(cc) (by:) —vg— [filologas (platesniąja prasme) ir batautojas]

2012-09-30

(353) Visiškai tarp kitko: paskutinis rugsėjo šeštadienis, rytas–vakaras

Toks jau tas ruduo – čia saulė, čia lietus, čia šiaip nei šis, nei tas – bjaurokas oras, ir tiek.
Štai sekmadienio vakarą šlapia galva, dar ir pravažiuojančios mašinos aptaškytas grįžti namo su didžiuoju Maximos maišu obuolių, puslitriuku virtų grybų ir trim beveik raudonom paprikom, – ir šeštadienio rytą prisimeni lyg buvusį mažiausiai prieš savaitę.


Toks buvo [trečiam] fotonatiurmorte [su vinim] užfiksuotas rytas.
Vakarop, dieną palaipiojęs po obelis – o! tas malonumas nuskint pačioj viršūnėj kabantį gražiausią obuolį! – ir įrodyt sau, kad tu dar šio to vertas, nes dar gali nuskint viršūnėj kabantį obuolį :) – taigi vakarop, saulei leidžiantis, išsidrėbiau išlankstomoj kėdėj; pernai toj pačioj Maximoj – akcija buvo – pirktoj už 39 Lt; ir žiūrėjau į dangų virš Vilniaus rajone esančios Paberžės – į plaukiančius debesis; taip, tokie tik rudenį būna: neapsakomi ir nenufotografuojami; fotografuot net nemėginau; esu mėginęs – beviltiškus blynus fotoaparatas (tiesa, prastas arba prastokas) teužfiksuoja, bet netikiu, kad ką nors daugiau ir kelis tūkstančius kainuojantis pajėgtų; erdvės ir kitimo (vyksmo, kaitos) pojūtis – štai kas esmingai svarbu; taip, tie debesys buvo – leksemų bejėgystę pasitelkiant: tumulai, jaukūs, švelniai pasteliniai, persiliejantys, vis tamsyn.
Jie buvo, aš juos mačiau, jie man atrodė gražūs; jie praplaukė prieš mano akis. – Ir jų nebėr.
Maironis rašė [atsiprašau, kam įkyrėjau su Maironiu; kitąmet persiorientuosiu; bus: Donelaitis rašė]: Išnyksiu kaip dūmas, neblaškomas vėjo... Autoritetai autoritetais, o aš manau, kad žmogaus gyvenimo sugretinimas su – prieš istorijos akis – vėjo praplukdomu debesiu – tikslesnis; taip atrodė šeštadienio vakarą; taip atrodo sekmadienio vakarą; taip galbūt atrodys ir net pirmadienį. :)
Sentimentalus daraus rudenį; 2000-ais išėjusios Donaldo Kajoko knygos pavadinimą vis dažniau imu prisimint.

2012-09-28

(352) Užparaštė, xlvi: Basanavičiaus žodžiai, kuriuos Lindė-Dobilas įsiminė visam gyvenimui

Minint Basanavičiaus 75-metį, Julijonas Lindė-Dobilas prisiminė jo apsilankymą Panevėžio valstybinėj gimnazijoj 1922 metais. Per iškilmingą vakarienę visko daug buvę prikalbėta, o prof. Yčas pareiškęs, kad atgimimo patriarcho darbui uždėtas gražiausias vainikas, nes mes jau turį nepriklausomą Lietuvą.
Garbingas mūsų svečias, tada labai nesveikas ir pasilpęs, atsistojo, atsiprašė, kad jam sunku esą kalbėti ir keletą žodžių pasakė. Tikrai gaila buvo žiūrėt, kaip jis kankinosi, pakol žodį ištarė. Tačiau tuos žodžius, kuriuos aš tuojau cituosiu, jis ištarė ir greičiau, ir lengviau, ir visai aiškiai. Jų aš neužmiršiu, pakol gyvensiu.
– Nieko mes nemanėm, apie jokias nepriklausomybes nesvajojom, – tarė garbingas mūsų svečias. – Mes žinojom, kad reikia tauta kelti, ir dirbom. (Panevėžio balsas, 1926-11-18, p. 1).
Ir iškart prisiminė Andrius Dubinskas, pas Maironį naujo teksto žinomai melodijai ėjęs prašyt, ir kokio principo jis laikęsis: Fais ce que dois, advienne ce que pourra – Daryk, ką turi daryt, o bus – kas bus. Prancūziškas lietuvių tautinio atgimimo šūkis? O kodėl gi ne?
Ne pats atkapsčiau šituos Basanavičiaus žodžius, Algirdo Grigaravičiaus tikrai įdomiam straipsny „J.B. asmeniniame ir viešajame gyvenime“ radau. Naujas Krantų numeris, trečias, bibliotekon atkeliavo. Regis, jokio internetinio pavidalo čia spausdinami tekstai neįgauna, o gaila. Tiražas ne toks jau ir mažas – 900 egz., bet ar užsisako šitą žurnalą, tarkim, bent jau didesnės viešosios bibliotekos? Nežinau.

