(cc) (by:) —vg— [filologas (platesniąja prasme) ir batautojas]

2013-10-30

(533) Įsivaizduojamo pokalbio nuotrupa, xxxi

– Ar tiki likimu; tiki, kad tavo gyvenimas nulemtas? Bet taip rimtai, pagalvojęs.
– Deja, jau tikiu. Žmogus nepajėgus valdyt nei atsitiktinių (atsitiko, ir viskas), nei neišvengiamų (nes jie juk neišvengiami) dalykų. O kas dar lieka – sulaukus atitinkamo amžiaus? Beviltiškos [ir, kai pagalvoji, juokingos] pastangos koreguot atsitiktinius irba neišvengiamus dalykus. Tikiu romėnų liaudies išmintim: volentem fata ducunt, nolentem trahunt. Kaip ir lietuvių: kuprotą tik grabas ištiesins.
– Ergo, amor fati est amor mortis?
– Be komentarų. Esu pažadėjęs apie tai nesvarstyt šiam tinklarašty. Kvailai pasielgęs. Visiškai kvailai, bet pasielgęs.
[Grįždamas iš darbo perskaičiau (vėl) Naglio Kardelio tekstą, išspausdintą NŽ-A, 2006, nr. 11, p. 499–501.]

2013-10-29

(532) Tarp kitko: apie graždanką

Ne, ne ką nors norint sugėdinti ar pamoralizuoti siekiant randasi šitas įrašas. Tiesiog, man regis, mūsų, ypač mūsų vaikų, gimusių po Kovo 11-osios, istorinė atmintis baisiai striukėja. [Išimtys tik patvirtina tendenciją.]
Manau, kūrusieji Rimo Tumino спектаклю lauko reklamą, paprasčiausiai manė, kad žodį spektakliai užrašyt rusiškom raidėm bus cool. Iškart viskas aišku: tai Tumino spektakliai, režisuoti Rusijoj, ergo, jei jums patinka Tuminas ir suprantat rusiškai, tai galit/kviečiame nueit pasižiūrėti.
O kad užrašo спектакляй grafinis vaizdas gali kai kam sukelt papildomų, ir, tiesiai sakant, blogų asociacijų, – manau (ne: spėju), net į galvą jauniesiems [?] reklamos kūrėjams neatėjo.
Kasmet gegužės 7-ą minim Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dieną. Jau ir taip ilgas pavadinimas, bet aš būčiau už dar ilgesnį, kad tik taptų aišku, ką minim (jei minim), – Spaudos lotyniškais rašmenimis atgavimo etc. Nes niekas mums nebuvo uždraudęs rašyt lietuviškai, tik – lietuviškai lotyniškais rašmenimis: писать по-литовски никогда не запрещалось, бет буво галима рашити лиетувишкай тик Русу империёй вирауянчю раидину, таи ира кирилица.
Kitaip sakant, graždanka, – taip, t.y. ne lotynišku raidynu, rašytus lietuviškus tekstus katalikai lietuviai suvokė kaip stačiatikiškus ir iš esmės jų nepriėmė. Prof. Vaclovas Biržiška apie tai yra rašęs (labai apmaudu, kad šitoj ištraukoj daug likę rinktų).
Įsidrąsinus galima būtų vesti ir tokią paralelę: lotyniškų rašmenų draudimo laiku lietuviai laikėsi taip pat atspariai, kaip ir Antrojo pasaulinio karo laiku, kai jiems buvo liepta formuot SS legionus, na, bent vieną suformuoti. Išgraužkit.
Jei tokia paralelė susiklosto galvoj, galit suvokti, kaip perskaitomi спектакляй.
[Wisiszkai ne taip, kaip Basanawicziaus redagůta Auszra.]

2013-10-26

(531) Dėl juoko: rota mundi ir CD

Ech, tas vis iškišantis snapą noras kalbėt šiuolaikiškai vaizdžiai!
Dailininkas Mikalojus Vilutis (kurio rašinius perskaitau kur tik radęs; verta) pasvarstymų, atremtų į Koh 1:9 („Kas buvo, tas vėl bus; / kas įvyko, tai vėl įvyks. / Po saule nieko nėra nauja!“) paskutinę pastraipą pradeda taip:
Dievas įrašė būtį į CD. Paleidžia tą CD suktis, ir viskas jame yra dabar – ir ateitis, ir praeitis. Baigia suktis CD, paleidžia Dievas jį iš naujo. (LM, 2007-02-02, p. 2)
Pala, o koks įrašyto CD galiojimo laikas? Penkeri, na, daugiausia 10 metų. Negi Dievas jau toks neišmanėlis paprasčiausių dalykų? Dabar juk kompaktinėm plokštelėm tik špokai iš vyšnių vaikomi.

