(cc) (by:) —vg— [filologas (platesniąja prasme) ir batautojas]

2015-10-30

(790) Užparaštė, cxiii: sakinys, vertas būt pacituotas

Trečiadienį perėmiau (iš sesers) vertėjo, „Vagos“ leidyklos vyr. redaktoriaus pavaduotojo Vytauto Visocko (1924–2014) archyvą. Vartinėju, žiūrinėju, skaitinėju – susipažįstu.
Kokią istorinę vertę laikui bėgant įgyja paprasčiausi darbiniai užrašai, – pagalvojau skaitydamas tai, ką V.V. užsirašė per susitikimą leidykloje su LKP CK sekretorium Lionginu Šepečiu 1977-04-19.
Ir apie JAV atsidūrusius Aušrą Sluckaitę, Vladislovą Žilių, Tomą Venclovą, ir kaip Mykolo Žilinsko palikimas keliauja Lietuvon su visokiom peripetijom („sako, broliui geresnio buto [reikia] – duodam, o jis – porciją paveikslų“), apie Stalino laikus („Asmen[ybės] kult[o] laikų detales galima naudoti, jei jos būtinos. [....] Bet tik detalės.“), ir apie Glavlitą.
Štai tas Šepečio sakinys, vertas būt pacituotas:
Glavlitui nederėtų kištis į sekso ir girtavimo reikalus.
Bet pripažįsta, kad keletą kartų jiems pavyko ir šiose srityse pasireikšti. — Klasika :)

2015-10-29

(789) Pakeliui namo, xxx: apie teisinguolius

Maniau, šitas žodis užfiksuotas LKŽ. Deja, klydau. Popierinį daugiatomį LKŽ padovanojau lietuvių filologiją studijuojančiai merginai iš Joniškio, o internetinis sako, kad tokio žodžio nėr.
O turėtų būt. Nes teisinguolių yr.
----------------------------------------------------------------------------
Iš A-4G perlipau į A-2G, važiuoju Laisvės prospektu tiesiai namo; Žemynos stotelę pravažiavus stojuos ir keliauju durų link, nes kita – manoji. Žvilgt dešinėn – ogi prie gretimų autobuso durų stovi laiptinės kaimynas, kurį vadinu Teisinguoliu. – Ir kaip čia išvengus susitikimo pakeliui link laiptinės durų?
Paprastai: išlipu, pastoviu; einu koja už kojos; vis tiek per greitai; pastoviu saugiu atstumu nuo laiptinės durų – teįeina, tepakyla liftu.
Šįvakar išvengiau susitikimo su laiptinės Teisinguoliu. Išlaukiau.
Yra du žodžiu (mano galvoj): teisuolis ir teisinguolis.
Teisuoliai niekada savo teisumo neįrodinėja; elgias taip, kaip reikia žmogui elgtis, ir tiek.
O va teisinguoliai – – jie įsitikinę žiną, kaip viskas turėtų būti, koks pasaulis turėtų būt vadinamas teisingu pasauliu, – pasaulis pagal jų principus; pasaulis pagal mane; jie vieninteliai mano žinantys problemų sprendimo teisingąjį būdą; teisinguoliai – tie, kurie neabejoja savim.
Baisus teisinguolių pasaulis. Nes, jų supratimu, kita nuomonė = klaidinga nuomonė.
Kalba atspindi mąstymą. Ir veda svarstybų link: tiesa vs teisingumas. Ir kodėl man atrodo, kad prie to mums reiktų grįžti iš esmės?
P.S. Žurnale Metai buvo paskelbtas tekstas, kurį pasiūliau ir parengiau: Petro Klimo Visų dienų apmąstymai; ten apie tai rašoma, tiesą ir teisingumą.
P.P.S. Ir nenoriu susitikt, ir nenoriu kalbėtis su teisinguoliais. Tai beviltiška.

2015-10-22

(788) Užparaštė, cxii: apie eilėraščių „gerinimą“

Brigita Speičytė studijoj Anapus ribos: Maironis ir istorinė Lietuva (2012):
Tekstų redagavimo intensyvumu lietuvių literatūros istorijoje Maironis greičiausiai neturi lygių: būtent taip jis reagavo į kintančią literatūrinę atmosferą, artino savo tekstus prie sparčiai tobulėjančios bendrinės, literatūrinės kalbos, perkėlinėjo juos „šiapus ribos“. Taisė visus savo tekstus – ir lyriką, ir poemas, ir dramas [...] (p. 245)
Mano galvoj ryškiausias Maironio taisymų pavyzdys – vienos eilutės pokytis. Visi atsimenam iš mokyklos laikų (nežinau, ar dabar bereikia mokytis eilėraščių atmintinai):
Išnyksiu kaip dūmas, neblaškomas vėjo,
Ir niekas manęs neminės!
O pirminiam variante buvo:
Išnyksiu kaip dūmas, išblaškomas vėjo [etc.]
Dūmas, blaškomas vėjo – dūmas, neblaškomas vėjo: esmingas pokytis.
O lietuvių literatūros istoriją prisiminus, Kossu-Aleksandriškio poeziją įsimylėjusiems tikras smūgis į paširdžius buvo perredaguotoji rinktinė Poezija, išėjusi 1940-ais. Iš gyvųjų didžiausiais autoredaktorius, manyčiau, yra Jonas Juškaitis.

