šis tas apie šį tą

(cc) (by:) —vg— [filologas (platesniąja prasme) ir batautojas]

2018-04-20

(1073) Miscellanea rerum, vii: ex Londinii

lietvamzdis, Surrey gatvė, 2018 IV 8
sidro skardinė prie Westminsterio rūmų,
fone – Ričardas Liūtaširdis, 2018 IV 11
(α) Hello Home / Hello World
tokį užrašą pamačiau ant raudonojo dviaukščio autobuso šono pirmą viešnagės Londone dieną (dar vienu lietuviu, nebuvusiu Anglijoj, mažiau). Žinau žmonių, kurie rimtai rengias kelionėms: planuoja, ką norėtų pamatyt, kur pabūt, iš anksto kaupia žinias apie tą ar aną vietą, statinį; nemanau, kad to reiktų, netgi priešingai: atsidūręs nepažįstamoj vietoj ieškotum to, ką nori atpažint, o ne tiesiog eitum ir žiūrėtum, stengdamasis suvokt, ką matai; klajonės prieskonis kelionei suteikia žavesio; manyčiau.
Savaip malonu, kai imi gaudytis net būdamas po žeme, kur šiaurė, kur pietūs, kur rytai, kur vakarai; kai eidamas kokio objekto link, meti tiesų kelią ir įkiši nosį kokion šalutinėn gatvėn; kai iš principo niekur neskubi, neturi griežtos dienotvarkės – žvalgais, ir tiek.
Labai patiko Temzės krantinėj pamatyta prie suoliuko atlošo pritvirtinta lentelė:



Galvot gali nebūtinai sėdėdamas; jei sėdėdamas, stovėdamas ar eidamas gali galvot – tas maloniausia.
— Londone būta IV  7–12; įspūdžiai pradėti fiksuot grįžus; nebaigtiniai; pagalvojau: jei nepaskelbsiu kad ir tokių, tai niekad nieko; jei dar ką nors norėsis pridurt, papildyt – visada bus galimybių (šia prasme tinklaraštis l. patogus dalykas).

(β) St Paul’s Cathedral

Prie katedros – Johno Donne’o, buv. klebono, pamokslininko, garsiausio anglų baroko poeto („Žmogus – tai sausuma, mirtis – tai vandenynas, / Jo dalį savyje be pėdsako skandìnąs“), mirusio tais pačiais, 1631 metais kaip ir Konstantinas Sirvydas, biustas. Keistas dalykas – žinai vos kelis jo eilėraščių vertimus (Tomo Venclovos ir Mindaugo Kvietkausko), ir drąsiau žengt toliau, į pačią katedrą. — Gniuždanti didybė; didybė pirmiausia tiesiogine prasme: „per didelė“ ta po didžiojo Londono gaisro naujai pastatyta Šv. Pauliaus katedra atrodo, imi jos statytojus įtart turėjus didybės maniją – norėjusius, kad jų statinys niekuo nenusileistų Šv. Petro bazilikai Vatikane (nelyginau kvadratūrų, kubatūrų, aukščių – įspūdis toks, kad labai panašu); kai užkopęs įvijais laiptais į kupolą iš 85 metrų aukščio pažvelgi žemyn, katedros grindimis vaikštantys žmonės primena dvikojus vabalus; bet gal šito ir norėta – didybė verčia žmogų pajust savo menkybę ir niekybę.
Žvilgsnis į Londoną užkopus į Šv. Pauliaus katedros kupolo viršų: pas juos net kranai raudoni. Vadint Jungtinės Karalystės sostinę, kurioj gyvena daugiau kaip 10 milijonų žmonių – daugiau negu trys Lietuvos, lietuvišku žodžiu didmiestis atrodo per silpna, – megapolis skamba tiksliau. Vis kas nors statoma, tvarkoma, ir miestovaizdis „puošias“ dangoraižiais, į kuriuos žvelgdami bent jau mes l. dažnai raukiam nosį – esą negražu, naujieji statiniai nesisieja su aplinka, kurion įsmeigiami ar įtupdomi, gožia „prasmingąją praeitį“ etc. Nežinau, man regis, geriausia būtų leist kuo laisviau naujajai architektūrai reikštis, kol ji padarys bent keletą visiem, net patiem naujiesiem statytojam akivaizdžių klaidų, pavyzdinių klaidų, nes tik iš savo paties klaidų kartais gali pasimokyt; pamokymai, ypač reiškiami kaip vox populi, nieko nepadeda. („Mūsų akivaizdoje plėšomi puslapiai iš istorinio ir estetinio Vilniaus teksto“, – rašyta straipsny apie Šv. Pilypo ir Jokūbo bažnyčios kaimynystėj norimą statyt viešbutį. O kada nors buvo kitaip? Atsiprašau, nuklydau.)

(γ) The British Museum

Visko iš visur britai savo muziejun pridėję; ir iš Egipto, ir iš Graikijos, Romos etc. Rodo ir šachmatų figūras, iš kaulo išdrožtas XII amžiuj Norvegijoj, rastas 1831-ais Škotijoj. Bene ilgiausiai į jas žiūrėjau; žvilgsnis vis sustodavo ties ranka parėmusiom galvas (mano fotoaparatas prastas, neišėjo gera nuotrauka, šita Karalienė iš interneto). Sėdinčiais kaip mūsų rūpintojėliai. Nerimtas klausimas, bet vis tiek: o gal tai kokia archetipinė poza?
Dešinėj matomą porceliano lėkštę (Rusija, 1920) muziejui padovanojo the British Museum friends M&LA 1990-ais; ir prisiminiau Andriaus Užkalnio pasvarstymus jo knygoj Anglija: apie tuos žmones ir jų šalį (1-as leid. 2009): esą nieko baisaus, jei anglai mus sieja su Rusija, kuri jiems asocijuojas su kailiais ir baletu; ar taip tebėr? – labai abejočiau; dabar greičiau jau anglai Rusiją susieja su the military-grade nerve agent Novichok, su grėsme civilizuotam pasauliui (skaičiau, kad britai kuria daugiaserijinį filmą pagal Mishos Glenny knygą McMafia; tokie dalykai tikrai turi įtakos vienos ar kitos šalies įvaizdžiui). Jei lietuvis anglui nieko nereiškia, tai jau verčiau primint Lenkų Santechniką – galima sakyt, kad esam cousins, ir tai bus labai arti tiesos.

