(cc) (by:) —vg— [filologas (platesniąja prasme) ir batautojas]

2015-09-30

(777) Vilniaus vaizdai, xxix

Penkiskart per savaitę (kai ne atostogos) iš ryto ir vakarop pereinu per Žirmūnų tiltą: į darbą / iš darbo; iš ryto žvelgiu dešinėn, vakarop – kairėn.
Šio ryto (nufotografuotas) žvilgsnis dešinėn, Aukštutinės pilies link, kurios šįkart nesimato.
– Nematyti Vilniaus simbolinių vietų vs įsivaizduoti jas esant.
Jei tai būtų rytas, kai neinu per Žirmūnų tiltą; kai einu per kito miesto kitą tiltą. – Pagalvočiau: aš vis dėlto vilnietis, nes nematau to, ką turėčiau matyti (akimis ar vaizduotėj); taip, dar pagalvočiau: mano vaizduotė ribota.

----------------------------------------
Kad jau ruduo, pasakau [nuo kada (metus turiu galvoj) – 199?] sau tada, kai pamatau – įeidamas pro vartus į Vileišių rūmus ar išeidamas iš jų – kaštanai ima byrėti: ruduo Vilniuj prasidėjo praeitos savaitės ketvirtadienį (išeidamas pastebėjau – išvažiuojančios mašinos kai kuriuos jau buvo sutraiškę).

2015-09-24

(776) Visiškai tarp kitko: apie poezijos skaitymą

Taip, kartkartėm pajuntu nesutramdomą norą skaityt poeziją.
Taip, priklausomybė.
Va prieš kokią savaitę bibliotekoj pamačiau iš krūvos išlindusį kampą Romo Daugirdo rinktinės Tatuiruotės ant veidrodžio (2009; nežinau, kaip ji pas mane atsirado).

Man nepatinka, kaip R.D. perjunginėja poetikos sankabą; kažkaip „mechaniškai“, pvz.:
tačiau įkaušt nespėjame nes pakeliui į kulminaciją
ant kelio krenta žvaigždės ir užgęsta
sužeisdamos susinaikinimo palaimą iki sveiko proto (p. 161)
Bet: pirmoj šito eilėraščio, „Polėkis“, eilutėj užrašyta mintis yra tiesiog mūsų gyvenimo kvintesencija:
mes esam nuomininkai, kurie uostom svetimas gėles.
Taip: nuomininkai, uostantys svetimas gėles.

2015-09-18

(775) Rastinukai, xxxvii: eilėraštis, minėtas ir Tiesoje, ir Aiduose

O buvo taip: Jonas Aistis, iš Marianapolio persikraustęs New Yorkan, nuo 1952-ų ėmė dirbti Laisvosios Europos komitete – rengt analitines apžvalgas apie tai, kas vyksta okupuotoj Lietuvoj; galima sakyt, tapo sovietologu; kai kurios jo parengtos apžvalgos buvo ir spausdinamos; pvz., „Kelios pastabos dėl Lietuvos atstatymo“ (Aidai, 1955, nr. 1). Užkliuvau už pastraipos:
Praktiškai patriotizmas yra varžomas. Būti tarybų šalies patriotu reiškia ne ką kita, kaip būti rusofilu. Kiekvienas net visai nekaltas kitaip suprastos tėvynės meilės pasirodymas yra didelis nusižengimas ir su tuo partija visu griežtumu kovoja. Jei dar yra atsitikimų, kad patriotizmas išeina viešumon, tai mes jo niekur kitur negirdime, kaip mokyklose. Dažnai girdime literatūros mokytojus baramus už tai, kad jie idealizuoja XIX a. antrosios pusės judėjimą, arba istorijos mokytojus, idealizuojančius Lietuvos feodalinį (kunigaikščių) laikotarpį. Visur kitur tai jau nepasirodo, – vadinasi, tuo atžvilgiu tarybinė cenzūra yra kieta ir griežta. Ir jei kada kas provincijoje prasiskverbia viešumon, tai tampa viso krašto skandalas, kaip 1953 metais Švenčionių rajono laikrašty išspausdintas pradedančiojo poeto eilėraštis „Mano žemė“, „kur tėvynės meilės jausmas apdainuojamas senomis buržuazinėmis priemonėmis“. (p. 5)
Gerai, kad Instituto bibliotekoj nėra rajoninės spaudos (vėliau pagalvojau), nes būčiau puolęs vartyt Švenčionių Žvaigždę, ieškodamas to eilėraščio. Ir nieko neradęs. Nes, kaip ir buvo galima spėt, persakytą žinią Aistis rado Tiesoje, o ten, nepasirašytame straipsny „Laikraštis ir jaunieji literatai“ (1953-04-10, p. 2), rašyta:
... į laikraščių puslapius dažnai patenka kūriniai, kurie dar neturėtų būti spausdinami, nes prie jų dar reikalinga darbo. Taip dažnai pasielgia Švenčionėlių rajono laikraščio „Naujojo gyvenimo“ redakcija. Laikraštyje išspausdintas pradedančio rašytojo eilėraštis „Mano žemė“, kuriame tėvynės meilės jausmas apdainuojamas senomis buržuazinėmis poezijos priemonėmis, autorius nemato tarybinės liaudies, tarybinės Tėvynės.
Taigi, ne Švenčionių, o Švenčionėlių rajono (1950–1959-ais toks buvo).
Na kaip imsi ir sustosi neprisikasęs iki eilėraščio, kurį minėjo ir Tiesa, ir Jonas Aistis?
Štai jis, išspausdintas Lietuvos KP Švenčionėlių rajono komiteto ir rajono Darbo Žmonių Deputatų Tarybos organe Naujas gyvenimas 1953-04-05 p. 3 (už kopiją ačiū coll. Daivai K. iš LNB):
Mano žemė
Širdį apima didelis džiaugsmas
Einant savo gimtąja žeme. –
Šnera žiemkenčiai, girdisi gausmas
Plieno žirgo juodam arime.

