(cc) (by:) —vg— [filologas (platesniąja prasme) ir batautojas]

2010-11-26

(137) Tarp kitko: juoktis negalima verkti

Veido vyriausiasis redaktorius Gintaras Sarafinas aiškinasi, esą skandalas dėl jo tvarkomame leidiny išspausdinto Petro Stankero straipsnio kilęs be pagrindo: nei autorius, nei leidinys „niekada gyvenime neneigė holokausto, neneigia ir neneigs“. Tai tik „nesusipratimas[,] įvyk[ęs] dėl vieno sakinio, kuris buvo klaidingai suprastas“.
Pasirodo, išspausdintame sakiny skaitydami: „legenda apie 6 mln. neva nužudytų žydų“, redaktoriaus nuomone, turėjome suprast: „legenda apie neva 6 mln. nužudytų žydų“ (paryškinta cituojant).
Skaitome ir suvokiame tai, kas parašyta, o ne kas galėjo ar turėjo būt parašyta. Ir suvokiame adekvačiai: „neva nužudytų“ reiškia abejonę, kad buvo nužudyti milijonai žmonių. O juk buvo.
Gan griaudžiai atrodo tokios pastangos išsukt uodegą, užuot pripažinus: žmonės teisingai suprato tai, ką perskaitė; mūsų klaida/kaltė. Tikrai noriu tikėt, kad netyčia tas „neva“ atsidūrė nederamoj vietoj, bet ar tai ką nors iš esmės keičia? Buvo ten, kur buvo, o ne kur norėjos kad būtų.

(127.4) Donelaitiana, i: pabaiga?

Vakar vakare LTV naujienų tarnyba išplatino pranešimą, esą Tolminkiemio bažnyčia tikrai nebūsianti perduota Stačiatikių Bažnyčiai:
„Laiške Rusijos Dūmos užsienio reikalų komiteto pirmininkas rašo, kad jie džiaugiasi pranešdami, jo[g] šis objektas buvo išimtas iš objektų sąrašo. Bet tai, kad mums rašo ne vien šalia esančio Karaliaučiaus valdžia, o Maskva, ir jie sako tai pakankamai pozityvioje dvasioje (žinom, kad visi kiti kultūros objektai buvo perduoti pr[a]voslavų bažnyčiai) rodo, kad, aš tikiuosi, visiem laikam, o ne laikinai K. Donelaičio palikimo esmė nebus iškraipyta“, – LTV naujienų tarnybai teigė Seimo Užsienio reikalų komiteto pirmininkas Emanuelis Zingeris.
„Laiškas yra galutinis. Reik tikėtis, kad niekam nekils minčių vėliau keisti šio laiško turinio“, – pridūrė E. Zingeris.
Tikėkimės. Nes pati Dūma ir priėmė įstatymą, pagal kurį galėjo būt atiduota.
Pati istorija šiame tinklarašty fiksuota: pirmas įrašas (10-25), antras įrašas (10-29), trečias įrašas (11-06), ketvirtas įrašas (11-15); šitas jau penktas – viliuos, paskutinis, ir dabar galima bus žvilgtelt į Seimo priimtą nutarimą nr. XI-878 „Dėl 2014 metų paskelbimo Kristijono Donelaičio metais ir Kristijono Donelaičio 300-ųjų gimimo metinių minėjimo 2010–2014 metų programos metmenų“ (ypač į tuos programos metmenis), ką Lietuva ketina nuveikt (ne tik Tolminkiemy) iki jubiliejaus.

2010-11-22

(136) Visiškai tarp kitko: trys fontanai (ir dušas)

foto iš wikimedijos.org
 Sekmadienį per Svobodą (Ivano Tolstojaus laidoj „Mitai ir reputacijos“) išgirdau apie rusų poetą Borisą Božnevą (1898 Taline – 1969 Marselyje). Pasak Andrejaus Ustinovo,
Его нужно знать хотя бы потому, что никто так не писал в истории русской поэзии, как это делал Борис Божнев, и никто так не зарекомендовал себя в среде русской эмиграции 20–30-хх годов, как Борис Божнев. Поэт он совершенно замечательный, очень интересный, не случайно, Георгий Адамович называл его единственным мастером из всех молодых поэтов. Вернее, процитирую его вот так: «Это единственный мастер среди молодых парижан, самый опытный и взыскательный из них. Его сальерические стихи всегда умны. При отсутствии Моцарта в поэзии молодого поколения русской эмиграции и наличии Сальери, явно что Божнев играет первую скрипку.»
Daug labai įdomių poetų yra, bet šitas tikrai įdomus pasirodė dėl to, kad yra išleidęs poeziją knygą, kuri vadinas lygiai taip pat, kaip Henriko Radausko pirmoji – «Фонтан» (1927), единый лирический цикл со сквозным образом фонтана, восходящим к знаменитому одноименному стихотворению Тютчева.

Trys vis silpstantys fontanai.

Tiutčevo (1836):
Смотри, как облаком живым
Фонтан сияющий клубится,
Как пламенеет, как дробится
Его на солнце влажный дым.
Лучом, поднявшись к небу, он
Коснулся высоты заветной
И снова пылью огнецветной
Ниспасть на землю осужден.

