(cc) (by:) —vg— [filologas (platesniąja prasme) ir batautojas]

2010-02-25

(67) Kaip filologas futbolą žiūrėjo, i

Vietoj padėkos Ernestui Parulskiui, kurio Kasdienybės kunstkamera, bent man, pirmiausia tapo vertingiausiu patarimų rinkiniu.

Tai atsitiko, regis, užužvakar, o gal užvakar (bet argi tai svarbu?). Baigiau skaityt knygą. Ne E.P., jo įveikiau sekmadienį. Gintaro Grajausko Mažumynus. Gana skaitybos, nusprendžiau. Reikia duot pailsėt akiniams. Įsijungiau savo juodą/baltą televizorių (tikri filologai, jei vis dar žiūri televizorių, tiktai tokį turėtų žiūrėt – kaip ir labiau vertint juodas/baltas, o ne spalvotas fotografijas).
UEFA Čempionų lygos rungtynės: Olympiacos vs Girondins de Bordeaux. Pataikiau į pačią pradžią. Komentatorius kaip iš kalašnikovo tratina žaidėjų pavardes, jos, aišku, nieko man nesako, bet staiga išgirstu: Christianas Ledesma. Ir suvokiu, kad žiūrėsiu toliau, kad pagavo mane, nes žinau, kas yra Ledesma; nesvarbu, kad ne futbolininkas, o tik jo bendrapavardis.
Ledesmos katekizmas! Pirma žinoma lietuviška knyga, išleista Vilniuj. Išvertė Daukša. Išėjo pačioj XVI amžiaus pabaigoj (1595?).
Taip, dabar reikia rast ekrane savąjį įkvėpimo šaltinį. O komentatorius nebemini jo pavardės, nors tu ką. Teks griebtis dedukcijos. Dažniausiai minimi puolėjai, po jų – gynėjai, jei neminimas, greičiausiai – saugas, aikštelės vidury kažkur turėtų lakstyt. Bet tai tik spėjimas. Be to, tam vidury beveik visada tirščiausia. Užbėgdamas į priekį, ne, kitaip reikia sakyt: iš nuošalės (o, dar vienas vertas apmąstyt žodis) prisipažinsiu: per pirmą kėlinį taip ir neišsiaiškinau, kuris gi tas Ledesma. Bet tai nesvarbu. Ir be to turėjau ką veikt.
Ledesma, Ledesma... Tikrai atsimenu, kad SJ, t.y. jėzuitas buvo. Vardas? – J., regis, Jokūbas. Tautybė? – Tikrai ne graikas, kaip galėtų siūlyt „Olympiaco“ gerbėjai. Italas? Irgi ne, nors kažkas galvoj kribžda apie itališką Ledesmos katekizmo leidimą, nors gal čia tą katekizmą tyrinėjęs Guido Michelini kaltas? Bet Daukša tai vertė iš lenkiško.
