(cc) (by:) —vg— [filologas (platesniąja prasme) ir batautojas]

2016-10-24

(910) Pakeliui namo, xxxvi: apie paskutinę viltį pabendrauti

-4G → T-16; oras bjaurus, lyja, regis, ir kelias šlapias snaiges jau mačiau; Ruokytė turėtų būt visai nebloga kultūros ministrė; temsta; o Salienė? – nebus blogiau už Pitrėnienę, tikrai;  iš ryto girdėjau, kad saulė turėtų leistis apie šeštą, kaip tik dabar, nors kam tai žinot tokią dieną; kirsdamas Laisvės prospektą prisiminiau, apie ką buvau pagalvojęs tądien, kai laidojo Jurą Poželą.
Ir Kukulo kūnas sudegintas, ir Donskio, ir vis daugiau bus sudegintų, ir aš norėčiau; ir dingsta paskutinė viltis, kurią Jonas Strielkūnas dar puoselėjo:
Visi pavirsime į nieką.
Bet gūdy požemio gilaus
Gal atpažins dar sliekas slieką
Ir tartum brolis prisiglaus.
Be vilties, bet kažkaip gražiau: nebenaudojamus daiktus verčiau degint, o ne pūdyt.

2016-10-20

(909) Epizodai, xiv: Juozas Grušas ir Justas Paleckis aptaria gyvenimą Rusijoj 1934-ais

1977-10-01 grupei Mažvydo klubo bibliofilų Juozas Grušas pasakojo apie kelionę Sovietų Sąjungon 1934-ais. Vladas Žukas užsirašinėjo:
1933 m. atėjus Hitleriui į valdžią, suiro Lietuvos ir Vokietijos santykiai – vokiečiai nustojo pirkti kiaules, sviestą. Prasidėjo byla su Klaipėdos krašto vokiečiais. Iškilo karo grėsmė. Reikėjo ieškoti politinės paramos, gerinti santykius su Tarybų Sąjunga, Pabaltijo valstybėmis. Tarybų Sąjunga tam buvo nusiteikusi. 1934 m. ji pakvietė po dešimt žurnalistų iš Pabaltijo valstybių. Lietuvai atstovavo Jonas Kardelis („Lietuvos žinios“), Ignas Šeinius („Lietuvos aidas“), Vytautas Steponaitis („Mūsų žinynas“), Eduardas Turauskas, Albertas Gerutis, Justas Paleckis... Aš patekau kaip rašytojų draugijos atstovas. Gerai sutariau su kairiaisiais, dalyvaudavau TSRS atstovybėje priėmimuose, nieko prieš tą šalį nebuvau parašęs. Turėjom diplomatinius pasus. Litai buvo priimami kaip užsienio valiuta.
     Vežėmės lagaminus maisto – dešrų, sūrio, – bet jo neprireikė. Bigosove, pirmoje stotyje už Daugpilio, atvyko rašytojų, Užsienio reikalų ministerijos atstovai, orkestrėlis pagrojo. Pakvietė į stoties restoraną vakarienės – puikiausi valgiai. Paklausėme, ar visą laiką taip maitinsite. Pasakė, kad taip – „Inturistas“ maitins.
     Per mėnesį aplankėm Maskvą, Leningradą, Charkovą, Rostovą prie Dono, Baku, Tbilisį, Jaltą, Sevastopolį, Chersoną. Visur priėmimai, labai gerai maitino. Rusijoj tuo metu buvo baisios dienos – badas po kolektyvizacijos. Po vieno priėmimo Justas Paleckis manęs klausia: „Kaip atrodo?“ Atsakiau: „Blogai.“ – „Taip, tačiau kaltas ne socializmas, bet rusų tauta, nemokanti tvarkytis.“ („Susitikimai su Juozu Grušu“, Metai, 2009, nr. 10, p.118–119)
Idėjiniai žmonės. Jie visada žino, kas yra gerai ir negali būt blogai, ir viskas; ir tas „gėris“ nebūtinai socializmas, gali būt ir „lietuviška“ mėsa, ir priklausymas nepriklausomų rašytojų sąjungai; gerai, ir viskas.
P.S. Algirdas Julius Greimas labai aiškiai apie šitą bėdą yra rašęs:
Kiekviena ideologija yra susijusi su troškimu apaštalauti, su noru vesti žmones į geresnį ir gražesnį rytojų. Idėjinis žmogus yra įsitikinęs, kad jo idėja yra geriausia ir kad ją įgyvendinus šioje ašarų pakalnėje bus galima pasieki i daugiausia laimės ir gėrio. Antra, idėjinis žmogus, būdamas nuoširdus ir nuoseklus (nesakau, logiškas, nes ten, kur protą ir veiksmus vairuoja idėja, negali būti kalbos apie logiką), mano, kad tik jo atstovaujama idėja yra geriausia ir kad visos kitos idėjos tėra tik klaida, arba herezija. Jis bando kitus įtikinti, kad jie klysta, nepripažindami jo ideologijos arba neidami tuo keliu, kuriuo jis pasiryžęs vesti. Bet kadangi ten, kur nėra logikos, sunku kokiais nors racionaliais argumentais įtikinti žmones, tad lieka daug paprasčiau juos priversti galvoti (tą žodį šia prasme taip pat reikia paimti kabutėse) taip, kaip jis galvoja, Žodžiu, reikia prievarta bandyti juos pastatyti ant tikro kelio, kuris pagaliau ir jiems patiems išeis į naudą. Tokios laimės per prievartą idėją gražiai išreiškė Bielinskis: „Liaudis, sako jis, yra tokia kvaila, kad būtina ją jėga vesti į laimę“. Ir pasisavino pilnai tą idėjinės literatūros kritikos atstovo receptą idėjinės politikos atstovai, kurie per konclagerius veda žmoniją į rojų. („Pagrėbstai“, Šviesa, nr. 7, 1949, p. 24; parašas: Sirius)

2016-10-19

(908) Įsivaizduojamo pokalbio nuotrupa, liii

Klausiu Laimos A.:
– Kas geriausias dabar aforistas, II Lietuvos Respublikos Romas Striupas?
Ir atsakau:
– Gintaras Zinkevičius.
– O įrodymai?
– Nenori – netikėk.

