(cc) (by:) —vg— [filologas (platesniąja prasme) ir batautojas]

2010-10-30

(129) Teksto degustacija

Per pirmąjį Kritikų klubo susirinkimą (2010-10-05) ar nugirdau, ar pačiam atėjo mintis (tikrai nebeatsimenu; gal išplaukė iš Giedros Radvilavičiūtės teiginio, esą restoranai save gerbia ir valgiaraštin neįtraukia visokių hamburgerių?) apie tekstų degustacijas.
Išties nebūtina perskaityt visą knygą (išgert trilitrį), kad suprastum, kokios kokybės tekstas (sintetiniu sirupu skiestas vanduo ar sultys). Maždaug puslapio (gurkšnio) gana.
Degustuojant originalius tekstus, dažniausiai kyla problemų: ką nors jau esi skaitęs to autoriaus anksčiau, nuomonę turi išankstinę susidaręs. Va jei pirmoji knyga ar kokia publikacija periodikoj – galima išmėgint: paragauji ir sprendi remdamasis savo estetiniu skoniu, jei juo pasitiki.
Su verstais tekstais panašiai: jei esi skaitęs to ar kito vertėjo darbą, nuomonę jau turi, o va jei pirmąkart su asmenvardžiu susiduri – tikrai noris bent paragauti.
Tokį vertimų degustacijos malonumą patyriau visai neseniai. Pagalvojau: gal ir dar kas nors, negaunantis Lietuvos literatūros vertėjų sąjungos naujienlaiškių, susigundys?

Vertėjų sąjunga spalio mėnesį trečiąsyk siūlė tiems, kurie dar nėra išvertę nė vienos grožinės knygos, dalyvaut meninio vertimo konkurse „Noriu versti“.
Pasiūlyta po grožinio teksto gabaliuką 22 kalbom. Jėgas išmėgino per 200 svajojančių tapt vertėjais/vertėjomis. Dabar vertimų mėginiai (kartu su originaliu tekstu) pateikti Vertėjų sąjungos interneto svetainėj, galima degustuot, vertint; net pasiūlyti vertinimo kriterijai.
Beje, kokiom kalbom parašyti tekstai buvo dažniausiai renkamiesi, irgi daug ką pasako – apie kultūrinius prioritetus.
Kas nustebino? Tiek daug norinčių verst iš turkų kalbos; vien to, kad Orhanas Pamukas tikrai geras rašytojas, tikrai negana norint nepaaiškint šitą reiškinį.
Kas nuliūdino? Kad tik du žmonės pasirinko estišką tekstą; ką čia ir bepridursi – penkiskart menkiau jaunoji karta domisi estais negu turkais.
Gaila, kad per mažai buvo pasiūlyta verst iš Rytų ir Vidurio Europos kalbų (pvz., kodėl slovėnų yra, o čekų – ne; gudų yra, o ukrainų – ne?).
Paskaitinėjau. Tikrai įdomu, ypač jei originalo kalbą moki.
Šituos vertimus vertins ir patyrę vertėjai. Jų išvados ir geriausiųjų vertimų autoriai bus paskelbti apie lapkričio 12-ą.

2010-10-29

(127.1) Donelaitiana, i: prieduras

Įdėjęs antrą tikslinamąjį komentarą prie pirminio įrašo, nulindau į kaliningradą.ru. Ir štai kas paaiškėjo: Lietuvos generalinio konsulato Kaliningrade pranešimas, esą srities Dūma neribotam laikui atidėjo svarstymą dėl Donelaičio memorialinio muziejaus Tolminkiemy perdavimo Stačiatikių Bažnyčiai, netikslus.
Ksenija Surkova straipsny „Министр иностранных дел Литвы: Я надеюсь, что включение музея Донейлайтиса в список объектов — недоразумение“ kalba apie konkretų laiką:
[…] по словам Николая Цуканова, к рассмотрению темы передачи музея Донелайтиса депутаты облдумы вернутся в ноябре.
Ką konkrečiai Karaliaučiaus srities gubernatorius pasakė? Ogi štai:
По словам Николая Цуканова, необходимо более детально изучить проект передачи этого культурного объекта. Глава региона предложил вынести вопрос о передачи музея Донелайтиса на ноябрьское заседание думы в виде отдельного законопроекта.
Taigi, džiaugtis, esą buvom išgirsti, dar tikrai per anksti.

2010-10-27

(128) Kritikų klubo kreipimasis

Lietuvos Respublikos kultūros ministrui,
Lietuvos Respublikos Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komitetui,
Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondui

Kritikų klubo kreipimasis

Kritikų klubas – Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto inicijuotas kritikų, eseistų, literatūros mokslininkų sambūris, siekiantis stiprinti menų ir kultūros kritiką, skatinti poleminę dvasią ir kultūrinę refleksiją Lietuvoje.
Rūpindamasis kultūrinės žiniasklaidos padėtimi, Kritikų klubas norėtų atkreipti dėmesį į Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo (SRTF) kasmet skelbiamą žiniasklaidos paramos konkursą, kuris yra pagrindinė kultūrinės žiniasklaidos egzistenciją palaikanti valstybės priemonė.
Aukščiausiu valstybiniu lygiu deklaruojamas tikslas – sukurti šiuolaikišką ir kultūringą Lietuvą, žiniomis ir kūrybingumu grįstą nacionalinę ekonomiką. Šis tikslas nepasiekiamas be kultūrinės žiniasklaidos, puoselėjančios menines, mokslines, intelektualines inovacijas, ugdančios moderniai visuomenei būtiną kritinę ir diskusijų kultūrą.
Kultūrinė visuomenė seniai konstatuoja, kad skiriamos lėšos neleidžia užtikrinti normalaus leidinių funkcionavimo; maža to, 2009 metais, kultūrinei žiniasklaidai uždraudus dalyvauti Kultūros rėmimo fondo programose, valstybės parama jai faktiškai sumažėjo dar apie 30–40 procentų.
Svarbu ir tai, kad ir esama parama skirstoma be aiškesnių prioritetų ir kriterijų. Ji išdalijama pernelyg dideliam projektų skaičiui, tad profesionali ir inovatyvi žiniasklaida paremiama iš esmės taip pat, kaip regioniniai ar proginiai leidiniai; skirstant paramą, praktiškai neatsižvelgiama į praėjusių metų pasiekimus ir rezultatus.
Kritikų klubas mano, kad vienas iš svarbiausių kultūrinės žiniasklaidos kokybės rodiklių turėtų būti konkrečios žiniasklaidos priemonės indėlis į kritinės kultūros puoselėjimą – t.y., aktyvumas ir profesionalumas analizuojant įvairių menų, humanitarinių mokslų, kultūros politikos reiškinius, ir ragina SRTF tarybos narius bei ekspertus svarstant paraiškas atsižvelgti pirmiausia į šį kriterijų.
Kultūros ministrą, Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto narius, visą šiuolaikinei lietuviškai kultūrai neabejingą visuomenę Kritikų klubas ragina ne tik atidžiai sekti šį svarbų konkursą, bet ir konkrečiais veiksmais gerinti teisinę bei ekonominę kritinės kultūros situaciją šalyje.

