(1247) Visiškai tarp kitko: du žodžiu, kurių nėr LKŽ, ir praeito amžiaus pradžios hipiai

ernardo Žukausko (*1897 Maišymuose, nugyvenusio daugiau kaip 100 metų), iš profesijos teisininko, pagal pažiūras – ateitininko, atsiminimų pluoštas apie jaunystės laikus I-jo pasaulinio karo tremtyje 1960-ais paskelbtas Chicagos Drauge, o kitąmet Lietuvių krikščioniškosios demokratijos studijų klubas pasirūpino atskiru leidiniu. — Atsitiktinai papuolė į rankas; kai kas labai įdomu pasirodė (kad ir 1917-ų birželį Petrapily vykusio Visos Rusijos lietuvių seimo prisiminimas; lt.wikipedijos straipsny į šaltinius įtraukti Martyno Yčo atsiminimai; galėtų būt ir BernŽ bent jau paminėti, daug vietos tam seimui skirta: p. 66–82; ir dar pakeliui išaiškinami kai kurie Adomo Varno piešti seimūnų šaržai, sudėti leidinin Ant politikos laktų: pvz., kodėl po Mykolu Sleževičium užrašyta „Eisiu, eisiu, kurgi neisiu, jei močiutė liepia“.)   

1
LKŽ visokių -elninkų yr; o to, kokiu save BernŽ vadino, – nėr.

Esu dzūkas, tad karštakraujis. Prie kiekvieno svarbesnio gyvenimo pasireiškimo neiškęsdavau savo dvylekio neprikišęs. Prof. K. Pakštas tokio tipo žmones vadindavo bruzdelninkais. Prie tokių bruzdelninkų ir save priskirdavo. Tokiu bruzdelninku buvau ir aš. [...] Mano draugai ir vadai, pastebėję mano polinkį bruzdėjimą, skirdavo įvairiems darbams ir uždaviniams. (p. 9, 11; p. 10-tam bruzdelninko BernŽ nuotrauka)

Taigi: bruzdelninkas – linkęs bruzdėti, nenustygti vietoj, įvairių sumanymų ir darbų griebtis žmogus.

2
Sudurtinių būdvardžių, kurių pirmas dėmuo įvair-, palygint daug LKŽ užfiksuota. BernŽ Paaiškinamajam žody, parašytam knygelę ruošiantis išleist, radau dar vieną.

Baigusių mokslus specialistų [nepriklausomybę atkūrusi] Lietuva laukte laukė. Sulaukusi [grįžusių iš Rusijos, kur buvo per Didįjį karą pasitraukę] apkraudavo darbais, kad net nugarkauliai braškėjo. Be to, dar visuomeninis darbas, kultūrinė veikla ir vidaus politinės kovos. Jose įvairiažiūrė moksleivija ir studentija aktingai dalyvavo. (p. 6)

Įvairiažiūris, -ė – skirtingai į gyvenimą žiūrinčių, skirtingas pažiūras, pasaulėžiūrą turinčių žmonių bendruomenė (negerai nusakiau reikšmę, reiktų dar pasukt galvą). [O sovietmečiu žmones siekta paverst vienažiūriais.]

3

Prisimena BernŽ ir tą pažiūrų įvairovę, įvairiažiūrystę XX amžiaus pradžioj:

Jau prieš 1905 metų Vilniaus Lietuvių Seimą turėjome tris susiformavusias partijas: socialdemokratų, demokratų ir krikščionių demokratų. [...] Nežinau kurios politinės partijos žmogus ar žmonės krikščionis demokratus ir kitus katalikus, besireiškiančius visuomeniniame darbe, pavadino atžagareiviais [LKŽ šito žodžio antra reikšmė bent jau tikslintina, kad pirmeivių manymu, atsilikusių pažiūrų žmogus, reakcionierius; ir ar tikrai tokia reikšme jį vartojo Vaižgantas?], o socialdemokratus ir demokratus – pirmeiviais. Katalikai atžagareivių vardo neprisiėmė, bet tas kitas dvi grupes vadino jų pasirinku pirmeivių vardu. Sūduvių-suvalkiečių liaudis pirmeivius vadino vienu žodžiu – cicilikais, cicilistais, o 1905 metais pradėjo dar vadinti ilgaplaukiais. [Už tokio įvardo nebuvau anksčiau užkliuvęs.] Tas vardas buvo prikabintas todėl, kad kaimiečiai, norėdami pasirodyti pažangiais ir išsiskirti iš atžagareivių tarpo, auginosi ilgus plaukus. Tie ilgaplaukiai apie politines partijas, juo labiau apie socializmą jokio supratimo neturėjo. Savo „veikla“ jie sukompromitavo Lietuvos anticarinę revoliuciją ir atbaidė nuo jos tokius lietuvius, kurie, įsijungę į revoliucinį sąjūdį, žinojo, ko siekia ir ką daro. (p. 27)

Pastraipos pabaigą skaitant prieš akis iškilo ilgaplaukis jaunuolis Balys Sruoga (nuotrauka, aišku). — Ir vad. ilgaplaukiai turėjo turėt savo pažiūras, tik va kaip jas įvardint? Apolitiški buvo? 