2016-10-14

(907) Pakeliui namo, xxxv: apie Sieną

asdien (savaitgalis – ne diena) T-19 grįždamas namo pravažiuoju pro Tado Gutausko pamūrytą Sieną. Beje, spalio 22-ą bus jau šešeri metai nuo jos vad. atidengimo.
Kai „Laisvės kelias“ ėmė įgaut pavidalą, 2010-ų vasarą, buvo paniurzgėjimų – ne tik dėl akcijos „Pirk plytą“, bet ir dėl pačios idėjos. Per Lietuvos radijo „Kultūros savaitę“ išgirdęs nac. premijos laureato skulptoriaus Mindaugo Navako svarstymus – „[...] mes visi labai gerai žinome, kad laisvės idėja yra susijusi su sienų griovimu, išsilaisvinimas natūraliai susijęs su sienų griovimu. [...] O čia autorius, norėdamas išreikšti laisvės idėją, stato sieną. Tai savotiškai absurdiška ir paradoksalu. Tuo remdamasis tvirtinu, kad šitas meninis sprendimas yra labai nevykęs“ – atsimenu, pagalvojau: taip, teisus Navakas, siena ir ėjimas į laisvę tikrai nesisieja.
Bet vakar, dar neprivažiavus žiedo prie buv. Pedagoginio, ištiko nušvitimas: štai kodėl Siena! Ir kodėl to, ką dabar skaitau, neprisiminiau tada? – juk mažiau negu pusmetis buvo praėjęs, Kultūros barų pirmą numerį buvau nusipirkęs; negi tiesiog praverčiau pačioj pradžioj, p. 2–7, esantį Virgilijaus Čepaičio tekstą „Apie teisę ir tiesą: Kaip išeita į Baltijos kelią“? Greičiausiai.
— O buvo taip. 1989-ų pavasarį Sąjūdžio Seimo taryba pritarė idėjai, kad reikia surengt visų trijų laisvės siekiančių sesių prie Baltijos kokią nors grandiozinę akciją, dar iškalbingesnę negu 1988-09-03 vykęs žaliųjų surengtas Baltijos apkabinimas, – nelyg referendumas būtų. Ir kažkas pirmiausia pasiūlė (Čepaitis nemini kas), kad „galima išsirikiuoti Lietuvos, Latvijos, Estijos pasienyje su Gudija ir Rusija, gyvąja siena atidalijant tris Baltijos respublikas nuo Sovietų Sąjungos. Tačiau gyvąją grandinę tektų tiesti miškais, pelkėmis ir laukais. Gal geriausia gyvąją sieną ‘pastatyti’ ant magistralinių plentų nuo Talino per Rygą iki Vilniaus?“ Ir, spėju, ta pradžioj išdygusi, bet atmesta „gyvoji siena“ taip užsifiksavo svarsčiusiųjų galvose, kad ir liko, nors būsimasis veiksmas ir buvo patrauktas iš pasienių. 1989-08-16 per TV „Atgimimo bangą“ žmonės išgirdo (Čepaitis cituoja iš Sąjūdžio leistos Ekspres informacijos):
Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdis kviečia Lietuvos žmones rugpjūčio 23-iosios vakarą į Vilniaus–Rygos plentą, kur Gyvąja Siena paminėsime 50-metį nuo tos dienos, kai dvi to meto didžiosios valstybės pasidalino Estiją, Latviją ir Lietuvą. Ta Gyvąja Siena mes primename pasauliui, susitaikiusiam su trijų suverenių valstybių žūtimi, kad trys tautos ne tik gyvos, bet ir pasiryžusios pačios lemti savo likimą.
Nesiknisau ieškodamas patvirtinimo, bet galima įtart, kad nei latviai, nei estai jokios sienos kviesdami į Baltijos kelią neminėjo (beje, pirmąkart išgirdę apie siūlomą būtent tokią bendrą akciją [1989-ų gegužės 13–14 per Taline vykusią Baltijos Asamblėją], latviai iškart sutiko, o estai idėją atmetė, pavadindami „tipiškai lietuviška“ ir „barokiška“).
Taigi, nors Navako išsakyta mintis ir logiška, ne iš Gutausko piršto išlaužta ta Siena. (Pravažiuodamas kartkartėm pagalvoju, kad tam gale, kur į Ukmergės pusę, buvo galima dar pridurt dvi eiles plytelių – su Latvijos ir Estijos vėliavom, pratęst Laisvės kelią.)

