(1214) Visiškai tarp kitko: apie kalbos švarą

daugiau kaip mėnesį nebuvo jokio įrašo; mėnuo, kai beveik visą laiką prieš darbą ir po darbo skyriau Broniui Krivickui ir Mamertui Indriliūnui;
BrKr šimtmečio minėjimų virtinė – nepakenčiu kartotis, tai vis ieškai kito požiūrio kampo, kitaip perdėlioji pasirinkęs iš galvos medžiagą; parengti ir jau spaustuvėj MI raštai; atspausta bus 300 egzempliorių, platins Biržų Jurgio Bielinio viešoji biblioteka, pardavinėt neturės teisės; MI šimtmetis kitų metų sausio 28-ą; mirk gyvenk reikėjo šitą knygą parengt – tik vienon vieton sukaupti rašto darbai gali suteikt galimybę nujaust šio žmogaus, žuvusio 25-erių, minties potenciją; ir dar dėl vieno dalyko džiaugiuos: aa. Audrius Naujokaitis (1961–2012) 1991-ais, prieš išskrisdamas Amerikon pas Joną Meką, išraižė viršelius BrKr ir MI raštams; ir vienus, ir kitus pradžioj svajojom išleist kaip Sietyno bibliotekėlės knygas; BrKr pirmas tomelis išėjo 1993-iais, ir viskas sustojo; dabar ir MI raštams išraižytas viršelis, gulėjęs pas mane vos ne 30 metų, panaudotas
(kalbėdami apie laiką, dažniausiai vartojam žodžius, susijusius su bėgsmu: pralėkė, prašvilpė diena ir pan.; frazė iš Jono Aisčio laiško studijų Grenobly draugui Apolinarui Rocevičiui 1944 XII 17: „diena taip ir sutirpsta nepastebint“ – laiko nyksmas; toks požiūris į laiką pasirodė esąs arčiau tiesos)

--------------------------------------------------------

(popierynas; vis ką nors peržiūrėjęs išmeti, o jis nė kiek nemažėja – jokių akivaizdžių nyksmo požymių) — Metai, 2002, nr. 5/6; Petro Dirgėlos eseistinių gabaliokų „Kas bus?“ tęsinys; (19) Ant kalno / 1993 gegužė – 2000 rugpjūtis – 2002 kovas, iš jo:

Iki šiol saugau seną poetės Danutės Paulauskaitės iš Skuodo laišką: „Kokia bus Tavo tėvų senatvė? Tik tada suprasi mane. Aš niekur niekada nemačiau rožinės, švelnios senatvės. (...) Esu mirtinai pervargusi nuo darbų ir nuo motinos. Kol rašau Tau laišką, per stalą bėga skruzdė, turbūt aš parsinešiau ją plaukuose, ji išbėgs pro pravirą langą. Motina su kėde važiuoja per visus kambarius, taip: džrr džrr džrr...“ / [...]
     Poetei D. Paulauskaitei jaučiu ir meilę, ir pagarbą. Ir ne todėl, kad ji buvo kurso draugė universitete. Iš jautrios ir drovios moters – kaip iš Jobo – gyvenimas atėmė beveik viską. Paliko tik vienatvę ir skurdą. Ir visa tai ji pakelia. Rašo eilėraščius, švaresnius nei Juditos Vaičiūnaitės (anot kritikų, J.V. poezijos švarumas – neprilygstamas). (p. 160)

Rašyti švariai, kalbėti švariai – o ne, tai (beveik) nesusiję su kalbos taisyklingumu, į ką kai kas lenkė; taisyklingumas susijęs su forma, o sakant švariai turimas omeny kitas lygmuo, bet kaip jį įvardint? Kai sakai/rašai tai, ką manai; kai vartoji savo žodžius ir kuo tikslingiau, t.y. tuos, kurie tau atrodo tiksliausiai išreiškiantys mintį ar jausmą; kai pasitelki tik tuos ir tik tiek – būtinuosius ir kuo mažiau; vargu ar įmanoma tiksliai nusakyt, bet juk pajuntam klausydamiesi ar skaitydami – švari ar šiukšlina kalba; ne kas plaukia paviršiuj lemia (Vaičiūnaitės tartis buvo gan „kaunietiška“, bet ar tai lemia jos eilėraščių „nešvarumą“? aišku, ne). Švarumas siejas su tikrumu, kad ir ką šitas žodis reikštų. (Teko daug viešai kalbėt šį mėnesį, tai va ir kliūva mintis ne už Jobo dramos, o už jos raiškos.)

(1194) Visiškai tarp kitko: taip, smulkmenos; bet

[„Kuo greičiau mesk rūkyt, nes kitaip niekaip nespėsi peržiūrėt tų savo dėžių su popieriais“, – šįryt pasakė draugė. Bus kaip bus; aišku, reiktų mest, bet kad kol kas neįstengiu. O dėl tų popierių – neturiu tikslo peržiūrėt; žiūrinėju skaitinėju, ir tiek; jei/kai nebereiks, išmest į makulatūrą nėr juk labai sudėtinga.]

NA skyriaus „Dulkėta Kauno gatvė“ atsklanda

NA skyriaus „Kiemas su arkadomis“ atsklanda

— iš Audriaus Musteikio pokalbio su Judita Vaičiūnaite 2000-iems baigiantis:

Rimtautas Gibavičius iliustravo septynias mano knygas. Jo „sidabrinis Vilnius“, erudicija, elegancija, mokėjimas bendrauti, jo asmenybės žavesys neužmirštamas, nepakeičiamas. Tai didelė visų mūsų netektis [mirė 1993-iais 58-erių]. Pažinojau jį nuo jaunystės, vis kur nors susidurdavau bendrų pažįstamų rate, bet labiausiai suartėjom devinto dešimtmečio pabaigoj, kai jis iliustravo mano „Smuiką“, „Nemigos aitvarą“, „Žiemos lietų“, Maskvoj išėjusią knygą rusų kalba. Visada sakydavo „mūsų knyga“, tikrindavo ją spaustuvėj iki brūkšnelio. Piešė mano bute kambarinius augalus „Nemigos aitvarui“. Tada lyg tarp kitko pasakė, kad baigė muzikos mokyklą su J.S. Bacho smuiko koncertu, turėjo didelę biblioteką savo labai tvarkingoj studijoj Rūdninkų gatvėj. Kartą, kai grįžau po varganos, bet įdomios kelionės po Lydą, Naugarduką, Nesvyžių, Miro pilį, R. Gibavičius nustebino mane savo istorijos žiniomis. Lietuvos istorija, Vilnius tada daugeliui mūsų buvo šventi dalykai. Užaugęs inteligentiškoj daugiavaikėj šeimoj, R. Gibavičius visad buvo atidus mano šeimos nariams. Su šiluma prisimenu ir jo žmoną – gydytoją Virginiją. („Esu gana senamadiška“, Dialogas, 2000 XII 22, nr. 51/52, p. 6)

