šis tas apie šį tą

(cc) (by:) —vg— [filologas (platesniąja prasme) ir batautojas]

2018-10-17

(1116) Visiškai tarp kitko: du įvardu su anti-

[Jei kas nors tiksliai įvardinta, nebereikia jokių vedžiojimų išvedžiojimų pavedžiojimų; ne gera pradžia, o tikslus įvardas – pusė darbo. Nelabai rimtai nusiteikęs šiuos sakinius subaksnojau, bet, manyčiau, yr juose tiesos, yr.]
— — Vitalijaus Butyrino fotomontažus, bent jau tokie seneliai kaip aš, prisimenam iš anų laikų Nemuno (aktai vesdavo į terra nullius, o fotomontažai į terra incognita – ne tik žemę, ir vandenis, ir dangų; lavino jaunuolio vaizduotę, rengė susitikimui su rašytiniu magiškuoju realizmu). Savaitraščiu virtusiam Nemune, 2005 VIII 25, nr. 33, p. 4–5, buvo Vidmanto Kiaušo publikacija „Paslaptingai sava terra incognita“: daug VitB-no nuotraukų ir pluoštas pasvarstymų; vienas jų:
Vitalijus Butyrinas apie... / ...montažą: „Vengdamas standartų fotografuodavau šiukšlynus, man patiko antisocialistinis realizmas, tačiau mačiau, kad žurnalistų dokumentalistų neaplenksiu. ieškodamas savojo kelio, pabandžiau montažus. Sudomino, patiko... (p. 4)
Socialistinis realizmas vs antisocialistinis realizmas; kas per daiktas buvo soc. realizmas, bent jau teoriškai, daugmaž aišku: liaudiškumas, partiškumas, nac. forma, soc. turinys etc., nors daug rašytojų ir nepajėgė perprast, ko išties iš jų norima; o antisoc. realizmą pirmiausia reiktų pamėgint apibrėžti – štai ir tema sovietmečio studijomis užsiimantiems: buvo toks ar nebuvo, jei buvo, kas per daiktas etc.
— — Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos centras 1997-ais išleido Algirdo Šerėno (1930–1998) knygą Vorkutos mirties lageriai. Pranas Morkus recenziją-pasvarstymą apie ją / jos užvestom temom pavadino „Lietuvių antitarybinė enciklopedija, I tomas“ (Šiaurės Atėnai, 1997 X 31, nr. 42, p. 10). Dėl tomo galima kibt – serija „Lietuvos kovų ir kančių istorija“ pradėta 1994-ais, Mokslo ir enciklopedijų l-kla išleido dokumentų rinkinį Lietuvos gyventojų trėmimai 1941, 1945-1952 m., – bet tatai būtų kabinėjimasis dėl kabinėjimosi, negražu.
Antitarybinė enciklopedija – štai šita frazė pasirodė verta dėmesio; yra dvylikatomė LTE, yra keturtomė TLE (šitą savo bibliotekoj tebelaikau, praverčia); o jei atsirastų, na, nežinau, kad ir vienatomė LantiTE? Reiktų, pravartu būtų toks leidinys, ir popieriniu pavidalu, ir internete. Bet ar apsimokėtų? Greičiausiai – ne.

2018-10-15

(1115) Visiškai tarp kitko: nuotrupos apie Mariaus Buroko ir Radausko eilėraščius

1
Šeštadienį vežamas sodan per LRT radijo „Kultūros savaitę“ išklausiau, kaip Rimantas Kmita kalbina Marių Buroką, kurio eilėraščių rinkinys Švaraus buvimo dalyvauja Metų knygos rinkimuos. Besiklausant prisiminė beveik metų senumo dalykai.
Pernykščiam Vaškuos vykstančiam kūrybinės raiškos konkursui „Eilėraščio menas ir jo interpretacija“ keturi jaunuoliai iš Joniškėlio Gabrielės Petkevičaitės-Bitės gimnazijos buvo pateikę video „lietuviai nr. 6“ – suvaidino ir nufilmavo, ką Marius Burokas yra (ap)rašęs ciklo „lietuviai“ šeštam eilėrašty (paraiškoj nurodyta, kad eilėraštis imtas iš tekstų.lt, ne iš Būsenų):
vėl sėdiesi užmoki ir važiuoji
vėl išlipi užmoki ir perki

tau suvynioja
tu įsidedi

vėl įlipi užmoki ir grįžti
vėl išlipi atsidarai ir užeini

o ten

atkemši arba supjaustai
apsirengi arba išverdi
matuojiesi arba kepi
geri arba grožiesi

taip dieną
savaitę
na mėnesį
arba metus
ištverti galima
priklauso nuo
kol vieną rytą
atsibundi
atsidarai
ir išeini

