(cc) (by:) —vg— [filologas (platesniąja prasme) ir batautojas]

2011-06-28

(186) Der Zeitgeist, 1931-ų vasara

Ką šoksime šį vasaros sezoną?

Straipsnis tokiu pavadinimu (pasirašytas J.J. Ba.) buvo išspausdintas žurnale Pliažas (1931, nr. 3, p. 3–4); piešinys – Palangos pliažas (1932, nr. 1, p. 5). Šypsotis verčia pats teksto stilius; ir šiaip – visai smagu paskaitinėt tokių rašinėjimų, skirtų atostogom.
Šokiai gimsta iš laiko apystovų. Dažnai reikalaujamas šokių stilius būna išraiška giminingumo epochai. Didelis šokių skaičius pasižymi savo menka meniškumo verte. Geras modernus šokis dažnai būna „subteliausia pasireiškimo forma sielos efektų!“
Šiam vasaros sezonui šokių garbintojai didelių naujenybių neišrado. Pasiliko prie taip vadinamo „Stil anglais“.
Imant keturis metus atgal, „Charleston“ šokių karalijoj sukėlė pasibaisėtiną revoliuciją. Trypinėjimas, šokinėjimas ir kojų svaidymas suardė visą šokio prasmę. Dabartiniu metu ta audra nutilo ir šokėjų tarpe užviešpatavo moderniško, lengvai elegantiško stiliaus era. Šiandieninis šokis nereikalauja kūno linijų laužymo technikos. Nervai, smegenys, siela ir jausmai užkariavo triumfuojančią šokių salės nuotaiką. Buvęs groteskinis perteklius šiandien jau nusišlifavęs ir jį nugalėjo „angliškas“ šokio stilius, kuris iš Didž. Britanijos rado laisvą kelią į pasaulį.
Vertingas šokis „Slowfox“ yra giliai užkariavęs tikrai gerų šokėjų širdis. Tas moderniškas šokis savo muzikalumu ir puikia linija pavergia kiekvieną muzikališką šokėją. Šiam sezonui jis yra viso repertuaro grietinėlė.
Greta „Slowfof“ didelę rolę vaidina ir mums žinomas „Tango“. Savo lengvom linijom jis neužmuša šokių salės efekto. Tas puikus šokis įgyvendina savo konservativizmą ir užkariauja pirmą vietą. Jį galima ko ne Don Juanu tarpe visų šokių praminti; jį šokant šviesos prigesinimas šokių salėje, kaip tas visur praktikuojama, ir yra savotiškų įpatumų pabrėžimas.
Šokis, kuris sezono repertuare sudarys akstiną ir bus mėgiamas inteligentų tarpe, yra „Angliškas valsas“. Jis turi būti šokamas labai lėtame tempe, pasižymėdamas lengvų vilnių bangavimu. Salės nuotaika švelniai banguojanti. Įsismaginęs orkestras turi būti griežtai reikalaujamas sumažinti tempą iki minimumo, tuomet „Angliškas valsas“ turės savo tikruosius savumus.
Gyvesnio žanro šokėjų tarpe yra pasireiškęs „Kvikstep“, tai prisidengęs nauju vardu senasis „Foxtrott“. Savo nauju rūbu pasipuošęs, kaip muzikoje, taip ir takte jis užima dabartiniu metu gyviausią vietą.
Šį sezoną geras šokėjas šoka tik: „Anglišką valsą“, „Kvikstep“, „Slowfox“ ir„Tango“. Visi likusieji mums žinomi šokiai yra išblukę ir be atgarsio numerdėjo. Daug jų buvo pašauktųjų, bet maža išrinktųjų.




P.S. Paraše po piešiniu minimas Hofmekleris – greičiausiai Gedimino 4 laipsnio ordino kavalierius Moišė, vienas iš garsiųjų brolių.
P.P.S. Gytis Lukšas 1982-ais pastatė filmą Anglų valsas (Sauliaus Macaičio komentaras ypač vertas dėmesio).

2011-06-26

(185) Ars memorativa: žodžiai

Yra tokių atsuktuvų – įmagnetintų: pridedi teisingai medvaržčio galvutę – ir ji prisikabina, prikimba. Pritraukiama.
Yra tokių žodžių (atminty), kurie pritraukia atitinkamus vaizdus. Žodžių, kurių siūloma ne(be)vartoti.