Ar ką duoda žinojimas, kad 1985-ais išėjusios JV rinktinės skyrių atsklandose matomi augalai piešti būtent taip? Nežinau, ar duoda; vis dėlto žinodamas kitaip žvelgi, nors matai juk lygiai tą patį, ką ir žvelgdamas be to žinojimo. Kas kitaip? Nemoku įvardint.
— rinktinėj, p. 36, yra 1980-ais sukurtas eilėraštis „Fransas Halsas. Čigonė“ (štai šitas Louvre saugomas paveikslas turimas omeny); „vaikystės saulėj žvelgusi nuo sienos / keistoji aukle“, – vadinas, to paveikslo kopija kabojo eilėraščio lyrinės subjektės namuos? — taip, kabojo, ir jos, kopijos, autorius – poetės krikštatėvis Steponas Varašius (kairėj matomam RimtG-čiaus piešiny irgi kažkas kabo ant sienos, bet Halso paveikslas kvadratinis, o čia ovalas); paskyrimas „Stepono Varašiaus atminimui“, aišku, vėlesnis už patį eilėraštį, prirašytas gal 1982-ais, StV-šiui mirus, ar dar vėliau – rengiant tekstus rinktinei. (1930-iais buvo surengta StV-šiaus kopijų paroda; kiek lietuvių dailės istorijoj yra žinoma kopijų parodų?)
— tai irgi smulkmena, iš Adomo Mickevičiaus poezijos vertimų lietuvių kalbon istorijos:

[...] Mečislovą Bulaką pažinojau. Susipažinom „Neringos“ kavinėj, kur bendravo įvairių kartų menininkai. Jis buvo lyg koks LDK bajoras su ūdros kailio kepure, neįtikėtinai vešlių antakių, Lietuvos istorijos žinovas, pasakojantis apie savo totorišką kilmę, herbų įvairovę, medžioklę, šunis ir dar daug įdomybių. Yra vertęs į lietuvių kalbą Adomo Mickevičiaus „Krymo sonetų“, nes buvo nepatenkintas esamais vertimais. Mums vaikštant po Vilniaus senamiestį, yra parodęs netikėtų gatvės rakursų, kiemų, detalių. Prisimenu jį su nostalgija. (ibidem)

Neteko niekur užtikt nei pačių vertimų (bent pavyzdžių) publikacijos, nei kokio teksto apie tai; bet gal tiesiog nepapuolė po akim; ir kur MečB-kos archyvas nežinau.

(1054) Visiškai tarp kitko: Vaičiūnaitė perfrazuoja Vaičiūną

— 1922 X 9 Petras Vaičiūnas parašė eilėraštį, kuris iki 1939-ų spalio pagal žinomumą galėjo varžytis, tarkim, su Maironio „Lietuva brangi“. Pirmąkart buvo paskelbtas beveik tuo pat laiku Krašto apsaugos ministerijos paveiksluotam mėnrašty Atspindžiai (1922 X–XI, nr. 14/15, p. 12) ir Šaulių sąjungos leidžiamam Tėvynės gynėjų savaitrašty Trimitas (1922 X 28, nr. 42, p. 11). Tekstai truputį skirias; jei reiktų spėt, kuris variantas pirmesnis, sakyčiau – tas, kur paskelbtas Atspindžiuos (kurio sudėtingesnė skyryba, jausmingesnė, su daugiau brūkšnių, ir pavadinimas su šauktuku; be to, tekstai teminiam žurnalo numeriui pradedami rinkt iš anksto):

Prieduras (Šaulių s-ga ir Vilnius įraše paminėti):
nusipirkau šitą atviruką dėl dviejų priežasčių:
(a) turėtų būt palygint retas, nes dalintas tik
aukojusiems Šaulių s-gos Marijampolės rinktinės
namų statybai; (b) dėl Juozo Zikaro iš gipso
padaryto dr. JB reljefinio portreto; darbo atvaizdas
yra Stasio Budrio knygoj Juozas Zikaras (1960, il. 38);
dar yra iš bronzos išlietas JB portretas, panaudotas
kn. Lietuvos valstybės kūrėjai: XX a. pirmosios pusės
portretai (2006) viršeliui; gipsinis atvaizdas, mano akim,
išraiškingesnis už bronzinį; turėtų būt ir trečias,
išskaptuotas iš medžio, bet to JB portreto
atvaizdo nepavyko rast.

Mes be Vilniaus nenurimsim!
Ei, pasauli, būki rimtas ir teisingas:
Mes be Vilniaus nenurimsim!
Kaupias skausmas... ir dangus toks debesingas...
Jeigu reiks – laisvi mes mirsim!

Ei, pasauli! – Mes be Vilniaus nenurimsim!
Trūks kantrybės, apmauda širdis sugels, –
Ir kas mūsų, mes sukilsim ir paimsim!
Mūsų bočių kaulai Vilniui prisikels...

Ei, pasauli! – Mes be Vilniaus nenurimsim!
Senas Vilnius mūsų buvo, mūsų – bus!
Vilniuj gimėm – ir tik Vilniuj mes atgimsim...
Gedimino Kalne milžinai atbus...

Ei, pasauli! – Mes be Vilniaus nenurimsim!
Mūsų mintys amžinai į Vilnių plauks.
Mes kaip rytas saulėmis į jį nulimsim...
Vilniaus pilis savo vyčių susilauks...

Ei, pasauli! – Mes be Vilniaus nenurimsim!
Bočių kaulai, brolių širdys... keršto šauks...
Vilniaus sostą kruvina liepsna išpirksim...
Geležinis Vilkas panery sustaugs...

Ei, pasauli, būki rimtas ir teisingas:
Mes be Vilniaus nenurimsim!
Kaupias skausmas... ir dangus toks debesingas...
Jeigu reiks – laisvi mes mirsim!

Aišku, tapt dar populiaresniam padėjo Antano Vanagaičio melodija.
Bent jau eilėraščio pavadinimą, virtusį šūkiu, žinojo, galima sakyt, visi lietuviai.
— 1991-ais po Sausio 13-osios rašytas Juditos Vaičiūnaitės tekstas (kuriame išsakytas ne tik pasididžiavimas laisvės gynėjais, bet ir išreikštas gailestis – ne tik dėl žuvusiųjų: „Gaila visų vilniečių, išgyvenusių kruviną siaubo naktį į sausio 13-ąją. Niekas nežino, kiek tą naktį įvyko mažų tragedijų – kiek mieste buvo širdies priepuolių, pražilusių galvų, net mano namų laiptinė buvo kruvina. Gaila ir keleivių, kad ir niekuo nekaltų Černobilio vaikų, įstrigusių dėl neteisėto geležinkelio ir avialinijos darbo sutrikdymo“) baigiamas taip:

Nors ir nemėgstu garsių skambių šūkių, norėčiau užbaigti perfrazuota savo dėdės poeto Petro Vaičiūno  fraze:
– Ei, pasauli, mes be laisvės nenurimsim!
(Dienovidis, 1991 I 11–18, nr. 2, p. 1)

Manyčiau, tai bene prasmingiausia lietuviška parafrazė.

