šis tas apie šį tą

(cc) (by:) —vg— [filologas (platesniąja prasme) ir batautojas]

2019-02-11

(1165) Vilniaus vaizdai, xxxv: Vilnius Stendhalio atminty

Didžioji g-vė 1, kur įsikūręs Institut Français de Lituanie
tendhalis Vilniuje – lyg ir viskas aišku: išsiaiškinta, kur buvo stabtelėjęs, memorialinė lenta prikabinta.
O jei apverstume: Vilnius Stendhaly, jo atminty su kuo Vilnius susikabino?
Antanas Vaičiulaitis studijėlėj „Stendhalis Lietuvoje“ (pirmąkart Lietuvių Katalikų Mokslo Akademijos suvažiavimo darbų VII tome 1974-ais paskelbtoj, 1991-ais Metuose perspausdintoj) yra pateikęs gabaliuko iš jo knygos Rome, Naples et Florence, užrašyto 1816-ais Milane, vertimą; autorius svarsto, kodėl jo akiai ir širdžiai Italijos Alpės mielesnės už Šveicarijos:
Šveicarijos kalnai, priešingai, man visados primena žmogaus silpnumą ir vargšą keliauninką, kurį nuneša sniego griūtis. Šie jausmai gal yra asmeniški. Rusijos kampanija atgrasė mane nuo sniego, ne dėl pavojų man, bet dėl šlykštaus pasibaisėtinų kančių vaizdo ir dėl stokos gailestingumo. Vilniuje skyles ligoninės sienoje užkamšiojo sušalusių lavonų gabalais. Kaip su tokiais atsiminimais rasti malonumo žiūrint į sniegą? (cit. iš: Metai, 1991, nr. 6, p. 101)
Jei kam prireiktų originalios citatos:
Les montagnes de la Suisse, au contraire, me rappellent toujours la faiblesse de l’homme et le pauvre diable de voyageur emporté par une avalanche. Ces sentiments sont probablement personnels. La campagne de Russie m’a brouillé avec la neige, non à cause de mes périls, mais par le spectacle hideux de l’horrible souffrance et du manque de pitié. A Wilna, on bouchait les trous dans le mur de l’hôpital avec des morceaux de cadavres gelés. Comment, avec ce souvenir, trouver du plaisir à voir la neige ? (Rome, Naples et Florence, 1919, t. I, p. 66)

2019-02-10

(1164) Epizodai, xxxii: kaip Gaigaliuos 1926-ais mokinių šikvietės reikalas buvo sprendžiamas

okia lyg įeiga [Kazimieras Jaunius šitą žodį įžangos reikšme vartojo] — Atsimenat, pernai buvo paviršiun iškilusi lauko būdelių, išviečių tema – ES bausianti Lietuvą, kad jų pas mus dar daug stovi ir gali būt teršiamas geriamas vanduo; smaginos antraščių kūrėjai: „Lietuvai – lauko tualetų spąstai“, „Neįveikiama lauko tualetų tvirtovė“ ir pan. 15min.lt net kreipės į istoriką Gediminą Kulikauską prašydama apšviest: kaip, kada ir kodėl šitie statiniai atsirado? – Okupantai „grubiu prievartos būdu įtualetino Lietuvos kaimą. Ir žmonės daugiau mažiau priprato. Jei ne vokiečiai per Pirmąjį pasaulinį karą, aš abejoju, kad Lietuvos kaime net iki tarpukario pabaigos būtų buvę masiškai tie lauko tualetai statomi“, – atsakė Lietuvos kodo autorius. — Gerai būtų, jei viskas taip paprastai būtų. Bijodami baudų rentė žmonės tuos šikinykus; o kai neliko vokiečių, mėginkim atspėt, koks nuošimtis tais palaikiais statiniais ir toliau naudojos, juos prižiūrėjo?

