šis tas apie šį tą

(cc) (by:) —vg— [filologas (platesniąja prasme) ir batautojas]

2019-08-23

(1197) Pakeliui namo, liii: kas likę atminty iš dienos prieš 30 metų

[iš ryto paskelbiau įrašą su dviem atspindžiais atminty; tebūnie užfiksuotas dar vienas, šįkart maniškėj]
Neskaičiavau, kiek kartų per LRT TV girdėjau Marijaus Žiedo įgarsintą klipą: „1989-ųjų rugpjūčio 23-iąją visi pabudo anksčiau [...] Į rankas jie čiupo ne šautuvus, akmenis [etc.]“, – daug, ir kaskart vis sutrikdavau: ar čia tikrai apie tą dieną, kurią lyg ir prisimenu?
Neatsimenu, kad būčiau pabudęs, juolab kėlęsis anksčiau (jaunam kuo ilgiau pamiegot noris). Ir kodėl, kam? 1989 VIII 23 buvo darbo diena (pasitikslinau: trečiadienis); manau, ne tik aš tądien ėjau į darbą; kad, taip sakant, darbo našumas tądien buvo menkas – tas teisybė: ne įprastas darbas galvoj, o kas bus po darbo. Važiuoti ar važiuotų draugų turintys planavo keliones, o aš ką – po darbo, dar šiek tiek pasikrapštęs prie stalo (dirbdavom iki šešių, jei atmintis nemeluoja), iš Gedimino pr. 50 nupėdinau (reiktų kokio dar lėtesnio eiti sinonimo) iki Šeškinės kalno pradžios; žmonių, tokių pat pėsčių paukščių, pasak Algimanto Baltakio, buvo jau stipriai per daug toj vietoj; kai reikėjo stot į eilę, keturguba ar net penkiaguba pasidarė.
Kuo šis įvykis išskyrė iš tuolaikių? Tik jau ne tuo, kad iš lėktuvo buvo barstomos gėlės. — Šnekų nebuvo.
Į mitingus juk eidavom pasiklausyt, ką kas pasakys, o šįkart – vienas su savo mintim; paviršiuj, aišku, paprastas klausimas: ar visas kelias užsipildys, ar nebus pertrūkių? Negerai, jei kur liktų tarpų. Giliau – migloti mintigaliai, kuriuos dabar nori nenori tenka paverst daugmaž suprantamom frazėm: apie Mahatmos Gandhi taikios kovos principų teisingumą; apie tai, kad tokia vienybė galima tik turint bendrą esminį tikslą; kad jei ištrūksim iš Sovietų Sąjungos, tai tik visi kartu, – kažkas tokio panašaus (bent jau taip regis).
(P.S. Tik šiaip: smalsu, kiek metų žmogui, parašiusiam to klipo tekstą?)
P.P.S. Visiškai pritariu Monikos Gimbutaitės skepsiui dėl Baltijos kelio įkardelinimo; tikėkimės, šita akcija laikui bėgant tiesiog užsimirš.

