(cc) (by:) —vg— [filologas (platesniąja prasme) ir batautojas]

2014-12-28

(705) Vilniaus vaizdai, xxvi

[Nebeplanavau nieko šįmet rašyt, bet va – taip jau išėjo.]

Kalėdų antra diena buvo kaip iš pageidavimų sąrašo: ir šalčio tiek, kiek reikia per tokias šventes, ir saulė šviečia.
Ir kaip neišlįsi pasivaikščiot?
Keturiese ėjom (dar draugės sesuo su vyru).
Tokį lyg ir ratą nusprendėm apsukt: per Karaliaus Mindaugo tiltą Katedros aikštėn; tada pakylam lig Rotušės aikštės; Vokiečių gatve link Šv. Kotrynos; tada Vilniaus gatve link Kudirkos aikštės; ir – per Žaliąjį tiltą – vėl Kalvarijų gatvė, kur ir pradėjom pasivaikščiojimą.
Pakeliui apžiūrėjom Literatų skersgatvio sienas (jau dvi); kas naujo – džiugu, bet va kad kažkas nulupo atminimo ženklą, skirtą Jonui Mekui, ir dar kelis, – l. liūdna.
Einant Vokiečių gatve, sakau: va šitam name gyveno Marcelijus Martinaitis, neseniai jojo archyvą perėmėm, čia ir Judita Vaičiūnaitė gyveno (jos rankraščiai, regis, Maironio muziejuj Kaune?), jos atminimui visai netoliese toks ažūrinis skėtis prie sienos Moniuškos skverely yra atsiradęs; parodysiu.
Už Šv. Kotrynos suku dešinėn, sakau, va toj skvero kišenėj bus.
O ten – tuščia. Ir net jokio ženklo, kad prie sienos kas nors būt buvę pritvirtinta.

Ar jau visai man kvankt? – Nagi prisimenu, savo akim mačiau, kaip 2011-ų rugpjūčio 4, pavėluotai minint poetės mirties (†2001-02-11) dešimtąsias metines, LRS pirmininkas Antanas A. Jonynas ir tuometis kultūros ministras Arūnas Gelūnas ne už virvelės timptelėjo atidengdami, o paprasčiausiai pasistiebę atidengė Henriko Orakausko (daugiausia jo darbų galima pamatyt Kupišky) skulptūrinę kompoziciją. Be minėtų dviejų, prisimenu, dar kalbėjo poetės bičiuliai Gražina Mareckaitė ir Marcelijus Martinaitis.
Posmas paimtas iš Vaičiūnaitės soneto (ciklas Vieninteliam miestui, V dalis, 1957):
Baltagalvei senai Kotrynai
aukštus bokštus apsnigo... Ji miega.
Kas pusnynuose taką pramynė?
Blizga mėlynos pėdos ant sniego...

tai ne autografo kopija; rašysenos stilizacija;
taip sakė tądien paklaustas A.A.J.







Tyli bokštai... Tik viesulas rausia
purų sniegą prie dunksančių sienų.
Vien tik vėjo giesmės aš klausausi:
ir atrodo, kad niekad nemirsiu –

prisiglausiu prie medžio kamieno
ir snieginėj vėtroj sutirpsiu.
      (Raštai[*], t. I, 2005, p. 21)
--------------------------------------
[*] Regis, tai pirmi ir kol kas vieninteliai lietuvių poeto/poetės Raštai, kurių pabaigoj, III tome, yra ne tik abėcėlinė eilėraščių rodyklė, bet ir kitų rodyklių: asmenvardžių, toponimų ir hidronimų; mitologijos ir literatūros personažų; jei kuo konkrečiai domiesi, nereik kaskart visko iš naujo skaityti; pvz., Šv. Kotrynos bažnyčia minima I, 21, 146, 172, 364, 475, 556, 557; II, 32, 83, 184, 230, 738; III, 258, 262, 276, 283, 290, 403–405.
[Išsamiau apie atidengimą čia; nuotraukos iš savo fototekos.]
Taigi, tikrai buvo – ir nebėr, jokia poezija neapsaugojo, kaip a.a. Marcelijus Martinaitis tada tikėjos. Ir nežinau, nei kada, nei kodėl nebeliko.
-----------------------------------------------
Paskambinau Benui J.; pasirodo: neliko prieš gerą pusmetį, nes vasarą kavinė toj skvero kišenėj statydavo lauko tualetus (kad iš gatvės pusės nesimatytų) ir apskritai ta vieta buvo virtusi šiukšlyno pakaitalu.
Kada ir kur Vaičiūnaitei skirtoji skulptūrinė kompozicija vėl bus pritvirtinta prie sienos, net visažinis Benas nežinojo.
Štai tokia kalėdinė istorija.

