(cc) (by:) —vg— [filologas (platesniąja prasme) ir batautojas]

2018-04-30

(1077) Epizodai, xxvi: paskutiniai Estijos ministro žodžiai

[Paskelbęs aną epizodą prisiminiau, kad juodraščiuos yr dar vienas, rastas toj pačioj knygoj – neskelbiau tikėdamasis: gal pavyks šį tą išsiaiškint? Vargu, tad tebūnie paskelbta, jei kas paaiškės, bus galima papildyt.]
— Iš ekonomisto Juozo Jurkšaičio (*1911 XI 2 Gelgaudišky, †1995 V 29 Vilniuj), suimto 1941 VI 18, išvežto į Krasnojarsko kraštą, 1943-ių sausį nuteisto 8 metams lagerių, atsiminimų:
[1942/]1943 m. žiemą į [Krasnojarsko lagerių valdybos Rešiotų skyriaus] 7-ą režimo lagerį atvežė iš Uralo Selikamsko lagerių aštuonis nusilpusius estus. Vienas iš jų buvo Estijos švietimo ministras, kuris po 5 dienų mirė 10-e ligoninėje. Prieš pat mirtį aš kalbėjausi su Estijos ministru. Jis pareiškė, kad mirštąs už Estijos laisvę ir nepriklausomybę. Kiti septyni estai taip pat sausio mėnesį mirė. („Kančių keliai“, Ešelonų broliai, 1991, p. 136)
Aišku, gražu būt buvę išsiaiškint Rešiotų lageriuose numarinto Estijos švietimo ministro pavardę; gal ir broliams estams būtų įdomus toks lietuvio liudijimas apie vienus paskutinių jų valstybės ministro žodžius.
Mėginau googlint, bet estiškai nemokėdamas nieko nepešiau. 2017-ų lapkričio pradžioj parašiau el. laišką Estijos Respublikos ambasadon Vilniuje, subject laukelyje nurodydamas: žmogui, einančiam kultūros attaché pareigas. Atsiliepė Ambasados antroji sekretorė Laura P.:
Sveiki,
Ačiū labai už įdomų laišką. Internete radau Estijos švietimo ministrų sąrašą. Iš visų ministrų tais laikais mirė:
  1. Aleksander Jaakson (12.10.1942 Sosva, Sverdlovski oblast arba Kirovo oblast).
  2. Hugo Villi Kukke (03.08.1942 Sevurallag, Sverdlovski oblast).
  3. Jaan Hünerson (05.06.1942 Sosva, Sverdlovski oblast).
  4. Jaan Piiskar (19.12.1941 Sosva, Sverdlovski oblast).
  5. Jaan Hünerson (05.06.1942 Sosva, Sverdlovski oblast)
  6. Leopold Johannes Johanson (05.12.1941 Sosva, Sverdlovski oblast).
  7. Alfred Julius Mõttus (04.12.1942 Sosva, Sverdlovski oblast).
  8. Hugo Bernhard Rahamägi (01.09.1941 Kirov).
  9. Karl Friedrich Luts (15.01.1942 Ussollag, Permi oblast).
Tačiau man atrodo, kad vietovė nesutampa.
Žadėjo dar pasitart su istorikais. Padėkojęs už pastangas, suabejojau: o gal buvo ne ministras – gal viceministras, gal dar žemesnes pareigas užėmė; gal ne švietimo, gal kultūros...
Nežinau, ar pavyks ką nors daugiau išsiaiškint. O gal kas iš tinklaraščio skaitytojų užsikabins ir ką nors išsiaiškins. Visko juk gali atsitikt.

2018-04-27

(1076) Epizodai, xxv: mokytojos Kotrynos Juškienės argumentas

tikriausiai esat matę šitą nuotrauką; dažniausiai parašas būna toks:
Jonas Žemaitis (stovi viduryje) sesers Kotrynos Juškienės sodyboje Šiluvoje
su tėvais ir giminaičiais, apie 1939 — šiuo atveju reiktų nurodyt:
KotrŽ-J apačioj kairėj, Rapolas Juška – antras iš dešinės; vaikus atrinkt lengva;
centre balta palaidine – vaikų auklė (koks jos likimas?)
(Šį tą jau esu citavęs iš Rimvydo Racėno atsiminimų, žr. 1027 įrašą; dar į vieną epizodą noris atkreipt dėmesį.)
Bėgo laikas, keitėsi aplinkybės. Kremliuje įsitvirtino N. Chruščiovas. [...] ir mūsų padėtis palaipsniui keitėsi. Pirmiausia brolis, besimokydamas technikume, gavo normalų pasą. Šeima suskilo – mes su mama specpereselencai, o brolis – pilnateisis pilietis. Man tekdavo važinėti į komandiruotes, tai komendantas irgi išrūpino pasą. Pasas kaip pasas, viršeliai žali, tiktai didelis antspaudas vidury: „Galima važinėti tik Komijos ATSR ribose“. [...] Nuo 1956 m. pradėjo gauti normalius pasus vokiečiai. O juk pamenu, dar tik prieš trejetą metų Kija Ju gyvenvietėje surinko vargšelius į klubą, prisistatė rajono raudonsiūliai ir paskelbė: kad jie, vokiečiai, čia yra apgyvendinti amžiams, pareikalavo jų parašų po šitokiu nuosprendžiu. Kai žmoneliai nepanoro po tokiu negirdėtu dokumentu pasirašyti, enkavedistai įširdo ir rėkė: „Ir jūs čia supūsite, ir jūsų vaikai!“ Dokumente, kurį liepdavo pasirašyti, buvo pažymėta ne „iki gyvos galvos“ (požyznenno), o „amžinai“ (navečno). Vertė tokį dokumentą pasirašyti ir lietuvius. P. Kotryna Juškienė, mokytoja iš Šiluvos, nepasirašė, pareikšdama: „Nieko amžino nėra.“ Šio argumento komendantūra nesugebėjo įveikti. (RimvR, „Lietuvą palikom vakaruose“, Ešelonų broliai, 1991, p. 559–560) 
Mokytoja Kotryna Žemaitytė-Juškienė (1904–1988), būsimojo partizanų vado generolo Jono Žemaičio-Vytauto sesuo, su vyru miškininku Rapolu ir trim vaikais – Aušra (*1936), Romanu (*1937) ir Rūta (*1938) buvo ištremti 1941-ų birželį į Kortkeroso rajoną Komijoj; visi išgyveno, grįžo į Lietuvą.
— Nieko amžino nėr. — Norėtųs ginčytis, minėt dalykus, prie kurių kartkartėm prikabinam epitetus amžinas ar amžina, tarkim, teisybės ir teisingumo troškimas; kartkartėm taip atrodo, o kartkartėm jau kitaip; ir kas gali būt amžino pasauly, kuris laikinas?

