(cc) (by:) —vg— [filologas (platesniąja prasme) ir batautojas]

2015-02-28

(728) Tarp kitko: alia tempora, alii mores

rieš porą savaičių gavau el. laišką:
Laba diena,
Esu E[...] M[...], 10 klasės mokinė iš Vilniaus Mykolo Biržiškos gimnazijos. Kovo viduryje mums bus viešasis kalbėjimas ir tarp kalbėjimo temų, Literatūros skiltyje, buvo potemė "Literatūros tyrinėtojas Virginijus Gasiliūnas teigia, kad "geros knygos yra kaip geri gyvenime sutikti žmonės". Patvirtinkite arba paneikite šią mintį remdamiesi skaitytomis knygomis." 
Susirinkau įvairios informacijos internete ir šiuo metu rašau kalbą, manau, ji bus gana įdomi. Paskaičiau internete įvairius interviu su jumis, pasirodėte labai p[...] a[...] ir man rūpi jūsų nuomonė apie mano parašytą kalbą :)
Gal, kai baigsiu, norėsite paskaityti, kaip dešimtokė mergiūkštė išplėtojo Jūsų mintį? :)
Laukiu Jūsų atsakymo
Pagarbiai
Na ar kas nors galėtų atsakyt: ačiū, ne, nenoriu ir nenorėsiu?
Atsiuntė, perskaičiau, porą pastabų parašiau, palinkėjau sėkmės sakant kalbą.
Pradžioj buvau šiek tiek sutrikęs: „Susirinkau įvairios informacijos internete ir...“ – Pala, kodėl ne: „Prisiminiau skaitytas knygas ir...“?
– Įtarus ir priekabių ieškantis darais, – nutupdžiau save, perskaitęs E.M. atsiųstą tekstą. Nesvarbu, kaip „informaciją“ sukaupė; bent jau žmogus pats parašė tekstą, kurį perteiks žodžiu.
Kodėl bent tuo džiaugiuos? Ogi štai dėl ko.

Kas čia per kalbėjimai, kas čia per potemės?
Seniai seniai tokių dalykų nebuvo; ir ne per seniausiai, regis, nebuvo: neprisimenu, kad sūnai (*1985 ir *1991) būt klausę kokio patarimo, apie ką čia pakalbėjus. Bet: keičiasi laikai, keičiasi papročiai.
Kas lieka? – Pasirinkau informacijos internete, t.y. ėmiau ir pagooglinau frazę „geros knygos yra kaip geri gyvenime sutikti žmonės“. Rezultatai:
(1) pokalbis, paskelbtas bernardinuos.lt;
(2 etc.) parduotuvės, kur galima nusipirkt tuos kalbėjimus (maždaug už 5–7 Eur): potemes.lt, moksliniaidarbai.lt, mokslobaze.lt; daugiau nebežiūrėjau.
Matyt, jau visai atsilikau: ar čia viskas tvarkoj, kad kaip niekur nieko galima nusipirkt ir pateikt kaip savo kito žmogaus rašytą tekstą?

Prieduras (03-11). Gimtosios kalbos antrame numery yra mėnraščio redaktorės Ritos Urnėžiūtės straipsnis apie kovo vidury būsiantį viešąjį gimnazistų kalbėjimą, tą patį, apie kurį ir aš užsiminiau, – „Rašom kalbėjimus. Kaina kyla“ (p. 12–18). Autorė, apžvelgusi kalbėjimų pardavėjų paslaugas įvairiais aspektais (tikrai išsamiau nei aš), atkreipusi dėmesį į verslininkų „produkcijoj“ daromas sintaksės, leksikos, rašybos, skyrybos ir kt. klaidas, siūlomų pirkt tekstų tuščiavidurystę [čia jau mano aliuzija – plg. T.S. Elioto eilėraštį „Tuščiaviduriai žmonės“, žr. rinktinę Pavasaris žiemos vidury, 1991, vertė Tomas Venclova, p. 39–42: „... Mes kalbinam vienas kitą / Ir tas kuždesys beprasmis / Lyg vėjo tylus šnaresys žolėje / Lyg žiurkių duslus krebždesys rūsyje / Tarp stiklo skeveldrų ir smėlio“], straipsnį baigia taip:
Apie téisinius, finansinius, moralinius ir psichologinius šio reiškinio aspektùs jau ne kartą rašyta. Būta ir pastangų su juo kovoti. Prie šių pastangų norėčiau prisidėti dviem siūlymais: 1) kuo plačiau viešai (per pamokas, konferencijas, žiniasklaidoje) kalbėti apie kalbų pardavėjų verslą ir šių verslininkų „produkciją“; 2) 2016 m. kalbėjimo įskaitos užduotyse suformuluoti temą apie tokią prekybą, tarkim: „Ar verta pirkti lietuvių kalbos viešojo kalbėjimo įskaitos kalbą? Savo teiginius pagrįskite pavyzdžiais.“ O gal metas svarstyti, ar nereikėtų pertvarkyti kalbėjimo įskaitos, kad ji nevirstų tuščiakalbystės muge? (p. 18)
Dar kartą apsvarstęs situaciją, matau vienintelę išeitį:
Reikia leist laisvai pasirinkti temą: Kalba; Kultūra; Literatūra; o potemė turi būt laimės dalykas – kokią užverstą vieną iš pasirinksi, tokia ir teks [po valandos?] kalbėti (egzamino prototipas).
Ir nebebus prasmės pirkti konkretų kalbėjimą.
P.S. Ar yra prasmės nuorodą į šį įrašą siųst kam nors iš Švietimo ir mokslo ministerijos tarnautojų?