(1246) Epizodai, xxxix: Radvilavičiūtė nori Hrabalo čia ir dabar

raeitos vasaros pabaigoj Metuos (nr. 8/9) buvo puikiai Vyto Dekšnio išversta Aleksandro Kaczorowskio esė „Hrabalas atskirasis“. (Parašiau el. padėką vertėjui; VytD atsiliepdamas: „Prahos elementorius – baisiai įdomus dalykas, labai norėtųsi, kad koks nors leidėjas užkibtų“; dar pasvarstėm, kur vertėtų pamėgint užmest meškerę: gal „Odilė“, gal „Aukso žuvys“ susigundytų? — Nežinau, ar kas susigundė.)

Beskaitydamas (gulom) apie Hrabalą, ėmiau ir prisiminiau Giedrą Radvilavičiūtę, besvajojančią (gulom) apie Hrabalą – prisiminiau jos esę, kur toks epizodas lyg ir buvo, kaip ji skaito ar nori skaityt lovoj Hrabalą.

Kelias paprastasis – imt, perverst abi knygas ir rast tą epizodą. Bet per lengva būtų. Beveik neabejojau: skaičiau tą tekstą pirmąkart laikrašty, regis, išsiplėšiau tuos puslapius, reiktų rast pirminę, priešknyginę publikaciją. Kitaip ir būt negalėjo: pagalvojau, ir užsimiršo. Bet prieš porą savaičių vieną išplėšų šūsnį sklaidant – oba! štai ta esė, kurios norėjau ieškot: „Privalomi parašyti tekstai“, Literatūra ir menas, 2003 III 28, nr. 13, p. 2 ir 3 (pirmam – eilėraščio „Kaimietė“ mašinraštis, kurio dešiniam viršutiniam kampe, regis, pačios poetės ranka užrašyta N. Miliauskaitė, ir priminimas „Jau metai, kai netekome poetės Nijolės Miliauskaitės“; Kornelijus Platelis tuolaik buvo savaitraščio vyr. redaktorius).

O štai ir tas epizodas, trečiam puslapy (ne A4 formato, kaip dabar, dvigubai didesniam):

– Vaikeli, – sakau dukrai lovoj vieną vakarą, – nesupyk, bet turiu tau pasakyti liūdną, džiugų ir kartu intymų dalyką. Labai tave myliu. Bet mums reikėtų imti miegoti atskirai. Aš, žinok, ne tik motina. Aš – dar ir moteris. Kartais, prieblandoje ar savo šešėlyje, būnu visai graži. Apsižiūrėjau vakar vonioj nuoga su dviem veidrodžiais... Neseniai susiradau draugą. Šiek tiek buvome pažįstami jau anksčiau, bet neseniai knygų mugėj vėl susitikom, kažkaip iš esmės. Šią savaitę, pavyzdžiui, jaučiu, kad negaliu be jo gyventi. Sąžiningai tai tau sakau, irgi kaip draugei, noriu jo čia, dabar, ant savo krūtinės, lygiai kaip ir tavęs.

Matau, kaip prie visokių mano kalbų pripratusios mergaitės akys pasidaro stiklinės:

– Koks to diedo vardas?

– To vyro vardas, – sakau, – Bohumilas. Pavardė – Hrabalas. Ir jei dabar jo nepaskaitysiu, nusišausiu. Jis nebus man ištikimas ilgai. Jis išsilies citatomis į kitų moterų ir vyrų prozą. Ir jei jie sugebės citatas panaudoti vietoje, tas žmogus suteiks jų tekstams ypatingos galios. Tie tekstai taps amžini ir masiškai perkami. O tai yra beveik nesuderinami dalykai. Kaip tuos dalykus suderinti, galvoju jau pusę metų. Man už tuos galvojimus pinigus moka. Gal tu galėtum dabar pereiti į kitą lovą?

– Kad tu nesulauktum, – sako vaikas ir apgraibom ištraukia lempos laidą iš šakutės lizdo.

