šis tas apie šį tą

(cc) (by:) —vg— [filologas (platesniąja prasme) ir batautojas]

2020-03-07

(1225) Užparaštė, clvi: dvi istorijos iš DP laikų

1
LKŽ nurodoma, kad žodis vaizbūnas psn. = pasenęs; gal tai ir ne žodyno reikalas, bet šitas žodis buvo atgijęs Vokietijoj po karo: nenorėdami savų vadint spekuliantais, vadino vaizbūnais (eufemizmas?). Iš Henriko Žemelio pasakojimo Liūtui Mockūnui:
Kadangi kiekvienas jautė maisto, drabužių ir kitų reikmenų trūkumą, pirmaisiais metais atsirado nauja profesija – prekybininkai, vadinami vaizbūnai, kurie greit aprūpindavo tautiečius kuo tik nori, pradedant auksu ir deimantais, baigiant žiebtuvėlių akmenėliais. Tokių vaizbūnų galėjai rasti kiekvienoj stovykloj. Bremene ir Hamburge, pavyzdžiui, galėjai gauti silkę už 1 RM, o jei tas silkes atveži į prancūzų zoną, gali jau gauti už silkę 8 RM. Be to, prancūzų zonoje galėjai gauti konjako ir kitų kilniųjų prancūziškų gėrimų. Esu matęs ir tokių vaizdų, kai dipukai susėdę prie stalo geria benediktiną ir užkandžiauja silkėmis... („Pokario Vokietijos lietuvių spauda: įdomaus ir komplikuoto gyvenimo ryškūs pėdsakai“, Akiračiai, 1990, nr. 5, p. 8)
Prancūzų zonoj gyveno Julius Kaupas, kurio 100-metis vakar buvo (*1920 III 6 Kaune). O kodėl neprisiminus jo ir kaip vaizbūno? — Kazys Almenas yra įrašęs daug visokių pokalbių (kiek žinau, jie atiduoti kažkuriam archyvui, sakė: žadėjo ir suskaitmenint). Kai kas iš tų įrašų buvo paversta rašytiniu tekstu ir paskelbta. 1965-ų liepą Almenas įrašė pokalbį su Marium ir Zina Katiliškiais, kuriame prisimenamas ir prieš gerus metus (1964 III 1) miręs Julius Kaupas:
Marius: [...] koks Julius pasirodo 47-ais metais amerikiečių zonoj, tai čia reikalingas dailininkas, toks kaip Van Gogas. Tik Van Gogas galėtų nutapyti žengiantį, supranti, milžinišką, aukštą, liekną – tiesiog liepsnojančiais, milžiniškos apimties garbanotais plaukais. Su tam tikru atspalviu rudumo. Tokiu varinio, auksinio, kurie palaipsniui išsigimimė į tokią šviesią, nu, platininę spalvą. Tai ateidavo Julius, aukšta kakta, didele nosim, įskandęs pusiau nukramtytą pypkę. Su kuprine, ir ateidavo dabar, vadinas, į 7-to C bloko baraką. Numesdavo savo sunkią naštą ir sakydavo: „Nu, dabar, kur mes dėsim šitą prekę?“
Zina: Jis atnešdavo likerių iš prancūzų zonos. Tokių baisių, žinai, šaltmėtinių...
Marius: Būdavo ir baisių. Pavyzdžiui, anyžinio tokio likerio. Kurį mes išgėrę sienom pradėdavom lipti, vadinasi... Tai tokia reakcija mušdavo, kad tu, atrodo, sieksi ir įsikabinsi į plikas lubas! Tai paskui griežtai uždraudėm Juliui. Sakom: „Jeigu tu anyžių tą veši čia...“ Tai Julius juokias: „Velnias žino, aš nežinau, kas tas anyžius... Ar čia durnaropės, velnias, ar kas?“
Zina: Jis negerdavo pats, matai. Jis tuo metu visai negėrė...
Marius: [...] Tai, ką jie gaudavo iš prancūzų zonos, ir atveždavo. Atsimink, Julius turėjo sūnų tada dvejų metų, jiem labai sunkiai vykosi. Tie, kurie kuprinėm atveždavo po keliadešimt bonkelių, ką jie uždirbdavo... Vargšai, Dieve mano! Ir paskui, įsivaizduoji, koks vargas, Kazy! Eit per namus, klebent: „Ar jūs norit pirkt bonkelę?..“ Neduok Dieve!.. Tai žinai, žinai, [Aloyzas] Baronas sakydavo: „Nu, savo literatūros brolį gelbėkim...“ Nu tai mes... Bet vieną kartą aš tikrai visą jo tą transportą sunaudojau. Aš pats! Ir atsitiko tas šitaip...
K. A.: Tai visą, ir tą anyžinį?
Marius: Viską! Nu, gal tuo metu nebuvo to anyžinio. Bet ten buvo tas armanjakas, ir gal Hennesy, gal Martel. Buvo atvažiavęs Liudas Vismantas ir buvo atvežęs man keletą egzempliorių mano ką tik išėjusios knygos „Prasilenkimo valanda“. Nu, ir, žinoma, atvežė jis ten man keletą šimtų markių, vadinas. (...) Dabar [Aleksandras] Merkelis, mano bičiulis, kolega, sako: „Nu, tai ką? Reikia knygos krikštynas daryt!“ „Bet, – sakau, – Dieve mano, iš ko tu darysi?“ (...) Ir tuo metu kaip sykis įžengia į stovyklą Julius! Su savo likeriais. Ir viskas, ką Julius atvežė, viskas buvo paimta! Ir Julius, žinoma, labai nustebo, labai džiaugėsi, tik 10% pakėlė kainą. „Kadangi savaime aiškus reikalas, jūs neatsisakysit...“
Zina: Bet jam reikėjo, Mariau.
Marius: Jam... Na, kadangi Juliui reikėjo pinigų, ir visa, ką atvežė man Liudas Vismantas, atidaviau Juliui už jo atvežtus likerius. Ir Julius kitą dieną grįžo atgal be jokio vargo, ir dar 10% uždirbęs. Paprastai jis neuždirbdavo. („Vieno vakaro reminiscencijos“, Santara, 1991 vasara, p. 73–74)
2
Bebaksnodamas („išgėrę sienom pradėdavom lipti“) prisiminiau kitą pokalbį – Prano Morkaus, dažnai pasirašančio Franjo Marcus, su Jurgiu ir Jolanta Janavičiais irgi apie DP Vokietijoj (per tris Šiaurės Atėnų numerius ėjo 1998-ų rudenį). Viena istorija įsikirto atmintin, iš prancūzų zonos:
Jurgis: [...] dar viena istorija. Ji susijusi su kelių mūsiškių plunksnos brolių polinkiu į azartinius žaidimus. Kiauras naktis jie lošdavo pokerį ir klaikiai triukšmaudavo. Miestelis, kur jiems paskyrė būstą, buvo mažas, gyveno labai ramų gyvenimą, o naktys irgi ramios, visi miegodavo savo lovose. Bet štai atsiranda negirdėti žmonės, lietuviai, ir prancūzai vokiečius priverčia šiuos priimti į savo butus, nes prancūzų zonoje stovyklų, žinokite, nebuvo. Prancūzų valdžia vokiečiams sakydavo: jums užteks trijų kambarių, o į vieną kambarį įkeldiname užsieniečius. Na, ir apsigyveno ten mūsų kartiožnikai. Šeimininkas buvo, atrodo, pensininkas, kadaise policininkas, visą gyvenimą gyvenęs pasiturimai, o štai staiga per naktis pokeristų riksmai, samagono kliuksėjimas, kėdžių brūžinimas į grindis. Tai tas žmogelis juos pradėjo skųsti prancūzų valdžiai...
Fr. M.: Jūs ištarėte žodį „samagonas“.
Jurgis: Buvo geriama Kirschwasser. Tai toks samagonas iš vyšnių, kai kada iš vaisių. Geras buvo.
Fr. M.: Na, gerai, šeimininkas apskundžia poetus naktibaldas prancūzų valdžiai...
Jurgis: Ir nieko! Šaukdama: jūs dar ne to nusipelnėte!, valdžia jį išveja lauk. Iš tikrųjų istorija visai nelinksma. Žmogus vėliau nusižudė. („Keli vakarai su dviem perkeltaisiais asmenimis“, ŠA, 1998 X 17, nr. 37, p. 1)
— nežinau, gal tik man taip atrodo, kad tokios istorijos iškalbingesnės už visokius svarstymus.

