(cc) (by:) —vg— [filologas (platesniąja prasme) ir batautojas]

2013-12-31

(561) Visiškai tarp kitko: apie palyginimus

kd300.ru; o donelaitis.lt atsiras nebent kitąmet
Paskutinė kalendorinių metų diena, žvelgiant pro langą – lapkritis, ne vėliau, gal net spalis; išėjęs parūkyt prisiminiau šįmet skaitytą tikrai, tiesiog idealiai žiemišką sakinį; 1986-ų sausio 2-ą užrašė Izidorius Stankaitis (buv. Vinco Krėvės sekretorius, prieš karą studijavęs Berlyne ir Varšuvoj, po karo – polit. kalinys, grįžęs ilgai dirbo Knygų rūmuos, gimęs 1909-ais, o kada miręs – taip ir nepavyko išsiaiškint):
Ypatingai eglės dabar gražios, jų šakos pasidabinusios suledėjusiu sniegu, atrodo kaip Paryžiaus aristokratės-ponios.
Ar kam dabar beateitų į galvą toks palyginimas? Savaime; nesistengiant stilizuoti.
Palyginimai kaip vertybinės orientacijos atspindys. Pagalvojau: jei būtų paprašyta nemažo būrio žmonių pridurt savo palyginimą, užpildyt tokią lyg ir anketą:
  • gražus/graži kaip ...
  • dailus/daili kaip ...
  • teisingas/teisinga kaip ...
  • kvailas/kvaila kaip ...
  • protingas/protinga kaip ...
  • laimingas/laiminga kaip ... [kiek būtų atsakiusių: kaip geležėlę radęs? – Gyvuok, Ričardai!]
  • nelaimingas/nelaiminga kaip ...
  • kūrybingas/kūrybinga kaip ...
  • turtingas/turtinga kaip ...
  • talentingas/talentinga kaip ...
  • etc. (reiktų dar pasukt galvą dėl kitų pozicijų, ypač „neigiamųjų“)
manau, daugiau apie save sužinotumėm negu iš visokių įprastinių apklausų.

Nežinau, ko palinkėt jums lyg ir švenčių proga, težinau, už ką padėkot: ačiū, kad skaitėt; o dar ir komentavusioms/komentavusiems – ypač nuoproti padėka.

2013-12-29

(560) Užparaštė, lxxxiv: apie žmonių šuninimą

LLTI bibliotekos fototekoj yra iškarpa iš Amerikoj leistos Vienybės, 1968-03-01 numerio, – nuotrauka Salomėjos Nėries motinos, gulinčios karste. Ta nuotrauka ir paskatino pavartinėt Aleknos dviknygę.
Laikraščių iškarpos kaip monetos: pažiūrėjai į aversą, užmesk akį ir į reversą. O minėtos iškarpos antroj pusėj – vertas dėmesio tekstas.

Vienybė buvo iš tų nedaugelio JAV lietuviškų laikraščių, kurie gan atvirai buvo atsigręžę veidu į sov. Lietuvą.
1968-ais skiltimis ėmė perspausdint Baltušio Parduotas vasaras. Ir štai vienas skaitytojas – toks Matas Luobas ar Matu Luobu pasivadinęs asmuo, iš Baltimorės – ėmė ir suabejojo Baltušio realizmu. Esą epizode, kur Laurynas, užtikęs Untulį kertantį miške ne savo uosiuką pavažai, rėkiąs: „Kelintą džiauni, šunie... Tai kelintą, šunie...“, rašytojas prasilenkiąs su teisybe:
Normaliai Lietuvoje žmonės keikmažodžių vartojo daug ir įvairių. Bet kad niekinančiai žmogų vadintų šunim ir dar už vagystę – neteko girdėti.
Svarbiausia šunies ypatybė yra ta, kad jis loja. Tad ir žmonėms, kartais perkelta prasme, būdavo duodamas šunies vardas už „lojimą“. „O, tas tai geras šuva, bus geras piršlys, o anas – tai koks jis šuva, – dar tik šunelis.“
Arba kai pasamdyti advokatai ar papirkti liudininkai teismuose dėstė savo įtaigojimus žmonės sakydavo: „Kas lakina, tam ir loja.“
[Dalies teksto trūksta? Lengvai patikrint negaliu, epavelde.lt Vienybė tik iki 1940-ų suskaitmeninta.]
Rodos, 1940 m. vienas pažįstamas bernas, jau propagandistas, sakė: „O tu burna, nebūk durna; mokėk loti – būsi soti. Turiu liežuvį, tai ir loju, o kas man...“
Prasidėjus karui per radiją išvien girdėjosi: „Germanskije sobaki – vokiški šunys.“
Rašytojas Baltušis tą veikalą [t.y. Parduotas vasaras] rašė iš savo piemenavimo laikų. Toks stiprus intelektas, bet, matyt, paveiktas vėlesnės laiko dvasios, atrodo, nesuderinamai su buvusiu keiksmažodžių leksikonu vargšą Untulį „šunino“.
Teisus Matas Luobas (vis dėlto greičiausiai slapyvardis) dėl to „šuninimo“, bet... Laurynas, Untulis su kažkuriuo Baltušio apsakymu mano galvoj siejasi, ne su Parduotom vasarom, kurias skaičiau, aišku, seniai seniai; „Virto ąžuolai“? — Turėsiu kuo užsiimt per pietų pertraukas iki naujų metų, dar ir vargu ar spėsiu išsiaiškint, nebent išdygęs Baltušio kūrybos tikras žinovas viens du imtų ir sudėliotų viską į deramas vietas :)

2013-12-25

(559) Epizodai, iv: Kazimieras Jaunius, melancholija ir žiūronai

atvirukas, 1919
[Šį epizodą mėginau trumpai papasakot per premijos teikimą; dabar pasistengsiu užfiksuot raštu.]