2012-09-27

(328.2) Tarp kitko: apie popierinį Maironį (prieduras)

Vienas iš žmonių, dėl kurių ir yra šitas tinklaraštis, Inga, savo vakar dienos komentarą (užuot rašiusi čia) prikabino prie baisiai seno įrašo apie Radauską; tas komentaras toks:
„...šimtmečio proga perleidžiant [Pavasario balsus], jei gerai suskaičiavau, buvo 27-as leidimas)"
O 28-tas tik už 17 metų, Maironio 150-mečiui (ačiū už prizą :) – ilgiausias tarpas tarp leidimų. Matyt, tarpai toliau tik ilgės...
Atsakau čia, o ne ten, manydamas, kad tas atsakymas ne visai vertas nuskęst dugnan (taip, taip, didybės manija, [autokeiksmavardis]):
Kad 1995-ais šimtmečio proga perleisti PB – 27-as leidimas, prisiimu atsakomybę; ilgokai skaičiavau, kol ryžaus užrašyt būtent: 27-as. Kad šįmet išleisti PB 28-i – suskaičiavo įvado autorius ir leidinio parengėjas Manfredas Žvirgždas. Neturiu pagrindo pult abejot. Tarp 1995 ir 2012 buvo Maironio poezijos leidimų, tik jie vadinti ne PB – pavadintą Lyrika net aš esu rengęs (pagal Raštų I tomą, išleistą 1927-ais) – „Baltos lankos“, 199?. Kad popierinių leidimų tarpai ilgės – taip; reikia galvot apie rimtą internetinę Maironio tekstų publikaciją; kaip pagrindinę (bent jau su minimumu korektūros klaidų, nes [beveik] visi pasitelkia copy-paste [žr. P.S.]).
O kaip prieduro prieduras – tokia mintis: esu įsitikinęs, kad reikia paisyt ir fonetinės autoriaus valios: Maironis – poėta (kurios giminės šitas daiktavardis?), o Radausko žiauri lakštingala į žydrą sniegą turi krist tik nuo fioletinės šakos. Taip ir yr M. ir R. knygose, kur užfiksuota: redaktorius —vg—.

(351) Užparaštė, xlv: apie smagią atminties išdaigą

Važiuodamas darban prisiminiau.
Tai buvo daugiau negu prieš savaitę, jei nepamečiau laiko nuovokos.
Coll. S.D. įeina į biblioteką su naujausia Granausko knyga rankose ir pradeda:
– Kaip pavasaris atkiunta, / Ašen atkiutau...
– Man tave čia Dievas siuntė,  / Tik mane ne tau! – Aistis, o ką?
– Žiūrėk. – Ir atverčia knygos puslapį su motto – šiek tiek pakeistom paskutinėm dviem cituoto posmo eilutėm, po kuriom parašyta: Jonas Strielkūnas.
Ir dar pridūrė: paskambinusi leidyklos galvai V.S., tas – autoriui; Granauskas šventai įsitikinęs: Strielkūnas!
Viskas kuo puikiausiai paaiškinama:  Granauskui a.a. Strielkūnas – geriausias lietuvių poetas; kas iš poezijos yra jo galvoj – pirmiausia ir siejas su šiuo poetu; visai tikėtina, kad Strielkūnas yra citavęs tą Aisčio dvieilį Granauskui; ir tebeskamba jis prozininko atminty Strielkūno balsu; būt poetas gyvas – greičiausiai būt paskambinęs, pasitikslinęs; deja.
Atmintis ne prastesnė kūrėja už vaizduotę – įtikinamesnių dalykų sukuria.

2012-09-26

(350) Visiškai tarp kitko: apie mirties priežastis

Antano Žukausko gimnazisto kepurė,
XIX ir XX amžių sandūroje parvežta iš Liepojos į gimtinę,
paskui likusi jo namuose tarp branginamų ir prisiminimus žadinančių daiktų,
o dabar eksponuojama
Rašytojo Antano Vienuolio memorialinio namo-muziejaus
pirmajame aukšte kaip anykštėno mokslo metų Latvijoje liudininkė
(nuotrauka ir parašas iš čia)
Ankstesniam įraše buvo kalbama ir apie žmogaus mirties aplinkybes; ir va visai atsitiktinai prieš akis atsidūrė Literatūros ir meno1957-08-24 numeris, praktiškai visas skirtas a.a. Antanui Žukauskui-Vienuoliui. Pirmam puslapy – gedulingi pranešimai, užuojautos ir:
MEDICININĖ IŠVADA
dėl Lietuvos TSR liaudies rašytojo Antano Žukausko-Vienuolio, Juliaus s., mirties priežasties

Antanas Žukauskas-Vienuolis, gimęs 1882 m., pastarųjų trejų metų laikotarpiu sirgo žymiau pasireiškusia arteriosklerotine kardioskleroze su chroninio vainikinių arterijų nepakankamumo reiškiniais. 1955 metais persirgo miokardo infarktu. Mirtis įvyko 1957 m. rugpiūčio mėn. 17 d. 15 val. 50 min. namuose (Anykščių mieste) dėl pakartotinės koronarinių arterijų ūmios trombozės.
Lietuvos TSR Mokslų akademijos Eksperimentinės medicinos instituto terapijos sektoriaus vedėjas,
medicinos mokslų kandidatas M. Krikštopaitis
Vilniaus Respublikinės ligoninės vidaus ligų skyriaus vedėjas M. Vitėnas
Anykščių rajoninės ligoninės l. e. vyr. gydytojo p. A. Kavoliūnaitė
Dabar, regis, įstatymas draudžia viešint tokio pobūdžio informaciją?

