(1312) Eilėraščių istorijos, xiv: Henriko A. Čigriejaus „Liūdnas šuo“

— — — tai buvo seniai; norėjau rašyt: gal prieš kokius dešimt metų, bet žinodamas, kad atmintis – melagė, pasitikrinau, – jau prieš 15 su viršum, 2007-ų rudenį: Vilniuj ant sienų ėmė rastis poezija; pateikties būdas pats paprasčiausias – padidinta knygos puslapio kserokopija priklijuojama apyaukščiai, be kopėčių nepasieksi. Iš tų kopijų dvi gerai prisimenu, nes iš knygų, prie kurių prikišęs nagus.

Tilto gatvėj, jei eini nuo Katedros – po kairei, už tų metalinių vartų prie sienos buvo priklijuotas 11 puslapis iš Algimanto Mackaus Trijų knygų (išleido „Baltos lankos“ serijoj „Rinktinė lietuvių poezija“ 1999-ais) – „Netikėjimas“ iš rinkinio Jo yra žemė [o gal čia ars memorativa? gal kitas? nors ne, regis, šitas].

O ant „Skalvijos“ kino teatro reklaminio lango stiklo (prie įėjimo į antrą salę, už kampo – Jakšto gatvė), spėju, žmogus, kurio slp. 209, priklijavo 344 puslapį iš Vytauto Kubiliaus sudarytos antologijos Dvidešimto amžiaus lietuvių poezija antro tomo (t. 2 pasirodė 1995-ais, jau buvau išėjęs iš „Vagos“; t. 1 – 1991-ais), kurio vidury – Henriko A. Čigriejaus eilėraštis iš rinkinio Rudenio žiedas (1985): 

Liūdnas šuo

Žiūri į tolumas, jam nerūpi

Praeiviai, jų blauzdos ir kelnės,

Žiūri įsigalvojęs į didelę upę

Ir debesynų kalnus.

Žiūri į tolumas, ten kūrenas

Didelis laužas; ir visas jau sniegas

Sutirpęs, upe vaidenas

Laikas prabėgęs.

Viskas praeina ir viskas sudyla –

Širdys ir dantys – –

Ir būna gera po savo tylą,

Kitų nebauginant, vaidentis.

— taip, „viskas praeina ir viskas sudyla“, ne tik širdys ir dantys, ir popierius, ir lipni juosta sudyla, – kas likę 2023-ių vasarą iš puslapio su aa. HAČ eilėraščiu – dešinėj; štai ką pagalvojau: ar „Liūdnas šuo“ – ne ilgiausiai viešai matytas lietuvių poezijos kūrinys? 15 metų norintys ir turintys geras akis galėjo jį perskaityt. Rekordas? Nors žodžiai poezija ir rekordas nelabai susikabina. O va eilėraštis ir nuotrauka susikabino.

— Čigriejaus šuva greičiausiai iš poeto gimtų Vidugirių, šiaurės aukštaitis; o šuva, kurio atvaizdas šalia eilėraščio, – gal iš fotografo gimtų Sintautų, gal iš kokio aplinkinio kaimo, stambiau imant, iš Šakių rajono, taigi – sūduvis. Nusipirkau nuotrauką (33 x 26,5 cm) 2021-ų pavasarį iš naftalino.lt už 10 eurų; atspaudo antroj pusėj įrašas pieštuku: „Sotus gyvenimas“ / R. Vikšraičio. Išsiaiškinau: šita Rimaldo Vikšraičio nuotrauka priklausė (buvo padovanota?) Šakiuos gyvenusiam dailininkui ir fotografui (ypač mėgusiam selfius), fotoaparatų konstruktoriui Alfonsui Zokui (1929–2008); našlė nuotrauką internetinei sendaikčių parduotuvei davė.

Vikšraičio sugalvotas nuotraukos pavadinimas, aišku, ironiškas; manau, galėtų vadintis ir taip: „Gal sotus, bet liūdnas gyvenimas“.

Prieduras (2024 XI 15) Įlindęs Metų žurnalo internetinėn svetainėn radau tik ten skelbiamą tekstą iš ciklo „Dialogai su kūrėju“ – poetės, vertėjos iš ispanų Gretos Ambrazaitės (*1993) „Tamsioji Algimanto Mackaus materija“; pirmoj pastraipoj prisimenama tai, kas ir įraše paminėta – Tilto gatvėj kabėjęs Mackaus „Netikėjimas“:

Maždaug 2009–2012 m. Tilto gatvėje, prie Mokslų akademijos, ant pastato sienos kabojo savadarbiškai priklijuota plastikinė įmautė su Algimanto Mackaus eilėraščiu „Netikėjimas“. Jei atmintis neapgauna, aptikusi šį artefaktą pirmą kartą aptikau Mackų, ėmiau godžiai skaityti jo eilėraščius ir jaučiau, kaip jis mane, eiliuoti bandančią gimnazistę, stipriai veikė. Buvau kategoriška, ir Mackaus poezijos – taip, kaip girdėjau savo galvoje, ką ji reiškė man – nesuvokiau vadovėliniame istorinių, tautinių motyvų kontekste. Tikiu, kad poezijos gelmė – nepabijokime šito burtažodžio, kiekvienam atsiveria savaip; man pradžioje ji vėrėsi kaip patirties ir savotiško žaizdų susilietimo – atjautos, pažinimo laukas. Eksperimentams su kalba ir karnavalams joje ilgai buvau abejinga. Natūralu, lengviausiai įsileidžiame tuos, kurie tuo metu atitinka mūsų emocinį dažnį.

Pasigalvojo: ar buvo 209 galvoj šmėkštelėjusi mintis, kad jo akcijos „Vieši sekmadienio eilėraščiai“ pabarstyti tekstai kai kam gali tapt pirma pažintimi su poeto kūryba? gal ir taip.

(1150) Tarp kitko: locus memoriae, arba Saločiai, ii

— locus memoriae, arba Saločiai, i —

¶ kairėj – Saločių Šv. Juozapo bažnyčia, sudegusi 1944-ais, ir klebonija, nuo 1945-ų virtusi bažnyčia. Tokia pati nuotrauka saugoma ir Biržų „Sėlos“ muziejuje, ir Saločių pagrindinės mokyklos Krašto istorijos muziejuje, tik gal greičiausiai nepastebėta, kad dešiniam apatiniam kampe yra fotografo įspaudas: I chAiTAS ʃ Saločiai (maniškėj tikrai yr; limyje.lt nurodyta data – 1928; pasvalioj.lt – apie 1930-us). Prisiminus IcCh-to fotografuotus miestelio aikštės vaizdus galima būtų daryt atsargią prielaidą: apie 1928-us ėmęsis fotografo darbo, savo namuose (Kęstučio g-vė 10) įkūręs ateljė, fotografas pagalvojo ir apie miestelio vaizdų rinkinį, iš kurio atėjusieji nusifotografuot galėtų ką nors pasirinkti, įsigyt atminčiai.

