šis tas apie šį tą

(cc) (by:) —vg— [filologas (platesniąja prasme) ir batautojas]

2021-01-22

(1244) Eilėraščių istorijos, x: Aisčio „Lopšinės“ perkūrinys

Rimanto Šavelio atsiminimuos apie Paulių Širvį Geriu žalią tylą yra toks gabaliukas:
Kai Pauliui užeidavo geras ūpas, mėgdavo padainuoti. Turėjo gražų balsą ir savo dainų repertuarą.
       Žiūrėjom lemiamas futbolo rungtynes, žaidė „Žalgiris“ ir moldavų „Nistra“. Nuo rungtynių rezultato priklausė, ar „Žalgiris“ pagaliau pateks į tuometinę Tarybų Sąjungos futbolo aukščiausiąją lygą. Jaudinosi visi Lietuvos sirgaliai, jaudinomės ir mes su šeimyna žiūrėdami televizorių (rungtynės vyko Kišiniove). Bet smarkiausiai „sirgo“ Paulius. Pašokdavo nuo kėdės, mojuodavo kumščiu, bardavosi, kai mūsiškiams kas nepasisekdavo. Ir „Žalgiris“ laimėjo, rodos, 1:0. [Šita pastraipa akivaizdžiausias įrodymas, kad mūsų atmintis – tikrų tikriausia kūrėja-būrėja. Moldavų komandos pavadinimas maniškėj užsifiksavęs „Nistru“, ne „Nistra“; ėmiau googlint, ir perskaičiau sakinį: „1982 metais [„Žalgiris“] pasiryžo įkopti į Aukščiausiąją lygą ir pasiekė šį tikslą, užėmė Pirmoje lygoje pirmąją vietą (papildomose rungtynėse Simferopolyje 1:0 po S[igito] Jakubausko gražaus įvarčio nugalėjo Kišiniovo „Nistru“ ekipą).“ Širvys negalėjo žiūrėt tų rungtynių, buvo jau miręs (mirė 1979-ais). — Čia tik šiaip, visiškai tarp kitko.]
       Ta proga pasidarėm nedidelę šventę. O kai gerokai įsišėlom, Paulius reikšmingai atstatė smakrą, mostelėjo kumščiu ir uždainavo savo mėgstamiausiąją:
Ateis karaliūnas per žydintį sodą,
Ir takai bus žiedais obelų apsnigti.
Tu mik, o sapne tau drugeliai sapnuosis
Ir pernakt naktužėlę budėsiu aš čia...
       Kitų žodžių neatsimenu, bet šitą posmelį dainuodavom ir mes. Paulius mokėjo daug dainų. kartais užtraukdavo vokiškai, bet tada jam tekdavo dainuoti solo. (Metai, 2004, nr. 8/9, p. 55).
„Tu mik, o sapne tau drugeliai sapnuosis“ – pirma Jono Aisčio „Lopšinės“ (iš Intymių giesmių, 1935) eilutė; tokio posmo, koks užsifiksavo RimŠ atminty, tam eilėrašty nėr. Pirmos dvi eilutės primena Aisčio antro posmo pabaigą („Atjos karaliūnas per kvepiantį sniegą, – / Jam veja ir takai obelų nusnigti“); trečia ir ketvirta – kaip Aisčio pirmo posmo pirma ir ketvirta. 
— kaip galėjo atsirasti toks perkūrinys? Aišku, tai bus tik spėjimas. 1940-ais išėjo Jono Kuosos Aleksandriškio Poezija; Širvys ją turėjo, skaitė (gal lankydamas kontrolasistentų[*] kursus Gruzdžiuos, gal ir įstojęs pėstininkų karo mokyklon); kai tapo kareiviu, mėgino atkurt skaitytus patikusius eilėraščius; atmintinai nebuvo išmokęs, tik atskiros eilutės, vaizdai galvoj sukiojos, iš jų ir susidėstė, susikūrė tekstas, primenantis pirminį, skaitytąjį.
[* nežinojau, ką reiškia šitas žodis; radau: „kontrolasistentas atvažiuoja į ūkį, stebi karvių melžimą, pamatuoja primelžto pieno kiekį, paima mėginius kokybei nustatyti“, išeitų – karvių stebėtojas.]
1920-ųjų gimimo kartai, kad ir ko mokėsi, kad ir kaip susiklostė likimai, Kossu-Aleksandriškis buvo bene mėgstamiausias poetas.

2021-01-08

(1243) Užparaštė, clviii: savivokos korekcija

 [Prasidėjo Vytauto Mačernio metai. Ar birželio pradžioj jau bus galima burtis? Nieks dabar nepasakys. Bet ką nors pagalvot apie poetą juk nieks nedraudžia, bet kada ir bet kur gali.]

28-o žiemos soneto trečias posmas visur skelbiamas toks:
Bet kas gi aš esu?.. Jūs norite žinoti...
– Turbūt kažkoks keistų troškimų lydinys, –
Ne vienas į mane pažvelgęs pasakys.
Pradžioj vidurinė eilutė buvo:
– Turbūt kažkoks keistų troškimų kratinys, –
vėliau pataisyta: kratinys triskart įstrižai pieštuku nubrauktas ir viršuj užrašyta lydinys. (Pažiūrėjau Po ūkanotu nežinios dangum komentaruos – ne, neužfiksuota.) — Reikšmingas taisymas: savivokos korekcija. 
[Nebūčiau taisęs.]

2021-01-06

(1242) Iš atostogų: nebesančio Šiaulių kaimo tebesančios kapinės ir kt.

Lietuva, 1919 VIII 8, nr. 172, p. 2

2019-ais „Bonus animus“ (kitaip: Remigijus Misiūnas) serijoj „Liudijimai“ išleido Vienuolio straipsnių rinkinį Iš karo korespondento užrašų (sudarė ir įžangos straipsnį parašė RemM; perskaičiau [jau reikia sakyt] praeitų metų pavasarį). Rašyta 1919–1920-ais, skelbta Lietuvos dienrašty; kaip signum temporis galėtų būt tas dešinėj įdėtas kreipimasis.

