(cc) (by:) —vg— [filologas (platesniąja prasme) ir batautojas]

2014-03-28

(605) Užparaštė, lxxxix: apie autoriaus valią

Vis neišeina iš galvos: vos pradėjus verst šios dienos 7MD-as, antram puslapy – „Bandymas sušokti klasiką: „Altorių šešėly“ Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre“.
Mykolaitis-Putinas, gyvas būdamas, niekam nėra leidęs inscenizuot Altorių šešėly, nors prašyta ne kartą (esu skaitęs tų prašymų ir atsakymų); buvo įsitikinęs, kad šis jo kūrinys turi likt tik kaip rašytinis tekstas. Iki 2014-ų, regis, to buvo paisoma.
Ar šitą Putino nuostatą žinojo libreto autorė Birutė Mar ir „sušokto romano“ režisierius Ramūnas Kaubrys? Nežinau.
Recenzentė Akvilė Eglinskaitė žinojo, jos tekste net cituojama Irena Kostkevičiūtė, tai (= Putinas buvęs prieš romano kėlimą scenon ar ekranan) raštu paliudijusi. A.E. manymu, to nepaisymas atskleidė „kūrybinės komandos drąsą ir ryžtą“. O —vg— manymu, paprasčiausią nepagarbą Vinco Mykolaičio-Putino valiai. (Ne juridinius dalykus turiu galvoj, moralinius.)
Jei – tikėtis visada galima? – būt įvykęs stebuklas, būt buvę sukurta kas nors TOKIO (tikėtis stebuklo – beviltiškai naivu, taip), gal ir būtų galima įpult abejonėn, ar jau toks teisus buvo Altorių šešėly autorius; iš recenzijos sprendžiant, Putinas buvo teisus, lieka visiškai teisus. Ir jo valios dera paisyt.

Prieduras (04-04; užtikau skaitinėdamas Liongino Šepečio šįmet išleistus Negerus užrašus, 1955–1990).
Juozo Grušo laiškas Šepečiui, 1984-12-24:
Didžiai gerbiamas Sekretoriau!
Sužinojau, kad ruošiamasi ekranizuoti V. Mykolaičio-Putino romaną „Altorių šešėly“. Mano supratimu, tai pažeistų autoriaus valią ir įžeistų jo atminimą. V. Mykolaitis-Putinas buvo mano mokytojas ir draugas iki pat savo mirties. Jis ne kartą man yra sakęs, kad niekada neleisiąs inscenizuoti arba ekranizuoti minėto kūrinio.

(604) Visiškai tarp kitko: kas toks buvo Boleslauskas?

Šios dienos Literatūroj ir mene yra du puslapiai Sergejaus Dovlatovo (vertė Jūratė Visockaitė). Smagu skaityt, bet vienoj vietoj ėmiau ir pasijutau neišmanėlis, ir net visagalis Googlas nieko nepadėjo:
Per [religijos seminarų] pertrauką tarp dalyvių ėmė cirkuliuoti dokumentai. Judaistai rinko parašus Anatolijaus Ščaranskio gynybai. Stačiatikiai siekė Glebo Jakunino išlaisvinimo. Islamo sūnūs rūpinosi Mustafa Džemiliovu. Katalikai mėgino išgelbėti Juozą Boleslauską.
Dėl parašų kilo netikėtų sunkumų. Judaistai atsisakė ginti stačiatikį Jakuniną. Stačiatikiai nepanoro siekti žydo Ščaranskio išlaisvinimo. Musulmonai pareiškė, kad jiems užtenka nuosavų problemų. O katalikai iš viso ėmė kalbėti lietuviškai. (LirM, 2014-03-28, p. 35)
Nors ir apgraibom, bet žinau, kas yra Natanas Ščaranskis, kas yra Jakuninas, kas yra Krymo totorius Džemiliovas (pastaruoju laiku labai dažnai minima jo pavardė), o va kas yra ar buvo Juozas Boleslauskas – nė menkiausios nuovokos; iš konteksto sprendžiant, sovietmečio disidentas, bet tik tiek. – Gal kas žinot? O gal (gal net: greičiausiai) čia kokia klaida įsivėlusi?
P.S. (04-04) Internetinė Dovlatovo teksto versija kol kas be komentarų.

(603) Iš fonotekos: pokalbis su M.M. apie K.B. ir kt.

poeto nuotrauka ir parašas iš
prieš 52 metus išėjusios pirmosios
knygos Balandžio sniegas
Balandžio 1-ą ir kartu 1-ąją Marcelijui Martinaičiui būt sukakę 78-eri; balandžio 5-ą bus mirties metinės. (Neabejoju, ir per gimtadienį, tuolab kad jį norima padaryt Gimtadieniu, ir per mirtadienį kas nors, koks nors tekstas išnirs virtualioj erdvėj ir primins: šiandien tas, o šiandien tas. – Šis įrašas tebūnie prae scriptumas.)