(1196) Visiškai tarp kitko: atspindžiai atminty iš 1959-ų sausio

Esu jau šį tą užfiksavęs, kas atėjo galvon skaitant Ellen Hinsey ir Tomo Venclovos pašnekesius Nelyginant šiaurė magnetą (2017); tarp kitko paminėta tam įraše ir Algimanto Bučio pavardė (TomV prisimindamas ją nutyli); per atostogas popieryne užtikau publikaciją, kuri paskatino grįžt prie vieno epizodo, prisiminto pašnekesių knygoj:
[Ellen Hinsey:] 1959 metų sausį Vilniuje, Rašytojų sąjungoje, buvo surengtas susirinkimas, skirtas dviem poetams – jums ir Vladui Šimkui. Jums buvo 21 metai. Sumanyta priešpriešinti du jaunus poetus ir atskleisti jūsų kūrybos dekadentinį pobūdį. Viešai pasakėte, kad Pasternakas – jūsų mėgstamiausias rašytojas...
[Tomas Venclova:] Tai buvo tipiška sovietinė procedūra: Rašytojų sąjungos funkcionieriai dažnai aptardavo ir vertindavo pradedančių poetų kūrybą. Paprastai tai būdavo jų priėmimo į Rašytojų sąjungą preliudija. [...]
Rašytojų sąjungos salė buvo pilnutėlė [...]. [...] Mudu su Šimkumi paskaitėme savo kūrybos pavyzdžių – prisimenu, kad pavydėjau jam formos meistrystės. Buvo pasakyta keletas blankių kalbų. Paskui vienas pradedantis kritikas tarė, jog mano eilės gal ir talentingos, bet individualistinės ir todėl svetimos „tarybinės visuomenės“ dvasiai. „Tokią poeziją galėjo parašyti ir daktaras Živaga“, – užbaigė jis. O tada keli vyresni rašytojai užsipuolė mane jau ne taip santūriai. „Karalius nuogas“, – buvo viena iš nuosaikesnių frazių. Tiesą sakant, tik tada aiškiai supratau, kad tarp jaunimo esu populiarus, o valdžia pasišovusi tą populiarumą pakirsti.
Gavęs žodį, pradžioje pacitavau linksmą lietuvišką patarlę: „Po marškiniais mes visi nuogi.“ Paskui pasakiau, kad šioje salėje niekas, taip pat ir aš, nėra skaitęs Živagos, todėl negali romano vertinti. (Tai buvo akivaizdi tiesa, bet kartu šventvagystė, nes prieštaravo sovietiniam papročiui šmeižti knygas, kurias skaityti griežtai draudžiama.) Toliau pareiškiau: „Taigi nekalbėkime apie Pasternako prozą. O dėl jo poezijos – negaliu paneigti, kad ją labai mėgstu ir daug iš jos išmokau, taip pat iš Mandelštamo ir Achmatovos.“ Visi nustėro ir susirinkimas buvo nutrauktas.
[...] (O tas jaunas kritikas, kuris palygino mane su Živago, Brežnevo laikais tapo įtakinga figūra. Nepriklausomoje Lietuvoje surengė lyg ir asmeninį performansą – sudegino visas savo sovietmečiu išleistas knygas – ir tapo nacionalistu.) (p. 193–196)
2003-iais Robertas Kundrotas kalbino Algimantą Bučį, tą „vieną pradedantį kritiką“ (dvejais metais jaunesnį už TomV-vą; 1959-ų sausį – devyniolikmetį); AlgB prisiminė:
Ateidavo iš aukščiau komanda „reikia priimti į Rašytojų sąjungą“, ir priimdavo. Arba atvirkščiai: „Šito nepriimti!“ – ir nepriimdavo. Prisimenu Tomo Venclovos „priiminėjimo“ posėdį. Berods buvau vienintelis, kuris dar bandžiau kažką kalbėti apie jo poezijos grožį ir panašiai, kai visi kiti valdybos nariai, jei nepeikė poeto, tai liūdnai ar pašaipiai klausėsi, nes balsavimo rezultatas buvo užprogramuotas iš anksto – „Nepriimti!“ (Naujoji Romuva, 2003, nr. 4, p. 3)
Ar yr prasmės klausti, kuris įvykio atspindys atminty „tikresnis“? Nėr; du veidrodžiu – du atspindžiu. Tik kai ką reikia patikslint. [Užmečiau akį į Donatos Mitaitės studiją Tomas Venclova: Biografijos ir kūrybos ženklai (2002).]
Perskaičius TomV ir AlgB atsiminimų gabaliukus gali susidaryt ir susidaro įspūdis, kad Venclovos ir Šimkaus eilėraščius aptarinėjo tikrieji Rašytojų sąjungos nariai. Ne. Nors RS patalpose, bet 1959 I 16 vyko Vilniaus jaunųjų rašytojų sekcijos susirinkimas (iš RS narių, vad. vyresniųjų, tikrai dalyvavo Antanas Jonynas, kuris, Ramūno Katiliaus liudijimu, ir kalbėjęs apie nuogą karalių); jaunųjų sekcija negalėjo nei priimti, nei nepriimti į sąjungą, – tik rekomenduoti priimti arba nerekomenduoti; galima manyt, kad sekcijos valdybai buvo „patarta“ nuspręsti: sekcija nerekomenduoja priimti – ir RS valdybai net nebereikės svarstyt ir balsuot dėl Antano Venclovos sūnaus priėmimo/nepriėmimo. (Gal ir nelabai tikusi analogija, bet šiek tiek panašu į tai, kas dabar daros Maskvoj – kai kam net neleidžiama tapt rinkimų į miesto dūmą kandidatais; apsidraudžiama.)
Digresija nuo TomV teiginio: „tada aiškiai supratau, kad tarp jaunimo esu populiarus, o valdžia pasišovusi tą populiarumą pakirsti“ antrosios dalies. Nežinau, gal valdantieji buvo visiškai atitrūkę nuo realybės ir nieko nesuprato (nors kvailiais visus juos laikyt būtų juk negražu), bet iš tiesų vad. kritika ne pakirsdavo populiarumą, o jį tik padidindavo; iš oficialiųjų pozicijų pakritikuotas ar sukritikuotas autorius ar kūrinys sudomindavo netgi tuos, kurie šiaip, tarkim, kultūros dalykais rimtai net nesidomėdavo. Suprantu, reikia pavyzdžių. Štai vienas.
Tame pačiame kaip pokalbis su AlgB Naujosios Romuvos numery paskelbta Romualdo Ozolo dienoraščio fragmentų; laikas – 1964–1965 metai: žurnalas Meno saviveikla virsta Kultūros barais, išeina du numeriai, kurie neįtinka valdžiai, ir ji imasi „taisyt padėtį“ – pakeičia visokiem ozolam, kunčiam ir tutti quanti nuolaidžiavusią vyr. redaktorę vyr. redaktorium su teisinga leidinio vizija. — Iš RomO, tuolaik KB meninio [sic!] redaktoriaus, dienoraščio:
1965 m. vasario 18 d., ketvirtadienis
Vakar įžymi diena – Tiesoj išpliekė. Tampam dienos didvyriais.
Radau [vyriausiąją redaktorę Emiliją] Kulakauskienę telefonu kalbančią. Ant stalo laikraštis. Neatkreipiau dėmesio. Paskui frazė: „Iš Tiesos tiesą apie save sužinojom“. Kas? „Skaitei?“ – trumpai žvilgtelėjusi paklausė. Kai ką užkabinau. Savo pavardę pamačiau. Man nepatogu buvo per jos petį skaityti, be to, pradėjom kalbėti – [Antanas] Vengris atėjo. „Paskaičiau visai šeimynai, – juokiasi krizendamas. – Reklama! Ot, tai reklama! Betgi nors vieną kartą galima pasidžiaugti. Aš aštuonerius metus laukiau tos dienos. Dirbi, plūkies – ir niekas, kad bent kas, o dabar – prašau.“ – „Dabar ir rajonuose išpirks“, – šypsosi Kulakauskienė.
     Aš lyg ir nieko. Nei susijaudinau, nei sumišau. Paskutinėm dienom kažkaip intuityviai į antraštes žvilgčiodavau. Buvo justi, kad kažkas bus – visi laikraščiai sureagavo, tik Zimanas iškalbingai tylėjo. Pakalbėję, pakeikę bailį, nepasirašiusį po straipsniu ir [Juozo] Jurginio pavardės nepaminėjusį, kai jo nuomonę neigia, mes išsiskirstėm. Darbo buvo, bet dirbti nesinorėjo. Užėjau į blyninę, užvalgiau, nusipirkau porą laikraščio numerių ir grįžau. Vaikštau, šlaistausi. Nuotaika visai nebloga, bet šiek tiek nenatūraliai pakili. Jaučiu, kad šis straipsnis – tik pradžia. Pradžia pabaigos. (RomO, „Dienos, kai dienõs buvo per maža“, NR, 2003, nr. 4, p. 50)
Kaip skaitytojo laiškas (rubrika „Iš paskutinio pašto“) pateikta anoniminė pirmojo KB numerio kritika „Kaukė yra. O veidas?“ Tiesoj pasirodė vasario 17-ą; kovo 16-ą RomO užsirašė dienorašty Antano Vengrio frazę: „Visi inteligentai sveikina, o tai nieko gero nežada mums“; kovo 22-ą naujas vyr. redaktorius Aleksas Baltrūnas jau aiškino, kaip reiks perdaryt rengiamą spaudai trečią numerį.
Valdžia aiškina, kad blogai, o žmonės daro išvadą: vadinas, tikrai gerai. Valdžia sako, kad reikia pagerint, pvz., žurnalo turinį, o žmonės supranta: vadinas, pablogės, t.y. atsiras daugiau nevertų skaityt tekstų. (Sakydamas žmonės, aišku, ne visus turiu omeny.)