vėl sėdiesi užmoki ir važiuoji
vėl išlipi užmoki ir perki
Videodarbui stigo esminio dalyko: pačių jaunuolių kokio nors kūrybinio sprendimo, tebuvo iliustracija. Gaila, kad šio regioninio konkurso dalyviai tesusirenka keliom valandom, nebūna laiko su jais asmeniškai pabendraut; su šitais jaunuoliais norėjos persimest žodžiu: pagirt už teksto pasirinkimą (absoliuti dauguma pasirenka kūrinius, kuriem tinka epitetai lyrinis ar romantinis, o jie pasirinko visai a-romantinį, jų senelių ar net tėvų kartos kai kurie atstovai tokio net poezija nevadintų), pasakyt, ko pasigedau – na, tarkim, būtų per eilutę pavėlinę tekstą, nesusieję tiesiogiai su vaizdu, ir jau galėtum sakyt, kad ironizuoja: poezija ne kuriama, o nusirašoma nuo gyvenimo, jau šis tas ir jų būtų, ne tik MB-ko).

Eglė Matuzaitė, Radausko „Rytas geležinkelio stoty“, 2015
— Tąsyk galvoj pasisukiojo ir bendresnių mintigalių. Tarkim, ar ne per daug ryški lyrinės poezijos persvara mokyklinėse programose? Daugumai merginų toks pobūdis, spėčiau, tinkamas, o vaikinams – gal nelabai; gal juos sudomintų, sakykim taip: epinės prigimties eilėraščiai, kuriuos interpretuojant nereikia svarstyt temų, kurių nenorėtum viešai kabint, galėtum išsaugot distanciją? — Gal ir netiesa, bet lyg kažkur skaičiau, kad iš gyvų poetų mokyklinėj programoj tik vienintelis Aidas Marčėnas; norėtųs atsvaros, galimybės rinktis, kad dar kas būtų – gal Parulskis? — Esu vartinėjęs Instituto išleistus vadovėlius. Buvo šmėkštelėjęs toks klausimas: kurioj autorių išsikeltų klausimų sau sąrašo vietoj galėtų būt toks: ar šitas parinktas kūrinys turi šansų sudomint dabartinį jaunuolį, užkabint? Ar sprendžiama paprasčiau: reikia, kad tatai žinotų, ir viskas?

2
Ir dar vienas pastebėjimas iš tų nuo 2015-ų vykstančių konkursų, skirtų prof. Vandai Zaborskaitei atminti.
Eilėraščius galima interpretuot ir piešiniais. Jau beveik nedvejodamas galiu sakyt: įdomiausi, jei/kai pasirenkamas Henrikas Radauskas: jo eilėraščiai labiausiai skatina vaizduotę, be to, kas ne mažiau svarbu, piešinių pasaulis būna dinamiškas. Pridedu vieną pavyzdį.
(Jei pasirenkamas kitas poetas, beveik visad iliustratyvus, per daug iliustratyvus piešinys būna.)