(705) Vilniaus vaizdai, xxvi

[Nebeplanavau nieko šįmet rašyt, bet va – taip jau išėjo.]

Kalėdų antra diena buvo kaip iš pageidavimų sąrašo: ir šalčio tiek, kiek reikia per tokias šventes, ir saulė šviečia.
Ir kaip neišlįsi pasivaikščiot?
Keturiese ėjom (dar draugės sesuo su vyru).
Tokį lyg ir ratą nusprendėm apsukt: per Karaliaus Mindaugo tiltą Katedros aikštėn; tada pakylam lig Rotušės aikštės; Vokiečių gatve link Šv. Kotrynos; tada Vilniaus gatve link Kudirkos aikštės; ir – per Žaliąjį tiltą – vėl Kalvarijų gatvė, kur ir pradėjom pasivaikščiojimą.
Pakeliui apžiūrėjom Literatų skersgatvio sienas (jau dvi); kas naujo – džiugu, bet va kad kažkas nulupo atminimo ženklą, skirtą Jonui Mekui, ir dar kelis, – l. liūdna.
Einant Vokiečių gatve, sakau: va šitam name gyveno Marcelijus Martinaitis, neseniai jojo archyvą perėmėm, čia ir Judita Vaičiūnaitė gyveno (jos rankraščiai, regis, Maironio muziejuj Kaune?), jos atminimui visai netoliese toks ažūrinis skėtis prie sienos Moniuškos skverely yra atsiradęs; parodysiu.
Už Šv. Kotrynos suku dešinėn, sakau, va toj skvero kišenėj bus.
O ten – tuščia. Ir net jokio ženklo, kad prie sienos kas nors būt buvę pritvirtinta.

Ar jau visai man kvankt? – Nagi prisimenu, savo akim mačiau, kaip 2011-ų rugpjūčio 4, pavėluotai minint poetės mirties (†2001-02-11) dešimtąsias metines, LRS pirmininkas Antanas A. Jonynas ir tuometis kultūros ministras Arūnas Gelūnas ne už virvelės timptelėjo atidengdami, o paprasčiausiai pasistiebę atidengė Henriko Orakausko (daugiausia jo darbų galima pamatyt Kupišky) skulptūrinę kompoziciją. Be minėtų dviejų, prisimenu, dar kalbėjo poetės bičiuliai Gražina Mareckaitė ir Marcelijus Martinaitis.
Posmas paimtas iš Vaičiūnaitės soneto (ciklas Vieninteliam miestui, V dalis, 1957):

Baltagalvei senai Kotrynai
aukštus bokštus apsnigo... Ji miega.
Kas pusnynuose taką pramynė?
Blizga mėlynos pėdos ant sniego...

tai ne autografo kopija; rašysenos stilizacija;
taip sakė tądien paklaustas A.A.J.

Tyli bokštai... Tik viesulas rausia
purų sniegą prie dunksančių sienų.
Vien tik vėjo giesmės aš klausausi:
ir atrodo, kad niekad nemirsiu –

prisiglausiu prie medžio kamieno
ir snieginėj vėtroj sutirpsiu.
      (Raštai[*], t. I, 2005, p. 21)
--------------------------------------
[*] Regis, tai pirmi ir kol kas vieninteliai lietuvių poeto/poetės Raštai, kurių pabaigoj, III tome, yra ne tik abėcėlinė eilėraščių rodyklė, bet ir kitų rodyklių: asmenvardžių, toponimų ir hidronimų; mitologijos ir literatūros personažų; jei kuo konkrečiai domiesi, nereik kaskart visko iš naujo skaityti; pvz., Šv. Kotrynos bažnyčia minima I, 21, 146, 172, 364, 475, 556, 557; II, 32, 83, 184, 230, 738; III, 258, 262, 276, 283, 290, 403–405.

[Išsamiau apie atidengimą čia; nuotraukos iš savo fototekos.]
Taigi, tikrai buvo – ir nebėr, jokia poezija neapsaugojo, kaip a.a. Marcelijus Martinaitis tada tikėjos. Ir nežinau, nei kada, nei kodėl nebeliko.
-----------------------------------------------
Paskambinau Benui J.; pasirodo: neliko prieš gerą pusmetį, nes vasarą kavinė toj skvero kišenėj statydavo lauko tualetus (kad iš gatvės pusės nesimatytų) ir apskritai ta vieta buvo virtusi šiukšlyno pakaitalu.
Kada ir kur Vaičiūnaitei skirtoji skulptūrinė kompozicija vėl bus pritvirtinta prie sienos, net visažinis Benas nežinojo.
Štai tokia kalėdinė istorija.

(603) Iš fonotekos: pokalbis su M.M. apie K.B. ir kt.

poeto nuotrauka ir parašas iš
prieš 52 metus išėjusios pirmosios
knygos Balandžio sniegas

Balandžio 1-ą ir kartu 1-ąją Marcelijui Martinaičiui būt sukakę 78-eri; balandžio 5-ą bus mirties metinės. (Neabejoju, ir per gimtadienį, tuolab kad jį norima padaryt Gimtadieniu, ir per mirtadienį kas nors, koks nors tekstas išnirs virtualioj erdvėj ir primins: šiandien tas, o šiandien tas. – Šis įrašas tebūnie prae scriptumas.)

Kaip skiriasi šių metų pavasaris nuo pernykščio!
Atsimenu, Antakalnio kapinėse per laidotuves buvo sumūrytos sniego sienos šalia takų gal net kokio metro aukščio, ir gandrus, net kelis, ratus sukančius pernai pirmąkart pamačiau būtent ten balandžio 8-ą.
Kai toks oras, daug kas iš tarusiųjų atsisveikinimo žodžius prisiminė M.M. pirmąjį rinkinį Balandžio sniegas (1962), nors nė vienas eilėraštis iš tos knygelės nėra papuolęs nė vienon rinktinėn; visi vis minėjo Kukutį, o va K.B. liko nutylėtas prie kapo duobės (lažintis nesilažinčiau, bet, regis, tikrai nutylėtas). Tada ir prisiminiau audiotekoj tupintį įrašą, pagalvojau: galima būtų iššifruot, reiktų.
Kalbėjomės 2004-12-14 Rašytojų sąjungos bibliotekoj, „Literatūros akiračių“ radijo laida buvo transliuojama 12-19. 