2014-12-24

(704) Paskutinis šių metų įrašas



Dar vieni metai galop.
Pažiūrinėjau, ką esu čia per tą laiką pribaksnojęs. Gal koks trečdalis įrašų šio to ir verti.
Dėkoju visiems skaičiusiems, o ypač komentavusiems (noris tų reakcijų, noris; negražu būtų meluot).

Šviesių švenčių!
Ir Ryszardo Krynickio „teisingas“ eilėraštis, išverstas RoRa:
Maniau, jog lavinu atmintį,
o tai ji daro su manim
ką nori.
Gyvėkim!

2014-12-23

(703) Tarp kitko: apie prozos poveikį, 1918

Esu užfiksavęs apie poezijos poveikį, šįkart – apie prozos.
Jonas [būsimasis] Aistis, pradėdamas rašinį „Vincas Krėvė – sodžiaus buities vaizduotojas“ (Naujoji Romuva, 1939, nr. 44), įpuola prisiminiman:
Aš dabar gerai neatsimenu, bet, rodos, 1918 metų rudenį tėvas parvežė Vilniaus kalendorių. Kadangi jame paveiksliukų, rodos, nebuvo, tai iš vakaro nieks į tą kalendorių nė nežiūrėjo. Išskyrus gal brolį, kuris pirma vienas sau, būdavo, knygas skaito, o jei randa, būdavo, tinkamą, tai ir visai šeimai balsu paskaitydavo. [...]
Rytojaus rytą su pirmaisiais gaidžiais tėvas mus prikėlė kultų, bet šalo, tai pabaigę vieną klojimą atėjome trobon šiltųsi. Ir šit brolis pradeda skaityti [Krėvės „Silkes“]. Skaito, skaito, ogi žiūriu, ypač pradėjus sapną, kad nė šis, nė tas nuo to skaitymo darosi – auga ašaros ir nors su joms ką nori daryk. Pažvelgiu į motiną – ta ne juokais ašaroja, o ir iš brolio balso jau per daug matyti, kad ir jis vos vos nusitramdo, gi tėvas pasakė: tai turbūt jau neisime daugiau šįryt kulti, ir užpūtė žibintą, kurį visą laiką laikė rankose. (p. 786)
Išties išties, liūdna ta mūsų klasikinė proza. (Galvoj sukirbėjo retorinis klausimas apie šiųdienius skaitytojus. Bet jis būtų nekorektiškas.)
P.S. Jei ne Baku, nebūt tokio Krėvės, kokį suvokiam. – „Kokia tu graži iš tolo!“

2014-12-20

(702) Miscellanea rerum, v

— užfiksuota 2014-ų antroj pusėj —

medaliukas 1861-08-06 manifestacijai Vilniuje atminti
(α) dėl žodžio
Vartinėdamas skaitinėdamas žiūrinėdamas pernai Lietuvos nacionalinio muziejaus išleistą 1863–1864 metų sukilimą Lietuvoje, vis kliuvau už medaliuko.
Tokį daiktą vadinu medalikėliu; žinau, kad tai lietuviškai sumažybintas lenkiškas medalik, bet vis tiek jis „tikriau“ skamba už medaliuką. – Škaplieriai juk irgi ne lietuviškai, bet prie jų, regis, nekimbama?

(β) netikėtas palyginimas
Teresė Mikeliūnaitė 1980-05-31 laiške bičiulei Danutei Krištopaitei apie nuovargį po dienos darbų:
... noris tik krist ir gulėti kaip numestam.
(γ) priešingas veiksmas
Dažnai pasakom ar parašom: ėmė ir įsikalė žmogus ką nors galvon. O priešingas veiksmas? Jonas Aistis:
Reikia mums išsikalti iš galvos mitas, kad mes esame tautiškai atsparūs. [...] Jei lietuviai visiškai neištautėjo, tai turime būti dėkingi iš dalies lietuvio nerangumui. („Tauta ir valstybė“, Santarvė, 1953, nr. 5, p. 12)
(δ) apie saulėlydžius
Teoriškai tarsi aišku: priklausomai nuo geografinės padėties, perėjimas iš dienos į naktį turi skirtis. O konkrečiai? Paulius Jurkus:
Čia, New Yorke, nėra tų birželio vakarų kaip Lietuvoje, kai ilgai ilgai švyti vakaris dangus ir sukelia ilgesį, atneša svajonę. Čia prieblanda trumpa, nes atskuba naktis, neleisdama žmogui nei svajoti, nei ilgėtis. – Toje prieblandoje suskambėjo telefonas ir atnešė žinią, kad šiandien, birželio 13, 1:30 v. popiet Washingtone mirė poetas Jonas Aistis... (Darbininkas, 1973-07-06)
(ε) tikęs įvardas
Yra poetų, yra eiliakalių. O per vidurį, toks neutralesnis? – Eiliarašys – taip save vadino Juozas Miliauskas-Miglovara, iki gyvenimo pabaigos griežtai laikęsis savųjų rašybos principų, net Vaižganto patarimų neklausęs (todėl ir neišėjo joks jo eilėraščių rinkinys nepriklausomoj Lietuvoj, tik 1928-ais pats Šiauliuos išsileido 11 puslapių studijėlę Viduklės krasztas). Toks jau buvo tas žemaitis bajoras Jozapas Miileuuskis.

