šis tas apie šį tą

(cc) (by:) —vg— [filologas (platesniąja prasme) ir batautojas]

2018-06-15

(1092) Iš popieryno, xlvii: Balys Sruoga ir pogrindžio spauda vokietmečiu

2003 IX 6 Šiaurės Atėnuos (nr. 33, p. 3) buvo Vandos Juknaitės pokalbis su jau a.a. Dalia Sruogaite, pradėjusia rašyt atsiminimus; ir apie tėvą, jo suėmimą, laikymą konclagery klausinėta.
– [...] Koks buvo Sruogos suėmimo pretekstas? Kodėl pasirinko įkaitu, sakykime, ne Mykolaitį, o Sruogą?
– Gal jis buvo ryškesnis žmogus.
Aktyvesnis, labiau matomas?
– Sruoga, be abejo, rašė pogrindžio spaudoj. Bet kas dabar tai suseks, kas žino, kokiais slapyvardžiais.
Dukra neabejoja, kad BS bendradarbiavo su pogrindžio spauda nacių okupacijos laikais. Galima tuo ir abejot. Bet nei taip (t.y. bendradarbiavo), nei ne (t.y. nebendradarbiavo) sakyt nėr jokio pagrindo.
Kiek žinau, iš istorikų Arūnas Bubnys rimčiausiai antinacine rezistencija domis; apie to laiko pogrindžio spaudą teskaičiau jo straipsnį, parengtą pagal, regis, 2013-ais skaitytą pranešimą. Sruoga kaip bendradarbis neminimas. Be to, neteko girdėt ar skaityt, kad kas būtų aprašęs visus išlikusius tokio pobūdžio leidinių numerius, mėginęs identifikuot, kas skelbtų tekstų autoriai. — Pala, gasiliūnai! bet ar ne pats esi siūlęs pirmiausia savęs paklaust: ar įmanoma tai padaryti? Vargu. Apie kokius 90 nuošimčių tekstų tektų pasakyt, kad autoriaus išaiškint neįmanoma arba – geriausiu atveju – tai tebūtų spėjimas; nei leidinių archyvų nėr, nes tokie iš principo nekaupti, kad neliktų įkalčių, nei detalių atsiminimų nėr. — Taip. Tada belieka formuluot atsargiai, tarkim: turint omenyje BS laikyseną nacių okupacijos laikais galima spėti, kad būtų galėjęs bendradarbiauti su pogrindžio spauda.

