(1296) Vilniaus vaizdai, xxxvii: Neries krantinė, netoli tos vietos, kur dabar Sporto rūmai

— seniai seniai, 2009-ais, kai Vilnius buvo Europos kultūros sostinė (kaip šįmet Kaunas), kas tik turėjo liežuvį ar klaviatūrą, tas reiškė nuomonę apie [tada dar ne nacionalinės premijos laureato] Vlado Urbanavičiaus prie Neries pastatytą „Krantinės arką“; ir aš šį tą subaksnojau; vieną įrašą baigiau tokiu P.S.:

Labai ačiū Giedrei Jankevičiūtei už pastraipą, prasidedančią:

Savaip simboliška, kad garsiausias, labiausiai diskutuojamas šių dienų Lietuvos meno kūrinys – „Krantinės arka“ – atsirado Žvejų gatvėje, netoli tos vietos, kur nuo 1924 iki 1931 m. stovėjo lenkų kubisto Zbigniewo Pronaszkos sukurtas Adomo Mickevičiaus modernistinis paminklas. Tiksliau – cementu aptaisytas lentinis 12,5 m aukščio jo modelis; galutinį variantą autorius tikėjosi pagaminti iš ketaus arba betono. Sugeometrintos poeto figūros formos, žinoma, baisiausiai papiktino amžininkus – šie pareikalavo nutremti skulptūrą už upės, kuo toliau nuo miesto centro. Mickevičius išstovėjo septynerius metus, kol jį sulaužė ir nuplovė pavasarinio polaidžio vandenys. Šių laikų lenkų dailės tyrėjai teigia, kad Pronaszkos kūrinys būtų tapęs geriausiu paminklu Piłsudskio Lenkijoje.

Nežinojau. Sužinojau, susiradau tą paminklą. Gaila, kad jau vienas Mickevičius Vilniuj stovi. Reiktų kauniečiam pasiūlyt – Mickevičiaus slėny galėtų pastatyt – kiek lenkų turistų nesitenkintų Vilnium! (Kaip norėtųs ne juokauti...)

Nuo tada apie Pronaszkos Mickevičių nieko naujo galvoj neatsirado – 1931-ų potvynis aptinkuotą lentinį maketą nunešė ir nunešė.

— iki lapkričio vidurio — žiūrinėju pirkį.lt, gal kokią nuotrauką, kur žmogus + dviratis, rasiu; aišku, ir į Vilniaus vaizdus akį užmetu; už vieno atviruko užkliuvau, galva įsijungė: 1940-ų pabaigoj Vilniuje buvo galima nusipirkt atviruką (su lietuvišku užrašu), kuriame kareivinių teritorijoj medžių fone tebestovi Mickevičiaus paminklo maketas – tas, kurį galvoj nuplovė 1931-ų potvynis. Negi toks „senas“ vaizdas tebebuvo pardavinėjamas?

Pasirodo, paseno žinios, įsidėtos galvon 2009-ais. 2015-ais Naujajam Židiny-Aiduos buvo Karolio Kučiausko rašinys „Medinis pranašas“ (nr. 7, p. 64–66), kur viskas sudėliota į vietas. Nei 1931-ų, nei 1938-ų Neries potvyniai neįveikė Pranašo, nenuplukdė Kauno link. Bet ir Lietuvos kariuomenės, įžygiuojančios Vilniun ir įsikuriančios kareivinėse, kurių teritorijoj stovėjo, nesulaukė, – buvo išmontuotas 1939-ų liepos pabaigoj; tikslus paminklo maketo stovėjimo palei Nerį laikas: 1924 X 31 – 1939 VII 28. Galima spėt, kad atviruke užfiksuotas vaizdas datuotina 1938–1939; gal dalis tiražo (su lenkišku užrašu) buvo platinama iki 1939-ų spalio pabaigos; Vilniui atitekus Lietuvai, leidėjas atspausdino dar, su lietuvišku užrašu – tikėdamasis (ir pagrįstai), kad šis atvirukas sudomins naujuosius kareivinių palei Nerį gyventojus.

Pronaszkos paminko Mickevičiui istorija aprašyta ir 2019-ais išleistoj Rasos Antanavičiūtės monografijoj Menas ir politika Vilniaus viešosiose erdvėse, 20 a. pirma pusė (p. 204–209).

Beje, tarp iliustracijų nei prie Kučiausko, nei prie Antanavičiūtės tekstų atvirlaišky matomo vaizdo nėr.

