(cc) (by:) —vg— [filologas (platesniąja prasme) ir batautojas]

2013-03-29

(433) Tarp kitko: pagal kalendorių šiandien ir Didysis Penktadienis

Keista ši diena: prie laukujų durų Lietuvos ir ES vėliavos (Lietuvos įstojimo į NATO diena), salėj – mokslinė konferencija „Pavasario keleivis: Sigitui Gedai – 70“ („Poetas – žmogus, kuris bando pastatyti pasaulį iš žodžių“, pasak Stockholme nufilmuoto S.G., nugirdau per duris), o šiaip – lyg ir Didysis Penktadienis, kada derėtų mąstyt apie kančią, auką ir mirtį.
Apie ką šiandien mąsto 77,3 proc. Lietuvos piliečių, kurie per 2011-ais vykdytą gyventojų surašymą pasisakė priklausą Romos katalikų religinei bendruomenei? – va toks kvailas klausimas sukiojas galvoj.
Vadintis dar nereiškia būti.
Nors nesu toks skeptikas kaip Ksenija Jaroševaitė, 2005-ais įvertinta nacionaline premija už krikščioniškojo dvasingumo įprasminimą skulptūrose „Iš Jobo knygos“, „Pakopų psalmė“ ir „Piligrimai“:
Keista, bet krikščionys, katalikai Lietuvoje tapo didesne mažuma negu homoseksualai. Jeigu žmogus prisipažįsta esąs katalikas, į jį žiūrima kaip į ligonį, jeigu jis garbaus amžiaus – atleidžiama; reikia juk pasirūpinti ne tik gyvenimu...
Kai toks požiūris, mano kūryba mažai kam rūpi, nes pozityvūs dalykai traukia vis rečiau. (Nemunas, 2006-05-18, p. 2)
Ir dar kvailesnis klausimas susidėstė: ar ne daugiau teisybės apie mus pasakytų, tarkim, prekybos centrų pateikti duomenys, kiek procentų per gavėnią (02-12 – 03-31) sumažėjo mėsos pardavimas? (Na, bent jau šį penktadienį lyginant su paskutiniu sausio penktadieniu.)
[P.S. dėl aiškumo. Per gyventojų surašymą buvau pažymėtas kaip nepriklausąs jokiai religinei bendruomenei, nes agnosticizmas – ne tikyba.]

O popiet ir atsirado proga pagalvot apie mirtį – išgirdau: mirė Valdas Gedgaudas, poetas ir teatro kritikas, radijo laidos „Literatūros akiračiai“ rengėjas; mėnesiu ir septyniom dienom jaunesnis.

2013-03-28

(432) Rastinukai, xxvii: Romo Daugirdo eilėraštis

Su Romo Daugirdo kuriama poezija mano santykiai sudėtingi (gal reikėtų rašyt: komplikuoti, – adekvačiau skambėtų?). Mėginau skaityt kelis jo eilėraščių rinkinius – tepaskaitinėjau, deja. Per daug viskas iš galvos; metaforos išmąstytinės; net instinktai – per psichoanalitinį suvokimą.
Jokia čia tragedija: tiesiog – nepagaunu bangos, ir tiek.
Ir va šįryt, kitaip ir negalėjo būt, įlipus į 19 troleibusą ir išsitraukus iš kuprinės prigriebtąjį išplėšų iš pagyvenusių laikraščių pluoštą, maždaug ties Rygos stotele dingtelėjo: radau Romo Daugirdo eilėraštį, kurį, regis, suvokiau (LM, 2005-11-04, p. 16):
Vartai

Jos dar ateis
tos moterys
tarsi razinos
iš nakties pyrago
nuo žodžio „mąstymas“
nupurtys nosinę
ir taip apsaugos
smegenis
nuo plūgo
išves tave
per siaurą tarpą
tarp lojančių daiktų
ir angelų
ir gal išgelbės
neprasmingai
jeigu išmoksi
nežinot
Gražu, bet dar nesutikau (net sapnuos, deja) moters, kuri nupurtytų nosinę nuo žodžio mąstymas; deja (bet tai ne moterų, o mano problema).

(431) Susieji – ir [pasigalvoja], x

Parodos plakatas, nors jo čia galėjo ir nebūt; bet:
nežinojau, kaip kitaip / kurioj vietoj pasigirt, kad knygoj
Vieno projekto apkalta įdėti net keli tekstai iš šio tinklaraščio
(na va, jau ir geriau pasijutau, tuštybę patenkinęs)
Per Vlado Urbanavičiaus parodos atidarymą tekstilininkė Eglė Ganda Bogdanienė pajuokavo:
Yra menininkų, kuriuos galima atpažinti iš vieno žodžio. Tapytojas Vincentas van Goghas – tai ausis, režisierius Borisas Dauguvietis – auskaras, Salvadoras Dali – ūsai, skulptorius Mindaugas Navakas – kablys, o V[ladas] Urbanavičius – vamzdis. (cit. iš čia)
Ech, tos metoniminės sąsajos!
Perskaičius šias, vedančias Urbanavičiaus link, savaime prisidūrė kitos, iš literatūros pasaulio: Gogolis – nosis, Dickensas – Kalėdų eglutė, Binkis – pavasaris (bent man; „Taip lengva, taip gera, jauku ant krūtinės. [...] Ir juoktis, ir verkti, ir rėkauti noris“), o Širvys – beržas, „lietuviškas beržas su plieno dalgiu ant peties“.

