šis tas apie šį tą

(cc) (by:) —vg— [filologas (platesniąja prasme) ir batautojas]

2018-12-08

(1142) Visiškai tarp kitko: pasvajojimas ar pasvaičiojimas apie prozos ir eseistikos metraštį

Reiz bija rakstnieks Andris Jakubāns [1941–2008]. Tad vienubrīd rakstnieks nomira, bet Jakubāns dzīvoja tālāk.
ame pat Kultūros barų numery, kur Vlado Drėmos recenzijos antra dalis (su žemaičio Kakaručio atvaizdu),
yra Andrio Jakubāno apsakymas „Nevystanti rožė“, puikiai išverstas Bronės Balčienės (pati vertėja ir redaktorė apie save visai neseniai per radiją yr sakiusi: „Esu didžiausia latvių literatūros ir apskritai Latvijos patriotė. Gal todėl, kad užaugau prie pat sienos, prie Nemunėlio, kur žaisdavom ir pešdavomės su latviukais, latvių kalba yra mano vaikystės kalba“).
Kad įsitikintumėt ir pasigrožėtumėt, pirma pastraipa = sakinys (gal net Valdas P. tokio galėtų pavydėt):
Tai nebuvo šiugždanti popierinė gėlė, tai nebuvo minkštas nuo laiko apdulkėjęs vaškinis žiedas, net blausioje ryto brėkšmoje jo nebūtum palaikęs šalta niekad neblunkančia skardine kopija, net pilkšvoje vakaro prieblandoje jos nebūtų atstojęs meistriškas dailiai išdažytas plastmasinis darbelis, nes tai buvo tikra ir gyva rožė, skleidžianti stiprų svaiginantį kvapą, žvilgančiais tamsiai žaliais lapais, gana storu spygliuotu kotu, kurio viršūnėje jau daugiau kaip dveji metai žydėjo nevystantis, visuomet šviežias, lyg ką tik iš sodo ar šiltnamio nuskintas rožinis žiedas su gelsvais atšešėliais. (KB, 1987, nr. 2, p. 61 [būtent šitos rūšies rožė, „Ofelija“, minima apsakyme])
Ką nors gražaus primint – ir to tikriausiai gana, bet dar noris šį tą pridurti.
Jakubāno apsakymas „Mūžīgā roze“ imtas ir išverstas iš knygos Stāsti (1985; latviai 1967–1989-ais leido tokias savo smulkiosios prozos kasmetes rinktines, ar nepriklausomoj Latvijoj kas nors panašaus tebeeina – nežinau). — Ir (vėl) prisiminiau mūsų mėginimą daryt tą patį: Jūratės Sprindytės sudarytus Novelės metus’88 (1989), kurie buvo pirmi ir, deja, paskutiniai. Geras, teisingas sumanymas; labai gaila, kad taip viskas baigės. — Kas dabar Poezijos pavasario almanachas? – iš principo poezijos metraštis: eilėraščiai atrenkami iš praeitų metų periodikos. Kodėl šis leidinys ištvėrė nuo 1965-ų? Todėl, kad neatsiejamai sukibęs su renginiu. O smulkioji proza tokio vieno stipraus neturėjo. Nuo 1976-ų Klangiuos vykstantys Novelės vakarai? Bet jie sukibę su Petro Cvirkos premija, teikiama kas treji metai; be to, pernai rašyta, kad apie premiją, taigi ir apie vakarus, jau būtuoju laiku teks kalbėt. Ar dar gyvas Novelės ruduo pajūry? Dabar gyvybingiausi „Imbiero vakarai“, vykstantys Alytuj, bet: vyksta kas antri metai, vyksta metams artėjant į pabaigą, be to, lyg ir leidžia savo almanachą (regis, du – 2007-ais ir 2011-ais išėjo). Koks leidėjas iniciatyvos galėtų imtis? O kaip finansavimas? Kasmet reiktų teikt paraišką Kultūros tarybai ir tikėt sėkme be jokių garantijų? Per daug rizikos. Nieks nesiims. Be to, kiek būtų bent jau norinčių nusipirkt tokį tęstinį periodiškai pasirodantį (per knygų mugę, tarkim) leidinį: pernykščiai rinktiniai tam tikro žanro kūriniai [pvz., Herkaus K. „Vytauto Puskepalio sūnus“ iš lietuviškų antiutopinių apybraižų ciklo :)], dar + apžvalgų, gal vienas kitas pokalbis? Bent 500 atsirastų? Vargu. — Štai ir aišku: ne pasvajojimas tatai, o pasvaičiojimas.

2018-12-07

(1141) Visiškai tarp kitko: pora mintigalių, nuo dailės atsispyrus + žemaitis – ne Kukutis – Kakarutis

                        1
pžiūrėjau, kas rodoma MoMeMu-ziejuj. Tikrai gera kolekcija. Palygint daug darbų, kurie jau priklauso XX amžiaus lietuvių dailės ir fotografijos kanonui. Gali net pasipuikuot, tarkim, kartu apžiūrinėjančiam paaiškindamas, kad Lino Katino ciklas Septynios Dienos Rusnėje arba Pienių Žydėjimas prieš (1971) pirmąkart buvo rodomas su tikrom pienėm, sukaišiotom į skylutes („Iš kur žinai?“ – „Kažkur skaičiau“); arba žiūrėdamas į Arvydo Šaltenio tapinius pa(si)murmėt panosėj ką nors apie tėvo portretą, kuris panaudotas Rapolo Šaltenio dienoraščių, laiškų ir prisiminimų knygos Aš – mokytojas (2007) viršely; o jau prie Antano Sutkaus garsiosios nuotraukos „Pionierius“ (Ignalina, 1964) tai pagatavas... — Taip taip, vanitas vanitatum.
Yra ir Vincento Gečo tapybos darbų – ta gerklinga pora, Gražėnas ir Skubila, 1965-ais nutapyta, ypač įspūdinga, ir Leopoldo Surgailio portretas (1961) įsimenantis, kompozicija gal net šiek tiek Vincą Kisarauską primena. Tai, ką galima pamatyt šiame muziejuj, nė puse lūpų neprasitaria, kad šiaip VincG buvo oficiozinis sovietinis dailininkas, 1974–1988-ais Dailės instituto rektorius („Ko jūs ten lendate į tą užsienį, viską reikia daryti per Maskvą“), nuo posto nušluotas kylančios Sąjūdžio bangos. Net toks raudonas raudonas yra nutapęs soc. realizmo doktrinos nepaženklintų dalykų. — O literatūroj? Iš tos pačios raidės paimkim: Vladas Grybas. Peržiūrėję jo palikimą ar ką nors neindoktrinuoto rastumėm, kad būtų tiesiog žmogaus, o ne jaunojo komunisto parašyta? Nežinau. Nebent jo dienoraštis, apie kurio egzistavimą puse ausies esu girdėjęs, taptų prieinamas. Gal ten?

