(cc) (by:) —vg— [filologas (platesniąja prasme) ir batautojas]

2017-03-30

(969) Visiškai tarp kitko: pora mintigalių (paaiškėjus dokumentų saugojimo vietai) ir prieduras

[960 įrašo dalies laužtiniuos skliaustuos tęsinys] Na štai, tereikėjo tik parašyt el. laišką, nuvažiuot Vokietijon ir patikrint – pora dienų, ir aišku, kur yra vienas Vasario 16-osios Nutarimo originalus egzempliorius ir ne mažiau reikšmingas jo vertimas į vokiečių kalbą. (Įdomiausias dar neatsakytas klausimas – kieno ranka rašyti Vokietijos vyriausybei skirti raštai.)
(a) Būčiau linkęs atsargiau vartoti žodį rado:
– prof. Liudas Mažylis rado Vasario 16-osios Lietuvos Nepriklausomybės Akto originalą!
Tiksliai šnekant, išsiaiškino dokumento saugojimo vietą; dokumentas, apie kurį kalbame, niekur juk nebuvo dingęs, tad ir atsirasti negalėjo; archyve jis saugomas nuo 1918-ų kovo.
(b) Jau svarstomas antras žingsnis – kaip čia Lietuvon tą „radinį“ parsigabenus? Gal padovanos? Gal išpirkim? (Pastaroji mintis ypač kvaila.)
Manyčiau, telieka, kur yr. Per baisiausius XX amžiaus kataklizmus nieko blogo jam ten nenutiko, teguli ir toliau.
Negi taip svarbu turėt?
Sakot, svarbu. Ypač Tokį.
O kur tam dokumentui saugiau, ypač Tokiam? – atsakymas į šį klausimą turėtų būt lemiamas.
(Kad kitąmet kurį laiką dokumentas pasisvečiuotų Lietuvoj – gražu būtų; ir rodyt reiktų neišrištą iš bylos, kaip vieną iš dokumentų – prasmingiau būtų.)
P.S. O arogantiški („ateina tipas, apie kurį nesu girdėjęs“) Alfredo Bumblausko pasvarstymai apie „archyvų liūtus“ tikslintini: aptingę archyvų liūtai.
P.P.S. (10:00) Ta daili rašysena (spėčiau su šiuo tuo palyginęs) – greičiausiai Antano Smetonos. [03-31 20:30: Ne; Eligijus Raila, beveik neabejotina, teisus – Jurgio Šaulio; žr. komentaruos.]
Prieduras (03-31 06:30). Kol dar mintys aplink Aktą sukiojas, pamėginsiu užfiksuot, ką vaizduotė, nespjaudama logikos pusėn, galvoj sukurpė: kiek ko buvo ir kas kur galėjo pasidėt. Įsivaizduoju buvus maždaug taip:
(1) Suderinamas Nutarimo ruošinio tekstas (jo vaizdas turėjo būt kaip juodraščio, su pataisymais). Nutarimu vadint teksto, iš kurio neaišku, į ką Taryba kreipiasi (palikta vietos įrašyti, pažymint ją daugtaškiu), neišeina; tai tik Nutarimo ruošinys. Galbūt tas tekstas švariai ranka perrašomas, pasirašomas ir padovanojamas dr. Basanavičiui, pirmininkui, kaip pagarbos ir padėkos išraiška.
(2) Į ką pirmiausia Taryba turėtų kreiptis? Be abejo, į Vokietiją. Gebantis gražiai rašyt signataras sėda ir perrašo: (a) lietuvišką Nutarimo ruošinį [jei ir neskaitys, tai bent tegu žino, kad mes sprendimą priėmėm savo kalba], (b) iš anksto parengtą, t.y. išverstą, Nutarimo tekstą vokiškai, kuriame jau turėtų būt nelikę daugtaškio, turėtų būt įrašyta, kad kreipiamasi į Vokietijos vyriausybę. Bet, kaip matyt iš nuotraukų, daugtaškis likęs, tad tai nėra tikras nutarimas; na, ar bet kuri vyriausybė rimtai reaguos į raštą, kuriame nenurodyta, kad būtent į ją kreipiamasi? – Nutarimas vokiečius kalba be daugtaškių turėjo būt pirmas tikras Tarybos 02-16 priimtas Nutarimas. (Kadangi šiedu dokumentai, galima sakyt, jau žinomi, patikslinsiu savo spėjimą, kad jie greičiausiai rašyti Antano Smetonos ranka [rimtą išvadą, aišku, padarys ištyrę profesionalūs grafologai]; taip spėjau  ne tik dėl to, kad labai panašu į AS rašyseną, bet dar ir dėl to, kad į atsakingus raštininkus tiko dėl turimų filologinių polinkių.) — Kas tai per dokumentai, kurių saugojimo vietą išsiaiškimo prof. Mažylis? Nutarimo (Nepriklausomybės Akto) ruošiniai, nusiųsti Vokietijos vyriausybei susipažinti? Tekstas be daugtaškio (tikras Nutarimas, greičiausiai perrašytas mašinėle, bet be visų tikrų parašų, tik su poros žmonių, tarkim, Smetonos ir Šaulio [?]) išsiųstas vėliau, jo ieškoti reiktų to paties archyvo tolesnėse bylose?
(3) Antra vyriausybė, į kurią reikia kreiptis, Rusijos. Analogiškai: Nutarimo ruošinio nuorašas + Nutarimas rusiškai be jokių daugtaškių. Bent jau, logiškai galvojant, taip turėjo būt. – Nutarimas rusų kalba be daugtaškių turėjo būt antras tikras Tarybos 02-16 priimtas Nutarimas.
(4) Į Vokietiją kreiptasi, į Rusiją kreiptasi, kaip pranešt žinią lietuviams? Reiktų paskelbt spaudoje. Kaip? Išeitis – taikomasis Nutarimo ruošinio variantas. Nutarimo ruošinys perrašomas mašinėle – mašinėle rašytas tekstas lengviau skaitomas nei rankraštis, – pasirašomas; iš tokio teksto spaustuvėj parengiama klišė (kaip kokios nuotraukos), tinkama spausdinti – atvaizdas kaip abejonių nekelianti įrodymas (dėl spaustuvėj surinkto teksto galėtų kilt abejonių – gal cenzorius nagus prikišo? be to, gali įsivelti korektūros klaidų; gal ir nelabai ryšku atspaudus ant laikraštinio popieriaus, bet patikima. – Lapas su mašinėle perrašytu ir signatarų pasirašytu Nutarimo ruošiniu, spėčiau, bent jau pradžioj buvo atiduotas kuriam nors iš signatarų, susijusių spauda, jei prireiktų daryt klišę. – Gal šitas Akto variantas ir buvo saugomas vėliau Prezidentūroj, o okupavus Lietuvą – išvežtas Maskvon?
— Tai, kas čia surašyta, aišku, improvizacija, spėlionės. Gal kam kokių protingesnių minčių kils?