Kai pradėjau galvot apie atostogų maršrutą, prisiminiau vieną Vienuolio 1919-ais rašytą reportažą, paskelbtą ten pat, iš kur paimtas tas kreipimasis. Rašinys vadinas „Iškilmingos gegužinės“ (nepasirašytas, tik nurodyta: mūsų karo korespondento; gal lėmė ir saugumo sumetimai? kad kas nors nenukneckintų korespondento? neramūs laikai juk buvo). Pradžią pacituosiu (iš knygos):
Sekmadienį, liepos 27 d., Didžiojoj Rubikių ežero saloj Šiaulių ir Rubikių sodžių piliečių buvo surengtos iškilmingos gegužinės garbingai žuvusiems karžygiams – Pirmojo pulko Antrosios kuopos viršilai Liudvikui Bižukui ir Pranui Grušauskui – atminti.
       Šie du karžygiai paguldė savo galvas už Tėvynę gegužės 23 d., susikovę Šiaulių ir Rubikių laukuose su 15 kartų gausesniu priešininku. 20 lietuvių užpuolė 300 rusų ir būtų juos išvaikę, bet, bėgdami per kalnus, bolševikai pamatė, kad lietuvių maža, ir, susivertę atgal, pradėjo pyškinti iš kulkosvaidžių. Pirmasis kritęs keliomis kulkomis pervertas viršila, o netrukus ir Grušauskas. Kiti tos pačios kuopos kareiviai dar šaudėsi daugiau kaip valandą ir nukovė keturis bolševikus. Pasitraukdami pasiėmė ir savo draugų lavonus, kuriuos paskiau šiauliečiai ir rubikiečiai iškilmingai palaidojo savo kapinėse.
       Apie tos kuopelės bolševikų užpuolimą žmonės pasakojo stebuklus ir, kad tik mūsiškiai būtų užpuolę bolševikus iš kito galo sodžiaus, būtų visus ir į nelaisvę paėmę.
       Abu garbingai žuvę karžygiai ilsisi Šiaulių sodžiaus kapinėse, ant Rubikių ežero kranto, labai gražioj ir poezingoj vietoj. Jų kapas aptvertas dailia tvorele ir laikinai pastatytas medinis kryžius su metaline kančia ir padėtas toks parašas: „Čia ilsisi Tėvynės gynėjai, kurie žuvo už Tėvynę ir šalį: Pirmojo pulko II kuopos viršila Liudvikas Bižukas ir tos pačios kuopos Pranas Grušauskas. Mylėk draugystę, gulėk žemėse, jaunyste. Žuvo 7 val. ryto, 23 d. geguž. 1919 m.“ (p. 42)
Renginio tikslas buvo – surinkt pinigų akmeniniam paminklui. Kaip ten viskas vyko 1919-ų liepos paskutinį sekmadienį galima pasiskaityt ir neturint knygos po ranka, yr epavelde.lt tas Lietuvos numeris (aktyvi nuoroda po kreipimusi).
— Ar pastatė tvaresnį paminklą? – šmėkštelėjo klausimas. – Greičiausiai pastatė. – O kaip atrodo? – Reiktų nuvažiuot ir pasižiūrėt.




Šiaulių kaimo Anykščių seniūnijoj nebėr, išregistruotas; senosios kapinės dabar Rubikių kaimo teritorijoj, veikiančios, – pasisėmiau žinių iš anykštėnų.lt

Prisipažįstu: nebuvau buvęs Rubikiuos iki šios vasaros, siauruku iki galinės stotelės irgi nevažiavęs. Tad išvažiuodami iš Utenos pasikliovėm navigacine programėle. Ir nuvedė ji iki informacinio stendo.
Radęs ESAME ČIA, ėmiau ieškot kryžiuko (sutartiniuos ženkluos toks yr); nėr aplinkui. Kurion pusėn pėdint? Neaišku.
Informacinio stendo apačioj – Anykščių regioninio parko telefonas užrašytas. Ėmiau ir paskambinau. Matyt, nemokėjau paaiškint, ko ieškau, nes atsiliepęs vyras nieko negalėjo patart (retai, matyt, kas nors apie kapines ir klausinėja).

Velnias! ir ką daryt? – Pirmiausia reikia parūkyt. Užsidegęs cigaretę užlipau ant gelžkelio pylimo (mašinų stovėjimo aikštelė apačioj), dairaus – ir staiga viskas tapo aišku: kur baigias bėgiai, šiek tiek kairiau, kapinės. Stende kryžiukas turėjo būt ten, kur žodžio ESAME pirma raidė.
Tai paknopstom ir nudūmiau kapinaičių link.
Tikriausiai ir bus tos, kurių ieškau?






Nors prie vartų jokios lentelės, kas per kapinės, bet vos įėjęs supranti – taip, čia Šiaulių kaimo kapinės. Nes iškart pamatai paminklą, perrištą trispalve juostele.
Dar ir ąžuolas šalia kapo. Gal kai statė paminklą ir jį pasodino? Vadinas, galima sakyt – šimtametis, nors ąžuolui tiek visai nedaug.
Užrašą perskaityt gali tik iš arčiau 

Viršila – ne Bižukas (kaip ir laikrašty, ir knygoj rašoma), o Biriukas.
Ir gatvė, einanti nuo kapinių, – Biriuko.

Rubikiuos būdamas ir išmaniojo neturėdamas negalėjau pagooglint viršila Biriukas (Bižuką anksčiau buvau googlinęs – ta pati Vienuolio korespondencija, labai sustriukinta, buvo perskelbta Amerikoj, Drauge, ir dar citatą iš min. korespondencijos maironiečių leidinėly rado).
Pasirodo, neaplankiau dar vieno, visai šalia buvusio, paminklo, skirto Nepriklausomybės kovoms (cit. iš str. apie LiudB anykštėnuos.lt):
L. Biriuko žūties vietoje Rubikių ežero šiauriniame krante, tarp ežero ir siaurojo geležinkelio, 1938 m. buvo pastatytas Nepriklausomybės kovų paminklas (projekto autorius Benjaminas Jakševičius). Paminklo priekinėje plokštumoje buvo kario galvos su šalmu profilinis bareljefas ir įrašas: "Čia – 1919. V. 23 – kovoj su bolševikais žuvo I DLK Gedimino pulko virš. Liudas Biriukas".
Sovietiniais metais paminklas buvo sudaužytas ir užkastas, bet 1988 m. jo liekanos rastos ir paminklas restauruotas, jį pašventino Anykščių klebonas Albertas Talačka. Prie šio paminklo vyksta patriotiniai renginiai.
— ką gi, štai ir priežastis dar kartą apsilankyt Rubikiuos.
[Kas pikčiausia, kad durnai pasielgiau. Taigi galėjau prašyt el. laišką ar paskambint AntV iš Anykščių – būtų apšvietęs; bet ne: vis pačiam noris surast.]


1938-ais pastatyto, Atgimimo laikais atstatyto paminklo nepamačiau, bet ką kita radau, tiksliau – neberadau.