2015-02-25

(727) Užparaštė, cv: dėl aštuntos išnašos

VEU leidžiamam žurnale Žmogus ir žodis (t. 16, nr. 2, 2014) yra Virginijos Cibarauskės straipsnis „Kas, dėl ko ir kaip kovoja literatūros lauke?“ Įdomus ir įžvalgus, tik dėl 8-os išnašos ėmiau ir suabejojau:
Elitinės laikysenos intelektualo [Mindaugo] Kvietkausko ir plikagalvio literatūros seržanto8 [Sigito] Parulskio polemika prasidėjo XX amžiaus dešimtame dešimtmetyje, kuomet literatūros lauko naujokas Kvietkauskas nusprendė steigti naują (ar – atgaivinti seną) poeto-akademinio intelektualo padėtį, kuri turėjo sudaryti opoziciją ir pamažu iš literatūros lauko eliminuoti tuo metu dominavusius poetus-svetimus, kitaip – literatūros seržantus. (p. 93)
-----------------------------------
8 Šio taiklaus epiteto autorius – Jurgis Kunčinas (Kunčinas, 1996 [= „Seržantai“, Šiaurės Atėnai, 1996-08-17]); jis taikomas Parulskiui ir aplink jį besibūrusiems poetams[*], išsiskyrusiems tuo, kad kvestionavo autoritetus, dekonstravo agrarinį pasaulį.
Suabejojau Kunčino autoryste, nes prisiminiau štai ką: Aidas Marčėnas 1992-ais Santaros-Šviesos suvažiavime skaitė pranešimą „Lietuvių poezijos seržantai“; pranešimas buvo išsp. Metmenyse (nr. 63, 1992, p. 9–23; persp. knygoj Būtieji kartiniai, 2008, p. 288–302). Taigi seržantų autorystė priklausytų Marčėnui, kuris 1992-ais irgi toks jautėsi (Šulinį ir Angelą tebuvo išleidęs).
[*] „ ... aplink jį besibūrusiems poetams ...“ – NB! Tikrai nesijautėm esą стая волков-поэтов, kurios vedlys – Parulskis.

Ir dar trys abejonės:
(a) abejotinai skamba poetai-svetimi kalbant apie tos kartos poetus; vis dėlto – svetimi, tai tie, kurie išleido antologiją Svetimi; jie Cibarauskės str. vadinami visai svetimais;
(b) ar yra rimtas pagrindas teigti, kad praeito amžiaus paskutinio dešimtmečio lietuvių literatūros lauke dominavo seržantai?
(c) „... naujokas Kvietkauskas nusprendė steigti...“ – ar pagrįsta kreipti jo kultūrinę biografiją vienišojo vilko link? – Kvietkauskas – įžangininkas (žr. Įžanga: jaunųjų poetų kūrybos almanachas, sudarė Mindaugas Kvietkauskas, Vilnius: [Moksleivis], 1994).