P.S. 2012-us bent jau Anykščiai yra paskelbę Vienuolio metais (*1882); kiek žinau, mini.

2012-09-25

(349) Įsivaizduojamo pokalbio nuotrupa, xii

– Matei a.a. Gintaro Beresnevičiaus nuotrauką, stovinčią šalia Daukanto aikštės su šūkiu „Policijos prievartai – NE!“?
– Mačiau penktadienį po darbo eidamas į VU Filologijos fakultetą. Ne toks ir ilgas kelio galas buvo likęs iki Krėvės auditorijos, kur vyko Broniaus Krivicko skaitymai, bet viską prikėliau atminty, kas su G.B. mirtim susiję. (1) Pripažinkim: tiems policininkams, kurie jį įgrūdo atitinkamon mašinos erdvėn, jis tebuvo (kuo korektiškiau mėginkim įvardinti) linkęs triukšmaut palygint dažnai visiškai prisigeriantis asmuo; mitologas, religijotyrininkas, eseistas ir publicistas, VDU dėstytojas etc.? – nejuokaukim. (2) Virš esančio šūkio turėtų iškilt dar vienas (ne, ne vietoj esančio, virš): „Nesaikingai pijokystei – NE!“ (Gal ir per daug įsijaučiau, taip, tai ir asmeniška; be to, apie priežastį bei pasekmę galvodamas šitą papildą siūlau.)
Tai yra bjauroka spekuliacija žmogaus mirties aplinkybėm, – taip tai, ką mačiau, vertinu.

2012-09-24

(348) Paramaironiana: koks bus Gutausko Maironis?

dail. Rytas Jonas Belevičius
Delfyje.lt perskaičiau Tado Gutausko žodžius: „[...] netrukus Raseiniuose atsiras mano kurta Maironio skulptūra“ ir, kaip čia pasakius, nelabai ramu pasidarė. Pagooglinau: konkursas Maironio paminklui sukurti. Deja, nieko. Negi vėl be konkurso, svarstymų? Nesu skaitęs ar girdėjęs, kad kas nors panašaus būtų vykę. Bet gal pražiopsojau? (Valstybinėje Maironio metų programoje minimas tik biustas poeto tėviškėje.) Nors ir iš tų konkursų dažniausiai nieko gero (plg. paminklą broliams Vileišiams).

P.S. Ryt Lietuvos bankas į apyvartą išleis 50 litų sidabrinę kolekcinę monetą, skirtą Maironio 150-osioms gimimo metinėms. Sprendimas įdomus, bet skyrybos ženklų vis dėlto, manyčiau, nereikėjo atsisakyt.

