Laikraščių iškarpos kaip monetos: pažiūrėjai į aversą, užmesk akį ir į reversą. O minėtos iškarpos antroj pusėj – vertas dėmesio tekstas.
Vienybė buvo iš tų nedaugelio JAV lietuviškų laikraščių, kurie gan atvirai buvo atsigręžę veidu į sov. Lietuvą.
1968-ais skiltimis ėmė perspausdint Baltušio Parduotas vasaras. Ir štai vienas skaitytojas – toks Matas Luobas ar Matu Luobu pasivadinęs asmuo, iš Baltimorės – ėmė ir suabejojo Baltušio realizmu. Esą epizode, kur Laurynas, užtikęs Untulį kertantį miške ne savo uosiuką pavažai, rėkiąs: „Kelintą džiauni, šunie... Tai kelintą, šunie...“, rašytojas prasilenkiąs su teisybe:
Normaliai Lietuvoje žmonės keikmažodžių vartojo daug ir įvairių. Bet kad niekinančiai žmogų vadintų šunim ir dar už vagystę – neteko girdėti.Teisus Matas Luobas (vis dėlto greičiausiai slapyvardis) dėl to „šuninimo“, bet... Laurynas, Untulis su kažkuriuo Baltušio apsakymu mano galvoj siejasi, ne su Parduotom vasarom, kurias skaičiau, aišku, seniai seniai; „Virto ąžuolai“? — Turėsiu kuo užsiimt per pietų pertraukas iki naujų metų, dar ir vargu ar spėsiu išsiaiškint, nebent išdygęs Baltušio kūrybos tikras žinovas viens du imtų ir sudėliotų viską į deramas vietas :)
Svarbiausia šunies ypatybė yra ta, kad jis loja. Tad ir žmonėms, kartais perkelta prasme, būdavo duodamas šunies vardas už „lojimą“. „O, tas tai geras šuva, bus geras piršlys, o anas – tai koks jis šuva, – dar tik šunelis.“
Arba kai pasamdyti advokatai ar papirkti liudininkai teismuose dėstė savo įtaigojimus žmonės sakydavo: „Kas lakina, tam ir loja.“
[Dalies teksto trūksta? Lengvai patikrint negaliu, epavelde.lt Vienybė tik iki 1940-ų suskaitmeninta.]
Rodos, 1940 m. vienas pažįstamas bernas, jau propagandistas, sakė: „O tu burna, nebūk durna; mokėk loti – būsi soti. Turiu liežuvį, tai ir loju, o kas man...“
Prasidėjus karui per radiją išvien girdėjosi: „Germanskije sobaki – vokiški šunys.“
Rašytojas Baltušis tą veikalą [t.y. Parduotas vasaras] rašė iš savo piemenavimo laikų. Toks stiprus intelektas, bet, matyt, paveiktas vėlesnės laiko dvasios, atrodo, nesuderinamai su buvusiu keiksmažodžių leksikonu vargšą Untulį „šunino“.
Tai kad „Virto ąžuolai, ir yra novelė iš „Parduotų vasarų“.
AtsakytiPanaikinti„Neteko girdėti“; „Teisus /.../ dėl to šuninimo".
Yra LKŽ reikšmė: šuo 2. prk.menk. 'piktas, nedoras, kerštingas, klastingas žmogus'. Gal dažniau už akių vadino, bet yra vienas sakinys ir su šauksmininku.
„Virto ąžuolai“ ir yra Parduotų vasarų dalis – dalis geriau įsimena negu visuma, įsimena konkretybė; čia šiaip. O va kada atsiranda žmogaus šuninimas iš principo – manau, kad tai tikrai rados iš sovietinės antinacinės retorikos – pavyzdys LKŽ iš Nėries tą liudytų („Vokiečiai apsupa mus, gaujos kryžeivių šunų“).
PanaikintiBet juk yra žodžio šuninti reikšmė 1. 'plūstant vadinti šuniu'. Abejoju, ar ši reikšmė vien sovietinė. Jos šaltinis LKŽ, be kita ko, ir Aleksandro Kuršaičio žodynas, išleistas Getingene po karo (4t., 1968–1973), bet Kuršaitis mirė 1944 m. ir vargu ar gyvendamas Vokietijoje į rašomą žodyną galėjo įtraukti žodžių iš sovietinės antinacinės retorikos, kuri gi pasipylė tik po karo, o per karą – nebent tų, kurie pasitraukė į Rusiją, tekstuose
PanaikintiAišku, tai ne įrodymas, kad toks žodžiavimasis Lietuvos kaime buvo įprastas, taigi tasai Matas Luobas, abejodamas to epizodo tikroviškumu, vis vien turbūt teisus.
Greičiausiai taip ir yra, kad kartkartėm pašunindavo, bet visiškai niekinama prasme šuninimas vokiškųjų okupantų ir jų pakalikų suklestėjo būtent tada, per karą.
Panaikinti