2015-02-24

(726) Pakeliui namo, xvii: veidotyra

Nežinau, bent man, liūdna daros žvelgiant į tautininkų vado,
gimusio 1979-ais, veidą (kai prisimeni Antano Smetonos veidą);
kas dieną liūdnyn ir liūdnyn :)


A-G4 → A-G2. Nebuvo progos sėdint paskaityt; kas beliko? – Svarstyt.
(Pala, regis, yra toks mokslas ar paramokslas, kuris pagal veido bruožus sprendžia apie žmogų?)

Pretekstas. Šiandien eidamas į paskaitą VDA ant reklaminio stulpo Maironio gatvės pačioj pradžioj pamačiau vieno iš kandidatų į Vilniaus merus atvaizdą – tikrą ir „patobulintą“.
Tekstas. Yra vis dėlto toks dalykas – pirmojo žvilgsnio sprendimas. Susitinki nepažįstamą žmogų, dar nei pasisveikinai žodžiu, nei ranką padavei (pasiūlo „tešlą“ – ne, nerasim bendros kalbos), o juk jau esi susidaręs nuomonę pažvelgęs į veidą. (Gal kas sprendžia iš drabužių ar ko kito; nežinau, neturiu ką pasakyt.)
Tai va: iš plakatinių veidų spręsdamas, balsuočiau už merą Mykolą Majauską arba merą Remigijų Šimašių.
O Gintautas Paluckas? – (a) Sprendžiant iš veido, neturėčiau apie ką su juo kalbėt; (b) tai, kad leido savo vardą pateikt būtent taip, – diskvalifikuotinas.
Pamačius Šimašiaus klipą, – nebeliktų dvejonių: už Majauską! (Tuolab – vienam plakate M.M. be mėlyno šlipso ir dar viršutinė marškinių saga neužsegta.) – Kodėl? – Dėl rakurso. Vilnietis = vaikas, žvelgiantis į merą = suaugusįjį; iš apačios į viršų. O be to, žiemą vaikščiot be striukės ar palto – nei šis, nei tas (kostiumuočių pakazucha).
Na, bet gal ir gerai, kad esu konservatyvus: balsavau anksčiau už liberalus, ir šįkart balsuosiu.

2015-02-23

(725) Visiškai tarp kitko: apie knygų mugę

Šįmet buvo pirma knygų mugė, kai nieko nenusipirkau.
Ir labai džiaugiuos atsispyręs pagundoms.
Visai gana perskaityt tai, kas užkabina; jokio noro dar ir turėti.
Ir ne tik todėl, kad praktiškai visos lentynos namie jau pilnos.
Nebematau jokios prasmės kaupti, greičiau atvirkščiai: malonu atiduoti, dovanoti.
Ir dar mintis sukirbėjo galvoj vakar grįžtant namo po Kosto Ostrausko Paskutinio kvarteto pristatymo.
Mūsų literatūrinis gyvenimas per daug ima priklausyti nuo mugių. Toks pliūpsnis knygų prieš mugę, o po to – atoslūgis, nieko vertingesnio; prieš naujuosius vėl šis tas pasirodo (nes taip įrašyta sutartyse su fondais ar dar kuo, kas remia leidybą).
Matyt, kitaip jau ir nebebus.

2015-02-18

(724) Savivoka, viii

praeitą vasarą keliaujam tyrinėt natūros
Įrašo pretekstai:
(a) Vakar pas draugę buvo blynų balius, Užgavėnės. Prieš susirenkant viešnioms ir svečiams, išdėliojau ant stalo lėkštes ir įrankius.
Draugė (metusi žvilgsnį į stalą): „Apkeisk peilius su šakutėm vietom, sau gali pasilikt; kur tu sėdėsi?“
(b) Vakar marti atsiuntė mobiliuoju nufilmuotą gabaliuką, kaip anūkė mėgsta grikių košę.
Tų kruopų likę visai lėkštės pakraščiuos, o jinai [jau ≈ metai ir trys mėnesiai], puikiai kaire ranka valdydama šaukštą, tuos likučius iškabina ir – burnon; aišku, dešinę pagalbon pasitelkdama (pagalbos visada reikia; mes, kairiarankiai, pagalbos reikšmės jokiu būdu neneigiame).
Po galais, esu jau senas diedas, o vis tiek dar „jautrus“; „neatleidau“ tikėjusiems, kad teisinga ranka yra dešinė ranka, – tebesijaučiu esąs išprievartautas [NB: ši frazė gali būti suvokiama įvairiai; kam prievarta asocijuojasi tik su fiziniu veiksmu, tas tik šyptelės].
Ne, nemanau, kad kas nors dabar dar imtų ir pultų aiškint, esą laikyt šaukštą ar rašiklį kairėj rankoj – iškrypimas, nemanau.
Bet švelnioji prievarta, jaučiu, vis dar gaji, „korektiškai“ formuluojami „siūlymai“:
– O gal vertėtų perimt šaukštą/rašiklį į dešinę? Na ir kodėl nepabandžius?
– Na, yra taisyklės, kurioj rankoj laikomas peilis, o kurioj šakutė; gal vertėtų etiketo paisyt?
– Ir pan.
Manau, ir tos „švelniosios“ reiktų vengti. (Džiaugiuos, kad anūkė jos nepatiria.)