2015-10-19

(787) Pakeliui namo, xxix: prisiminiau prieš 100 metų mirusį fotografą

LMD nariai ant Tauro kalno, kur turėjo būt pastatyti Tautos namai,
apie 1912–1913 (Aleksandro Jurašaičio nuotrauka)
T-19: skaitau Aldonos Ruseckaitės Žemaitės paslaptį. Įtarpo pasakojiman (p. 86) pradžia:
1915 metai. Spalio mėnesį mirė garsus Vilniaus fotografas Aleksandras Jurašaitis [†1915-10-09; palaidotas Rasose netoli Čiurlionio; ...].
Nežinau, kaip jūs, bet išgirdęs minint ar perskaitęs šio žmogaus asmenvardį, pirmų pirmiausia prisimenu šitąją jo nuotrauką (žr. dešinėj).
Kaip priminimą apie vieną iš didžių, bet taip ir neįgyvendintų planų (nors ir pinigų buvo nemažai surinkta) – ant Tauro kalno Vilniuj pastatyti [lietuvių] Tautos namus.
(Tautos namai liko nepastatyti, bet buvo „atstatyti“ Valdovų rūmai.)
Regis, Tautos Namų Santalka tebegyvuoja  iki šiol. Nors jau senokai reikėjo ją užraukti. Be išlygų pritariu a.a. prof. Vandos Zaborskaitės nuomonei, išsakytai 2007-ais:
Manau, kad Tautos namų projektui nelemta atgyti, nes jis negyvybingas. Kodėl?
       Tai tipiška tautinių sąjūdžių epochos idėja. XIX a. čekai pasistatė Operos teatrą, kad jis taptų tautą žadinančiu ir telkiančiu simboliu. XX a. pradžioje lietuvių tauta išgyveno entuziastingą atgimimo laiką. Po spaudos atgavimo atėjo nuostabi kultūros pakilimo banga. Steigėsi leidyklos ir laikraščiai, įvyko pirmoji lietuvių dailės paroda. Įsisteigė Lietuvių mokslo draugija, susibūrė chorai, vyko lietuviški vakarai, sceną išvydo pirmoji lietuviška opera. Į literatūrą atėjo nauja kūrėjų karta: Vydūnas, V. Krėvė, B. Sruoga, Putinas, A. Vienuolis ir dar daugelis kitų. Tai buvo jaunos, laisvės trokštančios tautos paraiška dėl visaverčio kultūrinio gyvenimo. Ji Vilnių laikė savo amžinąja sostine, bet tame mieste sudarė tik nereikšmingą mažumą. Viešumoje lietuviškai kalbantis inteligentas buvo sensacija. Ir tada kilo Tautos namų idėja – pastatyti juos ant Tauro kalno, kad iš visur būtų matomi, kad įkvėptų ir padrąsintų lietuvių kultūros kūrėjus, atkreiptų politiškai ir kultūriškai viešpataujančių tautų dėmesį į dar silpną, daugumai nepažįstamą kultūrinę pajėgą, kuri pasiryžusi užimti po saule jai deramą vietą. Tai buvo suprantama, to reikėjo.
        O šiandien, kai mūsų politinė ir kultūrinė egzistencija neginčijama, kai jau nėra reikalo nei savęs drąsinti, nei dėl kitų dėmesio kovoti? Tiesa, dar trūksta koncertų ir teatro salių, dailės galerijų ir kitokių kultūros sklaidai tinkamų viešųjų erdvių, bet vargu ar dėl to reikia šauktis visos tautos entuziazmo? Ar dėl to reikia statyti grandiozinį daugiafunkcį pastatą – Tautos namus, kurių pati idėja yra jau beviltiškas anachronizmas? Mūsų kultūrai skatinti šiandien reikia kitokių akstinų ir kitokių stimulų: geresnio finansavimo, gerai apgalvotos kultūros politikos, visuomenės, o ypač jaunimo tinkamo švietimo bei ugdymo ir panašiai. (Lietuvos žinios, 2007-02-17)
P.S. Nepastebėjau, kad fotografas A.J. būtų prisimintas mirties 100-mečio proga. Bet tai nereiškia, kad nebuvo prisimintas. Tiesiog greičiausiai nepastebėjau.

