(cc) (by:) —vg— [filologas (platesniąja prasme) ir batautojas]

2018-06-29

(1096) Epizodai, xxvii: aušrininko saulėleidis

1933-ių pradžia, Šiauliai, Dvaro gatvė 91; pavakarys.
JM-M (atvaizdas iš čia)
Tamsus kambarys. Ant stalo žiba maža stiklo lemputė (gazelis). Lubos juodos, aprūkusios. Ant sienos kabo kitos dvi lempos su stiklais, bet tos nedega. Staliukas apkrautas senomis storomis knygomis, pageltonavusiais laikraščių lapais, degtukų tuščiomis dėžutėmis ir dar kažkokiais daiktais.
[...] Prieš save matau nustebusį ir nepatenkintą lyg pasakų senelį, paskendusį ilguose pasišiaušusiuose žiluose plaukuose ir tokiuose pat išsipūtusiuose paputžandžiuose. [...]
– Tamstos visi darbai surašyti kan. J. Tumo...
– A, Tumas, – staiga jis perkerta mane: – jis pasityčiojo iš manęs: vienur parašė, kad aš nemažo kalibro poetas, besilyginąs Vienažindžiui ir Baranauskui, kitur – kad menkas. Mano eilėraštį „Avinėlis“ iškraipė. Eilėraštis baigėsi:
Nors nedrąsus, kaip[o] šuu
Ir nepuikus, kaip[o] tu,
o Tumas padarė:
Nors nedrąsus, kaip[o] šuu
Ir ne paikas, kaip[o] tu.
Tai visai kita prasmė! Pasityčiojo...
Stengiuos įkalbėti, kad tai galėjo būti paprasta korektūros klaida, bet jis tik šypsos. [Tumas apie Miglovarą kalbėjo per draudžiamojo laiko lietuvių literatūros paskaitos, kurios buvo išleistos atskirom knygelėm; aušrininkų grupei skirtoji pasirodė 1924, „Avinėlis“ cituojamas p. 119; likimo ironija: korektūros klaida ar Vaižganto patobulinimas liko ir Vaižganto Raštuos, žr. t. 18: Literatūros istorija, 1913–1928, 2007, p. 88.]
Užsimenam apie žymesnius mūsų rašytojus. Daugelį jis yra skaitęs, bet daugumas jam visai nepatikę – „bobų plepalai“. Jaunesnių poetų visai nesuprantąs. Paskutiniu laiku skaitąs tik „Lietuvos Aidą“. Siūlau pristatysiąs kitokių laikraščių ir knygų, bet jis atsisako: negalįs daug skaityti, visai jau silpnos akys. Skaitąs tik dieną. Klausiu, kodėl neįsiveda elektros – būtų daug šviesiau.
– Prie elektros negaliu. Ji spigina man į akis, – aiškinasi.
– Reiktų kreiptis prie gydytojo.
– O kam? Mano akys sveikos, tik nusilpusios.
– O šiaip, kaip gyvenate?
– Paprastai. Gaunu 150 lt. pensiją. Man užtenka.
– Ar išeinate kur, ar turite draugų, ar aplanko kas?
– Kas mane aplankys? Aš niekam nebereikalingas, – ir akys susivilgo tirštesne rasa. – O išeiti jau niekur iš kambario negaliu. Nusilpau. Vasarą nė parkan nebenušliaužiu – uždūstu. Jau 88 metai.
Sunkiai užsikosti. Darosi graudu ir gaila.
– Ar nenuobodu? Reikėtų įvesti radio. Girdėtumėte naujienų, muzikos...
– O kam? Nereikia. Dieną pasiskaitau žinias iš laikraščio, turiu gitarą ir pasiskambinu sau vienas ir pasidainuoju, niekam negirdint...
„Poeto siela. Kaip Vienažindis su armonika“, pamanau.
– Ar neparašote paskutiniu laiku ko nors? – dar klausiu.
– O kam rašyti, jei niekas manęs nebenori skaityti, – ir ištraukia savo 1928 met. Šiauliuose atspausdintą brošiūrėlę „Vidukles krasztas, rasza Jozapas Miglovara. Iszleida Jozapas Mileauskis. Sziaulei 1928 metu“ – nešiojau po knygynus, bet niekas nenori pirkti.
Knygelė 12 puslapių. Parašyta savotiška rašyba. Rašoma, kad Viduklė Lietuvos centras; kad visi lietuviai seniau žemaičiais vadinos; aprašoma lietuvių – getininkų atkeliavimas iš „Indiju Riitiniu“ ir apsistojimas „prii Baltikines mares“. Gale įdėtas „Hymnas Tievinei“, parašytas jau Šiauliuose, bet jau labai seniai, pats neatmena kada. Jis prasideda:
Tievine mana miiliausi!
     Tu man’ szventa, tu man’ graži;
Visuu tieviniu geriausi,
     Džiaugias tavim didi, maži. [p. 11]
Pradedam kalbėti apie jo rašybą. Jis laiko ją tiksliausia. Taip rašęs Klementas ir kai kurias knygas kun. Jaunius. Savo rašybos pamatan paėmęs estų rašybą. Įdomaujasi rašybos komisijos darbais. Jis jai pareiškęs ir savo nuomonę.
Atsisveikindamas prašau ką nors ant dovanotos knygutės užrašyti, ir jis užrašo: „Raszau taip, kaip turietu buuti lietuviszkai raszoma. J.M.“ (Lietuvos aidas, 1933 III 18, nr. 63, p. 7)
Dvidešimties su trupučiu Rapolas Šaltenis prisiminė aušrininką eiliarašį ir žurnalo platintoją dėl progos – minėtas jubiliejus: prieš 50 metų pradėta leist Auszra. O Jozapas Mileauskis dar pagyveno – mirė įkopęs dešimton dešimtin (1845–1937). — Nežinau, man šitas epizodas pasirodė labai tikras. Žmogus iš praeities.

2018-06-26

(1095) Maironiana: pirmam vertimui į anglų kalbą – 100

pirmojo leidimo viršelis;
atkreiptinas dėmesys į žalia-balta-raudona
(jei brošiūra būtų leista vėliau,
būt buvus kitokia trispalvė)
ra Anglijoj tokia leidykla Forgotten Books; perleido ji ir, kaip nurodoma nac. bibliografijoj, 1918-ais Washingtone Lietuvių informacijos biuro išleistą 16 puslapių brošiūrą Sidelights on Life in Lithuania.
Taip pavadintas tekstas 1918-ų leidime prasideda puslapy, pažymėtam kaip penktas. Po antrašte skliaustuos: Reprinted from The Spectator, March 7, 1885. 1918-ais perspausdint 1885-ais skelbtą tekstą – kodėl? Šiaip tekstas visai įdomus, tuolab brošiūroj įdėtos 5 visai gerai atspaustos nuotraukos. Gaila, dėl ubagystės negalėjau pasižiūrėt į pirminį tekstą – newspapers.com turėtų būt, – gal ten nurodyta, kas rašinio autoriaus? Gal kas ir išsiaiškins.
Šio įrašo ėmiaus dėl kitos priežasties: brošiūra atsklendžiama eilėraščiu – „The Forget-me-not“ by Maironis („Neužmirštuolės gėlės“ vertimas):
That floweret delights
Which so modestly grows
And blooms by the stream in the dale;
Not being bedizened
Like the delicate rose,
It fears not late Autumn’s chill gale.