2018-04-26

(1075) Visiškai tarp kitko: šis tas Miłoszo ir Giedroyco korespondencijos paraštėj


šėjo trečias, paskutinis Jerzy Giedroyco / Jurgio Giedraičio ir Czesławo Miłoszo / Milašiaus (kaip rašė pirmųjų imigracinių metų dienorašty Tomas Venclova)  laiškų tomas (vertė Kazys Uscila). Gal kas rimtai imsis paanalizuot šitą korespondenciją, nežinau, man užkliuvo du epizodu, prie jų norėjos stabtelt.

1:  apie Tautišką giesmę lenkiškai
1990 III 8 Giedroycas siunčia faksą Miłoszui: „Ar galėtum paveikti [Tomą] Venclovą, kad jis išverstų Lietuvos tautinį himną į lenkų kalbą. Tai labai skubu. Jeigu sutiks, tegu atsiunčia vertimą faksu.“
Nesulaukęs jokio atsakymo, III 14 vėl klausia: „Mano Brangusis, / Ar galiu tikėtis, kad Venclova išvers lietuvių tautinį himną – tai labai skubu.“ — Vėl tyla.
Ir trečias JG-o bandymas išjudint CzM-ą, irgi dar kovas, diena nenurodyta: „Mano Brangusis, / Pridedu mano faxo Landsbergiui tekstą ir lietuvišką nacionalinio himno tekstą, nes nežinau, ar jį turi. Norėčiau, kad suprastum, jog yra svarbu paskelbti jo vertimą į lenkų kalbą būtent dabar ir kad tai padarytum būtent Tu.“ (p. 319–320)
Vėliau prie šio reikalo korespondencijoj nebegrįžtama. Knygos prieduose paskelbtas 1990 III 11 Giedroyco rašytas faksas Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Pirmininkui Vytautui Landsbergiui (p. 472), o apie himno vertimą laiškų komentatorius Marekas Kornatas nieko nerašo: išvertė? neišvertė?
Vertėjas nesiėmė papildyt komentarų, o būtų galėjęs. CzM-o vertimas paskelbtas ir pakomentuotas 2011-ais išėjusioj Viktorijos Daujotytės ir Mindaugo Kvietkausko studijoj Lietuviškieji Česlovo Milošo kontekstai, p. 106–111; kadangi internete teradau tik anoniminį pažodinį Kudirkos Tautiškos giesmės vertimą pl.wikipedijoj, mėgstantiems lygint – CzM-o vertimas:
Litwo naszych ojców
Ziemio bohaterów
Twoim synom daje siłę
Pamięć męstwa twego

Dzieci twoje niechaj zawsze
Idą drogą prawą
Niechaj praca ich dla ciebie
Służy wszystkim ludziom

Niech nam dzisiaj słońce Litwy
Ciemności rozproszy
A światło i prawda
Niech staną się nam godłem

Niechaj miłość Litwy
W sercach nam się pali
Na wezwanie Litwy
Jedność niech zakwitnie
Daujotytės ir Kvietkausko knygoj pažymima, kad niekur neskelbtas, rankraščiu likęs „vertimas atliktas labai atidžiai – keli eilučių, strofų variantai, daug braukymų, ieškota rimų, žymėta eilėdara“. (Kodėl CzM apie savo vertimą nepranešė JG-ui? Buvo juo nepatenkintas? Nenorėjo nieko sakyt, kol nebaigė?) Taip pat atkreipiamas dėmesys, kad himnas išverstas taip, kad tekstą būtų galima giedoti; spėjama: CzM mąstęs apie Lietuvos lenkus, kad tie galėtų giedot gimtąją kalba; visko neišcituosiu, perskaityt tuos kelis svarstymų (greičiausiai MK-o) puslapius vertėtų.
Skaitant pirmąjį Giedroyco faksą Miłoszui savaime buvo iššokęs toks klausimas: o tai nieks iki tol nebuvo išvertęs į lenkų kalbą Lietuvos himno? Buvo, tik tikriausiai JG to vertimo nežinojo esant. 1939-ais Varšuvoj išėjo Julijos Wichert-Kairiūkštienės parengta Antologia poezji litewskiej su Arturo Górskio pratarme (z zasiłku Funduszu Kultury Narodowej Józefa Piłsudskiego wydał Związek Przyjasiół Litwy); ten, p. 25, yra JW-K išverstas Hymn Narodowy Litewski:
Litwo! Ojczyzno nasza, Ty ziemio mocarzy!
Niech z wielkiej Twej przeszłości czerpią moc Twe syny,
A święty płomień cnoty w ich piersiach się żarzy!
Dźwignią Jutra – Narodu będą wielkie czyny!
Niech jasne słońce Litwy im rozświetla mroki,
Niech prawdy miłowanie kieruje ich kroki!
I niech dla Ciebie, Litwo, w imię Twej miłości,
Na Twej ziemi kwiat kwitnie zgody i jedności.
Ar kas nors dar anksčiau nėr išvertęs? Nežinau; rimtai ir ilgokai ieškot reiktų.