2015-10-17

(786) Visiškai tarp kitko: apie pensiją

Leo Kagano šaržas (Studentų balsas, 1932-10-22)
Penktadieniais į darbo pabaigą bibliotekon vis užsuka coll. tautosakininkė Giedrė B. – paskaityti tądien gautos kultūrinės spaudos. Kartais ir pakalbam apie šį tą. Paskutinįkart – apie pensijas. Esą ji tegausianti apie 250 eurų. Kažkokia programa jai tiek suskaičiavo. – Niekad tuo, kiek gaučiau pensijos tam tikro amžiaus sulaukęs, nesidomėjau; manau, tiesiog to amžiaus gyvas nesulauksiu, bet prisiminiau Antaną Kniūkštą.
Kai Kniūkšta mirė (1983-05-18), jį labai gražiai JAV prisiminė Antanas Vaičiulaitis Draugo kultūriniam priede 1983-09-17 (apie tai esu tinklarašty fiksavęs), o va Lietuvoj Marijos Macijauskienės straipsnis buvo įpuolęs nemalonėn.
Vaičiulaitis, kaip (galima sakyt?) savojo rašinio raziną, pateikia Antano Kniūkštos sueiliuotą tekstą:
... faktas yra tasai, kad grąžintas iš Vorkutos, jis vėliau išdėjo savo jausmus ir savo teisybę eilėraščiu, kuris neseniai pateko į Vakarus. Iš tikrųjų tame Antano Kniūkštos rašte nėra nei poezijos, nei kitokio meno – tai tik skaudūs faktai, su tam tikru ironijos, kartėlio ir humoro priedu, lyg trumpa autobiografija.
Štai jo eilėraštis:
Už visus kitus geriau
Apšlubau, apkurtau,
Ir viena akim nebmatau.
Todėl ir laiškų niekam nebrašau.
Ką padarysi,

Juk jau devintą dešimtį varau,
Keturiolika metų Vorkutoje buvau,
Keturiasdešimt kilogramų netekau
Ir liūdnas dainas dainavau.

Mane džiaugsmas ima,
Kad po 70-ties metų darbo stažo
Keturiasdešimt penkis rublius pensijos gavau.

Jei kas mane paklausia,
Kaip aš dabar gyvenu?
Visiems atsakau:
Už visus kitus geriau.
Šitą tekstą, – manyčiau, mūsų kultūros istorijai svarbų tekstą, – norėčiau papildyti dviem žiniom (vargu ar kitas kas iki to prisiknis):
(a) šitą eilėraštį/cv Kniūkšta parašė 1981-05-22 (tokia data ranka užfiksuota vienam iš mašinraščių – šalia parašo).
(b) Vaičiulaičio tekste užfiksuota frazė „neseniai pateko į Vakarus“ lyg ir skatintų manyt, kad šitas tekstas minimaliai plitęs, nors, manau, tai nėra tiesa; savo vienintelį eilėraštį Antanas Kniūkšta siuntinėjo visiems, ką tik gerai pažinojo. – Kodėl taip manau?
1982 metų rugsėjo pabaigoje A.K. ištiko insultas. Metams baigiantis, jis padiktavo laišką Kostui Korsakui – vėluojantį sveikinimą su gimtadieniu (K.K. *10-05; rašė moteris, neidentifikavau kol kas – kas): sveikina ir dėkoja už tai, kad „esi ne kartą ištiesęs man pagalbos ranką tarnybiniuose ir visuomeniniuose reikaluose“. – Ir prie sveikinimo prideda savo „eilėraštį“, paprašydamas rašiusiosios laišką įdurti (originalas – mašinraštis, įduras – rankraštis); išplėsti trečią posmą:
Dabar mane džiaugsmas ima,
Kad po 70-ties metų darbo stažo
Keturiasdešimt penkis rublius pensijos gavau.
Nors ir už tiek „Ačiū Dievui“ sakau.
O dabar, nuo 1982-ų metų pradžios,
Penkiasdešimt rublių gaunu.
Už tai LTSR Socialinio Aprūpinimo Ministerijai
Dėkoju. (LLTI BR, F17-7385)
P.S. Tuolaik, 1980-tinių pradžioj, VU studento stipendija buvo 40 rublių; 50 – vad. padidinta, už l. gerą mokymąsi.

2015-10-15

(785) Pakeliui namo, xxviii: kas atsitiko balandžių maitintojai?