Įvadas epizodan. Kun. Kazimieras Jaunius: imčiau ir pasakyčiau, kad genialus kalbotyrininkas; lyginamosios kalbotyros pradininkas.lt, tyrinėjęs ne tik lietuvių tarmes, bet ir, būdamas Antano Baranausko mokinys, mėginęs sukurt tarmių nediskriminuojančią bendrinės lietuvių kalbos rašybą; tyrinėjęs ir lietuvių kalbos santykius su kitom kalbom, mokėjęs: lotynų, graikų, hebrajų [šitų kalbų prof. buvęs], sanskritą, vokiečių, prancūzų, suomių, estų, aišku, rusų ir lenkų ir dar balažin kiek kalbų; jo įžvalgas vertino didieji to meto vokiečių ir rusų filologai; turėjęs psichikos sutrikimą, kuris tuolaik vadintas melancholija (dabar tai vadinama depresija, bet depresijos yra įvairių atmainų, kun. Jaunių kankino tikrai ne kokia rudeninė); žmogus, kuriam buvo svarbu išsiaiškint, o ne parašyt straipsnį, kaip jis ką nors aiškinosi ir užfiksuot, kokias išvadas padarė.
Paskutinė prof. Jauniaus darbovietė buvo Petrapilio katalikų dvasinė akademija; dėl ligos (dažnai, per dažnai neateidavo skaityt paskaitų) teko palikt darbą. Mirė 1908-03-09.
Kai tik žinia apie „didžiojo mokslavyrio“ mirtį pasiekė Lietuvą, 03-12 iš Marijampolės Petrapilin kunigams profesoriams Jonui Maciulevičiui (= Maironiui) ir Pranciškui Bučiui atkeliavo Petro Kriaučiūno telegrama:
Gelbėkite Jauniaus knygas, kad nepražūtų. Jose mokslingosios jo užrašos.
Bučys paaiškina, kodėl tos knygos tokios svarbios: „Nabašnįkas ištisų veikalų maža teparašė; visus savo proto vaisius užrašinėdavo ant popieros skeltelių ir ant knįgų kraštų.“ Deja, Jauniui mirus, nieks iš artimesniųjų jo daiktais iškart nepasirūpino, tad policija, namų sargas ir kambario nuomotojas visus surišo į pundus, sukrovė ant žemės pašiūrėj ir ją užantspaudavo. „Šiteip daiktams ilgai pasiliekant, arba žiurkės juos sugriauš, arba drėgnumas juos sugadins. Labiausiai rūpėjo, kad nesupelėtų knįgos, nes tada užrašai išdiltų. Kitaip nabašnįkas nerašydavo, kaip tik paišeliu.“ Taigi kun. Pranciškus Bučys ėmėsi reikalo.

Dabar pats epizodas – tikslus aprašas a.a. kun. prof. Jauniaus palikimo apžiūros ir įkainojimo:
Nedėlioje 2 (15) kovo teismo priestolis su savo draugu, apielinkės sarg[u] (околоточный надзиратель), ir aš susirinkome 4½ valandą popiet ten, kur daiktai sudėti. Antspaudos buvo sveikos. Apžiūrėję ir surašę visus daiktus, knįgas sudėjome į du krepšiu, baltinius į trečią, o viršutinius drabužius surišome į didoką nešulį. Juogei negalima buvo knįgų skyrium paimti nuo kitų daiktų, aš apsiėmiau palaikyti pas save visą nabašnįko palikimą.
Brangieji daiktai: laikrodėlis, trįs kryželiai, revolveris ir dviakis žiūronas apkainoti 22 rub. 65 kap., viršutiniai rūbai 10 rub., baltiniai – 5 r. Knįgų su keliolika brošiūrėlių suskaitėme iš viso 60. Nors jų diduma buvo labai sudriskusios, bet norėdamas, kad antikvarai nepritilptų, jei atsieitų daiktus išstatyti licitacijon, aš knįgų kainą pastačiau 15 r. Taip ir užrašė į protokolą. Prie nabašnįko rasta taupomosios kasos 102 rub. 50 kap. Surašant daiktus buvo minėta, kad nabašįkas palikęs 31 rublį pinigais, bet niekokių dokumentų to dalyko negavau matyti. Taigi visas į raštus įtrauktasis nabašnįko turtas apkainotas 140 r. 15 k. Apkainavimas visų daiktų, išskiriant knįgas ir kryžius, gana pigus. [Apie pinigų vertę 1905-ais esu fiksavęs čia, vargu ar po trejų metų, 1908-ais, kas nors labai buvo pasikeitę.]
Toks tikslus a.a. kun. Jauniaus palikimo aprašas pateiktas kun. Bučio laiške katalikiško savaitraščio Vienybė redakcijai (1908, nr. 11, p. 166); laiškas baigiamas kvietimu atsiliept Jauniaus gimines, nes Bučys norįs „kuo greičiausiai atsiliuosuoti nuo atsakomybės prieš teismą už svetimus daiktus“.

Perskaičius šitą kun. Jauniaus daiktų aprašą vienas klausimas tebepersekioja jau seniai. Kam jam revolveris – galima suprast, juk per 1905-ų vad. revoliuciją Petrapily visokių velniavų dėjos, bet kam kunigui kalbotyrininkui žiūronai? – štai klausimas.
Coll. Jūratė Č. mėgino spėt: gal paukščius stebėdavo? – Bet ką ten Petrapily stebėsi? Varnas ir žvirblius? O iš nuomojamo kambario kun. Jaunius net į darbą paskutiniais gyvenimo metais nebeprisiversdavo išeiti.
Aidas M. pasiūlė tikrai poeto vertą versiją: esą stebėdavęs angelus. – O kodėl gi ir ne, jei sirgo schizofrenine depresija?
Nors vis tiek šitas klausimas neduoda ramybės. Gal kas nušvistų išsiaiškinus, kur tiksliai nuomojos kambarį kun. Jaunius? (Beprasmių klausimų nepaaiškinama traukiamoji jėga.)

2013-12-23

(480.1) Epizodai, ii: prieduras apie Rainių miškelį

Domo Rociaus polit. pamokos Jaroslavlio srity

Paieškos langely įrašius Rainiai, Google pirmiausia pasiūlo pasiskaityt lt.wikipediją. „Istorijoj“ – tik apie žudynes Rainių miškely 1941-ų birželį. O turėtų būti ne tik.