2: ne tik todėl, kad 2018-i paskelbti ir t. Stanislovo OFM Cap. metais
Iš Miłoszo laiško Giedroycui, 1993 VIII 18:
Lietuviai, aišku, daro ką gali, įgyvendindami depolonizaciją, ir ne nuo šiandien. Šią vasarą lankiausi mano Kėdainių apskrityje ir kalbėjausi su kunigu Dobrovolskiu, Dotnuvos klebonu. Jis pasakė, kad dar prieš nedaugelį metų 60 proc. tikinčiųjų išpažintį atlikdavo lenkiškai, o dabar – tik 2 procentai, ir nors pats yra lietuvis, vertino tai kaip tragediją. Nes Liauda buvo pagrindinis plotas, kur kalbėta lenkiškai, antras buvo Vandžiogala, kur irgi lankiausi, nes Vandžiogaloje Miłoszų kapai. Šalia Vandžiogalos radau Užumiškius, kažkada priklausiusius mano senelei [Stanisławai] Miłoszowai, ir stovi namas, kur ji gyveno iki Pirmojo karo, ten gyvena smulkių bajorų Narutowiczių šeima, bet jų duktė Krystyna lenkiškai beveik nekalba, ji moko religijos pagrindinėje Vandžiogalos mokykloje lietuviškai. Beje, Vandžiogalos klebonas lietuvis pasakė, kad lenkai lanko bažnyčią, o lietuviai – daug mažiau. Nežinau, ar Tave pasiekė informacija apie Brazausko intronizaciją [= Prezidento inauguraciją 1993 II 25]  su atgaivintomis pagoniškomis apeigomis.
     Lietuviai daug labiau nukrikščioninti, negu lenkai. Beje, iš to, ką mačiau Kėdainių apskrityje, nesistebiu, kad balsavo už komunistus. Apskritį valdo tų pačių biurokratų, kurie buvo ir prie komunizmo, kūmystė, tai yra apskrities administracija plius kolūkių direktoriai. Landsbergio paskelbta dekolektyvizacija dėl idėjinių priežasčių virto visišku Lietuvos žemės ūkio krachu, kaip sakė kunigas Dobrovolskis, blogesniu, negu kažkada kolektyvizacija. Carol, šią vasarą lankydamasi su manimi prie Nevėžio, taip pat Šeteniuose, daug išmoko apie sovietinę sistemą, pripažino, kad dėl tos vietos ir viso Nevėžio slėnio grožio ničnieko neperdėjau. Kėdainių apskrityje dekolektyvizacija neatlikta ir todėl, priešingai negu kitose Lietuvos dalyse, laukai čia apsėti. Beje, svečiavomės dideliame ir pavyzdiniame Labūnavos kolūkyje, kažkada gal buvusiose Miłoszų valdose.
     Kad prie Vilniaus vyksta kova dėl žemės, reiškia, jog lietuvių valdžia siekia apjuosti miestą lietuvių rankose esančiais namais ir valdomis, tuo neabejoju, bet ir tenykščiams lenkams nesimpatizuoju. Ir ką daryti? [Česlavą] Okinčicą jie sėkmingai pribaigė [ČO dalyvavo 1992-ų Seimo rinkimuose, bet nebuvo išrinktas].
     Viliuosi, kad mąstai apie tas problemas ir turi tarp savo bendradarbių ką nors, kas gali apie visa tai rašyti. (p. 350)
Pacitavau šią laiško ištrauką, nes ją perskaičius knygoj atrodė, kad šis tas galvoj buvo sukirbėję. Dabar jaučiu, kad l. sunku tatai paverst žodžiais.
Su kun. Algirdu Mykolu D. nė karto neteko susitikt, tik jo pamokslų esu skaitęs, tai ar turiu teisę reikšt nuomonę? Kad tas kalbų pokyčio pavadinimas tragedija atrodo kaip paprasčiausias pataikavimas Nobelio premijos laureatui (kunigui lyg ir turėtų būt svarbiausia, kad parapijiečiai nuoširdžiai išpažintų nuodėmes, o ne kuria kalba jie tai daro); kolchozai turėjo būt panaikinti, nes tik taip buvo galima pradėt grąžint žemę tikriesiems jos savininkams; iš atminties iškyla ir daugiau t. St-o pareiškimų/bičiulysčių, kurie/kurios man atrodo, švelniai tariant, nesimpatiškos, atsiradusios iš noro būt arčiau politinę ir ekonominę valdžią turinčiųjų; bet neteisk, jei nenori būt teisiamas. — Tikėtis, kad 2023-i būtų paskelbti ir kun. Česlovo Kavaliausko metais, naivu visiškai; charizmą absoliuti dauguma labiau vertina negu protą.
O dėl Miłoszo, viskas l. gražiai žmogiška, ta jausmų ir proto dialektika: ir savaime suvokiamas noras, kad tėviškės rojus liktų kuo panašesnis į tą, kurį turi savy, ir proto balsas, sakantis: Lietuva neišvengiamai lietuviškėja, jie turi tvarkytis patys.
P.S. Nuomonės apie laiškų vertimo kokybę nesakysiu (pasakius reiktų pagrįst, o tatai daryt tingiu); dėl komentarų – tikrai buvo verta juos papildyt, o ne tik išverst parengtuosius galvojant apie lenkų skaitytoją; bet kas iš tų norų – šaukštai popiet.

2018-04-24

(1074) Užparaštė, cxxxviii: abejonės žvelgiant į memorialinę lentą

Kai pavasaris ateina, / Gert kavos laukan išeina
gasiliūnas, – taip, malonu rytinę darbinę gurkšnot ant suolo įsitaisius, dūmu pagardinant. (Deja, tai tik svajonė, kurios vis neprisiruošiu įgyvendint; ant suolo sėdėdamas tik dūmo papešu, o kava viduj ant stalo lieka.)
Gali prisimint užpraeitų metų gegužio pradžią, kai prie oficinos sienos buvo pritvirtinta memorialinė lenta bibliotekininkui ir Vileišių rūmų Sargui Pranui Razmukui – tiesiai priešais akis. Tąsyk kalbėjusi dukra Marytė, be kita ko, vėl pri(si)minė, kad tik Tėvo dėka rūmai tebestovi. Ką tiksliai tąsyk sakė MarR nebeprisimenu, bet ką pats PrR yra pasakojęs – išspausdinta:
1943 m. vokiečių štabas užima I rūmus. 1944 m. liepos mėn. štabo minavimas. Darbo kolegos pasitraukia į Vakarus, Mokslų Akademijos prezidento pareigas einąs Mykolaitis-Putinas – į Suvalkiją. Gavau slaptą žinią – vokiečiai besitraukdami išsprogdins 4 objektus (elektrinę, vandentiekio stotį, Žaliąjį tiltą, štabą). Išliko tik štabas. Tomis baisiomis dienomis likau vienas. Tad ėjimas pas vokiečių štabo generolą ir prašymas, kad apžiūrėtų Basanavičiaus archeologiją, etnografiją, biblioteką, – kad nestatytų į pavojų kultūrinių vertybių. Atėjo vokiečių aukštas kariškis, pavarde Didžūn. Ilgai domisi tautinėm juostom, biblioteka [dukra perpasakodama dar pridūrė, esą sakęs, kad tas karininkas radęs ir savo mokytojų knygų]. Po to štabas suneša terason savo archyvą ir padega. Reiškia, štabo (I rūmų) nesprogdins. Mane lydėjo Apvaizdos globa. Liepos 7 d. sovietų artilerijos sviediniai krenta aplink LMD rūmus (II rūmai). Į štabą nepataiko. Vienas sviedinys, pramušęs LMD rūmų sieną, suskaldo lubas, stogą, palėpėj sudemuliuoja (sumaišo) mano suvežtą Vilniui Vaduoti Sąjungos archyvą. Liepos 9 d. rytą Antakalny sovietų kariškiai. (Lietuvių mokslo draugija, 1907–1940, 1997, p. 19)
Kaskart prisimindamas šią istoriją vis pagalvoju: tiesa tatai ar legenda? Tiksliau: ar viskas tiesa? Gal ir reiktų susigėst, kad abejoji tokio garbaus žmogaus pasakojimu, bet galvoj tupinčios abejonės niekur nedingsta:
– Ar tikrai buvo įsakymas susprogdint ir štabą, t.y. pastatą prie gatvės?
– Jei buvo, negi apsilankymas bibliotekoj taip paveikė „aukštą kariškį“, o tas savo ruožtu generolą, kad persigalvojo: keičiu savo įsakymą, surankiokit minas, nesprogdinsim, nes gali nukentėt Lietuvos kultūros vertybės?
– Jei taip buvo, kas tas Didžūnas, gal net irgi vertas atminimo lentos? Ar kas nors bent mėgino aiškintis, ar štabe būta žmogaus tokia ar panašia pavarde? Neteko girdėt/skaityt.
Regis, nieks nieko nemėgino aiškintis. Vieni tiki PrR-o pasakojimu, kiti abejoja. Taip viskas ir kabo, vieno žmogaus atmintim paremta.

