šis tas apie šį tą

(cc) (by:) —vg— [filologas (platesniąja prasme) ir batautojas]

2018-08-14

(1101) Susieji – ir [pagalvoji apie galimą antologiją], xxxii

Danutė Kalinauskaitė, atsakydama į Metų Šimtmečio anketą:
[...] daug kas tikėjosi, kad lietuvių, kaip ir rusų, rašytojai galbūt turi savo stalčiuose kai ką drąsaus ir laisvo, slapčiom visus tuos metus rašyto, ir, atgavus laisvę, neabejotinai ištrauks, bet, atėjus Nepriklausomybei, stalčiai pasirodė besą tušti. (2018, nr. 7, p. 116–117)
Kornelijus Platelis, atsakydamas į a.a. Algio Kalėdos klausimus:
[...] tėvas (ekonomistas) yra parašęs keletą gerų eilėraščių, bet man jų nerodė, suradau juos tik po jo mirties. Jis nė nebandė skelbti tų savo eilių, nes viešą kūrybą okupacijos ir cenzūros sąlygomis laikė beprasmišku ir net nelabai padoriu užsiėmimu. (Metai, 2018, nr. 8/9, p. 123)
— Ne, ne ginčytis su DanK norėdamas susiejau šitas dvi citatas; ji, matyt, turėjo omeny oficialiuosius sovietmečio rašytojus, priklausiusius Rašytojų sąjungai; nuodugniau pakapsčius, buvo šio to ir jų stalčiuose, tarkim, Jono Mikelinsko (romanas Juodųjų eglių šalis), Juozo Apučio (apysaka Skruzdėlynas Prūsijoje), kitų prozininkų koks apsakymas, poetai turėjo cenzūros nepraleistų eilėraščių, bet gal ir galima sakyt, kad tie stalčiai buvę beveik tušti. Grinkevičiūtė atsiminimai ne stalčiuj, stiklainy laukė savo laiko; atsiminimai apie tremtį, tremtinių poezija, sakykim, atskira tema; Krivicko, Glemžaitės ar Šniuolio eilėraščiai vėl atskira; bet lieka dar grupė žmonių, kurie nei tarybiniai rašytojai buvo, nei tremtiniai, nei partizanai – tikrai galima sakyt, kad rašė ir dėjo į stalčių.
Yra Juozo Laurušo sudaryta poezijos antologija Tremtinio Lietuva (1990, tiražas 20 000 egz.), yra Leono Gudaičio sudaryta partizanų poezijos antologija Kovos keliu žengiant (1991, tiražas irgi 20 000 egz.), o antologijos, kurioj būtų sutelkta Lietuvoj kurta poezija žmonių, nesistengusių žūtbūt tapt oficialiai spausdinamais kūrėjais, galima sakyt, sau rašiusių (kai kurie kai ką duodavo pogrindžio spaudai), – kiek žinau, nėr, o galėtų būt; štai šiek tiek autorių pavardžių: Pranutė Aukštikalnytė-Jokimaitienė (jos Skausmo pasakom galėtų prasidėt antologija), Alė Nakaitė-Vajegienė, Elvyra Jūratė Petrauskaitė-Jaroševienė, Palmira Petrauskaitė-Čebelienė, Vytautas Ambrazas (Dubindris), Vytenis Imbrasas, Jonas Vytautas Nistelis, Vytautas Vanagas (Antanas Sėlis), Kęstutis Genys, Marija Katiliūtė (Lacrima), Mindaugas Tomonis (Tomas Kuršys), Algirdas Patackas (Algis Rudamina), Juozas Prapiestis, Arvydas Galginas, Rimas Burokas, Arvydas Stasiulevičius ir kt. (Surašiau tik tuos, kurie plaukiojo atminties paviršiuj.)
Nežinau, ar prasminga būtų rengt tokią antologiją, nes kur nors tie tekstai jau spausdinti, knygelės pabirai išėję ar tik kokioj periodikoj, norintys susipažint su tokia kūryba tik paieškot turėtų; be to, antologijos nebelabai gal ir populiarios tapo, – nežinau, tiesiog mintigalis atėjo galvon, tai užfiksuoju.

2018-08-13

(1100) Vilniaus vaizdai, xxxiv: erškėčiai antrąkart žydi


— nuotrauką delfy.lt, kur obels žiedai ir obuoliai vienam kadre, mačiusių, spėčiau, gal net daugiau negu atkreipusių dėmesį, kad Vilniuj, ir ne vienoj vietoj, ir ne tik Vilniuj erškėčiai antrąkart žydi: vaisiai ir žiedai tuo pat metu —
— kartais pamanau, kad atkreipiam dėmesį tik į tai, į ką pasiūloma atkreipt, kad patys nebesidairom aplink; aišku, perspaudimas taip manyt, bet sušmėžuoja galvoj tokia mintis, matant vis skubančius žmones —

← prie Žirmūnų tilto, 2018 VIII 10

prie Vašingtono a. ir Goštauto g. kampo, 2018 VIII 8 →
(retai centre būnu, tai tik dabar pastebėjau, kad vad. mokslininkų namo pirmam aukšte, kur buvo Liberalų sąjūdžio būstinė, dabar jau įsikūrusi Šaulių sąjungos kažkuri kuopa;
laisvė traukias užleisdama vietą tvarkai?
aišku, visai nerimta įžvelgt tendenciją iš paprasto nuomininkų pasikeitimo, bet:
nuolatinės kalbos apie grėsmes gal tikrai stiprina vad. tvarkos ilgesį?)