2013-ais išleistą antrą mokytojos Aleksandros Šilgalytės atsiminimų knygelę Plačiame gyvenimo vieškely tik šįmet perskaičiau. (Ir pagalvojau: teisus buvau, pasvarstymuos Metų Šimtmečio anketos siūlytom temom užrašydamas, kad Lietuvai stojantis ant kojų svarbesni buvo mokytojai, o ne rašytojai.)
1925-ais baigusios Panevėžio mokytojų seminariją AlŠ-tės pirmoji darbo vieta buvo Kaune – prie Jėzuitų gimnazijos įkurtoj pradžios mokykloj, vienus mokslo metus dirbo. Kitąmet – jau kaime netoli Šimonių, Gaigãliuos. Visai kitos sąlygos nei Kaune, viską pačiai teko tvarkyt. Pirmiausia kitą vietą pradžios mokyklai rado – erdvesnės trobos antrą galą (šeimininkei apsimokėjo nuomot patalpas: ir šiek tiek pinigų gauna, ir malkų parūpinama), nauja krosnis buvo pamūryta, langas didesnis iškirstas. Nuo rugsėjo pirmos pradėjo mokyt pirmokus ir antrokus, nuo spalio – ir trečiokus su ketvirtokais.
Susirinko jau visas komplektas – 35 galvos. Vaikai kaip ir vaikai: čia jie klusnūs, tik vis daug vargo su nevykusiais įsisenėjusiais įpročiais.
     Sunki buvo kova, kol iš klasės išgyvendinau dešras, vėdarus ir lašinius: nuo atsineštų valgių tiesiog galėjai uždusti – iš kiekvienos mokinio dėžutės tokį stiprų kvapą jie skleidė. Susitariau su mokyklos šeimininke, kad valgį ji sutinka leisti pasidėti jos virtuvėlėj. Kiekvienas turėjo atsinešti taip, kad galėtų lengvai pasikabinti ant vinies ir kad savo kiekvienas taip pat lengvai rastų. Kai nešalta, tas viskas kartu su nusivelkamais paltukais, vatiniais ar kailiniais palikdavo ant pritaikytos kabyklos priemenėj, o šąlant – šeimininkės gryčioj.
     Norint šitaip pasitvarkyti, neužteko tik vaikus įspėti: reikėjo kviesti tėvų susirinkimą. Buvo dar vienas itin opus ir svarbus reikalas – tos „gerosios“ vietos. Pasirodo, iki šiol tas reikalas niekam jokio rūpesčio nekėlė. Anot anų žmonių, „svarbu, mat, kur vaikas nusiš...“
     Taip sudėtingai ir iškilo ta „nuniekintoji problema“, nes per pamokų laiką su tuo reikalu reikėdavo susidurti kelis kartus. Šeimininkės klojimas gana atokiai, kur užbėgę vaikai galėjo „nusireikalauti“, o į kitą gatvelės pusę reikėjo bėgti už kito kaimyno klojimo... Juk yra berniukai ir mergaitės – vaikai iš prigimties drovūs. Tėvai gi tuo reikalu nesidomi. Kviečiu tėvų susirinkimą. Atvyko gausiai ne tik moterų, bet ir vyrų. Išsiaiškinam. Be abejo, pritarimas didžiausias, kad reikalas skubus ir būtinas. Ypač supratingi pasirodė vyrai. Iš jų atsirado ir tokių, kurie buvę net Amerikoj. Tai ir pasišovė Gaigalių mokykloj vaikams pastatyti tokias išvietes kaip Amerikoj: su grindimis, durimis, padalyti į du skyrius – berniukams ir mergaitėms, kad, girdi, nesimaišytų. Moterys niurzgėjo, kad brangiai kaštuosią. Bet ir tie sunkumai būsią įveikiami. Visi pagal išgales nutarė atvežti medžiagos, kas lentų, kas rąstelių, už darbą sudėti po litą ir tuoj vykdyti. Per pasitarimą viskas riedėjo kuo sklandžiausiai. Kitą rytą vežamai medžiagai iškrauti beliko tik nurodyti vietą ir vietą tam naujam statiniui. Bet šį tą atvežė tik vienas kitas: kas kokį lentgalį ar kumpą baslį. Pažiūrėjo meistras, girdi, iš tos medžiagos nieko neišeis, o daugiau niekas nieko nebeatveža. Vėl kviečiu susirinkimą.
     Šį kartą viskas vyksta kitaip. Vyrai moterims nusileidžia. O jos labai audringai protestuoja. Net pradėjo mane pulti ir gąsdinti, girdi, kiek gyvenom, kiek mokytojų čia buvo, ir niekam jokių išviečių nereikėjo. Rašysime prašymą ministerijai, kad pakeistų mokytoją, mums tokios miesčionkos nereikia. Girdi, tai reikia lango, tai langelio, tai negalima paltukų į klasę neštis, tai valgymai orą gadina, o dabar dar kokių statybų... Viena atsirado su tikrai realia iniciatyva ir sako:
    – Aš šeimininkės paprašysiu, kad mano vaikui darže leistų pastatyti visai paprastą būdialą... Nereiks nei meistrų, nei jokių lentų...
     Projektas visiems patiko: mažai ko reiks, o bus būdiala. Nutaria susidėti po kelias šeimas. Šeimininkė sako, kad ji nieko prieš, nes daržai jau nuimti.
     Aš pareiškiau, kad gali skųstis, kur tik nori, tuo būsiu tik patenkinta, o to, ko reikalauju, neatsisakysiu. Pridūriau:
     – Jeigu tų būdelių kaip avilių pristatysite pilną daržą, tai dar geriau, tik statykit taip, kad tupėdami viens kito nematytų...
     Tikrai, po šitokio audringo pasitarimo ėmė vykti statyba, ne vienam sukėlusi gardaus juoko. Tų būdelių pridygo įvairiausių formų. Vienos iš šiaudų, kitos trikampės iš kokių kelių lentgalių ar apvalios, visos nugręžtos į vieną pusę, šiuo atveju – į rytus, ir visos be durų. Vienoms pakištos senos geldos, kitoms koks kiauras kibiras ar sukalta dėželė, nes moterys pačios žadėjo valyti ir užkasti.
     Na, pagaliau higienos ir padorumo atžvilgiu vis tiek išėjo gerai: vaikams lakstyti užklojimiais jau nebereikėjo. (p. 65–66)
Mokytojai nepriklausomoj Lietuvoj buvo tie Pirmojo pasaulinio karo laikų „vokiečiai“, tik baudom negrasino, tad sunkiau jiem ir sekės. — Dar pora epizodėlių.
Bandė mokytoja šeimininkę, pas kurią nuomojo kambarį, įtikint, kad geriau būtų iš atskirų indų valgyt, ne iš vieno čigūninio bliūdo visai šeimynai srėbt, – važiuodamos Kupiškin apie tatai šnekėjo; ir gražiau, ir sveikiau būtų – lyg ir sutarė; parsivežė šeimininkė nusipirkus bliūdelių, bet jie taip ir liko nenaudojami. „Mum komuna geriau!“ – atsakė vyresnysis sūnus, kai nuomininkė nustebus paklausė „Tai vėl po senovei?“. O motina praktinę priežastį pridūrė: „Taip mažiau darba. Šaukštus nušluostei ir spakaina“ (p. 64).
Užfiksavo Aleksandra Šilgalytė ir šeimininkų reakciją į 1926 XII 17 įvykusį perversmą: „Ag, tegu būna kad ir karas, kad tik Gaigalias nebus, ir bus gerai“ (p. 65).
(Beje, tik metus Šilgalytė Gaigaliuos teišdirbo.)
— taip taip, suprantu, keli epizodėliai iš vieno kaimo gyvenimo per menkas pagrindas kokiem nors apibendrinimam apie visą Lietuvą, bet: ar ne per šviesiai mes tą pirmąją savo Respubliką linkę/lenkiami įsivaizduot, esą tada tiek daug buvo padaryta pasiekta, o va antroji tai jau visiškai tuoj išsigims? Nežinau, gal klystu, bet atrodo, kad tokia gražinimo tendencija vis stiprėja.