2018-04-20

(1073) Miscellanea rerum, vii: ex Londinio

lietvamzdis, Surrey gatvė, 2018 IV 8
sidro skardinė prie Westminsterio rūmų,
fone – Ričardas Liūtaširdis, 2018 IV 11
(α) Hello Home / Hello World
tokį užrašą pamačiau ant raudonojo dviaukščio autobuso šono pirmą viešnagės Londone dieną (dar vienu lietuviu, nebuvusiu Anglijoj, mažiau). Žinau žmonių, kurie rimtai rengias kelionėms: planuoja, ką norėtų pamatyt, kur pabūt, iš anksto kaupia žinias apie tą ar aną vietą, statinį; nemanau, kad to reiktų, netgi priešingai: atsidūręs nepažįstamoj vietoj ieškotum to, ką nori atpažint, o ne tiesiog eitum ir žiūrėtum, stengdamasis suvokt, ką matai; klajonės prieskonis kelionei suteikia žavesio; manyčiau.
Savaip malonu, kai imi gaudytis net būdamas po žeme, kur šiaurė, kur pietūs, kur rytai, kur vakarai; kai eidamas kokio objekto link, meti tiesų kelią ir įkiši nosį kokion šalutinėn gatvėn; kai iš principo niekur neskubi, neturi griežtos dienotvarkės – žvalgais, ir tiek.
Labai patiko Temzės krantinėj pamatyta prie suoliuko atlošo pritvirtinta lentelė:



Galvot gali nebūtinai sėdėdamas; jei sėdėdamas, stovėdamas ar eidamas gali galvot – tas maloniausia.
— Londone būta IV  7–12; įspūdžiai pradėti fiksuot grįžus; nebaigtiniai; pagalvojau: jei nepaskelbsiu kad ir tokių, tai niekad nieko; jei dar ką nors norėsis pridurt, papildyt – visada bus galimybių (šia prasme tinklaraštis l. patogus dalykas).

(β) St Paul’s Cathedral

Prie katedros – Johno Donne’o, buv. klebono, pamokslininko, garsiausio anglų baroko poeto („Žmogus – tai sausuma, mirtis – tai vandenynas, / Jo dalį savyje be pėdsako skandìnąs“), mirusio tais pačiais, 1631 metais kaip ir Konstantinas Sirvydas, biustas. Keistas dalykas – žinai vos kelis jo eilėraščių vertimus (Tomo Venclovos ir Mindaugo Kvietkausko), ir drąsiau žengt toliau, į pačią katedrą. — Gniuždanti didybė; didybė pirmiausia tiesiogine prasme: „per didelė“ ta po didžiojo Londono gaisro naujai pastatyta Šv. Pauliaus katedra atrodo, imi jos statytojus įtart turėjus didybės maniją – norėjusius, kad jų statinys niekuo nenusileistų Šv. Petro bazilikai Vatikane (nelyginau kvadratūrų, kubatūrų, aukščių – įspūdis toks, kad labai panašu); kai užkopęs įvijais laiptais į kupolą iš 85 metrų aukščio pažvelgi žemyn, katedros grindimis vaikštantys žmonės primena dvikojus vabalus; bet gal šito ir norėta – didybė verčia žmogų pajust savo menkybę ir niekybę.
Žvilgsnis į Londoną užkopus į Šv. Pauliaus katedros kupolo viršų: pas juos net kranai raudoni. Vadint Jungtinės Karalystės sostinę, kurioj gyvena daugiau kaip 10 milijonų žmonių – daugiau negu trys Lietuvos, lietuvišku žodžiu didmiestis atrodo per silpna, – megapolis skamba tiksliau. Vis kas nors statoma, tvarkoma, ir miestovaizdis „puošias“ dangoraižiais, į kuriuos žvelgdami bent jau mes l. dažnai raukiam nosį – esą negražu, naujieji statiniai nesisieja su aplinka, kurion įsmeigiami ar įtupdomi, gožia „prasmingąją praeitį“ etc. Nežinau, man regis, geriausia būtų leist kuo laisviau naujajai architektūrai reikštis, kol ji padarys bent keletą visiem, net patiem naujiesiem statytojam akivaizdžių klaidų, pavyzdinių klaidų, nes tik iš savo paties klaidų kartais gali pasimokyt; pamokymai, ypač reiškiami kaip vox populi, nieko nepadeda. („Mūsų akivaizdoje plėšomi puslapiai iš istorinio ir estetinio Vilniaus teksto“, – rašyta straipsny apie Šv. Pilypo ir Jokūbo bažnyčios kaimynystėj norimą statyt viešbutį. O kada nors buvo kitaip? Atsiprašau, nuklydau.)