Jūratė Čerškutė / Gabrielė Gailiūtė / Virginijus Gasiliūnas / Laimantas Jonušys / Algis Kalėda / Laurynas Katkus / Jurgita Katkuvienė / Rimantas Kmita / Dalia Kuizinienė / Donata Mitaitė / Kęstutis Nastopka / Dalia Satkauskytė / Jūratė Sprindytė / Gintautė Žemaitytė

Vilnius, 2010 spalio 26
kritikuklubas@gmail.com
Ministrui kreipimasis įteiktas vakar, galbūt gruodžio pradžioj įvyks diskusija apie šituos dalykus.
Kodėl pasirašiau? Geriau bent tiek, negu virkavimai po vieną ar grupelėmis.
P.S. Kreipimąsi taip pat pasirašė: Elena Baliutytė-Riliškienė / Loreta Mačianskaitė / Valentinas Sventickas.

2010-10-25

(127) Donelaitiana, i

Foto iš skyscrapercity.com
Ne tokiu įrašu ketinau pradėt donelaitianą tinklarašty. Nuo pasižvalgymo po 2010-06-03 LR Seimo priimtą nutarimą nr. XI-878 „Dėl 2014 metų paskelbimo Kristijono Donelaičio metais ir Kristijono Donelaičio 300-ųjų gimimo metinių minėjimo 2010–2014 metų programos metmenų“ (ypač tą programą – įdomių dalykų ten priplanuota). Ir apžiūrėtos parodos „Dailininkai skaito Donelaitį“ įspūdžiai likę rankrašty (pasipiktinimą dėl pranešimo žiniasklaidai esu išreiškęs). Bet ką jau padarysi.

Vakar išgirdau, kad Stačiatikių Bažnyčia nori pasisavint (o kaip kitaip pavadinsi) Kristijono Donelaičio statytą evangelikų liuteronų bažnyčią Tolminkiemy. Užsienio reikalų viceministras poetas Evaldas Ignatavičius tikina:
Siekiame ir stengiamės įrašyti į visus mūsų susitikimų protokolus, kad jis [t.y. Donelaičio memorialinis muziejus Tolminkiemy] įgautų aukštesnį statusą – visos Rusijos muziejaus statusą. Ir, manau, kad tai mes pasieksime – turim puikius ryšius ir su Kaliningrado srities administracija, ir [su] Rusijos kultūros ministru ne kartą yra apie tai kalbėta. Svarbiausia, kad muziejus išliktų, kad būtų remontuojamas toliau.
Kas numatyta padaryt pagal Seimo priimtąją Programą Tolminkiemy (svarstymo stadijoj taip vadinosi ketinamų atlikt darbų sąrašas; programos metmenim tapo artėjant priėmimui: programa – įpareigojamąjį atspalvį turintis žodis, o va programos metmenys – ramesne sąžine bus galima dalies numatytų darbų ir nepadaryt)?
II. KRISTIJONO DONELAIČIO ISTORINIO PAVELDO RENOVAVIMAS IR ĮPRASMINIMAS
94. Tolminkiemio evangelikų liuteronų bažnyčia, atstatyta 1979 metais
94.1. Suremontuoti pastatą
94.2. Nudažyti išorės ir vidaus sienas
94.3. Įrengti šildymą
94.4. Mauzoliejaus prieangio nišą užpildyti vitražu arba horeljefu
94.5. Pastogės konstrukcijas padengti antipirenu
94.6. Įrengti vargonus
VYKDYTOJA: Vyriausybė; TERMINAS: 2013
Paieškojau, ką rusai rašo apie šitą reikalą. Štai čia, ką mano Nikolajus Akimovas. Juokingiausia, kad neužmirštas kultūros exministras R.V., padovanojęs už reprezentacines lėšas pirktą dulkių siurblį, bet užmirštas užsienio reikalų exministras V.U., padovanojęs tokiu pat būdu pirktą žoliapjovę.
P.S. Pamėginau įsivaizduot tokią situaciją: pastatas perduodamas Stačiatikių Bažnyčiai, nes ji pažada „saugot Donelaičio atminimą“. Bažnyčių „virsmas“ cerkvėm juk jokia naujiena. Kaliningrado srities valdžiai teks rinktis, į kieno norus atsižvelgti, – savos Bažnyčios ar kaimyninės valstybėlės.

(126) Der Zeitgeist, 1910

Rusijos Imperijos činovnikas rašo laišką žemaičiui veterinarijos gydytojui su aukštuoju:
mano Viršininkas, Его Превосходительство Управляющій Государственнымъ Коннозаводствомъ, liepė Jums pranešti, kad, nors ir labai gaila, negali dabar Jūsų paskirti į Vilniaus žirgyną, nes būtumėte du katalikai – ir žirgyno valdytojas, ir vyriausiasis veterinaras, o taip на казенной службѣ не пологается. Va jei valdytoju taptų ne katalikas, tada mano Viršininkas greičiausiai Jus ten paskirtų.
Примите увѣреніе въ совершенномъ почтеніи
[parašas]
Tokią frazę galima įsivaizduot parašytą tik ikireformine kirilica.