2013-10-24

(530) Visiškai tarp kitko: apie dzinguliukus

piešinys iš cituotos Širšės, nr. 2, p. 1
(kaip profilio atvaizdas visai tiktų)
Žodis dažnutė išniro, kiek prisimenu, su Donalda Meiželyte per LNK; plinta ir toliau. O va ėmiau ir pasvarsčiau: dažnutė – klasikinis vad. kalkinio vertimo variantas: част-ушка – dažn-utė, nors kai pasiaiškini žodžio частушка prasmę, tas dažn-umas niekuo dėtas: четверостишие или двустишие с двумя полустопами в каждом стихе.
[Pasvarstęs] manau, kad lietuviškai tokius dalykus derėtų vadint dzinguliukais. Taip ir vadinti tokio pobūdžio eiliuoti tekstai pirmosios Respublikos laikais. Pavyzdžių? Prašom.
Pirmasis lietuvių Brazilijoj satyros-kritikos žurnal[iuk]as Širšė, 1930, nr. 1, p. 5, du pavyzdžiu (spėtina, perspausdintu iš Lietuvos ūkininko):
Vieni krūmuos bobas smaugia,
Kiti šnapsui cukrų raugia,
Dzingul dzingul dzinguliukai
Dzinguliukai dzinguliai.
-----------------------------
Kaimo mergos pagal madą
Be sijonų vaikščiot žada,
Dzingul dzingul dzinguliukai
Dzinguliukai dzinguliai.
Beje (1), ne toks jau nekaltas dalykas tie dzinguliukai kartais būdavo. Dienoj (1934-01-21, p. 7) radau vaizdelį (gal ir iš natūros) „Dzinguliukai...“ su paantrašte „Teismo salė“:
Buvo šeimyninis vakarėlis, buvo ir dzinguliukai... O po viso to – peštynės ir teismas.
– Kaip ten viskas įvyko? – klausia teisėjas Vlado Kurkausko.
– Jie mane sumušė ir tiek... O už ką, aš nė pats nežinau...
– Kas tokie mušė?
– Jonas su Nikodimu...
– Už ką jūs jį mušėt?
– Už dzinguliukus, pone teisėjau.
– Kaip tai už dzinguliukus?
– Labai paprastai... Girtas jis pradėjo dainuoti ir įžeidė mano žmoną... Ėjo Liucė per Suvalkus... Ką gi tokiam nepraustaburniui darysi...
– Jis, pone teisėjau, įsivaizduoja, kad jo žmona gražuolė ir karalienė. Bet faktiškai ji yra tokia pat kaip ir visos. Jei tik ant jos žodį, tai jis kaip smakas ir puola... Nemoka nė kompanijoj laikytis... Visi dainavo ir aš dainavau...
– Atsiprašau. Kodėl jau nė vieno nelupom, o tik tave. Ar manai, už tai gavai lupti, kad tavo geras balsas?!
Teisėjas visiems priteisė po tris paras daboklės.
Ėjo Liucė per Suvalkus... – o kaip toliau?

Beje (2), grįžtant giliau kultūros istorijon, reiktų tart žodį kitą apie vad. gadzinkas, davatkų ar girtuoklių, kiek prisimenu, bet nebesinori.

P.S. Galėtų būt visai įdomi tema gal net daktaro disertacijai: rimuoti lietuviški [pop]tekstai. (Ne, netiksliai suformulavau.)

2013-10-23

(529) Užparaštė, lxxviii: apie kritinį realizmą

Nebeatsimenu, kada paskutinįkart girdėjau tariant ar skaičiau žodžių junginį kritinis realizmas. O buvo laikas, kai šis terminas gan dažnai kalbant apie literatūrą vartotas. Geriausias (privalomas) metodas, aišku, buvo socialistinis realizmas, bet nekeiktini ir ikisocialistinių laikų rašytojai, kurie pasitelkdavo kritinio realizmo metodą („XIX a. II pusės ir XX a. pr. burž. visuomenės, to meto visuom. polit. santvarkos kritika“).
Nekeiktina buvo, tarkim, Žemaitė. Paprasčiausiai (labai) talentinga realybės atspindėtoja raštu: ką matau/mačiau, tą ir aprašau/aprašiau. Sąžininga korespondentė su beletristės didžiu talentu.