2018-06-13

(1091) Visiškai tarp kitko: apie pirmąjį lietuvišką detektyvą

Coll. Pranas pasiūlė štai tokį beletrizuotą pasakojimą:
Jaunesnysis raštininkas
– Alio! Alio! Kriminalinė policija, II skyrius?
– Taip. Ko tamstai, pone, reikia? – paėmęs telefono trūbelę, klausė identifikacijos biuro vedėjas.
– Norėčiau kalbėti su ponu Budriu, – užkimusiu storu balsu kažkas atsakė.
– Labai gaila. Jo dabar nėra. Prašau už pusvalandžio paskambinti jo kabinetan, telefonu 114.
Po 15 minučių ir vėl telefono skambutis.
– Alio! Ponas Budrys? – sudundėjo tas pats balsas.
– Taip. Su kuo turiu garbės kalbėtis?
– Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto bibliotekos darbuotojas Vardenis Pavardenis.
– Malonu susipažinti. Klausau Jūsų.
– Į mūsų rankas pateko maždaug prieš 80 metų nežinia kur pradingusio lietuvio rašytojo kūrybos palikimas, tiksliau – knyga; jūsiškai veikiausiai – palaikai?
– Kaip tai? Nesuprantu, kur Jūs lenkiat…
– Vienas žemaitis iš Varnių, Drąsutis V., 2017 metais padovanojo bibliotekai Smetonos laikais pasirodžiusio kriminalinio romano Plėšikų vadas egzempliorių, gerokai aptrintą, nučiupinėtą, be titulinio lapo ir todėl…
– Gerbiamas Vardeni! Kalbėkit aiškiau, trumpiau ir faktais! Mums reikia žudikus, plėšikus, sukčius identifikuoti, gaudyti, izoliuoti… Romanų skaitinėti nėra kada! Taip… Čia juk Kriminalinės policijos II skyrius! – nekantravo Budrys.
– Taip, taip. Suprantu Jus, ponas Viršininke! O dabar kas dėl indentifikavimo – teisingai, rodos, tariu?
– Sakykim, kad teisingai, nors – neteisingai. Bet nesvarbu. Eikim prie reikalo, – dalykiškai atitrūbino trūbelėn seklys.
– Reikalas tas, – nuėjo prie reikalo paskambinusysis, – kad tas romanas yra kaip tik apie Jūsų skyriaus darbuotojus, taip pat ir Jus patį! Tai yra, apie tuos, kurie sekė ir pagavo garsų XX amžiaus 3-čio dešimtmečio pabaigos – 4-to dešimtmečio pradžios žemaičių plėšiką ir žmogžudį (romane jis įvardintas Jockumi).
– O! Kaip įdomu! Kuo galėtume pasitarnauti… ėėė… gerbiamiems kolegoms… Juk jūs, bibliotekininkai... irgi esat savotiški kriminalistai, pėdsekiai – ieškot, analizuojat, tyrinėjat, keliat hipotezes, versijas …– iškart sušvelnėjo seklio tonas.
– Taip, taip… Būtent taip! Ir dar: lipam ant kulnų… faktams, hipotezėms... Įtarinėjam juos ir jas, vykdom kryžmines apklausas, prireikus pakankinam, kartais net nugiljotinuojam…– įsivažiavo Pavardenis į savo amplua.
– Fū, kaip baisu!.. Bet… tęskit.
– Taigi, esame baisūs… ir smalsūs. Tiksliau – baisiai smalsūs. Šiuo atveju mus labiausiai domintų informacija apie minėtos knygos Plėšikų vadas autorių. Žinom apie jį labai mažai. Ar negalėtų Jūsų skyrius padėti jį plačiau ir giliau indentifikuoti? Juolab jis, tas autorius, savo laiku irgi dirbo Kriminalinės policijos sistemoje...
– Štai kaip!? Nepaprastai suinteresavot... Būtinai pagelbėsim! Bet paprašytume pirma pasidalinti su mumis faktais, kuriuos Jums patiems pavyko išknisti... atsiprašau... išaiškinti, atnarplioti. Tai leistų mums greičiau susiorientuoti ir gal, už ko nors užsikabinus, surizikuoti... Juolab, kaip matome, reikalas – bendras...
– Mielai. Tik kad tų faktų, tiksliau informacijų, iškapstėm viso labo tik tris keturias, – kuklinosi interesantas.
– Tai juk ir stalas, kėdė turi tik tris keturias kojas. O pastovi! – pafilosofino ponas Budrys.
– Na, čia kiek kitokie dalykai... Subtilesni, neapčiuopiamesni, nuskendę laiko rūkuose... Bet – įtikinot!
– Tai ir klokit. O paskui – gliaudysim. Liaudies išmintis juk sako: „Geriau mažai, – nei daug, bet niekai“!
– Suprantama. Tad – rašykitės bloknotan. Pirma, – ėmė dėstyti bibliotekininkas, – Vaclovo Biržiškos redaguotose Bibliografijos žiniose (1937, nr. 2, p. 62) apie 1937 metais išėjusias knygas radom tokio pavidalo informaciją:
EIDIMTAS, STANISLOVAS – St. Eidimtas Plėšikų vadas. Kriminalinis romanas. Kaunas, Sakalas, Narkevičiaus sp. 1937. Virš., 186+VI skelb. p. 17×11. 3200 egz. Lt 1,50. Pastaba: 2 pusl. – Populiarioji biblioteka Nr. 9.
Antra. Žurnale Kardas (1937, nr. 9, p. 227) ir dar keliuose kituose to meto periodiniuose leidiniuose pateikiami tokio pobūdžio bibliografiniai duomenys ir reklaminė-informacinė anotacija:
St. Eidimtas. PLĖŠIKŲ VADAS. Žemaičių plėšikas Jockus. Originalus kriminalinis romanas. Sakalo leid. Populiar. bibliotekos Nr. 9. Kaina Lt. 1,50.
Tai pirmas mūsų literatūroje originalus kriminalinis romanas, autoriui tikrai pavykęs parašyti nė kiek neprasčiau už užsieninius tos rūšies romanus. Medžiaga, matyt, imta autentiška iš to garsaus plėšiko teismo bylos.
Trečia. Žurnale Karys (1937, nr. 20, p. 556) po rubrika „Naujieji leidiniai“ spausdinama pirma, ir, matyt, paskutinė šio romano recenzija:
Ši knygutė priklauso prie „Sakalo“ b-vės leidžiamų knygelių serijos, pavadintos „Populiarioji biblioteka“. Už tai ir tema parinkta populiari – apie prieš keletą metų pagarsėjusius Žemaitijos plėšikus Jockų, Lengvenį ir kitus. Knygutėj smulkiai atpasakojami šių išsigimėlių kruvini žygiai, apie kuriuos savo laiku buvo mūsų spaudoj daug rašoma. Romanas baigiamas plėšikų gaujos likvidavimu – jų suėmimu, teismu ir sušaudymu. Kas įdomesnio šioj knygoj, tai jos pradžioj aprašytas žmogžudystės aiškinimas – kriminalinės policijos ir tardytojo veiksmai, medicinos eksperto darbas, policinio šunies sekimas. Šiaip knygoj jokio idėjinio elemento nėra. Čia nerasime jokių gilesnių minčių.
Ir ketvirta, sensacinga žinutė, publikuojama Šiaurės Lietuvos savaitraštyje (1933 IV 30, nr. 18, p. 2) antrašte „Eidimtas nuteistas 2 mėnesiams kalėjimo lygtinai su 2 metų bandomuoju laiku“:
Balandžio 27 d. Apygardos Teisme buvo teisiamas buvęs Kriminalinės policijos jaunesnis raštininkas Stasys Eidimtas. Jis 1931 m. buvo nuslėpęs gautą iš Krim. pol. direktoriaus laišką Šiaulių krim. pol. viršininkui apie kaikuriuos Šiaulių ir Joniškio pirklius, besiverčiančius kokaino prekyba. Vėliau, 1931 m. gruodžio 10 d. jis pats atvyko pas vieną iš tų pirklių, Fainą, ir pradėjo vesti „tardymą“, pareikšdamas, kad „aš galiu jums padėti“... Fainas paskambino krim. policijai, ir greit Eidimtas, nors paties Krim. polic. direktoriaus „siųstas“, buvo sulaikytas, o š.m. balandžio 27 d. ir nuteistas.
Kaip išmanusis „Šis tas apie šį tą“ skaitytojas iškart suprato, šis rašinėlis pradedamas kriminalinio romano Plėšikų vadas pradžia, čia pateikiama kursyvu. Po kursyvo jau vyksta šio rašinėlio autoriaus dalykinės improvizacijos…
Dar kelios pastabos, patarimai ir klausimai. Galite išsijuokti iš šių pastabų savininko, bet jam pasirodė, kad nepaisant daugelio formaliųjų (loginių), psichologinių, emocinių knygos pasakojimo trūkumų bei įtrūkimų, jų autorius turi rašytojo (ne tik raštininko) gyslelę. Romanas lengvai ir įdomiai skaitosi. Nuotykinis siužetas dinamiškai rutuliojamas. Autorius sutveria ir kraupokas scenas (pavyzdžiui, kapinių sklepe), ir pastebi bei mums perteikia ir komiškuosius knygos personažų poelgius ar charakterio bruožus. Tie charakteriai daugelkart įtikinamai individualizuojami, galbūt net pabandoma fragmentiškai įpinti sąmonės srautą ar įterpti net psichoanalitišką žudikų žudikiško instinkto (pomėgio) nesąmoningos motyvacijos kilmės savianalizišką aiškinimąsi...
Bet tikrąją šio kriminalinio kūrinio literatūrinę vertę gal imtųsi nustatyti visiems žinomo laikraščio „Št apie št“ gerbiamas Redaktorius?
Be to, supratingasis „Št apie št“ laikraščio gerbėjas iš karto suvokė, jog pokursyvinėje dialogo dalyje dėl informacinės paramos („indentifikavimo“) iš tikrųjų kreipiamasi ne į talentingąjį romano kriminalistą poną Budrį, bet į Jus – tai yra į ne mažiau supratingą, sumanų ir išradingą, ir smalsų, ir interaktyvų Skaitytoją! Juk mums net nėra žinoma romano autoriaus Stanislovo (Stasio) Eidimto nei gimimo vieta ir data, nei kada jis mirė ir kur palaidotas. Juolab visa kita jo gyvenimo istorijos byla! Jau 80 metų šio, mano supratimu, talentingo žmogaus biografiją slepia sklepo tyla.
Taip pat nėra aišku, kas realybėje buvo vadinamoji „Jockaus gauja“. Ir ar iš viso buvo jos prototipas. Gal ji viso labo tėra jaunesniojo raštininko kūrybingos fantazijos ir išmanių pramanų vaisius?
Žodžiu, gerbiamas „Šis tas apie šį tą“ Skaitytojau, – ką Jūs žinote daugiau, nei pateikta šiame rašinėlyje, apie kriminalinį romaną Plėšikų vadas, jo personažus ir autorių, – klokite drąsiai ant Redaktoriaus stalo, lyg jis būtų pats Kriminalistikos II skyriaus Šefas!
— Pirmiausia: ačiū, tinklaraščio kolaborante Pranai, už opusą. Ir aš perbėgau akim šitą knygą. Ne klasika, bet visai paskaitoma. Antanas Kniūkšta, „Sakalo“ leidyklos galva, beviltiškų dalykų nebūt ėmęsis leist, jei ir visai sunki finansinė padėtis būt buvusi. Be to, tokio pobūdžio tekstams ir nereikia kelt kokių estetinių reikalavimų – jei noris skaityt į priekį, to ir gana; stilistinės grožybės būtų net trūkumas; logika ir psichologija tokiem tekstam svarbiau (tarkim, ir blogiausiam personažui reikia kokios geros savybės: Jockus vadinamas degeneratu, bet priduriama: „jei ne ta švara, kurią jis labai mėgo ir prisilaikė, iš pirmo žvilgterėjimo galima buvo juo pasišlykštėti“, p. 85). Beje, mano supratimu, labai gerai parinkta pagrindinio veikėjo – seklio pavardė: Budrys ir trumpas, ir pagal prasmę detektyvui derantis asmenvardis.
Anotacijoj rašoma, esą 1937-ais išėjęs Plėšikų vadas – pirmasis originalus kriminalinis, kitaip – detektyvinis romanas; pasikapstęs radau 1931–1932-ais išleistą kitą pretendentą į pirmąjį – Erūno slp. pasirašiusio Petro Galkio, kurio irgi tik plikas asmenvardis libyje.lt pateiktas, romaną Girių hetmonija, – paantraštėj irgi yra žodis kriminalinis; užmečiau akį (yra epavelde.lt) – iš paantraštės žodį kriminalinis derėtų išbraukt, palikt tik nuotykių; Eidimto Plėšikų vadas – tas tikrai kriminalinis.
Dar vienas dalykas. Kad tokio pobūdžio skaitiniai buvo labai paklausūs, ir Eidimto romane paliudyta: penkiolikmetis nužudyto ūkininko sūnus apie daktiloskopiją sužinojęs iš knygos:
– Esu skaitęs kriminalinio romano vertimą prancūzų rašytojo Elbron’o „Paslaptingoji pilis“, – didžiuodamasis atšovė jam penkiolikos metų berniukas, prieš metus buvęs III klasės mokinys. (p. 14)
Bet bibliografijoj neradau tokio romano vertimo į lietuvių kalbą, ir autoriaus pavardė ar slapyvardis nerandamas. Negi kriminalinės policijos jaunesnysis raštininkas StE būtų juos išgalvojęs?
Ir paskutinė pastaba. Ketvirta žinutė, rasta Šiaurės Lietuvoj, nepasirodė esanti tokia jau sensacinga: kelis detektyvus parašęs Saulius Stoma irgi valgęs kalėjimo duonos; vieni rašytojai penitencinę sistemą pažįsta iš šono, kiti iš vidaus.