1941-ų gruodžio 23-ią tame pat miškely buvo sušaudyta apie 500 Telšių geto kalinių – mergaičių, merginų ir moterų, tarp kurių galėjo būti ir dukterų ar seserų tų vyrų, kurie liepos pačioj pradžioj buvo atvaryti atkast sušaudytųjų Telšių kalėjimo kalinių (vyrai sušaudyti liepos vidury šalia Rainių dvaro, priklausiusio Kiprui Petrauskui).
Gruodžio vidury gautą įsakymą iki metų pabaigos panaikinti getą Telšių valsčiaus policijos viršininkas Bronius Juodikis įvykdė pirma laiko, iki švenčių.

Jei nuspręstumėt pagerbt ir šias žudynių aukas: važiuojant nuo Varnių Telšių link, neprivažiavus Rainių koplyčios, yra mašinų stovėjimo aikštelė; perėjus į kitą kelio pusę, keliuku reikia pakilt miško link ir paeit apie 500 metrų; ten.

(Perskaičius Aleksandro Vitkaus ir Chaimo Bargmano str. „Žydų likimas Telšių valsčiaus mažuosiuose getuose“ naujausiam žurnalo Genocidas ir rezistencija numery: 2013, nr. 2(34), p. 100–115.)

P.S. (popiet) Ar žinojimas – išžudytieji žydai buvo Lietuvos Respublikos piliečiai – galėtų kaip nors paveikt bradauskinį tvarųjį idiotizmą (kunkuliuojantį to BNS pranešimo komentaruose; ir ne tik delfyje.lt, ir lryte.lt)? Nežinau.

2013-12-21

(558) Dėl juoko [ir ne tik]: apie chorėją [ir ne tik]

Esu užfiksavęs Sigito Gedos lyg ir prisiminimą apie neidentifikuotąjį Džeką, kuris rusiškai galėdavęs kalbėt jambais.
Jambas (ta ta ta ta ta ta...) ir XX amžiaus lietuvių poezijoj (iki 1970) buvo populiariausias metras, kaip yra nustatęs prof. Juozas Girdzijauskas [kiek teko girdėt, jau nebepakylantis iš patalo]. O antras pagal populiarumą – chorėjas (ta ta ta ta ta ta... bum čik bum čik bum čik...).
Jambas skamba iškilmingiau, didingiau, o chorėjas paprasčiau, juk ne šiaip daug dažnesnis tam tikro pobūdžio liaudies dainose – piemenų, humoristinėse. Pasak Kudirkos, pateikusio Tiesas eilėms rašyti, jambai galį išreikšt ar džiaugsmą, ar skundą, ar rimtą susipratimą, labai tinką dramoms, o lengvutis ir patogus chorėjas – jausmus guvesnius ir geriausiai tinkąs lyrikai (Raštai, t. II, p. 714).
Eiliavimų metrus prisiminiau vartinėdamas Bostone leistą prosocialistinį „geriausią visuomenišką laikraštį“ Keleivį, nepilną jo 1908-ų komplektą. Ir skaitinėdamas sueiliuotus įvairių įvykių aprašus, prie kurių vis pridedamas ir piešinys. Keletas pavyzdžių ir jums pasilinksminti. 

Iš paskaitos aprašo:
Vargą, badą mumis neša
     Vis kapitalizmas,
Tik mus gali išliuosuoti
     Vien socijalizmas...
Kad teip mokyti vyrukai
     Publikai kalbėjo –
Atsidžiaugt socijalistai
     Jaisiais negalėjo:
Gyrė juos, kaip tik išmanė,
     Garbino, guodojo
Ir ką tik, ką tik ant rankų
     Juosius nenešiojo.
Iš suvažiavimo aprašo:
Brooklynan mūs moterėlės
     Šįmet suvažiavo
Ir ten savo sąjungėlę
     Suorganizavo.
Delegatės daug kalbėjo,
     Vyrų „stoną“ barė,
Jogei šie iš moteriškių
     Sau verges padarė.
-------------------------
Gana moteris kankinti,
     Nors anos silpnesnės:
Kiekviens kriukis du galu tur',
     Antras daug skaudesnis.
Ir chorėjinis pamokymas vyrams:
Vyrai, jei jūs norit meilę
     Užpelnyt nuo moterėlių, –
Insišiurinkit mažiausiai
     Nors ant dešims tūkstantėlių.
10 000 USD 1908-ais – labai dideli pinigai, tikrai verti pamilti. :)
Eiliavimai nepasirašyti, tad pirmiausia įtart juos surašius dera leidinio redaktorių – tokį Stasių Michelsoną (1881–1973), su socialistais susidėjusį per 1905-ų blūdą; norėdamas išvengt arešto ir išplaukė Amerikon. O kaip dėl moterų suvažiavimo? – Apie jį galėjo redaktoriui papasakot būsimoji žmona Margarita Kapočiūtė, socialistė sufražistė. Bet čia tik šiaip. Grįžtant prie metrikos, kas kam tinka, pora amfibrachinių (pasak Kudirkos, tolydžio siūbuojančių, lyg luotelis ant vilnies, tai pakylančių, tai nusileidžiančių) posmų – jau tikrai Michelsono, pasirašytų:
O, gamta! kokia tu nedora!
Kam pritvėrei tu tiek gyvybių? –
Vandenį, žemę, pilną orą...
Visai nematytų esybių?!
-----------------------
Ir kam reikia žmogui gyventi,
Jei tik vargą jis gal matyti?
Jei amžių skurdęs tur pasenti,
Paskui numiręs – sukurmyti?
Keleivio redaktorius į „lyrinio subjekto“ klausimą greičiausiai būt atsakęs: kad mokslą pasitelkęs prieš neteisybes ir vargą kovotum.

2013-12-19

(557) Įsivaizduojamo pokalbio nuotrupa, xxxii

– Jei va imtų ir susiklostytų tokia situacija: tau reikia ką nors prasminga pasakyt apie dr. Joną Basanavičių publikai, kuri minta tik teleromanais, kaip suktumeis?
– Pradėčiau: Jojo žmona Eleonora Gabrie mirė 1889-ų vasario pabaigoj; džiova; Jis buvo šalia Jos iki paskutinio atodūsio, iš anksto – juk daktaras – suvokdamas, kad jokios vilties pasveikt nėra. Tada pacituočiau, ką Basanavičius užsifiksavo 1921 metų užrašų knygelėj sausio 9-ą: „Tiek metų praėjus nuo mirties, šiąnakt sapne pasirodė tarytum gyva Ellė: rodosi, gulėjo lovoje ir aš iš ryto su arbata siūliau jai valgyti pyragaitį.“ – Ar išsisukčiau?