¶ nuotrauka dešinėj, kurioj matyti tos pačios Saločių bažnyčios vidus (kitoj pusėj – Doros Chaitaitės spaudas). — Kas guli tame didžiuliais vainikais apdėtame karste? Beveik neabejotina: tas pats žmogus, kuris ir atidengtame per gedulingas mišias kitoj Chaitaitės nuotraukoj, saugomoj Biržuose ir datuojamoj ~1939-us,  – kan. Aleksandras Štombergas (1854–1884–1939), Saločių klebonas nuo 1905-ų iki mirties: tas, kuris prieš Pirmąjį pasaulinį karą pastatė dviaukštę mūrinę kleboniją, 1926–1928-ais atnaujino ir sutvirtino 1873-ais pastatytą, 1879-ais konsekruotą medinę bažnyčią; tas, kuriam nepatiko, kad 1928-ais miestelio aikštėj iškilusio obelisko viršuj – ne kryžius, o kardu pervertas „obuolys“; kuris 1934-ais pakrikštijo mano tėvą Povilu. „Sėlos“ muziejuj yra tos pačios fotografės tais pačiais metais daryta ir gyvo kanauninko, švenčiančio 85-metį, nuotrauka. — Niekas kitas iš tų, su kuriais atsisveikinta Saločių bažnyčioj prieš karą, nebuvo tiek daug padaręs Saločių parapijai; apskritai lietuvybei ir Bažnyčiai (t.y. tokių vainikų nusipelnęs).
Kai atėjo į galvą šitas spėjimas, mėginau googlindamas rast kokią palygint išsamią AlŠt-go biogramą; deja. Yra straipsnelis bostoniškėj LE, tik pavardės forma Štombergis; kaip pagrindinis šaltinis nurodytas kun. Antano Yliaus MIC rašinys „Užgeso vienas gyvosios dvasios žiburys“ (Tiesos Kelias, 1939, nr. 7/8, p. 573–576; priešpaskutinė pastraipa: „Savaime suprantama, kad ir kunigas Aleksandras, kaip ir visi mirtingi žmonės, turėjo vieną kitą silpnybę, itin po tiek daug nuveiktų darbų ir sugadintų nervų, bet tos visos silpnybės prieš jo nuveiktus darbus visai nublanksta“; galima spėt, kad kan. Štombergo charakteris greičiausiai buvęs panašus į mons. Alfonso Svarinsko, ne mons. Kazimiero Vasiliausko; kai kam galėjęs atrodyt per griežtas ir kategoriškas?). Ieškinėdamas dar ko nors po epaveldą.lt, radau inicialais J.M. pasirašytą nekrologą (XX Amžius, 1939 VI 20, nr. 137, p. 5; panašu, kad kun. Ylius juo rėmėsi); įdedu čia, kad googlinant būtų randamas; į jį priterpiau visokių iškapstytų patikslinimų ir papildymų:

Mirė partizanų organizatorius, bolševikų už veikimą pasmerktas sušaudyti
Panevėžio apskrities ligoninėje po sunkios ligos, aprūpintas šv. sakramentais, mirė a.a. kan. Aleksandras Štombergas, Saločių klebonas.
Velionis gimė 1845 m. [korektūros klaida, t.b. 1854, tiksliau – 1854 V 25] Platelių parap., Šateikių k. Nuo 1880 ligi 1884 metų mokėsi [Žemaičių] kun[igų] seminarijoje. Gruodžio 2 d. buvo įšvęstas kunigu ir paskirtas Ariogalos vikaru, 1886 metais perkeltas į Zavieržos [Zawierz/Завер’е ?] parapiją; 1887 m. į Panemunėlį, 1889 m. į Ilukštą [Alūksta; Ilūkste]; 1891 m. Jakobštato [Jēkabpils/Jākubmīsts] klebonas, 1893 m. Bebrono [Bebrene/Bebrine] klebonas, 1896 m. nukeltas į Ilukštą klebonu ir paskirtas Semigalijos [= Žiemgalos] dekanu; [dar vieną AlŠt-go nuopelną lietuvybei užtikau: apie 1904-us Stelmužės Viešpaties Jėzaus Kryžiaus bažnyčioj įvedė lietuviškus giedojimus; bet gal ne tik Stelmužėj? gal ir kitur Žiemgalos dekanate, aišku, jei parapijos to prašė];

1905 m. perkeltas į Saločius klebonu, kur išbuvo ligi savo mirties.

Velionis buvo ne tik pavyzdingas kunigas, bet ir uolus priespaudos metais platintojas lietuviškos spaudos „Aušros“, „Tėvynės Sargo“. Panemunėlyje tęsė a.a. kun. [Jono] Katelės pradėtąjį darbą: važinėjo iš kaimo į kaimą su įvairių mokslų pamokomis [gal tiksliau būtų: porą metų talkino kun. Katelei, nes jis Panemunėlio Šv. Juozapo Globos bažnyčios klebonas buvo nuo 1872-ų iki gyvenimo pabaigos, †1908]. – Tai skrajojanti lietuvių mokykla. Už šį darbą rusų valdžios buvo nusmerktas į ištrėmimą, tik 1905 m. išleista amnestija jį išgelbėjo nuo bausmės.
Ilukštoje įvedė bažnyčioje lietuviškus pamokslus, kuriais daugelį lietuvių sulaikė nuo nutautimo. Prieš karą [1908-ais] Salotyse suorganizavo lietuvišką pradžios mokyklą, kurią palaikė daugiausia savo lėšomis.
[Buvo delegatas 1917 XII 18–22 vykusios Vilniaus konferencijos, kuri išrinko Lietuvos Tarybą.]
Besikuriant Lietuvos valstybei, buvo suorganizavęs Salotyse partizanus ir iš Bauskės vokiečių išgavęs jiems ginklų. Šie partizanai vėliau prisidėjo prie Joniškėlio mirties bataljono, kurs smarkiai kovėsi su bolševikais. Už šį darbą

bolševikai buvo pasmerkę kun. Štombergą sušaudyti,

tik savo nutarimo nesuskubo įvykdyti.
Didelių nuopelnų velionis turi ir Saločių parapijoje. Pastatė naują kleboniją, sutvarkė kitus bažnytinius trobesius, išpuošė bažnyčią, uoliai, nežiūrint savo senyvo amžiaus, palaikė kat[alikiškas] organizacijas, ligi pat savo ligos mokyklose dėstė tikybos pamokas, tvarkė parapiją. Už didelius nuopelnus bažnyčiai velionis buvo 1933 m. pakeltas Panevėžio vyskupijos kapitulos garbės kanauninku. Kai daugelis, sulaukę tokio gražaus amžiaus (turėjo 85 metus) ieško poilsio, velionis ir mirties patale minėjo: „Dar norėčiau, kol Dievas mane laikys, padirbėti žmonėms.“
Tačiau nebeleido jo troškimams realizuotis; birželio mėn. 17 d. sustojo jo širdis plakus amžinai. Tą pačią dieną buvo nulydėtas į Šv. Petro ir Povilo bažnyčios kryptą; birželio mėn. 18 d. atvežtas į Saločius, kur [kitą dieną] iškilmingai palaidotas Saločių parap. šventoriuje [laidotuvėse dalyvavo daugiau kaip 20 kunigų].