Išėjus pro kapinių vartelius, akys užkliuvo už tvorele aptverto tujų guoto. Kas ten galėtų būt? Kieno nors kapas? Bet kodėl ne kapinėse?


Priėjau, pradariau vartelius, praskleidžiau tujas ir pamačiau  

Kryžiaus atgimstančiai Lietuvai stovėta. Greičiausiai nupuvo (dar tų tujų, vėją sulaikančių, nebūt buvę, gal ilgiau būt pastovėjęs; gal žemėn įleistas galas nelabai gerai buvo impregnuotas – tada juk skubėta kryžius statyt), nugriuvo ir tikriausiai kas nors (gal net kapinių prižiūrėtojas) pasirūpino, kad negulėtų – kur nors išvežė. O gal ir kitaip viskas buvo; tik spėju.

Ar kas nors yr mėginęs suregistravęs tuos (atsiprašau už palyginimą) lyg grybai po lietaus Atgimimo laikais dygusius kryžius? — Patikrinau Nekilnojamųjų kultūros vertybių registre pagal vietą: Ribikiai. Keturi dalykai: minėtųjų karių savanorių žūties vieta, jųjų kapas, knygnešio Jono Tumo kapas ir sala, kurios teisinė apsauga panaikinta 2015-ais. Nėr jokio kryžiaus. Sunyko nespėjęs tapt kultūros vertybe, o gal buvo apsispręsta iš principo neįtraukt, nes medis greit sunyksta. Nežinau.

Šiaulių kaimo kapinės buvo antros, kurias aplankiau 2020 VII 21, antradienį (pirmos – Utenos senosios).


P.S. (2021 I 8) Adresantui leidus, patikslinimas ir pora patarimų iš anykštėno AntV el. laiško:

(1) Rubikių bendruomenė renka aukas naujam kryžiui (žr. skelbimą, fotografuota 2020 XI 29 →).
(2a) Kaip rasti savanorių žūties vietą? Išeities taškas – ta mašinų stovėjimo aikštelė prie galinės siauruko stotelės. Reikia eit (Anykščių link) palei bėgius kaire puse ir po šimto kito metrų pasimatys prisikėlęs paminklas.
(2b) [Nepasirašęs komentatorius teisus:] Vaižganto brolio kapas senojo Rubikių kaimo kapinaitėse, o jų reik ieškoti visai netoli nuo tos vietos, kur Anykšta pradeda savo kelią iš Rubikių ežero.

Gal kam pravers?

2020-12-30

(1241) Tarp kitko: Balanos gadynės autoriaus siūlytoji kalendoriaus pertvarka

Julijaus kalendorius, Grigaliaus kalendorius; galėjo būt ir Mikalojaus tvarkingasis kalendorius – bent vienoj galvoj ir buvo.

