(cc) (by:) —vg— [filologas (platesniąja prasme) ir batautojas]

2016-02-29

(833) Der Zeitgeist: 1949-ų pavasaris, Italija

ulgis Andriušis su šimtais DP = Dievo Paukštelių, gavusių leidimą sukt lizdus Australijoj, traukiniu iš Rastatto gabenami Neapolin.
Artėjant prie Romos, keleiviai ima svajot pamatysią Amžinojo Miesto grožybių, nes traukinio palydovas sakęs, esą važiuosią pro centrinę stotį.
Deja.
Traukinys pasuka „pro aerodromus, fabrikus, benzino tankus ir kitas pramonines pabaisas, kurias, pamačius nežiniomis, negalėtum pasakyti, ar esi Londone, Paryžiuje, ar Štutgarte“.
Bet keliauninkus įvietina ir įlaikina graffičiai:
Kažkur stabtelėjom prie vandens bokšto po geležinkelio tiltu, kur ant išvirtusių tvorų Musolinio reklamas jau seniai pakeitę kreida ir teptukais nemokšiškai iškreveizoti komunistų obalsiai, būbnydami į vargšo italo galvą apgaulės žodžius. (Laivas linksmybių, 2014, p. 59)
(Ir nebebūtina skaityt Europos istorijos skirsnelio apie pokarinę Italiją.)
P.S. Užsimerkęs ir prisiminęs šias Andriušio kelionės apybraižas, spausdintas atkarpom 1950-ais Memmingene leistame Lietuvyje (tą pirminį teksto variantą teko matyt, yra LLTI BR, F85–43), norėjau pareikšt abejonių dėl nelietuviškų vietovardžių perrašymo pagal tarimą (tai literatūros palikimas, ir dabartinės rašybos nuostatos atgaline data netaikytinos, tuolab, čia principo reikalas, o ne „klaidos“), dėl asmenvardžių rašymo visaip, dėl vokiškų daiktvardžių, pradedamų mažąja, dėl požiūrio į skaitytoją, kuriam aiškinama, kas toks buvo Herodotas, ką reiškia enkavėdistas, rožančius ar ubagas, bet norint pasiginčyt – reikia turėt su kuo; reiktų su redaktorium – bet knygą redagavo VšĮ Kalbos ir komunikacijos centras; negi diskutuosi su centru, t.y. siena?

2016-02-17

(832) Iš popieryno, xxviii: apie tai, kas žavi

Ein Kunstgebild der echten Art. Wer achtet sein?
(Tai buvo tikras meno kūrinys. Bet kas jį pastebėjo?)
Eduard Mörike (1804–1875),
eilėraščio „Auf eine Lampe“ (Ant mano šviestuvo, 1846)
priešpaskutinė eilutė
esk viską iš galvos, kas nesusiję su tiesioginiu darbu, –
kiek kartų esu girdėjęs šitą proto patarimą, tiek kartų vis atsakau: bet žmogus truputį daugiau negu darbas.
Praeitą savaitę sudarytas kūrybiškiausių 2015-ais išėjusių knygų dvyliktukas. Nežinau kurią dieną prieš mugę, prasidėsiančią 25-ą, susirinks 11 vertinimo komisijos narių ir balsuodami išrinks -iausią. (Du bibliotekos žmonės pora minučių anksčiau už pačius rinkikus sužino, kas tapo laureatu – juk reikia, kad kas nors suskaičiuotų balsus, o bibliotekoj visada vieną kitą iki dešimties suskaičiuot mokantį galima rasti [kiek atsimenu, nė karto nebuvo, kad nuspręsta būtų vienbalsiai]).
— Kiek balsų surinks Alfonso Andriuškevičiaus Beveik visi eilėraščiai? – pagalvojau prisiminęs daugiau kaip prieš 20 metų – 1993-ais (metais anksčiau negu išėjo pirmasis A.A. eilėraščių rinkinys) paskelbtą straipsnio vertimą.
-------------------------------------------------
Metuose (1993, nr. 8/9, p. 151–164) paskelbtas buvo Emilio Staigerio straipsnis „Interpretacijos menas“, parengtas pagal pranešimą, skaitytą 1950-ais Amsterdame ir Freiburge (iš vokiečių kalbos vertė ir autorių pristatė prof. Juozas Girdzijauskas).
Norėdamas išaiškint, kas, jo supratimu, yra stilius, kurio negalima tiesiogiai sučiuopt sąvokomis, Staigeris interpretuoja Mörikės eilėraštį „Auf eine Lampe“.
Galima sakyt, vienas iš apibendrinimų:
Kas mano pastebėjimuose neišsakomai identiška – tai stilius. Norėdami tai, kas neišsakoma, pavadinti žodžiu, galėtume pavartoti sąvoką „žavus“ pirmykšte jos prasme. Mörike mūsų nestulbina, jis mūsų neužburia ir neapsvaigina. Tik iš išmintingai pamatuoto atstumo jis verčia mus žavėtis [...]. (p. 160)
Ar kas tiksliau ir aiškiau yra įvardijęs Alfonso Andriuškevičiaus eilėraščių stilių?
Tarkim, iš rinktinės skyriaus „Neįėjusieji į rinkinius“:
Miškus apjuosę laikė horizontai.
Miškams iš savo tamsio jokios išeities nebuvo.
Miškai, apjuosti horizontų,  augo, džiūvo, puvo.
Miškai turėjo savo šešėliuotą būvį.
Rusenti? Ak, tiesa, jie kartais imdavo rusenti. (p. 275)
P.S. (02-27) Šiandien 11 valandą premijos laureatas bus paskelbtas viešai. Tad jau galima pridėt ir „iliustraciją“ – atsakymą į klausimą, kiek balsų surinko Alfonso Andriuškevičiaus Beveik visi eilėraščiai.