(δ) pora knygų  ir dar apie šį tą

Nicholo Ostlerio studiją Empires of the Word: A Language History of the World (1-as leidimas 2005, čia gal 2-as popierinis; yra ir el. versija) pamačiau Britų muziejuj, pavarčiau; vos nesusigundžiau nusipirkt: vieną senoviškiausių kalbų vartojančiam, manyčiau, būt pravartu pažvelgt kitaip į kalbą – kad labai svarbu, ir kiek žmonių ta kalba šneka ir gali susišnekėt, taip sakant, į galingąsias kalbas; kur mes, pasak Mačernio, maža tauta su dideliu žodynu, knygos viršely matomam žemėlapyj?
(dėl juoko) Gal prisimenat, delfy.lt buvo BBC žurnalisto Willo Mawhoodo rašinys apie Lietuvą kaip bičiulių šalį (čia pirminis tekstas: „Are Lithuanians obsessed with bees?“). Tą straipsnį prisiminiau Waterstones knygyno (šalia Trafalgaro aikštės) vitrinoj pamatęs reklamuojamą norvegės Majos Lunde (*1975) romano vertimą The History of Bees kaip tarptautinį bestselerį: „An important and wonderful book“ (Dave Goulson, Sussexo universiteto biologijos profesorius); fiction book of the month. Išverstas į daugiau negu 30 kalbų, lietuviškai pernai išleido Tyto alba. Veiksmas vyksta: Anglijoj 1852-ais, JAV 2007-ais ir Kinijoj 2098-ais; o jei tarp Amerikos ir Kinijos dar būt įsiterpusi Lietuva su savo bitėm ir bičiuliais, dar geresnis romanas būtų išėjęs :)
 Važiuodamas metro ir skaitinėdamas Metro, mėginau prisimint, kada paskutinįkart Vilniuj važiuodamas viešuoju transportu skaičiau nemokamą laikraštį. Prieš penkerius metus, seniau? Kabėdavo tokios žalios medžiaginės dėžutės su užrašu 15 min, jei nevėluodavai į darbą, galėdavai dar kokį egzempliorių nugriebt. Londone, galima sakyt, ant kiekvieno kampo gali rast kokį kad ir senstelėjusį nemokamą laikraštį. O jame ne tik skelbimai (kurie ir yra pinigų leidybai šaltinis); tarkim, regis, apie 15 val. visur pasirodantis Evening Standart, 2018 IV 10, p. 17, Roly Keatingo iš Britų bibliotekos rašinys apie anglų literatūrą Kinijoj: pirmas vertimas 1872-ais – Swifto Guliverio kelionės; o dabar: „Charles Dickens is big in China. So is D H Lowrence. As for Charlotte Brontë, the affection expressed by the people in Shanghai for Jane Eyre (known in China as Jian Ai) suggests that she may be more popular among Chinese readers than she is in her native land.“ — Kai Lietuvoj liks vienas vienintelis popierinis laikraštis (to laiko manau sulauksiąs), Londone bus dar ir nemokamų; neįsivaizduoju britų be laikraščių, o lietuvius – taip.

prie vienuolyno durų
(ε) Westminster Abbey: faith at the heard of the nation

Westminsterio vienuolyne geriau jauties negu Šv. Pauliaus katedroj; kad ir senesnė, gotika jaukesnė už anglų baroką; nors irgi „per didelis“ statinys, bet leidžia žvilgsniui kilt, neverčia lenktis. Ir vėl visur numirėliai – po kojom ir iš šonų: Hic sepulta est etc.; Hic iacent sepulti etc.; Here lies the Body of etc. Filologas būdamas, aišku, ilgiausiai norėtum stovėt vienuolyno vietoj, vadinamoj Poets’ Corner (lietuviškai Poetų kampelis skamba netikusiai, kaip koks raudonasis kampelis; gal tiesiog Poetų vieta?), kur palaidoti Dickensas, Kiplingas ir kt., skulptūriniais atvaizdais, memorialinėm lentom ar plokštėm įamžinti Byronas, T.S. Eliotas, Dylanas Thomas etc., etc., etc. Ten stovėdamas buvau prisiminęs tą užrašą ant autobuso šono, ir pompastiškas mintigalis ėmė šmižinėt po galvą: per literatūrą, per kūrybą pasaulis atsiveria žmogui kaip namai; DylTh mirė 1953-ais Amerikoj, Juozas Kėkštas Argentinoj parašė apie jį eilėraštį: „Ir mirtis, ir meilė, ir šaltas buvimo akmuo / tavo plunksnoj virpėjo. [...] Vaizduotės ir mitų pasauly / žmogų matei, jo tiesą dainuodamas. [...] Viskas gyveno tavy. / Ir šauksmas: / And death shall have no dominion!“ 1961-ais žuvus Škėmai, Algimantas Mackus irgi prisiminė DylTh-ą, ir apvertė jo optimizmą: and death shall have dominion – ir mirties nebus nugalėta. – Elioto Bevaisės žemės ir Tuščiavidurių žmonių vaizdiniai tokia pat reikšminga pasaulėvaizdžio dalis kaip, tarkim, Putino Tarp dviejų aušrų ar Martinaičio Akių tamsoj, širdies šviesoj.
sykiu ir kaligrafijos pavyzdys
Priešais pagrindinį Westminsterio vienuolyno altorių yra vieta, kurioj stovint tampama karaliais ar karalienėm; absoliuti dauguma lankytojų, kiek pastebėjau, ten ir kreipia akis; o maniškės užkliuvo už dešinėj pagarbiai ant tribūnos gulinčio Šv. Rašto paauksuotais kraštais, kurį vienuolynui padovanojo Baptistų misionierių draugija, norėdama pagerbt Williamą Carey (*1761, †1834 Indijoj), misionierių ir vertėją: visą Šv. Raštą išvertusį į sanskritą, hindi, bengalų, orijų, maratų, asamų kalbas, NT ir į kai kurias kitas Indijoj vartojamas kalbas, Ramajaną – į anglų. — Ir prisiminiau Klaipėdoj 1685-ais gimusį Dovydą Vilką, vokiškai savo pavardę rašiusį Wilke, lotyniškai Wilkius, o angliškai Wilkins; irgi labai gabų kalboms – dar studijuodamas Karaliaučiuj sueiliavo sveikinimą draugui vestuvių proga 12 kalbų: hebrajiškai, chaldėjiškai, siriškai, žydiškai, graikiškai, itališkai, angliškai, prancūziškai, lenkiškai, lietuviškai, lotyniškai ir vokiškai (trumpai apie jį yr rašęs Vaclovas Biržiška Aleksandryne, t. II, p. 39–40, gan plačiai ir vaizdžiai Vincas Maciūnas, kai 1975-ais dailininkas ir bibliofilas Kazys Varnelis 1975 VII 8 Sothebio aukcione nusipirko Pilypo Ruigio lotynišką rankraštį, kuris laikytas dingusiu daugiau negu du amžius: Meletema e re ipsa, autoribus variis, atque experientia, sistens Linguam Lituanicam etc. – Tyrinėjimas, pristatąs lietuvių kalbą, pasiremiant pačiu dalyku, įvairiais autoriais ir patyrimu; žr. Rinktiniai raštai, 2003, p. 108–127). — Priminęs posakį „Bėga vilkas – tunka vilkas, guli vilkas – džiūsta vilkas“, VincM peržvelgia DovV-o kelią iš Karaliaučiaus per Dancigą, Berlyną, Romą, Paryžių Anglijon, kur tas 1711-ais buvęs įšventintas anglikonų kunigu, dar pastudijavęs Cambridge’o u-te, daktaru tapęs Oxforde; 1720-ais buvęs paskirtas Canterburio kanauninku, o po 4 metų Suffolko arkidiakonu. Anglijoj Wilkinsas buvęs žinomas kaip orientinių kalbų specialistas; į koptų kalbą išvertė Naująjį Testamentą (1716); metais anksčiau išėjo Johno Chamberlayne’o Oratio Dominica in diversas omnium fere gentium linguas versa etc., kurioj buvo paskelbta „Tėve mūsų“ daugiau negu šimtu kalbų; ir lietuviškai (išvertė Vilkas):