2017-03-29

(968) Užparaštė, cxxx: apie pagrėbstus

Šie metai – (ir) Algirdo Juliaus Greimo metai. Tikrai gražiai ir prasmingai prisimenamas (jei netikit, žr. jo 100-mečio minėjimo planą; nebent kokio vieno ar dviejų punkų galėjo ir nebūt). [O va šiuos metus skelbt (ir) Lietuvių kalbos kultūros metais nelabai oi nelabai buvo prasmės – kokie du trečdaliai planuojamų dalykų – ir anksčiau vykdavo, ir jokių ypatingų paskelbimų nereikėdavo. Jei pažinčiau ką nors iš Seimo Kultūros komiteto, pasiūlyčiau: kai kas užsinori skelbt kokius metus, pirmiausia tepateikia planą, ką norima padaryt ir už kokius pinigus; dabar juokingai išeina – metai paskelbiami, ir tik tada imamas kurpt planas, ieškot eurų (dažniausiai nesėkmingai). Atsiprašau už nuklydimą į lankas.]
Visokių Greimo nuopelnų priminėjo Kęstutis Nastopka ir Loreta Mačianskaitė; skaitant tą pokalbį tik žybt – ogi į vieną dalyką garbieji greimininkai ir neatkreipė dėmesio, vieno nuopelno neįvardijo: AJG – tas, kuris nuodugniausiai apsvarstė pagrėbstų prasmę.
Tübingene ėjusio kultūros žurnalo Šviesa dviejuose numeriuose buvo tokia skiltis „Pagrėbstai“, pasirašyta slapyvardžiu Sirius (nr. 6, 1948, p. 23–24 ir nr. 7, 1949, p. 24–25; septintas numeris – paskutinis, 1949-ais beveik visi išsilakstė iš Vokietijos). Greimas pirmojoj skilty:
Jean-François Millet, Varpų rinkėjos
(1857, saugomas Orsay muziejuj)
Pagrėbstai iš esmės yra menkas daiktas: nei grūdų, nei šiaudų. Tik avalynę nuplėši arba basas kojas susibadai, jeigu, žinoma, derlius nėra nuimamas kombainais. Bet tada nėra ir pagrėbstų [...] Tačiau mes kol kas dar tebegyvename senomis kategorijomis, užtat pas mus ir pagrėbstams dar yra vietos.
Rimtai moksliškai problemą nagrinėjant reikia pasakyti, kad yra dvi pažiūros į pagrėbstus: estetinė ir utilitarinė. Estetiškų palinkimų ūkininkas labai pyksta, jei čia pat po rugiapjūtės ar lietus užpuola, ar darbai ir rugienos lieka nenugrėbtos. „Na, matai, į ką panašus laukas, susivėlęs, kaip... penktadienio barzda. Gerai, kad dar toliau nuo kelio, o taip žmonės besijuoktų“. Net ir tam tikra paslėpta nauda suestetinama. „Kitas arimas. Ir šiaudai už žuobrio nesikabina, ir vaga išeina daug dailesnė“. Kitas utilitaristo ūkininko požiūris: jis gatavas ne tik kiekvieną šiaudą, bet net ir kiekvieną varpą surinkti. Nesuspėjo nužvangėti dalgiai, o jau tarška grėbliai.
Antra vertus, negalima būtų pasakyti, kad tarp tų dviejų požiūrių būtų kažkoks baisus esminis skirtumas: kad estetas turi iš to naudos, tai nei sakyti nereikia, bet kad ir utilitaristo darbuose yra tam tikros estetikos, vargu būtų galima nuginčyti. Juk ar ne vienas pačių gražiausių XIX a. paveikslų yra Millet „Varpų rinkėjos“.
--------------------------------
Kiekvienu atveju pagrėbstai turi savo vertę, kuriai nustatyti nereikia nei labai painių vertės teorijų, à la Casselio lygtys. Šiandien visokie niekai iš viso pasidarė labai mados dalyku. Niekis, niekybė, niekas net dažniau linksniuojami, negu tiesa, gėris, grožis. Dideli ir rimti filosofijos traktatai rašomi apie nieką, nebūtį, niekybę. Visokie tarptautiniai pasižadėjimai, sutartys, visokie iškilmingi aktai ir susitarimai skelbiami niekiniais arba tiesiog niekingais. Tarp skliaustelių tebus leista pasakyti, kad tarp niekinio ir niekingo yra šioks toks skirtumas, nors mūsų tėvai greičiausiai nei vieno, nei antro žodžio nevartojo. Mat, jie ir niekinti nebuvo tokie greiti. Jei kas ir atrodydavo jiems nesama arba net niekinga, tai jie greičiau palikdavo tai tam tikrai nežinojimo sferai ir greičiau prieš tokį reikalą atsidūrę patys save paniekindavo, kad jų protas dar to neišneša, o ne patį daiktą ar reiškinį apskelbdavo niekiniu arba niekingu. Ir kažin ar be tokio atlaidaus ir kuklaus jų nusiteikimo turėtume šiandien tuos puikius žmonijos fantazijos kūrinius: mitologijas, pasakas, epus. (nr. 6, p. 23)
Baisiai patinka man tie Greimo pasvarstymai apie pagrėbstus; gaila, kad pradėdamas rašyt tinklaraštį cituojamo teksto dar nebuvau užtikęs – būčiau ėmęs ir pasiskolinęs įvardą (vietoj: šis tas apie šį tą).
Pagrėbstinė digresija. Jono Aisčio Raštų yra išėję trys tomai. Trečias, pasirodęs 2004-ais Amerikoj, buvo sykiu ir paskutinis Ateities Literatūros Fondo leidinys. Šiojo tomo parengėjos Aldona Grajauskaitė-Aistienė ir Viktorija Skrupskelytė pabaigos žody:
Čia spausdinamas beveik visas Aisčio recenzento ir literatūros vertintojo palikimas, išskyrus vieną kitą rašinėlį, dėl vietos stokos negalėjusį į šį tomą tilpti. Lieka neišspausdinta rankraščiuose išlikusi poezija ir dailiosios prozos fragmentai, taip pat periodikoj skelbta polemika, publicistika ir studijiniai straipsniai neliteratūrinėmis temomis. (p. 631)
Tatai, kas nepapuolė į Raštus, iš toliau žvelgiant, galima vadint pagrėbstais. Vienas toks rašinys, publicistinis, „Daugiau auklėkimės“ buvo paskelbtas Naujojoj Romuvoj 1933-01-01 (nr. 105, p. 16–17). Kossu iš pradžių dramatiškas: „Rusija poetus žudė. [...]  Lietuva ne žudo, bet tyčiojasi. Skaudžiai tyčiojasi. O juk ir poetui skauda.“ Įsibėgėjęs ir sarkazmą pasitelkia:
Kadaisia rašytojai nereikalavo honorarų ir džiaugės, kad juos neapmokamus talpino.
Bet kadaisia ir redaktoriai už redagavimą negaudavo atlyginimo, o kartais ir savo pridėdavo.
Prisiminkit Aušros redaktorių [Jurgį Mikšą], kuris prarado turtus ir ubagais išėjo, prisiminkit Vilniaus Žinių redaktorių.
Ir taip būdavę, bet mes linkę matyti krislus tik poetų sielose.
Jūs pasakysit, kad redaktoriaus darbas sunkus. Taip. O poetų? Ar jūs žinote, iš ko jie gyvena. Ar jūs žinote, kad jie dirba ne savo pašaukimo darbus, kurie dažnai palaužia jų jėgas, jų talentą.
Jūs norite, kad jie būtų optimistai, kad jus juokintų ir maloniai nuteiktų, jūs norite, kad jie vaikščiotų per lynas. Jūs norite, kad poetai skrajotų padangėmis, o jie tokie sulinkę ir kreivais pečiais.
Optimizmo užsimanėt!
Pigenybės! Vengrų!
Jūs norite, kad už du litu mūsų dailininkai paišytų natūralaus dydžio jūsų paveikslus.
Juk būtų daug maloniau, jei būtų už litą natūralaus didumo, gal tuomet jūs lietuvį pasirinktumėte, nes vengras už du litu paišo tik 30×40.
Mes, dailininkai, ne tokie, kaip tie vengrai, kurie per dieną kapą paveikslų nutapo.
Mažas patarimas:
Uždarykim meno mokyklą, išparduokim Čiurlionies kūrinius po 10 litų štuką ir parsigabenkim tą genijalų vengrą, o jis per metus nutapys ne tik mus visus, bet ir mūsų karves ir vištas, tuomet mes turėsim kuo pasidžiaugt ir pasididžiuot prieš kitus. (p. 16)
Kas tas vengras? Tarsi neabejotina, kad konkretus žmogus turimas omeny, o ne šiaip, tautos atstovas. Laiko turint, po 1932-ų laikraščių pasiknaisiojus, greičiausiai galima būtų rast, kas per paišantis vengras Lietuvon buvo atkakęs. Bet tatai būtų panašu į Millet nupaišytųjų darbą; XIX, gal XX pradžios, na, dar vidurio, bet ne XXI amžiaus užsiėmimas.

2017-03-27

(967) Vilniaus vaizdai, xxx: benamių pavasaris







Pamatęs šitą vaizdą šiandien per pietus šalia Meno mokyklos stotelės prisiminiau prieš keletą metų 15min.lt skaitytą ilgą rašinį apie benamį Vitą Joną Marcinkevičių; tiksliau – jo atsakymą į klausimą apie gyvenimo tikslą (radau, tiksli citata iš čia):
Savo gyvenimą Vitas leidžia vaikščiodamas po Vilniaus centrą, iš kurio niekada neišeina.
– Tai taip ir vaikštot visą dieną, be tikslo? – pabandau suprasti.
– Kaip be tikslo? Tikslas išgyventi.

2017-03-26

(966) Visiškai tarp kitko: keli mintigaliai (rašinių apie Leipzigo knygų mugę paraštėse)

vėl, kaip ir 2002-ais, „Lietuva: pasakojimas tęsiasi“
(1, bendresni) 2002-ais Lietuva kaip garbės viešnia dalyvavo Frankfurto knygų mugėj (skirtoj iš esmės leidėjams), dabar tokiu pačiu statusu – Leipzigo mugėj (daugiau skirtoj skaitytojams).
— „Susidomėjimas Lietuvos literatūra prieš šią mugę Vokietijos žiniasklaidoje buvo didelis.“ Prieš Frankfurto mugę buvo irgi nemažas. Dabar dėmesys „kur kas gilesnis“, anas buvęs mandagus, šitas tikresnis. Galbūt. Bet ar tai savaime reiškia, kad ta mūsų literatūra kuo nors ypatinga ar pasidarė ypatingesnė? Paprasčiausiai: vokiečių kultūros žurnalistai pareigingi ir gerai dirbantys, ir gerbiantys save bei savo skaitytojus, manyčiau. Štai ir visa paslaptis.
— Prieš 15 metų (nors pasirengimas vyko su komplikacijom) mugei vykstant ir dar kurį laiką po jos buvo kone visuotinai džiūgaujama: vokiečiai mus pagaliau pastebėjo! – Dabar vėl klausiam: „Ar Leipcigo knygų mugė gali tapti lietuvių literatūros pažinimo proveržiu?
Bet ar apskritai yra bent menkiausias pagrindas svarstyt apie kokius nors proveržius, kokius staigius pokyčius? Jokio. Taip, nepalyginamai didesnė tikimybė, kad lietuviškai parašytas kūrinys bus išverstas į vokiečių kalbą nei į anglų ar prancūzų. Vokiečiai ar austrai, manau, paprasčiausiai smalsesni nei britai, prancūzai ar amerikiečiai (pastariesiems ir savų rašytojų per daug; žinau žinau, apibendrintai sakyt negalima, visur visokių žmonių yra). O kad sulauktumėm och! ach!, t.y. tiražo, didesnio negu kokių 20 tūkstančių egz., – tikimybė beveik nulinė. O ir kam? Kad galėtumėm pasigirt pasididžiuot? – Digresija (Šiaurės Atėnuos buvo rašyta): 2007-ais Latvijoj labai labai populiarus, populiariausias lietuvių autoriaus kūrinys buvo Edmundo Katano (= Žyginto Kačanausko, 1964–2012) romanas Moterys ir meilužiai – Sievietes un mīļākie. Ir kas iš to? Leidybinė sėkmė, populiarumas, matuojamas parduotų egzempliorių skaičium, tiesiogiai niekaip nesusiję su kūrinio menine verte. Visiškai sutinku su Claudia Sinnig: „jei rimti kritikai, žurnalistai atkreipia dėmesį į knygą, nori sužinoti apie ją daugiau, tai galbūt yra svarbiau nei masinis susidomėjimas“ (tą „galbūt“ galbūt galima būtų ir išbraukti).
— Bet vis tiek: noris, kad būtų knygų, kurias skaito daug. Amžiaus pradžioj kaip apie ypatingos sėkmės sulaukusius kalbėta apie Jurgos Ivanauskaitės, Renatos Šerelytės, Vandos Juknaitės knygų vertimus; moterys prozininkės nušluostė nosį vyrams poetams; iš vyrų gal tik Jurgis Kunčinas, tuolaik dar gyvas ir puikiai kalbantis vokiškai, galėjo bent jau gretintis prie minėtųjų kolegių. Deja, Ivanauskaitė ir Kunčinas numirė, taip ir netapę vokiškai skaitančiųjų žvaigždėmis. – Cornelius Hellis, nors būdamas „šiek tiek pesimistas“, vis tiek apie paties išverstą ir šįmet išleistą Undinės Radzevičiūtės romaną Žuvys ir drakonaiFische und Drachen: „esu įsitikinęs, kad jis – pasaulinio lygio ir turėtų sulaukti sėkmės ne tik Lietuvoje“. Ir kaip neprisiminsi dar ir mūsų poezijos? Tikrai daug yra pasaulinio lygio; tik va ją, išverstą į vokiečių kalbą, teskaito, na, koks šimtas. Bet šimtas vokiškai skaitančių lietuvių poeziją žmonių, manyčiau, yra baisiai baisiai daug! [gana tų bendrojo pobūdžio svarstymų]
(2) Iš Linos Ever teksto „Leipcigo knygų mugėje lietuvių rašytojų naktiniai skaitymai vyko sausakimšoje salėje“:

Lietuvos literatūros nakties skaitymus baigė A. Škėmos „Baltos drobulės“ [Das weiße Leintuch] ir E. Ališankos eseistikos knygos „Risse“ pristatymai. Abi jas išvertusi vertėja Claudia Sinnig negailėjo pagyrų autoriams. A. Škėmos kūrinys jau iki šiol sulaukė labai teigiamų vertinimų svarbiausiuose Vokietijos leidiniuose ir net vadinamas šių metų knygų mugės atradimu.
Iš kultūros attachée VFR Ritos Valiukonytės pranešimo apie Škėmos romano pristatymą Berlyne:
Dėl įvairių konotacijų, mitologijos ir folkloro elementų prisodrintos kalbos romanas yra laikomas vienas sunkiausiai verčiamų kūrinių. Autorius tekste įpina lietuviškų sutartinių fragmentų, kurių skambesys, pasak vertėjos Claudios Sinnig, yra tiek pat svarbus, kiek ir pati kūrinio prasmė. Vertėja pabrėžė: „Nenorėdami prarasti savo ištakų Niujorke, Antanas Škėma, kaip ir Jonas Mekas, pasitelkdami lietuvių tautosakos ir mitologijos elementus, sukūrė naują modernistinį archajinį stilių. Šis literatūrinės raiškos būdas itin nustebino ir sužavėjo kritikus Vokietijoje, kur folkloro vartojimas kūryboje vis dar siejamas su nacionalistine propaganda“.
Leidėjas Sebastian Guggolz tikisi, kad A. Škėmos „Balta drobulė“ pagaliau pateks tarp žinomiausių dvidešimtojo šimtmečio klasikos kūrinių. „Vokietijos skaitytojams Antanas Škėma – tikras atradimas. Tokio balso čia dar nesame girdėję. Manau, kad šis romanas užpildo klasikinės modernios dvidešimtojo šimtmečio literatūros sampratą [?; užpildo spragą? praplečia sampratą?], atverdamas skaitytojams naują perspektyvą“. 
Manyčiau, tikrai vertėtų apžvelgt, ką vokiečiai jau prišnekėjo ir dar prišnekės (kol tai šiokia tokia naujiena) apie Škėmos romaną; ir mums patiems būtų gerai dar kartą įsitikint, kad į gerą kūrinį galima žvelgti iš įvairių taškų; ir tie požiūriai „galiojantys“ (kad ir mintis apie modernistinį archajinį stilių). Ims, tarkim, 15min.lt ir padarys tai, ko tikėtumeis ir kokio Litmenio?
------------------
(04-04) Der „litauische Camus“; (05-19) Gerhardo Gnaucko „Aš, absurdo žmogus“ ir Ulricho Rüdenauerio „Prašnek, keltuvininke, prašnek“; (09-05) Jocheno Schimmango „Įtempti fanatiko raumenys“; ...
(3) Audriaus Ožalo rašinys „Kaip [su] literatūros pagalba buvo kuriami mitai sovietinėje Lietuvoje ir Rytų Vokietijoje?“ (apie diskusiją „Chiffren, Mythen und Schweigen in sowjetlitauischer und DDR-Literatur“) baigiamas:
[...] T. Venclova [der Lyriker und Menschenrechtler, turėjęs (kaip vis primenama pristatant) engen Kontakten zu den Nobelpreisträgern Joseph Brodsky und Czeslaw Milosz] sakė, kad pokaryje buvo šiek tiek disidentinės literatūros, kurią rašė partizanai, lageriuose įkalinti žmonės, tačiau literatūrine prasme tai nėra labai vertingi kūriniai. Paklaustas, ar jis žino nors vieną stiprų literatūrinį tų laikų disidentinį kūrinį, jis atsakė: „Aš tokių nežinau.“ 
Matyt, tokiu akcentu ir baigės renginys. Na, jei jau toks žmogus nežino, pagalvočiau būdamas mugės renginio lankytojas, tai greičiausiai nieko verto žinot ir nebuvo. Kas ten beprisimins, ką prieš 15 metų Frankfurte kalbėjo Vytautas Landsbergis, irgi pasauly žinomas žmogus, apie Bronių Krivicką; ar kad Dalios Grinkevičiūtės atsiminimai ir į vokiečių kalbą išversti – Die Litauer an der Laptewsee (2002, bet: Hüttenfelde, leidėjas – Litauisches Gymnasium).
P.S. Grigorijaus Kanovičiaus romanų populiarumas Vokietijoj, domėjimasis Tomo Venclovos biografija ir eseistika (ir poezija, kaip papildomuoju dalyku) – kitų naratyvų dalis; knygų mugės, kuriose Lietuva – garbės viešnia, lemiamo vaidmens čia nevaidina.

P.P.S. (dėl juoko) Audriaus Ožalo klausimas – Corneliaus Hellio atsakymas:
– Kai žvelgiate į lietuvių literatūrą, ko, jūsų nuomone, pas mus labiausiai trūksta?
– Manau, kad trūksta lietuvių autorių parašytų detektyvų. Man pačiam šio žanro knygos visai neįdomios, tačiau žiūrint iš rinkos pusės, jei pateiktume gerą detektyvą iš Lietuvos, gal tai ir būtų įdomu. Tačiau bendro recepto, manau, nėra.
Ir aš manau, kad jei jau norim išgarsėt, turėtumėm imtis rašyt detektyvus.

2017-03-24

(965) Epizodai, xvii: „Tykus buvo vakarėlis“ 1944-ų vasarą tarp apkasų netoli Kelmės

(Pradėjau skaityt pernai išleistą Jono Juškaičio Trauktis atsišaudant – pokalbių su atsiminimų inkliuzais [atsakymas į klausimą dažnusyk virsta pasipasakojimu] ir įv. rašinių rinkinį.)
Juškaitis prisimena Paulių Širvį, pagyrusį už eilutę „tautos verkia dainomis“, – jo vertinimu, žmogų su įgimta inteligencija, sudaužytą kare ir girtuoklių padarytą girtuokliu; ir perpasakoja tokį epizodą:
1944 m. vasarą, atmintiną ir man, patraukus 16-ąją diviziją į apkasus kažkur anapus Kelmės, jo ironišku apibūdinimu, „išlaisvintojų politrukai įsakė dainuoti lietuviškai, kelti patriotinius jausmus prieš pavergėjus“. Kareiviams uždainavus „Tykus buvo vakarėlis [, skaisčiai švietė mėnesėlis etc.]“, iš visų vokiečių apkasų pasigirdo tos dainos tęsinys „O tokioj tamsioj naktelėj [bijo eiti per lieptelį etc.]“. „Įsivaizduok, – sako man Širvys, sausindamas akis atbula ranka, – taip ir dainavom per naktį. Lietuvis prieš lietuvį.“ (p. 38)
Pamatytum tokį epizodą kokiam filme, dar imtum ir pasakytum: dirbtina, pritempta; nors vis tiek – jautresniam akis drėkinantis epizodas.

2017-03-23

(964) Visiškai tarp kitko: apie eilėraštį iš sieninio kalendoriaus birželio 26 dienos lapelio

(Vis rankioju tekstus, susijusius su konkrečia diena; metai nesvarbu. Sumanymas, kurį vargu ar pavyks įgyvendint. Dar tik kokį šeštadalį ar net mažiau turiu (o reiktų 365-ių). Toks Dienynas būtų – kiekvienai dienai po istoriją; bet po tokią, kuri nebūtų nutrinta; sritis – aišku, kultūros istorija.)

Vileišių rūmų kiemas, 2017-03-23
Institute keletą metų vyko Sovietmečio seminarai. 2012-03-20 Jurgita Raškevičiūtė skaitė pranešimą „Janinos Degutytės poezijos recepcija sovietmečiu“; epigrafu pasirinko Antano Banaičio iš Ariogalos 1972-ais rašytą laišką:
Gerbiamoji Janina Degutyte,
eilėraščių nelabai mėgstu, labiau patinka man apsakymai. Bet šių metų birželio mėnesio 26 dienos kalendoriaus lapelyje perskaičiau Jūsų eilėraštį „Gimtoji kalba“ [ar reikėjo mokykloj išmokt atmintinai, ar savaime įstrigo? „Iš kopų šnabždesio su debesim ir prošvaistėm, / Iš marių virpulio ir ežerų nendrėtų, / Iš duonos kvapo ir miškų giesmės / Kalba gimtoji lūposna įdėta“ etc.], kurio minties ir žodžių prasmingumas pritrenkė mane iki širdies gelmių. Mums, lietuviams, šis eilėraštis neįkainojamas, aš nemoku žodžiais išreikšti jo brangumo. Tebūnie jis mums kaip kasdienė malda.
Ačiū už tokią brangią dovaną „Gimtoji kalba“.
Kas tas Antanas Banaitis? – aišku, labai įdomu būtų žinot. Nežinau, bent kol kas; „Lietuvos valsčių“ serijos monografija apie Ariogalą dar tik numatyta rengti.
— Taip, dar nėr dienos istorijos. Nors pats faktas – eilėraštis iš kalendoriaus lapelio, būtent šis eilėraštis, reakcija jį perskaičius, – kaip čia pasakius? – jau šis tas.
Kodėl atkreipiau į tatai dėmesį? Gal ir klystu, greičiausiai klystu manydamas, kad daugėja žmonių, kuriems atrodo: sovietmečiu tebuvo vienas vertas prisimint Poetas, ir gerumo, ir tautiškumo išmokęs, ir į Atgimimą atvedęs; o kiti tuolaik kūrę – „ir kt.“ teverti. Buvo Maironis, buvo Marcinkevičius, visa kita – nebent mėgstantiems meną menui. Ir dar: regis, nė vienas po karo laisvajam pasauly atsidūręs ir ten atsiskleidęs išties talentingas poetas nėr reiškęs tokios pagarbos okupuotoj Lietuvoj likusiam collegai, kaip Liūnė Sutema – pirmiausia Degutytei: „dvi moteris – J. Degutytę ir S. Nėrį turiu savo širdyje, jos man išskirtinės, vienintelės... Jeigu kam ir pavydėjau – tai joms ir dar Marcelijui Martinaičiui“ („Tegu kalba mano poezija“, kalbina Virginija Paplauskienė, Nemunas, 2008-05-22, p. 4).

