(cc) (by:) —vg— [filologas (platesniąja prasme) ir batautojas]

2017-12-31

(1040) Dėl juoko: kaip XX amžiaus pradžioj kai kurios motinos Amerikoj vaikus tramdydavo

dr. Šliūpas su anūku, būsimuoju prof. Martynu Yču,
apie 1920 (foto iš čia)


[Kaip nors linksmiau noris baigt šiuos metus; šis įrašas – vietoj padėkos tinklaraščio skaitytojams.]
Iš Karolio Račkausko-Vairo, 1907-ais atsiradusio JAV, atsiminimų:
[...] susipažinau su D-ro Jono Šliupo šeima.
Lig to laiko težinojau apie D-rą Šliupą iš periodinės spaudos, iš to, ką girdėdavau apie jį iš kunigų, iš studentų Šveicarijoje ir dabar iš amerikiečių veikėjų, kokie jie tais laikais buvo. Šliupas Amerikoje buvo katalikų kunigų pabaisa: katalikės, ypač lenkės, net savo vaikus gąsdindavo Šliupu:
– Cicho bądź, bo oddam Szlupasowi! – sakydavo motinos lenkės savo vaikams. Jo vardas Amerikos lenkuose buvo nemėgiamas ir nekenčiamas: jis su kun. Burba išskyrė lietuvius ir lenkus, jis pradėjo organizuoti lietuviškas parapijas, traukdamas lietuvius nuo lenkų. („Su J. Šliupu Amerikoj“, Diena, 1936-03-08, nr. 10, p. 3)
— Ačiū, kad vis dar kartkartėm paskaitot ir tai, kas ne facebooke skelbiama. Gražių naujų metų!

2017-12-24

(1039) Visiškai tarp kitko: zapomniana poetka wileńska

enktadienį Institute rinktinė publika dalyvavo Šimtmečio arbatvakary – gėrė arbatą ir žiūrėjo vaidinimą.
(Repetuojama buvo irgi Vileišių svetainėj, tai per duris ne kartą nori nenori išklausiau, kas ten vyksta.)
Viskas sukas apie Petrą-Uolą V., ir gabalėlis iš Kazio Griniaus atsiminimų yra, kur sakoma, kad rusai Vileišį litovskij kniaz’, o lenkai – król litewski vadindavę. Žodžiu, Vileišis kaip lietuvystės uola-saulė Vilniuj ir ne tik.
Nežinau, ar artėjančios kūčios kuo dėtos, ar apskritai mano galva taip veikia: vis mest kelią dėl takelio nori, ima galvot apie tuos, kurie nepakviesti prie stalo; galėtum sakyt, už durų likusius.
— Kai Petras Vileišis mirė, Kaune einančiose Nowinose, kurias redagavo ir leido Stepas/Stefan Vilkickas/Wilkicki (regis, tas pats, kuris 1930-ais nuteistas mirties bausme kaip lenkų šnipas), buvo išspausdintas dukters Marijos „Wiersz do ojca“ su redakcijos paaiškinimu: „To wezwanie ojca do powrotu napisała autorka wówczas, gdy ś.p. P. Wilejszis pracował na Kaukazie.“
Ojcze mój! coś swą ziemię, jakby kielich kwiatu
ożywił, zwiastującą dień śląc Jej jutrzenkę,
gdy ponad kraj swój, w szponach ruskiego caratu,
jak sztandar – swą siejącą światło wzniosłeś rękę,
jak sztandar – wzniosłeś serce bijące do czynu,
wielkich praojców naszych, wierny Litwy synu!