2018-08-08

(1099) Užparaštė, cxli: kieno keptus pyragus XIX amžiaus pabaigoj valgė lietuviai

[Vis rankioju visokius dalykėlius iš 1895 metų. Ir iš Lietuvos, ir iš kitur. Toks pasaulio vaizdas iš nuotrupų dėliojas; su kontekstu. Nesulauksiu, kad sau pasakyčiau: daugmaž baigta, bet tas ir nesvarbu – kiek žmogus visokių nepabaigiamų darbų darbelių imies nesukdamas per daug sau galvos; nes pats darbas malonus.]
1895-ais išėjo Maironio pirmieji Pavasario balsai, o Liudvikos Didžiulienės-Žmonos parašytos Lietuvos gaspadinės – jau antras papildytas leidimas (pirmas 1893-ais). Poezija ir kulinarija – dvi sritys, kurios iš skirtingų šonų visai neblogai atspindi kultūrą.
Žmonos Pamokinimų, kaip prigulinčiai suvartoti Dievo dovanas Prakalbos pradžia:
Tamstos ne viena, jaunos mano gaspadinėlės, išvydusios šias knygeles, pasakysite: „oi, kam čia man jų reikia, aš ir be knygų moku gaspadinauti, o čia da nauja išlaida; nereikėjo mano motinėlei – nereikia nė man: kaip išsivirsiu, teip pavalgysiu ...“ O aš tamstoms pasakysiu, kad būtinai reikia pasimokinti, nors iš knygelių, o išlaida čia visiškai maža, palyginus su visoms nereikalingoms tamstų išlaidoms. Matote, kad svietas eina vis pirmyn ir pirmyn. Nebepakanka jau šiupinio, stakanio, sarienės [pastarųjų dviejų žodžių LKŽ nėr, nežinau, kas tai per valgiai] ir prastų ragaišių; tūloj’ vietoj’ taiso kaldūnus, zrazus, bobas ir tt., bet kaip juos sutaisote, tai tik pačios težinote, – nė ne kožnas juos gal valgyti, stačiai sakant, Dievo dovana tik sugadinta. O apie pyragus nėr ką nė kalbėti. Kartą, kitą sudarkiusios, visiškai nebekepat namie, bet šaukiatės pas Jošelienę, Abromienę, ar Ickuvienę. „Kaimynka, iškepk, meldžiama, man pyragus, kviečia manę į svočias, į kūmus!“ – arba – „svečių laukiu.“ Kaimynka mielai apsijima iškepti, ale užtai pasidalija miltais, ir da duodat jai rugių saikelį. Kartais ir gatavus pyragus pas žydelkas perkate. O kada reikia ką pataisyti, išvirti ar iškepti prakilnesniems svečiams, tai nežinote nė kur bėgti – čia jau nė Abromienė nepagelbi, reikia gaspadinę samdyti. Ką tokia gaspadinė jums kaštuoja, tai pačios geriau žinote. Taigi, ar ne geriaus būtų, kad pačios sau mokėtumėti išsikepti pyragus ir sutaisyti kitoniškus valgius? (p. 3–4)
Šita, konditerinė, lietuvių ir žydų bendravimo sritis, bent man, nebuvo aiškiai užsifiksavusi.

2018-08-07

(1098) Visiškai tarp kitko: pasvarstymai Šimtmečio anketos siūlytom temom

[Prieš atostogas liepos pačioj pradžioj išsiunčiau surašęs Metų redakcijai. Aišku, kaip visad pasigailėjęs, kad pažadėjau ką nors parašyt: nieko naujo sugalvot nepajėgdamas, griebies to, ką jau esi užfiksavęs, taip darydamas keiksnoji save; tai, kas prieš pusmetį ar anksčiau atrodė visai neblogai, dabar jau nebeverta dėmesio regis; et, velniava, bet bent dalį pažadų stengies žmogus ištesėt. Grįžęs darban jau radau naują Metų numerį, 8/9, kur tatai išspausdinta.]
Prae scriptum. Trys anketos klausimai siūlo sudėliot galvoj besisukiojančias mintis ant praeities, dabarties ir ateities lentynėlių, kad būtų viskas tvarkinga. Deja, vargu ar pavyks. Gal ir juokinga, bet kalbant apie žmogų, apie kultūrą, man regis, prasmingiau prisimint inkų laiko sampratą: praeitis, dabartis ir ateitis stovi ne viena paskui kitą, o greta, tuo pat laiku visos trys yra: yra, kas buvo; yra, kas yra; ir yra, kas bus (šituo sunkiausia patikėt). Bet čia jau lendu į Vlado Braziūno valdas, jis būtojo nebaigtinio ir kitų laiko kategorijų žinovas.
     Kad ir apie kai, ko šimtmetį šįmet minim: Vasario 16-osios Nutarimas – taip, reikšmingas dokumentas, bet ar Lietuvos Taryba būt rodžiusi tokį ryžtą, jei ne per 1917-ų rugsėjį vykusią Vilniaus konferenciją gauti įgaliojimai? Vilniaus konferencijoj dalyvavo ir Maironis; kiek jo Jaunoji Lietuva prisidėjo prie apsisprendimo, kad reikia savo valstybės, kad kultūrinės autonomijos negana? Vasario 16-oji – ryški žvaigždė – Magna Charta Lituaniae, bet iš žvaigždyno, kurio ribas galėtumėm pažymėt 1904 (rašto lotyniškais rašmenim atgavimas) – 1922 (Konstitucija); ilgai žiūrint į vieną žvaigždę, ji tampa tik tašku tarp begalės kitų taškų; ech! tos rugpjūčio naktys – ir 1918-ais, ir 2018-ais tą patį siūlė/siūlo, ir 2118-ais tą patį malonumą siūlys; tik žiūrėtojai keičias. Laikas, kai prisimeni, kad yra toks posakis sub specie aeternitatis, kad galima į dalykus ir iš kitos pusės pažvelgt. Kas tas Šimtmetis amžinybės požiūriu? Gal keliem šimtam tūkstančių gyvų lietuvių jis ir svarbus.