2019-08-19

(1195) Susieji – ir [prisimeni savo tėvo rankas], xxxvi

a: Ką tik išėjusiam Metų numery yra šeši Romualdo Granauskai laiškai Ričardui Pakalniškiui ir šiek tiek prozos (nr. 8/9, p. 118–141; šįmet RomG-kui būtų sukakę 80). Šeštasis laiškas, rašytas apie 1967-us, su dviem priedais: novelę „Šilta sauja“ parašęs prieš pradėdamas galvot, „kaip ir dėl ko reikia rašyti“, apsakymą „Antra medalio pusė“ – po to; laiške klausia Pakalniškio: „Įdomu, ar mano galvojimas nenuėjo šuniui ant uodegos?“ – ar RičP ką nors atsakė, nežinia.
„Šilta sauja“ įdėta pirmojon Granausko knygon Medžių viršūnės (1969; palyginau pirminį tekstą, kuris dabar paskelbtas Metuos, su knygoj esančiu; kai kas, manyčiau, netikusiai paredaguota: pvz., apie tėvą ir jo sūnų, dar vaiką, buvo: „Ir jie – abudu vyrai – valgo bulvinę košę ir tylėdami žiūri vienas į kitą“, pataisyta: „Ir jie – du vyrai – valgo...“; nežinau, atspalvis kitas: pirmu atveju paryškinta, kad abu vyrai, t.y. kad ir vaikas kaip vyras, antru – kad dviese; bet ne dėl to ėmiaus šio įrašo).
Yra toj novelėj epizodas, galima sakyt, centrinis, kaip vaikas stebi miegančio tėvo ranką:
– Pažadinsi pusdieny, – sako motinai ir eina į kito kambario duris.
Ant vinies – žiemą vasarą – kabo jo kailiniai. Batus jis palieka pas slenkstį ir nenusirengęs gulasi į lovą. Miega aukštielninkas, prie paties krašto, ir viena ranka visada nuslysta iki pat grindų.
Poviliukas eina žaisti prie jo lovos. [...] Poviliukas net pašliaužia atgal nuo lango, arčiau nejudamai sugniaužtos tėvo saujos. Saulės lopas jau laižo tėvo ranką, ir Poviliukas susikaupęs ima apžiūrinėti ją, nors jau daug kartų apžiūrėjo. Ant tamsios odos auga maži mažulyčiai plaukeliai, ir galima pamatyti net duobutes, iš kurių jie išdygę. Visai kaip medžiai. Jie irgi auga iš duobučių. O gal tai ir yra medžiai, bet tokie maži, kad šakų nė įžiūrėti negalima, vienus tiktai liemenis?.. Tada tėvo ranka – kaip retas miškas, tik niekas nežino, kas jame gyvena. Niekas nežino, ir kas gyvena pačioj saujoj, kuri visuomet sugniaužta, kai tėvas miega. Kam tėvas sugniaužtų, jeigu joje nieko nebūtų? Vieną kartą Poviliukas net prisilietė prie jos. Prisilietė švelniai, pačiais pirštų galiukais, bet tėvas tuojau pabudo:
Kęstučio Stoškaus nuotr.
iš ten pat, iš kur citata
– Žaisk ir nežadink manęs, vaike...
Ir vėl užmigo. O sauja neatsigniaužė. Ji niekada neatsigniaužia, ir Poviliukas tik jauste tenujaučia, kas joje galėtų būti. Tai pats svarbiausias dalykas. Bet negalima apie tai net paklausti, nes ištarei žodį – ir vien nuo ištarimo paslaptis išnyks. (p. 134)
Kas joj – vaikas pamato tik tada, kai tėvą po kurio laiko „vyrai su ilgais šautuvais“ parneša namo negyvą ir šarvodami, kad sunertų rankas ant krūtinės, atgniaužia saują. Šovinį tėvas nuolat laikydavo saujoj.

b: Tas Granausko novelės vaiko žiūrėjimas į tėvo ranką priminė kitą žiūrėjimą: Nemune, minint skulptoriaus Roberto Antinio vyresniojo 110-metį, buvo bendravardžio sūnaus atsiminimų apie Tėvą; tarp kitko, ir toks gabaliukas:
Vis judantis pirštas
Ir šiandien matau Tėvo kreivą pirštą.
— Vis minko molio gabalėlį ar popiergalį, savo skverno kraštą, žolių kuokštą ar duonos kąsnelį ant pietų stalo.
— Lietinėja autobuso lango stiklą, trūkčioja pirštą, o kai šis nutolsta nuo stiklo, tęsia ore keistą braukeliojimą ir durstymą.
Tada man, vaikui, sėdinčiam šalia Tėvo, tapdavo šiek tiek nejauku; bendrakeleiviai ir aš žiūrime į tą pirštą stengdamiesi suprasti judesio reikšmę.
— Išgirstu stotelės pavadinimą ir tempiu užsimiršusį Tėvą su Jo atkištu pirštu prie autobuso durų.
Nuvažiuojančio autobuso bendrakeleiviai spokso į ore paliktus piršto ženklus ir Tėvą.
Pėdiname, o pirštas vis tobulina nuvažiavusiame autobuse paliktus išlytėjimus.
— Tačiau kai Tėvas priguldavo pasnausti, o jo pirštas nesiliaudavo judėjęs, mes su seserimi Egle įsigudrindavome į snaudžiančio Tėvo delną įkišti plastilino gniužulėlį. Kai apmaigytas gniužulėlis iš delno iškrisdavo (o Tėvo pirštai ir toliau krutėdavo), mes su seserimi stengdavomės įžiūrėti, ką tasai nepavargstantis Tėvo pirštas išlipdė.
— Liejant iš gipso pomirtinę kaukę ir rankos išlieją, šiek tiek praskėčiau Tėvo šaltus pirštus ir tarytum išgirdau: „Ekspresijos! Ekspresijos!“, jausdamas, kaip Skulptorius pats tampa skulptūra. (Nemunas, 2008 XII 11, nr. 44, p. 7)
(Taip, nieko čia tokio; tiesiog du vaizdu galvoj susisiejo; o ir kam vis mėgint išlaužt, kad būtų kas nors tokio.)

2019-08-14

(1194) Visiškai tarp kitko: taip, smulkmenos; bet

[„Kuo greičiau mesk rūkyt, nes kitaip niekaip nespėsi peržiūrėt tų savo dėžių su popieriais“, – šįryt pasakė draugė. Bus kaip bus; aišku, reiktų mest, bet kad kol kas neįstengiu. O dėl tų popierių – neturiu tikslo peržiūrėt; žiūrinėju skaitinėju, ir tiek; jei/kai nebereiks, išmest į makulatūrą nėr juk labai sudėtinga.]

