šis tas apie šį tą

(cc) (by:) —vg— [filologas (platesniąja prasme) ir batautojas]

2017-09-19

(1014) Visiškai tarp kitko: jei kas turėtų noro gretint

(a)  Jansas2000 vs Kmita2017: gariūnmetis
Ar kas yra gretinęs liaudies rašytojo[*] Rimanto Kmitos popromaną Pietinia kronikas (2016, 22017) su Evaldo Janso Ode rutinai (500 egz. tiražu 2000-ais išleido ŠMC)? — Kmita (*1977) prisiminė ir sukūrė savo jaunų dienų gariūnmetį, Jansas (*1969), galima sakyt, dokumentavo tą laiką.
Popieryne radau Kmitos bendraamžio Andriaus Jakučiūno (*1976) pasvarstymų apie Janso knygą, kuriuos skaitant vis sukiojos mintis, kad jis galėtų būt labai tikęs gretintojas:
Sunku atsakyti į klausimą, ar tai grožinės literatūros knyga. Matyt, taip, nors siužetas (jei tą kratinį išvis galime šitaip pavadinti) nelygus, trūkčiojantis – tai tik siužeto iliuzija, kuriama kartais net labai įtaigių vaizdų. Vis dėlto skaitant „Odę rutinai“ neapleidžia jausmas, kad tikroji jos vertė – dokumentalumas. Reikėtų turėti galvoje, kad knygelė parašyta Evaldui studijuojant VDA 1988–1995 m., taigi joje skleidžiasi ne mileniumo, bet Gariūnų Lietuva, kurią, žvelgiant dabartiniu žvilgsniu, norisi manyti buvus vieną keisčiausių ir bergždžiausių lietuvų, kokią tik kada esame sukūrę, kuri pernelyg trumpai egzistavo, kad paliktų apie save (ir ypač apie savo užkulisius) reikšmingesnių žodinių liudijimų. Todėl tekstas apie gariūnmečio marginalo išgyvenimus ir kasdienybę – tikrai neeilinis. A6 formato knygelėje nuodugniai aprašyti lėbavimai, sapnai, sekso scenos, muštynės kelia visiško autentiškumo įspūdį (ne veltui – autorius yra pripažinęs, kad kelis pokalbius įsirašė į diktofoną ir juos knygoje pateikia kone pažodžiui), epocha ir jos amžininkai stojasi prieš akis kaip gyvi. Sunku ir įsivaizduoti veikalą, kuris galėtų įtaigiau atskleisti to laiko kavinių, renginių atmosferą, bendravimo klišes, anuomet dažnai lydėjusį beprasmybės jausmą. Gaila – jei tada E. Jansą po savo sparnu būtų priglaudusi kokia rimta to meto leidykla, „Odė rutinai“, dar įdėjus šiek tiek pastangų ją gludinant, anuometinėje naiviojoje Lietuvoje, kuri gal dar nebuvo mačiusi ant popieriaus užrašyto žodžio „bliatj“, galėjo tapti bestseleriu. Įsivaizdavimas, kad literatūrai neva būdingas dvasingumas, vis dar laikė ją tvirtai atskyręs nuo gyvenimo, ir „Odė rutinai“ tame kontekste, kuris šiurpo nuo „Raganos ir lietaus“, bet dar nebuvo prisisunkęs IRD (Ivanauskaitės Rytų dvasingumo), galėjo tapti gaivaus oro gurkšniu masėms. Deja, netapo. Trumpai pasitrynusi meno mėgėjų kišenėse ir turbūt Evaldo draugų aplinkoje, ji nugulė dulkėtose lentynose ir, matyt, ten būtų sulaukusi net trečiojo tūkstantmečio, jei [2010-ų] lapkričio pradžioje ŠMC nebūtų surengęs jos skaitymų.
     2000-aisiais skaitoma knyga atrodė itin juokinga – joje aprašyta tada dar labai nesena praeitis, įskaitant ir tų laikų pilyno (ar pilioškės) personažus, įprastą žodyną, alkoholio paieškų būdus. Visgi tuomet buvo sunku suprasti, kad knygos apie dabartį rašomos ateičiai; klausant aktoriaus Dariaus Gumausko skaitomų „Odės rutinai“ ištraukų ŠMC skaitykloje 2010-aisiais, daug kas atrodė kitaip. Dabar, kai senamiestis dieną naktį nutviekstas optimistinės turistų fotoaparatų šviesos, kai jau žinome, kas yra kapitalizmas, ir stengiamės patikėti tuo, ką kitur vadina civilizacija, Evaldo paskutiniojo dešimtmečio pirmos pusės išgyvenimai atrodo gūdžiai prasmingi, neišvengiami, kaip anuomet neišvengiami būdavo vizitai pas kučeriavą. Prisimindamas Pilies gatvės alkoholiką Gugį, regiu grimztančią – jau nugrimzdusią – praeitin epochą, fenomenalią tuo, kad nesugebėjo nieko po savęs palikti, nes viskas, ką ji pagimdė, buvo totalinis šlamštas, palyginti net su tuo, ką leidome sau totalitarizmo sąlygomis. Nuosekliai ją aprašinėti turbūt apskritai buvo vienintelis būdas ką nors apie ją pasakyti, nes ta epocha su neregėtu atkaklumu negimdė meninių vaizdinių, pripažino tik drumstą, šiukšliną, ant baltų plastikinių kojelių siūbuojančią tikrovę, papuoštą dirbtinėmis gėlėmis; ją galėjai patirti tik savo kailiu, urloms pastojus kelią arba pačiam „prisiknisus“ prie kokių geltonsnapių. Gariūnmetis buvo viltis, bet ne tiesa, – net ir mes, tuomet dar gausiai hormonų pritvinkę, todėl nepastabūs jaunuoliai, jautėme, kad susigrąžinti save toje aplinkoje įmanoma tik klaikiai nusigėrus, kur nors vemiant, geriausia krauju arba bent pomidorų sultimis nudažytu magic crystalu (taip vienu metu vadinosi pigiausia degtinė), tarsi būtų įmanoma išvemti gatvių tęstinumą ir tikslą, jų sugebėjimą apskritai kur nors vesti.
     Šitaip žvelgiant, Evaldo užrašai, nepaisant abejotinos literatūrinės vertės, tampa neįkainojami. Juk tai, kas vyko knygos herojui, labiau ar mažiau buvo būdinga mums visiems – kažin koks „egzistencinis romantizmas“, anot kažkieno žodžių. Nūdieną tokia laikysena, žinoma, atrodytų naivoka, tačiau sunku atsikratyti įspūdžio, kad, jei nebūtų permanentiškai apsvaigusi, seilėta, agresyvi, neretai – buka, Evaldo karta apskritai nebūtų sugebėjusi išlikti. Dabar neįsivaizduoju beveik nieko siaubingesnio už galimybę bent valandėlę pabūti toje epochoje, manau, šiuolaikinis žmogus tam nepasiruošęs (nesakau – per silpnas, bet turbūt tai būtų teisingiau). Net knygelės jau yra per daug, kad vienu sykiu ją perskaitęs nepatirtum bjauraus, gniuždančio jausmo, jog tas laikas yra prisilietęs ir prie tavęs ir kad nuo to, kaip greitai įstengsi ištrinti jį iš atminties, priklauso šis tas daugiau negu šios akimirkos ramybė. Taigi „Odė rutinai“ gali būti ne tik praeities dokumentika, bet ir savotiškas kovos su praeitimi būdas, jos atsisakymo, sunaikinimo ritualas, kuriam tikrai reikėtų atrasti laisvą pusdienį. Gal kur nors tą „Odę rutinai“ ir rasite. („Dėmesio – visai užmiršta sena“, Nemunas, 2010-11-18, p. 10)
P.S. Prisiminiau, vos išėjusia Ode rutinai labai žavėjosi a.a. Vygantas Šiukščius, siūlė būtinai įrašyt Jansą Lietuvių literatūros enciklopedijon.
--------------------------------------------
* dabar juokais Rimą K. taip vadinu (aišku, iš pavydo). Apie Pietinia kronikas rašyta, kalbėta, galima sakyt, visur, kur tik galima, net lt.wikipedijoj atskiras straipsnis yra; ir tik palankiai; pripažinimas beveik visuotinis; bet ir tą beveik jau galima išbraukt, nes teigiama puslapinė recenzija išspausdinta Nepriklausomų rašytojų sąjungos leidžiamam Lietuvos kultūros, kūrybos, savasties ir tautotyros mėnesinio laikraščio Gintaro gimtinė rugpjūčio nr. (autorė prof. Danutė Klumbytė); žodžiu, visaliaudinis susižavėjimas.