Nepriklausomos Lietuvos šimtmečio istorija yra ryški ir permaininga, patyrusi sunkių išbandymų, bet įrodžiusi stiprią tautos politinę valią, pilietinį visuomenės sąmoningumą, etninės atminties ištvermingumą. Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmetis – proga apmąstyti mūsų literatūros ir kultūros raidą, įvardyti žymiausius asmenis, prisiminti jų nuopelnus kraštui. Kokie vardai, judėjimai, iniciatyvos, darbai ir kūriniai Jums atrodo iškiliausi mūsų laisvėjimo kelyje?
Klausiat apie iškiliausius dalykus – grietinę, sviestą, varškę; bet ir pasukos, sako, geras dalykas. Eina toks žurnalas Valstybė, jo paantraštė – „Ekonomika ir politika“; ir nieks garsiai nesipiktina tokia valstybės samprata. Eina žurnalas Žmonės, kurio vieną kitą numerį pavartęs gali suprast, kas verti žmogaus vardo. Man įdomiau tai, kas lieka anapus valstybės ir žmonių; norėtųs, kad „ir kt.“ nebūtų nurašomi.
     – Pastatykime paminklą didiesiems Lietuvos kėlėjams broliams Vileišiams – šeimai, tautai, valstybei, – buvo rašoma plakate; o nuotrauka iškart pripjauta – iš keturių brolių palikti trys. Kodėl tik Petrui, Antanui ir Jonui? Kodėl per prastas pasirodė nukadruotasis Anupras? Kad apie jį Aničas monografijos neparašė? Ar kad buvo tik inžinieriaus Petro pagalbininkas? O vyriausiasis Kazimieras, likęs tvarkyt tėvų ūkio? O Juozas, išėjęs į kunigus? O seserys? O žmonos? Antanienė buvo oho! veikėja. – Ar šeimą, tautą ir valstybę simbolizuot teturi teisę inžinierius, gydytojas ir teisininkas, kurie būtinai privalo būt ir vad. visuomenės veikėjai? Dabar, kai paminklas jau pastatyta, aišku, kad broliai žvelgia į Gedimino pilį; išvydęs pirmąkart maketą, pagalvojau: prie stalo sėdi broliai, bet žvelgia ne viens į kitą, o tolin – ar ne ateinančius brolius, seseris, žmonas pamatė? Tuščių vietų prie stalo juk yr.
     Arba kalbant apie rašto žmones: žiūrėk, koks prie pačių pačių nepriskirtinas poetas daug kur vis minimas ir minimas, o mokyklinių vadovėlių autoriai, tarkim, Esmaitis, t.y. Stasys Matjošaitis, tik pedagogikos istorijoj; bet juk Sakalėlis buvo svarbesnis dalykas ugdant Lietuvos pilietį negu prie pačių pačių skirtinos, pavyzdžiui, Antano Miškinio Varnos prie plento. Jei kalbam apie valstybės kūrimą, mokytojai svarbesni negu rašytojai. Bet jau per daug emocijų tekstan ėmė lįst, gana. Gerai ir rašytojai, tik nereiktų iš jų per daug norėt.
     Prašot iškiliausių, tai čia sąrašėlis į šimtmečio rėmus papuolančių knygų ir kūrinių, palygint lengva ranka pagal išleidimo/parašymo laiką sustatytas: Vaižganto Pragiedruliai (1918–1920), Vinco Krėvės Skirgaila (rus. 1922), Kazio Binkio 100 pavasarių (1923), Maironio Raštų penkiatomis (1926–1930), Ievos Simonaitytės Aukštujų Šimonių likimas (1935), Antano Miškinio Varnos prie plento (1935), poezijos antologija Antrieji Vainikai (1936), dr. Basanavičiaus Autobiografija (post mortem, 1936), Kazio Borutos Eilės ir poemos (rinktinė, 1938), Jono Aisčio Poezija (rinktinė, 1940), Bernardo Brazdžionio Per pasaulį keliauja žmogus (rinktinė, 1943), Salomėjos Nėries Prie didelio kelio (rašyta karo metais), Jurgio Savickio Žemė dega (rašyta karo metais), Balio Sruogos Dievų miškas (parašytas 1945), Jono Meko Semeniškių idilės (1948), Liongino Baliukevičiaus-Dzūko Dienoraštis (rašytas 1948–1949), Dalios Grinkevičiūtės atsiminimai (rašyti pabėgus iš Sibiro 1949–1950), poezijos antologija Žemė (1951), Broniaus Krivicko Už didžią tiesą (1952, dauginta rašomąja mašinėle), Birutės Pūkelevičiūtės Aštuoni lapai (1956), Mariaus Katiliškio Išėjusiems negrįžti (1958), Antano Škėmos Balta drobulė (1958), Icchoko Mero Lygiosios trunka akimirką (1963), Vinco Mykolaičio-Putino Būties valanda (1963), Henriko Radausko Eilėraščiai (rinktinė, 1965), Algimanto Mackaus Chapel B (post mortem, 1965), Algirdo Landsbergio Penki stulpai turgaus aikštėje (1966), Juozo Grušo Barbora Radvilaitė (1972), Sauliaus Šaltenio Riešutų duona (1972), Jono Juškaičio Mėlyna žibutė apšvietė likimą (1972), Tomo Venclovos Kalbos ženklas (1972), Vlado Šimkaus Bitės pabėgėlės (1973), Alfonso Nykos-Niliūno Vyno stebuklas (1974), Romualdo Granausko Jaučio aukojimas (1975), Marcelijaus Martinaičio Kukučio baladės (1977), Jono Strielkūno Varpo kėlimas (1978), Jono Mikelinsko Už horizonto – laisvė (1978), Henriko Nagio Prisijaukinsiu sakalą (1978), Juozo Baltušio Sakmė apie Juzą (1979, su vėlesne pabaiga), Vytauto Bložės Polifonijos (1981), Sauliaus Tomo Kondroto Ir apsiniauks žvelgiantys pro langą (1985), Sigito Gedos Mamutų tėvynė (1985), Juditos Vaičiūnaitės Nemigos aitvaras (rinktinė, 1985), Juozo Apučio Gegužė ant nulūžusio beržo (rinktinė, 1986), Petro Dirgėlos dilogija Joldijos jūra ir Karalystės ciklas (1987–1988, 1997–2004), Ričardo Gavelio Vilniaus pokeris (1989), Jurgio Kunčino Tūla (1993), Sigito Parulskio Mirusiųjų (1994), Antano Ramono Ramybės kalva (post mortem, 1997), Liūnės Sutemos Tebūnie (2006), Vytauto Kubiliaus Dienoraščiai (post mortem, 2006–2007), Antano A. Jonyno Paskutinės dienos Itakėje (2007), Valdo Papievio Eiti (2010), Grigorijaus Kanovičiaus Miestelio romansas (2013). Etc.
     Tą etc. pridėjau todėl, kad tokie sąrašai iš principo nebaigtiniai, ilgintini ar trumpintini; tik vieno su jais nederėtų daryt – kelt į balsavimo biuletenius, rengt konkursų. Nesusipratimas, ir tiek, jei siūloma rinktis tarp Vaižganto ir Gavelio, Sruogos ir Škėmos; tarp Binkio ir Parulskio etc. Visko reikia; ir tėvo motinos, ir žmonos, ir vaikų, ir anūkų.