Kaip skiriasi šių metų pavasaris nuo pernykščio!
Atsimenu, Antakalnio kapinėse per laidotuves buvo sumūrytos sniego sienos šalia takų gal net kokio metro aukščio, ir gandrus, net kelis, ratus sukančius pernai pirmąkart pamačiau būtent ten balandžio 8-ą.
Kai toks oras, daug kas iš tarusiųjų atsisveikinimo žodžius prisiminė M.M. pirmąjį rinkinį Balandžio sniegas (1962), nors nė vienas eilėraštis iš tos knygelės nėra papuolęs nė vienon rinktinėn; visi vis minėjo Kukutį, o va K.B. liko nutylėtas prie kapo duobės (lažintis nesilažinčiau, bet, regis, tikrai nutylėtas). Tada ir prisiminiau audiotekoj tupintį įrašą, pagalvojau: galima būtų iššifruot, reiktų.
Kalbėjomės 2004-12-14 Rašytojų sąjungos bibliotekoj, „Literatūros akiračių“ radijo laida buvo transliuojama 12-19. 

M.M.: Aš jau vis dėlto esu miesto žmogus

– Pradėt norėčiau nuo to, kas labiausiai intriguoja: kas tas K.B., kas slypi už šito kriptonimo? Aišku, kad ne Kazys Boruta, Kazys Bradūnas ar Konstantinas Bajerčius, ko čia juos įtarinėt. Gal Kukutis...
– Buvęs...
– Va, gal Kukutis Buvęs, o gal (prisiminiau iš anų laikų abreviatūrą) КБ – конструкторское бюро? Buvo toks КБ Туполева, lėktuvus konstravo, o čia – K.B. Martinaičio, įtartinus tekstus konstruojantis?
– Aš taip pat spėlioju: kas jis yra toksai? Net, sako, gal čia KGB? – žiūrėdami į knygą, – pirštų atspaudai, tokios keistos nuotraukos... Bet atvirai kalbant, ir pats nežinau, kas jis toks. Aš rašau, kad sužinočiau, kas jis yra, ir kai sužinosiu, pasakysiu, kas jis yra.
Matot, atsiranda toks personažas, tam tikras kodas, kurį reikia šifruot. Aš jį jaučiu esantį, kažkokiu būdu esantį. Ir man reikia išsiaiškint, kas jis toks yra iki galo. Kas čia parašyta – dar yra mažai. Aš manau, rašysiu, kol pats suvoksiu, kas jis yra. Ir paskui man bus neįdomu.
Lygiai taip pat buvo su Kukučio baladėm. Aš taip pat nežinojau, kas tas personažas. Tik pradėjau jau suvokt, kada įpusėjau knygą. O gal kai prie pabaigos jau ėjau pradėjau suvokt to personažo tam tikrus šifrus, aš jau galėjau šifruot.
Čia labai įdomus dalykas yra. Manau, gal prozininkai gali paliudyt: kada atsiranda romano veikėjai ar veikėjas, rašo, rašo, rašo norėdamas iki galo suvokt jo apimtį, jo charakterį, kas jis toks yra. Tai tam tikros projekcijos, ateinančios iš patirties, iš pasąmonės – gal daugiau iš pasąmonės.
Tas K.B. gal daugiau iš pasąmonės atėjęs – atėjęs su baime, su labai keistais tokiais pojūčiais, lyg iš sapnų. Jo nėra, bet jis ir yra. Jis kažkokiu būdu yra gyvenime, yra patirtyje, toks neapibrėžtas, be kontūrų kol kas.
Aš manau, kad mes dažnas turim tokius antrininkus – nesančius, bet kartu ir esančius mumyse, šalia mūsų, mūsų patirty, pasąmonėj. Ir į tuos antrininkus projektuojam savo baimes, savo patirtį, kažkokius ketinimus, kurie gali būt keisti, neįvykdomi visiškai.
Tas K.B. man mįslingas yra ir savotiškai įdomus. Jis man dar nenusibodo.