1928 III 1 išėjusiame Socialdemokrate paskelbtas straipsnis „Kalendoriaus reforma“ (nr. 9, p. 3; parašas: J. Aj.), prasidedantis:
Žmonės – niekad nepatenkinti. Šiandien jau jiems nepatinka senasis gerasis kalendorius, kurs jau šimtmečiai kaip skirsto metus į mėnesius, mėnesius į savaites, savaites į dienas. Nebepakenčiama, kad sekmadieniai kasmet būna vis kitomis mėnesio dienomis, kad vienas mėnuo turi 31 dieną, kitas 30, o vienas iš 12 net 28 dienas. Sulig mūsų metų padalijimo, šventas tenka švęsti, kada jos „išpuola“. Ir ypač su dviem didžiosioms šventėms – nežinai, kada ateinančiais metais jos išpuls. Žodžiu, popiežius Grigorius, kurs sudarė mūsų kalendorių, turi būti peržiūrėtas.
       Kaip su visokiais nuvertimais – jie pradedami keliose vietose ir įvairių žmonių, – taip ir kalendoriaus revoliucija. Taip kai kurie dvasininkai kelia klausimą, kad didžiosios metų šventės būtų pastovios. Pirmiausia dėl Velykų, kurioms siūloma nuskirti vieną pastovią dieną, tarp kitko, pirmąjį balandžio sekmadienį, kurs atrodo patogiausiu. [Dėl Velykų datos pastovumo iki šiol diskutuoja; pvz., žr. prof. Colino Humphreyso nuomonę.] Tuo būdu automatiškai nusistatytų ir Sekminės. Bet apie šį sumanymą visuomenė nedaug įdomaujasi. Ir tai nėra dar kalendoriaus revoliucija.
       Visai kitas reikalas su dviem tuo pat laiku iš dviejų vietų – Vokietijos ir Austrijos – keliamais Gregoriaus kalendoriaus nuvertimo sumanymais.
Ir pristatomi tie sumanymai – kas siūloma daryt, kad kalendorius taptų logiškesnis ir pastovesnis. Jei kam įdomu, tas Socialdemokrato nr. yr epavelde.lt. — Įdomiau kas kita. Neilgtrukus, 1928 IV 5, tame pačiame savaitrašty vėl rašinys ta pačia tema – „Dar apie kalendoriaus reformą“ (nr. 14, p. 3) su paantrašte: „Mūsų skaitytojas sumanęs dar geresnį kalendorių“. Tas skaitytojas – pirmasis lietuvis agronomas su aukštuoju Mikalojus Katkus.
Nuo seniai aš sumaniau kalendorių geresnį, negu dabarnykštis ir laikiau jį savyje, niekam nesakydamas, nes jei šis senas kalendorius šimtmečius stovi, tai matyt jo keblumai svietui neįkyrėjo, ir ko čia man kištis. Dabar sužinojau, kad esamas kalendorius nepatenkina svieto, ir kad manoma jį nuversti. Perskaičiau „Socdem.“ 9 nr. straipsnį „Kalendoriaus reforma“ ir nustebau. Nustebau tuom, kad mano sumanytasis kalendorius yra geresnis už abudu vokiečių paskelbtus. Imuos drąsos apgarsyti savąjį. Jis štai koks. Kadangi metai turi 52 savaites ir dar vieną dieną, tai iš tų savaičių galima padaryti 13 mėnesių po keturias savaites kiekviename (13x4=52 arba 364 dienos). Dar liekti viena diena. Ją reikia padėti pradžioje metų, neskiriant jos nei į mėnesio nei į savaitės dienų skaičių ir pavadinti ją „Naujieji metai“. Po tos dienos ant rytojaus bus pirma diena sausio mėnesio ir pirmadienis, toliau eitų antra sausio ir antradienis. Paskutinė diena sausio būtų 28 ir būtų ketvirtos savaitės sekmadienis. Kilniuosiuose metuose po Naujų metų dienos dar reikia pridėti keliamąją dieną ir ji neprivalo turėti nė savaičių dienų vardo nė mėnesio dienų skaičiaus vardo, vardas jos „Keliamoji diena“. Dar reikia įdėti vardą tryliktam mėnesiui, jis turi vadintis „Katkaus mėnuo“. Ot ir visas kalendorius, trumpas ir tiesus, be vingių. Jis viršina abu vokiečių kalendorius, Brochmano ir Fussgaengerio, pirma tuo, kad visi mėnesiai turi po 28 dienas ir lygūs, gi anų mėnesiai nelygūs, tai 30, tai 31 diena. Antra, galas kiekvieno mėnesio supuola su galu savaitės; paskutinė mėnesio diena visada sekmadienis, ji yra paskutinė savaitės diena. Pirmadienių datos: 1, 8, 15, 22, antradienių datos: 2, 9, 16, 23 ir t.t. sekmadienių datos: 7, 14, 21, 28 ir taip be atmainos per visus metus ir amžius. Trečia, mano kalendoriuje palaidosios dienos atbūtos pradžioje metų ir daugiau nesipainioja, turi ir savo vardus: Nauji metai, keliamoji diena. Vokiečių kalendorių reformatorių jo įterptos į vidurį ir sudaro gunklą dienų bėgyje. Kad minėti kalendoriai viršytų manąjį bent viename kokiame atvejyje, ieškodamas nieko nerandu.
 kompiutery atsidaręs kalendorių vis sutrinku kairėj matydamas
Su[nday]; pirmadienį, ne sekmadienį savaitė prasideda
       Dėl  l a i k o  kalendoriaus įvedimo visi trys mažne sutinkame. Sakome, kad su pirmų naujų metų pradžia turi prasidėti savaitės pradžia; reiškia, reikia pradėti nuo tų metų, kurių pradžia podraug yra savaitės pradžia. Čia svarbu yra, kuri diena bus laikoma pradžia savaitės, sekmadienis ar pirmadienis. Mums, lietuviams, pirmoji diena yra pirmadienis, taip ir šventraštis sako. Dievas kūrė pasaulį per šešias dienas, galop sekmoje dienoje ilsėjosi. Reiškia, paskutinė savaitės diena yra poilsio diena – sekmadienis. Taip būtų patogu slovėniškoms [= slaviškoms] tautoms, nes jų vtornik, četverg, piatnica rodo, kad jiems pradžia savaitės – pirmadienis. Neužkliūtų tas nei romanams, nei germanams, tik jų priimta pradėti savaitę nuo sekmadienio [žr. printscreeną →]. Taip esant ir prisimenant, kad pastarosios tautos vadovauja žmonijos kultūros kelyje, reikia manyti, kad jų žodis bus lemiamas ir reformuotame kalendoriuje metai prasidės nuo sekmadienio. Jų reikalui patogieji metai buvo einamieji 1928 ir kiti artimiausieji bus 1933. Mums, lietuviams, podraug ir slovėniškoms tautoms artimiausieji patogūs metai bus 1934, nes jie prasidės pirmadieniu.
       Kad kas išrodytų paduodamąjį mano kalendorių netinkamu esant, aš būčiau jam dėkingas ir nusiraminčiu nuo knitėjančios manyje minties dėl jo tobulumo.
       28-III-6.
Po straipsniu – Red. pastaba: „Kalendoriaus reformatorius užmiršo, kad mėnulis per metus aplink žemę apsisuka tik 12 kartų.“ Nežinau, gal klystu, bet, manyčiau, ši pastaba visai pro šalį: Katkus siūlo pertvarkyt laiką, kol Žemė vienąkart apsisuka aplink Saulę. Ir pats autorius sureagavo į prierašą laiške Socialdemokrato redakcijai: „Tamsta, Pon Redaktoriau, įžiūri, kad aš užmirštu, jog mėnulis į metus tik 12 kartų apsisuka. Aš žinau ir kiekvienas galįs ant knygos skaityti žino, kad pasakyti šiame atvejyje ‘tik 12 kartų’ yra sąmoningai ištartas absurdas ir, šiuo absurdu pasiremdamas, Tamsta pašiepi mano straipsnį. Mėnulis apsisuka apie žemę daugiau ne 12 kartų į metus“ (MK, Raštai, 1965, p. 484–485).
Katkaus pageidautos kritikos nepavyko rasti. Po dešimtmečio siūlytoji reforma buvo priminta („Apie kalendorių su trylika mėnesių“, Ūkininko Patarėjas, 1938 XI 10, nr. 45, p. 21, skiltis „Šis bei tas“):
Prieš kurį laiką buvo plačiai rašoma ir šnekama apie reformas kalendoriaus, apie įvedimą metų su trylika mėnesių; buvo rašoma, kad virš dvidešimties valstybių pageidauja tokio patogesnio kalendoriaus, tik mažumas valstybių, tarp jų Anglija, šiuo klausimu tyli.
       Ne kiekvieni metai yra tinkami pradėti naują kalendorių. reikia, kad pradžia metų sutaptų su pradžia savaitės, nes kitaip tektų nepabaigus paskutinės savaitės senųjų metų pradėti pirmąją naujųjų metų. Ateinantieji 1939 metai patogūs kalendoriaus reformai, nes Naujų Metų šventė išpuola sekmadienį.
       Ką gi ateinančiais Naujais metais reikėtų daryti? Reikėtų Naujų Metų dienas vadinti „Nauji 1939 metai pirma diena“, nevadinant jų nei sekmadieniu, nei sausio pirmąja diena, o rytojaus diena jau bus sekmadienis ir sausio pirma diena. Paskui eitų savaitės per metus. galas 52-ros savaitės, šeštadienis, būtų galas savaitės. [Vienintelis pasikeitęs dalykas Katkaus reformoj – ir mums savaitė galėtų prasidėt nuo sekmadienio?] Sekantieji 1940 metai yra keliamieji, turi 366 dienas, taigi be Naujų Metų dienų, reikėtų dar antrai dienai dėti atskiras vardas, reikėtų jas pavadinti „Kilnojamoji 1940 metų diena“, o jau po jos eitų sekmadienis – sausio pirma diena.
       Praleidę 1939 metus, kitą patogumą keisti kalendorių sulauksime tik po dvylikos metų, būtent, 1950-tais metais. Vėl Nauji Metai išpuola sekmadienį.
       Jei pradžia savaitės laikyti ne sekmadienį, bet pirmadienį, tai reformuoti kalendorių tiktų 1940 ir 1945 metai.
1965-ais išleistų Mikalojaus Katkaus Raštų sudarytojas Aleksandras Žirgulys buvo nurašęs Socialdemokrate skelbtą straipsnį apie kalendoriaus reformą, mašininkė perrašė, bet knygon nebuvo įdėtas (tik bibliografiškai užfiksuotas). Spėtina, lėmė redakcinės komisijos (Juozas Jurginis, Kostas Korsakas ir Jonas Zinkus) žodis, kuris turėtų būt užfiksuotas kokiam posėdžio protokole (gal ir išlikęs, reiktų paieškot). Ar galėjo būt argumentuojama, esą Katkus „išradęs dviratį“? — Cotsworthas 13 mėnesių kalendorių (irgi po 28 dienas, pirma visad sekmadienis, tik liekamos kitaip išdėliotos: Year Day – metų pačioj pabaigoj, Leap Day – įterpta vidury) pasiūlė 1902-ais, bet – beveik neabejoju – Katkus apie jį nieko nežinojo (nekaltumo prezumpcija turi galiot).