Kad kas būt tiksliau už Petrą Dirgėlą įminęs kritinio realizmo mįslę, nežinau:
Daugsyk patyriau: elgesys, kurį gyvenime laikome įprastu ir natūraliu, aprašytas atrodo nedoras ir bjaurus, dažnai – žiaurus. („Meilės prioritetai“, LM. 2007-02-16, p. 2)
[P.S. Prie permanentinio realizmo ir permanentinio romantizmo dar reiktų sugrįžt; Motiejų Miškinį pasitelkus; reiktų.]

2013-10-22

(528) Visiškai tarp kitko: bum-bum-bum-bum-bum prieš 25 metus

Po perkūnėliais, jau ketvirtis amžiaus nuo Sąjūdžio steigiamojo suvažiavimo. Buvau, kaip svečias; visi Sietyno (kaip juokais kartais apibūdinu: paskutinio samizdatinio kultūros žurnalo sovietinėj Lietuvoj; yra tiesos) rengėjai buvom pakviesti, beveik palubėj sėdėjom. Visko ten buvo, visokių šnekų ir – bum-bum-bum-bum-bum...
Pradžioj tik kai kurie šnekėtojai būdavo pasitinkami ir palydimi plojimais atsistojus, o paskui dvelktelėjo absurdu: paskelbia, kad šnekės tas ir tas, ir visos Sporto rūmų tribūnos stojasi – kėdžių sėdimosios dalys grįždamos į vertikalią padėtį bum-bum-bum-bum-bum... (Ir taip kiekvienas šnekėtojas pasitinkamas.) Pašneka nesvarbu ką, ir vėl: bum-bum-bum-bum-bum... Kodėl paminėjau absurdą? Na, įsivaizduokit (pasitelkiu esminę prelegentų takoskyrą; sugalvotos šios frazės):
– Pritariu Paulauskui iš Kauno – mūsų tikslas turi būt nepriklausoma valstybė!
(Ilgai trunkantys audringi plojimai.)
– Pritariu Petkevičiui – tai buvo Paulausko provokacija! Mes turime siekti kuo didesnio savarankiškumo likdami Tarybų Sąjungoje.
(Ilgai trunkantys audringi plojimai.)
Ne, nusprendėm tada penkiese: galima neplot, mes juk laisvi žmonės; galima paplot, jei patiko, bet kiekvienąkart stotis ir plot – per daug primena ankstyvuosius KP sjiezdus.
Iki šiol prisimenu, kaip mus, besielgiančius kitaip nei absoliuti dauguma, kai kurie nužvelgdavo; nelabai jauku buvo, bet principai yra principai.

2013-10-21

(527) Užparaštė, lxxvii: apie poetinį kontrapunktą

Keblu telktis muzikinius terminus kalbant apie literatūrą. Na taip, yra Bložės polifonijos, yra Vaičiūnaitės fugos, o va kaip kontrapunktas, tas punctum contra punctum – taškas prieš tašką? Turi kartu skambėt bent dvi savarankiškos melodijos. Bet literatūros visai kitas pobūdis – žodžiai, frazės, sakiniai eina viens paskui kitą, ir nieko nepakeisi; gali eilėraščio posmus sudėt šalia viens kito, bet juk skaitysi vis tiek kuri nors pirmiau, ar kairėj, ar dešinėj padėtą. Vadinas, formaliai žiūrint, kalbėt apie kontrapunktą literatūroj neišeina; bet jei išmoniau pažvelgtume, gal ir galima: tarkim, eilėraštį sudaro bent du vaizdiniai, praktiškai tuo pat metu susiklostę poeto vaizduotėj, bent dvi kilę mintys, nesusiję priežasties–padarinio ryšiu; kažkas tokio, kaip šis Donaldo Kajoko eilėraštis:
iš visų šių rašymų, knygų
duok Dieve jeigu liks du, na, trys
eilėraščiai, ne daugiau

vogčiomis nuausti iš užraisčių
oro iš vakaro virpesio kakšinčių
kirvių bespalvės miglos

ten, anapus, iš prarasto
nieko, be proto teroro
be kvailo tėvynės patoso

šventvagiška? – galbūt [punctum contra punctum], bet
kodėl

negaliu vis užmiršti
keturiasdešimt ketvirtųjų
kino kronikos: trečiojo

reicho vyrukai
niekaip nesugebėjo pakarti
kelių dachau kalinių, jie buvo
per lengvi (ŠA, 2008-04-25, p. 7)
Štai toks sykiu ir egzistencinis kontrapunktas.
P.S. Šį įrašą turbūt jau reikėtų įvardint kaip užužparaštę.