2
1984-ais išėjo Marijos Matušakaitės knyga XVI–XVIII a. portretas Lietuvoje. 1987-ais Kultūros baruos paskelbta ilga, per du numeriu (nr. 1 ir 2), Vlado Drėmos recenzija „Feodalinės Lietuvos portretai“ su daug patikslinimų ir papildymų. — Pasvarstymas, už kurio užkliuvau:
O kaipgi su LDK feodalinės dailės lietuviškumu? Feodalizmo laikais LDK nebuvo vienintelė daugiatautė valstybė. Beveik visos to meto valstybės buvo ne mažiau daugiatautės, pvz., Persija, Turkija, Austrija, Šveicarija, Prancūzija, Anglija, Nyderlandai, taip pat Lenkija ar Rusija. O juk tų valstybių ano meto dailė vadinama vienareikšmiu pavadinimu – persų, turkų, prancūzų, nyderlandų ar rusų daile. Graikas Domeniko Teotokopulis kitaip nevadinamas, kaip ispanų tapytoju, o kitas graikas Teofanas – rusų. Dėl to ir LDK nuolatos gyvenę ir kūrę dailininkai, dauguma jų gyveno etnografinės Lietuvos ribose, teisėtai gali būti vadinami lietuvių dailininkais, tiek kiek lietuviška buvo pati Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė, kiek lietuviškas buvo jos „Statutas“, galiojęs iki 1842 metų, kiek lietuvių kilmės buvo dauguma jos valdančiosios klasės didikų ir bajorų, kurie labai uoliai gynė savo nacionalinius interesus. Dėl to išskirti iš šios dailės „pačius lietuviškiausius“ vien primityvius diletantus yra didžiausia skriauda jos meniniam palikimui ir LDK kultūrai. Lietuvių feodalinę dailę kūrė ne vien liaudis, bet ir aukštos kvalifikacijos profesionalai dailininkai, nuolat gyvenę ir kūrę Vilniuje ir kitur Lietuvoje, tokie kaip Jermašauskai ir Dundulevičius, Melichas ir Šreteris, Vydas ir Palonis, Čechavičius ir Egenfelderis, Aleksandravičius ir Hiubelis bei daug daug kitų. Tai jie sukūrė didžiausias mūsų feodalinės dailės vertybes. [Čia derėtų citatą baigt, bet kad tai, kas toliau, – tiesiog įdomu.]
atvaizdas iš KB, 1987, nr. 2, p. 52
     Suprantama, kad feodalinėje santvarkoje valstiečių portretai buvo retenybė. Didikų kunstkamerose jie buvo laikomi vien kaip kuriozai. Be autorės nurodytų Radvilų kolekcijoje buvusių dviejų valstiečių portretų, kurių vienas nutapytas tik dėl to, kad jis buvo nurijęs peilį (p. 12), o kitas gyvenęs 111 metų (p. 13), autorės cituotas J. I. Smirnovas viename savo straipsnių reprodukavo žemaičio Kakaroto portretą, kurį XVII a. Kuršo baronas Beras liepęs nutapyti tik dėl to, kad Kakarotas gyveno 117 metų ir paliko 19 sūnų ir 22 dukteris. Portrete jis atvaizduotas kaip orus patriarchalinis senis, šventiškai pasipuošęs aukšta dviguba renesansine berete, papuošta stručio plunksnomis ir plačiu apsiaustu. (KB, 1987, nr. 2, p. 51–52)
Drėmos išdėstyta senojo lietuviškumo samprata (galiojusi iki XIX amžiaus, nors tą ribą galima būtų pakelt dar kokiais ⅔ amžiaus į priekį, gal net iki XX amžiaus pradžios; tol, kol susiklostė vad. modernioji tautos samprata, kurioj kalba tapo esminis dalykas) ir logiška, ir, svarbiausia, –istoriška. Ir senųjų dailininkų asmenvardžių pateiktis būtent tokia forma – visai pagrįsta; asmenvardis tuolaik buvo, galima sakyt; paslankus – nesvarbu asmens kilmė, svarbu – kokion kalbon patenka; tarkim, lotyniškai kūręs vienas didžiųjų Baroko poetų: Matthias Casimirus Sarbievius / Maciej Kazimierz Sarbiewski / Motiejus Kazimieras Sarbievijus (jei ne poezija, tai bent kiemas VU-te, jo garbei pavadintas, „visiem“ žinomas); Antano Baranausko eilėraščių sąsiuvinis: po lenkišku eilėraščiu pasirašo Baranowski, po lietuvišku – Baranauckas, ką jau ten vardas: Untanas/Antanas/Antoni, kaip vysk. – Antonius; jei jo Anykščių šilelio vertimo į ispanų kalbą (La floresta de Anykščiai, 2017) viršely būtų užrašyta Antonio Baranauckas, manau, labai ramiai reaguotų; dr. Basanavičiaus (lietuvių lietuvio, Lietuvio, mūsų supratimu) turėtos vizitinės kortelės irgi tą patį paliudytų. Atsiprašau, paleidau vadžias. — Pasižiūrėjau, kaip Drėmos minimų lietuvių dailininkų asmenvardžiai pateikiami Lietuvos dailininkų žodyno I tome, būtent tą patį laiką, XVI–XVIII amžius, apimančiame, kokios formos pasirinktos kaip pagrindinės: Tomas ir Juozapas Jermaševskiai, Antanas Dundulevičius, Christian Melich, Johann Schroetter, Anton Weide, Michelangelo Polloni/Palloni, Simonas Čechavičius, Ignacas Ernestas Eggenfelder, Konstantinas Aleksandravičius, Karl Hübel. Jei visi vardai būtų „išversti“, o pavardės ir nerišliam tekste su galūnėm – sakyčiau: tvarka, o dabar – chaosas, radęsis, gal ir klystu, moderniškojo tautiškumo sampratą taikant atgaline data.
Bet bala nematę tos asmenvardžių pateikties. Svarbu, kad tą kūrybą pripažįstam kaip savo, kad domimės; jei apie literatūrą – ne tik tyrinėjam, ir verčiam, ergo: skaitom? Liūdnesnis atvejis būtų, jei (Drėmos svarstymus prisiminus) būtų išskirti „patys lietuviškiausi“ primityvūs diletantai ir sakoma, kad tiek tos lietuvių dailės ir tebuvo.
Beje, šita Drėmos pastaba priminė poleminį Mykolo Biržiškos 1910-ais Visuomenėj paskelbtą rašinį „Apie literatūros istoriją ir mūsų ‘istorijas’“, kur, be kita ko, keliama ir grindžiama mintis, kad lietuvių literatūra ne tik lietuviškai rašyta; konkrečiai šitą pasvarstymą priminė:
Nekratydamas jų iš eilios nei spręsdamas apie jųjų lyginamąją vertę, pabrėžiu tiktai svarbiausius ligšiolaikinio lietuvių literatūros istorijos tyrinėjimo ypatumus. Bene vyriausias jųjų bus literatūros visuomeninių ir kultūrinių pagrindų niekinimas. Dar aušrininkų ir vėlesnių kartų raštinis judėjimas šiaip taip rišamas, rasit, ne tiek su visuomenės, kiek su „tautos“ gyvenimu (ir tai dažniau pasikalbėjimuose negu spaudoje), seniau gi pasirodę raštai paprastai svarstomi vien bibliografijos, mažiau rašytojų bibliografijų [sic! = biografijų] atžvilgiu, bet į jų svarbumą visuomenės ir kultūros gyvenimui, – o ką jau besakyti apie meninės vertės nusprendimą! – veik neatsižvelgiama. Jųjų ryšys paviršutinis – pasirodymas lietuvių kalba. Pertai neteisingas Mažosios Lietuvos raštų istorijos iškėlimas aukščiau už Didžiosios, pertai vandališkas paniekinimas XVI–XVII amžiaus lietuvių raštijos Didžiojoje, nes... pastaroji ne tik lietuvių, bet ir kitomis kalbomis pasireiškė! Tat suprantama: Mindaugo, Gedimino, Algirdo, Kęstučio ir Vytauto (tiktai ne Jogailos!) garbės įpėdiniams sunku yra imtis „Lietuvos nupuolimo“ gadynės ir kur maloniau sekti vokiečių autoritetais!
     Neįsiskaitome į XVI–XVII amžiaus lietuvių raštiją rusų, lotynų ir lenkų kalbomis, bet užtat rūpestingai įtraukiame į „mūsų“ istorijos leistrus ir pastatome lygiai su vaizduotės kūriniais, kad ir kitomis kalbomis išėjusiusius, raštus, jei juose yra apie lietuvių istoriją, mitologiją, kalbą ir t.t. Tat jau kitas, vėl ne literatūros istorikų garbei, jųjų ypatumas: literatūra neišskiriama iš šiaip jau raštijos. (Iš mūsų kultūros ir literatūros istorijos, kn. I, 1931, p. 10; pirminė straipsnio publikacija čia, žr. p. 45–49)
Buvo kilus diskusija, Stasys Šilingas palaikė Biržišką, kitaip manančiųjų poziciją išsakė Augustinas Voldemaras (žr. „‘Visuomenės’ moksliški išradimai“, Viltis, 1910 IV 25 / V 8, nr. 46, p. 1);; sijojimo per tankųjį lietuviškumo = kalbos sietą principas įsigalėjo, taikytas iki kokių gal net 1990-ų, kai Algio Samulionio, Dariaus Kuolio ir kt. iniciatyva imti rengt senosios literatūros seminarai etc. (Senosios literatūros sampratos kaita praeito amžiaus pabaigoj ar jau tapusi studijų objektu – negalėčiau pasakyt; turėtų būt geriau žinančių.[*])
O paskutinis „barjeras“ neperžengtas, gal ir nebus peržengtas sakant, kad toks įvardijimas tikslesnis: senoji Lietuvos literatūra: lotyniškoji, rusėniškoji, lenkiškoji, bet va termino Lietuvos lietuviškoji literatūra lyg ir neteko girdėt/matyt, nes nereikia, yr lietuvių literatūra. Nuoseklumo, sakyčiau, truputį trūksta (taip, turiu tą bjaurią savybę – nuoseklumo ir sistemingumo visame kame ieškot).
[* Įtarpas (2018 XII 11). Paskelbęs įrašą, el. laišku paklausiau Dariaus K.: jei jam reiktų keliais sakiniais nusakyt senosios literatūros sampratos kaitą tuo laiku, kokias datas, pavardes, įvykius, tekstus pirmiausia prisimintų?
Sveikas, Virgi,
nelengvas klausimas.
Matyt, reikėtų minėti Eugeniją Ulčinaitę ir Ingę Lukšaitę, kurios dar sovietmečiu kėlė lotyniškos ir lenkiškos LDK literatūros svarbą.
Ingė su Jurginiu 1981 m. išleido „Lietuvos kultūros istorijos bruožus“, o Eugenija pati vertė atskirus tekstus iš lotynų kalbos, dėstė LDK lotynišką literatūrą studentams, duodavo jiems rašyti diplominius darbus, sudarė išleistinos kitakalbės LDK literatūros sąrašą.
Ingė talkino idėjomis Algiui Samulioniui, kuris, regis, 1990 m. ryžosi vadovauti LLTI Senosios literatūros skyriui, pradėjo leisti „Senąją Lietuvos literatūrą“, rengti LLTI Senosios literatūros seminarą.
Želgdami gilyn į sovietmetį, prisiminėm Jurgį Lebedį, kuriam MykB-ka buvo autoritetas, Marceliną Ročką; 1967-ais pradėta leist „Lituanistinė biblioteka“ irgi nesiribojo tik lietuviškai rašytais dalykais – išėjo Husoviano, Mykolo Lietuvio knygos, Leono Valkūno išversta Bychoveco kronika, spaudai buvo parengta, nors sustabdyta Kojalavičiaus Lietuvos istorija. Bet tai dalykai, kurie, kaip čia pasakius, tematiškai lietuviški; kad „Lituanistinėn bibliotekon“ būt įsileistas Sarbievijus ar kiti Renesanso ir Baroko poetai, kurie pristatyti Eugenijos Ulčinaitės parengtoj knygoj Cantus solo, soli et sibi = Dainos pasauliui, saulei ir sau (1993) – ne, vargu.]
-------------------------------------------------------------------------------------
Daugiavaikio ilgaamžio žemaičio atvaizdas dešinėj, te žemaičiai juo gėris; aukštaičiui įdomiau buvo asmenvardis, iškart priminęs netoli Biržų gimusį astronomą Gunarą Kakarą. Bet kas čia per asmenvardžio pabaiga -otas? Yr Lietuvių pavardžių žodynas (t. I, p. 890; sutrumpinimus atitrumpinau):
KÃKARAS Saločiai (lat.). Iš lat. Kakars (Lauksaimnieku un citu zemes īpašnieku adresu grāmata 1931, 15, 84, 461), Kākars (ten pat, 97): lat. kākars „aukštas liesas žmogus; beširdis, kietaširdis žmogus“ (K. Mülenbacha Latviešu valodas vārdnīca 1923–1932, II 190). Plg. brus. Какора : rus. какора, кокорь, кокорыга „rąstas su šaknimis, medis su šaknimis“ (М. Бiрыла, Белоруская антрапанiмiя, 1969, p. 170), lenk. Kokar (S. Rospond, Słownik nazwisk śląskich, d. 2: G–K, 1973, p. 339). / [...]
KAKARUTIS Šilutė 6 (oficialiai Kakarutt, Kakaruth, Kakarot, Kakarott, Kakaroth) — žr. Kãkaras.
Išeitų: Kakarutis iš/nuo Šilutės; iš Ducatus Curlandiae et Semigalliae – Kuršo ir Žiemgalos kunigaikštystės (1561–1795) pačių pietvakarių. (Greičiausiai evangelikas liuteronis?)