(b)  Sirijos Gira1960 vs Seirijų Giria1962: voratinkliai ir vėjas
Vytauto Kubiliaus XX amžiaus literatūroj (1996) Vytautui Sirijos Girai skirtos 32 eilutės, pusė jų – apie vieną romaną:
Didelio oficialiosios kritikos pasipriešinimo susilaukė antrasis romanas Voratinkliai draikės be vėjo (publikacija žurnale [Pergalė] 1960 m. [nr. 10–12], atskiras leidimas 1968 m. [21976, 32002, išverstas į vokiečių ir estų kalbas]), pavaizdavęs intymų „tarybinio žmogaus“ gyvenimą be įprastų visuomeninės aplinkos rėmų ir viską determinuojančios idėjinės programos. Erotinis pradas, dangstomas lietuvių prozoje moralinio drovumo skraiste, čia iškilo kaip visagalis faktorius, ardantis šeimas ir pastovią buitį, laužantis charakterius (keli meilės trikampiai). „Jausmų lūžius“ – romano esmę, pasak autoriaus – šiame kūrinyje lemia ne išorinės socialinės aplinkybės, o nuolat kintantys žmonių tarpusavio santykiai bei atsitiktinumų grandinė, formuojanti romano intrigą. Gyvenimo vyksmas čia jau nėra nuoseklus tam tikrų dėsningumų įsikūnijimas, kaip tradiciniame epiniame romane, o greičiau likimo žaismė, niekam nepavaldi. Nebėra statikos – viskas teka, kinta, juda: trumpalaikės personažų būsenos, Vilniaus gatvių vaizdai, šmaikštūs gydytojų dialogai, kandi autorinės charakteristikos frazė. (p. 579–580)
Pergalei dar nebaigus skelbt Voratinklių, juos skiltimis ėmė spausdint Kanadoj leidžiamas savaitraštis Nepriklausoma Lietuva; redakcijos, gal ir paties redaktoriaus Jono Kardelio pristatomasis žodis:
Sirijos Gira yra Liūdo Giros sūnus, gydytojas ir drauge rašytojas. Čia jo jau ne pirmasis romanas. Neseniai jis buvo parašęs romaną apie Argentiną. Dabar šį – apie Vilniaus dabartinį gyvenimą. Pirmoje daly – vien paprastas miesčioniškas gyvenimas, kaip bolševikai sako, „socialistinis realizmas“, kuris tačiau parodo, kaip dabar gyvena sovietinė miesčionija. Anksčiau davėme A[ntano] Jonyno apysaką [Paskutinė vakarienė, iš Pergalės, 1960, nr. 1], kuri vaizdavo kolchozinės miesčionijos ir jos vadovų gyvenimą, o dabar – miesto gyvenimui pažinti. (NL, 1960-11-23, p. 3)
Paskutinis, 57-as Sirijos Giros romano gabalas paskelbtas 1962-01-10 numery. Po poros savaičių pranešta:
„VORATINKLIAI NESIDRAIKO BE VĖJO“ / Tokiu vardu „Nepriklausomoje Lietuvoje“ pradedamas spausdinti romanas, kaip epilogas bei kontraversija Sirijos Giros romanui „Voratinkliai draikės be vėjo“.
Šis romanas bus dedamas laukiant pasirodymo Putino antros dalies „Sukilėlių“, kurie žada išeiti artimoje ateityje ir kuriuos „Nepriklausoma Lietuva“ nusistačiusi persispausdinti. (1962-01-24, p. 4)
Slapyvardžiu Seirijų Giria pasirašiusio autoriaus romanas pradėtas spausdint nuo kito numerio (01-31); įžangos paskutinė pastraipa:
Autorius [= VSG] Barvainį pavaizdavo tikru sovietiniu žmogum, pasidavusiu likimo valiai, beveidžiu, be jokios praeities ir be jokių nusistatymų į ateitį. Gira nežino, kada Barvainiai gimė, kur ir kada mokėsi, kuo domėjosi, kaip gyveno pirmoje rusų-bolševikų okupacijoje, kaip gyveno ir ką veikė vokiečių okupacijos metu, ir juos matome vėliau, jau antrosios rusų okupacijos metu, nužmogintus, beveidžius, nepanašius į žmones. Bet ar taip yra iš tikrųjų?
Iš tikrųjų, aišku, yra kitaip, o kaip – ir mėginama pavaizduot. Tik perbėgau akim savaitrašty skelbto romano gabalus (iš viso 82, baigta spausdint 1963-10-23); čia svarstoma ir apie tai, apie ką Sirijos Gira negalėjo – politiką: ir Vengrijos įvykius, ir okupaciją, ir kt. Atsitiktinai akis užkliuvo už epizodo, kur Seirijų Giria rašo apie Sirijos Girą. — Barvainis atvažiuoja Vilniun, susitinka senokai matytą daktarą Pileckį, tas klausia:
– Gal jūs kartais partijoje jau?
– Na, na, kolega, kaip tą galėjai ir prileisti?
– Prašau neužsigauti... Dabar gi tenka nugirsti gana keistų faktų bei reiškinių, kuriuos sunku ir suprasti. Štai Sirijos Gira studentaudamas buvo fraternitietis ir dabar dar kai kada atsirūgsta fraternitietiškumu, o jau patarnauja ir okupaciniam režimui, ten jis jau įmerkęs, kaip sakoma, uodegą...
– Aš jo nesmerkiu, – rimtai nusiteikęs kalbėjo Barvainis. – Mane savo romanu jis gerokai prablaivė. Matai, kolega, kad mudu jau drauge su žmona... Gal jam kitaip neišeina. Aš, jo vietoje, žinoma, taip nepasiduočiau. Ir mums juk reikia Pasternakų... Deja... O Putinas? – Jis dar norėjo daugiau kalbėti, bet Pileckis turėjo skubėti į kitą skyrių, o Barvainiai į ministeriją. Barvainiai netrukus pasiekė Stalino prospekto 27 nr. (1963-03-20, p. 3)
Nepavyko išsiaiškint, kas pasirašė slapyvardžiu Seirijų Giria; tikėjaus, gal Jono Aisčio laiškuos (susirašinėjo su VSG) kas nors bus, ne, tik Aisčio nuomonė apie Giros romaną atsispindi.
Šiaip – išskirtinis atvejis mūsų literatūros istorijoj, kad kitas asmuo imtųs rašyt romano tęsinį, ir dar turint omeny aplinkybes: tęsėjas lyg ir pasako tai, ko sovietijoj gyvenantis kolega negalėjęs. (Gal koks bakalauras susigundytų pagretint tuos du romanu? Įdomu juk turėtų būt. O gal tik man taip atrodo.)