– Skaitydamas K.B. įtariamą pagalvojau: po Kukučio baladžių buvot grįžęs prie lyrikos, dabar vėl einat lyg tolyn nuo jos. Ką duoda šitas, sakykim, registrų kaitaliojimas? Autorius tampa drąsesnis, autorius tampa laisvesnis?
– Tai labai keisti dalykai. Labai sunku apie save ką nors pasakyt – apie tas paslaptis, apie pasąmonę, keistas vizijas. Galima apie save pasakyt per tą antrininką. Taigi mes dažnai ir veikiam per antrininkus. Religija kas gi yra? Taip pat išreiškiam save per tikėjimo figūras, į jas projektuojam savo nusikaltimus, savo nuodėmes, savo viltį, savo siekius. Čia irgi yra pasidaromas toks antrininkas, su kuriuo galima kalbėtis, per kurį galima kalbėt. Ir aš negaliu sakyt, kad aš čia esu. Kas tai būtų, jei sakyčiau, kad K.B. – aš? Bet kartu esu ir aš – kitas, nematomas ir man pačiam nežinomas, atsirandantis labai keistose situacijose; nugrimzti į tamsą, vėl iš jos atsirandi, – ir nėra kaip kitaip pasakyt. Tos projekcijos yra man pačiam labai keistos ir netikėtos, kai jas užčiuopi, va tada ir atsiranda kažkas.
O lyrika yra toks tiesioginis gal išsisakymas, toks gal net paviršiuj esantis šiek tiek, toks jutiminis, emocinis, lengvai suvokiamas ir aiškinamas. Bet ir kitas planas yra, po paviršium dar kažkas yra, kažkas tamsaus, nežinomo, nesuprantamo, tai taip ir atsiranda tokia poezija.
Jaučiuos dvigubas žmogus: ir lyrikas, mane lyriku vadina, ir Kukučiu vadina, ir dar kažkoks kitoks. Iš tikrųjų mes esam keleriopi – kelios asmenybės, ir kuri paima viršų, su ta pradedam gyvent – ar su tuo savim matomu, atviru, emocingu, ar su tuo įslaptintu, slaptu, kuris iškyla, kurį gyvenimas išprovokuoja, įvykiai gali išprovokuot. Kartais tuos eilėraščius vadinu: kriminaliniai eilėraščiai, kriminalinė poezija. Galbūt tai, ką mes šiandien matom, girdim kasdien, su kuo susiduriam, kas rašoma, ir išprovokavo tą kitą asmenį, K.B. Jis iškyla iš kažkokių gelmių ir su juo reikia bendraut, nieko nepadarysi.

rinkinio K.B. įtariamas
prieštitulinis puslapis
– Ankstesniam rinkiny Tolstantis, kurį dabar galima būtų vadint ir kitaip, tarkim, „M.M. tolstantis – K.B. artėjantis“, Jūs save išvadinot degradavusiu kaimiečiu, o K.B. įtariamas jau persmelktas miesto, kultūros, civilizacijos. Juk ne šiaip sau jo, kaip ir Goethės Fausto, mylimoji vardu Margarita (dar ir Kafkos Proceso Jozefą K. prisiminiau), jis šį tą išmano apie virtualią erdvę, pažįstamas su bomžais. Gal šita Jūsų dalis jau vis dėlto įaugo į miestą? K.B. jau miestietis?
– Šituo klausimu užčiuopėt tokią labai konfliktišką situaciją – kaimiečio ir miestiečio. Aš jau vis dėlto esu miesto žmogus, turintis tą senąją patirtį. Tos patirtys konfliktuoja manyje. Kaimo patirtis lieka užkulisiuose – nieko nepadarysi, taip yra. Dabar gyvenu visiškai kitoj erdvėj, miesto erdvėj, turiu perimt, suvokti miesto kultūrą, tuos kompleksus miestietiškus – aš juos esu jau patyręs, suvokęs. Tokioj konfliktinėj situacijoj galbūt ir iškyla tas personažas K.B.
Iš tikrųjų labai gerai pastebėjot, daugėja miesto temų. Ankstesnėj lyrikoj ten, kaimo kultūroj, dar buvo gyvenama, jaučiama, ten dar buvau, o dabar aš tenai nesu, nėra manęs tenais, niekada nebebūsiu tenais. Tolstantis yra atsisveikinimas su ta kultūra, su ta vieta ir su savo lyrika. Gaila man, bet atsisveikinu su ankstyvąja lyrika. Aš jau neparašyčiau, nerašyčiau, negaliu rašyt, kaip rašiau prieš 20–30 metų. Tai būtų netikra, nesusiję su mano patirtim, asmeniu, su tuo, kas aš dabar esu. Tai gal tokio nukaimėjusio kaimiečio kompleksai iškyla. Patyrusio, kas yra kultūra, suvokiančio kultūrą, gyvenančio jau visiškai kitą gyvenimą – na, pasakyčiau, intelektinį gyvenimą, ne kaimiečio jau. K.B. įtariamo vaizdiniai, vizijos kyla ateinant tai naujajai patirčiai, kuri nevisiškai priimtina, bet ji jau yra užfiksuota, aš jau taip gyvenu, kitaip negyvensiu, toks jau mano gyvenimas, ir aš esu tokia dviguba asmenybė, dvigubas žmogus, bet jau atkrenta, nudžiūsta ta kita, kaimiškoji šaka, akivaizdžiai nudžiūsta.
Šiek tiek su ironija, ironiškai žiūriu į tai, kas esu, nepriimu iki galo viso to, ką dabar veikiu, darau, matau. Nesu toks miesto kultūros žmogus, koks yra Tomas Venclova, sakysim, arba buvo Judita Vaičiūnaitė – jai tai buvo natūrali aplinka, taip augo, gyveno, rašė, galvojo, jautė. Taip, tvarkoj, suprantu viską. Man tai yra nauja; nauja, bet jau mano.