2010-10-24

(125) Tarp kitko: biblioteka ir изба-читальня

Kai kartkartėm per TV pamatau „Dviračio šou“ bratkas, reklamuojančius projektą „Bibliotekos pažangai“ (koks geras daiktas tas internetas), vis prisimenu prieš maždaug 70 metų vykusį bibliotekų „pažanginimą“. Kaip tai buvo daroma, pvz., Pasvaly:
Per Lietuvą nuvilnijo sovietų valdžios inicijuotas pirkių skaityklų steigimo vajus. Sovietams reikėjo savo „kultūros pasiekimus“ perkelti į okupuotą valstybę. Tokia naujovė atsirado ir Pasvalyje. Prie bibliotekos 1941 m. pradžioje įsikūrė pirkia skaitykla, jai vadovavo iš Paberžėlių kaimo kilęs komjaunuolis Adolfas Medelinskas. Pirkioje skaitykloje pasvališkiai galėjo pažaisti šaškėmis, šachmatais, paklausyti radijo laidų. Buvo įsigyta keletas muzikos instrumentų, suburtas nedidelis orkestrėlis, vakarais grodavęs liaudiškas melodijas. (Po knygos ženklu: Pasvalio Mariaus Katiliškio viešosios bibliotekos septynių dešimtmečių kelias, 1937–2007, sudarė Danguolė Abazoriuvienė ir Zita Baltrušiūnienė, Pasvalys, 2007, p. 37)
Kas tuolaik darėsi su bibliotekos knygų fondu, žinom.
Ne, nenoriu vest jokių tiesioginių paralelių. Bet asociacijų kyla, ir tiek.

2010-10-22

(124) Dvi nuomonės apie vieną knygą

„Žara“ išleido istorikės Ingos Baranauskienės romaną Durbės mūšis: Nepasidavę lemčiai.
Prieš savaitę NŽ-A nr. 9/10 p. 356 apie šį kūrinį perskaičiau:
Pastaruoju metu istorinių romanų Lietuvoje pridygo kaip grybų po lietaus. Žinoma, tai susiję su Tėvynę purtančiais didingais istoriniais jubiliejais, paskatinusiais ne vieną griebtis plunksnos ir priminti Tautai šlovingus laikus. Deja, retas kūrinys būna vertas didesnio dėmesio ir dažniausiai teapsiriboja praeities Didžiavyrių garbstymu. Taip atsitiko ir su Baranauskienės romanu, nesugebėjusiu sukurti nei įdomios istorinės fikcijos, nei patraukliai pristatyti šalies praeities epizodo. Schematiški personažai, nevykę dialogai, nuobodi mūšio scena, banaliai tyra meilės istorija, virstanti pseudopagonišku hapyendu – viskas dvelkia kiču ir primityvumu. Tai nepavykusi panegirika, erzinančiai agresyviai peršanti mintį: vardan tos Lietuvos, nereikia rašyti bet kaip, bet kam ir bet ko.
O va šios dienos Literatūroj ir mene nuolatinis (pa)skaitinių rašytojas Mindaugas Peleckis visai kitą nuomonę reiškia:
Iš I. Baranauskienės turėtų mokytis [...] rašytojai (norintys rašyti istorinius romanus). [...] Knyga parašyta talentingai, 35 jos skyriai – įtraukiantys, žavi gyva romano kalba, išmoningai parinkti veikėjų vardai [...]. Knyga turėtų skatinti patriotizmą ir meilę tėvynei [...].
Tomas Baranauskas pristatydamas žmonos romaną pateikė ir ištrauką. Iš tiek spręsdamas, pritariu NŽ-A „Knygų mugėj“ slapyvardžiu Alefijus Vargalys prisidengusiojo ar prisidengusiosios nuomonei.
Jei tokia kalba imta laikyt „gyva“, tai man jau laikas mirt.

(123) Tarp kitko: Baltijos Asamblėjos premija

Antanas Žukauskas
prie autoportreto
Jau vakar vakare imta skleist žinia, kad šiandien Seimo Pirmininkė I.D. dalyvaus Rygoje vyksiančioj Baltijos Asamblėjos sesijoj. Išgirdęs pagalvojau: pala, o kas šįmet pelnė BA premijas? Pasirodo, nuspręsta jau seniai, rugsėjo 24:
LITERATURE: ENE MIHKELSON (Estonia), poet and prose writer. Nominated for her collected poetry “Torn” (Tower, 2010).
ARTS: ANTANAS ŽUKAUSKAS (Lithuania), artist, sculptor. Nominated for professionally communicating the past values in fine art, striking the right balance between the modern and the traditional, and for promoting the Baltic identity in the world.
SCIENCE: JĀNIS STRADIŅŠ (Latvia), academician, has been nominated for his book “The Beginnings of Science and Higher Education in Latvia” (2009).
    Latviai ir estai paskelbė šią žinią kitądien: žr., pvz., čia latviškai, o čia estiškai.
    O mes kada galėjom sužinot? Pamėginkit pagooglint: „Baltijos Asamblėjos premija Antanas Žukauskas“. — 0.

    Šiandien Rygoj bus apdovanoti laureatai. Gal ryt ką nors ir apie A.Ž. praneš, ne tik ką I.D. ten šnekėjo.
    A.Ž. darbų galima pasižiūrėt, pvz., čia (iš ten ir nuotrauka pasiskolinta).