NA skyriaus „Dulkėta Kauno gatvė“ atsklanda
NA skyriaus „Kiemas su arkadomis“ atsklanda
iš Audriaus Musteikio pokalbio su Judita Vaičiūnaite 2000-iems baigiantis:
Rimtautas Gibavičius iliustravo septynias mano knygas. Jo „sidabrinis Vilnius“, erudicija, elegancija, mokėjimas bendrauti, jo asmenybės žavesys neužmirštamas, nepakeičiamas. Tai didelė visų mūsų netektis [mirė 1993-iais 58-erių]. Pažinojau jį nuo jaunystės, vis kur nors susidurdavau bendrų pažįstamų rate, bet labiausiai suartėjom devinto dešimtmečio pabaigoj, kai jis iliustravo mano „Smuiką“, „Nemigos aitvarą“, „Žiemos lietų“, Maskvoj išėjusią knygą rusų kalba. Visada sakydavo „mūsų knyga“, tikrindavo ją spaustuvėj iki brūkšnelio. Piešė mano bute kambarinius augalus „Nemigos aitvarui“. Tada lyg tarp kitko pasakė, kad baigė muzikos mokyklą su J.S. Bacho smuiko koncertu, turėjo didelę biblioteką savo labai tvarkingoj studijoj Rūdninkų gatvėj. Kartą, kai grįžau po varganos, bet įdomios kelionės po Lydą, Naugarduką, Nesvyžių, Miro pilį, R. Gibavičius nustebino mane savo istorijos žiniomis. Lietuvos istorija, Vilnius tada daugeliui mūsų buvo šventi dalykai. Užaugęs inteligentiškoj daugiavaikėj šeimoj, R. Gibavičius visad buvo atidus mano šeimos nariams. Su šiluma prisimenu ir jo žmoną – gydytoją Virginiją. („Esu gana senamadiška“, Dialogas, 2000 XII 22, nr. 51/52, p. 6)
Ar ką duoda žinojimas, kad 1985-ais išėjusios JV rinktinės skyrių atsklandose matomi augalai piešti būtent taip? Nežinau, ar duoda; vis dėlto žinodamas kitaip žvelgi, nors matai juk lygiai tą patį, ką ir žvelgdamas be to žinojimo. Kas kitaip? Nemoku įvardint.
 rinktinėj, p. 36, yra 1980-ais sukurtas eilėraštis „Fransas Halsas. Čigonė“ (štai šitas Louvre saugomas paveikslas turimas omeny); „vaikystės saulėj žvelgusi nuo sienos / keistoji aukle“, – vadinas, to paveikslo kopija kabojo eilėraščio lyrinės subjektės namuos? — taip, kabojo, ir jos, kopijos, autorius – poetės krikštatėvis Steponas Varašius (kairėj matomam RimtG-čiaus piešiny irgi kažkas kabo ant sienos, bet Halso paveikslas kvadratinis, o čia ovalas); paskyrimas „Stepono Varašiaus atminimui“, aišku, vėlesnis už patį eilėraštį, prirašytas gal 1982-ais, StV-šiui mirus, ar dar vėliau – rengiant tekstus rinktinei. (1930-iais buvo surengta StV-šiaus kopijų paroda; kiek lietuvių dailės istorijoj yra žinoma kopijų parodų?)
 tai irgi smulkmena, iš Adomo Mickevičiaus poezijos vertimų lietuvių kalbon istorijos:
[...] Mečislovą Bulaką pažinojau. Susipažinom „Neringos“ kavinėj, kur bendravo įvairių kartų menininkai. Jis buvo lyg koks LDK bajoras su ūdros kailio kepure, neįtikėtinai vešlių antakių, Lietuvos istorijos žinovas, pasakojantis apie savo totorišką kilmę, herbų įvairovę, medžioklę, šunis ir dar daug įdomybių. Yra vertęs į lietuvių kalbą Adomo Mickevičiaus „Krymo sonetų“, nes buvo nepatenkintas esamais vertimais. Mums vaikštant po Vilniaus senamiestį, yra parodęs netikėtų gatvės rakursų, kiemų, detalių. Prisimenu jį su nostalgija. (ibidem)
Neteko niekur užtikt nei pačių vertimų (bent pavyzdžių) publikacijos, nei kokio teksto apie tai; bet gal tiesiog nepapuolė po akim; ir kur MečB-kos archyvas nežinau.

2019-08-07

(1193) Visiškai tarp kitko: noras įsiamžint

„Nie jeden obiekt został wykonany niemal na nowo, od szczątków.
Ksiądz [Edmund Jaworski] najbardziej jest dumny z odrestaurowanej kaplicy Malinowskich.
Operacja nad obiektem trwała dwa lata.“ (cit. iš čia)

2019 VI 20, ketvirtadienį, priešpiet su kolegėm iš LLTI buvau Rasose. Tvarkomose.
Šiaip mėgstu po kapines vaikščiot vienas, bet šįkart buvo ypatingas atvejis: vaikščiojom su Vida Girininkiene („1972 m., po istoriko Jurgio Ordos mirties, tapau pagrindine lietuvių vadove po Rasų kapines“). Beje, kaip supratau, apie Rasas yra rengiamas leidinys, ir būsiąs išsamesnis negu 2010-ais išėjusi beveik 800 puslapių VidGir parengta knyga apie Bernardinų kapines.
Visokių dalykų atminty užsifiksavo iš to pasivaikščiojimo (jau senokai bebuvau buvęs). Pvz., pirmąkart Lietuvoj pamačiau prie antkapių ar kur netoliese priklijuotus mobilius barkodus (išmanųjį telefoną turinti kolegė išbandė – veikia), bet, kaip supratau, tatai ne lietuvių, o lenkų iniciatyva. Etc. — Vakar perkeldamas tądien Rasose darytas nuotraukas į išorinį diską, prisiminiau vieną plytą iš Malinowskių šeimos koplyčios. —
„Do tej pory [2017 XI] dzięki prowadzonym w Poznaniu zbiórkom
udało się zebrać ok. 0,5 mln zł i odnowić ponad
20 kaplic i grobowców na wileńskiej Rossie.“ (cit. iš čia)




















— vienoj išlikusios senosios koplyčios dalies, kairio kampo, plytoj pastebėjau įrašą: P. Šakickas / 1949-V-23.
Kas tas žmogus, prieš septynis dešimtmečius ilgokai gremžęs plytą Rasose? – argi ne toks klausimas ir jums kilo? — Vargu ar vilnietis, nes noras įsiamžint dažniausiai kyla ne savoj, svetimoj vietoj. Studentas? Dėl kitos priežasties atsiradęs Vilniuj?
Data ne atsitiktinė? – didžiausio, 1948-ų, trėmimo, galima sakyt, metinės. Tremties išvengęs žmogus (jaunuolis? vargu ar vyresnis ryžtųs tokiam avantiūriniam veiksmui) įsiamžina nenorėdamas be pėdsako dingt ištremtas ar lagery? – aišku, tai tik spėliojimai.
Patikrinau 1948-ais represuotųjų sąrašus – nėr tokio pavardės; patikrinau visus keturis LGGRTC parengtus tomus – nėr Šakickų. Gal 1948-ais buvo ištremtas artimas žmogus? Na, sakykim, mylimoji? Gal. O gal ir ne. Gal tiesiog klaidingu keliu mintį pakreipiau.
Gal raižė žmogus savo pavardę koplyčios plytoj tiesiog norėdamas palikt ženklą, kad Rasose buvo. (Šakickų Lietuvoj yr; gal net P. [Petras? Povilas? Pranas?] Šakickas, 1949 V 23 palikęs žymą koplyčios plytoj, tebegyvas; nors šansų išsiaiškint beveik nėr; o ir nebūtina – nebūtina viską išsiaiškint.)
[Beje, vakar pildžiau įrašą apie tai, kaip 1949-ais Valį Drazdauską mėginta traukt iš kalėjimo.]

