(1313) Krivickiana: kodėl BrKr poezija palygint menkai žinoma

— pavasarį, artėjant valstybiniam lietuvių kalbos ir literatūros egzaminui, 15min.lt pasiūlė skaitytojams pasitikrint, kaip gerai žino autorius, kurių kūriniai analizuojami 12 klasėj (parengė rubrikos „Ar žinai“ redaktorius Ugnius Antanavičius). Susigundžiau ir aš pasitikrint. Viskas (bent kol kas) gerai: 21/21. Pirmąkart atsakinėdamas, aišku, atkreipiau dėmesį į klausimą, kurio teisingas atsakymas turi būt: Bronius Krivickas. Labai nedaug kas teisingai atsakė. Praeitą šeštadienį iš ryto dingtelėjo: reiktų patikrint dar kartą – gal situacija pasikeitė? Patikrinau (dar kartą atsakydamas). Ne, nepasikeitė. Gal verta pasvarstyt, kodėl ji tokia? Gal. 

NB: testo rezultatai atspindi ne dabartinių abiturientų, o 15min.lt skaitytojų žinias. (Toliau tik apie poeziją.)

printscreenas, padarytas 2023 VIII 26
[t.b. „Vieną vasarą“; „Laukinių rožių šlamesys“ ir dainuojamas1/dainuojamas2]

Poetą ar poetę iš eilėraščių ar jų rinkinių/ciklų pavadinimų atpažino (arba atspėjo): Justiną Marcinkevičių – 84% [paminėta ir drama Mažvydas; būtent tai, manau, lėmė tokį didelį teisingų atsakymų nuošimtį], Marcelijų Martinaitį – 65%, Henriką Radauską – 56%, Salomėją Nėrį – 55%, Vytautą Mačernį – 53%, Czeławą Miłoszą – 47%, Aidą Marčėną – 46%, Sigitą Gedą – 43%, Juditą Vaičiūnaitę – 40%, Joną Aistį – 27%, o Bronių Krivicką – tik 16% (tai apskritai mažiausias teisingų atsakymų nuošimtis, visus autorius, 21-ą, turiu omeny).

— nuo Broniaus Krivicko partizaninės poezijos išnirimo iš nežinios ir įsiliejimo lietuvių literatūros istorijon pradžios (1989) iki jos pristatymo mokykliniame vadovėly praėjo nedaug laiko – pirmąkart ji pristatyta 1995-ais išleistam VU profesorių Viktorijos Daujotytės ir Elenos Bukelienės vadovėly Lietuvių literatūra 12 klasei (XX amžiaus vidurys ir antra pusė); ir nuo tada BrKr mokyklinėj literatūros programoj. Trejetą (jei nesuklydau) kartų buvo paminėtas valstybinio brandos egzamino užduotyse:

• 2018-ais siūlyta samprotavimo rašinio tema „Ką gali pakeisti vienas žmogus?“ (rekomenduojami pasirinkti autoriai: Bronius Krivickas, Marius Ivaškevičius),
• 2021-ais – samprotavimo rašinio tema „Kaip žmogus elgiasi grėsmės akivaizdoje?“ (rekomenduojami pasirinkti autoriai: Balys Sruoga, Bronius Krivickas),
• 2022-ais – literatūrinio rašinio tema „Metų laikai literatūroje“ (rekomenduojami pasirinkti autoriai: Kristijonas Donelaitis, Bronius Krivickas).

15min.lt skaitytojai, kurie baigė gimnazijas po 1995-ų, galėjo teisingai atsakyt; galėjo, jei turi labai gerą atmintį, nes po kurio laiko nebent poeto vardas pavardė galvoj lieka – ir tai jau gerai. Kurie vidurinį mokslą baigė anksčiau (o tokių tarp 15min.lt skaitytojų, spėju, tikrai nemažai; gal net arti pusės), mokykloj apie BrKr negirdėjo, nebent vėliau pasirinko lituanisto kelią. — Atsakymas į įrašo antraštėj suformuluotą klausimą galėtų būt toks: BrKr „stažas“ lietuvių literatūros istorijoj kol kas palygint trumpas, trumpesnis net už Aido Marčėno (jo Šulinys išėjo 1988-ais; o dar kiekoj visokių renginių, savo knygų pristatymų dalyvauta – gyvojo privalumas); manau, laikui kėblinant į priekį, BrKr poezijos žinomumas didės; kai jau vaikai ir tėvai galės dalintis įspūdžiais apie mokykloj skaitomą ir skaitytą BrKr kūrybą, jos radimosi aplinkybes (tokių dalykų juk vis dar būna?).

P.S. (šiaip) Yra du BrKr eilėraščiai su tiksliom datom (kitų tik sukūrimo metai nurodyti); pirmieji BrKr, jau partizano, sukurti tekstai: 1945 II 21 parašė „Rudenio lygumose“, kurį dabar gliaudo gimnazistai (kad ši data sutampa su Mamerto Indriliūno žūties data – visiškas atsitiktinumas); po poros dienų, 1945 II 23 parašė „Nuotaką“ – eilėraštį, kuriam skirti keli puslapiai (60–63) netrukus ginsimoj Jūratės Jasaitytės disertacijoj Rainerio Marijos Rilke’s kūrybos recepcija lietuvių literatūroje; „Nuotaka“ gretinama su „Alkestis“ (Antano Galiaus vertimas yra knygoj RMR, Die Gedichte = Poezija, sud. Sigitas Geda, 1996, p. 199, 201, 203, 205); doktorantės išvada: „Rilke’s ‘Alkestės’ ir Krivicko ‘Nuotakos’ paralelės yra unikalios lietuviškoje Rilke’s recepcijos tradicijoje.“ — Nebloga pradžia. 