P.S. (2023 IV 2) Iš kur fotografuota? – Aišku, iš kitos Neries pusės. – Kas ten buvo? – Atsakymą radau vos pradėjęs skaityt pernai išėjusią Czesławo Miłoszo tekstų rinktinę Pradedant nuo mano gatvių (iš lenkų kalbos vertė Kazys Uscila). Iš rašinio apie Antakalnį:

[...] Antakalnis mano atmintyje – ne tiek gatvės, kuriomis vaikštoma, bet pakrantė, pro kurią važiuojama: tuojau už Vilnelės tiltelio buvo irklavimo klubai, be kitų, AZS [Akademicki Zwięzek Sportowy – Akademinė sporto sąjunga – vert. past.], nuo jo tiltelio pajudėdavome baidarėmis arba kanojomis. [...] Priešais AZS, kitoje Neries pusėje, stovėjo [Zbigniewo] Pronaszkos [Adomas] Mickevičius, ta didžiulė kubistinė statinė, ten išginta miesto tėvų, kurie galgi buvo teisūs nenorėdami pastatyti jos miesto viduryje, tarp senovės akmenų. (p. 14–15)

Beje, tam rašiny Miłoszas pamini ir tris Nerim plaukiojusius laivus: „Laivai vadinosi ‘Kurier’ ir galbūt ‘Express’ (nors nesu tikras), paskui atsirado trečias, ‘Śmigły’, ištaigingas, su tikru deniu“ (p. 12). Atvirlaišky matomas laivas, manyčiau, tas trečiasis, su tikru deniu, „Śmigły“, lietuviškai būtų gal „Greitasis“ arba „Grakštusis“ (greičiau antras). [2023 XII 5 Skaitant Prano Ancevičiaus (apie kurį daugiausia žinojau iš CzM tekstų) Varšuva–Vilnius: 1939 ruduo dingtelėjo: o gal nereikia verst laivo pavadinimo „Śmigły“, gal tai asmenvardžio dėmuo, gal pavadinant laivą buvo pagerbtas maršalas Edwardas Rydz-Śmigły? Greičiausiai būtent taip. Kita vertus, Śmigły pradžioj buvo tik slapyvardis, tad ne kriminalas ir išverst. — Hmm, straipsny „Kult Edwarda Śmigłego-Rydza“ radau, kad Vilniuj buvo jo vardo gatvė, sporto klubas, o apie Wilija plaukiojusį laivą – nieko.]

(1228) Vilniaus vaizdai, xxxvi: pro skirstomojo kalėjimo išvietės langą pažvelgus

(Praeitų metų lapkričio pabaigoj Lietuvos ir Čekijos draugija buvo sukvietusi žmonių Vilniaus miesto viešojon bibliotekon; bene svarbiausia priežastis – norėta pri(si)minti eiles rašiusį kalbininką Vytenį Grabauską (1934–2016). Tam renginy kalbėjo ir sūnus Viktoras; paminėjo, kad apie tėvą, kaip žmogų, labai daug sužinojęs iš jo atsiminimų, paskelbtų 1990-ais Santaros žurnale. — Neskaitęs buvau; pasirodo, popieryne tas numeris buvo, peržiūrėdamas radau, perskaičiau: VytG, „Draugo atminimui“, Santara, nr. 3, 1990, pavasaris, p. 26–36.)

1951-ų rugpjūčio vidurys; Sluškų rūmai, paversti skirstomuoju kalėjimu, vad. peresilka. Menė-kamera III aukšte, kurioj daugiau kaip pusšimtis nuteistųjų. Šešiolikmetis Sasnavos progimnazistas VytG bausmės laiką jau žino – kitų kalinių nuomone, vaikiškas, tik 10 metų.
Ir vieną popietę prižiūrėtojas kameron atveda naujoką: „neaukštas, tamsaus gymio, panašesnis į armėną ar italą, o ne į lietuvį, žvelgiantis lyg iš paniūrų [...]. Droviai nusišypso, kiekvienam ištiesia glebną ranką: Antanas Cibulskis.“ Metais vyresnis už VytG, mokęsis Betygaloj.

Dažnai atsisėsdavom ant viršutinių gultų, iš kur buvo matyti pasakiška Antakalnio panorama: tyliai srūvančios Neries vingis, o už jo – melsvų ūkų apgaubti pušynai.
– Dievuliau, koks grožis! – stebėjosi pirmą kartą šį vaizdą pamatęs Cibulskiukas.
– Palauk, dar tu ne tokių grožybių šiandien išvysi, kai nuves į išvietę, – sakau jam.
Antano migdolinės akys išsiplečia: išvietė ir grožis, ką tai turi bendra? Nieko aš jam nesakau – greitai pats įsitikins. Kai įžengėm į išvietę, esančią kitoje pastato pusėje, liepiau Antanui pasistoti ant rėčkos ir žvilgterėti pro langą. Iš jo burnos išlėkė toks pat šūksnis kaip anksčiau man: „O, Viešpatie!“ Prieš akis išniro Gedimino pilies bokštas, tartum ranka pasiekiamas. Kairėje – Trijų Kryžių kalnas, beje, be kryžių, dešinėje – sukanti vingį mūsų upelių motutė.
– Matai, kokių grožybių galima pamatyti išvietėje, – juokauju. (p. 27–28)