Like the eye of a dove
It is bashful and coy;
Innocent as the heavens blue.
It fills the beholder
With affection and joy,
And blossoms the long summer through.

Bright wreaths of red roses
Or garlands of daisies,
Though gorgeous, stir not the breast.
The glowing clove-blossoms,
Like old copper pieces,
Cause not e’en the miser unrest.

In Nature’s great garden
Every blossom and tree
By some pretty title we call.
But of these lovely names,
It seems always to me,
Forget-me-not’s sweetest of all.
Po vertimu nurodyta: English version of the Lithuanian by Walter S. Marvin. (Ketureiliai angliškoj versijoj virto šešiaeiliais, bet šiaip vertimas visai neblogas, manyčiau.)
„Neužmirštuolė gėlė“ angliškai antrąkart publikuota Lietuvos Vyčių Chicagoj leistam dvikalbiam žurnale Vytis 1925 VIII 15, nr. 14, p. 388 (šita publikacija bibliografijoj fiksuota, LNB kortelių vaizdų kataloge yra prie Maironio; vertimas 1918-ų brošiūroj, regis, neužfiksuotas; beje, Knights of Lithuania iki šiol veikia.)
O apie pirmąjį Maironio poezijos vertėją į anglų kalbą Walterį S. Marviną nieko neradau (ne per daug ir ieškojau).
P.S. Tam pačiam Vyties nr., p. 400, paskelbti Gustavo J. Hirshovitzo „Impressions from Lithuania“ (Kaune lankės 1925-ų gegužį). Užkliuvau už: „I was particularly surprised and pleased to see the splendid progress they have made in development along musical lines. The opera, although very new in Kaunas, has made for itself a place among the operas of Europe, having among its members artists of international fame such as Mr. Petrauskas, and has developed such a Carmen and such a Toska as Marijona Rakauskaitē.“

2018-06-21

(1094) Rastinukai, xxxix: Sergejus Stratanovskis įsivaizduoja Bronių Maigį

Šiąnakt per Svobodą klausiaus Ivano Tolstojaus pokalbio su Andrejum Arjevu, išleidusiu knygą За медленным и золотым орлом: О петербургской поэзии. Buvo paminėtas ir poetas, apie kurį neteko girdėt, tuolab ką nors jo skaityt, – Sergejus Stratanovskis:
[...] именно в Сергее Стратановском выразилась вся эта квинтэссенция петербуржскости, связанная и с мифологией Петербурга, и с ее отрицанием.
Что у Сергея Стратановского самое важное? Он дает голос в своих стихах тем, кто поэтическим воображением никогда не обладал, не обладает и обладать не будет – тем людям, к которым русская литература всегда с некоторым состраданием, но свысока относилась, к маленьким людям. И даже уже не просто маленьким людям, а каким-то недосуществователям. Есть такой цикл об Эрмитаже у Стратановского, где он представляет себе этих несчастных людей, которые не представляют себе, что такое эти огромные сокровища. И одно из них он написал после того, как один человек, приехавший из Литвы, облил кислотой знаменитую картину Рембрандта. И от имени этих людей Сергей Стратановский умудряется писать стихи. У него одно стихотворение начинается так:
Да, я был в Эрмитаже. Там все покупное, не наше…
При том что сам Сергей Стратановский человек культурный, из культурной семьи, его отец – известный переводчик с греческого, мать – переводчица с французского, преподавала в университете, и в то же время это человек, в семье которого вся эта мифология уже кристально выражена. И сам Сережа почти мифологическое существо, потому что он родился в Ленинграде еще в 44 году, когда почти никто еще не рождался здесь, и как одуванчик на пустыре, вырос, расцвел и стал замечательным поэтом, совершенно не похожим ни на какую привычную поэзию. У него практически две-три строчки можно найти любовных, лирических, у него уже пропадает рифма, пропадают знаки препинания, но при этом остается речь человека, на глазах которого все превращается в мифологически значимое бытие. Очень интересный поэт.
„Oдин человек, приехавший из Литвы, облил кислотой знаменитую картину Рембрандта“ – tai juk Bronius Maigys, 1985 VI 15 Ermitaže subadęs ir sieros rūgštim aplaistęs Rembrandto „Danają“; pripažintas psichikos ligoniu. Darius Liškevičius (ir) apie jį svarstė instaliacijoj „Muziejus“, rodytoj 2012-ais NDG ir ŠMC, vėliau reprezentavusioj Lietuvą Venecijos bienalėj: esą Maigys – ne vandalas, o „menininkas, atliekantis meno destrukcijos aktą“ (cit. iš čia; išleista ir knyga). Ermitažo direktorius Michailas Piotrovskis, turėdamas omeny būtent šį atvejį, sakęs, esą meno kūrinys vertesnis net už žmogaus gyvybę; su juo ginčijos Herkus Kunčius: „didžiausia vertybė yra ne kūrinys, kad ir koks jis būtų tobulas, o netobula žmogiškoji būtybė“ (žr: „Apie atsitiktinumo logiką ir teisę gyventi“, Kultūros barai, 2010, nr. 5, p. 6). — Atsiprašau, nuklydau. Juk noris to Stratanovskio eilėraščio.
„Ermitažas“; trečioj daly apie Maigį, iki jo prieinama:
1.
Да, я был в Эрмитаже. Там все покупное, не наше
Там мясистые бабы глядят похотливо со стен
Там какая-то римлянка грудь предлагает папаше
И какие-то матери плачут о мертвом Христе
Это все нам чужое и нашей тоски не развеет
По грядущему миру, простому как шар голубой
Не возьмут за живое амуры, венеры, евреи
Только ум искалечат, а нашу не вылечат боль

2.
Подожги Рафаэля, прокравшись, как тать, в Эрмитаж
Пламя тигром чумазым побежит с этажа на этаж
Подожги Рафаэля, к чему тебе очи мадонн
Если сам ты, Емеля, с рожденья судьбой обделен

3. На гибель «Данаи»
Перед темной душой,
               перед злобой литовских болот
Беззащитна она
              и заплатит сполна за обиды
Племени чуждого ей,
              и кривится от плача Эрот
Знает должно быть –
              бессильна ее красота
Перед местью мужицкой
Tekstas iš čia; tik sutrikdė ciklo datavimas 1981–83 – turėtų būt juk 85.

— Jokios politikos; chtoniškojo, tamsos pasaulio (lietuviškų pelkių) atstovas prieš dangiškąjį, šviesos, atstovaujamą Eroto; plačiau imant, natūra prieš kultūrą, ir pastaroji bejėgė prieš „mužikišką kerštą“. Žodžiu, nieko naujo.

