(cc) (by:) —vg— [filologas (platesniąja prasme) ir batautojas]

2014-09-30

(656) Pakeliui namo, v: apie rūkų rūką ir ūkų ūkus

Esu jau ne kartą sau sakęs: gana tų renginių, privedėjavai, pripliurpsėjai. Bet kur čia žmogus tesėsi žodį.
Vakar paskambino Deimantė K.: oi kaip reiktų, kaip labai reiktų, kad leisčiaus spalio 13-ą nuvežamas Kaunan, Maironio muziejuj vyks Valdo K. knygos apie Paulių Širvį pristatymas. Per pristatymą Mickevičiaus bibliotekoj taip gražiai kalbėjęs-prisiminęs... Nieko, jos manymu, nereiktų ruoštis, tiesiog – sureaguoti į knygą, kaip tada, pavasarį, sureagavau. – Na ir kaip atsakysi: ne? – Jei viskas gerai, leisiuos nuvežamas.
--------------------------------------
Vanitas vanitatumtuštybių tuštybė, – kaip iš lotyniškos Vulgatos buvo išvertęs Juozapas Skvireckas.
Buvo, ilgai buvo, pasąmonėn įsigraužė Ekleziastas; dabar Koheleto knyga ir –
Rūkų rūkas, – kaip iš hebrajų išvertė Antanas Rubšys.
Ir prisiminė (kertant sankryžą: Laisvės pr. / Viršuliškių g.) Valdo K. eilėraščio pradžia, iš post mortem rinkinio:
Ne ūkanų ūkanos, o klaidų klaidos.
Ekleziastas juk turimas galvoj, ne kas kita. – Ūkanos vs rūkas? – ūkanos. — Ūkanos vs klaidos? – klaidos.
Grįžęs iškapsčiau iš krūvos Saulėlydį mano giesmę (2011, p. 34–35).
Ekleziasto ūkų ūkai, ūkanų
Ūkanos mano klaidas paaiškina.
— — — — — — — — — — — — —
Klaidos yra tas didžioji paguoda,
Patikimiausia brasta per savo
Užtvenktas prisiminimų marias.
Vėjas nerimsta, ir nieko nelieka
Iš šėlsmo jaunystės, aistros
Minties. Vien tik ūkanų ūkanos.
Poetas koreguoja raišką, nesiginčydamas dėl prasmės.
Vns. rūkų rūkas – nei šis, nei tas [plg. dangūs (Baranausko giesmėj ar Kukulo kn. pavadinime)]; bent jau rūkų rūkai? – bet reikia „didesnio“, „simboliškesnio“ žodžio, todėl bent jau: ūkų ūkai ar ūkanų ūkanos (priebalsis r viską iš esmės, visą prasmę gadina, skambesys prasmę naikina).

Kaip, mano suvokimu, turėtų sakyt gyvenimo mokytojas lietuvis? Niekų niekai (n – pusbalsis, ne priebalsis). – Niekų niekai, ir visa niekai. (Ir vėjo gaudymas laukuos.)
Ir šitas įrašas juk tik niekai.

2014-09-25

(655) Visiškai tarp kitko: neradau

ištrėmė, nors buvo nupaišęs sovietinio Genio viršelį (1941, nr. 6)
Būna, kad ieškai, ko nepametęs. Man taip dažnai būna. (Gal ir jums?) Kartais randi, kartais – ne.