2016-10-13

(906) Dėl juoko: diagnozė – palimpsestitas

olega A. labai mėgsta klausinėt pradėdamas: „ O jeigu...“ — O jeigu imtų ir paklaustų:
– O jeigu naujasis Metų redaktorius Antanas Šimkus paprašytų sugalvot kokį klausimą, kad per kokią viktoriną galėtų kam nors padovanot metinę žurnalo prenumeratą, – ar sugalvotum?
– Jeigu būtų pernai prašęs buvęs redaktorius, tai turėjau klausimą: kas sieja Kudirkos Varpą ir LRS mėnraštį Metai? O dabar atsisakyčiau; kas siejo – nebesieja, – tingiu sukt galvą. O ir baisoka, nes toj galvoj jau ir taip netvarka, tekstai į tekstus lenda, va kokie palimpsestai daros:
– Ar tu girdi?! Viena „kritikė“ įžvelgė, kad mano eilėraščiuose neretai minima nemiga, tad „liguistas“ lyrinio herojaus būsenas išanalizavo medicininiu aspektu ir recenziją apvainikavo diagnostine išvada, jog manasis lyrinis „aš“ – tikrų tikriausias šizofrenikas!!! (Tardamas tai ir pratęsdamas kiekvieną žodį, taip smarkiai sudavė man plaštaka aukščiaus kelio, kad išsyk vėl įtikėjau į visą poeziją, nors jau buvau prisirengęs netikėti. Tiktai žmogus su iškilmingais jausmais, – pamislijau sau, – kuris visada užsidega išvydęs neteisybę ir skriaudimą nekaltųjų, gali vartoti tokią argumentaciją.) Ar gali įtikėti, kad toki dalykai atsitiktų šiandien Europoje, tegul jau net Lietuvoje?
– Kurgi ne, – atsakiau, jausdamas da gerai paskutinį argumentą.
– Taip bjaurių „kritikų“ nėra ant svieto niekur, – tęsė vis tas pats pažįstamas, – bjauresnių nepramanytų nė velnias dėl kankinimo.
– Na tai galima pasiskųsti kam...
– Pasiskųsti? Kas skųsis ir kur skųsis? Pasiskųs apšviestas – tai jį vadins denunciantu ir da įkiš kaip maištdarį, erzinantį paviečio kūrėjus. Ant galo netoli tas skundas nueis, o kad ir nueis kur aukščiaus, tai tikrai nesugrįš dingęs kelionėje atgal: varnas varnui akies neiškirs...
(Į 1892-ų Varpo „Tėvynės varpus“ įsibrovė šis tas iš 2016-ų MetųKultūros akcentų“ [atsiradusių vietoj ir šitam mėnrašty buvusių „Tėvynės varpų“].)

2016-10-11

(905) Eilėraščių istorijos: Kęstučio Genio „Prarastos naktys...“

pakeliui į darbą:
LLP reklaminis lipdukas ant Žirmūnų tilto turėklo
Lietuvos liaudies partija per rinkimus tesurinko 1,01% balsų, jos pirmininkas Rolandas Paulauskas Kaune, Centro-Žaliakalnio apygardoje, 3,84% (už jį balsavo 738 rinkėjai); nelabai ką padėjo mėginimas primint, kad R.P. Sąjūdžio laikais dainuodavo „Pabudome ir kelkimės“. Nekoks jo balsas, ir melodija nelabai, esmė – žodžiai, o jie ne Paulausko, – Kęstučio Genio. Nežinau, tas savinimasis, bent man, švelniai tariant, labai jau negražiai atrodo. (Kas jis per politikas, manau, tiksliai yra įvardijęs a.a. Algirdas Patackas.) — Genys prisimintinas.
— Nemune, kai dar ėjo kaip žurnalas, buvo tokia rubrika „Įstrigo ir įsiminė“, prie kurios priduriama pavardė – kam. 2003, nr. 11/12 – Dovilei Zelčiūtei:
O dabar – šuolis į, rašytojų akimis vertinant, visiškai neprofesionalią kūrybą, kuri man ne mažiau svarbi, pasilikusi atminties saugykloje kaip raktas, kodas, atveriantis duris į aną laiką, kai augau. Kai tylomis, net nepasveikinę artimiausių kaimynų, labai vėlai, 23 valandą, sulaukę, kol tėtis grįš iš tą vakarą vaidinamo spektaklio „Bolševikai“, sėsdavom prie kūčių stalo. O po kelių dienų teatre „draskydavosi“ Kęstutis Genys, beprotiškai drąsiai, savižudiškai naiviai ir desperatiškai atvirai deklamuodamas savo eiles. Už šitą siautėjimą retkarčiais, bet reguliariai būdavo pakviečiamas į saugumo komitetą, kur savo eilėraštį, paslaugiai tautiečių užrašytą ir komiteto darbuotojams atneštą, jam reikdavo garsiai perskaityti ir po juo pasirašyti. Kai reikėjo pasirašyti po tuo metu itin drastišku antisovietiniu eilėraščiu „Prarastos naktys...“, kurį kažkas iš vakaro buvo pristatęs, o pasirašyti, vadinasi, pripažinti, kad eilės – tavo, Kęstutis perskaitė ir supyko. „Net užrašyti teisingai ir tiksliai nepajėgė, čia – su klaidom, netikslu!“ Paėmė švarų lapą, užrašė tikslų variantą ir pasirašė. Na, žinoma, po to laukė gėdinimų, gąsdinimų, net grasinimų kruša, su visomis nuožmiomis pasekmėmis, svarstymais jau savajame dramos teatro kolektyve, kaip tada vadinta. Gelbėjo teatralai, kolegos, tuometinis teatro direktorius R[omualdas] Tumpa. Kęstutis nujautė, žinojo, kas dirba tą juodą darbą, yra ir man sakęs tų žmonių vardus ir pavardes. Varge varge... [ Iš sūnaus Gintauto atsiminimų galima šį tą išsiaiškinti.] Ir pats nė kiek nesisaugojo, galbūt netgi sąmoningai provokavo konfliktą, nes duso nuo konflikto savyje, nes tiesiog sirgo, neprisitaikydamas gyventi savo mylimoje, jo lyrikoje apdainuotoje (čia būtent tinka šis žodis) tėvynėje, tapusioje tautai sovietiniu kalėjimu. Pertvarkos metais K. Genio – poeto, šauklio – populiarumas buvo pavydėtinas. „Vaga“ žaibiškai išpardavė pirmą kartą valstybinės leidyklos leistą nemažą poezijos knygos tiražą [„Vaga“ tik K.G. mirties metais, 1996-ais, išleido jo rinktinę Po svarstyklių ženklu; spėčiau, D.Z. prisiminė Kaune „Varpo“ 1990-ais išleistą rinkinį Lietuva – tai sąžinė 5000 egz. tiražu]. O man ir dabar skamba ir skamba vieno eilėraščio tekstas, girdėtas iš paties autoriaus dešimtis kartų. Įtaigiai gomuriniu „tamsiu“ balsu deklamuodamas, nuolat pabrėždamas priebalsį „r“, darydamas dideles pauzes ir žvelgdamas kiaurai tavin, Genys kartodavo „Prarastas naktis...“ įvairiausiuose sambūriuose, žūtbūtinai apsisprendęs, naiviai, bet šventai ragindamas atsimerkti kitus, ieškodamas sąlyčio su bent kiek artimesne siela, ieškodamas saviškių.
Prarastos naktys – naktys bemiegės –
Kur tu, Gyvenime mano prabėgęs?
Už lango gruodas, šaltis ir speigas,
Diena išaušo, o man ji baigės.