Nekrologą 1939 VII 10 pirmame puslapyje persispausdino Chicagoj leistas Draugas.

¶ ir dar viena nuotrauka – kaip ankstesnio įrašo papildas: Saločių miestelio aikštė dar be paminklo žuvusiems už Lietuvos laisvę. Fotografuota praktiškai iš to pačios vietos, kaip ir ta jau su paminklu, kuri įdėta Gražvydo Balčiūnaičio straipsny apie paminklą (žr. dešinėj; fotografuojant paeita truputį arčiau aikštės vidurio; be to, spėčiau, šita nuotrauka iš interneto pakadruota: pripjauta iš kairės ir viršaus). Tokia nuojauta, kad fotografas išsinešė aparatą laukan prie savo namų ir nufotografavo. Gal pagal rakursą, sugretinus kelias nuotraukas, galima būtų išsiaiškint, kur Chaitai gyveno, t.y. kur buvo pirmoji Saločių fotoateljė? Pagal dabartinę namų numeraciją, Kęstučio gatvės 10 – tolokai nuo aikštės kapinių link; kokia namų numeracija buvo iki 1944-ų vasaros pabaigos, kada per keturias dienas trukusius mūšius praktiškai visas miestelis sudegė? Gal koks prieškarinis Saločių planas yra? — Pastatas, kuriame Chaimo ir Henės Chaitų dukra Dora (*1908 I 22 / II 4 Saločiuose – 1937 VII 27 ištekėjusi už ketveriais metais jaunesnio Vilniuj gimusio Iciko Šeko – nužudyta 1941 VIII 26 Žadeikių miške) vėliau buvo atidariusi savo fotoateljė – išliko, nes mūrinis (žr. Viktorija Čirvinskaitė, „Saločių štetlas“, Šiaurietiški atsivėrimai, 2012, nr. 1, p. 52).

Prieduras apie varpus (2019 I 1; pagalvojau: nebegrįšiu prie šios temos, tad tebūnie ir tai užfiksuota) Kaune leistos Vienybės 1918 X 15 numery (nr. 39, p. 611), skilty „Iš Lietuvos“ buvo įdėta tuolaik savaitrašty dirbusio kun. Juozo Šnapščio-Margalio korespondencija:

Saločiai (Joniškėlio apskr.). Jau kelioliką metų klebonauja čia veiklus, visų mylimas ir gerbiamas kun. Štombergas. Jo rupesniu iš lužnių [t.y. griuvėsių?] išdygo puiki muro klebonija su gražiais, daugiaus muro, triobėsiais. Pastatyta taip gi miestelyje mokykla. Dideliai patogioje vietoje netoli bažnyčios prie rinkos esą nupirkta muriniai namai su plečiu [plecium, sklypu], kame galės tilpti ypač vartotojų draugija.
     Bažnyčia čia medinė, reikalauja kiek atnaujinimo. Ir tai butu jau padaryta, kad ne karas. Puikius naujus varpus, kokių nebuvo apygardoje, išvežė rusai. Parapiječiai guodžias viltimi, kad po karo bus varpai sugrąžinti.
     Miestelis stovi ant augšto Mušos kranto. Žmonės su upe turi didėlio vargo potvinių metu: mat nėra tiltų. Rudenį atimama ir lieptus. Yra čia keltuvas, kurį delei musiškių nerangumo ir nesumanumo įtaisė žydas ir rinko gana nemažą pelną. Už naudojimasi imta 3 purai grudų per metus nuo ukininkų, o nuo pavienių po keletą kapeikų, o pavasarį ir rudenį pusrubliais.
     Žydui pabėgus [1915-ais artėjant frontui žydai priverstinai tapo pabėgėliais – Rusijos karinė valdžia varė juos į imperijos gilumą: esą galėsią susikalbėt su vokiečiais, vadinas, potencialūs šnipai], dabar keltuvu naudojas jo buvusis darbininkas. Reikalingas butu tiltas [pastatytas 1929-ais].
     Parapijoje rasis po sodžius mokyklų. Klebonas nori, kad įsisteigtu Skrabotiškyje filija. Jau apie tai rimtai rupinamasi. Žmonės skiria ir žemės. [Jei kas skaitėt Agnės Žagrakalytės Eigulio dukrą, tai suprasit: Juozas Žagrakalys dovanojo žemės.] J.M. Vyskupui jau įteiktas prašymas. Filijos kunigas tarp kitko galėtu aprupinti ir vietines mokyklas.

Apie Saločių varpus žinių yra Vytauto Valentino Česnulio knygos Nutilę varpai (2015) p. 91. Trys varpai buvę. 1922-ais vienas grįžo į Šv. Juozapo bažnyčios varpinę – 1903-iais išlietasis; varpą iš Daugpilio tvirtovės (iki ten grąžinti varpai atvežti gelžkeliu) parsigabeno patys parapijiečiai. Kiti du, buvę Chodynkos lauke Maskvoje, dingo. Spėtina, ypač gaila buvo praradus didįjį (405 cm + 195 cm + 97 cm) su dvigubu įrašu: Ad maiorem Dei gloriam (Didesnei Dievo garbei) ir Haec Campana empta est sumptibus parochianorum Sałatensium constructa vero A. Włodkowski in oppido Węgrow Anno Domini 16[=9]14 (Šis varpas nupirktas už Saločių parapijiečių pinigus. [Jį] tikrai išliejo Antonis Włodkowskis Węgrówe 1914-ais Viešpaties metais). Per Antrąjį pasaulinį karą Saločių žmonės, norėdami išsaugot sugrįžusį varpą, vokiečiam surinko 212 kg vario ir 478 kg įvairios geležies. (Ne vienoj vietoj, kad ir čia, rašoma, esą per gaisrą 1944-ų liepos pabaigoj tas varpas išsilydė. Neviernam tamošiui filologui kyla abejonių: varpai dažniausiai liejami iš plieno ar ketaus, kurių lydimosi temperatūra apie 1500 laipsnių; na iš kur toks karštis degant statiniams?)

greičiausiai tai korektūros klaida, kurią per griežta klaida vadint:
t.b. nuotrauka D. Chaitaitės, t.y. Doros (jei antroj pusėj yr spaudas),
bet jei spaudo nėr, jei rašytojas tik Saločių fotografės pavardę prisiminė,
tai gražiausią sprendimą rado: nuotrauka panelės Ch. (nors 1938-ais oficialiai jau ponia Šekienė buvo)

Digresija (2019 II 11) Henrikas Algis Čigriejus – Saločių parapijos rašytojas. Tik prašyčiau nemanyt, kad ką blogo pasakiau, sumenkinau. Geras ar prastas – priklauso nuo talento; Čigriejus geras rašytojas, talentingas, mano supratimu; kad jo novelių personažai su konkrečia vieta sukibę – o kaip kitaip gali būt? kol atmintis buvo imliausia, su prototipais bendrauta, charakterių, situacijų prisirinkta, turto pakaupta.
2011-ais priešpaskutiniam Nemuno numery buvo jo novelė „Balius“, pradėta rašyt 1970-ais. Apie ubagą Antaną, kuriam labai nuskilo: prie pirties, kurioj rūkės dešros, stoviniavę bernai užfundijo visą rinkę. Prie autoriaus pavardės ir novelės pavadinimo – nuotrauka įdėta: neabejotina, iš paties Čigriejaus kokio albumo ar voko. Nes novelėj yr gabaliukas ir apie šaulius.