2017-03-20

(963) Dėl juoko: jei Gyvenimo stebėtojo knygas būtų leidęs Antano Kniūkštos „Sakalas“

1973-12-04 Juozas Jasaitis užrašė Antano Kniūkštos atsiminimų apie „Sakalo“ leidyklą. Be kita ko leidėjas prisiminė, kokius honorarus jis mokėdavęs už originalius kūrinius:
„Sakalo“ honorarai autoriams buvo nusistovėję – už originalius dalykus mokėdavome 15% nuo brutto sumos. Pavyzdžiui, jei knygos tiražas buvo 3000 egz., knygos kaina 2 litai, tai nuo brutto 6000 litų autorius gaudavo 900 litų. Už premijuotas knygas mokėdavome 20–25%.
Aha, Gyvenimo stebėtojo visų trijų knygų tiražas vienodas – 2000 egz. Skaičiuojam remdamiesi leidyklos puslapy nurodoma kaina [ir taip, kaip patarė Inga, – teisingai, o ne kaip pamanė vg]:
  • Gyvenimo stebėtojo užrašai (2017) – 7 × 2000 × 0,15 = 2100 eurų;
  • Bronislovas ir imperatorius (2016) – 9 × 2000 × 0,15 = 2700 eurų;
  • Vilniaus plovas (2015) – 10 × 2000 × 0,15 = 3000 eurų.
Honoraras už tris knygas 7800 eurų (aišku, neatskaičius mokesčių). Beveik kalnas pinigų, jei su dabartiniais honorarais lyginsim?
Bet lyginimas tik spėjamas, nes dabar, regis, autorinėse sutartyse yra punktas, kad honoraro dydis – konfidenciali info.

2017-03-19

(962) Visiškai tarp kitko: apie „tai, ko nebebus“

atkreipęs Sony dėmesį mėgstamiausias TK kadras:
Laumėnai
Praeitą pirmadienį VDA „Titanike“; vos įėjus, kairėj; žiūriu – koks 10 nematyto leidinio egzempliorių. 370, nr. 52, 2017, kovas (nežinojau, kad toks leidžiamas; tiražas – 10 000 [oho!]). Vieną įsimečiau kuprinėn (nors ir per senas esu: leidėjai jį skiria „socialiai aktyviems 16–36 metų Vilniaus, Kauno ir Klaipėdos gyventojams“).
— Leidinio redaktorės Jurgitos Kviliūtės pokalbis su fotografu ir dizaineriu Tadu Kazakevičium „Tikslas – įamžinti Lietuvą, kokios jau nebebus“ (pretekstas – į vieną TK kuriamos serijos „Tai, ko nebebus / Soon to be Gone“ nuotrauką [žr. dešinėj] atkreipė dėmesį konkurso „Sony World Photography Awards“ rengėjai, visa serija atrinkta į „LensCulture Exposure Awards 2017“ finalą).
Paklaustas, kaip ėmė rastis minima serija (ir kodėl man noris vartot žodį ciklas?), Kazakevičius paaiškina, kad jį traukiąs lietuviškas kaimas, nes: „būtent provincijoje aš randu tai, ko, atrodo, visada ir ieškojau. Ten sulėtėja laikas, viskas kitaip.“
Toks atvadas iki atsakymo į klausimą „Kur ieškai inspiracijų: keliauji, skaitai knygas, žiūri filmus?“:
– Viskas susideda. Kas mane pažįsta, žino, kaip aistringai į viską pasineriu. Būtent toks beprotiškas pasinėrimas į Didžiosios depresijos apimtos Amerikos istoriją ir sukūrė mintį pasileisti per nykstančius kaimus. O kai randi, rodos, siūlo galą, tada ir prasideda viskas iš eilės: pradedi domėtis to laikmečio (ar bendrai srities) fotografija, tapyba, muzika, literatūra, kinu... Perskaitykite Johno Steinbecko „Rūstybės kekes“ ir tada, manau, mano kadruose įžiūrėsite kai kuriuos veikėjus iš šios knygos. Juk iš dalies aš ir teigiu, kad šiuo metu Lietuvoje vyksta panaši migracija kaip tuometės Vidurio Amerikos regionuose. O be anuomet dirbusių ir archyvą kūrusių fotografų tūlas amerikonas ir nežinotų, kaip jo šalis atrodė, kai žmonės tiesiog dirbo žemę. (p. 4)
Štai taip žmogus įsivaizduoja savo kūrybos kontekstą.
Bet jei interviu skaitytojui 36+ metų, jis ima ir pagalvoja: taip, jei esi vietinis, tau pranašu savam kaime nelemta tapt.
Žmogus atranda Ameriką tiesiogine ir perkeltine reikšme.
Tarsi nebūtų vėlyvuoju, postmelioraciniu sovietmečiu Juozo Apučio, Romualdo Granausko, Eugenijaus Ignatavičiaus ir kt. sukurtų novelių; tarsi nebūtų Algimanto Kunčiaus, Aleksandro Macijausko, Romualdo Požerskio ir kt. fotografų sukurtų nuotraukų ciklų. – Juk jų kūriniams irgi kuo puikiausiai tinka įvardas „tai, ko nebebus“.
Maniau, Rimaldo Vikšraičio fotografijos – jau paskutinis žodis apie Lietuvą; nebeištariamas, tik vaizdu užfiksuojamas žodis. Дальше некуда.
Pasirodo, klydau, – trūkt ar tik trukt už vadžių, ir vėl iš pradžių.

2017-03-18

(961) Ars memorativa: žemės menas

 

Šįmet jau vėl reikia apsispręst, kada atostogausim.
Prisiminiau 4 ar 5 dienas,
pernai liepos vidury praleistas Juodkrantėj.
Ir artefaktus, stovinčius pajūry.
Žemės menu vadintinus.
Iš Česlovą Lukenską buvau prisiminęs,
šito meno porūšio Lietuvoj pradininką.
bet nieko lietuviško nepaminėjo.)
Nežinau, nesiaiškinau, kas tuos daiktus Juodkrantėj kūrė;
ne autoriai svarbu.
Idėja svarbu – laikinumo idėja.
Kas atsiranda, tas ir pranyksta.
Stebėt entropiją, nyksmą, regis, prasmingiau
negu pretenzijas į amžinybę.
Žmoniškiau? – nežinau, kaip čia pasakius.

2017-03-16

(960) Dėl juoko: kas sieja dr. Basanavičių ir Algimantą Mackų?

[Visai įdomu skaityt pasipylusius rašinius (po to, kai MG Baltic pasiūlė milijoną) apie Vasario 16-osios akto paieškas. Vakar: Birutės Vyšniauskaitės „Ar 100-mečio proga pavyks iš Rusijos parsigabenti Vasario 16-osios aktą?“ — Aišku, ne. Nes Lietuvos ir Rusijos santykiai dabar tokie, kad tik špygos galima tikėtis. Vieno niekaip nesuprantu: ar žmonės su galvom apsimeta jų neturį, ar išties tiki tuo, ką šneka? Mūsų akys gali kiek nori krypt į Rusijos archyvus, užklausas gali rašyt Miknys, gali Linkevičius, gali Skvernelis, gali pati Grybauskaitė, atsakymas visiem bus tas pats: dokumentų, kurie jus domina, mūsų archyvas neturi. Net jei per collegas istorikus pavyktų sužinot, kad tame ar kitame archyve Aktas yr, vis tiek ofic. atsakymas būtų: nėr. Juk dar neužmiršom, kaip buvo sakoma, kad Maskvoj Molotovo–Ribbentropo pakto slaptųjų protokolų nėr? O prof. Zenono Butkaus pasvarstymai, esą gal vertėtų nuvažiuot į revoliucija vadinamo bolševikų perversmo 100-mečio minėjimą viliantis, kad bus „geranoriškiau“ atsiliepta į paieškas, labai švelniai tariant, – visiški niekai. Galima be muilo sulįst vienon vieton, bet iš to vis tiek nieko gero nebus. Tik išsišūdinsim. — Ieškot dabar yr prasmės tik Vokietijoj, o iš Rusijos archyvų, kaip esu juokavęs, nebent kas išvogtų. Bet tatai visiškai tarp kitko.]
– Kodėl toks įrašo pavadinimas?
Šyptelėjau žurnalistės sakinio vidury: „Vieni istorikai mano, kad tautos patriarchas Vasario 16-osios akto originalą ilgai slėpė savo namuose“ etc. — Neturėjo Basanavičius Vilniuj savo namų; grįžęs gyveno Niškovskio viešbuty, paskui LMD būstinėj Aušros Vartų gatvėj, dar kažkur, nuo 1920-ų iki mirties – Andriaus Domaševičiaus namuose. O ir kam vienišiui savi namai? Tarsi darbų ir rūpesčių stigtų.
Ir prisiminiau Algirdo Gustaičio užfiksuotą epizodą – iš pokalbio po Algimanto Mackaus pranešimo apie lietuvių poeziją 1964-12-07 Los Angeles Dailiųjų Menų Klube:
M[ilton] Stark [1925–1992, liet. lit-ros vertėjas į anglų kalbą]: „Man Lietuva yra miškai, ežerai. [...] Ponas Mackus turi dainuoti apie Lietuvą. Ar jūs savo poezijoj turite namus?“
A. Mackus: „Aš nuomoju butą“. (Ir mirtis nebus nugalėta, 1994, p. 572)
Nieko blogo apie savus namus nenorėjau pasakyt, nors kartais įvairių minčių kyla.