[VytG apie AntC kaip poetą – „padubysio Jeseniną“: „Studijuodamas pažinau daug poezijos garbintojų, kai kurie iš jų tapo įžymybėmis, bet nė vienas iš jų, mano manymu, negalėjo prilygti Cibulskiui improvizacijos galia. O juk jis nebuvo baigęs vidurinės!“ (p. 36). Vienintelį kartą buvo susitikę, būtent Sluškų rūmuos. Beje, AntC Betygaloj mokėsi kartu su šį pavasarį mirusiu Juozu Nekrošium, vienam suole sėdėjo. (Ne, ne kad lygint kūrybą ar likimus pulčiau; šiaip „konstatavau faktą“.) — 1993-iais tas pats Santaros žurnalas savo bibliotekėlėj išleido AntC eilėraščių rinkinį su JuozN įžanga, papildytą atsiminimais apie poetą (parengė Aleksas Dabulskis). AlD: „Taip jis ir neprisitaikė, neprisišliejo prie oficialiosios, vadinamosios tarybinės lietuvių poezijos, liko visuomenei nežinomas, išskyrus artimesniųjų bičiulių būrį. Užtat išsaugojo savo dvasios nepriklausomybę, neįsileisdamas čia jokių konjunktūrinių gudravimų, kompromisų, nuolaidų“ (p. 203); „Dabar atrodo, kad jo kūryba užims nuolatinę vietą mūsų kultūrinėje atmintyje“ (p. 194), – vylėsi Jonas Jurevičius. — Deja. — Gaila, kad iš šitos knygos į svetainę tautosatmintis.weebly.com perkeltam rašiny „Iš Antano Cibulskio biografijos“ mirties metuos susikeitė du skaitmenys: nuskendo ne 1968, o 1986-ais.]

(1165) Vilniaus vaizdai, xxxv: Vilnius Stendhalio atminty

tendhalis Vilniuje – lyg ir viskas aišku: išsiaiškinta, kur buvo stabtelėjęs, memorialinė lenta prikabinta. Didžioji g-vė 1, kur įsikūręs Institut Français de Lituanie.
O jei apverstume: Vilnius Stendhaly, jo atminty su kuo Vilnius susikabino?
Antanas Vaičiulaitis studijėlėj „Stendhalis Lietuvoje“ (pirmąkart Lietuvių Katalikų Mokslo Akademijos suvažiavimo darbų VII tome 1974-ais paskelbtoj, 1991-ais Metuose perspausdintoj) yra pateikęs gabaliuko iš jo knygos Rome, Naples et Florence, užrašyto 1816-ais Milane, vertimą; autorius svarsto, kodėl jo akiai ir širdžiai Italijos Alpės mielesnės už Šveicarijos:

Šveicarijos kalnai, priešingai, man visados primena žmogaus silpnumą ir vargšą keliauninką, kurį nuneša sniego griūtis. Šie jausmai gal yra asmeniški. Rusijos kampanija atgrasė mane nuo sniego, ne dėl pavojų man, bet dėl šlykštaus pasibaisėtinų kančių vaizdo ir dėl stokos gailestingumo. Vilniuje skyles ligoninės sienoje užkamšiojo sušalusių lavonų gabalais. Kaip su tokiais atsiminimais rasti malonumo žiūrint į sniegą? (cit. iš: Metai, 1991, nr. 6, p. 101)

Jei kam prireiktų originalios citatos:

Les montagnes de la Suisse, au contraire, me rappellent toujours la faiblesse de l’homme et le pauvre diable de voyageur emporté par une avalanche. Ces sentiments sont probablement personnels. La campagne de Russie m’a brouillé avec la neige, non à cause de mes périls, mais par le spectacle hideux de l’horrible souffrance et du manque de pitié. A Wilna, on bouchait les trous dans le mur de l’hôpital avec des morceaux de cadavres gelés. Comment, avec ce souvenir, trouver du plaisir à voir la neige ? (Rome, Naples et Florence, 1919, t. I, p. 66)

(1100) Vilniaus vaizdai, xxxiv: erškėčiai antrąkart žydi

— nuotrauką delfy.lt, kur obels žiedai ir obuoliai vienam kadre, mačiusių, spėčiau, gal net daugiau negu atkreipusių dėmesį, kad Vilniuj, ir ne vienoj vietoj, ir ne tik Vilniuj erškėčiai antrąkart žydi: vaisiai ir žiedai tuo pat metu —

— kartais pamanau, kad atkreipiam dėmesį tik į tai, į ką pasiūloma atkreipt, kad patys nebesidairom aplink; aišku, perspaudimas taip manyt, bet sušmėžuoja galvoj tokia mintis, matant vis skubančius žmones —

← prie Žirmūnų tilto, 2018 VIII 10

prie Vašingtono a. ir Goštauto g. kampo, 2018 VIII 8 →
(retai centre būnu, tai tik dabar pastebėjau, kad vad. mokslininkų namo pirmam aukšte, kur buvo Liberalų sąjūdžio būstinė, dabar jau įsikūrusi Karaliaus Mindaugo šaulių 10-oji rinktinė; – laisvė traukias užleisdama vietą tvarkai?
aišku, visai nerimta įžvelgt tendenciją iš paprasto nuomininkų pasikeitimo, bet:
nuolatinės kalbos apie grėsmes gal tikrai stiprina vad. tvarkos ilgesį?)