Buvo toks grafikas ir 1941-ųjų tremtinys Jonas J. Burba. Ką jis sukūręs [svarbiausio?], manau, tam [jei atsidarėt] lt.wikipedijos straipsny užfiksuota.
Bet va kebeknė: radau tokią žinią (liudijančią, kad J.J.B. ir į tarptautinius vandenis buvo išplaukęs):
BURBA LAIMĖJO TARPTAUTINĮ KONKURSĄ. Amerikos žymusis žurnalas „The Saturday Evening Post“ (Šeštadienio vakaro paštas) buvo paskelbęs tarptautinį konkursą padaryti Curtis Publisching [= Publishing] bendrovės leidiniams plakatą. Konkurse dalyvavo vienuolikos valstybių dailininkai. Pirmą vietą laimėjo mūsų dailininkas Jonas Burba, antrą – austrų dail. W. Dachaueris. (Lietuvos aidas, 1936-10-03, p. 7)
Mėginau ieškot to Burbos plakato, sukurto amerikiečių knygų leidybos bendrovei; deja, nesėkmingai. O būtų l. smalsu pamatyt tą plakatą; būtų, nors nebūtina.

2014-09-21

(654) Pakeliui namo, iv: apie ilgesį

Pakeliui namo: „Europos“ stotelė, sekmadienis, 18:23
T-19; 2005-ų pačioj pradžioj a.a. Valdui Kukului atėjusi mintis:
Apskritai, nutilus D[anieliui] Mušinskui, mirus A[ntanui] Ramonui, labai pasiilgstu to, ką, pažeisdamas visas žanrų klasifikacijas, galėčiau pavadinti gerais eilėraščiais proza. („Dualizmo apologija (II)“, Nemunas, 2005-01-27, nr. 4, p. 7)
Perskaičiau ir pagalvojau: prie a.a. Jurgio Kunčino kūrybos nemažai jaunosios kartos magistrantų ir net doktorantų kimba, viskas tvarkoj; o a.a. Antano R. kūryba lieka lyg ir [va imsiu ir parašysiu tą žodį] neįdomi. – Jų, jaunųjų literatūrologų, nebeveikia „Daukanto ruduo“ ar „Imperijos siena. Prūsija, ruduo“? – Net „Epochos dienoraščiai“ nebeveikia? – Matyt. Galbūt.

Aš, kaip ir Valdas Kukulas 2005-ų žiemą, 2014-ų rudenį to paties pasiilgstu. — Gražu pasiilgt. Gražu.
Eilėraštis proza – tai kaukazinė slyva, paversta ne gyvatvore, o bonsu; esė – tai ananasinė obelis, – reikia genėt, bet neįsivaizduoju, ką pripjauti, – vainikas taip išsidraikęs, kad [reiktų dėt daugtaškį, kurio baisiai nemėgstu].

2014-09-17

(653) Pakeliui namo, iii: prisiminiau Artūrą Valionį

T-19 skaitydamas Metus, 2011-ų balandžio numerį:
pakeliui į darbą, ii
(požeminė perėja per Konstitucijos pr.
ties vad. Moksleivių rūmais)
Mano tėvas ir mano motina
                     turi Artūrą.
        Artūras rašo negražią
               grožinę literatūrą

ar negraži vis dar grožinė,
ar grožinė gali būt negraži?

diewa ži*
________
* bet kaži
(a) Taip, ketinau, net buvau susitaręs, kad įrašysiu, kaip A.V. repuoja Donelaitį, Baranauską ir Maironį. Buvau. Neįrašiau; ir nebeįrašysiu, neprisiruošiu. – Bet yra įv. „projektų“. Jie galėtų įrašyt. Ir net sumokėt A.V. už parepavimą. – Juk, kai pagalvoji, ar Gytis Norvilas būtų ėmęs verst Donelaitį, jei ne projekto paskata? (Žr. pvz.)
(b) Homo ludens. Mažai lietuvių poetų, kurie gražiai ir prasmingai žaidžia. Be A.V., dar Arūnas Spraunius, bet Valionio žaidimai man, t.y. bent man, įdomesni:
schizma
kai  d i e w a s
žvelg
weidrodin

reg

     s a v   v e i d
(Digresija: griaudžiai juokingas tas tebevykstantis mūšis dėl abėcėlės skaistybės. – Maniau/tebemanau. –
Dar prisiminiau (gal pavasarį tai buvo?): iš ryto leidžiantis liftu pirman aukštan, penktam prisijungia kaimynas, parijotas-aktyvistas:
– Vakar buvau mitinge prie Seimo prieš dabil’ vė. Tie lenkai [etc.].
Juokinga turėtų būt; deja, nejuokinga.)

