šis tas apie šį tą

(cc) (by:) —vg— [filologas (platesniąja prasme) ir batautojas]

2020-01-17

(1221) Visiškai tarp kitko: dar iš pablūdinėjimų

Beveik prieš metus buvo įrašas, kurį parengė coll. Pranas V., – Tarp kitko: kelios nuotraukos iš Mokslo dienų. Vienas to įrašo gabaliukas – štai šitas (kas juodai – Prano, kas žaliai – mano):
 1938 metų nr. 2, p. 96 esančioje nuotraukoje Biržų gimnazijos literatūros būrelio surengto aštuonių gimnazijų literatūros ir muzikos vakaro svečiai su šeimininkais tarp 86 užfiksuotų personų turėtų būti ir tame vakare dalyvavę bei pirmaisiais smuikais griežę Pranė Aukštikalnytė, Vytautas Mačernis, Paulius Drevinis, Bronius Krivickas, Eugenijus Matuzevičius... („Št apie št“ leidėjas ir redaktorius galėtų paskirti kokią nors literatūrinę premijukę pirmajam, suradusiam nuotraukoje bent jau ką tik išvardintus autorius. Kad būtų lengviau ieškoti, informuojame, jog tame pačiame numeryje (p. 101–102) publikuojama minėto vakaro apžvalga „Literatūros ir muzikos paradas Biržuose“, atlikta K. Tymuko [spėčiau, Kosto Tymuko (1920–1982), tapusio inžinierium; dešinėj – jo nuotr., skelbta MDienose 1939, nr. 3, p. 155, kaip laimėjusio kunkursinio rašinio II premiją]). — [Vargu ar reikia žmones skatint akis gadinti: jei žvelgtumėm į nuotraukos originalą, būtų lengviau. Ką įžiūrėjau: Biržų literatūrininkų pirmininkas EugM, „savo eilėraščiais privertęs auditoriją susikaupti“, sėdi antroj eilėj antras iš dešinės; „visus linksmai nuteikusio savo novele“ BrKr plika galva šviečia viršutinėj eilėj maždaug per vidurį; ilgakasė Pranutė Aukštikalnytė – regis, trečioj eilėj VI iš dešinės; o VytM, „didingai prabilusio apie mirties paveikslą ir damą par excellence“, deja, akys neranda; renginys vyko net dvi dienas, gal kai kurie žemaičiai išvažiavo namo nesulaukę, kol bus fotografuojamasi? — Šito literatūros vakaro atspindys yra ir 1938-ų kovą išleistame Biržų gimnazijos literatūrininkų būrelio laikraštėlyje Literatas, nr. 1(4): p. 2 – Aukštikalnytės eilėraštis „Sugriuvus tėviškė“, p. 3 – Mačernio „Mirties Paveikslas“ (beje, tai, regis, vienintelė eilėraščio publikacija, rankraštis greičiausiai neišlikęs, nes knygoj Po ūkanotu nežinios dangum nurodyta, kad eilėraščio tekstas – būtent iš šio šapirografuoto leidinėlio.]
Pernai rudenį, kai įvairiaip buvau įsimaišęs į Broniaus Krivicko 100-mečio minėjimus, rytais pablūdinėdavau po internetą – o gal ką naujo pavyks rast? Juk nuo 1999-ų, kai išėjo BrKr Raštai, nebuvau rimčiau prie jo grįžęs. — Maironio lietuvių literatūros muziejaus interneto svetainėj, skyriuj „Įdomūs eksponatai“, jau senokai yra atsiradęs Albinos Protienės parengtas tekstelis apie Bronių Krivicką; iš jo sužinojau apie BrKr novelės „Žmonijos istorija“ rankraštį, kurį buvau pražiopsojęs rengdamas Raštus (paskelbtas ką tik išėjusiam Šiaurietiškų atsivėrimų š.m. antram numery); po tekstu maironiomuziejuj.lt – nuotraukų, kuriose yr ir BrKr, galerija; viena jų – būtent ta, kuri buvo ir Mokslo dienose 1938-ais (tenurodyta, kur BrKr). Bet tą nuotrauką, pasirodo, turi ne tik Maironio muziejus. Turi ir Biržų „Sėlos“ muziejus – įdėta europeanon.eu kaip... Biržų gimnazijos mišrus choras, vadovaujamas mokytojo Kazimiero Linkevičiaus (bet nurodytas fotografas: Boruchas Michelsonas). Yra ir trečia nuotrauka, priklausiusi tam renginy dalyvavusiam Pasvalio gimnazijos poetui, po karo ten mokytojavusiam Juliui Šimkevičiui, kurio fondas – Pasvalio Katiliškio bibliotekos Rankraštyne, nuotrauka paskelbta pasvalioj.lt – geriausios kokybės kopija, kokią radau internete. Galima įžiūrėt veidus; žr. apačioj (įdėjau vad. pradinio dydžio, kad nebereiktų didintis, norint patyrinėt). — Ir kilo kvailas noras įvardint kuo daugiau žmonių.