2019-02-04

(1163) Visiškai tarp kitko: juokingi bandymai šį tą suprast

Jei imamas vartot koks terminas, noris suprast, ką jis reiškia. Tarkim, kas per dalykas ta Post-Truth Era, tie poteisybiniai laikai. Apibrėžimų yr, bet kad išties suprastum, bent man, dar ir pavyzdžių reikia.
„At one time we had truth and lies. Now we have truth, lies, and statements that may not be true but we consider too benign to call false“ (Ralph Keyes).
Atsimenat žaidimą „Sugedęs telefonas“. Pirmas pasako „teisybę“, ta keliskart perduodama tolyn, paskutinio tikslas – pakartot „teisybę“. Poteisybiniais laikais šitas žaidimas netenka prasmės, nes pirmas pasako, paleidžia keliaut iškart „nebeteisybę“, ir paskutinis neturi jokių šansu išgirst ar atspėt „teisybę“? Ar toks pavyzdys bent kiek siejas su ta naująja poteisybės era? — Suprantu, tokie svarstymai juokingi, bet jie daros galvoj.

– Valstybinė lietuvių kalbos komisija panaikino Didžiųjų kalbos klaidų sąrašą, – pirmas apžvalgininko Vladimiro Laučiaus sakinys pradedant pokalbį su Audriu Antanaičiu ir Loreta Vaicekauskiene. – Antru sakiniu mėginama pasakyt tai, kas iš tiesų įvyko, bet tas pirmasis juk niekur nedingsta.
— susiklaidinimas/klaidinimas?; „nebeteisybė“: VLKK panaikino nutarimą dėl Didžiųjų klaidų sąrašo, nutarimą, kuriame buvo įrašyta galimybė baust, kitaip sakant – taikyt administracinę atsakomybę už tas vad. didžiąsias klaidas; Klaidų sąrašas liko (tik ištrintas žodis didžiųjų, kur buvo galima).
Pokalbis skelbiant pavadinamas „Didžiųjų kalbos klaidų sąrašo panaikinimas – revoliucinis žingsnis ar tik fasado perdažymas?“
Obuolys ar kriaušė? – galiu pasirinkt. Penkiakampė ar raudona? – negaliu pasirink, nes nėra bendro pagrindo, nors suprantu, kad apie žvaigždę klausiama; penkiakampė negali būt geresnė, įdomesnė ar gražesnė už raudoną. — Antanaitis kalbėjo apie „penkiakampę“, o Vaicekauskienė apie „raudoną“.
— visai suprantama, kad Audriui Antanaičiui, kurio samprata paremta priešprieša „mes“ (žinantys, kaip turi būt) vs „jūs“ (kalbos vartotojai), tas nutarimo panaikinimas jau atrodo kaip revoliucinis žingsnis: „Mes panaikiname iškeltą virš galvos finansinį vėzdą ir kartu visuomenei sakome: ‘Bet jūs pasistenkite puoselėti kalbą, jūs pasistenkite pajusti už ją atsakomybę ir jūs pasistenkite kalbėti taisyklingai.’ Tai yra tam tikra visuomeninė sutartis, kurią mes siūlome.“ [Atsiprašau, jei kam kilusi asociacija su baudžiava pasirodys vis dėlto per stiprus persūdymas: mes jūsų nebeplaksime, bet tai nereiškia, kad galit nebeklausyt tijūno; būkit sąmoningi baudžiauninkai, juk tokia yra visuomeninė sutartis.]
— visai suprantama, kad Loretai Vaicekauskienei, kurios samprata paremta nuomone, kad kalba ne iš kalbininkų (kaip laisvė – ne iš valdovo malonės), kitaip atrodo: „niekas iš esmės nepasikeitė. Nepasikeitė mentalitetas ir nepasikeitė pats reglamentavimas.“ [Pratęsiant greičiausiai nevykusį gretinimą: ar žmogų, kuris mano, kad baudžiava turėtų būt apskritai panaikinta, gali būt patenkintas, jei tik baudžiauninkus plakt atsisakyta?]
Pokalbis kaip nesusikalbėjimas; ir, manyčiau, svarbiausia priežastis – tie pirmieji du sakiniai, kuriais buvo suveltos vienon dvi temos: ar apie administracinę atsakomybę už kalbos klaidas, ar apie klaidų sąrašo prasmingumą bus kalbama? abi temos svarstytos kartu, ir išėjo jovalas.
Poteisybiniai laikai – kaltūnų laikai; minčių Plica polonica.