*   *   *
Jak wielka jest twa miłość ku litewskiej ziemi
i ku jej synom, których krzepiło Twe serce,
świadczy, że wreszcie trudy bez granic ciężkiemi
wolności narodowej zmusiłeś morderce,
dać zezwolenie na to, by w mowie ojczystej
powstał dziennik, błysk świtu, promień w drodze mglistej.
[Etc., žr. Nowiny, 1926 IX 2, nr. 34, p. 273; eilėraštis buvo išsp. pirmam rinkiny Z mojej palety, 1921.]
Marija Vileišytė, Maria Wilejszis-Bożeńska/Raciborska, su abiem išsiskyrė; 1891–1944, mirė ir palaidota Łapuose netoli Balstogės.
Apie ją 2001 I 24 konferencijoj „Vilniaus kultūrinis gyvenimas ir Petras Vileišis“ kalbėjo Mieczysławas Jackiewiczius, pavadinęs zapomniana poetka wileńska; zupełnie nieznana w Polsce, a na Litwie zapomniana. Jackiewicziaus manymu, jos poezija epigoniška, sekė Młodai Polskai priklausiusiais Kasprowiczium, Lenartowiczium, Tetmajeriu, nors esą ir vertų dėmesio eilėraščių.
Mažvydo bibliotekos rankraštyne yra Vileišytės 1927 XI 30 rašytas įgaliojimas Liudui Girai išverst į lietuvių kalbą ir išleisti antrąją jos knygelę Polne dzwonki (1924). Neišėjo; o kiek buvo išvertęs? – nežinau; LLTI bibliotekos rankraštyne vieno bandymo verst juodraštis tėra.
Jei būt rašiusi lietuviškai? Tikrai būtų kur kas dažniau prisimenama; eiliuotojos talentas ne menkesnis negu, tarkim, Onos Miciūtės; be to, pavardė.
(Girdėjau, destiliuotą vandenį reikia pilt į mašiną, kad kažkokia sistema neužsiterštų; o gert neskanu, visai be skonio.)
Prieduras (2018 II 28). II 15 Vileišių namuos minint Vasario 16-osios šimtmetį, prof. Regina Koženiauskienė šį tą papasakojo apie Mariją Vileišytę, eil. „Credo“ vertimą paskaitė. Paminėjo, kad Kary buvę gretintos MarV-ės antroji knygelė (kurios LLTI biblioteka neturi) ir Maironio poema Z nad Biruty.
Radau: mjr. Petro Rusecko redaguojamas savaitraštis Karys, 1925 IV 16–22, nr. 16, p. 128:
Maironis. Z nad Biruty. Poemat. Wydanie drugie. Kowno,  nakład pisma „Nowiny“ 1924. 28 psl.
Wileiszis, Marja (M. Raciborska). Polnie dzwonki. (Opowieść). [Kaunas], 1924. 31 psl.
     Šias gražiai parašytas knygutes mielu noru perskaitys kiekvienas, kas moka lenkiškai! Ypač patariama duoti perskaityti „Z nad Biruty“ ir „Polne dzwonki“ tiems iš mūsų draugų, kurie
     „... chcąc się wyróżnić od chłopa – litwina,
     Polskiego, powiada, języka używa;
     Choć Bogiem a prawdą i polak rodzony
     Nie łatwo zrozumie ich śmieszne  żargony...“ [Z nad Biruty, p. 7]
Čion, šiose knygose, jie galės pasimokyti, kaip savo tėvynę – Lietuvą mylėti ir gerbti.
Antra knygutė, kurioje aprašytas karas žemaičių (lietuvių) su kryžiuočiais, kareiviams lengviau suprantama ir įdomesnė.
Pasirašyta: A. R-s; manau, = atsargos plk. ltn. bibliografas Aleksandras Ružancovas, nuo  1923-ių centrinės kariuomenės bibliotekos viršininkas, rūpinęsis, kad ir atskiri padaliniai turėtų savo bibliotekėles.