P.S. (02-22). Vakar pas draugę buvo atvažiavusi jos mama. Gėrėm arbatą, valgėm grietiniečius, šnekėjomės; sakau: va parodysiu ir Jums savo anūkę, kuri grikių košę kuo puikiausiai kabina kaire ranka.
– Visi vaikai puola šaukštą imt į kairę; blogai auklėja.
­ – Ką Jūs turit galvoj, sakydama blogai auklėja?
– Reikia perdėt šaukštą į kitą ranką.
(Ilgokai ginčijomės apie kairiarankius; kad tokie iš principo gali būt.)
Tik kai parodžiau, kad Amerikos prezidentas Geraldas R. Fordas irgi buvo kairiarankis, diskusija lyg ir užgeso.
Nemanau, kad draugės mama pakeitė nuomonę, esą kairiarankiai – tai blogai išauklėti teisingiarankiai.
Nemanau, kad taip manančių yra mažumų mažuma.

2015-02-12

(723) Tarp kitko: apie šaukštelį baimės + tekstologinis pasvarstymas

ražu ir prasminga, kai, žmogui mirus, parengiama ir išleidžiama memorialinė knyga (apie Jį, jo, jam ir kt.).
2014-ais Šiauliuos išėjo Eleonoros Eglės Buivydaitės-Prėskienienės buvimo spinduliai (parengė vyras Bronius Prėskienis, 726 p.).
Vieniems vieni tekstai gali būt įdomūs, kitiems – kiti; perskaičiau Janinos Degutytės didelį pluoštą laiškų kurso draugei ir bičiulei Buivydaitei-Prėskienienei. Parengėjas rašo:
Šioje knygoje spausdinama visa J. Degutytės korespondencija Eglei: laiškai, atvirukai, lapeliai, net gauta telegrama. Iš viso yra 136 vienetai. Tai gausiausias iš visų su Egle susirašinėjusių epistolinis palikimas. Iš tikrųjų jis yra dar gausesnis. Čia neįtraukta daugybė poetės Eglei atsiųstų ranka ar rašomąja mašinėle parašytų savo eilėraščių ar vertimų. Kaip aiškėja iš laiškų, kartais atsiųsdavo tik po vieną eilėraštį – vadinasi, siuntimų skaičius dar padidėjo. (p. 185)
Tekstologinis pasvarstymas vėliau; pradžioj – apie tą šaukštelį baimės.
1972-01-21 laiško antra pastraipa:
Trečiadienį sąjungoj buvo susirinkę Rilkės vertėjai, tame tarpe ir aš (malonėjo pakviesti) – skaityti savo vertimų. Juškaitis, Geda, Danielius (psichol. dėstytojas universitete) ir Bložė. Geriausi – Juškaičio, o (pavardė nurodyta – B.P.) – baisūs. Šis žmogus neturi nė vieno bendro susilietimo taško su Rilke, gryna priešingybė. Skaitė rėkdamas, su poza – kaip Majakovskį. Buvo baisu. Bet jis vertimų komisijoj, taigi jo galia... (p. 212)
Regis, vienintelė kupiūra Degutytės laiškuos. Ką poetė rašė apie motiną (alkoholikė, nesugyvenama keikūnė ir t.t.) – parengėjui neužkliuvo, o va vertėją, kurio tekstai Degutytei pasirodė esą baisūs, nuspręsta nutylėt. Niekaip nesuprantu motyvo; jokios nuomonės apie Gedą ar Bložė ad hominen, tik apie vieno ar kito vertimus ir skaitymo manierą. Negi kai kuriose galvose vis dar gyvas prietaras, kad apie rašytojus – tik arba gerai, arba nieko?
--------------------------------------------------------------------------------------
Pirma to paties laiško pastraipa:
Siunčiu Eglutei [t.y. Prėskienių dukrai] pasaką ir vieną vaikišką eilėraštį ir Tau pluoštelį Šymborskos vertimų[*]. (ibid.)
Aišku, tų tekstų knygoj nėra, nes, parengėjo supratimu, tai „priedai“. Bet ar tokia nuostata pagrįsta?
Mano manymu, ne. Tai, kas voke, – visuma, kurios negalima pjaustyt, ypač dar ir dėl to, kad tai tekstai (originalūs ar verstiniai) to paties žmogaus, kuris rašo laišką siaurąja prasme. Be to, kiek supratau iš cituotosios parengėjo pastraipos, yra buvę, kad Degutytės laiškas = tik jos eilėraštis; ir jis neskelbiamas, nes nelaikomas laišku. (Jei su laišku siaurąja prasme siunčiamos kito žmogaus tekstų kopijos, jas pristatyti galima ir komentaruose.)
--------------------------------
[*] Tame pat laiške Degutytė rašo:
8 eilėraščius (Šymborskos vertimus) ryt siunčiu į „Pergalę“. Neims, tiek to. Prie visko pripratau.
Patikrinau LNB Kortelių vaizdų kataloge: teišspausdinti buvo penkių eilėraščių vertimai.
– O tarp 1972-01-21 į Šiaulius siųstųjų buvo ir neišspausdintųjų Wisławos Szymborskos vertimų? – Nežinau.