(ζ) užfiksuotina žodžio reikšmė
Yra vartojama: žemininkai =/≈ tie, kurių eilėraščiai paskelbti antologijoj Žemė; lankininkai = aktyviai bendradarbiavę žurnale Literatūros lankai; trečiafrontininkai – susispietusieji apie žurnalą Trečias frontas; keturvėjininkai – apie Keturis vėjus.
Jonas Aistis, rašydamas in memoriam Juozui Tysliavai („Vietoj žemės žiupsnio“, Draugas, 1962-01-20, nr. 17, p. 3) ima ir pavartoja įvardą vėjininkai (platesnį negu keturvėjininkai).
Žodis vėjininkai turės būt fiksuotas LKŽ; nesinorėtų, kad tik viena reikšme: tie, kurie daro elektrą, pasitelkę vėją.

2014-12-18

(701) Tarp kitko: sugestija komparatyvistikos mėgėjams

amaniau: dabartinei jaunumenei anglų kalba tas, kas mums buvo rusų, tik nežinau, ar jie poeziją ta kalba skaito. Bet gal kas ims ir susigundys pagretint.
Jorūnė Jonikaitė (ar tik ne lietuvių kalbos istoriko Petro Joniko dukra?) straipsnely apie Joną Aistį (buvo išsp. Bostone ėjusio Keleivio angliškoj skilty; datos nežinau, LLTI BR F100 yra tik iškarpa):
I could compare him to many poets and discuss their styles and content. The only comparison I will make between Aistis and any other specific poet, however, is to say that his style, ideas and presentations are most like those of the English poet, A. E. Housman. I chose Housman as a comparison only to clarify the type of poetry involved.
Aistis, like Housman, is not a modern poet, but his metered flowing verses are just as passionate and as true as the unstructured and sometimes incomprehensible verse of tomorrow’s bitter poets.

2014-12-17

(700) Beveik dėl juoko: apie kūrybiškumą


neilgtrukus, po gero mėnesio,
bus išrinktas kūrybiškiausių 2014 metų knygų dvyliktukas
(įdomu, ar papuls Tomas Vaiseta su savo Paukščių miegu?
– jei dalyvaučiau svarstymuos, siūlyčiau, nors tik PK)
vasario vidury
(o tiksliau: prieš pat Vilniaus knygų mugę)
viena iš tų dvylikos bus nubalsuota esanti -iausių -iausia

----------------------
Paryžius, 2012-10-11
nekūrybiška | kūrybiška

2014-12-16

(699) Susieji – ir [pamanai: gal geriau nereikia], xx

Roma, piazza Benedetto Cairoli, 2014-03-21
– Geriausia pirmosios Lietuvos Respublikos leidykla (t.y. daugiausia išliekamąją vertę turinčių knygų išleidusi)?
– Be abejonės, Antano Kniūkštos „Sakalas“. (Dar labai vertas dėmesio Antano Vaičiulaičio tekstas „Lietuvos knygų sakalas Antanas Kniūkšta“, žr. DrgK, 1983-09-17.)
– Ar galėjo toks žmogus likt nepaskelbtas „tarybinės liaudies“ priešu?
– Vargu. Nepadėjo ir tai, kad Petras Cvirka tik „Sakalą“ pripažino. Kad pirmąją Juozo Baltušio knygą buvo išleidęs.
1944-ais išdangintas keturiolikai metų į Vorkutos lagerius. Kaunan grįžęs, sunkiai vertės, gyveno skurdžiai; juo, vienišu, rūpinos, kiek pajėgė, ir čia esantys (Dominykas Urbas, Vytautas Sirijos Gira ir kt.; Antanas Venclova mėgino išrūpint didesnę pensiją, deja, nesėkmingai), ir ten atsidūrę – siuntinius siųsdami (pvz., Jonas Aistis).
Sirijos Gira 1970-07-13 laiške Aisčiui:
Taurus tai žmogus, tas Kniūkšta, bet jau senas [tuoj 78-eri], ir sveikata – kaip seno žmogaus. Nors duok Dieve mums sulaukti jo amželio... [Sirijos Gira 85-erius perkopė, o Aistis mirė nesulaukęs 70-ies] Manau, po šimto metų susilauks savo paminklo kokiam skvere, nors jam ir bus vis tiek.
Ir visai nenorom prisiminiau vieną Romos skverą, kur nuo 1906-ų stovi Eugenio Maccagnanio sukurtas paminklas Kroatijoj gimusiam, Romoj mirusiam patriota e politico italiano Federicui Seismit-Dodai (1825–1893) su knyga rankoj. – Sėdėjau ant suolo tam skvere ir svarsčiau: tikriausiai labai italų pagarbos vertas asmuo buvo, bet – balandžiai negerbia italų nuomonės, kaip ir kitų humanoidų nuomonės negerbia; teisingai juos Gavelis iškeikė.
— Ir pamaniau: nereikia Antanui Kniūkštai paminklo kokiam skvere, nereikia, kad balandžiai ant galvos šiktų, bet va gatvė Kaune jo vardu tikrai pavadintina. Nėr tokios. (Net nustebau, kad nėr.)