(1312) Eilėraščių istorijos, xiv: Henriko A. Čigriejaus „Liūdnas šuo“

— — — tai buvo seniai; norėjau rašyt: gal prieš kokius dešimt metų, bet žinodamas, kad atmintis – melagė, pasitikrinau, – jau prieš 15 su viršum, 2007-ų rudenį: Vilniuj ant sienų ėmė rastis poezija; pateikties būdas pats paprasčiausias – padidinta knygos puslapio kserokopija priklijuojama apyaukščiai, be kopėčių nepasieksi. Iš tų kopijų dvi gerai prisimenu, nes iš knygų, prie kurių prikišęs nagus.

Tilto gatvėj, jei eini nuo Katedros – po kairei, už tų metalinių vartų prie sienos buvo priklijuotas 11 puslapis iš Algimanto Mackaus Trijų knygų (išleido „Baltos lankos“ serijoj „Rinktinė lietuvių poezija“ 1999-ais) – „Netikėjimas“ iš rinkinio Jo yra žemė [o gal čia ars memorativa? gal kitas? nors ne, regis, šitas].

O ant „Skalvijos“ kino teatro reklaminio lango stiklo (prie įėjimo į antrą salę, už kampo – Jakšto gatvė), spėju, žmogus, kurio slp. 209, priklijavo 344 puslapį iš Vytauto Kubiliaus sudarytos antologijos Dvidešimto amžiaus lietuvių poezija antro tomo (t. 2 pasirodė 1995-ais, jau buvau išėjęs iš „Vagos“; t. 1 – 1991-ais), kurio vidury – Henriko A. Čigriejaus eilėraštis iš rinkinio Rudenio žiedas (1985): 

Liūdnas šuo

Žiūri į tolumas, jam nerūpi

Praeiviai, jų blauzdos ir kelnės,

Žiūri įsigalvojęs į didelę upę

Ir debesynų kalnus.

Žiūri į tolumas, ten kūrenas

Didelis laužas; ir visas jau sniegas

Sutirpęs, upe vaidenas

Laikas prabėgęs.

Viskas praeina ir viskas sudyla –

Širdys ir dantys – –

Ir būna gera po savo tylą,

Kitų nebauginant, vaidentis.

— taip, „viskas praeina ir viskas sudyla“, ne tik širdys ir dantys, ir popierius, ir lipni juosta sudyla, – kas likę 2023-ių vasarą iš puslapio su aa. HAČ eilėraščiu – dešinėj; štai ką pagalvojau: ar „Liūdnas šuo“ – ne ilgiausiai viešai matytas lietuvių poezijos kūrinys? 15 metų norintys ir turintys geras akis galėjo jį perskaityt. Rekordas? Nors žodžiai poezija ir rekordas nelabai susikabina. O va eilėraštis ir nuotrauka susikabino.

— Čigriejaus šuva greičiausiai iš poeto gimtų Vidugirių, šiaurės aukštaitis; o šuva, kurio atvaizdas šalia eilėraščio, – gal iš fotografo gimtų Sintautų, gal iš kokio aplinkinio kaimo, stambiau imant, iš Šakių rajono, taigi – sūduvis. Nusipirkau nuotrauką (33 x 26,5 cm) 2021-ų pavasarį iš naftalino.lt už 10 eurų; atspaudo antroj pusėj įrašas pieštuku: „Sotus gyvenimas“ / R. Vikšraičio. Išsiaiškinau: šita Rimaldo Vikšraičio nuotrauka priklausė (buvo padovanota?) Šakiuos gyvenusiam dailininkui ir fotografui (ypač mėgusiam selfius), fotoaparatų konstruktoriui Alfonsui Zokui (1929–2008); našlė nuotrauką internetinei sendaikčių parduotuvei davė.

Vikšraičio sugalvotas nuotraukos pavadinimas, aišku, ironiškas; manau, galėtų vadintis ir taip: „Gal sotus, bet liūdnas gyvenimas“.

(1311) Pakeliui į darbą, xxiv: žinomumo kaina

graffitis ant Geležinio Vilko tilto atramos kairiam Neries krante prie Alberto Goštauto gatvės
(užfiksuota 2023 VIII 24)

— penktadienį pakeliui namo baigiau NŽ-A nr. 5, šiandien pakeliui į darbą pradėjau Metų nr. 8/9; galima sakyt – ukrainietiškas numeris (pernai nr. 8/9 buvo gudiškas). Perbėgęs turinį, atsiverčiau maždaug per vidurį, rubrika „Akcentai“.

Ukrainiečių poetė ir vertėja (į prancūzų ir anglų) Ela Jevtušenko (*1996) per šiųmečio Poezijos pavasario konferenciją „Poezijos galia ir begalybė“:

... pasaulis pagaliau mus išgirdo, buvo pasirengęs išgirsti ir galų gale ėmė brėžti aiškią ribą tarp mūsų ir tų, kurie vadinami mūsų „broliška tauta“ (nors taip toli gražu nėra).

Kaip siaubinga, kad tam prireikė karo, ir vis dėlto, kaip puiku, kad visiems šitai tapo akivaizdu. / [...]

Žinoma, poezija – ne iš tų dalykų, kuriuos skaito, o ir supranta daugybė žmonių, tačiau tie, kurie ją vis dėlto skaito, dažniausiai yra intelektualai ir priklauso savo tautos kultūriniam elitui. Ar ne apmaudu, kad iš šių žmonių tik menka saujelė bent šį tą nutuokia apie ukrainiečių poeziją, turinčią gilias tradicijas ir ištisą žvaigždyną kiekvienoje kartoje nuo pat XIX a. pradžios?