2019-01-31

(1162) Užparaštė, cli: kaip turėtų būt, kad jau gerai būtų?

1
Perskaitęs pirmąjį Marijaus Gailiaus klausimą Nijolei Gavelienei pagalvojau: štai puikus pavyzdys, kaip turi atrodyt klausimas, kad sulauktum daugmaž norimo atsakymo, – kaip pravartu lygioj vietoj sukurt priešpriešą, kaip citatą dera parinkt, kaip pasmailint klausimo galą.
Šiemet Juozo Tumo-Vaižganto 150-osios gimimo metinės minimos valstybės mastu. Žinau, kad rengiamos mokslinės konferencijos Alfonso Nykos-Niliūno bei Broniaus Krivicko 100-osioms metinėms. Kaip manote, ar akademiniuose sluoksniuose bus pastebėtas „Vilniaus pokerio“ trisdešimtmetis? Vytautas Rubavičius yra rašęs, kad tuomet žmonės romaną „skaitė, žmonės kalbėjo, tačiau akademinė literatūrologija bei kritika tylėjo“. Ar po 30 metų pavyks pralaužti tylą?
Turbūt jiems neįdomu. Antra, ir po 30 metų romanas nėra iki galo suprastas. Iš pradžių, oho, kaip prirašė! Bet su davatkų įniršiu viskas ir baigėsi.
Sakote, jiems neįdomu? Manote, literatūrologai neišvengė subjektyvumo?
Man atrodo, kad nenorintys suprasti, niekada ir nesupras: veikia kažkoks stabdis. Romane yra dalykų, kurie galbūt žeidžia.
Žeidžia?
Žeidžia kaip asmenybę. Požiūrį ir įsitikinimus. Todėl toliau neskaitysiu. Nes man bjauuuru. Mes kiekvienas prisistatome barjerų ir sienų, kurių nebegalime peržengti. [...] Jeigu pats nesugebi sugriauti savo sienelių, tai iš mirties taško ir nepajudi. Nemanau, kad literatūros kritikai yra kokie nors antžmogiai. Jie tokie patys žmonės, turintys savo pomėgių. („Nijolė Gavelienė: ‘Be asmenybės laisvės niekas nesikeičia’“, Literatūra ir menas, 2019 I 25, nr. 2, p. 4–5)
Kodėl reikėjo, kad Gavelienė, „guvi ir šmaikštaujanti pensininkė, kurios akių raukšlelės šypsosi“, daugmaž pasakytų/pritartų: ir po 30 metų tyla nepralaužta, Vilniaus pokeris iki galo nesuprastas ir deramai neįvertintas? Todėl, kad pokalbis – nelyg įvadas į klasinėtojo s-keltį tame pačiam žurnalo numery, o ji vadinas „Latviai prisijaukino lietuvišką šedevrą, o mes?“ (p. 16–17) Kai taip klausiama, atsakymas iš anksto aiškus: s-keltininko manymu, neprisijaukinom. — Kad 2016-ais išėjo jau penktas Vilniaus pokerio leidimas (manyčiau, iš to plaukia išvada: Pokeris skaitomas, ir net labai), kad yr apginta disertacija, kad Prahoj rašoma dar viena, kad vienos Jūratės Čerškutės rašymų/kalbėjimų – gal net kelios dešimtys, tas nieko nereiškia, reikštų tik konferencija, o jos nebus, – vadinas, nieko gero nėr ir nebus. Iš tikrųjų rašytojas būtų prisijaukintas (kaip koks sakalas) tik tada, kai...
Vienam Rygos knygyne-bare „garsiausio jaunosios kartos latvių poeto“ Arvio Vigulo žmona Ieva Viese-Vigula Marijui Gailiui pasako, kad jos mėgstamiausia knyga esanti lietuvių autoriaus ir kad ją perskaičiusi mokykloj, pagal programą, bet teprisimenanti, kad žiauriai gera ir kad jos veikėjas meldžiasi šūdų dievui. Nenustygsta lietuvis, tikrumo nori, klausia knygyno-baro savininko Didzio Kalninio: „Sakyk, kokia ten tokia jau puiki lietuvių autoriaus knyga jūsų mokyklinėje programoje?“ Ir „išsilavinęs Latvijos pilietis su akiniais, knygų mėgėjams atkemšantis alų, įpilantis viskio“ patvirtina Lietuvos piliečio nuojautą: Gavelio Vilniaus pokeris – „romanas, kokio neturi nei latviai, nei estai! Kadaise [1995-ais] išleistas tiražas jau tapęs kultine retenybe.“ (12 klasės vadovėlin išties tai tik ištrauka įdėta, vėliau patikslinama.)
Ir Rygos svečias didžiai nustemba, ir jam ima kilt klausimai apie Lietuvos mokyklines programas: kodėl tesiūlomi „nors ir geri, bet ne tokie galingi“ Jauno žmogaus memuarai, ir tik pasirinktinai? Kodėl ne Vilniaus pokeris?
Ar jie – lietuvių edukologai, literatūrologai ir švietimo biurokratai – mano, kad lietuvių autoriaus teksto turinys tvirkins lietuvių jaunimą, triuškins jų katalikiškas vertybes? / [...]
„Vilniaus pokerio“ trisdešimtmečio proga ištaisykime pagaliau šią neteisybę. Juk net vidurinio ugdymo bendroji programa įpareigoja pateikti „literatūros visumos vaizdą“ (!) ir pristatyti „literatūros kūrinių vertę“ (!!), lavinant moksleivių „meninį skonį“ (!!!)
Lietuvos jaunimo lavinimas be „Vilniaus pokerio“ – tai kaip „Bolderāja“ [tas knygynas-baras] be savo simbolio Tinkio Vinkio su nutraukta antena. Gyventi galima, bet gaila. Nebūkim teletabiai, save patys kultūriškai apvagiantys – atiduokim gi pagaliau R. Gavelio pokerį žmonėms. (p. 17)
— Uch, kiek patoso! Atiduokim – tarsi kas tą romaną būtų pasisavinęs ir slėptų. — Apie ką svajoja MarG? Kad gimnazistai privalomai skaitytų Pokerį, kad tai būtų jų ugdymo bendrosios programos dalis. Privalomas Gavelis. Ką apie tai pasakytų pats Gavelis? — Nenorit būt laisvi? – mes jus išlaisvinsim; visi privalėsit iššifruot Šūdų Šūdo vardą, kaip tą daro latvių abiturientai.