2014-09-15

(652) Pakeliui namo, ii: prisiminiau Ričardą Gavelį

Laukdamas A-2G „Sietyno“ stotelėj.

Vizualinis prisiminimas:
1989-ų pabaiga, lapkritis, o gal jau ir gruodis.
Bar bar į viršininko kabineto duris ir iškart praveriu: viens priešais kitą sėdi „Vagos“ Šiuolaikinės prozos redakcijos vedėjas Alijušas G. (už stalo) ir Ričardas Gavelis (priešais); ir abu vienu pažvelgia durų pusėn [stop kadras].
– Atsiprašau, užeisiu vėliau.
Vilniaus pokeris buvo bene (greičiausiai nereikia to bene) pirmoji knyga, kurią „Vagos“ vyriausiasis redaktorius Aleksandras K. įgaliojo redaguot vedėją, o ne paprastąjį redaktorių (pvz., Sigitą P., redagavusią ankstesnes R.G. knygas). Viskas vyko tais laikais baisiai greitai (Vilniaus pokeris duotas rinkti 90 01 03, o pasirašytas spaudai jau 90 01 12; rekordas tų laikų?).

Tekstiniai prisiminimai:
(a) R.G. apsakymas „Taikos balandis“, parašytas 1986-ais. – Tekstas, kurio periodinė spauda labiausiai nenorėjo? — Kai rengėm Sietyną, buvau įgaliotas ko nors paprašyt Gavelio prasčiausiai besilaikančiai Prozos rubrikai. – Paprašiau. Pasiūlė „Taikos balandį“ (tas tekstas, perrašas per kalkę, III ar IV egz., yra Sietyno archyve kažkur tamsiajam kambary); kolektyvinis sprendimas: nespausdinsim; sukandau dantis ir ištvėriau; ne – tai ne; pasistengęs išvengiau būtinybės pasiaiškint. — Jei neklystu, tas apsakymas pirmąkart buvo paskelbtas tik to paties pavadinimo R.G. apsakymų rinkiny su paantrašte Septyni Vilniaus apsakymai, išleistam 1995-ais.
(b) [tas autobuso šešėlis suveikė, nežinau kaip] R.G. apsakymas „Raportas apie šmėklas“ iš Nubaustųjų (1987); mano supratimu, stipriausio lietuvių literatūroj apsakymų ciklo. — Literatūros enciklopedijose straipsny ciklas Nubaustieji turėtų būt paminėti kaip apsakymų ciklo pvz.

2014-09-12

(651) Visiškai tarp kitko: apie pažangą

(a) 2011-ų pradžioj prie savo pašto dėžutės priklijavau: „prašau nemesti reklaminių pranešimų“, ir brukalo perpus mažiau tekdavo traukt lauk.

(b) Dabar prie laiptinės durų priklijuotas štai toks ženklas →
ir reklaminių visokių spaudinių praktiškai nebepapuola į dėžutes.
Bent aš, iš principo neturintis nė vienos nuolaidų kortelės, – labai džiaugiuosi.

— Ačiū bendrijos pirmininkui? – Ačiū!

2014-09-10

(650) Pakeliui namo, i: reakcijos į regos ir klausos trikdžius

pakeliui į darbą, i
(prie Žirmūnų tilto)
Prae scriptum. Mintis, kilusias pakeliui namo, t.y. grįžtant iš darbo (arba 19 troleibusu; čia ir toliau, kituose įrašuos – T-19 [kuo dažniausiai užsiimu? – skaitau], arba – pastaruoju laiku, dažnokai, autobusais su persėdimu prie Spaudos rūmų: A-4G → A-2G [kuo dažniausiai užsiimu? – stebiu žmones; skaitau veidus būtų per daug pompastiška paraiška]), stengdavaus prišliet prie kurios nors „temos“ (ir vis kartodavau, bent iš dalies, šitą litaniją). O kodėl negalėčiau daryt paprasčiau? – Nepaisyt, kokio pobūdžio mintys kilo pakeliui namo; jos kilo paprasčiausiai pakeliui namo. – Taip ir darau: paprasčiau – pakeliui namo.

