(266.3) Dar Mackaus: Tennessee Williamso Stiklinis žvėrynas (apie pjesę ir pastatymą)

Dar du knygoj neskelbti tekstai, liudijantys, kad Mackus gan rimtai domėjosi moderniąja dramaturgija ir jos pastatymais (plg. kad ir visokias užuominas 1957-01-09 laiške Daliai Sruogaitei).
Apžvalginis apie Tennessee Williamsą (Naujienos, 1954-05-08, p. 5; parašas: A. Audrius) ir apie pirmą jo pjesės lietuviškąjį pastatymą (Naujienos, 1954-05-22, p. 5; parašas: —A.A.).

Tennessee Williams – pasisekimo katastrofos nepalaužtas autorius
„Stiklinio žvėryno“ belaukiant

Tennessee Williams vieną savo apybraižą (essay) yra pavadinęs nepaprastai prasmingu vardu – „Pasisekimo tragedija“. Šioje apybraižoje jisai kalba apie save, atsidūrusį pirmos rūšies viešbučio aplinkumoje ir besiilsintį minkštoje, liuksusinėje sofoje. Jisai kalba apie pavojų sustingti, apie nuovargį besiklausant įkyrių komplimentų, nes jokio pasididžiavimo savo darbu jame nebuvo likę; jisai pradėjo jo neapkęsti. Savo viduje jisai jautėsi esąs per menkai gyvas kurti ką nors nauja: jisai vaikščiojo miręs, žinodamas, kad tuo metu jam nebuvo jokio žmogaus, kuriam jis galėtų išpažinti savo mirties priežastį. Toji priežastis buvo „Stiklinio žvėryno“ pasisekimas.
Tennessee Williams, vienas žymiausių šių dienų Amerikos dramaturgų, gimė 1914 metais Columbus, Miss. Baigęs universitetą, daug keliavo po Ameriką. Išgarsėjo jis ypač savo drama „Tramvajus, vadinamas geismu“. Reikia manyti, jog drama ir lietuvių publikai yra neblogai pažįstama iš filminės versijos. Tačiau ne mažesnio susidomėjimo susilaukė ir „Stiklinis žvėrynas“, ilgą laiką rodytas Chicagoje. Nežiūrint, kad šis veikalas turi gana ryškių sentimentalumo bruožų, jis lieka įdomus savo savotišku nerealumu, daugiausia paremtu technikinėmis priemonėmis, kurių, deja, mūsų teatras tremties sąlygomis nepajėgtų įgyvendinti. „Stikliniame žvėryne“ nėra sprendžiamos jokios problemos, jame nėra tikrąja to žodžio prasme idėjinio ar pasaulėžiūrinio konflikto, jame tėra atvaizduota gana siauroka kasdienybės detalė, bendra ne vien Amerikos kontinentui, bet kiekvieno krašto didmiesčiui, miestui ar miesteliui. Specifiškai amerikoniška tėra tik pati išorinė aplinka, nes žmogus kiekvienoje žemės dalyje vienodai išsiilgsta to, kas nėra pasiekiama. „Stiklinis žvėrynas“, anot paties autoriaus, yra prisiminimas, o kiekvienas prisiminimas niekados nėra be nerealumo ir sentimento.
Būdamas absoliutus poetinio teatro šalininkas, Tennessee Williams ir minėtame veikale kai kur pereina jau beveik grynai poetinėn formon. Jisai visiškai paneigia fotografinį elementą mene, kuriuo dar taip dažnai džiaugiasi ne vienas mūsų meno mėgėjas. Tennessee Williams žodžiais kalbant:

Everyone should know nowadays the unimportance of the photography in art: that truth, life, or reality is an organic thing which the poetic imagination can represent or suggest, in essence, only through transformation, through changing into other forms than those which were merely present in appearance.

Toliau jis pastebi, kad tie žodžiai nėra taikomi vien „Stiklinio žvėryno“ vaidinimui, bet jie yra dalis naujojo teatro koncepcijos; teatro, kuris vėl privalėtų atgauti gyvo organo paskirtį dabarties kultūros raidoje, nes senasis, grynai realistinis teatras su šaldytuvais, autentiškais ledo kubais ir, pagaliau, charakteriais kalba ne savo, bet auditorijos kalba. Tas noras pabėgti, išsimušti iš realistinio vaizdavimo vagos, tas naujų technikinių priemonių pasitelkimas, kaip sako Williams, nėra atsakomybės baimė prieš tikrovę arba tikrovės interpretavimą, bet artimesnio priėjimo ieškojimas prie tų pačių daiktų jų nekeičiant. Todėl ir „Stiklinio žvėryno“ žmonės nerealūs tėra tiek, kiek į juos autoriaus yra pažiūrėta iliuzijos akimis, nes žmogus be iliuzijos jau savaime nėra realus. Ta prasme „Stiklinio žvėryno“ personažai yra visiškai tikroviški žmonės: vieni tvirčiau, kiti silpniau pajėgią įsikibti kasdienybės uolos. Jų nerealumas kaip tik ir glūdi autoriaus priėjime, jų pačių nepakeičiant („Yes, I have tricks in my pocket, I have things up my sleeve. But I am the opposite of a stage magician. He gives you illusion that has the appearance of truth. I give you truth in the pleasant disguise of illusion“).
Tennessee Williams tikrovę peršviečia šviesa, kurioje matomas didelis iliuzijos atspalvis, atmesdamas visus, tą atspalvį pridengiančius, šešėlius, o tas atspalvis kaip tik ir yra tai, ką autorius vadina naujuoju teatru, nes realistinis teatras neperšviečia tikrovės į jos sudedamąsias dalis, bet tą tikrovę apšviečia visiškai atmesdamas nerealų momentą.
Kaip ir dauguma moderniųjų dramų, taip ir „Stiklinis žvėrynas“ yra koncentruojamas ne į išorinį, bet į vidinį žmogaus įvykį. Išorinis įvykis tarnauja ne intrigos plėtojimui, bet personažo vidaus atskleidimui. Lauros fizinis defektas nėra jokia būtinybė jos charakterio sukūrimui, tik pagalbinė priemonė josios išgyvenimui, josios vidujiniam įvykiui parodyti.
Savo veikalo personažus autorius traktuoja simboliškai. Vieną „Stiklinio žvėryno“ veikėją Tennessee Williams šitaip apibūdina:

But since I have a poet’s weakness for symbols, I am using this character as a symbol; he is the long-delayed but always expected something that we live for.

