežinomą Juozapą Albiną Herbačiauską (2007)
teko visą perbėgt akim (asmenvardžių rodyklės nėr) – neradau Neemijos Arbitblato paminėto;
Vaidos Narušienės studijos Józef Albin Herbaczewski, pisarz polsko-litewski (2007)
išnašoj užfiksuota, kad H-ko portretus yra piešę Jonas Šileika, Adomas Varnas ir N.A.

Dviejų Arbitblato darbų, paišyto ir tapyto, atvaizdus esu užtikęs spaudoj;
kur originalai – nežinau.

Pamaniau:
gal kam bus įdomu užmest akį,
o gal kas ir originalų mėgins paieškoti.

2015-12-04

(805) Aaktualijos, ii: autoportretas poezijoj

Šios dienos Literatūroj ir mene – didoka (p. 28–29) pernai mirusio Tadeuszo Różewicziaus eilėraščių publikacija (vertė Eugenijus Ališanka; jei gerai supratau įvadinį žodį, turėtų išeit ir vertimų rinktinė).
Eilėraščio „Namų darbai“ pabaiga:
lenkų poezijoje
nesu aptikęs
gero autoportreto
Aišku, koks klausimas iškilo: o lietuvių poezijoj gerų autoportretų yra?
Jei kas iškils atminty, pateiksiu kaip komentarą.
Ir: kviečiu kolaboruoti – knistis po atmintį juk visai įdomu.

(804) Visiškai tarp kitko: literatūros istorija braškėms ir braškiams

— yra, pvz., kupina empatijos literatūros istoriko ir prozininko Adolfo Sprindžio studija Žemaitė (1986, 21988; 1987 Brailio raštu, 2008 audiovariantas);
— šįmet išėjo kuriančios muziejininkės Aldonos Ruseckaitės biografiniu romanu pavadinta knyga Žemaitės paslaptis;
— žengtas ir „tolesnis“ (kol kas „toliausias“) žingsnis: 5braškėse.lt paskelbtas tekstas ilgu pavadinimu (anonso printscreenas kairėj; pavadinimo raudonoji dalis [sąmoningai?] melaginga, turėtų būt: mylėjo vyrą, kuris vėliau vedė jos dukrą); neabejojant galima teigti, kad parašytas perskaičius Ruseckaitės knygą, nors nei Ji, nei ji neminimos; gal net ne knygą, o tik tai, ką internete galima rast apie ją; tekstas pateiktas nenurodant autoriaus, kurį reiktų viešai įvardinti kaip, švelniausiai tariant, nesąžiningą; rašinio autorines teises prisiskiria sau UAB „Delfi“:
Googlinant: Žemaitė, 5braškių.lt tekstas trečias (galit patikrint, gal jau ir antras).

Tokie faktai. O mintys?
Anksčiau ar vėliau toks tekstas, turint omeny kai kurių internetinių puslapių pobūdį, turėjo atsirast. Geriau, jei vėliau? Esmės tai nekeičia. Epizodas po epizodo lipdoma „skandalingoji“ literatūros istorijos atmaina, kuri laikui bėgant daugumos sąmonėje užims vis „aukštesnę vietą“ (plg. internetinę paiešką). Tiesiog taip yra.
– Процесс пошёл, – kaip tarė Gorbačiovas 1986-ais.

2015-12-03

(803) Užparaštė, cxvi: apie susireikšminimą

Šiandien Tuskulėnų rimties parko memorialiniam komplekse bus pristatytas Mindaugo Milinio romanas Partizanas. (Renginys prasidės 16:00; suprantama, memorialo darbuotojai nenori užsibūt po darbo; o jei norėtum dalyvaut knygos pristatyme – tai jau tavo problema.)
Iš autoriaus interviu bernardinuos.lt:
Teikiau paraišką Lietuvos kultūros tarybai, kad skirtų stipendiją rašyti knygą. Deja, šis projektas nesulaukė lėšų skirstytojų dėmesio. Paramos knygai parašyti ir išleisti prašiau ir Klaipėdos miesto savivaldybės. Pastarosios kultūros ekspertai finansavimą skyrė kitiems projektams.
Apie rašomą knygą informavau ir kai kuriuos labai garsius politikus. Maniau, kad jie yra tie žmonės, kurie mane palaikys. Deja, nesulaukiau jų atsakymo. Supratau, kad jie įdomūs tik patys sau. [...]
Tapo apmaudu, kad iš Maskvos sklindančiam purvo ir raudonosios agitacijos srautui nesipriešinama valstybiniu lygiu. [...]
Susidūręs su keistoka opinija nenustojau rašyti, nes pačiam labai įdomu. Kita vertus, norėjau, kad ir Lietuva turėtų kokį nors propagandinį ginklą. Nors ir nedidelę lazdą. [...]
Manau, kad „Partizanas“ yra nedidelis mano indėlis šiuo metu vykstančiame informaciniame kare.
Už patirtą apmaudą dėl dėmesio stokos „valstybiniu lygiu“ bent iš dalies bus atlyginta: pasak skelbimo, pristatyme dalyvaus krašto apsaugos ministras ir du Seimo nariai.
Bet visai nepadorus klausimas lieka: o kokia šio istorinio nuotykių romano – propagandinės lazdelės, autoriaus supratimu, – meninė vertė? — Kol kas knygos biblioteka neturi. Reikia luktelt.
P.S. (12-04) Sprendžiant iš renginio aprašo, ministras nedalyvavo.

2015-12-01

(802) Visiškai tarp kitko: kambarys, kuriame 1918-ais buvo pasirašytas Lietuvos nepriklausomybės aktas

1928-02-16 Lietuvos aidas išleido priedą, skirtą dešimties Nepriklausomosios Lietuvos gyvenimo metų sukaktuvėms paminėti.
Trečiam puslapy yra įdėta kairėj esanti fotografija (netikrinau, ar tai ta pati vienintelė išlikusi tuometinį kambario vaizdą įamžinusi nuotrauka, minima Signatarų namų ekspozicijos apraše; ten galima pamatyt ir kambario panoraminį vaizdą).

Du skirtumu krenta į akis:
— etažerė, stovinti prie lango, dabar ne taip pasukta, – anaip buvo daug patogiau pasiimti kad ir laikraštį priėjus prie lango;
— ir trūksta staliuko pasieny; tai jau rimtesnis trūkumas: kambary, kuriame posėdžiaujama, apie didįjį stalą susirenka posėdžio dalyviai, o prie mažojo įsitaiso protokolą rašantieji, dažniausiai du.

2015-11-25

(801) Visiškai tarp kitko: žurnalo atvartas

Apie mėgstančius ieškot panašumų irba skirtumų pagalvojau. Ir nieko daugiau (kartais noris, kad ir taip būtų).

2015-11-23

(800) Paramaironiana: atgimimo dainius – prorok-poeta

Šv. Kazimiero draugijos Švenčionėlių skyrius
[spėju: 1933-ių] sausio 8-ą surengė akademiją Maironiui pagerbti.
Kvietimas buvo atspausdintas ant to paties lakštelio iš abiejų pusių dviem kalbom
(šitas – iš Rapolo Mackonio archyvo, LLTI BR, F64-179).
Lietuviškai Maironis – atgimimo dainius, o lenkiškai įvardintas kaip prorok-poeta.
Kodėl skirtingai?
Viena mintis, turinti pagrindo, teateina galvon:
lenkakalbiams šiuo apibūdinimu norėta pasakyt,
kad Maironis lietuviams tas pat, kas lenkams Adomas Mickevičius.

P.S. (11-24) Patikrinau spėjimą; taip, tie metai; žr. korespondenciją Vilniaus rytojuje, 1933-01-25, p. 3.

2015-11-19

(799) Susieji – ir [palygini], xxi

Keikt dabartį? – Nebent ji to verta.
Dabartis, kuri to nenusipelno? – Jei žinot tokią, prašom rašyt komentarus.
----------------------------------------------------
1923-ais Maironis parašė „Kai kam“ (šita satyra, bent jau jos paskutinis posmas, prasidedantis eilute „O siurbėlės, niekšai, bastūnų gauja!“, turėtų būt įstrigęs):
O siurbėlės, niekšai, bastūnų gauja!
Diplomuotų valizų vežikai!
Kai kur kai kas
Net pavarde apsišarvojęs nauja!
Be sąžinės kyšių lupikai!
Į kūną nuodais įsisiurbus gija!..
O trinkite baltas rankas!
Gal titulus, garsą sau gauste,
Dėmės nuo kaktos nenuplauste
Ne vienas kai kas.
O štai kitas „Kai kam“ – Romo Railo 1984–1986-ais parašytas:
Atsistoję – stovit.
Atsisėdę – sėdit.
O prie pilno lovio
prasibrovę – ėdat.

Atsigulę – gulit.
O užmigę – miegat.
Žiūrit į mėnulį
ir – nematot nieko.

Pajudėję – einat
ten, kur vėjas pučia.
Žinot visko kainą –
net balsų lakštučių.