Pradžioj apie patį literatūros ir muzikos vakarą remiantis ne tik Mokslo dienų tame pat numery kaip nuotrauka buvusiu aprašu (p. 101–102), bet ir Ateity skelbtuoju (1937/38 m.m., vasaris, nr. 2(14), p. 607–608; kas iš Biržų gimnazistų literatų pasirašinėjo slapyvardžiu Klevelis, nežinau; jei reiktų spėt, gal Nina Klevickaitė?). Dalyvavusios gimnazijos (atstovų pasirodymo scenoj tvarka): Linkuvos, Mažeikių, Panevėžio mergaičių ir berniukų, Pasvalio, Šiaulių mergaičių, Telšių ir Biržų. Atvažiavo tik literatai, visą muzikinę programą atliko Biržų gimnazistai, parengti mokytojo Kazimiero Linkevičiaus. Renginys vyko dvi dienas: 1938 I 29 – pats vakaras-paradas, kaip tada mėgta sakyt, o kitądien, cituojant iš Ateities, „įvyko literatų susirinkimas, kuriame dalyvavo ir kalbėjo Ponas Inspektorius [= pirmąkart į Biržus atvykęs svečias iš Kauno – neseniai Švietimo ministerijoj gimnazijų inspektorium pradėjęs dirbti Juozas Rainys]. Be to, buvo pasidalyta įspūdžiais su svečiais, buvo dar paskaityta kūrybos. Po susirinkimo nusifotografavom.“ Taigi, nuotraukos vieta ir laikas: Biržų P.L.P. Antano Smetonos valstybinės gimnazijos aktų salė, 1938 I 30. Antrai dienai žemaičiai, regis, neliko, bent jau Vytauto Mačernio iš Telšių šitoj nuotraukoj tikrai nėr.
Kas kur dera pradėt nuo vyresniųjų, sėdinčių antroj eilėj. Iš kairės trečias – Pasvalio gimnazijos lituanistas Ignas Serapinas (†2002 IX 25), penktas – Biržų notaras, gimnazijos tėvų komiteto narys, pats rašęs eilėraščius Pranas Lembertas (tada: Lemberis), šeštas – inspektorius Rainys, septintas – šeimininkas, Biržų gimnazijos direktorius lotynistas Juozas Vosylius, aštuntas – Biržų gimnazijos muzikos mokytojas Linkevičius.
Gimnazistai. Tie, kuriuos norėjo rast coll. Pranas (Mačernio tikrai nėr): Pranė Aukštikalnytė iš Panevėžio – trečioj eilėj iš dešinės šešta, Paulius Drevinis – pirmoj eilėj iš dešinės trečias, Eugenijus Matuzevičius – antroj eilėj iš dešinės antras (jo simpatija Aniceta Alimaitė – penktoj eilėj iš kairės šešta), Bronius Krivickas – penktoj eilėj per vidurį, iš dešinės skaičiuojant, aštuntas. Ir dar pavardinsiu bent jau kai kuriuos išsiaiškintus: renginio aprašo Mokslo dienose autorius Kostas Tymukas – pačioj viršutinėj, jau šeštoj eilėj iš kairės antras; spėjama aprašo Ateity autorė Nina Klevickaitė-Klevelis – trečioj eilėj iš kairės septinta; aštunta – Biržų gimnazijos poetė Pranė (Pranciška) MatulytėJulius Šimkevičius iš Pasvalio gimnazijos, kuriam priklausė būtent šis nuotraukos atspaudas, – ketvirtoj eilėj per vidurį, su akiniais (jei gerai suskaičiavau, iš kairės dešimtas); šalia, Šimkevičiui iš dešinės (kitaip skaičiuojant: ketvirtoj eilėj iš kairės devintas) – Aleksas Šatas, irgi iš Pasvalio; Stasys Šneideris-Diemedis iš Panevėžio – netoli Krivicko, penktoj eilėj iš dešinės dešimtas, galvą pasukęs; — timptelkim vadeles; tik dar du žmones įvardinsiu: ketvirtoj eilėj iš dešinės trečias (lig nosies už nugaros stovinčiam) – būsimasis Vilniaus katedros klebonas Kazimieras Vasiliauskas; toj pačioj eilėj iš dešinės septintas (pakreipęs galvą, su akiniais) – Mamertas Indriliūnas, kurio 100-metis netrukus – sausio 28-ą.
— — nežinau, gal, jei turėtum žmogus tam laiko ir būtum užtektinai užsispyręs, gal net du trečdaliu šitoj nuotraukoj matomų žmonių galėtum įvardint. Bet kam to reikia? Šaukštai jau popiet: nuotraukos jau įdėtos į skirtingas vietas su skirtingais aprašais, nieks jokiais tikslinimais nebeužsiims. Pablūdinėjau, patyriau atpažinimo džiaugsmo, šį tą užfiksavau, ir gan.

2020-01-04

(1220) Visiškai tarp kitko: šis tas iš pablūdinėjimų


lūdinėjimai – taip vadinu tai, kuo kartais užsiimu. Dingt galvon pirmas žingsnis, ir leidies tolyn be jokio tikslo, be jokio plano.
Štai pavyzdys, iš pernai. Reikia pagooglint: bronius krivickas. — Ir radau powerpointu padarytą dalyką „Mačernis – mokinys ir studentas“. Radau todėl, kad prie vienos nuotraukos, to dalyko 13-tan puslapin įdėtos (žr. dešinėj), parašyta:
Literatūros vakaras Panevėžyje. B. Krivickas – paskutinėje eilėje trečias iš dešinės. V. Mačernis sėdi antroje eilėje iš kairės antras. Apie 1938 m.
Ne Krivickas tas jaunuolis, tik šiek tiek panašus, tikrai ne Bronius Krivickas. Bet tikrai šalia Mačernio, pirmas iš kairės, Paulius Drevinis; trečioj eilėj trečia iš kairės – Pranutė Aukštikalnytė, o pirmos eilės vidury – Kazimieras Vasiliauskas.
Dzingt: pala, ar nėr šitos nuotraukos Mačernio Po ūkanotu nežinios dangum? Yr, p. 451: būsimasis monsinjoras neįvardintas, bet nurodyta, kad paskutinėj eilėj antras iš kairės J. Stasiūnas. Jonas Stasiūnas, tas operos dainininkas? Pasirodo, taip. Tik ne antras, o trečias iš kairės. Radau jo šimtmečiui (gimęs 1919-ais) parengtą virtualią parodą, kurios vienam skyriuj pridėta nuotraukų iš mokslų Panevėžio gimnazijoj laiko. Antras iš kairės viršuj – Aleksandras Petkevičius, pirmas iš dešinės toj paskutinėj eilėj – Algirdas Kuzma. Aukštikalnytė, Stasiūnas, Petkevičius, Kuzma – Panevėžio gimnazijoj veikusios Julijono Lindės-Dobilo meno kuopos nariai; vienas iš kuopos globėjų buvo muzikos mokytojas Mykolas Karka, ir pakreipęs Stasiūną į dainininko kelią. O centre sėdintis kunigas – Alfonsas Sušinskas, globojęs Panevėžio ateitininkus; beje, baigęs Biržų gimnaziją.
Strykt: pernai buvo ir Pauliaus Drevinio šimtmetis; ta proga Biržų Jurgio Bielinio biblioteka išleido knygą Ieškok tik širdies..., kurioj jo poema Baltasis miestas ant Baltosios upės kranto, parašyta 1953–1954-ais Irkutsko srity, ir 1949–1956-ais iš tremties rašyti laiškai Teodorai Grudzinskaitei, su kuria kartu mokės Biržų gimnazijoj (paskui mokės Tauragėj, buvo tos gimnazijos Maironio meno kuopos pirmininkas, baigė gimnaziją Panevėžy); knygoj pabaigoj – bibliografija, o joj užfiksuota ir tokia pozicija:
Žemaičių moksleiviai pas aukštaičius: [Panevėžyje įvyko moksleivių dainos, muzikos ir literatūros vakaras, kuriame dalyvavo P. Drevinis] // Žemaičių prietelius. – 1938, bal. 27, p. 8.
Gerai, kad yr epaveldas. Štai tas straipsniukas 
Nežinau, gal dar ir per silpnas pagrindas, bet būčiau linkęs tą nuotrauką datuot 1939 IV 22 (Mačernis joj – bebaigiantis VIII klasę; plg. su jo nuotrauka pirmakursio, 1939-ų pabaigoj daryta). Jei su Alfa Sušinsku, tai gal čia tam vakare dalyvavę ateitininkai?
Op šonan: Umbračiūnas = Umbražiūnas ar Umbražūnas? (Kad Zigmas, tai aišku.) Kapočiaus enciklopedijoj Umbražiūnas; JAV lietuviuose (t. II, p. 402) – Umbražūnas (Umbrazunas), bet po nuotrauka Umbražiūnas. *1919 V 24 Sedoj, 1941–1944-ais studijavo VU Humanitarinių mokslų fakultete. Kada miręs? 2007 III 15.
Googlindamas zigmas umbražūnas radau jo tekstą, kuriame minimi Mačernis, Krivickas, Indriliūnas, Mykolaitis-Putinas, Motiejus Miškinis, – Draugas, d. II, 1974 X 26, p. 3, 4. Nebuvau iki tol skaitęs šitos apybraižos; porą gabalų perkeliu šitan įrašan su digresijom:
Rudens numirę lapai
Apybraiža apie neužbaigiamą kelionę