A-4G (pravažiavus Žvėryno stotelę, kylant į kalną):
Tokį dalyką ir Jūs, neabejoju, esat pastebėję: žmogus, kurio regėjimas silpsta, norėdamas ką nors geriau įžiūrėt, – prisimerkia.
O štai ko nebuvau anksčiau pastebėjęs: žmogus, norintis geriau išgirst, kas jam sakoma mobiliu telefonu (autobuse palygint tikrai triukšminga), irgi – (įsi)klausydamas – prisimerkia (kai pats kalba, akys vėl žiūri įprastai).
— Taigi: norėdamas pamatyt – prisimerki; norėdamas išgirst – irgi prisimerki; nes: pastatyt ausų kaip koks kiškis paprasčiausiai žmogus negalì. :)

2014-09-04

(649) Ars memorativa: štai kas yra atodanga

(a)
(b)
Jei kas imtų ir paprašytų prisimint ryškiausią įspūdį, susijusį su žodžiu atodanga,
tikrai prisiminčiau štai ką:

2011-ų gegužės 15, sekmadienis. Gelvonų žydų kapinės.
Tikslas – išryškinti (jei reikia) įrašus ir nufotografuoti paminklus.
Jau darbui einant į pabaigą, pagalvojau: apeisiu pakraščius, gal dar koks nuvirtęs guli.
(Žolė nupjauta; aukšta buvusi; bet nesugrėbta, tad uždengusi gali būt.)

(a)
pastebi radinį;
(b)
nuvalai radinį;

(c)








(c)
išryškini užrašą ir nufotografuoji;
(d)
po gero pusmečio sužinai, kas ten buvo parašyta:

Here lies buried
 The young man Meir
Yehuda Leib [Beit Mem]
Shlomo 24th Tishrai
In the year 5607
14th October 1846

(Daugiau iš Gelvonų – čia;
kas tai yra Maceva, galima pasiskaityt čia.)