2
– Ozolas lieka neperskaitytas ir užmirštas. Jo filosofinis, kultūrinis, politinis palikimas netapo mūsų mąstymų apie Lietuvą ir pasaulį savastimi, – VU doc. Algimanto Jankausko manymu. — Ne visi prieš miegą perskaito bent pastraipą iš 32 puslapių Romualdo Ozolo lietuviškosios ideologijos metmenų Nacionalizmas – tai tikrasis humanizmas (2014)? Vadinas, blogai. Visi žengte marš į 80-mečiui skirtą konferenciją „Romualdas Ozolas – valstybės kūrėjas“.

0
– Ko tu čia, gasiliūnai, prie žmonių kabinėjies? Negražu; jie juk tik gero nori ir linki.
– Neabejoju jų intencijų tyrumu, tik va vienas dalykas labai nepatinka: savo nuomonės pateikimas kaip gydomojo recepto; įsijautimas į daktaro vaidmenį; sendamas daraus niurzglus individualistas, besišiaušiantis prieš visokius nurodymus, ką daryt, ko nedaryt, ką privalu „atrasti“, prieš visa apimančius tobulinimo planus. Kodėl būtinai Gavelio Pokeris, o ne, tarkim, Antano Ramono Balti praėjusios vasaros debesys ar kas kita? Kodėl mano savasties dalim turi būt Ozolas? Gal man artimesnis Vaižgantas ar Algimantas Mackus? Individualus sąmoningas pasirinkimas – tas yr tikra vertybė.