Ir vėl krinta rudens numirę lapai. Žvelgi į medžių viršūnes ir matai, kaip pajuodę debesys plaukia pavargusios saulės šviesoje, auksiniai, raudoni, bemirštantys lapai, plasnodami šiaurės vėjuje, driekiasi į mirties kilimą. Tiek daug numirusių lapų. Beveik visur juos vadina rudens lapais, bet prancūzai juos vadina – les feuilles mortes – numirę lapai. Ir man tas pavadinimas arčiau prie širdies. [Su taip besivadinančio Jacques’o Prévert’o eilėraščio žodžiais yra daina; lietuviškas dainos pavadinimas „Auksiniai lapai“; Prévert’ą į lietuvių kalbą vertė Neringa Abrutytė, reiktų pasižiūrėt, ar rinktinėj Puokštė = Le bouquet (1999) yr tas eilėraštis; ar Bronius Krivickas, rašydamas pirmąjį vieno gražiausių sonetų posmą: „Mano dienos nebūtin pasvirę. / Aš keliauju rudenio taku. / Ir gryniausio aukso vainiku / Mano kaktą puošia lapai mirę“ turėjo minty prancūzišką kontekstą? Vytautas Kubilius yr rašęs, kad ir nebūtis, la néant, lietuvių poezijon atkeliavusi iš ten, iš Baudelaire’o. Tomas Taškauskas neseniai gvildeno šitą sonetą ir eilėraštį „Rudenio lygumose“ (Metai, 2019, nr. 11), – bet apie galimą prancūzišką kontekstą nieko, nors verčia iš prancūzų; gal tai būtų pritempimas?]
Židinyje spragsi ugnis, ir beveik tamsiame kambaryje vos įžiūrime kits kito veidus. Gal ir geriau. Kiekvienas esame paskendę tolimose mintyse ir kone šnabždėdami pasakojame praeitin nuėjusių dienų prisiminimus, o, regis, tik vakar tai įvyko. [Pamėginau įsivaizduot, kas kartu su Umbražūnu galėtų sėdėt prie to židinio. Paulius Jurkus, Julija Švabaitė... – aišku, tik spėju; visai galimas variantas, kad vieno žmogaus atsiminimai išdalinti įsivaizduojamiems pašnekovams.] / [...]

– Man šis vakaras primena paskutinį vakarą tėvynėje,– pradėjo kitas.
Frontai jau braškėjo ir tik Žemaitija buvo dar lyg niekieno žemė. Visi laukėme stebuklo. Bet jo vis nebuvo.
Vieną vakarą Mažeikiai jau degė. Sunku buvo apsispręsti – trauktis ar nesitraukti? Iš visų pusių griaudė artilerija, miestas žioravo, dangus buvo pilnas „lempų“ ir lėktuvų ūžesio.
Bet kažkaip, net nė negalvodami, pajudėjome su apkrautu vežimu Sedos link. Mūsų namai ir nuogi medžiai soduose, vėjų blaškomi, lyg siaubu stūksojo ugnies ir liepsnų pašvaistėje. Mačiau, kaip motina su baime ir gailesčiu žvelgė į paliekamus trobesius, laukus, paliekamus vienišus gyvulius toje griausmingoje naktyje.
Ūmai viskas palengvėjo. Nieko nebebuvo gaila. Sudiev namai, sodai ir laukai, kur prabėgo jaunystė. Nors kalbėjome, kad netrukus sugrįšime, bet lyg jaučiau, kad tų namų daugiau aš jau nebematysiu, greičiausiai niekados.
Visą naktį švietė lėktuvų mėtomos „lempos“. Iš visų pusių nuolatos tarška kulkosvaidžiai, girdisi granatų sprogimai ir artilerija. Kelias pilnas besitraukiančių žmonių ir kariuomenės.
Auštant pasiekiame Sedą, kur jau radome daug vyrų, kasančių apkasus, jų tarpe kelis mokyklos draugus. Kalbamės valandėlę. Ką daryti? Likti ir lįsti į apkasus? Vyrai net švilpauja, savimi pasitikėdami.
Mūsų vežimas nurieda Grūstės link, o aš vis galvoju, ką daryti?
Nuovargis kamuoja, vos laikausi. Manau, nueisiu iki Grūstės pas gimines ir, kiek pailsėjęs, sugrįšiu.
– Iki pasimatymo, bičiuliai!.... – tariu, tvirtai tikėdamas, kad sugrįšiu. Bet iš tiesų širdyje jaučiu kartų nerimą, liūdesį ir jausmą, lyg būčiau pilnas panikos ir baimės. Skubiai pradedu žingsniuoti Grūstės link, kuri yra maždaug už kokių keturių kilometrų.
Jau pusiaukelėje prapliumpa artilerija, prasideda tikras pragaras, lyg pametę galvas, besitraukiantieji palieka vežimus, mantas ir lekia kas sau per laukus, per šlamančius, numirusius lapus.
Apkasuose pasilikę mokyklos draugai žuvo. Žuvo daug gerų vyrų. Žuvo prie savo namų jaunų dienų kaimynystės ir studijų draugas poetas Vytautas Mačernis. Su juo tik kelias dienas prieš mirtį kalbėjome apie jo „Vizijas“ ir astronomiją. Sakė, kad jį tiesiog jaudina erdvių, žvaigždynų ir šviesmečių begalybės. Po kelių dienų jis ir iškeliavo į tas erdves ir žvaigždynus.