    2010-10-21

    (122) Memorialiniai muziejai: Vilnius vs Ryga

    Bernardinuos.lt skaitydamas Antano Šimkaus užfiksuotą pokalbį apie Vilniaus memorialinius muziejus, priėjau Kristinos Ulevičiūtės, savivaldybės Kultūros, sporto ir turizmo departamento direktorės, pasisakymą:
    Miestas šiandien pats sau kelia labai aukštų uždavinių, ir jei šiandien kalbėtume apie memorialiką, tai memorialinis muziejus ir apskritai muziejų kultūra yra labai siauras spektras. Aš nesakyčiau turizmo departamento šefui: „Būkim malonūs, ir įtraukime į tą leidinį būtent memorialinius muziejus kaip lankytinas vietas.“ Kodėl? Todėl, kad nė viena turizmo kompanija nesiimtų, tiesiog atsisakytų šitos paslaugos. Aš sakau labai atsakingai.
    Memorialika nėra užsienio turistams, turizmo rinka labai pretenzinga, jinai ignoruoja mūsų žmones, mūsų visuomenę.
    Ir prisiminiau iš Rygos turizmo informacijos centro šiąvasar draugės pasiimtą brošiūrą, kurioj siūloma aplankyt ne vieną nac. memorialinį muziejų (daiktas angliškas, išeitų, skirtas turistams; ir muziejų pavadinimus pateikiu angliškai, po jais pakišdamas nuorodas į internetinius puslapius, jei turi):
    Išvada peršasi tokia: Rygos turizmo organizatoriai geresnės nuomonės apie atvykstančiuosius, tikrai nemano, kad jie a priori „ignoruoja mūsų žmones, mūsų visuomenę“.
    P.S. Grįžęs iš Rygos, norėjau palygint, kiek su literatūra susijusių muziejų siūloma aplankyt Vilniaus svečiams ir viešnioms. Rugsėjį užsukau į informacijos centriuką, kuris glaudžias tame pat statiny kaip ir R-Kioskas šalia Katedros aikštės ir paprašiau analogiško – Vilniaus muziejų angliškai. – „Neturime tokio.“ Ir pasiūlė Vilnius: Visitor’s Guide. Ten teradau du:
    • Alexander Pushkin Literature Museum (Subačiaus Str. 124),
    • Museum of Adomas Mickevičius (Adam Mickiewicz) of the Vilnius University Library (Bernardinų Str. 11).
    Pozicija aiški: venclovų, mykolaičių-putinų, krėvių etc. net neverta siūlyt – niekam nebus įdomu.
    Tiesą sakant, visada šiek tiek pykteliu, jei kas lepteli: „Ai, šitas tau tikrai bus neįdomu.“ – Nespręsk už mane, pats galiu (ir noriu)!
    O grįžtant prie Kultūros, sporto ir turizmo departamento direktorės pozicijos, galima tarstelt (irgi labai atsakingai): nespręskite apie kitus pagal save.

    P.P.S. Tarpžemyniniai tinklaraštininkų mainai: aš Miniui lietuvišką numeruotą medį, jis man – miškinę šlepetę iš Ohio valstijos.

    2010-10-20

    (116.2) Jokių: ar [...]! (ir dar šis tas)

    Buvo įrašas apie IQ, raštingumą ir savigarbą.
    Buvo klausimas: Paprasčiausias sutapimas ar [...]? Apgailėjau negalįs patikėt, kad galėjo atsitikt ir stebuklas, t.y. kad kas nors ar iš IQ. The Economist (Simo patartas, įrašo nuorodą nusiunčiau adresu redakcija@iqeconomist.lt), ar iš JCDecaux ėmė ir sureagavo.
    Ir teisingai dariau netikėdamas, nes vakar išėjęs iš VDA žiūriu – kitoj Maironio gatvės pusėj prie Menų spaustuvės puikuojasi ta pati reklama.
    Kad nebūtų toks striukas įrašas, dar pridursiu vieną istoriją:


    Laimė ir pilnatvė už $291.95

    Viskas dėl tos nelemtos visaskaitystės. Negaliu praeit pro skelbimų lentas nestabtelėjęs. Miesteliuos jos baisiai įdomios, bet ir Vilniuj kai kurios visai nieko. Va viena kabo Pylimo gatvėj prie garsiojo namo, kur leistas Atgimimas (ne tik, bet ne apie tai kalba). Žiūriu, lapelis prisegtas, kurį ir jūs matot. Keistokas būdas reklamuot interneto puslapius, bet ko tik nebūna. Savaitgalį tvarkydamas fotoarchyvą vėl už to skelbimo užkliuvau. Ir – patikrinau. Esmė atskleista pavadinimu: laimė ir pilnatvė už $291.95. Toks biznis, kurį sugalvojo Lesteris Levensonas. Kaip skelbia reklama,
    1952 metais, kai Lesteris buvo 42 metų amžiaus, gydytojai pasakė, kad jis gali mirti bet kurią akimirką; tad iš ligoninės tąsyk išsiuntė namo. Namie, siaubingai bijodamas mirties, nepasidavė - jis nutarė pats savyje rasti atsakymus, kodėl taip jam nutiko, ir uždavė sau tris klausimus:
    Kas yra laimė?
    Koks mano ryšys su pasauliu?
    Kas aš esu?
    Atsakęs į šiuos klausimus, per tris mėnesius jis visiškai pasveiko ir net 42 metus gyveno be gydytojų pagalbos, kupinas energijos, laimingas. Be to, be didelių pastangų greitai tapo milijonierius ir, svarbiausia, sukūrė metodą [The Release Technique], kurio pagalba kiekvienas žmogus gali siekti laimės ir pilnatvės.
    Nusiperki, regis, 15 CD, perklausai – ir… pasijunti išdurtas. Tiksliau – išsidūręs. Just business, kai kas pasakys. Nė velnio. Mulkint lengvatikius – ne biznis. Va dabar šneka apie antkainių reguliavimą ir pan.; būtų mano valia, galvočiau, kaip uždraudus visokias akcijas, nes tai yra nedoras gundymas pirkti tai, ko tau nereikia. Net iš dviejų žmonių girdėjau: prisipirko kažkokio sūrio gaminio, kurio net šuva neėda. (Stop.)
    P.S. dėl juoko: paleisk.lt „įkvėpė“ kitą pavadinimą – nuleiskš.lt. Atsidarai, o ten per visą ekraną klozetas su bakeliu, tokiu aukščiau kabančiu. Skylėn įrašai nuleist norimo daikto, reiškinio ir t.t., ir pan. pavadinimą, gali ir nuotrauką ar video įkelt, tada patrauki už virvelės – ir pasigirsta ausiai mielas nugurguliavimas. Tą sūrio gaminį taip reiktų nuleist. Ir paleisk.lt. — Va tokia idėja. Dovanoju, nors tikriausiai niekas nesusigundys.