(698) Visiškai tarp kitko: 1–2–3 (ne valsas)

išpažinau meilę triptikams; ji begalinė: Paryžius, 2012-10-16




2014-12-14

(697) Visiškai tarp kitko: ratas ir du dviračiu

— patinka triptikai, silpnybę jaučiu (trys – jau kompanija)

Roma, via degli Ibernesi, 2014-03-21
Roma, via Angelo Emo, 2014-03-22
Vilnius, šalia buv. Puškino skvero, 2014-03-26

2014-12-13

(696) Užparaštė, civ: apie suskliaustus komunistus

Literatūroj ir mene 1968-08-10 buvo išspausdintas poleminis Vytauto Kubiliaus straipsnis apie kritiką „Kokios perspektyvos?“
Kubiliaus tezė: literatūra per dešimtmetį labai smarkiai pasikeitusi ir jos nebegalima vertinti vakarykščiais matais, „nes jie nebeatitinka literatūros dabartinės būklės, šiandieninio rašytojų galvojimo būdo“. Užuot vertinusi,
[d]abartinė kritika užsiima tik literatūros proceso komentavimu. Visa, kas egzistuoja literatūroje, yra gerai. Viskas pripažįstama. Viskas pateisinama.
Ryškiausiai šitas komentatoriškas kritikos vaidmuo iškyla vertinant kūrinius, parašytus naujoviška forma. Tokie kūriniai ([Justino Marcinkevičiaus] „Siena“, [Alfonso Bieliausko] „Kauno romanas“) meniniu požiūriu visiškai net nevertinami, kaip dažnai lieka neįvertinti meniškai ir tradicinės formos kūriniai ([Gudaičio-Guzevičiaus] „Sąmokslas“). Kritikai tik komentuoja autoriaus sumanymą [...], tik visokiais būdais stengiasi išaiškinti tai, ką autorius norėjo pasakyti, o kaip jis tai pasakė, kokia šio kūrinio meninė vertė – tai paliekama spręsti vargšui skaitytojui. Novatoriškumas tapo savotišku tabu – kas juo prisidengia, darosi neliečiamas. Kritikas tiesiog bijo pasirodyti konservatoriumi ir urmu giria visa tai, kas kitoniška. Tokiu būdu yra išliaupsinami ne tik antraeiliai („Kauno romanas“) ar meniškai netobuli kūriniai (kai kurie E. Mieželaičio, M. Sluckio, J. Baltušio kūriniai), bet ir dezorientuojamas skaitytojas, o naujosioms mūsų literatūros kryptims daromas meškos patarnavimas.
Kriterijų stoka atveda kritiką į visišką nereiklumą. [...] Gana aštrus rašytojų pasiskirstymas į du meninius polius, įtempta tarpusavio kova, naudojantis visokiomis priemonėmis, kritiką pastatė į keblią padėtį, kur jai sunku buvo išlikti kaip objektyviai teisėjai. Pagaliau kiekvienas didesnis rašytojas pas mus paverčiamas savotiška valstybine socialistinės kultūros nuosavybe, apie jį susidaro neliečiamybės zona, kurios nedrįsta peržengti kritika. Ir taip iš kritikos lieka panegirika. (p. 4)
Na, tikrai gan aštriai viskas susakyta – ir apie tabu, ir apie neliečiamuosius.
Tiesioginio atkirčio teko luktelti.
1969-07-12 Literatūroj ir mene buvo paskelbtas propagandinio įkarščio kupinas rašytojų sąjungos pirmininko E.M. straipsnis „Istorinės pažangos vardan“ (pvz.: „Tarptautinis imperializmas pastaraisiais metais pasidarė zoologiškai agresyvus, reakcija suįžūlėjo. Ir todėl pasaulio komunistų forumo [vykusio 1969-06-05–17 Maskvoj] atkirtis reakcijai buvo padarytas pačiu laiku. Pasaulio komunistai ryžosi didžiajai humanistinei misijai: išsaugoti pažangią mintį, žmonijos intelektualinį progresą nuo dviejų kraštutinių pavojų – nuo dešiniojo puvimo proceso ir nuo ultrakairiojo vandalizmo. [...] Visų mūsų pareiga būti priešakinėje statybos linijoje, kur vyksta socialistinės nacijos ateities projektavimas“).
Straipsnio antroj daly apšnekėta ir lietuvių literatūra: proza išaugo, poezijos aistra neatvėso, bet kritikos žodis
kelia tam tikrą susirūpinimą. Išaugo kritikos profesinis lygis, bet susilpnėjo ir apsiniaukė miglomis vertinimo kriterijai. Ar ne per toli nuėjo kai kurie kritikai? Visai neseniai [matyt, baisiai supykdė didįjį novatorių M-tį tas Kubiliaus tekstas, jei, prieš beveik metus išspausdintas, jis vis dar atrodė kaip ką tik pasirodęs] A. Gudaičio-Guzevičiaus, J. Baltušio, M. Sluckio, A. Bieliausko ir kai kurių kitų komunistų rašytojų [= ir M-čio] pavardės vieno kritiko (V. Kubiliaus) straipsnyje jau buvo atsidūrusios skliaustuose, atseit, už literatūros ribų. Kritikas aiškiai davė suprasti, jog vedama lietuvių nacionalinės literatūros „gryninimo“ revizija ir norima apsivalyti nuo jai nepageidaujamo „svetimo elemento“. Žinoma, tuščios tai pastangos, pasakyčiau, donkichotiška kova su vėjo malūnais, nes kaip tiktai šie rašytojai yra tas pagrindinis lietuvių literatūros branduolys, apie kurį sukasi visas nedidelis mūsų literatūros kosmosas. Šios krypties kritika pazondavo dirvą, mėgindama pakeisti socialistinės krypties literatūros vėliavą kritinio realizmo vėliava. Ji net pamėgino vieną kitą talentingesnį rašytoją pastūmėti kritinio realizmo keliu. (p. 3)
Turint galvoj kontekstą, rimtas kaltinimas Vytautui Kubiliui mestas.
V.K. dienorašty (07-14):
Mieželaičio riaugėjimas pagiringas [...]. Tai plūdimasis ir paprasčiausias skandinimas. Bet dabar, dievui dėkui, aš stoviu kitoje ryšių sistemoje ir tas riaugėjimas manęs giliau nepaliečia: girdžiu iš žmogaus, kurio neįmanoma gerbti. Kas yra, kai tu iš arčiau prisilieti prie tų išpūstų figūrų, jauti jiems tik panieką.
Ateina galas Mieželaičio novat. programai. Ji išsėmė save iki galo. Ji negali nieko duoti literatūrai. Tik baroką, tik žodinį balastą. Nes atmeta naujų pažiūrų, naujų egzistencinių aspektų buvimą. [...]
Toji novatorių karta, kuri atėjo po 1956 m., nebedrįsta stoti jo [= literatūros proceso] priekin, o nori užspausti, užsmaugti, kad liktų fasade, kad liktų valdovai. Bet tai nuogi karaliai. (Dienoraščiai, 1945–1977, p. 357)
Vis dėlto: 1969 – ne 1959 ar juolab 1949. Tą pat liepą Kubilius apdovanotas respublikine premija (dab. nacionalinės atitikmuo tuolaik) – kaip vienas iš septynių pagrindinių Lietuvių literatūros istorijos IV tomo (Tarybinis laikotarpis, 1940–1967) autorių.
— Bumbt per galvą – prašom paskanaut pyragėlio.