2015-10-14
2015-10-15
Kai važiuodavau namo su persėdimu,
t.y. A4-G / A2-G arba T-19 ar T-16,
šalia „Sietyno“ stotelės vis pastebėdavau:
– kažkas lesina balandžius; net tokį diptiką esu užfiksavęs.
Dabar – nieko, tuščia;
nėr balandžių, nes – nebėr, kas juos lesina.
Tada buvo atėjusi galvon tokia mintis:
reiktų atsirast valanda ar dviem anksčiau ir –
pamatyti žmogų, kuris beria lesalą.
Deja, nepamačiau žmogaus,
kuris lesino balandžius šalia „Sietyno“ stotelės;
ir jis daugiau nebelesina;
apsirgo? numirė?
– Gal jūs esat matę žmogų,
kuris berdavo lesalą balandžiams šalia „Sietyno“ stotelės?

2015-10-14

(784) Dėl juoko ir ne; tiesiogine ir perkeltine reikšme: kaip numestina 30 svarų nesilaikant dietos?

LLTI apsilanko žmonių iš LNB; dažniausiai – kad pavartytų pas mus saugomus periodikos komplektus (vis neišdrįstu paklaust: ko ieškot?).
Štai ir šį antradienį: mergina, kurią vadinam Garbane, pavartė 1933-ių pilną pas mus saugomą Bostone leisto Keleivio komplektą, ir išėjo; ir jis gulės Vileišių svetainėj iki ryt ryto. – Darbo dienai einant į pabaigą ėmiau ir atsisėdau prie stalo, ant kurio gulėjo tas 1933-ių Keleivio pilnas komplektas; ir pavarčiau. Ir štai ką perskaičiau (1933-01-18, nr. 3, p. 8; ten, kur skelbiamos vietinės žinios):
Gavo divorsą už kutenimą.
Norfolko probate teismas davė divorsą vienai vedusiai porai už tai, kad vyras bausdavo savo moterį kutenimu. Kaltinamasis vyras yra Louis Bates iš Norwoodo, jo moteris yra bostonietė. Moteris skundėsi, kad dėl kutenimo ji prarado 30 svarų, taipgi kad tas dažnai ją privesdavo prie histerijos.
Tokios bylos Lietuvoj, regis, niekada nėr buvę?
Ir nesakau: o galėtų; nes tai būt skatinimas nusikalsti (kutenti iki isterijos).
____________________________________________

← jei gyvenat Vilniuj, be abejonės, esat matę šitas socialines reklamas →
[socialinės ar kaip kitaip tokio pobūdžio
– pranešk policijai apie Tave skriaudžiantį vyrą / priglausk šeimininkų paliktą šunį –
reklamos (šiuo atveju, juk netikęs žodis?) vadintinos?]
 Nežinau, gal kai kam tolesnis įrašo tekstas tik sustiprins įsitikinimą,
esą vyrai – šunsnukiai ir kiaulės, bet tai jau jo/jos problema.
Kai kas sako, kad jei čia ne apie tave, tai ko reaguoji,
bet aš reaguoju, nors tai ir ne apie mane;
vis dėlto – gal ir keista – vyras jaučiuosi esąs, nors jau ir senas, senelis, ir moterų neskriaudęs.
Štai kokia žinia (kai kas žinute tevadina) iš šitų atvaizdų pasiekė mano, *1962 gimusio vyro, sąmonę
(vyrai irgi jautrūs asmenys, tad reaguoja ne tik į policijos veiksmus):
mums norima pasakyt, kad mes, vyrai, esam šunsnukiai,
ir kad moterims verčiau rinktis šunis, o ne šunsnukius, jei nenori problemų;
gerai, taip, mes, vyrai, bjaurūs, bet kairiojoj reklamoj turėtų būt ir maža žvaigždutė:
* ištikimi būna tik kastruoti šunys ir sterilizuotos kalės;
gal kastruoti vyrai irgi būtų tinkami moterų draugai?
– abejoju, nors gal –