Kranksi pakirdę varnai iš ryto –
Veidas pajuodęs, akys įkritę –
Kas mane šaukia – neša ir neša,
Kieno tas kraujas – lašas po lašo?

Kieno ta žemė – žemė prakeikta –
Pirkta, parduota už pigų daiktą?
Kodėl Mačernį, Mackų ir Škėmą –
Šitokią gentį – į gedulo rėmą?

Tėviške mano! – Pirčiupio kraujas –
Rūksta ir smilksta Pirčiupis naujas.
Kelias į Ablingą – Tavo Golgota –
Laidoja Lietuvą Kryžkalnio motina.

Laidoja – laidoja – gyvą dar gyvą –
Gyvi lavonai naktį vėlyvą –
Obliuoja karstą, įkapėm rėdo,
Laidoja naktį, nes dieną gėda. (p. 15–16)
Nemanau, kad daug prasmės skelbt nominacijas à la „Lietuvos sąžinė“, bet jei kam reikia, tebūnie; rimčiausias kandidatas, iš esmės žvelgiant, galėtų būti būtent Kęstutis Genys (sąžinė juk turi priekaištaut, o ne guosti).

2016-10-08

(904) Ars memorativa: prisimeni lyg ir prisimenąs, kai kas nors ką nors primena, ii