2019-01-28

(1161) Visiškai tarp kitko: tikrai neblogas patarimas, tik kas iš to

aigiau Aleksandro Žirgulio laiškų rinktinę. Šyptelėjęs pagalvojau: rašytojų laiškuos dažniausiai randi tai, ko daugmaž ir tikies, nes jie savo nuomones, požiūrius, principus, estetines ir kitokias nuostatas jau atskleidę per kūrinius, publicistinius pasisakymus, atsakydami į žurnalistų ar skaitytojų klausimus ir kitais būdais. Tie, kurie rūpinas rašytojų kūriniais, – redaktoriai, sudarytojai, parengėjai ir pan., – laikydamies nerašytos taisyklės yra linkę prikąst viešąjį liežuvį; ką iš jų išpeši? nebent anotaciją, o ne recenziją. Nors nuomonę irgi turi, bet ją tereiškia privačiai, pvz., laiškuos. Žirgulys šį tą pareikšdavo ir viešai – straipsniais periodikoj, bet toli gražu ne visais klausimais, kurie jam rūpėjo. — Įv. pastabos knygos puslapių paraštėse ar ant limpamų lapelių telieka archyvui; „papopuliarint“ noris atsiminimų porūšį, kuriam AlŽ net vardą parinko.
— Valentinas Gustainis grįžęs iš lagerių ir įsikūręs Griškabūdy 1960-tiniams įpusėjus ėmė rašyt atsiminimus; Kostas Korsakas juos priimdavo saugot Lietuvių kalbos ir literatūros institute (Žirgulys tai žinojo iš Gustainio laiškų jam); greičiausiai Marijos Macijauskienės, vadovavusios dab. Maironio vardu vadinamam muziejui, paprašytas, kreipės į Gustainį prašydamas ko nors ir Kaunui – kad ir smulkesnių dalykų. Iš 1971 II 25 rašyto laiško:
Aš įvairiom progom peršu ypač vieną atsiminimų rašymo būdą. Būtent, kai trukdo nesveikatos ar kiti galai ir negalima visu platumu užsimoti, reikia rašyti atskirais nedideliais vienetais – apie žmones, įvykius, reiškinius ir t.t. Štai, sakysim, susidarome sąrašą žymių (ar žinotinų) žmonių, su kuriais turėta įdomesnių susitikimų, pokalbių, kurie daugsyk matyti didesnėm visuomeninėm progom, ir po 3-4-5 etc. puslapėlius pabrėžiam apie juos. Paprastai, be ypatingų stilizavimų, be ditirambų ir liaupsinimų – faktai, faktai! O po kiek laiko, išsėmus „repertuarą“, galima ir pastilizuoti, ir savo prizmę rodyti. Tai būtų nedidelės siluetės, kur būtų ir įvykių, ir bendra veikėjo charakteristika. Tokių siluečių, neatspėdama laiko didesniam memuariniam veikalui, o į galą ir dėl sveikatos negalėdama, rašė Gabr. Petkevičaitė-Bitė. Jų raginau rašyti Petrą Klimą, kai perdaviau jo atsiminimus „Vagos“ leidyklai, aš tada siūliau nedidelius skirsnelius rašyti apie Tumą, Milašių, Gabrį, Olšauską, Basanavičių, Jablonskį ir kt. Pripažint pripažino, kad gerai būtų taip užsimojus, bet, kol galėjo, neprisirengė, o paskui ir nebegalėjo... Gerai, kad kiti apklausos būdu užrašė apie Baltrušaitį, Tumą ir Milašių. Pamėginkite šitaip, jei dar nemėginote. Tik, žinoma, viena sąlyga: čia nėra prasmės kalbėti visiems žinomų dalykų. Reikia atskleisti tik tai, ką nedaugelis žino ar Jūs vienas žinote. Manau, kad tokie atsiminimai (vadinčiau aš juos „Žmonės ir įvykiai“) bent iš dalies užkištų mūsų memuarinės literatūros spragas. Pagalvokite tad apie žygį į netolimą praeitį. (AlŽ, Laiškai: rinktinė, parengė Ilona Čiužauskaitė, 2018, p. 123–124)
Ar Gustainį sudomino silhouettės, ar tokio pobūdžio atsiminimų parašė – galėtų pasakyt Antanas Terleckas jaunesnysis, regis, ir Maironio lietuvių literatūros muziejuj saugomus ValG-nio rankraščius peržiūrėjęs.
Rinktinėj nėr nė vieno laiško Saliui Šemeriui, bet jo Žmonės mano gyvenime (išleisti 1997) parašyti laikantis būtent Žirgulio patarimų: prisimenamų žmonių siluetės sudėtos netgi abėcėlės tvarka, kas leidžia spėt, kad viskas gal ir prasidėjo nuo asmenvardžių sąrašo; pabrėžimai apie žmones dar lakoniškesni ne siūlyta – dažniausiai puslapiniai, kai kurie pusantro puslapio, dviejų. Ar pats Šemerys būtent tokio pobūdžio atsiminimų apie žmones imtis sugalvojo, ar patartas? – aišku, tik šiaip klausimas, iš smalsumo.

2019-01-24

(1160) Tarp kitko: ar yr prasmės

— reaguot į viešai skelbiamus (kaip čia švelniausiai pasakius?) nesusipratimus?
Tokius, kaip vakar per LRT „Panoramą“ (kultūros naujienos nuo maždaug 30:15).
Reportažo anonse išgirsti: „Literatūros ir meno archyvo darbuotojai [...] spėja radę sąsiuvinį, kuriame ankstyvieji Jono Basanavičiaus eilėraščiai, nors tai dar reikės įrodyti.“ O reportaže, rodant sąsiuvinį su eiliuotais tekstais (matyti jų parašymo vieta ir data), archyvo direktorius dr. Juozapas Blažiūnas aiškina: „Lukšiai, 1913 metai. Lukšiuose tuo metu mokytojavo Basanavičius.“
Basanavičius neturėjo mokytojo cenzo ir niekad nėr mokytojavęs. Lukšiuose tik yr baigęs pirmą pradžios mokyklos skyrių, ir tai buvo apie 1864-us. 1905-ais grįžęs į Lietuvą, visąlaik gyveno Vilniuj, o 1913-ais su Martynu Yču Jungtinėse Valstijose rinko pinigus Tautos namams.
Ir apskritai: 1913-ais Basanavičius jau buvo pradėjęs septintą dešimtį (*1851) – kokie gali būt ankstyvieji eilėraščiai??? Ir dar: jei kas bent kartą yra matęs dr. B-čiaus rašyseną, net be jokių lyginimų garantuotai pasakytų: baikit juokus – tai tikrų tikriausiai ne Basanavičiaus ranka. — Nėr jokių užmintų mįslių, nereikia jokių tyrimų – tas eiliavimų sąsiuvinis niekaip nesusijęs su dr. B-čium.
Viskas pro šalį – ir niekam neužkliuvo? Dabar jau įmanoma paleist į eterį bet kokį briedą? (Vakar klausydamasis liepiau ausims netikėt, ką girdi; šįryt perklausiau – mediatekoj – tikrai tokie dalykai buvo paskelbti.)