– Kai žinai Jūsų maršrutą: Vilniaus senamiestis – Vanaginė (pro Santariškes), labai smagu skaityt K.B. įtariamo tekstus ir identifikuot: aha, sėdi M.M./K.B. Jeruzalės stotelėj ir laukia autobuso Vanaginės link; arba spėliot, kurioj Vilniaus gatvelėj, tikriausiai Senamiesčio, K.B. susitiko su autorium, kuriam Vilniaus priemiesty yra tokia kaip aprašytoji dykvietė? Ar sutiktumėt būt vadovas ekskursijos „K.B. takais“?
– Ne, K.B. neitų šituo taku. Jis neina pro Santariškes, neina į Vanaginę, jis ten nevaikšto. Vienam eilėrašty yra Jeruzalė, bet ne toliau. Jam nėra ten ką veikt. Jo veikimo erdvė yra vis dėlto Vilnius, toks galbūt keistas Vilnius. K.B. čia yra, Vilniuj.
O aš pats – aš važiuoju į Vilnių ir važiuoju iš Vilniaus. Man reikia pereit per mišką. Mano toks gyvenimo būdas: aš pereinu iš vienos kultūros į kitą, nors gal tai ir iliuzija. Aš pereinu į erdvę, kurioje veikia visai kitas personažas. Ten, Vanaginėj, aš esu personažas, o mano antrininkas yra Vilniuj. Čia jo erdvė, kai kur jis yra išėjęs truputį, Jeruzalę pasiekęs, bet jei toliau rašysiu, jis nebeišeis iš miesto erdvės, nebeišeis iš kultūros erdvės. Jis yra pažeistas, jis priima kultūrą labai keistai, netiesiogiai, jis atėjęs iš mano vidaus, jis negali priimt tos kultūros tiesiogiai, be jokių kompleksų. Labai kompleksuotas K.B. – kompleksuotas jo meno jutimas, truputį toks lyg trenktas. Tad toj miestoj erdvėj jis irgi keistas. Bet Vanaginėj jis nežinotų ką veikt; ką jis ten veiktų? Mes nesusikalbėtumėm tenais.

– Bet ar truputį nemistifikuojat? Tolstančiame kai kurie eilėraščiai jau buvo įvardinti kaip priklausą K.B., o dauguma – kaip Martinaičio tekstai. Žiūriu, naujajam rinkiny kai kurie M.M. tekstai atiduoti K.B. Pajutot, kad vieni eilėraščiai turi likt Martinaičio, o kitus galima ar net reikia atiduot K.B.?
– Leisdamas knygą Tolstantis aš dar nejaučiau tokio skirtumo, bet jaučiau, kad kažkas atsiskiria ir eina į visiškai kitą pusę. Kai daugiau parašiau, suvokiau, kad tai yra kita kalba, kito veikėjo kalba, kad jis pasiima kai kuriuos tekstus, kad tai yra jau kito tekstai – ir aš ne vieną priskyriau K.B. Tiesą sakant, aš turbūt užčiuopiau tai, ko nesuvokiau anksčiau – tai to nutolstančio artėjimas prie kažkokio visai kito. Tas artėjimas vis dar tęsiasi. Pažiūrėsim, kas toliau bus. Nežinau, kas yra tas K.B.

– Ir paskutinis klausimas, smalsumo padiktuotas, labiau dėl juoko. K.B. įtariamo prieštituliniame puslapy yra pirštų atspaudai. Kieno jie – autoriaus ar K.B.?
– Anoniminiai, aš sakau, – ne mano. (Juokiasi) Čia yra Ričardo Šileikos, kuris tas nuotraukas pateikė, išmonė. Nežinau, turbūt nustatytų atitinkamos institucijos, kieno tie atspaudai, jeigu reikėtų. Tenai yra ir daugiau dalykų, kurie primena tą šiurpų persekiojimo laiką.
Man labai patiko. Kai pasiūlė, kad jis iliustruos, iškart sutikau, pagalvojau, kad bus gerai, – iš tikrųjų gerai: sugeba pateikt tokius mįslingus fragmentus iš kažkokių pasąmonės gelmių, iš praeities, iš kažkokios tamsos – labai neapibrėžti dalykai, bet jie tinka, na, ir atitinka pavadinimą – įtariamas.
Penki K.B. eilėraščiai, skaitomi M.M.