2018-06-20

(1093) Pakeliui į darbą, xv: Rimaldas Vikšraitis ir Henrikas Gudavičius

[įsimečiau kuprinėn Metus – 2003, gruodis]
Rimaldo Vikšraičio nuotraukų ciklai Pavargusio kaimo grimasos (1998–) ir Vienkiemio godos (2002–) žinomi, neapsiverstų liežuvis sakyt, kad jo darbam rodoma per mažai dėmesio (per mažai? visiem visad visko per mažai); ir Agnė Narušytė naujausios fotografijos istoriją atstojančioj knygoj Lietuvos fotografija, 1990–2010 (2011) apie jį rašo; aišku, šiek tiek už ausų timptelint net pasaulinio garso fotografu pavadinamas; parodos rengiamos, va šį pavasarį Vokietijoj buvo, katalogas trim kalbom išleistas.
Henriko Gudavičiaus papasakojimų kartkartėm paskelbia bernardinai.lt, jo Laiškus iš kaimo (2014) išleidę, Metai pro duris irgi neveja; negali sakyt, kad į Gudavičiaus tekstus ranka būt mojama, bet kad daugiau dėmesio verta būtų parodyt – manyčiau; kodėl? jo kai kuriuos dienoraščiu (be datų) vadinamuos aprašuos fiksuojama tas pat, kas Vikšraičio nuotraukose – iš socializmo kapitalizman neperlipęs kaimas ir žmonės; ano, kai kurių prozininkų ir poetų sovietmečiu lyriškai poetizuoto, kaimo paskutinė stadija.
Kad ir toj Metų publikacijoj, kurią vėl paskaitinėjau: „Stebuklų laukas“ apie be šeimininko likusį ūkį, kurs kažkada Vilnonio dvaru vadintas, o dabar šunys viens kitą pjauna ir ėda, asloj šalia negyvo gaidžio guli Vijūko-Kojalavičiaus Lietuvos istorija; ar „Pasiimk butelį, ir ainam“ apie visą dieną „Žaibo“ alų geriančius.
Ar daugiau kas iš rašytojų paskaitomai fiksavo/fiksuoja tos paskutinės stadijos simptomus? Nežinau. Tokių papasakojimų, įsivaizduoju, prireiktų studijos apie XX amžiaus Lietuvos kaimą literatūroj baigiamajam skirsniui.

2018-06-15

(1092) Iš popieryno, xlvii: Balys Sruoga ir pogrindžio spauda vokietmečiu

2003 IX 6 Šiaurės Atėnuos (nr. 33, p. 3) buvo Vandos Juknaitės pokalbis su jau a.a. Dalia Sruogaite, pradėjusia rašyt atsiminimus; ir apie tėvą, jo suėmimą, laikymą konclagery klausinėta.
– [...] Koks buvo Sruogos suėmimo pretekstas? Kodėl pasirinko įkaitu, sakykime, ne Mykolaitį, o Sruogą?
– Gal jis buvo ryškesnis žmogus.
Aktyvesnis, labiau matomas?
– Sruoga, be abejo, rašė pogrindžio spaudoj. Bet kas dabar tai suseks, kas žino, kokiais slapyvardžiais.
Dukra neabejoja, kad BS bendradarbiavo su pogrindžio spauda nacių okupacijos laikais. Galima tuo ir abejot. Bet nei taip (t.y. bendradarbiavo), nei ne (t.y. nebendradarbiavo) sakyt nėr jokio pagrindo.
Kiek žinau, iš istorikų Arūnas Bubnys rimčiausiai antinacine rezistencija domis; apie to laiko pogrindžio spaudą teskaičiau jo straipsnį, parengtą pagal, regis, 2013-ais skaitytą pranešimą. Sruoga kaip bendradarbis neminimas. Be to, neteko girdėt ar skaityt, kad kas būtų aprašęs visus išlikusius tokio pobūdžio leidinių numerius, mėginęs identifikuot, kas skelbtų tekstų autoriai. — Pala, gasiliūnai! bet ar ne pats esi siūlęs pirmiausia savęs paklaust: ar įmanoma tai padaryti? Vargu. Apie kokius 90 nuošimčių tekstų tektų pasakyt, kad autoriaus išaiškint neįmanoma arba – geriausiu atveju – tai tebūtų spėjimas; nei leidinių archyvų nėr, nes tokie iš principo nekaupti, kad neliktų įkalčių, nei detalių atsiminimų nėr. — Taip. Tada belieka formuluot atsargiai, tarkim: turint omenyje BS laikyseną nacių okupacijos laikais galima spėti, kad būtų galėjęs bendradarbiauti su pogrindžio spauda.