Jeigu duoda – imat.
Jeigu muša – bėgat.
Sakot: „Toks likimas.
Nepakeisim nieko.“

Pakelti į aukštį,
griaudžiat kaip lėktuvai –
gąsdinate paukštį.
O numirę – pūvat.
(Rašyk. Kažką daryk su šia padange!, 2014, p. 77)
Ir nė kiek ne prasčiau už Maironį, gal net juodžiau (satyrai tai komplimentas).

2015-11-17

(798) Tarp kitko: apie žmogaus esmę

Išmesdamas kvietimą į poezijos ir muzikos valandą, skirtą Pauliaus Širvio 95-osioms gimimo metinėms (nenuėjau), prisiminiau, ką buvau prisiminęs, kai Literatūros ir meno 09-11 numery perskaičiau Širvio 1955-ais parašytą eilėraštį „Aisčiai, aisčiai!..
Yra toks Jono Mikelinsko apsakymas „Žmogaus esmė“; datuotas: 1954 m. balandis ir 2000 m. gruodis; išsp. Metuose 2001, nr. 5/6, po to – tais pačiais metais išleistame rinkiny, pavadintame pagal šį apsakymą.
Andrius Cvirka, Pauliaus Širvio portretinis škicas
(Šluota, 1972, nr. 23)
Veiksmas, spėtina, vyksta būtent 1954-ų pavasarį. Pagrindinis veikėjas – mokyklų inspektorius (iš visko sprendžiant, autoriaus alter ego) atvyksta į nuošalų Žemaitijos miestelį. Apsistoja viešbuty, kambaryje randa knarkiantį girtą barzdylą, kuris vėliau prisistato esąs buvęs „liaudies gynėjas“.
(Apsakyme yra dvi siužeto linijos – viena susijusi su gimimu [pagrindinis veikėjas viešbuty kilus gaisrui padeda gimdyt jo direktorei], o kita – su mirtimi; ji šiuokart svarbi.)
Nesiplečiant: po kurio laiko paaiškėja, kad viešbučio kaimynas – ne exstribas, o tik tokiu apsimeta; tai tėvas partizano, kurio kūnas guli numestas prie stribyno; atvažiavo čia ketindamas kaip nors išgaut sūnaus kūną ir padoriai palaidoti. Pagalbos kreipiasi į mokyklų inspektorių. Tas sakosi niekaip negalįs padėti. Nebent...
Miestely tuolaik vyko laidotuvės – II pasaulinio karo veterano, vėliau tapusio stribu; į jas buvo atvykęs ir jo bendražygis, kurį pagrindinis veikėjas pažinojo, – garsus poetas Saulius Šerys („Kartu murdėmės pelkėse prie Liepojos, o paskui [...] susidėjo su tais...“), ir poetas po laidotuvių pakvietė mokyklų inspektorių susitikti, turįs pasiūlymą. — Kad per apsakymo veikėją Saulių Šerį galima būtų įžvelgt Paulių Širvį, autorius užuominų nepagaili.
Taigi „bandito“ tėvas ir mokyklų inspektorius nusprendžia, kad vienintelė galimybė atgaut numestą priešais stribyną kūną – kreiptis į Šerį, kad tas pakalbėtų su stribyno viršininku.
Susitikus:
– Tai kokį turi man pasiūlymą?
– Noriu pirkti iš tavęs siužetą, – be kokių užuolankų iš karto prisipažino [...] Saulius Šerys.
– Kokį?
– Tą kurį čia parašei ne ranka, o širdim ir galva. Negi neverta pagarsinti, kad šioje sumautoje gadynėje dar atsiranda žmonių, kurie be naudos sau sugeba ne tik gaisrą užgesinti, bet ir padeda naujam piliečiui užgimti?
[Pradžioj nesutikęs, pasikalbėjus pagrindinis veikėjas taria:]
– Sutinku, – pagaliau tyliai ištarė Albertas Daugėla. – Bet... ranka ranką mazgoja.
[...]
– Bus padaryta! – ryžtingai tarė Saulius Šerys. – Tavo draugas yra ir mano draugas, – kiek patylėjęs ir abiem šiurkščiom rankom suvertęs aukštyn ant akių smunkančius plaukus, jis iškilmingu balsu dar pridėjo: – Niekada nebūčiau patikėjęs, kad šitame nuošaliame Žemaitijos miestelyje atsiras žmogus, kuris suteiks man progą ir galimybę atskleisti ne tik poetišką, bet ir žmogiškąją esmę. [...] Rusų filosofas Gregorijus [turėtų būt: Georgijus] Petrovičius Fedotovas, kurį aš gerbiu ir kartais paskaitau, pasakė, kad žmogaus esmė yra mirusiųjų laidojimas. (Žmogaus esmė, 2001, p. 169–171)
Kitądien tėvas gavo leidimą išsikasti (jau spėtą užkasti „užmiesčio sąšlavyne“) sūnų ir kūną išsivežti.
----------------------
Nepasakyčiau, kad šis Mikelinsko apsakymas įsiminė dėl meninių dalykų. Dėl kitko. Ar išties Paulius Širvys yra bendrininkavęs, kad tėvams būtų grąžintas nukauto partizano kūnas?
O dėl filosofo Fedotovo, manau, Mikelinskas persistengė: na iš kur galėjo Širvys gaut „kartais paskaityti“ jo knygų, jei anas buvo emigrantas ir dar религиозный мыслитель? Tokio jojo pasakio viens du nepavyko rasti.

2015-11-10

(797) Pakeliui namo, xxxi: prisiminiau a.a. Jokūbą Josadę

Kaip švilpia laikas! – banalybė.
Jokūbą Josadę (1911–1995) prisiminiau jau daugiau kaip prieš savaitę, po savo popieryną knaisiodamasis. Bet va šiandien nusprendžiau atlikt tokį [keistą?] veiksmą – prisiminti raštu.
Josadė mirė prie 20 metų, 1995-ų lapkričio 9-ą. 7 meno dienų redaktoriaus Lino Vildžiūno paprašytas, parašiau In memoriam, kuris buvo paskelbtas 11-17, p. 7:
Mirtis sustabdo. Ir pasiūlo atsigręžti atgal. Į žmogų, sėdintį prie masyvaus rašomojo stalo knygų ir rankraščių pilname kambary palyginti tylioj Žvėryno gatvelėj. Kur pirmąkart teko įžengti daugiau kaip prieš trejus metus, kai rašytojui kilo mintis išleisti naują knygą, tada dar neturėjusią pavadinimo, o aš sutikau būti jos redaktorium. Knygą vėliau pavadintą Užtrenktos durys: [ir su išsamia nors gal ir per ilga paantrašte] Laiškai iš Vilniaus į Tel Avivą. Dialogai ta pačia ir kitom temom (išleido „Roch Baltica“ 1992 metais). Ji, deja, nepaminėta per paskutinį atsisveikinimą [gal nekrologe, kuris turėjo būt paskelbas Literatūroj ir mene? – nebeprisimenu]. Knyga, kuri, manau, turi didžiausią išliekamąją vertę.
     Parašius šiuos žodžius, ir galva, ir ranka sustojo. Tarsi pajutus žvilgsnį iš anapus. Vėl klausiu savęs: ką galiu pasakyti apie žmogų ir rašytoją, daugiau kaip pusę amžiaus gyvenusį su klausimu: „Milijonai žuvo, o aš likau gyvas. Kodėl?“ – Klausimu, į kurį galutinio atsakymo iš esmės negali būti. Klausimu, vedančiu išminties link. Klausimu, suteikiančiu jėgų tapti laisvam. Žmogų, bandžiusį suprasti ne tik save, bet ir kitus, net tuos, kuriuos daugelis linkę laikyti kaltus ir atimti paskutinę galimybę – būti išklausytam. Žmogų, net kelių Lietuvos ir pasaulio istorijos tarpsnių liudininką.
     Nieko daugiau, negu kad jis pats pasakė. Dramose, o ypač laiškuose dukrai ir seseriai. Tai išdidaus žmogaus liudijimai ateičiai.
     Negaliu nepacituoti 1991 metų lapkritį rašytojo Jokūbo Josadės laiško dukrai pabaigos, įstrigusios giliau nei į atmintį:
Vargas man, Asya, aš kaltas! Tuo, kaip prisimeni, laišką pradėjau, tuo baigiu. Atleisk, žinau, jį skaitydama pajusi skaudžią širdgėlą, bet patikėk: rašyti privertė vidinis poreikis; tik dabar, jį užbaigęs, aiškiai suvokiau, kad aš, dvidešimtojo amžiaus homo sapiens, kažkoks Vilniaus žydas, savo brandžiausius metus išgyvenęs blogio imperijoje, kai kuriais veiksmais ir žodžiais irgi prisidėjau – ar per savo kvailumą, ar savanaudiškumą, ar perdėtą pasitikėjimą savimi, kad mūsų karta atsidurtų prie žūties slenksčio ir todėl... todėl, brangioji Asya, nėra ir negali būti man atleidimo.
Prie šių žodžių nelimpa kiti, bandantys aiškinti, o juolab vertinti. Aš juos atsiminsiu visą gyvenimą: žmogus, kol esi gyvas, esi kaltas už viso pasaulio nuodėmes.
     Lenkiu galvą.
[Jokūbo Josadės knyga Užtrenktos durys tik išleista rimto dėmesio nesulaukė. Bet tai nereiškia, kad neateis ir jos skaitymo laikas. Tikiuos.]

