(cc) (by:) —vg— [filologas (platesniąja prasme) ir batautojas]

2012-11-27

(373) Iš popieryno, ix: apie Algimanto Mackaus tėvą

Algimanto Mackaus antrojo poezijos rinkinio Jo yra žemė (1959) antroj daly „Dedikacijos mirčiai ir meilei“ (manau, čia ir prasideda Mackus kaip tikras poetas) yra viens paskui kitą einantys eilėraščiai: „Tėvas“, pirmąkart išspausdintas Drauge 1958-01-11, ir „Upė, tėvas, upė“, pirmąkart išspausdintas Literatūros lankų nr. 7 1957-ais:

Tėvas

     Skaityk mano meilę,
     užrašytą pirštais,
     geležies neliejusiais;
     skaityk mano žodį,
     neužgrūdintom rankom
     meilę palietusį.

Sakiau: būsiu geležies apdirbėjas,
liesiu žaižaruojančią geležį,
kad užsigrūdintų rankos
žemei mylėti.

Sakiau: pirštais žaižaruojančią geležį lenksiu
į nedūžtantį žaislą
luošam savo sūnui,
kad sūnus užsigrūdintų
tėvui mylėti.

Netapau geležies apdirbėjas,
neišliejau nedūžtančio žaislo,
neužgrūdinau rankų
žemei mylėti.

Suspėjau paduoti
luošam neūžaugai sūnui
neužgrūdintą meilę
medienos paviršiuje
įskaptuotam eilėrašty.

Upė, tėvas, upė

Mano upė artėja į mirties jūrą.
Mano žaizdos, išmėtytos pakrantėse,
išaugo žaliais krūmokšniais ir nevaisingais spygliuotais medžiais.
Mano gyvenime paliko tik viena aikštė, tik vienas miestas,
kurio nepraplaukiau ir savo vandens paviršiuje neužrašiau.

Vilniaus truizmai, i
(užfiksuota Pylimo gatvėj 2012-11-28)
Aš plaukiu artyn į jūrą.
Aš nešuos įsimylėjusių valčių kuždesį,
girtų, barzdotų sielininkų dainą,
piemens, atėjusio naktigonėj pagirdyti žirgų, žiovulį
ir nesušukuotus plaukus.

Mano vanduo tampa lėtas.
Paskenduolės kūnas nebešildo manęs.
Aš tau nieko, mano sūnau, nepalieku, ko nėra buvę.
Mano vandenys nėra išsipildę, mano vandenys liko bevardžiai,
mano veidas susilies su veidais, anksčiau įplaukusiais jūron,
ir mano rankos sieks tolstančio tavo žemyno.
Mano sūnau, paimk iš mano veido nors vieną raukšlę –
ir aš liksiu gyvas,
atgaivink nors vieną mano vandeniu plaukusią žuvį –
ir aš nebūsiu miręs,
išgirsk nors vieną ties mano vandenim svajojančią mergaitę pratariant,
kad šešėliai, atsimušę mano vandeny, yra  g y v ų  paukščių šešėliai.
Mano sūnau, aš išdidžiai liejuosi jūron.
Eilėraščiai, parašyti ir paskelbti poeto tėvui gyvam esant (mirė 1962-ais). Antrasis A.M. tekstas man jau seniai seniai atrodo psichologiškai nesuvokiamiausias: taip rašyti apie tėvą (kad ir kaip interpretuotumėm, tikrasis poeto tėvas vis tiek neišbraukiamai figūruoja kontekste; tebūnie: tai yra tekstas apie tėvo autoriteto mirtį, tebūnie, bet vis tiek) kažkokia sadomazochistinė perversija. – 1957-ais sužinojo apie mirtiną tėvo ligą? [Neįsivaizduoju kitos situacijos, kurioj būtų galėję gimt šitokie eilėraščiai.] – Galėjo atsirast tokioj psichologinėj situacijoj toks eilėraštis? – Aišku, galėjo, bet: į stalčių [mano supratimu], o ne viešintinas.
Tarp popierių, sukauptų rengiant Mackaus daugmaž œuvres Ir mirtis nebus nugalėta [1994; papildai paskelbti šiame tinklarašty, nieko daugiau (verto paskelbt) neturiu savo archyve] ir po to, užtikau Jurgio Janušaičio (*1912, jei tebegyvas, reikėjo 08-04 pasveikint su šimtmečiu [remiuos dvitomiu leidiniu JAV lietuviai, 1998, 2002) – įvardijamo kaip žurnalistas; be kita ko, baigusio pašto kursus, nuo 1930-ų tarnavusio įvairiuose paštuose; vieno iš Lietuvos paštininkų sąjungos Vokietijoj po karo steigėjų) nekrologas, išspausdintas Drauge 1962-06-11 (regis, vienintelis rišlus ir nuoseklus tekstas apie Joną Mackų):