    2010-10-19

    (121) Rastinukai, xv: Petkevičiaus sapnas

    Veiksmas vyksta praėjusio amžiaus 7-o dešimtmečio pabaigoj Nidoje. Prisimena poetas ir literatūros kritikas Levas Losevas (1937–2009):
    [...] įgyta netikėlio reputacija suartino mane su lietuvių vaikų rašytoju Vytautu P. Su tuo milžinu mudu kitą rytą leidomės į Thomo Manno namą-muziejų. Vytas pasiėmė du butelius konjako. Namas, tiesą sakant, buvo uždarytas, tačiau tarnautojas Vytui atrakino duris, o pats, palikęs mudu vienu du, pasišalino. Pavaikštinėjom po kambarius, iš kurių nieko nepamenu, išskyrus kopas ir Baltiją už langų. Paskui susėdom Nobelio premijos laureato kabinete, pasidėjom savo konjaką ant stalo, prie kurio buvo parašytas romanas Juozapas ir jo broliai, ir kraupiai nusigėrėm (menki juokai – po puslitrį galvai).
    Labai girtas Vytas labai girtam man ėmė pasakoti apie savo jaunystę. Kodėl jis, būdamas penkiolikos metų, apgavo sovietų valdžią savo milžinišku ūgiu ir kaip aštuoniolikmetis buvo priimtas į baudžiamąjį būrį, – jau nebepamenu, tas paskendo girtose miglose. Regis, tėvą komunistą nužudė priešai, bet gali būti ir visai kitaip. Būrys gaudė „miško brolius“, bet svarbiausias dalykas, kurį apie kovinę jaunystę prisiminė mano pašnekovas, buvo žmonių šaudymai. Po šaudymų prastai miegodavęs, kamavę košmarai. Ypač baisus buvęs toks: apyaušriu ar sutemose jis šaudąs senyvą vyrą vienais apatiniais – šaudąs, o tas negriūnąs. Ir štai kartą Vytauto būrys gaunąs eilinį nurodymą šaudyti. Pilkšvas apyaušris, šūviai, visi griūvą, tiktai senyvas vyras vienais apatiniais tebestovįs. Vytas kalbėjo, o aš, įbedęs girtą žvilgsnį į jo neįtikėtinai dideles rankas, tvirtai sunertais pirštais padėtas ant Thomo Manno stalo, šiurpau iš siaubo: budelio rankos. („Prie Thomo Manno stalo“, iš rusų kalbos vertė Antanas Gailius, Naujasis Židinys-Aidai, 2010, nr. 9/10, p. 324)
    Kad Vytautas P. = Petkevičius (1930–2008), vargu ar verta tikslint.
    Nežinau, kaip jums, bet man šis užfiksuotas vaizdas įstrigo nedingstamai. Regis, žinomi biografijos faktai (buvo stribas), bet tas pasakojamas sapnas suteikia papildomą dimensiją, ir – nedingstamai. Kita vertus: visai galimas dalykas, kad V.P., kuriam puslitris galvai nieko daug nereiškė, ekspromtu sukūrė tą gero siaubo filmo vertą situaciją su negriūvančiu senoliu vienais apatiniais – iš noro pašiurpint septyneriais metais už save jaunesnį žmogų, kurį greičiausiai laikė pirmą ir paskutinį kartą sutiktu „žydeliu iš Leningrado“. Ir tai jam pavyko.
    Kol teksto dar neperspausdino lrytas.lt, jį visą .pdf formatu galima paskaityt čia. (Kad ir dėl epizodo, kuriame užfiksuota, kas sovietmečiu stovėjo toj vietoj, kur 1870-04-22 gimė Uljanovų Vladimiras, vėliau persivadinęs Leninu.)
    P.S. Prieš pusmetį perskaičiau kažkada l. populiarų V.P. apybraižų rinkinį Yra šalis (I variantas 1975, II – 1983 [šitą skaičiau], net du leidimai, išversta ir į estų kalbą), – kai pagalvoji, viena įtaigiausių skaitytojo sąmonei sovietizuoti skirtų knygų. Turėjo talentą. Kainas tikrai buvo talentingesnis už Abelį.

    (120) Visiškai tarp kitko: kava, darbas ir bulvės

    Šįryt rūkydamas pirmą cigaretę prisiminiau užrašą ant Žaliojo tilto šono.
    Be kavos ir darbo, kas dar atsitiko vakar, tiesiog pirmadienį?
    Išlipęs iš troleibuso prie Žirmūnų tilto, užfiksavau dvi bulves, kurių šešėliai ilgiausi iš matytųjų.
    Ir daugiau tokių tikriausiai nebepamatysiu.

    Juokinga.













    P.S. Per Žinių radiją ką tik išgirdau naujai parengtą „raziną“: remiantis Tomu Venclova lryte.lt pakartota, kad kurdamas Tautiškos giesmės žodžius (pirmąją eilutę: „Lietuva, Tėvyne mūsų“) „Kudirka tiesiog pacitavo A. Mickevičių [„Litwo! Ojczyzno moja!“], nes labai jį gerbė“. — Geresnės semantinės klausos tikėjaus iš poeto: tos dvi eilutės skiriasi esmingai – dėl vartojamų įvardžių (Mickevičiui „mano“, o Kudirkai „mūsų“).

    2010-10-15

    (119) Broliai ir sesės Vileišiai

    Kiekvienąkart pamatęs šitą skelbimą pagalvodavau: kodėl tik Petrui, Antanui ir Jonui? O Anuprui? Kodėl plakato rengėjai žiauriai nupjovė vieną brolį (pirmą iš dešinės; visa nuotrauka iš čia)? Kodėl per prastas pasirodė Anupras? Kad apie jį Jonas Aničas monografijos neparašė? Ar kad buvo tik inžinieriaus Petro pagalbininkas?
    O kaip vyriausiasis Kazimieras, paveldėjęs tėvo ūkį? O Juozas, išėjęs į kunigus? O seserys?
    Ar šeimą, tautą ir valstybę simbolizuot teturi teisę inžinierius, gydytojas ir teisininkas, kurie būtinai privalo būt ir vad. visuomenės veikėjai?

    Dabar jau įvykęs ir paminklo konkursas, ir nugalėtojai paskelbti – Regimantas Midvikis, Linas Krūgelis ir Ričardas Krištapavičius (jų sukurto paminklo projektas iš čia).
    Žiūrėdamas pagalvojau: prie stalo sėdi trys broliai, bet žvelgia ne viens į kitą, o kažkur tolyn – ar ne ateinančius brolius ir seseris pamatė? Vietos prie stalo yra.
    Pasispaudus, ir Vileišienės tilpų.
    Ir dar: tai bus paminklas ne Lietuvos kėlėjams, o daugumos supratimui, kas yra laikytini kėlėjais.