2014-12-12

(695) Dėl juoko: vienas iš būdų grįžt Lietuvon

1956-ais Brooklyne buvo išleistas Antano Gustaičio humoristinių eilėraščių rinkinys Anapus teisybės.
„Sudiev, Europa, man linksma buvo“ paskutinis posmas:
Ir jei tėvynė vėl kada mane pamiltų,
Sugrįšiu Garliavon maiše salietros miltų.
Ten pabarstys manim rugelį ar tabaką
Ir rudenį supils į samagono baką,
Ir laisvės metai grįš, apsukę didį ratą, –
Ak, ir nugers mane į jūs visų sveikatą... (p. 38)

2014-12-11

(694) Deja: visiškas neišmanėlis pasijutau esąs


Kuo puikiausiai suprantu, kad atliekas reikia rūšiuot.
Viskas aišku.

Bet va ėmiau ir sutrikau: kaip čia su tais marškinėliais?
Negi tikrai arčiausiai kūno dabar dėviu plastmasę (tokie ryškiai mėlyni marškinėliai su užrašu: Poezijos pavasaris / Poetry Spring / 2014)???
Socialinėj reklamoj „melo“ tarsi neturėtų būt, tik teisybė, skatinanti elgtis vienaip ar kitaip.
Šiuo atveju – nesuvokiu „teisybės“:
Iš 5 perdirbtų plastikinių gėrimų butelių galima pagaminti XL dydžio marškinėlius
Gal kas galėtumėt apšviest?