2017-09-15

(1013) Tarp kitko: šis tas apie a.a. Vytautą Vanagą

Vytautas Vanagas, 2010
(Justės Kuodytės nuotr.)
Išeina mūsų mokytojai.                                         
Paulius Subačius, sutiktas prie šarvojimo salės

*1930-09-26 Rokiškio apskr. Kamajų vls. Duokiškio par. Gùdiškio dvare, 7 km į pietus nuo Kamajų,
†2017-09-11 Vilniuje, palaidotas Karveliškėse, greta tėvų Marijonos ir Antano ir žmonos Birutės;
literatūros istorikas, tekstologas praktikas, habil. dr.; post mortem galima pridurt – ir poetas.
Kaip tyrėjas, nemėgęs spėlioti – net hipotezė turinti būti į ką nors tikro atremta, o jei nežinom, tai nežinom.
Kaip žmogus, mėgęs tvarką; išeidamas norėjęs, galima sakyt, sutvarkyti viską pats, kad nepaliktų jokių rūpesčių.
Taip, bendrybės. — O gal atsispyrus nuo nuvalkioto gretinimo su Mėnuliu, matoma ir nematoma jo puse?
Iš sėdėjimo prie darbo stalo ir archyvuos – pamatinės studijos apie Strazdą ir Pošką, literatūros istorijų skyriai; „Lituanistinei bibliotekai“ parengti Antano Tatarės, didaktinės prozos tomai, „Versmėms“ – Strazdo, Antano Klemento, pasakėčių tomeliai; kapitalinis darbas – Lietuvių rašytojų sąvadas (iš jo išsirutuliojo Lietuvių literatūros enciklopedija, redaguota trijų Vytautų: Kubiliaus, Vanago ir Rakausko); 1994-ais pradėti Vaižganto, 2001-ais – Valančiaus Raštai. Ne viskas paminėta, reikia pridurt: ir kt. VytV rašto darbai.
Kita vertus, nematytoji pusė: nuo gimnazijos laikų domėjos astronomija, sakė atpažindavęs visus žvaigždynus; atsitiktinai sužinojau, kai jau ėmė silpt jo regėjimas; gyvenimo pabaigoj, galima sakyt, nieko nebematė; jau Vilniuj atrastas futbolas: galim įsivaizduot, kaip trijulė – Juozas Aputis, Jonas Juškaitis ir Vytautas Vanagas elgdavos jau išgriauto „Žalgirio“ stadiono tribūnoj; yra pasakojęs, kiek džiaugsmo buvę, kai Vilnius Maskvą 5:2 supylęs; vėliau vienas auklėdavo futbolistus prieš televizorių. — Ir dar vieną pomėgį turėjęs, tik slėpęs visą gyvenimą.
Atidavęs Rankraštynui viešuosius popierius (ko vertas, pavyzdžiui, jo susirašinėjimas rengiant Rašytojų sąvadą!), VytV atnešė dar dvi dėželes, kurias liepė atvert tik po jo mirties. Kas ten – nujaust buvo galima; kad ir iš užuominos pokalbio, kuris paskelbtas Colloquijos nr. 17 (2010), pabaigoj: „Rašinėjau eiles kaip nereta gimnazistams ir šiaip apyjauniems žmonėms. Bet siekimo eiti į viešumą nebuvo. Tokie eiliavimai vos atsiradę darosi literatūriniu palikimu ir kartais paviešinami tiktai po autoriaus mirties, suprantama, jeigu jie ko nors verti, o nėra žinomu vardu pavadinamos manijos rezultatas“ (p. 178). Ne, tai ne grafomanija; eilėraščiai, rašyti nuo 1948-ų iki gyvenimo pabaigos. Poeto Antano Sėlio – mokslininko Vytauto Vanago alter ego. Galima juos vadint ir eiliuotu dienoraščiu – klasikine poetika besiremiantys aiškios minties „menki pabandymai žvilgterėti į žmogaus būties ir savo krašto istorinių lemčių dramas“, „šioks toks laiko ir žmogaus dvasios nerimasčių liudijimas“, pasak kukliojo AntS 2014-ais surašyto žodžio Ad lectorem. (Prisiminiau kitą 1930-ų Vytautą – kalbininką habil. dr. Ambrazą, slapyvardžiu Vytautas Dubindris savo poezijos rinktinę išleidusį vos tik Lietuva atgavo nepriklausomybę; irgi rašęs ne viešumai; sovietmečiu kurta nežinotoji poezija – gal kada kas apžvelgs jos mastą ir spektrą; ji buvo.)
— — — stryktelėjo galvoj aiškiai per skambus Janonis: „Geresnio paminklo didvyriams nebus, / Kaip vykdymas jų idealo.“ Ne, idealai kiekvieno asmeninis reikalas; nebent: darbai, jų tąsa.
Kiek Vytautas ir Birutė Vanagai parengė Valančiaus Raštų tomų, tiek ir bus; neįsivaizduoju, kas galėtų tęst šitą darbą; taip ir liks: Kuriuos Valančiaus Raštus turi omeny? – Nebaigtuosius.
Vaižganto Raštus (ateita iki epistolikos) imsis rengt žmogus, su VytV kartu nieko nedirbęs; svarbu, kad bus einama toliau. Kad tik jis turėtų bent dalį Raštų sumanytojo kantrybės ir tekstologinės bei istorinės kompetencijos; ne šventieji puodus pildo.

2017-09-13

(1012) Literatūros istorijos pagrėbstai: Šeinius, Putinas, Didžiulytė ir Didžiulienė

Šįkart įvardas pagrėbstai, manyčiau, tikrai tinka. Coll. Pranas Vasiliauskas atsiuntė rašinį apie vienam vienkartiniam leidiny skelbtus tekstus.
Lietuvių balso dovanėlė 1915 metų Kalėdoms
Laikraščio Lietuvių balsas, leisto Petrapilyje Martyno Yčo, paskutinis 1915 metų numeris išėjo su 8 puslapių priedu – „Lietuvių Balso“ dovanėlė Kalėdoms. Šis Priedas, kaip ir priklauso priedams, pasirodė atskiru leidiniu ir buvo mažesnio formato už laikraštį.
     Taip jau atsitiko, kad 2017 metų rugsėjo 1 dieną, ieškodama šio leidinėlio, į Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto Mokslinę biblioteką užėjo miela kolegė iš Mažvydo bibliotekos smulkiųjų spaudinių tyrinėtoja ponia Violeta M. Lietuvių balso 1915 metų komplekte Priedo neaptikome, bet radome D-ro Jono Basanavičiaus mokinio, Lietuvių Mokslo Draugijos bibliotekininko Prano Razmuko ranka padarytą įrašą: „Priedas – ‘Lietuvių Balso’ Dovanėlė Kalėdoms – yra rankraštyne L. Didžiulienės rankraščiuose (Inv. Nr. 510)“. Po nedidelių bibliografinių nesusipratimų, panaudojus vien bibliotekininkams žinomus indukcinius-dedukcinius paieškos metodus, reikalingasis spaudinys Liudvikos Didžiulienės-Žmonos rankraščių kolekcijoj buvo rastas, atneštas, išmatuotas, nufotografuotas.
     Reikalas buvo atliktas, bet į akis krito, kad mūsų turimasis Priedo egzempliorius šiek tiek aplankstytais ir įplėšytais kraštais, ir, kažkokio neaiškaus impulso pastūmėtas, paprašiau bičiulio kolegos Virginijaus G. leisti tą leidinėlį šiek tiek palyginti ir paklijuoti.
     Belygindamas ir beklijuodamas pastebėjau, kad šiame kukliame Priede esama mažų mažiausiai trijų būsimų lietuvių literatūros klasikų kūrinėlių. Bet negi tai didelė retenybė to meto lietuviškoje spaudoje?
     Vis dėlto, galvon atėjo ir logiška mintis: įspūdis toks, kad Lietuvių balso dovanėlė 1915-ųjų Kalėdoms yra retas arba labai retas spaudinys; vadinasi, į lietuvių literatūros klasikų kūrybos tyrinėtojų ir jų Raštų sudarytojų akiratį šis itin kuklus leidinėlis galėjo ir nepapulti.
     Reikia patikrinti!
     Taigi, imkime puslapis po puslapio versti šį spaudinį – kalėdinę dovanėlę lietuvių grožinės literatūros gurmanams.