(1159) Epizodai, xxxi: чтоб добро не пропадало

[Ech, tie pasvaičiojimai: va jei būtų daugiau laisvesnio laiko, tai skaityčiau, skaityčiau, skaityčiau... Dar nebaigiau Aleksandro Žirgulio laiškų, o jau kitas tikrai vertingas skaitinys išniro – Onos Žuklijūtės-Mažeikienės Nuo neolito iki Glavlito: muziejinės patirties puslapiai (pernai Kultūros barai išleido). Pavartęs paskaitinėjęs atidėjau atostogoms. Bet vieną epizodą užfiksuoju dabar; visaip juk tie norai gali pasisukt.]
Pirmoji OM darbovietė – buv. Karo muziejus, pervadintas Kauno istorijos muziejum (dirbo nuo 1959-ų rudens iki 1961-ų pavasario); tuolaik muziejui vadovavo Jonas Maksimavičius-Apuokas, mėgdavęs sakyt, kad geriau dirbt su kareiviais negu su jaunais specialistais.
Muziejaus saugyklų valytoja dirbo Juzefa Aleksandravičienė, Leningrado blokadą išgyvenusi, kultūringa, garbingo amžiaus moteris, su kuria dažnai nuoširdžiai pasikalbėdavau. Papasakojo apie blokados baisumus, parodė didžiulę krūvą supjaustytų Lietuvos nepriklausomybės laikotarpio siuvinėtų vėliavų ir karinių uniformų. Sakė, liepta vėliavas naudoti skudurams. Tas vėliavas, uniformas buvo sukaupęs Karo muziejaus įkūrėjas generolas Vladas Nagevičius (1880–1954), o Apuokas šitaip „kovojo su buržuazine Lietuva“ ir padarė kultūrai didžiulius nuostolius. (p. 421)
Nemanau, kad kokiam oficialiam dokumente buvo nurodyta, kaip elgtis su nurašytais eksponatais „pravalius“ muziejaus fondus; ukazaniją – vėliavas naudot vietoj skudurų – direktorius davė žodžiu; kažkokia asmeninio keršto apraiška. Aišku, toks nurodymas nelygintinas su nurodymu klot nukautų partizanų lavonus viešose vietose, bet siejasi. Problema: kaip tokius nurodymus ir veiksmus tiksliai įvardinti? Ar reiktų vengt epitetų, nes besisiūlantys (ciniškas, paniekinantis ir pan.) neužgriebia esmės; reiktų „baisesnių“? (Tikslus įvardijimas ir adekvatus suvokimas – susiję dalykai, manyčiau.)
Prieduras (2019 I 28) Vakar per TV „Dožd’“ pažiūrėjau Sergejaus Loznicos dokumentinį filmą Blokada (2005) (kaip tik sausio 27-ą 1944-ais blokada baigės). Jokio žodinio pasakojimo-komentavimo – tik vaizdai + sukurtas sinchroninis „triukšmas“ (titruos nurodyta, kad jį sukūrė Vytautas Leistrumas ir Giedrius Kiela). Labai vykęs sprendimas, nors kai kas sakytų priešingai – reikia žiūrovui paaiškint, išaiškint, ką jis mato, kaip turi vertint tai, ką mato; na koks čia filmas apie blokadą, jei net nepasakyta, kiek žmonių mirė iš bado. (Natalija Arlauskaitė apie šį filmą straipsnį yr parašiusi.) — Pasitikėjimas žiūrovu, jo gebėjimu suprasti ir vertinti, – štai kas pasirodė ypač svarbu. Daniilo Granino ir Alesio Adamovičiaus Blokados knyga (liet. 1989) ir šis filmas – du skirtingi keliai istorinės tiesos pažinimo link; tik va kas ta tiesa?