Kai kurie užsieniečiai apstulbsta įsitikinę, kad Ukrainoje esama geros poezijos – lyg mes būtume gentys, ligi šiol gyvenančios laukinėje gamtoje. Ir nenuostabu – juk, tarkim, iki šiol prancūziškai yra pasirodžiusi vos viena ukrainiečių poezijos antologija, išleista jau kadų kadai [etc.] (p. 137–138; iš anglų kalbos vertė Gediminas Pulokas)

— pora reakcinių mintigalių:

¶ dėl juoko: paskaitinėju ukrainiečių poezijos vertimų, kai kurių eilėraščių net originalus susirandu; ir gudų, ir lenkų, ir kitų poezijos paskaitinėju – ir ką? manyt, kad vos ne intelektualas esu ir jau beveik priklausau kultūriniam elitui? — autorė jaunesnė už jaunėlį sūnų, bet jos požiūris kažkoks visiškai pasenęs, praeitam ar net užpraeitam amžiui tebūdingas; o gal reikia žvelgt kitaip: kūrėjų susireikšminimas, įpuolimas saviapgaulėn – aistorinis dalykas?

¶ rimtesnis: kad ir ką manytų meno kūrėjai, pasaulis dėmesį teatkreipia tik į tragedijas, tik į kraują; tarkim, mūsų: Sausio 13-oji sulaukė stipresnio atgarsio negu Kovo 11-oji (net/ir Maskvoj); „[k]aip siaubinga, kad tam [kad pasaulis atkreiptų dėmesį į ukrainiečius] prireikė karo“ – pasaulis tik į tokius dalykus kaip karas ir teatkreipia dėmesį; ir dar patikslintina: karą, kuris vyksta ne per toli; baigsis karas, ir dėmesys ims slopt – ir jokios verstinės poezijos antologijos, jokie verstiniai romanai ir pan. to nesustabdys (tie leidiniai yra ir bus, atrodys svarbesni išverstiems ukrainiečiams/lietuviams/etc. nei, tarkim, ElJ paminėtiems galimiems skaitytojams prancūzams).

(1310) Visiškai tarp kitko: kur galėtų būt Miłoszo „Apmąstymų apie gaisrų sezoną“ rankraštis

[perbaksnodamas Keliuočio pastraipą ankstesniam įrašui, prisiminiau: daugiau kaip prieš metus ketinau sukurpt įrašą su citata iš tos pačios JuozK Mano autobiografijos, deja...]

     išleido „Apostrofa“ = Giedrė Kadžiulytė     

— jei ne Rusijos invazija į Ukrainą, Mindaugas Kvietkauskas svarstymus apie Czesławo Miłoszo opus magnum – Poetinį traktatą su autoriniais paaiškinimais, kurio vertimas į lietuvių kalbą, Tomo Venclovos, atskiru leidiniu pasirodė užpernai, greičiausiai būtų pradėjęs kitaip; 2022-ų 4-am Metų numery išspausdintas rašinys „‘Poetinis traktatas’ gaisrų sezonu“ prasideda šitaip:

1940 m. vasarį Czesławas Miłoszas grįžo į Lietuvą kaip karo pabėgėlis. Kai naciai pradėjo bombarduoti Varšuvą 1939 m. rugsėjį, jis kartu su evakuojamo Lenkijos radijo redakcija iš pradžių traukėsi į Liubliną, paskui į Lvivą, tačiau ten atriedėjus sovietų tankams pasuko į Rumuniją ir pasiekė Bukareštą, kurį jau buvo užplūdę keliasdešimt tūkstančių bėgančių lenkų. Gruodį, padedant Juozui Keliuočiui ir Juozui Urbšiui, poetas gavo reikalingus kelionei į Lietuvą dokumentus ir iš Bukarešto traukiniais per Kišiniovą, Kyjivą, Vitebską, Daugpilį pasiekė gimtuosius Šetenius, kurie tuo metu vis dar atrodė kaip ramybės sala.
Pirmasis tekstas, kurį Cz. Miłoszas paskelbė po šios sukrečiančios karo patirties, buvo jo esė „Apmąstymai apie gaisrų sezoną“, pasirodžiusi žurnalo „Naujoji Romuva“ 1940 m. vasario 25 d. numeryje [nr. 8, p. 149–151]. Bičiulystė su žurnalo redaktoriumi J. Keliuočiu, užsimezgusi dar 1938 m., ir jų susitikimas Kaune, kai Cz. Miłoszas laimingai parsirado iš Bukarešto, lėmė tai, kad pirmoji poeto publikacija apie ištikusią katastrofą pasirodė lietuviškai. Anot J. Keliuočio, kurį laiką grįžęs iš karo suirutės Cz. Miłoszas net nakvodavęs „Naujosios Romuvos“ redakcijoje. Tikėtina, kad esė tekstas buvo parašytas prancūziškai, o J. Keliuotis ar kas kitas jį išvertė į lietuvių kalbą (publikacijoje vertėjas nėra nurodytas). Tačiau originalaus rankraščio nei lietuvių, nei lenkų tyrėjams jokiuose archyvuose iki šiol nepavyko rasti. Tad „Apmąstymai apie gaisrų sezoną“ ir yra žinomi tik lietuvišku pavidalu, o Krokuvoje leidžiamuose Cz. Miłoszo „Raštuose“ 2018 m. buvo paskelbti išvertus iš lietuvių kalbos į lenkų. (p. 93)

Kaip linkęs ieškot ko nepametęs, iškart pagalvojau: logiškai svarstant, tas rankraštis turėjo likt Naujosios Romuvos redakcijos archyve; kur buvo NR archyvas iki praeito amžiaus 8-to dešimtmečio pradžios, kai, kaip spėjama, žurnalo redaktorius rašė Mano autobiografiją (išleistą 2003-iais kartu su atsiminimais Sugrįžus į tėvynę, rašytais 6-to dešimtmečio pabaigoj), – žinom, pats Keliuotis papasakojo:

„Naujoji romuva“ buvo uždaryta, bet ji nebuvo nacionalizuota. Pasiliko didžiulis jos archyvas: klišių už 100 000 litų, šimtai jos komplektų, tūkstančiai paskirų jos numerių, šūsnys spausdintų ir nespausdintų rankraščių, tūkstančiai nuotraukų – spausdintų ir dar neatspausdintų, nemažas knygynas, šimtai laiškų, buhalterinės knygos. Man atrodė, jog aš nepajėgsiu apsaugoti viso šio turto. Tam reikia ir lėšų, ir laiko, ir nuolatinio susirūpinimo. Be to, į apyvartą buvo paleista apie 25 000 litų jos vekselių, kurie dabar pasidarė kaip mano asmeninė skola. Šį reikalą apgalvojęs, nusprendžiau, jog būtų geriau, kad valdžia ją nacionalizuotų, kaip kad ji jau pasielgusi su daugeliu kitų žurnalų ir laikraščių. Tada ji galėtų į savo globą paimti visą labai vertingą jos turtą ir įsipareigoti išpirkti visus jos apyvartoje esančius vekselius. Tad Ministrų Tarybai parašiau raštą, kad „Naująją romuvą“ nacionalizuotų. Ministrų Taryba šį reikalą sutvarkyti pavedė Valstybinei leidyklai. Bet ši nieko nepadarė. Ir piršto nepajudino „Naujosios romuvos“ archyvui išgelbėti. Tik jos direktorius K. Korsakas mane įsakmiai „paprašė“ šio klausimo daugiau nebekelti. Aš ligi 1945 metų stengiaus visą „Naujosios romuvos“ archyvą, visą jos turtą gelbėti ir saugoti, išpirkau visus jos vekselius, mokėjau už patalpas, bet 1945 metais mane suėmus niekas daugiau tuo nebesirūpino. O 1947 metais grįžęs iš lagerio, „Naujosios romuvos“ archyvo neberadau, ir jo dingimo pėdsakai buvo dingę. Ir niekas negalėjo manęs painformuoti, kada ir kur jis dingo, kas jį užgrobė ar paėmė į savo globą. Tik 1967 metais vienas prokuroro padėjėjų mane painformavo, kad visas „Naujosios romuvos“ archyvas yra Vidaus reikalų ministerijos žinioje, kad jam ištirti paskirta komisija. Apie tai aš tuojau pranešiau Valstybiniam archyvui, prašydamas jį paimti į savo globą. Bet Vidaus reikalų ministerija Archyvui nieko neįdavė, jokios informacijos nesuteikė, o tik uždraudė tokiu reikalu į ją kreiptis. Iš esmės visas šis likęs „Naujosios romuvos“ didžiulis ir labai vertingas turtas tebėra mano privatinė nuosavybė, bet aš nieko apie jį nežinau ir net negaliu jo Valstybės archyvui ar Literatūros muziejui, ar Respublikos bibliotekai paaukoti. Tai milžiniškas nuostolis visai Lietuvos praeities kultūrai. Ir man labai liūdna, kad aš čia negaliu pareikšti jokios iniciatyvos. (p. 303–304)

LRS leidyklos (redaktorius Vytautas Girdzijauskas) išleistos knygos Bibliografinėse pastabose yra du tokiu sakiniu: „Pirmą kartą skelbdami spausdinamus J. Keliuočio tekstas, leidėjai apsiriboja šia užduotimi ir neteikia komentarų. Reikia tikėtis, autoriaus skelbiami faktai, realijos, vertinimai bus tyrinėjami specialistų“ (p. 531; ne tik komentarų nėra, net akivaizdūs apsirikimai, à la Aleksys Greimas, palikti). Per porą dešimtmečių, praėjusių nuo Mano autobiografijos išleidimo, neteko skaityt jokių specialistų komentarų, kurių tikėtasi. Ir aš joks ne specialistas, tegaliu užfiksuot klausimus:

— ar parašęs autobiografiją, po 1972/1973-ių Keliuotis (†1983) dar judino NR archyvo reikalą? – Nežinau.

— ar kas nors po jo mirties kreipės į VRM dėl NR popierių ir kt. (ar sovietmečiu, ar jau Lietuvai atgavus nepriklausomybę; gal po 2003-ių, perskaitęs Mano autobiografiją)? – Nežinau.

— VRM turėtų turėt savo archyvą; gal parašyt laišką, paklaust? – Ne, nerašysiu, neklausiu – nenoriu veltis į reikalus su valstybės tarnautojais; nebent nuorodą į šį įrašą (su trumpu komentaru) nusiųst adresu agne.bilotaite@lrs.lt – va jei ji reikalą pajudintų... (ech, naivuolis).

P.S. Naujojoj Romuvoj tuo laiku buvo paskeltas dar vienas Česlovo Milašiaus-Milosz rašinys – „O[skaro] Milašiaus idėjos“ (1940 VI 9, nr. 22/23, p. 420–422; taip pat kaip ir skelbiant „Apmąstymus“ nenurodyta, kas vertė); pagalvojau: o koks šito teksto rankraščio likimas? ką krokuviškiai Miłoszo Raštų leidėjai parašė komentaruos? irgi kad versta iš lietuvių kalbos? – Nežinau.