(γ) The British Museum

Visko iš visur britai savo muziejun pridėję; ir iš Egipto, ir iš Graikijos, Romos etc. Rodo ir šachmatų figūras, iš kaulo išdrožtas XII amžiuj Norvegijoj, rastas 1831-ais Škotijoj. Bene ilgiausiai į jas žiūrėjau; žvilgsnis vis sustodavo ties ranka parėmusiom galvas (mano fotoaparatas prastas, neišėjo gera nuotrauka, šita Karalienė iš interneto). Sėdinčiais kaip mūsų rūpintojėliai. Nerimtas klausimas, bet vis tiek: o gal tai kokia archetipinė poza?
Dešinėj matomą porceliano lėkštę (Rusija, 1920) muziejui padovanojo the British Museum friends M&LA 1990-ais; ir prisiminiau Andriaus Užkalnio pasvarstymus jo knygoj Anglija: apie tuos žmones ir jų šalį (1-as leid. 2009): esą nieko baisaus, jei anglai mus sieja su Rusija, kuri jiems asocijuojas su kailiais ir baletu; ar taip tebėr? – labai abejočiau; dabar greičiau jau anglai Rusiją susieja su the military-grade nerve agent Novichok, su grėsme civilizuotam pasauliui (skaičiau, kad britai kuria daugiaserijinį filmą pagal Mishos Glenny knygą McMafia; tokie dalykai tikrai turi įtakos vienos ar kitos šalies įvaizdžiui). Jei lietuvis anglui nieko nereiškia, tai jau verčiau primint Lenkų Santechniką – galima sakyt, kad esam cousins, ir tai bus labai arti tiesos.

(δ) pora knygų  ir dar apie šį tą

Nicholo Ostlerio studiją Empires of the Word: A Language History of the World (1-as leidimas 2005, čia gal 2-as popierinis; yra ir el. versija) pamačiau Britų muziejuj, pavarčiau; vos nesusigundžiau nusipirkt: vieną senoviškiausių kalbų vartojančiam, manyčiau, būt pravartu pažvelgt kitaip į kalbą – kad labai svarbu, ir kiek žmonių ta kalba šneka ir gali susišnekėt, taip sakant, į galingąsias kalbas; kur mes, pasak Mačernio, maža tauta su dideliu žodynu, knygos viršely matomam žemėlapyj?
(dėl juoko) Gal prisimenat, delfy.lt buvo BBC žurnalisto Willo Mawhoodo rašinys apie Lietuvą kaip bičiulių šalį (čia pirminis tekstas: „Are Lithuanians obsessed with bees?“). Tą straipsnį prisiminiau Waterstones knygyno (šalia Trafalgaro aikštės) vitrinoj pamatęs reklamuojamą norvegės Majos Lunde (*1975) romano vertimą The History of Bees kaip tarptautinį bestselerį: „An important and wonderful book“ (Dave Goulson, Sussexo universiteto biologijos profesorius); fiction book of the month. Išverstas į daugiau negu 30 kalbų, lietuviškai pernai išleido Tyto alba. Veiksmas vyksta: Anglijoj 1852-ais, JAV 2007-ais ir Kinijoj 2098-ais; o jei tarp Amerikos ir Kinijos dar būt įsiterpusi Lietuva su savo bitėm ir bičiuliais, dar geresnis romanas būtų išėjęs :)
 Važiuodamas metro ir skaitinėdamas Metro, mėginau prisimint, kada paskutinįkart Vilniuj važiuodamas viešuoju transportu skaičiau nemokamą laikraštį. Prieš penkerius metus, seniau? Kabėdavo tokios žalios medžiaginės dėžutės su užrašu 15 min, jei nevėluodavai į darbą, galėdavai dar kokį egzempliorių nugriebt. Londone, galima sakyt, ant kiekvieno kampo gali rast kokį kad ir senstelėjusį nemokamą laikraštį. O jame ne tik skelbimai (kurie ir yra pinigų leidybai šaltinis); tarkim, regis, apie 15 val. visur pasirodantis Evening Standart, 2018 IV 10, p. 17, Roly Keatingo iš Britų bibliotekos rašinys apie anglų literatūrą Kinijoj: pirmas vertimas 1872-ais – Swifto Guliverio kelionės; o dabar: „Charles Dickens is big in China. So is D H Lowrence. As for Charlotte Brontë, the affection expressed by the people in Shanghai for Jane Eyre (known in China as Jian Ai) suggests that she may be more popular among Chinese readers than she is in her native land.“ — Kai Lietuvoj liks vienas vienintelis popierinis laikraštis (to laiko manau sulauksiąs), Londone bus dar ir nemokamų; neįsivaizduoju britų be laikraščių, o lietuvius – taip.