(1079) Vilniaus vaizdai, xxxiii: XX amžiaus istorijos ženklai vienam skvere

visą vardą buvo galima užrašyt;
tarpo prieš brūkšnelį ir po nereiktų

Kur Basanavičiaus gatvė išsišakoja į Savanorių prospektą ir Konarskio gatvę, yra skverelis; ilgai buvęs bevardis, dabar vadinas Juozo Lukšos-Daumanto skveras, kaip skelbia lentelė, pritvirtinta prie suolo.
Skvero vidury nuo 1986-ų stovi skulptūra.
Tik akis su savim turėdamas, gali rast postamente įamžintą skulptoriaus pavardę – nepaisydamas praleistos raidės, gali perskaityt:
R[imantas] Da[u]gintis.
Kas tai per kūrinys? – padėt gali galva arba internetas.
(Šitą skverą prisiminiau prasidėjus naujam raundui šnekų apie Petro Cvirkos paminklą.)
Vadinas „Lakštingala“; Aldonos Dapkutės manymu, „vienas iš geriausių darbų Lietuvos dekoratyvinėje skulptūroje“; galima į skulptūrą žvelgiant prisimint, kad Lakštingala – pravardė kokių trylikos metų berniuko iš Cvirkos apsakymo. Berniuko, kuris padeda raudoniesiems partizanams – apie artėjančius vokiečius praneša suokdamas. Apsakymas parašytas pačioj karo pradžioj, išspausdintas Balachnoj pradėtoj leisti Pergalėj, 1942, nr. 1. Tekstas suręstas tvarkingai, pagrindinė mintis aiškiai propagandinė: net vaikai padeda kovoti su didžiuoju blogiu, įsiveržusiu į Sovietų Sąjungą. Galima pažvelgt ir taip, kaip menotyrininkė AldD: „vienas iš labiausiai žinomų skulptoriaus darbų, kuris šiandien vėl suskamba naujai – berniukas medyje žiūri į tolį – prisimenami dailininko biografijos faktai, kaip jis laukė iš tremties grįžtančios mamos. Berniukas įkūnija ir karo metų vaikų netektis, išgyvenimus, ir šiandienos vaikų skausmą, kai tėvai palieka, išvažiuoja...“ Ir toks požiūris gal net iškalbingesnis, nes liudija, kad skulptūra – ne tik ar ne tiek Cvirkos apsakymo iliustracija.
Rimantas Daugintis padegė save Sovietų Sąjungos–Vengrijos pasieny 1990 V 17, mirė po poros dienų Budapešto ligoninėj, palaidotas Rasose, kaip antkapinis paminklas pastatyta jo paties skulptūra, skirta tėvui, Lietuvos partizanui. (Ne tik per Juozą Daukintį, rašytojo alter ego Priešaušrio vieškeliuos, skulptoriaus likimas siejas, kabinas su Broniaus Radzevičiaus likimu.)
Kam visai tai prisimenu/fiksuoju? — (a) Erdves irgi reikia skaityt, kaip tekstus; perrašinėjimai radus tau nepatinkantį žodį vargu ar teisingas būdas suprast kultūros istoriją. (b) Koks nors informacinis stendas Lukšos-Daumanto skvere tikrai būtų naudingas.
Digresija: blokada, moratoriumas ir savižudybės (2018 VI 14) Skaitant Astridos Petraitytės antrą knygą apie a.a. Algirdą Patacką (Algirdas. Iš Kauno, kn. 2: Kuriant valstybę, 2017) susidėstė:
— 1990 IV 18 prasidėjo ekonominė Lietuvos blokada; IV 26 Maskvoj susidegino Stanislovas Žemaitis; V 17 Gorbačiovas ir Ryžkovas, šnekėdamiesi su Prunskiene, pareikalavo atšaukt Kovo 11-osios aktą; Rimantas Daugintis padegė save būtent V 17; VI 16 Vyriausybė pateikė nutarimo dėl moratoriumo projektą, kuris AT-oj pradėtas svarstyt VI 19; AlgP (kuriam moratoriumas siejos su mirtim, nes abiejuose žodžiuose tos pačios priebalsės) VI 28 kalbėdamas AT tribūnoj be kita ko pareiškė:

Esu gavęs tokio pobūdžio telegramą. Sako, kad ir profesorius A. Sakalas gavo kažką panašaus. Nežinau, gal ir kiti. Ten yra ir vardas, ir pavardė, ir adresas. Skamba maždaug taip: negalima liesti švento dokumento. Jei reikia aukų, bus ir mano auka. Tegu dega gyvi fakelai laisvei! Jei paliesit nepriklausomybę, netikėsiu niekuo.
Jeigu mes dedame ant vienos svarstyklių lėkštės benziną, tai padėkime ant kitos lėkštės šitą tekstą. (p. 37)

VI 29 AT vis dėlto priėmė pareiškimą, kad jei prasidėtų Lietuvos ir Sovietų Sąjungos tarpvalstybinės derybos, Kovo 11-osios akto veikimas būtų pristabdytas šimtui dienų; bet, regis, nieks nebesusidegino; nes moratoriumo neprireikė?