Nesunku būtų panašius apibrėžimus surasti ir kitiems veikalo personažam, tačiau juos susiras kiekvienas žiūrovas atskirai, kadangi meninio išgyvenimo tapatybė vargu ar yra galima.
„Stiklinio žvėryno“ veiksmas vyksta viename St. Louis skersgatvyje. Veiksmo vieta: „Dabartis ir praeitis“. Jo veikėjai: Amanda Wingfield, Laura Wingfield, Tom Wingfield ir Jim O’Connor. Kiekvienas iš jų turi savąjį stiklinį žvėryną, pridengtą skirtingomis iliuzijomis ar atsiminimais. Penktasis veikalo veikėjas tėra tik Amandos vyro nuotrauka. Jis įsimylėjo ilgas, fantastiškas distancijas.
Amanda Winfield, Lauros ir Tomo motina, yra moteris, gyvenanti Mėlynųjų Kalnų ir džentelmeniškųjų svečių prisiminimais, kuriai kiti žmonės tėra savotiški indai saviems prisiminimams pamerkti. Mėlynųjų Kalnų ir džentelmeniškųjų svečių motyvais ji visam veikalui suteikia daug nostalgiškos nuotaikos. Jinai, o ne Laura yra tolimiausias charakteris nuo realybės. Jos realybė tėra tik toji kasdieninio gyvenimo dalis, kuri vadinama motiniška pareiga šeimai, nors, iš kitos pusės, tą realybę jinai numeta ant savo sūnaus pečių. Amandos noras surasti dukteriai iliuzorinį džentelmeną nėra padiktuotas vien motiniško instinkto, bet ir jaunystės prisiminimo. Amanda, jokiu būdu nebūdama praktiškojo žmogaus atstovas, savo motiniškuoju autoritetu ir kieta ranka prilaiko sūnui užmestą kasdienybės naštą. Ji priekaištauja jam išlaidumą, ji priekaištauja kiekvienai jo pastangai išsiveržti iš kasdienybės rutinos, ji stabdo kiekvieną jo polėkį nuotykiui, nežiūrint, kad ji tam tikra prasme yra to nuotykio auka. Čia Amanda primena tragiškąją Blanche DuBois iš „Tramvajaus, vadinamo geismu“. Tos dvi moterys nepajėgė surasti reikiamo kontakto su realybe.
Jaunoji Laura, nuo pat vaikystės invalidė, savaime yra išjungiama iš tos realybės, kurioje gyvena fiziškai normalus individas, tačiau jinai nepaskęsta, kaip jos motina, svajonėse arba prisiminimuose: ji ramiai rezignuoja, užsidaro savo mažame negausiame pasaulėlyje, neturėdama jokių ypatingų iliuzijų. Jinai šypsosi iš motinos jai reiškiamų vilčių kada nors sulaukti džentelmeno, kuris jai grąžintų pasitikėjimą savimi ir kuris atneštų užtikrintą kasdienybę. Laura atsiremia į stiklinį žvėryną, kuris jai rodosi vienintelė tikrovė. Lauros žvėrynas yra realus, kiek yra realus trapus dūžtantis stiklas. Jinai puikiai supranta, kad josios realybė turi būti kitokia, artima tik jai, todėl ji visa savo būtybe kas kartą daugiau tolsta nuo bendrosios tikrovės į savąją, kas kartą labiau ir labiau tapdama savo stiklinio žvėryno dalimi. Ir kada Jim O’Connor sudaužo jos žvėryno vienaragį, ji guodžiasi, kad tas stiklo gabalas dabar bus kaip ir visi kiti jos stiklinio rinkinio padarai. Laura pati tampa trapiu žmogumi, kurio realybės simbolis yra stiklas. Žvakių šviesoje jos veidas prisipildo nežemiško grožio.
Tom Wingfield, veikalo charakteris ir pranešėjas, „poetas, dirbąs sandėlyje“, kuris, kaip ir jo tėvas, įsimylės į tolimas distancijas („I didn’t go to the moon, I went much further—for time is the longest distance between two places“). Tom Wingfield, priešingai savo seseriai, nesitraukia iš kasdienybės lauko: jis ieško jam priimtinos realybės. Jo beveik beprotiškas išsiveržimas, primenąs Stanley Kowalski, nėra tiesioginė neapykanta motinai, bet jam nepriimtinos realybės simboliui, kiekvieną rytą šaukiančiam „kelkis ir prauskis“. Jo išsiveržimas yra protestas prieš jam primestą realybę; ir kai jis klaupiasi rinkti stiklinio žvėries šukes, jis klaupiasi ne tik prieš sesers, bet ir savo siekiamą tikrovę. Tačiau, ją suradęs, jis dar kartą įsitikina gyvenimo beprasmiškumu. Jisai kviečia Laurą užgesinti žvakes ne grįžimui realybėn, bet visiškam išėjimui iš čia.
Jim O’Connor, kurį autorius įveda lyg savo rūšies simbolį, dėl kurio yra gyvenama, tėra tik eilinis malonus jaunas vyras. Jis yra arčiau negu arti realybės, jis yra greta jos.
„Stikliniame žvėryne“, kaip ir kitose savo dramose, Tennessee Williams neteikia žmogui vilties išsivaduoti iš kasdieninės tikrovės nasrų; jis tik atveda žmogų į jam paskirtą vietą, nieko nekaltindamas ir nieko nesmerkdamas, jis tik parodo žmogų iliuzorinėj šviesoj, bet apsuptą grubios kasdienybės, iš kurios žmogus taip beviltiškai stengiasi išsilaisvinti.

*
Tennessee Williams pasisekimo katastrofoj nepalūžo. Jis grįžo. Jisai pasiryžo ketvirtai akies operacijai. Visiškoje bandažų tamsoje jame formavosi naujas, dar didesnį pasisekimą atnešęs darbas – „Tramvajus, vadinamas geismu“. Tačiau šalia pasisekimo katastrofos yra ir kita, gal kiek mažesnė, nepasisekimo katastrofa, kurioje taip pat reikia nepalūžti. Norėtųsi tikėti, kad tie lietuviai scenos menininkai, pasukę gyvojo teatro kryptim, taipgi nepalūš, nežiūrint, kuri iš tų dviejų katastrofų juos ištiktų.

„Stikliniam žvėrynui“ praėjus

1953/54 metų sezonas Chicagos lietuvių visuomenei teatro pastatymų palyginti nepašykštėjo. Vieni jų greičiau, kiti lėčiau bluko iš žiūrovo atminties, bet keletas jų, turbūt nesuklysiu, dar iki šiol yra gyvi ir neišdilę. Tai Škėmos „Vienas ir kiti“, Jean Anouilh „Antigona“ ir paskutinysis šio sezono pastatymas – Tennessee Williams „Stiklinis žvėrynas“, kuris skyrėsi iš visų kitų bet kada Chicagos lietuvių scenoje matytų pastatymų. Škėmos ir Anouilh vaidinimuose nebuvo pasiekta reikalingos vienumos: juose dominavo paskiri aktoriai, nustelbdami kitus ar tai mažiau patyrimo, ar talento turinčius kolegas. „Stikliniam žvėrynui“ šito nelygumo pasisekė išvengti. Darni vienuma su labai retomis išimtimis jautėsi kiekvienoje scenoje ir kiekvienoje detalėje. Visas pastatymas dvelkė kūrybingumu bei nemeluota šilima, kurios taip dažnai pasigendama kituose mūsų teatralų darbuose. Šio mielo meninio išgyvenimo autoriai: rež. V[ytautas] Valiukas, aktoriai – L. Barčaitė, I[rena] Nivinskaitė, A[lgimantas] Dikinis ir A[lfas] Brinka – yra tikrai verti visų teatro mylėtojų tikros padėkos.
„Stiklinis žvėrynas“ tiek iš režisoriaus, tiek iš aktorių pareikalavo daug pastangų. Valiuko režisūra iš esmės niekur neprasilenkė su veikalo dvasia ir nuotaika. Tennessee Williams, nepalikdamas per didelės laisvės, tuo pačiu užkrauna jai daug sunkesnes pareigas. Įvairios grynai technikinės priemonės, kuriomis „Stiklinio žvėryno“ autorius moka tobulai žaisti, tremties scenai, deja, nėra įmanomos, tačiau net ir gana skurdžiomis technikinėmis priemonėmis V[ytautui] Valiukui ir St. Gasiūnui pavyko išgauti tai, ko autoriaus norėta. Veikale akcentuojama riba tarp tikrovės ir iliuzijos buvo pakankamai išryškinta.
Tos ribos išryškinimui nepaprastai daug pasitarnavo L. Barčaitė – Amandos Wingfield vaidmeny. Barčaitės sukurta Amanda buvo verta pasigėrėjimo. Puikus balso valdymas, gera technika, sceninis laisvumas buvo to pasigėrėjimo priežastys. Amandos vaidmeniu Barčaitė dar kartą įrodė savo sceninį pajėgumą.
A[lgimantas] Dikinis (Tom Wingfield), nors ir matytas „Antigonoje“, tačiau savo pilnumoje atsiskleidė „Stikliniame žvėryne“. Dikinio Tomas betgi tam tikra prasme nevisiškai atitiko Tennessee Williams Tomą. Dikinio vaidyboje jautėsi tendencija stipriau pabrėžti komiškuosius momentus ir tai jam tikrai puikiai pavyko. Gal dėl tos priežasties Dikinis buvo žymiai ryškesnis Tomo, bet ne pranešėjo rolėje. Dikinio asmenyje Chicagos lietuviškoji scena susilaukė stiprios bei kūrybingos jėgos.
Dažnai mūsų teatro pastatymuose matoma I[rena] Nivinskaitė (Laura Wilfield) maloniai nustebino ne vieną tų, kurie ją manė esant „vieno vaidmens“ aktore. Jos partneris Jim O’Connor (A[lfas] Brinka) taip pat kai kur derinosi prie viso pastatymo visumos, nors šiame veikale Brinkai nedaug buvo progų parodyti savo vaidybinę skalę. Jo rolė nėra iš tų, kurios vadinamos „dėkingomis“.
Tennessee Williams lietuvių scenon atėjo pirmą kartą. Tikėkim, kad ne paskutinį. „Stiklinio žvėryno“ pastatymas mūsų tremties teatro sąlygose nėra eilinis įvykis – tai ženklas, jog dar nesustingstama senose formose, jog dar neužsibarikaduojama medinėmis gulbėmis. Tą patį norėtųsi pasakyti ir apie mūsų publiką, bet, deja, nei „Vienas ir kiti“, nei „Antigona“, nei „Stiklinis žvėrynas“ nesusilaukė tokio žiūrovų skaičiaus, kokio jie buvo verti.