Pradedama maždaug 1,5 puslapio apimties Igno Šeiniaus kūrinėliu „Iš Bareljefo: Sutema“. Tai tipiška „šeiniška“ impresija, kurios prasminių ir moralinių intencijų, prisipažįstu, likau taip ir nesupratęs. Bet tai nesvarbu. Svarbiau, kad šiuo metu leidžiamų Šeiniaus Raštų jau išėjusiuose tomuose šio kūrinėlio neradau. Bet jis toks nedidukas, turiniu ir forma toks efemeriškas, net vaiduokliškas, kad galėjau jo ir nepastebėti tarp žymiai „kūningesnių“ klasiko veikalų…
     Toliau, 2 puslapyje, spausdinamas slapyvardžiu Aida pasirašytas eilėraštis „Apšviesta vietelė“. (Greičiausiai jo autorė – Aldona Didžiulytė-Kazanavičienė, rašytojos Liudvikos Didžiulienės duktė). Tai, mano supratimu, visai profesionaliai – ir formos, ir turinio (minties), ir eiliavimo požiūriu parašytas kūrinys, ne tik nenusileidžiantis, bet, regis, meniniu pilnavertiškumu net pranokstantis kitą, po jo einantį Priedo kūrinį.[*]
     O tas kitas kūrinys, p. 2–3, – 6 posmelių eilėraštis „Gėlytės“, parašytas Putino 1914 metų rugsėjo 6 dieną, tai yra lygiai prieš 103 metus (jei nesivelsime į „senojo“ ir „naujojo“ laiko skaičiavimo stilių aritmetiką)! Pasižiūrėję į Vinco Mykolaičio-Putino paskutiniojo Raštų leidimo pirmąjį tomą (1989), tokį eilėraštį rasime. Tiktai ten Komentaruose neteisingai (kaip dabar paaiškėjo) nurodyta eilėraščio parašymo data (1916) ir I publikacija (Mūsų kalendorius 1917 metams, Vilnius, 1916). Be to, yra tam tikrų leksinių, fleksinių, morfologinių skirtumų tarp šios, pirmosios, publikacijos (1915) ir kanoninės (1989), taip pat tik čia eilėraštis su paantrašte. Todėl pateikiame tokį „Gėlyčių“ variantą, koks jis buvo publikuotas Lietuvių balso Priede:
Gėlytės.
Scherzando.

Kiekviena gėlytė,
Kolei klesti, žydi,
Savo gražumėliais
Džiaugties nepavydi.

     Aš kiekvieną jųjų
     Gerbčiau ir mylėčiau,
     Kartą nusiskynęs
     Prie širdies dėvėčiau.

Baltąją leliją,
Ir puikuolę rožę,
Rūtą, ir rezėtą,
Kur taip klesti, gožia.

     Daugel dar kitokių
     Aš gėlių pažįstu,
     Bet žinau, kad visos
     Prie širdies nuvystų...

Man gražiau iš tolo
Jų žiedais gėrėties,
Kol skaidrių lapelių
Pačios nenumėtys.

     Visos juk gėlytės
     Kolei gožia, žydi
     Savo gražumėliais
     Džiaugties nepavydi.
6. IX. 1914.
Po Putino „Gėlyčių“ Priede spausdinama legenda „Imperatoriaus regėjimas“. Joje pasakojama, ką matė ir jautė Romos imperatorius Augustas ant Kapitolijaus kalvos tą naktį, kai gimė kūdikėlis Jėzus. Selmos Lagerlöf kūrinėlį iš rusų kalbos išvertė slapyvardžiu Š-m-n-s pasirašęs vertėjas. [Įrašius trūkstamas balses, gali būt Šimonis; Kazys Š. ne tik piešė, bet ir rašė: 2007-ais išėjo jo rinktinė Sakmės, eilėraščiai, poetinė proza. —vg—]
     Paskutinis Priede skelbiamas kūrinys – Liudvikos Didžiulienės parašyta, pseudonimu Žmona pasirašyta „komedijėlė iš liaudies gyvenimo“ Paskubėjo. Ji užima lygiai pusę spaudinio – 4 puslapius. Didžiulienės-Žmonos Raštų rengėjai šią publikaciją žinojo.
     2017-09-06
----------------------------------------------
* Coll. Prano lyginamieji pasvarstymai apie Didžiulytės ir Putino konkrečius eilėraščius priminė vieną problemą, nors tiksliau „problemą“: klasiku tapusio kūrėjo net menkučiame jaunystės rašinėly mėginame įžvelgt talento užuomazgas, jis atsiduria Raštuos, ir tai lemia ne jojo poetinė vertė, o tai, kad sukurtas būtent to rašytojo.
Aldona Didžiulytė-Kazanavičienė pirmiausia žinoma kaip kūrusi vaikams, tad Lietuvių balso Priede esantis eilėraštis tarsi ne jos balsu prabyla, regisi – pirmiausia dėl ritminės struktūros – kaip koks Maironio aido aidas:
Buvo liūdnas ruduo, apsiniaukę dausai,
Tyliai supėsi medžiai nuo vėjo,
Ir per tirštas miglas, kurios slinko augštai
Tiktai retkarčiais saulė spindėjo.
     Aš stovėjau ant kalno, žiurėjau tolyn,
     Kaip merdėjo gamta nelaiminga.
     — — — — — — — — — — — — — — —
Staiga ką aš matau?.. toli ten už miškų
Šviečia viena vietelė saulėta,
Lyg puikiausias oazas tarp tyrų plikų –
Tenai „žemė“, tur-but, „pažadėta“.
— — — — — — — — — — — — — — —
Ir dabar supratau, kad tai monai akių:
Kad kai vėjas nustodavo pūtęs,
Tai per sunkų tamsumą tirštų debesų
Vietoms krisdavo šviesa saulutės.
     O palaimintos žemės nebuvo visai,
     Tik šešėlis saulėtos vietelės...
     Buvo tamsūs, apniukę, paniurę dausai –
     Ir tik retkarčiais švietė saulelė.
Situacija suvokiama, daugumai yra tekę matyt tokių „monų“, mintis irgi aiški: žmogus ilgis to, kas šviesu ir gražu, net leisdamas sau trumpam apsigauti, galima tokį ilgesį susiet ir su Pirmojo pasaulinio karo atmosfera. Nepaisant to, kūrinėlis lieka pagrindinio literatūros sriauto užuteky. Ir vargu ar kitaip gali atsitikt.

2017-09-07

(1011) Visiškai tarp kitko: kaip likimas pasišaipo iš norų gražiųjų

Yra toks griaudus Victoro Auburtino pasakojimas su potekste „Pagalvis“. — Senolis dr. D. jaučia greit mirsiąs. Apžiūri savo knygų spintą:
Ten stovėjo viena prie kitos sustatytos knygos, kurias jis buvo mėgęs ir naudojęs savo gyvenime: baltais kiaulės odos viršeliais romėnų raštai, apimą senuosius Mantujos piemenėlių žaidimus, kitados jo surinktus; Homeras; tarp jų žodynai, nuo skaitymo apsitrynę Recklamo bibliotekos leidiniai, kelionių vadovai; žodžiu, visas gyvenimas: šiandien vienaip, rytoj kitaip, be sistemos.
Peržvelgęs atsidūsta, pasikviečia šeimininkę Mariją ir paprašo paskutinės paslaugos: kai po trijų dienų jis mirsiąs – tepaima iš spintos ir tepadeda jam, paguldytam karste, po galva Homero Odisėją – ilgą naktį ramiai išmiegosiąs, turėdamas tokią knygą pagalvio vietoj, sapnuodamas amžiną jūros dainavimą.
Ir tikrai po trijų dienų dr. D. miršta. Šeimininkė, prisiminusi prašymą, nueina ieškot knygos; bet paima ne Odisėją, o šalia stovėjusį Draudimo nuo nelaimingų atsitikimų įstatymo antrąjį leidimą. Ir padeda po dr. D. galva.
Atėję su mirusiuoju atsisveikint draugai labai stebis tokį pagalvį pamatę, bet šeimininkė dievagojas, esą toks buvęs jojo noras, esą tik taip jis galėsiąs ramiai ilsėtis. Ir draugai sutinką – toks vienišas viengungis galėjęs turėt labai keistų sumanymų ir minčių. Taip ir buvo palaidotas dr. D. – su Draudimo nuo nelaimingų atsitikimų įstatymo antruoju leidimu po galva.