(1067) Vilniaus vaizdai, xxxii: pora kultiurmortų

Antakalnio 6, atraminė siena, 2018 III 17

Rotonda, 2018 III 21

natiurmortas
iš nature morte,
iš culture morte išeina
kultiurmortas

(980) Vilniaus vaizdai, xxxi: migration says

 

Vakar iš ryto keliavau Migracijos valdybon.

Pasą reikia pasikeist.

Pakeliui (tarp Naugarduko 88 ir 90)

per keturias tvoros,

virš kurios spygliuota viela, dalis

2014-ų rudenį (?) atsiradęs užrašas:

← MIGRATION SAYS:

YOUR TIME IS NOTHING →

← [YO]U ARE A ½ OF A PERSON

BORDERS MAKE PROFIT →

Pagal ½ rašyseną sprendžiant, autorius 209?

Spėčiau, tas klaidų taisymas –

sudėtinė užrašo dalis.

Gerai sugalvota, dar vienas prasmės sluoksnis.
(Kas pasikeitė per dvejus su puse metų:
dviejų krūmų nebeliko, šaligatvis atsirado.)

Seniai bemačiau kokią naują 209 žinią.

Bet mažai judu, tad tikriausiai nepastebėjau.

Prasmingi užrašai dažniausiai būna.

(967) Vilniaus vaizdai, xxx: benamių pavasaris

Pamatęs šitą vaizdą šiandien per pietus šalia Šv. Petro ir Povilo, kitaip – Meno mokyklos stotelės prisiminiau prieš keletą metų 15min.lt skaitytą ilgą rašinį apie benamį Vitą Joną Marcinkevičių; tiksliau – jo atsakymą į klausimą apie gyvenimo tikslą (radau, tiksli citata iš čia):

Savo gyvenimą Vitas leidžia vaikščiodamas po Vilniaus centrą, iš kurio niekada neišeina.
– Tai taip ir vaikštot visą dieną, be tikslo? – pabandau suprasti.
– Kaip be tikslo? Tikslas išgyventi.

(777) Vilniaus vaizdai, xxix

Penkiskart per savaitę (kai ne atostogos) iš ryto ir vakarop pereinu per Žirmūnų tiltą: į darbą / iš darbo; iš ryto žvelgiu dešinėn, vakarop – kairėn.
Šio ryto (nufotografuotas) žvilgsnis dešinėn, Aukštutinės pilies link, kurios šįkart nesimato.
– Nematyti Vilniaus simbolinių vietų vs įsivaizduoti jas esant.
Jei tai būtų rytas, kai neinu per Žirmūnų tiltą; kai einu per kito miesto kitą tiltą. – Pagalvočiau: aš vis dėlto vilnietis, nes nematau to, ką turėčiau matyti (akimis ar vaizduotėj); taip, dar pagalvočiau: mano vaizduotė ribota.

----------------------------------------
Kad jau ruduo, pasakau [nuo kada (metus turiu galvoj) – 199?] sau tada, kai pamatau – įeidamas pro vartus į Vileišių rūmus ar išeidamas iš jų – kaštanai ima byrėti: ruduo Vilniuj prasidėjo praeitos savaitės ketvirtadienį (išeidamas pastebėjau – išvažiuojančios mašinos kai kuriuos jau buvo sutraiškę).

(772) Vilniaus vaizdai, xxviii

Sekmadienį vakare išlipus iš autobuso Nida–Vilnius galutiniam maršruto taške – stoty, akis užkliuvo už dviejų užrašų – trikalbio ir dvikalbio.
Gerai, kai nieko nereikia aiškint, – viskas aišku vos pažvelgus.

(769) Pakeliui namo, xxv: prisiminiau šeštadienio rytą

Vilniaus vaizdai, xxvii:
„Efeso kebabų“ prie Tuskulėnų rimties parko stotelės neliko;
vargu ar virš atvežtojo naujo „paviljono“ atsiras užrašas „Efeso kebabai“;
apyvarta to kromelio, sprėju, buvo labai nedidelė

Šeštadieniais Žinių radijas retransliuoja „Svobodą“  ne iki 6:00, o iki 7:00. Tada paleidžia kartojamos laidos „Pasaulis pagal moteris“, kurią rengia Vilma Čereškienė, įrašą. Praeitą šeštadienį buvo šitos laidos kartojimas paleistas.
Kalbėjo dvi moterys, pagyvenusios JAV ir Kanadoj.
Ne, ne ką jos apie save kalbėjo įsirėžė atmintin, ką perpasakojo.
Amerikoj du vaikus pagimdžiusi Inga Gudavičiūtė apie jų reakciją į lietuvišką mokyklą: 12-mečiui sūnui viskas tinka ir patinka – daugiau laisvės! O va dukra, kuriai 8-eri:

– Su dukra šnekėjom [...]. Jinai sako: „Mes būnam blogi, mokytoja rėkia, bet jei mes būnam geri, nebūna nieko [...].“

Ir kodėl man atrodo, kad čia įvardinta esminė problema? Esmių esmė? Žmogų privalu (bent jau kartkartėm) pagirti? Velniop tą klaustuką; turi būt taškas: privalu pagirti.
P.S. (Gal jau apie tai ir esu fiksavęs šitam tinklarašty, nebepamenu; atsiprašau.) Būdamas penktam kurse, 1985-ais, ėmiau mokyt lietuvių kalbos ir literatūros vienoj iš Vilniaus mokyklų; ir elgtis taip, kaip nederėtų: tiems, kurie buvo – iš lietuvių – dvejetukininkai/trejetukininkai – rašyt ketvertus, į juos kreipt dėmesį, t.y. jų paprasčiausiai ko nors klausti. – Jackau, kaip jie pražydo, kaip stengės! – Kaip mažai reikia, kad žmogus pajustų esąs šio to vertas!

(705) Vilniaus vaizdai, xxvi

[Nebeplanavau nieko šįmet rašyt, bet va – taip jau išėjo.]

Kalėdų antra diena buvo kaip iš pageidavimų sąrašo: ir šalčio tiek, kiek reikia per tokias šventes, ir saulė šviečia.
Ir kaip neišlįsi pasivaikščiot?
Keturiese ėjom (dar draugės sesuo su vyru).
Tokį lyg ir ratą nusprendėm apsukt: per Karaliaus Mindaugo tiltą Katedros aikštėn; tada pakylam lig Rotušės aikštės; Vokiečių gatve link Šv. Kotrynos; tada Vilniaus gatve link Kudirkos aikštės; ir – per Žaliąjį tiltą – vėl Kalvarijų gatvė, kur ir pradėjom pasivaikščiojimą.
Pakeliui apžiūrėjom Literatų skersgatvio sienas (jau dvi); kas naujo – džiugu, bet va kad kažkas nulupo atminimo ženklą, skirtą Jonui Mekui, ir dar kelis, – l. liūdna.
Einant Vokiečių gatve, sakau: va šitam name gyveno Marcelijus Martinaitis, neseniai jojo archyvą perėmėm, čia ir Judita Vaičiūnaitė gyveno (jos rankraščiai, regis, Maironio muziejuj Kaune?), jos atminimui visai netoliese toks ažūrinis skėtis prie sienos Moniuškos skverely yra atsiradęs; parodysiu.
Už Šv. Kotrynos suku dešinėn, sakau, va toj skvero kišenėj bus.
O ten – tuščia. Ir net jokio ženklo, kad prie sienos kas nors būt buvę pritvirtinta.

Ar jau visai man kvankt? – Nagi prisimenu, savo akim mačiau, kaip 2011-ų rugpjūčio 4, pavėluotai minint poetės mirties (†2001-02-11) dešimtąsias metines, LRS pirmininkas Antanas A. Jonynas ir tuometis kultūros ministras Arūnas Gelūnas ne už virvelės timptelėjo atidengdami, o paprasčiausiai pasistiebę atidengė Henriko Orakausko (daugiausia jo darbų galima pamatyt Kupišky) skulptūrinę kompoziciją. Be minėtų dviejų, prisimenu, dar kalbėjo poetės bičiuliai Gražina Mareckaitė ir Marcelijus Martinaitis.
Posmas paimtas iš Vaičiūnaitės soneto (ciklas Vieninteliam miestui, V dalis, 1957):

Baltagalvei senai Kotrynai
aukštus bokštus apsnigo... Ji miega.
Kas pusnynuose taką pramynė?
Blizga mėlynos pėdos ant sniego...

tai ne autografo kopija; rašysenos stilizacija;
taip sakė tądien paklaustas A.A.J.

Tyli bokštai... Tik viesulas rausia
purų sniegą prie dunksančių sienų.
Vien tik vėjo giesmės aš klausausi:
ir atrodo, kad niekad nemirsiu –

prisiglausiu prie medžio kamieno
ir snieginėj vėtroj sutirpsiu.
      (Raštai[*], t. I, 2005, p. 21)
--------------------------------------
[*] Regis, tai pirmi ir kol kas vieninteliai lietuvių poeto/poetės Raštai, kurių pabaigoj, III tome, yra ne tik abėcėlinė eilėraščių rodyklė, bet ir kitų rodyklių: asmenvardžių, toponimų ir hidronimų; mitologijos ir literatūros personažų; jei kuo konkrečiai domiesi, nereik kaskart visko iš naujo skaityti; pvz., Šv. Kotrynos bažnyčia minima I, 21, 146, 172, 364, 475, 556, 557; II, 32, 83, 184, 230, 738; III, 258, 262, 276, 283, 290, 403–405.