2017-12-22

(1038) Iš popieryno, xliii: laikas eina, autoritetai keičias

išku, nieko naujo, visiem žinomas dalykas, bet kilo noras pri[si]mint, kad buvo laikas, kai manyta kitaip. Sakysit, nostalgija užpuolė? Ne, nemanau.
— 1994-ais dramaturgas ir prozininkas Algirdas Landsbergis trečiąkart atskrido iš Amerikos pamatyt giminių, draugų, Lietuvos. Vienas draugų – Kazys Saja nusivedė AlgL Lietuvos aido redakcijon, pas vyriausiąjį redaktorių Saulių Šaltenį, tas pakvietė pavaldinį Sigitą Parulskį. Pasišnekėjo, SP parengė pokalbį, buvo išspaudintas LA 1994-03-24 numery, pradžia su nuotrauka pirmam puslapy, tęsinys trečiam. Kas sugalvojo pavadinimą? Greičiausiai vis dėlto parengėjas (o gal vyr. red. pasiūlė, nors mažai tikėtina; SŠ ir Seime reikalų turėjo, ir šiaip, kiek prisimenu, nebuvo iš tų vyr. red., kurie norėtų viską prižiūrėt, tik akį užmest teturėdavo laiko):
Krizės metu žmonės žiūri į menininkus
Iš AlgL pasvarstymų frazė išriedėjusi: „Man patinka V. Havelo požiūris, kad krizės periodais politikos išvengti neįmanoma. Tokia Rytų Europos rašytojų istorinė patirtis. Kai ištinka krizė, žmonės žiūri į menininkus ir sako: jūs ką nors darykit! Nepasitiki politikais profesionalais. Ir A. Mickevičius, ir vengrų Petefis – daugelis taip elgėsi.“ — Ir kodėl galvon lenda: „Negrįš ta diena, kur praėjo, / Ir upės neplauks atgalios“? Kazys Jakubėnas, 1940. Kartais upės grįžta, kilpą vaga padaro, meandra vadinasi. O istorija? Velniai žino, istorija mėgsta, švelniai tariant, šaipytis iš žmonių lūkesčių – tiek apie ją netuščiažodžiaujant galima pasakyt. Ir nebijo saulės šviesos.