M.M.: Aš jau vis dėlto esu miesto žmogus

– Pradėt norėčiau nuo to, kas labiausiai intriguoja: kas tas K.B., kas slypi už šito kriptonimo? Aišku, kad ne Kazys Boruta, Kazys Bradūnas ar Konstantinas Bajerčius, ko čia juos įtarinėt. Gal Kukutis...
– Buvęs...
– Va, gal Kukutis Buvęs, o gal (prisiminiau iš anų laikų abreviatūrą) КБ – конструкторское бюро? Buvo toks КБ Туполева, lėktuvus konstravo, o čia – K.B. Martinaičio, įtartinus tekstus konstruojantis?
– Aš taip pat spėlioju: kas jis yra toksai? Net, sako, gal čia KGB? – žiūrėdami į knygą, – pirštų atspaudai, tokios keistos nuotraukos... Bet atvirai kalbant, ir pats nežinau, kas jis toks. Aš rašau, kad sužinočiau, kas jis yra, ir kai sužinosiu, pasakysiu, kas jis yra.
Matot, atsiranda toks personažas, tam tikras kodas, kurį reikia šifruot. Aš jį jaučiu esantį, kažkokiu būdu esantį. Ir man reikia išsiaiškint, kas jis toks yra iki galo. Kas čia parašyta – dar yra mažai. Aš manau, rašysiu, kol pats suvoksiu, kas jis yra. Ir paskui man bus neįdomu.
Lygiai taip pat buvo su Kukučio baladėm. Aš taip pat nežinojau, kas tas personažas. Tik pradėjau jau suvokt, kada įpusėjau knygą. O gal kai prie pabaigos jau ėjau pradėjau suvokt to personažo tam tikrus šifrus, aš jau galėjau šifruot.
Čia labai įdomus dalykas yra. Manau, gal prozininkai gali paliudyt: kada atsiranda romano veikėjai ar veikėjas, rašo, rašo, rašo norėdamas iki galo suvokt jo apimtį, jo charakterį, kas jis toks yra. Tai tam tikros projekcijos, ateinančios iš patirties, iš pasąmonės – gal daugiau iš pasąmonės.
Tas K.B. gal daugiau iš pasąmonės atėjęs – atėjęs su baime, su labai keistais tokiais pojūčiais, lyg iš sapnų. Jo nėra, bet jis ir yra. Jis kažkokiu būdu yra gyvenime, yra patirtyje, toks neapibrėžtas, be kontūrų kol kas.
Aš manau, kad mes dažnas turim tokius antrininkus – nesančius, bet kartu ir esančius mumyse, šalia mūsų, mūsų patirty, pasąmonėj. Ir į tuos antrininkus projektuojam savo baimes, savo patirtį, kažkokius ketinimus, kurie gali būt keisti, neįvykdomi visiškai.
Tas K.B. man mįslingas yra ir savotiškai įdomus. Jis man dar nenusibodo.

– Skaitydamas K.B. įtariamą pagalvojau: po Kukučio baladžių buvot grįžęs prie lyrikos, dabar vėl einat lyg tolyn nuo jos. Ką duoda šitas, sakykim, registrų kaitaliojimas? Autorius tampa drąsesnis, autorius tampa laisvesnis?
– Tai labai keisti dalykai. Labai sunku apie save ką nors pasakyt – apie tas paslaptis, apie pasąmonę, keistas vizijas. Galima apie save pasakyt per tą antrininką. Taigi mes dažnai ir veikiam per antrininkus. Religija kas gi yra? Taip pat išreiškiam save per tikėjimo figūras, į jas projektuojam savo nusikaltimus, savo nuodėmes, savo viltį, savo siekius. Čia irgi yra pasidaromas toks antrininkas, su kuriuo galima kalbėtis, per kurį galima kalbėt. Ir aš negaliu sakyt, kad aš čia esu. Kas tai būtų, jei sakyčiau, kad K.B. – aš? Bet kartu esu ir aš – kitas, nematomas ir man pačiam nežinomas, atsirandantis labai keistose situacijose; nugrimzti į tamsą, vėl iš jos atsirandi, – ir nėra kaip kitaip pasakyt. Tos projekcijos yra man pačiam labai keistos ir netikėtos, kai jas užčiuopi, va tada ir atsiranda kažkas.
O lyrika yra toks tiesioginis gal išsisakymas, toks gal net paviršiuj esantis šiek tiek, toks jutiminis, emocinis, lengvai suvokiamas ir aiškinamas. Bet ir kitas planas yra, po paviršium dar kažkas yra, kažkas tamsaus, nežinomo, nesuprantamo, tai taip ir atsiranda tokia poezija.
Jaučiuos dvigubas žmogus: ir lyrikas, mane lyriku vadina, ir Kukučiu vadina, ir dar kažkoks kitoks. Iš tikrųjų mes esam keleriopi – kelios asmenybės, ir kuri paima viršų, su ta pradedam gyvent – ar su tuo savim matomu, atviru, emocingu, ar su tuo įslaptintu, slaptu, kuris iškyla, kurį gyvenimas išprovokuoja, įvykiai gali išprovokuot. Kartais tuos eilėraščius vadinu: kriminaliniai eilėraščiai, kriminalinė poezija. Galbūt tai, ką mes šiandien matom, girdim kasdien, su kuo susiduriam, kas rašoma, ir išprovokavo tą kitą asmenį, K.B. Jis iškyla iš kažkokių gelmių ir su juo reikia bendraut, nieko nepadarysi.

rinkinio K.B. įtariamas
prieštitulinis puslapis

– Ankstesniam rinkiny Tolstantis, kurį dabar galima būtų vadint ir kitaip, tarkim, „M.M. tolstantis – K.B. artėjantis“, Jūs save išvadinot degradavusiu kaimiečiu, o K.B. įtariamas jau persmelktas miesto, kultūros, civilizacijos. Juk ne šiaip sau jo, kaip ir Goethės Fausto, mylimoji vardu Margarita (dar ir Kafkos Proceso Jozefą K. prisiminiau), jis šį tą išmano apie virtualią erdvę, pažįstamas su bomžais. Gal šita Jūsų dalis jau vis dėlto įaugo į miestą? K.B. jau miestietis?
– Šituo klausimu užčiuopėt tokią labai konfliktišką situaciją – kaimiečio ir miestiečio. Aš jau vis dėlto esu miesto žmogus, turintis tą senąją patirtį. Tos patirtys konfliktuoja manyje. Kaimo patirtis lieka užkulisiuose – nieko nepadarysi, taip yra. Dabar gyvenu visiškai kitoj erdvėj, miesto erdvėj, turiu perimt, suvokti miesto kultūrą, tuos kompleksus miestietiškus – aš juos esu jau patyręs, suvokęs. Tokioj konfliktinėj situacijoj galbūt ir iškyla tas personažas K.B.
Iš tikrųjų labai gerai pastebėjot, daugėja miesto temų. Ankstesnėj lyrikoj ten, kaimo kultūroj, dar buvo gyvenama, jaučiama, ten dar buvau, o dabar aš tenai nesu, nėra manęs tenais, niekada nebebūsiu tenais. Tolstantis yra atsisveikinimas su ta kultūra, su ta vieta ir su savo lyrika. Gaila man, bet atsisveikinu su ankstyvąja lyrika. Aš jau neparašyčiau, nerašyčiau, negaliu rašyt, kaip rašiau prieš 20–30 metų. Tai būtų netikra, nesusiję su mano patirtim, asmeniu, su tuo, kas aš dabar esu. Tai gal tokio nukaimėjusio kaimiečio kompleksai iškyla. Patyrusio, kas yra kultūra, suvokiančio kultūrą, gyvenančio jau visiškai kitą gyvenimą – na, pasakyčiau, intelektinį gyvenimą, ne kaimiečio jau. K.B. įtariamo vaizdiniai, vizijos kyla ateinant tai naujajai patirčiai, kuri nevisiškai priimtina, bet ji jau yra užfiksuota, aš jau taip gyvenu, kitaip negyvensiu, toks jau mano gyvenimas, ir aš esu tokia dviguba asmenybė, dvigubas žmogus, bet jau atkrenta, nudžiūsta ta kita, kaimiškoji šaka, akivaizdžiai nudžiūsta.
Šiek tiek su ironija, ironiškai žiūriu į tai, kas esu, nepriimu iki galo viso to, ką dabar veikiu, darau, matau. Nesu toks miesto kultūros žmogus, koks yra Tomas Venclova, sakysim, arba buvo Judita Vaičiūnaitė – jai tai buvo natūrali aplinka, taip augo, gyveno, rašė, galvojo, jautė. Taip, tvarkoj, suprantu viską. Man tai yra nauja; nauja, bet jau mano.