О, смертной мысли водомет,
О, водомет неистощимый!
Какой закон непостижимый
Тебя страшит, тебя мятет?
Как жадно к небу рвешься ты!
Но длань незримо-роковая,
Твой луч упорный преломляя,
Свергает в брызгах с высоты.
Božnevo [1927]:
Какая мертвенная тишь...
Дом опустел и сад запущен,
И еле слышно ты грустишь,
Струею траурной опущен...

Счастлив тот невозвратный век,
Я повторяю неустанно, –
Счастлив, счастлив тот человек,
Кого оплакали фонтаны.
Radausko [1935; vargu ar jis ką nors žinojo apie Božnevo Paryžiuj išėjusią knygą]:
Ant cementinės urnos guli parke
Geltonas lapas. Didelis ruduo.
Fontano liūtui liejasi pro gerklę
Pasidabruotu upeliu vanduo.

Stambiais geltonais lapais liepos verkia.
Dvi varnos kranksi nežinia kodėl.
O liūtui liejasi vanduo pro gerklę,
Ir aukso klevas dreba kaip žvaigždė.
Vaičiūnaitės „Fontanai“ (1965, iš rinkinio Vėtrungės, 1966):
Mane kankina karštis ir sausra, ir nemiga... Bet kartais
už tų plokščių aprūkusių, nublukusių namų ištrykšta garsas.

Nuščiūva tuščios gatvės, surūdiję vėtrungės, užgęsta lempos,
ant vartų auga du šešėliai – išsipildžiusios mažytės lemtys.

Man suplaka širdis iš nuostabos (už sienos ūžia dušas,
kažkas paskambina, užbėgęs laiptais, išsiblaškęs ir uždusęs).

Ir miestų tolimi, reti vardai gyvais lašais tamsoj man skamba,
ir drėgnas viesulas vėsina prirūkytą, dulkiną mansardą...
--------------------------------------------------------
Ironiška digresija (2015-03-07). Fontano ir Radausko sąsaja vis dėlto popliteratūrologinė; taip pagalvojau vėl vartinėdamas iš dėžės ištrauktą Naujojo Židinio-Aidų 2006 metų jungtinį nr. 9/10, kurio pabaigoj (p. 432) įdėta tikrai smagių Palemono Dračiulos [= Eligijus Raila] epigramų [?]. Pvz.:
Apie piktąjį Radauską
Sušilau – panirau į fontaną,
Iškilau – stovi piktas Radauskas.
Kuo meiliausiai tariau: aš – Antanas!
O jisai man – per galvą su pliauska.
Bet yra sąsajos fontanas–poetas veidrodinis atspindys: poetas–fontanas; ir šiuo atveju minėtinas Eduardas Mieželaitis – eilėraščių ir poetinių svarstymų fontanas, sovietmečiu veikęs be sutrikimų, strigt ėmęs prasidėjus perestroikai.

2010-11-18

(129.1) Teksto degustacija: rezultatai

Užvakar (11-16) Vilniaus mokytojų namų svetainėj baigės Lietuvos literatūros vertėjų sąjungos rengtas konkursas „Noriu versti“ – laureatams ir paskatintiesiems buvo įteiktos „atminimo dovanėlės ir diplomėliai“.
Jei kas buvot užkliuvę už 129 įrašo, gal bus smalsu sužinot ir galutinius rezultatus (vertintojų pastabas galima persiskaityt spustelėjus kalbos pavadinimą).
Paskaičiau vertimų ekspertizes. Dvi mintys užsifiksavo; manau, esminės vertinant bet kokius vertimus, ne tik pradedančiųjų.
Rasa Klioštoraitytė: „Labiausiai nuliūdino vertimuose įsivėlusios prasmės klaidos, prasmės iškraipymas [...].“ — Didžiausia bėda, bet skaitydamas tik vertimą jos nepastebėsi, nors kartais ir sukirba: kažkas čia negerai, nesueina galai; bet tik tiek.
Laimantas Jonušys: „[...] tekstą dauguma suprato gana gerai, problemų kilo dėl lietuvių kalbos išmanymo.“ — Pagal tai dažniausiai ir sprendžiu, verta skaityt ar ne. Pora puslapių, ir aišku.

(135) Vilniaus vaizdai, viii

Tokia žieduota (dvikamienė) obelis auga prie „Iki“ parduotuvės (Žemynos 2). Padanga niekur neperpjauta, tad spėtina: obelaitė išdygo šiukšlei jau gulint.
Kokio velnio slankiojau tokiu laiku palaukėm? Lietuvos pašto 22-asis skyrius pradeda dirbt tik nuo 9:30 – reikėjo pasiimt registruotą laišką. Pasiėmęs spjaudžiaus: ERGO draudimas siūlo iki naujųjų įmokėt dar pinigų, tada išmoka padidėtų etc. Iš kur tų „investicinių“ pinigų išpeši, jei ir taip vos galą su galu suduri? Ir dar laiką gaišina. Sunervino, ir tiek.

P.S. 107 įraše padžiūgavau dėl propelerių; šiandien pravažiuodamas užmečiau akį – vienas belikęs, centre. Gaila.

