(cc) (by:) —vg— [filologas (platesniąja prasme) ir batautojas]

2013-10-11

(523) Užparaštė, lxxvi: apie bėgimą į miškus ir kt. – lv vs lt

Arno Jundze, recenzuodamas Noros Ikstenos knygą apie latvių prozininkę Regīną Ezerą (Esamība ar Regīnu, 2007), kuri gyveno Kegumo miškuos, užfiksuoja ir tokią digresiją:
(Gal kada koks nors literatūros tyrėjas atkreips dėmesį į šitą sovietinių laikų garsių rašytojų bėgimą miškan ([Ilze] Indrāne, Ezera) kaip bene vienintelį būdą išsaugoti savo iliuzinį savarankiškumą.) – „Pasakojimas apie karalienę Reginą“, vertė Laura Laurušaitė, ŠA, 2008-04-25, p. 9.
O iš mūsų rašytojų? Vienintelį a.a. Albiną Bernotą prisiminiau, kuris 1978-ais sušlubavus sveikatai ir dėl kitų priežasčių išėjo iš Pergalės ir įsikūrė kaip laisvas meninininkas Labanoro girioj – Argirdiškėj prie Juodųjų Lakajų. Ir tai buvo kūrybingiausi jo gyvenimo metai – ir pats, ir kiti taip manė.
Pabėgantieji iš miestų šiltuoju metų laiku, o rudenį grįžtantieji, manau, nesiskaito.
Ir dar: latviai nepalyginamai daugiau yra prirašę knygų apie savo rašytojus ir kitus kūrėjus; ne literatūrologines ar menotyrines, o biografines turiu galvoj. Ir tuo ne tik tyrėjai, bet ir kūrėjai užsiima, kad ir Nora Ikstena – pagal 300 Baltic Writers, essay-type prose author. O mūsiškiai? Deja, dejutė! – kaip pasakytų Albinas Žukauskas. O juk koks Parulskis galėtų, jei norėtų, parašyt apie Savickį, o Čigriejus – apie Vaižgantą... (Žinau, prieštarausit: juk yra Nijolės Kliukaitės apie Bitę ir Šatrijos Raganą, Aldonos Ruseckaitės apie Maironį ir kt. – bet čia jau kita kalba; при всём уважении, vien meilės, pagarbos ir noro, deja, negana.)

1 komentaras:

  1. Latvijoje tokių biografinių tradicija oho kokia! Ir poreikis irgi.
    Ir nepaprastai sutikčiau, kad "vien meilės, pagarbos ir noro, deja, negana"

    AtsakytiPanaikinti

Mano nuotrauka
deepart.io perpiešas Eriko Varno stilium (nuotr. Prano Vasiliausko)