2013-10-16

(526) Tarp kitko: apie Šapranauską ir tikėjimą savimi

Po darbo beveik visad užeinu ko reikia vakarienei nusipirkt į Žirmūnų IKI, buv. „Minską“. Ir kol laukiu eilėj prie kasos, vis akys nukrypsta į loterijos bilietų stendelį, kuriame tebesišypso Vytautas Šapranauskas: TAIP arba NE.
(Šįvakar neišlaikiau ir nusipirkau vieną, tiesiog atminimui, 3 Lt; nei mėginsiu žaist, nei ką. — Neketinu žaist, tikrai, bet pamėginau nueit ten, kur siūloma „išbandyti savo sėkmę demonstracinėje žaidimo versijoje [...] adresu www.TAIParbaNE.lt“; nebėr tokio, permeta į lotofix.eu; ai, nebenoriu daugiau aiškintis, teužfiksuosiu, kad visa tai susiję su UAB „Žalgirio loto“; neabejoju: sutarty nebuvo punkto, kad po mirties savoo atvaizdą draudžiu viešai naudoti reklamos tikslais, neabejoju.)
Nežinau, kaip elgiamasi kitur, kai „reklaminis veidas“ nusižudo; mano supratimu, tokie loterijos bilietai turėtų būt išimti iš apyvartos nepaisant, kad gal ir būtų kokio finansinio nuostoliuko; -liuliuko, – turint galvoj (o ne piniginėj) tikrąjį nuostolį, žmogaus nuostolį.
Išeinu iš parduotuvės pro priešingas duris negu įėjau, o ten, keliolika žingsnių žengęs, galiu ant požeminio garažo sienos perskaityt (ir visad perskaitau) užrašą (tiems, kurie taškosi stipriais žodžiais apie rašinėtojus ant sienų: tai irgi vadintina terlione?). Ir susisieja tie vaizdai.

Dar yra prasmės gyvent, kol mumis kas nors dar tiki, dar. – O jei tau, kvailiui, nebetikinčiam savimi, ima ir pasivaidena, kad ir tavim jau nieks nebetiki, kad tu niekam nebereikalingas? – Žinau, kaip galima būtų sureaguot (empatija šiuo atveju – тупик): o gal Jis tiki tavim? – Laimingi tikintys, kad galėtų atsiremt į Jį; dar laimingesni atsiremiantieji. – Eit, kad ir su ramentu; svarbiausia yra eit.
Pavydžiu, pavydžiu baisiai Henrikui Algiui Čigriejui, kuris 1989-ų sausio pirmą ėmė ir pradėjo:
O Dievas tai su mumis!
Ir todėl viskas paprasta baisiai.

2013-10-15

(525) Der Zeitgeist: požiūris į juodaodžius žmones 1930-tinių pradžioje

Gerai nueit į visokias knygų muges beigi festivalius – atitinkamą miną nutaisęs, na, ne tik, dar leidėjas turėtų būt bent šiek tiek pažįstamas; dar ir išmaniai turi nusistebėt: o! Pulgio Andriušio knygą išleidot, – geresnis pasakorius už Juozą Baltušį!; ir dar protingai paklaust: ar jo kelionės Australijon užrašus irgi išleisit? Juk bene vienintelis iš lietuvių DP, kurs į Australiją išplaukė iš išskaičiavimo – sutarė su vokiečių laikraščio redaktorium, kad siųs reportažus, tas ir pažadėjo mokėt honorarą; išleisit? puiku! – gali gaut ir dovanų; va per neseniai vykusį festivalį gavau dovanų Pulgio Andriušio Kelionių užrašus (sudarė Remigijus Misiūnas, išleido „bonus animus“). – Nuoširdžiai ačiū p.p. Misiūnams, ypač p. Misiūnienei, kuriai per stipriai spaudžiau ranką (atsiprašau, labai jau gerą dovaną iš jūsų gavau).

