(1140) Užparaštė, cxlviii: Lorca ir Mackus

7-am Naujojo Židinio-Aidų numery yra Vaižganto epistolikos geriausios žinovės ir vertėjos iš ispanų Aistės Kučinskienės esė „Apie poeziją, nepoeziją ir teksto malonumą, arba Prokrastinacijos pagrindai“. Įdomu skaityt bet kokius svarstymus, jei ieškoma atsako į klausimą, prasidedantį Kodėl. Šiuo atveju: kodėl vienus eiliuotus (nors nebūtinai) tekstus suvokiam kaip poeziją, kitus – net kaip Poeziją, o trečius perskaitę suabejojam: ar tai irgi poezija? Ir apie archetipinės kritikos principus buvo l. įdomu paskaityt. Bet ne referuot, kas toj esėj rašoma, noriu (kas šitą tinklaraštį skaito, ir NŽ-A, beveik neabejoju, skaito; bet ne atvirkščiai), digresiją noris užfiksuot. — Aistė Kučinskienė:

[...] teksto poveikio stipris gali būti matuojamas ne amperais, ne voltais, bet archetipų galingumu ir jų įtekstinimu surezonuojančia, suskambančia forma, o gera poezija nėra pati sau tikslas, pranešimas dėl pranešimo, tai – būdas kažką pasakyti (priminti?). Ir pabaigai – Lorcos teksto fragmentas:

Žalią, tave noriu žalią.
Žalias vėjas. Žalios šakos.
Marių vilnyse valtelė
ir žirgas ant kalno ganos.
Ji prie laiptelių sapnuoja,
liemuo šešėlį pagavęs,
žalias kūnas, plaukas žalias,
akių sidabras nušalęs.
Žalią tave noriu žalią.
Čigonų mėnulis bąla:
ją mato visi daiktai,
o ji matyti negali.
(„Lunatiko romansas“, iš ispanų kalbos vertė Aistė Kučinskienė)

Vertimas tikriausiai nėra pats geriausias būdas formos skvarbai aptarti. Bet, sakykime, šį kartą tiks kaip iliustracija. Iš pažiūros siurrealistiškame, painių įvaizdžių kupiname tekste yra formos (prozodinio, skambesiu grįsto) poveikio ir giliojo matmens, leidžiančio atpažinti kultūrinę, istorinę tradiciją jos net sąmoningai nepažįstant. Išklausę Lorcos eilėraščio, žmonės gali nevalingai prisiminti skausmą, mirtį, neišsipildžiusius troškimus, nelaimingą meilę ir kt., o patyrimas paveikus ir dėl eilėraščio skambėjimo, ir dėl neklišiškų žodžių jungčių. (NŽ-A, 2018, nr. 7, p. 24)

— o jei pirmą vertimo eilutę pakoreguotumėm (nors tokia korekcija griauna skambesį, atremtą į a)? Galininką pakeistumėm kilmininku? – Žalios, tavęs noriu žalios, – ir iškart suskamba Chapel B I fragmento pradžia:

Žalios, žalios!
Aš noriu tik žalios
uždengti blankančiam
beržų sentimentalui,
šiurkščios kaip milas
šiaurės mėnesienos.

Rengdamas Mackaus sutelktinės Ir mirties nebus nugalėta paaiškinimus, atsispyręs nuo 1965-ais išėjusios knygos pabaigoj esančių pastabų, užfiksavau, kad skaitant „Raudiškąją“ galima įžvelgt/išgirst Lorcos raudos – „Llanto por Ignacio Sánchez Mejías“ tematinių ir ritminių detalių; „A las cinco de la tarde. / Eran las cinco en punto de la tarde“ – penktą valandą vakaro arenoj mirtinai buvo sužeistas garsus toreadoras, Lorcos, Rafaelio Alberti ir kitų vad. 1927 metų generacijos ispanų rašytojų draugas; „Tai buvo septintą valandą ryto, / lygiai septintą valandą ryto“ – įvyko autoavarija, kurioj žuvo Antanas Škėma.
O gal Chapel B galima įžvelgt/išgirst daugiau Lorcos? Ar Mackaus noras žalios mėnesienos nesisieja su Lorcos „Lunatiko romansu“? Ką Lorcos Mackus buvo skaitęs? Kokią vertimų anglų kalbon rinktinę? Mėgino skaityt originalą?
Ir baigiant šitą digresiją visai neapsvarstytas mintigalis: o jei Mackaus Chapel B mėgintumėm suvokt kaip kokią, nežinau, chorinę kantatą? Pasitelkiami stipriausi kada nors skambėję balsai giedojusiųjų apie mirtį, tarsi pergiedama, pri(si)taikoma – suteikiamas individualus atspalvis, bet tema, jos plėtotė leidžia prisimint pirminį šaltinį, originalą, net pageidautina, kad būtų prisimenamas / galvoj išgirstamas [etc.].