2010-11-17

(103.1) Digresijos papildas: 13 ground-breaking Americans

foto iš nydailynews.com
103 įrašo digresijoj, skirtoj Baracko Obamos knygelei Of Thee I Sing: A Letter to My Daughters, rašiau: „L. įdomu, kas likę 10 ir kuo jie, B.O. nuomone, have shaped Amerikos naciją.“
Nuo vakar pradėjus ją pardavinėt, paaiškėjo visi 13 ground-breaking Americans (B.O. nuomone). Pateikiu chronologine tvarka:
  • George Washington (1732–1799), „our first president“, kuris „believed in liberty and justice for all“ ir „helped make an idea into a new country, strong and true“;
  • Abraham Lincoln (1809–1865), prezidentas, kuris „knew that all of America should work together“ ir „promised freedom to enslaved sisters and brothers“;
  • Tatanka Iyotake – Sėdintis Jautis (apie 1831–1890), a „medicine man who healed broken hearts“;
  • Jane Addams (1860–1935), Moterų taikos partijos ir Tarptautinės moterų taikos ir laisvės lygos pirmininkė, filantropė, Nobelio taikos premijos laureatė (1931), kuri „fed the poor“;
  • Albert Einstein (1879–1955), kuris „turned pictures in his mind into giant advances in science, changing the world with energy and light“;
  • Helen Keller (1880–1968), kurčnebylė rašytoja, visuomenės veikėja, kuri „taught us to look and listen to each other“;
  • Georgia O’Keefe (1887–1986), žiedų ir kt. daiktų bei spalvingų abstrakcijų tapytoja, kuri „helped us see big beauty in what is small“ (nors man Saukienė alijošiai gražiau);
  • Billie Holiday (1915–1959), Lady Day – moteris, kuri „wore a gardenia in her hair and sang beautiful blues to the world“, o jos balsas „full of sadness and joy“;
  • Jackie Robinson (1919–1972), the first black American to play professional baseball, kuris „swung his bat with the grace and strength of a lion and gave brave dreams to other dreamers“;
  • César Chávez (1927–1993), co-founder of the United Farm Workers trade union; jo šūkį „Sí, se puede!“ („Taip, tu gali!“) Obama buvo pasiskolinęs per savo rinkiminę kampaniją;
  • Martin Luther King (1929–1968), kuris „taught us unyielding compassion“ ir „opened hearts“;
  • Neil Armstrong (*1930), astronautas, kurį ir mes žinom;
  • Maya Lin (*1959), architektė, the designer of the Vietnam Veterans Memorial in Washington; „public spaces should be filled with art, she thought“.
(Tamsiai raudona spalva pažymėtų asmenų biogramų lt.wikipedijoj nėra. – Žinia JAV ambasados kultūros attaché.) Penkios moterys (keturios iš jų monopolistiškai atstovauja menams – rašytoja, tapytoja, dainininkė ir architektė), aštuoni vyrai.
Atsitiktinai kilę retoriniai klausimai: ar tryliktukas skirtųs, jei knygelė būtų skirta for my sons? (greičiausiai – ne); koks tryliktukas būt buvęs, jei tokio pat sumanymo būtų ėmęsis Newtas Gingrichius, išleidęs To Save America: Stopping Obama’s Secular-Socialist Machine? (aišku tik, kad kitoks). Be abejonės, aptariant knygą tų klausimų pridygs lyg kelmučių. (Regis, kažkur jau spėjau paskaityt apie indoktrinaciją pasitelkus autoritetą. Prajuokino štai toks komentaras iš blogs.wsj.com: „Adirondack Patriot wrote: Georgia O’Keeffe painted imagery of women’s genitalia. Hardly an example for children. Creative? Give me a break“ – diskusijas apie „Krantinės arką“ priminė.)

Tikrai nemanau, kad kas pultų beždžioniaut, tiesiog šiaip dingtelėjo: o ką būtų galima pasirinkti kaip Lietuvos naujovininkus, pirmeivius, ledlaužius ir ledlaužes, tuos, į ką dabar remiamės, kas formavo mus? (Nors: kas tie mes?)
Iš sportininkų, tarkim, siūlyčiau Algirdą Šociką, nes dėl krepšininkų neįmanoma nuspręst; jei reiktų iš prezidentų – Kazį Grinių; iš rašytojų – Vaižgantą; Basanavičiaus neapeisi... Bet vis kanoniniai asmenvardžiai lenda galvom. (Svarstyk išsijuosęs troleibusu važiuodamas, jei nieko skaitomo neturi.)

P.S. Gera mąstykla vis dėlto troleibusas. Va kol grįžau namo, viena l. rimta kandidatė tan ledlaužių sąrašan atėjo – Sofija Tyzenhauzaitė, skambiau rašant, Sophie de Tisenhaus Choiseul-Gouffier (portreto autorius Johannas Baptistas von Lampi der Ältere; 1751 –1830; daugiau apie ją galima pasiskaityt čia arba čia).
Dar du asmenvardžiai šmėkštelėjo galvoj: Emilija Pliaterytė ir Tadas Kosciuška; galima pasvarstyt.