Į Kelionių užrašus sudėti 1929–1937 metų atitinkamo pobūdžio tekstai. Nebūt knygos sudarytojas knygotyrininkas; ką tik kur Andriušis apie kokią kelionę rašė – viskas surinkta (apie kiekvieną kelionę rašyta minimum trim, maximun septyniem leidiniams; ir nesmerkim Pulgio: keliaut kainuoja – taip (rašydamas įvairiausiems to norintiems laikraščiams) gali bent dalį išlaidų honorarais susigrąžint. Pradžioj šiek tiek nervino neišvengiami pasikartojimai, bet beskaitydamas pagavau azartą: gali lygint, kokį stilių, įspūdžių pateikimo būdą keliauninkas renkasi atsižvelgdamas į skaitytoją, ką vieniems paryškina, kitiems tik žodžiu kitu pamini, kaip situacijas pasuka.

1933-ių vasarą Pulgis Andriušis keliaudamas per Londoną į Ispaniją ir po Ispaniją, įspūdžius siuntė laiškais (daugiausia 10-čiai centų, taip pat Lietuvos aidui ir dar Ūkininko patarėjui). Grįžus irgi reikia gyvent. Jei dar laikraščiai tų įspūdžių nori, kodėl ne. Jei šieno ir nebėr, pagrėbstų visada lieka.
Ir va pavyzdys, kaip Pulgis atsižvelgia į skaitytojų lūkesčius.
Buvo jis nusibeldęs ir Marokan, sostapilin Tetuanan. Vakaras atėjo. Apie nakvynę laikas pagalvot.
Pirmasis istorijos variantas:
– Todėl, jei nori pigiai apsistoti, suk ten po kairei, – atsisveikindamas patarinėjo autobuso draugas, iš karščio pajuodavęs ispanų viršila.
– Mat pas mane pensione mokėsi šešias pesetas, antrame aukšte dar bus vienas kambarys, – kažkodėl šypsodamasi apystambio sudėjimo šeimininkė aiškino sudžiuvusiam lietuviui – atseit man. Jauna ispanė ir šypsena svetimam žmogui, iš už jūrų marių atsibasčiusiam. Tetuano viešbučio jauna šeimininkė! Kur tu girdėjai Ispanijoje šitokį dalyką!
– Mariquita! Svečiui parodyk kambarį! – šaukė ji ir šaukimo pabaigoje atsirado negrė, kuri buvo labiau linksma negu juoda. Beruošdama lovos reikalus ji bailiai vartė akių baltumas ir jos pasisukimuose buvo matyti nuogąstavimas link svečio dorovės.
– Ponas būsi vokietis? Čia pas mus gyvena vienas vokiečių inžinierius. Geras žmogus. O, pas mus visokių žmonių užvažiuoja, – kalbėjo juoda tarnaitė su katalikišku Mariquitos vardu tam, kad ne taip baisu būtų viename kambary su kažkokiu barzdotu tipu, atseit su manimi. O gal tai negriškas temperamentas – ją kaip ant spyruoklių krėtė. Mikliai padariusi tvarką Mariquita šovė pro duris gerkliškai ištarusi:
Buenos noches. (p. 247–248)
Taip šis epizodas užfiksuotas tekste, skelbtame nepriklausomame visuomenės laikrašty Diena, kurio dauguma prenumeratorių, spėtina, gyveno miestuose ir buvo gal liberaliai nusiteikę, 1934-02-25.
Ir Ūkininko patarėjas dar įspūdžių parašo. Negi atsisakysi? Litas kitas ne iš, o į kišenę (išsp. 1934-03-01). Kitas adresatas, ir įspūdžiai kitaip nušviestini (kas Dieną skaito, tas Ūkininko patarėjo neskaito, ir atvirkščiai, matyt, nusprendė Andriušis).
Antrasis istorijos variantas (introdukcija ta pati – atplaukia Marokan, atvažiuoja sostinėn ir ieško nakvynės vietos):
Vienoj gatvės pusėj ispaniškas policininkas su lazdele vandravoja, o antroje – arabas su delčia kaktoje ir tokia pat lazdele. Aš prie ispaniškojo prikimbu:
– Kur čia naktigulto, ponas?
– Čia va už kampo bus viešbutis, – ir apžiūrėjęs mane visą pridūrė: – pigus viešbutis.
Dėkui jam sveikam, viešbutis pigus ir geras buvo, bet kai vakare insibeldė kambarin tarnaitė, kad lovą paklotų minkštai, norėjau šokt pro langą, nes toji tarnaitė it koks anglis pajuodavusi buvo. Iš negrų veislės buvo.
– Aš jau pats pasiklosiu! – prisigūžęs prie sienos tariau jai labanakt. (p. 223–224)
Toks variantas tikrai turėjo patikt gimtojo Gaidžių kaimo ūkininkams – gerai tas Andrusevičiukas surašė, tu matai, ko tik nėr tam pasauly... Ir vargu ar įmanoma atspėt, kuriame variante daugiau išmonės.