Ledesma, Ledesma... Greičiausiai ispanas. „Greičiausiai“ netinka, turiu patikrint. Jackau, keltis teks... Bet negaliu kitaip. Privalau. Taip, Jokūbas Ledesma – ispanas. O Christianas? Ai, koks skirtumas... Nugara svarbiau (visai ją buvau užmiršęs).
Per pertrauką nugrimzdau į lyginamąją atmintotyrą. Vis dėlto ir spalvotaisiais laikais išliko principas, kad vienos komandos apranga turi būt į šviesumą, o kitos – į tamsumą. Apmąsčiau taip pat marškinėlių ir kelnaičių spalvinį santykį, neužmiršdamas dar vieno aspekto – įvairiausio dryžuotumo; užgėriau „Recoxa“ tabletę (juosmenį skausmai surakinę).
Antras kėlinys. Įsibėgėjęs dar pagalvojau apie vieną tinklaraštį, kur buvo užrašyta „Tavo, mano ir mūsų visų atmintys susitinka čia“ [dabar patikslinu – va čia], nes manasis Ledesma kažkodėl vis nieko įdomaus neveikė aikštelėj, komentatorius jo pavardės neminėjo. Bent kokią kortelę sumąstytų užsidirbt – gal net veidą pamatyčiau. Ne, toliau dirba nepastebimą darbą. Nepastebimą man, bet ne kitiems.
Antrojo kėlinio vidury vienintelį mane dominusį futbolininką „Olympiaco“ treneris pakeitė kitu. Ir tik tada sužinojau: pasirodo, žaidė vidurio saugo pozicijoj. Po galais! Toks apmąstymų šaltinis! Dvigubas. Būčiau prisiminęs Arūno Sverdiolo knygą Steigtis ir sauga, kurią teko redaguot. Iš ten išplaukianti tema: sauga futbole. Puolėjai stengiasi įmušt, gynėjai stengiasi atmušt, o saugai? Na, kažką pagal pavadinimą turėtų saugot; bet ne tik: jie ir steigia atakas! Saugai – atakų steigėjai! Sauga ir steigtis viename.
Ir visa tai liko neapmąstyta...
Teko pareikšt griežtą nuomonę dėl trenerio (aš dar išsiaiškinsiu ir jo pavardę!) sprendimo: išjungiau televizorių. Tada rezultatas buvo 0:1; toks, kaip vėliau išsiaiškinau, ir liko. Laimėjo „Girondins“ iš Bordeaux. Kad ir kaip moraliai rėmiau priešininkų vidurio saugą Ledesmą.
Dabar galvoju: tikriausiai dar toli gražu ne visą malonumą išsunkiau kad ir iš šių rungtynių. Užduotis: peržiūrėti UEFA Čempionų lygoj dalyvaujančių komandų žaidėjų sąrašus; atsirinkti komandas, kuriose žaidžia tie, kurių asmenvardžiai galėtų teikt filologinio peno.