Štai šitam garsiam Vilkui Ruigys, parašęs lietuvišką dedikacinį eilėraštį, buvo nusiuntęs savo Meletemą vildamasis, kad rankraštis būsiąs išspausdintas. Deja, Tyrinėjimas nevirto spaudiniu, liko Anglijoj, atgulė tarp kitų popierių lordų Fairfaxų archyve, kol išniro aukcione Londone ir buvo nupirktas Alsėdžių dievdirbio sūnaus.
— Londonas priminė Dovydą Vilką; aišku, kada nors jis būtų ir kitom aplinkybėm išniręs iš atminties, bet, va atsitiko taip; smulkmenos, detalės, panašios į užrašą lyric ant platano palei Temzę (prisiminiau lyrikline.org, kur palygint daug ir lietuvių poezijos yr), bent man, didžiausią malonumą teikiantys dalykai. Arba gali lygint praeitą savaitę Londono parkuos ir šalikelėse dar žydėjusių narcizų atspalvius: nuo baltos iki ryškiai geltonos.





(ζ) The National Gallery ir National Portrait Gallery

Visko ten daug, net per daug: Rafaelis, Ticianas, Vermeeris, Rembrandtas, Boschas, van Goghas (jo „Saulėgrąžos“ gal populiariausias paveikslas galerijoj; net tris žmones mačiau, kurie prie jo selfinosi) etc., etc.; kai pagalvoji, į Caravaggio „Salomėja gauna Jono Krikštytojo galvą“ galėtum žiūrėt valandą, ir jo vieno kuriam laikui užtektų. — Atradimas? Pamačiau paveikslą, prieš kurį Maironis, spėčiau, labai ilgam būtų sustojęs: šveicaro Alexandre’o Calame’o (1810–1864) peizažas „Chalets at Rigi“ (1861). „Nuo viršaus Rigi Kulmo, aukščiau debesų, / Išmatyt negali Lietuvos; / Vien tik dunkso aplinkui vainikas kalnų, / Apsisupusių rūbais žiemos“ etc.

Nacionalinė portretų galerija – vienintelė vieta Londone, kur būtinai nueit noras kilo dar Vilniuj: nueit ir savo akim pamatyt Henriko IV portretą (žr. vidurinėj eilėj antras iš dešinės); to, kuris, dar tik Derbio grafas, dar ne karalius, 1390-ų rugsėjį kartu su Vokiečių ordino didžiuoju magistru Konradu Valenrodu ir Vytautu buvo apgulęs Vilnių. Mat Naujojo Židinio-Aidų nr. 2 perskaičiau Antano Petrilionio straipsnį „Viduramžių detektyvas: kaip žuvo kunigaikštis Karigaila?“ (p. 38–44). — Keistas jausmas apima žiūrint į Anglijos valdovus ir jų žmonas: kai esi prisižiūrėjęs filmų per Viasat History, jie regis tokie pat pažįstami kaip koks Kęstutis ar Mindaugas; gal net labiau. — Ekspozicijos pabaigoj gali pamatyt ne tik gegužės 19-ą susituoksiantį princesės Dianos sūnų Harrį, bet ir Salmaną Rushdie, ir ką tik mirusį Stepheną Hawkingą. 2005-ais Fredo Cumingo nutapytas Howkingo portretas nežinau tiksliai kodėl stumtelėjo mintis Lietuvos pusėn – prisiminiau Vytauto Kairiūkščio 1920-tinių pradžioj nupieštą dr. Basanavičių. Ir įsisvajojau: o jei prie Lietuvos dailės muziejaus atsirastų nuolatinė Portretų galerija, ne tik senųjų, iki šių laikų kad ateitų, ir Vytautas Didysis, ir Vytautas L.; ir senųjų dailininkų tapyti, ir Jolitos Vaitkutės šiuolaikiški signatarų portretai (ar juos jau kas nors nupirko?); nežinau, tiesiog tokia mintis pasisukiojo galvoj; iš pradžių visai nebloga atrodė.

(η) varia: paminklai ir kt.

1973-ais pastatytas bronzinis 3,7 m Winstonas Churchillis prie Jungtinės Karalystės Parlamento (Ivoro Robertso-Joneso skulptūros stovi ir Prahoj, Osle, Canberroj, Naujajam Orleane; beje, jau minėtam NŽ-A nr. 2 yra lietuviškos churchillianos apžvalga). Iš toliau žiūrint, bulvių maišas su kopūstu ant pečių. Ir pilvas korsetu nesuveržtas, ir matyt, kad žmogui sunkoka vaikščiot. Ir nori nenori prisimeni, kokį dr. Basanavičių norėjom pasodint priešais Filharmoniją (gal dar ir tebenorima?) – aprengtą tunika ar naktiniais marškiniais, įsikibusį į dideliausią skydą; pasityčiojimas, ir tiek; toks paminklas kapinėse gal dar ir būtų pakenčiamas, tik ne viešojoj erdvėj. [Su Romu Kvintu reikėjo tartis, ir visiem būtų paminklas tikęs.]
Nežinojau, kad ir britai dalyvavo Korėjos kare, maniau, tai buvo tik Amerikos reikalas. Pasirodo (cit. iš čia):
Around 82,000 British service personnel were deployed during the Korean War, with over 1000 of them losing their lives. Most of the British dead are buried in the UN Memorial Cemetery outside Busan in the Republic of Korea.
Jiems atminti 2014-ais ir buvo pastatytas šitas paminklas – Pietų Korėjos Vyriausybės dovana. Britams Korėjos karas – forgotten war; lietuviams, bent jau daliai lietuvių – tai buvo gal vienintelis, kuris – norėta – ne kad kuo greičiau baigtųs, o kad toliau pliekstųs, kad virstų trečiu pasauliniu, galbūt lemsiančiu Sovietų Sąjungos pralaimėjimą = Lietuvos nepriklausomybės atgavimą. Karai ir viltys – verta pasvarstyt tema.
(dėl juoko) 1863 metai mums siejas su sukilimu, o britams, bent daliai, besidominčiai savo sostinės istorija, turėtų sietis su metro, seniausiu pasauly. Nežinau, gal yra, bet jei ne, tai toj vietoj, kur pradėta kastis po žeme, galima būtų pastatyt paminklą Kurmiui – kaip padėką už idėją.