2020-12-27

(1240) Visiškai tarp kitko: priekabas prie ankstesnio įrašo

Galva gal taip sutvarkyta: dažnai būna kaip per tą chemijos bandymą mokykloj, kai į druskos prisotintą vandenį reikėjo įmerkt siūlą (vilnonį?) – ir jis laikui bėgant ima vis labiau apaugt kristalais; ankstesnį įrašą apie baimę turiu omeny – dar vienas gabaliukas prikibo. —

Eugenijus ir Leonardas Matuzevičiai prie gimtojo Krinčino ribos
(Vido Dulkės nuotr. iš pasvalia.lt)
2017 XII 8 Maironio lietuvių literatūros muziejuj buvo paminėtas Eugenijaus Matuzevičiaus 100-metis. Paprašė ką nors pašnekėt. Be kita ko, priminiau: norint suprast EugM situaciją Stalino laikais, reikia turėt galvoj, kad vokietmečiu viešai skelbė savo eilėraščius, kad 1945-ais brolis buvo suimtas ir nuteistas (10 metų lagerio + 5 metai tremties), kad du mokyklos ir universiteto draugai (Bronius Krivickas ir Mamertas Indriliūnas) išėjo į mišką; vaizduotė be vargo prikurs visokių baisių dalykų, kurie tau gali atsitikt.
Penkeriais metais jaunesnio Leonardo M. eilėraščių paskaityt pirmąkart atsirado proga 1989-ais, kai išėjo Leono Gudaičio parengta Intos lagerininkų poezijos antologija Benamiai; susiorganizavęs finansinę paramą (parėmė 1990-ų pačioj pabaigoj įsikūrusi UAB „Galia“ – viešbutis Druskininkuos, poetas gyveno Vieciūnuos) 1993-iais per „Vagą“ išleido rinkinį Tu toli (Tu = Tėvynė: „Tu toli, tu už tūkstančių mylių. / Tu su kryžium vargų ant pečių.“). — Susiradau tą knygelę (visai buvo iškritę iš galvos, kad jos pristatyme buv. Menininkų rūmuos 1994 X 20 teko dalyvaut, matyt, kažką ir šnekėjau, nes kvietime pavardė įrašyta), paskaitinėjau; prie eilėraščių nėr parašymo vietos ir datos, bet aišku, kad dauguma sukurti lagery ar tremty, gal ką tik į Lietuvą grįžus. Ir tokia mintis dingteli: praradęs išorinę laisvę, eiliuodamas jautės daug laisvesnis negu brolis.
Gamtinė/ašainė lyrika; neoromantinės poetikos tąsa. Kas įstrigo? Vienas vaizdinys – „Baladės apie siuvėją ir žaltį“ pabaiga:
Žmoneliai išgąsdinti vapa:
– Greit Sibiran veš patį Dangų.

Siūt kailinius puolė siuvėjas,
Kad šiaurėj Dangus nesušaltų.
Žaltys laiptelius dirbinėja,
Kad kailinius kriaučius užkeltų. (p. 107)
Nežinau, gal jums kitaip pasirodys, bet mano supratimu – tas vaizdinys tikrai stiprus. — Ir susisiejo (dar vienas kristaliukas prie siūlo prisikabino) su tuo, ką gyvenimui einant į pabaigą, 2015 VI 30, užsirašė literatūros istorikas ir tekstologas Vytautas Vanagas galvodamas apie gimtąjį Gudiškį; „Savastis“:
Nebuvo tenai mūsų žemė. Nebuvo tenai mūsų laukai.
Bet buvo tenai mūsų Saulė, buvo tenai mūsų visos Mėnulio fazės, buvo tenai mūsų skliautas žydro ir debesuoto dangaus.
(Antanas Sėlis – Vytautas Vanagas, Opera vitae in umbra mortis: poetiniai užrašai ir pokalbis, 2019 [išties 2020], p. 206)
[Šįmet VytV-ui, gimnazijoj labai besidomėjusiam astronomija, būtų buvę 90; jokio priminimo, jokio knygos pristatymo nepavyko surengt (tik kapą Karveliškių 129 kvartale aplankiau); na, kas tas dar dešimtmetis? (jei sulauksim).]