P.S. Koks aktorės Barčaitės vardas, taip ir nepavyko išsiaiškint; kas išvertė šią pjesę – irgi. A.M. tekstą, rašytą Anouilh Antigonės pastatymo belaukiant, žr.: Ir mirtis nebus nugalėta, p. 348–354.

Dar Mackaus: trys laiškai Daliai Sruogaitei
Dar Mackaus: Škėmos Vieno ir kitų recenzija ir replika

(266.2) Dar Mackaus: Škėmos Vieno ir kitų recenzija ir replika

Išėjus Mackaus rinktinei, iš Kosto Ostrausko 1995-ų rudenį gavau keletą išplėšų iš laikraščių su A.M. tekstais, kurių arba nepastebėjau versdamas laps po lapo Naujienas buv. Partijos instituto bibliotekoje, arba tuose komplektuose nebuvo kai kurių numerių. Iš viso keturi tik periodikoj teskelbti tekstai.
Šįkart – susiję su Antano Škėmos vaidinimo Vienas ir kiti pastatymu Chicagos lietuvių teatre. Skaitant „Vaidinimą, kuris neapvylė“ (Naujienos, 1953-11-23, p. 6; parašas: —A.A.) neužmirština: (a) jį rašė vos 21-erių jaunuolis [pala, bakalauras išeitų?], (b) girti Škėmą tuolaik reiškė užimti labai aiškią modernizmo, kai kam skambėjusio kaip keiksmažodis, adepto poziciją. Kitas Mackaus tekstas – poleminė replika „Argi tai ne aistra?“ (Naujienos, 1953-12-19, p. 6 ir 8; parašas: —A. Audrius) paliudija: (a) tikrai buvus asmenų, kurie turėjo aiškiai negatyvų požiūrį į Škėmą, (b) Mackaus drąsą arba akiplėšiškumą: vaikigalis šoka diskutuot su didžiai gerb. p. Lietuvių rašytojų draugijos pirmininku ir net apkaltina jį nekultūringumu.

Vaidinimas, kuris neapvylė
Antano Škėmos „Vieno ir kitų“ pastatymo proga

Lapkričio 14-osios vakaras buvo maloni šventė ir gana reta išimtis sceninio meno mylėtojams. Ilgas žiūrovo laukimas, prasidėjęs po „Anna Christi“, šį kartą buvo apvainikuotas panašiais įspūdžiais, kokius žiūrovas išsinešė iš jau minėto O’Neill dramos, iš [Clifford Odets] „Raketos į mėnulį“ ir iš „Živilės“, nors pastaroji tebuvo daugiau pažadas negu rezultatas. Todėl „Vieno ir kitų“ pastatymo proga skverbiasi miela mintis: Antanas Škėma ateina vis labiau stiprėjančiais žingsniais.
„Vienu ir kitais“ norisi džiaugtis bei apie juos kalbėti ne dėl sentimento, kad šis vaidinimas yra savas (daug buvo savų, palikusių sunkų slogutį), bet dėl meninio išgyvenimo, dėl tosios tikrojo spektaklio atmosferos, kurią aną vakarą sukūrė Škėma, [rež. Stasys] Pilka, [dail. Telesforas] Valius, [akt. Vytautas] Valiukas ir jų kolegos.
Škėmos vaidinime atkurtas laikotarpis tebėra netolimas, žaizdotas daugelio mūsų žaizdomis, tačiau naujas savuoju sprendimu. Paliesdamas dar beveik degančiai aktualią temą ir ją pastatęs kitokiame, nešūkaujančio, neprakalbinio, bet tylaus humaniškumo spektre, Škėma vėl pademonstravo didelį sugebėjimą ir talento jėgą, kuri, deja, mūsų dramaturgijoje nėra labai dažna.
Dviejų veiksmų keturių paveikslų Škėmos vaidinimas savo konstrukcija primena neretai novelėje vartojamą kompoziciją.
Prologas (jame taip puikiai švysteli Valiukas [atlikęs pagrindinį Pranaičio vaidmenį], be abejonės, didžia dalimi ant savo pečių nešęs spektaklį) sukuria tą sunkią, kartkartėmis slegiančią ir visada įtemptą nuotaiką, kurios būdingiausios savybės yra netikrumas ir laukimas.
Pakilus uždangai po pirmojo paveikslo, žiūrovas pasijunta staiga grąžintas realion tikrovėn.
Pranaitis, mažo Lietuvos miestelio mokytojas, kurčios moteriškės trobelėn suveda savo gelbėjamus asmenis: Rimvydus, Alę ir Jurgį. Anapus trobelės sienų vyksta didžioji drama, privertusi juos ieškoti išsigelbėjimo. Fatališkame laukime išryškėja jų asmenybės ir santykiai. Šalia bendrojo skausmo jiems leidžiama išgyventi savąjį, be kurio nė vienas literatūros kūrinio žmogus nepalieka gyvas.
Taikliais sakiniais Škėma išveda savo veikėjus laukiman. Kiekvienas jų žiūrovui prisistato visomis charakteringomis savybėmis, veiksmo eigoje sukonkretėjančiomis bei įgaunančiomis ryškesnį pavidalą. Įtampa, pradžioje kiek silpnokai jaučiama, tolydžio auga. (Tvirčiau pabrėžiant bendrąją dramą ir gausiau pasinaudojant užsceniu, autorius galėjo ją ištiesti jau pirmuose momentuose, ypatingai, jog antrame veiksme, išskyrus Kačerausko įsibrovimą bei jaunojo vyro grįžimo iš žvalgybos momentus, stipriau plaka asmeninės dramos pulsas. Tikslesnė pusiausvyra nepakenktų, nors, iš kitos pusės, pastaba daugiau taikytina režisūrai.)
Visoje Škėmos kūryboje pastebimas neeilinis sugebėjimas kurti gyvus žmones. Prisimenant „Živilę“, krenta į akis stambi Škėmos dorybė, prašvitusi „Šventojoj Ingoj“ ir įkūnyta „Viename ir kituose“. Dorybė, kurios pasigendame daugelyje mūsų prozaikų: žodžio taupumas virsta būtinybe, be kurios sceninėje kūryboje toli nusiirti neįmanoma.
„Vieną ir kitus“ teisingai autorius pavadina vaidinimu. Tai yra labiau epizodinio pobūdžio darbas, pasižymįs visomis stipriomis dramos veikalo savybėmis. Erotinio motyvo pravedimas (Rimvydienė – Pranaitis) buvo įtikinąs, santūrus ir puikiai įrėmintas. Kalbamasis momentas tiek aktorių, tiek režisoriaus nebuvo nei nustelbtas, nei perdažytas. Vytautas Valiukas čia vėl neužmirštamai blykstelėjo savo teatrine kultūra ir talentu. Tačiau to tikrumo nesijautė jaunųjų Jurgio (J. Skomantas) bei Alės (N. Šalkauskaitė) interpretacijose. Veikalo atskirai neskaičius rizikinga būtų tarti, kieno kaltės čia daugiau esama: autoriaus ar režisūros. Galima tik pastebėti, jog Skomantas ir Šalkauskaitė tebėra formavimosi stadijoje, dar beveik be teatrinės mokyklos ir todėl jų vaidyba negalėjo būti aktoriui privalomo lygio.
Režisorius Stasys Pilka, atrodo, bent gana tiksliai Škėmą suprato ir perdavė. Spektaklio kūrime jam pavyko išvengti banalybės bei šablono. Nevienodo sceninio pasiruošimo aktoriai, kurių buvo aštuoni, vieni geriau, kiti silpniau atliko savo vaidmenis. Be anksčiau minėtos tikrai išskirtinos Valiuko vaidybos, šiame spektaklyje pažymėtinas Petkus, davęs kruopščiai atliktą vaidybiškai dėkingą Jaunąjį Vyrą. [Eglė] Vilutienė, turinti gerus aktorės davinius, autoriaus per menkai išryškintoje Irenos rolėje kartu su [Vytautu] Juodka antrame paveiksle sukūrė keletą įstringančių akimirkų, nors Juodkai ir šiose akimirkose dar nekaip sekėsi dikcija.
Retos mūsų scenoje pasirodė Telesforo Valiaus dekoracijos, žymiai paryškinusios viso spektaklio nuotaiką. Keli technikiniai defektai, kurie kiek išblaškė žiūrovą, reikia tikėtis, ateityje nebebus pakartoti.
Grynai vaidybinės spektaklio pusės įvertinimas priklauso scenos specialistams. Šiose eilutėse norėjosi pasidalinti keliomis mintimis apie patį veikalą bei pasidžiaugti kas kartą stiprėjančiais Škėmos žingsniais.