Vakar popieryne – ir netikėk, žmogau, kad nepaaiškinamų dalykų nebūna – užtikau Kęstučio Balčiūno tekstą, kuriame irgi užfiksuotas vaizdinys  žmogaus su dalgiu ant peties:
Motkis
Ėjo 1941 metai. Frontas nuriedėjo toli į rytus. Visa mūsų šeima: tėvas Sebastijonas Balčiūnas, aš ir mano broliai Stanislovas, Vytautas, Gediminas buvome susėdę aplink stalą, pastatytą priešais gyvenamo namo duris po gražiu alyvų krūmu. Mama Antanina Balčiūnienė dėjo ant stalo pusryčius. Staiga išgirdome sodo krūmuose kažką šlamant. Netrukus pasirodė su dalgiu ant pečių Jurbarko žydas, dažnai lankęsis pas mus, visų žmonių Motkiu vadinamas. Tėvas jį pasodino prie stalo. Godžiai valgė Motkis pusryčius.
Jurbarko žydai vokiečių buvo sušaudyti. Tik Motkis pabėgęs slapstėsi mūsų alksnyne ir Lenktinės miške. Dalgiu maskavosi nuo negeros akies. Kas rytas, vos tik imdavome ruoštis pusryčiauti, pasirodydavo Motkis ir papusryčiaudavo pas mus. Mes gyvenome Šakių apskrities Kidulių valsčiaus Karališkių kaime, netoli Lenktinės miško.
Vis dėlto Motkis, matyt, neišsislapstė: kartą jį miegantį Lenktinės miške aptiko Palankinės kaimo gyventojas, visiems žinomas vagis Kazys Zymonas. Jis privertė Papiškių kaimo gyventoją Bendorių padėti nuvaryti Motkį į Kidulius ir perduoti jį vokiečiams. (Gimtinė, 1990, rugpjūtis, p. 1)
Nežinau, kažkaip stuktelėjo per galvą suvokimas, kad tam tikroj situacijoj dalgis ant peties gali tapt mimikrijos, susiliejimo su aplinka priemone.

2013-03-26

(430) Murmuratio, ii

Pretekstas: Kad kovo 21–28 dieną 2 ir 19 maršruto troleibusuos bus galima eilėraščių pasiskaityt – žinojau, bet tik vakar po darbo pirmąkart susidūriau de visu.

Murmuratio: Iniciatyva graži, nieko nesakau, bet apsiskelbt sugalvojus tokią idėją – poezija viešajame transporte – tikrai per drąsu; tikiu, atsiras atsimenančių, kaip po Vilnių važinėjo troleibusai su Radausko „Gėlės ir vėjo“ tekstu, kaip važiuojant buvo skaitomi ir savi, ir verstiniai eilėraščiai; na o po pasaulį pasižvalgius – ir troleibusuos, ir autobusuos, ir metro, ir traukiniuos tokių akcijų surengta ne viena dešimtis. Bet čia tik šiaip.

Daug liūdniau murmėjau kaip redaktorius. Na nevalia taip atgalia ranka parengtų tekstų žmonėm siūlyt skaityti!
Jei pavadinimas rašomas kabutėse, tai jas reiktų ne tik iš vienos pusės užkabint; ir galbūt buvo galima sutvarkyti (rašoma kartu, kableliais išskirt nereikia), ir toj pastraipoj apie iniciatyvą skyrybos ir didžiųjų raidžių rašybos taisyklių neprošal būtų buvę paisyti.

[P.S. O per renginį, vykusį tik kovo 21-ą, buvo progų pasišaipyt iš savęs; visai smagu.]

2013-03-22

(429) Užparaštė, lx: apie ridikus ir poeziją

Kaip matot, vienas iš 12-os laureato autografuotų
sėklų pakelių atsidūrė ir mano rankose.
Atėjus laikui, pasėsiu – tarkuoti juodieji ridikai
su majonezu tikrai skanu. O pakelį
pasiliksiu atminimui – raritetas, tik 12 tokių;
kada nors vaikai galės per eBay parduot. :)
Vakar, pasaulinę poezijos dieną, prisiminiau, kaip kovo 8-ą buvo teikiama LLTI premija už kūrybiškiausią praėjusiais metais išleistą knygą poetui, vertėjui, eseistui Gyčiui Norvilui.
Įdomiausias dalykas, aišku, buvo paties laureato žodis: perskaitė eilėraštį „monologas iš statinės dugno: didžiosios privatizacijos“ (kuris laikytinas poeto lyg vizitine kortele; jau mažiausiai kokius tris kartus jo teko klausytis; ne tik per renginius, ir per radiją, net pasipiktinusios klausytojos replika eterin buvo paleista) ir pirmąkart gyvenime parengtą viešą kalbą. Kalbos tekstas buvo skelbtas, bet klausytis jo tikrai smagiau negu skaityti, tad, jei turit keliolika minučių, labai siūlau šitą video (filmavo Benas Januševičius, garsą įrašiau aš).

Laureato žodis rašytiniu pavidalu buvo paskelbtas lryte.lt. Aišku, atitinkamai pavedant link jo. Ir man atrodo, kad mažiausiai devyni iš dešimties ketinusių ją skaityt taip ir įklimpo toje ridikų lysvėj. Ką ten ta poezija, jei galiu paliudyt poetą klydus: „Ėda, ėda šunys ridikus. Maniškis kokerspanielis iš vagos iškapstydavo ir suėsdavo“; „mano jagdterjeras kuo puikiausiai ėda ridikus. kaip ir visas kitas daržoves“; na, dar galima aptart poeto nosies formą ir mėgint sužinoti, kur už pusę kainos galima nusipirkti ridikų sėklų.
O poezija? Hm tvirta nuomone, „[š]lamštas ta jo poezija“, nors Tokia ir paprieštaravo – „gražūs eiliai“. Štai ir viskas apie kūrybiškiausia įvardintą Gyčio Norvilo trečią poezijos knygą.
Mano nuomone, po kokių 10 metų Gytis Norvilas bus minimas geriausiųjų lietuvių poetų shortliste. Kol kas tikrai nemažą dalį skaitytojų jo rašytiniai ir paišytiniai eilėraščiai trikdo, nes tarsi neigia mums įprastą ir mielą poezijos, kaip kažko gražaus, pakylėjančio, paglostančio arba dvasios šašus padraskančio, katarsio link pastūmėjančio, sampratą:
Poezija turi būti aitri, nepatogi, turi erzinti, neduoti ramybės nei pačiam autoriui, nei skaitytojui, nei pačiai kalbai. Ji netgi, pasakyčiau, turėtų virsti POERZIJA. Turėtų ir guosti, turi guosti, priglausti, o guosti gali, mano supratimu, tik atimdama paskutinę viltį, kitaip tariant, iliuzijas, fantomus, kurie daugina kančią.
Nieko gražaus nepažadėta, bet tikro galima tikėtis.