2015-11-08

(796) Užparaštė, cxv: apie vertimą ir mezgimą

Sekmadienio rytas. Šįkart sinoptikų pranašystės išsipildė: lyja (gerai, kad vakar sodan nuvažiavom). Drybsom lovoj. Ji skaito knygą.
– Klausyk, kuo skirias manuskriptas nuo rankraščio?
– Iš esmės niekuo. Manuskriptas lotyniškai, rankraštis lietuviškai. Jei būtų kalbama apie Viduramžius, apie rankraštines knygas, – leidos svarstyti tas, kuris kartą savo pareigybės įvardijimą siūlė anglų kalbon versti chef of manuscriptorium, – tada galima ir manuskriptą pasitelkt. Nebeatsimenu, Umberto Eco Rožės varde ar vartojamas...
------------------------------------------
Aš tai visokiom senienom mintu: baltušių-cvirkų raštai, išplėšos iš praėjusio amžiaus periodikos, o draugė – jai šviežienos reikia: nuolatinė Kalvarijų bibliotekos lankytoja, dažniausiai šviežius vertimus skaito.
Pasiėmė škotės Jannie Erdal – rašytojos, vertėjos, redaktorės – Nežinomą mėlyną atspalvį (2015-ais išleido „Gimtasis žodis“). Tas klausimas, kaip vėliau supratau, buvo su potekste: gal ir aš, rankraštyno vedėjas, norėčiau perskaityt, nuolat minimas Hume’as ir kt. Bet mano potencialus noras subliuško p. 45.
Ir vertė, ir redagavo moterys, bet visai neišmanančios apie mezgimą (antifeminizmas? na, jūs jau man atleiskit; ir apskritai – visi mezga; ir vyrai mezga):
Žmonės, gyvenantys kitokius gyvenimus [kas per nesąmonė! kiekvienas žmogus gyvena savo gyvenimą; gal čia turimas galvoj gyvenimo būdas?], dažnai įsivaizduoja, kad vertimą galima pradėti ir vėl padėti šalin, it mezginį – pora eilių šen ir ten, kelios tiesios, kelios išvirkščios ir, Dievulėliau, tik pažiūrėk, kiek nuveikei. Bet būna visai ne tai. (p. 45)
Net aš, niekad nemezgęs, žinau, kad yra gerosios ir išvirkščiosios akys. — Ir dar: iš kokio religingumo prarajos tas dievulėliau didžiąja?
Greičiausiai visai įdomus romanas, bet neskaitysiu – nenoriu gadint nervų.

2015-11-06

(795) Dėl juoko: du Baltušio pagiriamuoju žodžiu – arklienai ir skylei lėktuvo lubose

Juozas Baltušis apie 1960-us
– ta veido išraiška: хитрый лис! –
(nuotrauka iš Bellos Zalesskajos asmeninio archyvo:
dukra paskolino, kad nusiskenuotumėm)
Juozas Baltušis buvo tikęs rašytojas (ofic. valdžios požiūriu) atstovaut vad. Tarybų Lietuvai: vaikystėj kojas šildęs karvių blynuos, komunistas, komunikabilus, be to – tokį įspūdį susidariau skaitydamas, – mėgstantis keliaut, jam patiko keliauti. – Atrodo, tokiam tik pasiūlyk: Gal jūs, drg. Baltuši, norėtumėt į Kirgiziją? – Gerai! Su džiaugsmu, – išgirsdavo siūlantysis ofic. asmuo. Na, taip: kartais Baltušis nuslysdavo nuo linijos, bet: ką jau padarysi, anas toks, rašytojas. (Nors „sprendžiamas balsas“ Baltušio antrąkart nebeišleido Amerikon ar Australijon; tik antrąkart į Tadžikiją.)
-------------------------------------------------
1963-i, Kirgizija mini „susijungimo su Rusija“ 100 metų sukaktį. Prisikviečia svečių iš broliškų respublikų; ir Baltušis – kirgizų svetys.
Kai atvykom į Frunzę, jau pirmąjį vakarą buvo suruošta mums vakarienė, kur tarp daugelio patiekalų išvydom ilgas lėkštes, su kaupu prikrautas kiaurų mėsos ringelių. Mūsų šeimininkai movė jas tiesiog ant šakutės, vertė burnon ir skaniai kramsnojo. Pamoviau ir aš, paskatintas gražaus pavyzdžio, o bekramtydamas paklausiau:
– Kas čia per patiekalas?
– Virtos arklio žarnos, – atsakė man svetingi šeimininkai.
Prisipažinsiu: nebe šiurpelis, o šiurpas nubėgo man nugara. Juo blogiau, kad ir padėtis pasidarė be išeities: nuryti negalima – visas organizmas šaukia prieš – ir nenuryti negalima – mirtinai įžeisi vaišingus šeimininkus.
O būta ko! [Labai jau staigiai užrauktas epizodas; balažin ar nurijo.]
Grakščių, taurių arklių tabūnai ganosi specialiai parengtose kalnų ganyklose, geria krištolinio tyrumo kalnų vandenį. Niekam nė į galvą neateina kinkyti juos ar pabalnoti, pliekti botagu ar palydėti keiksmu. Jie skirti mėsai, ir toji mėsa turi būti švelni kaip kalnų žolė, oras, vanduo. ir ji iš tikrųjų toli pralenkia švelnumu jautuko arba jauno briedžio kepsnį. („Sveika būk, sese Kirgizija!“, Raštai, t. III, 1981, p. 71)
۩   ۩   ۩
1964-i, Baltušis Boingu iš Briuselio skrenda Niujorkan. Belgų oro linijų bendrovės „Sabena“ stiuardesė atsiprašo, kad dėl priešpriešio vėjo lėktuvas skrisiąs net aštuonias valandas.
Ateina kita stiuardesė, irgi žydra uniforma. Visos trys mūsų lėktuvo stiuardesės žydromis uniformomis ir visos trys stulbinančio grakštumo. Taigi šit, atėjusioji, dar žaviau šypsodamasi tarybiniams ir netarybiniams turistams bei normaliems keleiviams, užsideda sau ant kaklo ir krūtinės sintetinę lyg ir prikyštę ir ima aiškinti, kad lėktuvas, galimas daiktas, kad ir ne, bet galimas vis dėlto daiktas, „bus priverstas nusileisti ant vandens“, ir, jei toksai galimas dalykas iš tikrųjų atsitiks, ji prašo gerbiamas misis ir gerbiamus misterius pasilenkti ir ištraukti iš po savo kėdės tenai pritvirtintą maišelį. [...] Iš to maišelio reikia išimti štai tokį sintetinį įrenginį, užsidėti jį štai šitaip ir išlįsti su tuo įrenginiu ant kaklo pro skylę lėktuvo lubose.
Grakščiosios stiuardesės pirštas, ne pirštas, o dramblio kaulo legenda, pakyla į lėktuvo lubas. Paskui tą pirštą pakyla ir visų mūsų akys. Skylė lubose tikrai yra. Ir labai gera skylė: apvali, slidžiai nulakuotais kraštais. Vienas malonumas būtų pro tokią... [daugtaškis Baltušio] („Tėvų ir brolių takais“, ibid., p. 110–111)
Baltušis *1909; 1964-ais jį valdė „didžioji vaizduotės šventė“ — [kaip vyras sprendžiu]  :)

2015-11-05

(794) Visiškai tarp kitko: apie Juodžionių kapinaites

Prieš mėnesį rašydamas užfiksavau: norėčiau aplankyt Juodžionių kapinaites, kur palaidota Marija Arsenjeva-Šilkarskytė. Tokia mažut mažutėlė viltis galvoj buvo įsižiebusi: o gal išlikęs koks paminklas?
Ne, neišlikęs.
(Buvau antras, žvakelę Šilkarskių atminimui uždegęs; viena, prie tos plytų krūvelės uždegta ir dar vainikėlin įdėta, jau buvo užgesusi.)
Kapinaičių pakrašty (apačioj teka Tatula) stovi kryžius. Pašventintas 2014-ų vasarą, minint prof. Vladimiro Šilkarskio 130-ąsias gimimo metines. Spėtina, tada ir kapinaitės sutvarkytos – iškirsti priaugę krūmai. (Užfiksuotina abejonė dėl V.Š. gimimo vietos: Petras Biržys knygoj apie Biržų apskritį rašo, esą jis gimęs Biržuose; „dvejų metų vaikutį tėvai, persikeldami gyventi, nusivežė Juodžionių dvaran Krinčino valsč.“ (p. 212) – Negi ėmė ir iš piršto išlaužė Biržys prof. Šilkarskio gimimo vietą? – Netikiu. Gal net paties profesoriaus paklausė?)
Kapinaitėse atremtas į dvikamienę liepą stovi ir senas kryžius (žr. dešinėj apačioj). Spėju: prieš II pasaulinį karą dirbtas. Kančios nelikę. Gal jis kaip nors susijęs su mūro liekanom, sukrautom priešais 2014-ais pastatytą kryžių?