2020-03-01

(1224) Visiškai tarp kito: – o kur? o kada?

— vis tas nelemtas noras aiškintis.

1
Štai iš naftalino.lt nusipirkau nuotraukėlę (7,8 5,4) kolekcijai „Žmogus su dviračiu“. Antroj pusėj jokio įrašo, tik matyt, kad buvusi priklijuota (išplėšta iš albumo?).
Laikas daugmaž aiškus: tuoj po karo, apie 1945-us; o vieta? „Nuotrauka pirkta Šakiuose“, – paliudijo el. parduotuvės savininkė, bet ar čia Šakiai? Miestas stipriai nukentėjo karo pabaigoj – taip, bet to juk per maža, kad drįstum sakyt: tai čia ir fotografuota Šakiuos. Pastatų liekanos? Bet su kuo lygint? Tai, kas matyti šitoj nuotraukėlėj, beveik neabejotina, buvo nugriauta, tad norint lygint reiktų prieškarinių atvaizdų. Neabejoju, yr žmonių, kurie domis Šakių praeitim, nesunkiai galėtų pasakyt, ar čia panašu į Šakius, ar ne. Tik va: nepažįstu nė vieno. (O kas per jaunuoliai? – na, šitai sužinot vargu ar beįmanoma.)
Patikslinimas (2020 III 2) Išmanantiems dalyką žmonėms pasiginčijus, vietą ir laiką derėtų nurodyt taip: Šakiai, Kęstučio [išbraukta 2020 III 4] Kudirkos gatvė, apie 1948.


2
Kartkartėm įlendu ir į skelbiu.lt nuotraukų paieškot. Paskutinįkart žiūrinėdamas, kas ką siūlo pirkt, užtikau štai šitą savilaidinį fotoatviruką (7,7 10,1). Nusipirkau. Parduodantis žmogus skelbime buvo pridūręs, kad jį turįs jau apie 40 metų. Neišdrįsau pakamantinėt, gal ką atsimena daugiau, nors dėl pirkimo susirašinėjom smsais, galėjau ir paskambint. Pats mėginau aiškintis.
LGGRTC svetainės puslapy apie Kalantą yra ir šitas atvirukas; parašas: „R. Kalantos atminimui skirtas XX a. 8-ajame dešimtmetyje savilaidos būdu išleistas ir platintas fotoatvirukas. Iš Genocido aukų muziejaus“.
Tokio fotoatviruko atvaizdas pridėtas ir prie skelbimo apie Romo Kalantos susideginimo 40-ųjų metinių minėjimą Kaune. Bet nė žodžio, kas tai, iš kur tai.
Lygint daiktą su atvaizdu keblu, bet vis tiek: nusipirktas fotoatvirukas labiau išplaukęs, kaip sakydavom apie mėgėjiškas nuotraukas: trūksta ryškumo; visai galimas dalykas – tai antrinė savilaida: kažkas dar kartą perfotografavo ir pridarė fotoatspaudų. 1982-ais? (Kaip tik ir būtų: maždaug prieš 40 metų.)
O kada pasirodė pirmieji savilaidiniai fotoatvirukai, skirti primint Kalantos auką? Kokia proga? Pirmosios susideginimo metinės? O gal penktosios?
Kas sukomponavo? Ar tik man atrodo, kad fotoatviruko ruošinys – dviejų žmonių darbas: viena (moters?) ranka piešė ornamentą, rašė Tautiškos giesmės žodžius (tėvyne, bet Didvyrių), o kita (vyro?) – vardą pavardę ir datą prie nuotraukos?
Gal tai ir žinoma, jau išsiaiškinta, tik paprasčiausiai neradau googlindamas (2002-ais „Baltų lankų“ išleistoj knygoj Romo Kalantos auka: 1972 metų Kauno pavasaris šito fotoatviruko nėr, – tikrinau; ir virtualioj parodoj nėr, – peržiūrėjau).