2018-10-12

(1114) Užparaštė, cxliii: kaip Uptonui Sinclairiui pravertė Cvirka

ebuvau užsifiksavęs galvoj, kad prieškarinių Lietuvos žinių šeštadienio numerio penktas puslapis eidavo su nuolatine antrašte „Menas ir literatūra“ (į pabaigą puslapis pervadintas „Kultūra, menas, literatūra“; jei netilpdavo į p. 5, kartais ir p. 6 tam būdavo atiduodamas). Peržiūrėjau nuo 1939-ų pradžios iki 1940-ų liepos pabaigos (paskutinis nr. išėjo 1940 VIII 1).
Ieškojau vieno žmogaus eilėraščių, bet pakeliui, aišku, dar įv. įdomybių, bent mano supratimu, radau. (Iš skaitinėjimų šitie rašinėjimai, taip.)
Štai viena jų – iš 1940 V 11, nr. 106, p. 6:
Eptono Sinklerio laiškas, liečiąs Lietuvą
1939 m. lapkričio mėn. įžymusis Amerikos rašytojas E. Sinkleris daugeliui savo draugų išsiuntinėjo tokio turinio laišką:
     „Brangus drauge,
     Daugiau kaip metai praėjo nuo to laiko, kai aš jums rašiau. Aš smarkiai dirbau prie ilgiausio savo romano, kurio veiksmas vyksta Europoje per paskutiniuosius 25 metus. Sąlyginis jo pavadinimas – „Pasaulio galas“ [World’s End išėjo 1940-ais]. Tuo tarpu esu parašęs 800 pusl., bet tepriėjau prie 1919 m. Taikos konferencijos Paryžiuje. Draugai, perskaitę rankraštį, – V.I. Vudvord, Elen Vudvord, Liuis Braun, Fulton, Oursler, Irving Stoun – juo sužavėti, tačiau istorija kuriasi greičiau, negu aš ją galiu išdėstyti popieriuje“.
     Toliau E. Sinkleris rašo apie savo romanų paplitimą įvairiuose pasaulio kraštuose ir, tarp kitko, sako: „Šiomis dienomis lietuvių dienraščio, leidžiamo Brukline, „Laisvės“ redaktorius [Rojus Mizara tuolaik redaktorius buvo] atsiuntė man ištrauką iš jauno lietuvių rašytojo straipsnio, kuriame sakoma: „Vienas valstiečių vaikas iš gimtojo mano kaimo ranka persirašė E. Sinklerio „Raistą“, kad šią knygą galėtų turėti pats ir skaityti ją kitiems, nes jos nusipirkti jis negalėjo“. Panašūs faktai paaiškina, kodėl ilgomis nemigo naktimis aš galvoju, kaip padaryti, kad mano knygas galėtų skaityti vargo žmonės“.
     Nuo savęs pažymėsime, kad E. Sinklerio laiške minimas lietuvių rašytojas – P e t r a s   C v i r k a, o straipsnis, iš kurio paimta Sinklerio laiške iškeliama citata, buvo išspausdintas 1936 m. „Literatūros“ žurnale Nr. 1, ir vadinosi „M a n o   k a i m a s“.
Straipsnelis nepasirašytas (gal net pats PC, su bendradarbiavęs, surašė? gal ir ne, gal kas kitas). PC-kos „Mano kaimo“ tiksli pastraipa, kurios antra dalis – raštu angliškai perpasakota – iki Sinclairio laiško nukeliavo:
Girdėjau esantį Kaune vieną seną kavalierių, kuris pats iš savo nuosavos knygos „Vedybų technika“ gražiu rankraščiu perrašė nuo pradžios iki galo puslapis į puslapį. Gal tas viengungis valdininkas pergyveno daug „saldžių valandėlių“, bet aš žinau kitą, valstiečio vaiką iš mano kaimo, dabar besimokantį kurpiaus amato, kuris puslapis į puslapį persirašė Upton Sinclair’io „Raistą“, negalėdamas jo įsigyti ir norėdamas tokiu būdu dar kitiems jį perskaityti... (p. 4–5)