Vienintelis atminimo ženklas su vardu pavarde išlikęs – Stanislovo Sutkevičiaus, 1906-05-10 mirusio 18-mečio (viršutinės paminklo dalies – kryžiaus – trūksta; žr. kairėj).
Biržys prisimintoj knygoj rašo, kad – prieš Juodžionių dvarui tampant Šilkarskių nuosavybe – jį „valdė Henrikas Sutkevičius, Vladimiro [Šilkarskio] senelis (motina buvo Marija Sutkevičiūtė)“ (ibid.). – Išeitų, tai Šilkarskių pusbrolio kapas pažymėtas.

O kitapus keliuko – sodai, sodai, sodai, kurie akivaizdžiausiai primena paskutinius Juodžionių dvaro savininkus (Regina Rakštienė: „Buvusi dvaro darbininkė Bronė Fergytė prisimena, kad Šilkarskiai darbininkams nešykštėdavo obuolių, bet su obuoliais duodavo ir dėžutę sėkloms. Suvalgius obuolius sėkleles reikėdavo rūšiuoti į atskiras dėželes. Vėliau sėklas pasėdavo, augino sodinukus, juos skiepydavo, išvedinėjo naujas obelaičių veisles. Šilkarskių medelynas buvo pagarsėjęs visoje Lietuvoje. Sovietiniais laikais čia įsikūrė vieno didžiausio Lietuvoje Naradavos sodininkystės tarybinio ūkio skyriaus centras. Sodininkystės pradžių pradžia – brolių Šilkarskių sodas ir medelynas, kurį kūrė ir puoselėjo mano senelis Povilas Šilkarskis, visaip profesoriaus remiamas ir skatinamas.“)

P.S. Kad šis tinklaraščio įrašas atsirado – labai ačiū bičiulei Bronei L., visokiom nuorodom šelpusiai.

2015-11-04

(793) Savivoka, xii: beje, tai kas tas žmogaus gyvenimas?

Kartais žmogus imi ir prisimeni, ką apie gyvenimą yra pasakę „didieji“; suprantama: jie ir tu – du skirtingu lygiu. Bet vis tiek: kad ir koks sliekas besijaustum esąs, pagalvoji: kokia tavo, tarkim: slieko, gyvenimo prasmė?; ir suvoki kito lygmens dalyką: svarstyt apie savo gyvenimo prasmę – perviršis; kultūrinis perviršis. – Susireikšmini. – Prisimeni Šekspyrą:
Life’s [...]
                                              [...] a tale
Told by an idiot, full of sound and fury,
Signifying nothing.
          Macbeth, V:5 
Lietuvis tikriausiai turėtų prisimint ką kita [kitą pasakotoją, ne idiot]; neprisiminiau. – Istorija (a tale), – esminis žodis.
Papasakot savo gyvenimą; savo gyvenimą mėginu pasakot per įrašus tinklarašty. Nors vis tiek: tai signifying nothing – nieko nereiškia.
Na ir – prisiminiau Bellos Zalesskajos (sovietmečiu tarpinininkės tarp rašytojų.lt ir SSRS-sąjunginės rašytojų sąjungos/spaudos) dukrą, Umką (Anną Gerasimovą, išvertusią rusų kalbon Patacko, Antano A. Jonyno ir kt. eilėraščių; dabar jos „objektas“ – Radauskas; puikūs vertimai, – girdėjau), kuri yra surimavusi tokį dvieilį (cituoju iš atminties):
Мы будем забыты эпохой;
Ну и похуй.
Teisingas dvieilis.

2015-11-03

(792) Užparaštė, cxiv: apie sovietinę resemantizaciją

TŽŽ (1985) šito žodžio nėra; nelietuviškai tariant – man regis, tiksliau; bet jei reikia lietuviškai, tebūnie – perprasminimas.
Į labai nedaug ką mes esam įsigilinę, perpratę; apie daug ką spendžiam pagal mūsų galvoj susiklosčiusį įvaizdį; įvaizdis visada atsiranda su pagalba.
------------------------------------------------------------------------
1959-ais buvo išleista tikrai mokėjusio vaizdingai pasakot Juozo Baltušio įspūdžių iš kelionės po Lietuvą apybraiža Kas dainon nesudėta; net su nuotraukom, 12 000 egzempliorių tiražu.
Iš Obelių („Zarasų krašto prieslenksčio“, juos susiejęs su Gudaičio-Guzevičiaus kalviu Ignotu, čia „kal[usiu] ginklus, šturmav[usiu] grafo rūmus, telk[usiu] žemiečius kurti pirmąsias tarybas, statyti naują gyvenimą“) rašytojas suka į Zarasus, pakeliui taip svarstydamas:
Ne veltui ir neatsitiktinai čia [Astravo ar Kriūgiškio kaime, Zarasų apskrityje] gimė maištingasis lietuvių liaudies dainius Antanas Strazdelis, pranašingai skelbęs savo broliams baudžiauninkams, kad jau „prikalta daug yr plieno“ [citata iš anoniminio eilėraščio „Varnas“, kuris, kaip pagrindė Vytautas Vanagas, ne Strazdo] ir kad ponams ateis „ta diena“ [frazė iš to paties eilėraščio], kai pasibaigs nuožmi vergovė, išauš laisvės ir laimės laikai. Neatsitiktinai iš čia kilo [*Anapolyje] ir didžio sielvarto poetas Antanas Vienažindys, visą gyvenimą kankinęsis juodos sutanos apkaustuose, ieškojęs paguodos karčiam svaiguly ir armonikos trelėse, nūnai tykiai besiilsintis Laižuvos kapinėlėse, liepų papėdėj, palikęs mums nuostabias dainas, graudų humorą, šviesia ašarėle skambančius posmus. Čia [Pažiegėje] gimė ir augo didis mūsų tautos sūnus Kazimieras Būga, visas jėgas ir širdį atidavęs gimtajai tėvų kalbai ir palūžęs jaunas, degte sudegęs savo žygdarbio ugnyje [diagnozė daug proziškesnė: „smegenų gripas“]. Ir būtent čia, šiame neįtikėtino grožio krašte, gimė didvyriškoji lietuvių tautos dukra Marytė Melnikaitė. (Juozas Baltušis, Raštai, t. III: Kelionių apybraižos, 1981, p. 35–36).
Apribai/kontekstas stiprina įvaizdį: Strazdas, Vienažindys ir Būga, apkraštuoti kalvio Ignoto ir Marytės Melnikaitės.
Galvojant apie sovietmečio studijas: resemantizuotų kultūros įvaizdžių istorija; kažkas panašaus į studijos temą.

2015-11-02

(791) Tarp kitko: apie žmogų, kuris parašė eilėraštį „Gimtoji žemė“, minėtą ir Tiesoj, ir Aiduose

šis vaizdas nesusijęs su įrašu,
šis vaizdas susijęs su —vg— darboviete
Įrašą apie eilėraštį, minėtą ir Tiesoj (1953), ir Aiduose (1955), baigiau taip:
Aišku, reiktų kapstyti giliau, aiškintis, koks kolūkiečio Šerėno vardas – Leonas? Liudvikas? [...]
Telieka tiek, kiek atkapsčiau. Gal toliau istorija plėtosis jau be manęs? 
Ir atspėjau. Neilgtrukus parašė bičiulė Bronė L. iš Pasvalio krašto muziejaus: jos tėvas pažinojęs rajono laikrašty dirbusį Leoną Šerėną, greičiausiai , – kilusį iš Rytų Lietuvos, rašiusį eilėraščius, o gyvenimą baigusį tragiškai.
Tolesnės paieškos, žinant vardą, nuvedė prie dviejų publikacijų (nurodau chronologine tvarka, nors prisikasiau – atvirkščiai):
(a) [Laikraščio puslapis, skirtas Leonui Šerėnui: Kęstučio Zubkos (pasišnekėjusio su Šerėno bendradarbiais, kurių prisiminimais remiasi rašydamas) tekstas apie žmogų + tojo žmogaus eilių parinkinys], Darbas, 1998-10-03, nr. 113(6836), p. 5 – puslapis, kuriame savo medžiagą skelbia Pasvalio rajono literatų klubas „Užuovėja“.
(b) Jonas Laurinavičius, Kaip gyvi, mano kurso draugai?: Skiriu studentams lituanistams, 1959 m. įstojusiems į Vilniaus universitetą, kn. 3, 2011, p. 96–98, – rašinys „Kaip ta akivara pelkėje (Leonas Šerėnas)“.
Šitos dvi publikacijos susipynę, tad nuorodų vengsiu.
Taigi – biograma su digresijom; visi patikslinimai pageidautini.