2018-12-04

(1140) Užparaštė, cxlviii: Lorca ir Mackus

7-am Naujojo Židinio-Aidų numery yra Vaižganto epistolikos geriausios žinovės ir vertėjos iš ispanų Aistės Kučinskienės esė „Apie poeziją, nepoeziją ir teksto malonumą, arba Prokrastinacijos pagrindai“. Įdomu skaityt bet kokius svarstymus, jei ieškoma atsako į klausimą, prasidedantį Kodėl. Šiuo atveju: kodėl vienus eiliuotus (nors nebūtinai) tekstus suvokiam kaip poeziją, kitus – net kaip Poeziją, o trečius perskaitę suabejojam: ar tai irgi poezija? Ir apie archetipinės kritikos principus buvo l. įdomu paskaityt. Bet ne referuot, kas toj esėj rašoma, noriu (kas šitą tinklaraštį skaito, ir NŽ-A, beveik neabejoju, skaito; bet ne atvirkščiai), digresiją noris užfiksuot. — Aistė Kučinskienė:
[...] teksto poveikio stipris gali būti matuojamas ne amperais, ne voltais, bet archetipų galingumu ir jų įtekstinimu surezonuojančia, suskambančia forma, o gera poezija nėra pati sau tikslas, pranešimas dėl pranešimo, tai – būdas kažką pasakyti (priminti?). Ir pabaigai – Lorcos teksto fragmentas:
Žalią, tave noriu žalią.
Žalias vėjas. Žalios šakos.
Marių vilnyse valtelė
ir žirgas ant kalno ganos.
Ji prie laiptelių sapnuoja,
liemuo šešėlį pagavęs,
žalias kūnas, plaukas žalias,
akių sidabras nušalęs.
Žalią tave noriu žalią.
Čigonų mėnulis bąla:
ją mato visi daiktai,
o ji matyti negali.
(„Lunatiko romansas“, iš ispanų kalbos vertė Aistė Kučinskienė)
Vertimas tikriausiai nėra pats geriausias būdas formos skvarbai aptarti. Bet, sakykime, šį kartą tiks kaip iliustracija. Iš pažiūros siurrealistiškame, painių įvaizdžių kupiname tekste yra formos (prozodinio, skambesiu grįsto) poveikio ir giliojo matmens, leidžiančio atpažinti kultūrinę, istorinę tradiciją jos net sąmoningai nepažįstant. Išklausę Lorcos eilėraščio, žmonės gali nevalingai prisiminti skausmą, mirtį, neišsipildžiusius troškimus, nelaimingą meilę ir kt., o patyrimas paveikus ir dėl eilėraščio skambėjimo, ir dėl neklišiškų žodžių jungčių. (NŽ-A, 2018, nr. 7, p. 24)
— o jei pirmą vertimo eilutę pakoreguotumėm (nors tokia korekcija griauna skambesį, atremtą į a)? Galininką pakeistumėm kilmininku? – Žalios, tavęs noriu žalios, – ir iškart suskamba Chapel B I fragmento pradžia:
Žalios, žalios!
Aš noriu tik žalios
uždengti blankančiam
beržų sentimentalui,
šiurkščios kaip milas
šiaurės mėnesienos.
Rengdamas Mackaus sutelktinės Ir mirties nebus nugalėta paaiškinimus, atsispyręs nuo 1965-ais išėjusios knygos pabaigoj esančių pastabų, užfiksavau, kad skaitant „Raudiškąją“ galima įžvelgt/išgirst Lorcos raudos – „Llanto por Ignacio Sánchez Mejías“ tematinių ir ritminių detalių; „A las cinco de la tarde. / Eran las cinco en punto de la tarde“ – penktą valandą vakaro arenoj mirtinai buvo sužeistas garsus toreadoras, Lorcos, Rafaelio Alberti ir kitų vad. 1927 metų generacijos ispanų rašytojų draugas; „Tai buvo septintą valandą ryto, / lygiai septintą valandą ryto“ – įvyko autoavarija, kurioj žuvo Antanas Škėma.
O gal Chapel B galima įžvelgt/išgirst daugiau Lorcos? Ar Mackaus noras žalios mėnesienos nesisieja su Lorcos „Lunatiko romansu“? Ką Lorcos Mackus buvo skaitęs? Kokią vertimų anglų kalbon rinktinę? Mėgino skaityt originalą?
Ir baigiant šitą digresiją visai neapsvarstytas mintigalis: o jei Mackaus Chapel B mėgintumėm suvokt kaip kokią, nežinau, chorinę kantatą? Pasitelkiami stipriausi kada nors skambėję balsai giedojusiųjų apie mirtį, tarsi pergiedama, pri(si)taikoma – suteikiamas individualus atspalvis, bet tema, jos plėtotė leidžia prisimint pirminį šaltinį, originalą, net pageidautina, kad būtų prisimenamas / galvoj išgirstamas [etc.].