2020-02-15

(1223) Visiškai tarp kitko: apie voratinkius be v


[kokių tik niekų galvoj neprisirenka; mest velniop reiktų – lyg ir užmirštì, bet, žiūrėk, po kurio laiko ir vėl išnyra; ir pagalvoji: o gal būtų prasmės užfiksuot? saviapgaulė dėl tos prasmės, bet vis tiek – kol gersiu pirmą krūzę kavos (šeštadienis, nereikia į darbą, nėr kur skubėt), imsiu ir subaksnosiu; ir pradedi]
Didžiajam LKŽ yr užfiksuotas šitas žodis (t. VIII, p. 1013):
orãtinklis (dial.) sm. (1) Mair žr. voratinklis.
Bet tai ne dial[ektizmas], o neol[ogizmas]. Manyčiau.
Pasidarytas numetant pirmą raidę (tas numetimas, gal galima sakyt, net įprastas, ypač žodžio pradžioj esančio v; galvoj pavyzdžio paieškus: Vladas B. dažnai laiškus pasirašo Lads).
Šiaip Maironis lyg ir vengė žodžių, kuriuos kalbininkai vadina tarmybėm (plg.: „Baigės rugsėjis! Po orą bailiai / Voratinkliai draikės be vėjo“). O kam jam prireikė tą v šįkart numest? Nes Mūsų vargų (1920) pirmosios Įžangos šešta eilutė turėjo prasidėt O.
Akrostichas kad išeitų: APOLIONIJA; o pavardė komplikuočiau paslėpta:
Petrapilio slėgusi bėgo naktis,
Kai tekančią laisvę užmatė viltis.
Kodėl skirtingai vardas ir pavardė? Spėčiau: norėjo, kad akrostichas tilptų dviejuos posmuos. Nes trečias – jau kreipimasis į akrostichu įvardintą žmogų.
Juokingas dalykas: peržiūrėdamas šitą Įžangą Raštų II tomui (1926), ar tik nebus Maironis pats savęs išsigandęs – kad per daug aišku, kad paslaptis atskleista, kas ta Donė, – ėmė ir pataisė priešdėlį antros eilutės pradžioj: PrašvitoNušvito. O „suklaidinęs“ gal net apsidžiaugė, kad netyčia tokia kilni užuomina atsirado: Anolionija – aniolas.
Šiaip šitas akrostichas – žinomas dalykas, bet greičiausiai žodynininkas ar žodynininkė, iš Maironio raštų išrašinėjęs/-usi leksemas, apie tatai nežinojo; o paskui jau niekam ir nebeužkliuvo tas (dial.). Tuolab kad tokia forma labai primena tarminę. 
[Aišku, tatai smulkmena, ir sakyčiau: apsirikimas, o ne kokia klaida. Ir apskritai: kas liktų iš mūsų savivertės, jei nerastumėm dalykų, kuriuos norėtųs patikslint? Parašiau ir pagalvojau apie Ingą: ims ir kompetentingai pareikš, kad čia aš apsirikau, o gal net suklydau: viskas gerai LKŽ, joks ne neologizmas oratinklis – tikrų tikriausias dialektizmas. Ir viskas bus gerai, net labai: per retai apie žodžius diskutuojama. (GK naujoji išvaizda – gerai; pirmas įspūdis: viskas lyg solidžiau atrodo; tik pavarčiau, dar neskaičiau.)]

2020-02-13

(1222) Eilėraščių istorijos, ix: Putino „Romansas“

arcelijus Martinaitis yra surašęs „K.B. patarimus, kaip naudoti eilėraščius“ (K.B. įtariamas, 2004, p. 85–86); vienas jų – „garsiai skaityti [...] prieš narkozę“. Šiuo K.B. patarimu, užrašytu tik XXI amžiui prasidėjus, Antanas Vaičiulaitis pasinaudojo dar kai Martinaičių Marcelijaus nebuvo šiam pasauly; vadinas, K.B. savo patarimus gyvu žodžiu daug seniau pradėjo platint.
— iš Vaičiulaičio atsiminimų:
Kai 1927 metais į mano rankas pateko „Tarp dviejų aušrų“, jau buvau išlaikęs baigiamuosius, bet žemesnėms klasėms pamokos dar ėjo. Literatų būrelis paprašė manęs paskaitos jų susirinkimui. „Tarp dviejų aušrų“ padarė man didelį įspūdį, kurį ir šiandien jaučiu – ten nuskambėjo didelė ir nauja lyrika, ir ta knyga man pasiliko vienu iš kertinių veikalų lietuvių literatūroje. Tad, gavęs knygą, išmokau keletą eilėraščių ir nuėjęs tam literatų būreliui pašnekėjau apie Putino „Tarp dviejų aušrų“. Ką besakysi, gražus buvo „Rūpintojėlis“, bet anais laikais man širdin įsmigo „Romansas“ – ir jo nuotaikos lig šiol neišnyko. Atsimenu ir kokį trenkiantį įspūdį paliko „Pesimizmo himnai“. Kai užeina toks jausmas, dar ir dabar kai kada kartoju sau „Romanso“ posmus, nors viso eilėraščio gal ir neįveikčiau. Aš kartoju pirmąją redakciją, kuri buvo tokia:
Su pirmuoju pavasario saulės šypsniu
Tu žieduotu jausmu į mane atskridai.
Vėliau Putinas pakeitė „Tu žieduotu jausmu...“ į „Tu kaip laimės svaja...“ Kartą paklausiau, kodėl jis tą padarė. Jo atsakymas buvo maždaug toks – „žieduotu jausmu“ jam atrodė kiek dirbtinis.
Su „Romansu“ buvo istorija, gal vienintelė lyrikos ir medicinos analuose. 1930 metų pradžioj daktaras Vladas Kuzma man darė didelę operaciją. Kai viskas buvo paruošta ir aš gulėjau ant operacinio stalo, daktaras Kuzma liepia man: „Dabar skaičiuok: vienas, du...“ O aš paprašiau, ar negalėčiau vietoj skaičių sakyti eilėraštį. Daktaras Kuzma sutiko, ir aš pradėjau: „Su pirmuoju pavasario saulės šypsniu / Tu žieduotu jausmu...“ Man rodos, kad aš ištesėjau ligi antro posmo vidurio... (AntV, „Iš atsiminimų apie Putiną“, Dienovidis, 1990 XII 21, nr. 8, p. 11)
P.S. „Romansas“ buvo skirtas būsimajai Mykolaitienei – Emilijai Kvedaraitei (jei atmintis neatgauna; atrodo, visai neseniai apie tai skaičiau, bet kame jau ir nebeprimenu).
P.P.S. Atmintis ne nelyg, o visai kaip pelkė, kaip Pastaunykas Biržų pakrašty, – tylu ramu, bet tik bakst kokiu pagaliu į dugną, ir ima kilt burbulai burbuliukai. Vakar darbe tvarkant rankraščius: Šatrijos Raganos 1928-ų pabaigoj rašyto laiško Konstantinui Balmontui juodraštis – ir: „Полночной порою в болотной глуши / Чуть слышно, бесшумно, шуршат камыши. // О чем они шепчут? О чем говорят? / [etc.]“ Nuo kada atminty tupėjo tie ш? Nuo 1980-inių pradžios, iš kažkokios antologijos, kuri vadinos gal Русская поэзия начала XX века, gal kitaip; stora tokia; ir vaidenas, kad prisimintas eilėraštis prasidėjo vieno puslapio apačioj (vienas ar du dvieiliai), o tęsės kito puslapio viršuj. — Na ir kam tokie prisiminimai? Kad galėtum iš savęs pasišaipyt.