Lietuvos aidas, 1931-06-19, p. 8
NB: net 15 su puse lito už bilietą!
Dienos naujienos, 1931-06-24, p. 4
Prieduras.  1931-ų vasarą Kaune gastroliavo greičiausiai afroamerikiečių trupė, gal ne tiesiai iš JAV, gal iš Paryžiaus (reklamoj minimas Louis Douglas – ar tik ne šis žmogus). Reiktų giliau kapstyt, bet ne dėl konkretaus gastrolių fakto (gal pirmosios tokios Kaune?), o dėl kauniečių reakcijos jos minėtinos. Štai ką Dienos naujienose, panašios orientacijos kaip ir Diena, rašė karikatūristas ir reporteris Leo K[agan]as:
Mūsiškiai „juodesni“ už negrus
Gastroliuojanti negrų teatro trupė džiaugiasi pasisekimu, net pratęsė spektaklius 3 dienoms. Jų spektaklius lankė visuomenė su pamėgimu. Negrai žinojo įgiją kauniečių simpatijas. Tačiau nėra gero be blogo. Negrai turėjo ir vargo. Ypatingai jiems įkyrėjo vaikų būriai, kurie iš paskos jų sekiojo. Kad ir štai atsitikimas. Miesto sode vaikščioja keletas negrų. Iš paskos būrys vaikų, daugiausia žydų tautybės. Negras švyst lazda – vaikai išbėgioja, tačiau vėl susirenka. Negrams nepatogu, jie eina į bufetą. Ir čia seka. Pagaliau tarnaitė apipylė vaikus vandeniu, bet ir tai negelbėjo. Pažymėtina, kad negrus sekioja ir suaugusieji. Nejaugi mūsų visuomenė tokia naivi, kad žiūri į negrą kaip į tragloditą. Išeina taip, kad mūsų žmonės išsilavinimu, kultūringumu „juodesni“ už negrus. (1931-06-23, p. 3)
Vargu ar čia ką beverta komentuot (nebent pajuokaut: žydukai iš paskos sekiojo, o lietuviukai tikriausiai net prisiartint bijojo).

2013-10-11

(524) Rastinukai, xxx: margas tas žmonių pasaulis

Ar galėjo spaudos draudimo laikais knygnešys tikėtis pagalbos iš policininko? – Galėjo. Bent jau iš sotniko Piotro Naidionovo galėjo.
Naujose žiniose (1936-01-05, p. 4) užtikau štai tokį surašą:
Kalėdų antrąją dieną Šiauliuose mirė 83 metų sulaukęs senukas Petras Naidenis-Naidionovas, buv. anksčiau Šiaulių, o dabar Ukmergės pašto viršininko, p. Rasteikos, tėvas [antros sakinio dalies nesupratau: Naidenio sūnus Rasteika?]
A.a. velionies jaunystė ir velionies gyvenimas buvo sunkus. Jis buvo gimęs stačiatikių šeimoj, o auklėjamas grynai katalikų šeimoje [išeitų, kad įsūnytas?], vedęs taip pat karštą katalikę, lietuvę. Savo vaikus auklėjo lietuviškoj ir katalikiškoj dvasioj, dėl ko jam, kaip rusų caro laikais užėmusiam nors ir menką tarnybą, nuo rusų dvasiškių ir savo viršininkų teko nemaža nukentėti.
Velionis tarnaudamas 1888 metais Nemakščiuose policijos sotniku daug padėjo knygnešiams, padėdamas jiems lietuviškų knygų ir laikraščių platinime, ne kartą už tai buvo savo kaimynų viršininkams skųstas, bet nuo „sučiupimo“ ir didesnės bausmės vis išsisukdavo, tik būdavo nubaudžiamas disciplinariniu būdu, teko keletą kartų pasėdėti šaltojoj.
1905 m. velionis su savo suaugusia dukterimi perėjo į katalikų tikybą.
Tuo metu prasidėjus žinomai Stolypino reakcijai, dėl velionies krikšto buvo rusų valdininkų pravestas tardymas. Pasekmės šį kartą buvo skaudžios – velionį atleido iš tarnybos ir pasodino dviem savaitėm į kalėjimą. Po to turėjo ir iš Nemakščių išsikraustyti.
[...]
Lai būna lengva velioniui Lietuvos žemelėje ilsėtis.
Neišsamus ir gan prieštaringas šis pasakojimas, bet vis šis tas – policininkas, padėdavęs kultūrkontrabandininkams ne už atlygį, o iš idėjos.