(959) Maironiana: tas Nežinomas asmuo žinomas

Prae scriptum. 2014-ais „Naujasis lankas“ išleido knygą, pristatančią „patį didžiausią ir unikaliausią Lietuvos literatūros ir kultūros istorijoje radinį“: Maironis, Pavasario balsai: 1920 metų leidimo maketo fotografinė kopija (rengėja ir įvadinio teksto autorė – Virginija Babonaitė).
Padėka pradedama: „Pirmieji padėkos žodžiai tariami Nežinomam asmeniui, išgelbėjusiam nuo pražūties ir išvežusiam Jono Mačiulio-Maironio rankraščius iš Lietuvos“ etc. (p. 5) Iš Pratarmės: „Nežinomas asmuo, suvokęs ‘Pavasario balsų’ V leidimo maketo reikšmę mūsų šalies kultūros istorijai bei Dainiaus asmeniui, išsivežė jį iš Lietuvos. Kartu buvo išvežta ir Maironio rankraštinė knyga – poema ‘Mūsų vargai’ (dabar tėvų pranciškonų nuosavybė).“ (p. 9) Iš Įvado:
Tyrinėdama šių rankraščių atsiradimo Amerikoje versijas galiu teigti, kad Nežinomas asmuo, suvokdamas jų neįkainojamą vertę ir svarbą Lietuvos kultūros istorijai, traukdamasis nuo antrosios sovietų okupacijos pasiėmęs išsivežė į Vakarus (leidinio rengėjos prielaida – iš Maironio namų). Stengdamasis išsaugoti rankraščius, tasai žmogus atnešė juos į „Darbininko“ spaustuvę Niujorke (pranciškonų teigimu, apie 1950 m.) ir atidavė t. Pranciškui Gedgaudui OFM. Šis perdavė juos istorikui t. Viktorui Gidžiūnui OFM, kuris tiek vienoje, tiek kitoje knygelėje įdėjo savo asmeninius antspaudėlius. Jis siekė, kad Maironio magiška žodžio galia pasitarnautų lietuvių savasties svetimoje žemėje išsaugojimui, todėl nusprendė „Pavasario balsų“ maketą perduoti Pauliui Jurkui ne tik saugoti, bet ir paskelbti. Šio leidinio rengėjai teko laimė susipažinti ir bendrauti su P. Jurkumi, žadėjusiu unikalųjį maketą perduoti MLLM. Deja, mirtis neleido jam to padaryti (užgeso 2004 m. balandžio 9 d.). Tik po kelerių metų pavyko prikalbinti jo dukrą Dainą leisti tėvo archyvinį rinkinį peržiūrėti ir dalį atsirinkti iš pradžių Bostone, o vėliau Niujorke (kur ir buvo surastas maketas). (p. 11–12)
Aidai, 1945-11-15, nr. 8, p. 8
To paties Maironio autografo atvaizdas
2014-ais išleistoje knygoje
Savaitgalį bekilnodamas popieryną stabtelėjau prie vienos išplėšos – Literatūros ir meno 1991-01-05 numerio p. 3/4; perlenkta taip, kad aišku: pasilikau dėl p. 4 skelbto Kazio Bradūno teksto „Maironiškasis įvadas: Iš autorinio rečitalio Maironio literatūros muziejuje, Kaune, 1990.IX.10“. Ši pastraipa paskatino įjungt galvą:
1945 metais, man redaguojant Miunchene kultūros žurnalą „Aidai“, spalio mėnesio pabaigoje vieną dieną užėjęs redakcijon Vilniaus universiteto studijų bičiulis Vytautas Saulius parodo man neįsivaizduojamą dalyką: jis turi visą glėbį autografinių Maironio rankraščių – nemažai eilėraščių ir poemos „Mūsų vargai“ rankraštinį originalą. Tada minėjom 60 metų sukaktį nuo pirmo Maironio eilėraščio pasirodymo „Aušroje“. Ta proga „Aiduos“ išspausdinom vieną Maironio eilėraščio rankraštinę faksimilę su tokia pastaba: „Neseniai redakcijai teko žvilgterti į pluoštą mūsų didžiojo dainiaus rankraščių. Paskirų eilėraščių ir visos ‘Mūsų Vargų’ poemos rankraščiai labai nuotykingu būdu yra atsiradę išeivijoje. Juos paskutinėm vokiečių okupacijos dienom vienas poezijos mylėtojas už pasakišką sumą nupirko Vilniuje iš lenkų. Lenkų rankose rankraščiai atsirado iš išplėštos privačios tilžiškių Jagomastų bibliotekos“ [1945-11-15, nr. 8(10), p. 8; be autografo nuotraukos, dar paskelbti eilėraščiai „Vakaras ant Keturių Kantonų ežero“ ir „Užmigo žemė“; puslapinė publikacija pavadinta „Gyvasis Maironis“]. Visą Jagomastų šeimą vokiečiai sušaudė Vilniuje [1941-08-23 Paneriuose]. Vytautas Saulius prieš kelerius metus [1987-08-04] mirė Čikagoje. Kur dabar yra minėti Maironio rankraščiai? O gal jie jau čia – Maironio literatūros muziejuje?
Jokios pastabos prie publikacijos nėr. Nieko daugiau nesigirdėjo apie Vytautą Saulių kaip Maironio rankraščių gelbėtoją. Tai, pamaniau, imsiu ir parašysiu el. laišką MLLM direktorei Aldonai Ruseckaitei. Perpasakojęs, ką Bradūnas muziejuj tuolaik kalbėjo, paklausiau, gal jau žinoma, kur tie Sauliaus turėti rankraščiai? — Susirašinėjusi su našle Sauliene, bet daugiausia dėl Mačernio Vizijų leidimo; o dėl Maironio, mananti, kad ten galėjęs būt tas rankraščiais apklijuotas, t.y. papildytas, 1913 metų Pavasario balsų leidimas, iš kurio buvo surinktas ir Enzio Jagomasto Tilžėj 1920-ais išleisdamas naujas PB leidimas.
Atsakiau, kad visai tikėtina (nes logiška), ir įsitikint nesunku – tereikia palygint „Nedaugel mūsų“ autografo nuotrauką, buvusią 1945-ų Aiduose, su to paties eilėraščio atvaizdu Virginijos Babonaitės parengtoj knygoj.  Taip, tas pats rankraštis.
Taigi: Nežinomas asmuo = Vytautas Saulius. Kaip tie rankraščiai (ir PB, ir Mūsų vargų) atsidūrė pas pranciškonus? Spėčiau, Saulius juos pardavė; o pinigus panaudojo leisdamas liuksusines Radausko ir Nykos eilėraščių knygas.

2017-03-13

(958) Pakeliui į darbą, vi: Šamaną ir Remį buvau prisiminęs

ovo 11-oji – aišku, nedaug kam, – ne tik nepriklausomybės atkūrimo diena, bet ir mirtadienis – Manto Gimžausko ir Remigijaus Audiejaičio; žuvo šokdami iš degančio bendrabučio 2007-ais. Po galais, jau 10 metų prašvilpė.
Užvakar pagalvojau: gerai prisimenu vieną MantoG eilėraštį, o kitų tik pabirus įvaizdžius. Eilėraštį „Už kapinių – sodai“, lyg ir per ramų tokiam kūrėjui, koks jis buvo. Bet be abejonių geros poezijos antologijon dėtiną.
anoj pusėj kapinių
sodai
ir tvenkiniai su vandeniu
skambančiu
anoj pusėj kapinių
žmonės
svetimi nesuprantami

anoj pusėj kapinių
gėlės
žiedais ultravioletiniais
dangstosi
anoj pusėj kapinių
bitės
jas mato sapnuodamos

o į sodus takelis
duobėtas
kur duobė – ten kryžius
ir datos
nėr ko kito norėti –
kapinės
anoj pusėj kapinių – sodai
P.S. Prieš keletą metų buvo sukurtas toks virtualus Manto Gimžausko muziejus, pristatantis jįjį ir kaip poetą, ir kaip scenaristą, ir kaip aktyvistą etc. (porą audioįrašų irgi daviau) – šamanas.lt; pamėginau užeit – nebeveikia. Pinigų už domeną sumokėt neatsirado? Kitos bėdos? Gaila būtų, jei viskas taip ir nugrimztų.

2017-03-11

(957) Visiškai tarp kitko: šis tas iš Salio Šemerio atsiminimų

— tekstai parengti visai padoriai (Dainius Elertas) —
— maketas ir šriftas malonūs akiai (Gedas Čiuzelis) —
egis, tik panorėk, tik užsuk į kokį internetinį knygyną – ir pirk ko širdis geidžia. O šituos Šemerio atsiminimus žvejot teko – per mugę radau (Muziejų asociacijos, jei neklystu, stende) ir nusipirkau. 16 eurų, bet tikrai negaila.
Salys Šemerys ir kaip asmuo, ir kaip kūrėjas turi šarmo. Iš smetansko Kauno tuoj po Gruodžio 17-osios perversmo persikėlė prie jūros, – argi Klaipėda ne geriausia vieta gyvent keturvėjininkui? — Prieš padovanojant knygą bibliotekai, šį tą noris užfiksuot. Ir sau, ir gal dar kam bus įdomu (aišku, jei visų atsiminimų nesirengiat skaityti).

(α) ką žmogus gali išvyst skęsdamas
Aš pradėjau save atsiminti nuo 4 metų, kai buvau pirmą kartą nuskendęs [Vilkaujoj]. Buvo taip. [...] mane paliko krante drabužių daboti ir liepė niekur nuo drabužių neiti. Greit man sėdėti prie drabužių nusibodo. Man atrodė, kad vandenyje turi būti daug įdomiau. Ir aš nuvėžlinau vandens link. Greitai įbridau į vandenį. Panėriau po vandeniu ir... man pasidarė labai smagu: atsidūriau lyg kokioje pasakų šalyje – mačiau tokias gražias pievas, su tokiom nuostabiom gėlėm. Taip, kaip kad vėliau jas prisiminiau, pamatęs M.K. Čiurlionio paveiksle „Rojus“... (p. 21)
Paračiurlioniana? Ką koks jungininkas pasakytų? Kas čia per archetipas? Gal kolektyvinės pasąmonės apraiška?

(β) ką tereikia pirkti
Mokytis pradėjau 1905 metais Vilkaviškio miesto pradžios mokykloje. [...] Kitas mokytojas buvo Draugelis, kuris buvo didelis ekonomistas. Jis sakydavo, kad reikia pirkti ne tai, ko reikia, bet tai, be ko negalima apsieiti. Jis buvo labai gulenbas [człowiek gołębiego serca – auksinės širdies žmogus] ir teisingas. (p. 27)
Tokia siekiamybė ir turėtų būt – pirkt tik tai, be ko negalima apsieiti. — Mokyt. Draugelis – greičiausiai Petras Draugelis (1849–1914).