2020-01-17

(1221) Visiškai tarp kitko: dar iš pablūdinėjimų

Beveik prieš metus buvo įrašas, kurį parengė coll. Pranas V., – Tarp kitko: kelios nuotraukos iš Mokslo dienų. Vienas to įrašo gabaliukas – štai šitas (kas juodai – Prano, kas žaliai – mano):
 1938 metų nr. 2, p. 96 esančioje nuotraukoje Biržų gimnazijos literatūros būrelio surengto aštuonių gimnazijų literatūros ir muzikos vakaro svečiai su šeimininkais tarp 86 užfiksuotų personų turėtų būti ir tame vakare dalyvavę bei pirmaisiais smuikais griežę Pranė Aukštikalnytė, Vytautas Mačernis, Paulius Drevinis, Bronius Krivickas, Eugenijus Matuzevičius... („Št apie št“ leidėjas ir redaktorius galėtų paskirti kokią nors literatūrinę premijukę pirmajam, suradusiam nuotraukoje bent jau ką tik išvardintus autorius. Kad būtų lengviau ieškoti, informuojame, jog tame pačiame numeryje (p. 101–102) publikuojama minėto vakaro apžvalga „Literatūros ir muzikos paradas Biržuose“, atlikta K. Tymuko [spėčiau, Kosto Tymuko (1920–1982), tapusio inžinierium; dešinėj – jo nuotr., skelbta MDienose 1939, nr. 3, p. 155, kaip laimėjusio konkursinio rašinio II premiją]). — [Vargu ar reikia žmones skatint akis gadinti: jei žvelgtumėm į nuotraukos originalą, būtų lengviau. Ką įžiūrėjau: Biržų literatūrininkų pirmininkas EugM, „savo eilėraščiais privertęs auditoriją susikaupti“, sėdi antroj eilėj antras iš dešinės; „visus linksmai nuteikusio savo novele“ BrKr plika galva šviečia viršutinėj eilėj maždaug per vidurį; ilgakasė Pranutė Aukštikalnytė – regis, trečioj eilėj VI iš dešinės; o VytM, „didingai prabilusio apie mirties paveikslą ir damą par excellence“, deja, akys neranda; renginys vyko net dvi dienas, gal kai kurie žemaičiai išvažiavo namo nesulaukę, kol bus fotografuojamasi? — Šito literatūros vakaro atspindys yra ir 1938-ų kovą išleistame Biržų gimnazijos literatūrininkų būrelio laikraštėlyje Literatas, nr. 1(4): p. 2 – Aukštikalnytės eilėraštis „Sugriuvus tėviškė“, p. 3 – Mačernio „Mirties Paveikslas“ (beje, tai, regis, vienintelė eilėraščio publikacija, rankraštis greičiausiai neišlikęs, nes knygoj Po ūkanotu nežinios dangum nurodyta, kad eilėraščio tekstas – būtent iš šio šapirografuoto leidinėlio.]
Pernai rudenį, kai įvairiaip buvau įsimaišęs į Broniaus Krivicko 100-mečio minėjimus, rytais pablūdinėdavau po internetą – o gal ką naujo pavyks rast? Juk nuo 1999-ų, kai išėjo BrKr Raštai, nebuvau rimčiau prie jo grįžęs. — Maironio lietuvių literatūros muziejaus interneto svetainėj, skyriuj „Įdomūs eksponatai“, jau senokai yra atsiradęs Albinos Protienės parengtas tekstelis apie Bronių Krivicką; iš jo sužinojau apie BrKr novelės „Žmonijos istorija“ rankraštį, kurį buvau pražiopsojęs rengdamas Raštus (paskelbtas ką tik išėjusiam Šiaurietiškų atsivėrimų š.m. antram numery); po tekstu maironiomuziejuj.lt – nuotraukų, kuriose yr ir BrKr, galerija; viena jų – būtent ta, kuri buvo ir Mokslo dienose 1938-ais (tenurodyta, kur BrKr). Bet tą nuotrauką, pasirodo, turi ne tik Maironio muziejus. Turi ir Biržų „Sėlos“ muziejus – įdėta europeanon.eu kaip... Biržų gimnazijos mišrus choras, vadovaujamas mokytojo Kazimiero Linkevičiaus (bet nurodytas fotografas: Boruchas Michelsonas). Yra ir trečia nuotrauka, priklausiusi tam renginy dalyvavusiam Pasvalio gimnazijos poetui, po karo ten mokytojavusiam Juliui Šimkevičiui, kurio fondas – Pasvalio Katiliškio bibliotekos Rankraštyne, nuotrauka paskelbta pasvalioj.lt – geriausios kokybės kopija, kokią radau internete. Galima įžiūrėt veidus; žr. apačioj (įdėjau vad. pradinio dydžio, kad nebereiktų didintis, norint patyrinėt). — Ir kilo kvailas noras įvardint kuo daugiau žmonių.


Pradžioj apie patį literatūros ir muzikos vakarą remiantis ne tik Mokslo dienų tame pat numery kaip nuotrauka buvusiu aprašu (p. 101–102), bet ir Ateity skelbtuoju (1937/38 m.m., vasaris, nr. 2(14), p. 607–608; kas iš Biržų gimnazistų literatų pasirašinėjo slapyvardžiu Klevelis, nežinau; jei reiktų spėt, gal Nina Klevickaitė?). Dalyvavusios gimnazijos (atstovų pasirodymo scenoj tvarka): Linkuvos, Mažeikių, Panevėžio mergaičių ir berniukų, Pasvalio, Šiaulių mergaičių, Telšių ir Biržų. Atvažiavo tik literatai, visą muzikinę programą atliko Biržų gimnazistai, parengti mokytojo Kazimiero Linkevičiaus. Renginys vyko dvi dienas: 1938 I 29 – pats vakaras-paradas, kaip tada mėgta sakyt, o kitądien, cituojant iš Ateities, „įvyko literatų susirinkimas, kuriame dalyvavo ir kalbėjo Ponas Inspektorius [= pirmąkart į Biržus atvykęs svečias iš Kauno – neseniai Švietimo ministerijoj gimnazijų inspektorium pradėjęs dirbti Juozas Rainys]. Be to, buvo pasidalyta įspūdžiais su svečiais, buvo dar paskaityta kūrybos. Po susirinkimo nusifotografavom.“ Taigi, nuotraukos vieta ir laikas: Biržų P.L.P. Antano Smetonos valstybinės gimnazijos aktų salė, 1938 I 30. Antrai dienai žemaičiai, regis, neliko, bent jau Vytauto Mačernio iš Telšių šitoj nuotraukoj tikrai nėr.
Kas kur dera pradėt nuo vyresniųjų, sėdinčių antroj eilėj. Iš kairės trečias – Pasvalio gimnazijos lituanistas Ignas Serapinas (†2002 IX 25), penktas – Biržų notaras, gimnazijos tėvų komiteto narys, pats rašęs eilėraščius Pranas Lembertas (tada: Lemberis), šeštas – inspektorius Rainys, septintas – šeimininkas, Biržų gimnazijos direktorius lotynistas Juozas Vosylius, aštuntas – Biržų gimnazijos muzikos mokytojas Linkevičius.
Gimnazistai. Tie, kuriuos norėjo rast coll. Pranas (Mačernio tikrai nėr): Pranė Aukštikalnytė iš Panevėžio – trečioj eilėj iš dešinės šešta, Paulius Drevinis – pirmoj eilėj iš dešinės trečias, Eugenijus Matuzevičius – antroj eilėj iš dešinės antras (jo simpatija Aniceta Alimaitė – penktoj eilėj iš kairės šešta), Bronius Krivickas – penktoj eilėj per vidurį, iš dešinės skaičiuojant, aštuntas. Ir dar pavardinsiu bent jau kai kuriuos išsiaiškintus: renginio aprašo Mokslo dienose autorius Kostas Tymukas – pačioj viršutinėj, jau šeštoj eilėj iš kairės antras; spėjama aprašo Ateity autorė Nina Klevickaitė-Klevelis – trečioj eilėj iš kairės septinta; aštunta – Biržų gimnazijos poetė Pranė (Pranciška) MatulytėJulius Šimkevičius iš Pasvalio gimnazijos, kuriam priklausė būtent šis nuotraukos atspaudas, – ketvirtoj eilėj per vidurį, su akiniais (jei gerai suskaičiavau, iš kairės dešimtas); šalia, Šimkevičiui iš dešinės (kitaip skaičiuojant: ketvirtoj eilėj iš kairės devintas) – Aleksas Šatas, irgi iš Pasvalio; Stasys Šneideris-Diemedis iš Panevėžio – netoli Krivicko, penktoj eilėj iš dešinės dešimtas, galvą pasukęs; — timptelkim vadeles; tik dar du žmones įvardinsiu: ketvirtoj eilėj iš dešinės trečias (lig nosies už nugaros stovinčiam) – būsimasis Vilniaus katedros klebonas Kazimieras Vasiliauskas; toj pačioj eilėj iš dešinės septintas (pakreipęs galvą, su akiniais) – Mamertas Indriliūnas, kurio 100-metis netrukus – sausio 28-ą.
— — nežinau, gal, jei turėtum žmogus tam laiko ir būtum užtektinai užsispyręs, gal net du trečdaliu šitoj nuotraukoj matomų žmonių galėtum įvardint. Bet kam to reikia? Šaukštai jau popiet: nuotraukos jau įdėtos į skirtingas vietas su skirtingais aprašais, nieks jokiais tikslinimais nebeužsiims. Pablūdinėjau, patyriau atpažinimo džiaugsmo, šį tą užfiksavau, ir gan.