Leonas Šerėnas (193?–1978-02-?), žurnalistas, poetas; spėtina: mokytojo, kompozitoriaus Antano Šerėno (1897–1947) sūnus. – Tiksli gimimo data/vieta kol kas [man] nežinoma, bet štai eilutės iš 1957-ais parašyto eilėraščio: „Stoviu basom kojom ant įkaitusio žvirgždo / Ten, Rytų Lietuvoj, ten, gimtajam krante.“ – Švenčionys/Švenčionėliai – toj pusėj, sutampa su vietos nuoroda 1953-ių publikacijoj Naujam gyvenime.
Vilniaus universitete 1959–1964 metais studijavo lietuvių filologiją (Jonas Laurinavičius pripažįsta, kad – kurso draugas; vadinas, buvo kurso draugas ir akademiko Algirdo Gaižučio, ir a.a. Marcelijaus Martinaičio, ir Algimanto Zurbos, ir fotografu tapusio Romualdo Rakausko, ir kt.). – Bet ar kurso draugai prisimena tokį Šerėną? – Neskambinau paklaust.
Laurinavičius: „Jis susituokė dar studijuodamas iš begalinės meilės. Žmona buvo Medicinos fakulteto studentė.“ – Bet meilės pradžia greičiausiai dar ikistudijinė: „Lieju ilgesį tykiai / Ir į Kriklinius tavo siunčiu...“ (1956) – žmona Janina iš Kriklinių, Pasvalio r.
Baigęs Universitetą, dirbo Trakų rajono laikraščio Spartuolis redakcijoj, paskui – Pasvalio Darbe. Ir gėrė. Gyvenant Pasvaly, žmona nebeištvėrė ir pareikalavo skyrybų
Citata iš Zubkos rašinio (perpasakodamas [nori nenori] suapvalinčiau melodramatinius aštriuosius kampus):
Pirmoji žmona Janina mylėjo Leoną, bet matydama, jog alkoholis stumia jį į pamišimą, pasitraukė. Atsiradusią tuštumą, trumpam nuslopinęs pyktį dėl nevykusio gyvenimo, Leonas pabandė užpildyti Kristina. „Vien išgirdęs jos batukų kaukšėjimą, jis visas persimainydavo“ (Regina Butėnienė).
„Kristina buvo labai graži, ją kvietė dirbti į televiziją, – prisimena Juozas Motieka. – Kai autokatastrofoje žuvo jos vyras, Šerėnas prie kapo prisiekė, jog ji bus jo.“
„Jo pasiryžimas buvo toks didelis, jog jis ėmėsi klastos, prievartos, atvirai ją terorizavo“ (Butėnienė).
„Kristina buvo labai išdidi. Nors ir gyveno kartu, duodavo Leonui suprasti, kad tai daro iš prievartos, ji tebemyli savo pirmąjį vyrą. Leoną tai gniuždė. Be to, jis irgi tebemylėjo savo pirmąją žmoną Janiną, – prisimena Juozas Motieka. – Darbe Leonas buvo draugiškas, lyriškos sielos (...). Kelias savaites prieš tragediją stovėdavo prie lango ir dūsaudavo. Nežinia, ką galvodavo. Norėdavome jį išblaškyti, prakalbinti, bet jis darėsi vis šaltesnis, vis niūresnis. Jutau, kad kažkas bręsta, kelis kartus sakiau Kristinai: ‘Būk atsargi...’“
Tai atsitiko 1978-ų vasarį:
Dvylika peilio dūrių buvo skirta Kristinai, nes L. Šerėnas su ja kartu buvo pragyvenęs tik metus. Dūris už mėnesį. Po to Leonas persipjovė venas, kraujais nutaškė grindis, duris ir sienas, kol, norėdamas visa greičiau baigti, stvėrė virvagalį...
Beje, Laurinavičius fiksuoja skaitytojų reakciją į publikaciją Darbe 1998-ais (laikraščio redaktorius Romualdas Stonkus persakęs): reakcija buvusi audringa ir neigiama – kam jūs spausdinate tokio šėtono eilėraščius!?
P.S. Kęstučio Zubkos rašinys prasideda taip:
Į „Užuovėjos“ klubą atkeliavo mašinėle atspausdintas, gražiai įrištas foliantas – Leonas Šerėnas „Iš lyrinio bloknoto“. Jame – 57 eilėraščiai, parašyti 1953–1975 m.
Kur tas „foliantas“ dabar – nežinia. Jei nurodyta ir 1953-ių data – gal pradedama nuo „Gimtosios žemės“?
Ką būtų galima pasakyt apie Šerėno eilėraščius? Jie laikui bėgant nei gerėjo, nei prastėjo (sprendžiu iš paskelbtųjų prie teksto apie autorių) – eiliavimai, mielai skelbiami rajoniniuose laikraščiuose ar kokiose tam tikro regiono literatų antologijose.

2015-10-30

(790) Užparaštė, cxiii: sakinys, vertas būt pacituotas

Trečiadienį perėmiau (iš sesers) vertėjo, „Vagos“ leidyklos vyr. redaktoriaus pavaduotojo Vytauto Visocko (1924–2014) archyvą. Vartinėju, žiūrinėju, skaitinėju – susipažįstu.
Kokią istorinę vertę laikui bėgant įgyja paprasčiausi darbiniai užrašai, – pagalvojau skaitydamas tai, ką V.V. užsirašė per susitikimą leidykloje su LKP CK sekretorium Lionginu Šepečiu 1977-04-19.
Ir apie JAV atsidūrusius Aušrą Sluckaitę, Vladislovą Žilių, Tomą Venclovą, ir kaip Mykolo Žilinsko palikimas keliauja Lietuvon su visokiom peripetijom („sako, broliui geresnio buto [reikia] – duodam, o jis – porciją paveikslų“), apie Stalino laikus („Asmen[ybės] kult[o] laikų detales galima naudoti, jei jos būtinos. [....] Bet tik detalės.“), ir apie Glavlitą.
Štai tas Šepečio sakinys, vertas būt pacituotas:
Glavlitui nederėtų kištis į sekso ir girtavimo reikalus.
Bet pripažįsta, kad keletą kartų jiems pavyko ir šiose srityse pasireikšti. — Klasika :)

2015-10-29

(789) Pakeliui namo, xxx: apie teisinguolius

Maniau, šitas žodis užfiksuotas LKŽ. Deja, klydau. Popierinį daugiatomį LKŽ padovanojau lietuvių filologiją studijuojančiai merginai iš Joniškio, o internetinis sako, kad tokio žodžio nėr.
O turėtų būt. Nes teisinguolių yr.
----------------------------------------------------------------------------
Iš A-4G perlipau į A-2G, važiuoju Laisvės prospektu tiesiai namo; Žemynos stotelę pravažiavus stojuos ir keliauju durų link, nes kita – manoji. Žvilgt dešinėn – ogi prie gretimų autobuso durų stovi laiptinės kaimynas, kurį vadinu Teisinguoliu. – Ir kaip čia išvengus susitikimo pakeliui link laiptinės durų?
Paprastai: išlipu, pastoviu; einu koja už kojos; vis tiek per greitai; pastoviu saugiu atstumu nuo laiptinės durų – teįeina, tepakyla liftu.
Šįvakar išvengiau susitikimo su laiptinės Teisinguoliu. Išlaukiau.
Yra du žodžiu (mano galvoj): teisuolis ir teisinguolis.
Teisuoliai niekada savo teisumo neįrodinėja; elgias taip, kaip reikia žmogui elgtis, ir tiek.
O va teisinguoliai – – jie įsitikinę žiną, kaip viskas turėtų būti, koks pasaulis turėtų būt vadinamas teisingu pasauliu, – pasaulis pagal jų principus; pasaulis pagal mane; jie vieninteliai mano žinantys problemų sprendimo teisingąjį būdą; teisinguoliai – tie, kurie neabejoja savim.
Baisus teisinguolių pasaulis. Nes, jų supratimu, kita nuomonė = klaidinga nuomonė.
Kalba atspindi mąstymą. Ir veda svarstybų link: tiesa vs teisingumas. Ir kodėl man atrodo, kad prie to mums reiktų grįžti iš esmės?
P.S. Žurnale Metai buvo paskelbtas tekstas, kurį pasiūliau ir parengiau: Petro Klimo Visų dienų apmąstymai; ten apie tai rašoma, tiesą ir teisingumą.
P.P.S. Ir nenoriu susitikt, ir nenoriu kalbėtis su teisinguoliais. Tai beviltiška.

