(1161) Visiškai tarp kitko: tikrai neblogas patarimas, tik kas iš to

aigiau Aleksandro Žirgulio laiškų rinktinę. Šyptelėjęs pagalvojau: rašytojų laiškuos dažniausiai randi tai, ko daugmaž ir tikies, nes jie savo nuomones, požiūrius, principus, estetines ir kitokias nuostatas jau atskleidę per kūrinius, publicistinius pasisakymus, atsakydami į žurnalistų ar skaitytojų klausimus ir kitais būdais. Tie, kurie rūpinas rašytojų kūriniais, – redaktoriai, sudarytojai, parengėjai ir pan., – laikydamies nerašytos taisyklės yra linkę prikąst viešąjį liežuvį; ką iš jų išpeši? nebent anotaciją, o ne recenziją. Nors nuomonę irgi turi, bet ją tereiškia privačiai, pvz., laiškuos. Žirgulys šį tą pareikšdavo ir viešai – straipsniais periodikoj, bet toli gražu ne visais klausimais, kurie jam rūpėjo. — Įv. pastabos knygos puslapių paraštėse ar ant limpamų lapelių telieka archyvui; „papopuliarint“ noris atsiminimų porūšį, kuriam AlŽ net vardą parinko.
— Valentinas Gustainis grįžęs iš lagerių ir įsikūręs Griškabūdy 1960-tiniams įpusėjus ėmė rašyt atsiminimus; Kostas Korsakas juos priimdavo saugot Lietuvių kalbos ir literatūros institute (Žirgulys tai žinojo iš Gustainio laiškų jam); greičiausiai Marijos Macijauskienės, vadovavusios dab. Maironio vardu vadinamam muziejui, paprašytas, kreipės į Gustainį prašydamas ko nors ir Kaunui – kad ir smulkesnių dalykų. Iš 1971 II 25 rašyto laiško:

Aš įvairiom progom peršu ypač vieną atsiminimų rašymo būdą. Būtent, kai trukdo nesveikatos ar kiti galai ir negalima visu platumu užsimoti, reikia rašyti atskirais nedideliais vienetais – apie žmones, įvykius, reiškinius ir t.t. Štai, sakysim, susidarome sąrašą žymių (ar žinotinų) žmonių, su kuriais turėta įdomesnių susitikimų, pokalbių, kurie daugsyk matyti didesnėm visuomeninėm progom, ir po 3-4-5 etc. puslapėlius pabrėžiam apie juos. Paprastai, be ypatingų stilizavimų, be ditirambų ir liaupsinimų – faktai, faktai! O po kiek laiko, išsėmus „repertuarą“, galima ir pastilizuoti, ir savo prizmę rodyti. Tai būtų nedidelės siluetės, kur būtų ir įvykių, ir bendra veikėjo charakteristika. Tokių siluečių, neatspėdama laiko didesniam memuariniam veikalui, o į galą ir dėl sveikatos negalėdama, rašė Gabr. Petkevičaitė-Bitė. Jų raginau rašyti Petrą Klimą, kai perdaviau jo atsiminimus „Vagos“ leidyklai, aš tada siūliau nedidelius skirsnelius rašyti apie Tumą, Milašių, Gabrį, Olšauską, Basanavičių, Jablonskį ir kt. Pripažint pripažino, kad gerai būtų taip užsimojus, bet, kol galėjo, neprisirengė, o paskui ir nebegalėjo... Gerai, kad kiti apklausos būdu užrašė apie Baltrušaitį, Tumą ir Milašių. Pamėginkite šitaip, jei dar nemėginote. Tik, žinoma, viena sąlyga: čia nėra prasmės kalbėti visiems žinomų dalykų. Reikia atskleisti tik tai, ką nedaugelis žino ar Jūs vienas žinote. Manau, kad tokie atsiminimai (vadinčiau aš juos „Žmonės ir įvykiai“) bent iš dalies užkištų mūsų memuarinės literatūros spragas. Pagalvokite tad apie žygį į netolimą praeitį. (AlŽ, Laiškai: rinktinė, parengė Ilona Čiužauskaitė, 2018, p. 123–124)