Kodėl negalėjo įsigyt? — The Jungle (1906) vertimas į lietuvių kalbą, Vinco Daukšio, pavadinimu Raistas pirmąkart išleistas 1908-ais Chicagoj, 2-as leidimas 1912-ais ten pat; 3-ią, pataisytą ir papildytą, 1939-ais išleido Sinclairio laiške minimas dienraštis Laisvė 1939-ais Brooklyne, NY. (Tiesa, irgi 1908-ais Vilniuj išėjo Kazio Puidos vertimas pavadinimu Pelkės, bet Cvirka mini Raistą. Dabar įprastu pavadinimu – Džiunglės – romano vertimas išleistas tik 1948-ais.) — Paprasčiausiai nepasiekiamas Raistas buvo, nebent kas grįždamas iš Amerikos parsivežė ar kam atsiuntė; persirašė vaikas, nes nei Veliuonos, nei Kauno knygyne jo net pinigų turėdamas paprasčiausiai negalėjai nusipirkt.
— Sinclairis pasiglostė savimeilę: štai kaip reikia žmonėm mano kūrybos – net ranka mano knygas persirašinėja (ką laiško skaitytojai pagalvojo apie Lietuvą, kur XX amžiui artėjant prie vidurio žmonės knygas ranka persirašinėja, irgi galima būtų paspėliot).
— Ir Cvirkos savimeilė buvo paglostyta: mane Sinclairis cituoja.
— O knygą ranka perrašęs žmogus liko „brangios atminimų salos“ (taip PC pavadino gimtuosius Klangius) bevardžiu personažu, nors šiaip – jis visoj šitoj istorijoj juk svarbiausias.

2018-10-09

(1113) Pakeliui į darbą, xix: apie debesis ir StS

nuo Žirmūnų tilto, 2018 IX 20
2018 X 8
T-19; NŽ-A, 2005, nr. 7/8: Vaclovas Aliulis MIC, „Dvasinėje sanatorijoje“: užrašai svečiuojantis benediktinų vienuolyne Palendriuos. Iš to, kas užsirašyta 2005 VII 1, penktadienį:
Žvelgdamas pro bet kurį vienuolyno langą, aikčioju matydamas žavingiausių meno kūrinių ekspoziciją, kasdien po kelis sykius keičiamą. Tėvas Mykolas patvirtino, kad Prancūzijos debesims toliausiai toli iki Lietuvos debesų grožio (jau buvau tą skirtumą pastebėjęs Italijoje). Neturime kalnų, turime debesis. (p. 310)
— — — kolegė Dalia ėmė tvarkyt popierinę a.a. poeto, eseisto, žurnalisto Stasio Stacevičiaus archyvo dalį, aš skaitmeninę. Be kita ko (akmenų, šunų, kapų, žmonių), net du CD nuotraukų, fiksuojančių dangų (dažniausiai saulei leidžiantis) virš tėvų sodybos netoli Merkinės, kurion grįždamas pasiklydo pūgoj 2012-iems baigiantis.
Pasigalvojo: kitąmet StS-čiui būt buvę 60 (*1959 XI 19); visad atkakdavo į Poetinį Druskininkų rudenį; gal per PDR galima būtų rast kokį gerą pusvalandį vakarop ir padaryt prisiminimus apie /paskaitymus iš? O ant sienos parodyt jo nuotraukų – debesų, akmenų, Bedugnio, kt. Gražu būtų prisimint žmogų stabtelėjus, nes šiaip – vis prabėgom, prabėgom, prabėgom.