2018-06-07

(1090) Tarp kitko: apie Sąjūdžio įžangą

Minint Sąjūdžio 30-metį, kaip itin reikšmingas buvęs prisimintas Arvydo Juozaičio pranešimas „Politinė kultūra ir Lietuva“, skaitytas Dailininkų sąjungoj 1988 IV 20, paskelbtas Sietyno pirmam numery; bernardinai.lt jį pavadino „idėjine sensacija“. Bet šitą tekstą tuolaik išgirdo ar perskaitė tik labai nedaug kas; jo įtaka Sąjūdžio, kaip didumą Lietuvos apėmusio reiškinio, radimuisi, manyčiau, pervertinama.
Kur kas reikšmingesnis, mano galva, buvo kitas – ankstesnis pranešimas, kurį noris primint.
— 1987-ų rudenį minėtos 125-osios Maironio gimimo metinės. Mano supratimu, tie renginiai buvo Sąjūdžio įžanga. Nors dar nešnekėta atvirai apie politiką, šnekėta apie poeziją, bet dažnusyk – jau visiškai laisvai; be to, tuolaik šnekėt apie Maironį, cituot jį bent iš dalies reiškė – ir politikuot.
Vad. iškilmingas metinių minėjimas vyko 1987 X 26 valstybiname akademiniame dramos teatre ir buvo tiesiogiai transliuojamas per televiziją. Pagrindinį pranešimą „Istorija, kultūra, žmogus Maironio poezijoje“ skaitė prof. Vanda Zaborskaitė, nepavartojusi nė vieno žodžio, kurio šaknis būtų  taryb-.
Tauta Maironio poezijoje – pagrindinė pasaulio istorijos kategorija. Pasaulio istorija jam yra tautų istorija. [...] Lietuvos atsistojimas greta kitų tautų jam yra ir poetinė svajonė, ideali vizija, ir įvykusio fakto džiaugsmas. [...] Visų tautų pastangos išsivaduoti iš priespaudos, išsikovoti savarankišką būtį gauna aukščiausią – Amžinosios Teisybės ir Meilės – sankciją. [...]
Tautiniai sąjūdžiai suvokiami kaip būtina pasaulio istorijos grandis. [...]
Tautos istorijos reflektavimas – viena iš esminių Maironio kūrybos atramų. Lietuvos istorijos poetinėje idėjoje išryškėja trys atžvilgiai: yra herojiškoji praeities Lietuva, yra tragiški tautos „užmigimo“, „apmirimo“ amžiai ir yra atgimimo laikas. [...]
Idealus pasaulio būvis poetui – laisvų tautų bendrija [...].
Atgimimas Maironiui yra esminis posūkis tautos istoriniame kelyje. [...]
Pirmoji, aukščiausioji kultūrinė vertybė Maironiui yra kalba. [...]
[Ne Marxo, Engelso ir Lenino raštai, ne Komunistų partijos suvažiavimų nutarimai] O Maironio poezija tebėra orientyras, pastovus atskaitos taškas, kurio negalime išleisti iš akių, jei norime suprasti save, įvertinti savo mokėjimą paklusti pareigai, pajusti atsakomybę, jei norime pažvelgti į savo gyvenimą didžiųjų Tiesos ir Meilės vertybių šviesoje. (Apie Maironį: Maironio kritinės recepcijos rinktinė (1890–2010), 2016, p. 467–477)
(Tas įtarpas laužtiniuos skliaustuos tam, kad sovietmečio neprisimenantys geriau suprastų, kaip buvo / galėjo būt suvokiamas paskutinis pranešimo sakinys. Beje, šito minėjimo prezidiume nebuvo „pirmojo respublikos asmens“, nors turėjo būt – LKP CK pirmojo sekretoriaus Petro Griškevičiaus – dėl ligos, mirė 1987 XI 14; buvo jo vietą užimsiantis Ringaudas Songaila, tuolaik AT Prezidiumo pirmininkas. Ir konstitucijoj tebebuvo 6 straipsnis: „Tarybinės visuomenės vadovaujanti ir vairuojanti jėga, jos politinės sistemos, valstybinių ir visuomeninių organizacijų branduolys yra Tarybų Sąjungos Komunistų partija. TSKP egzistuoja liaudžiai ir tarnauja liaudžiai. Apsiginklavusi marksizmo-leninizmo mokymu, Komunistų partija numato generalinę visuomenės vystymosi perspektyvą, TSRS vidaus ir užsienio politikos liniją, vadovauja didžiai kuriamajai tarybinės liaudies veiklai, suteikia planingą, moksliškai pagrįstą pobūdį jos kovai už komunizmo pergalę.“ Jo neliko tik 1989-ų gruodžio pradžioj.)
Būtent prof. VZ pranešime pavartoti tautinis sąjūdis, atgimimas netrukus taps tais žodžiais, be kurių nebegalima išsivert.
Yra liudijimų, kad tą vakarą, klausydamiesi kalbų apie Maironį ir jo eilėraščių, kai kurie žmonės pirmąkart pajuto: žiūrint televizorių akyse tvenkiasi ašaros; antras toks ryškus kartas – žiūrint Sąjūdžio steigiamoji suvažiavimo tiesioginę transliaciją. Apie ašaras kaip argumentą gal ir nemoksliška šnekėt, bet tai, manyčiau, gan patikimas rodiklis.
P.S. Dešinėj matomas Eriko Varno piešinys su Gedimino Astrausko ketureiliu buvo paskelbtas Tiesos 1969-ų pirmam numery, p. 4; 1968-ų rudenį 10 000 tiražu išėjo Vandos Zaborskaitė monografija Maironis; knyga bemat išpirkta; net pažįstamų knygyne turintiems, t.y. blatą, ne visada pavykdavo ją įsigyt. 1969 II 11 VZ monografiją apgynė kaip (antrą) disertaciją ir tapo pirmąja moterim filologijos mokslų daktare (vieną disertaciją apgynęs tevadintas mokslų kandidatu).