P.S. Ir į transliacijas iš Vancouverio kartais paspoksau. Ypač patiko šuoliai nuo tramplino (tos visos niautynės dėl apkaustų nevertos dėmesio). Bet vienas dalykas netikęs: kaip nusprendžiama, kas laimėjo. Būtų mano valia, pirmąją vietą skirčiau tam, kuris ne toliausiai nušoka, o ilgiausiai skrieja, t.y. ilgiausiai išbūna ore. Gražiau, ir nieko negaliu padaryt.

(5.1) Sutkaus pionierius: papildas

Praeitų metų birželį, atsispyręs nuo fakto, kad išėjo Antano Sutkaus didalbumis Retrospektyva, be kita ko, įraše užfiksavau ir tokį retorinį klausimą apie garsiąją pionieriaus nuotrauką:
Kiek išsiaiškinau, fotografuota Ignalinoj 1964-ais rugsėjo 1-ąją. Ne taip seniai (kokių 1953–1954-ųjų gimimo turėtų būt, AAJ karta, vietinis, nes atominė pradėta statyt tik 1975-ais), ne taip toli, o ar bent žinoma žmogaus vardas pavardė?
Ketinau klaust albumo sudarytojos Margaritos Matulytės, nepaklausiau. Antradienį atsirado proga paklaust paties fotografo, ar ką žinąs. Deja, ne. Jei pats Sutkus nežino, tai vargu ar ką daugiau žinos ir Margarita (jei žinotų, tikrai būtų pasidalinusi tom žiniom su nuotraukos autorium).
Ir vis dėlto: labai įdomu būtų sužinot, koks šio žmogaus likimas. Tikrai kitaip žiūrėtumėm į šią nuotrauką. Va kažkodėl atrodo, kad jis visai nelaukęs tos rugsėjo pirmosios, ir pirmūnas nebuvęs...

2010-02-17

(66) Vasario 16-oji, kita

Vakar vėl iš lentynos išsitraukiau Isabellės Chandavoine studiją Prancūzmetis Klaipėdoje ir kas po to (1920–1932).
1923-02-16 Ambasadorių konferencija pripažino, kad Klaipėdos kraštas priklauso Lietuvos Respublikai. Po trijų dienų baigės vadinamasis prancūzmetis – išplaukė Antantės ginkluotosios pajėgos ir krašto komisaras. Kodėl taip lengvai sutiko? Juk tai, ką mes iš tradicijos vadinam sukilimu, iš tiesų buvo coup de force, be to, prancūzų karo ministro Focho manymu, vad. sukilėliams sutvarkyti būtų pakakę 3 batalionų po 600 žmonių ir 3 lauko artilerijos baterijų. Paprasčiausiai – buvo svarbesnių reikalų. Vienas iš jų – pamalonint Lenkiją, kuri tuolaik buvo nepalyginamai reikšmingesnė Europos politikos lauko žaidėja. Taigi 1923-03-15 Antantė pripažino rytines Lenkijos sienas, t.y. Vilniaus krašto inkorporavimą. Pasiėmėm Klaipėdą – pripažino. Pasiėmė Vilnių – pripažino. Mainai? O kaip kitaip įvardinsi?
P.S. Buvo siūlomas ir toks variantas: paskelbt Klaipėdą laisvuoju miestu. Kaip dabar atrodytų uostamiestis, jei taip būtų įvykę? Visai nebloga tema alternatyviosios istorijos kūrėjams.