Vienas dalykas šitam epizode be abejo tikras – 2003-iais „Strofos“ išleista Vytauto Visocko iš čekų kalbos verstų Hrabalo apysakų ir apsakymų knyga Pernelyg triukšminga vienatvė. O visa kita – iš esmės nesvarbu, tikra netikra, svarbu – puikus epizodas sukurtas. — Pernai „Apostrofos“ išleistuos Alfonso Andriuškevičiaus Nesufalsifikuotų dienoraščių fragmentuos yra:

[2002] Lapkričio 14, ketvirtadienis. Vakar pas Laimį šventėme „Kabulo išvadavimo metines“. Pirmą kartą artimiau pabendravau su Giedra R. Labai panaši į savo raštus. Sunku atskirti, kada kalba tiesą, kada mistifikuoja, nors, tiesą sakant, visada kalba tiesą. (p. 37)

Taip, įtikinamą meninę tiesą įmanoma sukurt tik pasitelkus vaizduotę, patvarkius gyvenimą. Ir dar Radvilavičiūtės (auto)ironija baisiai patinka. (Beje, perskaičiusi, ką apie ją užsirašė AlfA, GiedRa ir savo to ketvirtadienio įspūdžius prisiminė [žr., kas užsirašyta birželio 2 dieną].)

(1245) Epizodai, xxxviii: kuo baigės tremtinės dienoraščio rašymas Jakutijoj

oks klausimas susidėstė: kiek išlikę dienoraščių, kuriuos rašė prieškariniai, t.y. 1941-ų birželio, tremtiniai? — Ir tik vienas iškilo atminty – latvio Ojāro Mednio (*1929; taigi vaikas būdamas ištremtas), kurio Tris sąsiuvinius, iš latvių kalbos išverstus Vlado Braziūno, galėjom perskaityt 1989-ais išėjusioj Amžino įšalo žemėj (iš šįmet apgintos Viktorijos Jankutės disertacijos Kolektyvinė atmintis XX a. pab. tautinio atgimimo laikotarpio lietuvių ir latvių literatūrinėje spaudoje [yra pdf internete] galima sužinot, kad latvių Litmākslis 1988-ų gegužę pirmai skaitytojų pažinčiai su tremties raštija buvo parinkęs būtent Mednio dienoraščio fragmentų). O daugiau nieko neprisimenu, bet tai nereiškia, kad tokių dienoraščių neišlikę.
Kodėl toks klausimas susiklostė? — 1941-ų birželį su motina ir dviem broliais ištremtos Jūratės Bičiūnaitės-Masiulienės (1924 V 6 – 1998 X 25) atsiminimuos užtikau epizodą, kur minimas dienoraštis.

Laikas: 1944, vieta: Romansyras (Romano žemė, kaip išverčia Bičiūnaitė; rusiškai googlindamas neradau tokios, tikriausiai per maža, kokio labai smulkaus žemėlapio reiktų) – Janos aukštupy esanti plika sala, kurioj stovėjo kelios jurtos.

Toje pačioje jurtoje [kaip Bičiūnaitės draugė Apolonija Varnaitė] gyveno sena panelė lenkė Okulič, rašanti dienoraštį. Jame ji fiksuodavo viską – net kas kada kokią sriubą virė. Visa gyvenvietė žinojo apie tą dienoraštį. Susidomėjo juo ir komendantas. Išvertęs daiktus, surado dienoraštį. Ten buvo ir toks įrašas: „Šiandien buvo atėję Stratavičius ir Pachlevskis. Stratavičius papasakojo anekdotą. Sėdi vaikas ant kelio ir dėlioja arkliašūdžius – rikiuoja eilėmis, skirsto pagal didumą, didesnius deda priekin. Eina pro šalį karininkas ir klausia:

– Ką tu čia, vaike, veiki?

– Žaidžiu.

– O koks čia žaidimas?

– Armija. Žiūrėk, čia kareiviai išrikiuoti žygiuoja, va, šitas šūdelis – būgnininkas, šitas – karininkas, o tas didžiulis – generolas!

– O kuris gi Stalinas? – paklausė karininkas.

– O, dėdule, tokio didelio šūdo dar neradau!“

Okulič suėmė, daugiau mes jos nebematėm ir nieko apie jos likimą negirdėjom. Stratavičius už tai, kad pasakojo tą anekdotą, gavo 15 metų, o Pachlevskis – už tai, kad klausė, – 10 metų. Pachlevskis po poros metų mirė, o ir Stratavičius nesulaukė įkalinimo pabaigos. (Jaunystė prie Laptevų jūros, 1990, p. 107; beje, šitie atsiminimai 2001-ais išleisti ir rusiškai, vertė Bella Zalesskaja)

Negi galima nepatikrint Lietuvos gyventojų genocido I tome, kur 1939–1944-ais sovietų represuotieji surašyti?

