(cc) (by:) —vg— [filologas (platesniąja prasme) ir batautojas]

2018-09-30

(1111) Visiškai tarp kitko: klausimas be atsakymo, bent kol kas

avaitės vidury coll. Solveiga D., po trisdešimties metų vėl perskaičiusi Justino Marcinkevičiaus rašinį apie Dalią Grinkevičiūtę „Reabilituota – 1970 metais“ (Literatūra ir menas, 1988 V 28, nr. 22, p. 2–3), paklausė apie straipsnio P.S. „Honorarą skiriu paminklo stalinizmo aukoms statybai“: koks paminklas galėjo būt turimas omeny?
Pirma mintis: gal čia buvo vad. Juzeliūno komisijos iniciatyva? Ne, Sąjūdžio komisija stalinizmo nusikaltimams tirti, vadovaujama prof. Juliaus Juzeliūno, atsirado tik liepos mėnesį. Bet jau gegužį turėjo būt kas nors daugiau negu plika idėja, savaitraščio redakcija honorarą juk turėjo pervest į konkrečią sąskaitą. Gal tai buvo 1987-ais prof. Česlovo Kudabos iniciatyva įsteigto Kultūros fondo sumanymas? Bet kad Fondas labiau rūpinos atstatymu, ne statymu.
— šiandien dar truputį mėginau paieškot, aišku, tik googlindamas. Ką radau? Išnašą Daivos Citvarienės disertacijos Ideologiniai Lietuvos meno diskurso pokyčiai XX a. paskutiniajame dešimtmetyje (2008) ištraukoj; tekstas: „Atgimimo metais visuomenė aktyviai diskutavo apie Antano Vivulskio Trijų Kryžių, Katedros frontono skulptūrų, Kauno Vienybės aikštės paminklinio ansamblio, Juozo Zikaro „Laisvės“ ir kitų paminklų atstatymą. Beveik visi jie buvo rekonstruoti bandant sugrąžinti ne tik ankstesnį vaizdą (nors dažnai dėl ikonografinės medžiagos trūkumo naudotasi tik prastomis fotografijomis), bet ir vienareikšmę simboliką – kokios nors prasmės modifikacijos visuomenės daugumai atrodė nepriimtinos.[2]“:
[2] Vienas ryškiausių – Trijų Kryžių atvejis. Kultūros Fondo iniciatyva atkuriamą monumentą buvo siūloma dedikuoti stalinizmo aukoms, tačiau visuomenė tokį pasiūlymą priėmė labai kritiškai. Viešoje diskusijoje žmonės patys siūlė paminklo tremtiniams ir sovietmečio represijų aukoms variantus: realistinius vagonus, Lietuvos Motinos figūrą, Rūpintojėlio skulptūrą ir pan. Žr.: Koks bus paminklas stalinizmo aukoms? Vakarinės naujienos, 1989 02 09.
Reiktų kapstyt toliau, bet jau vartant popierinius leidinius, pradėt galima būtų kad ir nuo to rašinio Vakarinėse naujienose; epavelde.lt šito laiko spaudinių nėr, bent kol kas. (O gal jau kas nors yra išsiaiškinęs? Nežinau.)

2018-09-28

(1110) Visiškai tarp kitko: prieduras prie pasvarstymų Šimtmečio anketos siūlytom temom