2013-12-17

(556) Visiškai tarp kitko: du stabtelėjimu naršant Viktoro Aleknos opus vitae

A.a. Viktoras Alekna – ir tas, ir anas, ir dar trečias, bet jei reiktų įvardint jo reikšmingiausią darbą, gyvenimo veikalą, nedvejodamas pasakyčiau: dviem knygom išleistas Salomėjos Nėries gyvenimo ir kūrybos metraštis (1995 ir 1997).

Kas mums užkliūva skaitant poeziją? – Pirmiausia tai, ką galim prisitaikyti sau.
SN [...] metraštis, kn. 1, p. 146: 1926-02-18 Nėris skaitė Jeseniną. Ir išsirašė posmą iš „Певущий зов“:
 «Пляши, Саломея, пляши!»
 Твои ноги легки и крылаты.
 Целуй ты уста без души, –
 Но близок твой час расплаты!
Susiet save su bibline Salomėja – poetės vertas išgyvenimas.
[Prisilupęs filologijos studentas —vg— Saulėtekio bendrabuty 1980-tinių pradžioj kartkartėm vis imdavo pakiliai deklamuot Brazdžionio „Ką sakė mūrininkas Jėzui tą naktį“, – prieš tai entąjį kartą paskelbdamas, kad jo tėvas – mūrininkas.]
---------------------------------------------------------------------------------------------------------
SN [...] metraštis, kn. 2, p. 622: 1944-08-11 S.N., norinti kuo greičiau grįžti į Lietuvą, rusiškai rašo laišką iš Maskvos Vilniun Petrui Veržbilauskui (su kuriuo ofic. susimetrikavusi, lyg ir de jure vyrui), Alekna pateikia vertimą:
Brangus Petrai Petrovičiau!
Pagaliau sulaukėm Jūsų laiško. Jis trumpas ir nelinksmas, bet aš suprantu, kad kitaip ir būti negali – kur dar girdėti mūšio ūžesys ir parako kvapas. Kur mūsų gimtosios vietos? Kas ten dabar dedasi ir ką mes ten rasime?
Su Jūsų išvažiavimu prasidėjo nemalonumai [toliau dvi eilutės neįskaitomai užbrauktos violetiniu rašalu, o laiškas rašytas mėlynu rašalu] aš labai susijaudinusi ir laukiu Jūsų. Aš jaučiuosi visai ligonis ir neturiu jėgų grumtis su žmonių niekšingumu. Atvažiuokite nors neilgam, kad būtų galima viską sutvarkyti. [...]
Pasirašo: Serafima [= Salomėja] ir Valodė [= Salomėjos ir Bernardo Bučių sūnus Sauliukas].
Pagalvojau: juk ne tik man, ir jums būtų įdomu, kas tose užbraukytose eilutėse buvo parašyta? Plika akim, aišku, neįžvelgsi, bet multispektrinė laiško originalo (nesiaiškinau, kur jis saugomas) analizė tai palygint lengvai atskleistų (pernai vasarą taip buvo tyrinėti Donelaičio rankraščiai siekiant nustatyti, ar kas po plika akim matomais tekstais neslypi; neslypi; tyrinėjo žmogus, apvažiavęs su savo aparatūra iš Vokietijos; kitąkart vargu ar beatvažiuos; projektas).
-------------------------------------
Kodėl naršiau Aleknos knygas apie Nėrį? – Rinkau medžiagą greičiausiai taip ir neišrašysimai dienos (vasario pirmos) istorijai, kuri turėtų prasidėti maždaug taip: „1968 metų vasario 1 dieną Cicero, tuolaik dar būdavo patikslinama: prie Chicagos, mirė Uršulė Žemaitytė-Bačinskienė, Salomėjos Nėries motina.“ [Ši data Aleknos neužfiksuota.]

2013-12-16

(555) Užparaštė, lxxxiii: apie žodžius ir jų junginius


Šeštadienio naktį per „Svobodą“ klausiaus Alžyre gimusio Luis Martinezo monologo apie gimtąją kalbą (prancūzų ir ispanų žavus mišinys; tekstą skaitė rusiškai, nes verčia iš rusų). Užsifiksavo: „Слово – живое существо.“ Žodis – gyvas padaras. – Bet šaltakraujis. Kaip kokia musė.
Žodžiai kaip musės – paskraido paskraido, pazyzia ausyse ir sulenda į plyšius, įsitaiso žodyno puslapiuos savo grafiniu pavidalu. Plg.: didžiajame 20-ies tomų LKŽ-e aprašyta apie pusė milijono žodžių, o dabartinės LKŽ-e – tik apie 80 tūkstančių.
Bet būna ir taip: vasarai baigiantis šiukšlių kibiran įmeti kokį pradėjusį pūt obuolį ar graužtuką ir užmiršti; kitąvakar grįžęs iš darbo žiūri – didžiausias vaisinių muselių spiečius virtuvę jau okupavęs.
Va toks okupantas yra būdvardis tvarus, -i, užplūdęs mūsų kalbą pastaraisiais metais. Pirmažodis sustainable (prisimenu kažkur skaitęs) buvo populiariausias anglų kanceliarinės kalbos žodis 2006-ais. Ar tvarus, -i dabar ne populiarumo viršūnėj?   
... tvarioji plėtra, tvarusis augimas, tvarioji aplinka, tvarusis turizmas, tvarioji kalba, tvarusis miestovaizdis, tvarioji lyderystė, tvarusis transportas, tvarioji mada, tvarusis švietimas, tvarioji gyvensena, tvarusis mobilumas, tvarioji miškininkystė etc., etc.
Net tvarusis miestelis Vilniuj atsirado. O juk buvo laikai, kai šis būdvardis siejosi tik su fizikoj žinomais tvarumo (vėliau pervadintais į tvermės) dėsniais, pirmiausia energijos. – Ne ketindamas ieškot ir siūlyt tikslesnių pažyminių ėmiaus šio įrašo. Jei jau einama – reikia eit iki galo.