2015-10-22

(788) Užparaštė, cxii: apie eilėraščių „gerinimą“

Brigita Speičytė studijoj Anapus ribos: Maironis ir istorinė Lietuva (2012):
Tekstų redagavimo intensyvumu lietuvių literatūros istorijoje Maironis greičiausiai neturi lygių: būtent taip jis reagavo į kintančią literatūrinę atmosferą, artino savo tekstus prie sparčiai tobulėjančios bendrinės, literatūrinės kalbos, perkėlinėjo juos „šiapus ribos“. Taisė visus savo tekstus – ir lyriką, ir poemas, ir dramas [...] (p. 245)
Mano galvoj ryškiausias Maironio taisymų pavyzdys – vienos eilutės pokytis. Visi atsimenam iš mokyklos laikų (nežinau, ar dabar bereikia mokytis eilėraščių atmintinai):
Išnyksiu kaip dūmas, neblaškomas vėjo,
Ir niekas manęs neminės!
O pirminiam variante buvo:
Išnyksiu kaip dūmas, išblaškomas vėjo [etc.]
Dūmas, blaškomas vėjo – dūmas, neblaškomas vėjo: esmingas pokytis.
O lietuvių literatūros istoriją prisiminus, Kossu-Aleksandriškio poeziją įsimylėjusiems tikras smūgis į paširdžius buvo perredaguotoji rinktinė Poezija, išėjusi 1940-ais. Iš gyvųjų didžiausiais autoredaktorius, manyčiau, yra Jonas Juškaitis.

2015-10-19

(787) Pakeliui namo, xxix: prisiminiau prieš 100 metų mirusį fotografą

LMD nariai ant Tauro kalno, kur turėjo būt pastatyti Tautos namai,
apie 1912–1913 (Aleksandro Jurašaičio nuotrauka)
T-19: skaitau Aldonos Ruseckaitės Žemaitės paslaptį. Įtarpo pasakojiman (p. 86) pradžia:
1915 metai. Spalio mėnesį mirė garsus Vilniaus fotografas Aleksandras Jurašaitis [†1915-10-09; palaidotas Rasose netoli Čiurlionio; ...].
Nežinau, kaip jūs, bet išgirdęs minint ar perskaitęs šio žmogaus asmenvardį, pirmų pirmiausia prisimenu šitąją jo nuotrauką (žr. dešinėj).
Kaip priminimą apie vieną iš didžių, bet taip ir neįgyvendintų planų (nors ir pinigų buvo nemažai surinkta) – ant Tauro kalno Vilniuj pastatyti [lietuvių] Tautos namus.
(Tautos namai liko nepastatyti, bet buvo „atstatyti“ Valdovų rūmai.)
Regis, Tautos Namų Santalka tebegyvuoja  iki šiol. Nors jau senokai reikėjo ją užraukti. Be išlygų pritariu a.a. prof. Vandos Zaborskaitės nuomonei, išsakytai 2007-ais:
Manau, kad Tautos namų projektui nelemta atgyti, nes jis negyvybingas. Kodėl?
       Tai tipiška tautinių sąjūdžių epochos idėja. XIX a. čekai pasistatė Operos teatrą, kad jis taptų tautą žadinančiu ir telkiančiu simboliu. XX a. pradžioje lietuvių tauta išgyveno entuziastingą atgimimo laiką. Po spaudos atgavimo atėjo nuostabi kultūros pakilimo banga. Steigėsi leidyklos ir laikraščiai, įvyko pirmoji lietuvių dailės paroda. Įsisteigė Lietuvių mokslo draugija, susibūrė chorai, vyko lietuviški vakarai, sceną išvydo pirmoji lietuviška opera. Į literatūrą atėjo nauja kūrėjų karta: Vydūnas, V. Krėvė, B. Sruoga, Putinas, A. Vienuolis ir dar daugelis kitų. Tai buvo jaunos, laisvės trokštančios tautos paraiška dėl visaverčio kultūrinio gyvenimo. Ji Vilnių laikė savo amžinąja sostine, bet tame mieste sudarė tik nereikšmingą mažumą. Viešumoje lietuviškai kalbantis inteligentas buvo sensacija. Ir tada kilo Tautos namų idėja – pastatyti juos ant Tauro kalno, kad iš visur būtų matomi, kad įkvėptų ir padrąsintų lietuvių kultūros kūrėjus, atkreiptų politiškai ir kultūriškai viešpataujančių tautų dėmesį į dar silpną, daugumai nepažįstamą kultūrinę pajėgą, kuri pasiryžusi užimti po saule jai deramą vietą. Tai buvo suprantama, to reikėjo.
        O šiandien, kai mūsų politinė ir kultūrinė egzistencija neginčijama, kai jau nėra reikalo nei savęs drąsinti, nei dėl kitų dėmesio kovoti? Tiesa, dar trūksta koncertų ir teatro salių, dailės galerijų ir kitokių kultūros sklaidai tinkamų viešųjų erdvių, bet vargu ar dėl to reikia šauktis visos tautos entuziazmo? Ar dėl to reikia statyti grandiozinį daugiafunkcį pastatą – Tautos namus, kurių pati idėja yra jau beviltiškas anachronizmas? Mūsų kultūrai skatinti šiandien reikia kitokių akstinų ir kitokių stimulų: geresnio finansavimo, gerai apgalvotos kultūros politikos, visuomenės, o ypač jaunimo tinkamo švietimo bei ugdymo ir panašiai. (Lietuvos žinios, 2007-02-17)
P.S. Nepastebėjau, kad fotografas A.J. būtų prisimintas mirties 100-mečio proga. Bet tai nereiškia, kad nebuvo prisimintas. Tiesiog greičiausiai nepastebėjau.

2015-10-17

(786) Visiškai tarp kitko: apie pensiją

Leo Kagano šaržas (Studentų balsas, 1932-10-22)
Penktadieniais į darbo pabaigą bibliotekon vis užsuka coll. tautosakininkė Giedrė B. – paskaityti tądien gautos kultūrinės spaudos. Kartais ir pakalbam apie šį tą. Paskutinįkart – apie pensijas. Esą ji tegausianti apie 250 eurų. Kažkokia programa jai tiek suskaičiavo. – Niekad tuo, kiek gaučiau pensijos tam tikro amžiaus sulaukęs, nesidomėjau; manau, tiesiog to amžiaus gyvas nesulauksiu, bet prisiminiau Antaną Kniūkštą.
Kai Kniūkšta mirė (1983-05-18), jį labai gražiai JAV prisiminė Antanas Vaičiulaitis Draugo kultūriniam priede 1983-09-17 (apie tai esu tinklarašty fiksavęs), o va Lietuvoj Marijos Macijauskienės straipsnis buvo įpuolęs nemalonėn.
Vaičiulaitis, kaip (galima sakyt?) savojo rašinio raziną, pateikia Antano Kniūkštos sueiliuotą tekstą:
... faktas yra tasai, kad grąžintas iš Vorkutos, jis vėliau išdėjo savo jausmus ir savo teisybę eilėraščiu, kuris neseniai pateko į Vakarus. Iš tikrųjų tame Antano Kniūkštos rašte nėra nei poezijos, nei kitokio meno – tai tik skaudūs faktai, su tam tikru ironijos, kartėlio ir humoro priedu, lyg trumpa autobiografija.
Štai jo eilėraštis:
Už visus kitus geriau
Apšlubau, apkurtau,
Ir viena akim nebmatau.
Todėl ir laiškų niekam nebrašau.
Ką padarysi,

Juk jau devintą dešimtį varau,
Keturiolika metų Vorkutoje buvau,
Keturiasdešimt kilogramų netekau
Ir liūdnas dainas dainavau.

Mane džiaugsmas ima,
Kad po 70-ties metų darbo stažo
Keturiasdešimt penkis rublius pensijos gavau.

Jei kas mane paklausia,
Kaip aš dabar gyvenu?
Visiems atsakau:
Už visus kitus geriau.
Šitą tekstą, – manyčiau, mūsų kultūros istorijai svarbų tekstą, – norėčiau papildyti dviem žiniom (vargu ar kitas kas iki to prisiknis):
(a) šitą eilėraštį/cv Kniūkšta parašė 1981-05-22 (tokia data ranka užfiksuota vienam iš mašinraščių – šalia parašo).
(b) Vaičiulaičio tekste užfiksuota frazė „neseniai pateko į Vakarus“ lyg ir skatintų manyt, kad šitas tekstas minimaliai plitęs, nors, manau, tai nėra tiesa; savo vienintelį eilėraštį Antanas Kniūkšta siuntinėjo visiems, ką tik gerai pažinojo. – Kodėl taip manau?
1982 metų rugsėjo pabaigoje A.K. ištiko insultas. Metams baigiantis, jis padiktavo laišką Kostui Korsakui – vėluojantį sveikinimą su gimtadieniu (K.K. *10-05; rašė moteris, neidentifikavau kol kas – kas): sveikina ir dėkoja už tai, kad „esi ne kartą ištiesęs man pagalbos ranką tarnybiniuose ir visuomeniniuose reikaluose“. – Ir prie sveikinimo prideda savo „eilėraštį“, paprašydamas rašiusiosios laišką įdurti (originalas – mašinraštis, įduras – rankraštis); išplėsti trečią posmą:
Dabar mane džiaugsmas ima,
Kad po 70-ties metų darbo stažo
Keturiasdešimt penkis rublius pensijos gavau.
Nors ir už tiek „Ačiū Dievui“ sakau.
O dabar, nuo 1982-ų metų pradžios,
Penkiasdešimt rublių gaunu.
Už tai LTSR Socialinio Aprūpinimo Ministerijai
Dėkoju. (LLTI BR, F17-7385)
P.S. Tuolaik, 1980-tinių pradžioj, VU studento stipendija buvo 40 rublių; 50 – vad. padidinta, už l. gerą mokymąsi.