Ar tai ne aistra?

Gruodžio dvyliktosios „Draugo“ kultūriniame priede yra atspausdintas p. Ben[edikto] Babrausko straipsnis, pavadintas labai nekaltai skambančiu sakinėliu „Aistroms aprimus“. Tačiau, šį straipsnį perskaičius, paliko koktus atnaujinamos aistros skonis. Anot p. Babrausko: „Nei saiko, nei takto. Iš viso belieka tik tas žilas plaukas“.
P. Babrauskas, paliesdamas jau nuo seno opų mūsų teatrinių grupių klausimą, negailestingai plaka ne tik rež. Pilką ir raš. Škėmą, bet ir tuos žiūrovus, kurie iš Putino „Valdovo sūnaus“ spektaklio išėjo nuvilti. Pagal p. Babrauską, tie žmonės turėtų būti iš tų, „kurie nepakenčia klasinės muzikos nei operos“, vadinasi, absoliutūs nepramoginės kūrybos ignorantai. Gindamas „Valdovo sūnaus“ pastatymą, p. Babrauskas operuoja tokiais kriterijais:

Nors įėjimas buvo brangesnis negu paprastai, tačiau žiūrovai suprato, kad istorinis veikalas su originaliomis dekoracijomis ir apranga reikalauja nepalyginti daugiau išlaidų negu realistinis veikalas ar koks vaizdelis, – vien į premjerą jų prisirinko daugiau negu į kito veikalo tris spektaklius. Ne tik prisirinko, bet įdėmiai ir šiltai stebėjo ir klausėsi, nors toliau sėdintiems ne viską teko išgirsti. Bet juk tai buvo bene pirmutinis mūsų dramos spektaklis, kuriame dalyvavo daugiau negu tūkstantis žiūrovų!

Keista, jog cituotais kriterijais pastatymą vertina ne koks eilinis žiūrovas, bet kultūrininkas ir Rašytojų Draugijos pirmininkas.
Teatro mylėtojui nėra gal per sunku už spektaklį sumokėti keturis dolerius, tik už tą pinigą neatimama teisė reikalauti ne klojiminio, bet tikrai teatrinio spektaklio. Nors p. Babrausko išvedžiojimais remiantis šias eilutes rašantysis taip pat priklauso tiems, „kurie nepakenčia klasinės muzikos nei operos“, tačiau aiškumo vardan tebūnie leista priminti p. Babrauskui, kad net į Clevelando simfoninio orkestro koncertą geriausieji bilietai vos dešimčia centų prašoko keturis dolerius, o į tokių didelių menininkų kaip Cezare Siepi, Mischa Elman, Robert Casadesus ir kt. rečitalius bilietų kainos keturių dolerių netgi nesiekė. Turbūt ir p. Babrauskas neginčytų, jog tie keli pavyzdžiai meninės kokybės prasme nėra jokia paralelė „Valdovo sūnui“. Dar keisčiau šis reikalas atrodo prisiminus, kad aną teatro grupę remia pati bendruomenė. Nejau tas rėmimas reiškiasi tik iki įžūlumo keliamomis bilietų kainomis?
Toliau p. Babrauskas aiškina apie originalias dekoracijas bei aprangą. Atleiskite, tačiau šitokio nonsenso tikriausiai mūsų teatro istorijoje nėra buvę: istorinio veikalo, pagal p. Babrauską, dekoracijos ir apranga reikalauja daugiau išlaidų negu realistinio veikalo ar „vaizdelio“. Pagaliau ką norėjo pasakyti p. Babrauskas originaliomis dekoracijomis ir apranga? Ar tai, kad „Vieno ir kitų“ dekoracijos buvo pasiskolintos iš kitur (vadinasi, ne originalas), ar tai, kad dail. Valiaus sceninis apipavidalinimas buvo niekam tikęs? Arba apranga. Teprisimena p. Babrauskas „Fausto“ operoje Mefistofelio aprangą ir tegu ją palygina su Mauro kostiumu „Valdovo sūnuje“. Įdomu, ar ir čia esama originalumo?
P. Babrauskas pastebi, jog publikos premjeroje buvo pilna salė, kuri „įdėmiai ir šiltai stebėjo ir klausėsi, nors toliau sėdintiems ne viską teko išgirsti“. Išeitų, kad p. Babrauskas stebėjo ne tai, kas vyko scenoje, bet kas vyko salėje. Jeigu taip, tai p. Babrauskas gina spektaklį, kurį matė tik atsitiktiniais protarpiais.
Iš tikrųjų, kaip ten bebūtų, yra malonu, jog premjeroje dalyvavo tūkstantis žiūrovų, bet kai žiūrovų skaičius pasidaro mastu spektakliui vertinti, darosi skaudžiai juokinga. Panašiai, kaip tūlas mūsų tapytojas, savo garbę ir dydį mėgstąs matuoti parduotų paveikslų skaičiumi. Bet ir toliau aritmetika operuojant tenka pasakyti: antrame „Valdovo sūnaus“ spektaklyje salė buvo pustuštė. Nesitiki, kad ir pats p. Babrauskas tuo pagrindu mėgintų nuvertinti rež. Blekaičio pastatymus, dažniausiai jau labai negausius publika.
„Aistroms aprimus“ straipsnyje p. Babrauskas visur sąmoningai bei ironiškai pabrėžia „vaizdelį“. Ypatingo jo pykčio susilaukė rež. Pilkos pasakymas, jog Škėma yra didelių gabumų žmogus. Nors ir kaip p. Babrauskas nemėgtų ir gal net neapkęstų minėtojo rašytojo, yra aišku tik viena, kad tokių dramaturgų kaip Škėma mūsų literatūroje, bent šiuo metu, dar neturime. Lygiai daug neturime ir tokių „vaizdelių“ kaip „Vienas ir kiti“. Nesinorėtų galvoti apie Rašytojų Draugijos pirmininką, kad jis nebeatskiria geresnio veikalo nuo blogesnio, bet jo paskutinis straipsnis tokią mintį nejučiom pasiūlo.
Jeigu p. Babrauskas kai kam primena neturėjimą „nei saiko, nei takto“, tai jo paskutinį straipsnį galima drąsiai pavadinti nekultūringu. Asmeniškų sąskaitų suvedinėjimą su raš. Škėma (o tai jau pasidarė etiška, nes Škėma iš Rašytojų Draugijos išstojo) ir rež. Pilkos užpuolimą (žinoma, todėl, jog jis statė ne kieno nors kito, bet Škėmos veikalą) kaip tik ir tenka laikyti nekultūringumu.