2019-07-29

(1192) Visiškai tarp kitko: tinklaraštis nelyg skruzdėlynas

nemėgstu salotų, bet peraugusios – gražu; 2019 VII 22, vakaras
Vežamas atostogaut sodan, prigriebiau aišku ką – pluoštą senpopierių. Sodas šįmet tuščias – krituolių rinkt nereikia, lietūs ėmė lyt – daržo laistyt nebereikia, žodžiu, ne atostogos, o filologo svajonė: skaitinėk, grožėkis kuo širdis geidžia – dangum ar salotom, kartkartėm ką nors pasikrapštinėdamas.
Tarp popierių užtikau nusibaigusiam Veido savaitrašty 2001 II 8 skelbtą Jovitos Girlevičiūtės rašinį apie vertėją Ramutę Iešmantaitę-Ramunienę „Paskendusi prancūzų literatūroje“. Būsimoji Grenoblio universiteto studentė ir Prancūzijos Garbės legiono ordino kavalierė mokės Marijampolės Rygiškių Jono gimnazijoj, dar gimnazistė būdama apsisprendė, kas būsianti:
Atėjo nauja mokytoja, ką tik baigusi Sorbonos universitetą, ir atrodė tokia žavinga. Man labai graži buvo ta kalba. Nuo penktos klasės supratau, kad ir aš noriu būti prancūzų kalbos mokytoja. (p. 34)
Mokytojos pavardė nepaminėta, bet – be abejonių, tai Marija Spėtylienė, kurios žodinį Paulio Valéry portretą esu užfiksavęs prieš beveik šešetą metų. — Aišku, juokinga, bet toks lyg ir džiaugsmas apėmė: na va, radau dar vieną šapą, kuris ne šiaip, o susisiejantis su jau atitemptu.
Papildai, priedurai, digresijos – nežinau, gal net maloniau tokius dalykus subaksnot nei kurpt naują įrašą.
Va neseniai šį tą pridūriau prie įrašo apie tefritschare – spaustinę, kurią lietuvių poetus gert įpratino Suomijos švedas Henry Parlandas, papildžiau įrašą apie Jono Mikelinsko apsakymą „Amžinai gyvas“. Ir dar bus ką veikt rytais prieš darbą – dar šį tą iš tos senpopierių krūvelės iškapsčiau.
P.S. Girlevičiūtei Ramunienė pasakojo ne tik apie vertimus – ir kaip ji Atgimimo laikais išgarsėjusi buvo:
„O jūs žinote, iš kur aš turiu tiek daug draugų visoje Prancūzijoje? – vėl atkunta pašnekovė. – 1989 m. pas mane atvedė radijo žurnalistą iš Šveicarijos. Aš daviau jam interviu prancūzų kalba.“ Ta laida turėjo didelį pasisekimą, ją perpirko Prancūzijos ir Kanados radijo stotys. Pasauliui tuomet įdomu buvo iš pirmų lūpų išgirsti apie tai, kas vyksta Lietuvoje. Netrukus atvyko ir Prancūzijos televizijos žurnalistų, ir jų parengta laida susilaukė didžiulio atgarsio. R. Ramunienė prisimena, jog tada jos paklausė, ką ji mano apie M. Gorbačiovą. Ši atsakė: „M. Gorbačiovas dviveidis. Vieną veidą jis rodo Vakarams, o kitą – mums. Jūs nematote to veido, kurį jis rodo mums.“ Po to visą naktį išgyveno, ar neatsirūgs tokios kalbos. Žurnalistai skambino iš Paryžiaus ir klausė, ar gali sužavėtiems žiūrovams duoti jos adresą. „Mane užplūdo laiškai, – pasakoja R. Ramunienė. – Su kokiais šešiais žmonėmis užsimezgė nuoširdūs santykiai, ir nors mes niekada nesimatėme, susirašinėjame iki šiol, – tai pasakodama pašnekovė tarsi atgyja. – O šiaip aš tik tiek jaučiuosi susijusi su gyvenimu, kiek verčiu“, – prisipažįsta ji. (p. 35)
O jei dukra Jonė, irgi vertėja, imtų ir parengtų kokią tų laiškų, rinktinių, publikaciją? Bais įdomu būtų paskaityt bent jau kai kurių prancūzų reakcijas į tai, kad Sovietų imperija eižėja ir Lietuva nori išnert iš pusamžį trukusios okupacijos. Pasvajot juk nedraudžiama.

2019-07-16

(1191) Epizodai, xxxv: kaip 1949-ais suimtą Valį Drazdauską mėginta gelbėt

[Yra vienas įrašas apie tekstą, kurį rašė ne Salomėja Nėris, bet jos vardu buvo paskelbtas New York Herald Tribune 1943 V 20 ir į Raštus dedamas; šitas įrašas apie kitą tekstą – žinomesnį, irgi ne jos pačios rašytą, – vad. pareiškimą Trečio fronto nr. 5 (žr. p. 6 arba dešinėj) 1931-ais.]