Antanas ėjo niurnėdamas, krenkšdamas, nusispjaudamas ir kalbėdamasis pats su savim. [...]
„Greičiau jau ta vasarėlė vėlek ateitų. Nusiklausčiau per Antaną ligi Saločių, pasierzeliuočiau su žydais, pasižiūrėčiau, kaip šauliai paraduoja. Kur jau gražu, tai gražu. Apavas jų iš ryto tik blizga, tik blizga, kaip veidrodžiai, žiūrėdamas į juos barzdą, kaip tas sako, gali nusiskusti. O kai tik pažygiuoja per dulkes - kaip su vilnonėm kojinėm... Kažin, jei karė vėl kiltų, galėtų tie vyriukai kiek pasiturėti? Kažin. O jeigu kas, tai kažin. Tai labai dar kažin. Koja mušti tai moka. Ir aš mokėčiau.
Kaip jau man reikėtų kitų čebatų. Labai jau reikėtų. / [...]“ (Nemunas, 2011 XII 15, nr. 43, p. 3)

Noris tikėt, kad Šaulių Sąjunga nereikalaus atimt iš Čigriejaus nacionalinės premijos už tuos dulkinus batus ir dar kai ką. Nors ką gali žinot – visi tokie opūs pasidarėm.

Prieduras apie kan. Aleksandrą Štombergą (2019 III 13) Coll. Asta, kaip ir žadėjo komentare, pakalbino savo babytę, iššifravo ir atsiuntė. Priduriu prie šito labai jau ilgo pasidariusio įrašo. Jei kam šiaurės panevėžiškių tarmė vietom bus neįkandama, klauskit, išversiu.

Su Liucija Skujiene-Noreikaite (*1927, gyv. Raubonių k., Pasvalio r.; užaugo Saločių mstl., Pasvalio r.) kalbėjosi ir įrašė Asta Skujytė-Razmienė, 2019 III 10.

A.S.: Norėjo paklausinėt’ api klebono Saločių…
L.S.: Aaa, Štombergį?
A.S.: Štombergį. Kėp jės atrode?
L.S.: Nogi atrode teip, kad… Ausys buva visiem nupłėštos. Tik man’ ne. Bo kad va – praded ko poterių klaust’, jo subar, i tas tėk pššš, pššš, pššš – nebeprakalb. A aš rėkdavo išsižioj’s. Rėk’ – a mok, a nemok...
Katakizmos neturėjo, pasake vienokart [Štomberg’s]: „Ataik pas man un klebonijo, aš duos.“ Parėjs [namo] pasigyrio, kad liepe Štomberg’s atait tos Katakizmos, ti mam saka: „Ka tau liepe, tė to ir aik, aš jo ti neis…“. No i novėjo. Žinojo aš pro kokį galo jo [klebonijo] reik’ įveit’, ja kambariuks toks laukiams buva. No i pasakio [šeimininkė] įvėjs, ka man’ liepe atait i aš atėjo, ti ji nuvėja i pasake jam. Štomberg’s atėja, aš pasisveikino, ranko pabučiavo – nu tėgė kėp bovo išmokėt, mandag’ bovo, no, i dave jis man’ to Katakizmo. […]
A.S.: Tė vės’ ja bijoje?
L.S.: A ta Štomberge bijoje… Bo, matɛ, Štomberg’s tė, sako, płėše i ož ausų, i ož ko…
A.S.: Tė jės toks griežts buva?
L.S.: Griežts buva, a del’ ta, ka jės, kėp aš daba nelabɛ prigėrdž’, tėp i jės [neprigirdėja]. A jis pinigų gi ož to apklausinėjimo [katakizma] tė gaudava ėš mokyklɛs. Ti jeigu neklausinės nieka, ti kas bos? Ti nieka nebos. Ti jės toks i atrode pikts. Bet kėp aš rėkdavo iš vėsos gerklɛs, ti jis man visɛ nepikts buva, bo girdėja man’.
A.S.: O tė gal’ i par pamoksls bardava žmon’s?
L.S.: Nu i par pamoksls, i visėp jės bardava…
A.S.: O kėp jisai atrode, prisimen’?
L.S.: Va, stambs toks, aukšts… Nose didesne buva.
A.S.: A jisai ilgɛ Salotys buva?
L.S.: To žėnɛ, kėp man’ pradėja mam bažnyčio nuvest’, kokių devynių metų, tė jo tas klebons buva. Nu i aš jo mokyklo pradėjo ait’, ar da jis ėje. Kė jės mire, tė ja vieto gero klebono atkėlɛ, o tas nabags mire, išlydėjam da par tilto un Buiviškių pusė. Tė aš jo tad giedot’ ėjo, bovo kokios keturioliakos pinkioliakos metų.

P.S. Na va, ir dar ne pabaiga, – to trumpai po kan. Štombergo Saločių parapijos klebonu buvusio kunigo pavardės nepavyko iškapstyt.

(875) Miscellanea rerum, vi, ir triptikas su raudona

(α) pavėlavęs pasiūlymas
Atsiminimų apie Marcelijų Martinaitį knyga galėjo būt pavadinta Daug Marcelijų ir vienas Martinaitis (dabar: Marcelijus). Pagalvojau prisiminęs jo baladę „Daug Kukučių ir vienas“ (pabaiga):

Daug Kukučių, –
kai vienas numiršta,
o paskui jį eina
šimtas vienplaukių Kukučių,
ir šimtas galvoja –
kaip vienas:
– O koks trumpas Kukučio gyvenimas
pėsčioms kojoms,
smagioms Kukučio kojoms...

Tikrai, regis, būt buvęs neblogas. Gal kas taip recenziją pavadins?

(β) visiškai šiaip
Ar kada nors dar pasirodys naujų Neringos (iš Neringos) Abrutytės eilėraščių rinkinys? Jei taip – kokia kalba rašytų? Jei ne – gal vertimų rinktinė?
O ar dar rašo eilėraščius Darius Šimonis? Kurio guvernantė prieš mėnulį sklaidė nuotraukas ir prozą, o mažytė balų kuosa jos kartoninėj kepurėj buvo pralesusi skylutę vėjui – „Kad aksominėj alėjoj / Būtų, kas skylutę turi.“
Abu, kiek žinau, ne Lietuvoj, ir jau seniai.