Gatvės muzikantų Londone gali išgirst daug kur, o porą nuomojamų poetų tepastebėjau tik Temzės krantinėj prie Tūkstantmečio pėsčiųjų tilto. Žvilgtelkit į tas dvi merginas vaizdo dešinėj: viena rankose laiko ką tik mašinėle atspausdintą eilėraštį, kita žvelgia teksto savininkei į veidą, ir abi atrodo išties laimingos.
Šekspyro portretas patiltėj – ir kas drįstų sakyt, kad tai vandalizmo apraiška? Kultūros! Gaila, kad pas mus viešmenininkai nenupaišo ko nors panašaus – kad ir jau minėto dr. Basanavičiaus, tarkim. Ir būtų vietoj paminklo Valstybės atkūrimo 100-mečio proga. Laikinas. Bet gal net prasmingiau toks ženklas, be pretenzijų į amžinybę.
etc.
P.S. Jaunėlis sūnus su marčia dabar Filipinuos. Ne, nenoriu, nerasčiau, apie ką čia pagalvojus. Nors – ką gali žmogus iš anksto žinot, kaip ten būtų, jei/kai būtų; žemė po kojom, dangus virš galvos – štai tau ir pretekstai.

2018-04-06

(1072) Pakeliui į darbą, xiv: apie apvalias sukaktis

2017 VIII 25
2018 III 28
[šonuos – Laisvės prospekto šalikelė
laukiant T-19 Vilniaus rajono poliklinikos stotelėj ir žvelgiant į priekį]

Kultūros ministerija, gavusi pasiūlymų iš 37 įstaigų ir organizacijų, apsvarsčiusi juos su ekspertais, pateikė 2019–2023 metais rekomenduojamų paminėt Lietuvai reikšmingų įvykių ir nusipelniusių asmenybių sukakčių sąrašą.
Dėl žemininkų šimtmečių rimta abejonė kilo. (Pirmiausia.)
2021-ais nesiūloma minėt Vytauto Mačernio 100-ųjų gimimo metinių. Nežinau, bet tikėtina, kad tuo laaabai nepatenki būtų tie, kurie minėti ar siūlomi minėt: Kazys Bradūnas (pernai), Alfonsas Nyka-Niliūnas (2019) ir Henrikas Nagys (2020); jei galėtų, gal net kokį protesto laišką parašytų.
Pagalvojau ir apie Bronių Krivicką (*1919), pamatęs sąraše Juozą Lukšą-Daumantą (*1921). Žvelgiant į partizanus, neprošal būtų pastebėt ne tik veiksmo žmones, vadus, bet ir žodžiais mėginusį įprasmint laisvės kovą; kita vertus, susisietų kova ir kūryba – retas duetas lietuvių kultūroj, gal ne tik lietuvių; dažniausiai tie dalykai vaikšto atskirai.
Bet ar verta kreipt daug dėmesio į tokias valdžios rekomendacijas?
Minėt, prisimint galima ir be skatinimų. Gal net prasmingiau.
(P.S. Norėtųs, kad bent jau Kultūros ministerijos parengtam dokumente Tautų Sąjunga būtų rašoma su abiem didžiosiom.)

2018-04-04

(1071) Eilėraščių istorijos: Algirdo Bitvinsko „Mes nemirę“

1952-ais išleisto rinkinio viršelis
(vienas egz. saugomas LII bibliotekos rankraštyne, F13-139)
eįsivaizduoju, kam galėtų kilt noras, kas rastų laiko imtis sudaryt kitą XX amžiaus lietuvių poezijos antologiją. Kitą, nes yra Vytauto Kubiliaus sudarytoji (2 d., 1991, 1995). Ana rengta amžiui artėjant į pabaigą; žvelgiant iš dabar, matyti aiškesnis amžiaus pabaigos poezijos vaizdas. Be to, gal nieko blogo, jei užėjęs knygynan galėtum rast tokią knygą; tik reikėtų vienatomio leidinio, kad ir storoko; ant plono popieriaus spausdinant galima nesunkų daiktą padaryt.
— Jei kartais sudarytojas ar sudarytoja nuspręstų, kad antologijon verta įdėt Mykolaičio-Putino poemą Vivos plango, mortuos voco, būtų prasmės įdėt ir vieną mažai kam žinomo Algirdo Bitvinsko (1929–1982) eilėraštį: mortuos voco / mirusius šaukiu – ir mirusieji atsiliepia „Mes nemirę“ (1-oji publ.: Laisvės varpas, 1951 IX 15, nr. 5(166), p. 4; persp.: Mes nemirę, 1952, p. 8):
„Mes nemirę, mes nemirę!“ –
Naktį juodą, žiaurią, gilią
Kelias aukos iš kapų.
Nužudyti, nukankinti
Skelbia garsiai vieną mintį
Dar gyvais balsais žmonių:
„Mes nemirę, mes nemirę!
Laukiam laisvės atgimimo
Sutemų pilnoj šaly, –
Dar ir Sibiro ledynėj,
Toje lagerių tėvynėj,
Mes gyvi, mes dar gyvi!
Mes nemirę, mes nemirę,
Jei pajėgiam naktį gilią
Atsikelti iš kapų!...“
- - - - - - - - - - - - - - - - -
Eina, slenka minių minios,
Žemė virsta kapinynais, –
Aidi tūkstančiai balsų:
„Mes nemirę, mes nemirę!“
Baigęs Ariogalos gimnaziją, AlgB Vilniaus pedagoginiam institute pradėjo studijuot lituanistiką, prisijungė prie bendraklasių suburtos pogrindinės Vieningosios Darbo Sąjungos, palaikiusios ryšius su partizanais (tokiu keliu keli jo eilėraščiai, pasirašyti Kerano slapyvardžiu, pasiekė LLKS Kęstučio apygardos leistą Laisvės varpą). 1952-ais kartu su kitais suimtas, nuteistas 25+5 metams, kalėjo Irkutsko srity; į Lietuvą grįžo 1956-ais. Beje, grįžtant pavogė lagaminą, kuriame buvo ir lagery rašyti eilėraščiai. Pradžioj dirbo poros rajoninių laikraščių korespondentu, net įstojo neakivaizdžiai studijuot žurnalistikos Vilniaus universitetan, bet netrukus buvo išprašytas kaip nepatikimas, netinkamas tokiam darbui, metė studijas. Tapo gelžbetonio gamyklos darbų vykdytoju. Pribaigė plaučių vėžys. Bendraklasis Vytautas Šulskis taip apibendrino: „Buvo daugelio nesuprastas ir pats kai ko nesuprato. Žodžiu, nerado laimės vingriuose žemės keliuose. [...] Poetą sulamdė negailestinga tikrovė“ (Studentų byla, 1995, p. 292).
Tos knygos pabaigoj yra atsiminimų apie AlgB-ą pluoštas, taip pat jo eilėraščių – ir priešlagerinių, ir polagerinių, vienas net datuotas 1980–1981. Negali sakyt, kad būtų kažkas tokio; gal poetiškiausias pasirodė 1959 VII 8 parašyto eilėraščio posmas:
O vėjas siunta, ūžauja,
Ir vielos verkia, švilpia
Lyg mano dienos tos,
Pakartos vėjo kilpoj.