2018-12-03

(1139) Visiškai tarp kitko: sargienė buvo teisi

[Teberankioju (jei pasipainioja po akim, dažniausiai – metus kelią dėl takelio) su konkrečia diena susijusias istorijas istorijėles (metai nesvarbu); nežinau, ar pavyks sužvejot 365-ias, kad visumą galėtum pavadint dienynu; be to, tai tik, taip sakant, parengiamoji medžiaga – dar reiktų sugalvot, kaip jas pateikti, su kokiu komentuojamuoju padažu; greičiausiai nieko gero iš to neišeis. Šita užtikta savaitgalį po epaveldą.lt klaidžiojant.]
— vyksmo laikas: 1933 I 19, ketvirtadienis; vieta: Mikalojaus Daukšos g-vė 23, Kaunas:
Mitingas «Trikolit» fabrike. Sarišij su Lietuvos bedarbių diena – sausio 19 komjaunimo kuopelė N 1 pravedė mitingą «Trikolit» fabrike. Mitinge dalivavo apie 15 darbinikų-jaunuolių. Kalbėtojas kalbėjo apie darbo jaunimo padetį Lietuvoj ir Sovietų sajungoj ir ragino organizuotis ir kovot del savo buklės pagerinimo. Mitingas tesėsi apie 20 minučių. Mitingą bandė trukdit sargienė šaukdama: «Jus nepadedat darbinikams, o tik kalėjimus pripildot». Ją nutildė pačios darbinikės ir pradėjo kalbėtojui statit ivairius darbinikų givenimą liečiančius klausimus. Kalbėtojas i juos išsemiančiai atsakė. Darbinikės žadėjo dalivaut bedarbių demonstracijoj. Per šį mitingą komjaunimui paviko užmegst su tuo [trikotažo] fabriku rišius. / Aleks. (Darbinikų jaunimas, 1933, nr. 3/4, p. 5)
Paantraštėj – Darbinikų ir kaimo biednuomenės jaunimo laikraštis – įvardintas įsivaizduojamas adresatas; adresantas – Lietuvos komunistinio jaunimo sąjungos Centro komitetas; leidimo vieta nurodoma Tilžė, bet leista Berlyne. Pastaroji aplinkybė, manyčiau, turėtų sulaikyt nuo skubotos išvados, esą laikraščio korespondentai irba tvarkytojai buvo, galima sakyt, beraščiai, – gali būt, kad ir spaustuvės rinkykla neturėjo reikiamų raidžių ir tekdavo tenkintis tuo, kas yra.
Pagal MLTE, 1932–1933-ais DJ-mą tvarkė Icikas Meskupas-Adomas (Berlyne buvo suimtas 1933 V 18, tokiu pavadinimu laikraštis daugiau nebesirodė; *1907 Ukmergėj, žuvo 1942 Biržų girioj). Slp-džio Aleks. Slapyvardžių sąvade nėr, yr Aleksas – Aleksas Jasutis-Julmis, visai gali būt, kad jis parašė šitą korespondenciją (*1910 Reibiniuos, žuvo 1938 Ispanijoj, prie Morellos).
Bet ne dėl kom. jaunuolių užkliuvau už šito tekstelio; dėl to, kad užfiksuotas ir sveiko proto balsas – sargienės vertinamasis sakinys.

2018-12-02

(1138) Epizodai, xxix: auksas Viekšnių [?] bankely vokietmečiu

[pusgaminis pusantrų metų gulėjo šaldymo kameroj]
Iš Rimanto Žilevičiaus (*1938 Viekšniuose) prisiminimų:
Anos [t.y. tėvų] kartos sąmonėje buvo Dešimt Dievo įsakymų – nevalia jų nepaisyti.
Jau gerokai po karo mamunėlė pasakojo, kad vieną vokietmečio dieną į bankelį, kur ji buhalteriavo, atėjo du esesininkai su policininku, nešini odiniu portfeliu.
– Įdėk į seifą.
Atrakinus nedegamas duris, vyrai, susilenkę nuo sunkumo, įgrūdo nešulį.
– Neilgai trukus mes pasiimsime, – išeinančio esesininko žodžius išvertė policininkas.
– Man nė minties nebuvo pasmalsauti, kas tame portfelyje, – pasakojo mamunėlė. – Sykį iš seifo imant dokumentus išbyrėjo keli auksiniai laikrodžiai, trys carinės dešimties rublių monetos. Persigandau! Apsižvalgiusi tuoj jas sugrūdau atgal, užtrenkiau duris ir vis bijojau, kad nebūtų kas prapuolę.
Tie patys kariškiai atėjo po kelių savaičių, padėkoję už pasaugojimą, lyg niekur nieko portfelį išsinešė. Nei tikrino, nei ko klausė, pasitikėjo mamunėlės sąžiningumu ir garbe. („Paskutinės vokietmečio dienos“, ŠA, 2007 V 26, nr. 20, p. 3 [atskira knyga – Ožkelė giedojo gluosnyje – RimŽ-čiaus beletrizuoti atsiminimai išleisti 2011-ais; knygos neskaičiau, tik publikacijas ŠAtėnuos])
Keistas jausmas apima šį epizodą skaitant: kažkas čia negerai. [Tiek teužrašiau praeitų metų pavasarį.]
Suprantu: pasakyt keistas – nepasakyt nieko; kažkas – nežinia kas. — Kas?
Kad nepaminėta to aukso kilmė (atimtas iš tuoj nužudysimų / paimtas iš nužudytų žydų) – šitai galima suprast ir be žodžių.
Moraliniai dalykai čia susipainioję: pasitikėjimas, sąžiningumas, garbė – ar jie galėjo kur nors pasireikšt šitam epizode? Tarsi žudikai būt svarstę: verta ar neverta pasitikėt šita moteriške, ar ji sąžininga, garbinga? Ir ponia Žilevičienė, žinodama, kas tą auksą atnešė, be jokių išbyrėjimų tikriausiai iškart suprato, kad tai kruvinas auksas. Baimė, savisaugos instinktas, o ne kokia pagarba „banko klientams“ ar kas nors panašaus šiuo atveju vertė saugot tą portfelį.
Nežinau, gal ir suprantama, kodėl noris kai ką idealizuot – tarkim, tėvų kartą. Jei manai, kad pasaulis nuolat degraduoja, laikai vis prastyn, žmonės iš kartos į kartą – vis blogyn. – O jei manai, kad visais laikais visokių būna? Jei manai, kad žmogus – neatspėjamas, nenuspėjamas? Iš ryto atsisveikindamas su šeima pabučiuoja savo vaikui į kaktą, o po kelių valandų kitą vaiką meta duobėn ant jos dugne gulinčių nebegyvų tėvų. Negalvodamas ar įveikdamas baimę dėl savo artimųjų gyvybės slepia ir globoja kito žmogaus vaiką. Ar čia kuo dėtos kartos? Visiškai niekuo. Tas nelemtas polinkis apibendrint. Tas nelemtas noras tikėt, kad konstrukcija: jei ... , tai ... turėtų galiot visais atvejais.
(Atsiprašau, įsimurmėjau; gana.)

