šis tas apie šį tą

(cc) (by:) —vg— [filologas (platesniąja prasme) ir batautojas]

2013-11-28

(545) Epizodai, iii: prancūzų dar lingua franca

Laikas: Pirmasis pasaulinis karas; vieta: Voronežas, į Rusijos imperijos gilumą pasitraukusių lietuvių gimnazijos bendrabutis.
Pas bendrabučio vedėją kun. Astrauską dažnai pietų ateidavęs pradedantis lotynų kalbos mokytojas Juozas Balčikonis. Gimnazistai bar bar bar į vedėjo duris. Balčikonis:
– Entrée!

Užfiksavo Salys Šemerys, ten mokęsis (Žmonės mano gyvenime, 1997, p. 10).
Reakcijos: (1) O kodėl ne lietuviškai? (2) Aaa, viskas aišku. Kas barbena į duris – nematai, nežinai, todėl geriausia pasitelkt lingua franca; prancūzų kalba tuolaik dar turėjo tokį statusą.
Smulkmena, aišku, bet visai smagu teisingai atsakyti.
žymos: , ,

11 komentarų:

  1. Inga2013-11-28 20:24

    Įdomu, kodėl į pabarbenimą atsakydavo ne šeimininkas, o svečias?
    Ir, manding, Balčikonio pasakymą Šemerys turėjo užrašyti Entrez 'įeikite'. Entrée reiškia 'įėjimas' (dkt.) arba 'įėjusi' (dalyvis). Bet tariama taip pat.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. —vg—2013-11-28 21:40

      O balažin, kodėl svečias, išties keistoka. Dėl užrašymo: Šemerys, matyt, tiek prancūziškai temokėjo – nugirstai; o aš tai visiškai ne, tik diakritinį ženklą uždėjau :)
      Kita vertus, viskas dėsninga: prancūzų, kaip lingua franca, statusas tirpsta: greičiausiai pats Balčikonis dar būtų užrašęs teisingai, Šmerauskas – iš klausos, bet su rašytine nuojauta (-ee); dabar beveik visi žino, tarkim, [šerše la fam], o kiek taisyklingai prancūziškai užrašytų?

      Panaikinti
  2. Kasandra2013-11-28 22:44

    Kartą vienas žmogus, prisimindamas laikus, kai duona buvo parduodama su kortelėmis, paliudijo: pamenu kaip nuo ketvirtos ryto rinkdavomės į eilę,kartą ateinu žiū stovi mano lietuvių kalbos mokytojas Salys Šemerys-Šmirauskas (keturvėjininkas),varto knygelę su nematytaisrašmenimis,klausiu mokytojo kokia kalba parašyta?...kinų,mokausi kiniškai skaityti ir tau patariu,saulė teka iš rytų,valdžia ateina irgi iš rytų - mokykis kiniškai..

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. —vg—2013-11-29 08:11

      Tas vienas žmogus turėtų būt iš Klaipėdos; o dėl to mokymosi skaityt kiniškai – klausimų kyla: „knygelė“ vargu ar gali būt koks kinų kalbos vadovėlis, per plona, ir apskritai – iš kur tuoj po karo Šmerauskas galėjo išpešt kad ir brošiūrą kinų kalba; su tais liudijimais kartais keisčiausių dalykų atsitinka: tiki žmogus tikrai taip buvus, o kitas, ten pat buvęs, na niekaip neprisimena taip buvus.

      Panaikinti
    2. Kasandra2013-11-29 09:21

      Apie konkretų atvejį: Klaipėda - taip. Memuarų falsifikavimas - ne. Pokary (nesakau, kad tai buvo tuoj po karo, metų tiksliai neidentifikuosiu, iš konteksto - apie 1952) tas mokinio ir mokytojo susitikimas eilėje turėjęs nutikti. Iki tol jau buvo išleista knyga Русско-китайский разговорник. Tiražas didžiulis. Klaipėdos (rusakalbis uostamiestis) knygynuose, neabejoju, tos knygelės būta. O apskritai sutinku, kad liudijimai būna įvairūs ir ne visada patikimi.

      Panaikinti
    3. —vg—2013-11-29 10:49

      Apie falsifikavimą negali būt nė kalbos, atmintis ne falsifikuoja, o tiesiog perkuria, perdėlioja žmogui to sąmoningai nenorint (falsifikacija – sąmoningas veiksmas). Dabar dėl faktų:
      Apie 1952-us būt negalėjo, nes kortelės Sovietų Sąjungoj panaikintos pačioj 1947-ų pabaigoj.
      Pamėginau ieškot kokio nors 1940-tiniais išleisto razgovorniko, deja, nesėkmingai; razgovornikuose dažniausiai pateikiamas tik tarimas, užrašytas besimokančiajam perprantamais rašmenimis – pvz., nors tikriausiai gali būt ir išimčių; ir dar toks faktas: Sov. Sąjungos didžioji draugystė su kinais prasidėjo 1949-ų pabaigoj, kai atsirado Kinijos Liaudies Respublika, valdoma komunistų, tiksliau – maoistų.
      Tuos faktus prisiminiau tik šiaip sau; faktai ir prisiminimai – skirtingos prigimties dalykai.

      Panaikinti
    4. Kasandra2013-11-29 11:09

      Tai jau taip - faktai ir prisiminimai - skirtingi dalykai. Nors 1947 m. pabaigoje kortelių sistema Sovietų Sąjungoje buvo panaikinta, produktai ir toliau buvo normuojami.
      Ta situacija ir literatūroje, ir atsiminimuose fiksuota. Pvz., Juozas Aputis, novelė "Dobilė.1954m. naktį".
      S.Šemerio mokinio ko nors detaliau pasiteirauti, deja, nebegaliu. Susirašinėjome el. paštu.

      Panaikinti
    5. —vg—2013-11-29 11:18

      Dėl normavimo – taip; o apskritai – iš šono pažvelgiau į mūsų šitą nelyg diskusiją – įdomus atsiminimų fragmentas (prisiminus kitą klaipėdietį, G.G., istorijos nėra, yra istorijos), ir ko čia ginčytis, na, nei šis, nei tas. Ačiū, Kasandra, kad komentuojat, kad reaguojat.

      Panaikinti
    6. Inga2013-11-29 11:32

      1940-tiniai... čia tokia įdomi forma įvardyti penktam dešimtmečiui?

      Panaikinti
    7. —vg—2013-11-29 11:43

      Tokį variantą yra pasiūlęs a.a. Bronys Savukynas; kadangi šį žmogų labai gerbiu dėl jo erudicijos ir kalbinės nuovokos, be to, nerandu pagrindo tokiu siūlymu suabejot, tai ir vartoju.

      Panaikinti
  3. —vg—2014-05-02 13:22

    O Salys Šemerys gerai turėjo mokėt prancūziškai. Iš jo atsiminimų apie Juozą Tysliavą: „Nemokėjo svetimų kalbų: prašydavo mane, kad aš jam išversčiau. Ir aš jam verčiau Arthurą Rimbaud, Apollinaire ir kitus“ (Žmonės mano gyvenime, p.122)

    AtsakytiPanaikinti

Užsisakykite: Rašyti komentarus (Atom)