Prieduras (09-25). Vakar, nieko neradęs apie būsimą Maironio skulptūrą, ėmiau ir paklausiau Raseinių rajono savivaldybės administracijos Architektūros ir teritorijų planavimo skyriaus vyr. specialistės Evelinos Kasperaitės, be kita ko, organizuojančios visokius Maironio metams skirtus renginius, gal ji ką žinanti. Šiandien gavau atsakymą:
Kaip žinia, poeto Maironio tėviškė ir gimtinė yra Bernotų ir Pasandravio kaimai, esantys Raseinių rajone. Šie kraštai įkvėpė poetą Maironį kūrybai, todėl Raseinių rajono savivaldybės taryba nusprendė naujai tvarkomam Raseinių miesto parkui suteikti Maironio vardą, taip pagerbiant poetą ir paminint jo 150-ąsias gimimo metines. Mano žiniomis, suvokdami parko pavadinimo svarbą ir tai, kad šiame krašte nėra Maironio garbei skirto paminklo, kaip tarkime Kauno rotušėje, šalia Maironio lietuvių literatūros muziejaus, Raseinių rajono savivaldybės tarybos narys Jordanas Kenstavičius privačia iniciatyva inicijavo Maironio paminklo pastatymą Raseinių miesto parke. Labai džiugu, kad galėsime pagerbti poeto atminimą ir įamžinti jį Raseinių miesto širdyje. Tai tokia istorija mano žiniomis. Galbūt daugiau informacijos galėtumėte sužinoti kreipdamiesi į patį iniciatorių.
Ačiū už pasiūlymą, bet ką čia besikreipsi; šaukštai popiet; 10-06 paminklas bus jau šventinamas (tikėkimės, arkivysk. Sigito Tamkevičiaus SJ estetinis skonis nebus įžeistas).
Beje, o su paminklu apsisukta oi kaip spėriai! Kristinos Bendžiūtės rašiny apie 08-02 vykusį savivaldybės tarybos posėdį yra ir tokia pastraipa:
Tarybos narys Jordanas Kenstavičius pripažino, kad dabar ne pats geriausias laikas suteikti parkui vardą, o ir parko modernizavimo darbai vyksta ne taip, kaip tikėtasi. Tačiau, jo nuomone, Maironio vardo suteikimas parkui taptų rimtu argumentu projekto finansavimui gauti. J. Kenstavičius prisiminė visuomeninio judėjimo RASAI rinkėjams duotą pažadą pastatyti Maironio paminklą. Jis pažymėjo, kad jau šiemet bus skelbiamas konkursas dėl paminklo, kuris bus statomas ne Savivaldybės, o rėmėjų lėšomis. „Vadovaujantis jūsų logika, gal ir kelią nuo Ariogalos per Paliepius, Ilgižius iki Betygalos pavadinkime Maironio vardu, tada bus galimybė greičiau jį išasfaltuoti, jei mes tik Maironio vardu prisidengę ieškome pinigų parkui“, – replikavo tarybos narys Liudas Kavaliauskas.
Ir dar pridurta:
P.S. Istoriniai šaltiniai nutyli, kad Jonas Mačiulis Maironis kada nors būtų vaikštinėjęs po Raseinių miesto parką. Kaip teigia kultūros vertybių ekspertas Viktoras Vitkus, iki 1932 m. dabartinio parko teritorija priklausė cerkvei ir jokio parko ten nebuvo. Žinotina, kad mūsų tautos šauklys Maironis kaip tik tais metais iškeliavo į Dangaus Karalystę, o ieškoti aukšto katalikų dvasininko sąsajų su stačiatikiais būtų tiesiog šventvagiška.
Va tiek papildomos informacijos pavyko sužvejot. Na, vis šis tas aiškiau tapo.

2012-09-23

(347) Visiškai tarp kitko: apie šiuos metus ir du natiurmortai

Jei kas paklaustų nuomonės apie šiuos metus, atsakyčiau: visai neblogi, nes obuolingi (obuolėdis besąs turiu prisipažinti).




O kaip prieduras – du natiurmortai su vinimis
(jomis ir jais – giminės labilumą prisimenant).

2012-09-21

(346) Užparaštė, xliv: apie prototipus ir kt.

Įrašo apie Maironio „Eina garsas“ genezę pabaigoj pavartojau žodį prototipas apkabutinęs (abejoju, ar teisingai padariau); šįkart tebūnie –  tikrai tiesiogine tojo žodžio reikšme.
Ėmė ir sušmėžavo galvoj toks klausimas:
– Ar gimnazistai, skaitydami Baltą drobulę, perpranta, kad Škėma, kurdamas poeto Vaidilionio personažą (tą, kuriam Garšva priekaištauja: „Tau reikėtų deklamuoti Lietuvoje, miške. Tavęs klausytųs pasiruošę mirti. Tavo patriotika būtų dar vienas ginklas. Čia tu esi saugus ir gauni atlyginimą. Tai nepadoru“), galvoj turėjo Bernardą Brazdžionį, parašiusį Vaidilą Valiūną?
Jei taip, gal galėtų išsirutuliot pasvarstymai apie saugiu atstumu nuo sovietijos atsidūrusiųjų kūrėjų norą kalbėt už tuos ir tiems, kurie liko Lietuvoj ar atsidūrė Sibire. Manant, kad jie patys nebegali kalbėt, bet – kažkokiu nesuvokiamu būdu – gali išgirst, kas už juos kalbama.
Viena vertus, galima sutikt su Garšvos priekaištu. Tačiau, turint galvoj Škėmos autoritetą tarp jaunumenės, ar atsirastų bent vienas, kuris savo mintį pradėtų: Bet kita vertus, etc.? Vargu. Tad šitas mano lyg ir siūlymas išbrauktinas. Jei tėr viena vertus, tai ne svarstybos.
P.S. Šiandien 60-osios Broniaus Krivicko žūties metinės. 18:00 VU Filologijos fakulteto Krėvės auditorijoj prasidės jam skirti skaitymai. Pažadėjau būt ir šį tą pasakyt. Per daug kas siūlosi būt pri(si)minta :)

2012-09-20

(345) Dėl juoko (griaudoko): очевидно, но невероятно

Atsimenat tokį laikraštį – Vakarines naujienas, dėl kurių eilės prie spaudos kioskų išsirikiuodavo?
Tai va: VN 1997-06-13 numerio pirmam puslapy štai kas buvo pranešta:
























P.S. O man nesiverčia liežuvis keiksnot Vagnorių, kaip dabar dauguma daro. Vagnoriaus Pirmojo laikais buvo leista statytis butus tiems, kurie jų paprasčiausiai neturi (atšauktas vad. xx kvadratinių metų vienam asmeniui reikalavimas; nors jį ir atitikai, bet eilėj stovėdamas galėjai sau ramiausiai gulėt). Ir net kreditą buvo galima gaut su stabiliomis 5 proc. metinėmis palūkanomis – tais išprotėjusios infliacijos laikais tai buvo tiesiog pasaka. Va tokiame Vagnoriaus Pirmojo laikais pradėtame statyt name ir gyvenu, ir jau kredito 25 metams pabaiga matyt – 2017-ų vidurys.