– O, Dieve, kiek daug mūsiškių žuvo, – prabilo kitas. Pamenate Moniką Daunytę, poetę ir Vilniaus radijo pranešėją. Ji žuvo tą vakarą, kai bombardavo Mažeikius. O už metų kitų žuvo ir Mamertas Indriliūnas su Bronium Krivicku. Atsimenate, kaip Bronius svajojo pamatyti kada nors Kaliforniją? Kartą literatų susirinkime, Vilniaus universitete, jis skaitė novelinę apybraižą apie Kaliforniją, kurioje buvo tiek daug saulės, svyravo palmės Pacifico krantuose ir buvo žodžiuose taip daug žmogiškos šilimos ir meilės. Pabaigoje skaitymo net pats profesorius Putinas-Mykolaitis, kurį mes taip gerbėme ir visu nuoširdumu mylėjome, pasveikino Bronių. Bet Krivicko stiprybė buvo dramaturgija. Ir, jei ne ankstyva partizano mirtis, šiandien lietuvių literatūra turėtų pirmaeilį dramaturgą. [Jo dramos Pušis ant kalno teksto taip ir nepavyko rast. Kai nėr teksto, tai gali prisigalvot visokių dalykų. Prof. Vanda Zaborskaitė 1989-ais prisiminė, esą Balys Sruoga per Teatro seminarą kritikuodamas stebėjęsis, „kad toks jaunas žmogus parašęs tokią tradicinę dramą, kurioje esą tiek štampų, tiek konvencionalumo. Atsimenu, jis išjuokė sceną, rodos, finalinę, kurioje herojus žvelgia į tolumas, delnu prisidengęs akis (taip buvo pažymėta remarkoje)“ (Sietynas, nr. VII, p. 69). — Jei gerai prisimenu, tai vienintelė konkretybė, tas į tolumas žvelgiantis herojus, iš Pušies ant kalno (kitų atminty tebuvo likę, kad Sruoga Krivicko dramą sukritikavęs todėl, kad Krivickas Sruogos Kazimierą Sapiegą sukritikavęs). O galbūt Krivickas buvo prisiskaitęs Maeterlincko ar apie jo dramas, gal jam atrodė, kad vad. laukimo dramos modelis, statiškojo teatro samprata labiausiai tinka išreikšt tam, kaip jaučias žmogus? Juk ir apie Maeterlincko dramų personažus galim sakyt, kad jie shematiški, greičiau kokios pasaulėjautos atstovai, o ne konfliktiški, ieškantys individai; kažkokia fatališka jėga, stipresnė už žmogų, yra jo dramų pagrindinis veikėjas; personažai greičiau jau vadintini veikiamaisiais, o ne veikiančiaisiais. — Aišku, tai tik šiaip paspėliojimas.]
Mamerto Indriliūno stiprybė buvo literatūros nagrinėjimas ir mokslas. Šiandie be jokios abejonės turėtume didelį literatūros istoriką ir mokslininką. Prie nagrinėjamo dalyko jis prieidavo ne tik su giliu veikalo pažinimu ir mokslišku bei teoretišku pasiruošimu, bet ir su didele meile veikalui ir autoriui. Aš niekada nemačiau Mamerto supykusio, surizgusio [= suirzusio?] ir nekantraus. Tikriausiai jis ir žuvo pokario metų kovose su šypsena savo veide.
Anų metų tie literatūriniai susirinkimai būdavo lyg kokios šventės, toli gražu ne kokios formalios paskaitos. Į jas ateidavo ne tik Vilniaus universiteto humanitarai, bet ir iš kitų fakultetų, kuriems buvo įdomus ir mielas grožinis žodis. Profesoriaus Putino-Mykolaičio dalyvavimas tose literatūrinėse popietėse teikdavo joms orumo ir kone šventinės nuotaikos. Įsisiūbavus nuomonių pasikeitimams, profesorius viską kažkaip gražiai išlygindavo.
Mes taip pat labai gerbėme ir mylėjome Motiejų Miškinį. Ar tai buvo Gogolis, ar Dostojevskis, jis mums parodydavo šiuos milžinus ne vien tik kaip rašytojus, bet ir kaip gyvus žmones.
Kartą užklupome Motiejų Miškinį literatų mėgiamame „Žaliajame Štralyje“ prie Šv. Jono bažnyčios. Ir reikėjo tik trumpai klustelėti, o jisai mums ten dėstė beveik keturias valandas, kaip iš tikrųjų pažinti gerą literatūros mylėtoją. Aišku, daug yra ženklų, kurie daugiau ar mažiau tikrus mylėtojus parodo. Bet yra vienas ypatingas. O kas tas ypatingas? Tikras mylėtojas, girdi, daugelį eilėraščių, net ištisus romano puslapius išmoksta mintinai. Tad nenustebome, kad Motiejus Miškinis paskaitose ilgiausias citatas iš nagrinėjamo veikalo pildavo be knygos. Tik jis buvo per kuklus, kad pats girtųsi, o kalbos ėjo, jog Gogolio „Mirusias sielas“ jisai mokėjo visas perdėm mintinai.
– Dabar karo metas, ir daug kur nėra šviesos, pavyzdžiui, traukiniuose. Sėdžiu kur kampe ir mintyse „skaitau“ mano mėgiamus pasažus.
Nenuostabu, kad Motiejus Miškinis buvo meistriškas šedevrų vertėjas lietuvių kalbon.
Ir ne vien literatūriniai susirinkimai sutraukdavo tiek studentų ir šviesuolių net iš miesto. Plūsdavome būriais ir į Sruogos dramos seminarus, ir į daugelio pamiltas Karsavino, Sezemano ir daugelio kitų profesorių paskaitas. Jų gili išmintis ir tikras humaniškumas dar ir dabar mus tebešildo. / [...]

2019-12-31

(1219) Visiškai tarp kitko: Vilniaus Universitetas po 1943 III 17 – uždarytas, bet dirbantis

Aišku, nieko čia tokio, tiesiog – teiginio ir faktų sugretinimas. Faktų ir teiginio, kurie sustojo greta prieš trejetą mėnesių, kai rašiau Mamerto Indriliūno biogramą jo raštų viršelio atlankui. Užrašiau:
1938–1944 VDU ir VU studijavo lietuvių kalbą ir literatūrą.
Bet ar žmonės nepamanys, kad padariau klaidą nurodydamas metus? Juk visi žinom, kad vokiečiai 1943-iais Universitetą uždarė, net į VLE nereikia žiūrėt, kur aiškiai parašyta: „1943 03 17 Vilniaus universitetas uždarytas ir apiplėštas, universiteto rūmai tapo kareivinėmis ir karo ligoninėmis. 1944 SSRS kariuomenei vėl užėmus Vilnių universitetas atkurtas“. Bet kaip suprast „uždarytas“,
— jei Indriliūnas 1944-ų pradžioj laiko egzaminus? Iš laiškų namiškiams:
1944 II 29: Laikau po truputį egzaminus, bet ne taip greit eina, kaip anksčiau maniau. Tai profesorių nėra, tai vėl kokių kitų darbų atsiranda. Vis dėlto lig Velykų visa baigsiu.
1944 III 27: Buvau manęs pasilikti Vilniuj ir per šventes ir daug padirbėti. Bet tikriausiai prieš pat Velykas parvažiuosiu. Bijau, kad čia bus labai nuobodu. Su egzaminais turbūt baigsiu susitvarkyti, po švenčių liks parašyti darbas.
— jei VU HMF dekanas 1944-ų birželio pabaigoj pasirašo ant oficialaus blanko surašytą Pažymėjimą apie išlaikytus egzaminus? (žr. dešinėj; Maironio lietuvių literatūros muziejuj tas pažymėjimas saugomas)
— Iš kito šaltinio faktai. LLTI bibliotekos rankraštyne, Vinco Mykolaičio-Putino fonde yra jo kišeninis kalendorėlis 1944 metams („Raidės“ išleistas*; kadangi turėjo ir savo knygrišyklą, tai drobelės viršely net inicialai V M įspausti). Pradžioj, kur sužymėtos svarbiosios datos, Kovas / 17: Univers. užd., bet prof. Mykolaičio įrašai prieštarauja tam teiginiui:
Sausio 15: baig[ėsi] pask[aitos] / iki 27 egz[aminai]
Sausio 23: Žiemos atostogos nuo I.23 iki II.10. Semestro pabaiga.
Vasario 10: Pavasario sem. pradžia. Semestras ligi birželio 30. Rudens sem. nuo rugsėjo 1 d. iki sausio 24 d.
Kalendorėlio pabaigoj ant kitokio – gelsvo popieriaus, kaip priedas, pateikti Vilniaus įstaigų telefonai; tarp įstaigų – ir VU. — Paminėta faktų; mano supratimu, prieštaraujančių teiginiui, kad 1943-ių pavasarį VU buvo uždarytas. Taip, naujų studentų nepriiminėjo, diplomus išduodavo atgaline data, tačiau universitetas toliau dirbo. Gal ko ir nesuprantu, bet dabar įprastas vartot žodžių junginys „buvo uždarytas“ vis dėlto netikslus, klaidinantis. Kaip reiktų sakyt/rašyt, kad būtų tikslu? Nesugalvoju.
-------------------------------------
* Apie „Raidės“ spaustuvę jau cituotoj VLE: „1940 nacionalizuota. Po II pasaulinio karo spaustuvė buvo išplėsta [etc.]“. Jei klystu, kas nors pataisys, bet iš to, kas parašyta, tenka daryt išvadą: vokietmečiu spaustuvė neveikė. O išties veikė – ir ne tik tą kišeninį kalendorėlį išleido; trys sakiniai iš Jekaterinos Kosakovskajos baigiamojo magistro darbo Knygų leidyba Lietuvoje nacių okupacijos metais (2011, yra pdf internete): „[‘Raidėje’] išspausdinti tokie tuo metu reikšmingi lietuviams leidiniai, kaip lietuvių–vokiečių ir vokiečių–lietuvių žodynai, pasikalbėjimo knygelės, įvairaus pobūdžio vadovėliai, kiti spaudiniai. Spausdinamos tiek mažos brošiūros, kurių apimtis buvo šeši puslapiai, tiek dideli romanai ar mokslinės monografijos, kurių puslapių skaičius viršijo 400. Bendras pagamintų knygų skaičius viršijo 78 pavadinimus“ (p. 44). Dauguma spausdinta Kaune, dalis – 1939-ais įkurtam leidyklos Vilniaus skyriuj. Beje: nežinau kaip Kaune, bet Vilniuj ši spaustuvė dirbo dar vieną gerą darbą: išduodavo (fiktyvius) darbo pažymėjimus, kad tokie „uždaryto“ Universiteto studentai kaip Mamertas Indriliūnas galėtų ramiai vaikščiot po miestą nebijodami būt sučiupti ir išvežti darbams Vokietijon.