2017-12-19

(1037) Epizodai, xxiv: Fordson traktoriaus pirkėjas ir pardavėjai

Atsikuriant Lietuvos Respublikai, kuriam laikui buvo atsigavusios ir Biržų žinios (kaip atsvara Biržiečių žodžiui). 1991-ais išėjo savaitraščio pirmasis literatūrinis priedas – apybraižų rinktinė O gyvenime, gyvenimėli..., skirta tremčių Sibiran pradžios 50-mečiui pažymėti. Leidinio redaktoriaus Alfonso Kazitėno rašiny, kurs vadinasi taip pat kaip knygelė, pasakojama apie 1910-ais gimusį Povilą Mikšį. „Teisybę tamstai pasakysiu – sarmata man kalbėt apie savo gyvenimą. Kur aš ėjau, jis visur tarsi tyčiojos iš manęs...“ — Piemenavo, dirbo pas ūkininkus Latvijoj, devyniolikos pradėjo mokytis kalvio amato, nieko gero neišėjo, tada nusisamdė mašinieriaus padėjėju ir per pusmetį išmoko dirbt su traktorium ir kuliamąja, ir patiko darbas. Iš Kazitėno apybraižos:
Užvaldė pasitikėjimas savim. Apėmė šėtoniška pagunda pasibelsti į Biržų žydelio Marijampolskio, užsienio firmos komercinio agento, kontoros duris. Su apsukriu kitataučiu sudarė sandėrį vargšas lietuvis kaimietis. Išsimokėtinai parsivažiavo naujutėlį anglišką traktorių „Fordson“. Kai keliu į gimtuosius Laumekius dardėjo, net pakelės medžiai, rodos, pavydėjo jam tos laimės. Visi tik sveikina – nenusakomas džiaugsmas. O širdyje neramu: kartu su traktorium į namus parkeliavo ir šešių tūkstančių litų vekselis. Už jį tėvas drebančia ranka laidavo visą namų turtą. [...; dar ir kuliamąją išsimokėtinai nusipirko]
– Neblogai man ėjos, skolas laiku galėjau sumokėti... / [...]
Žiū – neteko nė pamatyti, kaip užėjo rusas. Skolos neišmokėtos, pinigai keičiasi – kas dabar? Tuo tarpu iš Vakarų slinko grėsmingi karo debesys. Atėjo vokietis, kaip maras šlavė žydelius. Nebeliko net kam skolų ieškoti. O Mikšys kūlė ir kūlė. Tarytum ir karas griuvo nugriuvo kažkur nuošaliau. Užtat pokaris atsigriebė už visus bent kiek šviesėliau pragyventus metus su kaupu. (p. 41–42)
Nesunku atspėt, kas atsitiko: sovietų valdžia atėmė traktorių ir kuliamąją, o Povilą Mikšį su žmona ir dvejų metų dukrele 1949-03-25 ištrėmė į Irkutsko srities Taišeto rajoną. Visi trys buvo paleisti 1958-07-07 ir grįžo Lietuvon.
Toks likimas ištiko vargšą lietuvį kaimietį. O koks apsukrų kitatautį? (Tie nelemtieji stereotipai!)
Iš apybraižos teksto galima suprast, kad Mikšys manęs: buvo sušaudytas kaip ir absoliuti dauguma žydų. – Ne.
Neabejotina, kad traktorių Mikšys pirko iš brolių Eusiejaus (Šijos) ir Faivušo Marijampolskių, gyvenusių Pasvaly. Eusiejaus sūnus Jakovas, kalbinamas giminių, 1982-08-28 pasakojo:
Mano tėvas sykiu su broliu Faibušu vertėsi prekyba ir turėjo iškabą: „Broliai Marijampolskiai. Geležis ir apkaustai“. Jie vieninteliai Lietuvoje atstovavo „Internacional Charverster Kompani“, gaminančiai žemės ūkio mašinas. Gaudavo kuliamąsias, ant kurių brezentinių apdangalų švietė užrašai „Broliai Marijampolskiai“. Atsiųsdavo įvairius traktorius: „Dering“ ir „Internacional“. Gaudavo pjaunamąsias, grėbiamąsias. Atstovybei reikėjo gauti licenzijas. O pas mus mieste gyveno Vileišis.
Rachilė Marijampolskytė: Kuo čia dėtas Vileišis?
Jo giminaičio vardu buvo pavadinta gimnazija, kurioje mokėmės. Žodžiu, vienas iš Vileišių užėmė dideles pareigas ir mums padėjo. Buvo konkurencija: „Lietūkis“ gaudavo švediškas mašinas, o mes – amerikoniškas. Todėl mums reikalingų lizenzijų gavimą prilaikydavo. Ir tėvas Vileišiui vis skambindavo, ir licenzijas vis gaudavo... (Jakovas Marijampolskis, Mano skausmas: atsiminimai, iš rusų kalbos vertė Jonas Sabalys, Panevėžio rajono Tėvynės laikraščio literatūrinis priedas „Aukštaitijos bibliotekėlė“ nr. 6. 1991, p. 7–8; minimas Vileišis – greičiausiai Vytautas, ilgokai dirbęs Susisiekimo ministerijoj)
Brolių Marijampolskių turtas buvo nacionalizuotas vos užėjus sovietams, o patys su šeimomis 1941-ų birželį ištremti į Tomsko sritį. Jakovas M. (1926–1996), Petro Vileišio gimnazijos auklėtinis, paleistas iš tremties 1958-05-30, gyveno Panevėžy, dirbo šoferiu, vėliau fotografu. Jo atsiminimai, nors fragmentiški (pokalbiai + dienoraštiniai užrašai), kupini prasmingų detalių.
Dažnai pagalvoju: „O apie ką aš galvodavau Sibire?“ Ir pats sau atsakau: „Apie gimtinę, apie Lietuvą“.
Toks mano likimas, toks mano skausmas... (p. 63)
Gaila, kad šitą knygelę, kiek teko patirt, mažai kas skaitęs.