(1309) Krivickiana: BrKr ir Keliuočio redaguota Kūryba

Broniaus Krivicko raštų (1999) įvade apie tai tiek tėr:

... nuo 1944 metų Bronius Krivickas ėmė talkinti „Kūrybos“ žurnalą redagavusiam Juozui Keliuočiui kaip redakcijos sekretorius (nespėto išleisti šešto numerio korektūros, esančios Nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Rankraštyne [F31-511], taisytos jo ranka). (p. xxxiv–xxxxv)

Teiginį galima šiek tiek papildyt ir patikslint. — Juozo Keliuočio Mano autobiografijoj (rašytoj, sėjama, apie 1972–1973-ius, išleistoj 2003-iais) yra tokia pastraipa:

Aš „Kūrybą“ redagavau visiškai vienas. Greit įsitikinau, kad tai per sunku, ir [Valstybinės] leidyklos paprašiau, kad ji paskirtų dar redakcijos sekretorių. Leidykla sutiko. Šiai vietai užimti atsirado du kandidatai – Aleksys [= Algirdas J.] Greimas ir Bronius Krivickas. Man atrodė, jog jie abu gabūs, sumanūs ir abu tinkami būti mano sekretoriais. Aš norėjau abu juos turėti redakcijoje. Bet reikėjo pasirinkti tik vieną jų. Aš svyravau ir delsiau. Taip ir nebuvo suskubta nė vienas jų paskirti. (p. 363)

Buvo suskubta. — Jau išėjus BrKr raštams, šiame amžiuje aa. coll. Jonas Šlekys, kuriam bene maloniausias darbas buvo naršyt archyvus, davė iš savo popierių nusirašyt štai tokį radinį:

1944 V 25 Valstybinės leidyklos direktoriaus A. Petreikio[*] įsakymu Br. Krivickas nuo V 24 paskirtas literatūros redaktoriumi „Kūrybos“ žurnalo redakcijoje su 325 RM atlyginimu mėnesiui. (LCVA, f. R-558, ap. 2, b. 1451, l. 7)
------------------------------------------------------------------
[* vle.lt straipsny apie Valstybinę leidyklą tepaminėtas vienas direktorius – Antanas Kniūkšta; reiktų įrašyt ir antrą – Petreikį, kurio vardo, prasidedančio A, nepavyko išsiaiškint; be to, l-kla leido ne tik knygas]

Ir dar sakinys iš Nykos-Niliūno dienoraščio, 1990, liepos 14: „Keliuočiui perėmus iš Leskaičio Kūrybos redagavimą, Bronius buvo pasidaręs savotišku jo adjutantu ir neoficialiu patarėju jaunųjų bendradarbių verbavimo bei atrankos klausimais“ (AN-N, Dienoraščio fragmentai, 1976–2000, 2003, p. 463).

(Dėl Greimo ir Kūrybos klustelėjau Jūratės L.: Greimas mini dirbęs Keliuočio Kūryboj laiške Aisčiui 1945 IV 19; tik patį faktą. Tiek.)

Greimas (*1917) Keliuočio dėmesį atkreipė, manyčiau, pirmiausia dėl baigtų studijų Grenoblio u-te, Keliuotis studijavęs Sorbonoj, abu frankofonai; Krivickas (*1919; pagrindinė užsienio kalba – vokiečių) – jau kaip turintis redakcinio darbo patirties, kaip buvęs Ateities ir Studentų dienų redaktorius, be to, šatrijietis, ateitininkas, ir Keliuotis galėjo vadint save „Šatrijos“ sendraugiu; o Greimas buvo iš neolithuanų.

— taip, smulkmenos, bet tebūnie užfiksuota.

Prieduras (2023 VIII 25) Paskelbęs šį įrašą prisiminiau: liko nepatikrinta dar viena Juozo Keliuočio knyga, kurios neturi LLTI biblioteka. Vakar pasiėmiau iš Mažvydo. 1986-ais (taigi, irgi post mortem) Chicagoj išleisti pirmosios tremties memuarai Laisvę praradus, kuriuos leidėjas, „Į Laisvę“ Fondas, pavadino Dangus nusidažo raudonai (atsimenu skaitęs perspausdinamus Literatūros ir meno paskutiniam puslapy 1989-ais, su autoriniu pavadinimu; vaidenas, kad ten irgi kažkas apie Kūrybą lyg ir buvo). — Štai kaip ten aprašytas tas reikalas dėl Kūrybos redakcijos sekretoriaus:

Kūrybą aš visiškai vienas redaguoju, tik dailės srityje man talkininkauja grafikas A[dolfas] Vaičaitis. Kalbos ir korektūros žiūri jaunas kalbininkas J[onas] Kabelka. Bet jis man visiškai svetimas žmogus, literatūros ir meno klausimais nieko nenusimanąs. Leidyklai aš nuolat primenu, jog man reikalingas redakcijos sekretorius, kuris peržiūrėtų visus į redakciją suplaukiančius rankraščius ir kuris nuolat redakcijoje budėtų. Pagaliau leidykla su tuo sutinka. Atsiranda šiai vietai kandidatas A. J. Greimas. Aš su juo susipažįstu. Štai priešais mane sėdi suvargęs, liūdnas ir su labai sudėvėtu kostiumu vaikinas. Atrodo esąs gabus literatas, nors ir labai jaunas. Aš mielai jį pasiūlyčiau redakcijos sekretorium, bet jis tarnauja Vidaus reikalų valdyboje ir dėl to man visiškai neaiški jo politinė orientacija. Bijau rizikuoti ir delsiu, noriu arčiau su juo susipažinti. Greit atsiranda ir kitas kandidatas, taip pat jaunas gabus literatas Br. Krivickas. Aš svyruoju tarp šių dviejų kandidatų ir galop leidyklą paprašau pasirinkti ir paskirti, kurį ji laikys tinkamiausiu. Leidykla neskuba to padaryti, ir man tenka Kūrybą vienam ligi galo redaguoti. (p. 38–39)