Dar Mackaus: trys laiškai Daliai Sruogaitei
Dar Mackaus: Tennessee Williamso Stiklinis žvėrynas (apie pjesę ir pastatymą)

(266.1) Dar Mackaus: trys laiškai Daliai Sruogaitei

Neprisimenu datų. Jei ne žmogus, pasislėpęs už Kasandros slapyvardžio, gal net ir būčiau pražiopsojęs, kad vasario 11-ą Algimantui Mackui būtų sukakę 80. Išėjus knygai Ir mirtis nebus nugalėta (1994), mano rankas pasiekė dar šiek tiek A.M. tekstų. Nežinau, ar kas nors sugalvos perleisti tą rinktinę (na, vos papildytą), tad tiesiog: ką turiu – tą skelbiu čia, apie jokias ateitis negalvodamas.
Šiandien Tarptautinė radijo diena, o Mackus – radijušninkas, kaip ir Dalia Sruogaitė; juos siejo darbas – per „Margučio“ radiją transliuojama literatūrinė valandėlė „Pelkių žiburėlis“; rengė Mackus, dvi Dalios – Sruogaitė ir Juknevičiūtė – ir kt., nors eterin būdavo paleidžiama frazė: Paruošė sambūrio „Šviesa“ Chicagos skyrius. Iš D.S. esu gavęs trijų jai Mackaus rašytų laiškų kopijas, originalai greičiausiai adresatės archyve. Komentarų tiek, kiek manė esant būtina pateikti D.S. Apkarsyti tekstus kaip kokią kalėdinę eglutę – vis nurodant, kas (žmogus arba dalykas) yra kas ar kur išspausdintas – būtų ir nepagarbu juos skaitysiančiųjų atžvilgiu:) Mackininkai, manau, teskaitys. [Knygos pabaigoj komentaruos smulkiu šriftu – taip, reiktų.]

1: 1956, rug[pjūčio? -sėjo?] 7

Miela Dalia,
ką tik gavau Tavo gromatą ir eilėraščius. Didelis ačiū. Labai skubu rašyti, nes laukiu atvažiuojant J[??]iaus. Važiuojame pas Bačiūną – į „Santaros“ suvažiavimą.
Dėl Sruogos valandėlės susisieksiu su Rūku. Manau, kad sutiks. Dėl vaikų valandėlių, manau, darykim kaip siūlai: viena – lietuvių autorių, kita – svetimtaučių. Fain, jog galėsi juos „įradijofoninti“.
Padariau provizorinį sezono planą, kurį Tau pridedu. Įrašyk savo numatytus vaikų valandėlių autorius. Šį kartą tebūnie 8 mėnesių sezonas. Nežinau, kaip Tau atrodys, bet, nenorėdamas per daug kartoti tų pačių autorių, šiais metais A (suaugusių lit. sekcija) sekcijon įvedžiau grynai Chicagoje gyvenančius autorius, kurių didelės dalies dar pas mus nėra buvę. Bendrai visas planas – paremtas tam tikrais ciklais: A – Chicagos autoriai (iš jų, manau, medžiagą gausiu originalią), A II – žymesnieji mūsų humoristinės kūrybos atstovai ir B – vaikų.
Pažiūrėk – kaip išrodo ir greit siųsk medžiagą pirmosiom vaikų valandėlėm. Jas būtų gera pradėti saviškiu.
Tad tiek šiam skubaunam[?] kartui. Parašysiu apie „Santarą“ grįžęs.
Viso geriausio
Algis.
1956. rug. 7 d.
P.S. Dėl vaikų valandėlių visai sutinku su Tavim, kad vaikams ne tik savi, bet tokie autoriai, kurie juos suįdomintų. Dėl „Aitvaro“ vėl bandysiu šnekėti.
Alg.
[P.P.S.] Beje, ar gavai iškarpas, kurias prieš keletą savaičių Tau su laišku išsiunčiau? Vieną vakarą man skambino p. Šeštokas. Sakė, kad jo prašei iškarpos iš „Vienybės“.