prie vienuolyno durų
(ε) Westminster Abbey: faith at the heard of the nation

Westminsterio vienuolyne geriau jauties negu Šv. Pauliaus katedroj; kad ir senesnė, gotika jaukesnė už anglų baroką; nors irgi „per didelis“ statinys, bet leidžia žvilgsniui kilt, neverčia lenktis. Ir vėl visur numirėliai – po kojom ir iš šonų: Hic sepulta est etc.; Hic iacent sepulti etc.; Here lies the Body of etc. Filologas būdamas, aišku, ilgiausiai norėtum stovėt vienuolyno vietoj, vadinamoj Poets’ Corner (lietuviškai Poetų kampelis skamba netikusiai, kaip koks raudonasis kampelis; gal tiesiog Poetų vieta?), kur palaidoti Dickensas, Kiplingas ir kt., skulptūriniais atvaizdais, memorialinėm lentom ar plokštėm įamžinti Byronas, T.S. Eliotas, Dylanas Thomas etc., etc., etc. Ten stovėdamas buvau prisiminęs tą užrašą ant autobuso šono, ir pompastiškas mintigalis ėmė šmižinėt po galvą: per literatūrą, per kūrybą pasaulis atsiveria žmogui kaip namai; DylTh mirė 1953-ais Amerikoj, Juozas Kėkštas Argentinoj parašė apie jį eilėraštį: „Ir mirtis, ir meilė, ir šaltas buvimo akmuo / tavo plunksnoj virpėjo. [...] Vaizduotės ir mitų pasauly / žmogų matei, jo tiesą dainuodamas. [...] Viskas gyveno tavy. / Ir šauksmas: / And death shall have no dominion!“ 1961-ais žuvus Škėmai, Algimantas Mackus irgi prisiminė DylTh-ą, ir apvertė jo optimizmą: and death shall have dominion – ir mirties nebus nugalėta. – Elioto Bevaisės žemės ir Tuščiavidurių žmonių vaizdiniai tokia pat reikšminga pasaulėvaizdžio dalis kaip, tarkim, Putino Tarp dviejų aušrų ar Martinaičio Akių tamsoj, širdies šviesoj.
sykiu ir kaligrafijos pavyzdys
Priešais pagrindinį Westminsterio vienuolyno altorių yra vieta, kurioj stovint tampama karaliais ar karalienėm; absoliuti dauguma lankytojų, kiek pastebėjau, ten ir kreipia akis; o maniškės užkliuvo už dešinėj pagarbiai ant tribūnos gulinčio Šv. Rašto paauksuotais kraštais, kurį vienuolynui padovanojo Baptistų misionierių draugija, norėdama pagerbt Williamą Carey (*1761, †1834 Indijoj), misionierių ir vertėją: visą Šv. Raštą išvertusį į sanskritą, hindi, bengalų, orijų, maratų, asamų kalbas, NT ir į kai kurias kitas Indijoj vartojamas kalbas, Ramajaną – į anglų. — Ir prisiminiau Klaipėdoj 1685-ais gimusį Dovydą Vilką, vokiškai savo pavardę rašiusį Wilke, lotyniškai Wilkius, o angliškai Wilkins; irgi labai gabų kalboms – dar studijuodamas Karaliaučiuj sueiliavo sveikinimą draugui vestuvių proga 12 kalbų: hebrajiškai, chaldėjiškai, siriškai, žydiškai, graikiškai, itališkai, angliškai, prancūziškai, lenkiškai, lietuviškai, lotyniškai ir vokiškai (trumpai apie jį yr rašęs Vaclovas Biržiška Aleksandryne, t. II, p. 39–40, gan plačiai ir vaizdžiai Vincas Maciūnas, kai 1975-ais dailininkas ir bibliofilas Kazys Varnelis 1975 VII 8 Sothebio aukcione nusipirko Pilypo Ruigio lotynišką rankraštį, kuris laikytas dingusiu daugiau negu du amžius: Meletema e re ipsa, autoribus variis, atque experientia, sistens Linguam Lituanicam etc. – Tyrinėjimas, pristatąs lietuvių kalbą, pasiremiant pačiu dalyku, įvairiais autoriais ir patyrimu; žr. Rinktiniai raštai, 2003, p. 108–127). — Priminęs posakį „Bėga vilkas – tunka vilkas, guli vilkas – džiūsta vilkas“, VincM peržvelgia DovV-o kelią iš Karaliaučiaus per Dancigą, Berlyną, Romą, Paryžių Anglijon, kur tas 1711-ais buvęs įšventintas anglikonų kunigu, dar pastudijavęs Cambridge’o u-te, daktaru tapęs Oxforde; 1720-ais buvęs paskirtas Canterburio kanauninku, o po 4 metų Suffolko arkidiakonu. Anglijoj Wilkinsas buvęs žinomas kaip orientinių kalbų specialistas; į koptų kalbą išvertė Naująjį Testamentą (1716); metais anksčiau išėjo Johno Chamberlayne’o Oratio Dominica in diversas omnium fere gentium linguas versa etc., kurioj buvo paskelbta „Tėve mūsų“ daugiau negu šimtu kalbų; ir lietuviškai (išvertė Vilkas):

Štai šitam garsiam Vilkui Ruigys, parašęs lietuvišką dedikacinį eilėraštį, buvo nusiuntęs savo Meletemą vildamasis, kad rankraštis būsiąs išspausdintas. Deja, Tyrinėjimas nevirto spaudiniu, liko Anglijoj, atgulė tarp kitų popierių lordų Fairfaxų archyve, kol išniro aukcione Londone ir buvo nupirktas Alsėdžių dievdirbio sūnaus.
— Londonas priminė Dovydą Vilką; aišku, kada nors jis būtų ir kitom aplinkybėm išniręs iš atminties, bet, va atsitiko taip; smulkmenos, detalės, panašios į užrašą lyric ant platano palei Temzę (prisiminiau lyrikline.org, kur palygint daug ir lietuvių poezijos yr), bent man, didžiausią malonumą teikiantys dalykai. Arba gali lygint praeitą savaitę Londono parkuos ir šalikelėse dar žydėjusių narcizų atspalvius: nuo baltos iki ryškiai geltonos.





(ζ) The National Gallery ir National Portrait Gallery

Visko ten daug, net per daug: Rafaelis, Ticianas, Vermeeris, Rembrandtas, Boschas, van Goghas (jo „Saulėgrąžos“ gal populiariausias paveikslas galerijoj; net tris žmones mačiau, kurie prie jo selfinosi) etc., etc.; kai pagalvoji, į Caravaggio „Salomėja gauna Jono Krikštytojo galvą“ galėtum žiūrėt valandą, ir jo vieno kuriam laikui užtektų. — Atradimas? Pamačiau paveikslą, prieš kurį Maironis, spėčiau, labai ilgam būtų sustojęs: šveicaro Alexandre’o Calame’o (1810–1864) peizažas „Chalets at Rigi“ (1861). „Nuo viršaus Rigi Kulmo, aukščiau debesų, / Išmatyt negali Lietuvos; / Vien tik dunkso aplinkui vainikas kalnų, / Apsisupusių rūbais žiemos“ etc.

Nacionalinė portretų galerija – vienintelė vieta Londone, kur būtinai nueit noras kilo dar Vilniuj: nueit ir savo akim pamatyt Henriko IV portretą (žr. vidurinėj eilėj antras iš dešinės); to, kuris, dar tik Derbio grafas, dar ne karalius, 1390-ų rugsėjį kartu su Vokiečių ordino didžiuoju magistru Konradu Valenrodu ir Vytautu buvo apgulęs Vilnių. Mat Naujojo Židinio-Aidų nr. 2 perskaičiau Antano Petrilionio straipsnį „Viduramžių detektyvas: kaip žuvo kunigaikštis Karigaila?“ (p. 38–44). — Keistas jausmas apima žiūrint į Anglijos valdovus ir jų žmonas: kai esi prisižiūrėjęs filmų per Viasat History, jie regis tokie pat pažįstami kaip koks Kęstutis ar Mindaugas; gal net labiau. — Ekspozicijos pabaigoj gali pamatyt ne tik gegužės 19-ą susituoksiantį princesės Dianos sūnų Harrį, bet ir Salmaną Rushdie, ir ką tik mirusį Stepheną Hawkingą. 2005-ais Fredo Cumingo nutapytas Howkingo portretas nežinau tiksliai kodėl stumtelėjo mintis Lietuvos pusėn – prisiminiau Vytauto Kairiūkščio 1920-tinių pradžioj nupieštą dr. Basanavičių. Ir įsisvajojau: o jei prie Lietuvos dailės muziejaus atsirastų nuolatinė Portretų galerija, ne tik senųjų, iki šių laikų kad ateitų, ir Vytautas Didysis, ir Vytautas L.; ir senųjų dailininkų tapyti, ir Jolitos Vaitkutės šiuolaikiški signatarų portretai (ar juos jau kas nors nupirko?); nežinau, tiesiog tokia mintis pasisukiojo galvoj; iš pradžių visai nebloga atrodė.