– Kai žinai Jūsų maršrutą: Vilniaus senamiestis – Vanaginė (pro Santariškes), labai smagu skaityt K.B. įtariamo tekstus ir identifikuot: aha, sėdi M.M./K.B. Jeruzalės stotelėj ir laukia autobuso Vanaginės link; arba spėliot, kurioj Vilniaus gatvelėj, tikriausiai Senamiesčio, K.B. susitiko su autorium, kuriam Vilniaus priemiesty yra tokia kaip aprašytoji dykvietė? Ar sutiktumėt būt vadovas ekskursijos „K.B. takais“?
– Ne, K.B. neitų šituo taku. Jis neina pro Santariškes, neina į Vanaginę, jis ten nevaikšto. Vienam eilėrašty yra Jeruzalė, bet ne toliau. Jam nėra ten ką veikt. Jo veikimo erdvė yra vis dėlto Vilnius, toks galbūt keistas Vilnius. K.B. čia yra, Vilniuj.
O aš pats – aš važiuoju į Vilnių ir važiuoju iš Vilniaus. Man reikia pereit per mišką. Mano toks gyvenimo būdas: aš pereinu iš vienos kultūros į kitą, nors gal tai ir iliuzija. Aš pereinu į erdvę, kurioje veikia visai kitas personažas. Ten, Vanaginėj, aš esu personažas, o mano antrininkas yra Vilniuj. Čia jo erdvė, kai kur jis yra išėjęs truputį, Jeruzalę pasiekęs, bet jei toliau rašysiu, jis nebeišeis iš miesto erdvės, nebeišeis iš kultūros erdvės. Jis yra pažeistas, jis priima kultūrą labai keistai, netiesiogiai, jis atėjęs iš mano vidaus, jis negali priimt tos kultūros tiesiogiai, be jokių kompleksų. Labai kompleksuotas K.B. – kompleksuotas jo meno jutimas, truputį toks lyg trenktas. Tad toj miestoj erdvėj jis irgi keistas. Bet Vanaginėj jis nežinotų ką veikt; ką jis ten veiktų? Mes nesusikalbėtumėm tenais.

– Bet ar truputį nemistifikuojat? Tolstančiame kai kurie eilėraščiai jau buvo įvardinti kaip priklausą K.B., o dauguma – kaip Martinaičio tekstai. Žiūriu, naujajam rinkiny kai kurie M.M. tekstai atiduoti K.B. Pajutot, kad vieni eilėraščiai turi likt Martinaičio, o kitus galima ar net reikia atiduot K.B.?
– Leisdamas knygą Tolstantis aš dar nejaučiau tokio skirtumo, bet jaučiau, kad kažkas atsiskiria ir eina į visiškai kitą pusę. Kai daugiau parašiau, suvokiau, kad tai yra kita kalba, kito veikėjo kalba, kad jis pasiima kai kuriuos tekstus, kad tai yra jau kito tekstai – ir aš ne vieną priskyriau K.B. Tiesą sakant, aš turbūt užčiuopiau tai, ko nesuvokiau anksčiau – tai to nutolstančio artėjimas prie kažkokio visai kito. Tas artėjimas vis dar tęsiasi. Pažiūrėsim, kas toliau bus. Nežinau, kas yra tas K.B.

– Ir paskutinis klausimas, smalsumo padiktuotas, labiau dėl juoko. K.B. įtariamo prieštituliniame puslapy yra pirštų atspaudai. Kieno jie – autoriaus ar K.B.?
– Anoniminiai, aš sakau, – ne mano. (Juokiasi) Čia yra Ričardo Šileikos, kuris tas nuotraukas pateikė, išmonė. Nežinau, turbūt nustatytų atitinkamos institucijos, kieno tie atspaudai, jeigu reikėtų. Tenai yra ir daugiau dalykų, kurie primena tą šiurpų persekiojimo laiką.
Man labai patiko. Kai pasiūlė, kad jis iliustruos, iškart sutikau, pagalvojau, kad bus gerai, – iš tikrųjų gerai: sugeba pateikt tokius mįslingus fragmentus iš kažkokių pasąmonės gelmių, iš praeities, iš kažkokios tamsos – labai neapibrėžti dalykai, bet jie tinka, na, ir atitinka pavadinimą – įtariamas.

Penki K.B. eilėraščiai, skaitomi M.M.

Pernai žvarboj besiklausant dažnusyk per aukštai paimtų kalbų buvo iškilęs ir toks klausimas: kiek dar už K.B. Marcelijus spėjo parašyt eilėraščių? – Šįmet išėjusioj (Valentino Sventicko parengtoj, gerai parengtoj) knygoj Nenoriu nieko neveikti jie (11 naujų K.B. eilėraščių) viso skyriaus yra nusipelnę, vidurinio. – Kukučio ir K.B. gretinimas labai su pagrindu: 1977-ais Kukučio baladės, 2004-ais K.B. įtariamas, o po to – papildai, papildų papildai, įgulantys į naujus leidimus. Personažai vis kuriasi.

(527) Užparaštė, lxxvii: apie poetinį kontrapunktą

Keblu telktis muzikinius terminus kalbant apie literatūrą. Na taip, yra Bložės polifonijos, yra Vaičiūnaitės fugos, o va kaip kontrapunktas, tas punctum contra punctum – taškas prieš tašką? Turi kartu skambėt bent dvi savarankiškos melodijos. Bet literatūros visai kitas pobūdis – žodžiai, frazės, sakiniai eina viens paskui kitą, ir nieko nepakeisi; gali eilėraščio posmus sudėt šalia viens kito, bet juk skaitysi vis tiek kuri nors pirmiau, ar kairėj, ar dešinėj padėtą. Vadinas, formaliai žiūrint, kalbėt apie kontrapunktą literatūroj neišeina; bet jei išmoniau pažvelgtume, gal ir galima: tarkim, eilėraštį sudaro bent du vaizdiniai, praktiškai tuo pat metu susiklostę poeto vaizduotėj, bent dvi kilę mintys, nesusiję priežasties–padarinio ryšiu; kažkas tokio, kaip šis Donaldo Kajoko eilėraštis:

iš visų šių rašymų, knygų
duok Dieve jeigu liks du, na, trys
eilėraščiai, ne daugiau

vogčiomis nuausti iš užraisčių
oro iš vakaro virpesio kakšinčių
kirvių bespalvės miglos

ten, anapus, iš prarasto
nieko, be proto teroro
be kvailo tėvynės patoso

šventvagiška? – galbūt [punctum contra punctum], bet
kodėl

negaliu vis užmiršti
keturiasdešimt ketvirtųjų
kino kronikos: trečiojo

reicho vyrukai
niekaip nesugebėjo pakarti
kelių dachau kalinių, jie buvo
per lengvi (ŠA, 2008-04-25, p. 7)

Štai toks sykiu ir egzistencinis kontrapunktas.
P.S. Šį įrašą turbūt jau reikėtų įvardint kaip užužparaštę.