2014-09-02

(648) Rastinukai, xxxv: VDU italų kalbos lektorius dr. Michelis

Per atostogas buvau pasiėmęs (kad antrąkart pereičiau; darbo reikalai) Ričardo Pakalniškio parengtą knygą Poezijos kryžkelės: Dialogai apie dvi poezijos šakas Lietuvoje ir išeivijoje (1994; jau post mortem išėjusią). Prieš 20 metų ją skaičiau vienaip, o dabar jau visiškai kitaip; pagal pasižymėjimus knygoj sprendžiu).
[Praleidžiu gal ir reikiamą sankabą.]
Poetė Kotryna Grigaitytė, paklausta, kas buvę jos mėgstamiausi dėstytojai VDU, atsako: Vincas Mykolaitis-Putinas, Juozas Brazaitis ir
italų kalbos bei literatūros dėstytojas, rodos, Michelis – žydų tautybės, tik be žydiškų bruožų, ilgą laiką gyvenęs Italijoje. Didis eruditas, tikros kultūros žmogus, puikiai mokėjo lietuvių kalbą. Buvom tik trys studentės, jo paskaitose jautėmės labai šeimyniškai. Netrukus jis kuriam laikui išvyko užsienin. Vokiečių okupacijos metais Kaune ėjau Vytauto prospektu. Ties Karo ligonine priešais artėjo darbams varoma žydų kolona. Gatvėj buvo spūstis, kolona priartėjo prie pat šaligatvio. Profesorius žengė pirmoj gretoj. Toks pat, koks ateidavo universitetan: pilku rudeniniu paltu, languotu šaliku. Bet su geltona žvaigžde. Nieko daugiau... tik akys susitiko – žmogaus su žmogum. Šito niekad nepamiršiu. Netrukus pasklido gandas, kad jis nusižudė... (p. 37–38)
Apie VDU profesorių Nachmaną Šapirą žinau, jo studijas apie Lietuvos žydų literatūrą esu skaitęs, o va dr. Michelis – gėda, bet prisipažįstu – man buvo negirdėtas.
Vienintelėj Lietuvių enciklopedijoj radau jo biogramą (priešingai nei dauguma, nepasirašyta jokiu kriptonimu):
Michelis Dovydas Viktoras (g. 1902 X 7 Kaune – ?), romanistas. Mokėsi Kaune, studijavo Paduvos univ[ersitete] romanų k[albas] ir 1927 ten gavo dr. laipsnį. 1930 X 3 – 1939 XII 31 VDU [H]umanitarinių mokslų fak[ultete] italų k[albos] ir literatūros lektorius. Buvo Havaso spaudos agentūros atstovas[1] ir daug rašė italų spaudoje apie lietuvių tautos meną ir kt. Su J[urgiu] Talamantu vertė Dantės Dieviškosios Komedijos pragaro giesmes ir jas spausdino 1938 Vaire[2]. 1941 vokiečių suimtas ir iki 1944 pavasario buvo laikomas Kauno gete. (LE, t. XVIII, p. 338)
-----------------------------------------------------------------------
[1] Diena, 1939-02-05, p. 1:
Naujas prancūzų telegramų agentūros atstovas
Prancūzų telegramų agentūros Havaso atstovu Lietuvoje, prof. Šmitleinui persikėlus gyventi Rygoje, laikinai paskirtas Humanit. mokslų f-to italų kalbos lektorius dr. Michelis.
Taigi, galima patikslint: agentūros Havas atstovas nuo 1939-ų vasario; iki kada? — Pranešinėjo apie tai, kaip sovietai okupuoja Lietuvą? (Retorinis klausimas.)
[2] Apyprastis (kalbėkim tiesiai) tas vertimas (bet čia reiktų svarstyt apie lietuvio Talmanto poetinį talentą; dvi pirmosios tercinos iš Pragaro):
Nužengęs mūs gyvatos pusę tako,
Aš atsidūriau girioje gūdžiojoj,
Nes iš tiesos buvau išklydęs kelio.

O taip sunku bylot, kokia ji buvo,
Ta juodgirių giria baugi, galinga.
Tik atsiminus, vėl atgyja baimė; (Vairas, 1938, nr. 1, p. 11)
Šis tas; vos šis tas. — Paieškojau (pusvalandį, kol pietavau, i.e. valgiau sekmadienį skintus alyvinius obuolius, nes jau jų galas artėja); galima ir papildyt Dovydo Michelio biogramą.
Apžvalga, 1935-07-14 (pirmieji metai, nr. 5), p. 7:
V.D.Universiteto italų kalbos lektorius dr. Michelis su savo klausytojais išvertė Nobelio laureato Pirandelio trijų veiksmų dramą „Šeši personažai ieško autoriaus“. Dr. Michelis rengia spaudai žymesnių italų rašytojų novelių rinkinį.
Pirandello pjesės vertimas kur? Antologija neišėjo? Ką jis rašė italų spaudoj? Apie ką konkrečiai? – Bibliografija; bent jau. – Bakalauro darbo verta tema, itališkai mokančiam žmogui.
Nors man svarbiau kiti dalykai: išties nusižudė (prieš galutinį Kauno geto sunaikinimą 1944-ų liepą)?
– Savižudybės prasmė? – Nesileist nužudomam kitų, – aš pats? – Savigarba? – Vienintelis būdas išlikt išdidžiam?
Mano nuotrauka
deepart.io perpiešas Eriko Varno stilium (nuotr. Prano Vasiliausko)