Ar Gustainį sudomino silhouettės, ar tokio pobūdžio atsiminimų parašė – galėtų pasakyt Antanas Terleckas jaunesnysis, regis, ir Maironio lietuvių literatūros muziejuj saugomus ValG-nio rankraščius peržiūrėjęs.
Rinktinėj nėr nė vieno laiško Saliui Šemeriui, bet jo Žmonės mano gyvenime (išleisti 1997) parašyti laikantis būtent Žirgulio patarimų: prisimenamų žmonių siluetės sudėtos netgi abėcėlės tvarka, kas leidžia spėt, kad viskas gal ir prasidėjo nuo asmenvardžių sąrašo; pabrėžimai apie žmones dar lakoniškesni ne siūlyta – dažniausiai puslapiniai, kai kurie pusantro puslapio, dviejų. Ar pats Šemerys būtent tokio pobūdžio atsiminimų apie žmones imtis sugalvojo, ar patartas? – aišku, tik šiaip klausimas, iš smalsumo.

(957) Visiškai tarp kitko: šis tas iš Salio Šemerio atsiminimų

— tekstai parengti visai padoriai (Dainius Elertas) —
— maketas ir šriftas malonūs akiai (Gedas Čiuzelis) —

egis, tik panorėk, tik užsuk į kokį internetinį knygyną – ir pirk ko širdis geidžia. O šituos Šemerio atsiminimus žvejot teko – per mugę radau (Muziejų asociacijos, jei neklystu, stende) ir nusipirkau. 16 eurų, bet tikrai negaila.
Salys Šemerys ir kaip asmuo, ir kaip kūrėjas turi šarmo. Iš smetansko Kauno tuoj po Gruodžio 17-osios perversmo persikėlė prie jūros, – argi Klaipėda ne geriausia vieta gyvent keturvėjininkui? — Prieš padovanojant knygą bibliotekai, šį tą noris užfiksuot. Ir sau, ir gal dar kam bus įdomu (aišku, jei visų atsiminimų nesirengiat skaityti).

(α) ką žmogus gali išvyst skęsdamas

Aš pradėjau save atsiminti nuo 4 metų, kai buvau pirmą kartą nuskendęs [Vilkaujoj]. Buvo taip. [...] mane paliko krante drabužių daboti ir liepė niekur nuo drabužių neiti. Greit man sėdėti prie drabužių nusibodo. Man atrodė, kad vandenyje turi būti daug įdomiau. Ir aš nuvėžlinau vandens link. Greitai įbridau į vandenį. Panėriau po vandeniu ir... man pasidarė labai smagu: atsidūriau lyg kokioje pasakų šalyje – mačiau tokias gražias pievas, su tokiom nuostabiom gėlėm. Taip, kaip kad vėliau jas prisiminiau, pamatęs M.K. Čiurlionio paveiksle „Rojus“... (p. 21)

Paračiurlioniana? Ką koks jungininkas pasakytų? Kas čia per archetipas? Gal kolektyvinės pasąmonės apraiška?

(β) ką tereikia pirkti

Mokytis pradėjau 1905 metais Vilkaviškio miesto pradžios mokykloje. [...] Kitas mokytojas buvo Draugelis, kuris buvo didelis ekonomistas. Jis sakydavo, kad reikia pirkti ne tai, ko reikia, bet tai, be ko negalima apsieiti. Jis buvo labai gulenbas [człowiek gołębiego serca – auksinės širdies žmogus] ir teisingas. (p. 27)

Tokia siekiamybė ir turėtų būt – pirkt tik tai, be ko negalima apsieiti. — Mokyt. Draugelis – greičiausiai Petras Draugelis (1849–1914).

(γ) 4 vėjai: ekspresionizmas vs futurizmas
Įvardas, aišku, esmės nekeičia, bet suvokimo būdą siūlo.
Kaip siūloma lt.wikipedijoj, „Keturi vėjai – avangardinės literatūros kūrėjų futuristų žurnalas“. – O Salys Šemerys save ir kitus keturvėjininkus laikė ekspresionistais:

Kaune susipažinau su Kaziu Binkiu. Jo įtakoje aš rašiau ekspresionistinius eilėraščius, ir čia prie mūs prisidėjo Petras Tarulis, Pranas Morkus. Pradėjome leisti „Keturis vėjus“. Paskui prie mūs prisijungė Tilvytis, Juozas Žengė, Tysliava. (p. 49)
Tuo laiku aš pritapau prie ekspresionizmo. Ekspresionistai maištavo prieš negatyvią, mašinizuotą, barbarišką kapitalistinę tikrovę. Šis „maištas“ buvo suvedamas į mėginimą sugriauti klasikines literatūros formas. (p. 50)
Mes skaitėme naujoviškas knygas ir moderniškus žurnalus, kaip: „L’Esprit Nouveau“, „Der Sturm“. Ir mes norėjome sumoderninti ir mūsų užsnūdusią, suprovincialėjusią literatūrą. Tik ne futurizmo kryptimi, kuri po Pirmo pasaulinio karo jau buvo atgyvena ir išėjusi iš mados. / [...]
Mus visus jungė naujausia mada – ekspresionizmas. Mes siekėme naujų išraiškos formų: širdies atvirumo, nuoširdumo, kilnumo, žmogiškumo, tiesos troškimo ir veržimosi į tiesumą. (p. 52)