[Išsamiau apie atidengimą čia; nuotraukos iš savo fototekos.]
Taigi, tikrai buvo – ir nebėr, jokia poezija neapsaugojo, kaip a.a. Marcelijus Martinaitis tada tikėjos. Ir nežinau, nei kada, nei kodėl nebeliko.
-----------------------------------------------
Paskambinau Benui J.; pasirodo: neliko prieš gerą pusmetį, nes vasarą kavinė toj skvero kišenėj statydavo lauko tualetus (kad iš gatvės pusės nesimatytų) ir apskritai ta vieta buvo virtusi šiukšlyno pakaitalu.
Kada ir kur Vaičiūnaitei skirtoji skulptūrinė kompozicija vėl bus pritvirtinta prie sienos, net visažinis Benas nežinojo.
Štai tokia kalėdinė istorija.

(676) Vilniaus vaizdai, xxv

Tvarkydamas archyvuojamus laiškus, atkreipi dėmesį ir į piešinį ant voko.

Sovietmečiu buvo vokų, kur teužrašyta: Куда / Кому / Адрес отправителя. Tokiuose dažniausiai būdavo siunčiami visokie valdiški popieriai. O žmonės privatiems laiškams rinkdavos pagražintus, su vaizdeliu averso kairėj pusėj.

←

Voko reverse užrašyta:

Вильнюс. Башня Гедиминаса и дворец пионеров. / Vilnius. Gedimino bokštas ir pionierių rūmai.

Издание Министерства связи СССР.

6/VIII-63 г. Москва. Цена конверта с маркой 5 к.

Художник А.В. Плетнев.

→

Voko reverse užrašyta:

© Министерство связи СССР, 1980

28.11.79. Цена 5 к. Художник Н. Ветцо.

Изгатовлено на Пермской ф-ке Гознака

Ar galima ką nors iš šių vaizdų išspaust?

1963 vs 1979

Abiejų piešinių autoriai – ne lietuviai.

Vilniaus simbolis –  Gedimino bokštas. Abiem.

Bet esmė – perspektyva, – iš kur žvelgiama į Gedimino bokštą.

Ar tai gali būt liudijimas apie kintančią sovietmečio der Zeitgeist? Gal ir gali.

Ir dar vėliavos: 1963 – panašu, raudona;  1979 – panašu, balta.

(639) Vilniaus vaizdai, xxiv

Tikriausiai pastebėjot šitą liūdną pavargusį žmogų, žiūrintį jums tiesiai į akis.

(Jei ir vaikštot po Vilnių, ne tik važinėjat.)

Šitaip primenama, kad prieš 100 metų Vilniuj gimė būsimasis prancūzų rašytojas Romainas Gary

(plakato autorius Robertas Jucaitis).

Kai prisimeni tose pat vietose buvusius Maironio atvaizdus ar jo eilėraščius, pateiktus beserifiu gremėzdišku šriftu,

arba tai, kaip tarsi primenama, kad šįmet Donelaičiui 300,

liūdniau nei liūdna pasidaro.

(586) Vilniaus vaizdai, xxiii

Taip, rūkau. Kartais ir laukiant troleibuso tenka – paeini į šoną kur atokiau ir parūkai.
Savivaldybė nutarė, kad nevalia rūkyt vad. laukimo paviljonuose. Teisingai, pritariu.
Bet dėl vieno dalyko nesutinku – dėl to, kaip siekiama, kad nutarimo būtų laikomasi. Nepritariu bauginimo strategijai. Kuri, tiesą sakant, net juokinga: gal kaliausė ir atrodo baisi žvirbliams, bet baidyt rūkorius iš paviljonų Žydrūno Savicko atvaizdu? Beje, tikriausiai prisimenat ir plakatus, skirtus kovai su rašinėtojais ant sienų, kur priminta, vos ne perlaužta ranka su dažų flakonėliu buvo (dabar cigaretė laužiama). Na ir kas? Ką išgąsdinom? Nevaisinga tokia strategija.
Be kita ko, manau, iš dalies net skatinanti moralinį smurtą, su kuriuo „kovojama“ tuose pačiuose reklaminiuose stenduose.

(552) Vilniaus vaizdai, xxii

Neilgtrukus jau bus mėnuo, kai penkiskart per savaitę einantį į darbą pasitinka šitas traškučių pakelis.

Toj vietoj augo liepa, senutė; pernai rudenį ją nupjovė; kurį laiką stirksojo kelmas – nei išpuvęs, nei ką; kodėl būtent šitą liepą nupjovė, nors ji niekuo iš esmės nesiskyrė nuo tebeaugančių, – nežinia.
Šią vasarą kelmą išrovė ir pasodino JCDecaux vitriną.
Savivaldybė, matyt, šitai reklamos agentūrai vis jaučiasi esanti skolinga už dviračius.