2018-10-05

(1112) Iš popieryno, l: dar apie rašytojų stalčius

[Tai galėtų būt papildas 1101 įrašo, prasidedančio Danutės Kalinauskaitės citata: „[...] daug kas tikėjosi, kad lietuvių, kaip ir rusų, rašytojai galbūt turi savo stalčiuose kai ką drąsaus ir laisvo, slapčiom visus tuos metus rašyto, ir, atgavus laisvę, neabejotinai ištrauks, bet, atėjus Nepriklausomybei, stalčiai pasirodė besą tušti.“]
ar tebegalima – nežinau
— 2005 IX 8 išėjusiam Nemuno numery buvo tikrai ilgas, kaip savaitračiui, Birutės Mackonytės rašinys „Metai su Vitu Žvirdausku“ (p. 1, 3–5). Apie prozininką ir poetą VitŽ-ką (1929–1985); gyvam esant, teišėjo apysaka Vandenyno druska (1968), post mortem – du eilėraščių rinkiniai ir prozos rinktinė, apie kurią čia ir bus daugiausia. —  BirM:
Kiek žinau, niekas iš mūsų literatūros ekspertų giliau nenagrinėjo V. Žvirdausko tekstų. Nes jo pavardės nebuvo Rašytojų sąjungos narių sąrašuose. Ar paprasčiausiai nenorėta pripažinti, jog sovietmečiu jis bene vienintelis rašė „į stalčių“, išskyrus kai kurių politikų ir visuomenės veikėjų dienoraščius.
     Trečiaisiais nepriklausomybės metais „Nemuno“ redakcijos veteranai, tie patys, su kuriais Vitas Žvirdauskas kadaise šį žurnalą kūrė, išleido jo prozos rinktinę. Visi jie: Algimantas Mikuta, Robertas Keturakis, Romas Rakauskas, – buvo įsitikinę, kad knyga grąžins jų bendražygį iš užmaršties ir ištaisys neteisybę, kuri lydėjo Vitą visą gyvenimą tarsi lemtinga žvaigždė. / [...]
     Iš atmestų ir daugelio kitų periodikai nebesiūlytų rankraščių susidarė nemažas tomas. „Nemuno“ leidėjai jį kruopščiai parengė ir apipavidalino. „Tikimės, – [knygos Pabaigos žody] teigė A. Mikuta, – kad ši knyga sulauks deramo skaitytojų ir literatūros specialistų dėmesio, pastariesiems užkraudama ir savotišką galvosūkį – kokiam gi periodui ji priklauso. Juk ne tarybiniam, – anų laikų ideologinė cenzūra šios knygos nebūtų toleravusi, bet parašyta ji kaip tik tada, nepaisant jokių konjunktūrinių reikalavimų, niekam nepataikaujant ir su niekuo nesitaikstant“.
     Deja, pateikiant knygų pardavėjams bei pirkėjams mažai žinomo autoriaus kūrybą, reikėjo dar šio bei to, apie ką nepagalvota. V. Voverienės viršelio grafika dvelkė tradicine Lietuvos kaimo nostalgija, kuri šiandienos skaitytojo seniai nebejaudina. Pavadinimas „Šeštasis keleivis“ – nieko nesakantis, atsitiktinis, kaip ir pasmerkta atsitiktinė keleivė iš taip pavadinto apsakymėlio. Nebuvo pasirūpinta išsamesniu knygos pristatymu, nepasirodė įdomesnių recenzijų, išskyrus V. Kukulo „Kūryba eina paskui legendą“ „Lietuvos ryte“. Devyniasdešimt trečiaisiais tik nedaugelis suvokė rinkodaros reikšmę. Knygų leidyboje svarbiausia vis dar atrodė išleisti.
     Kai maždaug po pusmečio Kauno centriniame knygyne pasiteiravau „Šeštojo keleivio“, pardavėja truktelėjo pečiais ir mandagiai tarė: „Niekas šitos knygos neperka“. Prarijau kartėlį. Kaip ir leidėjai, tikėjausi, jog ilgainiui Žvirdauską atras – jeigu ne visuomenė, tai bent mūsų literatūros kritikai, kurie kartais išgarsina kur kas smulkesnius debiutantus. Kai sandėliuose taip ir liko didžioji tiražo dalis [tiražas buvo 6000 egz.], tapo aišku, jog nesėkmė lydi Vitą ir po mirties.
     Gal kaip tik todėl, kad jis buvo kitoks? (p. 3)
Deja, nesu skaitęs šitos knygos (taip, taip, gėda, bet: jau pasiėmiau, jau kuprinėj), tad čia tegaliu pacituot, kokia BirM-tės nuomonė apie VitŽ-ko prozą:
[...] kai imdavau į rankas jo naują apsakymą, mane kas kartą nustebindavo gebėjimas piešti žmones, įvykius, jausmų ar nuotaikų svyravimus lengvais kelių žodžių akordais. Iš visų mūsų rašytojų man tai priminė tik Jurgį Savickį. Ir čia, tarsi nerūpestingai, punktyrais vos nužymėtas vaizdas lieka atminty ryškus ir sodrus. [...]
     Skubri pasakojimo tėkmė anuomet stipriai skyrėsi nuo įprastos, tąsios lietuviškos prozos, kartais akivaizdžiai kuriamos vien tam, kad būtų dar ne kartą parodyti mūsų kalbos lobiai. Brisdamas per tokių kūrinių verbalinius labirintus, neretai pasigendi įdomesnio charakterio, situacijos ar intrigos. (Kas be ko, sovietmečiu gyvenimo tiesa buvo uždrausta ir mene, ir moksle, tad garbingiems literatams beliko kalbos grožis.) Užtat V. Žvirdausko prozai niekada netrūko nei druskos, nei kraujo. Jis rašė, kaip šiandien sakytume, kietai – apie tikrus dalykus. (ibid.)
Reiks paskaityt, ką Kukulas rašė (LR, 1993 XI 3, p. 41); be to, dar trys žmonės, kurių nuomonės domintų, yra rašę apie VitŽ-ko prozą (Sigitas Parulskis Metuose, 1994, nr. 2, ir Vygantas Šiukščius Lietuvos aide 1994 I 29) ir eilėraščius (Antanas Ramonas Metuose, 1992, nr. 11). — [priedurus mėgstu]
(2014-ais Metuose, nr. 11, buvo dar viena BirM-tės publikacija – atsiminimai apie VitŽ-ką su inkliuzais „Laiškai iš jūros. Ir ne tik“.)
P.S. Yra toks Aido Marčėno sonetas „Literatų gatvė“, visą projektą įkvėpęs; sintezė:
štai jau trečią dešimtmetį teka
ir užtikrina tvirtą trajaką
talentas, kad ir ne ovič [-owicz]