(γ) 4 vėjai: ekspresionizmas vs futurizmas
Įvardas, aišku, esmės nekeičia, bet suvokimo būdą siūlo.
Kaip siūloma lt.wikipedijoj, „Keturi vėjai – avangardinės literatūros kūrėjų futuristų žurnalas“. – O Salys Šemerys save ir kitus keturvėjininkus laikė ekspresionistais:
Kaune susipažinau su Kaziu Binkiu. Jo įtakoje aš rašiau ekspresionistinius eilėraščius, ir čia prie mūs prisidėjo Petras Tarulis, Pranas Morkus. Pradėjome leisti „Keturis vėjus“. Paskui prie mūs prisijungė Tilvytis, Juozas Žengė, Tysliava. (p. 49)
Tuo laiku aš pritapau prie ekspresionizmo. Ekspresionistai maištavo prieš negatyvią, mašinizuotą, barbarišką kapitalistinę tikrovę. Šis „maištas“ buvo suvedamas į mėginimą sugriauti klasikines literatūros formas. (p. 50)
Mes skaitėme naujoviškas knygas ir moderniškus žurnalus, kaip: „L’Esprit Nouveau“, „Der Sturm“. Ir mes norėjome sumoderninti ir mūsų užsnūdusią, suprovincialėjusią literatūrą. Tik ne futurizmo kryptimi, kuri po Pirmo pasaulinio karo jau buvo atgyvena ir išėjusi iš mados. / [...]
Mus visus jungė naujausia mada – ekspresionizmas. Mes siekėme naujų išraiškos formų: širdies atvirumo, nuoširdumo, kilnumo, žmogiškumo, tiesos troškimo ir veržimosi į tiesumą. (p. 52)
Šemerio manymu, futurizmas 4 vėjams primetamas nepagrįstai:
Kuom „4 vėjai“ skiriasi nuo futurizmo?
Visų pirma futuristai šlovino karą. Marinetis „Futurizmo manifeste“ sakė: „Karas yra pasaulio higiena.“ Jo kūriniai buvo „Elektrinis karas“, „Himnas tepalui, tepusiam kulkosvaidį“.
Vėliau futurizmas vėl atgijo. Futuristai pasidarė fašistais. Musolinis ir Hitleris buvo didžiausi futurizmo stulpai.
Čekai, slovakai, lietuviai, latviai, estai buvo ekspresionistai, t.y. taikos šalininkai. / [...]
Futuristai garbino mašinas. [...] O „Keturi vėjai“ mašinų negarbino. [Na, Tysliava kertamąją yra pašlovinęs: „Ne taip kaip senovėje / Pjautuvo mėnesiu / Nuo lauko geltonus rugius nugenėdavo. / — Dvejetas arklių / Ir per kalną / Keturiais sparnais mašina. / Kaip drakonas, / Per dvi valandas / Viską nuryja“ etc.]
Futuristai aukštai statė greitį. [...] O „Keturi vėjai“ tokių reikalavimų neskelbė. [Vėl Tysliava – jis tokių svajonių turėjo, žavėjos aeroplanais: „Kaip žvirgždas į akį, / Krintu aš į tave, dangau. / Ar išsikeitei jau praeities dvylekį, / Lekiantis / žmogau!“]
Futuristai liaupsino sportą. [...] O „Keturi vėjai“ sporto neaukštino. [Bet Tysliava aukštino: „Sportininkų milijonai, / Trenkit kojomis į žemę! / Bus kitokia muzika, / Bus kitoki tonai, – / Lėksime į Marsą / Futbolo sparnais...“; Golo į ateitį (1931) autorius Vytautas Sirijos Gira prie keturvėjininkų nepriklausė.] (p. 54–55)
Va kaip keistai viskas pasisuka: iš aktingųjų 4 vėjų brolijos narių ar tik ne vienintelis Tysliava išties (pagal tris punktus iš keturių) vertas būtent futuristo kepurės?

(δ) apie Antaną Venclovą
Šemerio manymu (p. 115–116), Antanas Venclova buvęs bolševikinės sielos žmogus, iš seno garbinąs tarybinę santvarką; „nekruvinąją Lietuvos revoliuciją“ t.y. pirmąją sovietinę okupaciją, sutikęs entuziastingai, jam ir Petrui Cvirkai tai buvę laimingiausios dienos, jautęsi kaip devintam danguj. Buvęs labai atsargus: iš visur išeidavęs sausas ir sveikas; sugebėdavęs svetimomis rankomis žarijas žarstyti. Kaip rašytojas, likęs svetimas moderniam originalumui. Džiaugęsis, kad jo raštai verčiami į rusų, gruzinų, armėnų, baškirų kalbas; ir pykęs, kad vokiškame Lexicon der Weltliteratur (1966) nesąs paminėtas; buvęs jautrus tam, ką apie jį galvoja ir šneka. Porą paslaugų Šemeriui padaręs: parašęs rekomendaciją, ir jis galėjęs naudotis spec. fondu, kuriame radęs kai kuriuos per karą dingusius savo eilėraščius, taip pat pardavęs miniatiūrinę rašomąją mašinėlę „Corona“ už 300 rublių, „kas buvo beveik kaip dovana“.
Vertas perrašyt pasirodė epizodas, atskleidžiantis Venclovos ir Šemerio skirtingą požiūrį į praeinantį gyvenimą:
Kartą Vilniuje sutikęs mane Lenino prospekte ir pamatęs kitoje pusėje einantį jauną rašytoją, A. Venclova sako:
– Tai Justinas Marcinkevičius.
– Ar to karininko ir rašytojo Jono Marcinkevičiaus sūnus?
Pajutau, kad A. Venclova pavydžiai kalba ir žiūri į jauną, sveikata trykštantį, žydintį žmogų.
– Didelio čia daikto! Ir mes buvome jauni, – sakau.
– Buvom, bet nesame, – išgirdau kartėlį jo balse. (p. 116–117)
Šitą Šemerio atsiminimų gabaliuką skaitydamas prisiminiau Jono Aisčio rašinį „Trečiafrontininkų pūslė“, kuriame gretinami Antanas Venclova ir Kostas Korsakas (žr. DrgK, 1965-10-23).

(ε) apie Šemerį Tolimųjų Rytų laikrašty
Buriuotojai Salys Šemerys ir Stasys Marcinkevičius buvo daugiau negu pažįstami.
Kartą Šemerys išgirdęs skambutį atidaro duris, – Marcinkevičius bestovįs.
– Atvežiau staigmeną. Atspėk kokią.
Vėl milžinišką kriauklę? Ne. – Tai gal nuogų laukinių mergų nuotraukų? Ne. – O gal kokį pagonių dievų stabuką? Ne.
– Ugi štai ką! – ir išima iš kišeniaus laikraštį За высокие уловы. – Ale tik tu paskaityk ketvirtame puslapyje apačioje, – pamoko Marcinkevičius.
Šemerys buvo išsirašęs rusiškai, atsiminimų knygoj įdėtas parengėjo Dainiaus Elero vertimas lietuvių kalbon:
Eilės apie jūrą
Lietuviškos marinistinės literatūros istorijoje vėl atverstas naujas lapas. Šį kartą – poezija. Ilgą laiką nesireiškęs literatūroje vyresniosios kartos poetas Stasys Šemerys-Šmerauskas išleido eilėraščių rinkinį „Granata krūtinėj“ [1969], kuriame eilės apie jūrą sudaro atskirą skyrių „Jūros vėjas“. (cit. iš p. 123)
– Velniai rautų! Tikras siurprizas! O kur tas laikraštis išeina? – paklausęs Šemerys. Marcinkevičius liepęs pačiam pasižiūrėt. Pasižiūrėjęs: Kamčiatkos žuvies pramonės valdybos Tralinio ir refrižeratorinio laivyno partijos komitetų, Okeaninės žvejybos ir Kamčiatkos žvejybos laivyno organas buvo leidžiamas Kamčiatkos Petropavlovske.
„Tai buvo didžiausia dovana, kokią kada nors kas nors yra man įteikęs“ (p. 124). — Paminėjimas, svarbesnis negu kokiame Lexicon der Weltliteratur? O kodėl gi ne?

(ζ) Lietuvos burinis laivynas ir moterys
Esat ką nors girdėję apie Lietuvos moterų draugiją tautiniam laivynui remti [čia valdybos narių nuotrauka]? Nebuvau. Pasirodo, būtent moterys 1926 metais per Klaipėdos uosto muitinės surengtas varžytines už 9100 litų nupirko iš kontrabandininkų konfiskuotą burlaivį „Malaya“ ir atidavė naudotis Klaipėdos jūrų skautams; laivas buvo pavadintas „Budys“; plg. skautų pošūkį „Budėk!“ (p. 137)

(η) apie Rusijos Federacijos poetus
1968-ais buv. ekspresionisto Šemerio užsirašyta:
Vakar buvau susitikęs su Rusijos TFSR rašytojais. Įspūdis silpnas. Tie jų rašeivos atrodo kretinai. Gal išskyrus čiuvašų „Maironį“ ir dagistanietę „Salomėją“. Visi atkakusieji iš RTFSR atrodė nusidėvėję, nuvytę, nuplikę, nusigėrę bezdžiai. Jokio šviežumo, jokios jėgos ir galios netryško iš jų veidų, o tuo labiau iš jų skaitomų ir deklamuojamų kūrinių. Kai kurie susivėlę, susikuitę! Aš įsivaizdavau, kad Rusijos Federacijos rašytojai turi būti didvyriai, galingi sakalai! O čia?
Kimčiukai. Nubadėję, sulysę, net gaila pažiūrėti. Ir lietuviai tarybiniai rašytojai nėra kažin kas. Beveik panašūs į rusų. (p. 329)
Pradžioj pamaniau, kad gal per Poezijos pavasarį tas susitikimas vyko. Bet greičiausiai ne. Mėginau spėt: kas tas čiuvašų Maironis? Gal Genadijus Aigi? O gal ir ne. O Dagestano Nėris? – Perėjus 1968-ų Tarybinės Klaipėdos komplektą būtų galima išsiaiškint.

(θ) apie senatvę ir mirtį
Mirtis yra baisi ne dėl to, kad ji grasina, o dėl to, kad mirtis yra niekas. Taip ir senatvė mus baugina ne tuo, kad senatvėje mus apninka blogų jausmų valdžia, o tai, kad mumyse visiškai nebelieka jokių jausmų. (p. 351)
Taip Šemerys rašė būdamas aštuoniasdešimties. Dėl senatvės, dar nesijaučiu kompetentingas; o dėl mirties – tokios pat nuomonės.