2015-10-12

(783) Pakeliui namo, xxvii: apie Kudirkos orientaciją

Štai toks klausimas susidėstė galvoj per tą maždaug pusvalandį, kurį T-19 važiavo nuo Tuskulėnų rimties parko stotelės iki Europos aikštės (17:10–17:40; kitais kartais vis galvodavau, kad reikia rašyt atvirą laišką Vilniaus merui apie [stringantį] viešąjį transportą; bet vis nuspręsdavau: beprasmiška):
Jei kas imtų ir užfiksuotų tokį teiginį, kaip būtų reaguojama?
Vincas Kudirka buvo atsukęs užpakalį tiems, kurių pareiga rūpintis Lietuvos piliečių gerove.
Sakysit, neteisingas teiginys? Klaidinantis; klastingas?
Ne, teiginys teisingas: Kudirkos paminklas atsukęs užpakalį į buv. LKP CK pastatą, kuriame dabar – LR Vyriausybė.
Kitoj (pagal prasmę) vietoj reiktų pastatyt Kudirką, ir dar kalbantį, – prie įėjimo į LR Vyriausybės pastatą, ir veidu į įeinančius; ir dar kad įeinantieji girdėtų:
Kad rytą saulė spinduliu pirmiausiu
Apreiškė žemei tekėjimą savo,
Užgaudė varpas liepimu aiškiausiu,
Tarytum jisai žmogaus lūpas gavo:
Kelkite, kelkite, kelkite, kelkite...
------------------------------------
O kur atrasi tinginį miegalį,
Tegul neliaudams jį budin gaudimas:
Kelkite, kelkite, kelkite, kelkite...
Tiek to, apie trupinį aukso ir gardaus valgio šaukštą nereikia, nieks pirštu prikišamai nieko neišauklėjo, bet va tokia paskata iš statulos „vidurių“ būt visai į sveikatą valstybės tarnautojams.
P.S. Šis įrašas galėtų būt įvardintas kaip lt.naivumo apraiškos pavyzdys.

2015-10-07

(782) Epizodai, viii: lituanistė atsiprašo lituanisto po beveik keturių dešimtmečių

Pernai VU leidykla išleido tokią knygą: Lituanistai, 1957–1962 m.m.: Vilniaus universiteto studentų lituanistų atsiminimai.
Vytautas Visockas prisimena:
Atgimimo laikais, kai vadovavau „Minties“ leidyklai, mane aplankė mano mokytoja [a.a.vertėja ir redaktorė] Danutė Krištopaitė ir netikėtai manęs atsiprašė. „Už ką?!“ – klausiu. Pasijutau labai nesmagiai. „Už mokykloje kartais sakytą netiesą.“ (p. 256)
[Įrašą pavadinau taip, skaičiuodamas: D.K. Alytuje mokė V.V. lietuvių kalbos ir literatūros 1950-tinių vidury; atsiprašyta galėjo būt maždaug 1990–1995-ais.]

2015-10-06

(781) Užparaštė, cxi: vieną patarimą prisiminau

2015-10-20. Patikslinimas: į pastabas, kurias buvau surašęs 10-06, lt.wikipedijos kūrėjai atsižvelgė. Tatai turėtina galvoj, toliau skaitant.
-------------------------------------------------------------------
– Užuot tą savo tinklaraštį rašęs, imtumeis lt.wikipedijos įrašus tikslinti. Ten tiek netikslumų prisirinkę/pririnkta, o juk absoliuti dauguma, kai prireikia informacijos, būtent wikipedija remias kaip rimtu šaltiniu; na taip, kaip lengviausiai prieinamu šaltiniu, – prieš porą metų, o gal net ir anksčiau coll. Rūta P. yra sakiusi.
Atsimenu, tada paniurnėjau, kad įraše apie Antaną Strazdą – vėl! – atsirado atvaizdas, nelyg fotografinis, kurio tikrumas seniai ir argumentuotai paneigtas (kas liūdniausia, jis ten, net viršuje, iki šiol kabo).
– Tai būtų tas pat, kaip korektūros klaidų žvejyba – radai, pataisei, o kitoj vietoj vėl atsirado. Beprasmis užsiėmimas.

Na, gerai. Štai pora dalykų, kuriuos reiktų, sakykim, patikslinti.

1
Įraše apie Vabalninką, minint ten gimusius žymius asmenis, trūksta visam pasauly žinomo žydo – jį, Šmuilą Jankelį Jackaną, net su nuotrauka, pirmasis lietuviams pristatė Akiras-Biržys (t.y. Petras Biržys) serijos „Lietuvos miestai ir miesteliai“ II tome, aprašančiame Biržų apskritį (1932, p. 569–570):
Š. Jackanas yra gimęs Vabalninkuos [šita vietovardžio forma, daugiskaitinė, man daug priimtinesnė negu oficialioji vienaskaitinė; žydiškai: Vabolnik]. Jo tėvas buvo sėmenų-linų pirklys. [Šitos informacijos niekur kitur neraste.] Mokėsi Panevėžy ir Vilniuje, baigė žydų dvasiškąją seminariją.
Prieš [Pirmąjį pasaulinį] karą ėjusiam žydų laikrašty „Hacfira“ hebrajų kalba Varšuvoj, Jackanas daug rašinėjo, o vėliau ėmė leisti patsai laikraštį žydų kalba vardu „Haint“ – Šiandien. Tasai laikraštis ir po šiai dienai tebeina Jackano ir Finkelšteino lėšomis ir priežiūra.
1926 m. ėmė leisti Jackanas sionistų krypties laikraštį dienraštį Paryžiuje: „Haint“ – Šiandien.
Vabalninkuose gyvena, turi krautuvę jo brolio Joselio žmona. Joselis prieš 5 metus miręs [ir šitos informacijos niekur kitur neradau].
– čia lenkiškai apie Samuelį Jokūbą Jackaną;
– čia angliškai apie Shmuelį Yankevą Yatskaną.