2019-12-30

(1218) Epizodai, xxxvi: du lagerio sodininku

(Prieš gerą mėnesį ėmiau ir perskaičiau kalbininko, keletą metų praleidusio lageriuos Vytenio Grabausko (1934–2016) visus keturis eilėraščių rinkinius. Neketinau skaityt, taip susiklostė. Meluočiau sakydamas, kad ten kokių didelių poetinių vertybių radau. Kiek žmogus to poetinio talento turi – tiek turi, aukščiau bambos neiššoksi; kitas dalykas pasirodė vertingesnis – rašančiojo laisvai ir atvirai reiškiamas požiūris visai nebloga poetine forma; suprantu, dabarties akimis žvelgiant, anokia čia vertybė, juk žodžio laisvė – pamatinė žmogaus teisė; bet turint omeny laiką, kada nemaža dalis Grabausko eilėraščių rašyta, tai vis dėlto vertybė. „Koksai esu, toksai, matyt, ir būsiu, / Kol vieną sykį plyš širdis per pusę, / Ir eisiu ten, kur eiti man užginta, / Aš – laisvas, išdidus, neprijaukintas!“ – 1964-ais parašyto eilėraščio paskutinis posmas. Grabausko „Rekviem Prahos pavasariui“ buvo įdėtas kaip motto į Algio Mikšos parengtą knygą Lauk, okupantai!: sovietinė karinė invazija į Čekoslovakiją 1968 metais lietuvių dalyvių akimis (1999); eilėraštį, skirtą Vengrijos sukilimui, įdėjau kaip komentarą-papildą prie 1053-io įrašo. Literatūros istorikai yr surankioję iš XIX amžiaus net ir beveik visai meninės vertės neturinčius lietuviškus paeiliavimus tik todėl, kad jie buvo lietuviški; laisvas žodis okupacijos laiku irgi turi papildomą vertę, kūrėjo nuostatos nulemtą. Sovietmečiu rašyti Grabausko eilėraščiai sudėti 1993-iais išleistam rinkiny Žalioji atminties rūta; kituos – jau Lietuvai atgavus nepriklausomybę sukurtieji.)
Paskutiniam, 2007-ais išleistam, Grabausko eilėraščių rinkiny Gyvenimo kryžkelė yra toks tekstas:
Lagerio sodininkas
53-iaisiais praėjusio šimtmečio metais,
Kai generalisimas snaudė balzamu preparuotas,
14-am Mordovijos lagerių punkte
Žydėjo gėlynai ir puošybiniai krūmai
Vadinamajam sode, atokiau nuo barakų,
Kurį užveisė Lietuvos eksministras Tonkūnas
Šito lagerio dievo Borodulino liepiamas
(Juk turi kažkur ir kaliniai atsipūsti,
Gal grožybės išdirbio normas įvykdyt įkvėptų?).
Mėlynavo jame negrabiai sukalta pavėsinė,
Kur poilsio dieną pagrieždavo zekų orkestras,
Nurašytas dūdas iš kažko įsitaisęs.
Tik neilgai tam „sode“ Tonkūnas vis triūsė –
Baigėsi laikas bausmės – ir išskrido į tremtį.
Betgi varna nuo mieto – tai kita į jos vietą –
Naują prievaizdą greit Borodulinas rado:
Lyg Jurinskį, Revuckį, o galgi ir Ruckį
(Oi, ta galvelė, tiek kumščių ragavusi!).
Seną, pražilusį, bet dar tvirtą mužiką
Su žvarbiomis akimis po užgriuvusiais antakiais.
Ir pradėjo vis rusai patyliukais čiučenti:
„Etot batia caria i semju uničtožil...“
Keista buvo regėti su katorgos numeriais
Savo darbą išmanantį rūstų čekistą,
Kurio sėbrai Ipatjevo namo rūsiuos
Darbavosi uoliai naganais ir mauzeriais...
Juk galėtų sau vaikščioti jis išdidžiai
Maskvos centro bulvarais, ordinais apsikarstęs [etc.] (p. 19)
Kodėl užkliuvau už šito teksto? 1) Nesu gilinęsis į prof. Juozo Tonkūno biografiją, tik skaitęs, ką ir jūs ką tik, kas lt.wikipedijoj, – palygint išsamus tekstas kaip wikipedijai, ir ten nieko nėr apie tarpinę stotelę tarp Vladimiro kalėjimo ir tremties Altajaus krašte; 2) jei ta tarpinė stotelė buvo (na negi būtų Grabausko sukurta?), [išbraukta perskaičius Ingos komentarą] vaizduotė labai nori imtis darbo: kaip jautės agronomas, kurdamas tą vad. sodą, kad ir lagery? 3) ir kas pakeitė Tonkūną? – „lyg Jurinskis, Revuckis, o galgi ir Ruckis“. Galvoj iššoka Jakovo Jurovskio pavardė, bet jis ten negalėjo būt, nes mirė 1938-ais; ir kitų, dalyvavusių sušaudant caro šeimą, pavardes peržiūrėjau – kad lyg ir nieko panašaus; gal žmogus buvo susikūręs tapatybę manydamas, kad tokia padidins jo autoritetą tarp zekų?