2020-12-24

(1239) Susieji – ir [ima galvotis, kad ne viskas taip paprasta], xxxviii

(a) Prof. Donatas Sauka (1929–2015) atsiminimų įvadinį tekstą „Užbaigti save“ pradeda:
Biografiniai faktai – kažkokie beveik absoliučiai bereikšmiai pėdsakai laiko metraštyje. Jeigu apie ką ir verta kalbėti, tai tik – apie ontologinę genealogiją.
Pradinė ir lemiamoji mano ir mūsų visų gyvenimo sąlyga buvo baimė. Ir viskas, ką rašiau, ką rašau ir ką rašysiu, gimė iš gėdos dėl šitos baimės. Mes – baimės augintiniai. (Apie laiką ir save, sudarė ir parengė Saulė Matulevičienė, 2019, p. 1) 
(b) Perkusininkas Vladimiras Tarasovas (*1947) prisimena vaikystėj tvyrojusią atmosferą savo komunaliniame name (Stalino krantinė 44, Archangelskas):
Ore – stačiai apčiuopiamai – tvyrojo baimė. Baimė, kad kuris nors kaimynas, pasigodėjęs tavo kambario komunalkoje, pašnibždės apie tave organams. Baimė ištarti žodį, už kurį tave gali čia pat suimti ir pasodinti arba ištremti su visa šeima. Nors, atrodytų, kur ir betremti iš Archangelsko! Štai ši nuolatinė klaiki baimė valdžios, kuri gali daryti su tavimi viską, ką panorėjusi, o tu bejėgis prieš šitą mašiną, pavertė žmones pelėmis, krūpčiojančiomis nuo kiekvieno krebždesio ir savo silpnumą skandinančiomis degtinėje. (Būgnininko dienoraščiai [I dalis „Apie šalį“], sudarė Lolita Petrašiūnaitė, iš rusų kalbos vertė Dalia Saukaitytė, 2020, p. 25)
Metų žurnale (2020, nr. 11) buvo Valdemaro Klumbio rašinys „Po okupacijos ženklu: sąlyginio reflekso nelaisvėje“ (geras, t.y. skatinantis tikrint savo požiūrį į praeitį, tekstas). Skaitydamas kryptelėjau šonan – prisiminiau tuos pacituotus atsiminimų gabaliukus ir ėmiau svarstyt: baimė – sąlyginis ar besąlyginis refleksas?
Žiūrint kokia. Tarkim, baimė, apimanti priešais išvydus urzgiantį vilkšunį iššieptais dantim, kai, galima sakyt, apmiršti, – greičiausiai vadintina besąlyginiu refleksu. O baimė, apimanti sužinojus, kad ištrėmė Sibiran kaimynų šeimą, vadinas, gali ir mus ištremt? o baimė, kad kankinamas neištversi ir išduosi kovos draugus? arba baimė atvirai išsakyt savo nuomonę, jei girdi įtartinas žmogus? – lyg ir sąlyginiu refleksu vadintina, nes kyla iš galvos, išmąstyta baimė. — Sąlyginis refleksas gali virst besąlyginiu? kai nebegalvodamas imi elgtis kaip bailys?
Turintys panašių patirčių, kam sovietmetis – asmeninės praeities dalis, svarstydami apie gyvenimą totalitarizme, vertindami žmonių konkrečius poelgius baimę, kaip padinę ir lemiamąją sąlygą, pasak prof. Saukos, tikėtina, turi omeny. O tie, kam sovietmetis – jau tik istorija? Ar jiems įmanoma išaiškint šitą sąlygą? ar jie, net ir žinodami apie tą sąlygą, gali visą laiką ją turėt omeny vertindami istorijos įvykius? — Tarp laisvos valios ir išlikimo instinkto; ir kas dažniausiai būna stipresnis? Aišku, instinktas: išlikti (bent iš dalies laisvam, o tuo labiau – gyvam).
[Suveltas pasvarstymas išėjo; vadinas, dar reiktų galvot.]

Digresija Iš Tarasovo atsiminimų galima susidaryt palygint išsamų įspūdį apie jo gimtąjį miestą, laikytą svarbiausiu Sovietų Sąjungos tarptautiniu jūrų uostu, ir ten gyvenusius žmones XX amžiaus 6-o dešimtmečio pabaigoj – 7-am dešimtmety („spekuliantai buvo visi, mokantys pabėgti nuo milicijos ir draugovininkų“); pora bendresnių štrichų:
Archangelsko tais laikais dar nebjaurojo beveidės betono dėžės. Šiame nuostabiame šiaurės mieste su mediniais namais ir šaligatviais [...]. / [...] dauguma pomorų, kaip vadinami Archangelsko gyventojai, – iš esmės labai draugingi, nuoširdūs ir vienas kitą mylintys žmonės. (Ibid., p. 22, 25)
Kokia tikimybė, pagalvojau, kad Tarasovas būtų skaitęs Šiaulių „Aušros“ muziejaus 1997-ais išleistus Jono Fledžinsko (1885–1965; altininko Jurgio F. ir dailininkės Aleksandros Kašubienės tėvo) atsiminimus, kur yr gabaliukas apie apsilankymą Archangelske 1918-ų pavasario pabaigoj – vasarą, prieš pat uostamiesty išsilaipinant Antantės pajėgoms (išvyko 1918 VIII 1, kitądien anglai atplaukė)? – beveik nulinė. JonF buvo komandiruotas iš jau badaujančios Maskvos vesti trijų mėnesių kursų kooperatyvų tarnautojams:
Nuvykęs į Archangelską, radau ten kitą pasaulį: duonos ir baltos, ir ruginės, sviesto, mėsos, kiaušinių ir kitų produktų žmonės turėjo užtektinai, trūko tik centrinės Rusijos gaminių – cukraus, degtukų, tabako ir kt. Bet netrukus atsirado visko, net kolonialinių prekių. Mieste nemačiau nė vieno mūrinio namo, visi mediniai, tvarkingai pastatyti iš apvalių netašytų rąstų. Daug namų dviejų aukštų. Namuose pavyzdinga švara ir tvarka. Gatvės (kiek atsimenu) visos negrįstos. Šaligatviai iškloti lentomis. Žmonės paprasti, nuoširdūs, labai vaišingi ir daug kultūringesni už centrinės Rusijos gyventojus. (JonF, Atsiminimai [rašyti 1958–1959-ais gimtojoj Skaudvilėj], p. 55)
Visada malonu perskaityt ką nors gero apie vietą, kur gimei, žmones, kuriuos gali vadint savais, – patiktų Tarasovui tie pora puslapių; ypač Fledžinsko nuomonė apie pomorus. — Taip, smulkmenos, bet galvoj atsirandančios tokios sąsajos teikia malonumo.

2020-12-21

(1237) Iš atostogų: senosios Utenos kapinės

2020 VII 21


etai eina į pabaigą, lyg ir savaime iš atminties ima kilt tai, kas (kaip čia pasakius?) įstrigo; ne, gal: verta būtų už(si)fiksuot. — Pavasarį su drauge ketinom pavažiuot iki Krokuvos, bet prasidėjo koronavelniava; atostogoms teko pasirinkt kitą maršrutą. Ir visai neblogas susidėliojo: Utena–Anykščiai–Rokiškis–Biržai; aplankant nusižiūrėtas kapines.
Aplankyt Alfonso Nykos-Niliūno kapą (pirmąkart) Utenos senosiose kapinėse labai norėjos pernai, kai buvo 100-metis (Broniaus Krivicko aplankiau). Na bet geriau vėliau negu išvis ne. Tik štai koks klausimas visad iškyla: ar pavyks rasti (ne kapines, konkretų kapą)? Ne kartą, ir ne tik man, manau, yra tekę ieškot ir – nerasti. Tad pasiruošiau: atsispausdinau nuotrauką, kuri buvo pridėta prie 2017-ų vasarą internetinėj Utenos dienoj paskelbto rašinio. Aišku, kaip atrodo paminklas, be to, medžiai fone gali padėt susiorientuoti.
Nepasakosiu, kaip ieškojom lygindami fotografiją su tikrove; radom gan lengvai, medžiai labai padėjo. Norintiems rast be nuotraukos rankoj, patarimas toks: įeini pro pagrindinius vartus nuo bažnyčios; eini pagrindiniu taku žiūrėdamas dešinėn; Čipkų kapavietė apie kapinių vidurį, gal truputį prieš vidurį. (Filologinio sukirpimo žmogui greičiausiai dar norėsis aplankyt bent du kapu: Karolinos Praniauskaitės, mentorkos Antoniego Baranowskiego, – tuo pačiu taku dar į priekį, medinis aukštas koplytstulpis kairėj pusėj; ir Rapolo Šaltenio – lengviausia rast į kapines įėjus iš kairės pusės, tos, kur prie mašinų stovėjimo aikštelės, – už stambaus raudonojo granito kryžiaus akys pačios užkliūva.)