(344) Įsivaizduojamo pokalbio nuotrupa, xi

ant statinio (siurblinės ar pan.) ne per toliausiai nuo Žvėryno stotelės
– O tu parėmei kultūrą?
– Nuolat remiu – rūkau ir geriu. Ir gal net per mažai, nes greičiausiai dar ir Rytų Lietuvą teks atskirai remti. O tu?

P.S. Savo požiūrį į Algio Ramanausko-Greitai prieš porą metų inicijuotą akciją „Pagauti Solomoną“ esu išdėstęs čia (žr. įrašo antrą dalį).

2012-09-19

(243) Maironiana: „Eina garsas nuo rubežiaus“ genezė

Dovilės Gasiliūnės nuotr.
Tie, kurie yra domėjęsi Maironio eilėraščių geneze, t.y. bent jau atidžiai skaitę Raštų I tomo (1987) komentarus, nieko iš principo naujo nesužinos, bet pamaniau: visai smagu primint, kad kai kurie Maironio eilėraščiai yra atsiradę iš noro padaryt šmugeliuką.
Toks Maironio eilėraštis „Eina garsas“ (Eina garsas Prūsų žemės: / žirgą reik balnoti; / Daug kryžiuočių nuo Malburgo / rengias mus terioti. / [Etc.]) – sukurtas grynai pagal užsakymą.

1902-ais Petrapily veikusi Lietuvių ir žemaičių labdarių draugija (pirmoji valdžios leista liet. organizacija Rusijos imperijoj; susibūrė 1892) sumanė surengt koncertą ir jo programon įtraukt [perspėjimas: jei ketinate mest kelią dėl takelio, ten žr. 4 punktą] lietuviškąją marselietę – Baranausko „Nu, Lietuva, nu, Dauguva“ iš Kelionės Petaburkan. Draugijos nariai, neturėdami nė mažiausios vilties, kad ta daina būtų leista viešai dainuoti, sumanė padaryti mažą šmugeliuką, būtent: pakeisti Baranausko žodžius kitais – visai nekalto turinio, prie kurių cenzūra negalėtų prikibti.
Misijos ėmėsi teisininkas Andrius Dubinskas (1868–1945), kurio pasakojimu, nenutoldamas nuo jo leksinės raiškos, čia ir remiuos („Epizodas iš Maironio kūrybos“, Lietuvos aidas, 1932-07-12). Taigi, kaip esamas minėtos draugijos sekretorius ir buvęs dvasinės akademijos bendramokslis (nebaigė), Dubinskas nuvykęs pas prof. Maculevyčią ir paprašęs parašyt tekstą, kurio ritmas ir posmai būtų tokie pat kaip Baranausko garsiosios giesmės. Po kelių dienų Maironis pasikvietęs Dubinską akademijon ir įdavęs eilėraštį „Eina garsas nuo rubežiaus“ (pirmąkart išspausdintas 1905-ais pavadinimu „Senovės daina“ su nuoroda: Gaida kaip „Tu Lietuva, Tu Dauguva“).
Kol kas tikrai nieko naujo neperskaitėt (išskyrus akcijos įvardijimą – šmugeliukas), ko nebūtų galima sužinot skaitant Raštų I tomo komentarus.
Pereidama prie muzikos, komentarų parengėja Irena Slavinskaitė rašo, kad tas eilėraštis „Č. Sasnausko tuojau pat buvo sukomponuotas keturiems balsams ir koncerte [...] atliktas“ (p. 275). O Andrius Dubinskas liudija ką kita: esą tą visiems žinomą „Nu, Dauguva, nu, Lietuva“ melodiją keturiems balsams suharmonizavęs draugijos choro dirigentas, Petrapilio dvasinės akademijos vargonininkas Petras Juozas Pranaitis (1868–1942; muzikos teoriją studijavęs pas Antoną Rubinšteiną, peržiūrėdavęs Kudirkos muzikinius darbelius, skirtus spaudai), „padedamas žinomų muzikų Sasnausko ir Surzynskio [greičiausiai Mieczysławo Surzyńskio]“. — Toks Raštų komentaro patikslinimas.
Ir, pasak Dubinsko, kai jie 1902-ais dainavo:
Saulė leidos, buvo kova, kraujo daug tekėjo;
Mylimasis už tėvynę galvą ten padėjo,
publika gerai žinojo, kad tai tik sušmugeliuotas tekstas – tikrasis turėtų būt toks:
Kad tu, gude, nesulauktum! Nebus, kaip tu nori!
Bus, kaip Dievas duos, ne tavo prisakai nedori.
Laikui bėgant mūsų sąmonėj atsijo šie du tekstai; tarkim, jau Putinas, turėdamas galvoj eilėraštį „Eina garsas“, rašė apie „maironiškosios formos meistriškumą“ visai nebeprisimindamas „prototipo“, gretindamas tik su liaudies dainomis. Taip, viskas keičias. Labai graži čia perpasakojamo Andriaus Dubinsko atsiminimų fragmento, paskelbto labai neilgtrus po Maironio mirties, pabaiga:
Kokia maža laiko distancija ir koks didelis sąlygų pasikeitimas! Tada ir toks mažas šmugeliukas buvo laikomas savotišku laimėjimu. Ir pats Maironis, kuris buvo koncerte ir klausė mūsų choro dainuojant, džiaugėsi, kad ir jis aktyviai dalyvavo tame šmugeliukyje. Bendrai tada nieks mūsų nelaukė žymaus sąlygų pagerėjimo, negut labai tolimoje ateityje; tačiau dėl to nenuleidome rankų, laikydamiesi dėsnio „fais, que dois, advienne, que pourra“.
Skaitydamas šitą gabaliuką kaip neprisiminsi sovietmečio špygų kišenėse? Tuolaik tai irgi juk laikyta šiokiais tokiais laimėjimais, o dabarties akimis žvelgiant – teatrodo buvę tik šypsnį keliantys šmugeliukai. Na bet: ką galėjo žmonės – tą darė, o įvyko tai – kas turėjo įvykt: visos imperijos anksčiau ar vėliau subyra.