Kaip apibūdintumėte šiandieninę mūsų literatūros, kultūros ir visuomenės situaciją? Kokios gyvenimo galimybės bei pokyčiai nuteikia viltingai, įkvepia kūrybai? Kokias didžiausias problemas bei iššūkius visuomenei, tautai ir valstybei kelia naujųjų laikų procesai?
Situaciją apibūdinčiau: gera. Yra žodžio laisvė. Iš bado nieks nemiršta. Ko dar žmogui reikia?
     Iš šalies žvelgdamas matau vieną labai didelę gerybę – beveik išnyko kultūrinės kraujomaišos pavojus, būdingas uždaroms visuomenėms. Toks buvo sovietmečiu. Tarkim, poezija: eilėraščio modelio, kalbėjimo principo ieškoma ne tik Mairony, Martinaity ar Marčėne; pasiskaitoma ir vokiečių, ir anglų su amerikiečiais, ir kitų. Greičiausiai ir kitus menus stebintys tam pritartų. Atvirumas visada į sveikatą kultūrai. Problemos bei iššūkiai? Visad jų buvo ir bus. Negi norėtumėm gyvent be jų? Negyvenimas tatai būtų; ir vargu ar kas verto prisimint būtų sukurta. Tikiu, kad yra tokie dalykai kaip sveikas protas ir sąžinė; net didieji beprotybės priepuoliai – pasauliniai karai jų nesunaikino. Vadinas, iš esmės viskas bus gerai.

Per šimtą metų lietuviška knyga patyrė nepaprastų kokybinį šuolį – iš didaktinės epochos amžiaus įšokome į moderniausios literatūros kontekstus, ir tai mums teko daryti gerokai sparčiau nei daugeliui Europos tautų. Per pastarąjį šimtmetį subrendo lietuvių literatūrinė kalba, išaugo meniškumo reikalavimai. Kokią lietuvių literatūrą įsivaizduojate po kelių dešimčių ir daugiau metų?
Pirmiausia dėl to kokybinio šuolio. Jei būtų kalbama apie kiekybinį, palinksėčiau galva, o jei minimas kokybinis – noris raukt kaktą. Granausko Šventųjų gyvenimai (2013) kokybiškesni už Valančiaus Živatus šventųjų (1858)? Kornelijaus Platelio Prakalbos upei (1995) kokybiškesnės už Maironio Pavasario balsus (1895)? Literatūra ne gerėja, tik keičias; ir niekur nešuoliuoja, tik nenuspėjamom trajektorijom slankioja.
     Kokia ji bus po kelių dešimtmečių – nežinau, bet kad bus – neabejoju; bus gal dar įvairesnė (raiškos būdus turiu omeny), bet nei geresnė, nei blogesnė; visokios bus, kaip visada. Alfonsas Bukontas yra parašęs tokias eilutes: „Srovena per aikštę šaltinis / Iš niekur į niekada.“ Srovena, tas svarbiausia.
[P.S. Tai tekstas, kurį išsiunčiau. Užmetęs akį į paskelbtąjį pagalvojau: na niekaip negaliu priprast, kad visos datos turi turėt įvardžiuotinį priedurą, o prieš pavardę būtinas inicialas, nors ir be jo aišku, koks žmogus minimas.]