2018-04-02

(1070) Iš popieryno, xlv: apie klausimus, manyčiau, iš prigimties ydingus

2018 IV 25 bus praėję 100 metų nuo Eduardo Astramsko – vertėjo iš estų ir vokiečių ir į vokiečių; poeto – gimimo.
Mirė 2007 VIII 29; IX 14 Literatūroj ir mene, p. 23, buvo paskelbtas Jadvygos Bajarūnienės rašytas In memoriam.
– Kas sieja Eduardą Astramską ir Vladimirą Nabokovą? – kokioj nors viktorinoj kas nors galėtų užduot klausimą. Kad atsakymas būtų pripažintas esąs visiškai teisingas, reiktų paminėt du dalyku: abu kūrė dviem kalbom (EdA eilėraščius rašė ir vokiškai, rink. Amo, ergo sum = Ich liebe, also bin ich, 1993), abu domėjos drugiais (apie VlN-ą kaip lepidopterologą galima pasižiūrėt čia; apie EdA-ą iš in memoriam: „paskutiniais gyvenimo metais grįžo prie savo seno pomėgio – drugių, tiksliau sakant, prie knygų apie drugius. Studijavo jų rūšis, egzotiškus pavadinimus, svajojo išversti šios srities enciklopediją“).
Susidėstė galvoj toks klausimas; sykiu ir jo vertinimas: negeri, ydingi, iš prigimties ydingi tokio pobūdžio klausimai; nes randas iš jau žinomo atsakymo. Iš nežinojimo, iš noro sužinot turėtų kilt, rastis klausimai. Nežinau, visos tos viktorinos, protmūšiai primena mokyklą: žinantis (mokytojas) klausia galbūt žinančio, galbūt nežinančio (mokinio); o juk būtent nežinantis turėtų klaust galbūt žinančio; arba pats savęs – ir ieškot atsakymo; ir nesijaust esąs niekam tikęs, jei nerado, arba jei rado tokį, kuris kitiem atrodo esąs neteisingas.

2018-04-01

(1069) Dėl juoko: sąmokslo prieš sūduvius teorija

Jau senokai Lietuvos pietvakarinėj daly gyvenantys ar iš ten kilę nebenori, kad jų kraštas būtų vadinamas Suvalkija.
Suvalkija palygint naujas įvardas, siejas su Rusijos imperijos įsteigta Suvalkų gubernija (1867–1915). Yra ir kitų: Užnemunė, Dainava, aišku, ir Sūduva.
Liudvinavo valsčiuj gimęs prof. Vitas Labutis, ir ne tik jis, už Sūduvą (kilusią iš upėvardžio Sūduonia). Straipsny „Tarp Lietuvos kraštų turi būti Sūduva, o ne Suvalkija“ (LM, 2003 XI 28, p. 8) VitL skliausteliuos pamini, kad prof. Kazimieras Būga Sūduvos žmones siūlęs vadint ne sūduviais, o trumpiau – sūdais.
Štai kaip giliau buvo kiaulė užkasta! Nujautė aukštaitis Būga ateisiant laiką, kai dalis lietuvių ims rašyt supaprastintai, be varnelių, brūkšnelių ir nosinių, o tada ir paaiškėsią, kas yra kas:
– As zemaitis!
– As aukstaitis.
– O as sudas...
Su pirma aprilio; bent šiandien juk valia pasišidyt nepaisant visokių korektiškumų.

2018-03-30

(1068) Visiškai tarp kitko: šis tas iš Saulės kapinių Antakalny

                         Prawdziwy wróg człowieka jest uogólnienie.
                         Prawdziwy wróg człowieka, tak zwana Historia,
                         Zaleca się i straszy swoją liczbą mnogą.
                         Nie wierzcie jej. Podstępna i zdradliwa
                    — Czesław Miłosz, Sześć wykladów wierszem, IV

ar žiema buvo, kai knaisiodamasis popieryne radau interviu su jau a.a. lėlių teatro režisierium Krzysztofu Niesiołowskiu. 2007-ų vasarą jis su savo teatru „Baj“ buvo atvykęs Vilniun gastrolių. Rimas Driežis ir Ridas Viskauskas pakalbino. KrzN pradėjo prisistatydamas:
Gimiau Vilniuje, Antakalnyje. Čia gyvenau iki 1945 metų. Mano tėvas Tymonas Niesiołowskis buvo tapytojas ir Vilniaus Stepono Batoro universiteto profesorius. Antakalnio „Saulės“ kapinėse (prie Šv. Petro ir Povilo bažnyčios) palaidota mano senelė, jos kapą puošia tėvelio sukurta „gedinčios moters“ skulptūra. Pavilnio medinės bažnyčios fasade likęs jo kurtas šv. Kristoforo bareljefas. Dvi jo tapytos freskos yra Šv. Teresės bažnyčioje, o tapyba saugoma įvairiuose Lenkijos miestuose. („Keli Lietuvos ir Lenkijos lėlių teatro istorijos pėdsakai“, Literatūra ir menas, 2007 VIII 31, p. 7)
Pagalvojau: ateis pavasaris, kurią dieną per pietus bus galima paeit iki Saulės g-vės kapinių ir paieškot tos skulptūros. O iki tol galima pasiaiškint, kur tiksliai Niesiołowskiai gyveno (TymN, tikriausiai jau vedęs, Vilniun atvažiavo 1926-ais).
Zytos Kołoszewskos rašiniu remiantis, pradžioj gyveno Pavasario g-vėj 6, po to nuomojo butą name, dabar pažymėtame Antakalnio 8a (didelis medinis namas toliau nuo gatvės tarp rašytnamio ir „Trijų pušelių“). Kiek supratau, šalia gyveno ir 1932-ais mirusi Anna Dzikowska, kurią 1927-ais gimęs KrzN gal ir vadino senele, kas ten žino, nors iš tikrųjų ji buvo tėvo teta. Būtent jos kapą puošia gedinčios moters skulptūra.
Skulptūra įrašyta į Kultūros vertybių registrą, unikalus objekto kodas 30391 (žr. sąraše nr. 10).
Tik dar reiktų nurodyt, kad šitos antkapinės skulptūros autorius – prof. Tymonas Niesiołowskis (regis, vienintelė jo skulptūra Vilniuj). [Parašiau komentarą, gal sureaguos.]