2018-11-30

(1137) Visiškai tarp kitko: Nu[1959] / Na[2013]

rigorijų Kanovičių pradėjau skaityt nuo trilogijos Žvakės vėjyje, Felikso Vaitiekūno verstos; kas prieš tai parašyta – esą dar ne tikrasis Kanovičius, bent jau tokia nuomonė susiklosčiusi.
Pernai išleistoj Rūtos Oginskaitės pokalbių su Kanovičiais knygoj Gib a kuk = Žvilgtelėk [nieks nesiūlė: užmesk akį?], p. 20, yra citata iš pirmosios lietuviškai išėjusios Kanovičiaus knygelės Aš žiūriu į žvaigždes (1959), verstos Dominyko Urbo – žmogaus, ir Šolom Aleichemą lietuviškai prakalbinusio. Tos citatos kaip paskatos (kaip vertė žmogus, kurio ausis dar siekė gyva Lietuvos žydų šneka, kuris mokėjo jidiš?) užteko – perskaičiau tą (dabar sakytumėm) novelių apysaką. Ir susitiko galvoj dvi knygos – pirma ir paskutinė, Miestelio romansas (liet. 2013, vertė Aldona Paulauskienė, kitąmet už gražią vertimo kalbą apdovanota Valstybinės kalbos inspekcijos diplomu; dėl paskutinės – taip yr sakęs pats rašytojas).
Pagrindiniai apysakos veikėjai – du miestelio maždaug dešimtmečiai berniukai: Abrėmelė, sykiu ir pasakotojas, ir Vincukas.
Ados Skliutauskaitės paišyta titulinė iliustracija ir viršelis
Abrėmelė iš Aš žiūriu į žvaigždes ir Hiršelė iš Miestelio romanso – galima sakyt, dvyniai, nors ir ne monozigotiniai, abu būsimojo rašytojo alter ego, tik jų sukūrimo datos skirias maždaug pusamžiu; ir senelė su seneliu, iš kurio žodžius kaip su replėm tekdavo traukt, bet jei pabirdavo – tai ir išminties (gerų laikų nebūna, bet ir netikusiais laikais ima ir pasitaiko padorių žmonių, iš Romanso, p. 19),  – ties patys, nesvarbu, kad vardai ar vos, ar visai kiti. Kodėl apysakoj Arbėmelės draugo vardas Vincukas? – ar galėjo toks vardas būt pasirinktas prisiminus Miestelio romanse ne kartą geru žodžiu minimą Jonavos policininką „beveik žydą“ Vincą Giedraitį? [Etc.]
Apysakoj yra gabaliukas „Dėdė Motelis ir prezidento lova“ (būtent iš jo ir Oginskaitės knygoj pacituota; dėdė Motelis Gudragalvis iš Aš žiūriu į žvaigždes ≈ dėdė Motlas iš Romanso).
Iš virtuvės įeina su šlamančiu sijonu senelė. Ji iškilmingai, kaip kūdikį naujagimį, neša apsmilkusį puodą.
– Jau išvirė, – burkuoja ji. – Kame gi Motelis?
– Fabrike, kame gi daugiau, – atšaunu aš. – Ponas Aizenbergas gavo gerą užsakymą. Prezidentas užsakė dvigulę lovą.
– Kas tau sakė?
– Jis.
– Kas jis?
– Dėdė Motelis.
– O aš maniau, prezidentas, – kikena senelė. – Rado tave paupy ir sako: taip ir taip, kad žinotum... Šimenai, Šimenai, – netikėtai pralinksmėja jinai.
Senelis iškiša iš kamarėlės savo plikę.
– Nu?
– Tas galvažudys sako, kad prezidentas užsakė pono Aizenbergo fabrike dvigulę lovą.
– Nu?
– Ko čia nuksi! Aš klausiu: ar tai gerai, ar blogai?
– Blogai.
– Kodėl?
– Todėl, kad jo amžiuje geriau miegoti vienam. (p. 46–47)
O Miestelio romanse, jei gerai beprisimenu, visi lig vieno naksi (pavarčiau vėl, pvz.: „Na, kaip ten, Šleimke, toj lietuvių kavalerijoj?“ etc.) — Visi mes labai jautrūs, tad iš karto ir tiesiai šviesiai sakau: miela Aldona, tai joks ne priekaištas, net ne priekaiščiukėlis Tavo vertimui, neturiu tikslo vertint vertimų. Paulauskienė verčia savaip, Vaitiekūnas vertė savaip, ir Urbas – savaip; taip, kaip kas supranta ir gali. Pašnekėjau apie tą apysaką, pacitavau gabaliuką, nes: (a) norėjos atkreipt Kanovičiaus kūrybą mėgstančių, bet 1959-ais išėjusios knygelės neskaičiusių žmonių dėmesį, kad ji galvoj kalbasi su Miestelio romansu, – jei kam įdomu sąšaukos; (b) pasigalvojo: Dominykas Urbas iš Švaininkų (1908–1996) suspindi versdamas, kaip čia pasakius, realistinę prozą, jo pamokymai dėl vertimų kalbos vaizdingumo, gyvumo ir kt. tinka verčiant pasaulį atspindėt siekiančią kūrybą; jei kūriny pasaulis reflektuojamas – verčiau skaityt Vytauto Petrausko iš Burvelių (1910–1982) vertimus.
Ir vis dėlto ne užparaštėj, užužparašėj pasirašė: nuksėt ar naksėt (vertime derėtų senam Jonavos žydui batsiuviui)? – štai klausimas koksai.
P.S. Dar dingtelėjo: o jeigu perleidus šią nuotykingą apysakaitę galvojant apie skaitytojus, gal ir dabar dar tebevadinamus jaunesnio mokyklinio amžiaus, tik knygų paskutiniam puslapy tokia frazė neberašoma? — Gražus pasakojimas apie draugystę, kurion dar neįsisuko išankstinės nuostatos apie žmones, nors ir mėgina. (O naujo leidimo redaktorius ar redaktorė kėsintųs atimt iš vaikų lopetą ir įduot kastuvą vildamasis ar vildamasi, kad geriau seksis ieškoti lobio?)