2017-03-07

(956) Užparaštė, cxxix: apie Moniką Čalkauskaitę ir Bronių Krivicką

Biržiečių žodžio archyvo nuotr. —
Kur nebūtina landžiodamas, biržiety.lt radau buv. Medeikių vidurinės m-klos direktoriaus Petro Anciūno straipsnį apie mokytoją Moniką Čalkauskaitę (1922–2012). Viskas gražiai surašyta, visi darbai nuopelnai etc. Bet vienas dalykas nepaminėtas; nepaminėtas, nes autorius to ir nežinojo. Pagalvojau: reikia užfiksuot, nes greičiausiai niekas kitas to ir nebežino.
Kai apie 1989-us ėmiau domėtis Broniaus Krivicko ir Mamerto Indriliūno likimais ir jų kūryba, BrKr mokinys prof. Vytautas Kubilius perdavė kelis jam adresuotus laiškus. Vienas buvo Monikos Čalkauskaitės, rašytas 1989-06-24:
Gerbiamas Mokslininke,
man rodos, kad Bronių Krivicką paskutinį kartą buvau sutikusi 1945 m. Jis buvo užėjęs pas mane Medeikiuose. Prašė palydėti. Jo žuvimo vietos ir laiko nežinau. Vienas variantų, kad žuvo Panevėžio girioje, kitas, kad Latvijos miške. Turiu man asmeniškai rašytą Broniaus laišką. Be to, esame paslėpę jo dokumentus ir eilėraščių prie vienos sodybos. Melioratoriai sodybą nugriovė, žemę suarė. Orientyro neliko. Tikimybė surasti maža.
Toliau – keletas pastabų apie Krivickų šeimą. — Su mokyt. MČ buvau susitikęs Medeikiuos 1989-07-26 (paskaitinėjau užrašus). Laišką duosianti, jei domina, nieko ten baisaus nesą parašyta, tiesiog žmogus atsiskleidžia, bet nenorinti, kad viešai būtų įvardinta, kam tas laiškas rašytas. Turėjusi ir BrKr vertimų, nedaug, kas versta – neatsimenanti, norėjusi įdėt į laišką prof. VytK, bet neradusi. Dokumentai (diplomas tikrai buvęs) ir eilėraščiai sudėti buvę į stiklainį ir pakasti prie kryžiaus toj sodyboj, bet dabar juos rast – kaip jūroj varlę. (Dar apie Julių Šimkevičių pasakojo, jo eilėraščių turėjo, o Šimkevičiaus verstą Tagorės Sodininką apie 1971-us pasiskolinusi Aldona Žemaitytė ir negrąžinanti; „Aš kartais Sodininko vertimą kaip maldaknygę pasiskaitydavau.“ [Teko bendraut ir su Julium Šimkevičium, su Juozu Tumeliu buvom nuvažiavę Kaunan; jo eilėraščių publikacija buvo Sietyne.])
BrKr laišką, 1943-08-07 jai rašytą, paskolino, nusirašiau, grąžinau. Jis yra Broniaus Krivicko raštuose, p. 554–556, įvardinta: jaunystės draugei Monikai; paaiškinimuos: „Adresatės prašymu, pavardė nepateikiama. Rankraštis jos asmeniniame archyve.“ – Manau, dabar, jau beveik penketui metų po mokytojos mirties praėjus, šitai surašydamas, nuodėmės nedarau; jei kada vėl būtų leidžiami BrKr raštai, jau reiktų įrašyt ir laiško adresatės pavardę. — Kur mokytojos archyvas, nežinau. Gal „Sėlos“ muziejuj? Tokiu atveju, ir BrKr laiško originalas ten.
Kas įsiminė iš tų poros susitikimų? Akys; akys, į kurias kažkodėl noris žiūrėt.
P.S. Jei kas mokat, reiktų lt.wikipedijoj esančiam str. apie mokytoją įrašyti mirties datą. [Jau įrašyta.]

2017-03-04

(955) Tarp kitko: apie nežinomus teisuolius

Ketvirtadienį darbe perverčiau pakabinamo 2017/5777 metų kalendoriaus „Lietuvos piliečiai – pasaulio tautų teisuoliai“ – su Kaziu, Kristina ir mažuoju Liūtu Griniais viršely – lapą:
Ir buvo grįžę iš atminties pora epizodų, jau senokai skaitytų Solomono Abramovičiaus ir Jakovo Zilbergo parengtoj knygoj Išgelbėti bulvių maišuose: 50 Kauno geto vaikų istorijų (2014).
— Iš Gitos Germanaitės-Gordonaitės-Gerbaževskytės-Franses „Pasakojimo apie vieną mažą mergaitę ir tris jos motinas“:
Atėjus pavojingesniems laikams, kai vokiečiai ėmė krėsti Kauno namus, ieškodami paslėptų žydų vaikų, mano naujieji tėvai išsiuntė mane į kaimą pas gimines. Mano pusseserę Šeinalę per vieną tokią kratą surado. Visi to lietuvio slėpti vaikai buvo išvežti į gestapo pastatą ir paskui sušaudyti. Viena Rivkos Gordonienės draugė, dirbusi gestapo pastate, matė, kaip ten atvedė Šeinalę. Vaikus slėpęs lietuvis irgi buvo sušaudytas.
Mano teta Rivka išgyveno karą. [...] Vieną dieną teta Rivka pasirodė tarpduryje ir pasisakė esanti mano mama. Man ji tuomet atrodė visiškai svetima moteris, jai buvo sunku su manimi susikalbėti lietuviškai. Mano globėjai, auginę mane kaip savo vaiką, nesutiko su manimi atsisveikinti. O tetai Rivkai buvau vienintelė iš visos šeimos likusi giminaitė. Ji neteko motinos, dukters Šeinalės, vyro Pesacho, trijų brolių: mano tėvo Jonos, Beralės ir Moišelės ir brolienės Frumos – mano mamos. Teta Rivka buvo pasiryžusi mane atsiimti ir išauginti kaip tikrą dukterį. Ji grįžo, lydima giminaičio – uniformuoto aukšto rango sovietų karininko. Įvyko tikra drama. Nenorėjau su jais eiti, verkiau ir rėkiau, šaukė ir mano lietuvė mama, išsikvietė iš darbo savo vyrą. Teta ir karininkas mane jėga išplėšė iš mano tuometinės mamos glėbio. Ištempė mane į lauką, įgrūdo į mašiną ir išsivežė. [...] Tad teta Rivka vėl buvo mano mama iki pat savo mirties 2001-aisiais, kai buvo garbaus 89 metų amžiaus. Ji mane rūpestingai saugojo, tarsi bijodama, kad mus kažkas gali išskirti, – tuo galėčiau paaiškinti, kad ji nutraukė ryšius su mane įvaikinusia lietuvių šeima. [...] Galiu suprasti Rivkos baimes, bet žvelgdama į praeitį jaučiu nusivylimą ir tuštumą, kad nežinau net mane išgelbėjusių lietuvių vardų, jų likimų, neturėjau galimybės atsilyginti jiems meile, kurios jie tikrai buvo verti. Prisimenu, sykį jie atvyko į Vilnių manęs aplankyti ir papasakoti, kad persikrausto gyventi kažkur labai toli. Gali būti, jog jie buvo tremiami į Sibirą, o gal tokiu būdu norėjo man pasakyti, kad daugiau niekada nepasimatysim. (p. 450–451)
— Iš Rinos Zupavičiūtės-Kaplanaitės-Volbės prisiminimų „Apsimečiau nežinanti, kad ji nėra mano mama“:
Per Vaikų akciją buvau gete. [...] Labai greitai, gal net kitą dieną po akcijos Frida mane išnešė iš geto antrą kartą ir perdavė lenkei. Nežinau jos vardo, tačiau prisimenu, kad jos brolienė buvo vardu Vanda, o brolienės dukra – Janina. Kol pas ją buvau, mano vardas buvo Irutė Nešukaitytė (lenkų kalba tai reiškia „neieškokite manęs“). Antras mėginimas mane gelbėti iš geto taip pat nepraėjo sklandžiai. Kaimynas paskundė policijai, kad slepiama žydų mergaitė. Lietuvių policininkai atėjo apklausti, tačiau mano globėjai pavyko juos papirkti ir jie išėjo. Po daugelio metų nuvykau su vyru ieškoti tos moters, deja, jos namo neradome. (p. 457)
Tai tik pora epizodų, liudijančių, kad dalis žmonių, rizikavusių gyvybe ar net ją praradusių, gelbėdami kitų žmonių gyvybes, yra likę nežinomi. Slėpusių ne tik žydus, ir pabėgusius karo belaisvius, ir apskritai – savo elgesiu parodžiusių, koks turėtų būti žmogus.
Man labai prasmingas regis toks dalykas, kaip Nežinomo kareivio kapas.
Kaip būtų galima pagerbt Nežinomą teisuolį? Nežinau. Bet toks atminimo ženklas, esu įsitikinęs, būtų iš esmės prasmingas.