2018-06-13

(1091) Visiškai tarp kitko: apie pirmąjį lietuvišką detektyvą

Coll. Pranas pasiūlė štai tokį beletrizuotą pasakojimą:
Jaunesnysis raštininkas
– Alio! Alio! Kriminalinė policija, II skyrius?
– Taip. Ko tamstai, pone, reikia? – paėmęs telefono trūbelę, klausė identifikacijos biuro vedėjas.
– Norėčiau kalbėti su ponu Budriu, – užkimusiu storu balsu kažkas atsakė.
– Labai gaila. Jo dabar nėra. Prašau už pusvalandžio paskambinti jo kabinetan, telefonu 114.
Po 15 minučių ir vėl telefono skambutis.
– Alio! Ponas Budrys? – sudundėjo tas pats balsas.
– Taip. Su kuo turiu garbės kalbėtis?
– Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto bibliotekos darbuotojas Vardenis Pavardenis.
– Malonu susipažinti. Klausau Jūsų.
– Į mūsų rankas pateko maždaug prieš 80 metų nežinia kur pradingusio lietuvio rašytojo kūrybos palikimas, tiksliau – knyga; jūsiškai veikiausiai – palaikai?
– Kaip tai? Nesuprantu, kur Jūs lenkiat…
– Vienas žemaitis iš Varnių, Drąsutis V., 2017 metais padovanojo bibliotekai Smetonos laikais pasirodžiusio kriminalinio romano Plėšikų vadas egzempliorių, gerokai aptrintą, nučiupinėtą, be titulinio lapo ir todėl…
– Gerbiamas Vardeni! Kalbėkit aiškiau, trumpiau ir faktais! Mums reikia žudikus, plėšikus, sukčius identifikuoti, gaudyti, izoliuoti… Romanų skaitinėti nėra kada! Taip… Čia juk Kriminalinės policijos II skyrius! – nekantravo Budrys.
– Taip, taip. Suprantu Jus, ponas Viršininke! O dabar kas dėl indentifikavimo – teisingai, rodos, tariu?
– Sakykim, kad teisingai, nors – neteisingai. Bet nesvarbu. Eikim prie reikalo, – dalykiškai atitrūbino trūbelėn seklys.
– Reikalas tas, – nuėjo prie reikalo paskambinusysis, – kad tas romanas yra kaip tik apie Jūsų skyriaus darbuotojus, taip pat ir Jus patį! Tai yra, apie tuos, kurie sekė ir pagavo garsų XX amžiaus 3-čio dešimtmečio pabaigos – 4-to dešimtmečio pradžios žemaičių plėšiką ir žmogžudį (romane jis įvardintas Jockumi).
– O! Kaip įdomu! Kuo galėtume pasitarnauti… ėėė… gerbiamiems kolegoms… Juk jūs, bibliotekininkai... irgi esat savotiški kriminalistai, pėdsekiai – ieškot, analizuojat, tyrinėjat, keliat hipotezes, versijas …– iškart sušvelnėjo seklio tonas.
– Taip, taip… Būtent taip! Ir dar: lipam ant kulnų… faktams, hipotezėms... Įtarinėjam juos ir jas, vykdom kryžmines apklausas, prireikus pakankinam, kartais net nugiljotinuojam…– įsivažiavo Pavardenis į savo amplua.
– Fū, kaip baisu!.. Bet… tęskit.
– Taigi, esame baisūs… ir smalsūs. Tiksliau – baisiai smalsūs. Šiuo atveju mus labiausiai domintų informacija apie minėtos knygos Plėšikų vadas autorių. Žinom apie jį labai mažai. Ar negalėtų Jūsų skyrius padėti jį plačiau ir giliau indentifikuoti? Juolab jis, tas autorius, savo laiku irgi dirbo Kriminalinės policijos sistemoje...
– Štai kaip!? Nepaprastai suinteresavot... Būtinai pagelbėsim! Bet paprašytume pirma pasidalinti su mumis faktais, kuriuos Jums patiems pavyko išknisti... atsiprašau... išaiškinti, atnarplioti. Tai leistų mums greičiau susiorientuoti ir gal, už ko nors užsikabinus, surizikuoti... Juolab, kaip matome, reikalas – bendras...
– Mielai. Tik kad tų faktų, tiksliau informacijų, iškapstėm viso labo tik tris keturias, – kuklinosi interesantas.
– Tai juk ir stalas, kėdė turi tik tris keturias kojas. O pastovi! – pafilosofino ponas Budrys.
– Na, čia kiek kitokie dalykai... Subtilesni, neapčiuopiamesni, nuskendę laiko rūkuose... Bet – įtikinot!
– Tai ir klokit. O paskui – gliaudysim. Liaudies išmintis juk sako: „Geriau mažai, – nei daug, bet niekai“!
– Suprantama. Tad – rašykitės bloknotan. Pirma, – ėmė dėstyti bibliotekininkas, – Vaclovo Biržiškos redaguotose Bibliografijos žiniose (1937, nr. 2, p. 62) apie 1937 metais išėjusias knygas radom tokio pavidalo informaciją:
EIDIMTAS, STANISLOVAS – St. Eidimtas Plėšikų vadas. Kriminalinis romanas. Kaunas, Sakalas, Narkevičiaus sp. 1937. Virš., 186+VI skelb. p. 17×11. 3200 egz. Lt 1,50. Pastaba: 2 pusl. – Populiarioji biblioteka Nr. 9.
Antra. Žurnale Kardas (1937, nr. 9, p. 227) ir dar keliuose kituose to meto periodiniuose leidiniuose pateikiami tokio pobūdžio bibliografiniai duomenys ir reklaminė-informacinė anotacija:
St. Eidimtas. PLĖŠIKŲ VADAS. Žemaičių plėšikas Jockus. Originalus kriminalinis romanas. Sakalo leid. Populiar. bibliotekos Nr. 9. Kaina Lt. 1,50.
Tai pirmas mūsų literatūroje originalus kriminalinis romanas, autoriui tikrai pavykęs parašyti nė kiek neprasčiau už užsieninius tos rūšies romanus. Medžiaga, matyt, imta autentiška iš to garsaus plėšiko teismo bylos.
Trečia. Žurnale Karys (1937, nr. 20, p. 556) po rubrika „Naujieji leidiniai“ spausdinama pirma, ir, matyt, paskutinė šio romano recenzija:
Ši knygutė priklauso prie „Sakalo“ b-vės leidžiamų knygelių serijos, pavadintos „Populiarioji biblioteka“. Už tai ir tema parinkta populiari – apie prieš keletą metų pagarsėjusius Žemaitijos plėšikus Jockų, Lengvenį ir kitus. Knygutėj smulkiai atpasakojami šių išsigimėlių kruvini žygiai, apie kuriuos savo laiku buvo mūsų spaudoj daug rašoma. Romanas baigiamas plėšikų gaujos likvidavimu – jų suėmimu, teismu ir sušaudymu. Kas įdomesnio šioj knygoj, tai jos pradžioj aprašytas žmogžudystės aiškinimas – kriminalinės policijos ir tardytojo veiksmai, medicinos eksperto darbas, policinio šunies sekimas. Šiaip knygoj jokio idėjinio elemento nėra. Čia nerasime jokių gilesnių minčių.
Ir ketvirta, sensacinga žinutė, publikuojama Šiaurės Lietuvos savaitraštyje (1933 IV 30, nr. 18, p. 2) antrašte „Eidimtas nuteistas 2 mėnesiams kalėjimo lygtinai su 2 metų bandomuoju laiku“:
Balandžio 27 d. Apygardos Teisme buvo teisiamas buvęs Kriminalinės policijos jaunesnis raštininkas Stasys Eidimtas. Jis 1931 m. buvo nuslėpęs gautą iš Krim. pol. direktoriaus laišką Šiaulių krim. pol. viršininkui apie kaikuriuos Šiaulių ir Joniškio pirklius, besiverčiančius kokaino prekyba. Vėliau, 1931 m. gruodžio 10 d. jis pats atvyko pas vieną iš tų pirklių, Fainą, ir pradėjo vesti „tardymą“, pareikšdamas, kad „aš galiu jums padėti“... Fainas paskambino krim. policijai, ir greit Eidimtas, nors paties Krim. polic. direktoriaus „siųstas“, buvo sulaikytas, o š.m. balandžio 27 d. ir nuteistas.
Kaip išmanusis „Šis tas apie šį tą“ skaitytojas iškart suprato, šis rašinėlis pradedamas kriminalinio romano Plėšikų vadas pradžia, čia pateikiama kursyvu. Po kursyvo jau vyksta šio rašinėlio autoriaus dalykinės improvizacijos…
Dar kelios pastabos, patarimai ir klausimai. Galite išsijuokti iš šių pastabų savininko, bet jam pasirodė, kad nepaisant daugelio formaliųjų (loginių), psichologinių, emocinių knygos pasakojimo trūkumų bei įtrūkimų, jų autorius turi rašytojo (ne tik raštininko) gyslelę. Romanas lengvai ir įdomiai skaitosi. Nuotykinis siužetas dinamiškai rutuliojamas. Autorius sutveria ir kraupokas scenas (pavyzdžiui, kapinių sklepe), ir pastebi bei mums perteikia ir komiškuosius knygos personažų poelgius ar charakterio bruožus. Tie charakteriai daugelkart įtikinamai individualizuojami, galbūt net pabandoma fragmentiškai įpinti sąmonės srautą ar įterpti net psichoanalitišką žudikų žudikiško instinkto (pomėgio) nesąmoningos motyvacijos kilmės savianalizišką aiškinimąsi...
Bet tikrąją šio kriminalinio kūrinio literatūrinę vertę gal imtųsi nustatyti visiems žinomo laikraščio „Št apie št“ gerbiamas Redaktorius?