    (118) Du Kristaus mediniai veidai

    Kad šis įrašas atsirado, ačiū kolegei R.P. Tvarkydama ikonografinę medžiagą, susijusią su 1937-ų Paryžiaus pasauline paroda, vis pacituodavo ką nors iš Gabijos Surdokaitės straipsnio. Užkibau, nes atmintis pasiūlė priedurą.

    Taigi, pagrindinis Lietuvos ekspozicijos akcentas buvęs salės vidury ant pjedestalo sėdintis didžiulis rūpintojėlis. Parodos Lietuvių skyriaus komitetas norėjęs, kad būtų kokių 3 metrų ir išdrožtas iš ąžuolo. Juozas Mikėnas, kuriam patikėta įvykdyt užsakymą, pagal nežinomo liaudies meistro drožinį padaręs metru mažesnį (202 cm), o svarbiausia – gipsinį. Ir atsisakęs „pervest į medį“, nes jis ne drožėjas, o skulptorius esąs.
    Parodoj oficialiai prancūziškai skelbta, kad skulptūrą pagal Mikėno modelį išskobęs „senas valstietis, dar nepamiršęs dievdirbystės tradicijų“, nors iš tiesų buvę visai kitaip: rūpintojėlį išdrožė amatų mokyklos instruktoriai, o baigė, galutinę formą suteikė tuomet Kauno meno mokykloj mokęsis Vytautas Kašuba.
    O dabar apie svarbiausią dalyką: viskas buvo daroma degamai, spaudė laikas, nebeliko kada išdžiovint ąžuolinės skulptūros, tad savaitę buvo verdama aliejuj – į ką būt buvę panašu, jei Paryžiuj būt ėmusi skilinėti?

    Rugpjūčio pabaigoj – rugsėjo pradžioj teko iš Biržų važinėt į Likėnus. Vasarą ten autobusai neužsuka, tik nuo rugsėjo 1-os, tad išlipi Pabiržėj ir pėdini porą kilometrų. Apžiūrėjau Pabiržę. (Apie namą, kur gyventa kardinolo Vincento Sladkevičiaus, jau rašiau priedure.) Buvau užsukęs ir bažnyčios šventoriun, kur 1999-ais buvo pastatytas memorialas Pabiržės parapijos 1940–1990 metų tremtiniams ir politiniams kaliniams atminti. Akmens plokštėse iškaltos pavardės, tremties ar kalinimo vietos, o centre, po stogu, – Kristus. Kaip dažniausiai būna, spaudė laikas, ir nebuvo kada džiovint medžio. Ir jis, medis, pasielgė kaip tinkamas – suskilo.
    Ir teisingai padarė – bent man, toks jo veidas iškalbingesnis už išvirtojo aliejuj 1937-ais.


    Kaip ir tame pačiame šventoriuj esančių angeliukų veidai.

    (117) Apie mazochistinį katarsį

    Photo: Reuters, iš: ouest-france.fr
    Vakar, praėjus 69 dienos po nelaimės, žemės paviršiuj atsidūrė paskutinis iš 33 Čilės auksakasių (ir kodėl taip nepagarbiai juos kalnakasiais ar net angliakasiais vadinom?).
    Vis neišeina iš galvos vaizdas: paskutinis išgelbėtasis Luisas Urzúa ir prezidentas Sebastiánas Piñera priglaudę prie krūtinių šalmus gieda tikriausiai himną. Kiek čiliečių apsiverkė matydami šį vaizdą? Daug. Ir man ėmė gerklę gniaužt. Pasak BBC,
    Sebastian Pinera said he thought Chile was "more united and stronger than ever", and "more valued" worldwide.
    Ko tam reikia? Nelaimės, pasibaigiančios laimingai. Baisios nelaimės, pasibaigiančios baisiai laimingai.
    Ar ne panašiai, kaip dabar čiliečiai, mes jautėmės Kovo 11-ąją?
    Ir tik tarp kitko, kažkur toli šone, šmėkščioja/šmėkščiojo mintis: o gal geriau būtų buvę išvengus tos laimingai pasibaigusios nelaimės? Bet kita vertus, šnabžda mūsų mazochizmas, būtų buvus prarasta katarsio galimybė.

    2010-10-13

    (116.1) Paprasčiausias sutapimas ar [...]?

    Iš ryto įkėliau įrašą apie IQ, raštingumą ir savigarbą.
    Po darbo susitraukęs pėdinu Tuskulėnų rimties parko stotelės link svarstydamas, kada pradės šildyt, ir – o tai tau! – nebėr užfiksuotosios reklamos. Kita po stiklu įtaisyta, socialinė.
    Paprasčiausias sutapimas, pagalvojau.
    O gal [...]?
    Neeee, neturiu tiek jėgų patikėt, kad tai ne paprasčiausias sutapimas, o [...].
    Gaila.

    (116) Tarp kitko: apie IQ, raštingumą ir savigarbą

    Kol ėjo žurnalas Miesto IQ, skaitydavau, kokie 2/3 tekstų tikrai būdavo to verti. Kai š.m. pavasarį atsirado IQ. The Economist, lioviaus, nes kultūrai ten vietos liko mizeras. Politika ir ekonomika dominuoja. Kaip ir žurnale Valstybė.
    Jau kelios dienos grįždamas namo matau šitą reklaminį skelbimą. Kas bjauriausia, kad negaliu sustot perskaitęs tik didžiausias raides. Net jei reikia pasilenkt.
    Svarsčiau, kiek žmonių prisidėjo, kad šita reklama atsidurtų prieš mano akis. Vienas parašė tekstą, antras sumaketavo, trečias palaimino maketą, ketvirtas priėmė spaustuvėj, penktas atspaudė, šeštas pakabino po stiklu. Išeina, mažiausiai šeši. O ar bent vienas perskaitė? Na, tas, kas rašė, perskaitė, ką parašęs (tikiuos), bet vargu ar skaitė tai, ką gali perskaityt laukiantieji viešojo transporto.
    Visko atsitinka, kartais net stengiantis akys nepamato kokios vienos klaidos, bet kad būtų nepastebėtos keturios rašybos klaidos trijose eilutėse – netikiu. Neskaityta, ir tiek. O griaudžiausia, kad taip parašyta užkabinus antraštę „Intelektualios žurnalistikos tradicijos“. Kaip čia neprisiminsi žodžio simboliška, jei vyr. redaktorius žadėjo:
    Bendradarbiaudami su tarptautinį pripažinimą pelniusiu savaitraščiu „The Economist“ sieksime ir Lietuvoje tapti patikimos, solidžios, analitinės spaudos simboliu“, – sakė V. Laučius. (cit. iš čia)
    Ir dar: Būdamas JCDecaux atsakingo asmens vietoj, tikrai atsisakyčiau skelbt tokią reklamą: negerbiat savęs – jūsų reikalas, o mes turim savigarbos.