Tininio monogramos piešinys,
rastas tarp jo rankraščių
(Laiškai Andromachai, p. 98)
Išvertė šį feuilletono vokiškos atmainos meistro pasakojimą lietuvių kalbon Juozas Tininis (*1907 Panemunėlio valsčiuj) – prozininkas, vertėjas, pagal išsilavinimą filologas klasikas, mokėjęs apie dešimt kalbų, iš turtų labiausiai vertinęs tą, kuris kaupiamas galvoj ar knygų lentynose; viengungis. Žuvo avarijoj 101-am greitkely 1971-ais. Po poros metų Los Angeles ėjęs žurnalas/magazinas Lietuvių dienos/Lithuanian Days, kuriame dirbo lietuviškojo varianto literatūriniu redaktorium, išleido rinktinę Laiškai Andromachai (laiškų forma rašytas lyg ir nebaigtas meilės romanas + vertimai). Čia, p. 49–50, ir yra tas Auburtino „Pagalvis“. — Iš knygos pabaigoj įdėto Bernardo Brazdžionio „Žodžio skaitytojui“:
Liko paruoštas spaudai trečias novelių rinkinys „Neatskleista paslaptis“, autobiografinio romano fragmentai, gausi medžiaga romanui apie Emiliją Pliateraitę, daugelis nesutvarkytų rašinių literatūrinėmis temomis ir lyginamųjų kalbų žodyno bei studijos metmenys: Graikų ir lietuvių, lotynų ir lietuvių kalbos. Pastarasis veikalas buvo J. Tininio svajonė, jo viso mokslinio darbo vainikas, vienintelis tos srities, autoriaus slapta užuomina, turėjęs jam suteikti vardą pasaulinio masto lingvistų tarpe. Deja, rankraštis (kaip ir daktaro laipsniui disertacija [Das Aesthetische in der Dichtung des Lukrez]) žuvo, jo asmeninį turtą (nepalikus testamento) ir knygyną administracijai nusavinus ir vėliau iš varžytinių išpardavus, gi daugelį rankraščių bei užrašų išmetus į šiukšlyną. (p. 93–94)

2017-09-05

(1010) Epizodai, xxi: Kauno „Aušros“ gimnazijos 1936-ų abiturientas žiūri brolių Tavianių filmą

Prisiminimas prisiminimą traukia: ankstesniam įraše paminėjau homme de lettres Vytautą A. Jonyną, LM prie žinios apie Prano Visvydo mirtį paskelbė jo eilėraštį, kuriame minimi „Sokratas, Lukrecijus ir kiti / Senovės žmonijos čia ir ten protai“; ir prisiminiau į VytAJ RR nepapuolusio rašinio pradžią – įvadą į pasvarstymus apie Nykos-Niliūno išverstas Vergilijaus Georgikas:
Nepriklausomybės kovų savanoris, pedagogas, vertėjas
filologas klasikas Kazys Kepalas (1890–1966), 1962;
iš pirmo žvilgsnio, šiek tiek panašus į Vittorio Tavianį?;
nuotr. iš Kario, 1962, nr. 4; p. 126–128 yra informatyvus
irgi savanorio Jurgio Kiaunės (1896–1983) rašinys apie KazK
Nuostabiame italų filme „Padre padrone“ [rež. Paolo ir Vittorio Tavianiai, 1977, įvertintas Kanų festivalio Palme d’Or] yra tokia nelaukta scena. Ekrane tamsu. Staiga ant žiūrovų galvų virsta gergžėdamas baisus tankas. Rodos, sutrėkš! Bematant kitas kadras. Jau ištisas laukas tokių riaumojančių tankų. Manevrai. Dabar scena tanko viduje. Filmo herojus – radistas klausosi direktyvų. Jos – lotynų kalba:
Conticuere omnes, intentique ora tenebant
Inde toro pater Aeneas, sic orsus ab alto.
O radistas atsako:
Infandum regina iubes renovare dolorem,
Troianas ut opes et lamentabile regnum
Eruerint Danai...
Šimtai aušrokų, buvę A klasėse, tuoj pat atspės, kad tai Vergilijaus „Eneidos“ pradžia. Juos tas eilutes deklamuoti mokė K. Kepalas, ir jų jie nepamirš iki amžių pabaigos. („Kai grįžta tikėjimas tautos kūrybingumu“, Tėviškės žiburiai, 1985-01-15, nr. 3, p. 7)
Toliau Jonynas pristato pagrindinį filmo veikėją, pastraipą baigdamas sakiniu: „Ne tankas verčia užtvaras, ne tankas triumfuoja, bet žmogus, prasilaužęs į klasikinės kultūros versmes savo kaimietišku, sakytumėm, daukantišku užsispyrimu, atkaklumu.“
— Atpažinimo džiaugsmas: o! žinau iš kur šitai, – gal vienas didžiausių malonumų; dar: bendrystės pajautimas – yra visiem europiečiam bendro pamato; ir dar: prisimeni vieną iš žmonių, kurių dėka esi toks, koks esi.
Ir tik nereikia kabinėtis prie Jonyno atminties, esą tai ne apskritai Eneidos, o antros giesmės pradžia; jo atminty tai pradžia – toks atminties saugomas faktas.
(Būt rugsėjo pirmoji, galima būtų ką nors pridurt apie klasikinės literatūros, apskritai kultūros svarbą bręstančiam asmeniui, kad tikrai nepakenktų daugumai gimnazistų pasimokyt lotynų kalbos, nors pačiam ir neteko, tik vėliau, bet ne ta proga. Ir nereikia.)

2017-09-03

(1009) Tarp kitko: a.a. Praną Visvydą prisiminus

o mėnesio atostogų 09-01 vėl pasirodęs Literatūra ir menas tuoj po turinio pranešė: rugpjūčio 14-ą Amerikoj mirė Pranas Visvydas (penktadienį pasižiūrėjau chicagiškio Draugo Mirties pranešimų skiltį – ten tokios žinios nėr; o juk rimtas laikraščio bendradarbis buvo; [patikslinimas 09-05: atkeliavo bibliotekon popierinių Draugų suktinukas: apie PrV mirtį buvo pranešta 08-22 numery, p. 11: vienas sakinys ir dvi grupinės nuotraukos, ir ilgi išvardijimai, kas sėdi ir stovi]).
Tais pačiais kaip Jackas Kerouacas 1922-ais gimęs beknygis rašytojas – poetas, eseistas, kritikas. Likęs beknygis, nors prirašęs tiek, kad bent jau kokios trys rinktinės tai tikrai galėjo išeit.
Beknygis buvo likęs ir kitas tikrai vertas dėmesio kritikas – Kanadoj gyvenęs Vytautas Aleksandras Jonynas (1918–2004). Teko redaguot Elenos Baliutytės atrinktus jo tekstus pomirtiniams Rinktiniamas raštams. Tuolaik, prieš dešimtmetį, ir buvo aplankiusi mintis – imt ir parašyt laišką Pranui Visvydui:
Vilnius, 2007, liepos 25
Gerb. p. Pranai,
Šis laiškus Jus galbūt nustebins, bet juk nuostaba ne pats blogiausias jausmas, mus aplankantis. Įžanga galėtų būt apyilgė, bet pasistengsiu trumpai: prieš porą savaičių baigiau tvarkyt a.a. Vytauto A. Jonyno Rinktinius raštus. Liepos pabaigoj turėtų išeit iš spaudos. Tvarkydamas vis pagalvodavau: būtų pats autorius pasiekiamas, viskas vyktų daug sklandžiau ir t.t. Maždaug tuo pat laiku kaip tik Jūsų tekstas buvo Literatūroj ir mene. Ir cvanktelėjo galvon mintis: reikia pasiūlyt Pranui Visvydui, vienam įdomiausių ir žaismingiausių kritikų, kad sudarytų savo rašto darbelių rinktinę. Jei sudarytų, leidėją rast nebūtų per daug sunku. Gal net Institutas (LLTI) imtųs. Gal susigundytų „Homo liber“, leidžianti seriją „Įžvalgos“ (kaip tik literatūros kritikos rinktines).
Bet gal pavėlavau su savo mintim? Gal kolegė Dalia Striogaitė, Jums siunčianti knygų, jau pasiūlė ir Jūs sutikot (kad atsisakėt, nesinorėtų daryt tokios prielaidos)?
Pagarbiai —
redaktorius Virginijus Gasiliūnas
----------------------------------------------------------
Gerbiamas redaktoriau Virginijau,
     štai Jūsų netikėtas laiškas jau kelinta diena guli ant stalo. Ačiū už palankius žodžius. Iš tiesų, nesu savo literatūrinių straipsnių gerbėjas. Žinoma, per tiek metų susitelkė krūvelė įvairiose dėžėse tūnančių. Ar verta kai ką atrinkti knygai, vis abejoju. Dabar po Jūsų mielo laiško rimtai šį reikalą apsvarstysiu. Pasirausiu tose dėžėse. Ne tik rūbinėje, bet ir garaže.
     Turiu prieš akis ir kitus projektus. Mane iš Kauno ragina sudaryti poezijos rinktinę. Didžiuma eilėraščių niekur nespausdinti ir savo išpešiota forma kur kas šiuolaikesni negu tie spaudoje pasirodę mano ilgesingi posmai.
     Taip pat neišeina iš galvos ankstyvesnis noras išleisti savo trumpų esė rinktinę. Jie metų metais buvo spausdinami išeivijos spaudoje. Yra juose ir tikrovės faktų, ir fantazijos, ir literatūrinių pastabų, ir šypsnių. Gal tam atsiras skaitytojų?
     Dar sykį dėkoju už paskatinimą. Ne toks jau jaunas esu, kad delsčiau.
     Sakau bičiulišką Sudie. Būkite sveikas.