2014-12-10

(693) Tarp kitko: spėjimas, iv

8:45   Pernai sakiau sau: viskas, daugiau nebespėliosiu, bet sunku susilaikyt.
Peržiūrėjęs kandidatų 12-tuką, spėju:
  • Regimantas Adomaitis (jei Banioniui ir Budraičiui pernai skyrė, negi paliks vienišą?),
  • Leopoldas Digrys (vargonų metonimija, bent mano galvoj),
  • Birutė Janina Grasilda Žilytė (na negi vėl nė vienos moters neįvertins? nebegali komisija sau to leist),
  • Grigorijus Kanovičius (labai džiaugčiaus, jei gautų; paskutinis litvakų prozos mohikanas),
  • Vytautas Miškinis (pernai spėjau, kad gaus),
  • Algirdas Šeškus (pernai spėjau, kad gaus).
14:05   Trys iš šešių; išties keista, kad nė vieno, susijusio su muzika.

2014-12-09

(692) Visiškai tarp kitko: apie gūdžią girią ir lapę

Карл у Клары украл кораллы, 
а Клара у Карла украла кларнет.
Если бы Карл не крал у Клары кораллы,
то Клара не крала бы у Карла кларнет.

enktadienį, 12-05, Rašytojų klube buvo pristatyta ketvirta Agnės Žagrakalytės knyga – Klara.
Žanro prancūziškas įvardas – bande dessinée – pradžioj trikdė, nes nieko neišmanau apie šiuolaikinę komiksų kultūrą; užstrigęs Anupro Dirvelės (Valstiečių laikraštis) ir Paršiuko Čiuko (Genys) lygmeny. – Štai ir atsirado proga ne tik rusišką greitakalbę prisimint, bet ir komiksais pasidomėt. Reikia žaidimo taisyklių bent pagrindinius dalykus žinot, jei ketini rungtynes stebėti (tarkim, kodėl tokia knygos kompozicija, – man tapo aišku).
Klara labai patiko; kalbinės raiškos spektras ypač platus, ir niekur nesijaučia falšo; kalbos vargonininkė ta Žagrakalytė; ir mintis yra (su[pa]prastindamas, aišku, fiksuoju): žmogus vis bėgi, bėgi manydamas, kad tik taip gali būt, kad esi bėgdamas nuo savęs, savo praeities; bet ateina laikas akistatai su tuo, ko negali, nepajėgi užmiršt, kad ir kaip to norėtum („Klara jau nebebijo. [...] Klara yra trigalvė drakonė su kulkosvaidžiu“); ir po to jau yra šansų, kad galėsi gyvenimą gyvent.
Tik nereikia šio kūrinio gretint su romanu Eigulio dukra (nesvarbu, kad ta pati „Tyto alba“ išleido); išties: skirias kaip diena ir naktis.
O va jei kas pamėgins rimtai pagretint su Visa tiesa apie Alisą Meler (2008), – tas gali ir šį tą atrast. Kad ir tą pačią lapę.

Dėl kito dalyko šio įrašo ėmiaus. Prieš vyksmą penktadienį Reda P.:
– Pamėgink ją pakalbint, kad ką papasakotų.
– Pamėginsiu.
Pamėginau. Ir šįkart kažkodėl labai aiškiai suvokiau tokio kalbinimo netikrumą, vaidybiškumą. Net truputį gėda pasidarė.
Žmogaus ko nors klaust padoru žiūrint į akis, ir išklausyt, ką jis atsako, dera, prancūziškai sakant, face à face, – o čia išeina nelyg koks „pokalbis“ el. laiškais žiūrovų akivaizdoj: tu tarsi klausi turėdamas galvoj rašytoją/publiką; išgirsti atsakymą, skirtą lyg ir tau/publikai; nevadintina tai pokalbiu; viešu paklausinėjimu ar dar kaip.

prieduras: apie piešinius-parašus

Yra specialistų, kurie žiūrėdami į parašą mėgina apibūdint žmogų.
O į parašą-piešinį?

← a.a. Jurgos Ivanauskaitės

Ivanauskaitės premijos laureatės Agnės Žagrakalytės →

2014-12-04

(691) Užparaštė, ciii: apie inicialus vietoj asmenvardžio

Kęstučiui K.; knygos Smulki kritikos rasa pristatymą 2012-05-03 prisimindamas,
už komplimentą (ŠA, 2004-06-12) dėkodamas ir –
sveikatos linkėdamas



onas Aistis yra rašęs apie Antano Venclovos atsiminimų knygą Jaunystės atradimas (1966), kurioj ir pats minimas.
Pirminiam recenzijos variante buvo pastraipa:
Kai kurios plonybės sunku besuprasti. Pavyzdžiui, kam kalbėdamas juokingus ir nemalonius dalykus apie dailininką Petrą Tarabildą [žr. p. 204–206], nevartoja jo vardo ir pavardės, o inicialus P.T., kai visiems aišku, apie ką kalbama.
Bet suprato. – Šios pastraipos nėra Draugo šeštadieniniam priede 1967-01-14 p. 3–4 išspausdintam recenzijos variante.
Nes jei būt likusi cituotoji pastraipa, tai būt buvęs nelyg įskundimas. – Venclovos atsiminimuos vardu ir pavarde įvardijami mirę, gyveną JAV arba apie kuriuos tik gerai. O P.T. buvo gyvas ir gyveno Vilniuj. – Ir buvo tas, kurio sukurtas Vytautas Perlojoj stovi iki šiol.
Komplikuotas tas recenzento darbas buvo.