Toliau Petro Biržio knygoj, po Jackano, – apie skudutininkus.

2
Įraše apie Juodžionius, skilty „Žymūs žmonės“, nurodyta, kad čia, Juodžionių dvare, 1886-ais gimė filologė profesorė Marija Šilkarskaitė-Arse[n]jevienė. – Jei paspausit asmenvardį, perskaitysit: „Kuriama Marija Šilkarskaitė“.
Tokia asmenvardžio formą yra pavartojęs jau minėtas Petras Biržys jau minėtoj knygoj. Tik jis.
Čia ir atskleistina pirmoji didelė lt.wikipedijos padaryta klaida: Šilkarskytės gimtoji vieta ne Juodžioniai (dab. Biržų r.), o Juodžionys (dab. Pasvalio r.; apie dvarą yra šis tas papasakota čia).
Enciklopedijos (prieškarinė pradėta ir bostoniškė; ir vienur, ir kitur t. I) pateikia kitą asmenvardžio formą: Marija Arsenjeva-Šilkarskytė (filosofo Vladimiro Šilkarskio sesuo, lenkiškai fiksuojant – Maria Szyłkarska). Apibendrinat abu man žinomus enciklopedinius įrašus, išeitų tokia biograma [2017-05-23: gimimo ir mirties datos nurodytos pagal Krinčino bažnyčios knygas; ačiū Algimantui Kaminskui-Krinčiui]:
Arsenjeva-Šilkarskytė Marija Justina (*1886-12-09 Juodžionyse, Krinčino sen., Pasvalio r., †1921-08-16 ten pat). Gimnaziją baigė Mintautoje, 1904–1910 studijavo Sorbonoje. 1916 Maskvos universiteto Romanų literatūros katedros privatdocentė. 1918 profesorė. 1919 ištekėjo už prof. Nikolajaus Arsenjevo.
Ką pavyko papildomai sužvejoti?
1919–1921 Maskvos universiteto Istorijos-filologijos fakulteto Rusų kalbos ir rusų literatūros katedros profesorė. – Būtent taip.
Biržys knygoj apie Biržų apskritį rašo (p. 214), kad Arsenjeva-Šilkarskytė 1920-ais norėjusi tapti Lietuvos universiteto užuomazgos – Aukštųjų kursų dėstytoja, bet jai tebuvęs pasiūlytas tik prancūzų kalbos lektorės darbas; toks pasiūlymas profesorei netikęs ir jį grįžusi Maskvon.
Nepavyko rasti nuorodos nė į vieną jos mokslinį darbą.
Vis dar nepametu vilties perskaityti jos vyro atsiminimus.
P.S. Tariaus su jaunėliu sūnum: klausyk, kai per Vėlines važiuosim į Biržus, ar galėtumėm užsukt į Juodžionių kapines? Kol dar šviesu. Norėčiau rast, kur palaidota pirmoji (?) lietuvė [gente lituanus] profesorė. — Buvom užsukę.
P.P.S. Ir dar toks visiškai kvailas klausimas kilo: ar Samuelis Jokūbas Jackanas savo tekstuos kaip nors prisiminė gimtuosius Vabalninkus? – Kvailas retorinis klausimas, bet klausimas.

2015-10-05

(780) Pakeliui namo, xxvi: prisiminiau š.m. PP

Šitas įrašas nebūt atsiradęs, jei pirmadienį iš ryto kuprinėn įsimestoj popierių šūsny nebūčiau radęs Matso Traato eilėraščių, verstų Sigito Gedos, publikacijos Literatūroj ir mene (2004-05-14); eilėraščio „Laisvė reikalinga kiekvieną dieną“ pirmųjų eilučių:
Pavergta tauta yra namai,
neturintys stogo.
Lietus ir audra savavališkai ardo jų sienas,
kol viskas pavirsta griuvėsiais.
Suabejojau dėl žodžio savavališkai, bet ne tai svarbu. – Traatą buvau prisiminęs skaitydamas š.m. Poezijos pavasario almanachą (jo eilėraščių ten nėra), galvodamas apie pilkuosius puslapius; ir ne tik apie juos skaitydamas pagalvojau. O kas svarbiausia – įrašo motto buvau radęs puikų:
[2015-10-07: Atsiprašau, ėmiau ir užmiršau,  kad buvau pagalvojęs:
jei parašysiu apie PP’2014, tai būtinai įrašą papuošiu štai šituo fotokūriniu :)]
Natiurmortas su RoRa, Šepečiai, 2015-08-07