Šoferis. Buvo laikas, kai jo nieks nereikalavo keist vairuotoju:
Stoties aikštėj susibūriavo šoferiai
Pažvilgčioti į dangų, parūkyt,
Pakeikt tvarkaraščius ir moteris
Ir odines striukes užsisagstyt.
— — — — — — — — — —  — — — —
Pasakė šoferiai:
– Pradėsim dieną!
Ir atsimerkė žmonės, trokštantys dienos.
(Algimantas Mikuta, Gėlės braižykloje, 1962, eil. „Šoferiai pradeda dieną“, p. 6)
Ir niekur nedings iš atminties (kaip man, vaikui, tada atrodė) – senučių švelniausias kreipinys: „Šioperiuk!“ (ir tai visai kas kita negu „Vairuotojau!“)

Traktoristas. Ir ne tik dėl to, kad atminty tupi ar ne Kosto Kubilinsko eilutės:
Čia prikalsiu kaminą,
Čia ratus didžiuosius
Ir į kitą pamainą
Su draugais važiuosiu.
Traktorininkas per daug neutralus/švelnus žodis įvardint žmones, kurie lygino/rovė senelių sodą (mano vaikystės rojaus sodą, atsiprašau už sentimentus), kai buvo nurodyta iš ten, kur praleidau pirmuosius savo dešimt metų, išsikraustyti: traktoristas nuo tada man – funkcijos vykdytojas (išlygint šitą žemės plotą, kad nieko neliktų!). Tas, kuris rengė didelius didelius, lygius lygius, tuščius tuščius laukus. O traktorininkas – jau visai kitas žmogus, tas, kuris aria etc.

2011-06-23

(184) Rastinukai, xx: skulptūriniai draugiški šaržai

Autošaržas
(Šluota, 1969, nr. 15)
Išgirdus ar perskaičius skulptoriaus Napoleono Petrulio (1909–1985) pavardę, iškart prieš akis iškildavo jo su Bronium Vyšniausku nulipdyti „Keturi komunarai“, stovėję Kaune, o dabar atsidūrę Grūto parke. Jei užmetėt akį į lt.wikipedijoj esantį straipsnį, tai ir kiti ten suminėti Petrulio darbai priskirtini prie propagandinio soc. realizmo.
Bet vakar vartydamas senus Šluotos komplektus atradau kitą Napoleoną Petrulį – lipdžiusį skulptūrinius šaržus, ir tie jo darbai man pasirodė tikrai verti ir dabar dėmesio (jei kas surengtų jų parodėlę – būtinai aplankyčiau). Turėjo žmogus humoro jausmą. Beje, ar kas iš mūsų skulptorių dar yra lipdęs draugiškus šaržus? Nežinau.
Trys pavyzdžiai iš Šluotos (1964, nr. 12): grafikas Stasys Krasauskas, skulptorius Konstantinas Bogdanas ir dainininkas Rimantas Siparis.

2011-06-21

(183) Užparaštė, xiv: kur mirė Vytautas Augustauskas?

Ir lt.wikipedijoj, ir VLE rašoma, kad Vytautas Augustauskas gimęs ir miręs Kaune. Bet štai kokios informacijos radau: Aleksandras Ružancovas Vaclovui Biržiškai praneša:
Jei L.E. bus minimas Vytautas Augustauskas, vienas „Dainos“ dr-jos Kaune kūrėjų, Kar. Št. ūkio sk. v-kas ir pulk. ltn., tai turiu datą jo mirties: 1944 VIII 24 Dagilių km., Kidulių vlč., ten ir palaidotas. Kai 1951 II 12 Čikagoje mirė jo žmona Eugenija, buvo paskelbta ir vyro mirties data. (1953 II 22 laiško P.S.)
Ne tik dėl mirties ir palaidojimo vietos šitai užfiksuoju; ir dėl „Dainos“ draugijos, nes Juozo Jankausko tekste (VLE, t. II, p. 207) pirmasis minimas faktas, kad 1915-ais mobilizuotas. O ką veikė iki tol (*1884)? Gal V.A. įvardintinas ne tik kaip karinis, bet ir kultūros veikėjas?
P.S. Dabar Dagiliai (gyv. sk. – 0) priklauso Šakių rajono Kidulių seniūnijos Voverių seniūnaitijai. Kokiose kapinėse reiktų ieškot V.A. kapo? – Voverių tikriausiai.