2017-12-13

(1036) Visiškai tarp kitko: kiek Broniaus Krivicko buvo galima pamatyt sovietmečiu?

iš kairės pirmoj eilėj: Paulius Jurkus, Kazys Bradūnas, Mamertas Indriliūnas, Vytautas Mačernis;
antroj stovi Eugenijus Matuzevičius ir Bronius Krivickas (Vilnius, 1942)
nuotrauka saugoma Maironio lietuvių literatūros muziejuj
1970-ais „Vagos“ išleistoj Vytauto Mačernio Žmogaus apnuogintoj širdy po eilėraščio „Les méditations sur la vie triste“ – liūdno gyvenimo apmąstymų, p. 192, yra įklijuotas nuotraukų lapas: vienoj pusėj portretinė nuotrauka, kuri įvardinta kaip paskutinioji (žr. kairėj; dabar jau ji nebevadintina paskutine, yra iš 1944-ų, kurioj VytM su dviem merginom sėdi valtyje), kitoj – kapo nuotrauka. — Žvelgiant į tą paretušuotą portretinę nuotrauką aišku, kad tai fragmentas: matyti petys, ir aišku, kad tas žmogus fotografuojant buvo ranką uždėjęs ant Mačernio peties. Apie 1989-us pas Eugenijų Matuzevičių pamačiau visą nuotrauką (žr. dešinėj). Tas petys ir ranka – Broniaus Krivicko, kurio pavardę viešai minėt pradėta maždaug tuo laiku. Dabar šią grupinę nuotrauką powerpointinėn prezentacijon įdeda beveik visi, besiruošiantys kalbėt apie žemininkų kartą: yra proga pasakyt, kad likimas ją perplėšė pusiau: trys dešinėj žuvo jauni, trys kairėj mirė nugyvenę, galima sakyt, ilgus gyvenimus.

2017-12-07

(1035) Pakeliui namo, xlvii: mintigalis apie Grinkevičiūtę


uvau gavęs kvietimą į parodos atidarymą. Nenuėjau. Darbų visokiausių daugybė. Kita vertus, ar ten yra kas nors, ko būčiau dar nematęs? Gal, nežinau. Vis tiek svarbiausia – DG tekstai. — Mintigalis, likęs nepasakytas Laukuvoj 2017-05-27 minint Grinkevičiūtės 90-metį (viskas savaime suprantama, bet vis tiek noris užfiksuoti):
– Kas padėjo subręst Lietuvos Antigonei, kaip Dalią Grinkevičiūtę yra pavadinęs Kazys Saja?
– Rusų kultūra; ta jos atšaka, kurią galima siet su Piotro Čiaadajevo nuostata: „Я не научился любить свою родину с закрытыми глазами, с преклоненной головой, с запертыми устами.“
Iš nedatuoto vad. pilkojo sąsiuvinio:
Brandos periodu visi išgyvenam lūžį – kovoti su likimu ar ne. Jau esu sakius, kad visa mano esybė šaukė – kovoti. Bet aš buvau nebylė, man trūko žinių, – tik viduje šėlo nerami, dar ne visai atsiskleidusi jėga.
     Ačiū už žinias, draugai, ačiū už dešimt klasių, už vidurinį išsilavinimą. Aš praregėjau, pajutau savo teisumą, savo žmogiškąją vertę. Dėkui Čechovui, dėkui Gorkiui už jų laisvę mylinčius herojus, už Sakalą, Danko <...>, Tolstojui, Saltykovui-Ščedrinui – dėkui už tai, kad pirmiausia iš jūsų sužinojau, jog žmogus yra savo likimo šeimininkas (žinoma, tik iš dalies). Dėkui už tai, kad aukštinote drąsias, aistringas, savo tikslo siekiančias asmenybes, kovojančias už laisvę.
     Dar kartą dėkoju – jie nulėmė mano likimą. Aš jiems prisiekiau kovoti už gyvenimą. Ačiū Čechovui, įkvėpusiam man panieką pertekliui, skudurams (o tam daugelis neabejingi), niekšybėms, kad įtikino mane, jog žmoniškumas nepakenčia niekšybės. (Lietuviai prie Laptevų jūros: atsiminimai, miniatiūros, laiškai, 1997, p. 255)
Iš laiško kurso draugei Vandai Rudavičiūtei, 1969:
Grįžtu iš darbo ir skubu pasinerti į kitą pasaulį. Iki vėlyvos nakties skaitau Gerneto „Caro kalėjimo istoriją“ (rus.). Perskaičiau iki 1870–1880 metų – žuvau. Mane sukrėtė „Liaudies valios“ istorija. Perovskaja, Želiabovas, Figner. O Dieve! Kokie geležiniai žmonės! Ir kuo toliau į mišką, tuo daugiau medžių. Dabar man prireikė krūvos knygų, retai gaunamų, seniai spausdintų. Atsiminimų tų, kurie kalėjo, revoliucijos sulaukė. Ruošiuos į Maskvą, į Leningradą, kad ten savaitei kitai gaučiau tas knygas. Laukiu filmo apie Perovskają, pirmąją Rusijos moterį, pakilusią į ešafotą. (ibid., p. 278)
Gal ir klystu, bet vargu ar kas Seime per parodos atidarymą citavo šias Grinkevičiūtės mintis.