2010-02-10

(65) Rastinukai, vii: kažkas labai esmingo

Jau beveik savaitė malas po galvą tapytojo Ričardo Vaitekūno vaizdinga mintis:
Turiu tokią mintį, kad pasaulis skilo į šviečiantį ir apšviestą. Mes, mano karta, esame iš to apšviesto pasaulio, o naujoji karta – iš šviečiančio. Apšviestas pasaulis yra tylos pasaulis, o šviečiantis – triukšmo pasaulis. Negaliu sakyti, blogai tai ar gerai, bet manau, kad daugelis jau fiziologiškai negalės matyti, suvokti tapybos tiesiogiai, o mieliau žiūrės į Algirdo Petrulio paveiksliuką, „šviečiantį į akis“ iš televizoriaus ekrano.
Visas pokalbis buvo 7 meno dienose (2010-02-05, „Kiekvieną kartą reikia gimti iš naujo“). Vaidenas, kad čia pasakyta kažkas labai esmingo, ir ne tik meną turint galvoj. Bet niekaip nepajėgiu išverst į savo kalbą, t.y. permanyt.

(64) Pokalbio nuotrupa

Prieš pusvalandį prie Nacionalinio muziejaus prasilenkdamas su dviem besišnekučiuojančiom garbiom poniom nugirdau:
– ... šitą Dostojevskį ...
Kelis žingsnius žengęs pagalvojau: „Reiktų Biesus ir lietuviškai perskaityt. Nors ir išvadintus demonais.“

2010-02-09

(63) Vilnews kaip kultūros postsostinė, ii

Šypsojaus kaip koks debilas iš Grajausko „Pratimo laimei prišaukti“. Skaitydamas Monikos Bončkutės tekstą lryte.lt „Neblėstanti kolchozų melžėjų ir varpų kūlėjų šlovė“. Koks malonumas, kai tave bando įsivaizduot!
Iš autorės surašymo aišku, kad, jos manymu, jei tu prieš skulptūrų („užrioglintų mumijų“), nukėlimą nuo Žaliojo tilto, vadinas, esi sovietofilas. Taigi kaip autorės vaizduotėj atrodo tie sovietofilai? „1955 m. stiliaus kostiumais vilkintys dėdės su išpurtusiais burokevičių veidais“, „Lenino abrozdėlius pamaldžiai spintose laikantys raugintų agurkų su naminuke graužikai“ ir vienaskaitinis: „trisdešimtmetis, iškišęs galvą iš ‘supuvusių Vakarų’ sukurto BMW ir madingame ‘mobiliake’ tikrinantis elektroninį paštą, rimtu veidu [aiškinantis], kaip esą neginčijama tiesa, kad kartais lengviau ‘išsireikšti’ rusiškai, nes lietuvių kalba jam stokojanti sinonimų.“
Ne, nenoriu pateikt dar vieno „sovietofilo“ paveikslo žvelgdamas į save iš šalies. Nemanau toks esąs, be to, nejuokinga būtų. Tik užfiksuot, kad tokie tekstai kaip Bončkutės, mano manymu, randasi iš košės galvoj, kai „simboliai“ ima nebesiskirt nuo „simbolizuojamųjų“, kai iš metalo išlieta forma (objektas) ima vaidentis esanti mumija, t.y. mumifikuotas subjektas. Kai ima vaidentis, kad skulptūros laikomas automatas, kurio vamzdis be skylės, galėjo šaudyti aišku į ką; arba kad „Žaliojo tilto būtybės“ gali šlovint ideologiją.
O dėl simbolizavimo – kai pagalvoji, praktiškai viskas ką nors simbolizuoja, toks jau mūsų mąstymo pobūdis.
Tarkim, ką simbolizuoja vad. mokslininkų namai? Vienas iš atsakymų – stalininius laikus, tuolaikę architektūrą. Kuo jie „geresni“ už Žaliojo tilto skulptūras, simbolizuojančias tuos pačius laikus, tuolaikę skulptūrą. O atitinkamos knygos, saugomos bibliotekose? Jos irgi simbolizuoja.
Galima paklaust ir tokio klausimo: ką kai kuriems žmonėms simbolizavo Bokštai dvyniai? Blogį. Ir pacituot Moniką Bončkutę: „ Kodėl j[ie] vis dar čia?“ Bokštų neliko. Bet tai, ką jie simbolizavo, išliko. Arba: ką pakeitė radikaliųjų anarchistų išdaužytos vitrinos ar padegti automobiliai?
Kas turėtų atsitikt, kad imčiau manyt, jog skulptūras nuo Žaliojo tilto reikia pašalint?
Pirma, jei jos imtų kelt grėsmę praeivių saugumui (klibėtų, galėtų nuvirst ir pan.). Regis, kažkas panašaus su jomis daros (pasak vicemero, „šiuo metu ypatingai viena skulptūrinė kompozicija yra labai prastos būklės, kurią dar pablogino šių metų šalčiai. Drėgmė pakliūna į vidų, užšąla vanduo, plečiasi ir toliau ardo skulptūras“). Tikiuos, skulptūros bus sutvarkytos ir taps saugios. Bet lyg viskas ir taip savaime aišku – reikia rūpintis žmonių saugumu, tiesiog fiziniu. Prirašiau, bet vargu ar reikėjo – tai juk savivaldybės tiesioginė pareiga. Kaip ir kitos, dėl kurių nepuolama diskutuot.
Antra, jei kas įrodytų, kad jų ten nelikus žmonės taps geresni, sąžiningesni, jautresni artimui savo, iš jų sparčiau ims garuot homo sovieticus pašalas etc.

