(cc) (by:) —vg— [filologas (platesniąja prasme) ir batautojas]

2013-09-08

(505) Užparaštė, lxxi: apie poetinį vaizdą

Įtaigiausiai, stipriausiai neapčiuopiami dalykai (pvz, tuštùmas, kas nors arba aš – tùščia arba tùščias / tuščià) išreiškiami pasitelkus tai, ką galima patirti tiesiogiai, – pamatyti, paliesti, užuosti, išgirsti; kai sukabinami (paprasčiausiai tariant) dvasinis ir materialinis egzistencijos lygmenys.
Liudvikas Jakimavičius:
Metų metus
buvo tuščios kaip vėjas.
Susimokė
repetuoti mirusiųjų melodijas,
sugaut iš tylos
dvi senos vestuvinės taurės
čekoslovakiško stiklo
etažerėje
už langelio.
(„Kaip vėjas“, LM, 2007-02-23, p. 1)
Arba Agnė Žagrakalytė:
Ne širdis – volframo siūlelis
Aš tuščia, kaip įdegus
Kepsninė ryto rasoj
(„Suvenyrinių meilužių krautuvė“, LM, 2007-03-02, p. 1)
-----------------------------------------------------------------------------------------
2013-06-27, palygint ankstyvas rytas
Ne, nesigretinu, jokios ten poezijos nebuvo, buvo stipriai pagiringas šeštadienio rytas (penktadienis – paskutinė darbo diena, tad leidau sau nuvežtas 30 km už Vilniaus prisigert), išeinu pro namelio duris surūkyt pirmos cigaretės, greit septynios: saulė jau patekėjusi, o ant krapų tokia rasa pakibus, kad nors eilėraštį rašyk:
kokie rasingi krapai
nufotografuot juos negana,
tą reikia pamatyt,
jei iš tikro susiruošei
mirti ar pan.
Nu(si)sodinimas ant žemės: yra mirusiųjų tarp krapų, iš tikrųjų mirusių:
Žiūriu, tikrai, darže, krapų lysvėje, veidu į žemę guli vyras. Dar tikėjomės, kad jis gyvas, dukra tikrino pulsą, bet gyvybės ženklų nerado. (cit. iš čia)
Taip, mirti galima visur, tik – kaip; esmė?

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą

Mano nuotrauka
deepart.io perpiešas Eriko Varno stilium (nuotr. Prano Vasiliausko)