2019-12-25

(1217) Iš popieryno, lx: dar apie Kudirką ir Mickevičių

[Prieš metus su viršum 1135 įrašo paskutiniam gabaliuky ginčijaus su tuo, kas buvo rašyta pristatant Valdovų rūmuos veikusią parodą „Litwo, Ojczyzno moja... / Lietuva, Tėvyne mano...: Adomas Mickevičius ir jo poema Ponas Tadas“:
O gidai parodos lankytojams sakys [t.y. kartos, kas parašyta pristatyme]: „Vinco Kudirkos ‘Tautiška giesmė’, tapusi modernios Lietuvos valstybės himnu, atkartoja Pono Tado pradžią“? — Neatkartoja! Net labai ryškiai skirias Mickevičiaus ir Kudirkos tėvynės ir tautos suvokiniai. Trijų žodžių frazėj du tie patys, bet trečias skirias: mano vs mūsų, – jau tai turėtų pristabdyt, verst suklusti; ir nereiktų sustot, abu tekstu skaityt toliau; platesnis kontekstas dar daug daugiau ką padėtų suprast. — Taip, kepurės iš pirmo žvilgsnio tikrai gali pasirodyt esą panašios, bet juk galvos svarbiau, daug svarbiau.
Šis įrašas – toks nelyg tęsinys tada užfiksuotos minties.]
Kultūros baruos (1996, nr. 6) buvo paskelbtas Alberto Ruzgo tekstas „Keletas klasikų nežinomų rašinių“. Bibliografas nurodo, kas buvo pražiūrėta, nepateko į Biliūno, Petkevičaitės-Bitės, Žemaitės raštus. Nurodo, ir ką esą Jonas Pilypaitis pražiūrėjęs, rengdamas naują Vinco Kudirkos Raštų leidimą (2 t., 1989–1990); na, JonP tebuvo šitų raštų redaktorius, kaip parengėja nurodyta prof. Aldona Vaitiekūnienė, bet neverta leistis šiton pusėn. — AlbR: „Apgailėtina, kad į pastarąjį Kudirkos ‘Raštų’ leidimą vis dėlto nepateko naujai atrasti jo kūriniai. Turiu omenyje 1939 m. kovo 18 d. dienraštyje Lietuvos žinios (nr. 63, p. 5) išspausdintą publikaciją ‘Surastas niekur [dar] nespausdintas Vinco Kudirkos eilėraštis’.“ Ir pristato tą publikaciją; užuot citavus AlbR pristatymą, pagalvojau, verčiau pateikt pačią publikaciją:
Šiomis dienomis Lekėčiuose gyvenąs Bernardas Tamulaitis [*1893 V 24 Lekėčių valsčiuj, sušaudytas 1945 III 2 Vilniuj] prisiuntė p-niai F. Bortkevičienei lenkišką brošiūrėlę „Kto był Mickiewicz?“. Tai yra populiari brošiūrėlė, išleista ryšium su Ad. Mickevičiaus 100 metų gimimo dienos paminėjimu 1898 m. Šioji knygutė pati nieko nestebina. Bet pasirodo, kad po tos knygutės tekstu gausiai prirašyta pieštuku Dr. Vinco Kudirkos. Br. [= Bern.] Tamulaitis p. Bortkevičienei  laiške rašo, kad knygutę radęs savo tėvo Vinco Tamulaičio bibliotekoje, kuris buvęs pažįstamas su V. Kudirka per kun. Kolytą Zapyškyje ir per p. Dambravičienę. Knygutės vieno puslapio paraštėje smulkiom raidelėm, pieštuku parašytas šis, dar niekur nespausdintas Vinco Kudirkos eilėraštis, neturįs jokio pavadinimo:
Užmiršęs senuolių kalbą ir tautystę savo,
Jis svetimu balsu graudžiai Lietuvai dainavo.
Ir nors karštai, kaip sako, Lietuvą mylėjo,
Tačiaus lenkų akimis į jąją veizėjo.

Lenkai tad ir paminklą statyt jam suniršo,
Bet Lietuvninkai Mickų bevaik jau užmiršo.
Atgiją, mat, vėlionys kitaip daigtus mato
Ir augščiaus už Adomą – Kristijoną stato.
Žemiau pieštuku Kudirkos parašyta tokia pastaba: „Atgija vėlionys: suprask – kėlėsi lietuvei. Mickevičius laikė lietuvius tautiškai pražuvusius. Kristijonas vardas didžiausio lietuviškojo dainiaus kunigo Duonelaičio, kurs rašė lietuviškai“.
Toliau V. Kudirka pieštuku knygutės paraštėse lenkiškai parašė šias pastabas apie Ad. Mickevičių, kurias čia pateikiame išverstas lietuviškai:
„Ir iš tikrųjų kas buvo Mickevičius? Iš pavardės ir kilmės rodos turi būti lietuvis, bet ištautėjęs lietuvis, toks, kokiais pasidarė visa Lietuvos bajorija, kuri pasidavė lenkų įtakai po įvykusios kur nors pasaulyje daugiau nesąmoningesnės tų dviejų tautų sąjungos, visai skirtingos viena kitai dvasia, kalba ir būdu.
Todėl Mickevičius, nors nepaprastas poetas, kaipo ištautėjęs, neturi pastovios raison d’être ir negali būti statytas su didžiausiais poetais kitų tautų. Iš tikrųjų kiek nesuderinamo yra Mickevičiaus kūriniuose: lenkų kalba, eilės žavingos, bet dvasia (Mickevičius apdainuoja Lietuvą) visados pasiliks svetima lenkui. Tikros Lietuvos, t.y. lietuviškos Lietuvos Mickevičius nesupranta nei širdimi, nei protu ir įžangoj į Konradą Valenrodą dainuoja jai „Requici“. Lietuvių liaudies dainos, jos graudžios gaidos, idealų – poetas, kaip ištautėjęs, giliai nesupranta. Todėl teisingai kalba profesorius Kojatovičius [?], kad Mickevičius yra poetas siaurai bajoriškas, bet niekuomet nei lietuvių, nei lenkų liaudies poetas.
Lenkų ar Lietuvos liaudis, pirma dėl kūrinių turinio, kita dėl kalbos, nesupras niekuomet Mickevičiaus ir todėl nemanau, kad, kuomet nors, po šiaudiniais stogais dainuotų Mickevičiaus balades.
Lietuvių liaudies dainos yra šimtą kartų žavingesnės ir graudesnės, negu visi Mickevičiaus kūriniai. Ir todėl lietuviai niekuomet nepakeis savo tėvynainių šimtmečių senumo dainų, kūrinių savo senovės pranašų į pseudotautiškus Mickevičiaus kūrinius.
Sako, kaip Mickevičius aprašytas šitame veikale, jis gyvuoja pas ultrapatriot[u]s lenkus ir lietuvių lenkomanus. Kai dėl mūsų, tikrų lietuvių, suprantančių savo etnografinį skirtumą nuo lenkų, tai mums Mickevičius su savo neteisinga pranašyste apie greitą mūsų tautybės „finis“ (kuris, laimei, neįvyko, kaip poetas manė) yra svetimas genijus ir abejingas ir neužsitarnavo, kad labai juo domėtumės. Mickevičius Lietuvos nepripažino. Lietuva palieka jį lenkams“.
Ir iškart pabyra klausimai:
Ar tikrai ta brošiūrėlė vadinos Kto był Mickiewicz? — Tepavyko rast tikrai brošiūrėle vadintiną (nes 16 p.) ir tikrai ta proga išleistą Józefo Tretiako Kto jest Mickiewicz? [žr. titulinį dešinėj]. Na bet, sakykim, apsirikta nurašant pavadinimą, o autorius nepaminėtas todėl, kad skaitytojams jo pavardė nieko nesakytų. O gal buvo atsiųsta kita brošiūra, kurios autorius prof. Kojatovičius, nes jis minimas pasvarstyme? Bet tokio profesoriaus, rašiusio apie Mickevičių, nepavyko rast. Tačiau neabejotina: kažkokią brošiūrą apie Mickevičių, išleistą 1898-ais, BernT buvo atsiuntęs FelB-nei.
Kas nusprendė, kad toj brošiūroj esančios inskripcijos – tikrai dr. Kudirkos? Spėta ar su kokiu neabejotinai Kudirkos rankraščiu lyginta? Spėčiau, kad tik spėta, nes apie jokį lyginimą net neužsiminta. Neužsiminta ir apie jokį akivaizdų ženklą, leidžiantį teigt: šita brošiūra tikrai priklausė Kudirkai; ir eilėraštis, kaip galima suprast, ne tik be pavadinimo, bet ir nepasirašytas. Brošiūra paskutinio savininko Vinco Tamulaičio bibliotekoj galėjo atsirast ir iš kitur, juk ne tik Kudirką pažinojo.
Dabar būtų galima palygint, bet kur ta Bortkevičienei siųsta brošiūrėlė yr atsidūrusi, ar išlikusi, žinoma? – AlbR, tikras bibliografas, apie jos saugojimo vietą tame rašiny Kultūros baruos neužsimena.
Ir dar visokių abejonių ne vieną galima būtų pareikšt. Ar Raštų rengėjas, neturėdamas galimybės de visu patikrint, tą eilėraštį turėtų dėl į Raštus? Ne; nebent komentaruos pristatyt publikaciją.
— du dalyku galima užfiksuot:
(a) 1939-ais bent jau kai kurie žmonės (brošiūrą siuntęs BernT, adresatė FelB, redaktorius Jonas Kardelis, gal ir parengęs šitą nepasirašytą publikaciją) manė, kad Kudirka galėjo laikytis tokio požiūrio į Mickevičių;
(b) Kudirka Tautišką giesmę prašė tais pačiais metais, kai buvo minimas Mickevičiaus gimimo 100-metis, – 1898-ais.
P.S. Šitas įrašas be jokių pretenzijų, tik šiaip, nes liko labai daug kas nepatikrinta: ar buvo kokia nors reakcija į šitą publikaciją Lietuvos žiniose? Kas rašyta Varpe 1989-ais ir vėliau apie Mickevičių, jo 100-metį? Etc.