2010-02-02

(62) Sniegingiausia diena

Vakar taip elegantiškai ir ramiai (prieš imant temti) snigo – galvojau apie Alfonsą Nyką-Niliūną, paskutinį gyvą žemininką, prisiminiau jo Žiemos teologiją, pavarčiau tebeskaitomus naujuosius Dienoraščio fragmentus:
2002-01-19: Negaliu susilaikyti nesušukęs: sninga! Man tai įvykis, prilygstą karo paskelbimui ar kam nors panašaus į tai. Aš ir vėl galėsiu grįžti į stebuklingą savo žiemų pasaulį ir eiti trūkinėjančiu balos ledu temstant.
2005-12-06: [...] sniegas yra mano mėgiamiausias gamtos spektaklis.
O vakare dar pilna scena teatrinio sniego – žiūrėjau Lermontovo Maskaradą (jei nebūtų prikaišiota dabartinių juokelių, dalis žiūrovų neišvertų to užpraeito amžiaus eiliuoto melodramatizmo – negalėdami perjungt kito kanalo, arba keiktųs, arba eitų namo).

(61) Asociacijos: degtukas–motokrosas–Biržai

Praeitą penktadienį išėjęs parūkyt ir norėdamas prisidegt cigaretę, paėmiau vieną iš kelių balkone besimėtančių degtukų dėžučių. Aišku, tą, kurioj tebuvo likęs vienas nulūžęs – prie pat sieros. Ir ranka nesiekė kitos dėžutės – turiu prisidegt su tokia liekana. Ir prisidegiau. Ar taupiau? Ne, mėgindamas ieškot atsakymo į tokį klausimą, iš to degtuko gali vežimą priskaldyt. Juokinga būtų, ir tiek. Ir kvaila. Ir klausimų kvailų būna, ne tik atsakymų. Ir nė kiek ne mažiau.
Degtukai Moto Sport. Vienas iš prisiminimų fragmentų, susijusių su Biržais, – būtent motokrosas. Nežinau, kuriuo numeriu pažymėčiau motokrosą, jei kas prašytų surašyt asociacijas, susijusias su Biržais. Gal trečiu–penktu? Panašioj vietoj šitas žodis atsidurtų ir asociacijų su latviais sąraše. Juokinga: mėgdavau fotografuot tas varžybas. Kur dabar tos nuotraukos?
Kas atsitiktų, jei imtumėm atsakinėt į visus klausimus? Vengiu būt klausinėjamas. Gana pasiklausinėjimo. Bet vieno paklausinėjimo vis dėlto neišvengiau. Apie Biržus. Kai Alis Balbierius praeitąmet po Poezijos pavasario atsiuntė klausimus (ko tik žmogus neprižadi padarysiąs!), supratau: įkliuvau. Mėginau tapt nepasiekiamas. Atrodė, pavyko. Bet po Poetinio Druskininkų rudens vėl įkliuvau, ir supratau: šįkart nepavyks išsisukt. Tuolab kad tapau „kraštiečiu“, su kuriuo bus susitinkama Biržų viešojoj bibliotekoj. Klausimai–atsakymai buvo išspausdinti 2009-10-20 laikrašty Šiaurės rytai, o kas juokingiausia – perspausdinti ir tekstuos.lt. Suprantu, tai kvaila, bet kažkokia tuštybė siūlo įdėt tą neakivaizdinį pokalbį ir tinklaraštin. Kad galėčiau pribaigt prasidėjusią asociacijų grandinę? Tebūnie toks atsakymas, nors galėtų būt ir kitoks – negailestingesnis.

Alis Balbierius: Paskutinįsyk tave gimtinėje, t.y. Biržuose, mačiau pernai lapkričio mėnesį, per mudviejų (ir gyvojo klasiko Juozo Apučio) literatūros mokytojos Janinos Pilėnienės išties šviesų jubiliejų. Ar dažnai atvažiuoji ir kas tave dar riša su miesteliu, su gimimo vieta, kurios pakeisti neįmanoma, nesvarbu, kur paskui gyventum ar klajotum?
Tai buvo priešpaskutinis kartas; paskutinįkart buvau šią vasarą, per atostogas, keletui dienų: pakasiau bulvių, išskyniau žalius pomidorus iš šiltnamio, papjoviau žolės triušiams – ir tiek. Padėjau tėvams, nors ir labai mažai.
Biržai man pirmiausia vieta, kur gyvena tėvai. Iš to, kas vadinama gimtine, telikęs vietovardis – Raudonpamūšio kaimas Pasvalio rajone, kur ir prabėgo pirmieji devyneri mano metai. Tada melioracija, ir teko nešdintis. Tėtis dirbo Biržų TSO (tarpkolūkinėj statybos organizacijoj) mūrininku, tad atsidūrėm ne gyvenvietėj, o Biržuos – tėvai pasistatė namą. Trečią klasę jau baigiau buvusioj 1-ojoj vidurinėj. Taigi skaičiuojant metus išeina, kad Biržuos gyvenau mažiau negu dešimtmetį. Baigęs vidurinę 1980-ais išvažiavau studijuot į Vilnių, ir jau va beveik 30 metų čia.
Kas sieja su Biržais? Be tėvų, jaunystės prisiminimai, to, kas visus ištinka tuolaik: pirmosios meilės, šiokių tokių supratimų apie gyvenimą ir pan.
Pagaliau būtent Biržuose pasirinkau, kurion pusėn ketinu sukt, – ačiū mokytojai Janinai Pilėnienei, kad pasukau literatūros pusėn, ir iki šiol nesigailiu, net nemėginau ieškot kito būdo save išreikšt ir, kas be ko, užsidirbt duonai.