2012-09-14

(342) Užparaštė, xliii: apie Morrisą Gestą

foto iš čia
Vos pradėjęs ieškot Maironio satyros „Laikinosios sostinės skerdyklai“ paantraštėj minimo ministerių kabineto nutarimo, primto 1926 metų birželio mėnesį, užkliuvau už nepasirašytos žinutės „Amerikos teatrų impressario vyksta Lietuvon“ (Lietuvos žinios, 1926-06-01, p. 2):
Iš patikimų šaltinių tenka patirti, kad š.m. gegužės mėnesy vyksta Lietuvon Morris Gest, vienas garsiausių impresario ir teatrų organizatorius Amerikoje.
Jisai vyksta, kaip tenka patirti, atlankyt savo gimtinį kraštą, mat p. Gest prieš apie penkiasdešimt metų yra gimęs Kaišiadory ir augęs Butrimonyse. Jaunu vaikinu būdamas atvyko Amerikon laimės ieškoti, na, ir, kaip matome, jisai čia patapo stambia garsenybe.
Ponas Gest vyksta Lietuvon lydimas stambaus menininko M. Dalmatovo ir dviejų žurnalistų, Ashton Stevens ir Lionel Braham Termeer. Kaip tenka patirti, vienas New Yorko žurnalas gavo teisę p. Gesto biografiją spausdinti ir todėl šioji jo kelionė yra surišta su rinkimu medžiagos jo biografijai, nufotografavimu tų vietų, kur jisai gimė ir augo, tų senukų, kurie jo šeimą pažino ir aprašymu tos šalies, kuri išdave pasauliui šį savo srities genijų.
Nors jau keliasdešimt metų, kaip apleido Lietuvą, vienok p. Gest moka truputį lietuviškai kalbėti ir su pasididžiavimu pasisako, kad jo gimtinė šalis esanti Lietuva.
Kaip girdėt, atatinkamos Lietuvos įstaigos pasirūpins, kad sąryšy su pono Gest gyvenimo aprašymu užsienio spaudoj, Lietuvoj būtų tinkamoj šviesoj raštu ir atvaizdais pristatyta. Patsai p. Gest to norėtų ir prašo pagelbėti jam tinkamą medžiagą parinkti.
Lietuvoje p. Gest ketina būti paskutiniomis gegužės mėn. ir birželio pirmomis dienomis.
Aišku, pagooglinau: Morris Gest. Ne tik en.wikipedijoj, bet ir kitur (pvz., čia) nurodoma, kad gimęs Vilniuj, dar kitur – kad Rusijoj. Ir kodėl man atrodo, kad pateikta informacija tikslesnė? Na negalėjo rašęs žmogus į lubas pasižiūrėjęs užrašyt, kad gimęs Kaišiadoryse.
Ar buvo tikrai atvykęs Lietuvon – neradau paliudyta žiūrinėtuose to laiko laikraščiuose, bet ir neieškojau atidžiai. Tiesa, pasirodo, yra išlikę Ashtono Stevenso popieriai – galima būtų ten pasiknist, jei kas noro turėtų.
Ir dar vienas dalykas: žiūrinėdamas M.G. atvaizdus, užkliuvau už vienos nuotraukos (žr. kairėj), po kuria parašyta:
Date Created/Published: [no date recorded on caption card]
Ot imčiau ir spėčiau: 1926, gegužė, pakeliui į Europą.
Aišku, nei čia kokie atradimai, nei čia ką, tik paliudijimas to nelemto potraukio tikslint, kuris iš kelio vis į takelius nuveda.
P.S. Papildžiau įrašą apie Višinskio memorialinio muziejaus stogą.