2016-02-16

(831) Vasario 16-oji: du atvaizdu iš 1928-ų

← Tarp senelio nuotraukų šitą radau.
Prieky stovi svarbieji asmenys; neidentifikavau, spėčiau, kad dešinėj – pusamžį Pasvaly klebonavęs kun. Kazimieras Kriščiūnas.
Pirmoj eilėj už svarbiųjų, tarp uniformuotojo ir pono baltais marškiniais, Juozas Tiškauskas (1900–1984), senelis.
Pažadėjau šią nuotrauką padovanot Mariaus Katiliškio viešajai bibliotekai (sakė, tokios neturi), tebūnie saugoma ten, sau pasiliksiu kopiją. Tegu atpažįsta daugiau žmonių, gal kokioj parodoj panaudos. (Gal kada anūkė Felicija nuvažiuos į Pasvalį, žiūrinės ekspoziciją ir draugei ar draugui išdidžiai ištars: žiūrėk, čia stovi mano proprosenelis.) – Tik vis neprisiruošia atvažiuot ir pasiimt tos nuotraukos (ir Eugenijaus Matuzevičiaus laiškų). [02-23: iškeliavo Pasvalin.]
Negaila dovanot? – Negaila.
--------------------------------
Tautininkų balsas, 1928-02-23, nr. 8, p. 3
(atsakomoji redaktorė Jadvyga Tūbelienė)
Vienas iš dr. Basanavičiaus atvaizdų. → 
Greičiausiai perpiešinys (iš atvirlaiškio).
Įdėtas kaip iliustracija prie Vykinto [= Stepo Povilaičio?]
straipsnio „Basanavičius – nepriklausomybės kūrėjas“.
Žvilgsnis užkliuvo. Pirmiausia. Pastėręs?
Ir dar šis tas suintrigavo.
Dešiniame apatiniam kampe,
ten, kur dailininkai palieka savo žymenis,
ar ne hebrajiškos raidės?
Viršutinė ar ne ש (šin),
o po ja – kažkas panašaus į טי.
Kam galėtų priklausyt šis kriptonimas?
Galbūt pavyks rast taip pat pasirašytą piešinį,
o po juo bus nurodytas asmenvardis?
O gal jūsų akis jau yra užkliuvusi už tokių žymenų?
P.S. Vakare susidėstė tokia patikrintina hipotezė:
02-23 turinčiam išeiti savaitraščio laužiny buvo panaudota
dr. B-čiaus atvaizdo klišė, kurią pasidarė kuris nors iš žydiškų dienraščių
02-16 numeriui; panaudojo ir liko. Gaila, epavelde.lt žydų periodikos kol kas nėra [išbraukta 02-17].
P.P.S. (02-28) Žmogus, tikrai išmanantis, parašė, kad tai ne hebrajiški rašmenys. O kas – taip ir neaišku. Ką gi, telieka kaip vienas iš daugelio dalykų, kurių nepavyko išsiaiškint. — Vrublevskių biblioteka rengia dr. B-čiaus bibliografiją. Įdomu, ką parašys apie šį atvaizdą. Greičiausiai: autorius nežinomas. O gal ne?