[Taip juk dažnai būna: paleidi, iškeliauja, ir nebepavysi, kad ir kaip norėtum. Išspausdino popieriuj kokį tekstą, ir viskas – nei pataisysi, nei papildysi. O norėtųs.]
Svarstydamas Šimtmečio anketos siūlytom temom, iš mokytojų tepaminėjau Stasį Matjošaitį-Esmaitį, Sakalėlio autorių; jei būtų galimybė, norėtųs paminėt dar vieną žmogų – Stasį Tijūnaitį, 1923–1933-iais redagavusį Žvaigždutę, vėliau (iki sovietų okupacijos) Kregždutę. Abu leidinius pažiūrinėjau ieškodamas vieno žmogaus publikacijų. O užkliuvau už redaktoriaus atsakymų jauniesiems, taip sakant, bendradarbiams: kaip atvirai ir sykiu delikačiai atsakoma, ir kiekvienam konkrečiai; kaip tikras auklėtojas. Nesiplėtosiu, neturėjau laiko ilgiau pagalvot, tiesiog vienas atsakymas – kaip ryškus pavyzdys, kuriame atsiskleidžia ir pats StT (tekstas iš Žvaigždutės, 1932, nr. 11, viršelio p. II; antraštinė vinjetė iš Kregždutės, 1939, nr. 8, viršelio p. II):
Albinai Striūpaitei Igliaukoje. Aš branginu kiekvieną raštą, kurį gaunu iš mažųjų skaitytojų. Visokių raštų aš gaunu: gerų ir nevisai gerų. Bet aš kiekvieną raštelį rūpestingai perskaitau, atsidėjęs apsvarstau ir duodu tinkamą atsakymą. Neseniai išgirdau patarimų, kad aš tuos raštus tiesiai mesčiau šiukšlynan, su jais nesiterliočiau, jais sau brangaus laiko negaišinčiau. Ne, aš taip daryti negaliu: taip darydamas aš nustočiau būti vaikų laikraščio redaktorium. Aš gerai jaučiu, kaip vaikai labai myli „Žvaigždutę“ ir mane kaip redaktorių ir mokytoją. Todėl taip daug vaikų man rašo įvairiausių raštelių, įvairiais dalykais teiraujasi. Ir aš nepalieku be atsakymo jokio rašto: vieniems atsakau „Žvaigždutėje“, kitiems laiškais. Vaikams aiškinu, juos mokau, tinkamus raštelius dedu „Žvaigidutėn“. Aš tik noriu, kad visi Lietuvos vaikučiai gražiai augtų niekieno neskriaudžiami, augtų ir užaugtų geri, darbštūs ir teisingi mūsų krašto žmonės.
     O betgi pasitaiko vaikučių, kurie kokiais neišmanymais užduoda širdį savo tėveliams, mokytojams ir net man, redaktoriui. Čia jau tariu žodį tiesiai tau, Albinute, ir kitiems tokiems skaitytojams. Matai, tu, mažyte, blogai padarei „Žvaigždutei“. Tu atsiuntei jai eilėraštuką, kaip savo, ir paprašei, kad aš jį įdėčiau laikraštin. Aš perskaičiau. Jis man patiko. Aš maniau, kad tai bus žmonių dainelė, kad ją kur išgirdus užrašei ir „Žvaigždutei“ atsiuntei. Bet aš pradėjau abejoti. Mane ėmė neraminti mintis – ėmė man rodytis, kad ne tavo eilėraštukas. Tik aš negalėjau greituoju patikrinti. Juk ir negalima vienam žmogui viskas atsiminti, viskas pasaulyje žinoti. Taip aš abejodamas nubraukiau trečią posmelį, kur buvo kalba apie bernužėlį, ir eilėraštuką su kitais rankraščiais „Žv.