Kartais imu ir sutrinku: na kas per siauražiūrystė – lyg lietuvių poezijos tradicija būtų koks keliais (tautiniais ornamentais margintos) polietileno plėvelės sluoksniais išklotas griovys, kuriuo iš liaudies dainų versmės ištekėjęs srovena toks upeliukas, kuriame ir turškias mūsieji poetai beigi poetės – kas nuoga siela, kas kuo nors ką nors prisidengęs.
Va taip ar labai labai panašiai buvau sutrikęs skaitydamas vieną recenziją. Nuolatinis knygų vertintojas Šiaurės Atėnuos Gyčio Norvilo poeziją išvadino net postpostmodernistine, kurią atseit nežinia su kuo lyginti; vienintelė Aušra Kaziliūnaitė galvon ateinanti, bet nelabai tinkanti (būt lyginama). O kodėl, užsinorėjus lygint, nepažvelgus plačiau?
Pastraipa iš laureato kalbos:
Turiu ir prisipažinti: [...] esu vogęs iš austrų, vokiečių ekspresionistų poezijos, apvogęs Miłoszą, Szymborską, Artmanną, nukniaukęs esu kelis pomidorus ir iš Gedos, Bložės, patinka ir gėrimai su siurrealizmo sirupu. Kitų neprisimenu, nesakysiu. Esu jiems dėkingas, kad teisėsaugai, policijai esu dar neįduotas... Tikiuosi, kad nėra ir sunkinančių aplinkybių. 
Taip, poeto vaizduotę ir protą labiau audrina indėnų poezija negu lietuvių liaudies dainos; Dada manifesto autorius Hugo Ballis, o ne Maironis, bet impulsai įkrauna lietuvių kalba rašomus tekstus; prisiminkim Sruogos Berlyną ar Tysliavos Paryžių... – Ai, tikrai gana, jau imu sau įrodinėt tai, kuo ir taip tikiu.
Manyčiau, Gytis Norvilas – joks ne postpost-, o tiesiog vėlyvasis modernistas, jei reikia vaizdingiau – tarkim, barbaras iš Lietuvos vidurių (Tysliavos prasivardę prisiminus).

2013-03-19

(428) Iš popieryno, xi: apie kultūros būvį – seniai seniai?

Šiandien sūnui Vytautui jau 28-eri.
Kol vaikams iki kokių 18–20, tik džiaugies, kad va, bežiūrint, anie auga/bręsta, o vėliau sykiu prisėlina ir kita mintis: o tu, tėvai, sensti; bet taip ir turi būt – taip ir šurmuliuoja ta gyvenimo „Božegraika“ (Kauną [kur dabar sūnus gyvena] prisiminus; ta užeiga buvo Mickevičiaus gatvės ir Laisvės alėjos kampe) – vieni lankytojai ateina ketindami šį tą nuveikt – ne tik šį vakarą, bet ir ateity, o kiti teapsilanko norėdami pasidalint prisiminimais, ką atseit „nuveikę“ ar ketinę nuveikt.
O koks aš buvau tokio amžiaus? – pagalvojau. Pakedenau vieną popieryno dėžių, ant kurios priklijuota „visokie rašgaliai“. Ir kilnojant popierius akis užkliuvo ne tiek už teksto, kiek už iliustruojamojo piešinio, – taigi čia Vytuko! — Kiek jam tada buvo? – Penkeri su viršum.
Išspausdinta 1990-12-19 Šiaurės Atėnuos, p. 6 (pasirašyta: Jeronimas Tiškus, nes pagrindinis slp., Paulius Tolvaiša, jau panaudotas – taip pasirašytas naujų knygų pristatymas/peržvalga; man tada buvo – paapvalinus – 28-eri su puse; nieko tokio neparašyta, bet skaityt vis dėlto ne gėda):
Kiek truks ginties būvis?