Be to, supratingasis „Št apie št“ laikraščio gerbėjas iš karto suvokė, jog pokursyvinėje dialogo dalyje dėl informacinės paramos („indentifikavimo“) iš tikrųjų kreipiamasi ne į talentingąjį romano kriminalistą poną Budrį, bet į Jus – tai yra į ne mažiau supratingą, sumanų ir išradingą, ir smalsų, ir interaktyvų Skaitytoją! Juk mums net nėra žinoma romano autoriaus Stanislovo (Stasio) Eidimto nei gimimo vieta ir data, nei kada jis mirė ir kur palaidotas. Juolab visa kita jo gyvenimo istorijos byla! Jau 80 metų šio, mano supratimu, talentingo žmogaus biografiją slepia sklepo tyla.
Taip pat nėra aišku, kas realybėje buvo vadinamoji „Jockaus gauja“. Ir ar iš viso buvo jos prototipas. Gal ji viso labo tėra jaunesniojo raštininko kūrybingos fantazijos ir išmanių pramanų vaisius?
Žodžiu, gerbiamas „Šis tas apie šį tą“ Skaitytojau, – ką Jūs žinote daugiau, nei pateikta šiame rašinėlyje, apie kriminalinį romaną Plėšikų vadas, jo personažus ir autorių, – klokite drąsiai ant Redaktoriaus stalo, lyg jis būtų pats Kriminalistikos II skyriaus Šefas!
— Pirmiausia: ačiū, tinklaraščio kolaborante Pranai, už opusą. Ir aš perbėgau akim šitą knygą. Ne klasika, bet visai paskaitoma. Antanas Kniūkšta, „Sakalo“ leidyklos galva, beviltiškų dalykų nebūt ėmęsis leist, jei ir visai sunki finansinė padėtis būt buvusi. Be to, tokio pobūdžio tekstams ir nereikia kelt kokių estetinių reikalavimų – jei noris skaityt į priekį, to ir gana; stilistinės grožybės būtų net trūkumas; logika ir psichologija tokiem tekstam svarbiau (tarkim, ir blogiausiam personažui reikia kokios geros savybės: Jockus vadinamas degeneratu, bet priduriama: „jei ne ta švara, kurią jis labai mėgo ir prisilaikė, iš pirmo žvilgterėjimo galima buvo juo pasišlykštėti“, p. 85). Beje, mano supratimu, labai gerai parinkta pagrindinio veikėjo – seklio pavardė: Budrys ir trumpas, ir pagal prasmę detektyvui derantis asmenvardis.
Anotacijoj rašoma, esą 1937-ais išėjęs Plėšikų vadas – pirmasis originalus kriminalinis, kitaip – detektyvinis romanas; pasikapstęs radau 1931–1932-ais išleistą kitą pretendentą į pirmąjį – Erūno slp. pasirašiusio Petro Galkio, kurio irgi tik plikas asmenvardis libyje.lt pateiktas, romaną Girių hetmonija, – paantraštėj irgi yra žodis kriminalinis; užmečiau akį (yra epavelde.lt) – iš paantraštės žodį kriminalinis derėtų išbraukt, palikt tik nuotykių; Eidimto Plėšikų vadas – tas tikrai kriminalinis.
Dar vienas dalykas. Kad tokio pobūdžio skaitiniai buvo labai paklausūs, ir Eidimto romane paliudyta: penkiolikmetis nužudyto ūkininko sūnus apie daktiloskopiją sužinojęs iš knygos:
– Esu skaitęs kriminalinio romano vertimą prancūzų rašytojo Elbron’o „Paslaptingoji pilis“, – didžiuodamasis atšovė jam penkiolikos metų berniukas, prieš metus buvęs III klasės mokinys. (p. 14)
Bet bibliografijoj neradau tokio romano vertimo į lietuvių kalbą, ir autoriaus pavardė ar slapyvardis nerandamas. Negi kriminalinės policijos jaunesnysis raštininkas StE būtų juos išgalvojęs?
Ir paskutinė pastaba. Ketvirta žinutė, rasta Šiaurės Lietuvoj, nepasirodė esanti tokia jau sensacinga: kelis detektyvus parašęs Saulius Stoma irgi valgęs kalėjimo duonos; vieni rašytojai penitencinę sistemą pažįsta iš šono, kiti iš vidaus.
— teisiamasis Pranas Jockus —
Vlado Šaulio piešinys
(DN, 1931 IV 22, nr. 17, p. 1) 
Prieduras (2018 VI 18) Porą vakarų pajockinau epavelde.lt – paieškojau, kas apie Petrą Jockų ir jo sėbrus rašyta 1929–1931-ais laikraščiuos. Daugiausia radau (tiksliau – rado) Dienoj ir Dienos naujienose (toliau – DN). Kai ką, kas vienaip ar kitaip susiję su literatūra, gal ir ne visai niekų darbas užfiksuot.
  Apie nesugaunamąjį banditą imta rašyt, kai policija paskelbė atsilyginsianti tiems, kurie padėsią jį sugaut. Dienoj 1929 X 27 p. 4 str. „Žemaičių razbaininkas Jockus“ ne tik pranešta: Jockaus sėbras nukautas, o pats Jockus, kad ir sužeistas, vėl pabėgo; ir apie ankstesnius plėšikus priminta:
Latvijos pasieny ir net tolimame Vidžemy prieš keletą metų buvo garsus banditas lietuvis Adomaitis, kurį Mintaujoj pakorė. Apie Adomaičio žygius surašyta net keli sensacingi romanai.
Greičiausiai latviškai, o gal ir rusiškai, Rygoj turėjo būt išleisti. Nebent Vigmantas Butkus apie tuos romanus ką nors galėtų iškapstyt.
  Dienos p. 2 buvo nuolatinė skiltis „Nuplėšiamas kalendorius: savaitės lakšteliai“, kurią rašė Mefisto (neaišku, kieno slapyvardis); 1930 II 9, trečias lakštelis:
Mes su pamėgimu skaitome apie Čikagos banditų avantiūristinius nuotykius ir visai nepastebime savo kriminalinių pasaulio garsenybių.
Imkim kad ir mūsų krašto augintinį BANDITĄ JOCKŲ. Ar jo nuotykiai ne romanas, vertas Uoleso plunksnos? [Omeny turimas Edgaras Wallace’as: 1929-ais išėjo net trys jo romanai lietuviškai: Veidas tamsoje, Durys su septyniais užraktais ir Mėlynoji ranka, 1930–1932-ais dar septyni.] Jį seka, apsupa, sužeidžia, net nužudo, o jis vis gyvas ir nepagaunamas. Vis tęsia savo kriminalinį veikimą ir staiga pasirodo visai nelauktose vietose.
Keletai mėnesių Jockus pasidarė legendariniu asmeniu Lietuvoj. [...] Bet jo nuotykiai buvo tiktai tema policijos protokolų apie nesėkmingą bandito vaikymą.
Kad Jockus vaidendavos už kiekvieno kampo, kiekvienuos krūmuos, ypač kai pažadėta premija jį sučiupsiantiems, iš to yra pasišaipiusi Liūnė Janušytė – parašiusi feljetoną „Plėšiko gaudynės“ (paskelbtas Jockų jau sučiupus, vadinas, manyta, kad dar turėtų būt juokinga: Diena, 1930 VI 1, p. 4).
  Jockų ir Lengviną latviai sučiupo 1930-ų gegužės pradžioj, teismas prasidėjo 1931 IV 20. Ką tik pradėtos leist DN teisme turėjo savo korespondentą, kurs išsamiai pasakojo apie teismo eigą (žr. VI 20, p. 3; IV 22, p. 1; IV 23, p. 3; IV 29, p. 1), pasirūpinta ir teisiamųjų bei juos ginančiųjų piešiniais, net nuotraukų įdėta, kaip skelbiamas nuosprendis; tai žurnalistikos istorikui gal būtų įdomu. Teismas tetruko devynias dienas; šaudyt nusikaltėlių neskubėta, dar turėjo teisę prašyt Prezidento malonės. Jockus ir kita kuo po teismo užsiėmė: Diena 1931 VI 21 pirmam puslapy pranešė: „Pagarsėjęs banditas Jockus, sėdįs Kauno kalėjime, sugalvojo pasekti pasaulio garsenybes. Jis rašo savo memuarus.“ DN VI 22, irgi pirmam puslapy, atskleidė net detalių:
Teko patirti, kad Jockus parašęs jau apie 200 psl. savo gyvenimo istorijos. Be nusikaltimų aprašymų, didelė dalis – apie moteris. Moterų Jockus turėjęs ne mažiau 50. Visos jos, pasak jo, jį mylėjusios.
Nežinia, gandas tatai ar teisybė. Per porą mėnesių prirašyt 200 lapų – šiaip visai neblogai.
  Prano Jockaus, gimusio 1906 VII 1 Platelių valsčiaus Notėnų kaime, gyvenimas baigės Šiauliuose 1931 VII 20, pirmadienį, anksti iš ryto, „kada dar saulė nepatekėjusi, žolę dengia rasa, o oras dar pilnas ūkanų“, kaip rašyta Dienoj 1931 VII 26, p. 2; DN apie sušaudymą pranešė kur kas operatyviau ir pirmam puslapy skambia antrašte: „Šaudykit, broliai! Drąsiau!“ (VI 22; su visom detalėm reportažas; korespondentui leido stebėt „sušaudymo ceremoniją“). VIII 7 DN pasirodė net straipsnis, kuriame nagrinėjamas Jockaus psichologinis portretas, gretinant jį su aferistu, Lietuvos banko tarnautoju Leonu Kalinausku; teksto autorius pradžioj užsimena juos abu iš arčiau pažinęs.
— — — O apie Stasį Eidimtą nieko naujo neužtikau.