(η) varia: paminklai ir kt.

1973-ais pastatytas bronzinis 3,7 m Winstonas Churchillis prie Jungtinės Karalystės Parlamento (Ivoro Robertso-Joneso skulptūros stovi ir Prahoj, Osle, Canberroj, Naujajam Orleane; beje, jau minėtam NŽ-A nr. 2 yra lietuviškos churchillianos apžvalga). Iš toliau žiūrint, bulvių maišas su kopūstu ant pečių. Ir pilvas korsetu nesuveržtas, ir matyt, kad žmogui sunkoka vaikščiot. Ir nori nenori prisimeni, kokį dr. Basanavičių norėjom pasodint priešais Filharmoniją (gal dar ir tebenorima?) – aprengtą tunika ar naktiniais marškiniais, įsikibusį į dideliausią skydą; pasityčiojimas, ir tiek; toks paminklas kapinėse gal dar ir būtų pakenčiamas, tik ne viešojoj erdvėj. [Su Romu Kvintu reikėjo tartis, ir visiem būtų paminklas tikęs.]
Nežinojau, kad ir britai dalyvavo Korėjos kare, maniau, tai buvo tik Amerikos reikalas. Pasirodo (cit. iš čia):
Around 82,000 British service personnel were deployed during the Korean War, with over 1000 of them losing their lives. Most of the British dead are buried in the UN Memorial Cemetery outside Busan in the Republic of Korea.
Jiems atminti 2014-ais ir buvo pastatytas šitas paminklas – Pietų Korėjos Vyriausybės dovana. Britams Korėjos karas – forgotten war; lietuviams, bent jau daliai lietuvių – tai buvo gal vienintelis, kuris – norėta – ne kad kuo greičiau baigtųs, o kad toliau pliekstųs, kad virstų trečiu pasauliniu, galbūt lemsiančiu Sovietų Sąjungos pralaimėjimą = Lietuvos nepriklausomybės atgavimą. Karai ir viltys – verta pasvarstyt tema.
(dėl juoko) 1863 metai mums siejas su sukilimu, o britams, bent daliai, besidominčiai savo sostinės istorija, turėtų sietis su metro, seniausiu pasauly. Nežinau, gal yra, bet jei ne, tai toj vietoj, kur pradėta kastis po žeme, galima būtų pastatyt paminklą Kurmiui – kaip padėką už idėją.




Gatvės muzikantų Londone gali išgirst daug kur, o porą nuomojamų poetų tepastebėjau tik Temzės krantinėj prie Tūkstantmečio pėsčiųjų tilto. Žvilgtelkit į tas dvi merginas vaizdo dešinėj: viena rankose laiko ką tik mašinėle atspausdintą eilėraštį, kita žvelgia teksto savininkei į veidą, ir abi atrodo išties laimingos.
Šekspyro portretas patiltėj – ir kas drįstų sakyt, kad tai vandalizmo apraiška? Kultūros! Gaila, kad pas mus viešmenininkai nenupaišo ko nors panašaus – kad ir jau minėto dr. Basanavičiaus, tarkim. Ir būtų vietoj paminklo Valstybės atkūrimo 100-mečio proga. Laikinas. Bet gal net prasmingiau toks ženklas, be pretenzijų į amžinybę.
etc.
P.S. Jaunėlis sūnus su marčia dabar Filipinuos. Ne, nenoriu, nerasčiau, apie ką čia pagalvojus. Nors – ką gali žmogus iš anksto žinot, kaip ten būtų, jei/kai būtų; žemė po kojom, dangus virš galvos – štai tau ir pretekstai.

2018-04-06

(1072) Pakeliui į darbą, xiv: apie apvalias sukaktis

2017 VIII 25
2018 III 28
[šonuos – Laisvės prospekto šalikelė
laukiant T-19 Vilniaus rajono poliklinikos stotelėj ir žvelgiant į priekį]

Kultūros ministerija, gavusi pasiūlymų iš 37 įstaigų ir organizacijų, apsvarsčiusi juos su ekspertais, pateikė 2019–2023 metais rekomenduojamų paminėt Lietuvai reikšmingų įvykių ir nusipelniusių asmenybių sukakčių sąrašą.
Dėl žemininkų šimtmečių rimta abejonė kilo. (Pirmiausia.)
2021-ais nesiūloma minėt Vytauto Mačernio 100-ųjų gimimo metinių. Nežinau, bet tikėtina, kad tuo laaabai nepatenki būtų tie, kurie minėti ar siūlomi minėt: Kazys Bradūnas (pernai), Alfonsas Nyka-Niliūnas (2019) ir Henrikas Nagys (2020); jei galėtų, gal net kokį protesto laišką parašytų.
Pagalvojau ir apie Bronių Krivicką (*1919), pamatęs sąraše Juozą Lukšą-Daumantą (*1921). Žvelgiant į partizanus, neprošal būtų pastebėt ne tik veiksmo žmones, vadus, bet ir žodžiais mėginusį įprasmint laisvės kovą; kita vertus, susisietų kova ir kūryba – retas duetas lietuvių kultūroj, gal ne tik lietuvių; dažniausiai tie dalykai vaikšto atskirai.
Bet ar verta kreipt daug dėmesio į tokias valdžios rekomendacijas?
Minėt, prisimint galima ir be skatinimų. Gal net prasmingiau.
(P.S. Norėtųs, kad bent jau Kultūros ministerijos parengtam dokumente Tautų Sąjunga būtų rašoma su abiem didžiosiom.)