(523) Užparaštė, lxxvi: apie bėgimą į miškus ir kt. – lv vs lt

Arno Jundze, recenzuodamas Noros Ikstenos knygą apie latvių prozininkę Regīną Ezerą (Esamība ar Regīnu, 2007), kuri gyveno Kegumo miškuos, užfiksuoja ir tokią digresiją:
(Gal kada koks nors literatūros tyrėjas atkreips dėmesį į šitą sovietinių laikų garsių rašytojų bėgimą miškan ([Ilze] Indrāne, Ezera) kaip bene vienintelį būdą išsaugoti savo iliuzinį savarankiškumą.) – „Pasakojimas apie karalienę Reginą“, vertė Laura Laurušaitė, ŠA, 2008-04-25, p. 9.
O iš mūsų rašytojų? Vienintelį a.a. Albiną Bernotą prisiminiau, kuris 1978-ais sušlubavus sveikatai ir dėl kitų priežasčių išėjo iš Pergalės ir įsikūrė kaip laisvas meninininkas Labanoro girioj – Argirdiškėj prie Juodųjų Lakajų. Ir tai buvo kūrybingiausi jo gyvenimo metai – ir pats, ir kiti taip manė.
Pabėgantieji iš miestų šiltuoju metų laiku, o rudenį grįžtantieji, manau, nesiskaito.
Ir dar: latviai nepalyginamai daugiau yra prirašę knygų apie savo rašytojus ir kitus kūrėjus; ne literatūrologines ar menotyrines, o biografines turiu galvoj. Ir tuo ne tik tyrėjai, bet ir kūrėjai užsiima, kad ir Nora Ikstena – pagal 300 Baltic Writers, essay-type prose author. O mūsiškiai? Deja, dejutė! – kaip pasakytų Albinas Žukauskas. O juk koks Parulskis galėtų, jei norėtų, parašyt apie Savickį, o Čigriejus – apie Vaižgantą... (Žinau, prieštarausit: juk yra Nijolės Kliukaitės apie Bitę ir Šatrijos Raganą, Aldonos Ruseckaitės apie Maironį ir kt. – bet čia jau kita kalba; при всём уважении, vien meilės, pagarbos ir noro, deja, negana.)

2013-10-09

(522) Trys šio rudens natiurmortai

Lietuviškai užrašius natiurmortas, lyg ir prigesinamas šito sudurtinio žodžio antrasis sandas – nature morte.






P.S. Virtuvinis žanras tie natures mortes; bent man – pageidautina, kad būtų vegetariški. Prisiminiau prieš metus Paryžiuj Oranžerijos muziejuj matytą Chaimo Sutino parodą „L’orde du chaos“. Be portretų ir peizažų, buvo ir natiurmortų, kuriuos pradėjo paišyt prisižiūrėjęs Rembradto. Vazoj benusibaigiančios gladiolės [gražiau skamba negu kardeliai, nors man ką] – viskas tvarkoj, suvokiamai gražu, bet skerdenos (kiškių, gaidžių)... – suprantu, ekspresionistui dėkinti tapymo objektai, bet vis tiek... (Nors kai kam atrodė, kad „Bœuf écorché, réalisé vers 1925, l’une des plus belles pièces de l’exposition.“) Aišku, dėl skonio nesiginčijama. Kai dabar mėginu prisimint tą Sutino parodą, pirmiausia prieš akis iškyla daug portretų ir vienas peizažas (štai šitas).

2013-10-04

(521) Dėl juoko: ko trūksta Vilniui iki tikros sostinės?