2019-12-17

(1216) Visiškai tarp kitko: paralelė ir digresija

apkričio vidury būdamas Biržuos muziejaus kasoj nusipirkau knygą Vladas Jakubėnas: Dokumentai, laiškai, straipsniai, atsiminimai, kūrybos apžvalga (parengė Irena Skomskienė, 1999). Aišku, dėl laiškų ir atsiminimų pirkau (nors jo muzikos kritika irgi verta paskaityt nesusijusiam su muzika).
Chicagoj gyvenantis VlJ 1965 IV 14 rašo Vilniuj gyvenančiam jaunystės laikų draugui Baliui Dvarionui, teisinas, kodėl neketinąs važiuot Lietuvon:
Atsimeni gal „Mes be Vilniaus nenurimsim“ laikus. Privačiai galėjai kalbėti, kad trūkumas santykių su lenkais yra nenormalus, nuostolingas ir beprasmiškas. Bet pamėgink viešai... Taigi yra tam tikro paralelizmo ir dabar. Aš pragyvenu daugiausia iš lietuvių ir turiu būti atsargus. Gyvenant ir dirbant kur nors universiteto ar miesto konservatorijoje tarp amerikonų, daug kas būtų kitaip, o gal net priešingai. Yra tai savotiškas paradoksas: pagalvok, daug ką suprasi. (p. 164)
Nežinau, gal ir kas kitas yr vedęs paralelę: [lenkų užgrobtas] Vilnius – [sovietų užgrobta] Lietuva, bet neatsimenu. Santykio paralelė, manyčiau, čia esminė.
Digresija Jakubėnas bendradarbiavo Lietuvių enciklopedijoj, kurią dažnai vadinam Bostono ar bostoniške. Neseniai popieryne radau išsiplėštą tokį Alberto Laurinčiuko rašinį „Trupiniai, kurių nesulesa paukščiai: Pokalbiai su istoriku Vincu Trumpa ant Ramiojo vandenyno kranto“ (Kultūros barai, 1996, nr. 5, p. 61–64). Yr ten toks Trumpos, irgi enciklopedijos bendradarbio, pasvarstymas apie LE (atkreipus dėmesį, kad „[p]anašios enciklopedijos Amerikoje neišleido nė viena kita šioje šalyje gyvenanti tautinė mažuma“):
Pirmuosius tomus išleisti nebuvo labai sunku, nes turėjome nepriklausomoje Lietuvoje išleistos enciklopedijos keletą tomų. Reikėjo juos tik papildyti, atnaujinti. Vėliau dirbti buvo sunkiau. Kai kas šią Lietuvių enciklopediją vadina Kapočiaus vardu. Tai labai darbštus žmogus, neseniai atšventęs 90 metų jubiliejų. Be jo daugiatomis veikalas nebūtų išvydęs šviesos. Vokiečiai, pagerbdami savo tautietį, vieną enciklopediją vadina Brockhauso vardu, prancūzai taip pat – Larousse’o. Manau, kad ateityje, pagerbiant toli nuo Lietuvos parengtos šios 37 tomų enciklopedijos leidėją, oficialiai ją vadinsime Kapočiaus enciklopedija. (p. 64)
Šitam tinklarašty ikšiol būdavo vartojamas junginys bostoniškė enciklopedija; nuo šiol vartosiu įvardą Kapočiaus enciklopedija. — Suprantu, kad tai neturės jokios įtakos, bet paprasčiausiai dėl smagumo: manau, kad toks įvardas prasmingiausias (siet darbą su žmogum teisinga). Juozas Kapočius mirė 1996 V 22; Trumpos siūlymo tikriausiai nespėjęs perskaityt.