Mintys prie tauraus lietuvio kapo

Pačiame pavasario gražume, gegužės 25 d. netikėtai [sic! širdies priepuolis, nors tai ir alogiškas teiginys turint galvoj tolesnes užuominas] užgeso dar viena jautriai plakusi tauraus lietuvio Jono Mackaus širdis. Gegužės 28 d. su šiuo tauriu lietuviu atsisveikino plati Cicero apylinkės lietuvių visuomenė, jo darbo draugai, buvę profesijos kolegos, artimieji, mylimoji žmona ir vienintelis sūnus. Šv. Kazimiero kapinių kalnelyje dar išdygo naujas kapas. Susimąstome svetimoje šalyje amžiams atsisveikindami velionį ir mintimis bandome lyg grįžti į jo gyvenimą ir tartum norime išsikalbėti apie daug ir daug dar nedasakytų dalykų. Bet veltui būtų mūsų pastangos iš amžinybės susigrąžinti tuos, kurie nors ir be galo mums buvo brangūs ir mieli. Tad nors ir trumpu a.a. Jono takeliu perbėkime jo, galbūt labai sunkų, gyvenimo kelią.
A.a. Jonas Mackus ateina į šį pasaulį 1903 metais gegužės 7 d. Latvijoje. Vėliau mažas Jonukas grįžta į nepriklausomą Lietuvą ir apsigyvena Kėdainių apylinkėje. Čia jis bręsta ir mokosi.
Atlieka Lietuvos kariuomenėje, kariuomenės teisme, karinę prievolę. Grįžęs į civilinį gyvenimą, pasirenka vieną iš kukliausių ir nepelningiausių, bet garbingiausių pareigų – tarnauti kitiems. Baigia specialius pašto kursus, įgyja valdininko laipsnį ir pradeda dirbti pašto žinyboj. Velionis Jonas pasižymi darbštumu, teisingumu ir kilniomis būdo savybėmis. Ir dėl šių savybių jį matome Pagėgių pašto viršininko padėjėjo pareigose [Pagėgiuos 1932-02-11 gimsta sūnus], gi atgavus Vilnių – Vilniaus 6 pašto viršininku [Algimantui Mackui Vilnius iš esmės ir liko = Lietuva].
Atspėdamas [?] nuo tarnybos velionis Jonas Mackus jungiasi į plačią organizacinę veiklą. Mylėdamas dainą, jis dalyvauja Pagėgių vyrų chore ir vėliau Vilniaus Čiurlionio ansamblyje [sic!].
Jis visą savo gražų jaunystės gyvenimą paskyrė mielai šeimai, valstybinei tarnybai ir tėvynei Lietuvai.
Iškeliauja į tremtį, pergyvena karo audras ir trumpam poilsio tarytum sustoja Würzburgo stovykloje, kurioje taip pat savo gražias valandas paskyrė pašto darbui. Pagaliau 1949 m. pasiekia šią svetingą šalį – Ameriką, kurioje pradeda gyventi iš naujo. Čia visą savo tėvišką meilę ir širdį paaukoja šeimos gerovei. Mokslino vienintelį sūnų Algimantą, kuris dabar taip gražiai reiškiasi lietuvių visuomeninėje veikloje.
Atrodė, kad dabar jau bus galima ramiai pagyventi, nes didieji gyvenimo rūpesčiai praėję. Bet a.a. Jono sveikatą laiko tėkmė vis daugiau ir daugiau ėmė griauti. Bet jis buvo atsparus, kovojo ir mažai kam guodėsi.
– O dar taip norėtųsi pamatyti mieląją Lietuvą, – dar taip neseniai jis kalbėjo.
Deja, Aukščiausiojo buvo taip skirta, ir šis eilinis, bet daug ir daug atidavęs savo sveikatos savajam kraštui, taurus sūnus nebesulaukė naujojo Lietuvos prisikėlimo.
Tavęs, brangus kolega Jonai, šiandien giliai liūdi ir tavo paliktą mylimąją žmonelę ir brangų sūnų užjaučia išeivijoje ir tėvynėje gausi bendradarbių paštininkų šeima, tavęs liūdi tavo mielas gimtinės kraštas, tavęs liūdi šeimos nariai, draugai ir gausi lietuvių visuomenė, kurioje palikai savo gyvenimo ir darbų gražų pavyzdį.
Ilsėkis ramybėje, brangus kolega Jonai.
P.S. Pasak motinos, sūnus likęs pernakt prie koplyčioj pašarvoto tėvo ir (jai sakę ten buvusieji, ji pernakt gedėt nelikusi) balsu raudojęs (iš pokalbio su Marcele Mackuviene, Cicero, 1995-09-13).
Komplikuoti tėvo ir sūnaus santykiai, ypač vienturčio, ir dar poeto.