Šiąnakt nubudau apie ketvirtą. Taip vis dažniau atsitinka, nieko čia nepadarysi. Sugulovė „Svoboda“, regis, apie tai, kad человек имеет право šneka, o gal ir kitos laidos pabaiga, nesvarbu.
Ir atplaukė iš atminties per tą patį radiją cituota mintis, esą Petrapily visko yra, tik dramblio trūksta, artimiausias – Taline (iš ryto pasitikslinau: „...в Петербурге есть и аэропорт, и полотна Матисса, и губернатор Полтавченко, а слона – нет. Ближайшие к Петербургу слоны – Карл, Финн и Дрой, живут в Таллине“).
Ir pagalvojau: iš laikinosios sostinės visos svarbiausios valstybės įstaigos persikraustė Vilniun. Tik zoologijos sodas liko Kaune (gal kas dar prisimenat: „Kaunan, Kaunan – zoologijos sodan; / Ledų, ledų – ir vėl kaiman“).
Ir Ryga turi savo zoologijos sodą (esu buvęs), ir Talinas (net su trim drambliais), o Vilnius – ne. Netikrinau, bet greičiausiai beveik visose sostinėse yra zoologijos sodai. Taigi štai ko trūksta, kad Vilnius taptų tikra sostine, ne prastesne negu kitos. Prezidentūros, Seimo ir Vyriausybės rūmų negana.

2013-10-01

(520) Užparaštė, lxxv: apie geresniuosius

[Keistas organas tos smegenys. Kad ir kaip mėgini jas išjungt, jos vis tiek, bjaurybės, krebžda, kuria kombinacijas, nori pridurt prie 519 įrašo, nors tu ką (spėju, ir sąžinės dislokacijos vieta būtent ten). Bent jau kol gyvas. Juokaujant: jei ir yra post mortem vita, jis greičiausiai baisiai neįdomus: jokių sukibirkščiuojančių naujų asociacijų, ir priekaištai sau nebeturi prasmės, nes jau nieko nebegali pakeist, jau viskas – post.]
------------------------------------------------------------------------------------------------------------------
  • Yra gerų rašytojų; nedaug; jų naujas knygas noris ir pasistengus įmanu perskaityt; nors kai kurios ir nuvilia, bet tai nesvarbu – tai nuvylusios gero rašytojo knygos.
  • Yra prastų rašytojų; daug; jų naujų knygų neverta skaityt; gana vienos (pirmos po ranka pasipainiojusios) knygos kelių puslapių, dažniau – kelių pastraipų. (Žodžių junginys prastas rašytojas – nei šis, nei tas, bet jei jiems dėl to geriau – negi gaila?)
  • Yra apyprasčių/prastesniųjų rašytojų; [...]; gana trečdalio vidutinio storumo knygos, dažniau – kelių puslapių, kokių 5 ar 6 eilėraščių, bet: jie yra pažįstami su tuoj pristatysimais geresniais, kurie apie jų knygas parašo ką nors gero, todėl jie ir vadinami prastesniaisiais, o ne prastaisiais.
  • Yra apygerių/geresniųjų rašytojų; mažiau negu apyprasčių; va jie ir vadinti, ir yra literatūros lauko problema.
Tikiu, Kazys Binkis turėjo ir gerą literatūrinį skonį, ir estetinę nuovoką. 1928-ais kalbinamas jaunesnio už jį asmens paatviravo:
Be patriotiško pasišventimo negali skaityti knygų net geresniųjų rašytojų. Vieno tokio dviejų tomų dramatizuotą veikalą buvau bepradedąs skaityti net septynis kartus. Bet užkliuvęs už pirmųjų puslapių taip ir mesdavau nebaigęs. Tik kartą susirgęs ir negalėdamas nieko kito veikti vos-ne-vos nugalėjau abu tomu. Tiesa, perskaitęs nesigailiu – antras tomas pasirodė visai žmoniškas: ir medžiaga suskirstyta gerai, ir tinkamai suderinta. Bet pirmas tomas. Tikrai, parašytas, parašytas skaitytojui atbaidyti. Tas pats ir su kitais. Aišku, reikalauti skaityti tokius dalykus, lygu reikalauti patriotinio pasišventimo. (Dvisavaitinis literatūros, mokslo ir kritikos akademinis laikraštis Studentas, 1928, nr. 8, p. 4–5; rašytojo mintis greičiausiai užfiksavo laikraščio redaktorius Henrikas Blazas.)
Po galais, mėginu įsijaust į Binkį: sergu, noris ką nors skaityt (instinktas), bet negi tik tie geresniojo rašytojo du tomu pasiekiami ranka? – Va pagalvojau: turėčiau susirgt (bent keliom dienom), visi juk rudenį suserga, kokia nors kvaraba vis tiek prikimba, – naujų gerų nėr po ranka, ką norėčiau dar kartą  perskaityt? Vaižganto Nebylį, vieną iš nedaugelio lietuviškų kūrinių apie aistrą (ne meilę).
Mano nuotrauka
deepart.io perpiešas Eriko Varno stilium (nuotr. Prano Vasiliausko)