2010-11-15

(127.3) Donelaitiana, i: trečias prieduras

11-08: Arvydas Juozaitis: Donelaičio muziejui būtina ryžtinga Lietuvos pozicija aukščiausiu lygiu;
11-14: 2010 metų Donelaičio likimo kardiograma: Arvydo Juozaičio ir Karaliaučiaus srities Rašytojų sąjungos pirmininko Boriso Bartfeldo el. korespondencija [objektyviausiai atskleidžiantis susidariusią situaciją tekstas, iš lietuviškai skaitytų];
11-14: Kultūrininkų ir visuomenininkų atviras laiškas Lietuvos Prezidentei Daliai Grybauskaitei, Seimo Pirmininkei Irenai Degutienei bei Ministrui pirmininkui Andriui Kubiliui: raginama imtis asmeninės iniciatyvos ir padaryti viską, kad Tolminkiemio bažnyčia nebūtų paversta stačiatikių cerkve [tikras laiško tekstas su visų pasirašiųjų asmenvardžiais čia; beje, ir Karaliaučiaus kultūrininkai tuo reikalu atvirą laišką parašė ir parašus renka];
11-15: Dėl K. Donelaičio muziejaus Prezidentė kreipėsi į Rusijos Prezidentą D. Medvedevą.
Ką gi, tikriausiai ką nors pareikš ir Seimo Pirmininkė ar Švietimo, mokslo ir kultūros komitetas (kad visas Seimas staigiai apsisuktų – mažai vilties; [15:30: Seimo Pirmininkė išsiuntė laišką Rusijos valstybės Dūmos pirmininkui Borisui Gryzlovui]), ir Ministras Pirmininkas ( per URM-ą; o gal pasitenkins 11-12 „perduotu susirūpinimu“?).
Š.m. Donelaičio likimo kardiogramą Arvydas Juozaitis baigė:
P.S. Po Vokietijos įsikišimo ROB [= Rusijos Stačiatikių Bažnyčia] atsisakė Karaliaučiaus katedros su Imanuelio Kanto kapu. [Ir Stanislovas Rapolionis (1485–1545) ten pat palaidotas.]
Įtariu, kad Vokietija oficialiai kreipėsi ir į ambicingąjį patriarchą Kirilą. O Lietuva ar kreipsis? Abejoju. Be to, kiek pavyko išsiaiškint, Angela Merkel ne epistolika užsiėmė, o skambino Putinui.

P.S. Vakar dar kartą perskaičiau Sauliaus Šaltenio romaną Kalės vaikai (rašytą 1972–1988-as, išleistą 1990-ais). Charakteriai, vaizdai, stilius – viskas l. gerai. Ir ta sąsaja per kalę (Kristijoną, be motinos likusį, išmaitinusią) su Romos įkūrėjais Romulu ir Remu vykusi: kalės vaikai kaip steigėjai. Kita vertus, kalė kaip paskutinė gynėja, kai žmonės jau pasiduoda.
Pagal poetiką gretintinas su Kondroto Žalčio žvilgsniu, maždaug tuo pat laiku rašytu. (Malonūs prisimint márquezofilijos laikai.)
Ir dar toks mintigalis užklydo galvon: nebūtų taip gerai išėję parašyt, jei autorius nebūtų tarnavęs kariuomenėj tam krašte (kad ir apie tas per Septynerių metų karą išniekintas bažnyčias).

2010-11-11

(134) Rastinukai, xvi: Zalatoriaus sentencija

1989-ais per Tris Karalius Albertas Zalatorius (1932–1999), dovanodamas savo ką tik išėjusią knygą Prozos gyvybė ir negalia Broniui Savukynui (1930–2008), įrašė dedikaciją:
Brony, gyvename keistoj situacijoj: visi žino, ką ir kaip išmintingai kalbėti, tik niekas nežino, ką ir kaip išmintingai daryti. (Cit. iš: Lituanistikos keleivis Albertas Zalatorius, Klaipėda, 2007, p. 283.)
Ar kas yra tiksliau įvardijęs tuolaikę situaciją? Nežinau.
O dabartinę?
Gal ant kurio nors kalendoriaus lapelio ši sentencija tiktų?

(133) Visiškai tarp kitko: apie šunis ir Basanavičiaus žodį britams

Lietuvoj 1924-ais lankęsis anglų istorikas, romanistas ir kelionių aprašinėtojas Edwardas Owenas Rutteris (1889–1944) 1925-ais išleido dvi knygas: The New Baltic States and Their Future: an Account of Lithuania, Latvia and Estonia (apie šitą žinojau, nors de visu nesu matęs) ir poezijos antologiją Dog Days (a collection of poems about dogs).
Turėjo būt rimtas šunamylys, jei tokią antologiją ėmės sudaryti. Ar yra kas nors užfiksuota apie Pabaltijo šunis toj kelionių knygoj?