Jei kas paklaustų, kurioj gyvenimo srity pasiekta didžiausia pažanga per pastaruosius penkerius metus[1], – beveik nedvejojant galima atsakyti: šnekėjimo. Tarsi stebuklinga lazdele mostelėjus prabilom – kas tik netingi, apie ką tik netingim.
Vargo liežuviai ir dėl mūsų kultūros. Suprantama, guodėmės, kad ji buvo žlugdoma, teriojama, pešiojama, ujama, gujama. Juo toliau, juo daugiau ir graudžiau. Ir nutautinama. Taigi dabar ją reikia puoselėt, globot, kviest į svečius ir savas širdis, popint ir tautint. Prasidėjo koncepcijų kūryba – tautinės mokyklos, tautinės literatūros ir t.t., ir pan. Tik apie tautinių beprotnamių koncepciją dar neteko girdėt. O atgijusios „Jaunosios Lietuvos“ vadas Laisvam žody taip samprotauja: „Esame lietuviai, o ne kažkokie Lietuvos žmonės“; „Lietuva turi būti lietuviška, kitaip jos nepriklausomybė netenka prasmės“ (šios „koncepcijos“ nesiryžtu garsiai įvardinti)[2]. Pablūdom, ar koks galas? Negi vėl iš naujo teks pradėt aiškintis, jog kultūros, kartu ir visos egzistencijos, esmė yra žmoniškumas, o tautiškumas – tik anojo „spalva“, kaip sakydavo Vydūnas. Negi vėl teks laukti septyniolika nepriklausomų metų, kol Kossu-Aleksandravičius (naujasis) parašys ir bus suprastas:
Ir mes, matai, jau ne tautiečiai – žmonės –
Džiaugsmų ir ašarų vaikai.
Vytauto Gasiliūno paišas; 1990, gruodžio vidurys
Todėl, mano manymu, pirmiausia reiktų kalbėti apie žmoniškųjų vertybių – asmens orumo ir laisvės, atsakomybės, inteligencijos ir kitų – atgaiveliojimą. Tai tegali būt kultūros pamatas. (Tebus atleista už ne visai logišką priešpriešą: doras žmogus verčiau už nedorą lietuvį[3]). Stebint, kaip tautyste tarsi tvarsčiu bandoma apraišiot sergančią sielą [4], savaime atklysta mintis: amžinosios ginties būvis tęsiasi.
Anksčiau tarsi savaime suteikiantį prasmės mūsų šnekoms pridurdavom posakį: „iškilusios visai žmonijai atominės grėsmės akivaizdoje“, o dabar vis dažniau perskaitai ar išgirsti: „iškilusios mūsų tautai vakarietiškos masinės kultūros grėsmės akivaizdoje“. Taip, toks pavojus yra, bet nuo jo neapsaugos nei moralizavimai, nei aimanos, nei griežti draudimai, nei, sakysim, Didžioji lietuvių siena. Vienintelė galinti atsispirti – žmogaus siela. Jeigu jai nereiks šlamšto. Todėl būtų pats laikas prabilti apie mūsų gyvenžvalgą atvirybės pasauliui akivaizdoje. Kartu ir apie kultūrą. Bet štai bėda – mes nemokame apie tai kalbėti. Ir nesugebame? Juk dauguma kalbų šiom temom išsiskleidžia tik skambiomis ir rūsčiomis publicistikos lytimis.
Vytautas Kavolis 1960-aisiais yra rašęs: „Šiandien mūsų esama pakankamai subrendusių, kad į savo istoriją žvelgtume analitiniu sąžiningumu [...]. Kas kritikuotina – be baimės kritikuotina, ir kas pripažintina – džiaugsmingai pripažintina? Analitinės pastangos tikslas: savęs pažinimas tikroje savo didybėje ir menkystėje, tiesus ir dvasią brandinąs.“ O kaip „čia ir dabar“ esama? Ar nepasibaigia mūsų būties ir ateities apmąstymai skriaudų ir pavojų išvardijimu? Nūdienės kultūros sociologijos, analitine akim žvelgiančios, apraiškų, deja, beveik neįmanoma užtikti. Juk tik toks žvilgsnis brandintų, o ne aitrintų dvasią. Taigi, kad ir kaip liūdna būtų, tenka tarti: mūsų patirties ir kultūros apmąstymas bei analizė dar iš esmės nepradėti. Ir dar: gal jau laikas pripažinti, jog Vydūno, Šalkauskio, Maceinos ir kt. darbai pirmiausia suvoktini kaip lietuvių filosofijos istorijos objektas, bet ne kaip dvasinės sklaidos receptų knygos. Savų kelių reiktų ieškot su savo galvom ir savo silpnybių kuprelėm. Kuo baigėsi XIX amžius su Marxo ir Engelso idėjų kūnijimas XX amžiuje, savo kailiu esame patyrę.
Bet ką ten filosofijos, apmąstymai, analizės... Nėra žmoniškų literatūros, dailės, filosofijos ir kt. žodynų. Dabartinės lietuvių kalbos žodynas, turintis gulėt ant kiekvieno inteligento stalo, paskutinįsyk išleistas 1972-aisiais.
Manau, nedaug perdėsiu, mūsų kultūros šiandieninę būklę pavadindamas chaosu. O mes patys – kaip pavargę plaukikai ežero vidury – dugno nepasieksi, jėgas išeikvojai įveikdamas bangas, tad plūduriuoji akis įbedęs (lietuviškan) dangun. Pakeiksnoji, pasiplūsti, atsidūsti ir toliau plūduriuoji. O užsimerkęs matai sningant plaukiojimo vadovėliais – lietuviška mana.
P.S. Kadangi redakcija prašė pagalvot, kokia iliustracija tiktų prie šnekėjimo apie kultūrą, parašiau savo penkiamečio sūnaus nupiešt kultūrą. – Statulą? – Ne, kultūrą. – Ir viskas baigės graudžiom ašarom. Paskui vis dėlto nupiešė. Bet jo kultūra, drįstu spėt, panaši į žmogų.
------------------------------------------------------------------------------------------------------
Digresijos po 22-ejų su viršum metų:
[1] Manau, esminis Gorbačiovo ištartas žodis buvo ne перестройка, o гласность; būtent jis pradėjo draskyti sovietinės santvarkos (ergo: Sovietų Sąjungos) pamatus; per savaitraščius Ogoniok, Argumienty i fakty ir kt. Glasnostis Lietuvoj vėlavo, todėl sukėlė prasiveržusios užtvankos efektą (tarkim, Sauliaus Pečiulio ar Romo Gudaičio str. Kom. tiesoj ar Literatūroj ir mene).
[2] O gaila, kad nesiryžau jau tada įvardint; nes praėjus daug daug metų viešai išreiškęs (pasirašydamas peticiją, atsiradusią 2011-ais po Kovo 11-osios demonstracijos Gedimino prospektu), o iš esmės pakartojęs seniai turimą poziciją, tapau įvardintas kaip kosmopolitinis „žydrai-raudonas“ tolerastas [reikia paeit žemyn].
[3] Ir kodėl tada man norėjos atsiprašinėt? Nebent dėl daiktavardžių supriešinimo: žmogus vs lietuvis; dėl būdvardžių supriešinimo – ir dabar taip manau.
[4] Jackau, tada dar vartojau šitą žodį siela, nors ir parašęs diplominį darbą apie vydūniškąją kultūros sampratą (1985-ų pavasarį, Vytukui jau gimus ir naktimis kartkartėm verkiant), o anas į klausimą, ar žmogus turįs sielą, atsakęs: ne, nes žmogus yra siela, kuri turi kūną (ech, tas jaunystėj svarbusis Frommas: turėti ar būti); dabar šito žodžio nebevartoju, nes manau, kad – geriausiu atveju – žmogus yra protas, turintis sąžinę.
Su gimtadieniu, sūnau. Myliu. Ir atsiprašau, kad Tave seniai seniai, net nepradėjusį eit mokyklon, terorizavau (nors ir – „vardan tõs kultūrõs“). Atleisk.

