(cc) (by:) —vg— [filologas (platesniąja prasme) ir batautojas]

2015-01-27

(715) Pakeliui namo, xv: apie pabaigą

T-19, Šiaurės Atėnai, 2006-08-19, nr. 31 (809).
Puslapinė (p. 7) Gintaro Bleizgio (2014 metų Jotvingių premijos laureato, įsižeidusio dėl nuomonės apie jo premijuotąjį rinkinį, — išsiaiškint santykius kitame savaitrašty mėginusio; karščiausias praeitų metų susikirtimas lit. lit-ros padangėj), eilėraščių publikacija.
Paskutinio eilėraščio pradžia:
nesiseka užbaigti eilėraščių
nes nieko nežinau apie pabaigas
ir nenoriu žinoti
ir nenoriu mokytis
ir nenoriu suprasti
[...]
Nežinau, kodėl man gaila tikinčiųjų, kad kas nors dar ir mums liks, kai oficialiai bus pasakyta: mirė. Kai mūsų nebebus, mums nieko nebebus. Nebūkim egoistai. Kitiems gal ir bus; greičiausiai liks, bent jau artimiems.

(714) Epizodai, v: žydiškas ir žydšaudiškas humoras

Prae scriptum. Perskaičiau 2013-ais išleistus a.a. Stanislovo Rubinovo atsiminimus Miške ir scenoje. Pirma dalis sukrečianti (ir ko čia ieškot kitų žodžių? pasirinktas scenų, o ne nuoseklaus pasakojimo principas visiškai pasiteisina; ne veltui: režisierius); antra dalis – skystesnė, nors irgi yra reikšmingų epizodų užfiksuota.
----------------------------------------
Stanislovo Rubinovo tėvą Izaoką iš buto Vilniuj, Mała Pohulanka 11-19 (dab. Kosto Kalinausko 11-5) išsivedė 1941-ųjų liepos pradžioj (sūnus tikslios datos neprisimenama). – Išsivedė du uniformuoti policininkai ir du civiliai apsirengę; visi su baltais raiščiais:
Mama jaudinosi, kad nėra iš ko paruošti sumuštinių. Baltaraiščiai skubino:
– Nieko, ponia, jis ten alkanas nebus!
Tėvą išvedė. Kieme jau laukė keli suimti vyrai, saugomi kitų baltaraiščių.
Vėliau kaimynė pasakojo mačiusi baltaraiščių varomą didelę vyrų koloną J. Basanavičiaus gatve „Baltųjų stulpų“ link. Pažinusi mano tėvą sušuko:
– Dokąd was prowadzą, panie Rubinowie?
– Na spacer, – pašmaikštavo tėvas.
Kitą dieną į mūsų butą atėjo tie patys du policininkai ir ėmė raustis spintose, vertingesnius daiktus kraudami į atsineštus maišus. [...]
Jie susikrovė visus mano žaislus ir ypač susižavėjo tėvo kostiumais, kitais jo rūbais.
– Ką jūs darot? – sušuko motina. – Grįš vyras, neturės kuo apsirengtiƒ!
– Nesijaudink, ponia, jis negrįš. Mes vakar Panerių miške jį sušaudėm, – atsakė vienas, o kitas pridūrė:
– O gal ir nesušaudėm, nes užkasus duobę žemė dar keletą valandų judėjo!
Abu prapliupo juoku. (p. 29)
----------------------------------------
Post scriptum. LKŽ (t. XIII, p. 307) užfiksuotas ir spacieras, ir spaceruoti, spacieravoti – pasivaikščiojimas, vaikščiotis. – Sunkiai mums sekas eit pasivaikščioti, paspacieravoti, dar ką nors vis norim nuveikti; A.A. dar vis turi mokyti: „Jeigu eini pasivaikščioti, tai turi eiti pasivaikščioti. Ne į krautuvę, vaistinę, paštą, banką, bažnyčią, šunų gydyklą – su viltimi, kad pasivaikščiosi pakeliui. Jei darysi šitaip, teišeis, kad davei šiek tiek išmaldos pasivaikščiojimui.“