P.S. Kai po beveik penkiasdešimties metų perskaitai: visiems aišku, apie ką kalbama, supranti: kokie mes nayvūs esam manydami, kad tai, kas mums aišku, aišku yra/bus ir kitiems.

(690) Rastinukai, xxxvi: nežinotas Čiurlionio aukštintojas

—  Akvilei G., dėkodamas už rimtą pagalbą

ežinojau, kad Čiurlioniu žavėjos Chaimas Nahmanas Bialikas (1873–1934).
Poetas ir vertėjas (ne tik Vakarų Europos literatūros klasikos, bet ir žydų liaudies dainų į hebrajų kalbą); naujosios hebrajų literatūros klasikas, kurio vardu pavadinta gatvė yra kiekvienam Izraelio mieste (pasak bičiulio Sergejaus K.).
Čia Bialiko biobibliografija angliškai, o štai ką apie jį galima perskaityt lietuviškai profesoriaus Nachmano Šapiros studijoj Naujosios žydų literatūros metmenys (1938):
Bjalikas labiausiai sukaupė savyje visą tikrą žydų tautos esmę, jos intelektualinį ir emocinį pasaulį, jos giliausius pojūčius ir paslėptus palinkimus, žodžiu, visą žydų dvasios savitumą ir visus jos etapus per ilgus istorijos laikotarpius. [...] Bjalikas poetiškai išaukštino giliausią žydų tautos esmę ir sparnuotais, galingais bei vaizdingais žodžiais iškerėjo visų laikų žydų pasaulius ir iškėlė juos į šių dienų naują žydų dvasios sintezę. To dėlei Bjalikas žydų tautai yra ne tik dainius. Žydų literatūros kritika [...] jau iš karto ėmė teigti, kad Bjalikas esąs pranašas. Ilgą laiką šis epitetas buvo labai prigijęs ir buvo net vyraujamas. Naujoji žydų kritika, teisybė, nebelinkusi palikti Bjalikui pranašo aureolės, bet vis dėlto toj nuomonėj yra daug charakteringos tiesos, tik žymiai perdėtos. (p. 40–41)
(Vytauto Landsbergio Visam Čiurliony Bialikas neminimas. Tad užfiksuoju, ką esu aptikęs susijusio su Č-niu; nesiplėsdamas.)
-------------------------------------------------------------------
Lietuvon Bialikas atvyko 1930-09-10 iš Karlsbado, kur gydėsi, hebrajų švietimo draugijos „Tarbut“ kvietimu.
Iš B-ko atsakymo į Lietuvos aido korespondento klausimą, kas paskatino jį čia atvažiuoti:
Žinau taip pat, kad manęs Lietuvoje laukia ypatingas dvasinis malonumas: tikiuos pamatyti Čiurlionies kūrinius originale. Esu matęs jo paveikslų reprodukcijas prieš 12–15 metų ir įspūdis galingas, neišdildomas liko mano sieloj. Tai dangiška muzika, lyriškiausia poezija ir muzika. Jo saulės sonata taip ir blizga saulėmis. Pamatyt originale šio genijaus kūrinius yra mano sielos troškimas. (LA, 1930-09-11, p. 6; parašas: G. Val.)
Paskutinę viešnagės dieną B-kas aplankė Čiurlionio galeriją, užtruko porą valandų; vedžiojo po galeriją Paulius Galaunė.
Poeto mintys, išsakytos 1930-09-14 prieš išvykstant iš Kauno; ne tik apie Čiurlionį:
Moišės Ceslerio sukurtas Bialiko biustas
(iš aukščiau matomo leidinio)
Pusvalandis su Bjaliku

Papirosas, tik ne portrete. Po Karlsbado kančių – Kauno kančios. Pas Respublikos Prezidentą. Karo muziejus. Genialus Čiurlionis. Lietuvių liaudies menas. Apie Kauną ir apie Kauno žydus