Apie Stratavičių ir Pachlevskį – lygiai tiek, kiek Bičiūnaitės atsiminimuos: nei vardų, nei gimimo metų, nei iš kur ištremti; galima manyt, kad vienintelis duomenų apie juos šaltinis ir tebuvę Bičiūnaitės atsiminimai.

O apie dienoraščio autorę – daug daugiau žinių:

Okulič (Okuličiūtė) Marijana, Stepano, g. 1891, gyv. Subačiuje, Panevėžio apskr., Kupiškio r., ūkin[inkė]. Tremtis 1941 – Pavlovsko r., Altajaus kr. – Kuogastachas, Romansyras, Ust Janos r., Jakutija; suimta tremtyje; 1948 pabėgo į Lietuvą, 1980 mirė.

Tarp šaltinių, iš kurių semtasi žinių, nurodyta ir TBK = LYA tremties bylos; spėtina, kai Okuličiūtė pabėgo, ir buvo užvesta ta byla, o gal iš tremties vietos persiųsta Vilniun.

Ne, nemanau, kad yr bent menka tikimybė rast tą Okuličiūtės/Okuliczównos tremty rašytą dienoraštį. Bet gal jei Jakutijoj rašė, tai iš pabėgusi vėl ėmėsi? Kur slapstėsi, kur gyveno? Jei mirties data žinoma, tai gal ir vieta?

Gal net priešais kompiuterio ekraną sėdint galima užsiimt rimtesne papildomų duomenų paieška? Vos vos pagooglinęs radau limyje.lt įrašą: Marijos Okuličos laiškas Šiaulių kraštotyros draugijos darbuotojui B. Pečkauskui dėl jos tėvo Stepono Okuličiaus 1863 m. sukilimo atsiminimų knygų (rašytas 1936 VIII 28 ant popieriaus su vandenženkliais). Vadinas, Okuličiūtės tėvas – Kapočiaus enciklopedijon įtrauktas Stepas Okuličius (*1839 Zacišėj [greičiausiai toj, kur Anykščių rajone], †1918 Minske; čia yra nekrologas), kovęsis per sukilimą vadovaujamas Sierakausko; bendradarbiavęs Mečislovo Davainio-Silvestraičio redaguotoj Litwoj, išspausdinęs atsiminimus Obrazki z 1863 r., Przed laty ir kt.

— — — gan gan gan, stop; gal kas kitas užsikrės paieškom.

JurgG, Ledinio pragaro ratai, priešlapio fragmentas

Papildas (2021 II 5) Pasakyt: gan gan gan – lengva, bet galva neklauso, ir ką tu jai padarysi? — Kur tas Romansyras? Kur ieškot? Ir dingtelėjo: knygų apie tremtį priešlapiuos dažnai būdavo žemėlapiai, vieno fragmentą – iš Amžino įšalo žemės priešlapio – net esu panaudojęs kaip įrašo iliustraciją. Reikia pasižiūrėt kitų priešlapius. (Pravertė, kad atsiminimai atskirom lentynon sudėti.) Ir radau, nė pusvalandžio neprireikė. Jurgio Gasiūno Ledinio pragaro ratų (1991) priešlapiuos Janos baseino gyvenvietės sužymėtos, ir Romansyras (Bičiūnaitei, plukdomai Jana kateriu, pasirodė, esą tai „plika sala, kurioje stovėjo kelios jurtos“ [p. 104]; na, griežtai žiūrint, ne sala, nors toks įspūdis, kai iš trijų šonų vanduo, ir galėjo susidaryt; nesvarbu).

Na, jei jau ištraukiau iš lentynos, tai ir perbėgau akim. Yr Gasiūno atsiminimuos ir apie Bičiūnaitę, o kas beveik neįtikėtina – ir apie istoriją su dienoraščiu yr; prisimena girdėjęs apie dvi nelaimes Romansyre: pirmoji – 1942/43 žiemą vienon jurton buvo įsiveržę kaukėti plėšikai, kurie paėmę viską, ką dar turėjo tremtiniai – vestuvinius žiedus, geresnius rūbus; o štai kas rašoma apie antrąją nelaimę:

Romansyre buvo dar vienas tragiškas įvykis. Saugumas sužinojo, kad tarp tremtinių yra žmonių, kurie rašo dienoraštį. Vieną kartą į jurtą atėjo iš Kazačės atvažiavę saugumiečiai ir padarė kratą. Pas Lietuvos lenkus, labai inteligentiškus žmones Stratovičių ir Okulič surado dienoraščius ir juos pasiėmė. Išsivežė į Kazačę ir nelaiminguosius dienoraščių rašytojus. Teisė uždarame teisme. Dabar tiksliai neatsimenu nuosprendžio, bet žinau, kad jis buvo nemažas: 8 ar 10 metų lagerio. Žmones nuteisė vien už tai, kad rašė tiesą, aprašė pragaro baisybes. Dar reikėtų pridurti, kad išvežus į lagerį Stratovičių, pasiliko Romansyre jo miela, inteligentiška žmona su penkerių metų berniuku ir trejų metukų akla mergyte. Mano žmonai Marijai teko Romansyre sezono metu kartu dirbti su ponia Stratovičiene. Marija pasakojo, kaip nelaimingajai teko vargti su nereginčia dukrele. Stratovičiene atsivesdavo ją į darbą, įstatydavo į kubilą, kad kur neįkristų, o pati dirbo. Dirbo ir verkė. (p.121)

Istorija keliaudama iš lūpų į lūpas „tobulėja“; manau, ką prisiminė Bičiūnaitė apie tą dienoraštį – daug arčiau teisybės, bet tai, ką atsiminimų autoriui papasakojo žmona apie Stratovičienę, – svarbus tos istorijos papildas. 

(1244) Eilėraščių istorijos, x: Aisčio „Lopšinės“ perkūrinys

Rimanto Šavelio atsiminimuos apie Paulių Širvį Geriu žalią tylą yra toks gabaliukas:

Kai Pauliui užeidavo geras ūpas, mėgdavo padainuoti. Turėjo gražų balsą ir savo dainų repertuarą.
       Žiūrėjom lemiamas futbolo rungtynes, žaidė „Žalgiris“ ir moldavų „Nistra“. Nuo rungtynių rezultato priklausė, ar „Žalgiris“ pagaliau pateks į tuometinę Tarybų Sąjungos futbolo aukščiausiąją lygą. Jaudinosi visi Lietuvos sirgaliai, jaudinomės ir mes su šeimyna žiūrėdami televizorių (rungtynės vyko Kišiniove). Bet smarkiausiai „sirgo“ Paulius. Pašokdavo nuo kėdės, mojuodavo kumščiu, bardavosi, kai mūsiškiams kas nepasisekdavo. Ir „Žalgiris“ laimėjo, rodos, 1:0. [Šita pastraipa akivaizdžiausias įrodymas, kad mūsų atmintis – tikrų tikriausia kūrėja-būrėja. Moldavų komandos pavadinimas maniškėj užsifiksavęs „Nistru“, ne „Nistra“; ėmiau googlint, ir perskaičiau sakinį: „1982 metais [„Žalgiris“] pasiryžo įkopti į Aukščiausiąją lygą ir pasiekė šį tikslą, užėmė Pirmoje lygoje pirmąją vietą (papildomose rungtynėse Simferopolyje 1:0 po S[igito] Jakubausko gražaus įvarčio nugalėjo Kišiniovo „Nistru“ ekipą).“ Širvys negalėjo žiūrėt tų rungtynių, buvo jau miręs (mirė 1979-ais). — Čia tik šiaip, visiškai tarp kitko.]

       Ta proga pasidarėm nedidelę šventę. O kai gerokai įsišėlom, Paulius reikšmingai atstatė smakrą, mostelėjo kumščiu ir uždainavo savo mėgstamiausiąją:

Ateis karaliūnas per žydintį sodą,

Ir takai bus žiedais obelų apsnigti.

Tu mik, o sapne tau drugeliai sapnuosis

Ir pernakt naktužėlę budėsiu aš čia...

       Kitų žodžių neatsimenu, bet šitą posmelį dainuodavom ir mes. Paulius mokėjo daug dainų. kartais užtraukdavo vokiškai, bet tada jam tekdavo dainuoti solo. (Metai, 2004, nr. 8/9, p. 55).

„Tu mik, o sapne tau drugeliai sapnuosis“ – pirma Jono Aisčio „Lopšinės“ (iš Intymių giesmių, 1935) eilutė; tokio posmo, koks užsifiksavo RimŠ atminty, tam eilėrašty nėr. Pirmos dvi eilutės primena Aisčio antro posmo pabaigą („Atjos karaliūnas per kvepiantį sniegą, – / Jam veja ir takai obelų nusnigti“); trečia ir ketvirta – kaip Aisčio pirmo posmo pirma ir ketvirta. 