(6.1) Septinta ryto: prieduras po ketverių metų apie mirusiųjų apraudojimą

Septinta ryto

Algimantas Mackus, rengdamas spaudai savo poezijos knygą Chapel B, pats nurodė, kad „Mirtiškosios“ modelio ieškotina Pauliaus Celano „Todesfuge“, o „Raudiškosios“ kai kurios vietos atliepia Federico Garcíos Lorcos „Llanto por la muerte de Ignacio Sánchez Mejías“, tik mirties laikas pakeistas.
Celano „Mirties fugos“ yra net du vertimai – Henriko Nagio ir Sigito Gedos; gretinant/lyginant gal geriau remtis Nagio vertimu, nes jį (Literatūros lankai, nr. 2, 1953, p. 6) tikrai buvo skaitęs (ir įsiskaitęs?) Mackus. Šitą vertimą ir nurodžiau A.M. rinktinės Ir mirtis nebus nugalėta (1994) komentaruos.
Dabar jau yra, senokai yra ir Lorcos vertimas – Juozo Mečkausko-Meškelos, „Ignacio Sánchezo Mejíaso apraudojimas“. Vis neišeina iš galvos vienas skirtumas.
Lorca:

Aš noriu čionai išvysti vyrus, rūsčiais balsais
tramdančius žirgus ir perplaukiančius upes:
vyrus, kurių kaulai skamba, kai gieda
burnomis, pilnomis saulės ir titnago.

Mackus:

Aš norėčiau, kad čia susirinktų
senos lietuvės raudotojos
ir stambiom įgudusiom ašarom
priverktų ašaruves.

Gal ir klystu, bet atrodo, kad tai kažkokio esminio, mentalinio lygmens skirtumo atspindys.

(6) Septinta ryto

Šįryt atsikėliau prieš septynias, parūkęs nuėjau virtuvėn kaist vandens kavai ir žvilgtelėjau į laikrodį ant sienos: lygiai septynios. Ir sugrįžo mintys, kurios sukiojos galvoj prieš pusmetį (jei reikia, galiu ir tiksliai: š.m. sausio 10, šeštadienį; iš archyvo iškapsčiau Šiaurės Atėnų pirmąjį puslapį su Alfonso Andriuškevičiaus vertimais; ir atsimenu, kad jį skaičiau 19 troleibuse).
Taigi: Mackus neatkabinamai septintą ryto susiejo su Škėma, su jo žūtim (nė vieno kito – ne artimuosius turiu galvoj – mirties valandos neatsimenu, nors kai kuriuose in memoriam fiksuojamas laikas, bet beveik visada tik: rytą, naktį, vakare ar pan.; pvz.: „Eidamas 81-uosius metus, ketvirtadienio naktį Vilniuje mirė žinomas lietuvių teatro aktorius Laimonas Noreika“):

Tai buvo septintą valandą ryto,
lygiai septintą valandą ryto
ir nelygiai septintą valandą ryto,
lygiai nelygų rytą
ir lygiai septintą valandą ryto.
— — — — — — — — — — — —
Ir aš nenoriu matyt
egzilo ironijos galo,
ir aš nenoriu matyt
kruvinos išdidumo baigmės.