Pernai žvarboj besiklausant dažnusyk per aukštai paimtų kalbų buvo iškilęs ir toks klausimas: kiek dar už K.B. Marcelijus spėjo parašyt eilėraščių? – Šįmet išėjusioj (Valentino Sventicko parengtoj, gerai parengtoj) knygoj Nenoriu nieko neveikti jie (11 naujų K.B. eilėraščių) viso skyriaus yra nusipelnę, vidurinio. – Kukučio ir K.B. gretinimas labai su pagrindu: 1977-ais Kukučio baladės, 2004-ais K.B. įtariamas, o po to – papildai, papildų papildai, įgulantys į naujus leidimus. Personažai vis kuriasi.

2014-03-26

(602) Tarp kitko: Repšys paskaitomai


Šįmet išėjo Petro Repšio ofortų ir piešinių knyga Atvaizduotos istorijos (ir paroda tokiu pat pavadinimu iki 03-29 dar veikia).
Viskas puiku, tik viena aplinkybė nervina: Repšys visko tiek prirašinėjęs, o perskaityt negali.

← štai taip atrodo darbas, pavadintas „Vaizdas pro dirbtuvės Šiltadaržio gatvėje langą“ (1987). – Na argi ne smalsu, ko ten neperskaitomai, „apverstai“ prirašinėta? Man tai baisiai. – Prašom pasiskaityti →

Bet negi dabar kiekvieną ofortą ar piešinį skenuosi ir „atversi“, kad galėtum ir perskaityt? – Veidrodį pasitelkt? Nepatogu.

(Pagalvojau: galėjo bent jau knygoj tie tekstai būt paskaitomai pateikti; po pavadinimo, tarkim, ir be vertimo į anglų.)

(601) Kvietimas į pirmąjį M.G.

Darius K. atsiuntė, palydėdamas:
Lietuvių literatūros katedra mėgina pradėti gražią tradiciją – kasmet Vilniaus universitete su studentais, dėstytojais, meno žmonėmis švęsti Marcelijaus Gimtadienį.
Švęsti ir atminti, kad Marcelijus Martinaitis, tęsdamas Motiejaus Kazimiero Sarbievijaus, Vinco Mykolaičio-Putino tradiciją, augino Vilniaus universitete Lietuvos literatų kartas.
Ne delfis šitas tinklaraštis, bet gal kas dar nežinot, gal susigundysit ateit. Bilietų nereiks pirkti :)

Kad nežiojėtų skylė – eilėraštis iš šįmet išėjusios M.M. knygos Nenoriu nieko neveikti:

Ten, kur aš buvau ir nebūsiu
aš ėjau ir ėjau ir ėjau
vis ėjau ir grįžau ir grįžau
sugrįžau sugrįžau iš tenai
neradau neradau neradau
neradau ko ieškot išėjau
vėl ėjau ir ėjau vėl ėjau
kad surasčiau dėl ko išėjau
bet vis tiek nerandu nerandu
ko sugrįžęs iš čia išeinu
čia nėra čia nėra čia nėra
dėl ko vis dėl ko vis išeinu
kaip išėjęs ir ten nerandu
o kodėl o kodėl išeinu
palieku palieku palieku
kad ir vėlei sugrįžčiau atgal
kur seniai jau manęs nebėra
nebėra nebėra ir nebus

2014-03-25

(635) Miscellanea rerum, iv

— užfiksuota 2014-ų kovą–birželį —

pastato neliko; piešinys tik nuotraukoj liko; kurį laiką – kaip desktopo backgroundas; virsmas ↓
(α) kas yra publicistika?
Jackau, koks susenęs terminas – publicistika, – tarsi iš Tiesos laikų! — Prisiminiau [atsiprašau!] jį šiandien, kovo 8-ą, per LRT radiją klausydamasis Agnės Narušytės kultūros komentaro – sakykim, apie prakiurusį sinagogos stogą. – Atvirai išsakomas kultūros žmogaus požiūris į jam (ergo, ir kultūrininkų bendruomenei?) svarbų dalyką. – Ar kas sureaguos? – Žydai? Vilniaus savivaldybė? – Greičiausiai niekas. – Kokia prasmė kalbėti? Prasmė – būtent kalbėti, formuluoti tau rūpimas mintis.
— Praėjus dviem su puse mėnesiams (05-21), ėmiau ir el. laišku paklausiau Agnės N.: Ar/kaip/kada buvo reaguota į jos komentarą. Atsakymas (05-23) nustebino:
Retai žiūriu šį paštą, o šiandien stengdamasi atvėsti senuosiuose rūmuose iš neturėjimo ką veikti žvilgtelėjau ir štai kokia žinutė!
Atsakyti į jūsų klausimą galiu labai pozityviai: po dviejų savaičių nuo komentaro stogą užtaisė. Negalėjau patikėti. O Kunčius nespėjo nufotografuoti. Reikėtų gal per radiją pranešti?
Nieko neatsakiau; vargu ar reikia patarimo tokiam protingam žmogui kaip Agnė N.