— kaip galėjo atsirasti toks perkūrinys? Aišku, tai bus tik spėjimas. 1940-ais išėjo Jono Kuosos Aleksandriškio Poezija; Širvys ją turėjo, skaitė (gal lankydamas kontrolasistentų[*] kursus Gruzdžiuos, gal ir įstojęs pėstininkų karo mokyklon); kai tapo kareiviu, mėgino atkurt skaitytus patikusius eilėraščius; atmintinai nebuvo išmokęs, tik atskiros eilutės, vaizdai galvoj sukiojos, iš jų ir susidėstė, susikūrė tekstas, primenantis pirminį, skaitytąjį.

[* nežinojau, ką reiškia šitas žodis; radau: „kontrolasistentas atvažiuoja į ūkį, stebi karvių melžimą, pamatuoja primelžto pieno kiekį, paima mėginius kokybei nustatyti“, išeitų – karvių stebėtojas.]

1920-ųjų gimimo kartai, kad ir ko mokėsi, kad ir kaip susiklostė likimai, Kossu-Aleksandriškis buvo bene mėgstamiausias poetas.

Pasitaisas (2021 III 1) Visai ne ton pusėn buvo pasisukus mintis: ne kaip skaitytas tekstas Aisčio „Lopšinė“ papuolė Širvio atmintin, o kaip išgirstas – kaip daina. Kas pasuko mintį šiton pusėn? Sakinys iš 1983-iais rašyto Algirdo J. Greimo laiško Irenai Oškinaitei-Būtėnienei:

...štai vaikštau po savo kambarius ir neapsižiūrėjau, kaip ėmiau niūniuoti: „Tu mik, o sapne tau drugeliai sapnuosis“ – eilėraštį, kurį kadaise mėgo Onutė [= a.a. žmona Ona Bagdonaitė-Greimienė, †1982]. (IrO-B, „Dialogo monologai: iš Algirdo J. Greimo laiškų 1958–1992 m.“, Kultūros barai, 1993, nr. 4, p. 61; Kultūros baruos buvo ir Oškinaitės-Būtėnienės rašinys „Keli bruožai O. Bagdonaitės-Greimienės portretui“, 1991, nr. 12, p. 51–53)

Širvys prieš karą išgirdo dainą ir įsiminė; gali būt, kad net nežinojo, kas žodžių autorius. Dainų tekstai daug dažniau yra „patobulinami“ negu kad, tarkim, atmintinai išmokti eilėraščiai. Visai gali būt, kad tas priedaininis posmas, kurį įsiminė RimŠ, toks ir buvo dainuojamas – ir vadintinas literatūrinės dainos varianto nuotrupa. — O melodija? Vargu ar beįmanoma atsakyt, ar skyrės Širvio ir Greimo „Tu mik, o sapne tau drugeliai sapnuosis“ melodija.

(1243) Užparaštė, clviii: savivokos korekcija

 [Prasidėjo Vytauto Mačernio metai. Ar birželio pradžioj jau bus galima burtis? Nieks dabar nepasakys. Bet ką nors pagalvot apie poetą juk nieks nedraudžia, bet kada ir bet kur gali.]

28-o žiemos soneto trečias posmas visur skelbiamas toks:

Bet kas gi aš esu?.. Jūs norite žinoti...
– Turbūt kažkoks keistų troškimų lydinys, –
Ne vienas į mane pažvelgęs pasakys.

Pradžioj vidurinė eilutė buvo:

– Turbūt kažkoks keistų troškimų kratinys, –

vėliau pataisyta: kratinys triskart įstrižai pieštuku nubrauktas ir viršuj užrašyta lydinys. (Pažiūrėjau Po ūkanotu nežinios dangum komentaruos – ne, neužfiksuota.) — Reikšmingas taisymas: savivokos korekcija. 

[Nebūčiau taisęs.]

(1242) Iš atostogų: nebesančio Šiaulių kaimo tebesančios kapinės ir kt.

Lietuva, 1919 VIII 8, nr. 172, p. 2

2019-ais „Bonus animus“ (kitaip: Remigijus Misiūnas) serijoj „Liudijimai“ išleido Vienuolio straipsnių rinkinį Iš karo korespondento užrašų (sudarė ir įžangos straipsnį parašė RemM; perskaičiau [jau reikia sakyt] praeitų metų pavasarį). Rašyta 1919–1920-ais, skelbta Lietuvos dienrašty; kaip signum temporis galėtų būt tas dešinėj įdėtas kreipimasis.