— aplankiau vakar per pietus; jei kas irgi norėtų pamatyt savo akim: įėjus pro vartus, reikia kilt į viršų pagrindiniu taku, vis laikantis dešinės; ir prieš apgriuvusią koplyčią (šalia kurios yra kun. Petro Kraujalio kapas) reikia sukt dešinėn; Dzikowskos kapas ne pačiame kalvos viršuje, šiek tiek anksčiau, prie tako po dešine; lengva pamatyt (du didžiuliai kelmai šalia; tų medžių šaknys ir pavertė paminklą šiek tiek į priekį).
P.S. Miłoszo Šešias eiliuotas paskaitas yra išvertęs Almis Grybauskas (KB, 2003, nr. 10, p. 44–46; 1–4-ą išvertė ir a.a. Juozas Mečkauskas-Meškela [sveikindamasis labai stipriai spausdavo ranką], LM, 2003 XII 5, p. 6). 4-oj paskaitoj, iš kurios paimtas gabaliukas kaip motto, CzM prisimena ponią Jadvygą, kupriukę bibliotekininkę, per karą žuvusią namo slėptuvėj, kuri laikyta patikima, bet užgriuvo, ir nieks negalėjo prisikast prie joj likusių žmonių; „niekam nežinomos paskutinės jos valandos“. Prisiminęs konkretų žmogų, poetas ir išsako savo nuomonę apie teisingąją vienaskaitą ir klaidinančiąją daugiskaitą:
Tikrasis žmogaus priešas yra apibendrinimas.
Tikrasis žmogaus priešas – vadinamoji Istorija.
Meilinas ir baugina daugiskaitiniais pavidalais.
Netikėkite ja. Klastinga ir išdavikiška.
— — — — — — — — — — — — — —
Ponios Jadvygos griaučiukai, vieta,
Kurioj plakė širdis. Ją vieną statau
Prieš būtinybę, dėsnį, teoriją.
Nežinau, kažkaip panašiai ir mano galvoj daros: tarkim, koks nors istoriniu vadinamas įvykis prasmę įgauna tik tuo atveju, jei galvojant iškyla kad ir migloj skendintis konkretaus žmogaus, vienaip ar kitaip su tuo susijusio, veidas. (Taip, gal ir neaiškiai suformuluota mintis.)

2018-03-28

(1067) Vilniaus vaizdai, xxxii: pora kultiurmortų

Antakalnio 6, atraminė siena, 2018 III 17
Rotonda, 2018 III 21



natiurmortas – iš nature morte,
culture morte išeina kultiurmortas

2018-03-26

(1066) Pakeliui namo, xlix: šiaip toks klausimas be atsakymo

Esmaičio = Stasio Matjošaičio Sakalėlis pradžios mokyklos III skyriui (14-as leidimas, 1938).
Aišku, yra ir tautosakos pavyzdžių. Nuorodos: žm. daina, žm. pasaka.
Koks nuošimtis dabartinių trečiokų, o ir jų tėvų bemat suprastų, kad žm. = žmonių? (Greičiau spėtų, kad žemaičių?)
Liaudies daina, liaudies pasaka – vargu ar bepajudinamai įsitvirtinusios galvose.
Maždaug kada mokyklų vadovėliuos atsirado pastarieji įvardai?
Nuo pat 1940-ų? (Jono Švedo suorganizuotas ansamblis vadinos Dainų ir šokių liaudies ansamblis, ne: Liaudies dainų ir šokių ansamblis.)
Jau po karo?
Digresija (2018 III 31). Baigiau skaityt Studentų bylą (1995) – žmonių, priklausiusių pogrindinei Vieningajai Darbo Sąjungai arba su ja susijusių, atsiminimai; organizacija veikė 1950–1952-ais. Apie VDS remdamasis tais atsiminimais Aras Lukšas yra parašęs straipsnį „(Ne)pamirštas gimnazistų testamentas“.
Vienas iš Sąjungos tikslų buvęs ir toks: rinkti karo metų ir pokario laikotarpio lietuvių tautosaką – dainas, priežodžius, anekdotus ir kt. (Kazimiero Banio liudijimas, p. 87). Nežinia, kiek tos tautosakos spėta surinkt, bet byloj tikrai buvo Prano Čižo užrašyta ar daina, ar šiaip sueiliavimas apie stribą:
Eina stribas kūdas, kūdas,
Jo tarnyba šūdas, šūdas.
Strielbą pančiu pasirišęs,
Subinę šiaudais užkišęs. (p. 197; etc., iš viso apie 10 posmų)
Manyčiau, štai tokį dalyką tikrai tiksliau būtų vadint žmonių, o ne liaudies kūryba; pagrįst būtų sunku, kalbinė nuojauta tiesiog taip pataria.

2018-03-25

(1065) Užparaštė, cxxxvii: kaip Juozas Kėkštas su Algimantu Mackum pasiginčijo ir kuo tai virto

1957-ų gruodį poetą žemininką Juozą Kėkštą, gyvenantį Argentinoj, ištiko insultas – paralyžiavo kairę pusę; beveik metus gulėjo ligoninėj. Reikia nuolatinės globos. Lenkijoj gyvena sesuo, pas ją geriausia būtų prisiglaust. Pažįstamo iš Vilniaus laikų Jerzio Putramento (Czesławo Miłoszo Pavergtam prote aprašyto kaip Gamma) padedamas, buvęs gen. Anderso armijos karys 1959-ų pavasarį grįžo Europon.
Rudeniop Kėkštą, įtaisytą reabilitacijai Lenkijos MA eksperimentinėj gydykloj Ciechocineke, aplankė iš Vilniaus atvažiavęs bičiulis Albinas Žukauskas. Grįžęs surašė savo įspūdžius taip, kad tiktų spaudai („Mano kraštas – aušra“, Literatūra ir menas, 1959 X 31, nr. 44, p. 3): Argentinoj „poetas dešimt metų skaldė akmenis, grindė kelius. Tropinei saulei kepinant, po skalda, dulkėse kelių, kurie dabar kažkam neša turtus bei laimę, poetas palaidojo savo jaunystę, jėgą, sveikatą, daug neparašytų eilėraščių, nes darbo diena ilga, kūjis sunkus, prakaitas graužia akis, o nuvargusi ranka ne visada pajėgia pakilti prie balto popieriaus lakšto.“ Kad vaizdingiau būtų, AlbŽ rašinin ir tiesioginės kalbos įterpė:
– Tokia jau poeto dalia, – šypsosi Kėkštas, – vadinamoje laimingoje Amerikoje. Kol pajėgi paplentėje akmenis skaldyti – gyvenk sau į sveikatą, o jei nori, baigęs ilgą sunkią darbo dieną, ir eilėraščius rašyk. Bet jei negalėsi savo jėgomis nueiti į paplentę – niekas nepasiges. Netekai sveikatos – gulk ir mirk. Tokia jau tvarka.
– O kaip bičiuliai, kiti rašytojai? Juk galėjo padėti.
– Ką jie padės, jei ir jų padėtis ne geresnė. Antai poetas Bradūnas – pats pas graborių skaldė akmenis.
Žodžiu, baisu tam kapitalistiniam pasauly. O va liaudies Lenkijoj Kėkšto sveikata žymiai pagerėjusi, lazdele pasiramsčiuodamas jau gali šiek tiek pavaikščiot. Pagerėjusi ir savijauta bei nuotaika:
Poetas pilnas optimizmo, kūrybinio entuziazmo, ateities darbo planų. [...] Jis labai sielojasi dalia dorų išeivių rašytojų, kurie, pasak jo, atitrūkę nuo gimtosios žemės, neturi bent kiek realesnių perspektyvų.
Poetas davė paskaityti savo kūrybos. Eilėraštis „Tėvynė“ išreiškia nuoširdų poeto troškimą savo gimtajame krašte matyti naujo gyvenimo aušrą. Man adresuotame laiške J. Kėkštas sako, kad šiuo eilėraščiu linki grįžti „...gimtosios žemės prieglobstin visiems tiems, kurie svyruoja ir iš kurių mūsų tėvynė gali dar turėti naudos“.
Nemanau, kad AlbŽ iš piršto išlaužė tokią Kėkšto savijautą – sveikstant visokių iliuzijų gali rastis; kita vertus, šis mažasis pasakojimas kuo puikiausiai prisišliejo prie sovietų kurto didžiojo: kaip ten viskas blogai, kaip čia viskas gerai; grįžkit. — Tas eilėraštis:
Tėvynė
Aš esu ir negreitai nebūsiu,
Aš dar negreitai apkursiu
Ir greit neužmigsiu.
Mano kraštas – pavasaris,
Mano kraštas – aušra.

