(cc) (by:) —vg— [filologas (platesniąja prasme) ir batautojas]

2013-11-04

(535) Der Zeitgeist: 1991-ų pati pradžia

Kultūros barų 1991 metų nr. 3 pradedamas Jono Taugino (1946–1999), gamtininko, ekologo, „Žaliosios plunksnos“ klubo (buvo toks) nario tekstu „Resistentia et existentia“ (rašytu, spėtina, 1991-ų pačioj pradžioj); vadinas, ir redakcija manė, kad tai tinkamas numerio pradžiai – atverties, ergo, der Zeitgeist atspindintis, tekstas. Jame yra ir tokie sakiniai:
Mes tampame pasiryžę aukai ir žygdarbiui Tėvynės labui. Mus aplanko absoliuti laimė, nes jaučiame savyje Dievą. Mes esame absoliučiai teisūs, nes kovojame dėl laisvės, mūsų pasiryžimas aukotis nuplauna ankstesnes nuodėmes, ir mes tampame skaistūs bei gražūs. Mus lydi nemirtingumo jausmas, nes kiekvieno mūsų dvasia ir kūnas susilieja su nemirtinga tautos dvasia ir kūnu. (p. 2)
Dabar skaitai tokį tekstą ir svarstai:
– Kas mums buvo atsitikę? – Nes skaitydamas suvoki: tai žodžiai iš „neadekvataus“ laiko (ir vėl dilema: tada buvo neadekvatus laikas ar dabar?)
– Manėm, ne, ką ten manėm, tada – tikėjom – o! nepakaltinamas šv. naivume! – kad, keičiantis politinei santvarkai ir valstybei susigrąžinant natūralų būvį – nepriklausomybę, ir žmonės gali, ką ten gali – turi pasikeist.
– Cha!
O žmonės, deja, nesikeičia; nebent vos-vos-vos-vos-vos, bet iš esmės – nesikeičia. Na, nesikeičia.

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą

Mano nuotrauka
deepart.io perpiešas Eriko Varno stilium (nuotr. Prano Vasiliausko)