P.S. Tai buvo išspausdinta Klaipėdos žiniose 1924-10-30 (nr. 226, p. 2):
Ką yra pasakęs Dr. Basanavičius Britų Tautai

Viešėdamas šią vasarą Lietuvoje Anglų laikraštininkas literatas Majoras Mr. Owen Rutter buvo prašęs mūsų tautos atgimimo patriarcho Dr. Jono Basanavičiaus parašyti atsišaukimą į Britų Tautą, kurį pasižadėjo išplatinti po visą Angliją. Tasai Dr. Basanavičiaus parašytas atsišaukimas, kaip patiriame, yra ištikrųjų buvęs plačiai paskleistas Anglijoje. Čia paduodame nors ir kiek vėlokai gautą jo tekstą:

Nuo senovės laikų aplink didžiąsias tautas grupuojasi mažesnės, kurios, tarytum, jų globos pavėsyje ieško savo buities patikrinimo. Taip, paveizdan, aplink Romėnus spietėsi anais laikais gausingos mažos tautelės, kurios nešiojo garbingą sau vardą: socii populi romani. Panašus santykiavimo pobūdis yra dabar tarp lietuvių tautos ir Anglų imperijos, iš kurios Lietuvos respublika nuo pat jos atsistatymo jaučia jau galingą globos ranką.
Lietuvių tauta, tarp visų Europos tautų tebevartojanti šiandien dar gyvą, seniausią, tyriausiame pavidale išlikusią arijų kalbą, stovinčią artimiausioje giminystėje su senovės Indijos sanskritu, graikų ir romėnų kalbomis ir išlaikiusią savo senos kultūros pėdsakus, žaidė dar viduramžio laikais Rytų Europos tautų tarpe ir jųjų istorijoje žymią rodę, kol, susivienijusi su Lenkais, beveik visiškai tą rolę prarado. Pastarųjų šimtmečių nuotykių nusilpninta, jiji beišliko, tarytum, vos šešėlis galingos kitą kartą tautos. Pasiliuosavus iš pastarojo šimtmečio Rusų vergijos jungo, jiji tebėra dar silpna ir yra reikalingakitų galingesnių tautų paramos.
Tarp tų stipriųjų tautų lietuvių tautos akys instinktyviai kreipiasi į Ameriką, su kuria turime daug giminystės ryšių, dėka beveik milijoninei lietuvių emigracijai, ir greta pirmoje eilėje į galingą Britų imperiją, iš kurios naujai atsistačiusioji Lietuvos respublika yra jau nemaža prityrusi simpatijos ir iš kurios ji tikisi ateityje dar didesnės paramos, kuri leistų lietuvių tautai išlaikyti ir savo kultūrą, semiančią savo pradžią iš žilos senovės, kaip ir savo naujai atgautąją valstybinę nepriklausomybę.
Būčiau labai laimingas, jei prasidėjusieji tarp Anglų ir Lietuvių tautos geri santykiai darytųsi kas kartą tampresni ir širdingesni, idant lietuvių tauta giliu įsitikinimu galėtų įgyti senovės pavyzdžiu garbingą sociis populi britannici vardą.
Dr. J. Basanavičius.
Palanga, 4.8.1924 m.
P.P.S. Aišku, nesusilaikiau nepagooglinęs apie Basanavičiaus kreipimosi į britus sklaidą. Nieko konkretaus. Bet užtikau, jei gerai išsiaiškinau, Adriano N. Claytono 1997-ais parašyto darbo ‘Really most tiresome’: British perceptions of the new Baltic States, 1918–1930 II dalį: „‘A ramshackle and hermit republic’: British perceptions of Lithuania, 1900–1930“, kur minimas ir Basanavičius, ir apie Rutterio knygą nemažai rašoma; pvz.:
Owen Rutter had been prompted by his acquaintanceship with General Burt, ‘the Republics’ godfather’, to whom he dedicated his book. Rutter considered himself fortunate to find a publisher ‘not under the impression that the Baltic States were in the heart of Russia (books on which country are supposed to be anathema to the British public)’ [New Baltic States, p. 3]. He focussed on the imbalance between British and Baltic awareness, estimating that perhaps one Englishman in ten might locate the Baltic states but fewer had any knowledge, whereas there he met Anglophiles at all levels. Venerable patriot Basanavicius, playing adeptly on themes of historical romanticism, had transmitted to him a wish for Lithuania to become socii populi Britannici in a manner analogous to the satellite protégés of the Roman Empire [ibid., pp. 95–96]. English prestige was so high that a riverboat captain changed his schedule merely to facilitate Rutter’s snapshots; Rutter doubted that a Thames boatman would do the same for a Lithuanian [ibid., p. 62]. Individuals were a metaphor for statecraft: ‘their hospitality is not of the ‘cutlet for cutlet’ variety but of the kind which means befriending a man you have never seen before and may never see again’. Although such spiritual largesse was encountered in the USA, the colonies and Scotland, ‘in England it is rare’ [ibid., p. 75].
Apskritai visą tekstą įdomu perskaityt. Nieko nebuvau girdėjęs nei apie Adrianą N. Claytoną, nei apie šį jo darbą.