Almanachas ir festivalis yra skirti tarsi statistinei(-iam),
nuo kvėpavimo literatūra kiek nutolusiai(-iam) lituanistei(-ui);
įsivaizduoju ją kaip pedagogę.
Giedrė Kazlauskaitė, Nemunas, 2015-05-21, p. 4

Tai va taip va. Mėginu prisimint (kad motto nenueitų perniek), apie ką pagalvojau skaitydamas š.m. PP almanachą.

(a) apie pilkuosius puslapius. Kaip skaičiau: per baltuosius puslapius – bėgte, per pilkuosius – eite. Senas jau esu, tad suprantama, jog įdomiau skaityt apie mirusius / mirusiųjų. Visai atleistina, kad ne apie visus poetus, kuriuos derėjo prisiminti kaip gimusius ar mirusius ---4-ais, yra publikacijos (pvz., Vidą Marcinkevičių, nesulaukusį Žalumos kodo). – Jos, esančios/nesančios, mano supratimu, iš esmės prasmingos, nes primena, kad yra toks dalykas: lietuvių poezijos istorija. (Minėt poezijos tyrėjų ar interpretatorių, kad ir kokių įžvalgių beigi empatiškų, sukakčių nereikėtų, manau). – Gana.
T.y. ne gana. – Pilki puslapiai gražiai įsiterpia į maždaug 2/3 almanacho. Likęs 1/3 – festivalio svečių/viešnių erdvė. O kodėl ir ten neįterpus pilkųjų puslapių? – Štai 2016-ais bus Matso Traato 80-metis. Jis buvo Poezijos pavasario svečias per pirmąjį, 1965-ų, renginį, buvo 1977-ais ir 1993-iais, ir 2004-ais, – būtent tų metų vertimas paskatino šitą įrašą. Suprantu, buvo atsitiktinių svečių/viešnių, bet buvo juk ir vertų prisiminti – ne tik jų eilėraščiai versti į lietuvių kalbą, jie irgi vertė – ir rimtai. (Ai, tingiu toliau samprotauti, tiek – jau gana.)

(b) apie baltuosius puslapius. Kaip ir dauguma, pritariu principui, kad Poezijos pavasario almanachas – tai geriausių praeitąmet periodikoj paskelbtų eilėraščių puokštė, kurią sudaro/atrenka estetinio pasitikėjimo verti asmenys. Principas teisingas ir laimintinas.
Bet: kaip tai pateikiama, – jūs jau atleiskit. – Sudėta pagal poeto/poetės vardo pirmą[sias] raides. Pirmas Aidas M.
Suprantu, nei balsą turiu, nei ką, bet va imsiu ir užfiksuosiu savo nuomonę.
Ko norėčiau – liet. poezijos metų skerspjūvio. Publikacija almanache – mažiausiai trys eilėraščiai. Jei net trijų, vertų perspausdinimo, nebuvo, šitie metai – „prarasti“. Reiktų dėt maždaug pagal gimimo metus, ir susidarytų protu suvokiama praėjusių metų poezijos panorama.

(779) Tarp kitko: namas, kurio neliks

2014-08-15
2015-10-03
„Kada tik keliu važiavau pro Trakus...“
Ne, ne pro Trakus, o per Pabiržę.

„Pabiržėj (Biržų g. 9) stovi namas, kuriame [1976–1979] yra gyvenęs vysk. Vincentas Sladkevičius. Liūdnokas vaizdas.“
Praeitą vasarą tapo aišku:
neberemontuotinas; valdiškai tariant, statinio būklė avarinė.
O va šio spalio pradžioj namo nebeliks.
Pabiržės seniūnė Vita Zurbaitė sakė, jog namą yra įsigijęs jaunas vaikinas.
– Jo sprendimo nežinau: gal jis namą tvarkys, gal parduos. Namas nėra saugotinų objektų sąraše, todėl seniūnija nieko reguliuoti negali, – sakė V. Zurbaitė. 
Vieta labai gera. Tikrai neliks stovėti tuščia.
---------------------------------------
2015-11-01: Pravažiuodamas žvilgtelėjau: stogo nelikę; ant perdengimo užklota plėvelė; matyt, stabtelėta iki pavasario.







epilogas (2016-06-18): štai ir neliko namo, kuriame gyveno būsimasis kardinolas; įdomu, kur lenta, buvusi pritvirtinta prie namo? Galėtų būt eksponuojama kokiam muziejuj, šalia namo nuotraukos.