(γ) reiktų, tikrai reiktų
Popieryne atkapsčiau Valdo Kukulo pokalbį su a.a. Henriku (dar be Algio) Čigriejum („Kaip žmogus su žmogum“, LM, 1992-03-14, nr. 11, p. 4 ir 5). Atsakymai, kas be ko, verti iš naujo perskaityt, bet ir klausimai geri, ypač, kai klausiantysis ir savo kortas atskleidžia; pvz.:

– Jei kada pasirodys mano kritikos knyga, apie Tavo kūrybą bus rašoma skyriuje „Laimingo poeto eilėraštis“. [...] tiesiog žmogiškai prisipažink, kad esi vienas iš nedaugelio laimingų Lietuvos poetų – namie ir namuose.
– [...] Ačiū už paskutinius klausimo žodžius. Savo namais ir savo dukterimis džiaugiuosi visai kaip Tevjė pienininkas: ak, mano dukterys! Tu joms žodį, jos tau dešimt.

Reiktų, reiktų sudėt Valdo parengtus pokalbius knygon. Viliui G., kaip leidėjui, užsiminiau („Gerai!“), ir Deimantei K. minėjau. Reiktų.

(δ) tai yra gera
Stovėt tarpdury atsirėmus pečiu į staktą ir žiūrėt, kaip lietus duoda (būtent: duoda) – taip stovėti ir žiūrėti [į pilnas obelis], ir nieko daugiau nenorėti. Nei taburetės, nei fotelio. Vėjas vakarų (gal pietvakarių), o durys į rytus.
[„Kontekstas, pagalvojus, tai toks daiktas, nuo kurio viskas priklauso. Jis tiesiog pasaulio valdovas [...]“, yra rašęs Gintaras Beresnevičius („Sniegas ir žmonės“, ŠA, 2002-01-26, nr. 4, p. 1). Ir noris su tuo sutikt, pagalvojus.]

(ε) pokalbio nuotrupa
– Kalnas yra kalnas, – tarė atsidususi D., kai stabtelėjom pailsėt grįždami nuo jūros Juodkrantėj.
– Kalnas yra kalnas, kol įkalnė; nuokalnėj bus nebe visai.

(ζ) tikslu yra gerai
2001-ų Ievos Simonaitytės premija buvo apdovanotas baladės tyrėjas doc. dr. Aleksandras Žalys už knygą Gyvenimo metaforos ieškant, kurioj yra visko – ir tekstų, vadintinų mokslo darbais, ir recenzijų, ir publicistikos. Asta Bendoriūtė (nežinau, ar tikras asmenvardis) ėmė ir parašė Šiaurės Atėnams:

Dabar rinktinės bandomos vadinti kuo originaliau – sutelktinė, parinktinė ir pan. Šiuo atveju pirštųsi – suverstinė. Tekstai nelygios apimties ir paskirties. Nuo straipsnių, analizuojančių Mieželaičio, Marcinkevičiaus baladiškumą, iki proginių kalbų ar straipsnių. (2002-02-15, nr. 7, p. 9)

Gyvenimo metaforos ieškant – nei pirma, nei paskutinė suverstinė. Buvo ir bus tokių – dažniausiai iš tuščiagarbio noro žūtbūt išleist knygą atsirandančių. Tikslesnį jų įvardą vargu ar galima sugalvot. Prisimintinas.

(829) Pakeliui namo, xxxii: Henriko Algio Čigriejaus eilėraštį prisiminiau

pakeliui į darbą: Žirmūnų tiltas, 2016-01-28

Sausio vidury Literatūroj ir mene buvo Čigriejaus eilėraščių publikacija „Rudeniški pasišnekėjimai ir nusišnekėjimai“ (01-15, p. 28–29).
T-19 prisiminiau „Išvažiavo“. Išsitraukiau iš kuprinės atvarto kopiją, vėl perskaičiau:

Taigi, kad nieko nebėr, kai visi išvažiuoja,
Tos kėdės ir stalas, ir šėpa, ir knygos,
Paveikslai ir veidrodis
Nieko nereiškia.

Kiek sykių turiu tai kartot ir kartoti –
Kai jau visi išvažiuoja, tai nieko nebėr,
Reik čia didelio proto?

Tas ir yr, tas ir yr, kad iš to proto – grįžtančiam penktadienio vakarą į tuščius namus – naudos kaip šuniui iš penktos kojos.
—  die sentimentalische Stimmung (iš kur galvoj šita vokiška frazė? prisimenu ją skliaustuos parašytą), – taip.

(675) Visiškai tarp kitko: replika in memoriam skaitant

Šios dienos Literatūroj ir mene – Valentino Sventicko in memoriam Romualdui Granauskui „Kas baigiasi, kas prasideda“:

Pradėsiu nuo to, kas šiandien, Romualdui Granauskui išeinant, mūsų prozoje turbūt baigėsi. Tai žmonių kalbos gyvybė, sakinio, pokalbio, nutylėjimo tikrumas...

– Pala! Taigi Henrikas Algis Čigriejus dar gyvas!

... tikrumas, įtraukiantis žemaičių tarmę ir jos intonacijas.

Na taip, Čigriejus aukštaitis.

(612) Iš popieryno [ir pan.], xviii: apie eses

Vis mažiau lieka žmonių, į kuriuos kreipiuos Jūs + vardas; kaip Henriko Algio Čigriejaus sveikata? [Metais vėliau negu Henrikas gimęs Tėvas va ėmė ir numirė.]
Į Juozą Aputį  [*1936, †2010] irgi kreipdavaus: – Jūs, Juozai.

Popieryne radau išsiplėštą lapą iš Nemuno, dar spausdinto ant paprasto popieriaus, laikraštinio, – Jūratės Sprindytės „sukaktuvinį atviruką“ – impresiją rašytojo 70-mečio proga – „Ak, Aputi!: Kelios tezės ir vienas palinkėjimas“ (2006-06-15, p. 3). Gražus tekstas, tikrai gražus; dabar vėl skaitydamas užkliuvau už šito J.S. teiginio:

O knyga „Keleivio novelės“ (1985) buvo tikras dabartinės esė pranašas, nors jos pasirodymo metais niekas apie esė žanrą nė nekalbėjo.

Tuolaik ir apie multikultūralizmą nieks nekalbėjo.
-----------------------------------------------------------------------------
Taip, nelyg koks apsėdimas tos vis už akių užkliūvančios mintys apie eses.
Štai greičiausiai š.m. pradžioj Romas Daugirdas klausia Eugenijaus Ališankos, kaip tas suvokiąs šį žanrą; ats.:

Kas vis dėlto yra ta esė šiandien? Etimologinis šio žodžio aiškinimas veda į banalybių pelkes, kiti – į dykumas ar gentines nesantaikas, todėl siūlyčiau mūsų patriarcho versiją. Vargu ar jis girdėjo apie esė, rašydamas savo tekstą, bet jis galvojo apie tekstą, rašydamas savo gyvenimo istoriją. Turiu omeny Jono Basanavičiaus esė „Mano gyvenimo kronika ir nervų ligos istorija“. Taigi, mano gyvenimo kronika ir nervų ligos istorija, bene tiksliausias esė apibrėžimas, kokį šiandien galėčiau pasiūlyt savo tekstams. (Metai, 2014, nr. 4, p. 104)

P.S. Dr. Basanavičiaus išleistoji Mano gyvenimo kronika ir nervų ligos istorija pasiekia 1922 metus; jos pamatas – užrašų knygelės; paskutinių gyvenimo metų istorija tebetūno knygelėse, rašytose, galima sakyt, iki paskutinės gyvenimo dienos.