2: 1957, sausio 9

Miela Dalia,
šį rytą galvojau, kad ką-ne-ką, bet laišką Tau turiu būtinai, o būtinai parašyti. Tavąjį taip pat prieš keletą valandų su visais įvadais apturėjau. Įvadai OK. Tačiau kodėl, rašydama apie Zobarską ir minėdama Donelaitį, Savickį, Sruogą, dadūrei ir Radauską? Juk jį išvertus turbūt gautume Stefan George arba kokį lenkų estetikos balamūtą. Na, tiek to. Tegu ramiai mėsinėje miega jaučiai, išmėsinėti, moteriškai ar vyriškai surimuoti, tegu per bėgius ramiai ir klasiškai eina elektros srovė, tegu virtuvėje migdančiai ūžia primusas, o patefone – koloratūrinis sopranas iš La Traviata.[1]
Taigi, sunku atsigauti po senų ir naujų metų. Šiandien, keista, nuo to net galva skauda, pasijutau pagaliau blaivas. Teisinti už ilgą tylėjimą save būtų neprotinga. Tokis papuolė laiko metas, tokis miesto ūpas. Seniai Miškinis užgiedojo: „Mano meilė laimingai baigės – ji nuėjo linksma su kitu.“
Jeigu netyčia pastebėjai, atspausdinom Žiburėlio neva blankus, kurių krūva laukia Tavęs sugrįžtant. Prakeikta ta valanda, kurioje įkėliau koją Žiburėlin. Galva manoji pilna bėdų. Sekmadienį ir dar sekmadienį eina Rūkas. Kaip visada su tom ištraukom būna, taip ir šį rozą – negali skaityti x, negali skaityti y ir t.t., ir t.t. Nebaigta simfonija. Reikalingi bent septyni žmonės. Šiuo metu turiu tik šešetą. Dieve, padėk man. Taip pasakė Juodka, taikydamas į Annos Christi tėvo ausį.
Su vaikų valandėlėm, kurias man jau, ačiū, senokai atsiuntei, – tvarka. Grimus skaitys Gandrimas, o Milžinkapį Juodka su kokia nors moteriška būtybe arba pilnybe. Nežinau ką reikės skaityti man, kadangi Žiburėlyje esu retai girdimas. Visada man malonu klausytis skaitančių Dalių.
Už Stiklinį žvėrelį, aišku, esmi aš kaltininkas. Aš esu tas paibelis, kurs ten drukavojo, bet juk savęs žmogus nekoliosi. Kažkaip būtų nehumaniška ir, greičiausiai, neestetiška. Gal Tu turėtum kokią idėją vienam mašinėlės puslapiui apie Pelkių Žiburėlį Pelkių Žiburėlio skyriui, velnias mane nešė jį įtaisyti, Margučio visuomeniniam, politiniam ir kultūriniam žurnale. Jeigu turi, brauk, nes aš patsai nežinau ką ten rašinėti. Apie mane, kad locka, nerašyk, nes tą aš žadu atlikti pats. Šiuo metu rašau ilgą ilgą straipsnį apie savo eilėraščius ir aliejum atliktus tapybinius darbus, kuriuos žadu išstatyti Lietuvių Auditorijos meno galerijoj, nes dailininko Rūkštelės kūrinių paroda dideliam Stasio Tamulaičio nusiminimui jau uždaryta.[2] Teisingai pasakė ponas Keliuotis: iš rūkštelės likerio nepadarysi. Sapientis sat! (Gal ir teisingai iš Tamulaičio straipsnių /taip jis baigia kiekvieną savo straipsnį/ išmokęs išspelinau.)
Buto, kad locka, dar nesuradau. Butą surasti, tai ne karčemą. Reikia apgalvot, apsvarstyt ir apžiūrėt, ir nuomą užmokėt. Laimė, kad karčemos neima nuomos už sėdėjimą, tik už gėrimą. Kitaip būtų švarus krakas. Bet pagaliau, Dalia, ar ne mūsų tautosakos vyrai dainavo: „Kur aš nukeliausiu – nakvynėlę gausiu!“ O kad nenutoltumėm nuo lietuvybės, tam ir Bendruomenę sukūrėm, ir Dainų šventes rengėm.
Prieš pradėdamas šį lapą, noriu paaiškinti jo kilmę. Ant tokio popierio rašomi Margučio skelbimai apie gardų Mamytės sūrį ir apie Mažeika&Evans klientus. (Žinoma, apie tuos, kurie jų įstaigoje atsilanko tik vieną kartą. Pirmą ir paskutinį. Šitą sakinį, man atrodo, galėtų įdėti Draugas aforizmų skiltyje, kurioje spausdinamos Platono, Aristotelio, Šopenhauerio, Papini, Mauriaco, Barono ir kitų didžiųjų rašto žinovų mintys.) Gloria in exelcis Deo! Rodos, taip?
Kelečiai susilaukė Kelečiuko Lino Jono! Lietuviais esame mes gimę, lietuviais turime ir būt! Kudirkos himno, sako, dar nesuspėjo išmokti. Vaiko laukia ir p. Monkutė. Aš dar ne. Bus Žiburėliui prieauglio. Su jais gal padarysim geras muzikines valandėles. Skaitytojai, t.y. klausytojai, girdėjau, jų labai pasiilgę. Gerą daiktą, anot jų, malonu girdėti tūkstantį ir vieną kartą.
Prieš šventes praleidau ilgą savaitgalį Lemonte pas Katiliškius. Pasiutusiai gerą darbą Marius turi parašęs. Tačiau premijos nevertas, nes tai reikštų sulyginimą su Italijos vaizdais, Brazdžioniu, Mazalaite ir Radausku. Tokios negarbės net ir savo priešui, būdamas krikščioniškas pilietis, nelinkėčiau.
Tavo atsiųstus gabalus, Dalia, duosim taip: vasario 10 – Grimai, vasario 17 – Krėvė ir kovo 10 – Zobarskas. Kaip žiūriu, baisiai pasimušei priekin, kad mane pavydas ima, o jau toks nepavydus... (Vis tiek niekas nepatikės, jog teisybė.) Kodėl nepamėginti?
Žiburėlis ir toliau brazdėdamas rieda. Retkarčiais pasitaiko ir gana neblogos programos. Šiaip – nuobodybė. Vieną sekmadienį, kai lankiaus Lemonte, klausiausi programos. Pagalvojau, jeigu ten nesimaišyčiau, tikrai neklausyčiau. Palaiminti kantrieji, kurie ketvirtus metus 1 val. 30 minučių užsisuka radijušą. Anot Gedo, mama mia! Moralas tėra šitoks: ką pradėjai, baik. Mano supratimu, jei kitais metais nieks neišeis su latviais ir estais, kromelį būtų pats čėsas uždaryti. Didesnei dievų ir bažnyčių garbei.
Ar gavai atsakymą iš New York?
Asmeniškai gyvenu visai asmeniškai. Nei sėju, nei pjaunu. Jokiam fronte nieko naujo. Neatsimenu, kada esu bent gerą knygą perskaitęs. Kartais lošiu kauliukais ir turiu prisipažinti – sekasi. Atrodo, galėčiau būti pakenčiamas advokatas. Bendrai priėjau išvados, jog neapsimoka varginti proto – jį reikia tausoti, kad jis išliktų natūralus, nepasikeitęs, toks, koks buvo užgimus. Nes ramybė ir dangaus karalystė kūdikėliams.
Chicagoje šiandien pasnigo. Užpustė laiptus. Jaučiu, teks juos papucyti, kad koks padorus žmogėnas žandikaulio neišsinarintų. Arba aš pats, keliaudamas pavakary Vienybėn.
Tiesą rašai apie Chicagą. Atrodo, viskas buvo seniai ir viskas ne čia. Protingą žodį ištarė Dikinio Tomas Stikliniame žvėryne – laikas yra didžiausia distancija. O tą stiklinį balių, kad locka, suplėšyk – nekompromituok mano tenoro, kuris tą dieną tikriausiai buvo blogoje formoje. „Vesti la giubba...“
Su mielu noru, Dalia, atsiųsčiau Tau tų savo kavalkų, tačiau šiuo metu jie nėra reprezentaciniame apdare: subraukyti, taisyti ir vėl braukyti. Noriu šį tą keisti ir dėl visko juos turėti gatavus. Iš Civinsko knygelę atsiėmiau pataisymui, bet turbūt ji liks pas mane. Tegu, valgyt neprašo, o procentų neneša. Naujų gabalų, teisybė, turiu net 2. Tiek išsikepė per paskutiniuosius metus. Bet kas iš to? Geriau rašyti Dainavai operas. Už jas nors pinigą gauni. Pardaviau, beje, ir vieną seną straipsnį Užuolankai už 40 dolerių, o taip pat prižadėjau, jei paruošiu, ir eilėraščių už kokius 15–20 baksų. Griežtai, su labai neryškiomis išimtimis, laikausi savo poliso: be pinigo nė eilutės. O už pinigą ir Mahanojaus Saulei neatsisakyčiau.
Tai tokios neprotingos ir nuobodžios rokundos. Tiesa, būčiau užmiršęs pasiguosti: užsirūstinęs tapau ant studentų. Nachalai, ir daugiau nieko. Progą radęs, įgnybsiu. O jeigu pyktis praeis, gal ir ne. Tiek to.
Dar kartą ačiū, Dalia, už geras medžiagas ir geriausi linkėjimai p. Sruogienei, Gedui ir abiem vyriausiem šeimos nariam.
Iki.
Algimantas.
1957. sausis 9 d.
P.S. Nebūk kerštinga! Nekeršyk ilga tyla.
Alg.

——————————————————————————————————————
[1] Mano pastaba dėl Radausko: Pradžioj Algimantui Radauskas labai patiko, tačiau man išvykus dviem metam į Texas valstiją, Algimantas labai susidraugavo su Liūne Sutema, kuri Radausko nemėgo ir, kaip pati man sakė, lygindavo su Stefan George. Liūnė Sutema turėjo daug įtakos Algimantui ir, matyt, šiame laiške jau stipriai jaučiasi Liūnės požiūris. — Dalia Sruogaitė
[2] Kur Algimantas rašo apie savo „tapybinius darbus“ – tai tik juokai. Jis (kaip ir dauguma) Rūkštelės nemėgo, o pats tikrai niekad netapė! Taip pat nemanau, kad jis rašė „ilgą straipsnį apie savo eilėraščius“ – tai vėl pasišaipymas. — D.S.