“ 8 numeriui balandžio mėnesio 9 dieną nusiunčiau spaustuvėn. Surinktą numerį patikrinti iš spaustuvės gavau 15 dieną. Aš vėl sustojau prie to eilėraštuko galvodamas, kad, gal, vistiek ne Albinutės jisai parašytas. Jau norėjau išmesti parašą. Ir susilaikiau galvodamas: gal gi nėra negera toji Albinute – gal jos tikrai išgalvotas eilėraštukas. Ir taip išsiunčiau spaustuvėn. Bet štai iš „Žv.“ prieteliaus P. P. gaunu pranešimą, kad eilėraštukas yra ne tavo, bet J. Merkšaičio iš 1929 metų „Laimės Kalendoriaus“. Štai neteisybė ir išėjo viršun. Ir ką aš apie tave pagalvojau, Albinute? Tu blogai padarei. Tu sumelavai man ir visiems „Žv.“ skaitytojams. O ar tu girdėjai, kas melą pasaulyje išgalvojo, kas žmones meluoti išmokė? Taigi. Ir žmogus meluodamas daro kaip negeroji dvasia. Albinute, tu ir kitą kartą man atsiuntei eilėraščių. Bet aš juos sunaikinau, nes pabijojau, kad vėl nebūtų neteisybės tarp mūsų. Susiprask, mažyte. Aš noriu, kad visi „Žv.“ skaitytojai būtų teisingi vaikai. Melas yra baisus daiktas: su melu darosi pasauly visos apgavystės, suktybės, skriaudos, galvažudystės, tai yra visos neteisybės, visos nuodėmės. Todėl aš taip viešai ir smerkiu melą, kad nė vienas „Žv.“ skaitytojas daugiau nebesusidėtų su tuo piktosios dvasios išmislu – melu.
Dabartiniai socialiniai pedagogai tikriausiai sakytų, kad viešas gėdijimas yra per žiauru, gali turėt nepageidaujamų padarinių vaiko psichikai; greičiausiai taip. Tik nereiktų dabartinių nuostatų taikyt atgaline tvarka.
P.S. Ar išsaugotas Stasio Tijūnaičio archyvas? (Gal Švietimo istorijos muziejuj Kaune saugomas? Nežinau.) Jame galėtų būt labai įdomių laiškų.
P.P.S. (IX 30) Perskaičiau brošiūrą, kurios viršelis lt.wikipedijoj įdėtas nuotraukos vieton, – 1995-ais išleistą Jono Laurinavičiaus biografinę apybraižą apie StT. Taip, Tijūnaičio archyvas spėtam muziejuj, tik jis vadinamas Pedagoginiu muziejum. Dėl laiškų – ne tik jam rašytų turėtų būt, bet ir jo (pasilikdavo nuorašus). Ir dar daug ko kitko ten yr.
Kaip batautojas, imsiu ir pacituosiu, ką StT rašė laiške Kaziui Ulvydui 1965 XI 4:
ČEBATAI. Kodėl būtinai auliniai batai? Kad čebatai svetimi? O juk ir batai nesavi. Jei nebūtų kažkada atsiradę čebatai, tai neturėtumėm tautosakoje nei čebatorių (šuva čebatorius, šiaučius), nei Čebatorių pavardžių, nei Čebatoriškių gyvenviečių ties Taujėnais ir į pietus nuo Valkininkų. (cit. iš apybraižos p. 23)
Ir dar StT frazė, kurią ištarus per vieną iš mokytojų konferencijų 1949-ais baigės trumpa jo, kaip Kaišiadorių apskrities liaudies švietimo skyriaus inspektoriaus, karjera: „Jeigu nėra pionierių, tai mes jų iš medžio ir netašysime“ (cit. iš p. 10). Rado mokytojo darbą kitoj apskrity.