Mano krašto delne,
Mėnuliui šviečiant,
Žėri žydintis vaismedis.

Mano kraštas – pavasaris,
Mano kraštas – aušra,
Tai balsas nevienišas
Atrastų namų amžiu[j].

Mano krašto užsėtais laukais,
Nuolatos budint,
Aidi traktorių ilgas skambėjimas...

Po ilgų ir bergždžių klajonių
Grįžau, sūnus palaidūnas,
Prie slenksčio gimtųjų namų.
Bent kiek daugiau domėjęsis egzodo poezija lengvai supras, kad Kėkštas apvertė Algimanto Mackaus eilėraštį, užsklendžiantį tų pačių 1959-ų vasarą išėjusį rinkinį Jo yra žemė (pirmoji eilėraščio publikacija buvo Drauge 1957 VIII 24):
Lietuva
I
Aš jau greitai nebūsiu,
aš jau greitai užmigsiu:
mano kraštas žiema,
mano kraštas vidunaktis,

tik mano krašto delne,
mėnuliui šviečiant,
žėri apsnigtas vaismedis.

II
Mano kraštas žiema,
mano kraštas vidurnaktis,
vienišas balsas
prarastų namų amžiuj,

tik mano krašto neužsėtais laukais,
miego laukiant,
aidi rogių ilgi skambalai...

Aš dar negreitai nebūsiu,
aš dar negreitai apkursiu.
Kėkšto „Tėvynę“ galim vadint Mackaus „Lietuvos“ ištisine antifraze. Ne pirmas, ir ne paskutinis kartas, kai poetai šitokiu būdu ginčijas. Kėkštas tai daro visai padoriai, jei lyginsim su tuo, kaip Eduardas Mieželaitis ad hominem „ginčijos“ su Bernardu Brazdžioniu Tiesoj 1953 III 28: „Per pasaulį keliauja žmogus“ – „Per pasaulį keliauja šuva“.
Mieželaičio atveju net nereikėjo minėt, su kuo „ginčijamasi“ – Brazdžionio eilėraštį, galima sakyt, visi Tiesos skaitytojai žinojo, o ar suprato Literatūros ir meno skaitytojai 1959-ais, su kuo konkrečiai ginčijas Kėkštas? Vargu. Gal Kėkštas laiške Žukauskui ir paminėjo, kad rašydamas omeny turėjęs Mackų, gal net kokia nuoroda prie eilėraščio buvusi, bet publikacijoj to nėr.