2020-01-04

(1220) Visiškai tarp kitko: šis tas iš pablūdinėjimų


lūdinėjimai – taip vadinu tai, kuo kartais užsiimu. Dingt galvon pirmas žingsnis, ir leidies tolyn be jokio tikslo, be jokio plano.
Štai pavyzdys, iš pernai. Reikia pagooglint: bronius krivickas. — Ir radau powerpointu padarytą dalyką „Mačernis – mokinys ir studentas“. Radau todėl, kad prie vienos nuotraukos, to dalyko 13-tan puslapin įdėtos (žr. dešinėj), parašyta:
Literatūros vakaras Panevėžyje. B. Krivickas – paskutinėje eilėje trečias iš dešinės. V. Mačernis sėdi antroje eilėje iš kairės antras. Apie 1938 m.
Ne Krivickas tas jaunuolis, tik šiek tiek panašus, tikrai ne Bronius Krivickas. Bet tikrai šalia Mačernio, pirmas iš kairės, Paulius Drevinis; trečioj eilėj trečia iš kairės – Pranutė Aukštikalnytė, o pirmos eilės vidury – Kazimieras Vasiliauskas.
Dzingt: pala, ar nėr šitos nuotraukos Mačernio Po ūkanotu nežinios dangum? Yr, p. 451: būsimasis monsinjoras neįvardintas, bet nurodyta, kad paskutinėj eilėj antras iš kairės J. Stasiūnas. Jonas Stasiūnas, tas operos dainininkas? Pasirodo, taip. Tik ne antras, o trečias iš kairės. Radau jo šimtmečiui (gimęs 1919-ais) parengtą virtualią parodą, kurios vienam skyriuj pridėta nuotraukų iš mokslų Panevėžio gimnazijoj laiko. Antras iš kairės viršuj – Aleksandras Petkevičius, pirmas iš dešinės toj paskutinėj eilėj – Algirdas Kuzma. Aukštikalnytė, Stasiūnas, Petkevičius, Kuzma – Panevėžio gimnazijoj veikusios Julijono Lindės-Dobilo meno kuopos nariai; vienas iš kuopos globėjų buvo muzikos mokytojas Mykolas Karka, ir pakreipęs Stasiūną į dainininko kelią. O centre sėdintis kunigas – Alfonsas Sušinskas Adolfas Stašys [ačiū, Brone, už patikslinimą].
Strykt: pernai buvo ir Pauliaus Drevinio šimtmetis; ta proga Biržų Jurgio Bielinio biblioteka išleido knygą Ieškok tik širdies..., kurioj jo poema Baltasis miestas ant Baltosios upės kranto, parašyta 1953–1954-ais Irkutsko srity, ir 1949–1956-ais iš tremties rašyti laiškai Teodorai Grudzinskaitei, su kuria kartu mokės Biržų gimnazijoj (paskui mokės Tauragėj, buvo tos gimnazijos Maironio meno kuopos pirmininkas, baigė gimnaziją Panevėžy); knygoj pabaigoj – bibliografija, o joj užfiksuota ir tokia pozicija:
Žemaičių moksleiviai pas aukštaičius: [Panevėžyje įvyko moksleivių dainos, muzikos ir literatūros vakaras, kuriame dalyvavo P. Drevinis] // Žemaičių prietelius. – 1938, bal. 27, p. 8.
Gerai, kad yr epaveldas. Štai tas straipsniukas 
Nežinau, gal dar ir per silpnas pagrindas, bet būčiau linkęs tą nuotrauką datuot 1939 IV 22 (Mačernis joj – bebaigiantis VIII klasę; plg. su jo nuotrauka pirmakursio, 1939-ų pabaigoj daryta). Jei su Alfa Sušinsku, tai gal čia tam vakare dalyvavę ateitininkai?
Op šonan: Umbračiūnas = Umbražiūnas ar Umbražūnas? (Kad Zigmas, tai aišku.) Kapočiaus enciklopedijoj Umbražiūnas; JAV lietuviuose (t. II, p. 402) – Umbražūnas (Umbrazunas), bet po nuotrauka Umbražiūnas. *1919 V 24 Sedoj, 1941–1944-ais studijavo VU Humanitarinių mokslų fakultete. Kada miręs? 2007 III 15.
Googlindamas zigmas umbražūnas radau jo tekstą, kuriame minimi Mačernis, Krivickas, Indriliūnas, Mykolaitis-Putinas, Motiejus Miškinis, – Draugas, d. II, 1974 X 26, p. 3, 4. Nebuvau iki tol skaitęs šitos apybraižos; porą gabalų perkeliu šitan įrašan su digresijom:
Rudens numirę lapai
Apybraiža apie neužbaigiamą kelionę