(372) Įsivaizduojamo pokalbio nuotrupa, xvi

– Matei? Šį mėnesį ar ne Fielmanne akiniai bibliotekininkams tik nuo vieno lito. Mėnuo baigias.
– Mačiau. Gal ir reiktų naujų. Bet ir jie vakare sunkiant bulves aprasos.
– Kuo čia dėtos bulvės?
– Ką tik nusunkiau, o rimčiau: [...] numanau, kad dar [tikslinčiau: jau seniai ir nebeištaisomai] daugelis galvoja, kad po bibliotekininku slepiasi močiutė su aprasojusiais akiniais, kuri liepia netrukdyt ir pačiam ieškotis knygų. Turiu pasakyti, kad bibliotekininkystė nėra nuobodi specialybė, o bibliotekininkai tuo labiau ne nuobodūs žmonės [cit. iš čia], – pritariu, nors ir nesu baigęs bibliotekininkystės (reiktų? gal ir reiktų), nors save dabar ir vadinu per vaizdžiai – svetimų laiškų skaitytoju: parašė jau miręs, perskaitė jau miręs, o aš trečias; bet formaliai žiūrint – bibliotekininkas.
Nerimtas P.S. Net tokia mintis šmėkštelėjo: gana; nuo šiol, jei kokiam kvietime į knygos pristatymą ar pan. būtų norima minėt —vg— asmenvardį, sieksiu, kiek pajėgdamas, kad prieš jį eitų ne literatūrologas, literatūros kritikas ar pan., o: bibliotekininkas. Nors naujų akinių per akciją greičiausiai ir nebespėsiu neįsigyt. :)

2012-11-25

(371) Visiškai tarp kitko: 2012-ų lapkričio paskutinis sekmadienis

Vis daugiau minčių tevertos užfiksuot ranka popieriuj (depresyviai asmeniškos). Vis labiau jaučiuos turįs likt pats sau; na, kas iš to, jei užfiksuosiu įsivaizduojamo pokalbio nuotrupą:
– Laikui bėgant atmintin įsimeta kinivarpos. Va maniau: ištrauksiu trejetą dešimtmečių džiuvusią pliauską –  ėch, kaip pleškės! Ištraukiau, o ana visa sugriaužta – dulkės pabiro.
– Būna ir teip.
Visi didūs planai atidėtini šonan. Visi reikšmingi darbai užmirštini.
Iš šio sekmadienio nepalyginamai daugiau šansų išlikt turi štai šie trys vaizdai (negu tądien mėginti suvokt dalykai: pvz., ką reiškia, jei į švietimo ir mokslo, kultūros ministrus imami ir pasiūlomi būtent tokie kandidatai):


2012-11-20

(370) Visiškai tarp kitko: apie norus

2004-12-07 Valentino Sventicko paklaustas „Ką dar labai norėtumėt padaryti?“, Laimonas Noreika (†2007-05-31) atsakė:
– Norėčiau nepadaryt. Nepadaryt naštos savo artimiesiems. Tuoj aštuoniasdešimt. Ir luošas. Nedaug trūksta, ir nepakilsi iš lovos. Reikės maitint. Neduok Dieve. („Aš esu laimingas“, LM, 2004-12-17, p. 3)
Perskaičiau (vėl) šįryt važiuodamas troleibusu (regis, L.N. norai daugmaž išsipildė). Ir iškart prisiminiau praeitą savaitę buv. tik „Vingyje“ žiūrėtą Meilę (Amour, rež. Michael Haneke; jei perskaitėt komentarus, tai tikriausiai suvokėt: kai kuriuos rašė sūnūs/dukterys, neskiriantys/neskiriančios meno ir gyvenimo; bet tai jau būtų atskira tema).
Be visų kitų galimų/pageidautinų/neišvengiamų suvokimų, meilė – ir kaip nenoras tapti/būti našta, kaip bandymas (iš paskutiniųjų) nepaversti meilės pareiga.
(Ir aš, kai pagalvoju, jau daugiau dalykų norėčiau nepadaryt negu padaryti.)
Digresija. Maniau, padarysiu, ką reikia, ir tiek, ir viskas nuplauks. Deja, vis sugrįžta. Kodėl draugės motina, nusprendusi, kad jos senai senai katei (simptomų nevardinsiu) vet. gydykloj reiktų medikamentais sustabdyt širdį (regis, tą reiškia eufemizmas užmigdyti?), paprašė, kad Bonia paskutinįkart pasivažinėtų mašina mano užanty? Esu mažiausiai jaučiąs sentimentų būtent šitai katei? Vyrai tokiais atvejais neturėtų išskyst? Ar kažkas, kas susiję su pasitikėjimu? – Sensti, ir vis tiek lieki naivus (ir vis labiau nori suvokt, ką iš tiesų reiškia tavo pasakomas ar užrašomas žodis; šitas noras tik stiprėja).