Prieduras Tarsi per maža patarimo, kaip rast Nykos-Niliūno kapą senosiose Utenos kapinėse prie bažnyčios. Praeitų metų pabaigoj, rengdamas Mamerto Indriūno raštus, dar kartą perverčiau XX Amžių – gal rasiu kokį pražiūrėtą jo tekstą, kokią recenziją? Ne, neradau, bet radau porą Alfonso Čipkaus rašinių – įspūdžių iš atgauto Vilniaus. Vienas apie Katedrą (žr. 1940 II 15, nr. 38, p. 10), o kitas – labai tinkantis kaip prieduras prie šito įrašo – apie pirmąjį apsilankymą Rasose (1940 VI 27, nr. 144, p. 10; parašas: Alp[as] Čipkus; rašinys pateiktas pagal laikraščio principus – nemanau, kad pats autorius buvo nurodęs, kokios frazės ar sakiniai turėtų būt pateikti paryškintu šriftu, gal ir paantraštės nebuvo užrašęs; ženklas prieš tekstą – (XX) – reiškia, kad tai paties leidinio, sava medžiaga, o „[k]as be to ženklo, visiems buvo aišku – valdiška“).

Tylos kapinės
Didžiųjų Tautos žadintojų amžino poilsio vietose. Ties pilkųjų didvyrių kryžiais

(XX) Karas! Nuolatos girdime kartojant šį žodį. Tačiau gyvendamas Vilniuje karo nuotaiką tegali pajusti tik laikraščius beskaitydamas, žiūrėdamas į jų aliarmuojančias antraštes. Ir kyla tolimų laukų, pilnų baltų medinių kryžių, vaizdas, matytas kažkur, rodos, prie Verdeno.
       Bet Vilnius visuomet priverčia žmogų užmiršti. Slinkdamas siaura gatve, niekaip negali įsivaizduoti, kad gali būti kur nors žiaurios ir žūtbūtinės kovos, nes čia vaikščioja daugybė žmonių, kurie rodosi kažkaip keistai susisvajoję. Daukšos gatvėje mane užkalbina svetimas žmogus, ne vilnietis, atvykęs pažiūrėti tų vietų, apie kurias jam pasakojo motina. Jis pasisiūlo kartu aplankyti Rasų kapines, tylius kalnus, nusodintus jau žalsvais medžiais ir baltais kryžiais.
       Gera slinkti su svetimuoju nuotaikingomis ir gražiai sutvarkytomis Rasų priemiesčio gatvėmis. Ten ir tylos daug daugiau, kaip kituose tyliuose Vilniaus priemiesčiuose.
Iš kairės pusės matyti nuostabiai balta ir elegantiška Misijonierių bažnyčia.
Gatves iš abiejų pusių supa niaurios ir negyvos tvoros. Rasų gatvėje, kiek toliau, įdomus namas, su keliais klasinio stiliaus portikais. Toks tylus, ramus. Žmogus iš viso nesiinteresuojąs, kas juose gyvena, mirė, ar gyvens, o tik stebi ir gėries. Čia niekur negali pamatyti tos priemiesčio netvarkos. Tai kažkoks ramybės kvartalas, primenąs Paryžiaus Montmartre kapines su Baudelaire ir Alfred de Musset kapais. [Palyginimas, išduodantis, kad autorius studijuoja romanistiką.]
Nusipirkau šitą nuotraukėlę per ebay; kitoj pusėj:
Vilniuje Basanavičiaus kapas 1940 m.
Bet negi pasitenkinsi žmogus tokiu datavimu?
Galima perskaityt, kas parašyta ant vieno iš kaspinų;
tą vainiką 1940 IV 28 padėjo Lietuvos Atgimimo Draugijos
skyrių atstovai, susirinkę suvažiaviman (žr. d-jos
leidinio Tėvų žemė ta proga pasirodžiusį numerį).
Tą pavasarį vyko daug panašaus pobūdžio renginių,
ir beveik visad vienas iš darbotvarkės punktų –
vainiko padėjimas prie Basanavičiaus kapo.
Pavasarį pasipylė ir moksleivių ekskursijos Vilniun.
Spėčiau, nuotraukoj, datuotinoj:
1940-ų gegužės pradžia, – vienas iš atvykusių moksleivių.
Štai ir kapinės.
Įėjus pro vartus, pasuki į kairę takeliu, vedančiu į kalnelį, ant kurio raudonuoja gotiško st[iliaus] kapinių koplyčia. Mano bendrakeleivis ją pastebi ir daug intensyviau ima kilti aukštyn. Pasiekęs ją, jis staiga atsigręžia į dešinę ir ištaria: D a k t a r a s   J o n a s   B a s a n a v i č i u s. Juodas niaurus kapo akmuo, papuoštas kukliais vainikais. Ant viršaus gyvų baltų gėlių puokštė. Gėlės truputį apvytę. Prie puokštės, baltam kaspinėly įrašyta keletas jau neįskaitomų žodžių. Kažkoks praeivis paaiškina, kad tas gėles atnešė kažkokios mažos mergaitės ir padėjo ant kapo.
Susitelkę stovim ties kapu to žmogaus, kuris mumyse prikėlė Vilniaus ir gimtosios žemės meilę.
       Aplinkui puošnūs paminklai, meniškos statulos. Vienoj vietoj jaunuolis su švyturiu, ten kitur angelas, angelas, skrendąs su kūdikiu šviesiais padrikais plaukais... Štai garsaus Lelevelio kapas, sunkus ir šaltas Tado Vrublevskio paminklas su bronziniu bareljefu, pritvirtintu prie juodojo marmuro. Povilas Višinskis...
2019 VI 20; vis pagalvoju: o kaip
atsirado šis vienišas nežinomo kareivio kapas
šalia Čiurlionio, ar yra išlikę kokių nors žinių,
kaip ir kur žmogus žuvo? Kodėl buvo
palaidotas čia, o ne Naujosiose Rasose, kur ilsis
palaikai savanorių, žuvusių per Nepriklausomybės
kovas? Šiaip ant kryžių dažniausiai tiksli
žūties data, o čia – tik metai.