(182) Užparaštė, xiii: kaip mirė Česlovas Sasnauskas

Apie trečią nakties pas blogai pasijutusį Č.S. sesers pakviestas daktaras A.S. išeina iš jo kambario salonan ir sako klausiamai į jį akis įbedusiems namiškiams:
– Suleidau vaistų, jam pagerėjo, bet dar luktelsiu. Atneškit priegalvį, tegul čia įsitaiso ant sofutės ir visi kartu palauksim ryto.
Susijaudinusi sesuo (greičiausiai ji) atneša priegalvį ir padeda ant sofutės.
Kurioj pusėj jūs susijaudinęs/-usi padėtumėt priegalvį? — Jau padėjot? — Priegalvis buvo padėtas dešinėj. Daktaras ligoniui liepė būtinai gultis ant dešinio šono ir nejudėti (širdis!), tad teko įsitaisyt veidu į atlošą.
Po kurio laiko, ar iš mandagumo (kaip čia dabar gulėsi atsukęs užpakalį prie tavęs budintiem žmonėm), ar norėdamas pamatyt jų veidus ir ką nors pasakyt, Č.S. pamėgino apsiverst ant kito šono. Ir mirė.
Pagalvojau: jei priegalvį atnešęs žmogus būt buvęs kairiarankis, greičiausiai būtų padėjęs jį kairėj sofutės pusėj. Tada ligonis, atsigulęs ant dešinio šono, būt galėjęs matyti prie jo budinčius artimuosius ir nebūt kilęs noras vartytis...
Kompozitorius ir vargonininkas Česlovas Sasnauskas mirė 1916-ų sausio 18-ą pusę aštuntos ryto, būdamas jaunesnis nei šią užparaštę rašantysis (nesulaukė 49-erių).
P.S. Šią istoriją prisiminiau šįryt maždaug 7:30 pervesdamas kasmetę gyvybės draudimo įmoką.

2011-06-17

(181) Rastinukai, xix: Teofilio Tilvyčio paišyba ir lipdyba

Kad Tilvytis ne tik rašė, bet ir paišė bei lipdė – tikrai nežinojau. Ir, mano akim, visai neblogai (paišė bei lipdė). Kairėj – Vinco Mykolaičio-Putino portretas, dešinėj – Kazio Binkio biustas (atvaizdų kokybė prastoka, bet ką jau padarysi, – toks tas 40 su viršum metų senumo sov. laikraštinis popierius). Rasta Literatūroj ir mene, 1964-02-15, nr. 7, p. 5. Darbai pateikti kaip iliustracijos nepasirašyto tekstelio „Šalia poeto plunksnos“:
Labai gražu, kai žmogus šalia savo pagrindinės profesijos turi ir kitą širdžiai artimą užsiėmimą, taurią aistrą, brangų pomėgį. Tai praturtina, papildo žmogaus asmenybę, suteikia jai naujų bruožų, kurių kartais net neįtari tą žmogų turint.
Liaudies poetas Teofilis Tilvytis mėgsta dailę. Ne, per silpnai pasakyta „mėgsta“: jis pats kuria. Laisvalaikiais, atitrūkdamas nuo rašytojo darbo stalo, jisai imasi lipdybos, piešinių, ir iš plunksną įpratusių laikyti poeto rankų gimsta skulptūriniai portretai, gana profesionaliai atlikti piešiniai. Gal būt, T. Tilvytį į šią sritį patraukė jo ilgametis darbas spaudoje, iliustruotuose žurnaluose, bendradarbiavimas su dailininkais, bet, matyt, lemiamą žodį čia taria jo plati meninė prigimtis, įvairiašakis talentas.
Poeto 60-ties metų jubiliejaus proga Rašytojų klube suruoštoje parodėlėje buvo malonu susipažinti su jo dailės darbais, rašytojų, kai kurių jau mirusių jo draugų-poetų portretais, kuriuos autorius gerai pažinojo ir mylėjo. Manome, kad ir mūsų skaitytojams įdomu pamatyti vieno kito poeto dailės kūrinio nuotraukų.
P.S. (2011-06-24) Bevartydamas Šluotos komplektus, radau Tilvyčio paišytą autošaržą (1974, nr. 1), taip pat jo lipdyto Kazio Binkio biusto (kito!) atvaizdą (1973, nr. 21).