2018-06-06

(1089) Visiškai tarp kitko: šis tas kan. Juozo Stakausko MIC atsiminimų paraštėj

Kanauninko Juozo Stakausko MIC (1871–1944) atsiminimai Trys lietuvių tautos pagrindai išleisti jau 2014-ais, bet va tik dabar perskaičiau. Bet tatai juk ne skelbimas apie išpardavimus kokioj krautuvėj – ne tuoj pat skaitydamas rasi lygiai tiek, kiek jei bemat būtum ėmęsis. Šis tas suspurdėjo galvoj beskaitant, tebūnie užfiksuota, nors kokia prasmė tai daryt – nežinau, tiesiog tuštybę tenkinu.

1: dėl mūsų istorinės savimonės
1911 VIII 14 Panevėžy prie Šv. Petro ir Povilo bažnyčios maldininkai buvo sustatyti į eiles po keturis ir iškeliavo Krekenavon į didžiuosius Švč. Mergelės Marijos ėmimo į dangų, kitaip – Žolinės atlaidus. Pakeliui, aišku, sustodami pailsėt.
Prie Rodų dvaro Romanas Švoinickis, mano gimtinės kaimynas, kilnios dvasios menininkas, pasitinka mus su savo koplyčios vėliavomis, su dvariškių būreliu. Jis jaudinasi iki ašarų. Sveikina mus lenkiškai ir lietuviškai. Jam, buvusiam kovotojui sukilėlių eilėse prieš rusus, bežiūrint į išsirikiavusias maldininkų kuopas, vaidenasi legionai dviejų broliškų tautų, žygiuojančių atgauti laisvę iš mūsų bendrų engėjų. Taip, Bažnyčios palaima padeda tautoms atgauti ir išsaugoti jos idealus. Jis tikras dėl geros ateities. Tik vienybės!.. (p. 116)
Abu XIX amžiaus sukilimus jau absoliuti dauguma lietuvių suvokia kaip savus. (Kan. Stakauskas juos vadina lenkmečiais; apie įvardus yra l. geras Ingos Mataitytės straipsnis.) Tiksliai pastebėjo Alvydas Nikžentaitis, kalbintas Rimvydo Valatkos: per sovietmetį jie tapo savi (paminėtinas ir Putino romanas Sukilėliai, iš kurio Algimantas Baltakis mėgsta cituot frazę, kad tauta turi būt priaugusi ne tik nepriklausomybei, bet ir vergovei).
Tačiau Gegužės 3-iosios konstitucija dar tik mažai daliai atrodo bendra/sava. Manyčiau, vyraujantį požiūrį, iš principo neigiamą, atspindėjo Alvydo Butkaus rašinys Lietuvos žiniose, kuriame, be kita ko, pripažįstama, kad tos konstitucijos nuostatos lėmė abu XIX amžiaus sukilimus. Dėl idėjų, kurios buvo fiksuotos toj konstitucijoj, kovojo ir Zigmantas Sierakauskas, kurio palaikus ketinama perlaidot Rasose. Tai kaip čia išeina? Dėl netikusių idėjų kovojo, o mes vis tiek parodom didžiausią pagarbą? Nesueina kai kurie galai mūsų istorinėj savimonėj.

2: moterų nebuvo – buvo moterų
Nelabai man patiko ta akcija minint Vasario 16-osios Nutarimo šimtmetį – primint moterų priekaištą Lietuvos Tarybai, kad joj vieni vyrai. Kodėl nebuvo ir negalėjo Taryboj būt moterų, manyčiau, visai argumentuotai š.m. Vorutos nr. 2 atsakė Arūnas Vyšniauskas. Žvelgt istorijon ieškant prie ko čia prikibus, nežinau, man regis, nelabai sąžininga; jos nebepakeisi; dabarties bėdas gal racionaliau spręst apeliuojant į galinčius išgirst ir pajėgiančius keistis.
Kodėl šitai prisiminiau? Nes vėl ėmiau abejot dėl vertės supratimo. Ką turiu omeny? Pasirašyt kokį reikšmingesnį dokumentą yra veiksmas, vertas būt prisimenamas, minimas kaip istorinis; sueiliuot ką nors kad ir neturint talento – irgi tikima, kad gal bus kur nors toks veiksmas užfiksuotas, asmuo papuls į kokį rašytojų sąvadą; politika ir kultūra – taip jau susiklostė – tos sritys, veika kuriuose yra suvokiama kaip vertinga, verta fiksuot tikint, kad turi išlikt žinoma.
Kan. Stakauskas savo atsiminimuos daug rašo apie tai, kas dėjos Lietuvoj, tiksliau – Panevėžio parapijoj per Pirmąjį pasaulinį karą. Ir mini daug pavardžių, kurias jo tekste pirmąkart perskaitai – savo seserį Saliomėją Stakauskaitę, Petronėlę Klevečkaitę, Oną Paplauskaitę, Zofiją Jakubauskaitę, Zofiją Viščickaitę, Aleksandrą Rušinskaitę, Adelę Diržytę, Vladislavą Jurašaitę, Elžbietą Tamošiūnaitę ir t.t. – tas, kurios mokė vaikus skaityt, globojo našlaičius ir senelius. Bet kažkodėl švietimas ir globa laikomi veiklom, „žemesnėm“ negu politika ar, tarkim, dainavimas lietuviškai kokiam chore. – Ir kai pagalvoji: žmonės, kurie išmokė skaityt ir rašyt būsimosios nepriklausomos Lietuvos Respublikos piliečius, – argi neverti būt minimi sykiu su tais, kurie priiminėjo politinius sprendimus? — Buvo moterų, tik kad mes jų „nerandam“.