(daugiau detalių, vadinas, rašyta anksčiau negu Autobiografija?; kas per įstaiga, kurioj esą tarnavo Greimas, neišsiaiškinau)

(1308) Krivickiana: ne slapyvardis, o pravardė

— atsimenu, 2019-ų pradžioj skambino žmogus iš LGGRTC ir klausė, gal verta kuo nors papildyt BrKr biogramą, esančią centro internetinėj svetainėj genocid.lt (artėjo 100-metis). Tekste kokių rimtų riktų esant neprisiminiau; tepasiūliau patvarkyt tai, kas didžiosiom raidėm žaliam fone tarp vardo pavardės ir gimimo–žūties datų: pradžioj derėtų nurodyt partizaninius slp. Gintaras/Vilnius (sakytinis/rašytinis), gal ir laipsnį prieš juos užrašyt: part. kpt.; K. Rivaišas ir M. Būtvydis – pagrindiniai literatūriniai partizaninio laikotarpio slp., o Klaidatikį visai reiktų ištrint, nes, esu įsitikinęs, tai ne slapyvardis, o pravardė. — Deja, liko kaip buvę.

smulkmena, kad gimtinis kaimas pavadintas Pervalka, t.b. Pervalkai [užsispyręs savo tekstuos rašau Parvalkai]
beje, teko girdėt, kad rudenį prie namo, kur BrKr gimė, atsiras informacinis stendas

Pernai išėjo Tomo Taškausko epitafijų Lietuvos partizanams rinkinys Raudų siena: kairiam puslapy minibiograma, dešiniam – epitafija; aišku, ir BrKr pagerbtas. Nuliūdau pamatęs, kad kaip literatūrinis slp. nurodytas ir Klaidatikis [beje 2: t.b. ne Rivaišas, o K. Rivaišas – juk išmetus tašką pavardės šaknis Kriv- susidaro]. Ne tik paminėtas tas nelemtas Klaidatikis, į jį atremtas epitafijos tekstas. Perskaitęs epitafiją nusprendžiau: gana atidėliot, reikia pagrįst, kodėl manau, kad Klaidatikis – ne slp., o pravardė.

— iš kur tas Klaidatikis? Iš Jono Matuzevičiaus-Alksnio/Šalnos pasakojimo, kurį užrašė Romas Kaunietis ir paskelbė Aukštaitijos partizanų prisiminimų [toliau – APP] pirmoj knygoj (1996), p. 393–408. Pasakojimo gabaliukas, kurį dera apsvarstyt:

[1952-ų p]avasarį mes visi trys [pasakotojas, Juozas Šomka-Čerčilis ir Edvardas Bačelis-Gėbelsas] išlindom iš bunkerio, miške pastovyklavom, paskui vėl grįžom naktį prie to paties bunkerio.

Eidami pastebėjom kažką šviečiant prožektoriais palei kvartalines linijas. Supratom, kad ten rusai, bet vis tiek įlindom į bunkerį, pasiėmėm šaudmenų ir priešinga kryptimi pasitraukėm į Taruškų mišką. Per ryšininką susiradom [Povilo Žilio-]Klevo stovyklą.

Stovykloje radom 8 vyrus: [Žaliosios] rinktinės vadą [Stasį Kulį-]Briedį, jo adjutantą Juozą Galiauską-Martiną, būrio vadą Lionginą Šukį-Vanagą, Broniuką-Klaidatikį. Broniuko pavardės nežinau, jis spausdindavo partizanų laikraštėlius, išleido apie 600 puslapių eilėraščių knygą „Stalino saulė“ ir „Raudonasis rojus“. Čia mes praleidom apie du mėnesius ir išsiskyrėm. Abu su Čerčiliu vėl pasitraukėm į savo miškus, o Bačelis pasiliko. (p. 397)

Jonas Matuzevičius (*1928) partizanu tapo vėlai, 1951-ų rudenį, pabėgęs iš tarnybos sovietinėj armijoj. Kartu su BrKr tepabuvo palygint trumpai; pavardės savo ne neprisimenąs, o nežinąs, ergo, artimi nebuvo. Mano supratimu, jo atminty užsifiksavo, kaip stovykloj ne viešai, o tarp savęs buvo vadinamas BrKr: mažybinė vardo forma – aukštaitiškas pomėgis, o klaidatikis – kad ne vietinis, čia visi katalikai, o atklydęs iš Biržų, iš palatvijės, ten visi jie bambizai, klaidatikiai.

Romo Kauniečio parengtoj APP II dalies 2-oj knygoj, skirtoj Algimanto apygardai, yra ištraukų iš citatoj paminėto Edvardo Bačelio tardymo protokolų; 1953 VII 12 tardytojas užrašė:

1951 m. lapkričio mėn. prie mūsų prisijungė naujai įstojęs į būrį MATUZEVIČIUS JONAS, buvęs Spirakių kaimo gyventojas, o 1952 m. vasario mėn. dar prisijungė naujai įstojęs į būrį MORKŪNAS PETRAS, Gasparėlių kaimo gyventojas, ir, kaip jau minėjau, visi keturi slėpėmės Viščiaus miške Panevėžio rajone iki 1952 m. balandžio mėn., po to visi keturi [Matuzevičiaus pasakojime Morkūnas jau buvo žuvęs, jie trys likę] išėjome į Taruškų mišką. Čia sutikome ŠUKĮ, GALIAUSKĄ, „BRIEDĮ“, „JONAITĮ“, „KLEVĄ“ ir BRONIŲ KRIVICKĄ-„VILNIŲ“, kilusį iš Biržų rajono. Su šiais banditais, iš viso 10 vyrų, kartu mes išgyvenome vieną mėnesį [Matuzevičiaus pasakojime – apie du]. 1952 m. gegužės mėnesį nuo mūsų atsiskyrė ir išėjo į Viščiaus mišką „ČERČILIS“, „JONAITIS“, MATUZEVIČIUS ir MORKŪNAS, o mes šešiese likome Taruškų miške bunkeryje. (p. 106)