Štai prie ežero ievos linguoja,
Rymo gluosniai prie upės melsvos,
Pempės pievose klykia, dainuoja,
Iš toli plaukia aidas dainos.

Žydi gėlės kalneliuos ir kloniuos,
Skaisti saulė bučiuoja daigus...
O tas oras toks lengvas, malonus
Ir vėjelis toks šiltas, gaivus!

Kai tarp gluosnių saulėlydžiai gęsta,
Ima tilti jau paukščių daina,
Ir melsvoj sutemoje paskęsta
Visa žydinti žemė mana.

Aš tyliu ir klausausi sustojęs
Tylaus šnabždėsio gluosnių žalių...
Štai, jinai, tarybinė žemė gimtoji,
Kurią aš taip širdingai myliu.
– Autorius, kas autorius, kas tas „pradedantis rašytojas“? – jums smalsu, nes eilėraščiu greičiausiai nusivylėt, nes jokio antitarybinio raugo nepajutot.
– L. Šerėnas, kolūkietis.
Aišku, reiktų kapstyti giliau, aiškintis, koks kolūkiečio Šerėno vardas – Leonas? Liudvikas? Gal, tarkim, „Mano žemę“ parašė Vytauto Šerėno tėvas ar dėdė?
Telieka tiek, kiek atkapsčiau. Gal toliau istorija plėtosis jau be manęs?
tęsinys

2015-09-03

(774) Iš kur tas Niliūnas Braziūno eilėrašty 1970-tinių viduryje?

Prieš keletą metų esu [savęs] klausęs:
Iš kur tas ekspresas Radausko poezijoj?
O va šiandien, Justino Marcinkevičiaus archyvą betvarkant, ėmė ir susiklostė kitas klausimas:
– Iš kur tas Niliūnas Braziūno eilėrašty 1970-tinių viduryje?

Tataigi: pirmame 1977-ų Nemuno numery, kur Mažvydas skiemenuoja Lie-tu-va, – Vlado Braziūno debiutas šitam leidiny (Jaunimo gretose ir Švytury jau buvo).
Ir va pirmo eilėraščio – „Trisdešimt metų po karo“ (pala, tai rašyta 1975-ais?) pirmas posmas, skaitomas 2015-09-03, sutrikdė; sutrikimą įvardinau el. laiške poetui:
Iš kur Niliūnas eil. „Trisdešimt metų po karo“ pirmam posme?
Jau šimtą kartų paneigta prasmė
jau viskas iki netikrumo aišku
ir vaikšto griaučiai tavyje
iš kažkurio Niliūno laiško
Turėtų būt Nyka-Niliūnas, bet ar jis tada jau buvo tarp leidžiamų minėt?
Atsakymas atkeliavo netrukęs:
Iš kur? Taip, iš A. Nykos-Niliūno laiško tas žmoguje vaikštančių griaučių įvaizdis. Matyt, mane kiek sukrėtęs. O laiškas? Ar tik nebus iš laiško Antanui Škėmai? Ar nebuvo išėjusių kokių Škėmos raštų su jo laiškais, laiškais jam? Regis, tokią man „vienai nakčiai" bus davęs universiteto rektorius Jonas Kubilius, kai dirbau jo padėjėju. Ypatingas buvo žmogus.
O ar cenzorius paskiau gavo papeikimą, nežinau. Gal taip, bet veikiausiai ne: intelektas bei erudicija valdžios piramidėj paprastai vis mažėdavo kuo arčiau smaigalio. Tad, ko gera, užteko tik neparašyti Nykos-Niliūno. Ir nieks nesuprato. Ir negirdėjau, kad „Nemunui" kokių bėdų būčiau pridaręs. Sau? Jei kokie prižiurnos susigriebė po laiko, taip. Bet gal ir ne. Nebesuvaikysi dabar, kuri eilutė iš daugybės jiems kliuvusių kada bus pasirodžiusi svarbesnė. Ar leidžiama pavardė? Man tatai nerūpėjo: buvau jaunas, karštas ir kvailas.
O šiaip tas visiškai spontaniškai išlietas ir nė kiek netaisytas eilėraštis vietom, kiek prisimenu, gerokai nusikalba: žalios sąmonės sumaištis...
Beje, po tos publikacijos gavau pirmą didelę „premiją“: iš ryto Kubilius pirmiausia parodė tą „Nemuno“ numerį ant savo stalo ir pasakė svarų ir retai kam iš jo lūpų teišsprūsdavusį pagyrimą: „Nebanalu“.
Tai va.
Tikslesnio Niliūno laiško šaltinio dar reiktų paieškot.
Mano nuotrauka
deepart.io perpiešas Eriko Varno stilium (nuotr. Prano Vasiliausko)