2010-11-09

(132) Tarp kitko: apie kaltumo prezumpciją

Vakar grįždamas iš darbo perskaičiau atsispausdintą iš 7MD Lino Vildžiūno pokalbį su kultūros ministru Arūnu Gelūnu. Iš pirmo žvilgsnio, ir mokslingai, ir net logiškai pašnekėta (tikrai, kaip užfiksavo vienas komentatorius, „tokia maloni naujiena per pastaruosius metus – kultūringas Kultūros ministras!“). Horizontalieji kultūros prioritetai (kad kultūra būtų prieinama visiems ir visur) išdėstyti, ir apie kultūros sistemos depolitizavimą pasvajota, net užsiminta apie norą prisidėt „prie tam tikros mentaliteto kaitos“.
Va čia ir stabtelkim. Ir pradėkim nuo paties ministro. Kaip A.G. suvokia save politinių galių lauke, jo mėgstamą žodį vartojant? Manau, ne per ilgai svarstęs ministras prisiminė Anderseno pasaką apie peles ir save įvardijo kaip tą nusmerktąją, kuriai teks mėgint pakabinti skambalėlį ant katino – „mūsų politin[ės] sistem[os], kuri nelaiko kultūros prioritetu“, – kaklo. Kam tas skambalėlis? Kad laiku paspruktum. Kyla visokių pagundų painterpretuot tokį suvokimą, bet tiek jau to.
Kalbėdamas apie evoliucinius mentaliteto pokyčius, A.G. nuklydo į svetimą daržą – švietimo ir mokslo ministro, tad ir šitą dalyką palikim ramybėj. Bet štai kas pasirodė įdomu: ministras deklaruoja, kad ir jis, ir ministerija ketina užsiimt politiniu lobizmu:
Ministerijos vaidmuo būtų pirmiausia teisėkūra ir strategavimas. Ir politinis lobizmas palaikant ryšius su kitomis valdžios institucijomis – kitomis ministerijomis, Vyriausybe, Seimu, – bei argumentuojant kultūros politinę vertę tarp kitų visuomenės gyvenimo kontekstų.
Bet juk Lobistinės veiklos įstatymo 3 straipsny aiškiai pasakyta:
1. Lobistu neturi teisės būti fizinis asmuo, kuris yra: […] 2) valstybės politikas, valstybės pareigūnas, valstybės tarnautojas ar teisėjas; […]
2. Lobistu neturi teisės būti juridinis asmuo: […] 2) kuris yra valstybės ar savivaldybių institucija.
Šitą kazusą tenarsto teisininkai, o psichologiškai tas kultūros lobisto vaidmuo labai jau susijęs su nusmerktosios pelės vaidmeniu.
Ką, ministro manymu, reikia daryt dabar kultūrininkams?
[...] tokiais ekonominės krizės ir socialinės desperacijos laikotarpiais kaip dabartinis kultūra turi įrodyti, kad ji nėra prabangos prekė ar įnoringa snobiška poniutė, norinti paimti lėšų iš ir šiaip nuskurdusio piliečio, bet kad tai nuolatinis ir būtinas socialinio gyvenimo veiksnys [etc.]
Gal ir klystu, bet, mano supratimu, šitas teiginys atremtas į kaltumo prezumpciją: turi įrodinėt esąs ne toks, kokį tave mano esant.
Ir prisiminiau du komentarus, išdygusius paskelbus Kritikų klubo kreipimąsi. Pirmasis paliktas kultūrpoly.lt:
fu (2010-10-28 23:37): tame sąraše - tik VILNIUS. tendencinga ir nieko nežada. Bijaui, kad klika "nusikreipusi" prieš regionus etc. Žodžiu, puola naikindami. nusispjaut tai kritikų gildijėlei, kas vyksta "ant lietuvos". Skleis Ūką ir tiek. aišku apie ką čiulbės.
Kaip šitam žmogui reiktų įrodyt, kad nesi „nusikreipęs“ prieš regionus etc.? Iš Vilniaus persikelt gyventi į Rietavą? Užtektų? Vargu.
Kitas – iš delfio.lt:
dar ko? (2010 10 29 15:26): ne kritikams reikia mokėt, o autoriams. Visi kritikai nelegaliai dirba kokiai nors leidyklai. kai bus nepriklausomi kritikai, tada verta jiems ir ką duot.
Ar šitam žmogui turi įrodinėt nesąs korumpuotas prie recenzijos pateikdamas pajamų deklaraciją, kuri paliudytų: vertinamą knygą išleidusi leidykla tau nieko nėra mokėjusi?

Ir paskutinis dalykas. Skelbiant kreipimąsi delfy.lt, buvo prirašytas toks pirmasis sakinys:
Nepatenkinti padėtimi kultūrininkai vis aukščiau kelia galvas.
Lyg ir turėtų glostyt savimeilę toks teiginys, bet kai pagalvoji, jis tepaliudija stereotipą, esą įprastinė kultūrininko galvos padėtis – nuleista (va kaip dabar mano – spausdindamas žiūriu į klaviatūrą). Nes turėtų jaustis kaltas tas biudžeto siurbėlė. Įrodinės toks nesąs? Betgi mes viską žinom.