(4.1) Vaičiūnaitės spalva: prieduras

Pjaudamas tuos uillus variegatus, žvilgtelėjau ir į samanas, šalia pelkė: tamsžalės. Ir prisiminiau [reiktų sakyt: seną, nes 2009-ų] įrašą apie Juditos Vaičiūnaitės mėgstamiausią spalvą, sprendžiant iš jos poezijos.
Skaitmeniniai atvaizdai, aišku, nerimta, bet: užmeskit akį būdami miške į samanas, mano manymu, į Juditos Vaičiūnaitės mėgstam[iausi]ą spalvą. Aišku, galbūt; nebepaklausi.

Ir dar prisiminiau vieną frazę: „gamta neturi tautybės – tai mane guodžia“; buvo Literatūroj ir mene; beje, pagooglinau: Carl Grosknaller – nuorodos tik į tą Gyčio Norvilo vertimą; pavardėj korektūros klaida? o gal tai G.N. alter ego – Karolis, DidysisSnukiųDaužytojas arba DidysisSpjaudytojasĮSnukį?

(136) Visiškai tarp kitko: trys fontanai (ir dušas)

foto iš wikimedijos.org

 Sekmadienį per Svobodą (Ivano Tolstojaus laidoj „Mitai ir reputacijos“) išgirdau apie rusų poetą Borisą Božnevą (1898 Taline – 1969 Marselyje). Pasak Andrejaus Ustinovo,

Его нужно знать хотя бы потому, что никто так не писал в истории русской поэзии, как это делал Борис Божнев, и никто так не зарекомендовал себя в среде русской эмиграции 20–30-хх годов, как Борис Божнев. Поэт он совершенно замечательный, очень интересный, не случайно, Георгий Адамович называл его единственным мастером из всех молодых поэтов. Вернее, процитирую его вот так: «Это единственный мастер среди молодых парижан, самый опытный и взыскательный из них. Его сальерические стихи всегда умны. При отсутствии Моцарта в поэзии молодого поколения русской эмиграции и наличии Сальери, явно что Божнев играет первую скрипку.»

Daug labai įdomių poetų yra, bet šitas tikrai įdomus pasirodė dėl to, kad yra išleidęs eilėraščių knygą, kuri vadinas lygiai taip pat, kaip Henriko Radausko pirmoji – «Фонтан» (1927), единый лирический цикл со сквозным образом фонтана, восходящим к знаменитому одноименному стихотворению Тютчева.

Trys vis silpstantys fontanai.

Tiutčevo (1836):

Смотри, как облаком живым
Фонтан сияющий клубится,
Как пламенеет, как дробится
Его на солнце влажный дым.
Лучом, поднявшись к небу, он
Коснулся высоты заветной
И снова пылью огнецветной
Ниспасть на землю осужден.

О, смертной мысли водомет,
О, водомет неистощимый!
Какой закон непостижимый
Тебя страшит, тебя мятет?
Как жадно к небу рвешься ты!
Но длань незримо-роковая,
Твой луч упорный преломляя,
Свергает в брызгах с высоты.

Božnevo [1927; XVII ciklo eilėraštis]:

Какая мертвенная тишь...
Дом опустел и сад запущен,
И еле слышно ты грустишь,
Струею траурной опущен...
Счастлив тот невозвратный век,
Я повторяю неустанно, –
Счастлив, счастлив тот человек,
Кого оплакали фонтаны.

Radausko [1935; vargu ar jis ką nors žinojo apie Božnevo Paryžiuj išėjusią knygą]:

Ant cementinės urnos guli parke
Geltonas lapas. Didelis ruduo.
Fontano liūtui liejasi pro gerklę
Pasidabruotu upeliu vanduo.

Stambiais geltonais lapais liepos verkia.
Dvi varnos kranksi nežinia kodėl.
O liūtui liejasi vanduo pro gerklę,
Ir aukso klevas dreba kaip žvaigždė.

Juditos Vaičiūnaitės „Fontanai“ (1965, iš rinkinio Vėtrungės, 1966):

Mane kankina karštis ir sausra, ir nemiga... Bet kartais
už tų plokščių aprūkusių, nublukusių namų ištrykšta garsas.

Nuščiūva tuščios gatvės, surūdiję vėtrungės, užgęsta lempos,
ant vartų auga du šešėliai – išsipildžiusios mažytės lemtys.

Man suplaka širdis iš nuostabos (už sienos ūžia dušas,
kažkas paskambina, užbėgęs laiptais, išsiblaškęs ir uždusęs).

Ir miestų tolimi, reti vardai gyvais lašais tamsoj man skamba,
ir drėgnas viesulas vėsina prirūkytą, dulkiną mansardą...

Prieduras (2019 VIII 15) Iš Reginos Kaplerienės pokalbio su Vaičiūnaite 1994-ų birželio pabaigoj, ką tik išėjus eilėraščių rinkiniui Pilkas šiaurės namas:

– [...] Fontanas, Rotušės aikštė įrašomi iš vieno rinkinio į kitą...
– Fontaną labai myliu. Kaune prie fontano augau. Tie mano fontanai buvo be vandens visą gyvenimą. Ir dabar – be vandens. Net tas Vokiečių gatvėj – toks paprastas, be didelių pagražinimų, jau pavogtas jo viršus, pienė, iš kur vanduo turi bėgti. Skvere Didžiojoje gatvėje – irgi toks sausas, kaip bunkeris. Šiurpokas fontanas be vandens. Ir prie Šv. Kotrynos bažnyčios – tik siena. Liekanos seno fontano. Mes gyvename tik svajodami apie vandenį gyvą. („Iš praėjusių vasarų herbariumo“, Šiaurės Atėnai, 2001 VII 14, nr. 26, p. 3)

--------------------------------------------------------
Ironiška digresija (2015-03-07) Fontano ir Radausko sąsaja vis dėlto popliteratūrologinė; taip pagalvojau vėl vartinėdamas iš dėžės ištrauktą Naujojo Židinio-Aidų 2006 metų jungtinį nr. 9/10, kurio pabaigoj (p. 432) įdėta tikrai smagių Palemono Dračiulos [= Eligijus Raila] epigramų [?]. Pvz.:

Apie piktąjį Radauską
Sušilau – panirau į fontaną,
Iškilau – stovi piktas Radauskas.
Kuo meiliausiai tariau: aš – Antanas!
O jisai man – per galvą su pliauska.