— pernai 75 egz. tiražu išėjusioj paskutinėj redaktoriaus, prozininko ir poeto Vytauto Rakausko (†2019 VI 28 Kaune, palaidotas Balninkuos) knygoj Palikę pėdsaką (straipsniai, apybraižos, atsiminimai) yra anksčiau niekur neskelbtas prisiminimų gabaliukas „Kelios nuotrupos“: apie bendravimą su Kostu Korsaku paskutiniais jo gyvenimo metais (1980–1986) – buvo KostK Raštų redaktorius, paskutinį tomą – poezijos (1990) parengė. Kaip sekas redaguot Korsaką, Rakausko vis paklausinėdavo kolega Aleksandras Žirgulys; kartais kalba nukrypdavo šonan (pvz., Nėries pusėn; VytR buvo sudaręs rinkinį Salomėja Nėris literatūros moksle ir kritikoje, 1981):
Man paminėjus S. Nėries nukrypimą į kairę, jos paskelbtą pareiškimą 1931 m. „Trečiame fronte“ (Nr. 1 [t.b. 5]), A. Žirgulys paaiškino, kad pirmasis jo variantas rašytas Valio Drazdausko, vienintelio iš trečiafrontininkų komunistų partijos nario.
– Gal tik spėjama? – suabejojau.
– Tikrai. Iš archyvo paimtas variantas patvirtina. Atlikta teksto analizė rodo, kad ir visi braukymai, taisymai Drazdausko daryti. Kai Drazdauską suėmė, mes tą pirmąjį variantą iš archyvo paėmę ėjom pas Guzevičių, nešėm parodyti – reikėjo žmogų gelbėti.
Apie beviltišką žygį pas neseniai buvusį valstybės saugumo vadovą, saugumo generolą A. Guzevičių, Aleksandro neklausiau. (p. 27–28)
Taip, žygis buvo beviltiškas: ValD-ką suėmė 1949 V 19, kalino Kaune ir Vilniuj, 1950 V 31 Ypatingasis pasitarimas nuteisė 10 metų lagerio (iš Karagandos srities grįžo 1956-ais).
P.S. Prisimenant aa. VytR-ko darbus, pirmiausia iš atminties iškyla Lietuvių literatūros enciklopedija (2001), redaguota trijų Vytautų: Kubiliaus, Vanago ir Rakausko. Rakauskas, kaip pats ragavęs lagerio, rūpinosi pristatyt tuos, kurie sovietmečiu nebuvo minimi – parašė apžvalginius straipsnius apie tremties ir rezistencinę literatūrą (perspausdinti minėtoj knygoj), taip pat apie daugelį tų, kurių kūryba imta skelbt tik Lietuvai atgavus nepriklausomybę. Rūpinos savo autoriais ir enciklopedijai išėjus – kartkartėm atnešdavo po lapą ar kelis papildymų: kas kada mirė, kokių dar knygų išleido; deja, antras LLE leidimas nepasirodė, elektroninė versija irgi „neišsivystė“.
Ir dar vieną jo darbą, kaip redaktoriaus, vis prisimenu (kai dar dirbo „Vagos“ leidyklos Kritikos redakcijoj) – biobibliografinį žodyną Lietuvių rašytojai. Pirmas tomas, A–J, išėjo 1979-ais, o antro, K–Mykol, rengimas užtruko; 1991-ais jau buvo ateita iki korektūros (ketvirtam puslapy prie © būtent tie metai; tais metais VytR išėjo iš „Vagos“), bet leidyba įstrigo – brangu, o kiek egzempliorių tokio pobūdžio leidinio tuolaik galėjai tikėtis parduot? Viltis išleist dar kartą buvo sušmėžavusi 1993-iais (tituliniam puslapy šitie metai įrašyti), bet galutinai užgeso: gerai, kad buvo pasirūpinta korektūriniais atspaudais, kurie dabar saugomi LNB-koj (LLTInstituto bibliotekos parankiniam fonde yra tų korektūrų kopijų įrišta plyta).
Nežinau, gal klystu, bet atrodo, kad būtent tokio pobūdžio leidiniai kaip enciklopedija ar žodynas buvo Vytauto Rakausko, kaip redaktoriaus, daržas – kur reikia kruopštumo, kantrybės, sistemingo, o ne pripuolamo darbo.
Papildas (2019 VIII 6) Įrašą subaksnojau per atostogas, grįžęs porai dienų namo. Negerai, kad negalėjau iškart reaguot į ValdeMaro komentarus, bet ką jau dabar bepadarysi. Pirmadienį važiuodamas darban svarsčiau: ar imtis SN rankraščių paieškos, ar pirmiausia peržiūrėt, ką yra surinkęs Viktoras Alekna Salomėjos Nėries gyvenimo ir kūrybos metrašty. Aišku, pasirinkau lengvesnį kelią (cituosiu iš pirmos knygos, išėjusios 1995-ais, kurią prigriebiau iš bibliotekos, grįždamas namo; sunkoka neišsiplėst, bet pamėginsiu fiksuot tik pagrindinius dalykus, susijusius su vad. pareiškimu, nesileisdamas į peripetijas). —
1931 IV 17 SN išsiunčia TrFr-tui tris eilėraščius, kuriais nepatenkinta, o lydimojo laiško post scriptume priduria:
P.S. Jūs kalbėjot, kad reikalinga būtų parašyti, kodėl aš įstojau į „Tr. fr.“ kolektyvą. Aš neparašiau. Kai pasirodys mano eilėraščiai „Tr. fr.“ – visiems bus aišku kodėl. O pasiaiškinti, padaryti išpažintį prieš tuos, kurie „Tr. fr.“ „neskaito“, kad jie paskui turėtų iš to sensaciją, man nesinori. Nebent jeigu Jums tas reikalinga kaip laidas, kad aš savo noru ir blaiviu protu įstoju pas Jus ir kad atsisakau bendradarbiauti visoj toj spaudoj, kurioj lig šiol buvau.
     Tai man visai nesunku būtų, bet aš nežinau iš tikrųjų, kaip čia parašyt. Jeigu būtų koks reikalas, jūs galit skambinti man į gimnaziją, geriausia antradienį 10 val.
              Viso geriausio!
                                          S.
Jeigu reikia, Jūs padarykit pastabą maždaug: Nėris atsisako viešai nuo „senojo svieto“ literatūroj (ir gyvenime) ir dirbs tik „Tr. fronte“.
                                                                                                                                                                                                                                              S.
Po trijų dienų siųsdama vieno eilėraščio pataisymą vėl užsimena apie „pasiaiškinimą“:
Dar vienas dalykas. Būkit geri, nedėkit jokios pastabos nei paaiškinimo dėl mano įstojimo į „Tr. fr.“. Tas vėliau bus galima, kai būsiu laisva. Dabar gi man grėstų dideli nemalonumai, ir tikriausiai negalėčiau ligi metų pabaigos šioj įstaigoj [t.y. Lazdijų „Žiburio“ gimnazijoj] pasilikti (beliko tik pora mėnesių), tai būtų labai negeistina. Jūs gal aiškinsit tai kaip mano bailumą ir silpnumą. To nėra. Įsivaizduokit, kad aš viena prieš visus, iš kurių ne visi juk protingi.
                                                                            Jūsų Salomėja
Trečiafrontininkų nuomonės išsiskiria: vieni sutinka su Nėrim, kad nereikia jokios, Kazio Borutos žodžiais, „sąžinės ataskaitos“, kiti – kad būtinai reikia, ir kur kas „rimtesnio“ žodžio – kad būtų griežtai ir aiškiai atsisakyta nuo ką tik išėjusio antrojo eilėraščių rinkinio Pėdos smėly „ideologinių ir meninių pozicijų“, – kaip rašo Kostas Korsakas IV 19 laiške Antanui Venclovai; po dviejų dienų, perskaitęs SN eilėraščius, kurie skirti TrFr-tui („Jie iš tikrųjų silpni. Neprilygsta nė mano eilėraščiams, rašytiems kalėjime. Ypač stebina, kad jie silpni formaliniu atžvilgiu. Anksčiau Salomėja rašė daug geriau. Bet nieko nepaveiksi – teks spausdinti ir tokius“), ir tą priedurą, tam pačiam adresatui rašydamas Korsakas tampa dar griežtesnis: „[...] aš jokiu būdu nesutinku, kad Salomėja pasitenkintų tik tokiu trumpu prierašu ir, be to, dar ne savo vardu padarytu. Iš tavo praneštos to prierašo redakcijos išeitų viena, jog jos atsisakymą nuo senojo svieto paskelbiam mes. O tai turi padaryti ji pati“; ir išdėsto, kokį tą SN „viešą laišką-pareiškimą“ įsivaizduoja.
Žurnalui atsiųstus SN eilėraščius ėmėsi tvarkyt Bronys Raila. Kadangi negali pastabų ir pasiūlymų pateikt žodžiu, 1931 IV 20 rašo labai ilgą laišką, kaip būtų galima eilėraščius „sustiprint“ (pvz., eil. pavadinimas „Pavasario žemei“ pernelyg statiškas – geriau „Matrosai meta inkarą“, žemės broliai taisytini į darbo brolius etc.); baigdamas:
Dabar dar vienas dalykas – dėl to prierašo. Pradžioj mum atrodė, kad tai būtinai reikalinga. Dabar Antanui V[enclovai], Kaziui B[oru]tai ir man atrodė, kad tai nebe būtinai reikalinga, galima rasti tam dalykui sutvarkyti ir kitoniškų priemonių. Mes kiekvienam numery duodam savo asmenų darbų kroniką – („Ką dirbame“). Ten galėsim ir parašyti maždaug tuos žodžius, kuriuos minėjot savo laiške, ir gal dar kai ką. Rodos, to galėtų užtekti. Nežinia dar, ką mano mūsų kritikai, ypatingai Radžvilas [t.y. Korsakas] ir Drazdauskas, jų dabar nėra Kaune. Bet Drazdauskas ryt atvažiuoja Kaunan, ir tuomet galėsim galutinai viską išspręsti. Aš manau, kad bus priimtas mūsų siūlymas.
Deja. Kritikų nuomonė kita: ją Nėriai pranešė Valys Drazdauskas 1931 IV 29 laiške:
     Brangi Drauge,
Šiom dienom atvažiavau Kaunan. Turiu pranešt, kad Kaune, tarp kitko, jau aiškus pavasaris. Be to, eina smarkus „Trečio fronto“ paruošimas. Vadinas, daug dirbdama ir nemažai kalbama. Gaila, kad šiuo metu Jūsų Kaune nėr: tartumėt „Trečio Fronto“ reikalu ir savo žodį.
     Atvažiavus paaiškėjo, kad tarp Jūsų ir draugų šiuo metu eina „smarki“, taip sakant, „polemika“. Iš tikro, labai gaila, kad jūsų nėr Kaune. Manau, žodžiais bematant prieitume prie susitarimo. Tuo tarpu raštiška neva „polemika“ – veščj zatežnaja. Todėl ir nemaloni.