Septinta ryto, – kitaip tariant, Škėmos valanda.
O tų ŠA pirmam puslapy buvo pluoštas amerikietės Elizabeth Bishop eilėraščių. Pirmasis – „Pusryčių stebuklas“ – ir pažadino šituos pasvarstymus:

Šeštą valandą ryto mes laukėm kavos,
laukėm kavos ir išmaldos trupinio:
tai turėjo būt patiekta iš vieno balkono –
kaip senųjų karalių laikais, kaip laikais stebuklų.
Tebebuvo tamsu. Pastatė saulė
tik vieną savo koją ant bangelių upėje.
— — — — — — — — — — — — — — — — —
Mes sučiulpėm trupinius, nugurkėm kavą.
Langas už upės atmušė saulę:
lyg vyktų stebuklas – tik ne tame balkone.

Dabar šeštą jau šviesu, o tada, sausį, tiko ir „tebebuvo tamsu“, bet keisčiausia, kad tas norom nenorom išnyrantis Škėmos žūties šešėlis/kontekstas primeta Bishop eilėraščiui „lietuvišką“ antrąjį planą. O per jį (cituota Mackaus „Raudiškoji“ atliepia Lorcos „Raudą“) – ir „ispanišką“.
Pagalvojau: vienas ryškesnių kontekstualumo pavyzdžių, kai papuolęs kitos kultūrinės savimonės erdvėn kūrinys įgauna papildomų (gal net įdomesnių?) prasmių: tai, kas vyksta Bishop eilėrašty, vyksta likus valandai iki Škėmos žūties (apraudotos Mackaus); o po pusdienio (a las cinco de la tarde – penktą valandą vakaro) arenoj bus mirtinai sužeistas garsus toreodoras Ignacio Sánchez Mejías (apraudotas Lorcos). Kad skiriasi metai, mėnuo, diena – visai nesvarbu; tesvarbu valanda (... ir melsk už mus, nusidėjėlius, dabar ir mūsų mirties valandą).

P.S. Prieš pusmetį besikrapštydamas su enciklopedijos 300 Baltic Writers visokiais Translations ir Criticism, pastebėjau, kad prie Mackaus neprirašyta pilniausia jo kūrybos knyga (kitų – buvo). Pridūriau Ir mirtis nebus nugalėta, skliaustuose išversdamas (t.y. parinkdamas variantą): And Death Shall Have Dominion, 1994. Praktiškai visiem (bent jau anglakalbiams) turėtų būt aišku, kad tai būtent Dylano Thomo antifrazė.
Beje, YouTube yra, kaip Dylanas Thomas skaito savo „And Death Shall Have No Dominion“. Mackaus teišlikęs vienintelis savo poezijos įskaitymas – „Išpažinties“ (yra dvigubam CD „Rašytojų balsai“; balso išlikę daugiau, plokštelėse – visokius įvadus į „Pelkių žiburėlio“ radijo laidas skaitančio; juostose turėtų būt kur kas daugiau, bet kas imsis ieškot, nors ir Lietuvoj – Dalia Sruogaitė „Pelkių žiburėlio“ įrašus prieš keletą metų perdavė, regis, Sruogų muziejui Kaune). Miglotas teiginys: abu skaito pakiliai (?).

P.P.S. Digresija nuo kruvinos išdidumo baigmės / ir mirtis nebus nugalėta.
Mackaus eilėraščio „Upė, tėvas, upė“ paskutinė eilutė:

Mano sūnau, aš išdidžiai liejuosi jūron.

Ir Broniaus Krivicko sonetas 1950 metų:

Aš mačiau, kaip vėtra paskandino
Laivą vidur marių neramių,
Ir keleiviai virš klaikių gelmių
Suposi platybėj vandenyno.

Vieni jų iš siaubo begalinio
Korėsi kitiem dar ant pečių
Ir į gelmę vandenų rūsčių
Grimzdo, į aukas įsikabinę.

Bet kiti tvirtai prieš lemtį klaikią
Grūmės, kol, garbingai susitaikę,
Stichijos žiauriosios įveikti,

Grimzdo jūron išdidžiai, be baimės!
Lai laikais gigantiškos nelaimės
Bus jie nors šiais žodžiais pagerbti.

Laikysena: išdidžiai. Gražiausia.

Prieduras po ketverių metų apie mirusiųjų apraudojimą (Lorca vs Mackus)