    P.S. Gazetos Wyborczos internetinėj svetainėj yra įdomus dalykas – pristatytas projektas „Jestem przeciętnym Rosjaninem“. Homo simplex. Tie, kurie patys mano tokie esą. Jei gerai supratau, tai pradžia. Tikėtina, atsiras ir „Jestem przeciętnym Litwinem“.

    2010-10-04

    (115) Der Zeitgeist, 1994-05-11

    Atsitiktinė diena, trečiadienis. Ką žmonės galėjo pamatyt per tris lietuviškus TV kanalus (nurašau nuo Lietuvos žmogaus teisių gynimo asociacijos savaitraščio Pozicija, 1994-05-09—05-15):
    Lietuvos televizija
    8.00 Programa. 8.05 LTV informacinė laida. 8.35 Deutsche Welle žinios (vokiečių k.). 9.00 TF1 žinios (prancūzų k.). 9.25 Videofilmas „Giminės“. 6 serija. 18.00 Žinios. 18.10 Bi Bi Si žinios (su lietuviškais subtitrais). 18.40 Žinios (rusų k.). 18.50 Programa vaikams. Animaciniai f. 19.25 Japonų NHK kompanijos dokumentinis serialas „Nacionaliniai Japonijos lobiai“. 19.45 TV anonsas. 19.50 Kanadiečių serialas „Šuns namas“. 11 serija. 20.15 Diskusija apie Restitucijos aktą. Dalyvauja Lietuvos vyskupų konferencijos pirmininkas Vilniaus arkivyskupas A. Bačkis. 21.00 Panorama. 21.35 Videofilmas „Giminės“. 7 serija. 22.05 TV žaidimas „Paskutinis šansas“. 22.35 Pasaulio koncertų salėse. Dainininkas J. Kareras (Carreras). 23.25 Vakaro žinios. 23.40 Vilniaus Rokas-94.

    TELE-3
    7.00 CNN naujienos. 7.30 Anglų kalbos pamokėlė. 7.33 Žinios. 7.40 Muzika. 8.45 Meninis filmas „Santa Barbara“. 315 s. 9.35 Anglų kalbos pamokėlė. 9.40 Ryto žurnalas. 10.15 Laiškai iš Italijos. 11.00 Džiaukitės. 11.45 Liaudies muzika. 12.30 Alpės, Dunojus, Adrija... 13.00 CNN žinios. 13.30 CNN verslo naujienos. 14.00 Maistas ir vynas. 14.30 Atostogos rojuje. 15.00 Sportas poilsiui. 16.00 Anglų kalbos pamokėlė. 16.03 Muzika. 17.20 Animaciniai filmai. 17.55 Gegužinės pamaldos. 18.30 Jurbarko TV programa. 19.00 Naujausios žinios. 19.20 Anglų kalbos pamokėlė. 19.25 Su visomis smulkmenomis. 19.35 Meninis filmas „Santa Barbara“. 316 s. 20.25 Vitrina. 20.30 Žinios. 20.35 CNN žinios. 21.05 Muzika. 21.30 Anglų kalbos pamokėlė. 21.33 Laisvas žodis. 22.00 Meninis filmas „Havajiečiai“. 0.10 Anglų kalbos pamokėlė.

    Baltijos TV
    19.00 CNN valanda. * Lary King Live (anglų k.). 20.00 Žinios. 20.05 Pasaulio naujienos (CNN). 20.20 Rež. F. Triufo f. „400 smūgių“ (Prancūzija, 1959). 22.00 Baltijos naujienos. 22.15 F. „Blogo žmogaus upė“ (rež. G. Martin, 1972, anglų k.).
    Smagu užsiimt atminties menu – sugrįžt atgal. Anglų kalbos pamokėlės, o! Žaidimo „Paskutinis šansas“ nebeprisimenu visiškai... Informacijos srautų įvairovė be jokių lėkščių: DW, TF1, BBC, CNN, Jurbarko TV.

    (114) Tarp kitko: dar apie socialinę reklamą

    Kartą jau rašiau – apie vaikų mušimą ir talentą. Šįkart apie va tai, ką matot nuotraukoj.
    Rytą važiuojant į darbą troleibusas sustojo Žvėryno stotelėj suvisam. Teko laukt kito. Belaukiant ir užkliuvo akis už plakato, kurio siunčiamos žinios iškart nesupratau. Teko nueit į nurodytąją interneto svetainę, pasitikusią beveik metų senumo naujiena – apie tai, kas vyko pernai lapkričio 13–15 dieną. Pasiknaisiojęs radau tokią šviežiausią datą: 2010-01-13 – tada sukelti 2007–2008-ų VšĮ „Draugiški šeimai“ pranešimai spaudai.
    O kas daroma dabar? Jei teisingai supratau, tas pat, kas daryta pernai – vėl atseit socialinė akcija „Užleisk be eilės“:
    2009 m. rudenį vėl pakvietėme žmones užleisti be eilės nėščiąsias ir šeimas su mažamečiais vaikais. Akcijos tikslas – paskatinti apsidairyti, pamatyti, pastebėti šias socialines grupes ir palengvinti jų kasdienybę eilėse prie bankų, parduotuvių, kavinių, poliklinikų ir kitose viešose vietose.
    Šį kartą akciją rengėme kartu su LR Socialinės apsaugos ir darbo ministerija. Išplatinome apie 100 plakatų viešojo transporto stotelėse. Surengėme spaudos konferenciją. Akciją parėmė Vilniaus savivaldybė ir UAB JCDecaux.
    Ir plakatas tas pats.
    Vėl pinigus reikia įsisavinti?
    Na, neįžvelgiu tokių atsiprašant akcijų prasmės. Jei viešojo transporto stotelėse tie plakatai kabo, tai bent jau buvo galima užrašyt: „Įleisk be eilės“.