2017-03-02

(954) Visiškai tarp kitko: kaip Petkevičius Baltušį „išdavė“

Metų antram numery – dar vienas gabaliokas iš Juozo Baltušio Vietoj dienoraščio. Šįkart – 1983-ių vasario užrašai. Apie asmeninį vairuotoją ir mašiną iš Ministrų Tarybos garažo, apie vengriškus treningus ir kt., pirktus po blatu, – nieko naujo; bet ties vienu išnyrančiu su literatūra susijusiu epizodu gal ir vertėtų stabtelėt, tokią lyg išnašą surašyt.
— Iš to, kas Baltušio užsirašyta vasario 26, šeštadienį:
O dar smagu, kad šios dienos „Literatūroje ir mene“ paskelbti Janinos Bielinienės „Ar rašančiajam viskas galima“ ir Evaldo Matvieko „Su kuo suves likimas“. Abu – apie V. Petkevičiaus „Kasdieniškas legendas“ [„eseistinės apybraižas“ serijoj „Žmogus tarp žmonių“ 25 000 egz. tiražu išleido „Mintis“ 1982-ais]. Duoda stiprų atkirtį jo prasimanymams. Ypač tai pasakytina apie J. Bielinienės straipsnį. Perskaičiau ir nuoširdžiai pasidžiaugiau, kad neišsiunčiau į „instancijas“ savo surašyto atkirčio V. Petkevičiui, kitaip tariant, išvengiau nusileisti iki V. Petkevičiaus lygio ginčytis su juo. Esu jau tokių metų ir tokios padėties literatūroje, kad būtina susimąstyti dėl savo orumo, nesipiginti. Janinai Bielinienei, turbūt, parašysiu, padėkosiu. (p. 129; ne parašė, o paskambino kitądien)
Dėl ko gi Baltušis taip buvo supykęs, kad net ketino kreiptis į „instancijas“? Ne dėl to, ką Vytautas Petkevičius parašė jam skirtoj apybraižoj „Skaitytojams atiduotos vasaros“, o kitoj, Kaziui Borutai skirtoj, „Skaudi šviesa“, Baltušio pavardės neminėdamas:
Kazys Boruta iš VP knygos
(dailininkas Antanas Kubilius)
Mudviejų draugystė prasidėjo vieno literatūrinio vakaro metu. Kazys tada buvo gerai nusiteikęs ir skaitė iš tribūnos „Baltaragio malūno“ antram leidimui parašytą įžangą, protarpiais atidėdamas į šalį rankraštį ir svaidydamas aštroką humorą.
Staiga iš salės jį kažkas paklausė:
– O kur jūs, rašytojau, buvot iki užpraeitų metų?
– Vyteles pjoviau, – atsakė Kazys linksmai.
– Aš tamstos rimtai klausiu, – supyko literatūros mėgėjas.
– Aš irgi, – juokavo Boruta toliau. – Kadangi tais metais reikėjo versti ąžuolus, o aš su kažkokiomis rykštėmis užsižaidžiau, tai ir gavau atgalia ranka...
Žmonės ėmė juoktis.
– Tu tik pasiklausyk, ką tas senas kvailys šneka, – staiga sunerimo vakaro vedantysis.
– Man atrodo – nieko, – nuraminau aš jį.
Atrodė – viskas susitvarkė savaime. Užbaigęs Kazys prisėdo prie manęs ir paklausė:
– Na, kaip?
– Gerai. Velniškai patikai publikai.
– Šito aš mažiausiai laukiau, – atsakė jis, bet švietė kaip naujas variokas.
Tačiau pertraukos metu prie jo priėjo vedantysis ir pradėjo bartis.
– Aš tave vežiau kaip žmogų, respubliką norėjau parodyti, naują miestą, darbo žmonių rankom pastatytą, o tu?!..
– O aš ką? – išbalo Kazys.
– Eseriškų gabaliukų prisirinkęs... Juodini mūsų tikrovę.
Ir staiga rašytojas pratrūko:
– Ne tikrovę, tavo kvailą supratimą! Bet argi tokį filisterį apjuodinsi?..
Ir prasidėjo! To neaprašomo ir nepakartojamo, to niekur nepacituojamo disputo protrūkiuose Kazys šaukė:
Juozas Baltušis iš VP knygos
– Mačiau aš skysto mėšlo, bet tokio dar neteko!.. O tu ką juodini ir ką rašai? Tavo kaime tik durneliai samdiniai ir patologiškai gobšūs buožės. O Maironis iš kokio kaimo? O tu pats, o Vincas Kapsukas ir Kudirka?.. Visa nelaimė, kad tu meluoji ir pritempi faktus talentingai. Po šimto metų mūsų proanūkiai skaitys tuos tavo raštus ir šlykštėsis mūsų praeitim!..
Aš bandžiau juos sutaikyti, bet kur tau!.. Vyrai viską perkratė, pervertė nuo pat savo pažinties pradžios ir vėl viską pastatė ant kojų. Galiausiai Borutą užkabinęs rašytojas pradėjo trauktis:
– Tu, Kazy, jau atsilikai nuo gyvenimo ir todėl negali manęs suprasti.
– Pakartok! – pašoko Boruta. – Tai tu atsitvėrei nuo gyvenimo, o aš viriau pačiam jo katile! Su tokiu talentu ir vis po propernykščias apšilusias balutes taškais, šeškus gaudai! O tu šią dieną pajudink, teoretike dviejų klasių! – trenkė durimis ir išėjo, nelaukdamas vakaro pabaigos.
Po to nesmagaus įvykio mudu pasimatėm gana greit. Atvažiavęs į Vilnių, užėjau į „Jaunimo gretas“. Jų redaktorius mane sutiko gana šaltai:
– Kam tu šitaip padarei?
– Kaip? – nesupratau klausimo.
– Kam skundą rašei?
– Kokį?
– Ant Borutos.
– Ką tu?!. Iš proto eini, ar dar tik pradedi?
– Negražu taip.
– Aš pats suprantu, kas gražu ir negražu. Bet kas tau tokią nesąmonę pasakė?
– Koks tavo reikalas?.. Bet tu žinai, ką padarei? Po dienos kitos turi jo pensijos klausimą svarstyti.
– Arba tu pasakyk, arba aš nežinau ką padarysiu!
– Buvo čia atėjęs vakaro vedantysis, mes pasitarėm...
Supratęs, kad tai jau ne juokai, pasiėmiau iš redakcijos darbuotojų Kazio adresą, nuvažiavau į namus, paskambinau, tačiau, pravėręs duris, rašytojas žvilgtelėjo į mane tokiu baisiu žvilgsniu ir vėl jas užtrenkė prieš pat nosį.
Užbėgdamas įvykiams už akių, noriu pasakyti, kad mudu susitaikėm dar tą pačią dieną ir visą jo likusį gyvenimą tapom artimais bičiuliais, bet tas neužtarnautas, kupinas naikinančios neapykantos ir triuškinančios paniekos žvilgsnis mane degina ir šiandien.
Aš paskambinau antrą kartą, trečią, dešimtą... o prasivėrus durims, įkišau koją tarp jų ir pasakiau:
– Pirma išklausyk, o paskui kirsk galvą.
Mes kalbėjomės tarpduryje, kalbėjome koridoriuje, kambaryje, o paskui sutarę išvykom į miestą. Nuėjęs į atitinkamą įstaigą, aš tą skundą suradau. Po juo buvo susuktas man pažįstamas vedančiojo parašas, taip sakant, su pagarba ir komunistiniais palinkėjimais, o kiek žemiau – toks ir toks.
Išėjęs į gatvę, aš Kaziui viską kuo smulkiausiai papasakojau ir tarsi kuolu pritrenkiau.
– Pakartok, – paprašė jis.
Aš pakartojau.
Jis stovėjo suglumęs, nepaslankus ir sumenkęs, tarsi Kristus savo mokinio išduotas. Išsiėmęs nosinę, ilgai šluostėsi akinius, paskui akis. Jis negalėjo paeiti nė žingsnio: vis stovėjo ir žiūrėjo į mane apstulbęs, bejėgis, tartum iš sunkios ligos pakilęs kalvis, kuriam dabar ne tik nebepakelti kūjo, bet ir vaikščiot, ir šnekėt reikės mokytis iš naujo.
– Jūs, Kazy, be reikalo šitaip, – bandžiau nuraminti. – Tas žmogus įpratęs seilėmis taškytis... – Bet jis pakėlė į mane savo žemažiūres, beprasmes akis ir riktelėjo:
– Eik ir tu man iš po kojų po perkūnais!
Aš nuėjau. (p. 158–160)
Petkevičiaus tekste pakankamai užuominų (apie virstančius ąžuolus, šeškus ir kt.), kad bent šiek tiek literatūrą išmanantis žmogus suprastų: to vakaro vedantysis buvo Juozas Baltušis. Tą paliudijo collega Pranas V., tik tada buvę sunku suprast, apie kokį konkrečiai literatūros vakarą Petkevičius rašąs. Nesuprato arba apsimetė nesuprantanti ir „recenzentė“ Janina Bielinienė:
Nepaisoma istorinio principo ir apybraižoje „Skaudi šviesa“, kuri buvo paskelbta 1975 metų „Poezijos pavasario“ knygoje. Dabar ji žymiai papildyta, atnaujinta, „sueseinta“. Ar sužinome ką naujo apie K. Borutą po to, kai jau paskelbta V. Kubiliaus monografija, kurioje ne tik giliai išanalizuota K. Borutos kūryba, bet labai įtaigiai, su mokslininko kruopštumu ir menininko jautrumu atkurtas žmogaus ir kūrėjo paveikslas? V. Kubilius paseka kiekvienus K. Borutos gyvenimo metus, čia nėra baltų dėmių, nutylėjimų. V. Petkevičiaus apybraižai, kurioje įpinti ir kitų kūrėjų paveikslai, stinga įtikinamumo. Skaitai ir iš karto griebiesi tikrinti faktus. Randi, kad „Baltaragio malūno“ antrasis leidimas išėjo be jokios įžangos 1962 metais. Tad ką skaitė K. Boruta aname literatūros vakare ir apie kokius „užpraeitų metų“ išnykimus kalbama? Ar „užpraeitieji metai“ buvo 1946-ieji, kai poetas buvo areštuotas (o 1949 metais amnestuotas)? Tas biografijos faktas nėra nei slėptas, nei nutylėtas. Žinomas, kaip ir tai, kad 1948 metais Rašytojų sąjunga, jos partinė organizacija rašė raštą atitinkamoms instancijoms dėl K. Borutos amnestavimo. Sąjungai tuo metu vadovavo J. Šimkus, o partinės organizacijos sekretorius sunkiais pokario metais bent aštuonerius metus buvo J. Baltušis. Yra žinoma, kad 1949 m. liepos mėn. Rašytojų sąjungos valdybos posėdyje buvo nutarta komandiruoti K. Borutą į Prienų rajoną rinkti medžiagos apybraižai apie įsisteigusį kolūkį (tą apybraižą galima rasti K. Borutos raštų dešimtame tome).
Reikia pripažinti, kad K. Borutos paveikslas V. Petkevičiaus apybraižoje lieka taurus. Bet pasakotojo ir kitų čia veikiančių asmenų portretai ne itin delikatūs. Visų pirma pasakotojo vaidmuo kažkoks dvilypis. Kodėl gi jis, kovotojas už tiesą, tuoj po ano literatūros vakaro neišsiaiškino vedančiojo elgesio ir pozicijos? Tolesnė vaizduojamų įvykių grandinė rodo neįtikėtinai nekorektiškus tarpusavio santykius. Vienas pasakė, kitas atsakė, trečias parašė, ketvirtas raštą parodė – nei darbo etikos, nei savitarpio pagarbos ir santūrumo. Todėl ši apybraiža palieka nemalonų įspūdį, lyg būtų knaisiotasi po nešvarius baltinius, nežinia ko ieškant.
Boruta primintas ir paskutinėj recenzijos pastraipoj:
Pakankamai dokumentuotos visų istorinių asmenybių, kurias aprašo V. Petkevičius, biografijos. Ir vargu ar pateisinama laisva interpretacija, spėliojimai, mėginimai surikiuoti veiksmus ir žodžius pagal savaip įsivaizduojamą įvykių logiką. Ne kam kitam, o V. Petkevičiui K. Boruta prieš mirtį parašė tokius žodžius: „Tik nemanyk, kad rašančiam viskas galima“. (LM, 1983-02-26, p. 6–7)
Apsimetė ar išties Janina Bielinienė nieko nežinojo apie 1961-02-21 Naujojoj Akmenėj vykusį literatūros vakarą ir tuoj po jo Baltušio parašytą skundą LKP CK sekretoriui Niunkai? (Žr. Dalios Striogaitės str.; perpasakodamas Petkevičius su tais „užpraeitais metais“ išties pripainiojo, dešimt metų „pametė“.)
Ir Glavlito žmogus, skaitęs Petkevičiaus Kasdieniškų legendų korektūrą, nesusigaudė, apie ką rašoma? O knygą recenzavęs Petras Bražėnas? (Reiktų paklaust.)
Mano nuotrauka
deepart.io perpiešas Eriko Varno stilium (nuotr. Prano Vasiliausko)