2019-12-06

(1215) Pakeliui į darbą, xxii: atvaizdas su digresija

užfiksuota 2019 IX 11
Jei atmintis neapgauna dėl laiko, vasaros pabaigoj ant elektros stulpo prieš pat Žirmūnų tiltą šis lapelis buvo užklijuotas (ir kitur buvo panašių lapelių priklijuota, net didesnių, pvz., viešojo transporto stotelių laukimo paviljonuos, tik iš ten greit dingo, nespėjau nufotografuot). Dabar nebėr to lapelio – arba atlipo ir vėjas nunešė, arba kas nors nuplėšė. Pagooglinau, kas per žmogus. Užstojo mitinge dalyvavusius žmones, kad nesučiuptų civiliais rūbais vilkintys milicininkai.
Ir maždaug tuo pat metu popieryne užtikau Algirdo Landsbergio rašinį apie tai, kaip buvo eita iki 1989 V 11, – „Lietuvos PEN centras – pusšimtį metų užtrukusio gimdymo istorija“. Gabaliukas apie tai, kas vyko po 1968-ų, po Prahos pavasario:
Keitėsi ir patsai Tarptautinio PEN pobūdis. Kai kurie jo nariai skundėsi (ne be pagrindo), kad PEN ima virsti ne tiek literatūrine, kiek žmogaus teisių organizacija. PEN Kalinamųjų rašytojų komitetas tapo svarbiausiuoju organizacijos skyriumi. Iš Lietuvos, ypač nuo 1972 m., ėmė sklisti žinios apie savilaidą, demonstracijas, taikingą pasipriešinimą. Čekų vertėjo ir artimo bendradarbio George’o Theinerio Londone redaguojamas žurnalas „Index on Censorship“ noriai spausdino lietuvišką medžiagą. Visa tai lengvino pastangas įtikinti PEN narius, kad Lietuva turi būti priimta į pasaulinę rašytojų organizaciją.
     Tapęs nuolatiniu PEN Kalinamųjų rašytojų komiteto nariu, jį užverčiau į anglų kalbą išverstomis ištraukomis iš Lietuvos savilaidos. Nepaisydamas kai kurių centrų protestų, PEN nutarė, kad savilaidinės spaudos darbuotojai, kaip „žurnalistai“, nusipelno PEN dėmesio ir paspirties. Gajauską, Iešmantą, Terlecką, Petkų ir kitus garbės nariais priėmė švedų, anglų, amerikiečių, škotų etc. centrai. Jų šeimoms buvo siunčiami siuntiniai, o jų kalintojams – nesiliaujantys paklausimai apie įkalinimo „teisėtumą“ ir kalinių sveikatą. (Šiaurės Atėnai, 1998 IX 12, nr. 35, p. 10; persp. iš Brooklyne ėjusio Darbininko, 1998 VII 24, nr. 28, p. 3, 4, pabaiga kitos savaitės nr., p. 3)
— jei kam dingtelėtų, kad gasiliūnas čia neakivaizdžiai priekaištauja dabartiniam Lietuvių PEN centrui, pastaruoju laiku pareiškusiam nuomonę tik dėl savų – Rūtos Vanagaitės ir Mariaus Ivaškevičiaus, – na ką, norit tikėkit, norit netikėkit, bet: ne, neturiu jokios moralinės teisės ko nors tikėtis iš kitų; tuolab: Baranovičius nei rašytojas, nei žurnalistas – santechnikas; — gal klystu, bet toks bendresnis dalykas liūdnokai nuteikia: apskritai mūsų akys kuo toliau, tuo labiau krypsta į savo bambą: o kas mums iš to? principai ir vertybės vs nauda.

Papildas (2019 XII 23) 
Vakar iš ryto, pakeliui į darbą, Vilniaus rajono poliklinikos stotelėj pamačiau; regis, tokių, juodai baltų ant A3 lapų, buvo išklijuota ir vasaros pabaigoj ar rudens pradžioj.

2019 XII 27 Jau nuplėšti.

2019-11-24

(1214) Visiškai tarp kitko: apie kalbos švarą


daugiau kaip mėnesį nebuvo jokio įrašo; mėnuo, kai beveik visą laiką prieš darbą ir po darbo skyriau Broniui Krivickui ir Mamertui Indriliūnui;
BrKr šimtmečio minėjimų virtinė – nepakenčiu kartotis, tai vis ieškai kito požiūrio kampo, kitaip perdėlioji pasirinkęs iš galvos medžiagą; parengti ir jau spaustuvėj MI raštai; atspausta bus 300 egzempliorių, platins Biržų Jurgio Bielinio viešoji biblioteka, pardavinėt neturės teisės; MI šimtmetis kitų metų sausio 28-ą; mirk gyvenk reikėjo šitą knygą parengt – tik vienon vieton sukaupti rašto darbai gali suteikt galimybę nujaust šio žmogaus, žuvusio 25-erių, minties potenciją; ir dar dėl vieno dalyko džiaugiuos: aa. Audrius Naujokaitis (1961–2012) 1991-ais, prieš išskrisdamas Amerikon pas Joną Meką, išraižė viršelius BrKr ir MI raštams; ir vienus, ir kitus pradžioj svajojom išleist kaip Sietyno bibliotekėlės knygas; BrKr pirmas tomelis išėjo 1993-iais, ir viskas sustojo; dabar ir MI raštams išraižytas viršelis, gulėjęs pas mane vos ne 30 metų, panaudotas
(kalbėdami apie laiką, dažniausiai vartojam žodžius, susijusius su bėgsmu: pralėkė, prašvilpė diena ir pan.; frazė iš Jono Aisčio laiško studijų Grenobly draugui Apolinarui Rocevičiui 1944 XII 17: „diena taip ir sutirpsta nepastebint“ – laiko nyksmas; toks požiūris į laiką pasirodė esąs arčiau tiesos)

--------------------------------------------------------

(popierynas; vis ką nors peržiūrėjęs išmeti, o jis nė kiek nemažėja – jokių akivaizdžių nyksmo požymių) — Metai, 2002, nr. 5/6; Petro Dirgėlos eseistinių gabaliokų „Kas bus?“ tęsinys; (19) Ant kalno / 1993 gegužė – 2000 rugpjūtis – 2002 kovas, iš jo:
Iki šiol saugau seną poetės Danutės Paulauskaitės iš Skuodo laišką: „Kokia bus Tavo tėvų senatvė? Tik tada suprasi mane. Aš niekur niekada nemačiau rožinės, švelnios senatvės. (...) Esu mirtinai pervargusi nuo darbų ir nuo motinos. Kol rašau Tau laišką, per stalą bėga skruzdė, turbūt aš parsinešiau ją plaukuose, ji išbėgs pro pravirą langą. Motina su kėde važiuoja per visus kambarius, taip: džrr džrr džrr...“ / [...]
     Poetei D. Paulauskaitei jaučiu ir meilę, ir pagarbą. Ir ne todėl, kad ji buvo kurso draugė universitete. Iš jautrios ir drovios moters – kaip iš Jobo – gyvenimas atėmė beveik viską. Paliko tik vienatvę ir skurdą. Ir visa tai ji pakelia. Rašo eilėraščius, švaresnius nei Juditos Vaičiūnaitės (anot kritikų, J.V. poezijos švarumas – neprilygstamas). (p. 160)
Rašyti švariai, kalbėti švariai – o ne, tai (beveik) nesusiję su kalbos taisyklingumu, į ką kai kas lenkė; taisyklingumas susijęs su forma, o sakant švariai turimas omeny kitas lygmuo, bet kaip jį įvardint? Kai sakai/rašai tai, ką manai; kai vartoji savo žodžius ir kuo tikslingiau, t.y. tuos, kurie tau atrodo tiksliausiai išreiškiantys mintį ar jausmą; kai pasitelki tik tuos ir tik tiek – būtinuosius ir kuo mažiau; vargu ar įmanoma tiksliai nusakyt, bet juk pajuntam klausydamiesi ar skaitydami – švari ar šiukšlina kalba; ne kas plaukia paviršiuj lemia (Vaičiūnaitės tartis buvo gan „kaunietiška“, bet ar tai lemia jos eilėraščių „nešvarumą“? aišku, ne). Švarumas siejas su tikrumu, kad ir ką šitas žodis reikštų. (Teko daug viešai kalbėt šį mėnesį, tai va ir kliūva mintis ne už Jobo dramos, o už jos raiškos.)