3: 1957, kovo 29

Miela Dalia,
gyvas nebesu. Esu pusgyvis.
Kaip bjaurus skėrių būrys užpuola medžius, taip mane apgniaubė įvairios bėdos ir nemalonumai. Nuotaika tebėra nelinksma, ir, jei būtų kiek šilčiau, sodinčiau rachitinį nostalgijos medį.[1]  Anot Kėkšto, „mirtis sunki, o gyvenimas prastas“. Taip ir žmogus atsiduri nepatogioj pozicijoj: viena koja ant debesio, antra – ant mūsų tautinės trąšos, kurios, pravažiavus vežimui, ant plento atsirasdavo daug.
Medžiagą gavau. Didelis ir platus ačiū. Tuo būdu su vaikų valandėlėmis jau esame susitvarkę, išskyrus, žinoma, įvadus. Binkį duoti pabaigai man neišėjo. Jis eis balandžio 7 dieną, po jo duosime Vaičiulaitį, o gegužės mėnesį – Pulgį Andriušį bei motinos dienos progai skirtą Mackevičių-Nord. Taigi, Dalia, laukiu įvadų ir tariu padėką.
Rašei, jog Amerikos Balsas prašęs Žiburėlio programų. Žinia, iš dalies malonu. Tačiau panašus reikalas jau buvo praeitais metais po Landsbergio programų. Laiške jisai man minėjo, kad kažkas iš Balso prašysiąs kelių mūsų programų, bet nieko iš to neišdegė. Antra vertus, sakau visai nuoširdžiai, mano supratimu, gal jas daryti ir visai neverta. Lietuvoje gyvenančių tokiu dalyku nenustebinsi ir nepatiešinsi. Žiburėlių jie turi daugiau ir geresnių. Be to, abejoju, ar visi žmonės sutiks įskaityti jas. Tam priežasčių, man regis, gali būti visai rimtų. Taigi, čia tokia mano grynai asmeniška nuomonė.
Dabar dėl kito sezono. Fain, kad New Yorkas pagaliau atsiliepė. Aš dėl latvių literatūros jokio atsakymo nei iš Skujenieko, nei iš Nagio negaunu. Antrą kartą jų tikrai nebeprašysiu, o kitų žmonių tam reikalui nežinau. Be to, Dalia, rašau atvirai, kitą sezoną abejoju ar begalėsiu būti naudingas. Tas reikalas jau man yra atsibodęs iki kaulų. Be abejonės, Tau niekada neatsisakysiu padėti vienu kitu įvadu ar kartais Tave pavaduoti, tačiau ką nors daugiau daryti neišeis. Pagaliau, esu priėjęs tam tikrą ribą, kurioje man bepalieka trys išeitys: tapti sąžiningu fabriko darbininku, susiimti rankosna ir studijuoti arba nusipirkti pištalietą, nes iki dabar besitęsianti beprasmybė mane visai rimtai baigia nuvesti velniai žino kur. Jeigu teks tapti „fabrikantu“, jokios prasmės ir jokio tikslo man maišytis kitur nebus, jei pavyks pradėti studijuoti – tam nebus laiko, o jei trečia galimybė – tada visa savaime aišku. Iš viso, prisipažinsiu, nebenoriu nieko. Tik noriu išlaikyti pažadus.
Atleisk, kad vėl laiškas išėjo biznieriškas. Čia jį ir baigsiu. Patikėk, bet dabar rašyti man pasiutusiai sunku, o verkšlenti nesinori. Kam apkrauti kitus savo bėdomis. Tad dar kartą, Dalia, kad locka, neužsirūstink. Norėčiau, galvą padėjęs ant peties, gerai išsiašaroti, gal būtų geriau, bet ir tai (bandžiau) neišdega. Kažkas užšalę.
Tad iki
Algimantas
1957. kovas 29 d.

—————————————————————————————————————
[1] „Rachitinis nostalgijos medis“ – iš Škėmos „Baltos drobulės“. — D.S.

P.S. dėl Mackaus kitų laiškų. Kai rengiau knygą, akiraty tebuvo Metmenyse skelbti Mackaus laiškų Kostui Ostrauskui gabalai. Parašiau laišką klausdamas, ar leistų juos perspausdint ir gal galima būtų tą publikaciją praplėsti, papildyti ir pan. 1991-10-14 atsakė:

Taip, tas A. Mackaus laiškų ištraukas („Algimantas Mackus apie save ir dar šį tą“, Metmenys, nr. 41, 1981, p. 75–87) galite pakartoti savo ruošiamoje knygoje – nieko nepakeičiant, su mano įvadėliu, t.y. kaip išspausdinta Metmenyse. Tai ir yra svarbiausios bei įdomiausios, mano galva, jo laiškų vietos. Praplėsti tas ištraukas, tuo labiau skelbti laiškus ištisai šiuo metu neketinu – kai kas dar net ir dabar nespausdintina, didžioji laiškų dalis pilkai reikalinė ir ypač plepalinė, o aktualijos arba pasenusios, arba skaitytojui, ypač Lietuvoje, be išsamių komentarų būtų išvis sunkiai suvaikomos bei suvokiamos. Tiesa, norėčiau kada nors tuos laiškus išsamiau publikuoti, bet ne dabar.

Taip ir padariau: kas Metmenyse – tas ir knygoj. O išsamesnės publikacijos, deja, taip ir nebuvo. Ir greičiausiai nebebus; nebent jį tūno a.a. Kosto Ostrausko archyve. Tikrai turėjo būt A.M. laiškų Daliai Juknevičiūtei, ypač kai ji stažavosi Europoj; deja, kur jie, koks jų likimas – nežinau.


Dar Mackaus: Škėmos Vieno ir kitų recenzija ir replika
Dar Mackaus: Tennessee Williamso Stiklinis žvėrynas (apie pjesę ir pastatymą)

(265) Iš fototekos, i: Sigitas Geda

Visokių dalykų per gyvenimą žmogus prikaupi, ne tik nuodėmių. Va ne per seniausiai nusipirkau išorinį diską, vad. terabaitą, ir imu jin vakarais kraut iš visokiausių laikmenų tai, ką esu užfiksavęs. Šiek tiek grupuodamas: fototeka, audioteka ir pan. Kvailos minties vadovaujamas: gal kam nors kada nors ko nors prireiks?
Va Sigito Gedos kelios nuotraukos; fotografuota 2005-02-13, per Vilniaus knygų mugę, buvo pristatoma jo poezijos vaikams rinktinė Strazdelio dainos, išleista „Krontos“.

Ar visada Geda pasirašinėdamas savo knygas taip liežuvį iškišdavo?
Keli kadrai yra, o liežuvis vis iškištas:)

Graži man šita (dešinėj) Gedos nuotrauka; tas burnos pridengimas – kad nesimatytų rodomo liežuvio [kam???] :)

Apie Gedos ŠA baigtus spausdint kasdienraščius – čia.

(264) Visiškai tarp kitko: detalės, trupiniai, fragmentai

Mirė Wisława Szymborska. A.a. Poetė, poetė, taip; bet man ji pirmiausia Neprivalomų skaitinių autorė (iš lenkų kalbos vertė Laura Liubinavičiūtė, 2006). Skaičiau tuos rašinius apie skaitinius ir pavydėjau, ir tebepavydžiu. O eilėraščius – ne.

Ką daro sniegas? 263 įraše visaip apkomplimentinau Dainių Gintalą, šitam noris tą patį padaryt su Gyčiu Norvilu. Irgi talentingas: ir kaip poetas, ir kaip vertėjas (iš vokiečių), ir kaip paišų beigi nutraukimų autorius, ir ne tik – jau šį tą ir suvokęs:

[...] „iš esmės“, man regis, neegzistuoja, nepagaunamas. Yra tik detalės, trupiniai, fragmentai. (LM, 2003-02-03, p. 3)

Ir sniego yra. Bet jis ne durys. Jis ne girgžda, kaip rašo G.N. ten pat, o gurgžda (iš po padų tikrai u, o ne i sklinda). Tuo ir skirias nuo durų ar langų, kurie niekad negurgžda. Dėl kuo tikslesnio žodžio – štai dėl ko net kumščius gniaužiant išties verta ginčytis.