     Jūs neturit net pačios mažiausios teisės daleisti, kad mes neturim Jum užtektino pasitikėjimo. Aš nenoriu irgi daleisti, kad Jūs būtumėt apie mus tokios niekam tikusios nuomonės. Jei mes norim, kad Jūs konkrečiai pasisakytumėt, kodėl pereinat į „Trečią frontą“, tai tik dėl to, kad kitiem ir, kas svarbiausia, mūsų skaitytojam, neatrodytų, kad Jūs į „Trečią Frontą“ pakliuvot atsitiktinai (išskirta V. Drazdausko. – V.A.). Pavyzdžiui, dabar pavasaris, ir kai kam gali atrodyti, kad čia jis kaltas, kad Salomėja perėjo į „Trečią Frontą“. Žinoma, aš čia kalbu nerimtai, bet aš nemanau, kad perdedu ir visuomet reikia daryti „rimtą veidą“.
     Taigi, būtų labai tvarkoj, jei Jūs vis tik tą atsisakymą nuo „senojo svieto“ parašytumėt bent kiek platesnį ir, kas svarbiausia, konkretesnį. Tačiau gal Jums sunku suformuluoti? Be to, gal Jum neaišku, koks gi turėtų būti tas platesnis ir konkretesnis nuo to „svieto“ atsisakymas. Aš manau, kad jis turėtų skambėti maždaug taip:
     „Visos kalbos apie tai, kad menas yra tik grožis, jog jis nepriklausomas, niekam netarnauja ir kad jo uždavinys tik žmonių jausmus daryti kilnesniais, – yra tušti plepalai, o dažnai ir sąmoningas melas. Aš supratau, kad visa mano poezija, kurią lig šiol buvau rašiusi, tarnavo tik siauram buržuazijos sluoksniui, reiškė tik jo interesus ir migdė sąmonę tų, kuriuos per šimtmečius buržuazija ir kapitalistai engia ir išnaudoja. Aš manau, kad gyvenimą turi tvarkyti tie, kurie viską padirba, bet didžiausią savo menko uždarbio dalį turi atiduoti savo prispaudėjam ir išnaudotojam. Nuo šio laiko sąmoningai stoju prieš darbo klasės išnaudotojus ir visą savo darbą stengsiuos sujungti su išnaudojamųjų masių veikimu. Todėl šiandien nevengiu pripažinti, kad visa mano ateities poezija turi būti jų kovos įrankiu, reikšti jų norus ir kovos tikslus. Todėl šiandien „atsisakau nuo senojo svieto“ ir pereinu dirbti į „Trečią frontą“.
     Aš turiu pasakyt, kad iš pradžių aš buvau griežtas priešininkas tokių griežtų formulavimų. Maniau, kad gal šios rūšies pareiškimus Jum daryti truputį per anksti. Tačiau iš pasikalbėjimų su draugais įsitikinau, kad ne mano, bet jų tiesa. Aš būsiu gal per daug atviras, bet turiu pasakyt, kad jei mes negausim iš Jūsų šios rūšies pareiškimo, tai prie geriausių norų negalėsim manyt, kad Salomėja Nėris – trečiafrontininkė. Galėsim tik manyti, kad draugė Salomėja spausdinasi „Trečiame fronte“ (išskirta V. Drazdausko. – V.A.). Aš manau, kad Jūs jaučiat skirtumą? Tačiau gal Jūs manot, kad Jum būti trečiafrontininke per anksti? Nežinau, bet manau, kad Jūs man už tai nepadėkosit – aš panašius argumentus Jus gindamas vartojau. Draugai su tuo nesutiko. Sako, Salomėja Nėris turi ne tik spausdintis „Trečiame fronte“, bet ir būti trečiafrontininke. Nieko nepadarysi, laikui bėgant pas žmones apetitas auga.
     Toki padėtis. Susidariusios, taip sakant, padėties „rimtumą“ charakterizuoja ir pridedamas Radžvilo laiškas [Korsako Venclovai], matot, mes atidarom visas savo kortas. Jei mes su Jumis šį kartą ir nesusitartume (aš to rimtai nemanau), tai vis tik aš drįstu manyt, kad Jūs sutiksit, kad mes turim Jum apsčiai tikro pasitikėjimo.
     Aš dar kelias dienas būsiu Kaune. Man būtų labai malonu, kad Jūsų atsakymą sulaukčiau. Rašykit arba Venclovai, arba Venclovai, kad perduotų man.
Nėris atsiliepia V 7 (ValdeMaras citavo iš šio laiško komentare):
     Draugai,
manau, nepyksit per daug, kad aš tą pareiškimą noriu pakeisti, kitaip sakant, susavinti, kad jausčiau, jog čia mano žodžiai, už kuriuos atsakau, ir kad sąžinė būtų rami. Esmėj lieka tas pat, tik šiek tiek sušvelninta, negaliu taip griežtai pasmerkti savo praeities poeziją. Aš negalėčiau pasakyti, kad rašiau kokiu nors išrokavimu ir už tai turėčiau save smerkti. Rašiau tai, ką širdis liepė, ir visuomet taip darysiu. Negaliu taip pat pasižadėti, kad visai ir niekad nerašysiu eleginių ir egoistinių eilėraščių; žinoma, tai bus neišvengiama būtinybė – nuodėmė, kurią ir iš Jūsų, jei ne visi, tai dauguma retkarčiais papildo. Savaime aišku, kad proletariato reikalai, revoliucija, kova – pirmoj vietoj. Tai darbas visų visiems. Bet yra poilsio valandėlės, kurios priklauso atskiram individui, ir aš jas rezervuoju sau. Todėl ir išbraukiu griežtumus.
     Jei įtartumėt mane pasidavus „kritikų“ pagyrimams [už eilėraščius rinkinyje Pėdos smėly] – tai būtų neteisinga. Patys žinot, kaip aš juos vertinu. Čia grynai širdies dalykas, be jokių pašalinių įtakų. Pasižadėjimai bendrai mane labai varžo, ir aš jų vengiu, nes daug geriau atlieku tą patį darbą nepasižadėjus. Ir neseniai gautas Kazio B. laiškas paskatino mane prie šio pakeitimo. Jeigu jis čia būtų, tai būtinai su manim sutiktų ir pats pasiūlytų keisti arba jokio pareiškimo nedėti. Publikai tai bus net per daug aišku, ir „kritikai“ turės ko nusitverti.
                   Jūsų Salomėja
P.S. Taip atrodo mano „pataisytas“ dalykas.
                                                                 S.
Alekna patikslina: „‘Pataisytas’ dalykas – tai pareiškimas, kurio tekstą, gautą iš V. Drazdausko, šiek tiek pataisė, perrašė į atskirą lapą ir kartu su šiuo laišku pasiuntė ‘Trečiam frontui’.“ Koks esminis pataisymas? Siūlytas teiginys „Aš supratau, kad visa mano poezija, kurią lig šiol buvau rašiusi, tarnavo tik siauram buržuazijos sluoksniui, reiškė tik jo interesus ir migdė sąmonę tų, kuriuos per šimtmečius buržuazija ir kapitalistai engia ir išnaudoja“ paverstas retoriniu klausimu: „Ar poezija ir apskritai menas turi tarnauti tik siauram buržuazijos sluoksniui, reikšti  tik jo interesus ir migdyti sąmonę tų, kuriuos per šimtmečius buržuazija ir kapitalistai engia ir išnaudoja?“
Čia sustojus, reiktų daryt išvadą, kad pareiškimo pirminį variantą parašė Drazdauskas, nes kaip kitaip galima suprast jo sakinį „Aš manau, kad jis turėtų skambėti maždaug taip“? Ir Nėris tikriausiai manė, kad autorius Drazdauskas, reiškiantis bendrą TrFr-to kritikų – savo ir Korsako – poziciją.
Išėjus iš spaudos žurnalo nr. 5, 1931 V 19 Drazdauskas vėl parašė Nėriai laišką, kuriame yra tokia pastraipa:
Jūsų pareiškimas daug geresnis už Railos (kuris tilpo mano laiške). Tos vietos, kurias Jūs atmetėt ir sušvelninot, ir man nepatiko.
Štai taip buvo atskleistos kortos.
Pareiškimo pirminį variantą parašė Bronys Raila, bet yra Drazdausko laiškas Nėriai, iš kurio galima daryt išvadą, kad to pirminio varianto autorius – Valys Drazdauskas. Manyčiau, būtent tas 1931 IV 29 rašytas laiškas buvo 1949-ais nešamas rodyt Aleksandrui Gudaičiui-Guzevičiui tikintis, kad gal padės kalėjime atsidūrusiam Valstybinės grožinės literatūros leidyklos vyr. redaktoriui.
P.S. Beveik visi iš Viktoro Aleknos knygos percituoti laiškai saugomi Nacionalinės bibliotekos Rankraščių skyriuje. 1992-ais išleistame dokumentų rinkiny Literatūra, 1940–1960 p. 633 yra įdėtas nutarimas „Dėl poetės S. Nėries archyvo perdavimo Mokslų Akademijos Lietuvių kalbos ir literatūros institutui“, datuotas 1955 X 10:
Lietuvos TSR Ministrų Taryba nutaria:
Įpareigoti Kultūros ministeriją iki 1955 m. spalio 15 d. perduoti Mokslų Akademijos Lietuvių kalbos ir literatūros institutui poetės S. Nėries archyvą, esantį Centrinėje respublikinėje bibliotekoje.
Archyvas Institutui neperduotas. Kodėl buvo neįvykdytas (ar pakeistas) MT nutarimas? Hipotezių gali būt įvairių, bet tikrai ne galų pagalėj prisimintina, kad Institutui vadovavo Kostas Korsakas – vienaip ar kitaip žiūrėsi, „suinteresuotas asmuo“, nuosekliausiai ir atkakliausiai siekęs būtent tokio, koks paskelbtas Trečiame Fronte, SN viešo pasisakymo.
P.P.S. Kas blaiviausiai įvertino trečiafrontininkus, su kuriais susidėjo Nėris? Ir bemat, o ne, taip sakant, retrospektyviai? Elena Vilčinskaitė, apie kurią Astrida Petraitytė biografinį romaną yra parašiusi. Laiške, 1931-ų gegužės vidury iš Argentinos atkeliavusiam į Lazdijus:
Tu pereini iš grupės jau subrendusių kūrėjų, kuriems jau nėra jėgų tarti kas nauja, kurie jau negaluoja, į triukšmininkus jaunuolius, kurie eina neigimo keliu. Kūryba ir griovimas – tai negalima kartu; naujus kelius galima surasti ne griaunant, tik ieškant. Aš pažįstu daugumą tų žmonių, su kuriais eini. Jų interesas <...> biznis: tu turi vardą, kuris svarbu, tu esi įdomi moteris, jauna. Tie limonadininkai, kurie tave anksčiau globojo, globojo tave altruistiškiau.
     Šitie tave medžioja – tu gera žvėriena. (cit. irgi iš Aleknos kn., p. 441)
(Medžiojo moteris ir ligonius, – turiu omeny džiovininką Leoną Skabeiką, kurio TrFr-tui duotą eilėraštį Bronys Raila beveik neatpažįstamai „suredagavo“; Leonas Gudaitis apie tai yra rašęs.)