Kai pradėjau galvot apie atostogų maršrutą, prisiminiau vieną Vienuolio 1919-ais rašytą reportažą, paskelbtą ten pat, iš kur paimtas tas kreipimasis. Rašinys vadinas „Iškilmingos gegužinės“ (nepasirašytas, tik nurodyta: mūsų karo korespondento; gal lėmė ir saugumo sumetimai? kad kas nors nenukneckintų korespondento? neramūs laikai juk buvo). Pradžią pacituosiu (iš knygos):

Sekmadienį, liepos 27 d., Didžiojoj Rubikių ežero saloj Šiaulių ir Rubikių sodžių piliečių buvo surengtos iškilmingos gegužinės garbingai žuvusiems karžygiams – Pirmojo pulko Antrosios kuopos viršilai Liudvikui Bižukui ir Pranui Grušauskui – atminti.

       Šie du karžygiai paguldė savo galvas už Tėvynę gegužės 23 d., susikovę Šiaulių ir Rubikių laukuose su 15 kartų gausesniu priešininku. 20 lietuvių užpuolė 300 rusų ir būtų juos išvaikę, bet, bėgdami per kalnus, bolševikai pamatė, kad lietuvių maža, ir, susivertę atgal, pradėjo pyškinti iš kulkosvaidžių. Pirmasis kritęs keliomis kulkomis pervertas viršila, o netrukus ir Grušauskas. Kiti tos pačios kuopos kareiviai dar šaudėsi daugiau kaip valandą ir nukovė keturis bolševikus. Pasitraukdami pasiėmė ir savo draugų lavonus, kuriuos paskiau šiauliečiai ir rubikiečiai iškilmingai palaidojo savo kapinėse.

       Apie tos kuopelės bolševikų užpuolimą žmonės pasakojo stebuklus ir, kad tik mūsiškiai būtų užpuolę bolševikus iš kito galo sodžiaus, būtų visus ir į nelaisvę paėmę.

       Abu garbingai žuvę karžygiai ilsisi Šiaulių sodžiaus kapinėse, ant Rubikių ežero kranto, labai gražioj ir poezingoj vietoj. Jų kapas aptvertas dailia tvorele ir laikinai pastatytas medinis kryžius su metaline kančia ir padėtas toks parašas: „Čia ilsisi Tėvynės gynėjai, kurie žuvo už Tėvynę ir šalį: Pirmojo pulko II kuopos viršila Liudvikas Bižukas ir tos pačios kuopos Pranas Grušauskas. Mylėk draugystę, gulėk žemėse, jaunyste. Žuvo 7 val. ryto, 23 d. geguž. 1919 m.“ (p. 42)

Renginio tikslas buvo – surinkt pinigų akmeniniam paminklui. Kaip ten viskas vyko 1919-ų liepos paskutinį sekmadienį galima pasiskaityt ir neturint knygos po ranka, yr epavelde.lt tas Lietuvos numeris (aktyvi nuoroda po kreipimusi).

— Ar pastatė tvaresnį paminklą? – šmėkštelėjo klausimas. – Greičiausiai pastatė. – O kaip atrodo? – Reiktų nuvažiuot ir pasižiūrėt.

Šiaulių kaimo Anykščių seniūnijoj nebėr, išregistruotas; senosios kapinės dabar Rubikių kaimo teritorijoj, veikiančios, – pasisėmiau žinių iš anykštėnų.lt. 

Prisipažįstu: nebuvau buvęs Rubikiuos iki šios vasaros, siauruku iki galinės stotelės irgi nevažiavęs. Tad išvažiuodami iš Utenos pasikliovėm navigacine programėle. Ir nuvedė ji iki informacinio stendo.

Radęs ESAME ČIA, ėmiau ieškot kryžiuko (sutartiniuos ženkluos toks yr); nėr aplinkui. Kurion pusėn pėdint? Neaišku.

Informacinio stendo apačioj – Anykščių regioninio parko telefonas užrašytas. Ėmiau ir paskambinau. Matyt, nemokėjau paaiškint, ko ieškau, nes atsiliepęs vyras nieko negalėjo patart (retai, matyt, kas nors apie kapines ir klausinėja).

Velnias! ir ką daryt? – Pirmiausia reikia parūkyt. Užsidegęs cigaretę užlipau ant gelžkelio pylimo (mašinų stovėjimo aikštelė apačioj), dairaus – ir staiga viskas tapo aišku: kur baigias bėgiai, šiek tiek kairiau, kapinės. Stende kryžiukas turėjo būt ten, kur žodžio ESAME pirma raidė.

Tai paknopstom ir nudūmiau kapinaičių link.

Tikriausiai ir bus tos, kurių ieškau?

Nors prie vartų jokios lentelės, kas per kapinės, bet vos įėjęs supranti – taip, čia Šiaulių kaimo kapinės. Nes iškart pamatai paminklą, perrištą trispalve juostele.