bet mane mažutėlį įpieš gal
gatvėje literatų, gdzie mieszkał
Mickiewicz i Jakimowicz
Būtų ne sonetas, paprastas eilėraštis, būt galima pridurti dar vieną eilutę, kad ir nesirimuojanczią: a jeszcze Żwirdowski – ir Žvirdauskas tame pat name, Literatų 6, gyveno, ir net pro tą patį langą, kaip Mickevičius, žvalgės (BirM rašo, kad išsiaiškino pagal Bułhako nuotrauką). — Beje, MMC yra parengęs rekomenduojamąjį sąrašas, kam gerai būtų sukurt ir pakabint memorialinius ženklus Literatų gatvėj – dukart peržiūrėjau, Vito Žvirdausko nėr; o galėtų būt, tikrai galėtų.

2018-09-30

(1111) Visiškai tarp kitko: klausimas be atsakymo, bent kol kas

avaitės vidury coll. Solveiga D., po trisdešimties metų vėl perskaičiusi Justino Marcinkevičiaus rašinį apie Dalią Grinkevičiūtę „Reabilituota – 1970 metais“ (Literatūra ir menas, 1988 V 28, nr. 22, p. 2–3), paklausė apie straipsnio P.S. „Honorarą skiriu paminklo stalinizmo aukoms statybai“: koks paminklas galėjo būt turimas omeny?
Pirma mintis: gal čia buvo vad. Juzeliūno komisijos iniciatyva? Ne, Sąjūdžio komisija stalinizmo nusikaltimams tirti, vadovaujama prof. Juliaus Juzeliūno, atsirado tik liepos mėnesį. Bet jau gegužį turėjo būt kas nors daugiau negu plika idėja, savaitraščio redakcija honorarą juk turėjo pervest į konkrečią sąskaitą. Gal tai buvo 1987-ais prof. Česlovo Kudabos iniciatyva įsteigto Kultūros fondo sumanymas? Bet kad Fondas labiau rūpinos atstatymu, ne statymu.
— šiandien dar truputį mėginau paieškot, aišku, tik googlindamas. Ką radau? Išnašą Daivos Citvarienės disertacijos Ideologiniai Lietuvos meno diskurso pokyčiai XX a. paskutiniajame dešimtmetyje (2008) ištraukoj; tekstas: „Atgimimo metais visuomenė aktyviai diskutavo apie Antano Vivulskio Trijų Kryžių, Katedros frontono skulptūrų, Kauno Vienybės aikštės paminklinio ansamblio, Juozo Zikaro „Laisvės“ ir kitų paminklų atstatymą. Beveik visi jie buvo rekonstruoti bandant sugrąžinti ne tik ankstesnį vaizdą (nors dažnai dėl ikonografinės medžiagos trūkumo naudotasi tik prastomis fotografijomis), bet ir vienareikšmę simboliką – kokios nors prasmės modifikacijos visuomenės daugumai atrodė nepriimtinos.[2]“:
[2] Vienas ryškiausių – Trijų Kryžių atvejis. Kultūros Fondo iniciatyva atkuriamą monumentą buvo siūloma dedikuoti stalinizmo aukoms, tačiau visuomenė tokį pasiūlymą priėmė labai kritiškai. Viešoje diskusijoje žmonės patys siūlė paminklo tremtiniams ir sovietmečio represijų aukoms variantus: realistinius vagonus, Lietuvos Motinos figūrą, Rūpintojėlio skulptūrą ir pan. Žr.: Koks bus paminklas stalinizmo aukoms? Vakarinės naujienos, 1989 02 09.
Reiktų kapstyt toliau, bet jau vartant popierinius leidinius, pradėt galima būtų kad ir nuo to rašinio Vakarinėse naujienose; epavelde.lt šito laiko spaudinių nėr, bent kol kas. (O gal jau kas nors yra išsiaiškinęs? Nežinau.)

2018-09-28

(1110) Visiškai tarp kitko: prieduras prie pasvarstymų Šimtmečio anketos siūlytom temom