Bet yra sąsajos fontanas–poetas veidrodinis atspindys: poetas–fontanas; ir šiuo atveju minėtinas Eduardas Mieželaitis – eilėraščių ir poetinių svarstymų fontanas, sovietmečiu veikęs be sutrikimų, strigt ėmęs prasidėjus perestroikai (sugretinimo autorius – Rimvydas Šilbajoris, 1976-ais išėjusios EdM-čio knygos Monodrama recenziją pavadinęs: „Eduardas Mieželaitis – fontanas lietuvių poezijos aikštėje“, žr. jo Žodžiai ir prasmė: Literatūra šiandien Lietuvoje, Chicago, 1982, p. 47–54; pavadinimo mintis išskleista paskutinėj recenzijos pastraipoj: „Mieželaitis – tai tarytum didžiulis, visokiomis statulomis apstatytas, įvairiausiais ornamentais išraižytas fontanas lietuvių poezijos aikštėje. Ne visiems jis bus pakankamai įdomus, ne visiems jis atlygins už laiką, praleistą jį studijuojant. Tačiau neįmanoma praeiti pro šalį nepastebėjus, kad jis ten stovi.“).

(40) Sovietmetis: 1968-ieji ir džiazas

Rimantas Kmita savo monografijoj Ištrūkimas iš fabriko nagrinėdamas Juditos Vaičiūnaitės eilėraštį „Eskizas“ iš rinkinio Po šiaurės herbais (1968), be kita ko, rašo (p. 195):

Kada eilėraštyje, publikuojamame 1968 metais Sovietų Sąjungoje, yra pasineriama į džiazo [konkrečiai – į Modern Jazz Quartet] muziką, neužsiminti apie iškylančias politines teksto reikšmes tiesiog neįmanoma. Džiazas, patekdavęs į Vaičiūnaitės eilėraščius ne taip jau retai, tuo metu buvo bene labiausiai valdžios nepageidaujama muzika ir suvokiama kaip vakarietiškiausia, amerikietiškiausia muzika. VDR vadovas Walteris Ulbrichtas Čekoslovakijos „krizę“ aiškino kaip tik ideologine įvairių menininkų ir mokslininkų koegzistencija, jų izoliavimusi nuo darbo klasės (Günter Erbe, Die verfemte Moderne: die Auseindersetzung mit dem „Modernismus“ in Kulturpolitik, Literaturwissenschaft und Literatur der DDR, Opladen: Westdeutscher Verlag, 1993, p. 87).
Džiazas, be abejo, darė stiprų poveikį jaunimo kultūrai, buvo vienas iš tos vakarietiškos kultūros ryškiausių reprezentantų, kurie asocijavosi su nevaržoma laisve. Iš moderniosios muzikos džiazas savo sudėtingumu, polifoniškumu, intelektualumu bei improvizacijos laisve, ko gero, labiausiai svetimas konservatyviam sovietinės ideologijos požiūriui.

Kaip tik skaitydamas monografijos korektūras varčiau 1968-ųjų Nemuną. Ir susidarė šiek tiek kitoks įspūdis: nieko tokio blogo, bauginamo apie džiazą neradau. Vos ne priešingai.
Štai nr. 2: tos pačios Vaičiūnaitės dramatizuota poema Kasandra (su Iliados intertekstu), kur vienas iš pagrindinių veikėjų, Kasandros mylimasis – Džiazo pianistas. „Kavinė ‘Troja’. Žiema. Kasandra – baltu megztiniu ir juodu sijonu, be galo paprasta. Džiazo pianistas – vienas iš šių dienų. [...] Veiksmas vyksta kurioje nors kapitalistinėje šalyje.“ (Tame pat numery – Giedriaus Kuprevičiaus publicistinis straipsnis „Viena problema, arba Muzika – apmušalas“; ta problema: „Muzika pavirto sudėtine mus supančio triukšmo dalimi.“)
Nr. 5: Alvydo Dargio propagandinis tekstas „Noriu pirkti balsą“. Apie už pinigus padaromus muzikos „stabus“, „žvaigždes“ (šie žodžiai, aišku, rašomi kabutėse; kaip pavyzdžiai paminėti: „Laukiniai“, Skotas Makenzis, „Hermano atsiskyrėliai“), kuriuos Baltieji rūmai pasitelkia kaip „vaistą“, kad jaunuoliai ne marširuotų su plakatais „Šalin karą Vietname!“ ir pan., o patirtų „visiško užsimiršimo valandas“.

Bet yra kitokios dainos. Kiti dainininkai. Kitos gitaros. Ir jos keliauja po Ameriką, Europą. Pitas Sigeris, Džoana Beaz. Jie dainuoja apie duoną, apie motiną, netekusią kare sūnaus, apie saulę visiems šioje Žemėje. Jų dainose neskamba dūsavimai, aikčiojimai... I love you... I need you... [Beje, šios frazės neverčiamos į lietuvių kalbą, ergo, manoma, kad Nemuno skaitytojams jos suprantamos.]
Jie buvo kartu su negrais Los-Anželo barikadose... Jie kartu su tais, kurie viduryje aikštės degina savo šaukimus į armiją (p. 45).

Taigi išeitų (grįžtant prie Kmitos išsakytos minties), kad ne džiazas, o popmuzika buvo suvokiama kaip „kapitalistiškiausia“, „reakcingiausia“. Bet, reikia patikslint, ne visa, tik dalis (ta, kuri „dūsauja ir aikčioja“). Štai nr. 8 spausdinamame J. Balčiūno straipsnyje „Pop muzikos pasaulyje“ prie „teigiamųjų“ priskiriami ir doorsai (nors prieš tai paaiškinta, kad psichodelinės muzikos poveikis prilygsta narkotikų poveikiui): „Jei kai kurių grupių dainoms ‘kliudo’ amoralūs tekstai, tai Sanfrancisko hipių ‘The Doors’ grupės naujausia daina ‘Nežinomas kareivis’ uždrausta dėl rimtesnių priežasčių. Tokio turinio dainoms oficialiosios Amerikos radijo organizacijos ypatingos simpatijos nejaučia...“ (p. 41) Gerų žodžių nepašykštėta ir Jimiui Hendrixui (ar tik už muziką, ar ir už pažiūras?): „Iš visų ‘rhyhm and blues’ atlikėjų didžiausio populiarumo Anglijoje susilaukė Amerikos negras Džimas Hendriksas, kurio įdomūs eksperimentai laikomi geriausiais nūdienos pop-muzikos kūriniais“ (ibid.).