2015-02-09

(722) Pakeliui namo, xvi: ko neradau LKŽ-e

A-4G → A-2G.
Gerai kartais nerast laisvos vietos šinknai priglausti. Užuot įnikęs į kokį tekstą, nori nenori imi galvot, pvz., ką gero grįžęs namo dar galėtum nuveikti.
– Va grįšiu ir patikrinsiu lkz.lt žodžio sąjūdis reikšmių pavyzdžius. Imsiu ir patikrinsiu; nesu žiūrėjęs.
Ir patikrinau. Ir nė vieno pavyzdžio su Sąjūdžiu, kurį pradedam didžiąja raide.

Nežinojau, ką reiškia vienas sutrumpinimas:
FT = Ben­dro­ji fi­lo­so­fi­jos ter­mi­ni­ja. LKD Ter­mi­no­lo­gi­jos Sek­ci­jos ap­svars­ty­ta, pa­pil­dy­ta ir pri­im­ta.
Pa­ruo­šė prof. St. Šal­kaus­kis. Kau­nas 1938.














Juokais pagalvojau: kai kas baisiai nori iki Kovo 11-osios nukrapštyt skulptūras nuo Žaliojo tilto; o jei galintys imtų ir užsinorėtų iki to paties laiko imt ir papildyt LKŽ-ą bent vienu pavyzdžiu?
Pagalvojęs nuosiuntą į šį įrašą norėjau įdėt lkz.lt lentynon „Nuomonės“. Deja, nepriima; va tokio varianto:




Nežinau kodėl.

2015-02-08

(721) Ars memorativa: apie laukimą

Savaitgaliais tenka dalintis kompiuterį. – Išlendu balkonan parūkyt, grįžtu: žiū, jau ir sėdi mano vietoj draugė; ir tenka laukt, kol baigsis žaidimo skleidžiami, be kitų, ir nuovylio garsai.
Šiandien pagalvojau: koks anksčiausias prisiminimas atminty išlikęs, kurį galėčiau nedvejodamas susiet su laukimu?
Ar laukdavau tėvo, uošvynėn grįžtančio tik savaitgaliais (gyvenom Pasvalio rajone, tėvas dirbo Biržų TSO [tarpkolūkinė statybos organizacija] mūrininku; statydavo kokius nors kompleksus kuriame nors gretimo rajono kolchoze; išties, kasvakar – neprivažinėsi)? – Manau, laukdavau, t.y. imdavau laukt penktadienį nuo ryto. Bet neprisimenu „šito laukimo“, tai tik išmąstymai.
O kokį laukimą manau prisimenąs?
(a) Vakarienei senelis labai mėgdavo sriubą. Ypač makaronų.
(b) Juozo Tiškausko (1900–1983) panosė buvo su grioveliu (kaip ir mano).
(c: laukimas) Kai senelis palinkdavo virš garuojančio balintų makaronų sriubos dubens ir imdavo srėbt, pradėdavau laukti: lašas panosėj atsirasdavo, kaupdavos didėdavo ir – pagaliau – pliumpt į dubenį, ir išnykdavo.
(d) Tada ir aš kaip dera imdavaus srėbt makaronų sriubą, nebegalvodamas apie senelio ir savo nosį su laštaku.
Štai jums ir laukimo vaizdinys.