A.B.: Kad esi kentauriškai suaugęs su literatūra, su kultūra, tai žino visi, kurie šiomis sritimis domisi. Ilgą laiką buvai suaugęs ir su radiju, su literatūros laidomis, kurių, prisipažinsiu, paklausyt vis „nebūdavo laiko“... Prieš keletą metų Tavo ir Lietuvos radijo keliai išsiskyrė, kaip kadaise išsiskyrė tavo ir „Baltų lankų“ leidyklos keliai. Tad ką dabar veiki, kur dirbi oficialiai ir ką darbuojies tiesiog kūrybiškai? Koks tavo dabarties veiklos, apskritai kultūros interesų „diapazonas“?
Nuo 1996 metų dirbu Lietuvių literatūros ir tautosakos institute redaktorium. Knygų redaktorium – tvarkau visokias monografijas, studijas, enciklopedijas. Toks oficialus darbas, nors tikrai nevadinčiau jo kokiu lažu. Kiek įmanoma geriau padaryt kokį nors darbą – juk malonumas. Ir visai netrukdo tai, kad interesų „diapazonas“ platus (va ir į paskutinį Tavo klausimą pakeliui atsakiau). Net atvirkščiai: redaktorius turi domėtis kuo plačiau, nes tenka redaguot pačias įvairiausias knygas, o ypač praverčia dirbant su enciklopedijom: reikia išmanyt ir visą literatūros bei kultūros istoriją, ir ne tik lietuvių, taip pat bibliografiją ir kt. O „darbavimasis tiesiog kūrybiškai“ – ką aš žinau... Tai irgi darbas: vien kūrybiškumo, kad ką nors padoriai padarytum, manau, negana. Reikia ir išmanymo. Kai pradėjau dirbt radijuj, ne tik kalbindavau rašytojus –išmokau naudotis įrašymo technika, sutvarkyt kompiuteryje garso takelį. Po to ši patirtis pravertė: va, Institutas leido Vlado Braziūno poezijos rinktinę su dviem kompaktinėmis plokštelėmis: įrašiau, parengiau. Dveji metai Poezijos pavasario almanachas išeina su kompaktine plokštele, kur atsirinkęs įrašau aštuonių poetų balsus – kaip jie skaito savo eilėraščius iš naujausių rinkinių. Jei dar reikia apie „diapazoną" – treti metai skaitau paskaitas Vilniaus dailės akademijoj. Bet kad jau atsakymas į gyrimąsi ima panėšėt – gal gana.

A.B. Per vieną Poezijos pavasarį, berods, Europos parke, rašančiųjų brolijos užspaustas į kampą sakei, kad nerašai (ar neberašai?) todėl, kad nebūsi nei Marčėnas, nei Parulskis... Ar neatrodo, kad Tu dar gali būt Gasiliūnas, nes kažkodėl daug kam atrodo, kad Tu rašai sau ir kažkaip slepi tuos tekstus net nuo savęs... Ir, jei tokie savikritiški būtų buvę Aidas Marčėnas ar Sigitas Parulskis, tai gal ir jų literatūroj nebūtų buvę? Taigi, rašai ar nerašai, Virgi Gasiliūnai?
Neberašau. Eilėraščių. (Nors gal reikėtų sukt uodegą, miglotai pašnekėt, kad liktų intriga? Beje, Parulskis, atrodo, irgi praktiškai neberašo poezijos.) Kokiais 1993-aisiais parašiau paskutinį, atmintinai nebeatsimenu, bet vadinos „Gražiausi eilėraščiai“: pirmąjį žodį užrašai (pvz., spalis), o visa kita laikui bėgant užsimiršta. Gerbiu tuos, kurie ryžtas užrašyt eilėraštį – jie turėtų jaust, kad šį tą užfiksuoja unikaliai. Mūsų išgyvenimai juk iš esmės archetipiški, o poezija atsiranda iš gebėjimo savitai išreikšt tai, ką pajunti, pamatai, išgirsti. Kita vertus, manau, kad mes vis dar pervertinam būtent literatūrinę saviraišką. Kiek Lietuvoj žmonių, save vadinančių poetais? Jei pereitumėm per visų sąjungų ir sambūrių sąrašus, manau, tikrai tūkstantį suskaičiuotumėm. O kokiais tiražais išeina poezijos, ir geros poezijos, knygos? Nemaža dalis 500, 800 egzempliorių. Aš mieliau linkęs save priskirt „mažumai“ – poezijos (ir ne tik) skaitytojams. Jų juk irgi reikia. Galiu nerašyt, tai ir nerašau, o savikritiškumas, manau, ne didžiausia blogybė.