2013-03-13

(427) Murmuratio, i

Prae scriptum – ilgas, net sustruktūrintas (per didelis).
(α) Niekad nemaniau, kad turiu tokį pomėgį/polinkį – struktūruot; įrašus numeruoju, ir ne paprasčiausiai nuosekliai (1, 2, 3 etc.), o pap. pasitelkdamas tokius dalykus kaip 90.9 ar 409.1 ir pan. Juokinga.
(β) Tinklaraščio įrašus įvardinu („Visiškai tarp kitko“, „Tarp kitko“, „Užparaštė“ „Dėl juoko“ ir pan.). Bet to, pajutau, nebegana. Reikia dar vieno: tiesiog išsakau mintis, kurios viens du kyla; tai ne savivoka ar įsivaizduojamo pokalbio nuotrupa, tai kas kita [turėtų būt]. Galėtų būt murmuratio, pagalvojau (kai popiežius Benediktas XVI pareiškė neilgtrukus atsistatydinsiąs, tapsiąs emeritu).
Nieks lietuviškai to nepriminė (bent nepastebėjau, kad būtų priminta), tuolaik įjungiau atmintį.
Jau seniai ir (kultūros vardu) ačiū Dievui, yra jėzuitai (kiekvienas, baigęs Vilniaus universitetą, aniems turėtų pareikšt bent simbolinę padėką), kuriems vadovauja Jėzaus draugijos generolas. Pagal ordino konstituciją, jis (kaip ir popiežius) išrenkamas iki gyvos galvos, bet su sąlyga: gali būt perrinktas, jei sveikata nebeleistų eit pareigų.
1981-ais generolą Pedrą Arrupę SJ ištiko insultas; popiežius Jonas Paulius II paskyrė laikinai šias pareigas eit Paolui Pezzai SJ (pirmasis l.e.p. generolas). 1983-iais susirinko Jėzaus draugijos Generalinė kongregacija; naujuoju generolu (pagal visas taisykles) buvo išrinktas olandas Peteris Hansas Kolvenbachas SJ (*1928) – studijavęs kalbas ir filosofiją (filologas, taip sakant), dėstęs kalbotyrą ir armėnų kalbą Hagoje, Paryžiuje ir Beirute (turįs armėniškų šaknų, katalikų pagal armėniškas apeigas kunigas). 2006-02-02 gen. Kolvenbachas SJ pranešė popiežiui Benediktui XVI: kai man sukaks 80, aš atsistatydinsiu. – Ir atsistatydino, nepaisydamas kontrargumento: ir man 80. 2008-ais įvyko taip, kaip turėjo įvykti. Naujuoju Jėzaus draugijos generolu tapo Adolfo Nicolás SJ (*1936) – „[h]umoro jausmą turi[ntis], daug kalbų moka[ntis], labai nuoširdus, ispanas, 40 metų dirbęs Japonijoje“, – pasak Aldono Gudaičio SJ, dalyvavusio Jėzaus draugijos 35-oje Generalinėj asamblėjoj (žr. NŽ-A, 2008, nr. 4/5, p. 200–204).
(γ = tikrasis prae scriptum) Bent jau prieš SJ generolu 2008-01-18 išrenkant tėvą Adolfą Nicolą, keturias dienas vyko murmuratio, šnabždesiai. – O kodėl ne murmesiai? (Nežinau, ką tai tiksliai reiškia, bet iš esmės tai juk turėtų būt apsimąstymai, tokie pokalbiai su savim.)

----------------------------------------------------------
Pretekstas: 2013-03-08 ≈17:00 Vilniuj eidamas Šeimyniškių gatve, priešais viešbutį „Holiday Inn“, prasilenkdamas su jaunuolių pora, nugirdau ją, rankoj nešančią penkias geltonas tulpes, sakant:
– Man viskas pavyks. Aš turiu planą.

Murmuratio: Vaike vaike... Planai bene efemeriškiausias dalykas. Atsitinka, kaip turi atsitikt. Planuoji gyvenimą, o anas vos ne iš principo tau ima ir atsuka subinę primindamas: tavo planai yra niekai, niekų niekai; norėt galima, bet gausi tik tai, kas bus duota, ir nieko daugiau.

(426) Užparaštė, lix: apie Vienažindžio „Sudiev, kvietkeli“

Pagaliau išleisti Motiejaus Miškinio (1898–1974) – Gogolio, Dostojevskio, Tolstojaus, Bunino vertėjo, literatūros vertintojo, poeto Antano brolio, viename laiške save pavadinusio grafofobu – Rinktiniai raštai (parengė Jonas Šlekys; LLTI, 2012). Lyg ir džiaugtis reiktų. Per knygų mugę buvo parduoti du knygos egzemplioriai: vienas tolimai giminaitei, kitas – buv. M.M. mokinei iš Juknėnų. Po mugės – dar keli. Ir tai visai daug. Turint galvoj dabartinę situaciją.