Džiazas, jis ir dvidešimtmečio Ramūno Kasparavičiaus eilėrašty (nr. 8, p. 11):

Lujis Amstrongas. Solo triūbai
ateik ateik į mano rytmetį geltoną
kai saulė liejasi drėgnais triūbos garsais
pajusk ant mano lūpų aitrų vario skonį
kai mano akyse laukinis blizgesys

O nr. 11 radau Petro Palionio tekstą, kuris ne tik tinka šiam įrašui. Šįmet per festivalį Vilnius Jazz prizu už indėlį į Lietuvos džiazo kultūrą buvo įvertintas šviesaus atminimo vienas iš Lietuvos džiazo pionierių, pianistas, kompozitorius, Kauno bigbendo įkūrėjas ir ilgametis vadovas Romualdas Grapštas (1943–2009); apdovanojimą atsiėmė dukra. Straipsnis vadinasi „Eterio ritmai“ (kad pasijustų ir laiko dvasia, rašymo stilius, – meninis reportažas? – tebūnie visas; originalas – baltos raidės juodam fone; šalia – per pusantro puslapio – Romualdo Rakausko nuotrauka).

Bendraamžiai, apsitaškę metalu, stovi prie staklių. Keiksnodami lėtus laikrodžius, zulina auditorijų ar įstaigų stalus. Susėdę ant pastolių, bežodžiu džiaugsmu ir cigarete džiovina prakaituotas kaktas. Laksto paskui purviną kamuolį. Bendraamžiai... O jie, šeši jauni vyrai, kas rytą Daukanto gatve pasuka į pilką Kauno radijo redakcijos pastatą. Prabėga valandėlė kita, ir Romualdo Grapšto rankos panyra į fortepijono klaviatūrą. Į pirmųjų raukšlių sučaižytas Enriko Borisevičiaus ir dar vaikiškai putlias Rimanto Brazaičio lūpas įsisiurbia saksofonai. Lyg pempė klykteli Romualdo Zutkio fleita, kosteli Henriko Berkaus kontrabosas, sušnara Vladimiro Teluchino mušamieji. Prasideda repeticija – tas muzikinis juodraštis, kuriuo 4–5 valandas kas dieną Lietuvos Radijo ir televizijos komiteto estradinio ansamblio artistai šveičia savo instrumentus. Iki tol, kol vieną kartą nušvinta įrašų pulto skalės, sustoja prie piupitrų absoliučią klausą turintys mikrofonai ir pasigirsta tonmeisterio „Pradedam!“ Prabėga dar kiek laiko, ir apsnūdusią šeštadienio popietę ar melsvą žiemos vakarą iš po imtuvo klavišo, kaip šaltinis iš po akmens, ištrykšta melodija.
Eterio bangos jums atskraidins ansamblio grojamą Aragočio Gulanos, Geršvino, Rodžerso, Kerno, Kažlajevo bei kitų kompozitorių muziką...
– Mes stengiamės eiti džiazo muzikos linkme, – sako R. Grapštas. – Nemėgstu pigios estradinės muzikos, paremtos dviem–trim „blizgančiais“ akordais. Mane visada traukia kūriniai su sudėtinga harmonija, įdomia melodija, kūriniai, verčią susimąstyti. Deja, mūsų kompozitoriai estradiniams ansambliams tokių pjesių rašo per mažai.
O repertuaro klausimas ansambliui nepaprastai aktualus. Eteris, ta milžiniška auditorija, reikalauja vis naujų ritmų. Tuo ir sunkus, bet įdomus radijo artisto darbas, kad vieną kartą išmoktas ir įrašytas kūrinys antrą kartą nebegrojamas, nors dar šimtus kartų sklinda iš garsiakalbių. Nuolatinis kūrybinis atsinaujinimas – radijo dėsnis. Bet ansamblio vaikinų jis negąsdina. Visas šešetas neblogai muzikiniai „pakaustyti“ – už kiekvieno pečių metai, per kuriuos įgytas specialus muzikinis išsilavinimas. Gabūs, darbštūs, ieškantys, vienodai gerai grojantys dviem skirtingais instrumentais. Besistengiantys sugroti ne tik visas natas, bet ir paimprovizuoti.
Ir vėl repeticijos. Vėl kruopštus ir anaiptol ne toks jau linksmas darbas prie kiekvienos natos, frazės. Užtat eteryje vėl skambės graži, subtili estradinė muzika.

Palasiojau vieną kitą faktą ne norėdamas ginčytis su Rimanto Kmitos teiginiu (mano nuomone, vertinant Vakarų kultūrą lemiamos reikšmės turėjo ne kūryba, jos pobūdis, o kūrėjo politinės pažiūros; juk Sartre’as iš pradžių labai tiko, kol „neužsikrėtė“ maoizmu...). Šiaip. Labai įdomu vartyt ir skaitinėt senus periodinius leidinius. Įtraukia. Va to paties Nemuno 1968 nr. 1 išspausdinta Sauliaus Šaltenio apysaka Mėnesiena. Pasak Jūratės Sprindytės, „[t]ai pirmoji apysaka, kurioje psichinė realybė užima daug didesnę teksto dalį nei fizinė“ (Lietuvių apysaka, 1996, p. 265). Labai neblogas tekstas; ir Karaliaučiaus krašto realybė per detales labai aiškiai užfiksuota, ir kareiviuko, kurio visas pasaulis jo sąmonėj, savijauta. Visas „kareiviavimas“ atsispindi kaip kažkoks nesusipratimas. Net keista, kad praslydo. Nors į jokią Šaltenio knygą šita apysaka neįdėta. Beje, galima būtų gretint su Parulskio Trim sekundėm dangaus.

(4) Vaičiūnaitės spalva

Šįryt rūkydamas pirmą cigaretę balkone ir žiūrėdamas į beržynėlio viršūnes prisiminiau užvakar per „Panoramą“ rodytą reportažiuką iš Vilniaus paveikslų galerijos, kur buvo pristatyta prof. Viktorijos Daujotytės knyga Vieninteliam miestui: Juditos Vaičiūnaitės Vilnius. Su Vilčinskio albumo iliustracijom, ergo, leido arba VDA, arba pati Paveikslų galerija. Bus brangi. Ir klijuojas dar vienas apibūdinimas: eilinė prof. kn., nes jos eina viena po kitos. (Jei kas iš rašytojų tokiais tempais leistų, grafomanu būtų išvadintas; bet ne tai noris užfiksuot.)
Prisiminiau, kaip skaitant Vaičiūnaitės Raštų pirmo tomo korektūrą galvoj skambtelėjo: tamsžalė. Dažnuminio žodyno nepuoliau sudarinėt, tik paklaidžiojau ir padariau preliminarią išvadą: tai greičiausiai Vaičiūnaitės mėgstamiausia spalva (šalia pilkos?). Bet tamsiai žalia – per daug abstraktu; man irgi tamsiai žalia patinka, bet iškart galiu patikslint: samaninė. O Vaičiūnaitės tamsžalę kaip patikslint? Reiktų žiūrėt, kokie daiktavardžiai šalia. Ir akys gali būt tamsžalės, ir kai kurios kerpės, bet žalumas juk kitoks.