2015-10-15

(785) Pakeliui namo, xxviii: kas atsitiko balandžių maitintojai?

2015-10-14
2015-10-15
Kai važiuodavau namo su persėdimu,
t.y. A4-G / A2-G arba T-19 ar T-16,
šalia „Sietyno“ stotelės vis pastebėdavau:
– kažkas lesina balandžius; net tokį diptiką esu užfiksavęs.
Dabar – nieko, tuščia;
nėr balandžių, nes – nebėr, kas juos lesina.
Tada buvo atėjusi galvon tokia mintis:
reiktų atsirast valanda ar dviem anksčiau ir –
pamatyti žmogų, kuris beria lesalą.
Deja, nepamačiau žmogaus,
kuris lesino balandžius šalia „Sietyno“ stotelės;
ir jis daugiau nebelesina;
apsirgo? numirė?
– Gal jūs esat matę žmogų,
kuris berdavo lesalą balandžiams šalia „Sietyno“ stotelės?

2015-10-14

(784) Dėl juoko ir ne; tiesiogine ir perkeltine reikšme: kaip numestina 30 svarų nesilaikant dietos?

LLTI apsilanko žmonių iš LNB; dažniausiai – kad pavartytų pas mus saugomus periodikos komplektus (vis neišdrįstu paklaust: ko ieškot?).
Štai ir šį antradienį: mergina, kurią vadinam Garbane, pavartė 1933-ių pilną pas mus saugomą Bostone leisto Keleivio komplektą, ir išėjo; ir jis gulės Vileišių svetainėj iki ryt ryto. – Darbo dienai einant į pabaigą ėmiau ir atsisėdau prie stalo, ant kurio gulėjo tas 1933-ių Keleivio pilnas komplektas; ir pavarčiau. Ir štai ką perskaičiau (1933-01-18, nr. 3, p. 8; ten, kur skelbiamos vietinės žinios):
Gavo divorsą už kutenimą.
Norfolko probate teismas davė divorsą vienai vedusiai porai už tai, kad vyras bausdavo savo moterį kutenimu. Kaltinamasis vyras yra Louis Bates iš Norwoodo, jo moteris yra bostonietė. Moteris skundėsi, kad dėl kutenimo ji prarado 30 svarų, taipgi kad tas dažnai ją privesdavo prie histerijos.
Tokios bylos Lietuvoj, regis, niekada nėr buvę?
Ir nesakau: o galėtų; nes tai būt skatinimas nusikalsti (kutenti iki isterijos).
____________________________________________

← jei gyvenat Vilniuj, be abejonės, esat matę šitas socialines reklamas →
[socialinės ar kaip kitaip tokio pobūdžio
– pranešk policijai apie Tave skriaudžiantį vyrą / priglausk šeimininkų paliktą šunį –
reklamos (šiuo atveju, juk netikęs žodis?) vadintinos?]
 Nežinau, gal kai kam tolesnis įrašo tekstas tik sustiprins įsitikinimą,
esą vyrai – šunsnukiai ir kiaulės, bet tai jau jo/jos problema.
Kai kas sako, kad jei čia ne apie tave, tai ko reaguoji,
bet aš reaguoju, nors tai ir ne apie mane;
vis dėlto – gal ir keista – vyras jaučiuosi esąs, nors jau ir senas, senelis, ir moterų neskriaudęs.
Štai kokia žinia (kai kas žinute tevadina) iš šitų atvaizdų pasiekė mano, *1962 gimusio vyro, sąmonę
(vyrai irgi jautrūs asmenys, tad reaguoja ne tik į policijos veiksmus):
mums norima pasakyt, kad mes, vyrai, esam šunsnukiai,
ir kad moterims verčiau rinktis šunis, o ne šunsnukius, jei nenori problemų;
gerai, taip, mes, vyrai, bjaurūs, bet kairiojoj reklamoj turėtų būt ir maža žvaigždutė:
* ištikimi būna tik kastruoti šunys ir sterilizuotos kalės;
gal kastruoti vyrai irgi būtų tinkami moterų draugai?
– abejoju, nors gal –

2015-10-12

(783) Pakeliui namo, xxvii: apie Kudirkos orientaciją

Štai toks klausimas susidėstė galvoj per tą maždaug pusvalandį, kurį T-19 važiavo nuo Tuskulėnų rimties parko stotelės iki Europos aikštės (17:10–17:40; kitais kartais vis galvodavau, kad reikia rašyt atvirą laišką Vilniaus merui apie [stringantį] viešąjį transportą; bet vis nuspręsdavau: beprasmiška):
Jei kas imtų ir užfiksuotų tokį teiginį, kaip būtų reaguojama?
Vincas Kudirka buvo atsukęs užpakalį tiems, kurių pareiga rūpintis Lietuvos piliečių gerove.
Sakysit, neteisingas teiginys? Klaidinantis; klastingas?
Ne, teiginys teisingas: Kudirkos paminklas atsukęs užpakalį į buv. LKP CK pastatą, kuriame dabar – LR Vyriausybė.
Kitoj (pagal prasmę) vietoj reiktų pastatyt Kudirką, ir dar kalbantį, – prie įėjimo į LR Vyriausybės pastatą, ir veidu į įeinančius; ir dar kad įeinantieji girdėtų:
Kad rytą saulė spinduliu pirmiausiu
Apreiškė žemei tekėjimą savo,
Užgaudė varpas liepimu aiškiausiu,
Tarytum jisai žmogaus lūpas gavo:
Kelkite, kelkite, kelkite, kelkite...
------------------------------------
O kur atrasi tinginį miegalį,
Tegul neliaudams jį budin gaudimas:
Kelkite, kelkite, kelkite, kelkite...
Tiek to, apie trupinį aukso ir gardaus valgio šaukštą nereikia, nieks pirštu prikišamai nieko neišauklėjo, bet va tokia paskata iš statulos „vidurių“ būt visai į sveikatą valstybės tarnautojams.
P.S. Šis įrašas galėtų būt įvardintas kaip lt.naivumo apraiškos pavyzdys.

2015-10-07

(782) Epizodai, viii: lituanistė atsiprašo lituanisto po beveik keturių dešimtmečių

Pernai VU leidykla išleido tokią knygą: Lituanistai, 1957–1962 m.m.: Vilniaus universiteto studentų lituanistų atsiminimai.
Vytautas Visockas prisimena:
Atgimimo laikais, kai vadovavau „Minties“ leidyklai, mane aplankė mano mokytoja [a.a.vertėja ir redaktorė] Danutė Krištopaitė ir netikėtai manęs atsiprašė. „Už ką?!“ – klausiu. Pasijutau labai nesmagiai. „Už mokykloje kartais sakytą netiesą.“ (p. 256)
[Įrašą pavadinau taip, skaičiuodamas: D.K. Alytuje mokė V.V. lietuvių kalbos ir literatūros 1950-tinių vidury; atsiprašyta galėjo būt maždaug 1990–1995-ais.]

2015-10-06

(781) Užparaštė, cxi: vieną patarimą prisiminau

2015-10-20. Patikslinimas: į pastabas, kurias buvau surašęs 10-06, lt.wikipedijos kūrėjai atsižvelgė. Tatai turėtina galvoj, toliau skaitant.
-------------------------------------------------------------------
– Užuot tą savo tinklaraštį rašęs, imtumeis lt.wikipedijos įrašus tikslinti. Ten tiek netikslumų prisirinkę/pririnkta, o juk absoliuti dauguma, kai prireikia informacijos, būtent wikipedija remias kaip rimtu šaltiniu; na taip, kaip lengviausiai prieinamu šaltiniu, – prieš porą metų, o gal net ir anksčiau coll. Rūta P. yra sakiusi.
Atsimenu, tada paniurnėjau, kad įraše apie Antaną Strazdą – vėl! – atsirado atvaizdas, nelyg fotografinis, kurio tikrumas seniai ir argumentuotai paneigtas (kas liūdniausia, jis ten, net viršuje, iki šiol kabo).
– Tai būtų tas pat, kaip korektūros klaidų žvejyba – radai, pataisei, o kitoj vietoj vėl atsirado. Beprasmis užsiėmimas.

Na, gerai. Štai pora dalykų, kuriuos reiktų, sakykim, patikslinti.