[Taip juk dažnai būna: paleidi, iškeliauja, ir nebepavysi, kad ir kaip norėtum. Išspausdino popieriuj kokį tekstą, ir viskas – nei pataisysi, nei papildysi. O norėtųs.]
Svarstydamas Šimtmečio anketos siūlytom temom, iš mokytojų tepaminėjau Stasį Matjošaitį-Esmaitį, Sakalėlio autorių; jei būtų galimybė, norėtųs paminėt dar vieną žmogų – Stasį Tijūnaitį, 1923–1933-iais redagavusį Žvaigždutę, vėliau (iki sovietų okupacijos) Kregždutę. Abu leidinius pažiūrinėjau ieškodamas vieno žmogaus publikacijų. O užkliuvau už redaktoriaus atsakymų jauniesiems, taip sakant, bendradarbiams: kaip atvirai ir sykiu delikačiai atsakoma, ir kiekvienam konkrečiai; kaip tikras auklėtojas. Nesiplėtosiu, neturėjau laiko ilgiau pagalvot, tiesiog vienas atsakymas – kaip ryškus pavyzdys, kuriame atsiskleidžia ir pats StT (tekstas iš Žvaigždutės, 1932, nr. 11, viršelio p. II; antraštinė vinjetė iš Kregždutės, 1939, nr. 8, viršelio p. II):
Albinai Striūpaitei Igliaukoje. Aš branginu kiekvieną raštą, kurį gaunu iš mažųjų skaitytojų. Visokių raštų aš gaunu: gerų ir nevisai gerų. Bet aš kiekvieną raštelį rūpestingai perskaitau, atsidėjęs apsvarstau ir duodu tinkamą atsakymą. Neseniai išgirdau patarimų, kad aš tuos raštus tiesiai mesčiau šiukšlynan, su jais nesiterliočiau, jais sau brangaus laiko negaišinčiau. Ne, aš taip daryti negaliu: taip darydamas aš nustočiau būti vaikų laikraščio redaktorium. Aš gerai jaučiu, kaip vaikai labai myli „Žvaigždutę“ ir mane kaip redaktorių ir mokytoją. Todėl taip daug vaikų man rašo įvairiausių raštelių, įvairiais dalykais teiraujasi. Ir aš nepalieku be atsakymo jokio rašto: vieniems atsakau „Žvaigždutėje“, kitiems laiškais. Vaikams aiškinu, juos mokau, tinkamus raštelius dedu „Žvaigidutėn“. Aš tik noriu, kad visi Lietuvos vaikučiai gražiai augtų niekieno neskriaudžiami, augtų ir užaugtų geri, darbštūs ir teisingi mūsų krašto žmonės.
     O betgi pasitaiko vaikučių, kurie kokiais neišmanymais užduoda širdį savo tėveliams, mokytojams ir net man, redaktoriui. Čia jau tariu žodį tiesiai tau, Albinute, ir kitiems tokiems skaitytojams. Matai, tu, mažyte, blogai padarei „Žvaigždutei“. Tu atsiuntei jai eilėraštuką, kaip savo, ir paprašei, kad aš jį įdėčiau laikraštin. Aš perskaičiau. Jis man patiko. Aš maniau, kad tai bus žmonių dainelė, kad ją kur išgirdus užrašei ir „Žvaigždutei“ atsiuntei. Bet aš pradėjau abejoti. Mane ėmė neraminti mintis – ėmė man rodytis, kad ne tavo eilėraštukas. Tik aš negalėjau greituoju patikrinti. Juk ir negalima vienam žmogui viskas atsiminti, viskas pasaulyje žinoti. Taip aš abejodamas nubraukiau trečią posmelį, kur buvo kalba apie bernužėlį, ir eilėraštuką su kitais rankraščiais „Žv.“ 8 numeriui balandžio mėnesio 9 dieną nusiunčiau spaustuvėn. Surinktą numerį patikrinti iš spaustuvės gavau 15 dieną. Aš vėl sustojau prie to eilėraštuko galvodamas, kad, gal, vistiek ne Albinutės jisai parašytas. Jau norėjau išmesti parašą. Ir susilaikiau galvodamas: gal gi nėra negera toji Albinute – gal jos tikrai išgalvotas eilėraštukas. Ir taip išsiunčiau spaustuvėn. Bet štai iš „Žv.“ prieteliaus P. P. gaunu pranešimą, kad eilėraštukas yra ne tavo, bet J. Merkšaičio iš 1929 metų „Laimės Kalendoriaus“. Štai neteisybė ir išėjo viršun. Ir ką aš apie tave pagalvojau, Albinute? Tu blogai padarei. Tu sumelavai man ir visiems „Žv.“ skaitytojams. O ar tu girdėjai, kas melą pasaulyje išgalvojo, kas žmones meluoti išmokė? Taigi. Ir žmogus meluodamas daro kaip negeroji dvasia. Albinute, tu ir kitą kartą man atsiuntei eilėraščių. Bet aš juos sunaikinau, nes pabijojau, kad vėl nebūtų neteisybės tarp mūsų. Susiprask, mažyte. Aš noriu, kad visi „Žv.“ skaitytojai būtų teisingi vaikai. Melas yra baisus daiktas: su melu darosi pasauly visos apgavystės, suktybės, skriaudos, galvažudystės, tai yra visos neteisybės, visos nuodėmės. Todėl aš taip viešai ir smerkiu melą, kad nė vienas „Žv.“ skaitytojas daugiau nebesusidėtų su tuo piktosios dvasios išmislu – melu.
Dabartiniai socialiniai pedagogai tikriausiai sakytų, kad viešas gėdijimas yra per žiauru, gali turėt nepageidaujamų padarinių vaiko psichikai; greičiausiai taip. Tik nereiktų dabartinių nuostatų taikyt atgaline tvarka.
P.S. Ar išsaugotas Stasio Tijūnaičio archyvas? (Gal Švietimo istorijos muziejuj Kaune saugomas? Nežinau.) Jame galėtų būt labai įdomių laiškų.
P.P.S. (IX 30) Perskaičiau brošiūrą, kurios viršelis lt.wikipedijoj įdėtas nuotraukos vieton, – 1995-ais išleistą Jono Laurinavičiaus biografinę apybraižą apie StT. Taip, Tijūnaičio archyvas spėtam muziejuj, tik jis vadinamas Pedagoginiu muziejum. Dėl laiškų – ne tik jam rašytų turėtų būt, bet ir jo (pasilikdavo nuorašus). Ir dar daug ko kitko ten yr.
Kaip batautojas, imsiu ir pacituosiu, ką StT rašė laiške Kaziui Ulvydui 1965 XI 4:
ČEBATAI. Kodėl būtinai auliniai batai? Kad čebatai svetimi? O juk ir batai nesavi. Jei nebūtų kažkada atsiradę čebatai, tai neturėtumėm tautosakoje nei čebatorių (šuva čebatorius, šiaučius), nei Čebatorių pavardžių, nei Čebatoriškių gyvenviečių ties Taujėnais ir į pietus nuo Valkininkų. (cit. iš apybraižos p. 23)
Ir dar StT frazė, kurią ištarus per vieną iš mokytojų konferencijų 1949-ais baigės trumpa jo, kaip Kaišiadorių apskrities liaudies švietimo skyriaus inspektoriaus, karjera: „Jeigu nėra pionierių, tai mes jų iš medžio ir netašysime“ (cit. iš p. 10). Rado mokytojo darbą kitoj apskrity.