2015-01-23

(713) Tarp kitko: apie PLB

Kartkartėm kas nors ima ir iš lt.wikipedijos atkeliauja užmest akį į šitą įrašą.
Savaitės pradžioj pagalvojau: nagi imsiu ir paklausiu:
Laba diena,
noriu paklausti, ar „Vaga“ dar ketina tęsti „Pasaulinės literatūros biblioteką“? (Paskutinė knyga išėjo 2009-ais.)
Atsakymas atkeliavo tikrai neilgtrukus:
Laba diena,
Šios serijos leidybos nėra atsisakyta. Ji nuščiuvusi dėl kelių priežasčių: nuostolingos leidybos (investicijos didelės, knygų (bent jau paskutinių 4–5) nupirkta drastiškai mažai); prašytų, bet negautų paramų; būtinybės atnaujinti, o tiksliau iš naujo sukurti serijos vertų knygų sąrašą, nes iš pirminio suplanuotojo išleistos kone visos, išskyrus tas, kurias tiko leisti tik Tarybų Sąjungos laikais.

Pagarbiai
Agnė Puzauskaitė
Vyriausioji redaktorė
UAB Leidykla VAGA
Beliko padėkot ir pridurt, kad, regis, supratau, ką vyr. redaktorė norėjo pasakyti.

2015-01-22

(712) Savivoka, vii

Vėl laidotuvės. Mirė instituto sargas Juozas. 60-ies. Prieš savaitę palaidojo sūnų.
Šnektelėdavom. Kartais – pešdami dūmą; paprašydavo pavaišint.
Geros (bet linkusios streikuot, kaip šiandien sužinojau) širdies žmogus.
– Pernai rudenį ūkio dalies vedėjas nupirko tokį pūteklį – kad nereiktų grėbt vis krentančių, krintančių, krentančių, krintančių lapų instituto kieme. Atminty liko toks vaizdas: Juozas su tuo pūtekliu vaikšto po kiemą, toks, atrodo, išdidus; o lapai tik skrenda tolyn nuo jo.
Šiandien prisiminiau 1190-ais mirusį japoną Saigyō (iš angliško į lietuvių išvertė A.A.):
Jeigu tikri būtume,
kad regėsim štai tokį mėnulį
kituose gyvenimuose,
argi liūdėtume,
jog tenka palikti šį?
Nesakau: nėr tų kitų gyvenimų, net vieno nėr.
Sakau: netikiu, nepajėgiu tikėt, kad bent vienas galėtų būti.
Bejėgystė.

2015-01-20

(711) Pakeliui namo, xiv: prisiminiau Leonardą Andriekų OFM

Šiandien el. paštu gavau kvietimą.
Nenueisiu; apsnūdėlis tapau.
Bet, pagalvojau, verta užfiksuot du prisimintu dalyku – citatą ir klaidų atitaisymą.

1
1960-ais, prieš leisdamas rinktinę Saulė kryžiuose, t. Leonardas buvo atsiuntęs būsimosios rinktinės tekstus Jonui Aisčiui, klausdamas nuomonės. Aistis atsakęs. Reaguodamas į pastabas, t. Leonardas 1960-02-18 Aisčiui rašė (bene skaudžiausiu klausimu?):
Dėl stokos individualumo [...]. Pasirinkau lietuvišką buitį. Daiktai tie patys, kaip ir pas ankstesnius poetus, tik palenkti religiniam tikslui ir atitinkamai interpretuoti. Tame ir maniau pasiekti individualumo minimumą. (LLTI BR, F100-1427)
Tikslesnio (ir aiškesnio) Leonardo Andriekaus OFM eilėraščių apibūdinimo nesu skaitęs.