Ir vėl krinta rudens numirę lapai. Žvelgi į medžių viršūnes ir matai, kaip pajuodę debesys plaukia pavargusios saulės šviesoje, auksiniai, raudoni, bemirštantys lapai, plasnodami šiaurės vėjuje, driekiasi į mirties kilimą. Tiek daug numirusių lapų. Beveik visur juos vadina rudens lapais, bet prancūzai juos vadina – les feuilles mortes – numirę lapai. Ir man tas pavadinimas arčiau prie širdies. [Su taip besivadinančio Jacques’o Prévert’o eilėraščio žodžiais yra daina; lietuviškas dainos pavadinimas „Auksiniai lapai“; Prévert’ą į lietuvių kalbą vertė Neringa Abrutytė, reiktų pasižiūrėt, ar rinktinėj Puokštė = Le bouquet (1999) yr tas eilėraštis; ar Bronius Krivickas, rašydamas pirmąjį vieno gražiausių sonetų posmą: „Mano dienos nebūtin pasvirę. / Aš keliauju rudenio taku. / Ir gryniausio aukso vainiku / Mano kaktą puošia lapai mirę“ turėjo minty prancūzišką kontekstą? Vytautas Kubilius yr rašęs, kad ir nebūtis, la néant, lietuvių poezijon atkeliavusi iš ten, iš Baudelaire’o. Tomas Taškauskas neseniai gvildeno šitą sonetą ir eilėraštį „Rudenio lygumose“ (Metai, 2019, nr. 11), – bet apie galimą prancūzišką kontekstą nieko, nors verčia iš prancūzų; gal tai būtų pritempimas?]
Židinyje spragsi ugnis, ir beveik tamsiame kambaryje vos įžiūrime kits kito veidus. Gal ir geriau. Kiekvienas esame paskendę tolimose mintyse ir kone šnabždėdami pasakojame praeitin nuėjusių dienų prisiminimus, o, regis, tik vakar tai įvyko. [Pamėginau įsivaizduot, kas kartu su Umbražūnu galėtų sėdėt prie to židinio. Paulius Jurkus, Julija Švabaitė... – aišku, tik spėju; visai galimas variantas, kad vieno žmogaus atsiminimai išdalinti įsivaizduojamiems pašnekovams.] / [...]

– Man šis vakaras primena paskutinį vakarą tėvynėje,– pradėjo kitas.
Frontai jau braškėjo ir tik Žemaitija buvo dar lyg niekieno žemė. Visi laukėme stebuklo. Bet jo vis nebuvo.
Vieną vakarą Mažeikiai jau degė. Sunku buvo apsispręsti – trauktis ar nesitraukti? Iš visų pusių griaudė artilerija, miestas žioravo, dangus buvo pilnas „lempų“ ir lėktuvų ūžesio.
Bet kažkaip, net nė negalvodami, pajudėjome su apkrautu vežimu Sedos link. Mūsų namai ir nuogi medžiai soduose, vėjų blaškomi, lyg siaubu stūksojo ugnies ir liepsnų pašvaistėje. Mačiau, kaip motina su baime ir gailesčiu žvelgė į paliekamus trobesius, laukus, paliekamus vienišus gyvulius toje griausmingoje naktyje.
Ūmai viskas palengvėjo. Nieko nebebuvo gaila. Sudiev namai, sodai ir laukai, kur prabėgo jaunystė. Nors kalbėjome, kad netrukus sugrįšime, bet lyg jaučiau, kad tų namų daugiau aš jau nebematysiu, greičiausiai niekados.
Visą naktį švietė lėktuvų mėtomos „lempos“. Iš visų pusių nuolatos tarška kulkosvaidžiai, girdisi granatų sprogimai ir artilerija. Kelias pilnas besitraukiančių žmonių ir kariuomenės.
Auštant pasiekiame Sedą, kur jau radome daug vyrų, kasančių apkasus, jų tarpe kelis mokyklos draugus. Kalbamės valandėlę. Ką daryti? Likti ir lįsti į apkasus? Vyrai net švilpauja, savimi pasitikėdami.
Mūsų vežimas nurieda Grūstės link, o aš vis galvoju, ką daryti?
Nuovargis kamuoja, vos laikausi. Manau, nueisiu iki Grūstės pas gimines ir, kiek pailsėjęs, sugrįšiu.
– Iki pasimatymo, bičiuliai!.... – tariu, tvirtai tikėdamas, kad sugrįšiu. Bet iš tiesų širdyje jaučiu kartų nerimą, liūdesį ir jausmą, lyg būčiau pilnas panikos ir baimės. Skubiai pradedu žingsniuoti Grūstės link, kuri yra maždaug už kokių keturių kilometrų.
Jau pusiaukelėje prapliumpa artilerija, prasideda tikras pragaras, lyg pametę galvas, besitraukiantieji palieka vežimus, mantas ir lekia kas sau per laukus, per šlamančius, numirusius lapus.
Apkasuose pasilikę mokyklos draugai žuvo. Žuvo daug gerų vyrų. Žuvo prie savo namų jaunų dienų kaimynystės ir studijų draugas poetas Vytautas Mačernis. Su juo tik kelias dienas prieš mirtį kalbėjome apie jo „Vizijas“ ir astronomiją. Sakė, kad jį tiesiog jaudina erdvių, žvaigždynų ir šviesmečių begalybės. Po kelių dienų jis ir iškeliavo į tas erdves ir žvaigždynus.