Jokio Broniuko, jokio Klaidatikio, oficialiai – Bronius Krivickas-Vilnius, bet priduriama, kad iš Biržų rajono (šitas, matyt, visiem buvo svarbu, kad ne vietinis, atklydęs). — Nežinau, ar įtikino jus šis paaiškinimas, kodėl esu įsitikinęs, kad Broniukas klaidatikis [manau, taip reiktų pateikt raštu] – pravardė, sudaryta ir vardo mažybinės formos ir užuominos apie konfesiją (NB! klaidingos užuominos: BrKr buvo katalikas, ne evangelikas reformatas).

(1307) Krivickiana: BrKr ir Aistis

— dviejuose Jono Aisčio tekstuos esu užtikęs BrKr asmenvardį:

¶ 1951-ais Chicagoj išėjo naujosios lietuvių poezijos antologija Žemė (redagavo Kazys Bradūnas, įžanginio str. autorius Juozas Girnius); tai buvo svarbus lietuvių literatūros istorijos įvykis; daug kas apie šią knygą rašė; parašė ir Jonas Aistis (Aidai, 1952, nr. 2, p. 89–90, persp. JonA, Raštai, t. III: Šiapus ir anapus; Literatūros temomis, Chicago 2004, p. 351–355). Rašiny (kuriame, beje, nė karto nepaminėtas Vytautas Mačernis) sukui apsukui vis stabtelima prie įžanginiam str. išsakytų minčių ar jo autoriaus – filosofo, ne literatūros specialisto. Pastraipa, kurioj paminimas BrKr [NB! Aisčiui ją rašant, BrKr dar buvo gyvas; nors Aistis greičiausiai buvo įsitikinęs, kad jau žuvęs]:

Poezijai reikia kritiko, literatūros specialisto. Ši karta [*] būtų buvusi pati laimingiausia, jei... ir ne dėl to, kad ji užaugo nepriklausomoje Lietuvoje, kad ją suformavo lietuviška mokykla, kad ji turėjo aukštojoje mokykloje rimtus savus literatūros profesorius (Biržiškus, Ambrazevičių, Mykolaitį ir Sruogą) ir savo filosofus (Šalkauskį, Maceiną ir Girnių), bet kad turėjo labai rimtų vilčių į tai, ko kitos kartos stigo ir mes visi tebestingame, – į savus daug žadėjusius kritikus (Indriliūnas ir Krivickas). Poetai, neturėdami kritikų, visada bus vieniši ir užguiti. Filosofas gali labai mėgti poeziją, gali ja domėtis ir sielotis, bet jis bus tik mėgėjas ir niekad jis specialisto neatstos. (Aidų p. 89, Raštų p. 352; Mamerto Indriliūno raštų Prae scriptume esu pacitavęs Juozą Girnių: „Jeigu būtų Mamertas Indriliūnas buvęs, būtų jis tą atlikęs [parašęs Žemės įžanginį tekstą], kai nebuvo jo, tai tada mane įtraukė“; cit. iš čia, žr. p. 20).

-------------------------------

[* aišku, turima omeny karta, kurią dabar vadinam žemininkų, o kartą, kuriai priklauso Aistis, – neoromantikų; įvardų pagrindai skiriasi; cituojamo teksto pradžioj Aistis visas tris pomaironines lietuvių poetų kartas siūlo vadint atsirėmus į leidinius: pirmųjų Vainikų karta (Binkis, Putinas etc.), antrųjų Vainikų karta (jis, Miškinis etc.); „jaunųjų poetų antologija galėjo pasirodyti trečiųjų “Vainikų” vardu“ (logiškas Aisčio pasiūlymas, bet kad šaukštai jau popiet)]

Kaskart prisiminęs šią Aisčio pastraipą vis pagalvoju: gaila, kad nieks nesureagavo tada primindamas ar primindama Aisčiui jo poetinio kelio pradžią, Pjūvio laikus, Petrą Juodelį, gal ir Motiejų Miškinį – mano supratimu, drąsiai vadintinus antrųjų Vainikų kartos tikrai įžvalgiais literatūros vertintojais ir interpretatoriais; įdomu, kaip būtų sukęsis poetas?

Būsimų žemininkų su Indriliūnu ir Krivicku sietas viltis yra įvardinęs Kazys Bradūnas: „mums atrodė, kad Mamertas ir Bronius turės būti mūsų kartos akademinis užnugaris ir skydas prieš galimus antpuolius. O jų netekus, mes taip ir palikome našlaičiai, tiek vyresniųjų, tiek jaunesniųjų literatūrologų studijiniu-akademiniu požiūriu beveik neliesti“ (cit iš KazB atsiminimų Sietyno nr. X, p. 49).

¶ Po dvidešimties metų (Dumas čia niekuo dėtas), 1971-ais išėjo antologija Lietuvių poezija išeivijoje, 1945–1971 (redaktorius tas pats kaip ir Žemės – Bradūnas, įžanginio straipsnio autorė Viktorija Skrupskelytė; beje, tai papildymas 1967 ir 1969-ais Lietuvoj išleisto Lietuvių poezijos dvitomio; taip ir pažymėta tituliniam: t. III). 1972 II 16 Naujienose pasirodė nepasirašytas str. apie leidinį „Svajojame ir dainuojame“ (nr. 39, p. 4). Ir čia daugiausia abejonių pareikšta dėl įžanginio str.:

Lietuviai turi poetų, bet neturi poezijos vertintojų. Jeigu mes būtume turėję tiek poezijos vertintojų, kiek poetų, tai šiandien mūsų poetų parašytus darbus noriai išstvarstytų. Poetams būtų daugiau noro rašyti, o žmonės galėtų jų darbais smagiau pasidžiaugti. Labai nevykęs vertinimas yra pridėtas ir prie išeivijoje rašančių 80 poetų rinkinio.