2
Korektūros klaidos baisiau negu blusos ar tarakonai, – anos neišnaikinamos.
Kai dar proziniam tekste, iškentėt galima, o va poetiniam, kur kiekvienas žodis – devynis kartus matuotas ir tik dešimtą tartas/užrašytas, – nagi oi kaip negerai.
Literatūros ir meno 1991-10-19 numerio p. 15 buvo paskelbtas toks tekstas:
Atitaisome klaidas
Leidžiant Leonardo Andriekaus poezijos rinktinę „Pasilikau tik dangų mėlyną“ (1991), dėl „Vagos“ leidyklos ir „Spindulio“ spaustuvės kaltės knygoje atsirado klaidų:
p. 51, „Švyturys“, posm. 3, eil. 3: Tu, atsakęs staiga, švytury, nesakai, – turi būti: Tu atakęs staiga, švytury, nesakai;
p. 79, „Liepsnelė“, posm. 2, eil. 2: Tors šviesos, nors gal ir fosforinės, – turi būti: Tos šviesos, nors gal ir fosforinės;
p. 92, „Kai paaukojau tau“, posm. 1, eil. 2: Ir pilnatis nubunda, – turi būti: Ir pilnatis nebunda;
p. 134, „Ketvirtojoj Kryžiaus kelio stoty“, posm. 2, eil. 1: Juk Tu ir mane atsimeni tada, – turi būti: Juk Tu ir mane atsiminei tada;
p. 163, „Vaiduoklis“, posm. 4, eil. 3: Jis leidosi nuo Varduvos krantų pavėju, – turi būti: Jis leidosi nuo Varduvos krantų pavėjui;
p. 202, „Paskutinė daina“, posm. 1, eil. 3: Ir pradėsit su rudens klevais kartoti, – turi būti: Tuoj pradėsit su rudens klevais kartoti;
p. 209, „Ant kryžių“, posm. 3, eil. 7: Ar šauki Juozapą Arimietį, turi būti: Ar taip jau ir palikt Tave;
p. 215, „Jėga“, posm. 1, eil. 7: Ir lašą – lašą jau mažytį, – turi būti: Ir lašą – lašą jų mažytį –;
p. 225, „Obelaitės“, posm. 1, eil. 5: Per lietų, šalną, sniegą, – turi būti: Subėgo vėl į mano sodą;
p. 292, „Savo karalienei“, posm. 2, eil. 3: Užtvėrė net ir tolimiausios žvaigždės, – turi būti: Užvėrė net ir tolimiausios žvaigždės.
„Vagos“ leidykla atsiprašo autorių.
(Gal dar toj rinktinėj buvo ir daugiau korektūros klaidų, bet jų nebuvo būtinybės atitaisyti; elementariosios, perprantamosios.)
L. abejoju, ar šita errata yra įklijuota į bibliotekose esančius L.A. rinktinės (1991) egzempliorius; LLTI bibliotekoj esančiuos egzemplioriuos nebuvo – dabar jau yra.
– Renginy neakivaizdžiai padalyvavau?

2015-01-19

(710) Iš popieryno, xxii: apie perceptio

[Skaitan-tys/-čios šitą tinklaraštį žino: —vg— kuprinėj nuolat tamposi senos periodikos; prieš išmesdamas, dar vis tikis ką nors atrasti.]
Literatūra ir menas, 2006-07-28, pirmas puslapis; vienas eilėraštis – Gintaro Patacko:
Laukimas
Sustabdyk savo pyktį žmogau
Kaip tą dieną:
           a) kada tu gimei
           b) kada gimė tavo duktė
           c) kada mirė tavo duktė
           d) kada gimė tavo sūnus
           e) kada mirė tavo sūnus
           f) kada mirė tavo motina
           g) kada mirė tavo tėvas
           h) kada mirė tavo žvėrys

sustabdyk nes sulauksi mirties
sustabdyk nes sulauksi gimimo
sustabdyk nes visi to paties
laukiam
Neišeik iš laukimo
Kaip suvokiau šitą eilėraštį 2006-ų liepos pabaigoj? – Neprisimenu. [Ne iš gerųjų.]
Nes buvusį [?] suvokimą užtemdė hipotetinis suvokimas?
Pagalvojau: jei toks tekstas būt buvęs išspausdintas prancūziškai 2015-01-06, kaip jis būtų buvęs suvokiamas 01-08? – Tai galėtų būt atspirties taškas šiokiems tokiems apmąstymams; apie poeziją ir jos suvokimą.

P.S. Jaučiau (lyg ir graužiančią) pareigą ką nors užfiksuot apie Antaną Baranauską. Vis dėlto 180-osios gimimo metinės. Bet perskaitęs anonsą nusiraminau. Buvau prieš dešimtmetį (2004) parengęs tai, kas ir dabar tiko; Algimanto Masiulio 1985-ais skaitomo bendrinio Anykščių šilelio nebuvau girdėjęs; gerai, tikrai gerai; galėtų eit lygiagrečiai su Skirmanto Valento skaitomu tarmišku variantu; kaip paralelus).