(Rengdamas įrašą apie 1989-ų pavasario der Zeitgeist prisiminiau, kad juodraščiuos yra pradėtas toks skiautinys apie „nerimtąjį“ požiūrį į istoriją ir kt.)
Pernai išėjo beveik 500 puslapių sakytinės istorijos šaltinių rinkinys Kažkas tokio labai tikro: Nepaklusniosios sovietmečio visuomenės istorijos (sudarė Ainė Ramonytė, Jūratė Kavaliauskaitė ir Valdemaras Klumbys). Paskutiniai įdėti pokalbiai su kurso draugais Vytautu V. Landsbergiu ir Darium Kuoliu. Kai kas kai ką priminė.
Vytas prisimena bičiulį istoriką Liną Pošką, kurio vienas tekstas – išspausdintas ne Literatūroj ir mene ar Komjaunimo tiesoj – buvo anuolaik (1988-ų pačioj pradžioj) sukėlęs „vieną didžiausių skandalų ‘Lietuvos pionieriaus’ istorijoje: mus nubaudė už tai, kad įžeidėme Lietuvos istoriją“; esu šičia jau šį tą fiksavęs; užpernai išėjo L.P. Taikomieji raštai, kur tas „baisusis“ tekstas, pirmąkart išspausdintas 1988-ų pirmam ar 1987-ų paskutiniam LP numery (autorius tiksliau nebeprisimena) Stasio Grigulio slapyvardžiu, yra; pats pirmas, p. 11:
Gedimino medžioklė
Kunigaikštis Gediminas kartą medžiojo netoli Trakų, prie Neries. Sumedžiojęs taurą, gražiame slėnyje iškėlė puotą savo palydai. Visi šlamštė taurą ir maukė naminio varymo spiritinius gėrimus, kol išgriuvo ir užmigo.
Rytą Gediminas atsibudo plyštančia galva. Pasikvietė Lizdeiką ir klausia:
– Žinai, Lizdeika, taip jaučiuosi, tarsi galvoje vilkas staugtų. Ir net, sakyčiau, kažkoks geležinis. Ką tai galėtų reikšti?
Čia Lizdeika viską jam ir išaiškino.
Perpasakojęs Lino tekstą, Vytas priduria:
Tai atsimenu, kaip reikėjo aiškintis Komjaunimo Centro komitete Linui Linkevičiui [taip, tam pačiam]:  „Ką jūs norėjot vaikams pasakyti – kad Gediminas alkoholikas?“ Tai irgi kažkuria prasme taip paradoksalu (juokiasi) – buvo neįprasta matyti Centro komitetą tokioj Lietuvos istorijos patriotų stovyklos pusėje, o mes buvome tie niekšai, kurie niekina ir... (p. 446)
Apie tuos laikus galvojant, nebuvo tie komunistai tokie kvaili, kad apskritai draustų viešai kalbėt apie Lietuvos istoriją ar tuolaikį gyvenimą, tik buvo siekiama valdyt patį kalbėjimo apie tai būdą – kad būtų rimtai, su atsakomybe, galima buvo ir „skaudžiai“, nes skaitytojų ar teatro žiūrovų reakcija į tokį kalbėjimą bus santūri; pavojų kėlė nevaldoma reakcija – juokas, todėl ir tebuvo leistina šaipytis iš „vis dar pasitaikančių negerovių“ ar džiaugtis tuo, ką priėjęs Kindziulis taria (net atskirom knygelėm buvo išleista), o va Daniilo Charmso anekdotai nepriimtini. Satyra – taip, o groteskas ar absurdas – jau pavojinga. Kazio Sajos Mamutų medžioklė, Kaune pastatyta Jono Jurašo, – tai tas lakmuso popierėlis, pagal kurį galima nustatyt, koks juokas jau nebebuvo toleruojamas: repertuare išsilaikė mažiau nei metus, ir buvo uždrausta. Dviprasmybės, kurias gali suprast ir taip, ir kitaip, – ir 1968-ų pačioj pabaigoj, vis dėlto leidžiant rodyti Mamutų medžioklę („Finale išeina – esam mamutai?“), ir 1988-ų pačioj pradžioj labiausiai erzino valdžios atstovus: čia jau per daug, tik reakcijos skyrėsi – pakentėję uždraudė / pabarė. (Beje, ilgai Glavlite dirbusios Marijos Senkuvienės liudijimu, 1955–1986-ais šitos įstaigos viršininku buvęs Mykolas Slizevičius labiausiai bijojęs satyrinių kūrinių [žr. Rašytojas ir cenzūra, 1992, p. 412].)
Įduras (2017-08-01). Noris, kad pasamprotavimai būtų dar kuo nors paremti; radau vieną paremeklį – Vygantą Vareikį, prisimenantį sovietmečio pabaigą uostamiesty:
Kai Klaipėdos dramos teatre devintojo dešimtmečio pradžioje aktorius Vytautas Paukštė, vaidindamas Mažvydą Justino Marcinkevičiaus to paties pavadinimo dramoje, pradėdavo skiemenuoti finalinius spektaklio žodžius „Lie-tu-va“, „Lie-tu-va“, „Lie-tu-va“, nuščiuvusių žiūrovų akyse pasirodydavo ašaros ir jie kartu su aktoriais tardavo tą žodį. Povilo Gaidžio režisuota Justino Marcinkevičiaus trilogija „Mindaugas“, „Mažvydas“, „Katedra“ kėlė klaipėdiečių patriotinę dvasią. O šio režisieriaus spektaklis „Dramblys“ [pastatytas 1977-ais, kitąmet po Mažvydo, pagal Aleksandro Kopkovo pjesę] buvo subtili komunistinės kolūkinės sistemos parodija. Budri partinė cenzūra netruko tą pastebėti. LKP CK sekretorius Lionginas Šepetys, neseniai išleistuose atsiminimuose bandantis dėtis „patriotu“, tada piktinosi, kad Klaipėdos vadovai parodė liberalumą, leidę šį „neskoningą ir tendencingą spektaklį, iškreiptai traktuojantį moralines ir fizines žmogaus vertybes“ (Balys Juškevičius, Teatro šviesose ir šešėliuose, 1999, p. 69). Manyčiau, Klaipėdos vadovų „liberalumas“ kitų Lietuvos didmiesčių kontekste buvo išskirtinis reiškinys. („Kolektyvinis sapnas: Sąjūdis Klaipėdoje“, Kultūros barai, 2008, nr. 6, p. 3)
۩   ۩   ۩
Dariaus K. atsakymus skaičiau kartkartėm šyptelėdamas. Žmogus papuolęs buvo keblion situacijon: klausinėjamas apie Sietyną, dažnukart imdavo kalbėti ne kaip „aš“, o kaip „mes“: 
Mes [= Sietyno rengėjai] visi buvome nepriklausomos valstybės šalininkai ir niekados neturėjome iliuzijų, kad galima sovietiją reformuoti. Iš vidaus ar dar kaip nors. Tokių iliuzijų nė vienas iš mūsų neturėjo, mes visi buvome antisovietiškai nusiteikę. Radikaliai ir principingai. Nebuvo tarp mūsų tokių diskusijų, kad čia mes dabar turime pasisakyti už socialistines reformas, jų tąsą – už glasnost, perestroiką ir taip toliau. (p. 459–460)
Taip, tada buvom bendraminčiai. Kaip ir Sergejaus Kanovičiaus (irgi kursioko, kurio tėvų namuos kartkartėm rinkdavomės ir Sietyno reikalų apsvarstyt) senelis siuvėjas Saliamonas manėm, kad to sovietinio palto iš principo neverta lopyt, išmest jį reikia. Kartais kvailai savęs imu ir paklausiu: tai ką tau davė ta nepriklausomybė, Gasiliūnai? Tai kad ji nieko ir neturėjo duot; ne kad ką gautum žmogus nori būt laisvas, tiesiog nori būt laisvas – minties ir žodžio laisvė yra pamatinis dalykas; ir tai taip daug, kad kiti dalykai atrodo tikrai nebūtini. Bet šitaip svarstydamas pagauni save: sprendi lygindamas, o vaikų karta jau sprendžia neturėdama su kuo lygint, nebent mėgindama įsivaizduot nelaisvę. Ir prisiminiau slovaką Martiną M. Šimečką (puspenktų metų vyresnį), kurio pavardė Kultūros baruose buvo išspausdinta be varnelių:
Visi mes, kurie bent dalį suaugusio žmogaus gyvenimo praleidome valdant komunistams, esame taip ryškiai paženklinti praeities, kad galbūt niekada nepajėgsime jos aptarti natūralia laisvo pasaulio kalba. Žinoma, įstengsime atskirti drąsius nuo bailių, aukas nuo budelių, bet vis tiek nenustatysime, kurie buvo, o kurie nebuvo laisvi. Komunistinis režimas paprasčiausiai nepripažino laisvo žmogaus kategorijos. Nepaklusnumas, pasipriešinimas ar bandymai gyventi paralelinį gyvenimą kitapus sistemos buvo veikiau laisvės ilgesio ženklai, bet jie netapatūs laisvei. Štai kodėl mes galime ir turėtume liudyti būtąjį laiką [...]. Tačiau tai neleidžia mums tvirtinti, kad šią istorijos dalį galime interpretuoti laisvai ir be jokių prietarų. Šiuo atžvilgiu esame panašūs į pacientus, kurie patys nusistato diagnozę ir pasiskiria gydymą. („Dar nelaisvi: Kodėl istorija po 1989-ųjų neturėtų apsiriboti vien mūsų pačių diagnoze“, iš anglų kalbos vertė Almantas Samalavičius, KB, 2009, nr. 6, p. 7–8)
Yra tiesos šitam požiūry į save, yra.
P.S. Pokalbius verčiant rašytiniu tekstu, skliaustuos pažymima: juokiasi, šypsosi, bet niekad niekur (ne tik šitą knygą turiu galvoj) neradau pastabos: ironizuoja, – pagalvojau skaitydamas kai kuriuos Dariaus atsakymų pasažus („Radikaliai ir principingai.“).