Dėl vienos smulkmenos šis įrašas randas.
1970–1971-ais rašytame tekste apie Baranauską artėdamas prie pabaigos (p. 155–157) M.M. sukteli šonan – prisimena mokytojystės Marijampolėj laikus, praėjusio amžiaus trečio dešimtmečio antrą pusę.
Sykį jam tekę svečiuotis kolegos, irgi Rygiškų Jono gimnazijos mokytojo, namuose; jo žmona – rusė, gimusi Samaros ar Simbirsko gubernijoj, ten ir mokslus ėjusi, gana gerai kalbanti lietuviškai – buvusi didelė lietuviškų dainų gerbėja, visų dainų švenčių Kaune ir kitur lankytoja. Taigi M.M. buvo paprašytas ką nors padainuoti. Ir užtraukęs „Sudiev, kvietkeli“. Po kelių posmų šeimininkė jam tarusi: „Aš prašau padainuot lietuvišką dainą, o jūs dainuojate rusišką“ ir ėmusi dainuot, tik truputį kita gaida, „Прощаюсь, ангел мой, с тобою“.
Ir M.M. labai gailisi tada neužsirašęs rusiško teksto, teprisimenantis, kad tekstai daugiur skyrėsi, rusiškieji žodžiai buvę sentimentalesni, o melodija – ne tokia graudi kaip lietuviškoji. („Vadinas, Vienažindys įliejo į romansą tikro aukštaitiško lyrizmo.“)
Atkarpa apie „Sudiev, kvietkeli tu brangiausias“ [beje, vienas romanso posmas įterptas į Sinclairio The Jungle] baigiama paapgailestaujant:
O rusiškojo „Прощаюсь...“ teksto ir dabar nepažįstu. Su mielu noru jį „pastudijuočiau“.
Pagooglinau. Saltykovas-Ščedrinas yra parašęs apsakymą tokiu pavadinimu; komentare nurodyta, kad tai XVIII amžiaus rusų romansas. Ir stop. O išties visai įdomu būtų palygint tekstus, – laisvas vertimas? sekimas? Ir išgirst, kaip tas romansas skamba smalsu.
Gal atsirastų norinčiųjų pasiknaisiot internetuos giliau?

Prieduras (2016-05-02). Kartais taip atsitinka, kad kas nors ima ir parašo nelyg tavo teksto tęsinį. Taip pagalvojau skaitydamas Donatos Mitaitės eseistinius atsiminimų gabaliukus Literatūroj ir mene (2016-04-01), konkrečiai – šitą:
„SUDIEV, KVIETKELI...“, arba apie kolegišką solidarumą. Seniai jau. Vytautas Vanagas, sudarinėjęs Vaižganto raštus, paprašė sužinoti, ką reiškia Vaižganto pastaba „Iš rusiško“ prie Vienažindžio eilėraščio „Sudiev, kvietkeli...“. Apklausiau, ką galėjau, pradėdama nuo slavisto Tomo Venclovos. Jis atsakė, kad turbūt turimas galvoj koks rusiškas romansas, ir pridėjo, kad Uptono Sinc­lairio romane „Džiunglės“ tą „Kvietkelį...“ dainuoja lietuvių emigrantai. „Koks nors romansas“ – netikusi frazė akademinių raštų komentaruose. Kažkuris iš negalėjusių man padėti garbių maskvėnų liepė skambinti Sergejui Bočiarovui. Muisčiausi ilgai. Sergejus Bočiarovas, toks labai protingas, dirbo tame pat instituto skyriuje, kuriame baigiau aspirantūrą, bet mano bendravimas su juo apsiribodavo pagarbiu „Zdravstvujte, Sergej Georgijevič“. Paskambinau. Pasakė, kad nežino, bet... koks jūsų telefonas?.... Jei ką sugalvos, paskambins. Va taip reikia mandagiai išsisukti iš situacijos, pagalvojau. Skambinti nebebuvo kam, kapituliavau ir pamiršau (ne mano juk problema – Vanago). Gal po poros savaičių pakėlusi telefono ragelį išgirdau: „Zdravstvujte, eto Bočiarov.“ Jis vis pamiršdavęs ir vėl prisimindavęs mano klausimą, bet nieko negalėjęs sugalvoti. Tada paskambino Michailui Gasparovui ir tas išsprendė problemą per penkias minutes. Man buvo padiktuota romansų rinkinio metrika, dar pora to, kur „iš rusiško“, strofų. Iš tiesų labai panašu. 1961 m. tas romansas dar buvęs dainuojamas kažkur prie Maskvos.
Ir kodėl pastaruoju metu vis prisimenu Sergejų Bočiarovą? Gal, kad žinau apie rimtas jo sveikatos problemas? Gal, kad neseniai FB platybėse šmėkštelėjo sena jo mažytės, bet į tėvą labai panašios dukters nuotrauka? Gal tiesiog dėl bendros situacijos?.. O „Kvietkelio...“ istorija – visai gera tema straipsniui arba bent studento kursiniam darbui. (p. 31)
Prikibau prie paatostogavusios ir grįžusios darban D.M.: o kur ta bibliografinė nuoroda ir pora posmelių? Atidavusi Vytautui Vanagui lapelį, tai turėtų būt panaudota kur nors Vaižganto Raštų komentaruose. Peržiūrėjau 17 tomą, kuriame Vaižganto studijėlė apie Vienažindį. Nėr. Vadinas, kažkur kitur, nes juk ne kartą Vienažindį Vaižgantas savo rašiniuos minėjo.