Šemerio manymu, futurizmas 4 vėjams primetamas nepagrįstai:

Kuom „4 vėjai“ skiriasi nuo futurizmo?
Visų pirma futuristai šlovino karą. Marinetis „Futurizmo manifeste“ sakė: „Karas yra pasaulio higiena.“ Jo kūriniai buvo „Elektrinis karas“, „Himnas tepalui, tepusiam kulkosvaidį“.
Vėliau futurizmas vėl atgijo. Futuristai pasidarė fašistais. Musolinis ir Hitleris buvo didžiausi futurizmo stulpai.
Čekai, slovakai, lietuviai, latviai, estai buvo ekspresionistai, t.y. taikos šalininkai. / [...]
Futuristai garbino mašinas. [...] O „Keturi vėjai“ mašinų negarbino. [Na, Tysliava kertamąją yra pašlovinęs: „Ne taip kaip senovėje / Pjautuvo mėnesiu / Nuo lauko geltonus rugius nugenėdavo. / — Dvejetas arklių / Ir per kalną / Keturiais sparnais mašina. / Kaip drakonas, / Per dvi valandas / Viską nuryja“ etc.]
Futuristai aukštai statė greitį. [...] O „Keturi vėjai“ tokių reikalavimų neskelbė. [Vėl Tysliava – jis tokių svajonių turėjo, žavėjos aeroplanais: „Kaip žvirgždas į akį, / Krintu aš į tave, dangau. / Ar išsikeitei jau praeities dvylekį, / Lekiantis / žmogau!“]
Futuristai liaupsino sportą. [...] O „Keturi vėjai“ sporto neaukštino. [Bet Tysliava aukštino: „Sportininkų milijonai, / Trenkit kojomis į žemę! / Bus kitokia muzika, / Bus kitoki tonai, – / Lėksime į Marsą / Futbolo sparnais...“; Golo į ateitį (1931) autorius Vytautas Sirijos Gira prie keturvėjininkų nepriklausė.] (p. 54–55)

Va kaip keistai viskas pasisuka: iš aktingųjų 4 vėjų brolijos narių ar tik ne vienintelis Tysliava išties (pagal tris punktus iš keturių) vertas būtent futuristo kepurės?

(δ) apie Antaną Venclovą
Šemerio manymu (p. 115–116), Antanas Venclova buvęs bolševikinės sielos žmogus, iš seno garbinąs tarybinę santvarką; „nekruvinąją Lietuvos revoliuciją“ t.y. pirmąją sovietinę okupaciją, sutikęs entuziastingai, jam ir Petrui Cvirkai tai buvę laimingiausios dienos, jautęsi kaip devintam danguj. Buvęs labai atsargus: iš visur išeidavęs sausas ir sveikas; sugebėdavęs svetimomis rankomis žarijas žarstyti. Kaip rašytojas, likęs svetimas moderniam originalumui. Džiaugęsis, kad jo raštai verčiami į rusų, gruzinų, armėnų, baškirų kalbas; ir pykęs, kad vokiškame Lexicon der Weltliteratur (1966) nesąs paminėtas; buvęs jautrus tam, ką apie jį galvoja ir šneka. Porą paslaugų Šemeriui padaręs: parašęs rekomendaciją, ir jis galėjęs naudotis spec. fondu, kuriame radęs kai kuriuos per karą dingusius savo eilėraščius, taip pat pardavęs miniatiūrinę rašomąją mašinėlę „Corona“ už 300 rublių, „kas buvo beveik kaip dovana“.
Vertas perrašyt pasirodė epizodas, atskleidžiantis Venclovos ir Šemerio skirtingą požiūrį į praeinantį gyvenimą:

Kartą Vilniuje sutikęs mane Lenino prospekte ir pamatęs kitoje pusėje einantį jauną rašytoją, A. Venclova sako:
– Tai Justinas Marcinkevičius.
– Ar to karininko ir rašytojo Jono Marcinkevičiaus sūnus?
Pajutau, kad A. Venclova pavydžiai kalba ir žiūri į jauną, sveikata trykštantį, žydintį žmogų.
– Didelio čia daikto! Ir mes buvome jauni, – sakau.
– Buvom, bet nesame, – išgirdau kartėlį jo balse. (p. 116–117)

Šitą Šemerio atsiminimų gabaliuką skaitydamas prisiminiau Jono Aisčio rašinį „Trečiafrontininkų pūslė“, kuriame gretinami Antanas Venclova ir Kostas Korsakas (žr. DrgK, 1965-10-23).