(580) Užparaštė, lxxxvi: iš Marcinkevičiaus skaitymo

Rašytojų sąjungos leidykla praeitąmet išleido Valentino Sventicko parengtą dar neskelbtų Justino Marcinkevičiaus poetinių, ikipoetinių ir kt. tekstų rinkinį Iš natūros.
Išsirašau eilutes:

pasigailėk manęs silpnybe mano
kad užsiauginau tave galingą (p. 15)
----------------------------
knyga ant stalo – taigi, gyveni (p. 17)

Ir visą eilėraštį (p. 14):

kalba saugo ir gina
pasakau: gryčia asla stalas
nežinau ką daryti su durimis
ar jas uždaryti ar laikyti atdaras
uždarytos saugiau
atdaros šaukia išeiti
vilioja nustebti
išsigąsti sušukti
galbūt grįžti
neperžengus tamsios priemenės
kalboje ir tikrovėje
2008

Taip, M-čius – namų, naminis par excellence poetas; tikrai ne priemenės (gal Geda priemenės, vis tarp pasaulių šmirinėjantis?); ir ne lauko – M-čiaus laukas išgyvenamas namuos prie rašomojo stalo priešais langą (gal Čigriejus vadintinas lauko poetu? gal dar ir Strielkūnas?).

Valentinas Sventickas šio J.M. rinkinio baigiamajam akordui parinko dvi paskutines vad. rudojo sąsiuvinio mintis. Užkabino priešpaskutinė:

Jeigu Lietuvoje nebūtų tiek vargo – ji seniai būtų praryta pasaulio. Jo švelnus gomurys dar bijo mūsų ašakų... (p. 130)

Istoriosofinė įžvalga, apgalvotina.
(1) Priešprieša: Lietuva vs pasaulis; mes ir – ne kiti, o kìta; mes esame potencialus grobis – pasaulio grobis. Jei norime išlikti, turime būti kuo vargingesni?
(2) Ar nepervertiname savęs manydami esą jau taip geidžiamas kąsnis? Ar nedemonizuojame to pasaulio, kuris sykiu regisi esąs alkanas grobuonis, bet švelniagomuris?

(526) Tarp kitko: apie Šapranauską ir tikėjimą savimi

Po darbo beveik visad užeinu ko reikia vakarienei nusipirkt į Žirmūnų IKI, buv. „Minską“. Ir kol laukiu eilėj prie kasos, vis akys nukrypsta į loterijos bilietų stendelį, kuriame tebesišypso Vytautas Šapranauskas: TAIP arba NE.
(Šįvakar neišlaikiau ir nusipirkau vieną, tiesiog atminimui, 3 Lt; nei mėginsiu žaist, nei ką. — Neketinu žaist, tikrai, bet pamėginau nueit ten, kur siūloma „išbandyti savo sėkmę demonstracinėje žaidimo versijoje [...] adresu www.TAIParbaNE.lt“; nebėr tokio, permeta į lotofix.eu; ai, nebenoriu daugiau aiškintis, teužfiksuosiu, kad visa tai susiję su UAB „Žalgirio loto“; neabejoju: sutarty nebuvo punkto, kad po mirties savoo atvaizdą draudžiu viešai naudoti reklamos tikslais, neabejoju.)
Nežinau, kaip elgiamasi kitur, kai „reklaminis veidas“ nusižudo; mano supratimu, tokie loterijos bilietai turėtų būt išimti iš apyvartos nepaisant, kad gal ir būtų kokio finansinio nuostoliuko; -liuliuko, – turint galvoj (o ne piniginėj) tikrąjį nuostolį, žmogaus nuostolį.
Išeinu iš parduotuvės pro priešingas duris negu įėjau, o ten, keliolika žingsnių žengęs, galiu ant požeminio garažo sienos perskaityt (ir visad perskaitau) užrašą (tiems, kurie taškosi stipriais žodžiais apie rašinėtojus ant sienų: tai irgi vadintina terlione?). Ir susisieja tie vaizdai.

Dar yra prasmės gyvent, kol mumis kas nors dar tiki, dar. – O jei tau, kvailiui, nebetikinčiam savimi, ima ir pasivaidena, kad ir tavim jau nieks nebetiki, kad tu niekam nebereikalingas? – Žinau, kaip galima būtų sureaguot (empatija šiuo atveju – тупик): o gal Jis tiki tavim? – Laimingi tikintys, kad galėtų atsiremt į Jį; dar laimingesni atsiremiantieji. – Eit, kad ir su ramentu; svarbiausia yra eit.
Pavydžiu, pavydžiu baisiai Henrikui Algiui Čigriejui, kuris 1989-ų sausio pirmą ėmė ir pradėjo:

O Dievas tai su mumis!
Ir todėl viskas paprasta baisiai.

(523) Užparaštė, lxxvi: apie bėgimą į miškus ir kt. – lv vs lt

Arno Jundze, recenzuodamas Noros Ikstenos knygą apie latvių prozininkę Regīną Ezerą (Esamība ar Regīnu, 2007), kuri gyveno Kegumo miškuos, užfiksuoja ir tokią digresiją:

(Gal kada koks nors literatūros tyrėjas atkreips dėmesį į šitą sovietinių laikų garsių rašytojų bėgimą miškan ([Ilze] Indrāne, Ezera) kaip bene vienintelį būdą išsaugoti savo iliuzinį savarankiškumą.) – „Pasakojimas apie karalienę Reginą“, vertė Laura Laurušaitė, ŠA, 2008-04-25, p. 9.

O iš mūsų rašytojų? Vienintelį a.a. Albiną Bernotą prisiminiau, kuris 1978-ais sušlubavus sveikatai ir dėl kitų priežasčių išėjo iš Pergalės ir įsikūrė kaip laisvas meninininkas Labanoro girioj – Argirdiškėj prie Juodųjų Lakajų. Ir tai buvo kūrybingiausi jo gyvenimo metai – ir pats, ir kiti taip manė.
Pabėgantieji iš miestų šiltuoju metų laiku, o rudenį grįžtantieji, manau, nesiskaito.
Ir dar: latviai nepalyginamai daugiau yra prirašę knygų apie savo rašytojus ir kitus kūrėjus; ne literatūrologines ar menotyrines, o biografines turiu galvoj. Ir tuo ne tik tyrėjai, bet ir kūrėjai užsiima, kad ir Nora Ikstena – pagal 300 Baltic Writers, essay-type prose author. O mūsiškiai? Deja, dejutė! – kaip pasakytų Albinas Žukauskas. O juk koks Parulskis galėtų, jei norėtų, parašyt apie Savickį, o Čigriejus – apie Vaižgantą... (Žinau, prieštarausit: juk yra Nijolės Kliukaitės apie Bitę ir Šatrijos Raganą, Aldonos Ruseckaitės apie Maironį ir kt. – bet čia jau kita kalba; при всём уважении, vien meilės, pagarbos ir noro, deja, negana.)