(β) ką pasakytų Freudas?
Jau daugiau negu dešimtmetis [jei kas paklaustų, kokia mano šeiminė padėtis? – dabar atsakyčiau:] esu savaitgalinis kohabitas.
Vyresnėlis jau keletas metų gyvena Kaune; jaunėlis – daugiau pas savo draugę Tilto gatvėj negu mūsų bute Pašilaičiuos, už kurį tėvas baigia mokėt kreditą (25-eri baigsis 2017-ų vidury).
Apibendrinant tenka tarti: šitam trijų kambarių daugiau negu 80 kvadratinių metrų bute iš principo gyvenu vienas;
tiesa, pavasarį čia dar laikinai įsikuria pomidorų, paprikų ir kt. daigai; –  ir ne tik, dar amarilis, ir buv. kolegių iš Šiuolaikinės literatūros skyriaus 48-ojo gimtadienio proga padovanotas kaktusas. – Vienišo vyro buveinė?
Ir vis tiek: kad ir kas, kad ir kaip, jei imuos daryt ką nors valgomo, padarau mažiausiai penkiems ar šešiems.
– Ką pasakytų Freudas?
– Jūsų pasąmonėje glūdi poreikis rūpintis didele šeima, jūs patriarchalinės sanklodos atstovas, savo lūkesčius išreiškiantis labai konkrečiu būdu: va tas pupelių salotas darydamas jūs galvot apie norimus pamaitint žmones, o ne apie tai, kad tiek daug nesuvalgysit. Jūsų prigimtis – daugiavaikio tėvo prigimtis.
– Eik tu šikt!

(γ) apie pasirinkimą
Ką tik pro Žirmūnų „Iki“ duris įėjo motina ir dukra, rankomis susikibusios.
– В следующем году ты мне выбрала етику или религию?
Neišgirdau atsakymo; tokį pasirinkimą turi daryt ir lietuviškai kalbantieji.
Kai pagalvoji, – idiotiška dilema. Visiškai idiotiška: etika vs religija.

(δ) kvailas klausimas
Kiek būtų tokių, kurie į klausimą: „Kas yra žemaitis Kukutis?“ – išlaikę pauzę, kuriai ir Stanislavskis pritartų, taip reikšmingai vos vos šyptelėję, – imtų ir atsakytų:
 – Pulkininko leitenanto Sergijaus Bukevičiaus (1888–1975) literatūrinis slapyvardis.
Santykis tikrai skirtųsi negu atsakymų į klausimą, kas yra Krantai: kultūros žurnalas / spirituotas vyras.

(600) Visiškai tarp kitko: up ir down

Kolegės (LSD = Loreta M., Solveiga D. ir Dalia S.) grįžo iš konferencijos New Yorke. – Roosevelto hotelis Manhattane, kuriame Škėmos Baltos drobulės Antanas Garšva dirbo keltuvininku (pirminis romano pavadinimas ir buvo Keltuvas), iš esmės pertvarkytas (ir liftai pakeisti); dabar priklauso Pakistano oro linijos.
Ir lt.wikipedijoj galėtų būt straipsnis apie šį viešbutį, kai pagalvoji (viešbutis literatūroje, iš mokyklinės programos).

2014-03-17

(599) Iš popieryno, xvii: atsitiktinai užtikta parafrazė su antifrazės atspalviu

Kol Šiaurės Atėnuos buvo spausdinami Sigito Gedos kasdienraščiai, net jei niekas tuokart neužkliūdavo, – išsiplėšdavau tą lapą – 5/6 puslapius. Dabar rausdamasis popieryne vis užtinku.
Va Radausko „Pasakos“ parafrazė su antifrazės atspalviu, ryškiu atspalviu:
Laikykitės, Maironio didžiavyriai!
Aš nieko nekuriu. Aš nerašau
eilių. Aš paprasčiausiai
mirdamas guliu.
Užrašyta 2005-02-09, paskelbta 2007-03-17. Literatūros istorija kaip palimpsestas; – kodėl ne?

2014-03-16

(598) Įsivaizduojamo pokalbio nuotrupa, xxxvi

– Skaitei to – na kaip jis, nuotraukoj toks išsišiepęs kaip amerikonas ir pradėjęs plikt? – Easy way mesti skaityti?
– Ne. Turiu parsisiuntęs kažkokio —vg— Lengviausią būdą.
– Ir kaip?
– Tai kad neskaičiau.
– To Lengviausio?
– Jokio! Ir išvis – atsiknisk, ir ką tu rašinėji neskaičiau ir neskaitysiu, yra pasauly ir svarbesnių dalykų: va rusai, girdėjai?, Ukrainai priklausantį Krymą okupavo. Ir Lietuvai tuoj bus vamzdiec, lenkai atvažiuos BTRais Pilsdudskio širdies gint. Ir apskritai: nėr jokio easy way.
– Klausyk, pagalvojau: o kas nors yra tyrinėjęs, ką Piłsudskis skaitė?
– Ką ką?! „Brisiaus galą“ mokykloj tai tikrai turėjo skaityt.