(ε) apie Šemerį Tolimųjų Rytų laikrašty
Buriuotojai Salys Šemerys ir Stasys Marcinkevičius buvo daugiau negu pažįstami.
Kartą Šemerys išgirdęs skambutį atidaro duris, – Marcinkevičius bestovįs.
– Atvežiau staigmeną. Atspėk kokią.
Vėl milžinišką kriauklę? Ne. – Tai gal nuogų laukinių mergų nuotraukų? Ne. – O gal kokį pagonių dievų stabuką? Ne.
– Ugi štai ką! – ir išima iš kišeniaus laikraštį За высокие уловы. – Ale tik tu paskaityk ketvirtame puslapyje apačioje, – pamoko Marcinkevičius.
Šemerys buvo išsirašęs rusiškai, atsiminimų knygoj įdėtas parengėjo Dainiaus Elero vertimas lietuvių kalbon:

Eilės apie jūrą
Lietuviškos marinistinės literatūros istorijoje vėl atverstas naujas lapas. Šį kartą – poezija. Ilgą laiką nesireiškęs literatūroje vyresniosios kartos poetas Stasys Šemerys-Šmerauskas išleido eilėraščių rinkinį „Granata krūtinėj“ [1969], kuriame eilės apie jūrą sudaro atskirą skyrių „Jūros vėjas“. (cit. iš p. 123)

– Velniai rautų! Tikras siurprizas! O kur tas laikraštis išeina? – paklausęs Šemerys. Marcinkevičius liepęs pačiam pasižiūrėt. Pasižiūrėjęs: Kamčiatkos žuvies pramonės valdybos Tralinio ir refrižeratorinio laivyno partijos komitetų, Okeaninės žvejybos ir Kamčiatkos žvejybos laivyno organas buvo leidžiamas Kamčiatkos Petropavlovske.
„Tai buvo didžiausia dovana, kokią kada nors kas nors yra man įteikęs“ (p. 124). — Paminėjimas, svarbesnis negu kokiame Lexicon der Weltliteratur? O kodėl gi ne?

(ζ) Lietuvos burinis laivynas ir moterys
Esat ką nors girdėję apie Lietuvos moterų draugiją tautiniam laivynui remti [čia valdybos narių nuotrauka]? Nebuvau. Pasirodo, būtent moterys 1926 metais per Klaipėdos uosto muitinės surengtas varžytines už 9100 litų nupirko iš kontrabandininkų konfiskuotą burlaivį „Malaya“ ir atidavė naudotis Klaipėdos jūrų skautams; laivas buvo pavadintas „Budys“; plg. skautų pošūkį „Budėk!“ (p. 137)

(η) apie Rusijos Federacijos poetus
1968-ais buv. ekspresionisto Šemerio užsirašyta:

Vakar buvau susitikęs su Rusijos TFSR rašytojais. Įspūdis silpnas. Tie jų rašeivos atrodo kretinai. Gal išskyrus čiuvašų „Maironį“ ir dagistanietę „Salomėją“. Visi atkakusieji iš RTFSR atrodė nusidėvėję, nuvytę, nuplikę, nusigėrę bezdžiai. Jokio šviežumo, jokios jėgos ir galios netryško iš jų veidų, o tuo labiau iš jų skaitomų ir deklamuojamų kūrinių. Kai kurie susivėlę, susikuitę! Aš įsivaizdavau, kad Rusijos Federacijos rašytojai turi būti didvyriai, galingi sakalai! O čia?
Kimčiukai. Nubadėję, sulysę, net gaila pažiūrėti. Ir lietuviai tarybiniai rašytojai nėra kažin kas. Beveik panašūs į rusų. (p. 329)

Pradžioj pamaniau, kad gal per Poezijos pavasarį tas susitikimas vyko. Bet greičiausiai ne. Mėginau spėt: kas tas čiuvašų Maironis? Gal Genadijus Aigi? O gal ir ne. O Dagestano Nėris? – Perėjus 1968-ų Tarybinės Klaipėdos komplektą būtų galima išsiaiškint.