2017-12-06

(1034) Tarp kitko: dėl Bačinskaitės ryšių su Kominternu

Ne, nesiruošiu ginčytis su vox Jono Užurkos dėl Salomėjos Nėries ir kt.; nematau prasmės, nes jis kalba kaip teisėjas, o su teisėjais juk nesiginčijama, gali būt apkaltintas negerbiąs teismo.
Savo samprotavimus Valstybės gynėjas pradeda žiniomis iš Kominterno archyvo apie ryšininkę Virvyčią. Jokių nuorodų, kuo remiamasi, tarsi pats autorius būtų tuos archyvo popierius skaitęs ir ten naujų žinių apie Salomėją Bačinskaitę radęs.
— pastraipą iš ru.wikipedijos teksto apie SN į lietuvių kalbą išvertė ir paskelbė Virgilijus Čepaitis „Ne istoriko pasvarstymų apie istoriją“ trečioj daly (Kultūros barai, 2017, nr. 7/8, p. 28). VirgČ-tis mano, kad tai, kas parašyta ru.wikipedijoj apie Bačinskaitės bendradarbiavimą su Kominternu, paaiškina, „kodėl Salomėjos Nėries ‘Poema apie Staliną’, ‘Keturi’, ‘Bolševiko kelias’ parašyti ne atmestinai, o su įsijautimu“.
Bet būdamas neviernas tamošius turiu klaust savęs: ar tikrai tai, kas rašome ru.wikipedijoj, tiesa? Sakysit, kaip gali būt ne tiesa, juk net nuoroda yra: „По данным Архива Коминтерна (РГАСПИ, фонд 495 и последующие).“ Kaip šiek tiek ir tikrų istorikų darbų skaitantis tokią nuorodą pamatęs pasakyčiau (švelniai): nerimta, nes fondas – didelis dokumentų masyvas, jį sudaro bylos, o preciziškas tyrėjas nurodo dar ir lapus. Ar pats rusiškai apie SN wikipedijai rašęs asmuo bent jau vartė tuos Kominterno dokumentus? Vargu. Pagooglinus galima įsitikint, kad identiški sakiniai yra ir kitur skelbiamuose rusiškuose tekstuose apie SN, bet niekur neradau arba preciziškos nuorodos į minimąjį archyvą, arba į istoriko, tyrinėjusio tą archyvą, kokią nors studiją.
Taigi, visai nepaisant, norisi tuo tikėt ar nesinori, reikia konstatuoti: tai nepagrįsta žinia; jei/kol nepagrįsta – nevadintina faktu, vadintina gandu.