2012-11-13

(369) Iš popieryno, viii: varia

Kai kuprinėj nelieka skaitomos knygos, rytais iš šalia durų tupinčios dėžės išgriebiu kokį brandų laikraštį ar žurnalą (mažiausiai 5 metų senumo) – spoksot pro troleibuso langą vėlų rudenį nebelabai noris. Šįryt nučiupau 2004-12-18 Šiaurės Atėnų numerį.

Pirmam puslapy – Dalios Staponkutės esė „Pirmosios klasės keleivė“. Vos pradėjus skaityt, atmintis atgamino tekstą, bet paskutinės pastraipos pradžia atsidūrė visai kitam kontekste negu 2004-ais.
Matau dvi milžiniško politinio darinio periferijas – lietuviškąją ir graikiškąją, kurios vertina viena kitą pagal atvirkštinio žiūrono vaizdą. Taip, tai du tolimi pasauliai, dvi nesugretinamos laiko ir formos pajautos, šimtai kultūros skirtumų, tačiau esminį tebeįžvelgiu tik vieną: kuo šiauriau, tuo arčiau „barbaro“ istorine prasme. Paprastas pavyzdys. Graikas, apimtas kvailiojimo ekstazės, degina uždirbtus pinigus ir daužo indus, paversdamas skaudžią akimirkos vienkartybę šukėmis ir pelenais; lietuvis neviltį išreiškia ne daiktiškai, o kūniškai, pasirinkdamas sąmonės slopinimą ir kūno žalojimą.
Ką naujo išryškino krizė? Graikai, apimti pasipiktinimo ekstazės, rengia demonstracijas, paįvairinamas susidūrimų su policija, o mes – arba griežiam dantim, arba skraidinam savo kūnus iš Lietuvos?
atvaizdas iš čia

Trečiam – interviu su Umberto Eco „Grožį pakeitė provokacija“. Paklaustas, kas jam patrauklesnė – Milo Venera ar Mona Liza, atsako:
Nekviesčiau vakarieniauti nei vienos, nei kitos. Nežinau, ar surastume pakankamai temų pokalbiui. Mano nuomone, Venera perdėm raumeninga, o Mona Liza pasirodytų esanti transvestitas. Jei man pasitaikytų galimybė nueiti į pasimatymą su kokiu nors meno istorijos moterišku personažu, pasirinkčiau markgrafienę Utą iš Naumburgo – statulą, kuri puošia šio miesto bažnyčią.
Paieškojau tos markgrafienės. XIII amžius; būčiau linkęs pritart Eco skoniui. :)
Beje, Eco vartoja terminus provokacijos estetika, grožio politeizmas, grožio ateizmas (bent jau taip Vytauto Bikulčiaus išversta), – visai vartotini.

Penktam – gabalas iš a.a. Sigito Gedos kasdienraščių. Kaip iliustracija – jo suklijuotas kolažas. Esu matęs daugiau tų suklijų; kai skaičiau Freskas, irgi buvau jas prisiminęs; visai įdomi tema galėtų būt psichoanalitiškai paspalvintiems pasvarstymams apie tų kolažų ir kai kurių eilėraščių sąsajas.

Dvyliktam – a.a. Gintaro Beresnevičiaus aistrų dramos apie Tėvynę su prologu danguje Leninas ir Donelaitis vidurys. Jei atsirastų gerą humoro jausmą turintis režisierius, visai gražus Donelaičio metų akcentas galėtų būt.