2013-03-11

(425) Tarp kitko: apsišikit trim eilėm,

rašytojau Romai Gudaiti, š.m. Kovo 11-ąją, be kita ko, pareiškęs:
Išdrįskime ir pasvajokime: mūsų vienybės dėka vieną gražią dieną išnyksta [...] beždžioniškas moteriškų pavardžių iškraipymas (kažkodėl labiau sueuropėjusioje tradicijoje Donelaičiui nešovė galvon savo būres perkrikštyti Dočėm, Slunkėm, Pelėdėm!) [...]
(Donelaitis, poemos personažus vadinantis tik vardais ar pravardėm, o ne vardais ir pavardėm, čia visiškai niekuo dėtas, jis nė vienos moters Pavardeniene nėra pavadinęs, kiek atsimenu.)
Taip sakau aš, Virginijus Gasiliūnas, kurio marti – visiškai teisėtai (ir juridiškai teisėtai), o ne „beždžioniškai iškraipydama“ – pasirinko pavardės formą Gasiliūnė (plg. latvių pavardes ir pagaliau Jono Jablonskio nuostatą). Nes tiesiog nesąmones kalbate. Ir prarandate bet kokį pagrindą Jus, kaip rašytoją ir asmenį (nes įžeidinėjate kitus asmenis), gerbti.
P.S. Pavojinga prisimint Donelaitį – iškart kalbos turtai galvoj ima krebždėt. :)

2013-03-07

(424) Visiškai tarp kitko: apie mus ir kitus

Aleksandrijoj gimęs ir gyvenęs graikų poetas Konstantinos Kavafis (1863–1933; plg. Maironio gimimo ir mirties datas [1862–1932] – galima visai pagrįstai sakyt: bendraamžiai) 1904-ais parašė eilėraštį „Barbarų belaukiant“. Iš 154-ių paskelbtų K.K. eilėraščių šitas, bent jau Lietuvoj, manau, žinomiausias. Net įtrauktas į mokyklines programas. LLTI išleistos literatūros chrestomatijos 12 klasei I daly (p. 352) įdėtas Tomo Venclovos vertimas, tad čia tebūnie pateiktas Vytauto P. Bložės – lygiateisis, nes, kiek žinau, abu graikiškai nemoka (K.K., Dionizo eisena, LRS leidykla, 1998, p. 27–28):

Belaukiant barbarų

Ko laukiame į aikštę sugužėję?

          Barbarų – jie šiandien pasirodys.

Kodėl senatas kaip išmiręs? Kodėl
įstatymdaviai teisių nesvarsto?

          Todėl kad barbarai šiandien turi užgriūti.
          Kuriam galui tada įstatymai?
          Barbarai atėję – savo atneš.

Kodėl imperatorius, taip anksti atsikėlęs,
į aukštą sostą prie miesto didžiųjų vartų
įsėdo visa didybe, su iškilmių karūna?

          Kad barbarai šiandien turi užgriūti.
          Imperatorius laukia, pasirengęs priimti
          jų viršininką. Štai net pergamentą
          parūpino, kurs bus įteiktas
          jiems: gausybė titulų, garbės vardų įspūdingų.

Kodėl konsulai ir pretoriai vilki
raudonom, išsiuvinėtom togom?
Kam tos jų apyrankės su tiek ametistų,
tie kibirkščiuojantys žiedai, akinantys smaragdai?
Kodėl rankose laiko krivules,
paauksintas, pasidabrintas?

          Kad barbarai šiandien turi užgriūti,
          o tie daiktai stulbina barbarus.

Kodėl orūs senatoriai nepasirodo kaip įprasta
skelbt prašmatnių savo prakalbų?

          Todėl kad barbarai šiandien turi užgriūti,
          o jie bodisi iškalbom bei retorikom.

Iš kur tas staiga visus apėmęs nerimas? Kas
per sąmyšis? ( Visų veidai kažkaip surimtėjo.)
Kodėl tuštėja gatvės ir aikštės,
ko susimąstę namo visi skirstosi?

          Kad vakaras jau, o barbarų nėr kaip nėr.
          Kažkokie mūsiškiai, ką tik iš pasienio atvykę,
          sako, kad iš viso – jokių barbarų.

Be barbarų – kaip bus dabar mums?
Jie buvo, tie žmonės, kažkokia išeitis.
Tos pačios chrestomatijos II daly yra įdėtas Alfonso Nykos-Niliūno eilėraštis „Barbarai“, sukurtas Baltimorėj 1961-ais („Raudonos aušros kraujo upėmis nudažo / Sapnų akis. Greiti kaip strėlės Azijos žirgai / Ant karčių išneša laukinę kontinento saulę, / [etc.]“). – Ir pagalvojau: sugretinęs šiuos tekstus, nedaug ką išsunksi „užpoeziniams“ pamąstymams. Poetikas gretint – galima, įdomu, bet juk noris kažko daugiau?
Ir drįstu pasiūlyt gretintiną tekstą – latvių poeto, vertėjo iš romanų kalbų, eseisto Leono Briedžio (*1949) eilėraštį (Naujoji Romuva, 2007, nr. 4, p. 11; vertė Edmundas Trumpa):

barbarai

visi žmonės šiame pasaulyje broliai
vien barbarai jame tėra svetimi

jie griauna mūsų romas[*] jie žudo mūsų mintis
jie žagina mūsų jausmus

jie valgo mūsų duoną
jie geria mūsų vyną
ir savinas mūsų gyvenimo druską

ir jų
nejučia pasidaro nesuskaičiuojamai daug
kad būtent jie šiame pasaulyje jau yra broliai
kuriame mes,
žmonės,
nepajėgdami valgyt jų duonos
gert jų vyno
ir pasisavint jų gyvenimo druskos
esam svetimi

būtent todėl mes taip nepakančiai
griaunam jų romas žudom jų mintis
ir žaginam jų jausmus
[*] Plg. Maironio eil. apie barbarą Atillą – „Roma“, išsp. jau pirmajam Pavasario balsų leidime 1895-ais.
Apie ką galima būtų pasvarstyt, šiuos eilėraščius sugretinus? Gan abstraktus siūlymas: apie Europą ir Neeuropą; kas yra kas Europoj.
P.S. Nobelio premijos laureatas J.M. Coetzee yra parašęs romaną Waiting for the Barbarians (1980), pasiskolindamas pavadinimą iš Kavafio. Bet apie šį kūrinį nieko negaliu pasakyt, neskaičiau, į liet. k. jis, regis, dar neišverstas.