2007 rugpjūčio 12 d.
Santa Monica
(Daugiau dėl knygos nebesikabinėjau, pamaniau, negražu būtų; dėl kitko el. paštu dar teko bendraut.)
Be reveransų kalbant, nebūt buvę tų Vytauto A. Jonyno Rinktinių raštų, jei a.a. Silvija Vėlavičienė nebūt atlikusi juodo darbo – parengusi bibliografijos ir pasirūpinusi tekstų kopijom. Atrinkt, patvarkyt tekstus, patikrint citatas – jau, galima sakyt, juokų darbas.
Praną Visvydą bent jau paskutiniais gyvenimo metais, kai sušlubavo regėjimas, regis, globojo dukra. Reikia tikėtis, kad laiške minėtos dėžės su popieriais, ir rūbinėj, ir garaže, ir gal dar kur buvusios, neiškeliaus į makulatūrą; būtų pradžia, nereiktų kam nors daryt to pirminio darbo – surankiot viską, kas išsibarstę po periodikos puslapius.
P.S. Nemažai autobiografinių detalių yra praeitų metų sausį rašytuose PrV atsiminimuose apie jaunų dienų bičiulį Kostą Jaroševą.
Prieduras (09-06). Dabar jau nebūtinai bibliotekon turi eit, kad paskaitytum, tarkim, Chicagoj leidžiamo Draugo praeito amžiaus šeštadieninius kultūrinius priedus. Dar ne viskas, bet jau nemažai yr epavelde.lt. Pažiūrinėjau, paieškojau PrV esyčių, kuriose turėtų būt „ir tikrovės faktų, ir fantazijos, ir literatūrinių pastabų, ir šypsnių“. Štai vienas pavyzdys, su šypsniais, aišku, ir kitko yr – DrgK, 1971-08-07, Kertinė paraštė:
Kaip pasidaryti recenzentu skrabaliumi
Formulė paprasta: išmok mintinai keliolika šabloniškų frazių; padalink visą meną į kelis žanrus; įsidėmėk, kokios frazės kokiam žanrui labiau tinka ir, reikalui esant, drėbk spaudai trumpą, bet drūtą parodos ar koncerto aprašą. O gal ir knygos.
     Štai grafikės paroda. Įvyko tada ir tada, ten ir ten. Prigužėjo daug entuziastiškos ir kultūringos visuomenės, netgi jaunimo. Visi žavėjosi dailininkės išradingais estampais. Žiūrovams ypač patiko tie darbai, kuriuose glūdi džiaugsmą ir laimę teigiančios jėgos. „Jos kūryba virpa poetine nuotaika su jautriais niuansais. Ji apdainuoja įvairias gyvenimo frazes, kai kur švelniu humoru nuskaidrindama paveikslą. Ji artima lietuviškai sielai. Ji moka išgauti santūrią, bet drauge puošnią spalvinę gamą.“
     Galima eiti lažybų, prie tokio sklandaus, parfumuoto aprašo niekas neprikibs. Niekas neužsigaus, neužpyks. O pati dailininkė jausis kaip debesyse. Taip čiulbantį kritiką ji bučiuote išbučiuotų.
     Įsibėgėjus reiktų pridėti du tris sakinius apie techniką ir laikmetį. „Ji subtiliai jaučia grafikos specifiką ir virtuoziškai išnaudoja medžiagą. O lakšte ‘Žemės veidas’ drąsiai ir monumentaliai sprendžia laikmečio problemas.“
*
Niekur kitur nėra tiek entuziastiškos, liaupsinančios „kritikos“, kaip šių dienų vargdienėje Lietuvoje. Ir niekur nėra tiek daug nusipelniusių liaudžiai ir žmonijai genijų, kaip ten. Tik pasiskaitykime kultūrinę spaudą. Džiugina mus tie faktai, nes Lietuvai linkime tik gero. Su nuostaba skaitome apie naujausius laureatus. Jų laimėjimus glaustai, iškilmingai apibūdina „Pergalė“. Štai, kaip neseniai buvo rašoma apie vieną poezijos premija apdovanotą stebukladarį: „Būdamas ištikimas jaunystės idealams, jis ir į dabartį žvelgia šių aukštų moralinių principų aspektu, atkakliai gindamas jų grynumą.“ Toliau dėstoma: „Poetas negailestingai plaka prisitaikėlius, miesčionis, karjeristus.“ O pabaigai duodamas įprastas kovingas palaiminimas: „Palinkėkime jam ir toliau likti ištikimam Revoliucijai ir Poezijai.“
     Tai tau! Įsivaizduokime, jeigu Amerikoje atsisėstų koks nors didaktiškai nusiteikęs poetas ir pasiryžtų liepsningai tarnauti respublikonų ar demokratų partijos idealams, įdomu, kaip į tai reaguotų kultūrinių žurnalų kritikai?? Galima spėti – jo kūrybai tektų ne laurų vainikas, bet atžagaraus eilėkalio puodas. Jo niekas neliaupsintų ir niekas nepeiktų. Iš jo tik juoktųsi. Mat, partinė poezija Vakaruose priklauso tik satyrinių laikraštukų puslapiams.
*
O iš žemiau pacituotų pavyzdžių galima įsitikinti, kaip adoracinės kritikos frazės bei intonacija pasikartoja, rašant apie visiškai skirtingus meno žanrus.
     Apie dainininką: „Jo emocionaliame dainavime, kupiname spalvingų vokalinių niansų, jaučiame sveiką gyvenimą teigiantį pradą.“
     Apie vaikų knygų rašytoją: „kūryba vaikams ateina iš gilesnių versmių – iš tvirto tikėjimo, kad menas padeda žmogui“.
     Apie filmininką: „ekrane ima pulsuoti visa apimanti prasminga, nesibaigiančio būties rato tema“.
     Apie tapytoją: „minėtiems paveikslams būdinga realistinis tikrovės suvokimas, meninė rimtis, gyvenimą teigiantis pradas, sodri spalvinė paletė“.
     Prie tų sakinių nieko neprikiši. Kaip tos apvalios, tuščios statinaitės, jie riedėdami smagiai skamba. Net ausyse miela. Pasirodo, visi tie menininkai teigia gyvenimą, visi padeda žmogui, visi turi kažkokius nuostabius niansus. Visi yra genijai, kokių dar pasaulyje niekad nėra buvę.
     O kažkas kažkur guodėsi, kad šių dienų recenzentai yra ciniški ir pikti žmonės. Juk tai netiesa.
Skrabalių buvo, yr ir bus, niekur jie nedings, tik į sveikatą būtų juos atpažinti.