2015-01-17

(709) Laikmenis, v

Roma, 2014-03-20
Vilnius, 2015-01-17


Tinkas ir ledas.
Kas sieja?
Abu dengia ir trupa.

2015-01-16

(708) Pakeliui namo, xiii: TV bokšto stotelėj greitieji autobusai nestoja

šalia laiptinės durų 2015-01-16 17:11
— sausio 12 sužinojau, grįždamas namo. Suprantama: šalia nei didelio prekybcentrio, nei poliklinikos ir pan.
— Norėjos tąvakar pasakyt ką nors asmeniškesnio, kad nesusipjautų su poezija ir muzika, t.y. renginiu, kurį režisavo Alvydas Šlepikas, ir pasiūlęs tart žodį (3–5 min). – Nelabai išėjo. Norai ir pajėgumai ne pirmąkart prasilenkia.
Čia tai, ką siunčiau Literatūrai ir menui (šios dienos numery išspausdinta, vos modifikuota; internete dar nėr).

P.S. Po Vilnių (nežinau, kaip kitur) važinėjo – ir tebevažinėja? – autobusų, klausiančių, ar žinau, kas buvo Vasario 16-osios akto signatarai; šįryt mačiau klausiantį, ar žinau žuvusiųjų Sausio 13-ąją pavardes.
Suprantu, lavint atmintį gerai.
Bet kas daugiau iš to?
Nepajėgiu sugalvot.

2015-01-11

(707) Visiškai tarp kitko: apie sindromus

Vienuolio gimtuos Ažuožeriuos 1974-ais
net buvo išdygęs Juozo Šlivinsko stogastulpis,
skirtas Šmukštarui (deja, iki dabar neišstovėjęs)
ch, kokių tik nėr tų sindromų!
Ir Diogeno, ir Doriano Grėjaus, ir Miunhauzeno, etc.

O kaip lietuviški?
Vieną yra įvardijęs Alfonsas Andriuškevičius („Vizualumas aklųjų mene“, Šiaurės Atėnai, 2006-08-26, p. 1):
... didžiumai pasaulio poetų būdingas mūsų tautiečio Šmukštaro sindromas: užuot ramiai mėžus mėšlą – neramiai žiūrėti į žvaigždes.
(Čia į Vienuolio „Astronomą Šmukštarą“ ne literatūrinis žvilgsnis.)

Pagalvojau, o kokių dar su pagrindu galima būtų įvardint sindromų.lt?
— Gal galimas Radausko sindromas (pasauliu netikiu, o pasaka tikiu)?
— Kultūros sostinės sindromas? Šįmet jis turėtų pasireikšt Žagarei.

2015-01-07

(706) Visiškai tarp kitko: šeši žodžiai – ir gyvenimas aprašytas

er pietus, kramsnodamas jau pradėjusius vyst obuolius (bet vis tiek skanesnius negu pirktiniai), skaitinėjau Sevos Novgorodcevo iš BBC tinklaraštį.
Užkliuvau už įrašo „Жизнеописание в шести словах“.
Išties visai įdomus iššūkis – aprašyt gyvenimą šešiais žodžiais. (Tikrai prasmingiau, nei užsiimt haikuizmu.)
Pažiūrėjau ir „One Life. Six Words. What’s Yours?“.
Pačiam nelabai kas susidėliojo. (Prisiminęs pomėgį laipiot į obelų viršūnes, sudėsčiau: „Siekiau gražiausio obuolio; nepasiekiau. Pats nukrito“, bet kažkoks netikęs tas gyvenimo aprašas pasirodė.)
Užtat visai atsitiktinai atklydo Gyčio Norvilo eilėraščio „100% yra begalybė (∞)“ (LM, 2006-09-22, p. 16) eilutė:
(kažkas net drįso tai pavadinti gyvenimu)
O ką? Visai neblogi šeši žodžiai.
Nors – tikslą turėdamas galvoj – imčiau ir perdėliočiau:
(kažkas net tai drįso pavadinti gyvenimu)
P.S. Jei kas rimtai užsiimtų, kokią svetainę ar pan. sukurtų, gal perskaitytumėm ne tik liter. talento, bet ir liet. savivokos apraiškų?
Mano nuotrauka
deepart.io perpiešas Eriko Varno stilium (nuotr. Prano Vasiliausko)