Jei tuoj viskas taps tvaru, skubu įsiliet į kolaborantų gretas su savuoju siūlymu: manau, kuo puikiausiai galėtų gyvuot ir žodžių junginys tvarusis idiotizmas (arba tvarioji kvailybė). Štai pavyzdys – straipsnio, kad The New York Times rašė ir apie Žaliojo tilto skulptūras, pirmasis komentaras:
nauja Lietuva
isveztu pagaliau ir viskas ,nauji vejai ikveptu tilta, miesta ir sali, tai butu panasu i gaivu ziemos ryta be sniego su tekancia saule
Nebent ironiją būtų galima įžvelgt (kaip Troy bandė Tumino спектаклю atveju), bet čia jau būtų greičiau sarkazmas.
Arba tas per gerklę lendantis reklamų primygtinis siūlymas pradžiugint. Na, šunį, katę nupirkęs gero ėdalo gal ir pradžiuginsi, bet kai išgirsti:
Pradžiuginkite savo televizorių – užsakykite [...] auksinį paketą nuo 29 Lt/mėn.,
kitas įvertinimas neateina galvon, tik tvarioji kvailybė.
Beje, svetainėj grani.ru yra tokia skiltis (kažkodėl vadinama tinklaraščiu) „Дерьмометр“. Aišku, mes, ES piliečiai, žmones šūdmaliais viešai vengiame vadinti, bet juk galėtume sakyt ir rašyti: tvariojo idiotizmo adeptų manymu, pasakymas „lenkai nuo tada pikti ant lietuvių, kada mūsų lietuvis Jogaila jų karalienę išdulkino“ yra labai juokingas. – Net tvariosios kvailybės apraiškų sankaupa galėtų atsirast, nes interneto adresai tvariojikvailybe.lt ar tvarusisidiotizmas.lt kol kas neužregistruoti (regis).
P.S. Rusai jau išrinko 2013 metų žodžius, posakius ir frazes.

2013-12-15

(554) Tarp kitko: prisiminimai grįžtant iš Pilaitės

Pirmiausia turiu prisipažint: klydau. Maniau, iš viešojo transporto pertvarkos man nebus jokios naudos, bet, paaiškėjo, yra. Į darbą važiuoju kaip važiavęs 19 troleibusu, o grįžtu namo – vis dažniau, nes vis anksčiau ima temti, stypsot stotelėj ir laukt retai kursuojančio savojo troleibuso visai nesinori – su persėdimu: nuo Tuskulėnų rimties parko iki Sietyno stotelės 4G, pereinu Laisvės prospektą, o tada jau bet kas, tiesiai važiuojantis, tinka iki namų.
Viena tik bėda: dvigubai didesnė tikimybė, kad įsiskaitęs imsi ir neišlipsi reikiamoj vietoj.
Taip ir atsitiko ketvirtadienį. Kai autobusui stojant pakėlęs akis nuo Agnės Žagrakalytės pirmojo romano susivokiau, kad lipt reikia, jau buvo per vėlu – nebespėsiu prisiirt iki durų, teko pripažinti. – Išlipau Pilaitėj, nebeatsimenu, kaip vadinas ta stotelė. Oras šlykštus, jau beveik sutemę, visai nesiorientuoju šitam rajone, klaidžiot nesinori, o kelią atgal iki Laisvės prospekto visai gerai įsiminiau, nebe skaitymas buvo galvoj. Ai, imsiu ir grįšiu pėščias. Perėjau gatvę ir – Spaudos rūmų link. Aišku, po kokių 15 min. ėmiau gailėtis, kvailiu save vadint, bet buvo jau per vėlu.
Visą kelią save keiksnot nuobodu, tai ėmiau naršyt po atmintį, ieškot ko nors malonaus. Užkliuvau už plaukimo baidarėm Jūra 2010-ų liepos pačioj pabaigoj.
Antra diena, artėja pietūs; kadangi išplaukėm palygint anksti, dauguma jau būtų nieko prieš sustot, ištraukt užpakalius iš baidarių ir konservų kokią dėžutę sudorot. Iš kairiosios pakrantės nieko gero neverta tikėtis, tai žvilgčiojam dešinėn. Žiūrim, visai graži pievelė, ir krantas tikęs baidares lengvai ištraukt, be to, pašiūrė stovi, o ten net stalas yra. Liovęsi kastis į priekį pasitarėm ir nutarėm: stojam, nors greičiausiai privati valda, bet mes tik trumpam, daugiausia pusvalandžiui, jei ką – sumokėsim tuos kelis litus.
Kas prie maišo su maistu, o kas pešdamas cigaretę aplinką pirmiausia apžiūri. Ir ugniakuras, akmenim apdėtas, ir suolelis šalia, ir popierių įkurom palikta. Laikraščių, net knyga be viršelių guli.
Kelių pirmų dešimčių lapų nebėr, bet aišku: mokyklinis lietuvių literatūros vadovėlis, tas, kurį teko študijuot. Perbėgau akim liekanos pirmus puslapius: apie simbolizmą, Balį Sruogą, ir Kirša paminimas etc., ir taip neįdomu pasirodė. Tada ir kilo mintis, kad reiktų pertvarkyt mokyklinę programą.
Gana to literatūrocentrizmo. Kalbos reiktų mokyti[s] visose klasėse, šnekėt ir rašyt teks kad ir kokiu keliu po vidurinės žmogus pasuktų, o literatūros, visiems privalomos, gana iki vienuoliktos klasės. Paskutinius dvejus metus žmogui turėtų būt leista pasirinkti pagal polinkius: literatūra / muzika / dailė / teatras ir kinas. Pasigilint į kurią nors meno sritį visai neblogai, estetinį skonį reikia palavint, bet visai nebūtina tai daryti vien per literatūrą. Na ir kodėl abiturientas negalėtų rašyt svarstomojo pobūdžio teksto pasitelkdamas pavyzdžių ne iš poezijos, dramos ar prozos, o iš dailės, muzikos ar teatro istorijos ir dabarties?
Štai ką prisiminiau pėdindamas iš Pilaitės Spaudos rūmų link. Ir pagalvojau: ne tokia jau ir beprotiška mintis tuokart buvo aplankiusi (tiesa, pievelės šeimininkai nepasirodė, susimokėt nereikėjo). Jaunuolių estetinis skonis pasitelkiant savą ir kitų literatūrą visuotinai lavinamas lavinamas, lavinamas lavinamas, o kas iš to? Perkamiausios/skaitomiausios knygos – visokie pilki atspalviai, ergo, iš to lavinimo naudos praktiškai jokios. 