2017-09-01

(1008) Kultūros istorijos trupiniai, 1905: žmogus ir upė, upė ir žmogus

Įraše apie pirmąją apologinę Maironio kūrybos recepciją paminėjau, kad Lietuvių laikrašty yr dar du kun. Pranciškaus Gaigalo-Emberono Karolio Račkausko-Vairo, pasirašinėjusio ir Emeberono slapyvardžiu, [pataisyta 2017-09-05; kodėl? – žr. komentaruos] rašiniai su nuotraukom.
Vienas vadinas „Lietuvaitės darželis“ ir įvaizdintas gan žinoma Marijos Pečkauskaitės šalia avilių nuotrauka (LL, 1905-06-02/15, nr. 26, p. 355–356); jis gali būt vertingas šaltinis moters vaizdinio lietuvių kultūroj tyrėjams.
O kitas – su dviem klausimais, į kuriuos nežinau atsakymo: 1905-08-31/09-13 nr. 39 p. 567–568 išspausdinta impresija „Venta“ su paantrašte Atnešu brangaus draugo a.a. Jono M-čiaus atminčiai.
Talpinama šiame «Liet. Laikraščio» numeryje iliustracija parodo brangiosios Ventos pakraščius. Kiekvienas žmogus turi savo jaunųjų dienų gerą ir linksmą priminimą: vieno širdyje mažas paveikslėlis prižadina savųjų artimųjų meilę, kito — meilę savojo krašto, pasiilgimą prie kalnelių, upių, girių. Tad nėra ko stebėties, kad man, šitą paveikslelį pamačius, aiškiai vaidentuvėje prisikėlė praeities dienos, priminimu gausios, linksmumu turtingos, ir nėra ko stebėties, kad širdys [vns. vard. toks] jaučia nuliudimą... ir krutinė užtraukia pasiilgimo dainą prie karklais apželusiųjų Ventos pakraščių; prie žalių pievų; prie Ventos bangų... Nėra mano tėvynėje to, ko gero tėvynės sunaus širdys geidžia; nėra linksmių dienų mano broliams,—tik ukanos, tamsos ukanos. Vienok traukia širdį ir dvasią, ir norėtumei žmogus pulti prie savųjų, jieškoti pas juos suraminimo, paguodos: geisti nuo jų energijos, įkvėpimo, pastiprinimo, kurie tat jausmai neteip, rodos, seniai stiprino jaunąją krutinę... Laiko bangos pagrobė mano laivą—delna silpna: vairas nevisai tepaklauso: laivas svyruoja, vilnys, kildama augštyn, pasiekia net valties kraštus, ir aptaško manį... Silpna... Bėgčiau...
Svajojimai – ir vien svajojimai! Ar nebutų jau laikas nors kartą griebties už reališko gyvenimo virvies ir iš tikrų imti paveikslą nuo tiekos dabštų [darbštų?] realistų? Imti jų pavyzdį ir pagal to kurpalio sutaisinėti sau ateities gultą, tiesti pirmyn gyvenimo taką?
Bet [...]
Ir leidžias kun. Pranciškus KarR-V, kaip ir tekste apie Maironį, plaukt fantazijos valtim, svarstydamas apie idealus ir realybę; ir vėl grįžta prie upės, ir a.a. draugo:
Venta, Venta! Ilgu man be tavęs!... Ilgu man ir be tavęs, drauge! Tu, Ventos mums pakraščiais bevaikščiojant, iš jaunos krūtinės dainavai, it Lietuvos lakštingala, ir balsu tavo gerėjosi Ventos atskardžiai, jos vanduo, jos pievos ir visi, kas tų dainų klausesi... Tavęs nebėra, nebėra kas Ventą apdainuotų...
Jai liudna be tavęs... Man sunku ir ilgu be Ventos ir tavęs...
E tau?... tu šiaurės pusėje; netol skaudaus kapo banguoja kita upė, bet ne tavo numylėta Venta, ne tavo tautos dainos aplanko upės svetimus kraštus...
Ilsėkis, drauge, ir laukk manęs...
Galima spėt, kad šalia teksto esančioj nuotraukoj sėdi a.a. Jonas M-čius prie Ventos. – Tie du klausimu:
(1) Venta tėra tekę vienąkart plaukt baidare, ir šiaip galvoj labai nedaug žinių apie Lietuvos upes, tad: kurioj vietoj prie Ventos galėjo trykšt toks stiprus šaltinis?
(2) Kokia galėtų būt kun. Gaigalo KarR-V a.a. draugo Jono M-čiaus pavardė, kas jis toks buvo?
Tiesiog įdomu būtų žinot.

2017-08-30

(1007) Visiškai tarp kitko: Antano Martinaičio parodos Druskininkuos proga apie jo rankraščius

AntM piešinys iš eilėraščių rinktinės
(7md.lt perskaičiau: iki rugsėjo 26-os Vytauto K. Jonyno galerijoj galima pasižiūrėt Antano Martinaičio (1939–1986) kūrybos parodą „Liber magnus“. — Ir va toks įrašas susidėliojo.)
Metuos, 1994, nr. 1, su rubrika „Apie kūrybą ir save“ buvo pokalbis „Ši diena ir rytojaus vizija“, kurį vairavo a.a. žurnalo redaktorius Juozas Aputis, prisikvietęs daugiausia savo draugų, tarp kurių – ir Ričardas Vaitekūnas. Citata iš jojo svarstymų:
Štai dabar išeis Antano Martinaičio eilėraščiai. O kiek metų išgulėjo tie rankraščiai, argi nežinojome, kad jis rašo? Juk jo yra bene du romanai parašyti! Nuvažiavom su Petru Palilioniu ir Donaldu Kajoku parvežti rankraščių iš žmonos. D. Kajokas pasiėmė savo juodą diplomatą, o Adelija (Antano žmona) ištraukė maišą rankraščių – netelpa! Tai buvo jo gyvenimas. Dėl skurdo nesuko sau galvos – rašė, tapė, ir viskas. (p. 85)
Taip, Donaldo Kajoko parengtą AntM eilėraščių rinktinę Paskui medinį arkliuką su Leonardo Gutausko įžanginiu „Neišsiųstu laišku“ Nemunas išleido 1994-ais. O kaip tie romanai? Ėmiau ir paklausiau DonK. Iš jo el. laiško:
Seniai jau visa tai, apie ką klausi, buvo. Aš tuomet iš Untės žmonos paėmiau tik poezijos rankraščius. Buvo, regis, pora storų sąsiuvinių, gal dar pluoštelis atskirų lapukų. Tada lyg ir buvo užsiminta, kad Untė rašinėjo ir prozą, bet apie pora romanų... – ne, nieko nežinau, čia jau didesnis žinovas R. Vaitekūnas, geras Antano M. bičiulis. Mano interesų sritis tuo metu buvo vien jo eiliuoti tekstai, mat buvau „įpareigotas“ paruošti Untės eilėr. rinktinę. Paskui visi rankraščiai buvo grąžinti A. M. žmonai.
Minėtos parodos anonse yra sakinys: „Nemažai liko neskelbtų rankraščių: eilėraščių, novelių, esė, atsiminimų apie dailininkus.“ Informacinius pranešimus rengė Nacionalinio MKČ dailės muziejaus žmogus, Druskininkuos eksponuojami paveikslai iš šito muziejaus fondų? Vadinas, ir AntM rankraščiai ten saugomi? — Dar viena Antano Martinaičio knyga, ne eilėraščių, gal kada nors ir pasirodys?
P.S. Tekstely apie parodos atidarymą rašoma: „Visas A. Martinaičio rankraščių archyvas pavadintas ‘Liber magnus’, kurio didžiąją dalį sudaro menininko eilės.“ Kad visas archyvas vadintųs Didžioji knyga? Ne, taip vadinas vienas daiktas, DonKajokas ją aprašo rinktinės pabaigos žody: tai „gerų trijų pirštų storio juodaviršė tikra gyvenimo knyga, pradėta 1956 metais ir rašyta iki pat mirties. Antano eilutės – tai aiškios, išvedžiotos tiesiog vaikiškai skrupulingai, tai kažikur skubančios, tai nervingai trūkčiojančios, bemaž neįskaitomos, užrašytos mėlynu, juodu rašalu, pieštuku... Vietom eilėraščius ar jų užuomazgas permuša nežinia iš kokių sąmonės kertelių atklydusios mintys: ‘Ak, kvaily Antanai...’; ‘Bijodamas žmonių, dievinu vyną’; ‘Visa kita paveiksle, kurio nėra ir nebus’.“ („‘Liber magnus’: ketvirtadalis tuščių lapų“, p. 136)
— — — — — — — — — — — — — —  — — — vėl perbėgau rinktinę; šįkart – šitas labiausiai (p. 24):
vėjuose         vėjuose         žilvičio
išprotėję       žiedai            išprotėję
žilvičio          išprotėję       žiedai
žiedai            žilvičio          vėjuose