2015-10-03

(778) Aaktualijos, i: apie pacifistų simbolį ir slankas

Seniai seniai, 2004-ais, kai Nemunas iš žurnalo virto laikraščiu, Donaldas Kajokas siūlė tapt savaitraščio kampininku: kad ir kartą per mėnesį ką nors parašyt – visai nesvarbu ką, šiaip; visai nesvarbu kiek, nebūtina skiltį per visą puslapį; kurio nors puslapio kampe įdės tai ir tiek, ką atsiųsiu el. paštu.
– Tavo galvoj juk visokių minčių sukiojas. – Sukiojas, bet atsisakiau, nes išsigandau, kad neturėsiu ką raštu užfiksuoti – jei jau spaudai, tai juk reikia ne apie niekus šnekėti?
Iš to laiko liko puslapio kampui sugalvota antraštė: Aaktualijos. Pagalvojau – gera antraštė, tinkanti tam, kas man įdomiausia, t.y. jei fiksuoji visokius niekus.

۩   ۩   ۩
Rugpjūčio paskutinį savaitgalį teko paplaukt baidare Žeimena. Nedaug, apie 18 km, nuo Kaltanėnų iki Švenčionėlių.
Plaukimas buvo įstaiginis (dalyvavau tik kaip reikalingoji antroji pusė [irkluojančioji, t.y. sėdinčioji baidarės gale]). Oi, net nebeatsimenu, kiek baidarių turėjo plaukt (per 10 tikrai). Taigi: kol visus suvežė, kol žmonės išsidalino, kas su kuo plauks etc., – laiko, gali sakyt, buvo marios.
Apžiūrėjau apylinkes, – bent jau sau taip mėgstu įvardint pasivaikščiojimą, kai viliuos rast kur nors pamestą batą (batautojo instinktas).
Apžiūrėjau ir tilto per Žeimeną apačią – patiltę, o ten pamačiau pacifistų simbolį (žr. dešinėj; ars memorativa), – –
ir iki šiol, iki spalio pradžios, galvoj vis kirba retorinis klausimas: kas aerozoliniais dažais patiltėj per Žeimeną į Kaltanėnus šitą ženklą išpurškė? – Neįsivaizduoju, nepajėgiu sukurti to žmogaus (o toks tikrai yra!) psichologinio ir egzistencinio portreto.
Ir dar: tas žalias fonas. Juk jis nebūtinas. Bet jis tos pačios – žalios spalvos kaip ir vietovardžio užrašas ten, kur stabteli autobusai (žr. kairėj).
----------------------------------------------------------
Žurnale Krantai 1993-iais buvo paskelbti Vytauto Marijošiaus atsiminimai, parengti Loretos Venclauskienės. – 25-am atsiminimų gabaliuky, paskutiniam, pasakyta/užrašyta:
1945 metais [ne, vis dėlto 1944-ais], išvykstant iš okupuotos Lietuvos, mano širdis nujautė, kad išvykstu suvisam.
Kaip gaila, kad [...] [n]ebepamatysiu jau ir slankų skrendant. (Krantai, 1993, nr. 4/6, p. 87)
– Jūs esat matę slankas skrendant?
– Aš – ne.
– Gal girdėję?
– Aš – ne.
(Nors šį tą ir pasiskaičiau, bet tai – surogatas [toks pat, kaip žiūrėti į puantilistinį paveikslą monitoriaus ekrane].)
Štai koks tarpinis (ne svarbiausias ir ne galutinis) mano gyvenimo tikslas:
– Pamatyti (ir išgirsti) skrendančias slankas. – Savo akim pamatyti ir savo ausim išgirsti skrendančias slankas.
— — — Ogi ėmiau ir sugalvojau (tai tik kalbinė figūra, kad įtikinamiau atrodytų; nežinau, ar taip ir padarysiu):
El. laišku imsiu ir paklausiu Saliamono Paltanavičiaus: kaip pamatyti ir išgirsti slankas? – Ir galbūt atsiras proga pamatyti ir išgirsti skrendančias slankas? – Tai, ko ne(be)pamatė ir ne(be)išgirdo JAV atsidūręs ir atsiminimuosna įpuolęs Vytautas Marijošius.
– Gal ir jūs norėtumėt (aišku, jei nesat matę ir girdėję)?
Mano nuotrauka
deepart.io perpiešas Eriko Varno stilium (nuotr. Prano Vasiliausko)