2018-07-01

(1097) Visiškai tarp kitko: digresija skaitant Lukos Lesauskaitės rašinį

„Lietuvos (ne)vizija“, skirtą Sąjūdžio 30-mečiui, Naujajam Židiny-Aiduos (š.m. nr. 4, p. 10–12).
Po Kovo 11-osios gimusieji ir turėtų svarstyt apie tą laiką, kuris mum praeitis, o jiem istorija. Teisėju savo byloj nieks negali būt, nebent advokatu. Mūsų prisiminimai, tuolaikiai pasvarstymai tik tyrimo šaltiniai, o ne tyrimas. – Mintis šonan nuklydo nuo šių pastraipų:
Taigi trys išskirtos idėjos – materialinės gerovės, moralinio apsivalymo ir teisinio atkūrimo – galėtų būti pavadintos savotiškais nepriklausomos Lietuvos (pro)vizijos elementais, tačiau savaime aišku, kad jie neaprėptų visų tų ateities vaizdinių, kurie kūrėsi ir keitėsi tiek viešojoje erdvėje, o turbūt dar svarbiau – privačiuose pokalbiuose ir intymiose svajonėse. Visi žinome vieną iš Atgimimo metais atsiradusių idėjų – „gyvensime kaip Švedijoje“. Tačiau tyrinėjant to meto šaltinius tokie pasvarstymai išnyra tarsi iš miglos, nes kas taip pasakė ir kur tai parašyta, surasti labai sunku. Tai svarbu ir simptomiška, nes sufleruoja mums, kokiais pavidalais anuomet vizijos kūrėsi ir sklido visuomenėje, į ką rėmėsi ir kaip mitologizavosi, o gal pirmiausia atsirado kaip mitai ar anekdotai, nors iš tikrųjų apeliavo į pačią sovietinio žmogaus esmę – jo troškimus ir baimes. Tokios vizijos, kaip „gyvensime tarsi Švedijoje“, gal neturėjo konkretaus šauklio ir aiškaus turinio, bet jos tūnodamos šešėlyje ar išnaudojamos (vėlgi) instrumentiškai paramai pritraukti (ir negalvojant apie tolimas pasekmes), formavo ir nešė į priekį kitas – gal net galėtume sakyti – tam metui politiškai korektiškas vizijas.
Aišku viena, kad visas idėjas jungė bendras siekis – sugriauti tai, kas yra, atlyginti skriaudas ir žalą, o tada jau bus galima kurti Lietuvą. Visi norėjo išsilaisvinti ir gyventi geriau. Kaip geriau, niekas nežinojo, bet norėjo negyventi taip, kaip gyveno iki tol. Tai lyg ir paaiškintų žodžių „ne už tokią Lietuvą kovojom“ kilmę: ne už tokią, nes nežinojome, už kokią, neturėjome bendro visuotino plano Lietuvai, ką norime pasiekti, kaip ji turi atrodyti, kaip kurti ateitį. Žmonės turėjo skirtingus įsivaizdavimus, parsineštus iš savo „kolbos“, todėl ir interpretuoja kiekvienas iš savo perspektyvos. (p. 12)
Mėginau prisimint, kokios idėjos siejos su nepriklausomos Lietuvos vaizdiniu mano galvoj: žodžio ir sąžinės laisvė; kaip pasiklosim, taip išsimiegosim, t.y. patys būsim atsakingi už savo gyvenimus; daugiau teisingumo. Bet ne apie tai šita digresija. — Apie posakį „gyvensim kaip Švedijoj“, kas turėta omeny. Manyčiau, migla galėtų prasisklaidyt susiejus jį su labai didelei tautos daliai neklystančio autoriteto statusą turėjusio (ir tebeturinčio?) Justino Marcinkevičiaus prisiminimais apie tuos laikus nuo Kovo 11-osios praėjus 10-mečiui (jau nebeinančio Dialogo, mokytojams skirto savaitraščio, visas 2000 III 10 numeris tam jubiliejui buvo skirtas):
Baltijos kelias, – ne Kovo 11-oji – man buvo aukščiausias emocinis ir pilietinis patyrimas. Tada buvo taip didinga ir taip paprasta. [...] Man atrodė, kad su nepriklausomybės atgavimu įžengsim į rojų. Bet įėjom į žemę. (JustM, „Žemėj gyvenimas žemiškas“, p. 14)
Tikrai daug tą laiką išgyvenusių, manau, labai panašiai įsivaizdavo. Taigi ne konkreti valstybė, o gyvenimas (kad ir žemiškam, bet) rojuj turėtas omeny sakant „gyvensim kaip švedijoj“; būtent mažąja raide tą švediją ir reiktų rašyt. Ši svajonė įžengt į rojų paaiškintų ir troškimą vienybės ir santarvės, kai jų nebegali iš principo būt, politikos kaip iš esmės nešvaraus dalyko suvokimą, gal ir dar ką.
P.S. Bebaksnodamas prisiminiau Daniilą Charmsą: „Jegorovas pasėjo saulėgrąžą ir ėmė laukti, kada iš jos išaugs medis“; DCh – bene vienintelis rusų rašytojas, kuris neabejotinai turėjo geros įtakos ne tik lietuvių literatūrai, bet ir apskritai kai kurių lietuvių pasaulio suvokimui nuo kokių, spėčiau, 1980-ų; pamatyt padaro ar reiškinio metamą absurdo šešėlį; ciniškas požiūris – net į sveikatą (Sloterdijko Ciniškojo proto kritika lietuviškai pasirodė tik 1999-ais, Gombrowicziaus Dienoraštis 1998–1999-ais; ačiū už finansinę paramą Sorosui); ir Vytauto V. Landsbergio Rudnosiukas, ir Lino Poškos, Gintaro Beresnevičiaus istoriniai anekdotai, ir Sigito Parulskio atsiminimai apie XX amžių (regis, nebeegzistuojančiam omni.lt pirmąkart skelti?; Parulskis ir vertė Charmsą), ir dar ką nors tikriausiai užmiršau, – ar klysčiau sakydamas, kad pasaulėmatos principo ieškotina 1942-ais mirusio Daniilo Junačiovo rašymuos? (Erlickas? Gal ir Erlickas: Charmso Misterija buf VU Kiemo teatre pastatyta 1980-ais, Prisypkiną vaidino garsusis Petras Navickas; Erlickas su Gailium Kličium buvo parašę Petro Navicko išpažintį, pastatytą 1975-ais; Kodėl? išėjo 1979-ais.) — Kam patinka Charmsas, tas niekad nesakys, esą ne už tokią Lietuvą kovojo.