1
Įraše apie Vabalninką, minint ten gimusius žymius asmenis, trūksta visam pasauly žinomo žydo – jį, Šmuilą Jankelį Jackaną, net su nuotrauka, pirmasis lietuviams pristatė Akiras-Biržys (t.y. Petras Biržys) serijos „Lietuvos miestai ir miesteliai“ II tome, aprašančiame Biržų apskritį (1932, p. 569–570):
Š. Jackanas yra gimęs Vabalninkuos [šita vietovardžio forma, daugiskaitinė, man daug priimtinesnė negu oficialioji vienaskaitinė; žydiškai: Vabolnik]. Jo tėvas buvo sėmenų-linų pirklys. [Šitos informacijos niekur kitur neraste.] Mokėsi Panevėžy ir Vilniuje, baigė žydų dvasiškąją seminariją.
Prieš [Pirmąjį pasaulinį] karą ėjusiam žydų laikrašty „Hacfira“ hebrajų kalba Varšuvoj, Jackanas daug rašinėjo, o vėliau ėmė leisti patsai laikraštį žydų kalba vardu „Haint“ – Šiandien. Tasai laikraštis ir po šiai dienai tebeina Jackano ir Finkelšteino lėšomis ir priežiūra.
1926 m. ėmė leisti Jackanas sionistų krypties laikraštį dienraštį Paryžiuje: „Haint“ – Šiandien.
Vabalninkuose gyvena, turi krautuvę jo brolio Joselio žmona. Joselis prieš 5 metus miręs [ir šitos informacijos niekur kitur neradau].
– čia lenkiškai apie Samuelį Jokūbą Jackaną;
– čia angliškai apie Shmuelį Yankevą Yatskaną.

Toliau Petro Biržio knygoj, po Jackano, – apie skudutininkus.

2
Įraše apie Juodžionius, skilty „Žymūs žmonės“, nurodyta, kad čia, Juodžionių dvare, 1886-ais gimė filologė profesorė Marija Šilkarskaitė-Arse[n]jevienė. – Jei paspausit asmenvardį, perskaitysit: „Kuriama Marija Šilkarskaitė“.
Tokia asmenvardžio formą yra pavartojęs jau minėtas Petras Biržys jau minėtoj knygoj. Tik jis.
Čia ir atskleistina pirmoji didelė lt.wikipedijos padaryta klaida: Šilkarskytės gimtoji vieta ne Juodžioniai (dab. Biržų r.), o Juodžionys (dab. Pasvalio r.; apie dvarą yra šis tas papasakota čia).
Enciklopedijos (prieškarinė pradėta ir bostoniškė; ir vienur, ir kitur t. I) pateikia kitą asmenvardžio formą: Marija Arsenjeva-Šilkarskytė (filosofo Vladimiro Šilkarskio sesuo, lenkiškai fiksuojant – Maria Szyłkarska). Apibendrinat abu man žinomus enciklopedinius įrašus, išeitų tokia biograma [2017-05-23: gimimo ir mirties datos nurodytos pagal Krinčino bažnyčios knygas; ačiū Algimantui Kaminskui-Krinčiui]:
Arsenjeva-Šilkarskytė Marija Justina (*1886-12-09 Juodžionyse, Krinčino sen., Pasvalio r., †1921-08-16 ten pat). Gimnaziją baigė Mintautoje, 1904–1910 studijavo Sorbonoje. 1916 Maskvos universiteto Romanų literatūros katedros privatdocentė. 1918 profesorė. 1919 ištekėjo už prof. Nikolajaus Arsenjevo.
Ką pavyko papildomai sužvejoti?
1919–1921 Maskvos universiteto Istorijos-filologijos fakulteto Rusų kalbos ir rusų literatūros katedros profesorė. – Būtent taip.
Biržys knygoj apie Biržų apskritį rašo (p. 214), kad Arsenjeva-Šilkarskytė 1920-ais norėjusi tapti Lietuvos universiteto užuomazgos – Aukštųjų kursų dėstytoja, bet jai tebuvęs pasiūlytas tik prancūzų kalbos lektorės darbas; toks pasiūlymas profesorei netikęs ir jį grįžusi Maskvon.
Nepavyko rasti nuorodos nė į vieną jos mokslinį darbą.
Vis dar nepametu vilties perskaityti jos vyro atsiminimus.
P.S. Tariaus su jaunėliu sūnum: klausyk, kai per Vėlines važiuosim į Biržus, ar galėtumėm užsukt į Juodžionių kapines? Kol dar šviesu. Norėčiau rast, kur palaidota pirmoji (?) lietuvė [gente lituanus] profesorė. — Buvom užsukę.
P.P.S. Ir dar toks visiškai kvailas klausimas kilo: ar Samuelis Jokūbas Jackanas savo tekstuos kaip nors prisiminė gimtuosius Vabalninkus? – Kvailas retorinis klausimas, bet klausimas.

2015-10-05

(780) Pakeliui namo, xxvi: prisiminiau š.m. PP

Šitas įrašas nebūt atsiradęs, jei pirmadienį iš ryto kuprinėn įsimestoj popierių šūsny nebūčiau radęs Matso Traato eilėraščių, verstų Sigito Gedos, publikacijos Literatūroj ir mene (2004-05-14); eilėraščio „Laisvė reikalinga kiekvieną dieną“ pirmųjų eilučių:
Pavergta tauta yra namai,
neturintys stogo.
Lietus ir audra savavališkai ardo jų sienas,
kol viskas pavirsta griuvėsiais.
Suabejojau dėl žodžio savavališkai, bet ne tai svarbu. – Traatą buvau prisiminęs skaitydamas š.m. Poezijos pavasario almanachą (jo eilėraščių ten nėra), galvodamas apie pilkuosius puslapius; ir ne tik apie juos skaitydamas pagalvojau. O kas svarbiausia – įrašo motto buvau radęs puikų:
[2015-10-07: Atsiprašau, ėmiau ir užmiršau,  kad buvau pagalvojęs:
jei parašysiu apie PP’2014, tai būtinai įrašą papuošiu štai šituo fotokūriniu :)]
Natiurmortas su RoRa, Šepečiai, 2015-08-07

Almanachas ir festivalis yra skirti tarsi statistinei(-iam),
nuo kvėpavimo literatūra kiek nutolusiai(-iam) lituanistei(-ui);
įsivaizduoju ją kaip pedagogę.
Giedrė Kazlauskaitė, Nemunas, 2015-05-21, p. 4

Tai va taip va. Mėginu prisimint (kad motto nenueitų perniek), apie ką pagalvojau skaitydamas š.m. PP almanachą.

(a) apie pilkuosius puslapius. Kaip skaičiau: per baltuosius puslapius – bėgte, per pilkuosius – eite. Senas jau esu, tad suprantama, jog įdomiau skaityt apie mirusius / mirusiųjų. Visai atleistina, kad ne apie visus poetus, kuriuos derėjo prisiminti kaip gimusius ar mirusius ---4-ais, yra publikacijos (pvz., Vidą Marcinkevičių, nesulaukusį Žalumos kodo). – Jos, esančios/nesančios, mano supratimu, iš esmės prasmingos, nes primena, kad yra toks dalykas: lietuvių poezijos istorija. (Minėt poezijos tyrėjų ar interpretatorių, kad ir kokių įžvalgių beigi empatiškų, sukakčių nereikėtų, manau). – Gana.
T.y. ne gana. – Pilki puslapiai gražiai įsiterpia į maždaug 2/3 almanacho. Likęs 1/3 – festivalio svečių/viešnių erdvė. O kodėl ir ten neįterpus pilkųjų puslapių? – Štai 2016-ais bus Matso Traato 80-metis. Jis buvo Poezijos pavasario svečias per pirmąjį, 1965-ų, renginį, buvo 1977-ais ir 1993-iais, ir 2004-ais, – būtent tų metų vertimas paskatino šitą įrašą. Suprantu, buvo atsitiktinių svečių/viešnių, bet buvo juk ir vertų prisiminti – ne tik jų eilėraščiai versti į lietuvių kalbą, jie irgi vertė – ir rimtai. (Ai, tingiu toliau samprotauti, tiek – jau gana.)

(b) apie baltuosius puslapius. Kaip ir dauguma, pritariu principui, kad Poezijos pavasario almanachas – tai geriausių praeitąmet periodikoj paskelbtų eilėraščių puokštė, kurią sudaro/atrenka estetinio pasitikėjimo verti asmenys. Principas teisingas ir laimintinas.
Bet: kaip tai pateikiama, – jūs jau atleiskit. – Sudėta pagal poeto/poetės vardo pirmą[sias] raides. Pirmas Aidas M.
Suprantu, nei balsą turiu, nei ką, bet va imsiu ir užfiksuosiu savo nuomonę.
Ko norėčiau – liet. poezijos metų skerspjūvio. Publikacija almanache – mažiausiai trys eilėraščiai. Jei net trijų, vertų perspausdinimo, nebuvo, šitie metai – „prarasti“. Reiktų dėt maždaug pagal gimimo metus, ir susidarytų protu suvokiama praėjusių metų poezijos panorama.
Mano nuotrauka
deepart.io perpiešas Eriko Varno stilium (nuotr. Prano Vasiliausko)