2010-11-06

(127.2) Donelaitiana, i: antras prieduras

Foto iš kaliningrad.ru
Pradėt reiktų nuo Volfo Tambovskio teksto „Не мир, но меч? или Послесловие к дискуссии“, kuriame išaiškinama, kokiu pagrindu šitas turto „grąžinimas“ Stačiatikių Bažnyčiai Karaliaučiaus srity vykdomas: pagal Rusijos Federacijos įstatymą, visai neatsižvelgiantį į tai, kad čia iš stačiatikių niekas nebuvo atimta, tad nėra ko ir grąžinti. Išeitų, praėjus 65-eriems metams po karo, Stačiatikių Bažnyčia nori atsiimt savąją trofėjaus dalį.
Pirmame priedure rašiau: „džiaugtis, esą buvom išgirsti, dar tikrai per anksti“, nes Donelaičio muziejaus išbraukimas iš to „grąžinamų“ objektų sąrašo, formaliai žiūrint, būtų įstatymo nevykdymas. Ir tikrai ilgai laukt nereikėjo kito žingsnio, nes Stačiatikių Bažnyčiai, kiek supratau, tai yra principo reikalas.

Vakar (11-05) priešpiet (12:21) išdygo pranešimas: „Николай Цуканов обсудил с Патриархом Кириллом ситуацию в Калининградской области“:
О том, была ли затронута в разговоре губернатора с Патриархом тема передачи РПЦ 15 культурных объектов, среди которых Театр кукол и Областная филармония, не уточняется.
Po 4 min (12:25) pasirodė kitas pranešimas: „Патриарх Кирилл: Нужно создать попечительский совет музея Донелайтиса“; tekstas + pasisakymo video variantas.
BNS sukosi sparčiai. Delfi.lt jau po pusantros valandos, atsižvelgiant į laiko skirtumus, 12:52 paskelbė lietuviškai: „Patriarchas Kirilas siūlo sudaryti globėjų tarybą prižiūrėti K. Donelaičio palaidojimo vietą“. (Beje, šita naujiena paskelbta ir ru.delfi.lt; jei smalsu, paskaitykit komentarus).
Pirmojo donelaitianos įrašo komentare retoriškai klausiau: „Luktels, kol viskas aprims?“ — O kam laukt, jei jauties esąs visavaldis?
Esminis momentas: Rusų Stačiatikių Bažnyčios galva Donelaitį įvardija taip: замечательный литовский поэт, o kad jis pirmiausia evangelikų reformatų liuteronų kunigas – nė žodžio. Savo Bažnyčios vardu jis pasižadąs rūpintis garsaus poeto atminimu, net siūląs:
«Что же касается места захоронения поэта Донелайтиса, то я считаю, что для того, чтобы снять все опасения, нужно создать попечительский совет, который управлял бы этим местом. Вне зависимости от того, кому юридически будет принадлежать храм, важно, чтобы управление было сосредоточено в руках людей, которым небезразлична судьба этого места», — предлагает Патриарх Кирилл. По его мнению, будет правильным создать совет с участием Православной Церкви и собратьев из Литвы — как протестантов, так и католиков.
Taigi, net neabejojama, kad statinys juridiškai galėtų priklausyt ne Stačiatikių Bažnyčiai. RF įstatymas bus įvykdytas.
P.S. Rusijos katalikų oficialiąją nuomonę šiuo klausimu užvakar yra pareiškęs arkivysk. Paolo Pezzi FSCB. Gaila, kad ji nepaskelbta lietuviškai.
P.P.S. Šiąnakt sapnavau, kaip išvagiami Donelaičio palaikai iš statinio, kurio smailė baigias stačiatikių kryžium. Grįždamas Nemune nuskendau.

2010-11-05

(131) Granitiniai ženklai, skirti priminti žmones

Vakar skverely šalia Šv. Rapolo bažnyčios atidengtas ir pašventintas paminklas mons. Kazimierui Vasiliauskui (1922–2001). Granito riedulys, inkrustuotas ar tik ne žalvariniais žolynais ir kt. (skulptorius Jonas Gencevičius). Jokių kontroversijų dėl šio ženklo, skirto primint žmogų, bent man, nekyla.