3: dėl atsiminimų parengimo spaudai
Kan. Stakausko atsiminimus spaudai parengė Gediminas Rudis – galima sakyt, atsiminimų ir kitų egodokumentų rengėjas veteranas. Įžanginio straipsnio pabaigoj mėginama paaiškint, kas daryta. Esą neredaguot buvę negalima, „tačiau redaguota labai atsargiai, ištaisant akivaizdžias korektūros, rašybos ir skyrybos klaidas, labiausiai akį rėžiančius riktus bei stilistines konstrukcijas, trukdančias skaitytojui suprasti kai kurias teksto vietas“. Kas per žvėrys tie „labiausiai akį rėžiantys riktai“ – neaišku; kodėl rengėjas manė, kad jis gali suprast tas minimas „stilistines konstrukcijas“ ir jas „sureguot“, o va skaitytojas tai jau nesupras ar „neteisingai“ supras? (Bet tiražas 400 egz., leidėjai nemanė, kad knyga skirta „plačiajai visuomenei“.) — Tiesa, dėl šitų „patvarkymų“ reikalingumo galima ginčytis.
O dėl šitų – ką sakyt?
„Kai kuriuos dalykus J. Stakauskas norėjo pabrėžti, todėl tekste daug pabraukimų. Jie neišsaugoti.“ – Bent jau būtų pamėginta paaiškinti, kodėl; nieko. Rengėjas tokių vietų nepabraukinėtų, tai ir atsiminimų autoriui nevalia?
Nurodoma, kad „patikslinti“ draugijų ir organizacijų pavadinimai, gerai žinomos pavardės bei vietovardžiai; tiesa, susimilta padaryt dvi išimtis: kan. Stakausko sesuo nepaversta Salomėja, leista likt Saliomėja, taip pat pasigailėta gimtojo JSt kaimo – Jabutonių: tik išnašoj „patikslinta“, kad „tikrasis kaimo pavadinimas – Ibutoniai“ (p. 24). – Va ir išlenda yla iš maišo: kaip tikrasis suvokiamas dabartinis oficialusis vietovardis; plečiant šios nuostatos veikimo lauką, „tikrasis“ asmenvardis – tas, kuris fiksuotas lietuviškose dabartinėse enciklopedijose (pvz., Romanas Švoinickis; o tas, kokį užrašė atsiminimų autorius, – Romanas Švainickas – „netikras“) etc. — Keisčiausia, kad istorikas laikos tokio požiūrio; tarkim, šitaip parengti atsiminimai tampa niekiniais vietovardžių istorijos tyrėjams – negi tatai neaišku? Galima būtų ir daugiau pamurmėt, bet kad jau šaukštai popiet.
Tiesa, Trijų lietuvių tautos pagrindų rankraštis yra suskaitmenintas (I tomas, II tomas, III tomas), jei nepatinka, kaip parengta spaudai, gali skaityt originalą. Tai gal ir be reikalo šitas įrašo gabaliukas atsirado.

2018-06-01

(1088) Pakeliui namo, l: mintigalis išgirdus apie Lyčių lygybės žodyną

Šiandien Seime vyko 8-oji Lietuvių terminologijos forumo konferencija (kaip ir viskas šįmet, skirta Lietuvos valstybės atkūrimo 100-mečiui). Pamėginau pasiklaust tiesioginės transliacijos. Įmanoma. — Lygių galimybių plėtros centro ekspertė Margarita Jankauskaitė baigdama pranešimą „Lyčių lygybės terminija: ištakos ir iššūkiai“ paminėjo, kad jau išverstas lietuvių kalbon ir redaguojamas Lyčių lygybės žodynas, kurį parengė Europos lyčių lygybės institutas. Kas tai per daiktas, radau Instituto 2017 metų veiklos apžvalgoj, p. 17:
Ar žinote, kuo skiriasi „lyčių pusiausvyra“ ir „lyčių paritetas“? Šią informaciją galite rasti naujame instituto internetiniame žodyne ir žinyne! Naujasis žodynas ir žinynas suteiks galimybę bet kam Europos Sąjungoje ir už jos ribų vienodai suprasti lyčių lygybės sąvokas ir padės išvengti sumaišties dėl svarbiausių terminų. Ši internetinė priemonė suteiks galimybę kalboje geriau atsižvelgti į lyčių aspektą ir kritiškai įvertinti terminus, kuriais dar labiau įtvirtinami lyčių stereotipai ir nepaisoma lyčių skirtumų. Lyčių lygybės žodyną ir žinyną anglų kalba rasite adresu http://eige.europa.eu/rdc/thesaurus; be to, laukite jų vertimo į ES kalbas ir rašymo atsižvelgiant į lyčių aspektą priemonių rinkinio!
Labai įdomu bus paskaityt. Tokio pobūdžio žodynas – išties iššūkis lietuvių kalbai. Kad ir tas genderizmas; įsivedėm terminą socialinė lytis, bet jis pakibęs; angliškai yra sistema: female ir male, jei kalbama apie sex; woman ir man, jei kalbama apie gender; lietuviškai – nesvarbu, ar apie biologinę, ar apie socialinę lytį – tie patys žodžiai: moteris ir vyras; ir kaip bus sukamasi?
female Biologically based references to the sex of a woman.
male Biologically based references to the sex of a man.
women Female human being; a person assigned a female sex at birth, or a person who defines herself as a woman.
man Male human being; a person assigned a male sex at birth, or a person who defines himself as a man. 
Gaila, kad transliuojama internetu buvo, manyčiau, tik patiem dalyviam įdomi popietinė diskusija „Lietuvos terminologijos ateities perspektyvos“, o ne „Lygios galimybės kalboje: įtraukiosios kalbos terminija“. Kaip atsilikėlis turiu prisipažint, kad lietuvišką terminą įtraukioji kalba pirmąkart pamačiau konferencijos programoj; spėčiau, turėta omeny tai, kas angliškai vadinama gender-inclusive language arba gender-neutral language. Taip, galima sakyt, kad tai išsidirbėjimas, per amžius susiklosčiusios gramatinės sistemos „prievartavimas“, o galima pažvelgt ir kaip į iššūkį – pirmiausia protui: jei kas nors yra (atsirado, randasi), turi būt pavadinta, ir kuo tiksliau.