(θ) apie senatvę ir mirtį

Mirtis yra baisi ne dėl to, kad ji grasina, o dėl to, kad mirtis yra niekas. Taip ir senatvė mus baugina ne tuo, kad senatvėje mus apninka blogų jausmų valdžia, o tai, kad mumyse visiškai nebelieka jokių jausmų. (p. 351)

Taip Šemerys rašė būdamas aštuoniasdešimties. Dėl senatvės, dar nesijaučiu kompetentingas; o dėl mirties – tokios pat nuomonės.

(625) Tarp kitko: Salys Šemerys prisimena Vytautą Bičiūną + išnaša apie Kostą Ostrauską

Papildęs dar vienu tikslinamuoju komentaru įrašą apie nelemtąjį Entrée!, vėl paskaitinėjau Salio Šemerio atsiminimus Žmonės mano gyvenime (1997).

Šįmet VDA buvo ginamas bakalauro darbas apie Vytautą Bičiūną (1893–1942; sušaudytas Sverdlovske). Kadangi menotyra, suprantama: kaip dailininką ir meno kritiką (manau, sėkmingai apgintas).
O B-nas dar ir dramaturgas, dar ir teatralas, dar ir literatūros kritikas, dar ir žurnalistas, o dar ir politikas etc. Mano suvokimu, jis – pirmosios Lietuvos Respublikos kultūros lauko paraštės daugiadarbis personažas, kurio visą veiklą galėtų aprėpt literatūrologas+menotyrininkas+teatrologas+politologas.

Saliamonas Šmerauskas praėjusio amžiaus septinto dešimtmečio pabaigoj rašydamas atsiminimus (visas pluoštas datuotas 1970) užfiksavo tokį Bičiūno žodinį portretą: tai buvęs elegantiškai apsirengęs ir tobulai nusiskutęs malonaus būdo vyras; vidutinio ūgio, apskrito putlaus veido; kalbėjęs aksominiu baritonu, mandagiai, nieko neužgauliodamas ir nesididžiuodamas; gyvenęs Aleksote su labai gražia žmona. Toliau:

V. Bičiūnas domėjosi teatru ir bendradarbiavo „Vilkolakio“ repertuare. Jis buvo sukūręs pjesę „Varnalėšos“, kurios fabulą sudarė mano „Himno Mergelei“ komentavimas. (p. 17)

„Himno“ tiesioginį poveikį jau esu užfiksavęs; o dar buvo parašyta ir pjesė, tą eilėraštį komentuojanti?!
(Prabėgo nemažai laiko[*], kol perskaičiau tą B-no opusą.)
Pasirodo, tai yra komedija: Varnalėšos: 3 veiksmų piršlybos; pastatyta 1924-ais „Vilkolakyje“ (rež. Antanas Sutkus) ir 1928-ais „Vyties“ teatre (rež. B-nas); išsp.1931.
Kuo ten dėtas Šemerio tekstas? – Ogi jojo „Himnas“ tepanaudotas kaip [pseudo]laiškas senmergei ilgaliežuvei Katrei (kurią vaidindavo vyrai – 1924-ais Kazys Juršys, 1928-ais Stasys Petraitis) sužavėti/suvylioti („už vargamistrą Simparijoną pasirašė Šemerių Salys“, p. 34) – susižavėdavo! – Epizodas, ir tiek; ir jokios fabulos.
Kita atsiminimų pastraipa:

V. Bičiūnas buvo vienintelis kritikas, kuris atkreipė dėmesį į mano draminį kūrinį antrašte „Mirties mirtis“, kuri buvo atspausdinta „Keturių Vėjų“ pirmajame numeryje. Straipsnyje „Keturi Vėjai“, kuris buvo atspausdintas 1924 metų žurnale „Gairės“ Nr. 1 gana objektingai atsiliepė apie tą kūrinį. Tai buvo vienas iš padoresnių straipsnių apie mano kūrybą. Tame straipsnyje V. Bičiūnas pareiškė komplimentų mano kūrybai ir mano „Mirties mirtį“ sulygino su Leonido Andriejevo pjesėmis. (p. 17–18)