– O, Dieve, kiek daug mūsiškių žuvo, – prabilo kitas. Pamenate Moniką Daunytę, poetę ir Vilniaus radijo pranešėją. Ji žuvo tą vakarą, kai bombardavo Mažeikius. O už metų kitų žuvo ir Mamertas Indriliūnas su Bronium Krivicku. Atsimenate, kaip Bronius svajojo pamatyti kada nors Kaliforniją? Kartą literatų susirinkime, Vilniaus universitete, jis skaitė novelinę apybraižą apie Kaliforniją, kurioje buvo tiek daug saulės, svyravo palmės Pacifico krantuose ir buvo žodžiuose taip daug žmogiškos šilimos ir meilės. Pabaigoje skaitymo net pats profesorius Putinas-Mykolaitis, kurį mes taip gerbėme ir visu nuoširdumu mylėjome, pasveikino Bronių. Bet Krivicko stiprybė buvo dramaturgija. Ir, jei ne ankstyva partizano mirtis, šiandien lietuvių literatūra turėtų pirmaeilį dramaturgą. [Jo dramos Pušis ant kalno teksto taip ir nepavyko rast. Kai nėr teksto, tai gali prisigalvot visokių dalykų. Prof. Vanda Zaborskaitė 1989-ais prisiminė, esą Balys Sruoga per Teatro seminarą kritikuodamas stebėjęsis, „kad toks jaunas žmogus parašęs tokią tradicinę dramą, kurioje esą tiek štampų, tiek konvencionalumo. Atsimenu, jis išjuokė sceną, rodos, finalinę, kurioje herojus žvelgia į tolumas, delnu prisidengęs akis (taip buvo pažymėta remarkoje)“ (Sietynas, nr. VII, p. 69). — Jei gerai prisimenu, tai vienintelė konkretybė, tas į tolumas žvelgiantis herojus, iš Pušies ant kalno (kitų atminty tebuvo likę, kad Sruoga Krivicko dramą sukritikavęs todėl, kad Krivickas Sruogos Kazimierą Sapiegą sukritikavęs). O galbūt Krivickas buvo prisiskaitęs Maeterlincko ar apie jo dramas, gal jam atrodė, kad vad. laukimo dramos modelis, statiškojo teatro samprata labiausiai tinka išreikšt tam, kaip jaučias žmogus? Juk ir apie Maeterlincko dramų personažus galim sakyt, kad jie shematiški, greičiau kokios pasaulėjautos atstovai, o ne konfliktiški, ieškantys individai; kažkokia fatališka jėga, stipresnė už žmogų, yra jo dramų pagrindinis veikėjas; personažai greičiau jau vadintini veikiamaisiais, o ne veikiančiaisiais. — Aišku, tai tik šiaip paspėliojimas.]
Mamerto Indriliūno stiprybė buvo literatūros nagrinėjimas ir mokslas. Šiandie be jokios abejonės turėtume didelį literatūros istoriką ir mokslininką. Prie nagrinėjamo dalyko jis prieidavo ne tik su giliu veikalo pažinimu ir mokslišku bei teoretišku pasiruošimu, bet ir su didele meile veikalui ir autoriui. Aš niekada nemačiau Mamerto supykusio, surizgusio [= suirzusio?] ir nekantraus. Tikriausiai jis ir žuvo pokario metų kovose su šypsena savo veide.
Anų metų tie literatūriniai susirinkimai būdavo lyg kokios šventės, toli gražu ne kokios formalios paskaitos. Į jas ateidavo ne tik Vilniaus universiteto humanitarai, bet ir iš kitų fakultetų, kuriems buvo įdomus ir mielas grožinis žodis. Profesoriaus Putino-Mykolaičio dalyvavimas tose literatūrinėse popietėse teikdavo joms orumo ir kone šventinės nuotaikos. Įsisiūbavus nuomonių pasikeitimams, profesorius viską kažkaip gražiai išlygindavo.
Mes taip pat labai gerbėme ir mylėjome Motiejų Miškinį. Ar tai buvo Gogolis, ar Dostojevskis, jis mums parodydavo šiuos milžinus ne vien tik kaip rašytojus, bet ir kaip gyvus žmones.
Kartą užklupome Motiejų Miškinį literatų mėgiamame „Žaliajame Štralyje“ prie Šv. Jono bažnyčios. Ir reikėjo tik trumpai klustelėti, o jisai mums ten dėstė beveik keturias valandas, kaip iš tikrųjų pažinti gerą literatūros mylėtoją. Aišku, daug yra ženklų, kurie daugiau ar mažiau tikrus mylėtojus parodo. Bet yra vienas ypatingas. O kas tas ypatingas? Tikras mylėtojas, girdi, daugelį eilėraščių, net ištisus romano puslapius išmoksta mintinai. Tad nenustebome, kad Motiejus Miškinis paskaitose ilgiausias citatas iš nagrinėjamo veikalo pildavo be knygos. Tik jis buvo per kuklus, kad pats girtųsi, o kalbos ėjo, jog Gogolio „Mirusias sielas“ jisai mokėjo visas perdėm mintinai.
– Dabar karo metas, ir daug kur nėra šviesos, pavyzdžiui, traukiniuose. Sėdžiu kur kampe ir mintyse „skaitau“ mano mėgiamus pasažus.
Nenuostabu, kad Motiejus Miškinis buvo meistriškas šedevrų vertėjas lietuvių kalbon.
Ir ne vien literatūriniai susirinkimai sutraukdavo tiek studentų ir šviesuolių net iš miesto. Plūsdavome būriais ir į Sruogos dramos seminarus, ir į daugelio pamiltas Karsavino, Sezemano ir daugelio kitų profesorių paskaitas. Jų gili išmintis ir tikras humaniškumas dar ir dabar mus tebešildo. / [...]

2019-12-31

(1219) Visiškai tarp kitko: Vilniaus Universitetas po 1943 III 17 – uždarytas, bet dirbantis

Aišku, nieko čia tokio, tiesiog – teiginio ir faktų sugretinimas. Faktų ir teiginio, kurie sustojo greta prieš trejetą mėnesių, kai rašiau Mamerto Indriliūno biogramą jo raštų viršelio atlankui. Užrašiau:
1938–1944 VDU ir VU studijavo lietuvių kalbą ir literatūrą.
Bet ar žmonės nepamanys, kad padariau klaidą nurodydamas metus? Juk visi žinom, kad vokiečiai 1943-iais Universitetą uždarė, net į VLE nereikia žiūrėt, kur aiškiai parašyta: „1943 03 17 Vilniaus universitetas uždarytas ir apiplėštas, universiteto rūmai tapo kareivinėmis ir karo ligoninėmis. 1944 SSRS kariuomenei vėl užėmus Vilnių universitetas atkurtas“. Bet kaip suprast „uždarytas“,
— jei Indriliūnas 1944-ų pradžioj laiko egzaminus? Iš laiškų namiškiams:
1944 II 29: Laikau po truputį egzaminus, bet ne taip greit eina, kaip anksčiau maniau. Tai profesorių nėra, tai vėl kokių kitų darbų atsiranda. Vis dėlto lig Velykų visa baigsiu.
1944 III 27: Buvau manęs pasilikti Vilniuj ir per šventes ir daug padirbėti. Bet tikriausiai prieš pat Velykas parvažiuosiu. Bijau, kad čia bus labai nuobodu. Su egzaminais turbūt baigsiu susitvarkyti, po švenčių liks parašyti darbas.
— jei VU HMF dekanas 1944-ų birželio pabaigoj pasirašo ant oficialaus blanko surašytą Pažymėjimą apie išlaikytus egzaminus? (žr. dešinėj; Maironio lietuvių literatūros muziejuj tas pažymėjimas saugomas)
— Iš kito šaltinio faktai. LLTI bibliotekos rankraštyne, Vinco Mykolaičio-Putino fonde yra jo kišeninis kalendorėlis 1944 metams („Raidės“ išleistas*; kadangi turėjo ir savo knygrišyklą, tai drobelės viršely net inicialai V M įspausti). Pradžioj, kur sužymėtos svarbiosios datos, Kovas / 17: Univers. užd., bet prof. Mykolaičio įrašai prieštarauja tam teiginiui:
Sausio 15: baig[ėsi] pask[aitos] / iki 27 egz[aminai]
Sausio 23: Žiemos atostogos nuo I.23 iki II.10. Semestro pabaiga.
Vasario 10: Pavasario sem. pradžia. Semestras ligi birželio 30. Rudens sem. nuo rugsėjo 1 d. iki sausio 24 d.
Kalendorėlio pabaigoj ant kitokio – gelsvo popieriaus, kaip priedas, pateikti Vilniaus įstaigų telefonai; tarp įstaigų – ir VU. — Paminėta faktų; mano supratimu, prieštaraujančių teiginiui, kad 1943-ių pavasarį VU buvo uždarytas. Taip, naujų studentų nepriiminėjo, diplomus išduodavo atgaline data, tačiau universitetas toliau dirbo. Gal ko ir nesuprantu, bet dabar įprastas vartot žodžių junginys „buvo uždarytas“ vis dėlto netikslus, klaidinantis. Kaip reiktų sakyt/rašyt, kad būtų tikslu? Nesugalvoju.
-------------------------------------
* Apie „Raidės“ spaustuvę jau cituotoj VLE: „1940 nacionalizuota. Po II pasaulinio karo spaustuvė buvo išplėsta [etc.]“. Jei klystu, kas nors pataisys, bet iš to, kas parašyta, tenka daryt išvadą: vokietmečiu spaustuvė neveikė. O išties veikė – ir ne tik tą kišeninį kalendorėlį išleido; trys sakiniai iš Jekaterinos Kosakovskajos baigiamojo magistro darbo Knygų leidyba Lietuvoje nacių okupacijos metais (2011, yra pdf internete): „[‘Raidėje’] išspausdinti tokie tuo metu reikšmingi lietuviams leidiniai, kaip lietuvių–vokiečių ir vokiečių–lietuvių žodynai, pasikalbėjimo knygelės, įvairaus pobūdžio vadovėliai, kiti spaudiniai. Spausdinamos tiek mažos brošiūros, kurių apimtis buvo šeši puslapiai, tiek dideli romanai ar mokslinės monografijos, kurių puslapių skaičius viršijo 400. Bendras pagamintų knygų skaičius viršijo 78 pavadinimus“ (p. 44). Dauguma spausdinta Kaune, dalis – 1939-ais įkurtam leidyklos Vilniaus skyriuj. Beje: nežinau kaip Kaune, bet Vilniuj ši spaustuvė dirbo dar vieną gerą darbą: išduodavo (fiktyvius) darbo pažymėjimus, kad tokie „uždaryto“ Universiteto studentai kaip Mamertas Indriliūnas galėtų ramiai vaikščiot po miestą nebijodami būt sučiupti ir išvežti darbams Vokietijon.