2016-10-07

(903) Susieji – ir [pagalvoji: kilnusis tragifarsas], xxvi

Dalia Striogaitė padėjo Bernardui Brazdžioniui tvarkyt Lietuvon siunčiamą mėnraščio Lietuvių dienos archyvą. Parašė apie tai; vertindama leidėjų darbą, įvardijo jų turėtą siekį:
Siekta parodyti, jog išeivijoje kuriama, dirbama tarsi dviguba jėga – už save ir už pavergtus, užgniaužtus brolius Tėvynėje. („‘Lietuvių dienų’ archyvas pasiekė Lietuvą“, Literatūra ir menas, 2002-01-18, p. 6)
Ir prisiminiau Vytauto Nistelio (1922–1986) 1952-ais sukurtą eilėraštį, kuris buvo paskelbtas pirmąkart 1988-ais (gruodžio 12–22 Šiaulių dramos teatre vyko Lietuvių dramaturgijos festivalis [rodyta Škėmos Žvakidė, Sajos Žemaičių piemuo ir kt.], ta proga išleisti net keturi festivalio biuletenio Atgaiva numeriai; paskutiniame įdėtas būtent Šiauliuose gyvenusio poeto ir vertėjo eilėraštis, p. 6):
Išeiviams
Pajutę rudenį raudoną, jūs išlėkėte
per vandenynus tarytum paukščiai.
O mes palikome ir nešėme
Tėvynės dalią rankom surakintom
ir Sibiro snieguose šaukėmės mirties
bedantėm burnom [*] pačioje jaunystėje.
(Mirtis girgždėdama sniegais nuėjo
pas tuos, kurie gyvent norėjo.)

Mes kalėme sau pančius ir statėm sau kalėjimus,
ir meldėmės: „Sulaužyk rykštę, viešpatie!“
O laikas bėgo kaip mūsų kraujas
iš skaudžių žaizdų negyjančių...

Gyvenote toli jūs, už vandenynų.
Ir daug kalbėjote, ir daug dejavote už mus.
Mes jus girdėjome pro urzgiančias bangas.

Kai grįšite, apverksite kapus,
griuvėsius gimtų namų,
savo dienas ir valandas jūs suskaičiuosite,
kurios prabėgo, o mūsų metai šiurpūs
užmiršti ar nebus...

Ar mes suprasime vieni kitus?

[*digresija: iš Sauliaus Šaltenio prisiminimų: „Grįždavo žmonės iš Sibiro. Pamenu, toks žmogus išsitraukė puskepalį duonos, lašinių ir pjausto, valgo, o jokių dantų nėra – tokia juodoji skylė, juoda burna, akys nuo siaubo ir išgyvenimų gilios gilios – tik dabar aš suprantu, kad valgė jis tą duoną kaip komuniją, o toj burnoj pragaras – Sibiras.“ („Dabar reikia gyvent atskirai“, kalbina Žilvinas Andriušis, Šiaurės Atėnai, 2002-02-09, p. 8)]
— „... ir daug dejavote už mus“, – Bernardas Brazdžionis buvo sukūręs net dejuoklį profesionalą – pasak paties B.B., „nežinomą Lietuvos rezistentą senovės vaidilos Valiūno vardu“. 1956-ais Lietuvių dienų birželiniam numery buvo paskelbtas pluoštas, kaip Škėma vadino, Vaidilionio opusų; išleistas ir atspaudas, kuris buvo premijuotas 1000 dolerių.
Ėmiau ir perskaičiau 1989-ais 125 tūkstančių tiražu išleistoj Poezijos pilnaty esančius tekstus, rašytus vaidilos Valiūno vardu.
Aišku, rašytojas gali sukurt įtikinamą personažą pasitelkęs vien savo vaizduotę, maitinamą bendrosiom žiniom (Škėmos nebeminint, galima prisimint Algirdo Landsbergio Penkis stulpus turgaus aikštėje), bet vaidilos Valiūno personažą („Kaip obelis balta jis buvo baltas / Su balto klevo kanklėm prie širdies“; „Aš skausmo balsas tėviškės skriaudų. [...] Kalbu aš amžių ir dangaus vardu!“) teišeina įsivaizduot tik stovintį scenoje, ir ne dramos teatro, bet operos. Epizode „Vaidila Valiūnas meldžiasi Kalėdų naktį prie sudegintos Bažnyčios griuvėsių“ dalyvauja ir Choras; ir kitur choras dalyvauja, kad ir vieną frazę teturėdamas: „‘Klaupkis, seni, apraudok drauge tėvynės sūnų’, / Jį sustabdė miesto rinkoj raudanti minia“ – minia prie nukauto partizano kūno, kurį saugo trys enkavėdistai, o v.V. visiems klausantis guodžia nukautojo motiną: „Tavo maldos tartum pasakų auksinis ra[k]tas – / Jis kalėjimų vartus sunkiausius atrakina, / Ir šviesia diena vėl virsta visos vergo naktys, / Ir kančios tulžis – į skaistų laisvės ryto vyną.“ Nežinau kaip jums, bet kai žinai, kaip viskas vykdavo iš tikrųjų, tokią sceną tesiverčia liežuvis vadint tragifarsu. Arba kai epizode „Via Dolorosa“ Valiūnas pasisako esąs Pravdos spec. korespondentas ir lydi 1941-ųjų tremtinių koloną, kurioj ir dr. Mykolas Devenis, ir jis, kaip galima suprast, mirštąs, o vaidila Valiūnas matąs, kaip jo „siela, kurią pasitiko dangaus kerubinai“, „tartum paukštis laimingas, sparnus tuoj įgavo, / triskart apsisukus linksmai angelams pamojavo / ir ties[i]ai nuskrido į gimtąją Lietuvą mielą...“ (iš tikrųjų dr. Devenis mirė 1978-ais Santa Monicoj). Koks čia žanras? O kad prie tragifarso pridėjau epitetą kilnusis – nemanau, kad Brazdžionis svarstė, kaip šie jo kurti tekstai atrodys keliems dešimtmečiams praėjus, ne vaidila buvo, ateities taip aiškiai nematė, o kai rašė – nė kiek neabejoju, tikėjo, kad labai kilnų darbą dirba, kitų kančias už juos apdainuoja, viltį žadina (jei būt bent įtaręs, kad Antanas Miškinis tuolaik Mordovijoj rašo Psalmes ar Bronius Krivickas Biržų girioj sonetus, viliuos, būt atidėjęs šonan savo vaidilą).