2011-06-14

(180) Visiškai tarp kitko: dar vienas Donelaitis

Viename 1907-ais JAV atsidūrusio ir Pennsylvanijoj angliakasiu (maineriu) dirbusio lietuvio 1969-ais rašytame laiške perskaičiau pasiūlymą jau po karo Atlantą perplaukusiam lietuviui būtinai pasidomėt 1909-ais Philadelphijoj išleistu romanu – That Man Donaleitis: A Story of the Coal Regions by Margaret R. Seebach (1875–1948).
Nesu skaitęs šito romano, tik tai, ką apie jį yra rašiusi Aušra Paulauskienė knygos Lost and Found: The Discovery of Lithuania in American Fiction (2007) skyriuje „An Unknown Novel about Lithuanians: Margaret Seebach’s That Man Donaleitis (sic)“ [prasideda nuo p. 85].
Kiek supratau, tai gal net įdomiau už Sinclairio Džiungles?
Kad kas išverstų ir išleistų šitą Seebach romaną, vargu ar verta tikėtis.
Sudomino dar toks dalykas: šitą, kaip ir nemažai kitų Seebach knygų, išleido Lutheran Publication Society, ergo, ji, kaip ir Donelaitis, buvo evangelikė liuteronė? Pavardė skamba lyg ir vokiškai. Iš lietuvininkų? Deja, nieko neradau apie ją pačią, t.y. kokių nors biografinių duomenų.
P.S. Įdėjęs tinklaraštin šitą įrašą, pagalvojau: reiktų perskaityt Mykolo Valinčiaus toj pačioj Philadelphijoj 1908-ais išleistą dramą 4-iose veiksmėse Angliakasys arba (maineris). Vargu ar ko verto galima tikėtis estetine prasme, bet pažintine gal būtų ir visai įdomu?

(179) Užparaštė, xii: apie Binkio aguonėles

Prieš atostogas darbų kalnas, tai tik tokiem niekam lieka laiko. Va išėjau parūkyt ir pamačiau atšlaitėj šalia Vileišio rūmų žydinčias dirvines aguonas (papaver dubium). Greičiausiai būtent tokias turėjo galvoj Binkis, rašydamas trioletą (ir ta mažybinė forma visai tinka – tikrai nedidukės):
Ugniaspalvės aguonėlės
Po rugius visur liepsnojas,
Lyg išklydę rojaus vėlės,
Ugniaspalvės aguonėlės...
Visas kraštas – vienos gėlės!
Ar čia žemė, ar čia rojus?
Ugniaspalvės aguonėlės
Tik liepsnojas, tik liepsnojas...
P.S. „Aguonėlės“ balsui ir fortepijonui (komp. Juozas Gruodis, dainuoja Judita Leitaitė).
P.P.S. Binkio uta pacituota ir prie štai šitos nuotraukos, nors, manau, ten (kaip ir videoklipe) kitokios aguonos užfiksuotos – papaver rhoeas (plg., pvz., dar su šituo vaizdu). Taip, perskaičiau, esą aguona birulė auga ir „javų laukuose (dažnai drauge su rugiagėlėmis)“, o Binkis tą kaip tik ir mini, vis tiek gal ir klaidingai manau, kad jo triolete liepsnojas dirvinės aguonos, kurių žiedlapiai tikrai panašesni į liepsną. Bet: įsauly visos spalvos blunka.
P.P.P.S. Pagalvojęs jau norėjau šitą įrašą trenkt velniop iš tinklaraščio, bet telieka: kaip pavyzdys (beprasmių svarstybų?).

2011-06-09

(178) Visiškai tarp kitko: Basanavičius, politika, šuo

Bulgarija, 1890
Šiandien su vienu istoriku, skaičiusiu Basanavičiaus rankraščius, diskutavom, koks posakis tikslesnis:
  • J.B. – politikas per prievartą (jo);
  • J.B. – politikas iš reikalo (mano).
Neginčytina, kad jam už politiką svarbiau buvo mokslas. O politika? Vis dėlto galų gale sutarėm: iš reikalo.
Be kita ko, ir tokį argumentą mestelėjau: ar kas būt galėjęs priverst imtis to, ko nenori, žmogų, kuris iš šunų kaip sargą ir draugą pasirinko vokiečių dogą (Vienoj nusipirko)?

P.S. (2011-09-23). Algirdas Grigaravičius, „Jonas Basanavičus – politikas iš reikalo“, Kultūros barai, 2011, nr. 9, p. 80–87.
Mano nuotrauka
deepart.io perpiešas Eriko Varno stilium (nuotr. Prano Vasiliausko)