2018-06-07

(1090) Tarp kitko: apie Sąjūdžio įžangą

Minint Sąjūdžio 30-metį, kaip itin reikšmingas buvęs prisimintas Arvydo Juozaičio pranešimas „Politinė kultūra ir Lietuva“, skaitytas Dailininkų sąjungoj 1988 IV 20, paskelbtas Sietyno pirmam numery; bernardinai.lt jį pavadino „idėjine sensacija“. Bet šitą tekstą tuolaik išgirdo ar perskaitė tik labai nedaug kas; jo įtaka Sąjūdžio, kaip didumą Lietuvos apėmusio reiškinio, radimuisi, manyčiau, pervertinama.
Kur kas reikšmingesnis, mano galva, buvo kitas – ankstesnis pranešimas, kurį noris primint.
— 1987-ų rudenį minėtos 125-osios Maironio gimimo metinės. Mano supratimu, tie renginiai buvo Sąjūdžio įžanga. Nors dar nešnekėta atvirai apie politiką, šnekėta apie poeziją, bet dažnusyk – jau visiškai laisvai; be to, tuolaik šnekėt apie Maironį, cituot jį bent iš dalies reiškė – ir politikuot.
Vad. iškilmingas metinių minėjimas vyko 1987 X 26 valstybiname akademiniame dramos teatre ir buvo tiesiogiai transliuojamas per televiziją. Pagrindinį pranešimą „Istorija, kultūra, žmogus Maironio poezijoje“ skaitė prof. Vanda Zaborskaitė, nepavartojusi nė vieno žodžio, kurio šaknis būtų  taryb-.
Tauta Maironio poezijoje – pagrindinė pasaulio istorijos kategorija. Pasaulio istorija jam yra tautų istorija. [...] Lietuvos atsistojimas greta kitų tautų jam yra ir poetinė svajonė, ideali vizija, ir įvykusio fakto džiaugsmas. [...] Visų tautų pastangos išsivaduoti iš priespaudos, išsikovoti savarankišką būtį gauna aukščiausią – Amžinosios Teisybės ir Meilės – sankciją. [...]
Tautiniai sąjūdžiai suvokiami kaip būtina pasaulio istorijos grandis. [...]
Tautos istorijos reflektavimas – viena iš esminių Maironio kūrybos atramų. Lietuvos istorijos poetinėje idėjoje išryškėja trys atžvilgiai: yra herojiškoji praeities Lietuva, yra tragiški tautos „užmigimo“, „apmirimo“ amžiai ir yra atgimimo laikas. [...]
Idealus pasaulio būvis poetui – laisvų tautų bendrija [...].
Atgimimas Maironiui yra esminis posūkis tautos istoriniame kelyje. [...]
Pirmoji, aukščiausioji kultūrinė vertybė Maironiui yra kalba. [...]
[Ne Marxo, Engelso ir Lenino raštai, ne Komunistų partijos suvažiavimų nutarimai] O Maironio poezija tebėra orientyras, pastovus atskaitos taškas, kurio negalime išleisti iš akių, jei norime suprasti save, įvertinti savo mokėjimą paklusti pareigai, pajusti atsakomybę, jei norime pažvelgti į savo gyvenimą didžiųjų Tiesos ir Meilės vertybių šviesoje. (Apie Maironį: Maironio kritinės recepcijos rinktinė (1890–2010), 2016, p. 467–477)
(Tas įtarpas laužtiniuos skliaustuos tam, kad sovietmečio neprisimenantys geriau suprastų, kaip buvo / galėjo būt suvokiamas paskutinis pranešimo sakinys. Beje, šito minėjimo prezidiume nebuvo „pirmojo respublikos asmens“, nors turėjo būt – LKP CK pirmojo sekretoriaus Petro Griškevičiaus – dėl ligos, mirė 1987 XI 14; buvo jo vietą užimsiantis Ringaudas Songaila, tuolaik AT Prezidiumo pirmininkas. Ir konstitucijoj tebebuvo 6 straipsnis: „Tarybinės visuomenės vadovaujanti ir vairuojanti jėga, jos politinės sistemos, valstybinių ir visuomeninių organizacijų branduolys yra Tarybų Sąjungos Komunistų partija. TSKP egzistuoja liaudžiai ir tarnauja liaudžiai. Apsiginklavusi marksizmo-leninizmo mokymu, Komunistų partija numato generalinę visuomenės vystymosi perspektyvą, TSRS vidaus ir užsienio politikos liniją, vadovauja didžiai kuriamajai tarybinės liaudies veiklai, suteikia planingą, moksliškai pagrįstą pobūdį jos kovai už komunizmo pergalę.“ Jo neliko tik 1989-ų gruodžio pradžioj.)
Būtent prof. VZ pranešime pavartoti tautinis sąjūdis, atgimimas netrukus taps tais žodžiais, be kurių nebegalima išsivert.
Yra liudijimų, kad tą vakarą, klausydamiesi kalbų apie Maironį ir jo eilėraščių, kai kurie žmonės pirmąkart pajuto: žiūrint televizorių akyse tvenkiasi ašaros; antras toks ryškus kartas – žiūrint Sąjūdžio steigiamoji suvažiavimo tiesioginę transliaciją. Apie ašaras kaip argumentą gal ir nemoksliška šnekėt, bet tai, manyčiau, gan patikimas rodiklis.
P.S. Dešinėj matomas Eriko Varno piešinys su Gedimino Astrausko ketureiliu buvo paskelbtas Tiesos 1969-ų pirmam numery, p. 4; 1968-ų rudenį 10 000 tiražu išėjo Vandos Zaborskaitė monografija Maironis; knyga bemat išpirkta; net pažįstamų knygyne turintiems, t.y. blatą, ne visada pavykdavo ją įsigyt. 1969 II 11 VZ monografiją apgynė kaip (antrą) disertaciją ir tapo pirmąja moterim filologijos mokslų daktare (vieną disertaciją apgynęs tevadintas mokslų kandidatu).