2015-02-07

(720) Trys sausio natiurmortai su mėlynu

Sudėstęs nuotraukas prisiminiau
RoRa eilėraščio „Aušta“ (1997) pradžią:

Leisk man
skaityti visa
ką naktis ant grindų
pasėjo:

nuorūkas nuotraukas pelenus
išėdas spermos dėmes
(Metimas, 2006, p. 41)

2015-02-06

(719) Der Zeitgeist: 1954-ų pati pabaiga

II visasąjunginis rašytojų suvažiavimas vyko Maskvoj 1954-ų gruodžio 15–26 dienomis. Iš Lietuvos buvo trylika:
Literatūra ir menas, 1955-01-01, p. 4
  • mašinistas Antanas Venclova,
  • smuikeliu čirpinantis Eduardas Mieželaitis,
  • pionierius Mykolas Sluckis, tratinantis būgneliu,
  • Antanas Vienuolis daudytę pučia, bet lyg ir nori šokt nuo platformos,
  • Jonas Marcinkevičius (varnas skaičiuojantis ar Maskvą prisimenantis?),
  • Augustinas Gricius, bubiną mušantis,
  • Teofilis Tilvytis, arfą kibinantis,
  • Jonas Avyžius, patefono rankenėlę sukantis,
  • armonikierius Jonas Dovydaitis,
  • Vacys Reimeris, lūpine armonikėle sielas virpinantis,
  • dulduldūdelininkas Juozas Baltušis,
  • Aleksandras Gudaitis-Guzevičius, tūbą pučiantis
  • Kosto Korsako su „kritikiniu kamertonu“ paausy.
— Šiame pajuokavime, manau, slypi prasmė, kuri tuolaik vargu ar buvo įžvelgta: jokie ne kūrėjai tie rašytojai – soc. realizmo atlikėjai.

2015-02-04

(718) Dėl juoko: sutirštėjęs fontanas

LLTI Šiuolaikinės literatūros skyrius labai įniko skaityt 2014-ais išleistas knygas (tuoj kūrybiškiausių 12-tuką reiks surašyti). Ir užsukęs bibliotekon vis guodžias, kad nieko gero neperskaito. Bet vėl ima knygų ir vėl skaito.
O kai kurios, kai kartkartėm pasižiūriu naujienų lentynon, vis vietoj ir vietoj.
Tai, galvoju, bent aš jas pavartinėsiu.
Skaitau anotaciją viršelio atlape:
Ši knyga bus ir staigmena, ir literatūrinis įvykis, kokie dabar gyvenamu laiku šiuolaikinėje mūsų poezijoje nutinka labai retai.
Skaitau knygą, p. 57:
Mano senelė – lyg taškas,
lyg nesibaigiantys
burokų laukai.
— — — — — — —
ir trykšta iš panagių
sutirštėjus pernakt
burokų sunka.
— — — — — — —
Na taip, tikrai staigmena. – O fontano kūrėjas net Oxforde studijavęs (diplomatiją).

------------------------------------------------------ (nebejuokaujant)

Tai ne poezija, o poezijos imitacija (kaip haiku imitacija buvo pirmoji jo dvikalbė [liet./angl.] knyga). – Digresija: haiku virusas kai kam buvo nelyg Ebolos (džiaugiuos: ne fiziškai mirtinas). – Kitaip sakant: pasijuto poetai esą.
Poezijos negalima sugalvot; kad ir koks protingas būtum ar manytum esąs.
Turimo galvoj eilėdario santykis su lietuvių kalba – lyg aš, kairiarankis, mėginčiau dešine įkalt vinį.