2018-06-29

(1096) Epizodai, xxvii: aušrininko saulėleidis

1933-ių pradžia, Šiauliai, Dvaro gatvė 91; pavakarys.
JM-M (atvaizdas iš čia)
Tamsus kambarys. Ant stalo žiba maža stiklo lemputė (gazelis). Lubos juodos, aprūkusios. Ant sienos kabo kitos dvi lempos su stiklais, bet tos nedega. Staliukas apkrautas senomis storomis knygomis, pageltonavusiais laikraščių lapais, degtukų tuščiomis dėžutėmis ir dar kažkokiais daiktais.
[...] Prieš save matau nustebusį ir nepatenkintą lyg pasakų senelį, paskendusį ilguose pasišiaušusiuose žiluose plaukuose ir tokiuose pat išsipūtusiuose paputžandžiuose. [...]
– Tamstos visi darbai surašyti kan. J. Tumo...
– A, Tumas, – staiga jis perkerta mane: – jis pasityčiojo iš manęs: vienur parašė, kad aš nemažo kalibro poetas, besilyginąs Vienažindžiui ir Baranauskui, kitur – kad menkas. Mano eilėraštį „Avinėlis“ iškraipė. Eilėraštis baigėsi:
Nors nedrąsus, kaip[o] šuu
Ir nepuikus, kaip[o] tu,
o Tumas padarė:
Nors nedrąsus, kaip[o] šuu
Ir ne paikas, kaip[o] tu.
Tai visai kita prasmė! Pasityčiojo...
Stengiuos įkalbėti, kad tai galėjo būti paprasta korektūros klaida, bet jis tik šypsos. [Tumas apie Miglovarą kalbėjo per draudžiamojo laiko lietuvių literatūros paskaitos, kurios buvo išleistos atskirom knygelėm; aušrininkų grupei skirtoji pasirodė 1924, „Avinėlis“ cituojamas p. 119; likimo ironija: korektūros klaida ar Vaižganto patobulinimas liko ir Vaižganto Raštuos, žr. t. 18: Literatūros istorija, 1913–1928, 2007, p. 88.]
Užsimenam apie žymesnius mūsų rašytojus. Daugelį jis yra skaitęs, bet daugumas jam visai nepatikę – „bobų plepalai“. Jaunesnių poetų visai nesuprantąs. Paskutiniu laiku skaitąs tik „Lietuvos Aidą“. Siūlau pristatysiąs kitokių laikraščių ir knygų, bet jis atsisako: negalįs daug skaityti, visai jau silpnos akys. Skaitąs tik dieną. Klausiu, kodėl neįsiveda elektros – būtų daug šviesiau.
– Prie elektros negaliu. Ji spigina man į akis, – aiškinasi.
– Reiktų kreiptis prie gydytojo.
– O kam? Mano akys sveikos, tik nusilpusios.
– O šiaip, kaip gyvenate?
– Paprastai. Gaunu 150 lt. pensiją. Man užtenka.
– Ar išeinate kur, ar turite draugų, ar aplanko kas?
– Kas mane aplankys? Aš niekam nebereikalingas, – ir akys susivilgo tirštesne rasa. – O išeiti jau niekur iš kambario negaliu. Nusilpau. Vasarą nė parkan nebenušliaužiu – uždūstu. Jau 88 metai.
Sunkiai užsikosti. Darosi graudu ir gaila.
– Ar nenuobodu? Reikėtų įvesti radio. Girdėtumėte naujienų, muzikos...
– O kam? Nereikia. Dieną pasiskaitau žinias iš laikraščio, turiu gitarą ir pasiskambinu sau vienas ir pasidainuoju, niekam negirdint...
„Poeto siela. Kaip Vienažindis su armonika“, pamanau.
– Ar neparašote paskutiniu laiku ko nors? – dar klausiu.
– O kam rašyti, jei niekas manęs nebenori skaityti, – ir ištraukia savo 1928 met. Šiauliuose atspausdintą brošiūrėlę „Vidukles krasztas, rasza Jozapas Miglovara. Iszleida Jozapas Mileauskis. Sziaulei 1928 metu“ – nešiojau po knygynus, bet niekas nenori pirkti.
Knygelė 12 puslapių. Parašyta savotiška rašyba. Rašoma, kad Viduklė Lietuvos centras; kad visi lietuviai seniau žemaičiais vadinos; aprašoma lietuvių – getininkų atkeliavimas iš „Indiju Riitiniu“ ir apsistojimas „prii Baltikines mares“. Gale įdėtas „Hymnas Tievinei“, parašytas jau Šiauliuose, bet jau labai seniai, pats neatmena kada. Jis prasideda:
Tievine mana miiliausi!
     Tu man’ szventa, tu man’ graži;
Visuu tieviniu geriausi,
     Džiaugias tavim didi, maži. [p. 11]
Pradedam kalbėti apie jo rašybą. Jis laiko ją tiksliausia. Taip rašęs Klementas ir kai kurias knygas kun. Jaunius. Savo rašybos pamatan paėmęs estų rašybą. Įdomaujasi rašybos komisijos darbais. Jis jai pareiškęs ir savo nuomonę.
Atsisveikindamas prašau ką nors ant dovanotos knygutės užrašyti, ir jis užrašo: „Raszau taip, kaip turietu buuti lietuviszkai raszoma. J.M.“ (Lietuvos aidas, 1933 III 18, nr. 63, p. 7)
Dvidešimties su trupučiu Rapolas Šaltenis prisiminė aušrininką eiliarašį ir žurnalo platintoją dėl progos – minėtas jubiliejus: prieš 50 metų pradėta leist Auszra. O Jozapas Mileauskis dar pagyveno – mirė įkopęs dešimton dešimtin (1845–1937). — Nežinau, man šitas epizodas pasirodė labai tikras. Žmogus iš praeities.

2018-06-26

(1095) Maironiana: pirmam vertimui į anglų kalbą – 100

pirmojo leidimo viršelis;
atkreiptinas dėmesys į žalia-balta-raudona
(jei brošiūra būtų leista vėliau,
būt buvus kitokia trispalvė)
ra Anglijoj tokia leidykla Forgotten Books; perleido ji ir, kaip nurodoma nac. bibliografijoj, 1918-ais Washingtone Lietuvių informacijos biuro išleistą 16 puslapių brošiūrą Sidelights on Life in Lithuania.
Taip pavadintas tekstas 1918-ų leidime prasideda puslapy, pažymėtam kaip penktas. Po antrašte skliaustuos: Reprinted from The Spectator, March 7, 1885. 1918-ais perspausdint 1885-ais skelbtą tekstą – kodėl? Šiaip tekstas visai įdomus, tuolab brošiūroj įdėtos 5 visai gerai atspaustos nuotraukos. Gaila, dėl ubagystės negalėjau pasižiūrėt į pirminį tekstą – newspapers.com turėtų būt, – gal ten nurodyta, kas rašinio autoriaus? Gal kas ir išsiaiškins.
Šio įrašo ėmiaus dėl kitos priežasties: brošiūra atsklendžiama eilėraščiu – „The Forget-me-not“ by Maironis („Neužmirštuolės gėlės“ vertimas):
That floweret delights
Which so modestly grows
And blooms by the stream in the dale;
Not being bedizened
Like the delicate rose,
It fears not late Autumn’s chill gale.