(337) Užparaštė, xlii: apie sumanymus

ežinau kodėl, bet šita mintis pirmiausia galvoj suskambo rusiškai: всё пазнается в сровнении (nors ir lietuviškai, regis, visai neblogai skamba: visa pažinsi lygindamas ar visa pažįstama lyginant). Va palygini savo sumanymus su tokiu, kurį užfiksavo Kazys Saja, ir supranti: menkuma/sekluma :)

Per dešimtį metų lageriuose dėdė Pranas brandino sumanymą kada nors parašyti traktatą apie tai, kad kiekvienas KODĖL turi savo TODĖL. Jis norėjo išteisinti žmogų, paneigti bet kokią jo kaltę, laikydamas, kad jo sąmonę apsprendžia ne vien gamybiniai santykiai (kaip teigė marksizmas), bet ir daugybė sunkiau įžvelgiamų priežasčių ir motyvų. (Skudurėlių takas, 2011, p. 14)

Regis, traktato neparašė, bent jau neužfiksuota, kad būtų parašęs, bet: koks sumanymas!
P.S. Tiesiog malonumas skaityt šitą Sajos knygą – su paantrašte prisiminimai (apmatams) / pamąstymai (ataudams), – turi žmogus pasakotojo, istorijų pasakotojo talentą. Ne tokį ir dažną. Henrikas Algis Čigriejus turi. Kas čia dar?
P.S. (09-11) Patikslinu: prisiminimus tiesiog malonumas buvo skaityt; pamąstymams kito apibūdinimo reiktų paieškoti.

(27) Literatai, vamzdžiai ir kt.

Pirminis šio įrašo impulsas – noras patikslint Giedrę Jankevičiūtę, straipsny „Apie ‘Vamzdžio’ estetiką ir genius loci“ (ŠA, 2009-07-10) rašiusią, esą Liudvikas Jakimavičius buvęs vienintelis iš literatų (ką padarysi, nors ir nemėgstam, bet taip menininkai ir menotyrininkai apibendrintai vadina visus raštinykus), pozityviai pašnekėjęs apie Urbanavičiaus „Krantinės arką“.
Ne išimtis. Andrius Jakučiūnas rašinį „Keisti estų sapnai ir ‘skulptūra girtam santechnikui’“ (Nemunas, 2009-03-05) baigė taip:

[...] mano neprofesesionalia nuomone, įdomiomis skulptūromis negarsėjančiame Vilniuje V. Urbanavičiaus „Krantinės arka“ atrodo labai respektabiliai, ir liežuvis apsiverstų pasakyti, jog kol kas tai geriausia sostinės skulptūra. Mindaugui, Gediminui ar kokiam nors Užupio angelui reikėtų slėptis po pernykščiais lapais.

Pala, o kas sieja literatūržmogius, pareiškusius savo nuomonę apie „Arką“? Ir L.J., ir A.J., ir „kažkodėl baisiai susierzinusieji“ Juozas Erlickas su Sigitu Parulskiu – vad. skiltininkai, suderėję su tam tikru leidiniu periodiškai tiekt savo tekstų (dėl Algimanto Baltakio – viskas aišku, tiesiog jo supratimas apie skulptūrą ir negalėjo būti kitoks dėl estetinių pažiūrų; be to, kad Respublikoj pasirodytų tekstas, kuriame būtų ne apmaudaujama dėl visko, kas pažymėta VEKS ženklu, naivu tikėtis; ten juk dirba žmonės, žinantys, ką reiškia pūst į vieną dūdą). Turint tai galvoj, kyla retorinis klausimas (nors ir pažeidžiantis nekaltumo prezumpciją): kiek jų raštu fiksuojamą nuomonę lemia darbdavys ir įsivaizduojamas adresatas (Verslo žinios/bernardinai.lt ir Nemunas vs Lietuvos rytas ir Respublika)? Kam rašydami žmonės jaučiasi esą laisvesni?
Neatsimenu, kad, be skiltininkų, kas nors iš raštinykų būtų puolęs piktintis, tad drįsčiau suabejot G.J. apibendrinimu:

Apie skirtį tarp įvairių meno rūšių kalbama seniai, bet tokios ryškios takoskyros tarp mūsų literatų ir manualistų turbūt dar nė vienas kūrinys nėra žymėjęs.

Kokia čia „ryški takoskyra“, jei literatų rezultatas 2:2 (+1, bet šis įvartis įmuštas iš nuošalės)? Koks meno žmonių nuomonių rezultatas – po dvitaškio juk tikrai ne nulis, ne visi už?
Ir dar vienas klausimas, vis kirbantis: kokia vis dėlto pagrindinė priežastis tokio piktininimosi dėl „Arkos“ (taip, išsilavinimas, estetinis skonis svarbu, bet...)? Diletanto manymu, skulptūros medžiaga – vamzdis, nuogas vamzdis. Antinio „Puskalny“ matyt tik ertmės, vamzdžiai po žeme, o Navako „Dviaukštis“ – akmeninis, labai jau tinkama medžiaga skulptūrai. Ir dar vieta. Jų šiuolaikiškumas, manau, labai panašus.

۩ ۩ ۩
Takoskyros tarp raštinykų ir rankdarbininkų iš esmės nėra (nebent tokia, kokia tarp šachmatininkų ir, pvz., sambininkų). Tiesiog literatūra ne(be)turi nieko monumentalaus, ką galėtų parodyt „ne izoliuotoje, specialiai pritaikytoje erdvėje, bet būtent ten, kur žmonės gyvena“. Galerijos = knygos, Karoso parkas ≈ Poezijos pavasaris, o viešosios erdvės – ??? Ir ilgam, kad nori nenori žmonės meno kūrinį esant užfiksuotų?
Yra buvęs bent jau vienas bandymas su poezija eit į viešąsias erdves – po eilėraštį pritvirtinant prie įvairių urbanistinių paviršių (pirmiausia pastebėjau Henriko Algio Čigriejaus „Liūdną šunį“, prilipintą prie „Skalvijos“ kino teatro afišų dėžės stiklo, Mackaus „Netikėjimą“ Žygimanto Liauksmino gatvėj, paskui ir daugiau; juos priklijavo žmogus, pasivadinęs 209; akcijos dokumentacija yra http://community.livejournal.com/bebralizdis; jei smalsu, galima ten pasiknaisuot). Bet: kiek žmonių pastebėjo, stabtelėjo, skaitė, reagavo viešai? Dėl to, kad tai buvo „plokščia“, nemonumentalu, ir poezijos pateikimo forma niekuo nesiskyrė nuo kokių skelbimų, siūlančių pigiau nuvažiuot prie jūros. (Pagalvojau: jei visą dieną delfio.lt viršuj išbūtų, tarkim, t. Stanislovo Dobrovolskio OFM Cap. įpėdinio Paberžėj Skaidriaus Kandratavičiaus eilėraščių publikacija, kokios būtų reakcijos? Manau, dar net по хлеще, ad hominem, o tai ypač bjauru, negu į „Krantinės arką“.)