2017-08-29

(1006) Dėl juoko: paminklo raidei projektas

Visokių paminklų pasauly esti, o ar yr kur paminklas raidei? Neteko matyt tokio, neteko skaityt, kad tokio būta ar esama.
O va Dambrausko-Jakšto redaguojamam pirmutiniam Lietuvoj kultūriniam juokų ir satyros laikrašty Garnys 1910 metų pabaigoj buvo paskelbtas paminklo raidei projektas (tik paties paminklo nepriteikė).
Projektas paminklo ilgajam Ū.

Atėjo liudna žinia. Musų ilgasis Ū sunkiai susirgo. Pakviesti garsiausieji filologijos daktarai. Bet maža tėra vilties, kad pagytu. Mat vargšas daug turi susikrimtimų. Kasdien ateina nemalonios žinios: tai tas, tai kitas lietuvių laikraštis nuo jo atsisako. Prasidėjo nuo Amerikos „Draugo“. Jį pasekė Kauniškė „Vienybė“, „Draugija“, „Lietuvaitė“, „Garnys“ ir net „Vargonininkas“. Na, čia dar buvo pusė bėdos. Tie laikraščiai juk „atžagareiviški“, klėrikališki. Bet neilgai trukus ištiko dar sunkesnis smugis. Ėmė nuo ū šalinties taipogi ir pirmeiviški laikraščiai, k.a. „Vienybė Lietuvninkų“, „Lietuvos Ukininkas“, „Rygos Garsas“ ir k. Net ir pačios pirmeiviškiausios „Liet. Žinios“ išreiškė norą nuo jo pabėgti. Susikrimtęs taja lietuvių laikraščių neištikimybe, nabagas ū įgavo nebeišgydomą džiovą, kuri, matomai, jį ir nukamuos visiškai. Tiesa, „Vadovas“, „Šaltinis“ ir „Viltis“ velija jam kuoilgiausio gyvenimo ir jo gydymui garsiausius filologijos daktarus kviečia, bet veltui, nes jokios vilties nebėra, kad atsigeivėlėtu.
    Taigi „Garnio“ redakcija eidama pirmyn neseniai apskelbė „Juokų Akademijoje“ konkursą projektui paminklo ilgajam ū. Premiją vienbalsiai laimėjo žinomas musų inžinierius architektas grapas von Taukšt-Pataukšt [Jakšto slapyvardis]. Gretymais padėtas vaizdelis – yra bent kiek sumažinta fotografija to premijuotojo projekto. Na, ką-gi? Ar ne puikus? (Garnys, 1910, nr. 12, p. 181)
Tekstas pasirašytas: Tadas Ūūūnas; tokio Slapyvardžių sąvade neradau, bet greičiausiai vienas iš daugybės žurnaliuko redaktoriaus Dambrausko-Jakšto. — Kas užrašyta ant paminklo? Sunkoka perskaityt, ypač pabaigą:
Čia ilsis ilgasis / Ū / Pragyvenęs 6 m. mirė / mokinių keikiamas / filologų nesupranta- / mas, apleistas „Draugo“ / „Vienybės“, „Draugijos“, „L[iet.] / Ūkin.“ „R. Garso“ Mel / džiu šūktelt 3 kart Ū!
Lietuviškojo raidyno istorijos žinovai tikriausiai galėtų išsamiau nušviest ū bylą.
Beje, į šį projektą galima pažvelgt ir kaip į figūrinį eilėraštį.

2017-08-21

(1005) Dėl juoko: vienas pokarinis gandas

2015-ais miręs prof. Vytautas Jakelaitis gimė Vičiūnuos, kai jie dar buvo atskiras kaimas, o ne Kauno priemiestis (prijungti 1933-iais). 2002-ais išleistų atsiminimų Saulei leidžiantis – toks buvimas drauge pirmam tome daug rašoma apie gimtinę (skyrius „Mažas kaimelis – mūsų didelis pasaulis“) , aišku, ir apie tėvus („Du portretai ant svirno sienos“).
Vladas Jakelaitis (1895–1970) mėgęs šunis, tik realistinę literatūrą, kur viskas taip, kaip gyvenime, nors pas juos vasarodavęs poetas Antanas Miškinis, ir klausytis radijo.
Pokario metais klauso Vilniaus radijo, bet būtinai atsisuka ir Amerikos, dar laikraščius pavarto, palygina vienas žinias su kitomis, kitaip iš vienšališkos propagandos neįmanoma susidaryti nė apytikrio vaizdo, kas pasaulyje dedasi. Dažniausiai ir vieni, ir kiti meluoja, bet Vilnius ir Maskva į vieną dūdą pučia ir meluoja daugiausia. Bet ir Amerika, ir ta kartais... O žmonės visko prišneka. Antai vos tik karui pasibaigus ateina Lucė:
– Bladeli, ar negirdėjai, sakė vėl karas bus. Amerikonai užleis tokį gazą, visi užmigs, o kai atsikels, tai prie kiekvieno vyro bus padėtas pusbutelis, o prie moteries tai plytukė šokolado. A negirdėjai? Tu gi paklausai.
– Nu ką jau čia... (p. 84)
Ir suprask tu žmogau, ar moteris per dantį traukia radijo klausytoją (greičiausiai), ar (nors sunku patikėt) štai tokį pavidalą įgavo žinia apie Hirošimos ir Nagasakio bombardavimą.
P.S. Antram Jakelaičio atsiminimų tome yra rašinys, kaip ir kokia Trispalvė 1988-ų spalio 7-ą buvo iškelta Gedimino bokšte (p. 235–245; vos ne detektyvas; tame tekste, manyčiau, viskas atpainiota; valdišką iškėlė tuometis Pilies muziejaus vedėjas, vėliau tapęs diplomatu, Dainius Trinkūnas jaunesnysis, bet: „[...] nenorėčiau, kad kur nors būtų minima mano pavardė. Juk aš čia buvau visai atsitiktinai, nors pats priklausiau Sąjūdžiui <...> Geriau tegu lieka įspūdis, kad vėliava tarsi pati savaime pakilo iš Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio veiklos ir dvasios“; didžioji, Sąjūdžio Trispalvė, kurios kelias į kalną ir fotografuotas, ir, regis, net filmuotas, viršuj paprasčiausiai buvo suvyniota ir grįžo į apačią.)
Mano nuotrauka
deepart.io perpiešas Eriko Varno stilium (nuotr. Prano Vasiliausko)