2018-06-06

(1089) Visiškai tarp kitko: šis tas kan. Juozo Stakausko MIC atsiminimų paraštėj

Kanauninko Juozo Stakausko MIC (1871–1944) atsiminimai Trys lietuvių tautos pagrindai išleisti jau 2014-ais, bet va tik dabar perskaičiau. Bet tatai juk ne skelbimas apie išpardavimus kokioj krautuvėj – ne tuoj pat skaitydamas rasi lygiai tiek, kiek jei bemat būtum ėmęsis. Šis tas suspurdėjo galvoj beskaitant, tebūnie užfiksuota, nors kokia prasmė tai daryt – nežinau, tiesiog tuštybę tenkinu.

1: dėl mūsų istorinės savimonės
1911 VIII 14 Panevėžy prie Šv. Petro ir Povilo bažnyčios maldininkai buvo sustatyti į eiles po keturis ir iškeliavo Krekenavon į didžiuosius Švč. Mergelės Marijos ėmimo į dangų, kitaip – Žolinės atlaidus. Pakeliui, aišku, sustodami pailsėt.
Prie Rodų dvaro Romanas Švoinickis, mano gimtinės kaimynas, kilnios dvasios menininkas, pasitinka mus su savo koplyčios vėliavomis, su dvariškių būreliu. Jis jaudinasi iki ašarų. Sveikina mus lenkiškai ir lietuviškai. Jam, buvusiam kovotojui sukilėlių eilėse prieš rusus, bežiūrint į išsirikiavusias maldininkų kuopas, vaidenasi legionai dviejų broliškų tautų, žygiuojančių atgauti laisvę iš mūsų bendrų engėjų. Taip, Bažnyčios palaima padeda tautoms atgauti ir išsaugoti jos idealus. Jis tikras dėl geros ateities. Tik vienybės!.. (p. 116)
Abu XIX amžiaus sukilimus jau absoliuti dauguma lietuvių suvokia kaip savus. (Kan. Stakauskas juos vadina lenkmečiais; apie įvardus yra l. geras Ingos Mataitytės straipsnis.) Tiksliai pastebėjo Alvydas Nikžentaitis, kalbintas Rimvydo Valatkos: per sovietmetį jie tapo savi (paminėtinas ir Putino romanas Sukilėliai, iš kurio Algimantas Baltakis mėgsta cituot frazę, kad tauta turi būt priaugusi ne tik nepriklausomybei, bet ir vergovei).
Tačiau Gegužės 3-iosios konstitucija dar tik mažai daliai atrodo bendra/sava. Manyčiau, vyraujantį požiūrį, iš principo neigiamą, atspindėjo Alvydo Butkaus rašinys Lietuvos žiniose, kuriame, be kita ko, pripažįstama, kad tos konstitucijos nuostatos lėmė abu XIX amžiaus sukilimus. Dėl idėjų, kurios buvo fiksuotos toj konstitucijoj, kovojo ir Zigmantas Sierakauskas, kurio palaikus ketinama perlaidot Rasose. Tai kaip čia išeina? Dėl netikusių idėjų kovojo, o mes vis tiek parodom didžiausią pagarbą? Nesueina kai kurie galai mūsų istorinėj savimonėj.

2: moterų nebuvo – buvo moterų
Nelabai man patiko ta akcija minint Vasario 16-osios Nutarimo šimtmetį – primint moterų priekaištą Lietuvos Tarybai, kad joj vieni vyrai. Kodėl nebuvo ir negalėjo Taryboj būt moterų, manyčiau, visai argumentuotai š.m. Vorutos nr. 2 atsakė Arūnas Vyšniauskas. Žvelgt istorijon ieškant prie ko čia prikibus, nežinau, man regis, nelabai sąžininga; jos nebepakeisi; dabarties bėdas gal racionaliau spręst apeliuojant į galinčius išgirst ir pajėgiančius keistis.
Kodėl šitai prisiminiau? Nes vėl ėmiau abejot dėl vertės supratimo. Ką turiu omeny? Pasirašyt kokį reikšmingesnį dokumentą yra veiksmas, vertas būt prisimenamas, minimas kaip istorinis; sueiliuot ką nors kad ir neturint talento – irgi tikima, kad gal bus kur nors toks veiksmas užfiksuotas, asmuo papuls į kokį rašytojų sąvadą; politika ir kultūra – taip jau susiklostė – tos sritys, veika kuriuose yra suvokiama kaip vertinga, verta fiksuot tikint, kad turi išlikt žinoma.
Kan. Stakauskas savo atsiminimuos daug rašo apie tai, kas dėjos Lietuvoj, tiksliau – Panevėžio parapijoj per Pirmąjį pasaulinį karą. Ir mini daug pavardžių, kurias jo tekste pirmąkart perskaitai – savo seserį Saliomėją Stakauskaitę, Petronėlę Klevečkaitę, Oną Paplauskaitę, Zofiją Jakubauskaitę, Zofiją Viščickaitę, Aleksandrą Rušinskaitę, Adelę Diržytę, Vladislavą Jurašaitę, Elžbietą Tamošiūnaitę ir t.t. – tas, kurios mokė vaikus skaityt, globojo našlaičius ir senelius. Bet kažkodėl švietimas ir globa laikomi veiklom, „žemesnėm“ negu politika ar, tarkim, dainavimas lietuviškai kokiam chore. – Ir kai pagalvoji: žmonės, kurie išmokė skaityt ir rašyt būsimosios nepriklausomos Lietuvos Respublikos piliečius, – argi neverti būt minimi sykiu su tais, kurie priiminėjo politinius sprendimus? — Buvo moterų, tik kad mes jų „nerandam“.