2013-12-13

(553) Visiškai tarp kitko: rašytojų indėlis literatūrologijon

Romas Gudaitis:
Manęs daug kas klausia, kuo skiriasi esė nuo straipsnio? Štai jums atsakymas: kai autorius rašo be dantų ir kūrinys bedantis – tai esė, o kai aštriai rašo dantingas žmogus – tai publicistika ir gilios teorinės įžvalgos bei apmąstymai. (cit. iš čia)
Ir jokių svarstymų nereikia. Patikrinai dantis, kaip kokiam perkamam arkliui, ir viskas aišku.

[12-20] Andrius Jakučiūnas:
[...] „esė“ paprastai vadinu tai, kas yra aptaku, beprasmiška ir nekokybiška, kas gal jau nebe visai literatūra [...]. (LM, 2013-12-20, p. 13)
Eseistikos (tapusios mada?) saulėlydžio ženklai? O gal priminimas, kad eseistika yra ne tai, ką įsivaizduojam ja esant? Pirmiausia: short piece of writing written from an author's personal point of view; ar point of view gali būt įvardintas kaip beprasmis? – Tada tai ne point of view.

(552) Vilniaus vaizdai, xxii

Neilgtrukus jau bus mėnuo, kai penkiskart per savaitę einantį į darbą pasitinka šitas traškučių pakelis.

Toj vietoj augo liepa, senutė; pernai rudenį ją nupjovė; kurį laiką stirksojo kelmas – nei išpuvęs, nei ką; kodėl būtent šitą liepą nupjovė, nors ji niekuo iš esmės nesiskyrė nuo tebeaugančių, – nežinia.
Šią vasarą kelmą išrovė ir pasodino JCDecaux vitriną.
Savivaldybė, matyt, šitai reklamos agentūrai vis jaučiasi esanti skolinga už dviračius.

Nežinau, gal esu konservų konservas, bet bjauriai rėžia akį naujasis vaizdas. Jei jau ta senoji liepa pagrįstai buvo pripažinta kaip nupjautina, kodėl nepasodinus jaunos liepaitės? – Taip, naivios svajonės, ir sykiu – kaltės jausmas.

2013-12-11

(6.1) Septinta ryto: prieduras po ketverių metų apie mirusiųjų apraudojimą

Septinta ryto

Algimantas Mackus, rengdamas spaudai savo poezijos knygą Chapel B, pats nurodė, kad „Mirtiškosios“ modelio ieškotina Pauliaus Celano „Todesfuge“, o „Raudiškosios“ kai kurios vietos atliepia Federico Garcíos Lorcos „Llanto por la muerte de Ignacio Sánchez Mejías“, tik mirties laikas pakeistas.
Celano „Mirties fugos“ yra net du vertimai – Henriko Nagio ir Sigito Gedos; gretinant/lyginant gal geriau remtis Nagio vertimu, nes jį (Literatūros lankai, nr. 2, 1953, p. 6) tikrai buvo skaitęs (ir įsiskaitęs?) Mackus. Šitą vertimą ir nurodžiau A.M. rinktinės Ir mirtis nebus nugalėta (1994) komentaruos.
Dabar jau yra, senokai yra ir Lorcos vertimas – Juozo Mečkausko-Meškelos, „Ignacio Sánchezo Mejíaso apraudojimas“. Vis neišeina iš galvos vienas skirtumas.
Lorca:
Aš noriu čionai išvysti vyrus, rūsčiais balsais
tramdančius žirgus ir perplaukiančius upes:
vyrus, kurių kaulai skamba, kai gieda
burnomis, pilnomis saulės ir titnago.
Mackus:
Aš norėčiau, kad čia susirinktų
senos lietuvės raudotojos
ir stambiom įgudusiom ašarom
priverktų ašaruves.
Gal ir klystu, bet atrodo, kad tai kažkokio esminio, mentalinio lygmens skirtumo atspindys.

2013-12-09

(551) Visiškai tarp kitko: atbulinė pavara, minties

Perskaitai teiginį, kuris labai tiktų kaip vertinamasis. Tarkim, iš Émile’io Ciorano Žlugimo mokslo:
[...] jis kalba kitų vardu, jo „aš“ myli daugiskaitą. O tas, kuris kalba kitų vardu, visada yra apgavikas. Politikai, reformatoriai ir visi tie, kurie remiasi kolektyviniais interesais, yra sukčiai. (Metai, 2002, nr. 4, p. 138, vertė Zigmantas Ardickas)
O tada imi galvot, ką čia taip įvertinus.

2013-12-08

(550) Tarp kitko: spėjimas, iii

Jau dukart esu mėginęs spėt, kas taps Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatais: pirmąkart (2009) atspėjau penkis iš šešių, o antrą (2011) – tik du iš šešių. Kodėl juokais nepamėginus dar kartą?

Ryt per pietus sužinosim dar šešių vardus pavardes. Galvojant apie kandidatų 12-tuką (ar kas nors rimčiau šįmet piktinosi, kad vieni vyrai?), susidėstė toks šešetukas:
  • literatūra (du kandidatu) – Vytautas Martinkus;
  • muzika (net penki kandidatai) – Vladimiras Čekasinas, Giedrius Kuprevičius ir Vytautas Miškinis;
  • vizualù (du kandidatu) – Algirdas Šeškus;
  • už viso gyvenimo nuopelnus (trys kandidatai; pagal premijos nuostatus, regis, tik vienam gali skirt; kebliausia spėt) – vis dėlto: Donatas Banionis [spaudimas komisiją greičiausiai paveiks; balsuočiau už Budraitį].
-------------------------------------------------------------------------

12-09, 14:10 Esu sutrikęs. Ne dėl to, kad vėl tik du teatspėjau. Loterija tos premijos. Dėl kitko. Cituoju premijos nuostatus:
2. Kultūros ir meno premijomis siekiama skatinti kūrėjų kūrybą, įvertinti reikšmingiausius kultūros ir meno kūrinius (toliau vadinama – kūriniai), Lietuvos ir Pasaulio lietuvių bendruomenės kūrėjų sukurtus [per] pastaruosius septynerius metus, taip pat ilgametį kūrėjo kūrybinį indėlį į kultūrą ir meną.
3. Kasmet skiriamos ne daugiau kaip 6 kultūros ir meno premijos, iš jų ne daugiau kaip viena premija gali būti skiriama už ilgametį kūrėjo kūrybinį indėlį į kultūrą ir meną.
Jei už viso gyvenimo nuopelnus apdovanotas operatorius Jonas Gricius, savaime kyla klausimų: (1) ką tokio reikšmingo per pastaruosius 7-erius metus yra sukūręs Donatas Banionis, Juozo Miltinio kūrinys? (2) ar vienas kitas Juozo Budraičio vaidmuo per pastaruosius 7-erius metus tikrai tokie vertingi, vertingesni už, tarkim, Rasos Samuolytės Ofeliją ir Sonią?
Viskas, daugiau nebespėliosiu.