2018-04-04

(1071) Eilėraščių istorijos, iv: Algirdo Bitvinsko „Mes nemirę“

1952-ais išleisto rinkinio viršelis
(vienas egz. saugomas LII bibliotekos rankraštyne, F13-139)
eįsivaizduoju, kam galėtų kilt noras, kas rastų laiko imtis sudaryt kitą XX amžiaus lietuvių poezijos antologiją. Kitą, nes yra Vytauto Kubiliaus sudarytoji (2 d., 1991, 1995). Ana rengta amžiui artėjant į pabaigą; žvelgiant iš dabar, matyti aiškesnis amžiaus pabaigos poezijos vaizdas. Be to, gal nieko blogo, jei užėjęs knygynan galėtum rast tokią knygą; tik reikėtų vienatomio leidinio, kad ir storoko; ant plono popieriaus spausdinant galima nesunkų daiktą padaryt.
— Jei kartais sudarytojas ar sudarytoja nuspręstų, kad antologijon verta įdėt Mykolaičio-Putino poemą Vivos plango, mortuos voco, būtų prasmės įdėt ir vieną mažai kam žinomo Algirdo Bitvinsko (1929–1982) eilėraštį: mortuos voco / mirusius šaukiu – ir mirusieji atsiliepia „Mes nemirę“ (1-oji publ.: Laisvės varpas, 1951 IX 15, nr. 5(166), p. 4; persp.: Mes nemirę, 1952, p. 8):
„Mes nemirę, mes nemirę!“ –
Naktį juodą, žiaurią, gilią
Kelias aukos iš kapų.
Nužudyti, nukankinti
Skelbia garsiai vieną mintį
Dar gyvais balsais žmonių:
„Mes nemirę, mes nemirę!
Laukiam laisvės atgimimo
Sutemų pilnoj šaly, –
Dar ir Sibiro ledynėj,
Toje lagerių tėvynėj,
Mes gyvi, mes dar gyvi!
Mes nemirę, mes nemirę,
Jei pajėgiam naktį gilią
Atsikelti iš kapų!...“
- - - - - - - - - - - - - - - - -
Eina, slenka minių minios,
Žemė virsta kapinynais, –
Aidi tūkstančiai balsų:
„Mes nemirę, mes nemirę!“
Baigęs Ariogalos gimnaziją, AlgB Vilniaus pedagoginiam institute pradėjo studijuot lituanistiką, prisijungė prie bendraklasių suburtos pogrindinės Vieningosios Darbo Sąjungos, palaikiusios ryšius su partizanais (tokiu keliu keli jo eilėraščiai, pasirašyti Kerano slapyvardžiu, pasiekė LLKS Kęstučio apygardos leistą Laisvės varpą). 1952-ais kartu su kitais suimtas, nuteistas 25+5 metams, kalėjo Irkutsko srity; į Lietuvą grįžo 1956-ais. Beje, grįžtant pavogė lagaminą, kuriame buvo ir lagery rašyti eilėraščiai. Pradžioj dirbo poros rajoninių laikraščių korespondentu, net įstojo neakivaizdžiai studijuot žurnalistikos Vilniaus universitetan, bet netrukus buvo išprašytas kaip nepatikimas, netinkamas tokiam darbui, metė studijas. Tapo gelžbetonio gamyklos darbų vykdytoju. Pribaigė plaučių vėžys. Bendraklasis Vytautas Šulskis taip apibendrino: „Buvo daugelio nesuprastas ir pats kai ko nesuprato. Žodžiu, nerado laimės vingriuose žemės keliuose. [...] Poetą sulamdė negailestinga tikrovė“ (Studentų byla, 1995, p. 292).
Tos knygos pabaigoj yra atsiminimų apie AlgB-ą pluoštas, taip pat jo eilėraščių – ir priešlagerinių, ir polagerinių, vienas net datuotas 1980–1981. Negali sakyt, kad būtų kažkas tokio; gal poetiškiausias pasirodė 1959 VII 8 parašyto eilėraščio posmas:
O vėjas siunta, ūžauja,
Ir vielos verkia, švilpia
Lyg mano dienos tos,
Pakartos vėjo kilpoj.

2018-04-02

(1070) Iš popieryno, xlv: apie klausimus, manyčiau, iš prigimties ydingus

2018 IV 25 bus praėję 100 metų nuo Eduardo Astramsko – vertėjo iš estų ir vokiečių ir į vokiečių; poeto – gimimo.
Mirė 2007 VIII 29; IX 14 Literatūroj ir mene, p. 23, buvo paskelbtas Jadvygos Bajarūnienės rašytas In memoriam.
– Kas sieja Eduardą Astramską ir Vladimirą Nabokovą? – kokioj nors viktorinoj kas nors galėtų užduot klausimą. Kad atsakymas būtų pripažintas esąs visiškai teisingas, reiktų paminėt du dalyku: abu kūrė dviem kalbom (EdA eilėraščius rašė ir vokiškai, rink. Amo, ergo sum = Ich liebe, also bin ich, 1993), abu domėjos drugiais (apie VlN-ą kaip lepidopterologą galima pasižiūrėt čia; apie EdA-ą iš in memoriam: „paskutiniais gyvenimo metais grįžo prie savo seno pomėgio – drugių, tiksliau sakant, prie knygų apie drugius. Studijavo jų rūšis, egzotiškus pavadinimus, svajojo išversti šios srities enciklopediją“).
Susidėstė galvoj toks klausimas; sykiu ir jo vertinimas: negeri, ydingi, iš prigimties ydingi tokio pobūdžio klausimai; nes randas iš jau žinomo atsakymo. Iš nežinojimo, iš noro sužinot turėtų kilt, rastis klausimai. Nežinau, visos tos viktorinos, protmūšiai primena mokyklą: žinantis (mokytojas) klausia galbūt žinančio, galbūt nežinančio (mokinio); o juk būtent nežinantis turėtų klaust galbūt žinančio; arba pats savęs – ir ieškot atsakymo; ir nesijaust esąs niekam tikęs, jei nerado, arba jei rado tokį, kuris kitiem atrodo esąs neteisingas.

2018-04-01

(1069) Dėl juoko: sąmokslo prieš sūduvius teorija

Jau senokai Lietuvos pietvakarinėj daly gyvenantys ar iš ten kilę nebenori, kad jų kraštas būtų vadinamas Suvalkija.
Suvalkija palygint naujas įvardas, siejas su Rusijos imperijos įsteigta Suvalkų gubernija (1867–1915). Yra ir kitų: Užnemunė, Dainava, aišku, ir Sūduva.
Liudvinavo valsčiuj gimęs prof. Vitas Labutis, ir ne tik jis, už Sūduvą (kilusią iš upėvardžio Sūduonia). Straipsny „Tarp Lietuvos kraštų turi būti Sūduva, o ne Suvalkija“ (LM, 2003 XI 28, p. 8) VitL skliausteliuos pamini, kad prof. Kazimieras Būga Sūduvos žmones siūlęs vadint ne sūduviais, o trumpiau – sūdais.
Štai kaip giliai buvo kiaulė užkasta! Nujautė aukštaitis Būga ateisiant laiką, kai dalis lietuvių ims rašyt supaprastintai, be varnelių, brūkšnelių ir nosinių, o tada ir paaiškėsią, kas yra kas:
– As zemaitis!
– As aukstaitis.
– O as sudas...
Su pirma aprilio; bent šiandien juk valia pasišidyt nepaisant visokių korektiškumų.