Kilnojamojo kirvio poreikis. Iš vienos dailės galerijos kiton kilnojamo, nes Laima Kreivytė prisiekė:

[Eglės] Vertelkaitės parodoje buvo mergaitė su kirviu. [Vido] Poškaus – gydytojas su kirviu. Be kirvio šiais laikais – nė žingsnio. Prisiekiau, kad jei kitoje parodoje jo nerasiu, tai nieko ir nerašysiu. (7MD, 2012-02-03, p. 4)

Ko nežinojau:

• bukučiai – vieninteliai, medžio kamienais žemyn galva straksėt gebantys (ačiū G.N.);
• Antanas Smetona, pasirodo, ir su Atatiurku susirašinėjo (ačiū Jolantai Zabarskaitei);
• praėjusio amžiaus pradžioj, o gal dar anksčiau „Baltimore senieji lietuviai emigrantai, neįstengdami pasistatyti savo bažnyčios, nusipirko žydų sinagogą ir joje meldėsi“ (ačiū Juozui Gailai; Draugas, 2012-01-14, p. 4; ar tai ne vienintelis toks atvejis?)

Taip, yr tik detalės, trupiniai, fragmentai. Jie ir tėr iš esmės.

(263) Visiškai tarp kitko: Michaux ir Kasparavičius

Važiuojant į darbą 19 troleibusu: Henri Michaux (1899–1984) novelių ciklas Toks Plunksnius (Un certain Plume, 1930), puikiai išverstas Dainiaus Gintalo (Metai, 2012, nr. 1, p. 74–86; talentingo žmogaus, ir kaip poeto, ir kaip vertėjo, ir kaip išviečių įamžintojo); puikiai, nes skaitydamas net nejauti, kad tai vertimas. D.G. rašo, esą „novelių nuotaika bei stilistika primena būties ir kasdienybės absurdą perteikiančią Daniilo Charmso prozą“. O man priminė kito.
Einant per Žirmūnų tiltą: įdomu, ar papuls į LLTI sudaromą kūrybiškiausių praėjusių metų knygų 12-tuką Ramūno Kasparavičiaus (beje, frankofilo, bent jau iš dalies, pasak Romo Daugirdo) pasakojimų rinkinys Decameron medicus, kuriame yra lyg ir (labai lyg ir) Plunksniaus atitikmuo – Ignotas Žiogelis. Juokais jo metodą vadinu paplaukusiuoju realizmu (įvardžiuotinai paplaukęs ar net išplaukęs r.), o pasakojimus – kokteiliais, kurie [kad rimčiau skambėtų, de saussure’iškai pratęskim] langue gomurį šiurkštokais įvairia???iais parole liežuvėliais kutena [esat mėginę? kaifas!] ir laipsnių turi – ir šypteli siurbdamas, ir vaizduotė ima garuot. Smagu skaityt. Ir dar norisi.

2012-02-09: Nepapuolė pitoreskos 12-tukan, nors tarp kandidačių beigi kandidatų, kaip teko girdėt, ir buvo. Esą lėmė (įspėju: nuogirdom remiuos, pats nebuvau) pastaba: Kasparavičiaus „galai palaidi“; bet tai ir žavu – pasakotojas lyg koks astronautas, nesvarumo būkle besimėgaujantis: aplink jį viskas plauko – ir tai, kas gali, ir tai, kas galėt neturėtų.

(262) Miłoszo exmetų vilniškieji kontekstai

Ogi būna gyvenime ir smagių dalykų, būna! Va gavau bičiulio Ričardo Šileikos, kasdienybės skaitytojo, klausytojo ir žiūrovo, el. laišką su penkiais fotopriekabais:

Mano džiaugsmas, pareiga ir atsakomybė – Tau, Virgi,  elektroniškai pasiųsti šiuos liudijimus iš savo skaitmeninės fotomuilinėlės. Toks štai lietuviškas socialinis kontekstas.
Ričardas Paskutinysis

Perskaitęs prisiminiau: seniai, 2010-04-19, buvau gavęs el. paštu tokį vaizdajuokį – priminimų, pritvirtintų prie tilto turėklų taip, kad tik parklupęs ar pritūpęs gali perskaityt, perdirbinį. Gan cinišką, bet sykiu ir juokingą.
Bet čia šiaip, asociacija, ir tiek.
O rimčiau šnekant:
Ačiū, Ričardai, už priminimą teisybės: kad pamatytum, reikia ne nosį tekstan – ant popieriaus, švarko ar marškinių užrašytan – įbesti, o atsitraukt, iš toliau pažvelgt; kuo iš toliau, tuo gražiau:)

P.S. Jei ką domintų sovietmečio kultūros istorija, siūlau pasiklausyt, kas buvo pasakojama per seminarus LLTI.

(261) Visiškai tarp kitko: pėdsekystė

Rūkydamas apėjau Vileišių rūmus. Kas galėjo palikt šituos ženklus? Spėju, varna buvo nutūpusi. O gal ir ne.

(260) Tarp kitko: kas turėta galvoj?

Per pietus ne tik apie gaisrą Tytuvėnuos pasiskaičiau. Perskaičiau ir Vladimiro Laučiaus interviu su Šarūnu Liekiu. Įstrigo ta pastraipa, kurią delfi.lt pateikia net kaip dienos citatą:

Nenorima suvokti, kad kultūrą būtina ne tik saugoti, bet ir kurti. Lietuvoje dažniau pabrėžiamas saugojimas, o saugoti mėginama nieko nebereiškiančias tuščias formas. Reikia ne ieškoti savasčių, o kurti – miesto kultūrą, tarptautiniu mastu konkurencingą ir matomą kultūrą.

(a) Per kategoriškai pasakyta: „nieko nebereiškiančias tuščias formas“; gal daugumai jos ir nieko nebereiškia, nebėra kultūrinė savastis, bet tikrai ne visiems. Tačiau tai požiūrio, manymo apie kitus nulemtas vertinimas. Viskas tvarkoj, nuomonė yra nuomonė.
(b) Sutrikau dėl kitko: nepajėgiau įsivaizduot, ką Š.L. turi galvoj sakydamas, kad reikia kurt „tarptautiniu mastu konkurencingą ir matomą kultūrą“. Ir taip noris pateikt papildomą klausimą kalbintajam:
– Ką Jūs turite galvoj sakydamas „tarptautiniu mastu konkurencingą ir matomą [miesto] kultūrą“?
Radęs el. adresą, ėmiau ir išsiunčiau nuorodą į šį įrašą. Gal net sulauksiu atsakymo?
2012-02-01: Vargu.

(259) Tarp kitko: mėgstantiems kapines, ypač žemaičiams

Šiandien, skaitydamas Adolfo Sprindžio įspūdžius iš ekskursijos po Žemaitiją ir Vidurio Lietuvą 1986-ų birželio pradžioj su mokytojų lituanistų grupe, užkliuvau:

Kurtuvėnai [...] Dvaro nėra – sudegė per pirmąjį karą, ir parkas sunykęs. Tik balta bažnyčia, tik senos kapinės su puikiu italų skulptoriaus darbu – grakščia renesansiška mergaitės statula ant šešiolikmetės dvarininkaitės kapo. Meno šedevriukas.

Nesu matęs, nežinojau esant (ar jau buvus?). Kur pasitikslint? Aišku, Broniaus Kviklio Mūsų Lietuvoj:

Kurtuvėnų kapinėse buvo pastatytas nepaprastai dailus juodo marmuro antkapis su verkiančios mergaitės statula. Jį už 8000 rublių pastatė Bačaičių [dabar ofic. Bacaičiai] (prie Ventos) dvarelio savininkai jų mirusiai jaunai dukrai, tačiau 1914 m. karas ir tolimesni įvykiai neleido tėvams pargabenti jos palaikų iš Lenkijos. (t. IV, p. 475–476)

Gal kas ką nors žinot daugiau, tiksliau? Gal kas matėt (1986-ais stovėjo, kaip supratau)? Smalsu, kas per meno šedevriukas, ar tikrai iš Italijos? Ir kieno kenotafą jis puošia? (Pats neturiu laiko giliau knistis.)