A.B. Mūsų gimtas kraštas garsėja kaip literatų, rašytojų, taip pat jų gretose pasitaikančių ir tikrų klasikų, tiesa, jau išmirusių, „perykla“. Ką gali pasakyt apie, ko gero, pačią jauniausią – Aušrą Kaziliūnaitę, kuri kažkaip labai greitai ir organiškai pritapo prie elitinės literatūrinės brolijos?
Prisimenu, kaip prieš keletą metų, kai dar nebuvo jos pirmosios knygos, paprašiau Panevėžy Aušros, kad paskaitytų kelis savo eilėraščius „į mikrofoną“ (jai tai buvo pirmas kartas; aš rengiau „Literatūros akiračių“ laidą apie Panevėžio literatūrinę žiemą). Kaip jaudinos, kaip raminau: skaityk kaip sau, tai ir vertingiausia, kad nesistengi skaityt „kaip reikia“. Dabar ir jai tai tikriausiai atrodo juokinga, o tada – vargiai.
Man regis, visiškai tiksliai pasakei: „labai greitai ir organiškai“, vadinas, Lietuvos kultūros erdvė tapo (palygint su tuo, kas buvo prieš dešimtmetį ir, aišku, seniau) homogeniškesnė, – oi, reikia kalbėt lietuviškai, ne sengraikiškai, – vienalytiškesnė, neturinti esminių skirtumų, tad ir įsiliet į ją paprasčiau. Tais senais laikais kas būdavo? Respublikiniai jaunųjų literatų konkursai. Tada ir susitikdavai tokius trenktus kaip pats (iki šiol prisimenu, kaip pirmąkart susitikau su Valdu Daškevičium iš Kėdainių, tris poezijos knygas išleidusiu, trečiąją šįmet). O dabar? Vien jau interneto svetainė rasyk.lt ko verta: viens du – ir tavo kūrinėlis pasiekiamas visiems, kurie domisi. Jie skaito, reaguoja, tu reaguoji į jų reakcijas, ir nereikia metus laukt.
Grįžtant prie Aušros Kaziliūnaitės, labai laukiu jos antrojo rinkinio. Ten bus postmokykliniai eilėraščiai – iš publikacijų periodikoj sprendžiant, visa galva stipresni, nei sudėtieji į pirmąjį. Kita vertus, iš esmės šnekant, jaučiu vis mažiau sentimentų „regioniškumui“ – matyt, sendamas „kosmopolitiškėju“, – Vladas Braziūnas išleido tarminį rinkinį „Saula prė laidos“, dalyvavau tą Lietuvių kalbos instituto leidinį pristatant Vilniaus knygų mugėj, ir pagalvojau tada: jei šnekam apie besileidžiančią saulę, galim ir tarmiškai, o jei apie poeziją – šnekėkim „lietuviškai“, nes kitaip – bus commedia del’arte žanras. Ta Lietuva tokia maža, kad pasakymas, pvz., Biržų krašto poetas, dabar jau skamba šiek tiek juokingai, bent man.

A.B. Kartą bohemos kavinėje, gal prieš kokį tuziną ar daugiau metų, prie grakščių stikliukų tada dar ne taip žinoma filosofė Jūratė Baranova paklausė – kaip, Aliau, Biržai – ar centre, prie kino teatro, kai išlipi iš Vilniaus autobuso, varnalėšos tebeauga? Tebeauga, atsakiau nustebęs, ir tada sužinojau, kad ji taip pat gimusi Biržuose. Kaip žinai, varnalėšų, kaip ir kino teatro, nebėra. Kaip tau atrodo – ar per tuos metus, kai jau negyveni Biržuose, čia kas nors ryškiau ir fundamentaliau pasikeitė, ar liko tų metafizinių varnalėšų lygmenyje?
Apie varnalėšas nieko negaliu pasakyt, nes visada išlipdavau (ir išlipu) pirmąkart autobusui stabtelėjus Muravankoj, tada Kudirkos gatve pro savo 1-ąją vidurinę Pastaunyko link – tėvai gyvena Beržų gatvėj, prie Reformatų kapinių, nors dabar ten laidojami ir katalikai.
Kas pasikeitė? Nebeliko pilies griuvėsių, kurie turėjo savo žavesio. Anksčiau visada su malonumu užsukdavau į knygyną, o dabar nebelabai noris. Kad ir kaip būtų, ta kaimynystė su vinimis nelabai simpatiška. Kas nepasikeitė? Manau, tai, kad visi apie visus viską žino, tiksliau sakant, mano žinantys. Ir visada, prieš ką nors darant, pagalvojama: ką kiti pamanys. Ir nei metafizika, nei varnalėšos čia niekuo dėtos: tam tikro dydžio bendruomenėj veikia savi dėsniai.
Mano nuotrauka
deepart.io perpiešas Eriko Varno stilium (nuotr. Prano Vasiliausko)