2018-11-29

(1136) Užparaštė, cxlvii: sūnus ir tėvas, šuva ir knygos

Jei kas paklaustų apie įspūdingiausius lietuvių epistolikos pavyzdžius, pirmiausia paminėčiau Algirdo Juliaus Greimo laišką Aleksandrai Kašubienei – pasakojimą apie vieną 1990-ų balandžio dieną, prasidėjusią sprendžiant, kaip išversti lietuvių kalbon veiksmažodį per TV išgirstame sakiny „Monsieur Gorbatchev menace to Lithuania“ (gąsdina? – nerimta; grūmoja? – per rimta; grasina?).
Viena bėda – ne bėda. Kaip sakydavo kartais Kossu: nesiseka lietuviams, lenkai Vilnių pagrobė, latviai futbolo komandą sumušė. Antroji nelaimė čia pat. Mano vargšas Rudis jau trečia diena be jokių apčiuopiamų rezultatų dūsauja ir dejuoja prie savo kaimynės rūtų darželio, o šiandien štai va – atnešė man jį visą sužalotą, atviru pilvu ir išsidrabsčiusiom žarnom. Kova už meilę, ar tai tas pats kaip kova už būvį? Pavydas, tūžmastis – štai kur meilė veda! ([...] Greimo ir [...] Kašubienės laiškai, 1988–1992, 2008, p. 128)
Greimai: tėvas ir sūnus; dėl žvilgsnių panašumo spręskit patys
(tėvo nuotrauka iš geraprienuose.lt; sūnaus – iš knygos viršelio)
Dar keli puslapiai visokiausių svarstymų su digresijom stengiantis nuvyt šonan klausimą: kaip baigsis Rudžiui?, ir pabaiga:
Linksminu save zuikio ašaromis – negi aiškinsiu tau, kad Rudis irgi norėtų patekti į dangų, kad jis to vertas – o mano Rudis šią valandą guli ant operacijos stalo: laukiu suskambant telefono ir bijau rezultatų. O geras buvo šuo, „geriausias iš šunų“, per penkiolika metų, kartu kėlėm, kartu gulėm, kartu mylėjom, kartu lojom ant piktų žmonių. Jam tik kalbos trūksta – sako žmonės. Bet kam jam kalbos, jei jis turi uodegą pavizginimui, visiems jam gyvenimo teikiamiems malonumams priimti. Vieno jam, tiesa, trūko: jis nemokėjo juoktis. Bet kam jam juokas: politika niekados nesidomėjo, net ir filosofija – oi, ne! Sako, kad šunes neturi mirties sąmonės? Vis tik keista: ruošdamiesi mirti, jie pasitraukia į kampą, ieško vienatvės. Kaip ir žmonės, išskyrus gal tik kai kuriuos indus, kuriuos jų žmonos laužan palydi.
     Rudi, tarp mūsų kalbant, prisipažinsiu, kad tave mylėjau, kodėl tave mylėjau: tavo žvilgsnis, nežiūrint linksmos uodegos, priminė man liūdnas mano tėvo akis. Visi mes tos pačios šunų rasės.
     Gorbačiovas grasina Lietuvą, Rudis grasina numirti. Ar tai jau nekrologas? – Ne!, Rudi, būk iki galo lietuviškas šuo. O lietuviai, pasak Czeslow Milosz, labiausiai pasaulyje užsispyrusi (gyventi) tauta.

Rudis mirė pusė septynių, Viešpaties metais 1990, karvelio mėn. 11 dieną. (ibid., p. 131–132)
Neįsivaizduoju, kaip subtiliau ir gražiau būtų galima pasakyt, ką jautei tėvui. — Antras prof. Greimo vardas – Julius – kaip tėvo (pase gal ir Julijonas, kaip rašoma Anykštėnų biografijų žinyne), 1882–1942; mokytojas (be kitų dalykų, turėjęs teisę mokyt ir dailyraščio); tautininkas ir Prienų burmistras; politinis kalinys. Konstancija ir Julius Greimai buvo suimti 1941-ų birželio 14-ą; tėvas numarintas Rešiotų lagery, ketveriais metais jaunesnė motina ištremta į Altajaus kraštą, 1948-ais pabėgo į Lietuvą, suimta 1949-ais, kalinta Kaune, 1950-ais grąžinta tremties vieton, paleista 1954-ais grįžo Lietuvon, †1956-ais.
— ir epizodas iš XX amžiaus pradžios, nuo kurio (galvoj) ėmė dėstytis šis įrašas:
Veiverių mokintojų seminarija. (Senapilės pav.) Mokinių streikas. Prasidėjus 1904/5 mokslo metams į Veiverių mokintojų seminariją atsiuntė naują inspektorių Protopopov’ą, didį girtuoklį, tikrą šnipą ir policijos tarną. Vos tik spėjo atvykti į Veiverius, tuojaus prasidėjo kratos, tardymai ir šnipinėjimai pas mokinius. Teip 6 (19) dieną spalių m. p. m. [= praėjusiais metais] jis, pasikvietęs talkon kitus mokintojus, padarė kratą visuose mokinių kambariuose. Protopopovas per šitą kratą tikėjosi daug laimėti, nes Veiveriuose tuom laiku kelėtą kartų buvo prasiplatinę atsišaukimai: „Karė“, „Spauda leista“ ir kiti. Atsišaukimai buvo išmėtyti visais keliais, ties mokinių kambariais, bažnyčioj, kartą net inspektorius rado pas savo „kabineto“ duris. Nieko nelaimėjo. Ant rytojaus Protopopovas, pasikvietęs pagalbon mokytojus Keslerj (vokietį) ir Gosevskį (lenką) nusitrenkė į kaimą pas tuos mokinius, kurie gyveno prie tėvų savo triobose, atstui nuo seminarijos. Nuėjęs pas mokinį Lesevyčių jis rado bonką degtinės, inspektorius ją labai mėgdavo, todėl dabar su džiaugsmu puolėsi prie jos, atsimušo, pavuostė ir buvo jau bemaukęs, bet jo talkininkai nuo to suturėjo. Pas kitą mokinį (Greimą) paėmė daugybę knygų (lietuviškoj ir lenkiškoj kalbose), kurias jisai aptaisydavo, nes tuomi uždarbaudavo; pagalios palaikęs, daugumą sugražino, o kai-kurias ne. Už tai kad Greimas apdaręs lietuviškas, lenkiškas o ne rusiškas knygas, kurių tuom syk pas jį nerado, numažino jam laipsnį iš pasivedimo ik 3 ir atėmė stipendiją, nepaisydami ant to, kad jis buvo beturtis, tėvas jo suliegęs. (Darbininkų Balsas [nelegalus Lietuvių socialdemokratų partijos mėnraštis], 1905, nr. 5, p. 160)
Bet ar čia tikrai apie AJGreimo tėvą? Anykštėnų biografijų žinyne juk rašoma, kad 1902-ais jau pradėjo mokytojaut. — Nežinau, gal taip, gal ir ne. Jei ne, vadinas, Veiverių mokytojų seminarijoj vos pora trejetu metų vėliau mokėsi kitas Greimas, kurio inicialas irgi J. (žr. p. 161), kurio tėvai gyveno netoli Veiverių; gal giminė, gal koks pusbrolis? (Ar yr kas nupaišęs prof. Greimo giminės medį?)
Ir dar toks klausimas susidėstė: ar tikrai prof. Greimo tėvas gimęs Šilavote, kuris dabar priklauso Marijampolės savivaldybei (kaip rašoma anykštėnuos.lt; iki Veiverių beveik 45 km)? Gal kitame Šilavote, Prienų savivaldybei priklausančiam (iki Veiverių mažiau nei 15 km; tiek seminarijos mokintojai kokia bričkele ir galėjo ryžtis įveikt, norėdami patikrint mokinį)?

2018-11-28

(1135) Miscellanea rerum, viii: gėlės, tankai, Mickevičius ir kt.