(549) Užparaštė, lxxxii: apie vieną žodį

Neseniai vartinėdamas prieš karą Brooklyne, NY, leistos Tiesos (organas Lietuvių darbininkų susivienijimo) labai nepilną komplektą, buvau užkliuvęs už skilties pavadinimo Trumpmenos (įprasta vadint Trumpai). Šįryt prisiminiau ir pagalvojau: visai tikęs ir gal net pasiskolintinas žodis (nom. pl.; po sakinį kitą apie įvairius įvykius ar ką kita).
Yra jis užfiksuotas LKŽ, bet reikšmės siunčiama ieškot už devynių kalnų:
trumpmenà sf. (3b) NdŽ žr. trumpuma 1.
trumpumà sf. (3b) Š 1. NdŽ žr. trumpumas 1: Čia jau davaliai trumpumõs Grv.
trumpùmas sm. (2) DP580, Rtr, Š, DŽ, NdŽ, KŽ; SD164, R235, MŽ313, N, LL68, L trupumas (1) 2 trumpas: 1. Gana jau trumpùmo suknelės Dglš. Na ir trumpùmas andaroko! Ign. Kojelių ilgumas, uodegos trumpumas – gal iš balos toks gražumas kiškio prigimimo! LTR(Ds). ^ Į ką dega žvakė? – Į trumpumą rš.
O juk galima pasakyt labai paprastai: smulkmena – smulkus koks dalykas, o trumpmena – trumpas koks dalykas. Būtent tokia reikšme ir vartojamas šis žodis toj Tiesoj.
Movies = judžiai nebent kalbos istorikams galėtų praversti kaip nesėkmingos atitikmenų paieškos pavyzdys.

2013-12-06

(548) Rastinukai, xxxi: Kusikovas, galbūt (iš)vertęs Donelaitį

Jau senokai akis buvo užkliuvusi už šio bibliografinio aprašo, esančio LNB kortelių vaizdų kataloge. Maniau, atsiras kokia laisvesnė valanda, nersiu teksto link.
Prieš keletą dienų prisiminęs, pasiaiškinau, kas tas Aleksandras Kusikovas. 1896 Armavire – 1977 Paryžiuj; poetas imažinistas (pasak Wolfgango Kasacko, jo lyrika „отличается пессимизмом и чувством одиночества. В ней отражается всемирный хаос, особенно в ат­мосфере большого города: поэт ищет выхода, обращаясь к религии и к природе родного Кавказа.“
Paryžiuj gyveno nuo 1924-ų, vadinas, Juozas Tysliava su juo galėjo būt pažįstamas.
Bet kad tokius eilėraščius rašantis poetas susidomėtų ir net imtų verst Donelaitį – sunkoka patikėt. Tačiau kokių tik keistenybių neatsitinka. Išspausdintų Donelaičio vertimų bibliografijoj toks asmenvardis neminimas. Tuolab didesnė intriga.
Vakar vakare užsiplikęs matės tariau sau: gan, pasižiūrėk pagaliau, ką ten Tysliava apie tą Kusikovą prirašė. Įlendu į epaveldą.lt, prisikapstau prie Lietuvos žinių reikiamo numerio, peržiūriu vienąkart, kitąkart – nėr jokio Tysliavos straipsnio.
Bibliografinis publikacijos aprašas negalėjo atsirast iš nieko, ergo, reikia elgtis senoviškai: imt popierines ir tikrint de visu.
Šįryt tą ir padariau. Išvada: epavelde.lt trūksta įdėtinio lapo, p. 4 ir 5. Tysliavos straipsnis 4-ame. Ilgokas, bet vertas dėmesio.