2016-10-06

(902) Trys natiurmortai ir šis tas apie malonias smulkmenas

— Vilnius, 2016-08-08 —
Skaitydamas Władysławo Tatarkiewicziaus Apie laimę (iš lenkų kalbos vertė [ir puikiai išvertė] Vyturys Jarutis, 2015) radau: Fryderykas Skarbekas, ekonomistas, kuris dar ir pisał, malował i grywał, 1838-ais išleido „gražią ir išmintingą knygelę“ Małe przyjemności pożycia (net rankraštis yra suskaitmenintas). Aprašė mažus malonumus: malonu jaukioj pirkioj, kai lauke viesulas ir lietus, malonu prisėst ant suolelio, kai esi pavargęs – gali pagaliau atsipūsti, maloni rudens prieblanda kaimo gryčioje prieš įžiebiant šviesą etc. „Pasikeitė formos ir progos, kuriomis patiriame šiuos ‘mažus malonumus’, – rašo Tatarkiewiczius, – tačiau jie patys nepasikeitė. Skarbeko pateiktas jų aprašymas yra teisingas – tiktai prie aprašymo dar dera pridurti komentarą.“ Esą „[r]eikia gyvenime svarbių dalykų, kad nesvarbūs džiugintų. Norint džiaugtis trumpa akimirka, reikia turėti ką nors, kas džiugintų nuolat“, ir apibendrina „maži gyvenimo malonumai yra laimingų žmonių malonumai“ (p. 119–122). – Nedrąsu abejot Tatarkiewicziaus komentaro teisingumu, nors ir nesijauti turįs ką nors, kas nuolat džiugintų. Bala nematę tų išvedžiojimų, svarbiau patys maži malonumai, kurie lieka atminty. Ir kyla pagunda juos fiksuoti.
 
— Perloja, 2016-08-28 —


— Šepečiai, 2016-09-28 —








małe przyjemności pożycia, i
Rugsėjo pabaiga, spalis; atidarai beveik savaitę nevarstytas duris patalpos, kur sudėtos skintų obuolių dėžutės, – ir tas kvapas!

małe przyjemności pożycia, ii
Dukart per mėnesį, 4 ir 19 dieną, kai banko sąskaiton įkapsi atlyginimo likutis ir avansas, nusiperki ne pigiausią gelinį rašiklį (brėžio storis 0,5 mm); ir atsispiri pagundai: gal dar ir kokį A4 formato liniuoto popieriaus sąsiuvinį? – ne! (nors kartais nepavyksta).

2016-10-04

(901) Įsivaizduojamo pokalbio nuotrupa, lii

– Tik jaunas būdamas gali parašyt eilutę „Я от жизни смертельно устал“ ir tikėt, kad sau nemeluoji.
– Ko tu čia dabar Mandelštamą prisiminei?
– Prieš gerą savaitę per „Svobodą“ buvo laida apie Mandelštamo šeimos litvakiškas šaknis, kalbėjo Tomas Venclova, Pranas Morkus, kurio balsą tik per šitą radiją pastaraisiais metais tegirdžiu; rusdramio aktorius Jurijus Ščiuckis skaitė visą tą eilėraštį. Pagalvojau: iš kur paskutinis posmas?
Я качался в далеком саду
На простой деревянной качели,
И высокие темные ели
Вспоминаю в туманном бреду.
Ar gali būt, kad iš Рижского взморья? Kad latviškos tos eglės?
– Nebent pats Mandelštamas galėtų, jei galėtų, paneigt.