Egzode bent kiek rimčiau besidomintys poezija, aišku, iškart suprato.
„J. Kėkšta[s] plagijatu kviečia grįžti į tėvynę“ – taip pavadintas Aloyzo Barono, prisidengusio slapyvardžiu L. Augštys, rašinys buvo išspausdintas Drauge 1959 XII 8 (nr. 287, p. 3). Įžanginė mintis: gerai, kad grįžo Europon, Lenkijon, ten juo, paralyžiuotu, labiau pasirūpins; blogai, kad greit prisitaikė, ėmė elgtis pagal komunistinę moralę: šmeižiąs savo draugus ir juos priglaudusius kraštus, o dar ir eilėraščius ėmęs vogt (būtent šį žodį Baronas vartoja). Pacitavęs Kėkšto „Tėvynę“ (be paskutinės strofos) ir Mackaus „Lietuvą“ (irgi be paskutinio dvieilio), AlB daro išvadą:
Taigi, J. Kėkštas formaliai nurašė nuo Mackaus visą eilėraštį, tik penktąjį posmą pridėdamas savo, kuriame jis sakosi, kad grįžęs „sūnus palaidūnas prie gimtųjų namų“.
Kaip matyti J. Kėkštas su eilėraščiu daug nevargo. Pakeitė „Lietuvą“ į „Tėvynę“, o kad geriau skambėtų, varpus pakeitė į traktorius, nes juk traktorius sovietijoj svarbiausias veiksnys ir poetinė priemonė.
Eilėraščiai toli gražu ne tik tuo skiriasi, bet nesigilinta – pavogė, ir viskas. Tuolab dar reikėjo Kėkšto melagystes aptarti (tik trejus metus Argentinoj fizinį darbą dirbęs, vėliau raštinėj sėdėjęs ir kt.). Baigiamoji mintis su ironijos prieskoniu:
Taigi, vargšai visi buvę jo bičiuliai, tačiau ne tokie vargšai, kad jiems reikėtų svetimus eilėraščius vogti. [...] Nors fiziškai nepajėgus buvo Kėkštas, tačiau niekas jo čia dvasios nenaikino ir jam nereikėjo tame kapitalistiniame krašte savo dvasios parduoti kaip liaudies Lenkijoj; nes kapitalistam užtenka ir parduodamų raumenų.
Rimčiau į Juozą Kėkštą kibo Benys Babrauskas savaitgalio kultūros priede išspausdintam straipsny „Literatūrinis skandalas“ (Draugas, 1959 XII 12, nr. 291, d. II, p. 5). Prisistatęs kaip Kėkštą, nors ir neakivaizdžiai, pažįstąs nuo 1938-ų (Dienovidžio nr. 6, p. 289 skeltam rašiny „Brolių vilniečių poezija“ gan kritiškai aptaręs Kėkšto debiutinį rinkiny Toks gyvenimas), jo kūrybinį kelią išmanąs, žinąs, kaip jo kūrybą vertinantys ir Bronys Raila, ir Alfonsas Nyka-Niliūnas, ir kas 1951-ais išėjo poezijos lanko Ramybė man įžangoj rašoma („Gal niekas mūsų naujoje poezijoje nebuvo užsimojęs tokiu mastu kaip Kėkštas... Kėkštas yra prometėjiškai vienas. Jis niekuo neseka ir niekuo nenori sekti...“ – paskutinis citatos sakinys straipsnio autoriaus paryškintas; juo baigiama pastraipa), BenB imas reikalo – atskleist, jo manymu, tikrąjį Kėkšto veidą, kurs esąs kitoks, nei iki tol manyta; užsidegęs imasi:
Tik štai įvyko kažkas nepaprasto: Drauge prieš ketvertą dienų iškelta aikštėn Kėkšto... plagiatas. Tas reikaliukas Kėkšto atliktas ne įprastiniu būdu (kada sekama žinomesniu už save), bet pagal Antano Miškinio receptą, kurį jis buvo (žinoma, juokais) įpratęs siūlyti literatūriniam prieaugliui, būtent: jeigu sekate kuo nors, tai sekite mažesniu už save, nes tuo atveju niekas nepatikės, kad didesnis galėtų nurašyti iš mažesnio...
Įdomu, kaip šis receptas tiks Kėkštui: ar patikės kas, kad vyriausias lankininkų poetas Kėkštas imtų ir nurašytų jauniausio savo kolegos Mackaus eilėraštį? Čia vėl prisimenu garsų Miškinio pasakymą: tu dar š... bubuku vadinai, o mudu su Jonu jau eiles rašėm. Taigi Algimantas Mackus dar be kelnyčių rėpliojo, o Juozas Kėkštas Vilniuje jau eiles rašė.
Neberasdamas ką daugiau iš to Mackaus/Kėkšto eilėraščių panašumo/nepanašumo išspaust, BenB imas Kėkšto kaip vertėjo: kai 1955-ais Literatūros lankai išleido Czeławo Miłoszo rinktinę Epochos sąmoningumo poezija, jis rašytojų susirinkime įrodęs, kad Kėkšto vertimai esą skandalingi: „Jau nekalbant apie netikslų verčiamųjų dalykų parinkimą, buvo nurodyti tiesiog klasiški originalų sužalojimai: rimuotos eilės verčiamos baltosiomis, nesilaikoma ne tik originalo eiliavimo metrikos, bet klasiška eilėdara išvirsta laisvu ritmu, savavališkai iškraipomi vaizdai ir t.t.“ Girdėjusieji šitą referatą siūlę jį paskelbti, bet BenB nenorėjęs atimt duonos iš Henriko Radausko, esą mėgstančio prigriebt panašios rūšies vertėjus, be to, nesinorėję diskredituot „rašytojų šeimos narį“; bet dabar, „kai jau iškeltas vienas to rašytojo skandalas“, sąžinė verčianti pasakyt ir apie kitą.
Ir apie trečią skandalingą dalyką BenB praneša: „Kėkštas apgaudinėja Lietuvių Enciklopediją“ (tam įrodyt daugiausia vietos straipsny skiriama). LE-joj paskelbtuos JK teksteliuos apie Janą Kasprowiczių (1860–1926) ir Janą Lechońį (1899–1956) apibūdinamosios ir vertinamosios frazės pažodžiui išverstos iš buv. Vilniaus universiteto prof. Manfredo Kridlo (1882–1957) Literatura polska (New York, 1945), apie Kridlą nė neužsimenant. Tokį Kėkšto poelgį BenB siūlo įvertint jojo rašinio skaitytojams: „Literatūrinė impotencija ar sąžinės neturėjimas?“
Baigiamoji BenB-o rašinio pastraipa:
Aš tik konstatavau faktą, o konsekvencijos man visai neįdomios: L. Lankai nupiaus savo penktąjį pirštą (=Kėkštą), L. Enciklopedija pasirinks lenkų literatūrai naują bendradarbį. P. Gaučys laisvu laiku patikrins, ką, kaip ir kur J. Kėkštas rašė apie ispanų literatūrą ir t.t. O pats Kėkštas, neseniai nusikėlęs už geležinės uždangos, „prie tėvynės slenksčio“, neiškris iš ansamblio: ten, mat, dabar įprasta vienam iš kito arba visiems iš vieno nusirašinėti.
Neradau Kėkšto reakcijos į šiuos rašinius (Draugą iki kovo vidurio peržiūrėjau; nebent II 6 kultūriniam priede buvo – to numerio LII bibliotekos komplekte nėr). Gal viešos ir nebuvo. Aistrų sukėlęs eilėraštis „Tėvynė“ neįdėtas į 1964-ais Vilniuj išleistą Lyriką, nėr jo ir Jono Čekio sudarytoj rinktinėj Dega vėjai (1986).
[Juozą Kėkštą ir Algimantą Mackų sieja ne tik ši antifrazė; abiem svarbūs poetiniai pokalbininkai buvo Dylanas Thomas ir Garsía Lorca; iš žemininkų Kėkštas gal artimiausias Mackui; turėjo Mackui patikt Kėkšto eilėraščių dramatizmas ir pašiaušta kalba, ir įvaizdžiai iš įv. kultūrų; nežinau, ar kas yra gretinęs jų poetikas; gal ir yr, gal 2002-ais išėjusioj Małgorzatos Kasner studijoj Juozas Kėkštas – paribio poetas yr? nebeatsimenu.]

2018-03-20

(1064) Visiškai tarp kitko: apie ab leidinius

Kovo 16-ą, knygnešių dieną, mirė aVytautas Andziulis (bJuozas Bacevičius – mirė 1995 VII 19). Pranešimuos primenama, kad ab buvo pogrindinė leidykla-spaustuvė, veikusi Salių kaime prie Kauno 1981–1990 metais, išleidusi 39 religinio, istorinio ir kitokio pobūdžio leidinius.
Jei kas norėtų pasižiūrėt, paskaityt ab išleistų knygų, ką kur galėtų rast?
Nacionalinės bibliotekos suvestinis katalogas libis.lt. Išplėstinė paieška. Leidėjas: ab. Rodo tik spaudinius, išėjusius 1990–1997 metais.
Vadinas, nė vienoj Lietuvos viešojoj bibliotekoj nėr nė vieno iki atgaunant nepriklausomybę pasirodžiusio ab leidinio? Atrodo, kad taip.
Tuolaik negavo, taip ir liko. Pagalvojau: jei, tarkim, Kauno apskrities viešoji biblioteka sugalvotų savo fondus praturtint ne tik naujom knygom ir kreiptųs į žmones, negi neatsirastų, kas padovanoja ab leidinių? Manau, atsirastų. Tik dovanas reiktų įrašyt katalogan, o ne pasidėt kaip muziejinius, t.y. po stiklu saugomus, eksponatus. Knygos turi turėt teisę būt skaitomos.
Mano nuotrauka
tinklaraštis įvertintas Vytauto Kubiliaus premija (2013) ir Poezijos pavasario prizu už eseistiką (2016)