Įžanginės pastraipos:
Kusikovo portretas, įdėtas prie straipsnio
(dailininko autografo, deja, neįskaičiau)
Budelis ir vienuolis. Piktas ir kuo geriausias. Pasiutęs ir kuo tyliausias. Beprotis ir pats sveikasis.
„Nekenčiu žmonijos“ ir „kiekvieną myliu aš aukščiau dangaus“. Tokis šio rusų poeto Aleksandro Kusikovo apibūdinimas. Jo gyslose teka laukinis čerkesų, kalnų plėšikų, kraujas, o jis augo ir auklėjosi rusų kultūroj. Štai dėl ko savo pirmoj poemoj Aleksandras Kusikovas kantriai stengiasi suvienyti nuogą ir kraujuotą korano kalaviją su trumpu ir visa atleidžiančiu evangelijos kryžium. Pirmoji jo poema vadinasi „Koevangelijaran“.
Toliau pasakojama Kusikovo biografija, pristatoma poetų imažinistų grupė, kuriai priklausė ir Jeseninas; išvardijami kritikai, rašę apie jo kūrybą, visas pulkas; apie kritikus Kusikovas esą mėgstąs sakyt: „Čeho-čeho, a etoj driani u nas v Rossii mnogo.“ – O dabar įdomiausioji Tysliavos straipsnio dalis:
Paryžiuj aš buvau labai nustebintas, kada man ten tik ką susipažinus su žinomu rusų rašytoju Ilja Erenburg iš jo lūpų teko išgirsti apie tai, kad Al. Kusikovas mokąs lietuvių kalbos, tačiau aš buvau dar labiau nustebintas, kada aš, apsilankęs pas jį patį, pamačiau jo išverstą į rusų kalbą Duonelaičio „Metų laikai“. Jis susidomėjęs Pabaltijo tautų kultūros vystymosi [1922-ais pakeliui į Berlyną mėnesį užtruko Estijoj], kuris, anot jo paties, nieko bendra neturįs su Rytų ir Vakarų kultūromis. Lietuva, kaipo romantinga savo praeitimi ir turtinga folkloru bei gražia savo kalba, jį labiausiai patraukė ir todėl apie naują atgimusią Lietuvą jis savo straipsniuos rašo ne tik rusų, bet ir prancūzų spaudoje. Be to, poetas Al. Kusikovas pradėjo ruošti rusų kalba lietuvių poezijos antologiją, kurią išleisianti Maskvos valstybinė knygų leidykla.
Taip pat dar šią žiemą jis žada aplankyti Lietuvą ir Kaune duoti savo literatūros vakarą.
Ir kiek čia tiesos, o kiek svajojimų-ketinimų?
Gal ir vertė Kusikovas Metus, bet kad visus būt išvertęs – labai abejotina. Gal ir galvojo apie lietuvių poezijos antologiją, bet kad Maskvoj ją kas išleistų – vargu oi vargu. Vienintelį Kusikovo vertimą pavyko išsiaiškint buvo išspausdintą – Tysliavos „Elli“ (Kaune ėjusiam Эхо, 1925-11-15); gal buvo ir daugiau. Vieną Kusikovo eilėraštį – „O argi vėjas vėją nesutinka“ – į lietuvių (atsilygindamas) išvertė Tysliava, paskelbtas greta straipsnio, bet: 1967-ais išleistoj T. rinktinėj Nemuno rankose tas vertimas neperspausdintas; suprantama – autorius dar buvo gyvas ir gyveno Paryžiuj.
Tai vertė Kusikovas Donelaitį ar ne, jei vertė – kiek išvertė? – į šituos klausimus būtų galima atsakyt tik pastudijavus jo archyvą, jei toks išliko.
Galimas dalykas, jį tektų vadint antruoju Donelaičio vertėju į rusų kalbą. Pirmasis (kaip primenama ir redakcijos prieraše) – Viačeslavas Ivanovas, apie 1917-us rengtam, bet taip ir neišėjusiam lietuvių literatūros almanachui rusų kalba išvertęs „Pavasario linksmybių“ 201 eilutę.

2013-12-04

(547) Vilniaus vaizdai, xxi

Prieš keletą dienų varčiau 1958-ais išleistą albumą Vilnius: Architektūra iki XX amžiaus pradžios. Štai šita S. Šimanskio nuotrauka, daryta greičiausiai 1956–1957 metais, įstrigo – tas darželis Alumnato kiemo vidury. Teisus buvo Bułhakas: „Vilnius tik dedasi miestu, nesėkmingai stengiasi juo būti, nors, nepriklausomai nuo laiko tėkmės ir jo dvasios, visada lieka kaimu.
(O dabar jau miestas?)

P.S. Labai nemėgstu, kai minimi žmonės lieka bevardžiai, tik su inicialu. Tame albume yra net 45 Šimanskio nuotraukos. Pamėginau pasiknaisiot, kas jis toks. Manau, kad tas fotografas – Sergejus Šimanskis (1898–1972). Vilnių fotografavo gal ir anksčiau negu 1956-1957-ais.
P.P.S. (12-05) Nieko anksčiau nežinojau apie šį fotografą, fiksavusį ir Vilniaus vaizdus, net pavardės nebuvau girdėjęs; bet tai visai suprantama, nesu fotografijos istorikas. Paklausiau žinovės, Margaritos M., ar kas nors kur nors iš mūsiškių yra apie jį rašęs. Atsakymas: „neteko nei skaityti, nei girdėti apie Šimanskį – man tai naujiena“. —  Juokaujant: štai ir tema bakalauro darbui.

2013-12-02

(546) Iš popieryno, xv: apie (vis dar?) neišėjusią knygą

Juokinga tikriausiai, bet kai kuriuos internete perskaitytus tekstus atsispausdinu. Anksčiau – dažniau, dabar vis rečiau. Šįryt įsimečiau kuprinėn (peržiūrėt prieš išmetant į atitinkamą konteinerį) pluoštą tokių atspaudų.
Atsimenat, buvo tokia svetainė omni.lt; visai įdomių dalykų galėdavai paskaityt.
2004-06-18 ten paskeltas ir ELTA-os parengtas tekstas apie dabar jau a.a. Augustiną Savicką jo 85-mečio proga (šito pranešimo Google neranda likusio ir neprašapusiose svetainėse). Jame, be kita ko, rašyta:
Tapytojas rengia ir naują knygą apie Mikalojaus Konstantino Čiurlionio paveikslų stebuklus, kurią žada išleisti „Tyto alba“ leidykla, prieš keletą metų išleidusi A. Savicko atsiminimų knygą „Žalia tyla“.
Apie tūkstančio puslapių apimties knygoje A. Savickas stengiasi pažvelgti į M.K. Čiurlionio dailės kūrinius ne kaip [= iš] meno teoretiko, o iš tapytojo pozicijų. Autorius nevengia ir pakritikuoti garsiausio lietuvių menininko: „Iš M.K. Čiurlionio padarė stabą ir nemato jo silpnesnių pusių. Jo kūryboje būta ir gan miesčioniškų, paviršutiniškų dalykų. Vis dėlto turime pripažinti, kad Čiurlionis yra stipriausia ‘korta’ lietuvių dailėje“, – sakė A. Savickas, ir anksčiau tyrinėjęs M.K. Čiurlionio kūrybą [studija M.K. Čiurlionis su Juozu Gaudrimu, 1965], nutapęs paveikslų ciklą jo gyvenimo ir kūrybos motyvais.
Neišėjo tokia knyga, o išties būtų įdomu paskaityt dailininko, turinčio ir pasakotojo talentą, svarstymus apie kitą dailininką. Kodėl neišėjo? – paklausiau leidyklos galvos. Pasirodo, apie galimą knygą „Tyto alba“ tuolaik išgirdo iš Laimos Kanopkienės, parengusios Žalią tylą (2002). Išgirdo, o vėliau – tyla, ir tiek.
Mano nuotrauka
deepart.io perpiešas Eriko Varno stilium (nuotr. Prano Vasiliausko)