Algimantas Mackus, rengdamas spaudai savo poezijos knygą Chapel B, pats nurodė, kad „Mirtiškosios“ modelio ieškotina Pauliaus Celano „Todesfuge“, o „Raudiškosios“ kai kurios vietos atliepia Federico Garcíos Lorcos „Llanto por la muerte de Ignacio Sánchez Mejías“, tik mirties laikas pakeistas.
Celano „Mirties fugos“ yra net du vertimai – Henriko Nagio ir Sigito Gedos; gretinant/lyginant gal geriau remtis Nagio vertimu, nes jį (Literatūros lankai, nr. 2, 1953, p. 6) tikrai buvo skaitęs (ir įsiskaitęs?) Mackus. Šitą vertimą ir nurodžiau A.M. rinktinės Ir mirtis nebus nugalėta (1994) komentaruos.
Dabar jau yra, senokai yra ir Lorcos vertimas – Juozo Mečkausko-Meškelos, „Ignacio Sánchezo Mejíaso apraudojimas“. Vis neišeina iš galvos vienas skirtumas.
Lorca:
Aš noriu čionai išvysti vyrus, rūsčiais balsaisMackus:
tramdančius žirgus ir perplaukiančius upes:
vyrus, kurių kaulai skamba, kai gieda
burnomis, pilnomis saulės ir titnago.
Aš norėčiau, kad čia susirinktųGal ir klystu, bet atrodo, kad tai kažkokio esminio, mentalinio lygmens skirtumo atspindys.
senos lietuvės raudotojos
ir stambiom įgudusiom ašarom
priverktų ašaruves.
Kartais pasiklausau senų radijo laidų iš LRT mediatekos.
AtsakytiPanaikintiKaip tik šiandien, „nelygiai septintą valandą ryto“, atsitiktinai ar ne, užtaikiau Literatūros akiračių laidą iš Gedos 60-mečio vakaro, kur su juo kalbasi Aputis ir Martinaitis. Tai Geda ten ir sako:
„Labai daug ką esu pasivogęs. Iš vyresnių žmonių, iš kitų kūrybos esu daug pasivogęs.“
Pagalvojau, kaip atrodytų literatūra (ne tik lietuvių, apskritai), jei rašytojai vieni iš kitų „nevogtų“? Turbūt visai kitaip.
Ir, žinoma, net porą kartų buvo paminėta, kam turime būti dėkingi už tą istorinį įrašą :)
Šiaip – visi rašytojai „vagys“, ir ne tik rašytojai. Vieni prisipažįsta, kiti – ne, treti „vagia“ to net nesuvokdami. Prozininkai „vagia“ nugirstas istorijas, pokalbių nuotrupas, kitų žmonių likimus ar jų vingius etc., poetai – įvaizdžius, intonacijas etc. Iš „nevagiančio“ kūrėjo nieko gero neverta tikėtis: na ką tu pats iš savęs teišsunksi? Svarbiausia – kaip panaudojama tai, kas „pasivagiama“, „pasiskolinama“, kaip tai transformuojama. Jei talentingai perlydoma – viskas „atleistina“. Tas „vagystes“ juk galima vadint ir savito santykio su tradicija, istorijos valdose atsidūrusiais kūrėjais ir kūriniais paieškom. Kaip yra Parmenidas perpratęs: ex nihilo nihil fit :)
PanaikintiPačios minimą įrašą, visą, yra iššifravęs Gytis Norvilas, paskelbta š.m. Poezijos pavasary.