2015-02-03

(717) Visiškai tarp kitko: skaitau víena – girdžiu kìta

Skaitau Sigito Gedos 2004-ų liepos 6-os, antradienio, lietingą popietę užrašytą ketureilį:
Aš viską pamiršau, aš nieko nežinau,
Aš viską dainavau, užmiršk mane, brolau,
Geriau tegu atleis, geriau tegu nuteis
Tos dilgėlės, pražydusios su rožiniais žiedais.
(ŠA, 2006-10-21, p. 5; tas su stringa; bet ar geriau įvardžiuotinė forma [skiemens mirk gyvenk reikia!]: pražydusiosios rožiniais žiedais?)
O girdžiu Radauską:
Aš nestatau namų, aš nevedu tautos,
Aš sėdžiu po šakom akacijos baltos [etc.]
– Parafrazė, pirmiausia – minties ir ritmikos?
– Mano galvoj, neabejotinai: taip.
– O jūsų?

2015-02-01

(716) Epizodai, vi: „Aš reikalauju – teiskite!“

125-osioms Boriso Pasternako gimimo metinėms

Dar vienas epizodas, užfiksuotas Stanislovo Rubinovo; šis – atsiminimų Miške ir scenoje antroj daly.
Paantraštėj datuojama: 1958-ųjų ruduo. Galima tikslinti: tai turėjo vykt lapkričio pačioj pradžioj.
Introdukcija:
R. Kentas (JAV), Visų šalių proletarai, vienykitės!
(tokia iliustr. papuoštas LM 1958-11-01 p. 3)
Už tarybinės ideologijos grynumą!
Klausimas dėl TSRS Rašytojų sąjungos nario B. Pasternako veiksmų, nesuderinamų su tarybinio rašytojo vardu, buvo svarstomas spalio 27 dieną bendrame TSRS Rašytojų sąjungos Valdybos prezidiumo, RTFSR Rašytojų sąjungos Organizacinio komiteto biuro ir Rašytojų sąjungos Maskvos skyriaus Valdybos prezidiumo posėdyje.
Po pirmininkavusio posėdžiui N. Tichonovo įžanginio žodžio ir TSRS Rašytojų sąjungos Valdybos sekretoriaus G. Markovo pasisakymo išsivystė karštas svarstymas, kuriame dalyvavo [...] A. Venclova [...] ir kiti rašytojai.
Visi posėdžio dalyviai vieningai pasmerkė „išdavikišką Pasternako elgesį, rūsčiai atmetė bet kokį mūsų priešų mėginimą laikyti tą vidaus emigrantą tarybiniu rašytoju“.
(Pala, gal kas iš jaunųjų skaitytojų dar nesupranta, apie ką čia kalba?
Apie „provokacinį tarptautinės reakcijos išpuolį; priešišką politinį aktą, nukreiptą prieš Tarybų valstybę“, – Nobelio literatūros premijos paskyrimą Borisui Pasternakui už romaną Daktaras Živago (kuris buvo išleistas ne Sovietų Sąjungoj, o Italijoj), „meniškai skurdų, pagiežingą, neapykantos socializmui kupiną kūrinį“.)
Ir sovietinių rašytojų elitas vienu balsu priėmė nutarimą, kad: atima iš Pasternako tarybinio rašytojo vardą ir pašalina jį iš Rašytojų sąjungos narių.
Literatūros ir meno 1958-11-01 numery, p. 3, ne tik tai, kas cituota, buvo galima perskaityt; ir sužinot, kad Lietuvos TSR Rašytojų sąjungos Valdybos prezidiumo ir aktyvo išplėstinis posėdis, išklausęs Antano Venclovos pranešimą, priėmė atitinkamą nutarimą. Tai įvyko spalio pačioj pabaigoj.
Nubanguot iki Kauno šita akcija turėjo lapkričio pačioj pradžioj, pirmosiomis dienomis.
Stanislovo Rubinovo liudijimu,
[k]ūrybinės inteligentijos, kaip tada vadino, susirinkimas vyko sausakimšoje Kauno vykdomojo komiteto salėje. Susirinkimo pirmininkas monotoniškai perskaitė pranešimą, neigiamai charakterizavo rašytojo asmenybę ir jo romaną, kurio niekas neskaitė (pranešėjas, aišku, taip pat). [Neabejotina, citavo tai, kas buvo parašyta Literaturnaja gazieta 1958-10-28 numery: „Romanas ‘Daktaras Živago’, dėl kurio sukeltas propagandinis triukšmas, rodo tiktai pernelyg didelį autoriaus išpuikimą ir kartu minties skurdumą, tai klyksmas nusigandusio miesčionies, kuris išsigando ir pabūgo to, kad istorija nenuėjo kreivais keliais, kuriuos jis norėjo jai nurodyti. Romano idėja melaginga ir niekinga, ištraukta iš dekadentiško šiukšlyno.“]