Nežinau, gal esu konservų konservas, bet bjauriai rėžia akį naujasis vaizdas. Jei jau ta senoji liepa pagrįstai buvo pripažinta kaip nupjautina, kodėl nepasodinus jaunos liepaitės? – Taip, naivios svajonės, ir sykiu – kaltės jausmas.

(547) Vilniaus vaizdai, xxi

Prieš keletą dienų varčiau 1958-ais išleistą albumą Vilnius: Architektūra iki XX amžiaus pradžios. Štai šita S. Šimanskio nuotrauka, daryta greičiausiai 1956–1957 metais, įstrigo – tas darželis Alumnato kiemo vidury. Teisus buvo Bułhakas: „Vilnius tik dedasi miestu, nesėkmingai stengiasi juo būti, nors, nepriklausomai nuo laiko tėkmės ir jo dvasios, visada lieka kaimu.“
(O dabar jau miestas?)

P.S. Labai nemėgstu, kai minimi žmonės lieka bevardžiai, tik su inicialu. Tame albume yra net 45 Šimanskio nuotraukos. Pamėginau pasiknaisiot, kas jis toks. Manau, kad tas fotografas – Sergejus Šimanskis (1898–1972). Vilnių fotografavo gal ir anksčiau negu 1956-1957-ais.
P.P.S. (12-05) Nieko anksčiau nežinojau apie šį fotografą, fiksavusį ir Vilniaus vaizdus, net pavardės nebuvau girdėjęs; bet tai visai suprantama, nesu fotografijos istorikas. Paklausiau žinovės, Margaritos M., ar kas nors kur nors iš mūsiškių yra apie jį rašęs. Atsakymas: „neteko nei skaityti, nei girdėti apie Šimanskį – man tai naujiena“. —  Juokaujant: štai ir tema bakalauro darbui.

(487) Vilniaus vaizdai, xx

Vienas iš Kalvarijų gatvės kiemų. Jokių atvaizdo korekcijų.











































P.S. Šeštadienio rytas. Reikalingi daiktai sunešti, sudėti bagažinėn. Lauki, kol pasirodys draugė su savo šune. Važiuosit Paberžės link, pomidorų ir agurkų, ir jurginų link. Ir žiūri į atspindžius ant šalia stovinčios mašinos. Ir dingteli: velniop tas Platonas, manęs, esą reikia lįst iš olos, kad proto akim pamatytum tai, kas atseit tikra.
Šešėliai/atspindžiai, kad ir ką, gražiau! – už ką? – architektūrines idėjas? Antrąkart tokių jau niekada nebepamatysi. Nors po savaitės ta mašina gal ir stovės tame pačiame kieme, bet jau tikrai nebe toj pačioj vietoj, ir saulė bus kitoj. – Taip, sutinku, kvailoka mintis, bet tokia buvo atėjusi į galvą. — Dasein. Kas tai yra, jaunystėj mėginau suvokt iš įv. straipsniuose pasitelkiamų citatų. Išsitraukiau iš lentynos 1983-ais išleistą straipsnių rinkinį Būtis ir laikas: Filosofijos istorijos baruose; prieštituliame puslapy paišeliu užrašyta: „pavadinimas pavogtas iš Heidegerio! 1927 m.“ 

(453) Vilniaus vaizdai, xix

Patinka triptikai, patinka laiptai, nes patinka jaust ritmą?

(442) Vilniaus vaizdai, xviii

Jau beveik mėnuo (na, trys savaitės tai tikrai) dukart per [darbo] dieną nužvelgiu šitą fotelį, esantį šalia Laisvės prospekto prie Vilniaus rajono poliklinikos stotelės – iš ryto, keliaudamas į darbą, ir vakare, grįždamas namo.

Ir galvoj vis sukiojas mintis, kurios nesiryžtu įvardint kaip kvailos: o jei tą fotelį pakėlus nuo žemės, pastačius kad ir ant keturių plytų, ką nors minkštesnio padėjus jo sėdimojoj daly ir palikus, kur stovi? – gal atsirastų norinčių atsisėst ir paprasčiausiai kelias minutes pailsėt? o gal atsirastų norinčių pasižiūrėt į mašinų sriautą Laisvės prospektu (kodėl ne)?
Bet su tokiais atsitiktinai išdygusiais artefaktais miesto tvarkytojai (etatiniai ir savanoriai) elgias griežtai: šiukšlė, didelė šiukšlė.

Spėju, po akcijos „Darom 2013“ to fotelio nebeliks, ir bus filologui (platesniąja prasme) —vg— to gaila (sic!), kad ir kaip keistai tai skambėtų.
P.S. (2013-04-29) Šiandien grįždamas iš darbo žiūriu: fotelio nebėr. Ir „Darom 2013“ nesulaukė. Geros jam kelionės amžino poilsio vietos link!