    2010-10-03

    (113) Tarp kitko: apie meną ir jo suvokimą

    Meninga ši savaitė buvo. Penktadienį pasižiūrėjau Šv. Jono gatvės galerijoj, ką dailininkai išskaitė iš Donelaičio (užfiksuosiu vėliau), o šįkart apie tai, kas pasiekė neieškant.

    Авдей Тер-Оганьян,
    iš projekto
    Радикальный абстракционизм,
    2004
    1

    Praeitą trečiadienį (09-29) per Svobodą Vladimiras Kara-Murza visą valandą kamantinėjo pašnekovus (menotyrininką Andrejų Jerofejevą ir Šiuolaikinio meno valstybinio centro direktorių Michailą Mindliną) apie konfliktą, kilusį dėl Avdejaus Ter-Oganiano darbų. Esą jų neleidžiama išvežt į Paryžių, Luvre vyksiančią apžvalginę parodą Le contrepoint Russe.
    Viskas ten labai miglota, bet kaip rimčiausias dalykas pateikiama Rusijos Federacijos kultūros viceministro Andrejaus Busygino nuomonė:
    Данные произведения автора Авдея Тер-Оганяна из серии «Радикальный абстракционизм» представляют собой абстрактные изображения – полотна [...] с подписями, которые могут быть восприняты как призывы, направленные на насильственное изменение основ конституционного строя, возбуждение национальной и религиозной розни. (cit iš čia)
    Ter-Oganiano darbas iš čia (ten yra ir daugiau jo darbų); rašo jis ir savo tinklaraštį. Paskaitinėjau, įdomu.
    Судом установлено, что граф Лев Толстой является русским экстремистом
    Būtent prieš tokio pobūdžio absurdus ir nukreiptas Ter-Oganiano šis darbų ciklas. Politiškai angažuotas postsocartas.

    Gil Vicente,
    „Auto-retrato matando George Bush“,
    2005
    2

    Ketvirtadienį (09-30) per „Panoramą“ išgirdau apie Gilą Vicentę. São Paule vykstančioj parodoj eksponuojama serija jo paveikslų, kuriuose tas pats personažas nusitaikęs pistoletu į George’ą W. Buchą, Mahmudą Ahmadinedžadą, Arielį Šaroną, popiežių Benediktą XVI, Anglijos karalienę Elžbietą II ir kt. Pasak dailininko, taip jis norėjęs pareikšt protestą prieš šiuos pasaulio politikos lyderius. Nupaišęs jaučiasi l. gerai, lyg būtų apsivalęs. Neišsiaiškinau tiksliai kurios, bet kai kurios organizacijos reikalavo nerodyt šitų Vicentės paveikslų, nes jie atseit skatina smurtą. Parodos organizatoriai atsisakė paklust reikalavimams.
    Ir kaip čia neprisiminsi prieš penketą metų vykusio vietinio skandalo, kai į nacionalinio transliuotojo eterį buvo paleista daina, prasidedanti žodžiais: „Nušoviau Brazauską, aš įvykdžiau tai, ką sumaniau“. Padariniai: abu „Akiračių“ laidos žurnalistai atleisti iš darbo, o AMB oficialiai atsiprašyta. (Apie įvykį plačiau žr., pvz., čia.)
    Dėl juoko: tokiais atvejais man vis prisimena vaizdas iš filmo: herojus apnuogina krūtinę ir iškilmingai išrėkia: „Стреляй, гад, всех не перестреляешь!“ (Blogis yra neįveikiama pasaulio dalis. Pasak Byrono?)
    Gilo Vicentės piešinys iš čia (ten yra ir kiti kontroversijas sukėlę paveikslai).

    3

    Menas arba nemenas yra ne tai, ką sukuria dailininkas, poetas etc., o tai, ką mes suvokiame žiūrėdami ar skaitydami. Ir juokingiausia ar liūdniausia, kai kas nors mėgina aiškinti, kad jis, menas ar nemenas, gali būti suvoktas „teisingai“ ar „neteisingai“.
    Norėdami (o gal ir ne) „išgarsėti“, menininkai privalo palikt perskaitomą „nulinį (aestetinį) suvokimo lygmenį“: raidėm užrašytą citatą iš kokio nors įstatymo, nupaišyt šaunamąjį ginklą prie smilkinio ar skulptūrą sukurt iš vamzdžio, kuris tinka ir kanalizacijai. Menas prasideda žingsniu giliau/toliau. Turiu galvoj tą patį kūrinį (Avdejaus Ter-Oganiano, Gilo Vicentės, Vlado Urbanavičiaus).

    P.S. Vis stovi prieš akis Robertas Antinis jaunesnysis (tėvą, R.A. be nieko, vis atsimenu ir jo Biržuos stovintį Laisvės paminklą, tad tą jr. prie sūnaus esu linkęs pridurt), per parodos ŠMC „Lietuvos dailė, 2000–2010: dešimt metų“ (po galais, kam tas prieduras, ką, mes iki 10 suskaičiuot nemokam?!) atidarymą ranka rodantis ne į eksponuojamus kūriniais, o į jų atėjusius pasižiūrėt pirmuosius lankytojus: mes tik ženklus kuriame, o jie atpažįsta ir suvokia, ką mes norėjom pasakyt (norima išgirsta frazė).
     P.P.S. Jau išėjo antroji Antinio knyga Į. Kol kas Vilniaus knygynuos niekur nemačiau. Tikriausiai prastai žiūrėjau. Pirmoji – Ir – bent man, buvo bene kūrybiškiausia lietuviška knyga. Jau tikriausiai nebeteks dalyvaut LLTI kūrybiškiausių knygų tuzino rinkimuose, bet: jei iki tol papuls į rankas naujaknygė, bent kitiems galėsiu pasiūlyt paskaityt/pasižiūrėt (iš publikacijų Nemune turiu susidaręs išankstinę nuomonę).
    Mano nuotrauka
    deepart.io perpiešas Eriko Varno stilium (nuotr. Prano Vasiliausko)