       Atsimenu, mačiau paveikslą, kuriame buvo atvaizduota siela, atėjusi pasižiūrėti paliktų namų jai mirus. O tas paveikslas buvo Čiurlionio – iš jo nemirtingojo ciklo „Laidotuvės“. Ir, štai, dabar stoviu prie paskutinio to didžio menininko sunkaus gyvenimo kūrinio, kurį, deja, nebe jis pats sukūrė. Tai jo kapas, nes aiškiai parašyta:
M. K. Čiurlionis.
Kai žiūri į jo kapą ir žinai jį jau mirusį, junti jį šalia savęs, įnešantį daugiau šviesos į kažkada matytus nuostabius jo paveikslus.
       Šalimais medžiai ir nematomos rankos ir akys pro tuos medžius, kaip nuotaikingame jo paveiksle „Miško muzika“. Kapuose slankioja vaikai, kurie siūlo pirkti gėlių. Kažkokios moterys su kastuvais. Jos kalbasi, ginčijasi ir klegasi kurčiu balsu, primenančiu kuosų klegėjimą, rodos, gimtojo miestelio kapinėse, arba mirties žingsnius iš Maeterlincko dramų. Paniuręs senis kasa kažkam duobę ir su kirviu negailestingai kapoja pasitaikančias medžių šaknis.
       Su tylinčiu svetimuoju slankiojame toliau po kapines. Sustoju prie miniatiūrinio paminklo. Mažutis angeliukas, toks ramus nerūpestingas, prisiglaudęs prie šalto kolonos kapitelio, iškalto iš akmens.
Tas angeliukas toks geras ir mažas, primenąs anuos nuostabiai malonius kūdikius patenkintais veidais švelniomis plačiomis nosimis ir lūpomis. Bet ten jis prisiglaudęs prie šaltos akmens kolonos, lyg prie motinos, ir turbūt sapnuoja. Vėl. Niūrus akmuo, šaltas ir daugelio metų prislėgtas. Jame menkos raidžių žymės, o aplinkui išsiskleidę žolynai. Nei vardo, nei pavardės. Raidės nusitrynė, ir jau nebegalima visko gerai įskaityti. Perskaitau tik tragiško džiaugsmo ir žudančios vilties pilną pasakymą: „Aš esu ramybė ir niekados nemirštančio pavasario namų aidas“.
Kampe didelį juodą paminklą supa kareivių kapai,
narsių savanorių, kritusių už šios žemės laisvę. Ir tau rodosi, lyg tas paminklas būtų motina, o jie vaikai, aplink ją rateliu susirinkę. Tik kryžiai skirtingi. Vienų jų puošnesni, kitų menkesni. Kažkas juos išskyrė, nes ant jų paminklėlių skirtingomis kalbomis užrašyta. Juos atskyrė, bet kodėl? Visgi dabar jie draugai, kovoję ir kritę už viską žadančią laisvės idėją, pro domo sua. Žemė ten kažkodėl daug žaliau apsiklosčiusi, daug sodresnės gėlės, turbūt todėl, kad jie buvo jauni.
       Paliekame kapines su svetimuoju ir grįžtam vėl į ramias ir prievakario tyloje skęstančias gatves. Palikę Rasų kalvas su kukliais baltais kryžiais ir skaudžios vilties pilnais žodžiais: „Aš esu ramybė ir niekados nemirštančio pavasario namų aidas“.

Digresija
Čiurlionis ir žemininkų karta. Ar būtų pagrindo svarstyt, kuo jų požiūris skyrėsi, tarkim, nuo neoromantikų kartos? Pvz., plg. tą pačią dieną (XI 17) gimusių eilėraščius: Salomėjos Nėries „Šaulį“ ir Broniaus Krivicko „Šaulio tragediją“. — Nežinau, greičiausiai nelabai ką reikšmingo pavyktų išsiaiškint.

2020-12-20

(1236) Visiškai tarp kitko: kas? kur? kada?

Šitą nuotrauką nusipirkau dėl dviratininkų, išdidžiai iš šonų stovinčių. Kitoj pusėj – tuščia: nei kas, nei kur, nei kada; ir jokios fotografo žymos – nei spaudo, nei įspaudo. Bet vis tiek ieškai atsakymų į klausimus.

⁋ kas? — Pradinės mokyklos mokiniai su mokytojais. Ką tik įteikti pažymėjimai. Tas, kokį kairėj rankoj laiko dešinėj stovintis dviratininkas, susuktas į tūtelę (ir dar bent keturi tokius pat turi), – pradinio mokslo baigimo pažymėjimas? O kas kairėj stovinčio dviratininko rankoj? Gal koks rekomendacinis laiškas?
Mokytojai – trys prieky sėdintys: du barzdoti vyrai ir moteris tarp jų; aišku, iškart atkreipi dėmesį į neįprastai sėdintį: sukryžiuotos ne tik rankos, ir kojos, ir dar tas akies raištis. Toks mokytojas įstrigtų atmintin, jei ir trumpai būtų mokęs; net mėginau googlint (gal kieno atsiminimuose kas apie vienaakį mokytoją užfiksuota?) – nieko, bet ir vilčių daug neturėjau: dauguma atsiminimų popieriuj.

⁋ kur? — Ech! fotografas, spėtina, dar nebuvo kaip reikiant įgudęs – jei būtų savo aparatą patraukęs bent per gerą žingsnį toliau nuo fotografuojamųjų, matytųs vietovardžio kilmininkas nuotraukos viršuj. Pirkau iš žmogaus, gyvenančio Alytuj. Tai gal čia kur nors Dzūkijoj? Bet nebūtinai.

⁋ kada? — Klausimas, į kurį galima apytiksliai atsakyt remiantis žodžiu pradedamoji: 1920–1922. 1922 X 6 Steigiamasis Seimas priėmė Pradžios mokyklų įstatymą (paskelbtas 1922 XI 23 Vyriausybės Žinių nr. 117); nuo 1923-ių iškabos turėjo pradėt keistis: pradedamoji mokykla → pradžios mokykla. 

Gal jums kas nors daugiau žinoma? gal kur nors ką nors skaitėt ar matėt? gal šiaip kokia mintis, vedanti prie tikslesnių atsakymų, kilo?