Ir susirinkusiems buvo pasiūlyta pritart nutarimui, kuris turėjo būt labai panašus į tą, kuriam pritarta Vilniuje:
[...] vieningai pritaria pašalinimui iš tarybinių rašytojų gretų B. Pasternako, tapusio politiniu įrankiu tarptautinės reakcijos rankose. Mūsų šauniose gretose, atsidavusiose tarybinei liaudžiai ir komunizmo reikalui, negali būti vietos žmonėms – atskalūnams, kurie savo smulkius asmeniškus interesus stato aukščiau už interesus Tarybų valstybės ir Komunistų partijos, atvedusių mūsų visuomenę į socializmo suklestėjimą – į istorinius materialinės ir dvasinės kultūros laimėjimus. Mes ir ateityje bendromis daugianacionalinio rašytojų būrio jėgomis stiprinsime mūsų gretų vienybę, dar glaudžiau bursimės apie Tarybų Sąjungos Komunistų partiją ir kovosime prieš visokius idėjinius diversantus. (LM, 1958-11-01, p. 3)
Rubinovo atsiminimų tęsinys:
Savaime suprantama, niekas neprieštaravo, salė entuziazmo nereiškė, tačiau visi klusniai balsavo. Staiga tylą perskrodė riksmas:
– Teiskite jį! Aš reikalauju – teiskite jį! – šaukė moteris iš paskutinės eilės.
Visi atsisuko. Moteris stovėjo iškėlusi ranką. Tai buvo puiki lietuvių prozininkė Ieva Simonaitytė.
– Teiskite jį! Girdite – aš reikalauju! – vis garsiau šaukė žinoma rašytoja.
Nejaukumas tvyrojo salėje, persidavė susirinkusiems. Kas atsitiko? Dėl ko toks įniršio priepuolis? Labiausiai sutriko susirinkimo pirmininkas. Pasmerkti, pašalinti iš Rašytojų sąjungos – taip, bet „teisti“ – tokio nurodymo berods nebuvo. (p. 183–184)
Deja, Stanislovas Rubinovas neįvardija, kas pirmininkavo, ir neprisimena, kaip iš šios padėties buvo išsisukta.
----------------------------------------
Kodėl Ieva Simonaitytė taip stengės, kad net persistengė Kaune?
Kodėl Vincas Mykolaitis-Putinas taip stengės prabilt lyg ir kuo asmeniškiau Vilniuje?
Sunku suvokti ir suprasti, kaip toks žmogus, kaip Pasternakas, su viršum 40 metų gyvenęs tarybinėje santvarkoje, galėjo nieko nematyti, nieko nesuprasti, nepergalvoti ir, pagaliau, prieiti prie tokio liūdno finalo. Mano nuomone, tik visišku užsisklendimu nuo gyvenimo, buku nereagavimu į gyvenimo tikrovę, į istorijos eigą galima paaiškinti šį iš tikrųjų nenormalų ir kraštutinį reiškinį. Mums, senesniosios kartos atstovams, suprantama gyvenimo ir istorijos tėkmė, mums aiški didi Spalio revoliucijos pasaulinė reikšmė. Savo kūryboje mes vadovaujamės aukštais socializmo idealais, tarnaujame savo liaudžiai. Priimtasis nutarimas pašalinti B. Pasternaką iš tarybinių rašytojų organizacijos eilių yra visiškai teisingas.
Juk jau postalininiai laikai; ir abu nebuvo komunistai, tad pirminės partinės organizacijos sekretorius negalėjo įsakyt: „Sakysi tą ir tą!“ – Kaip liudijama, Kazys Boruta demonstratyviai ėmė ir išėjo iš to susirinkimo Vilniuj, ir – nieko tokio (žiauraus) neatsitiko.
Aišku, žmogaus galvon neįlįsi, bet man vienintelis atsakymas logiškas atrodo: I.S. ir V.M.-P. jautės esą skolingi „partijai ir vyriausybei“ už ką tik paskirtąsias valstybines premijas (25 000 rublių). – Tiesmukai tariant, atidirbinėjo.
Nepriimtinas atsakymas? Per paprastas? Siūlykit savąjį.
----------------------------------------
P.S. Čia dar apie vieną 1958-ų valstybinės premijos laureatą.
Mano nuotrauka
deepart.io perpiešas Eriko Varno stilium (nuotr. Prano Vasiliausko)