2018-09-25

(1109) Užparaštė, cxlii: apie mirtį Paryžiuj / pamačius Paryžių

— eilėraščio rankraštį saugo Silva Kurienė —
avasarį Lietuvos vyriausiojo archyvaro tarnyba virtualion erdvėn įdėjo Povilo Girdenio parengtą parodą „Atėjau į žemę sapnui...“, skirtą Rimui Burokui (*1953, vadinas, šįmet būtų 65-eri; truputį nustebau Pratarmėj neradęs paminėtos svarbiausios knygos – 2008-ais „kitų knygų“ ir Alytaus Jurgio Kunčino viešosios bibliotekos išleistų (Ne)gyvenimo fragmentų, kur sudėti eilėraščiai, įv. dokumentų faksimilės, nuotraukos, atsiminimų gabalai).
(Ne)gyvenimo fragmentų priešpaskutiniam puslapy įdėta faksimilė, kurią galima pamatyt ir parodoj (žr. dešinėj). Eilėraštis, kurį prisimenu, jei tik kas pradeda samprotaut, esą poetai išsipranašauja savo mirtį ir pan.
... Mirsiu pražilęs ir girtas
lapkričio rytą Paryžiuj...
parke kuždėdamas „silva
я получил „Gran Pri
— — — — — — — —
O lietingam rudens Paryžiu[j]
Pastatys man supuvusį kryžių.
Netikėtai iškritęs sniegas
               tavimi mane užpustys.
Mirė Vidaus reikalų ministerijos Pataisos reikalų valdybos ligoninėj Vilniuje, 1980 VIII 12 труп бывшего осужденного buvo palaidotas Rokantiškėse, bevardžių kapų plote: ряд 13, могила № 8 (dabar žinoma, kuris kapas jo).
— — vėl prisiminiau šį RB eilėraštį, popieryne užtikęs Arvydo Juozaičio rašinį „Pamatyti ir nenumirti“:
„Pamatyti Paryžių ir numirti“, – šis keistas posakis sklandė tarybiniais laikais inteligentų šeimų virtuvėse. Regis, jis buvo atklydęs į daugelio mūsų galvas iš kažin kurio tarybinio filmo. Vėliau, kai krito visos užtvaros ir sienos, kiekvienas galėjome savo nuožiūra pagalvoti apie vietą, kurioje norėtume numirti. Pamatyti tą vietą ir – numirti. Keista inteligentiška užgaida, gal net išsigimimas: pamatyti gyvenimo viršūnę, pabūti joje ir – stačia galva žemyn. Tarytum mirtis būtų koks eksperimentas, koks pokštas. Ir lyg mėgautųsi žmonės tuo ekscesu.
Šiaip jau paprasti ir padorūs žmonės miršta namuose, – nei šis, nei tas mirti kaip pamestinukui prie tvoros. [...] Žodžiu, tėvynė – dalykas rimtas, jos nepakeisi. [Etc.] (Šiaurės Atėnai, 2004 VII 24, nr 28, p. 2)
2004-ais AJ tapo kultūros attaché Karaliaučiuj, tai ir buvo užplūdusios mintys, ar norėtų ten, „kur mirė prūsai, kur mirė lietuvininkai“, ir jis numirt – „ne todėl, kad šitai pamačius daugiau nieko ir nereikia. Dėl kitos priežasties – čia mirti gražu.“ Nusprendžia, kad dar verta pagyvent, bent jau iki Karaliaučiaus 750-ųjų metinių. — Bala nematę, visiem visokių minčių ateina į galvą; už kitko užkibau: kokia posakio „pamatyt Paryžių ir numirti“ kilmė?
Tikrai iš filmo? Buvo toks – Увидеть Париж и умереть, bet jis tik 1992-ais pasirodė, tarybiniu nebevadintinas.
Pagooglinęs ir pasiskaitęs lyg turėtum patikėt, kad šita frazė iš Iljos Erenburgo 1931-ais išleistos knygos Мой Париж; l. daug kur taip rašoma; ir tik vienur radau nevierno tamošiaus (tokie visi turėtumėm būt googlindami) pastraipą:
Автором слов «увидеть Париж и умереть» считается советский писатель Илья Эренбург (1891–1967) и связываются они с его книгой «Мой Париж». Факт этот гуляет по интернету без цитирования. Только сообщается, что Эренбург в книге «Мой Париж» говорил читателю, будто в этом городе хочется «умереть от счастья». Но «увидеть Париж и умереть» и «увидеть Париж и умереть от счастья» (даже если такое словосочетание в книге имеется) — всё-таки не одно и то же.
Так что вполне возможно, что Эренбург к словам о Париже и смерти после посещения его отношения не имеет.
Beje, kai darbe užsiminiau apie šitas paieškas, jaunoji coll. Dalia pagooglino ir angliškai; ir užtiko dar tik pasirodysiančią Eleonory Gilburd studiją To See Paris and Die: The Soviet Lives of Western Culture. Įdomu, kaip ten paaiškinta posakio kilmė. (Jei kas nusipirksit ir perskaitysit, gal galėtumėt kaip komentarą parašyt?)
Mano nuotrauka
tinklaraštis št apie št įvertintas Vytauto Kubiliaus premija (2013) ir Poezijos pavasario prizu už eseistiką (2016)