Prieš Vėlines (10-27) toj pačioj Kalvarijų gatvėj, skverely šalia stotelės, kurią tebevadinu Žalgirio, nors reiktų – Kun. Broniaus Laurinavičiaus, kranas nuleido 3 metrų granitinį Jėzų, nešantį kryžių. Apžiūrėjau rimčiau tik po savaitės. Postamente iškalta:
Kunigo Broniaus Laurinavičiaus / 1913–1981 / žūties vieta
Skulptorius Antanas Kmieliauskas / Architektas Povilas Jansonas
Paminklas pastatytas Julijos Ambrasienės rūpesčiu ir aukotojų lėšomis
Ir vis tiek niekaip negaliu išvyt iš galvos įspūdžio, susidariusio šį paminklą išvydus pirmąkart lapkričio 1-ą, pirmadienį, jau temstant, kai dar nežinojau, kas jo autorius. Cinizmu trenkia, bet toks jau jis, tas nelemtas įspūdis, buvo: „Už ką? Už kokias naujas nuodėmes Jėzui ant pečių užverstas toks kryžius? Su pretenzija rekordų knygon (nominacija: sunkiausia našta)? Jei granitinis kūnas taptų žmogaus kūnu, o granitinis kryžius – žalio medžio (ąžuolo?) kryžium, kiek su tokia našta paeitum? Kiek stočių įveiktų net Žydrūnas Savickas? Per trumpas tas kryžius – bent šiek tiek jo įkasus į žemę, nukryžuotasis kojom siektų žemę.“
Suprantu, kad taip tiesmukai žvelgt į meną nedera, kūrinį vertint „pagal atitiktį realybėje“ neišeina, bet nieko negaliu sau padaryt. Net pasitelkus kontekstą, prisiminus Kmieliausko šv. Kristoforą prie Šv. Mikalojaus Vilniuj, šv. Mykolą arkangelą Musninkuose, Gerąjį Ganytoją Trakų bažnyčios šventoriuj, Mozę ir Vytautą Didįjį Kernavėj, Kristaus prisikėlimą susprogdintos Berčiūnų bažnyčios vietoje ir kitus jo kaip skulptoriaus darbus, žinant, kad A.K. yra Renesanso laikų meno gerbėjas, vertinantis didingumą, – vis tiek „per didingas“ atrodo tas Sūnui uždėtasis kryžius.
Be to: vienoj iš paminklo atsiradimą skverely pristatančių publikacijų sugestijuota, esą šis Kristus, nešantis kryžių, simbolizuojąs ėjimą į laisvę. Išeitų, ėjimas į laisvę = ėjimas į mirtį ant kryžiaus? Kažkoks krikščioniškasis fundamentalizmas išeina. (Plg. Gutausko jaunesniojo sprendimą: siena simbolizuoja išsilaisvinimą.)
Kitas siūlomas intepretacijos variantas pateiktas politikosaktualijose.lt (Kęstučio Pranckevičiaus  tekstas toks stilistinių klišių pritutintas, kad net sprangu):
Petras Dumbliauskas SDB, atidžiai ištyrinėjęs šio kūrinio maketą, pasiūlė jį pavadinti „Po kryžium visa Lietuva“.
Ištyrinėjus jau ne maketą, o patį kūrinį, teliktų papildyt: Lietuva, pasmerkta suklupt po savo kryžium ir pristigt (be dopingo) jėgų pakilti. („Aš esu kelias, tiesa ir neviltis“? Eschatologia est monumentum? ar: Monumentum est eschatologia?)
O kas dviprasmiškiausiai nuteikė, tai šie cituojamieji Julijos Ambrasienės žodžiai:
Jei ne Seimo narys Petras GRAŽULIS, buvęs Laisvės kovų bendražygis, paminklo galėjo ir nebūti. Būtent jo, o taip pat ir Seimo nario Valentino MAZURONIO bei buvusio sostinės mero Juozo IMBRASO pastangomis, pavyko įgyvendinti tokią kilnią idėją [t.y. pastatyti paminklą].
Pirmasis paminėtas asmuo man yra nicht willkommene Person. Naftalinu trenkianti karingojo ateizmo išvirkščioji pusė, ir tiek. Už jo panieką kitokiam, negu jis, gal Ten ir bus atleista, bet jei Ten atleidžiama už tokius dalykus, aš Ten nenoriu atsidurti.

P.S. Ir dar vieną paminklą prisiminiau – Antano Vaškio „Vėsims duorims plungėškems / די עדלעכע, מוטיקע מענטשן פון פלונגע“. Apie jį prieš metus bernardinuos.lt jaunystės bičiulis Sergejus Kanovičius rašė. Ir Plungės žinios rašė. Galų gale apsistojo dorasis plungiškis Telšių gatvėj. Mano supratimu, vienas prasmingiausių priminimo ženklų Lietuvoj.
Plungės ir Rietavo krašto laikrašty Žemaitis galima pasiskaityt vieno iš paminklo iniciatorių, Ja­ko­vo Bun­kos lab­da­ros ir pa­ra­mos fon­do di­rek­to­rių ta­ry­bos na­rio Eugenijaus Bunkos skiltį „Palaidos mintys“.

2010-11-02

(130) Tarp kitko: apie veiksmus ir žodžius

Militaristinė retorika plečiasi – pradžioj ketinta medžiot, o dabar jau kariaut rengiamasi:
Sostinės pareigūnai žada „kariauti“ su grafitų piešėjais,
Vilnius skelbia karą sienų tepliotojams
ir pan. Citata iš straipsnio delfy.lt:
Vilniaus vicemeras liberalcentristas Gintautas Babravičius įsitikinęs, kad baudžiamoji teisė – nėra lazdos perlenkimas: „Kai sukursime precedentą ir vienas ar kitas tėtukas sumokės tesimo [= teismo] priteistą ženklią sumą, tai turėtų būti gana efektyvi blaivinimo priemonė.“
Kiek jau teismas paskyrė baudų nusikalstamų komentarų rašinėtojams? Ką, kas nors pasikeitė?
Tikra tiesa, 2010 11 02 14:12: Karti šituos padugnes reiktų viešai.
Įvertinta: 11 nykščių į viršų ir nė vieno, nukreipto apačion.
Kaip šiuo atveju su ta b. teise? O gal tai tik pajuokavimas, kaip kai kuriuos komentarus mėgino pateisint G.B. kolega A.R.?
Tvarka iš baimės – totalitarinės visuomenės požymis.
P.S. Įdomu, ką savivaldybė atsakys į šituos klausimus? Greičiausiai nieko.
Mano nuotrauka
deepart.io perpiešas Eriko Varno stilium (nuotr. Prano Vasiliausko)