Prieš apleisdamas Kauną, garsus žydų poetas Ch. Bjalikas pozavo dailininkui Arbitblatui ir skulptoriui Cesleriui. Tuo momentu, kai menininkai dirbo savo darbą, „Sekmadienio“ korespondentas turėjo su poetu pasikalbėjimą.
– Duokit papirosą, ponai, taip bus lengviau kalbėti. Tik, ponas dailininke, piešk mane be papiroso, nes aš nenoriu padaryti nemalonumo gydytojams, kurie man uždraudė rūkyti. O kas bus, jei jie pamatys mano šį naują portretą ir mane rūkantį?!
Neseniai dėka gydytojams aš turėjau pergyventi Karlsbado kančias, o dabar savo geru noru pakliuvau į Kauno kančias. Žydų visuomenės man pareikšta pagarba ir meilė mane giliai sujaudino, šiek tiek, žinoma, ir prikankino. Mano metuose net ir tautiečių nuoširdumą jau sunku darosi pakelti.
Jums, sakote, įdomu yra išgirsti, kokius įspūdžius įgavau Lietuvoje?
Pirmiausia – man teko pažinti Respublikos Prezidentas, ir tas pasimatymas liks mano atminty: toks rimtas, giliai išsilavinęs, ramus ir pastovus žmogus yra tikrai vertas užimti savo aukštą vietą.
Antras ryškus įspūdis – jūsų Karo muziejus. Taip mokėti gerbti savo nepriklausomybę, kaip kad daro lietuviai, gali tiktai tauta, kuri yra verta tos nepriklausomybės.
O susižavėjau aš Kaune jūsų Čiurlioniu! Jo paveikslai man padarė neišdildomą įspūdį. Aš pažinojau to dailininko kūrinius iš reprodukcijų, bet kai pamačiau originaluose, aš įsitikinau, kad Čiurlionis yra ne tik originališkiausias ir didis poetas, mokėjęs savo vizijomis kurti neapsakomo grožio sapnus, bet kad jis yra tikras genijus! O koks stebėtinas tikrai geniališkas buvo Čiurlionies darbštumas!
Dar vienas dalykas atkreipė mano dėmesį – tai lietuvių liaudies menas. Iš tų primityvių [kūrinių] tiek daug galima pasisemti: tiek jie yra originalūs ir gilūs...
Aš kartais bandau iš žydų visuomenės spręsti apie tautą, kurioje jie gyvena. Kauno žydai nepasižymi sentimentališkumu, jie gal panašūs į šaltokus racionalistus, bet iš jų veikimo aš matau, kad juose verda veikimo norai ir dega progreso ugnis. Kas žino, gal žydai daug tų bruožų pasiskolino iš lietuvių. O kad Lietuvoje jaučiamas didelis progresas, liudija kad ir Kauno išsiplėtimas.
Tuomi pasikalbėjimas baigėsi. O už valandos, gausios minios palydėtas, p. Ch. Bjalikas išvyko į Berlyną, iš kur trauks į Palestiną. (Sekmadienis, 1930-09-21, p. 2; parašas: S.)
Čia tik šį tą užfiksavau iš Bialiko viešnagės Lietuvoj. Ją, be abejonės, daug išsamiau nušvietė žydų laikraščiai.
Beje, dar kartą B-kas buvo Lietuvoj, 1931-ų pabaigoj pervažiuodamas visą Europą. Būdamas Vilniuj, norėjęs prabilt į tautiečius per radiją hebrajiškai, bet nebuvę leista.
Prie šio įrašo kaip iliustracija, aišku, labai tiktų Neemijos Arbitblato piešinys; deja, neradau.
P.S. (12-08) Bet padėjo Akvilė G. – ir vėl skolingas tapau dedikaciją :)

2014-12-03

(689) Įsivaizduojamo pokalbio nuotrupa, xli

– Kiek daug gerų, tiesiog nuostabių žmonių esu sutikęs (tiesiogine ir perkeltine prasme) per savo gyvenimą!
– Na ir kas?
– Ir nežinau, kaip jiems tai – kad džiaugiuos/dėkingas – pasakyti.
– Pasitelk dedikacijas, papildydamas šalutiniu sakiniu. Geresnio varianto nesugalvoju.

2014-12-02

(688) Įsivaizduojamo pokalbio nuotrupa, xl

šalia Tito Flavijaus Vespasiano arkos, 2014-03-19
Reikia patikslint: pirmosios dvi frazės tikros:
Skype, 2014-11-19:
– Nenori katės? [„Orientalų katytė ieško naujų namučių ir mylinčių šeimininkų. Katytei 2 metai, sterilizuota. Yra baikštoka, todėl tiktų namai be gyvūnų ir mažų vaikų.“]
– Nenoriu, nors gal ir reiktų norėt.
-----------------------------------
– O kodėl reikėtų norėt?
– Todėl, kad katei tikriausiai tiktų: tušti namai.
– Tai ko nepaėmei?
– Katės nepasitinka grįžusių. Bent taip manau. 1 + 1 = 1.
Mano nuotrauka
deepart.io perpiešas Eriko Varno stilium (nuotr. Prano Vasiliausko)