3: dėl atsiminimų parengimo spaudai
Kan. Stakausko atsiminimus spaudai parengė Gediminas Rudis – galima sakyt, atsiminimų ir kitų egodokumentų rengėjas veteranas. Įžanginio straipsnio pabaigoj mėginama paaiškint, kas daryta. Esą neredaguot buvę negalima, „tačiau redaguota labai atsargiai, ištaisant akivaizdžias korektūros, rašybos ir skyrybos klaidas, labiausiai akį rėžiančius riktus bei stilistines konstrukcijas, trukdančias skaitytojui suprasti kai kurias teksto vietas“. Kas per žvėrys tie „labiausiai akį rėžiantys riktai“ – neaišku; kodėl rengėjas manė, kad jis gali suprast tas minimas „stilistines konstrukcijas“ ir jas „sureguot“, o va skaitytojas tai jau nesupras ar „neteisingai“ supras? (Bet tiražas 400 egz., leidėjai nemanė, kad knyga skirta „plačiajai visuomenei“.) — Tiesa, dėl šitų „patvarkymų“ reikalingumo galima ginčytis.
O dėl šitų – ką sakyt?
„Kai kuriuos dalykus J. Stakauskas norėjo pabrėžti, todėl tekste daug pabraukimų. Jie neišsaugoti.“ – Bent jau būtų pamėginta paaiškinti, kodėl; nieko. Rengėjas tokių vietų nepabraukinėtų, tai ir atsiminimų autoriui nevalia?
Nurodoma, kad „patikslinti“ draugijų ir organizacijų pavadinimai, gerai žinomos pavardės bei vietovardžiai; tiesa, susimilta padaryt dvi išimtis: kan. Stakausko sesuo nepaversta Salomėja, leista likt Saliomėja, taip pat pasigailėta gimtojo JSt kaimo – Jabutonių: tik išnašoj „patikslinta“, kad „tikrasis kaimo pavadinimas – Ibutoniai“ (p. 24). – Va ir išlenda yla iš maišo: kaip tikrasis suvokiamas dabartinis oficialusis vietovardis; plečiant šios nuostatos veikimo lauką, „tikrasis“ asmenvardis – tas, kuris fiksuotas lietuviškose dabartinėse enciklopedijose (pvz., Romanas Švoinickis; o tas, kokį užrašė atsiminimų autorius, – Romanas Švainickas – „netikras“) etc. — Keisčiausia, kad istorikas laikos tokio požiūrio; tarkim, šitaip parengti atsiminimai tampa niekiniais vietovardžių istorijos tyrėjams – negi tatai neaišku? Galima būtų ir daugiau pamurmėt, bet kad jau šaukštai popiet.
Tiesa, Trijų lietuvių tautos pagrindų rankraštis yra suskaitmenintas (I tomas, II tomas, III tomas), jei nepatinka, kaip parengta spaudai, gali skaityt originalą. Tai gal ir be reikalo šitas įrašo gabaliukas atsirado.

2018-06-01

(1088) Pakeliui namo, l: mintigalis išgirdus apie Lyčių lygybės žodyną

Šiandien Seime vyko 8-oji Lietuvių terminologijos forumo konferencija (kaip ir viskas šįmet, skirta Lietuvos valstybės atkūrimo 100-mečiui). Pamėginau pasiklaust tiesioginės transliacijos. Įmanoma. — Lygių galimybių plėtros centro ekspertė Margarita Jankauskaitė baigdama pranešimą „Lyčių lygybės terminija: ištakos ir iššūkiai“ paminėjo, kad jau išverstas lietuvių kalbon ir redaguojamas Lyčių lygybės žodynas, kurį parengė Europos lyčių lygybės institutas. Kas tai per daiktas, radau Instituto 2017 metų veiklos apžvalgoj, p. 17:
Ar žinote, kuo skiriasi „lyčių pusiausvyra“ ir „lyčių paritetas“? Šią informaciją galite rasti naujame instituto internetiniame žodyne ir žinyne! Naujasis žodynas ir žinynas suteiks galimybę bet kam Europos Sąjungoje ir už jos ribų vienodai suprasti lyčių lygybės sąvokas ir padės išvengti sumaišties dėl svarbiausių terminų. Ši internetinė priemonė suteiks galimybę kalboje geriau atsižvelgti į lyčių aspektą ir kritiškai įvertinti terminus, kuriais dar labiau įtvirtinami lyčių stereotipai ir nepaisoma lyčių skirtumų. Lyčių lygybės žodyną ir žinyną anglų kalba rasite adresu http://eige.europa.eu/rdc/thesaurus; be to, laukite jų vertimo į ES kalbas ir rašymo atsižvelgiant į lyčių aspektą priemonių rinkinio!
Labai įdomu bus paskaityt. Tokio pobūdžio žodynas – išties iššūkis lietuvių kalbai. Kad ir tas genderizmas; įsivedėm terminą socialinė lytis, bet jis pakibęs; angliškai yra sistema: female ir male, jei kalbama apie sex; woman ir man, jei kalbama apie gender; lietuviškai – nesvarbu, ar apie biologinę, ar apie socialinę lytį – tie patys žodžiai: moteris ir vyras; ir kaip bus sukamasi?
female Biologically based references to the sex of a woman.
male Biologically based references to the sex of a man.
women Female human being; a person assigned a female sex at birth, or a person who defines herself as a woman.
man Male human being; a person assigned a male sex at birth, or a person who defines himself as a man. 
Gaila, kad transliuojama internetu buvo, manyčiau, tik patiem dalyviam įdomi popietinė diskusija „Lietuvos terminologijos ateities perspektyvos“, o ne „Lygios galimybės kalboje: įtraukiosios kalbos terminija“. Kaip atsilikėlis turiu prisipažint, kad lietuvišką terminą įtraukioji kalba pirmąkart pamačiau konferencijos programoj; spėčiau, turėta omeny tai, kas angliškai vadinama gender-inclusive language arba gender-neutral language. Taip, galima sakyt, kad tai išsidirbėjimas, per amžius susiklosčiusios gramatinės sistemos „prievartavimas“, o galima pažvelgt ir kaip į iššūkį – pirmiausia protui: jei kas nors yra (atsirado, randasi), turi būt pavadinta, ir kuo tiksliau.
Prieduras (2018 VI 22) Žodis gender tiesiogiai siejas su lot. genus, kurį verčiam giminė; genus femininum, genus masculinum, genus neutrum – mot. g., vyr. g., bevardė, seniau niekatrąja vadinta, giminė. Sex – lytis, gender – giminė; apie kalbą šnekant, dažniausiai tarp giminės ir lyties yra ryšys, o kartais – ne. Sigitas Geda savo kasdienraščiuos 2001 IV 1 yra užfiksavęs tokį pavyzdį skaitydamas Žemaitę:
Giminės kategorija ir lietuvių kalboje nėr labai tvirtas daiktas. Visai įmanoma, kad ji išsikristalizuoja tam tikrais atvejais.
Tai liudytų tėvo kreipinys į dukrą „Rudens vakare“:
– O kur tu pasidėsi, duktau?
Panašių kreipinių būta ir mūsų tarmėje, dabar, žinoma, niekas taip nesako.
K. Donelaičio kreipinys „Gaidau...“
Įmanoma kilmė iš tokių lyčių kaip duktuva, laukuva, deltuva, akmuva, vanduva, sesuva...
Lieka tik „uo“ – dangus, žmogus...
Beveik belytė, apibendrinanti forma, skambanti „oriai“, kreipiamasi ne į lytį, o į asmenį, esybę. (ŠA, 2003 IX 6, nr. 33, p. 5)
Yra toks reiškinys – [gramatinės] giminės labilumas; aišku, keistai atrodytų tokie žodžiai kaip vyra, moteras, tėvė ir pan., bet tikriausiai akis kliūdavo ir už žodžio filmas, kai jis ėmė rodytis vietoj įprasto filma; problemos ne kalboj, problemos galvoj.