[vis užsifiksuoji sau ką nors, ir tiek; pažiūrinėjau, ką užsirašęs pastaruoju laiku, dar ir vaizdų yr;
gal galėjo tai būt atskiri įrašai, bet būt atrodę per smulkūs; apkaba/обойма/ nežinau, kaip natiškai]

(α) mažieji džiaugsmai, 2018 XI 19
Pernai gruodžio pradžioj draugei, šventusiai pusapvalį jubiliejų, be kita ko, padovanojo pirktinį žydintį kalėdinį kaktusą / tikrąjį plokštenį / schlumbergera truncata. Nužydėjo. Persodinau. — Metų neiškentė, gruodžio nesulaukė. Pražydo. Didžiausias mažasis džiaugsmas buvo, kai pastebėjau, kad krauna žiedus; ne kai ėmė žydėt. Augalas pajėgus nudžiugint nė kiek ne mažiau negu tikrai geras eilėraštis.

(β) + pagarbos Nekrošiui, 2018 XI 22
Šiandien Šiluvoj palaidotas didis režisierius Eimuntas Nekrošius. Kaip tiesiog žmogus. Jokių valstybinių laidotuvių, Menininkų kalnelių. Tik nesuprantu, kodėl rašyta „artimiesiems pageidaujant“, o ne „vykdant mirusiojo valią“. Nekrošiaus laidotuvės – finalinė gyvenimo scena – ryškiausiai atskleidė jo požiūrį į žmogų. Požiūrį, kuriam visiškai pritariu.
Tas plotas Antakalnio kapinėse – sakoma: taip pagerbiame; o ar ne arčiau teisybės būtų: taip susikuriame patogesnes sąlygas pagerbti?

(γ) savivoka, 2018 XI 24
Stovėdamas pirmo aukšto balkone žiūrėjau, kaip Kalvarijų gatve važiuoja tankai ir kita karinė technika.
Proto balsas: „Gal ir gražu, bet naivu būt pacifistu.“
Kitas, nežinau kieno: „Džiūgaut pamačius daiktą, skirtą naikint ir žudyt, nors jo vardas ir Rasa, – na negerai, negražu.“

(δ) ką, būdamas redaktorius, tikrai siūlyčiau taisyt, 2018 XI 25
Įžvalgus svarstomasis rašinys gerą vardą turinčiam žurnale. Bet:
Negalima neigti, kad nuo partizanų rankų nežuvo civiliai gyventojai [→ civilių gyventojų].
Kaip minėta, į mišką pasitraukė ir krauju susitepę vyrai [→ susitepusių vyrų].
Neabejoju, autorius omeny turėjo ne visus, tik dalį, bet – nedrįstu spėti kodėl – pasirinko dgs. vardininką, o ne dalies kilmininką. Tokius minties ir kalbinės raiškos prasilenkimus redaktorius turėtų siūlyt autoriui pataisyti.

(ε) mintis kaip бритва обоюдоострая, 2018 XI 25
Tik spėliot galėčiau, kodėl būtent toks palyginimas (iš savižudžio Majakovskio eilėraščio apie sovietinį pasą) atėjo į galvą, per EuroNews TV išgirdus vengrų studentą sakant: „Mums reikia mąstytojų ir filosofų, kad sukurtume geresnę ateitį.“ (Viktoro Orbáno vyriausybė nori dar labiau apribot Vidurio Europos universiteto veiklą, studentai protestuoja, reikalauja nevaržyt akademinės laisvės; jei taip atsitiksią, universitetas persikelsiąs Wienon.) — Naivusis progresyvizmas. Ne poetų, prozininkų ar dramaturgų, o tų, kuriuos vadinam mąstytojais ar filosofais, įžvalgas pasitelkė tironai, kurdami „šviesią ateitį“ Sovietų Sąjungoj ar Trečiajam Reiche, ar Kinijoj, ar Kambodžoj. Jei universitetas būtų perkeltas Wienon, gal neprošal studentus nuvedus prie Karl Marx Hofo ir šį tą papasakojus apie praeities „šviesą“.

(ζ) apie kepures, 2018 XI 27
Šįvakar Valdovų rūmuos atidaroma paroda „Litwo, Ojczyzno moja... / Lietuva, Tėvyne mano...: Adomas Mickevičius ir jo poema Ponas Tadas“. Nemėgstu visokių atidarymų (ir dėl dėkų padėkų neišvengiamo perviršio, be kita ko). Girdėjau ekspresyvų vieno iš parodos rengėjų pasakojimą, kas kur būsią rodoma, – taip, tai tikrai verta apžiūrėt paroda, bet – neskubant, savu tempu, kai kuo mažiau lankytojų.
Pastraipa iš pristatomojo teksto:
Lietuvos visuomenei svarbus aspektas – poemos Ponas Tadas ir lietuvių literatūros ryšiai. Atsižvelgiant į tai, parodoje pristatoma atskira tema – Pono Tado pėdsakais Lietuvoje. Čia rodomi žinomi poemos vertimai į lietuvių kalbą nuo XIX a. antros pusės iki šių dienų bei lietuvių literatūros kūriniai, kuriems poema yra padariusi didelę įtaką (panašios invokacijos, recepcija ir pan.). Juk ir Vinco Kudirkos „Tautiška giesmė“, tapusi modernios Lietuvos valstybės himnu, atkartoja Pono Tado pradžią...
Bus eksponuojami Valerijono Ažukalnio ir Vinco Mykolaičio-Putino vertimų rankraščiai, Salomėjos Nėries mašinraštinis rinkinys Prie didelio kelio – atverstas lapas su 1943-ais sukurtu eilėraščiu „Už gyvybę tu brangesnė“ kaip parafrazės pavyzdžiu (šitie pasiskolinti iš LLTI BR), gal dar ko bus; nežinau, kokiu pavidalu rodys Tautišką giesmę – gal atverstame Varpo puslapy (1989, nr. 6, p. 95)? O gidai parodos lankytojams sakys: „Vinco Kudirkos ‘Tautiška giesmė’, tapusi modernios Lietuvos valstybės himnu, atkartoja Pono Tado pradžią“? — Neatkartoja! Net labai ryškiai skirias Mickevičiaus ir Kudirkos tėvynės ir tautos suvokiniai. Trijų žodžių frazėj du tie patys, bet trečias skirias: mano vs mūsų, – jau tai turėtų pristabdyt, verst suklusti; ir nereiktų sustot, abu tekstu skaityt toliau; platesnis kontekstas dar daug daugiau ką padėtų suprast. — Taip, kepurės iš pirmo žvilgsnio tikrai gali pasirodyt esą panašios, bet juk galvos svarbiau, daug svarbiau. (Gal, sakysit, per jautriai puolu reaguot? būta čia ko? — Gal.)
Mano nuotrauka
tinklaraštis št apie št įvertintas Šiaurės Atėnų red aktorės GK megztu šaliku (2011 IV 1), Vytauto Kubiliaus premija (2013) ir Poezijos pavasario prizu už eseistiką (2016)