2014-03-13

(597) Ars memorativa: 1969-ų pirmokai, megalomaniškos mintys

mokytojas Bronius Žiogelis su savo pirmokais antrokais
vos neparašiau: 1969-ų rugsėjis, bet žiūriu – kai kurie jau su žvaigždutėm; 1970-ų 1971-ų gegužė
[už patikslinimą ačiū žmogui, kuris stovi ketvirtas iš dešinės, – tau, Gita]
Parašęs apie lytis, pasikapsčiau po nuotraukyną. Ir iškapsčiau dvi Vileišių aštuonmetės mokyklos 1969-ais pirmokais tapusiųjų nuotraukas: priešais mokyklą ir klasėj suoluos sėdinčių.
Žiūrėjau į bendraklasius ir galvojau:
  • kiek mūsų dar gyvų, 1969-ais tapusių pirmaklasiais?
  • gimę tais metais, kai pasaulis galėjo baigtis; turiu galvoj vad. Karibų krizę – kai pasaulis buvo arčiausiai branduolinio karo; mes net nebūtumėm spėję suvokt, kad šiek tiek pagyvenom;
  • sulaukę 18-os, turėjom gyvent jau komunistinėj, nebe socialistinėj santvarkoj;
  • tie, kuriems indėnas buvo serbas; būtent mūsų vaikystėj atėjo TV į daugelį namų; serialas-idealas – Czterej pancerni i pies (bent jau berniukų; kurį laiką buvau pravardžiuojamas Gusliku; dėl pavardės skambesio panašumo);
  • 1990-ais mums tebuvo tik 28-eri; jackau, jaunysčių jaunystė;
  • žiūriu į veidus, prisimenu, bet – neprisimenu asmenvardžių; va šalia mokytojo Žiogelio stovi žmogus, kurio vardas buvo ar ne Vincas? Nors tikriausiai klystu.
Kam visa tai fiksuoju? Totaliai kvaila mintis ėmė suktis galvoj: ogi kas nors, norintis tapt garsiu non fiction rašytoju, galėtų imt ir papasakot va šitų 1969-ais ėmusių eit mokyklon likimus; pradedant, aišku, mokytoju, apie kurį vienas iš mokinių pasakytų: „Kodėl gerai prisimenu, nors tik metus temokė? – Todėl, kad neterorizavo manęs (neatsimenu, kad būt terorizavęs) dėl to, kad buvau kairiarankis.“ – Aišku, visiškai kvaila mintis.

2014-03-07

(596) Užparaštė, lxxxviii: Vaižgantas kaip pirmasai Lietuvoj karalių dirbėjas

Beveik neabejotina – Dambrausko-Jakšto parašas
po [1912-ais Garny jau spausdinta] Prano Žitkevičiaus karikatūra:

Vyrai, moters! Kas norit karaliais bei karalienėmis tapti, kreipkitės į mane.
Štai aš turiu du maišu karališkų vainikų. Mielai dalinu visiems, kas man patinka.
Neseniai [...] padariau karaliais Penkaitį, Putiną, Krėvę, Radzikauską, kun. Paltaroką...
Naujai padarytuosius karalius apsiimu savo lėšomis apvainikuoti. Darbą atlieku
sąžiningai ir greitai – vienu plunksnos pabraukimu. – Taigi naudokitės proga.
Laiškai su užsakymais reikia siųsti šiuo adresu:
Pirmam Lietuvoje Karalių Dirbėjui kun. J. Tumui Laižuvoje.
(Garnys, 1914, nr. 1, p. 3)
Lietuvos aido 1930-11-03 numery buvo išspausdinta Vaižganto recenzija, kurios įžanga pradedama nebederamu kreipiniu:
Vyrai! Gal jūs pamiršote, kad gerb. Jubiliatas Al. Jakštas [1930-ais Dambrauskui-Jakštui sukako 70 metų] kitados „Garnyje“ yra mane pakėlęs „pirmuoju Lietuvoje karalių dirbėju“, – kai Pr. Penkaitį vainikavau feljetono karalium, o Putiną – lyrininkų karalium [žr. karikatūrą ir tekstą dešinėj]. Rods, būsiu ir daugiau karalių pridirbęs. Užėjus demokratiniams laikams, lioviaus to monarchistiniško darbo, bet, grįžtant reakcijai, grįžtu ir aš prie monarchizmo.
Recenzija apie Petro Babicko (kaip čia apibūdinus? – saikingo modernisto) tais metais išėjusį poezijos rinkinį Geltona ir juoda:
Šiuo sykiu vainikuoju Petrą Babicką karalium keturvėjininkų, frontininkų, akcininkų, futuristų, modernistų ir kitų kitokių, kurių šiandien legionai, o iš visų nieko nebuvo, vienas beseilis čėplojimas.
Kas jau taip labai patiko Vaižgantui, kad ryžos viens du Babicką apskelbti karalium, nors teapibūdina: „tikrai talentingas ir su gera intuicija autorius“? – Triskart perskaičiau tą recenziją, paskelbtą Vaižganto Raštų 21-am tome (2010, p. 269–273; kas cituojant paryškinta – mano darbas).
(a)  Konstatuojamieji teiginiai, pereinantys į vertinamuosius:
Vapsva, 1930, nr. 11, p. 3
Jis [t.y. Babickas] – miesto žmogus, greičiau, Kauno žmogus. Jis gyvena Lietuvos sostamiesčio gyvenimo sūkuryje. Narsto automobiliai, lenda į akis jų firmos, numeriai [...]. Na, visas miesto inventorius, būtinas ir nebūtinas, bet neišvengiamas.
Ne iš to, bet su tuo Babickas mezga kasdienę tragikomediją. „Geltona ir juoda“ skaitydamas, nėmaž nesuklumpi ant daugybės tų miesto griozdų ir technikos. Jie čia ne „už ausių“ atatempti, ne jiems poezijos rašomos, o žmogui, jo vargams, sielvartams ir aplinkybių peripetijoms. [Kitaip sakant, miesto atributai yra priemonės, o ne tikslas.]
[...] Babickas be galo savas, artimas ir – delikatnas. Jis nenusiminęs, ne beviltis. Nepaprastai gražiu feljetoniniu jumoru konstatuoja gyvenimo faktus. Ir ne jis kaltas, kad per visa tai prasimuša gyvenimo baubas, rusiškai – „ūžas“.
Tai apie autoriaus pasaulėvoką ir pasaulėžiūrą.
(b) O patys tos/anos atspindžiai, t.y. kūriniai?
[...] stilius metriškas, sklandus, taisyklingas, lietuviškas; metruojama daugiau prasmė, ne forma  ir ji darosi lengva skaityti. [...] ne tiek kad labai švelniai sąmojingas net ten, kur paliečia ir ordinariškus dalykus, kiek... kad inteligentiškas.
Va tai Vaižgantui atrodė gražu – lietuviškai inteligentiškas modernus stilius; skaitai – ir suvoki, kas norėta pasakyt.
(c) Vidinis prieštaravimas:
Argi ne paradoksas karalium ką nors kelti už tai, kad jis turi koncepcijų ir jas logiškai pasako. Berods, tai pirmapradis reikalavimas iš autorių. Deja, mūsieji, visai maža išimtim, modernizmą mato paneigime paprasčiausios minties, dažnai grįžtame į pačią pradžią kalbos kultūros, į onomatopoetiką [gal turėtas galvoj Binkis: „Mūsų žemė jauna dar. / Bus ir pas mus Eldorado. / Aldorijo adrijo ada“?], į vartojimą beprasmių garsų, bet tik balsui parodyti [gal turėtas galvoj Žlabys-Žengė, jo tekste paminėta nervuota poema – Anykščių šilelis?].
Petro Babicko mintis visados aiški, nors kažin kaip suktai ją pasakytų [...].
Vaižgantas norėjo bent jau suprast, ką skaito. – Absoliučios daugumos skaitytojų noras.
O vis dėlto: turint galvoj XX amžiaus trečio ir ketvirto dešimtmečių lietuvių poeziją, Babickas yra tarp ir kiti. (Petras Babickas – su kuo siejasi? Pirmasis lietuvis profesionalus radijo diktorius; poetas ir prozininkas, fotografas, ypač Lietuvos pajūrio fotografas, aktorės Unės Babickaitės brolis; tas, kuris liko šalikelėj, atsidūręs ne Chicagoj, o Brazilijoj.)

Babickas dar žinomas, o va feljetono karalium Vaižganto paskelbtas Pranas Penkaitis (1877–1931) tik enciklopedijose randamas. LLE-oj esančiame Algio Kalėdos straipsnyje „Feljetonas“ jis nepaminėtas, o ten pat apie P-tį rašiusi Jūratė Sprindytė akcentuoja jo kūrybos pažintinę, ne estetinę vertę. Tiesa, Vaižgantas P-tį vainikavo už 1913–1914 metais Viltyje spausdintus „Kelionių įspūdžius“ (žr. Raštai, t. 19, p. 277–279), taigi feljetonus paprasčiausia prasme – atkarpomis periodikoj spausdinami tekstai; jų Sprindytė nemini, o Kalėdai nelabai tokie „tiko“ apie feljetoną rašant. Reiktų imt ir paskaitinėt. Na, negali būt visiškai prasti tie P-čio „Kelionių įspūdžiai“.
Mano nuotrauka
deepart.io perpiešas Eriko Varno stilium (nuotr. Prano Vasiliausko)