2018-05-29

(1087) Visiškai tarp kitko: apie vieną žodį

anašu, tas žodis kyla paviršiun, net į rašinių antraštes; tokia jau jo prigimtis, ne pirmiena jam.
Neseniai tinklaraštininkas Ričardas Savukynas įrašą, perspausdintą ir delfy.lt, pavadino „Bullshit bingo, padarykim dar daugiau bardako“; naujausiam, trečiam Naujojo Židinio-Aidų numery signataras, buvęs Prezidento patarėjas nacionalinio saugumo klausimais Albinas Januška laiško redaktoriui antraštę irgi anglišku žodžiu sustiprino – „Apie tiesą ir bullshit“, tekste paaiškindamas, ką turi omeny:
Kai sakau, kad melas užpildė pasaulį, o Lietuvą – kelis kartus labiau, kalbu ne vien apie sąmoningai skleidžiamą melą, kurio yra daug, pavyzdžiui, fake news pavidalu iš Rusijos televizijų. Yra kita melo rūšis, vadinama bullshit (š... malimas). Kai jo daug, reikia rimtų intelektinių pastangų surasti tiesą. O tokioms pastangoms dažniausiai nebėra laiko. Bullshit kalbėjimas yra tiek persmelkęs mūsų sąmonę, kad jis tampa kaip narkotikas. Keli sakiniai tiesos nebeįdomu, bullshit yra patogiau. (p. 7)
Perskaitęs pastraipą pasitikrinau, nes šiek tiek kita šito žodžio reikšmė galvoj buvo, nuo klaidinančių žinių, nuo melo tolokai. Oxfordo žodynas:
bullshit (vulgar slang) Stupid or untrue talk or writing; nonsense.
bullshitter (vulgar slang) A person who exaggerates or lies.
Urban dictionary, su pavyzdžiu:
bullshitting A writing technique in which the user bases an entire piece of writing, often an essay, around a single and often small, irrelevant and/or useless piece of information. Skilled Bullshitting will allow someone to write a full essay about nothing yet make it look as if they know what they are talking about and are answering the question.
What did you write for the essay at the end of that exam?" "I had no idea, I was Bullshitting my way through it
Bet gal ir nebūčiau ėmęsis šio įrašo, jei nebūt išplaukę atminties paviršiun tai, ką jau beveik prieš tuziną metų rašė žmogus, kurio visus tekstus stengiuos perskaityt, – Paulina Pukytė (be kita ko, pavydėtiną ironijos jausmą turinti):
[...] norėčiau žiniasklaidai papasakoti apie tai, kaip suprantu savo, kaip menininkės, vaidmenį. Bet negaliu. Nes kai tik manęs to paklausia, man pritrūksta žodžių. Tiksliau, vieno valstybinės kalbos žodžio. Nes noriu pasakyti, kad mano uždavinys yra kovoti su visose „civilizuotose“ visuomenėse giliai įsišaknijusiu reiškiniu, kuriam nusakyti geriausiai tinka anglų kalbos žodis „bullshiting“. Bėda ta, kad šio žodžio neįmanoma išversti į lietuvių kalbą. O jei ko negalima mūsų kalba įvardyti, vadinasi, to ir nėra? Labai pavojingas požiūris. Šis angliškas žodis reiškia nesąmones, kurias rimtais veidais mums kalba politikai, funkcionieriai, valdininkai, merai, verslininkai, dispečerės, administratorės, remonto meistrai, mados dizaineriai, žiniasklaida, o kitą kartą net ir filosofai. Gal jūs žinote, koks lietuvių kalbos žodis čia tiktų? O gal tiesiog reikėtų drąsiai sukurti naujadarą? Siūlykite variantus. Mes turime žūtbūt įvardyti šitą reiškinį. „Svaičiojimai“ netinka, nes svaičiojimai yra netyčinis nusikalbėjimas, o čia mes turime reikalą su tyčiniu, t.y. sąmoningu, nors gal ir iki galo neįsisąmonintu, nusikalbėjimu. „Tauškalai“ irgi netinka, nes tauškalai yra nekalti ir nepavojingi, ko apie mūsų aptariamąjį fenomeną pasakyti negalima. Rusų kalboje yra dar toks žodis „tufta“, jau šiek tiek tiksliau išreiškiantis minėtojo reiškinio pobūdį, bet jo viešai vartoti juk irgi negalime. Gal „šūdo malimas“? Tuomet reikėtų įviešinti žodį „šūdas“. Kalbininkai, na padarykite išimtį, nuolaidą, kompromisą su savimi. („Gyvenimo audinys, sąžinės tremtinys ir žodžio paieškos“, 7 meno dienos, 2006 IX 15, nr. 33, p. 11)
Tada norėjau sureaguot, kad kalbininkai šiuo atveju niekuo dėti, jie savo darbą padarė, bent jau leksikografai – žr. LKŽ t. XV, kur žodžiai su šaknim šūd- sudėti, ir vartosenos pavyzdžių yra, jei reikia, štai keli: Eina kaip šūdą perkandęs (nepatenkintas); Iš jo gaspadorius – kaip iš šūdo cviekas (prastas); Aklai varnai ir šūdas mėsa; Skirkitės, šapai, šūdas plaukia! (pasitraukit, menkystos, dar didesnis menkysta eina); Padarei tik šūdui grabelį (prastai, nevykusiai). Tiesa, to, kuris geriausiai tiktų, – šūdmalystė – žodyne nėr, bet jei yr gražbylystė, tai nesunku ir pačiam pasidaryt .
Post-truth laikai, fake news  – palygint nauji žodžių junginiai, galima ir angliškus terminus vartot, jei manai, kad siūlomi lietuviški atitikmenys netikę, o dėl trečiojo – tai tik lietuviškai reiktų sakyt ir rašyt, nebent angliškas žodis bekvapis atrodytų, o lietuviškas baisiai smirdėtų.
Pasakymas „Nemalk šūdo!“ seniai yra, ir jei kame problema, tai ne lietuvių kalboje, o mūsyse. Skonėtis tuo žodžiu ar posakiu, kaip elgias vaikai, kokį „negražų“ žodį ar keiksmažodį išmokę, nerimta būtų, bet supykus pasakyt tiesiai šviesiai – jokių problemų.
(Tuolab kad kalbos politikos vadovo kėdėj sėdintis Audrys Antanaitis ką tik paprotino: „tik lietuviškai mes galėsime pasakyti, kad mums rūpi mūsų Tauta“; o jei be ironijos, liūdnoka skaityt tokią savigyrą ir pūtimą į vieną dūdą.)

2018-05-25

(1086) Tarp kitko: apie vieną fotomontažą

(2015-ais Lietuvos kultūros tyrimų institutas ir Nacionalinis MKČ dailės muziejus išleido Jolitos Mulevičiūtės parengtą albumą Vaitkuškis: Grafas Stanislovas Kazimieras Kosakovskis (1837–1905) ir XIX amžiaus mėgėjų fotografija. Tik šios savaitės pradžioj pavartinėjau. Pradėjęs skyrių „Kelionės“ (net septyni fotomontažai, daryti 1897-ais: prie Kairo šventyklų, didžiojo Gizos sfinkso, mečetės vidaus ir kt. vaizdų prilipinti žmonių atvaizdai – žirklės+klijai, ir jau įsiamžinęs garsioj vietoj), prisiminiau vieną fotomontažą, apie kurį noris, nes reiktų, jau seniai parašyt.)