2017-12-01

(1033) Visiškai tarp kitko: apie LKŽ neužfiksuotas žodžių reikšmes

Prisipažįstu: ne visų konferencijos „Nužemintųjų generacijos kodai“ pranešėjų klausiaus vienodai įdėmiai; kartkartėm vis pagalvodavau apie LKŽ.
Jei Vytauto Kavolio studijos neskaitęs žmogus mėgintų suvokt, kas per karta tie nužemintieji? Žodyne rastų:
nužeminti1 – 1. padaryti žemą, žemesnį, žemiau nuleisti; 2. nulenkti, nusvarinti; 3. paskirti į menkesnę, žemesnę vietą, padėtį, tarnybą; 4. padaryti nuolankų, paklusnų; 5. padaryti per storą (apie balsą, garsą); 6. supeikti, paniekinti, atstumti; 7. nusmukdyti, degraduoti; 8. sumažinti, numušti.
nužeminti2 – žemėmis sutepti.
Visai kita reikšmė Kavolio pasidaryto įvardo nužemintasis, nužemintieji:
[...] nužemintųjų generacija: karta, praradusi žemę, praradusi naivų bradūniškąjį tikėjimą prigimties harmonija ir stiprybe, karta, kuri meluotų, jei kalbėtų apie savo priklausomybę tam, kas žmogui duota.
Kur ir kaip ją būtų galima / reiktų užfiksuot LKŽ? Prie nužeminti2 prirašyt dar vieną reikšmę ir pridurt padarytąjį daiktavardį?
Reiktų užfiksuot ir žodžių žemininkas, bežemis iš literatūros istorijos ateinančias reikšmes.
Šiek tiek šonan paėjus. Ar besupranta jaunoji karta, kas turima omeny, kai pasakoma ar parašoma: to ir to poeto rinkiny pradžioj įdėti keli perkūnsargiai?
Violetos Palčinskaitės atsiminimuos tokie eilėraščiai vadinami bėriais:
[...] mes puikiai žinojome: tam, kad niekas neprisikabintų prie mūsų „teisingų idėjų“ neturinčios lyrikos, bent vienas eilėraštis turi būti toks, kuris atsvertų visus likusius. Griebdavomės primityvių gudrybių, ir jos, kad ir kaip būtų keista, pasiteisindavo. Na, pavyzdžiui, parašai nuoširdų darbininkišką eilėraštį apie duonos kepėjus arba darbininkų streiką, kuris vyksta, žinoma, kapitalistinėje šalyje, o iš tiesų mintyse slepi sielos maištą, nesusitaikymą... Tokius eilėraščius, kai jų prireikdavo, mes su Judita Vaičiūnaite vadindavome „bėriais“. „Bėris“ būdavo tas arklys, kuris privalo ištraukti visą vežimą... (Atminties babilonai, arba Aš vejuos vasarą, 2015, p. 34)
Ar reiktų fiksuot šitų žodžių (perkūnsargis, bėris) perkeltines reikšmes žodyne? Manau, būtina.
Prieduras (2018 V 18) Dar radau: Sigitas Geda 2001 V 2, jei gerai supratau, skaitinėdamas Knuto Skujenieko laiškus Imantui Auziniui, užsirašė:
„Šlipses dzejoļi“ (latv.) – sovietiniais metais privalomi eilėraščiai, kad rinkinys neužkliūtų cenzūrai. Kaklaraištiniai eilėraščiai? Šlipsas? [KnS yra paaiškinęs, kodėl taip vadindavo: „dēvējām tos par šlipses dzejoļiem, jo tolaik bez šlipses nelaida krogā...“ (cit. iš čia)]
Lietuviai čia versdavosi žodžiu – pyliavos, duoklė, perkūnsargis. (Šiaurės Atėnai, 2003 XI 8, nr. 41, p. 5)
O kaip tokius eilėraščius vadindavo estai?