2019-07-08

(1190) Dėl juoko: kaip įsitikint, ar menas tikras

Laukt 100 metų po autoriaus mirties? Dėl kai kurių kūrinių – gal ir taip, o kai ką galima patikrint ir bemat.
Šiaurės Atėnuos 2004 XI 13 nr. 42 net per tris puslapius buvo Juozo Šorio pokalbis su Justinu ir Regina Jonušais apie Stanislovą Riaubą, pas juos išgyvenusį apie 20 metų.
Kada jam dažniau užeidavo kūrybinis šišas – žiemą ar vasarą?
– Būdavo tarpiukų, kai nedirbdavo [, – atsako JustJ]. Vasarą dirbdavo gana smarkiai. Nors vasarą kur kas daugiau būdavo gamtoje. Žiemą dirbdavo savo kambary mažai į lauką išeidamas. Laukė pavasario. Pasakodavo, kad tada eina pasišnekėti su žvėreliais, paukšteliais. Kai po jo langu buvo dar sausas sodas, iš miško prisinešdavo medelių ir prisibadydavo. Laikė prie savęs mažą miškelį. Kartą sakau: parsinešk medelių su šaknim ir įdiek. Kad būtų nuolat ir nereiktų keisti. Sako: nežinojau, ar galiu diegti. Sakau: diek, neveizėk į nieką. Buvo užsidiegęs sau miškelį po kambario langais. Jame „pridiegė“ ir medinių grybų, pridėjo drožtų paukščių. Buvo pridaręs daug zylių. Stebėdavo, kaip atlėkusios tikrosios zylės reaguodavo į medines. Sakydavo, kad iš dešimties viena jo drožtoji atitinka... Su ja tikrosios kitaip elgdavosi, o į kitas nekreipdavo dėmesio. Sakė, gali užlipti ant jų galvų, apdergti – nepripažino sava. Vieną iš dešimties zylių padarau tikrą, sakydavo. Stebėdavo jas pro langą. („Riaubelis“, p. 10)
Juokai juokais, bet: kaip būtų galima pabaigt Justino Jonušo sakinį, kad tik viena drožtoji atitinka... Ką? – proporcijas? Gal ornitologai yr tokius dalykus tyrinėję? Tikriausiai yr.  — Su žmonėm paprasčiau – charakteringo bruožo gana:
Toks Baguckis eidavo vasarą su kailiniais, klumpiais (basomis). Riauba jį išdrožė ir pastatė kambary. Visi atpažino, kas tai – nuvilnijo kalbos, kad Baguckį išdrožė kaip tikrą. Mėgo senmerges – visos jo buvo „išdirbtos“ medyje. Tokia Domicelė vis kasydavosi arba pakaušį, arba užpakalį. Nereikėjo jokių įvardijimų – ta yra, ir viskas. (idem ibidem)