2016-10-03

(900) Pakeliui namo, xxxiv: apie, manyčiau, vieną didžiųjų iliuzijų

Grįždamas T-19 vėl prisiminiau Naujajam Židiny-Aiduos (2016, nr. 3) buvusius Gabrielės Gailiūtės-Bernotienės svarstymus „Devyni amatai, dešimtas magis, arba Kam reikalingi humanitarai“. Paskutinės pastraipos svarbiausioji frazė jau kelintas mėnuo makaluojas galvoj, neduodama ramybės:
Šiuo metu kaip tik baigiu rašyti disertaciją. Vienas iš dalykų, kuriuos tyriau, buvo ką „paprasti skaitytojai“ – žmonės, kurie skaito laisvalaikiu ir savo malonumui – sako apie knygas. Tarp dažniausiai knygoms sakomų komplimentų yra „privertė susimąstyti“. Skaitytojai paprastai nepatikslina, apie ką buvo priversti susimąstyti ir kokias išvadas padarė, kai jau pamąstė. Pats „susimąstymas“ yra pageidaujamas dalykas, ir jis, regis, ne taip lengvai įvyksta savaime, kas nors turi „priversti“. Man atrodo, kad čia ir yra pats bendriausias atsakymas į klausimą, kam reikalingi humanitarai, – jie „priverčia susimąstyti“ (p. 9).
Gražu; net savimeilę gali paglostyt toks atsakymo variantas.
Ir ne tik „paprasti skaitytojai“ šitą posakį pasitelkia. Tarkim, Taisija Laukkonėn, prisimindama Europos literatūros dienas Šiauliuose, patikslina, apie ką buvo versta susimąstyt:
Fragmentai iš jaunos autorės I[evos] Gudmonaitės (kaip supratau, teberašomo) romano „Porcelianas“ vertė susimąstyti apie sąmonės srauto technikos privalumus ir trūkumus. Tekste apstu poetiškų minties akligatvių, kartais žavinčių (taiklūs šūviai į judančius taikinius), kartais erzinančių. („Prozos skaitymai po šiaurės dangumi“, Nemunas, 2009-12-24, nr. 46/47, p. 7)
Arba tapytojas ir asambliažininkas Valentinas Antanavičius, kalbinamas Viktoro Liutkaus:
Svarbu priversti susimąstyti, kad žmogui kažkas galvoje sujudėtų. Kodėl taip yra, ką tai reiškia? Gryna abstrakcija manęs netraukia (nesakau, kad nepatinka). Visada bandau kažką vaizduoti. Ne tik jausmus. Kad būtų figūros, peizažo, žvėries užuominų. Žiūrovas tuomet pradeda ieškoti ir spėlioti. Aš vedu prie minties, filosofavimo, politikavimo, tragiškų nuotaikų. („Žaidimas gali būti rimtas dalykas“, Lietuvos aidas, 1993-01-26, p. 9)
Gana tų pavyzdžių su (pri)verst susimąstyti. Yra ir švelnesnis variantas – kad kas nors ką nors (pa)skatino susimąstyti. Bet esmės tai nekeičia.
Taip, kai barstydamas ant pomidorų su grietine maltus pipirus giliau įkvepi, jie paskatina ar priverčia nusičiaudėt; vidurnaktį lipdamas į Šeškinės kalną gali sutikt asmenį, kuris išsitraukęs ką nors panašaus į peilį gali paskatint ar priverst atiduoti mobilųjį telefoną ar piniginę, – šitais atvejais viskas aišku.
Bet ar kokį humanitaro smegenų, burnos ar rankų darbą – knygą, pasisakymą ar paveikslą galima lygint su pipirais ar peiliu? Nebent su, tarkim, cheminiais pokyčiais klevų ar žagrenių lapuose rudenį – juos pastebėjus ar kokį interviu perskaičius arba kyla, arba nekyla noras susimąstyt (kad tau jau per 50, ir būtų neprošal sau pasakyt, ką Romualdas Granauskas 1995-ais pasakė: „nebeturiu laiko skubėti“); ir nieks čia nieko negali padaryt – nei paskatint, nei priversti; humanitarų kokios nors viešos apraiškos, kaip ir gamtos, gali būt tik pretekstas, kerėpliškai tariant, įsijungt mąstymui to ar tos, kuris ar kuri turi polinkį kartkartėm susimąstyti.

2016-10-01

(899) Iš popieryno, xxxiv: tarsąjaus reikšmės patikslinimas ir apie politinę savitaigą

Prieš ketvertą metų Vigmantas Butkus Dzintaro Sodumo padlatvietį išvertė sovietlatvis; komentare prisiminiau Atgimimo pradžioj sugalvotą tarsąjų; užfiksuotas Lietuvių kalbos naujažodžių duomenyne [10-03 papildyta tuo, kas čia toliau subaksnota]. Prieš porą dienų radau dar vieną to žodžio vartosenos pavyzdį, ir net reikšmė tiksliai nusakyta.
Romualdas Ozolas, „Kur dabar esame?“, Atgimimas, 1989-03-31, nr. 13, p. 3:
Pasipriešinimo lietuvių tautiniam ir valstybiniam atgimimui bekompromisiškumą, išreiškiantį šiandienines rusų didžiavalstybinio imperializmo tendencijas, atstovauja „Jedinstvo“ tarsajai* [be nosinės], ir jausena, ir elgsena, ir kalbėsena iškylą iš pačių tyriausių Stalino laikų.
-------------------
* Tai naujadaras, reiškiąs „Tarybų Sąjungos žmogų“ ir apibūdinąs žmogų, susitapatinusį su kokia nors pseudoidėja. 
(Tai tik patikslinimas.) Frazė politinė savitaiga Ozolo tekste užkliuvo:
Lietuva šiandien jau pradėjusi daug labai svarbių politinės savitaigos darbų. Kaip jie išsidėsto pagal mūsų naujausią politinį kalendorių, kurį formuoja mūsų aukščiausiosios valdžios darbotvarkė LTSR Aukščiausioje Taryboje?
Pavasario sesijoje mes turėtume priimti praėjusioje sesijoje nepriimtą dokumentų paketą – Konstitucijos pataisas dėl Respublikos nuosavybės, dėl pilietybės, dėl Lietuvos įstatymų viršenybiškumo ir Deklaraciją dėl suvereniteto. [...]
Rudens sesijoje [...] būtinai turės būti priimtas ir įstatymas dėl referendumo, kad, jeigu nutarsim referendumą esant tinkamu Konstitucijos visatautinės apklausos būdu, – būtume tam juridiškai pasirengę.
Pačią Konstituciją priiminėti, matyt, tiksliausia būtų 1990 metų pavasario sesijoje – kai bus išrinkta nauja mūsų Aukščiausioji Taryba: tik demokratiškai išrinkti žmonės turi aprobuoti pirmojo mūsų demokratinio gyvenimo etapo Konstituciją.
Kodėl užkliuvo ta politinė savitaiga? Todėl, kad toks dalykas vyko, bet tik šitam tekste radau jį tiksliai įvardintą (tai nereiškia, kad kituose tekstuose ta frazė nevartota): pirmiausia reikėjo įteigti sau, kad mes ne tik norime, bet ir galime, esame pasirengę atkurt nepriklausomą valstybę; savitaigos procesas turėjo eit bent jau per kokį žingsnį ar du prieš konkrečius sprendimus. Manau, kad nemažai daliai žmonių siūlomas politinės savitaigos tempas, ypač ištarus „A“ Kovo 11-ąją (kiek žmonių, tarkim, 1988-ų pavasarį tikėjo, kad netrukus Lietuva pasiskelbs esanti nepriklausoma valstybė?), tapo per greitas, pritariama buvo ne suvokus kam ir kodėl taip ar kitaip reiktų daryti, ką ir kaip tai pakeis, o tiesiog dėl protą gaubusių iliuzijų, esą va tuoj tapsim visiškai laisvi, mus pripažins ir po metų kitų gyvensim kaip švedai. (Nežinau, gal ir klaidingas toks pasvarstymas.)
Mano nuotrauka
deepart.io perpiešas Eriko Varno stilium (nuotr. Prano Vasiliausko)