2016-02-06

(830) Tarp kitko: apie Žodį, kurį parašė ne Salomėja Nėris

ai sausį buvau niurktelėjęs į tremtinių atsiminimus ieškodamas kokių nors užuominų apie Emą Žaludokaitę, vėl perskaičiau ir 1989-ais išleistą rinktinę Amžino įšalo žemėje, sudarytą Aldonos Žemaitytės.
1948-ais ištremtos Antaninos Garmutės Ešelonuose stabtelėjau prie vieno epizodo ir pagalvojau: reikia surašyt, „apgint“ Salomėją Nėrį, nes jinai šiuo atveju tikrai niekuo dėta.
Štai tas epizodas (veiksmo vieta – prie Усолье-Сибирское, atsiminimų autorei tuolaik buvo maždaug penkiolika):
Mes kasame druską. O iš reproduktoriaus, įkelto į  stulpą, sklinda džiaugsmingi maršai. Suskamba ir viena kita liūdnesnė melodija. Atpažįstame... Kaip gerai, kad mūsų liaudies dainos visiems atvejams tinka! Jos guodžia Lietuvos vaikus, kasančius druską tolimame Sibire. Atskirtus nuo tėvų, Tėvynės, kuriems vietoj mokyklinių vadovėlių įduoti kastuvai ir kapliai!
Bet skamba, deja, ir Salomėjos Nėries posmai apie Staliną – saulę, Lietuvos vardą švelnų ir gintarėlį, nešamą jam ant delno. Poetė, kaip žinome, teisino trėmimus. (S. Nėris. „Raštai“, III tomas, P. 148–152, „Žodis Lietuvos klausimu“ Niujork herald tribiun redakcijai.) Mūsų akloji lakštingala... (p. 65; šitie A.G. atsiminimai pirmiau buvo išspausdinti Literatūroje ir mene, 1988-09-03, 10, 17, nr. 36–38; ten pastraipos apie Nėrį nėra, žr. nr. 37, p. 14)
Bibliografinė nuoroda į 1957-ais išleistus S.N. Raštus; tas pats tekstas yra ir 1984-ų Raštuose (p. 87–90). Komentaruose nurodoma: 1943-04-05 New York Herald Tribune išspausdino Povilo Žadeikio laišką, į kurį atkirtį parašiusi Nėris, jos tekstas buvęs paskelbtas 05-20; 05-24 [First Lithuanian Workers’ Daily] Laisvė pateikusi to Žodžio vertimą į lietuvių kalbą; jis ir dedamas į Raštus; priduriama: rankraščio nerasta.
Žodyje išties teisinami trėmimai:
Ponas Žadeikis pakartojančiai mini nužudymus ir ištrėmimus į Sibirą 50 000 lietuvių. Šiuo atveju jis pralenkia ir hitlerininkų propagandą, kuri panašiai seniau kartojo apie 200 000 lietuvių neva ištremtų į Sibirą, bet pagaliau tą skaitlinę sumažino iki 12 000. Šis pareiškimas veikiausiai kyla iš fakto, kad palyginti mažesnis profašistinių elementų skaičius – kurie arba palaikė išdavikiškus ryšius su naciškaisiais diversantais arba pasirodė esą greit galinčiais būti Hitlerio agentais – tapo išvežti iš prieškarinės Lietuvos. (p. 89)
Bet balažin, ar tik tiek būtų pakomentuota, jei S.N. Raštai būtų išėję, tarkim, 1986-ais. Ar nebūtų patikslinta remiantis Justo Vinco Paleckio sudaryta ir parengta tėvo knyga Pergalės saliutas: karo metų užrašai (1985)?
1943-05-07 Justas Paleckis dienorašty pasižymėjo:
Rašiau atsakymo projektą į Žadeikio laišką „New York Herald Tribune“. (p. 68)
O gegužės 24-ą užsirašė:
E[milija] Teumin [1941–1945 работала редактором международного отдела Совинформбюро] pranešė, kad „New York Herald Tribune“ tilpo atsakymas Žadeikiui su Salomėjos Nėries parašu (aš pasiūliau, kad atsaką duotų S. Nėris). Tas atsakymas padarė didelį įspūdį. (p. 70)
Taigi, Paleckis surašė projektą, Совинформбюро jį pasitvarkė, išvertė į anglų kalbą ir išsiuntė Amerikon. (Nėries dienorašty jokių reakcijų, kad jos vardu pasinaudota; o ir ką ji būt galėjusi padaryti?)