Nebesinorėjo ieškot to straipsnio, bet: perskaičiau. Išties Kazio Puidos redaguotų Gairių nurodytam numery yra Bičiūno recenzija apie Keturis vėjus;  p. 72–74 – apie Salio Šemerio ten išspausdintą Mirties mirtį svarstoma. Atsiliepiama gan palankiai: „Šis veikalas yra perdėm alegorija, bet alegorija ryški ir subtelinga. Nieko nėra nedasakyta. Visa vadinama savais vardais.“ Toliau teigiamybių ieškant: pagiriama dalis S.Š. neologizmų, kurie rodą „ir vaizdinę nuovoką, ir loginį autoriaus nuosakumą“.
O kaip su Leonidu Andrejevu? – Prastai (minimas, bet apie „sulyginimą“ nėra nė užuominos):

Imant gi iš esmės pačią Šemerio prozos temą, prisimena senelio-šykštuolio žodžiai iš L. Andrejevo dramos „Ne ubij“ . Jisai sako:
– Tu gąsdini mane mirtimi, o aš nebijau.
Nebaisi Šemerio „Mirties Mirtis“, nors jis sukviečia pagalbon visą jam prieinamą butaforiją [...]. (p. 73)

— Bet tai visiškai nereiškia, kad ėmiau skeptiškiau žvelgt į šio žmogaus prisiminimus. Tiesiog dar kartą pa[si]tvirtino: t.y. ars memorativa; atminties, bet: menas; perkuriame tai, kas buvo, taip, kaip „turėjo būt“. Viskas tvarkoj. Atsiminimai – atminties meniniai kūriniai –  fiction, o ne non fiction, ne dokumentinis žanras.
____________________________________________________________________

[*] Taip jau susiklostė, kad (kaip kultūrinis nekrofilas) tapau Kosto Ostrausko (1926–2012) pirmosios pomirtinės knygos redaktorium (pirmosios, bet, tikiuos, ne paskutinės pomirtinės knygos; K.O. laiškų rinkinys būtų tikras atgaivos šaltinis; ne redagavimą turiu galvoj). — Ir vis dar iš galvos nedingstantis klausimas: tai reikėjo ar nereikėjo komentuot  K.O. tekstus, pvz., finalinį antrojo dramų rinkinio (Paskutinis kvartetas; siuntinys – envoi – archyvan) kūrinį:

Envoi

Ich kokettiere mit dem Tod... –
nors ir nederėtų.
------------------
Komm du, du letzter, den ich anerkenne, –
kai jau nėra kitos išeities.
------------------------
Death, a necessary end. –
Turbūt, – negi taip ir tąsysies per omnia saecula saeculorum.
---------------------------------------------------------
O vis dėlto koks nuostabus nuotykis žmogaus gyvenimas!
(p. 279)

K.O. manė, kad skaitytojai patys pajėgūs suprast arba, jei nori, išsiaiškint. Parengėja manė kitaip.

(545) Epizodai, iii: prancūzų dar lingua franca

Laikas: Pirmasis pasaulinis karas; vieta: Voronežas, į Rusijos imperijos gilumą pasitraukusių lietuvių gimnazijos bendrabutis.
Pas bendrabučio vedėją kun. Astrauską dažnai pietų ateidavęs pradedantis lotynų kalbos mokytojas Juozas Balčikonis. Gimnazistai bar bar bar į vedėjo duris. Balčikonis:
– Entrée!

Užfiksavo Salys Šemerys, ten mokęsis (Žmonės mano gyvenime, 1997, p. 10).
Reakcijos: (1) O kodėl ne lietuviškai? (2) Aaa, viskas aišku. Kas barbena į duris – nematai, nežinai, todėl geriausia pasitelkt lingua franca; prancūzų kalba tuolaik dar turėjo tokį statusą.
Smulkmena, aišku, bet visai smagu teisingai atsakyti.

(214) Kaip filologas futbolą žiūrėjo, ii

Trečiadienį per TV6 žiūrėjau UEFA Čempionų lygos rungtynes: Londono „Arsenal“ vs Pirėjo „Olympiakos“. Pralošė Graikijos komanda (2:1), bet visai juk ne apie patį futbolą filologas stebėdamas žaidimą galvoja, o apie – graikų emblemą, kuri šonan nuvedė: ir piešinys, ir jo spalva.