Ech, gryniausias malonumas skaityt brandžius laikraščius, ypač važiuojant troleibusu.

P.S. (kitądien). Šio ŠA numerio tekstai yra ir virtualioj erdvėj, bet – nesvarbu, kad tai skambės gal retrogradiškai, – vis tiek manau: skaityti popieriuj vartant puslapius ir ekrane atsidarant atskirus tekstus – tam tikra (psichosomatine?) prasme iš esmės kitoks veiksmas (prie anksčiau virtualioj erdvėj paskelbtų tekstų 99% atvejų nueinam per konkrečių dalykų paiešką  ir teskaitom [= perbėgam akimis] tą tekstą, kuriame yra kas nors, ko ieškojom).
Digresija. Klausytis vinilinių plokštelių – [vėl] jėga (net: vinyl’s popularity booms; aišku, su snobizmo priekvapiu, bet jis, bent man, visai malonus); skaityt popieriuj spausdintą tekstą – [dar ne] jėga? Manau, neilgam. – Snobai juk neturėtų likt nepastebimi? :)

2012-11-06

(368) Įsivaizduojamo pokalbio nuotrupa, xv

église Saint-Augustin, prieangis, 2012-10-16
église Saint-Augustin, 2012-10-11
– Kas gero iš to, kad sensti?
– Senstant vis daugiau dalykų tampa skaudžiai kontekstualūs. Vertas skaityt tekstas apie kontekstualumą tik tas, kurio autoriui per 33-ejus. :)
Pvz.: Šv. Augustino bažnyčia Paryžiuj. Jei vaikščiodamas po jos erdvę neišgirsti klausimų:
quid est ergo tempus? si nemo ex me quaerat, scio; si quaerenti explicare velim, nescio. fidenter tamen dico scire me, quod, si nihil praeteriret, non esset praeteritum tempus, et si nihil adveniret, non esset futurum tempus, et si nihil esset, non esset praesens tempus. duo ergo illa tempora, praeteritum et futurum, quomodo sunt, quando et praeteritum iam non est et futurum nondum est? (Confessiones, XI, 14)
Lietuviškai:
Taigi kas yra laikas? Jeigu niekas manęs neklausia, aš žinau, kas tai yra, bet jei norėčiau klausiančiam paaiškinti, – nežinau. Tačiau aš tvirtai pareiškiu tai, ką tikrai žinau: jeigu niekas nepraeitų, nebūtų praeities laiko, ir jei niekas neateitų, nebūtų ateities laiko, o jei nieko nebūtų, nebūtų ir dabarties laiko. O kaip gali būti šie du laikai – praeities ir ateities, – kai praeities jau nebėra, o ateities dar nėra?  (iš lotynų kalbos vertė Eugenija Ulčinaitė, Baltos lankos, nr. 4, 1994, p. 39 [redagavau šitą BL numerį])
Ir galimo atsakymo: „[...] laikas yra tik todėl, kad stengiasi nebūti?“ – O mes stengiamės būti, ergo, nesame? – vargu ar verta ten lankytis.
P.S. Įsivaizduojamo pokalbio nuotrupa juk kuo pagrįsčiausiai būtų galima vadint soliloquia nuotrupa? :)

2012-11-05

(367) Dėl juoko: kai knygą ne tik atsiverti, bet ir imi skaityt

Šįryt apyilgiai teko palaukt 46 autobuso Goštauto stotelėj. Knygos iš kuprinės traukt nesinorėjo, tuolab tamsoka, tad paskaitinėjau, kas rašoma reklaminiam plakate didesnėm raidėm.
Nežinau, kas užsakė šitą reklamą, gal pati JCDecaux sugalvojo tokį socialinį projektą, nes dar esu matęs kitaip įformintų kvietimų atsiverst knygą be užsakovo nuorodų.
Teksto tematyt tik siaura atraiža, bet vis tiek mėgini skaityt, tiksliau – spėliot galimus žodžius, ir vos ne iškart tenka nusivilti: keliant žodį iš 2-os į 3-ią eilutę, padaryta klaida (priebalsė turėjo keliaut į 3-ią, o ne likt 2-oj, kad ir kokia ji būtų) – arba prastas korektorius, arba visai korektūra neskaityta.
Ir suėmė juokas: iš savęs, į tokius dalykus dėmesį kreipiančio, – mažumų mažumos atstovo.
Mano nuotrauka
deepart.io perpiešas Eriko Varno stilium (nuotr. Prano Vasiliausko)