Ne aš šitą dalyką atkapsčiau, 1997-ais išleistoj Viktoro Aleknos Salomėjos Nėries gyvenimo ir kūrybos metraščio antroj knygoj visa tai užfiksuota.
Tas Žodis, manau, nebedėtinas į S.N. Raštus, jei vėl tokie būtų leidžiami; į Justo Paleckio dėtinas.
Kodėl kaip parašas buvo pasirinktas Salomėjos Nėries asmenvardis? – Antanas Venclova dienorašty yra užfiksavęs, kad 1943-ių pradžioje svarstant, ką siūlyti kaip kandidatus Stalino premijai, Jonas Šimkus pareiškęs: „Lietuvoj ir Amerikoj geriausią atbalsį rastų faktas, jeigu premija būtų paskirta Salomėjai“ (Vidurdienio vėtra, 1969, p. 300). Nutarta siūlyt Nėrį ir Cvirką. Paleckio favoritas Liudas Gira atkrito (Kostas Korsakas labai prieštaravo), tad jam teko rinktis, kurį remti; spėtina, apsisprendė remt Nėrį. „Teisingas“ straipsnis JAV spaudoj juk gali prisidėti svarstant, skirt ar neskirt Nėriai Stalino premiją? – Premija paskirta tik post mortem, 1947-ais.

2016-02-05

(829) Pakeliui namo, xxxii: Henriko Algio Čigriejaus eilėraštį prisiminiau

pakeliui į darbą: Žirmūnų tiltas, 2016-01-28
Sausio vidury Literatūroj ir mene buvo Čigriejaus eilėraščių publikacija „Rudeniški pasišnekėjimai ir nusišnekėjimai“ (01-15, p. 28–29).
T-19 prisiminiau „Išvažiavo“. Išsitraukiau iš kuprinės atvarto kopiją, vėl perskaičiau:
Taigi, kad nieko nebėr, kai visi išvažiuoja,
Tos kėdės ir stalas, ir šėpa, ir knygos,
Paveikslai ir veidrodis
Nieko nereiškia.

Kiek sykių turiu tai kartot ir kartoti –
Kai jau visi išvažiuoja, tai nieko nebėr,
Reik čia didelio proto?
Tas ir yr, tas ir yr, kad iš to proto – grįžtančiam penktadienio vakarą į tuščius namus – naudos kaip šuniui iš penktos kojos.
—  die sentimentalische Stimmung (iš kur galvoj šita vokiška frazė? prisimenu ją skliaustuos parašytą), – taip.

2016-02-03

(828) Visiškai tarp kitko: LKŽ patikslinimas

Išėjo jau 24 Vaižganto Raštų tomas; antras, skirtas pamokslams (abu parengė Eligijus Daugnora).
Jei nesi klierikas ar kunigas, nelabai įdomu skaityt – planeliai, prie temos tinkamos citatos iš Šv. Rašto, viena kita paties pastaba. Bet vis dėlto ir filologas būdamas šį tą net aktualaus gali užtikt.
Dabar LKŽ yra taip:
augmenininkas, smob. žr. augmeninkas: Augmenininku virtęs pažengė dar toliau askezėje Vaižg.
augmeninkas, (neol.) smob. botanikas: Tai aiškiai matyti veikaluose vairiuose tobuliausiųjų augmeninkų P.[= Jurgis Pabrėža]
Jei tik nuovoka kliaujies, imi ir suabejoji: negi tikrai Vaižganto sakiny „Augmenininku virtęs pažengė dar toliau askezėje“ augmenininkas = botanikas? Ne, tikrai ne botaniką augmenininkas šitam sakiny reiškia.
Ką? – Ogi vegetarą.
Pamokslo „Auklėjamoji nusiturėjimo reikšmė“ konspektas (ištrauka):
Povilas: Dažnais pasninkais. [2 Kor 11, 27]
Suvorovas – upės vandenio.
Šv. Petras – pupomis. / [...]
Kiti tik žolėmis. / [...]
Mūsų vegetarijonai – augmenininkai. (p. 23)
Taigi: augmenin[in]kas 1. botanikas, 2. vegetaras. – Visai neblogas lietuviškas atitikmuo.