Kas iš lietuvių poetų buvo lauru vainiku vainikuoti?
Popiežius Urbonas VII Sarbievijų vainikavo, bet jis ne lietuvių, o Lietuvos.
Maironiui Mintaujos gimnazijoj 1932-05-07 laurų vainiką ant galvos uždėjo (MLLM tebesaugomas).
O va dėl Juozo Tysliavos vainikavimo – bent kol kas man visiškai neaišku. Tokiam satyros žurnale Aitvaras (1928, nr. 5, p. 36) esu užtikęs karikatūrą (raudoną, kaip ir „Olympiakos“ emblema) su prierašu:

Vilniaus lietuvių jaunuomenė vainikavo „mūsų pirmąjį poetą“ Tysliavą „laurų vainiku“...       „Aitvaro“ radio.

„Radio“ greičiausiai = kalbos, gandai.
1928-ais Tysliava jau buvo Paryžiuj, tais metais išėjo jo eilėraščių rinkinys prancūziškai su Oskaro Milašiaus pratarme, pradėta leist MŪBA [t.y. Mūsų baro apžvalga].
Turint galvoj, kad nebūna dūmų be ugnies, vis dėlto kažkokia dingstis paišyt tokią karikatūrą gal ir buvo? Nieko nepavyko rast. Ir: kodėl Vilniaus, o Kauno jaunuomenė?

Štai apie ką filologas galvojo žiūrėdamas futbolą. Ir dar apie tai, kad ginkdie nereikia įsivelt į detektyvines paieškas, nes: darbas reikia dirbti, o ne niekais užsiimti.
Papildas (2020 IX 28) Beje, labai panaši galva, kokia yra „Olympiakos“ emblemoj, puošė ir Lietuvos žinių sporto skiltį (bent jau 1940-ais):

Prieduras (2013-12-05) Šis tas atsiranda ir neieškant. Salio Šemerio atsiminimuose apie Tysliavą yra pastraipa, paaiškinanti prierašo frazę Vilniaus lietuvių jaunuomenė:

Per Latviją [Tysliava buvo labai aktyvus Lietuvių–latvių vienybės draugijos narys, dažnai ten lankydavosi] (tiesioginio susisiekimo su Lenkija anais laikais nebuvo) savo apsukrumo dėka jis vis dėlto pateko į lenkų okupuotą Vilnių, kur vietinėje lietuvių gimnazijoje su dideliu pasisekimu gastroliavo, reklamuodamas savo kiek neįprastus eilėraščius. (Žmonės mano gyvenime, 1997, p. 124)

Lieka išsiaiškint, kada jis lankėsi Vilniuje.

Kaip filologas futbolą žiūrėjo, i

(159) Tarp kitko: apie poezijos poveikį, 1924

Salio Šemerio (1898–1981) žodinių portretų rinkinys Žmonės mano gyvenime išėjo tik 1997-ais (sudarė, parengė spaudai ir išleido dabar jau irgi a.a. Juozas Marcinkus, 1928–2004). Tekstas apie žmogų maždaug puslapio, bet kai kuriuos užfiksuotos detalės tokios ryškios, kad įstringa atmintin net nesistengiant įsiminti. Vienas gabaliukas skirtas mūzai – Natalijai Maikauskaitei, kaip ir poetas, kilusiai iš Vilkaviškio apskrities, „stambaus sudėjimo merginai“ (žmones apibūdindamas, Šemerys niekada neužmiršta ir apie kūną tart žodį kitą, tad čia ne išimtis; apskritai – kaip prisipažįsta, visada jautęs „silpnybę kolosalioms moterims“).
Abu mokęsi Universiteto Humanitariniame fakultete, per pertraukas mėgdavę vaikščiot koridoriais. Studentai Maikauskaitę pravardžiuodavę Grand Nata[lija], kas skambėję kaip Granata; taip ir atsiradusi sąvoka „Grand Nata [Šemerio] širdyje“, o iš tos sąvokos išriedėjusi metafora „Granata krūtinėj“.

Kai išėjo taip pavadintas pirmasis S.Š. eilėraščių rinkinys (1924, 30 p.; bene skandalingiausias debiutas lietuvių poezijos istorijoj – autorius buvo kaltintas pornografijos propaganda), vieną egzempliorių padovanojęs N.M. su dedikacija: „Mano magnitingajai Mergelei / Maikauskaitei / įsimylėjęs autorius.“ O toliau jau tikslus paties poeto prisiminimas:

Ji tuojau susipjaustė puslapius ir ėmė skaityti. Ypatingai atsidėjus ji perskaitė „Himną mergelei“ ir garsiai atkartojo:

Duok savo pusrutulius, kurie gaisrais pastirę –:
Laižysiu šėlstančiomis letenomis
Karštuos krantuos suveltą tavo girią.
Duok savo lūpų nenuvytusiąją grožę, –
Burnų rave
Per Kauno dulkes žiburiuotą rožę
Aš įbučiuosiu į tave.
Išglostysiu kiekvieną tavo plauką,
Kur raitosi ir kur auksinis.
Tavi glėbiai į save mane traukia,
Kad mane šiurkštų savo minkštume skandinus. [p. 11]

Tai perskaičius, ji paraudo ir paklausė:
– Ar tai tiesa?
– Taip! Tikra teisybė! – atsakiau.
– Tu nori manęs?
– Labai!
– Na, tai imk!
Ir aš ją ėmiau... (p. 79–80)

Pradžioj šį įrašą norėjau pavadint „Dėl juoko: etc.“, bet kokie čia juokai, jei seksas įsipainiojęs.
P.S. Beje, sakant šio Šemerio rinkinio pavadinimą, pirmąjį žodį reiktų kirčiuot „etimologiškai“, antram skiemeny – Granata krūtinėj“ – jei kas, pateisinant: licencia poetica.

(14) Šortai, peonai – Kunčinas, Šemerys

Bebaksnojant ankstesniam įraše „It’s so long!“, galva suveikė antonimiškai: short short story, a.a. Jurgio Kunčino išverstą kaip „šortas“. Šitas daiktas buvo visai išsamiai pristatytas ŠA, pavyzdžių išversta, šis tas iš žanro (požanrio?) istorijos papasakota: apie rengiamus konkursus, antologijas ir kt. Kondensuočiausia ir griežčiausia prozos forma (iki 1000 žodžių [kitur – 1500, bet jei skaičiuojami anglų kalbos artikeliai ir pan., tai LT matas tikrai galėtų būt tūkstantis], perlipsi, ir jau nebe „šortas“; jei koks festivalis ar ir šiaip, gali būt sutarta dėl konkretaus skaičiaus)? Regis, vienintelis J.K. ir buvo rimtai tuo susižavėjęs (kad kas nors sustabdytų jo nepaliaujamai trykštantį vaizduotės, atminties, žodžių geizerį?). Dabar neatsimenu, ar dar kas nors bent laikinai būt buvęs ar yra praktikuojantis šortininkas. Juokinga reakcija lenda paviršiun: gaila; o juk galėtų Giedrė Bulgakovienė pasakyt: per būsimus „Imbiero vakarus“ tevalia skaityt griežtai šortus; ne noveles, ne apsakymus, ne ištraukas, nes kitaip negausit, mielieji Alytaus svečiai, vakarienės (arba pusryčių).
Cha, prisiminiau. Kol dar vyko Placdarmas, vienam iš organizatorių, Rimantui Kmitai, buvau pasiūlęs tokią idėją: vienaip ar kitaip einam iki Karklės prie Salio Šemerio kapo; kad įpoetintumėm tą kelionę, gal galima būtų ten surengt dar vienus skaitymus – „In memoriam S.Š.“? Kviečiamiems poetams prieš kokį mėnesį pranešama: šįmet reikia, kad sukurtumėt, pvz., jachtos formos eilėraštį in memoriam S.Š. (pirmiems tokiems skaitymams) arba peoną, arba eilėraštį, kur būtų mažėjantys rimai nuo šešių iki vieno skiemens. Pavyzdžių rasite knygoje: Salys Šemerys, Pojūčių pėdsakai, sudarė Leonija Šmerauskienė ir Marijus Jonaitis, Klaipėda: Eldija, 1994. Ir Šemerio pagrindimą, kodėl tuo prasminga užsiimt, būtų galima nurašyt:

Kiekvieno poeto uždavinys – greta savo kūrybinio darbo, kuris, žinoma, pasilieka svarbiausias viso gyvenimo uždavinys – pagal galimybes padėti ir savo tautos meno technologijai. Ieškoti, kartoti kitų surastas formas, daryti bandymus – štai vienas iš svarbiųjų poeto uždavinių, jeigu jis nori dirbti ne tik sau, bet ir kitiems, ir ateičiai (p. 119).

P.S. Gaila (ir vėl!), bet, kiek atsimenu, LLE apie šituos Šemerio „meno technologijos“ darbus nieko nėra pasakyta.
P.P.S. Viskas, jau švinta, iš atminties kyla Šemerio atsiminimai ir kitokios nuotrupos – privalau užmigt.