P.S. Labai ačiū Giedrei Jankevičiūtei už pastraipą, prasidedančią:

Savaip simboliška, kad garsiausias, labiausiai diskutuojamas šių dienų Lietuvos meno kūrinys – „Krantinės arka“ – atsirado Žvejų gatvėje, netoli tos vietos, kur nuo 1924 iki 1931 m. stovėjo lenkų kubisto Zbigniewo Pronaszkos sukurtas Adomo Mickevičiaus modernistinis paminklas. Tiksliau – cementu aptaisytas lentinis 12,5 m aukščio jo modelis; galutinį variantą autorius tikėjosi pagaminti iš ketaus arba betono. Sugeometrintos poeto figūros formos, žinoma, baisiausiai papiktino amžininkus – šie pareikalavo nutremti skulptūrą už upės, kuo toliau nuo miesto centro. Mickevičius išstovėjo septynerius metus, kol jį sulaužė ir nuplovė pavasarinio polaidžio vandenys. Šių laikų lenkų dailės tyrėjai teigia, kad Pronaszkos kūrinys būtų tapęs geriausiu paminklu Piłsudskio Lenkijoje.

Nežinojau. Sužinojau, susiradau tą paminklą. Gaila, kad jau vienas Mickevičius Vilniuj stovi. Reiktų kauniečiam pasiūlyt – Mickevičiaus slėny galėtų pastatyt – kiek lenkų turistų nesitenkintų Vilnium! (Kaip norėtųs ne juokauti...)

(17) Lietuvos miestelių balsai

Ankstesniam įraše, kur atsispirta nuo Miesto IQ š.m. birželio numerio, norėjos kur nors paminėt dar vieną tekstą, bet kad būtų nukrypta nuo perliukų temos, tad, nors sunkiai, susilaikiau. Pasilikau šiam įrašui, bet jį reikia pradėt iš toliau.

Prieš keletą mėnesių, tuoj po knygų mugės, vadinas, vasario antroj pusėj, kai galvoj susijungė kartkartėm per Svobodą girdimi „Голоса больших городов“, Ričardo Šileikos vardo provincija nr. 345 (2003), Viktoro Rudžiansko 2005-ais išėję miesteliai.lt ir šiųmetis Vytauto Balčyčio fotoalbumas Lietuvos miesteliai, kibirkštelėjo: o kodėl neįbalsinus bent dalies Lietuvos miestelių? Net vad. kepurę, t.y. įžangą buvau sugalvojęs: [visada ta pati] gama į viršų [moters balsu: Lietuvos miestelių balsai] gama į apačią x miestelio vargonais [nes miestelio daugmaž sinonimas bažnytkaimis; pavadinimas su patikslinimu, kur tas miestelis, etc.]. Etc. – tokia audiokasa, pinama iš konkrečiame miestely įrašytų garsų ir balsų: bažnyčioj, šventoriuj, knaipėj ir kitur. Visa medžiaga turi būt sąžiningai iš ten – net varnos, jei prireiktų, pvz., kuriant Vabalninko balsą, turi kranksėt būtent tos, kurios pulkais suka apie bažnyčios bokštus. Audiokason būtų įpinamas ir kaspinas – poetinis ar prozinis su tuo miesteliu susijusio žmogaus balsas: jei Vabalninkas – tai tiktų Jono Strielkūno skaitomas eilėraštis kad ir apie Paryžiaus gatvę; jei Saločiai – Henriko Algio Čigriejaus, jei Čekiškė – kas be ko, Rudžiansko, jei Siesikai – aišku, Romo Railos, jei Taujėnai – gal pavyktų prisikalbint Kęstutį Navaką; savo balsu įdėt šiek tiek istorinių žinių; pradėt nuo Aukštaitijos, pakeliui kurpiant mintis apie kitų regionų miestelius.
Visai nebloga idėja (net dabar tebemanau), bet... Todėl savotiškai jausdamasis skaičiau Miesto IQ vyr. redaktorės pavaduotojo Dainiaus Genio surašytą birželio numerio redakcinės skilties pastraipą:

Visai neseniai „Miesto IQ“ pradėjo naują projektą, siekiantį savitu kampu, kitaip pristatyti kai kuriuos šalies miestelius. Parodyti juos ne taip, kaip esame įpratę matyti iš Vilniaus, Kauno ar Klaipėdos bokštų. Pamėginsime pažvelgti taip, kaip juos regi vietiniai gyventojai ar iš ten kilę žmonės, parodyti originalų, kitokį jų portretą. Tad neatsitiktinai svarstymams apie kitokias miesto puses paskyrėme šio žurnalo numerį.

92–98 p.: Giedra Radvilavičiūtė, „Gimtojo miesto skiepai“. Apie Panevėžį (vis dėlto miestas, ne miestelis, kaip žadėjo vyr. red. pav., nes miestelis – tai maždaug nuo 500 iki tūkstančio gyventojų). Smagus skaitinys, kaip absoliuti dauguma G.R. surašytų. Šmaikščių, graudžių ir kitokių istorijų papasakota, bet skaitant varpelis dzingteldavo ties kvapu ir garsu:

Kažkas yra sakęs, kad ilgainiui iš šalių ir daiktų lieka tik kvapai. Iš miestų – irgi. Panevėžys atmintyje kvepia spirito gamykla prie Nevėžio, muilo ir mėsos fabrikais. Cukraus, stiklo ir tiksliosios mechanikos gamyklos nekvepia niekuo, gal todėl pražuvo ir atsiminimuose (p. 93).
Kai sekmadienio tyloje, tik riebiai, benzino spalvomis tviskančiai musei bukagalviškai atsidaužiant į stiklą, skaitydavau „Tris muškietininkus“, Beržų gatve pracaksėdavo arklys, iš kaimo vežantis į turgų žmogų ir jo šeimos išgyvenimui būtinas parduoti prekes, dažniausiai bulves. Arklio kanopų caksėjimo patentas, kad ir kur tą garsą po to būčiau girdėjusi, priklauso Panevėžiui (p. 95; užfiksuota ir daugiau garsų, bet šitas ryškiausias).

Kol teksto įspūdis palygint šviežias, gan daug ką atsimeni, o kas darysis tolstant? Įtariu, išliks vienas apibendrinamasis (?) sakinys: Radvilavičiūtės Panevėžys – spirito, muilo ir mėsos kvapas ir arklio pasagų caksėjimas.
Baisiai daug, kažkaip iš esmės.