2018-09-25

(1109) Užparaštė, cxlii: apie mirtį Paryžiuj / pamačius Paryžių

— eilėraščio rankraštį saugo Silva Kurienė —
avasarį Lietuvos vyriausiojo archyvaro tarnyba virtualion erdvėn įdėjo Povilo Girdenio parengtą parodą „Atėjau į žemę sapnui...“, skirtą Rimui Burokui (*1953, vadinas, šįmet būtų 65-eri; truputį nustebau Pratarmėj neradęs paminėtos svarbiausios knygos – 2008-ais „kitų knygų“ ir Alytaus Jurgio Kunčino viešosios bibliotekos išleistų (Ne)gyvenimo fragmentų, kur sudėti eilėraščiai, įv. dokumentų faksimilės, nuotraukos, atsiminimų gabalai).
(Ne)gyvenimo fragmentų priešpaskutiniam puslapy įdėta faksimilė, kurią galima pamatyt ir parodoj (žr. dešinėj). Eilėraštis, kurį prisimenu, jei tik kas pradeda samprotaut, esą poetai išsipranašauja savo mirtį ir pan.
... Mirsiu pražilęs ir girtas
lapkričio rytą Paryžiuj...
parke kuždėdamas „silva
я получил „Gran Pri
— — — — — — — —
O lietingam rudens Paryžiu[j]
Pastatys man supuvusį kryžių.
Netikėtai iškritęs sniegas
               tavimi mane užpustys.
Mirė Vidaus reikalų ministerijos Pataisos reikalų valdybos ligoninėj Vilniuje, 1980 VIII 12 труп бывшего осужденного buvo palaidotas Rokantiškėse, bevardžių kapų plote: ряд 13, могила № 8 (dabar žinoma, kuris kapas jo).
— — vėl prisiminiau šį RB eilėraštį, popieryne užtikęs Arvydo Juozaičio rašinį „Pamatyti ir nenumirti“:
„Pamatyti Paryžių ir numirti“, – šis keistas posakis sklandė tarybiniais laikais inteligentų šeimų virtuvėse. Regis, jis buvo atklydęs į daugelio mūsų galvas iš kažin kurio tarybinio filmo. Vėliau, kai krito visos užtvaros ir sienos, kiekvienas galėjome savo nuožiūra pagalvoti apie vietą, kurioje norėtume numirti. Pamatyti tą vietą ir – numirti. Keista inteligentiška užgaida, gal net išsigimimas: pamatyti gyvenimo viršūnę, pabūti joje ir – stačia galva žemyn. Tarytum mirtis būtų koks eksperimentas, koks pokštas. Ir lyg mėgautųsi žmonės tuo ekscesu.
Šiaip jau paprasti ir padorūs žmonės miršta namuose, – nei šis, nei tas mirti kaip pamestinukui prie tvoros. [...] Žodžiu, tėvynė – dalykas rimtas, jos nepakeisi. [Etc.] (Šiaurės Atėnai, 2004 VII 24, nr 28, p. 2)
2004-ais AJ tapo kultūros attaché Karaliaučiuj, tai ir buvo užplūdusios mintys, ar norėtų ten, „kur mirė prūsai, kur mirė lietuvininkai“, ir jis numirt – „ne todėl, kad šitai pamačius daugiau nieko ir nereikia. Dėl kitos priežasties – čia mirti gražu.“ Nusprendžia, kad dar verta pagyvent, bent jau iki Karaliaučiaus 750-ųjų metinių. — Bala nematę, visiem visokių minčių ateina į galvą; už kitko užkibau: kokia posakio „pamatyt Paryžių ir numirti“ kilmė?
Tikrai iš filmo? Buvo toks – Увидеть Париж и умереть, bet jis tik 1992-ais pasirodė, tarybiniu nebevadintinas.
Pagooglinęs ir pasiskaitęs lyg turėtum patikėt, kad šita frazė iš Iljos Erenburgo 1931-ais išleistos knygos Мой Париж; l. daug kur taip rašoma; ir tik vienur radau nevierno tamošiaus (tokie visi turėtumėm būt googlindami) pastraipą:
Автором слов «увидеть Париж и умереть» считается советский писатель Илья Эренбург (1891–1967) и связываются они с его книгой «Мой Париж». Факт этот гуляет по интернету без цитирования. Только сообщается, что Эренбург в книге «Мой Париж» говорил читателю, будто в этом городе хочется «умереть от счастья». Но «увидеть Париж и умереть» и «увидеть Париж и умереть от счастья» (даже если такое словосочетание в книге имеется) — всё-таки не одно и то же.
Так что вполне возможно, что Эренбург к словам о Париже и смерти после посещения его отношения не имеет.
Beje, kai darbe užsiminiau apie šitas paieškas, jaunoji coll. Dalia pagooglino ir angliškai; ir užtiko dar tik pasirodysiančią Eleonory Gilburd studiją To See Paris and Die: The Soviet Lives of Western Culture. Įdomu, kaip ten paaiškinta posakio kilmė. (Jei kas nusipirksit ir perskaitysit, gal galėtumėt kaip komentarą parašyt?)