Like the eye of a dove
It is bashful and coy;
Innocent as the heavens blue.
It fills the beholder
With affection and joy,
And blossoms the long summer through.

Bright wreaths of red roses
Or garlands of daisies,
Though gorgeous, stir not the breast.
The glowing clove-blossoms,
Like old copper pieces,
Cause not e’en the miser unrest.

In Nature’s great garden
Every blossom and tree
By some pretty title we call.
But of these lovely names,
It seems always to me,
Forget-me-not’s sweetest of all.
Po vertimu nurodyta: English version of the Lithuanian by Walter S. Marvin. (Ketureiliai angliškoj versijoj virto šešiaeiliais, bet šiaip vertimas visai neblogas, manyčiau.)
„Neužmirštuolė gėlė“ angliškai antrąkart publikuota Lietuvos Vyčių Chicagoj leistam dvikalbiam žurnale Vytis 1925 VIII 15, nr. 14, p. 388 (šita publikacija bibliografijoj fiksuota, LNB kortelių vaizdų kataloge yra prie Maironio; vertimas 1918-ų brošiūroj, regis, neužfiksuotas; beje, Knights of Lithuania iki šiol veikia.)
O apie pirmąjį Maironio poezijos vertėją į anglų kalbą Walterį S. Marviną nieko neradau (ne per daug ir ieškojau).
P.S. Tam pačiam Vyties nr., p. 400, paskelbti Gustavo J. Hirshovitzo „Impressions from Lithuania“ (Kaune lankės 1925-ų gegužį). Užkliuvau už: „I was particularly surprised and pleased to see the splendid progress they have made in development along musical lines. The opera, although very new in Kaunas, has made for itself a place among the operas of Europe, having among its members artists of international fame such as Mr. Petrauskas, and has developed such a Carmen and such a Toska as Marijona Rakauskaitē.“

2018-06-21

(1094) Rastinukai, xxxix: Sergejus Stratanovskis įsivaizduoja Bronių Maigį

Šiąnakt per Svobodą klausiaus Ivano Tolstojaus pokalbio su Andrejum Arjevu, išleidusiu knygą За медленным и золотым орлом: О петербургской поэзии. Buvo paminėtas ir poetas, apie kurį neteko girdėt, tuolab ką nors jo skaityt, – Sergejus Stratanovskis:
[...] именно в Сергее Стратановском выразилась вся эта квинтэссенция петербуржскости, связанная и с мифологией Петербурга, и с ее отрицанием.
Что у Сергея Стратановского самое важное? Он дает голос в своих стихах тем, кто поэтическим воображением никогда не обладал, не обладает и обладать не будет – тем людям, к которым русская литература всегда с некоторым состраданием, но свысока относилась, к маленьким людям. И даже уже не просто маленьким людям, а каким-то недосуществователям. Есть такой цикл об Эрмитаже у Стратановского, где он представляет себе этих несчастных людей, которые не представляют себе, что такое эти огромные сокровища. И одно из них он написал после того, как один человек, приехавший из Литвы, облил кислотой знаменитую картину Рембрандта. И от имени этих людей Сергей Стратановский умудряется писать стихи. У него одно стихотворение начинается так:
Да, я был в Эрмитаже. Там все покупное, не наше…
При том что сам Сергей Стратановский человек культурный, из культурной семьи, его отец – известный переводчик с греческого, мать – переводчица с французского, преподавала в университете, и в то же время это человек, в семье которого вся эта мифология уже кристально выражена. И сам Сережа почти мифологическое существо, потому что он родился в Ленинграде еще в 44 году, когда почти никто еще не рождался здесь, и как одуванчик на пустыре, вырос, расцвел и стал замечательным поэтом, совершенно не похожим ни на какую привычную поэзию. У него практически две-три строчки можно найти любовных, лирических, у него уже пропадает рифма, пропадают знаки препинания, но при этом остается речь человека, на глазах которого все превращается в мифологически значимое бытие. Очень интересный поэт.
„Oдин человек, приехавший из Литвы, облил кислотой знаменитую картину Рембрандта“ – tai juk Bronius Maigys, 1985 VI 15 Ermitaže subadęs ir sieros rūgštim aplaistęs Rembrandto „Danają“; pripažintas psichikos ligoniu. Darius Liškevičius (ir) apie jį svarstė instaliacijoj „Muziejus“, rodytoj 2012-ais NDG ir ŠMC, vėliau reprezentavusioj Lietuvą Venecijos bienalėj: esą Maigys – ne vandalas, o „menininkas, atliekantis meno destrukcijos aktą“ (cit. iš čia; išleista ir knyga). Ermitažo direktorius Michailas Piotrovskis, turėdamas omeny būtent šį atvejį, sakęs, esą meno kūrinys vertesnis net už žmogaus gyvybę; su juo ginčijos Herkus Kunčius: „didžiausia vertybė yra ne kūrinys, kad ir koks jis būtų tobulas, o netobula žmogiškoji būtybė“ (žr: „Apie atsitiktinumo logiką ir teisę gyventi“, Kultūros barai, 2010, nr. 5, p. 6). — Atsiprašau, nuklydau. Juk noris to Stratanovskio eilėraščio.
„Ermitažas“; trečioj daly apie Maigį, iki jo prieinama:
1.
Да, я был в Эрмитаже. Там все покупное, не наше
Там мясистые бабы глядят похотливо со стен
Там какая-то римлянка грудь предлагает папаше
И какие-то матери плачут о мертвом Христе
Это все нам чужое и нашей тоски не развеет
По грядущему миру, простому как шар голубой
Не возьмут за живое амуры, венеры, евреи
Только ум искалечат, а нашу не вылечат боль

2.
Подожги Рафаэля, прокравшись, как тать, в Эрмитаж
Пламя тигром чумазым побежит с этажа на этаж
Подожги Рафаэля, к чему тебе очи мадонн
Если сам ты, Емеля, с рожденья судьбой обделен

3. На гибель «Данаи»
Перед темной душой,
               перед злобой литовских болот
Беззащитна она
              и заплатит сполна за обиды
Племени чуждого ей,
              и кривится от плача Эрот
Знает должно быть –
              бессильна ее красота
Перед местью мужицкой
Tekstas iš čia; tik sutrikdė ciklo datavimas 1981–83 – turėtų būt juk 85.