Dar ir ąžuolas šalia kapo. Gal kai statė paminklą ir jį pasodino? Vadinas, galima sakyt – šimtametis, nors ąžuolui tiek visai nedaug.

Užrašą perskaityt gali tik iš arčiau →

Viršila – ne Bižukas (kaip ir laikrašty, ir knygoj rašoma), o Biriukas.

Ir gatvė, einanti nuo kapinių, – Biriuko.

Rubikiuos būdamas ir išmaniojo neturėdamas negalėjau pagooglint viršila Biriukas (Bižuką anksčiau buvau googlinęs – ta pati Vienuolio korespondencija, labai sustriukinta, buvo perskelbta Amerikoj, Drauge, ir dar citatą iš min. korespondencijos maironiečių leidinėly rado).

Pasirodo, neaplankiau dar vieno, visai šalia buvusio, paminklo, skirto Nepriklausomybės kovoms (cit. iš str. apie LiudB anykštėnuos.lt):

L. Biriuko žūties vietoje Rubikių ežero šiauriniame krante, tarp ežero ir siaurojo geležinkelio, 1938 m. buvo pastatytas Nepriklausomybės kovų paminklas (projekto autorius Benjaminas Jakševičius). Paminklo priekinėje plokštumoje buvo kario galvos su šalmu profilinis bareljefas ir įrašas: "Čia – 1919. V. 23 – kovoj su bolševikais žuvo I DLK Gedimino pulko virš. Liudas Biriukas".

Sovietiniais metais paminklas buvo sudaužytas ir užkastas, bet 1988 m. jo liekanos rastos ir paminklas restauruotas, jį pašventino Anykščių klebonas Albertas Talačka. Prie šio paminklo vyksta patriotiniai renginiai.

— ką gi, štai ir priežastis dar kartą apsilankyt Rubikiuos.

[Kas pikčiausia, kad durnai pasielgiau. Taigi galėjau prašyt el. laišką ar paskambint AntV iš Anykščių – būtų apšvietęs; bet ne: vis pačiam noris surast.]

1938-ais pastatyto, Atgimimo laikais atstatyto paminklo nepamačiau, bet ką kita radau, tiksliau – neberadau.

Išėjus pro kapinių vartelius, akys užkliuvo už tvorele aptverto tujų guoto. Kas ten galėtų būt? Kieno nors kapas? Bet kodėl ne kapinėse?

Priėjau, pradariau vartelius, praskleidžiau tujas ir pamačiau  →

Kryžiaus atgimstančiai Lietuvai stovėta. Greičiausiai nupuvo (dar tų tujų, vėją sulaikančių, nebūt buvę, gal ilgiau būt pastovėjęs; gal žemėn įleistas galas nelabai gerai buvo impregnuotas – tada juk skubėta kryžius statyt), nugriuvo ir tikriausiai kas nors (gal net kapinių prižiūrėtojas) pasirūpino, kad negulėtų – kur nors išvežė. O gal ir kitaip viskas buvo; tik spėju.

Ar kas nors yr mėginęs suregistravęs tuos (atsiprašau už palyginimą) lyg grybai po lietaus Atgimimo laikais dygusius kryžius? — Patikrinau Nekilnojamųjų kultūros vertybių registre pagal vietą: Ribikiai. Keturi dalykai: minėtųjų karių savanorių žūties vieta, jųjų kapas, knygnešio Jono Tumo kapas ir sala, kurios teisinė apsauga panaikinta 2015-ais. Nėr jokio kryžiaus. Sunyko nespėjęs tapt kultūros vertybe, o gal buvo apsispręsta iš principo neįtraukt, nes medis greit sunyksta. Nežinau.

Šiaulių kaimo kapinės buvo antros, kurias aplankiau 2020 VII 21, antradienį (pirmos – Utenos senosios).

P.S. (2021 I 8) Adresantui leidus, patikslinimas ir pora patarimų iš anykštėno AntV el. laiško:

(1) Rubikių bendruomenė renka aukas naujam kryžiui (žr. skelbimą, fotografuota 2020 XI 29 →).

(2a) Kaip rasti savanorių žūties vietą? Išeities taškas – ta mašinų stovėjimo aikštelė prie galinės siauruko stotelės. Reikia eit (Anykščių link) palei bėgius kaire puse ir po šimto kito metrų pasimatys prisikėlęs paminklas.

(2b) [Nepasirašęs komentatorius teisus:] Vaižganto brolio kapas senojo Rubikių kaimo kapinaitėse, o jų reik ieškoti visai netoli nuo tos vietos, kur Anykšta pradeda savo kelią iš Rubikių ežero.

Gal kam pravers?