2018-09-23

(1108) Iš popieryno, xlix: kodėl susidegino Kalanta

ei kas imtų ir paklaustų: o kas tas Šiaurys Narbutas, kurio tekstą dabar skaitai?
Gal jau net daugiau negu prieš dešimt metų – staigiai tas laikas švilpia – nusižudęs kaunietis, rašęs daugiausia apie roko muziką, pirmiausia iš Nemuno atsimenu; nesu melomanas ar koks muzikos istorikas, skaitydavau, nes ŠN tekstuos išnirdavo žmonių, apie kuriuos nieko nebūdavau girdėjęs – sovietmečiu laisvais besijautusių,– kaip čia pasakyt? – siluetų; ir dar vienas dalykas: tie jo rašiniai atrodydavo lyg nuoskilos nepalyginamai didesnio dalyko, kuris likęs rašiusiojo galvoj.
Iš ŠN rašinio, kurį (vėl?) perskaičiau šeštadienį:
Mes buvo paskutinieji hipiai. Ilgiausiais tiesiais plaukais tuomet šlifavo Vladas Rukša, dabar žiedžiantis puodus Kalifornijoje. Kažin ar taip jau ir laimingas? Pirmųjų hipių nepažinojau. Su Kristupu susipažinau „Bomboje“. Pildė savo CD kolekciją. Iš jo sužinojau, dėl ko susidegino Kalanta. Mat tada, septyniasdešimt antraisiais, sovietai uždraudė popsešenus – mini roko festivalius Pabaltijyje. Hipiai nutarė protestuoti, metė burtus. Lietuviui nenuskilo. Romas Kalanta visai nenorėjo susideginti, bet žodis buvo duotas. Prieš užsipildamas tą trilitrį benzino, jis nusprendė geriau pasiaukoti didesniam tikslui ir sušuko: „Laisvę Lietuvai!“ Matyt, Aukščiausiasis paskutinę akimirką apšvietė protą.
Vėliau Haris Počobutas dainuodavo savo kūrybos bliuzą – „Romas Kalanta užsipylė bonką benzino, Romas Kalanta mums pasiaukojo. Kodėl man skauda nugarą, tegul atsako milicijos valdyboj“. Niekas jo neįskundė. („Tikrieji hipiai“, Nemunas, 2004 VI 3, nr. 8, p. 14)
— gal šita, ŠN rašiny užfiksuota, priežastis išties buvo pirminė? Paprastesnė, konkretesnė. „Dėl mano mirties kalta tik santvarka“ – per daug abstraktu.
(Gal jo rašiniai sutelkti vienan daiktan? libis.lt terodo 2002-ais išėjusią knygą Iš Niujorko požeminio traukinio: [poetiniai] tekstai ir nuotraukos.)

2018-09-14

(1107) Pakeliui į darbą, xviii: priminimas

nuo Žirmūnų tilto, 2018 IX 4
2018 IX 12
– Tu ką nors pažįsti iš Kupiškio? – šįryt paklausė draugė.
– Pusbrolis gyvena Kupišky.
– O tokią Moniką Tonkaitę?
– Kad ne, o kas?
– Va pasiskaityk, Milda [draugės marti] atsiuntė nuorodą:
Būtent respublikinio jaunųjų filologų konkurso laimėjimas mane nuvedė į skandinavistikos studijas. Iškart po laimėjimo literatūrologas V. Gasiliūnas pasigavo mane ir paprašė niekada nesustoti rašyti. Tuomet susimąsčiau ir (kaip ironiška!) mąsčiau keletą metų, nebesugebėdama nė sakinio suregzti. Patirdama visišką kūrybinę stagnaciją, apsilankiau Vilniaus universiteto laikraščio redakcijoje, bet dėl groteskiškų ir pašiepiamų tekstų manęs nepriėmė. Kiek vėliau gavusi pasiūlymą išleisti trumpų istorijų rinkinį, vėl sudvejojau savo jėgomis. Dabar stengiuosi rašyti kiekvieną dieną, visiškai nebebijau kritikos ir visoms mintims leidžiu lyg nevaldomai srauniai upei lietis.
– Matyt, tikrai patiko, jei taip sakiau, bet nieko nebeprisimenu. Prieš keletą metų atsisakiau būt vertintojas, per senas jau jaučiuos, bijau, kad nebesuprasiu rašymo intencijų, kurios pradžioj gal svarbiausia, nežinau.
— — Aišku, glosto savimeilę tokie perskaityti prisiminimai; ką nors pasakei – pasirodo, tavo žodžius prisimena, o pats jau ir užmiršai, ką esi sakęs, nors tepraėjo šešeri metai su uodegėle (pasitikslinau: 2012 IV 12–13 Pasvaly tas konkursas vyko). Bet gal nereikėjo sakyt, juk žmogų ištiko „kūrybinė stagnacija“? — Jei išleis kokią knygą, tikrai norėtųs paskaityt, bet ar norėsis ką nors vėl pasakyt? (Nebent tik sau?)