2012-09-12

(341) Dėl juoko: apie bl...

Pamatę parašytas tas dvi raides ir daugtaškį, ką ištarsit? Tą patį, ką ir aš ištarčiau (biedni – turtingi, dori – nuodėmingi, būkim atviri), t.y. rusišką keiksmažodį блядь.
– Kas lietuviškame tekste pirmąkart pavartojo grafinę žodžio santrumpą bl...?
– Na, kairės, esminės savo rankos nesisiūlau kišt po kirviu, bet ar ne Maironis?
O tų partijų tarp mūsų,
Jų programų ir barnių!..
Tiek vargiai pas vargšą bl...
Atsiras už marškinių.
(– Prikąsk liežuvį, —vg—, ir susilaikyk nuo bet kokio komentaro. Tavo užduotis – fiksuot, o ne interpretuoti ar, o siaube!, moralizuot. – Kandu, kandu...)
P.S. O batavimas tęsiasi (jau daugiau negu dvejus metus, – prisipažinsiu: nemaniau, kad tiek ilgai šita keistoka mintis liks žmonių galvose).

2012-09-10

(340) Įsivaizduojamo pokalbio nuotrupa, x

– Ar dažnai prisimeni a.a. Vaidotą Daunį?
– Nežinau, dažnai ar retai. Bet kiekvienąkart, kai rūkydamas balkone pamatau praskrendančius oro balionus, kaip va ką tik, – ir prisimenu. Mirties sukurta metonimija. (Tebeskraido ir toks, ant kurio užrašyta: PEPSI.)

(339) Tarp kitko: apie nemaironius Maironio metais

Viršuj užrašyta:
„Rašytojai – Žemaitės premijos laureatai“
Jau tuoj rugsėjo vidurys, neilgtrukus, po mėnesio, siūbtels visokių oficialių Maironio minėjimų, konferencijų ir pan. banga. Štai ir LRT televizija giriasi, kad jų etery Maironio eiles skaitys ir Prezidentė, ir virėja (bet juk ne eiles ir ne eilėraščius, o tik atskirus posmus, ištraukas – apie užsklandėles kalbama; kas per mintis ar jausmas poeto išties turėta galvoj ar širdy – tik visą eilėraštį žinantis tegalės suvokt; nesutiktų Maironis būt taip atsiprašant iškandžiojamas, manau, tikrai nesutiktų). Maironis, Maironis, Maironis...

O va Povilo Višinskio memorialinio muziejaus Ušnėnuos, kaip papasakojo mokytojas Marius Mikalajūnas (jo ir nuotraukos) stogas prakiuro, į lubas grybas įsimetęs. Iki rudeninių lietų būtiniausiai užlopyt reikia. Ar suspės, jei visokius viešųjų pirkimų konkursus pagal įstatymus ir šiuo atveju organizuot reiks?
Ne Višinskio šie metai. Bet kiaurą Višinskio gimtinio namo stogą reiktų užlopyt ir Maironio metais. Kitą pavasarį gali būt jau nebeužlopomas.
Ir kaip čia nepasniaukrosi: šūds ir nieks tas visas Maironio piarinimas, jei va šitas konkretus stogas kiauras iki vėlyvo rudens liks. (Suprantu, loginio ryšio tarp sujungtų vienan sakinin dėmenų nėr, bet gal vertybinis yr? Balažin. Juk dar ir ne tokie dalykai mūsų galvose susijungia pasitelkus jei[gu].)

P.S. (2012-09-14) Komentare užfiksavau, kad klustelėjau Kelmės savivaldybės, kaip ten su tuo stogo lopymu. Šiandien gavau kuo oficialiausią atsakymą, pasirašytą Kelmės krašto muziejaus direktorės Danutės Žalpienės:
Dėl informacijos apie P. Višinskio memorialinio muziejaus stogo remontą.
2011 m. Kelmės savivaldybė skyrė lėšas P. Višinskio namo stogo sutvarkymui. Po atlikto rangos darbų viešojo pirkimo paaiškėjo, kad lėšų skirta per mažai. 2011 m. parengtas techninis stogo tvarkybos darbų projektas bei paraiška finansavimui gauti iš ES fondų pagal Lietuvos kaimo plėtros programą „LEADER“ metodu. Paskelbus kvietimą teikti paraiškas, 2012-05-04 Kelmės krašto muziejus pateikė paraišką „P. Višinskio memorialinio muziejaus stogo sutvarkymas“ dėl finansavimo gavimo (vietos projekto paraiškos registracijos numeris LEADER-12-kelme-05-001 [prašoma 110 tūkst. Lt]). Šiuo metu vyksta paraiškos svarstymas, viliamės, kad artimiausiu laiku, spalio mėn., bus pasirašyta sutartis dėl finansavimo skyrimo. Deja, tik tada galėsime pradėti vykdyti darbus. Šiuo metu pastatas nuo lietaus saugojamas plėvele.
Nuoširdžiai padėkojau už atsakymą. Kokios mintys galvoj pradėjo sukiotis jį perskaičius, kol kas nefiksuosiu. Gal kas kitas pradėtų?