1999-ais išleistam Leono Peleckio-Kaktavičiaus esė, pokalbių ir studijų rinkiny Pirmiausia kraujas, o paskui žodžiai yra rašinys „Julius Janonis: ne koks iš tikrųjų, o koks buvo patogesnis sistemai“ (p. 21–29; 2016-ais, minin JulJ 120-ąsias gimimo metines, str. tekstas buvo perskelbtas radikaliai.lt, iš ten – ekspertuos.eu; deja, ir vienur, ir kitur – be nuotraukų, apie kurias rašoma). Dėl tų nuotraukų, kurios įdėtos šonuos, ir noris šį tą užfiksuot.
LP-K apie jas rašo remdamasis mokytojo Jono Krivicko pasakojimu. Esą ta, kur kairėj, yra klastotė, o kur dešinėj – tikroji: sovietmečiu cenzoriai retušavę vyresniąją Janonytę – Marę; ir dar likusią jaunėlę Emiliją pervardinę Mare. Skyrelis vadinas „Dviguba klastotė“.
Deja, su realybe šis perpasakojimas neturi nieko bendra.
Kairėj esanti nuotrauka, daryta 1914-ais, – tikrų tikriausia. Jos originalas saugomas LLTI bibliotekos rankraštyno fototekoj, ir net su didinamuoju stiklu žiūrėdamas nerasi jokių retušavimo požymių. Ir dar: jei tikroji dešinė, tai falsifikatoriai ne tik Marę panaikino – dar ir aplink dekoracijas praplėtė, o tuo tai jau tikrai retušuotojai neužsiimdavo.
O svarbiausias argumentas, kad Marė brolį Julių paskutinįkart matė 1913-ų pradžioj, prieš išvažiuodama Amerikon (žr. jos atsiminimus, užrašytus sesers: Jurgis Jašinskas, Julius Janonis, poetas ir revoliucionierius, Chicago, 1975, p. 63), – kai fotografuotasi, jos jau nebebuvo Lietuvoj.
Dešinėj esanti nuotrauka irgi tikra, tik vadintina fotomontažu. Lietuvoj likę Janoniai greičiausiai norėjo turėt nuotrauką, kurioj visi – paprašė kokio Biržų fotografo, kad ir to paties Borucho Michelsono, ir padarė. Iš kur Marės Janonytės atvaizdas? Manyčiau, iš nuotraukos, kurią ji atsiuntė broliui Juliui sykiu su laišku; skelbta Jašinsko monografijoj, p. 83, žr. dešinėj apačioj; šukuosena ir suknelės viršus sutampa.
Neišgliaudyta lieka ši rašinio vieta:
Maždaug prieš 15 metų [maždaug 1980-ais] lankantis Biržuose, muziejaus darbuotoja pasiūlė atkreipti dėmesį, kad labai jau keistai Janonių šeimos nuotraukoje sustatyti žmonės – antrosios eilės dešinė pusė tuščia, be to, ant motinos pečių matosi pirštai, nors žmogaus už motinos nėra. „Taip anksčiau nefotografuodavo“, – sakė muziejininkė. Netrukus po to, bevartydamas senus leidinius, mokytojas užtiko nuotrauką, kuri nuo okupacijos metais visur spausdinamos Janonių šeimos nuotraukos gerokai skyrėsi: joje buvo dar vienas šeimos narys – vyresnioji sesuo Marytė. (p. 21–22)
Kokiam leidiny buvo skelbtas fotomontažas? Kur dabar jis saugomas?

2018-05-24

(1085) Dėl juoko (nors ir negražu iš tokių dalykų šaipytis): dinamika ir statika

Visuomenės, literatūros ir politikos dienraštis Viltis, ėjęs iš Vilniaus kasdien, išskyrus pirmadienius ir didžiąsias šventes, 1914 II 11/24, antradienį, skiltin „Amerikos lietuviai“ įdėjo du pranešimu, kuriuos sieja žmones ištikusios psichikos bėdos:
Iš tėvynės pasiilgimo norėjo nesenai nusižudyti viena lietuvė mergina Marė Lukošiutė Brooklyne N.Y. Ji išbėgusi iš dirbtuvės, kurioje dirbusi, ant stogo ir nuo ten šokusi, norėdama užsimušti. Bet apačioje pasitaikė antro žemesnio namo stogas, tat mergina ant jo ir nupuolė. Tuomet ji prirėpliojo prie to stogo krašto ir vėl puolė, bet ir šį kartą nupuolė dar ne ant gatvės, tik ant trečio dar žemesnio stogo. Prišliaužiusi vėl prie to stogo krašto ji trečiu kartu šoko žemyn ir šį kartą jau gatvėn. Nuo gatvės pakėlė ją vos gyvą ir nugabeno Williamsburgo ligoninėn. Sako, ji išliksianti gyva. Lukošiutė tik dar nesenai atvažiavusi Amerikon ir, labai besiilgė­dama tėvynės, trupučiuką pamišo.
Išėjo iš proto New Haven’o Conn. mie­ste sausio 27 d. jaunas lietuvis P. Mor­kus, turįs apie 23 m., kilęs iš Suvalkų gub. Jis, sako, išėjęs iš proto beskaity­damas knygą „Garsas apie peklą“. Policistai radę jį bestovintį vienos gatvės kertėje, kur jis išstovėjęs be žado ir nė nepasijudindamas apie 4 valandas. 
Pirmąjį epizodą skaitant iškart prieš akis ėmė rodytis Chaplino filmai; o antrą – šmėžuot klausimas: kokia knyga išvedė žmogų iš proto? Libyje.lt Garso apie peklą neradau, gal kartais Lietuvių Socijalistų Sąjungos Philadelphijoj išleista Kelionė per peklą (1908) taip žmogų paveikė? Žemėj – pragaras, o Marse – rojus.