2016-02-02

(827) Tarp kitko: apie vieną išėjusią-?-neišėjusią knygą

žpraeitą, o gal jau ir užuž- savaitę rankraštyno skaitytojui buvau atnešęs Onos Pleirytės-Puidienės atvirlaiškį dr. Basanavičiui. Tada ir prisiminiau vieną išėjusią-?-neišėjusią knygą.

Prieš gerą dešimtmetį, 2003-ias, per Svobodos radiją buvo laidelė apie čekų legionierius, kariavusius Rusijos pilietiniame kare; mirė paskutinis, Aloisas Vocásekas, 107-erių.
Kas iš lietuvių su jais yra reikalų turėjęs? Gal vienintelė Pleirytė-Puidienė.
Tais pačiais 2003-ais išėjo Vytauto Kubiliaus duografija Dviese literatūros sūpuoklėse: Kazys Puida ir Vaidilutė.
1915 metų rudenį Puidienė – Čeliabinske. Be kitų darbų,
imasi globoti Sibire įsikūrusio čekų korpuso (50 000) kareivius, sužeistus kovose su bolševikais. Moterų komitetas renka lėšas (sukaupė 40 000 rb) ir išrūpina ligoninei gražų pastatą. Ji budi ligoninėje, skaito sužeistiesiems Sibire leidžiamą čekišką laikraštį (pati pramokusi), lieka prie mirštančiojo iki paskutinio atodūsio. [...] Vėliau apie trijų čekų divizijų kovas, žūtis ir pasitraukimą iš Sibiro parašys knygą Per aspera ad astra, kuri jos draugų bus išleista Prahoje. (p. 91–92)
Ir jokios bibliografinės nuorodos apie tą knygą. (Pasakojama remiantis Puidienės dienoraščiu, saugomu VU BR.)
Leidinį mini ir Vladas Kulbokas, apie Pleirytę-Puidienę rašęs LE:
Parašė apie čekų kovas dėl laisvės Per aspera ad astra, išleido čekų informacijų švietimo skyrius Prahoje. (t. XXIII, p. 121)
Nacionalinės Mažvydo bibliotekos el. katalogas apie tokį leidinį tyli; pamėginau ieškot Čekijos nac. bibliotekos el. kataloge – irgi nieko.
Kam man tos knygos prireikė? – neprireikė, šiaip, noris rast ko nepametęs. Dabar vis su estais lyginamės, o Aušros ir Varpo laikais kaip sektinas pavyzdys vis būdavo minimi čekai. Štai Basanavičius autobiografijoj:
Apsigyvenimas Pragoje mano gyvenime turi dideliausią reikšmę, kuri ne tik man pačiam yra svarbi, bet iš dalies visai Lietuvai. Čia, neperdėjus galima būtų sakyti, stovėjo lietuvystės vygė, iš kurios sušvito „Auszra“. (Mano gyvenimo kronika ir nervų ligos istorija, 1851–1922, 1936, p. 41)
Kudirka Varpe jųjų draugijų veiklą labai gyrė. Taigi ne tik raidžių su varnelėm iš čekų esam pasiskolinę.
Reiktų metraščio Čekija–Lietuva redaktoriaus Petro Algio Mikšos apie tą Pleirytės-Puidienės knygą paklaust; bet jau senokai bibliotekoj nesilankė. (Pagalvojau: o gal čekai leisdami lotynišką pavadinimą į savo kalbą išvertė?)