— Jokios politikos; chtoniškojo, tamsos pasaulio (lietuviškų pelkių) atstovas prieš dangiškąjį, šviesos, atstovaujamą Eroto; plačiau imant, natūra prieš kultūrą, ir pastaroji bejėgė prieš „mužikišką kerštą“. Žodžiu, nieko naujo.

2018-06-20

(1093) Pakeliui į darbą, xv: Rimaldas Vikšraitis ir Henrikas Gudavičius

[įsimečiau kuprinėn Metus – 2003, gruodis]
Rimaldo Vikšraičio nuotraukų ciklai Pavargusio kaimo grimasos (1998–) ir Vienkiemio godos (2002–) žinomi, neapsiverstų liežuvis sakyt, kad jo darbam rodoma per mažai dėmesio (per mažai? visiem visad visko per mažai); ir Agnė Narušytė naujausios fotografijos istoriją atstojančioj knygoj Lietuvos fotografija, 1990–2010 (2011) apie jį rašo; aišku, šiek tiek už ausų timptelint net pasaulinio garso fotografu pavadinamas; parodos rengiamos, va šį pavasarį Vokietijoj buvo, katalogas trim kalbom išleistas.
Henriko Gudavičiaus papasakojimų kartkartėm paskelbia bernardinai.lt, jo Laiškus iš kaimo (2014) išleidę, Metai pro duris irgi neveja; negali sakyt, kad į Gudavičiaus tekstus ranka būt mojama, bet kad daugiau dėmesio verta būtų parodyt – manyčiau; kodėl? jo kai kuriuos dienoraščiu (be datų) vadinamuos aprašuos fiksuojama tas pat, kas Vikšraičio nuotraukose – iš socializmo kapitalizman neperlipęs kaimas ir žmonės; ano, kai kurių prozininkų ir poetų sovietmečiu lyriškai poetizuoto, kaimo paskutinė stadija.
Kad ir toj Metų publikacijoj, kurią vėl paskaitinėjau: „Stebuklų laukas“ apie be šeimininko likusį ūkį, kurs kažkada Vilnonio dvaru vadintas, o dabar šunys viens kitą pjauna ir ėda, asloj šalia negyvo gaidžio guli Vijūko-Kojalavičiaus Lietuvos istorija; ar „Pasiimk butelį, ir ainam“ apie visą dieną „Žaibo“ alų geriančius.
Ar daugiau kas iš rašytojų paskaitomai fiksavo/fiksuoja tos paskutinės stadijos simptomus? Nežinau. Tokių papasakojimų, įsivaizduoju, prireiktų studijos apie XX amžiaus Lietuvos kaimą literatūroj baigiamajam skirsniui.

2018-06-15

(1092) Iš popieryno, xlvii: Balys Sruoga ir pogrindžio spauda vokietmečiu

2003 IX 6 Šiaurės Atėnuos (nr. 33, p. 3) buvo Vandos Juknaitės pokalbis su jau a.a. Dalia Sruogaite, pradėjusia rašyt atsiminimus; ir apie tėvą, jo suėmimą, laikymą konclagery klausinėta.
– [...] Koks buvo Sruogos suėmimo pretekstas? Kodėl pasirinko įkaitu, sakykime, ne Mykolaitį, o Sruogą?
– Gal jis buvo ryškesnis žmogus.
Aktyvesnis, labiau matomas?
– Sruoga, be abejo, rašė pogrindžio spaudoj. Bet kas dabar tai suseks, kas žino, kokiais slapyvardžiais.
Dukra neabejoja, kad BS bendradarbiavo su pogrindžio spauda nacių okupacijos laikais. Galima tuo ir abejot. Bet nei taip (t.y. bendradarbiavo), nei ne (t.y. nebendradarbiavo) sakyt nėr jokio pagrindo.
Kiek žinau, iš istorikų Arūnas Bubnys rimčiausiai antinacine rezistencija domis; apie to laiko pogrindžio spaudą teskaičiau jo straipsnį, parengtą pagal, regis, 2013-ais skaitytą pranešimą. Sruoga kaip bendradarbis neminimas. Be to, neteko girdėt ar skaityt, kad kas būtų aprašęs visus išlikusius tokio pobūdžio leidinių numerius, mėginęs identifikuot, kas skelbtų tekstų autoriai. — Pala, gasiliūnai! bet ar ne pats esi siūlęs pirmiausia savęs paklaust: ar įmanoma tai padaryti? Vargu. Apie kokius 90 nuošimčių tekstų tektų pasakyt, kad autoriaus išaiškint neįmanoma arba – geriausiu atveju – tai tebūtų spėjimas; nei leidinių archyvų nėr, nes tokie iš principo nekaupti, kad neliktų įkalčių, nei detalių atsiminimų nėr. — Taip. Tada belieka formuluot atsargiai, tarkim: turint omenyje BS laikyseną nacių okupacijos laikais galima spėti, kad būtų galėjęs bendradarbiauti su pogrindžio spauda.
Mano nuotrauka
tinklaraštis įvertintas Vytauto Kubiliaus premija (2013) ir Poezijos pavasario prizu už eseistiką (2016)