(532) Tarp kitko: apie graždanką

Ne, ne ką nors norint sugėdinti ar pamoralizuoti siekiant randasi šitas įrašas. Tiesiog, man regis, mūsų, ypač mūsų vaikų, gimusių po Kovo 11-osios, istorinė atmintis baisiai striukėja. [Išimtys tik patvirtina tendenciją.]
Manau, kūrusieji Rimo Tumino спектаклю lauko reklamą, paprasčiausiai manė, kad žodį spektakliai užrašyt rusiškom raidėm bus cool. Iškart viskas aišku: tai Tumino spektakliai, režisuoti Rusijoj, ergo, jei jums patinka Tuminas ir suprantat rusiškai, tai galit/kviečiame nueit pasižiūrėti.
O kad užrašo спектакляй grafinis vaizdas gali kai kam sukelt papildomų, ir, tiesiai sakant, blogų asociacijų, – manau (ne: spėju), net į galvą jauniesiems [?] reklamos kūrėjams neatėjo.
Kasmet gegužės 7-ą minim Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dieną. Jau ir taip ilgas pavadinimas, bet aš būčiau už dar ilgesnį, kad tik taptų aišku, ką minim (jei minim), – Spaudos lotyniškais rašmenimis atgavimo etc. Nes niekas mums nebuvo uždraudęs rašyt lietuviškai, tik – lietuviškai lotyniškais rašmenimis: писать по-литовски никогда не запрещалось, бет буво галима рашити лиетувишкай тик Русу империёй вирауянчю раидину, таи ира кирилица.
Kitaip sakant, graždanka, – taip, t.y. ne lotynišku raidynu, rašytus lietuviškus tekstus katalikai lietuviai suvokė kaip stačiatikiškus ir iš esmės jų nepriėmė. Prof. Vaclovas Biržiška apie tai yra rašęs (labai apmaudu, kad šitoj ištraukoj daug likę rinktų).
Įsidrąsinus galima būtų vesti ir tokią paralelę: lotyniškų rašmenų draudimo laiku lietuviai laikėsi taip pat atspariai, kaip ir Antrojo pasaulinio karo laiku, kai jiems buvo liepta formuot SS legionus, na, bent vieną suformuoti. Išgraužkit.
Jei tokia paralelė susiklosto galvoj, galit suvokti, kaip perskaitomi спектакляй.
[Wisiszkai ne taip, kaip Basanawicziaus redagůta Auszra.]