2018-05-22

(1084) Maironiana: Pakštas Jakštas, Lamokas Labokas

ra dar kas veikt maironininkam. —
Ne per seniai užsiminiau girdėjęs, kad rengiamasi leist akademinius Maironio raštus. Vienas rengėjų, Manfredas Ž., praeitą penktadienį buvo užėjęs bibliotekon ir tarp kitko klustelėjo: gal kartais žinai, kas per Lamokas minimas Mūsų varguos? Teradęs Lamokų kaimą, kurs prie Vabalninko. — Galima pamėgint išsiaiškint.
Poemos, turinčios paantraštę „Kely į nepriklausybę“, ketvirtojoj giesmėj išdygsta tas Lamokas. Paleista pirmoji Rusijos valstybės dūma, rengiamasi rinkimams į antrąja, taigi laikas – 1906-ų ruduo, gal greičiau 1906/7-ų žiema.
     Lietuviai – vyrai nekaršti,
Ne taip, kaip lenkai ar kiti;
Tačiau ir tie sujudo veikę;
O kas dėl partijų, srovių,
Tai pasirodė, jogei jų
Daugiau mes turim, negu reikia.
     Nusistovėję kunigai
Jau rodos santaikos draugai,
Ir tie karščiavos susirinkę:
Lamokas, Jakštas, daug kitų
Prie kompromisų nelemtų
Griežtai apsiskelbė, nelinkę.
     Lamokas, Belgus ir kitus
Aplankęs užsienio kraštus,
Fereinus vokiečių pažinęs,
Įrodė pamatais giliais,
Kad su pirmeiviais atkakliais
Ten kaujas srovės religinės.
     Nes kur tik tie nagus įleis,
Bežiūrint, bedievystę skleis,
Net suvartotojų draugijoj!
Todėl tai tikinčių kraštuos,
Ar jie tau pirks ką, ar parduos,
Visur jų katalikai bijo.
     Ant to net Jakštas gan staigus,
Šikštai kramtydamas nagus,
Pakėlė galvą... bet tylėjo!
Tik kraipė lupą prašmatniai,
Mat jo europiški dėsniai
Į klausimą plačiau žiūrėjo.
     Jisai, kaip kritikas garsus
Ir kaip philologas drąsus,
Visur reformų reikalavo;
Tačiau pirmeiviškos rūgšties
Nemėgo iš gilios širdies
Ir ją su tulžia kritikavo.
(Raštai, t. II, 1926, p. 223–224)
(Kad būtų smagiau, dar ir coll. Augustiną V. įpainiojau.) Pradžioj pakaitaliojom balses: Lomokas, Lomakas, Lamukas – nieko. Kryptis paaiškėjo palyginus Raštuos esantį tekstą su pirmuoju poemos leidimu (1920). Jakštas (prel. Aleksandras Dambrauskas, pasirašinėjęs kaip Adomas Jakštas) ten – Pakštas. Vadinas, prototipus Maironis slėpdavo keisdamas ne balses, o priebalses? Ir pirmas šūvis – Lamokas ← Labokas – buvo taiklus. Beveik neabejotina, kad poemoj minimas kan. Jonas Juozapas Labokas (*1856 Pažvelsy, †1921 Vilniuj, palaidotas Rasose, kapas šalia dr. Basanavičiaus), kalbamu laiku buvęs Šv. Onos klebonu Vilniuj. Knygnešys, teologijos mgr., Vilniaus kunigų seminarijos dėstytojas, klebonavęs įv. parapijose, pasakęs keletą garsių pamokslų lietuviškai ir už tai vyresnybės kuriam laikui buvęs pastumtas toliau nuo Lietuvos, be kitų kalbų, mokėjęs prancūziškai ir vokiškai.
Apie kan. Laboką išsamiai yra rašęs Kazys Misius (žr. Endriejavas, 2010, p. 1079–1086); apie Šv. Onos bažnyčios restauraciją, vykusią kaip tik jam vadovaujant, dar patikslindama ir biografijos faktų, – Rūta Janonienė (žr. Acta academiae artium Vilnensis, kn. 60, 2011, p. 203–218).
P.S. Gegužės 7-ą Vileišių rūmų kieme buvo viešai skaitoma Maironio Jaunoji Lietuva (tik įpusėta). Besiklausant šmėkštelėjo mintis, kad akcentologija kartkartėm būna stipresnė už šimtmečio senumo prozodiją, ir ne tik moksleiviai imdavo ir sukirčiuodavo kai kuriuos žodžius taip, kaip dabar reikia, o ne kaip ritmas diktuoja. — Šitie Klasikos skaitymai – jau vienuolikti. Įspūdis, kad skaitovų buvo daugiau negu šiaip tik atėjusių pasiklausyt. Gal ką kita reiktų sugalvot? Bet ką naujo, kad ir prasminga būtų, ir žmonių pritrauktų, sugalvosi?

2018-05-21

(1083) Užparaštė, cxl: nuo vienos Sigito Gedos išvados atsispyrus

2001 III 12, pirmadienį, Geda kasdienraštį pradeda:
Kai J. Mekas savo nervuotuose dienoraščiuose „Žmogus be vietos“ rašo: „Kas man, Saulė ar Žemė apie viena kitą sukasi. Man vis vien, aš to nežinau“, – viskas labai arti ruso palūkininko iš F. Dostojevskio apysakos „Romioji“ filosofijos:
– Tegul griūva visas pasaulis. Svarbiausia, kad aš ramiai galėčiau gerti savo arbatą...
Naivybė ir paviršutiniškumas to žmogaus! (ŠA, 2003 VII 12, nr. 26, p. 5)
Susisiejo žmogui dvi ištaros, nors man jos visiškai nesisieja, ir padarė išvadą. SG buvo greitas spręsti – bent toks įspūdis susidaro. Šiandien nusprendė vienaip, o rytoj gal manys jau kitaip. — Prisiminiau liudijimą žmogaus iš šono – redaktorės ir vertėjos Danutės Krištopaitės, pomirtinėj jos knygoj yra toks dvidalis gabaliukas „Telefonu – su Sigitu Gedu (iš užrašų)“:
1977 ar 1978 / II.28 / Sekmad. // S. Gedos, su kuriuo bendradarbiauju redaguodama Peterio Hakso „Amfitriono“ vertimą [Hackso komedija išsp. rinktinėj VDR dramos, 1982], tokio turinio telefoninis skambutis: „Jūs turbūt nemokat vokiškai, kad mane taip sudirbot, ir aš vertimo atsisakau. Sudirbta nuo pat pradžių.“ Man ramiai pažymėjus, kad atsisakymą gali priimti tik tas asmuo, kuris davė vertimą, ir kad dėl prasmės klaidų konsultavausi su A. Gailium, buvo atsakyta: „Radot autoritetą! Aš jį pažįstu, jis nieko neišmano!“ Kai pasakiau, jog vertimas su trūkumais, jog nesuprastos vietos verstos iš rusų kalbos, buvo atsakyta: „Ką jūs čia kalbat! Gadinat man gyvenimą, ir daugiau nieko. Bobrovskį man sugadinot. Negaliu pakęst. Likit sveika jau.“
III.2 / Antrad. // S. Gedos skambutis: „Atsiprašau, kad visaip prikalbėjau. Man labai nesmagu, vakar graužiaus. Mat kai man pakyla kraujo spaudimas, būnu labai piktas. Dabar žiūrėkim ne ambicijų, o darbo. Sėdžiu apsikrovęs žodynais, taisau vertimą. Jūsų pastabos visai teisingos.“ Atsakiau, kad nepykstu, kad visiems pasitaiko suklupti, kad dabar galima dirbti ir be žodynų, nes visų klaidingai išverstų vietų pažodinius vertimus aš surašiau paraštėse – dabar belieka, remiantis jais, tvarkyt prasmę, nurodžiau, kad daug ką išnarpliot padėjo A. Gailius. Atsakymas: „Kiek jūs daug vargot! O Gailių pažįstu, pasikalbam, protingas vyras!“ (Apie kitus ir save, 2016, p.36–37)
Grįžtant prie Meko sakinio iš dienoraščių. Gal jis aiškesnis taptų pacitavus iš SG recenzijos, rašytos apie JonM Poeziją (1971): „Sunku ginčytis su poetu, kadangi jis savo ars poetica labai apsibrėžęs – kelti tik klausimus, o neieškoti atsakymų, nepasitikėti protu ar išmintimi, o deklaruoti jausmą“ (Ežys ir Grigo ratai, 1989, p. 102).
Mano nuotrauka
tinklaraštis įvertintas Vytauto Kubiliaus premija (2013) ir Poezijos pavasario prizu už eseistiką (2016)