2012-09-06

(338) Visiškai tarp kitko: apie tamstą

Baigęs skaityt knygą apie Maironį pagalvojau: po galais, tamsta juk – tu!
– Ką tamsta manytumėt?
Blogai! Falšas. Turi būt:
– Ką tamsta manytumei?
Keistas dalykas, nors gal ir nekeistas, bet manau visiškai taip pat kaip Jonas Jablonskis: „Žodis tamsta [< tavo mylista] pasakomas tik vietoj žodžio tu, kada kreipiamės į kiek didesnį asmenį.“ (LKŽ, t. XV, p. 796)

(337) Užparaštė, xlii: apie sumanymus

ežinau kodėl, bet šita mintis pirmiausia galvoj suskambo rusiškai: всё пазнается в сровнении (nors ir lietuviškai, regis, visai neblogai skamba: visa pažinsi lygindamas ar visa pažįstama lyginant). Va palygini savo sumanymus su tokiu, kurį užfiksavo Kazys Saja, ir supranti: menkuma/sekluma :)
Per dešimtį metų lageriuose dėdė Pranas brandino sumanymą kada nors parašyti traktatą apie tai, kad kiekvienas KODĖL turi savo TODĖL. Jis norėjo išteisinti žmogų, paneigti bet kokią jo kaltę, laikydamas, kad jo sąmonę apsprendžia ne vien gamybiniai santykiai (kaip teigė marksizmas), bet ir daugybė sunkiau įžvelgiamų priežasčių ir motyvų. (Skudurėlių takas, 2011, p. 14)
Regis, traktato neparašė, bent jau neužfiksuota, kad būtų parašęs, bet: koks sumanymas!
P.S. Tiesiog malonumas skaityt šitą Sajos knygą – su paantrašte prisiminimai (apmatams) / pamąstymai (ataudams), – turi žmogus pasakotojo, istorijų pasakotojo talentą. Ne tokį ir dažną. Henrikas Algis Čigriejus turi. Kas čia dar?
P.S. (09-11) Patikslinu: prisiminimus tiesiog malonumas buvo skaityt; pamąstymams kito apibūdinimo reiktų paieškoti.

2012-09-05

(336) Užparaštė, xli: kaip galėtų prasidėt mokyklinis istorijos vadovėlis

et nežinau, ar bėr likęs atskiras Lietuvos istorijos vadovėlis progimnazistams, gal jau seniai viskas suintegruota, gal.
Bet va visai atsitiktinai dingtelėjo galvoj klausimas: o kaip jis, jei tebėr, prasideda? Tikrai ne tokio pobūdžio pasvarstymais:
Viskas šioj pasaulėj praeina ir mainos: žmonės, kurie šiandieną gyvena, neužilgo randa sau vietą kapuose, o jiems mirus auga ir gema kiti; sodžiai ir miestai, dabar turtingi ir užgyventi, po kelių šimtų metų gal persimainys į plikus laukus, o kur šiandieną laukai ariami ir akėjami, kitą kartą augo aukštos ir neįžengiamos girios. Teip tai mainosi šios pasaulės rūbai kasdieną. Matant tokias atmainas, žmogui, rodos, nereikėtų prisirišti prie tos žemės ir visą pasaulę skaityti už vienodą. Bet yra kitaip. Žemė, kur mes gimėme, augome ir pasenome, yra mums brangi ir miela; mylime ją kaip vaikai savo motiną [etc.] (Maironis, Lietuvos istorija su kunigaikščių paveikslais ir žemlapiu, trečią kartą atspausta ir partaisyta, Petropilis, 1906, Pratarmės pradžia)
Suprantu, pasenęs romantizmas; bet gal ta apeliacija į žmogaus ir viso materialiojo pasaulio laikinumą, į jausmus – prieš pradedant minėti istorinius faktus ir juos vertinti – visai ne toks jau ir persenęs dalykas? Kad ir kaip ten būtų, istorija juk kitokio pobūdžio mokslas negu matematika ir fizika, humanitarinis/socialinis, be vertinimų neišsiverčiantis (kas mums pergalė, kitiems pralaimėjimas), tam tikrą praeities vaizdinį siūlantis. Su(si)vokt, o ne išmokt istoriją [gal ir] neprošal jaunumenei būtų.
Mano nuotrauka
deepart.io perpiešas Eriko Varno stilium (nuotr. Prano Vasiliausko)