2013-03-06

(423) Įsivaizduojamo pokalbio nuotrupa, xxiii

Jei kas užfiksuotų prisiminimus, susijusius su šia vieta,
išeitų tikrai įdomi knyga; kurią čia kitoms lankytojų
kartoms būtų galima pardavinėt
(pap. biznis [?] ir kultūros istorijos fragmento fiksacija)
Kas įgrūdo kamštį vidun (plojimų vertas darbas) –
tas ir numetė (pasmerkimo vertas veiksmas)?
Prae scriptum. Šiandien po paskaitos VDA grįždamas darban – pro tiek prisiminimų prikeliančią aptvertą Rotondą, palei Vilnelę, paskui į viršų Šv. Petro ir Povilo bažnyčios link  – va taip ėmiau ir pagalvojau: sulaukiau dar vieno pavasario; jei kas, būtų galima sakyt: anas padžiovė batus 2013-ų pavasarį; jau pavasarį.

– Jei būt galima, netupėčiau čia daugiau nė minutės!
– Sugrįžai, tai dabar aš einu pasivaikščiot, – sureagavo kolegė. Ir išėjo.
– Taip, jau tikrai pavasaris, jau šiukšlės dygsta iš po sniego – visiškai akivaizdžiai – tikrosios pavasario pranašės.

2013-03-05

(422) Užparaštė, lviii: apie dar vieną galimą/lauktiną knygą

Valdui Kukului netikėtai (daugumos manymu) mirus, post mortem išėjo du jo paties spėti parengt eilėraščių rinkiniai: Saulėlydis mano giesmė (LRS leidykla, 2011) ir Antausis sienai (Homo liber, 2011); išleistas ir jo kritinių tekstų knyga Vertybių apžvalgos ratas (Nemunas, 2012), sudaryta žmonos Deimantės Kukulienės; tekstų, už kuriuos V.K-ui buvo paskirta pirmoji Vytauto Kubiliaus premija.
Kiek teko girdėt, ketinama atskira knyga išleist ir jo nebaigtą studiją apie Paulių Širvį, kurios gabalas neseniai skelbtas Metuose (2012, nr. 11).

Buvo laikas, kai Kęstutis Navakas, regis, kartą per mėnesį Nemune pamūrydavo puslapinę „Knygų sieną“. 2006-05-18 dienos numery pristatydamas „Almos litteros“ išleistus Juozo Apučio Mažus atsakymus į didelius klausimus, be kita ko, jis pareiškia:
V. Kukulas dabar yra vienas atidžiausių skaitytojų bei kritikų, tačiau jo kaip interviautojo talentas nusipelno ne mažesnių pagyrų. Gyva, gilu, tikslu ir labai įdomu. Štai kas turėtų kalbėtis su mūsų rašytojais jų interviu knygų serijoje (ar vienoje knygoje „Kalbina Kukulas“)!
Visiškai sutinku. Ir pavadinimas labai geras. Manau, prisimenat ar tik ne du V.K. parengtų pokalbių ciklus, spausdintus Literatūroje ir mene? Tikrai įdomi knyga išeitų.

2013-03-04

(421) Tarp kitko: kai citatos susiduria kaktom

Kultūros barų nr. 2 išspausdintas Kęstučio Šapokos straipsnis apie grafiko ir tapytojo Vladislovo Žiliaus (1939–2012) kūrybą ir likimą. Yra ten ir tokia pastraipa:
Jis [t.y. V.Ž.], ko gero, vienintelis profesionalus „oficialusis“ dailininkas, sulaukęs net tikrų pogrindžio rezistentų šiokio tokio dėmesio ir pritarimo, nors jie nelabai mėgo „kūrybinę inteligentiją“, gudriai užsisklendusią „vidinės estetinės rezistencijos“ kiaute, ne itin ja pasitikėjo. (p. 48)
O kaip minties pagrindimas pateikta citata iš Antano Terlecko prisiminimų knygos Laisvės priešaušryje (2011, p. 81–82; Terleckas, kaip rezistentas [jo paties įsivardijimas], iš Juozo Tumelio sužinojęs, eina išlydėt Vladislovo ir Idos Žilių Jungtinėsna Amerikos Valstijosna; dėl to, kad V.Ž. parašė atvirą laišką LKP CK gen. sekretoriui Petrui Griškevičiui, kuris buvo paskelbtas LKB kronikoj [nr. 22, žr. p. 402–403]), besibaigianti sakiniu: „Baimė – baisus mūsų priešas.“
Ir iškart atminty iškilo Naujojo židinio-Aidų praeitų metų nr. 3 publikuota antra inžinieriaus, žygeivio, disidento, rašytojo Juozo Prapiesčio (*1948) atsiminimų iš vėlyvojo sovietmečio dalis, kurioje yra toks gabaliukas:
Iš oficialiosios kultūrinės terpės su mumis – tik Gražina [Didelytė]. Kiti kažkur pasislėpę giliai giliai arba išvis nedrįsta. Bet jie neabejotinai yra. Gražina, regis, tokia trapi ir lengvai pažeidžiama, išdrįsta ir eiti į [lietuvių] salas [Baltarusijoje], ir platinti [pogrindžio] leidinius, ir dar savo grafikoje išreikšti tai, ką ne visada galime pasakyti žodžiais. (p. 168)
Atsargiau reiktų su tais vieninteliais. Nors, kita vertus, tai gera paskata skaitytojui klausti: tikrai vienintelis?
Mano nuotrauka
deepart.io perpiešas Eriko Varno stilium (nuotr. Prano Vasiliausko)