(524) Rastinukai, xxx: margas tas žmonių pasaulis

Ar galėjo spaudos draudimo laikais knygnešys tikėtis pagalbos iš policininko? – Galėjo. Bent jau iš sotniko Piotro Naidionovo galėjo.
Naujose žiniose (1936-01-05, p. 4) užtikau štai tokį surašą:

Kalėdų antrąją dieną Šiauliuose mirė 83 metų sulaukęs senukas Petras Naidenis-Naidionovas, buv. anksčiau Šiaulių, o dabar Ukmergės pašto viršininko, p. Rasteikos, tėvas [antros sakinio dalies nesupratau: Naidenio sūnus Rasteika?]
A.a. velionies jaunystė ir velionies gyvenimas buvo sunkus. Jis buvo gimęs stačiatikių šeimoj, o auklėjamas grynai katalikų šeimoje [išeitų, kad įsūnytas?], vedęs taip pat karštą katalikę, lietuvę. Savo vaikus auklėjo lietuviškoj ir katalikiškoj dvasioj, dėl ko jam, kaip rusų caro laikais užėmusiam nors ir menką tarnybą, nuo rusų dvasiškių ir savo viršininkų teko nemaža nukentėti.
Velionis tarnaudamas 1888 metais Nemakščiuose policijos sotniku daug padėjo knygnešiams, padėdamas jiems lietuviškų knygų ir laikraščių platinime, ne kartą už tai buvo savo kaimynų viršininkams skųstas, bet nuo „sučiupimo“ ir didesnės bausmės vis išsisukdavo, tik būdavo nubaudžiamas disciplinariniu būdu, teko keletą kartų pasėdėti šaltojoj.
1905 m. velionis su savo suaugusia dukterimi perėjo į katalikų tikybą.
Tuo metu prasidėjus žinomai Stolypino reakcijai, dėl velionies krikšto buvo rusų valdininkų pravestas tardymas. Pasekmės šį kartą buvo skaudžios – velionį atleido iš tarnybos ir pasodino dviem savaitėm į kalėjimą. Po to turėjo ir iš Nemakščių išsikraustyti.
[...]
Lai būna lengva velioniui Lietuvos žemelėje ilsėtis.

Neišsamus ir gan prieštaringas šis pasakojimas, bet vis šis tas – policininkas, padėdavęs kultūrkontrabandininkams ne už atlygį, o iš idėjos.