2019-01-19

(1158) Susieji – ir [atsidūsti: teisybė; ir niekas nepasikeis], xxxv

a: Priešpaskutiniam praėjusių metų Naujojo Židinio-Aidų numery buvo Aistės Noreikaitės pokalbis su Jungtinėse Valstijose dėstančiu filosofijos prof. Nicolu de Warrenu, kuriam bene labiausiai rūpi klausimas, kas yra kvailumas.
[...] man atrodo, kad pagrindinė problema Sokratui buvo ne nežinojimas, o kvailumas. Platono dialoguose ši problema įkūnyta Alkibijado figūra. [...] Alkibijadas yra problema, kuriai Sokratas nerado sprendimo ir atsako, ir ši problema buvo ne nežinojimas, o kvailumas. Kvailas žmogus nėra tas, kuris kažko nežino, kvailas yra tas, kuris negali būti išmokytas. Tai uždara mąstymo struktūra, kuri sutelkta ties nenoru žinoti. Gali būti labai apsiskaitęs, net sumanus, bet vis tiek kvailas, nes kvailumas nėra žinių stoka. Manau, kad kvailumas yra tam tikra saviapgaulės forma. [...] kvailumas apeliuoja į tiesą trumpindamas kelią ir pašalindamas bet kokį tariamos tiesos ryšį su įrodymais, argumentais ar atvirumu jiems.
     [Kvailumas –] tai žmogiška būklė. Friedrichas Schilleris, rodos, tragedijoje Orleano mergelė rašo: prieš kvailumą net dievai bejėgiai. [...] Kvailumas iš principo nėra pajėgus pripažinti kieno nors kito autoritetą ir išgirsti ką nors kita, nei savo tiesą. („Apie žmogišką būklę: nuo neišgydomo kvailumo iki gebėjimo atleisti tai, kas neatleistina“, NŽ-A, 2018, nr. 7, p. 38)
b: Kas buvo Paulius Slavėnas? Iki šiol maniau taip, kaip rašoma enciklopedijose: astronomas, matematikas. O praeitą savaitę įsitikinau, kad PaulSl buvo ir labai atidus gyvenimo stebėtojas, įžvelgęs kai kurių pamatinių dalykų.
Beblūdinėdamas po epaveldą.lt, užtikau jo apmąstymų (vadinas, kaip de Warreną, ir jį galim vadint mąstytoju), paskelbtų 1939-ais Naujojoj Romuvoj, ir pradėjęs skaityt nebegalėjau atsitraukti. Nes papasakojama keletas epizodų, kurie be jokių paaiškinimų, patys savaime baisiai daug teisybės pasako apie žmogaus prigimtį. „Vienas kitas vaizdelis, pagautas neramiu gyvenimo momentu, kartais vertas ilgiausių tariamai normalios buities stebėjimų.“ Ir ima Slavėnas pasakot „kukliausią buities vaizdelį“ iš pilietinio karo laikų Rusijoj – kas daros paprasčiausiam prekinio traukinio vagone, kurio dauguma keleivių – vad. „miešočnikai“, „terbininkai“ – smulkieji to meto biznieriai. Kaip suvokia save ir kitus žmogus, kai yra važiuojančiųjų „mes“ dalis ir koks jo požiūris į „juos“, besigrūdančius vidun ir irgi norinčius važiuot; ir kaip viskas pasikeičia, kai buvęs važiuojančiųjų „mes“ dalis išvejamas iš vagono ir tampa buvusiųjų „jų“ dalimi, kuriuos jau suvokia kaip naujuosius „mes“; galėtumėm sakyt, parodoma, kad ypač suiručių laikais nebelieka savarankiško „aš“, tik vienoj ar kitoj situacijoj atsidūrusių „mes“ dalis etc. — Bet tatai nesisieja su klausimu, kuris labai rūpi Pennsylvanijos valstijos universiteto profesoriui; apmąstymų pabaigoj PaulSl tos temos imas:
Visokie autoriai pateikia skaitlines, mandrius posakius, gvildena politiką, ekonomiką, aiškina krizes, jieško jų priežastis, siūlo išeities patarimus. Bet visa tai kažkodėl nekaip padeda. Gyvenimas daug kur tebeprimena anų „miešočnikų“ grūdimąsi. Žinovų išvedžiojimai, matyti, nesiekia esmės. [...]
     Teatleidžia skaitytojas, jei vėl paminėsiu revoliucinę Rusiją. Bet šį kartą tai bus ne vaizdelis, bet paprastas sovietų anekdotas. Dideliame susirinkime buvo kritikuojama kažkokio svarbaus pareigūno veikla: nemokėjo jis administruoti pavestos jam įmonės, pridarė nuostolių, kur turėjo būti didelis pelnas. Susirinkimo dalyviai smulkiai iškamantinėjo pareigūno praeitį, jo cenzą, stažą, įsitikinimus, apsvarstė visą jo darbą, išnagrinėjo įmonės atskaitomybę bei visas aplinkybes, kuriomis darbas ėjo; bet vis buvo neaišku, kur glūdi kaltė. Tik į beviltišką pabaigą, kalbėtojams jau pavargus debatuoti, kažkoks eilinis pilietis – gal kiemsargis – paprašė balso ir paklausė: „A možet bytj on prosto durak? (o gal jis tiesiog kvailys?)“.
     Ši paprasta sprendimo formulė itin verta dėmesio – juoba kad apie ją dažniausia pamirštama. Tad prieš aiškinant visokias socijalines blogybes, verta paklausti, ar nėra čia kokio kvailumo, kurį galėtume mandagiai, bet netiksliai, pavadinti „dezorijentacija“ ar kitaip. Tokio trūkumo suradimas daugiau padės klausimą spręsti, negu ilgos aplinkybių studijos. Posakis, esą dauguma žmonijos vargų pareina iš kvailumo, nėra jau toks paradoksiškas. Ne tai, kad kvailumas būtų didžiausia yda, bet tai, kad jis suteikia visokioms blogybėms ypatingo patvarumo. Kvailumas – kai žmonės įsikala į galvas nereikšmingus grupių prietarus, kai kuria aukštuosius luomus, „elitus“ ir t.t., nesiskaitydami nei su laiko reikalavimais, nei su žmoniškumo dėsniais. Kvailumas – kai besimokinąs jaunimas įsitraukia į klikų rietenas, laikydamas jas „ideologine kova“. Kvailumas – kai iš gryniausio atsitiktinumo padaromos kažkokios normos, ir loterijos pobūdžio laimėjimas paverčiamas neva gilaus proceso išdava. Svarstant opiuosius šių dienų klausimus, pirmiausia reikia išsklaidyti tokius idėjinius dūmus, kylančius iš siaurų grupinių įpročių bei interesų, ir atsižvelgti į gyvą žmogų, į jo psichologinę prigimtį. Tik šioje plotmėje galima tikėtis teisingo visuomeninės buities supratimo. Viskas kita tetarnaus tam pačiam skaidymui, grupiniam įsivaizdavimui ir nepabaigiamam savitarpio kenkimui. („Politiniai apmąstymai: vienos nebaigtos knygos įvadas“, NR, 1939 X 15, nr. 41, p. 726)
Po truputį prasideda rinkiminės kampanijos. Kaip gerai būtų, jei vertindami kandidatus turėtumėm omeny tai, ką apsvarstė Paulius Slavėnas prieš 80 metų, – bet, aišku, neturėsim.
Mano nuotrauka
tinklaraštis št apie št įvertintas Šiaurės Atėnų red aktorės GK megztu šaliku (2011 IV 1), Vytauto Kubiliaus premija (2013) ir Poezijos pavasario prizu už eseistiką (2016)