2016-02-01

(826) Tarp kitko: vienos radijo laidos prieduras

Stempkowskių kapavietė Bernardinuos, 2005-05-11
Kai dirbau radijuše, buvau parengęs „Atodangų“ laidą apie Užupy gyvenusią poetę ir vertėją Matyldą Stempkowską (1925–2005). Inspiracija – 2005-05-06 Literatūroj ir mene perskaitytas Eglės Borutaitės-Makariūnienės in memoriam. Pakalbinau ją ir bibliotekininkę Rimgailę Galickienę, kaimynę. Laida transliuota buvo 05-12.
Tvarkydamas fonoteką, vėl perklausiau (galit ir jūs).
Ir pagalvojau: ech, kaip būt tikę baigt laidą eilėraščiu, kuris buvo išspausdintas Sąjūdžio žiniose 1989-04-20, p. 4 su tokia įžanga: „1989.04.15–16 dienomis Vilniuje vyko Lietuvos lenkų draugijos steigiamasis suvažiavimas. Vilnietė, lenkų poetė, lietuvių poezijos vertėja atsiuntė mums savo pirmą eilėraštį, parašytą lietuviškai.“
Tada neprisiminiau tos publikacijos; nors pavėluotai tebūnie pridurta.
Nuotraukose šalia eilėraščio – brzozy Małgorzata ir Ewa prie M.S. buto Užupio 26, 2005-05-11.

Dvi Tėvynės
– – – – – – – – – – – –
     – – – – – – – – – –
Tiek daug telpa širdy:
     dvi Tėvynes turiu.

Viena – Lenkija mano –
     išdidi ir stipri,
Kita čia – Lietuva!
     Sopulinga šalis...

Ak, kiek žodžių švelnių
     noris Tau pasakyt...
Kiek tyliųjų maldų
     Tau kartoti kasryt.

Kurią myliu labiau? –
     Kas žinos, kas atspės?
Dvi renkuosi aš sau –
     ir širdis dvi mylės.

Lenkų kraujas many
     teka srove karšta...
Širdį glosto graudi
     man lietuvių daina...

Niekas man neatims
     tų kraštų mylimų!
Kol širdis nenurims,
     dvi Tėvynes turiu!
(Mėginau išsiaiškint, koks jos rankraščių likimas; el. laiškas liko be atsako.)

(825) Ars memorativa: Biržų mergaitė; pavasarinis kvapas

— savaitgalį buvau Biržuos  —

Piešinys užkaltam lange Muravankoj, vos tik įvažiuoji į Biržus nuo Pasvalio ir pasuki dešinėn, Vabalninko gatvėn, atsirado, regis, 2013-ais, 07-17 nufotografavau (dabar, aišku, stipriai apiblukęs, bet dar įžiūrimas).
Laikui bėgant ši mergaitė, bent jau man, tapo kaip koks simbolis – ją pirmąją pamatau, nuolatinę biržietę; lig mokyklos Kudirkos gatvėj, kurią baigiau, kokios penkios minutės pėsčiam. – Taip, sentimentalus daraus.

Sekmadienį iš ryto dulkė lietus, paskui išlindo saulė – ir atrodė, kad kokia kovo pradžia.
Važiuojant namo, prisiminiau tai, ko ženklų fiziškai nebepajusi, jei sėdi mašinoj, – nei Respublikos gatvėj, nei artėdamas prie Pasvalio, – kur siaurukas kirsdavo kelią – lygu, jokio dudunkst.
Tiesiausias kelias iš namų į miesto centrą būdavo Liepų gatve, tada palei geležinkelį, ir įsuki Kęstučio gatvėn, vedančion pašto link, prie kurio durų, iš dešinės, atminimo lenta: „Šiame name 1909–1913 metais mokėsi proletarinis poetas Julius Janonis“ (kabojo iki 2012-ų; dabar – kita, be žodžio „proletarinis“).
Rudenį aikštėj priešais geležinkelio stotį imdavo augt cukrinių runkelių kalnas. Siauruku visą žiemą juos veždavo Panevėžin, į cukraus fabriką.
Pavasariop, kai atšildavo, aikštėj dar būdavo likę tų runkelių, jie imdavo pūt ir pasklisdavo toks salvas kvapas. Kvapas, kurį atmintis dar pajėgia atkurti. Šlykštus. Susijęs su paauglyste, kai svajojau tapt eiguliu ir gyvent šalia girios.
Mano nuotrauka
deepart.io perpiešas Eriko Varno stilium (nuotr. Prano Vasiliausko)