2019-12-30

(1218) Epizodai, xxxvi: du lagerio sodininku

(Prieš gerą mėnesį ėmiau ir perskaičiau kalbininko, keletą metų praleidusio lageriuos Vytenio Grabausko (1934–2016) visus keturis eilėraščių rinkinius. Neketinau skaityt, taip susiklostė. Meluočiau sakydamas, kad ten kokių didelių poetinių vertybių radau. Kiek žmogus to poetinio talento turi – tiek turi, aukščiau bambos neiššoksi; kitas dalykas pasirodė vertingesnis – rašančiojo laisvai ir atvirai reiškiamas požiūris visai nebloga poetine forma; suprantu, dabarties akimis žvelgiant, anokia čia vertybė, juk žodžio laisvė – pamatinė žmogaus teisė; bet turint omeny laiką, kada nemaža dalis Grabausko eilėraščių rašyta, tai vis dėlto vertybė. „Koksai esu, toksai, matyt, ir būsiu, / Kol vieną sykį plyš širdis per pusę, / Ir eisiu ten, kur eiti man užginta, / Aš – laisvas, išdidus, neprijaukintas!“ – 1964-ais parašyto eilėraščio paskutinis posmas. Grabausko „Rekviem Prahos pavasariui“ buvo įdėtas kaip motto į Algio Mikšos parengtą knygą Lauk, okupantai!: sovietinė karinė invazija į Čekoslovakiją 1968 metais lietuvių dalyvių akimis (1999); eilėraštį, skirtą Vengrijos sukilimui, įdėjau kaip komentarą-papildą prie 1053-io įrašo. Literatūros istorikai yr surankioję iš XIX amžiaus net ir beveik visai meninės vertės neturinčius lietuviškus paeiliavimus tik todėl, kad jie buvo lietuviški; laisvas žodis okupacijos laiku irgi turi papildomą vertę, kūrėjo nuostatos nulemtą. Sovietmečiu rašyti Grabausko eilėraščiai sudėti 1993-iais išleistam rinkiny Žalioji atminties rūta; kituos – jau Lietuvai atgavus nepriklausomybę sukurtieji.)
Paskutiniam, 2007-ais išleistam, Grabausko eilėraščių rinkiny Gyvenimo kryžkelė yra toks tekstas:
Lagerio sodininkas
53-iaisiais praėjusio šimtmečio metais,
Kai generalisimas snaudė balzamu preparuotas,
14-am Mordovijos lagerių punkte
Žydėjo gėlynai ir puošybiniai krūmai
Vadinamajam sode, atokiau nuo barakų,
Kurį užveisė Lietuvos eksministras Tonkūnas
Šito lagerio dievo Borodulino liepiamas
(Juk turi kažkur ir kaliniai atsipūsti,
Gal grožybės išdirbio normas įvykdyt įkvėptų?).
Mėlynavo jame negrabiai sukalta pavėsinė,
Kur poilsio dieną pagrieždavo zekų orkestras,
Nurašytas dūdas iš kažko įsitaisęs.
Tik neilgai tam „sode“ Tonkūnas vis triūsė –
Baigėsi laikas bausmės – ir išskrido į tremtį.
Betgi varna nuo mieto – tai kita į jos vietą –
Naują prievaizdą greit Borodulinas rado:
Lyg Jurinskį, Revuckį, o galgi ir Ruckį
(Oi, ta galvelė, tiek kumščių ragavusi!).
Seną, pražilusį, bet dar tvirtą mužiką
Su žvarbiomis akimis po užgriuvusiais antakiais.
Ir pradėjo vis rusai patyliukais čiučenti:
„Etot batia caria i semju uničtožil...“
Keista buvo regėti su katorgos numeriais
Savo darbą išmanantį rūstų čekistą,
Kurio sėbrai Ipatjevo namo rūsiuos
Darbavosi uoliai naganais ir mauzeriais...
Juk galėtų sau vaikščioti jis išdidžiai
Maskvos centro bulvarais, ordinais apsikarstęs [etc.] (p. 19)
Kodėl užkliuvau už šito teksto? 1) Nesu gilinęsis į prof. Juozo Tonkūno biografiją, tik skaitęs, ką ir jūs ką tik, kas lt.wikipedijoj, – palygint išsamus tekstas kaip wikipedijai, ir ten nieko nėr apie tarpinę stotelę tarp Vladimiro kalėjimo ir tremties Altajaus krašte; 2) jei ta tarpinė stotelė buvo (na negi būtų Grabausko sukurta?), [išbraukta perskaičius Ingos komentarą] vaizduotė labai nori imtis darbo: kaip jautės agronomas, kurdamas tą vad. sodą, kad ir lagery? 3) ir kas pakeitė Tonkūną? – „lyg Jurinskis, Revuckis, o galgi ir Ruckis“. Galvoj iššoka Jakovo Jurovskio pavardė, bet jis ten negalėjo būt, nes mirė 1938-ais; ir kitų, dalyvavusių sušaudant caro šeimą, pavardes peržiūrėjau – kad lyg ir nieko panašaus; gal žmogus buvo susikūręs tapatybę manydamas, kad tokia padidins jo autoritetą tarp zekų?