Ir pateikiamos dvi citatos iš „aukštus mokslus Amerikoje baigusios ir mokslo laipsniais apsišarvavusios lektorės“ teksto, apie Aisčio poeziją. Išvada: „Uždaroje Amerikos kolegijos klasėje šitokias priešingybes lektorė galėtų pasakoti ir net rašyti, bet lietuviškos poezijos mėgėjams patį jautriausią poetą vienam puslapyje pristatyti beveik bejausmiu, o už kelių skyrelių pasakoti apie juntamą jo jausmų tekėjimą – nedera.“ — Jautrusis poetas sureagavo: „Nepagrįsti ‘Naujienų’ kaltinimai“ (Draugas, d. II, 1972 II 26, nr. 48(8), p. 4):

Prisipažinsiu, kad antologija manęs dar nepasiekė, ir aš negaliu kol kas ginti viso įvado, dėl to ribosiuos tiktai ta ištrauka, kuri liečia mano poeziją ir buvo paskelbta š.m. vasario 12 d. “Draugo” kultūros priede [žr. p. 3]. Ypač, kad didesnę kaltinimų dalį vedamasis skiria kaip tiktai mano poezijos aiškinimams.

Viktorija Skrupskelytė ne pirmu kartu užsirekomenduoja, kaip nauja ir didžiai pajėgi bei geros mokyklos literatūros tyrinėtoja. Mano poeziją ji atskleidžia visai iš naujos pusės, ir man iš tikrųjų buvo miela skaityti jos aiškinimus, nes dar niekas iki šiol nėra taip toli nuėjęs į mano poezijos esmę. Ir ji yra to pasiekusi, remdamasi vien tiktai poezijos tekstais.

Savo eilėse, gal būt, daugiau negu kiti mano bendralaikiai esu daugiur susikaupęs ties poezijos esme, jos raiškumo galimybėmis ir ribotumu. Mano poezijos aiškintojai – Antanas Vaičiulaitis, Bronius Krivickas, Rimvydas Šilbajoris – daug gražių ir teisingų žodžių yra pasakę, o Viktorija Skrupskelytė atskleidė naują mano poezijos aspektą, kuris, mano manymu, yra arčiau tiesos.

Iki 1971-ų apie Aisčio poeziją yra rašę tikrai daugiau negu keturi žmonės; kodėl būtent tuos, o ne kitus paminėjo, jei negali paklaust, vargu ar verta spėlioti; minėdamas Krivicką kaip jo poezijos aiškintoją Aistis turėjo omeny Antrojo pasaulinio karo pabaigoj Kūrybos žurnale paskelbtą BrKr rašinį „Kančia ir džiaugsmas J. Aisčio-Aleksandriškio kūryboje“ (1944, nr. 3, p. 162–164, 169–170; nors nenurodyta, bet: tai didesnio BrKr darbo apie Aisčio poezijos idėjas dalis – skyrius.). — Aisčio replika, kurioj paminėtas BrKr, paskelbta 1972 II 26 Draugo kultūriniam priede; Aistis mirė 1973 VI 13; minint pirmąsias jo mirties metines, tas pats Draugo priedas perspausdino būtent BrKr rašinį (1974 VI 15, d. II, nr. 139(24), p. 3–4); kad buvo pasirinktas BrKr, o ne kurio kito Aisčio poezijos interpretatoriaus tekstas, spėčiau, lėmė priedo redaktorius Kazys Bradūnas.

— BrKr baigdamas universitetą parašė diplominį darbą Jono Aleksandriškio-Aisčio idėjų pasaulis (pasak vadovo, prof. VM-P, tinkantį spaudai). Studijos (manau, ir taip galima vadint šį darbą) pabaigoj yra skyrelis „Patriotinė Aleksandriškio poezija“, sudarytas iš dviejų poskyrių: „Nepriklausomosios Lietuvos laikotarpis“ ir „Bolševikų okupacijos laikotarpis“; pastarajame aptariamas mašinraštiniu pavidalu Lietuvoj plitęs Aisčio eilėraščių rinkinys Be tėvynės brangios (1941-ų rudenį atsiuntė Antanui Miškiniui; išspausdintas kitąmet Thompsone CT kaip tėvų marijonų Marianapolio kolegijos leidinys; BrKr rašydamas darbą to nežinojo: „rinkinys ligšiol dar nėra pasirodęs spaudoje“, BrKr raštai, p. 191). Beje, būtent šiame rinkiny yra BrKr labiausiai mėgtas – bent jau deklamuot – Aisčio eilėraštis „Vėlinės“ (taip liudijo Biržuos netoli geležinkelio stoties gyvenusi Alė Beriozovienė, kurios užrašų knygelėn BrKr buvo įrašęs niekur nespausdintą, vieną dažniausiai dabar cituojamų savo tekstų – „Mes esame kalnai“).

Nepriklausomybės laikotarpiu sukurtus Aisčio patriotinius eilėraščius, perspausdintus 1940-ais išėjusioj sutelktinėj Poezijoj (jų lyginant su lyriniais nedaug), BrKr vertina gan palankiai, atkreipdamas dėmesį į tų tekstų kritiškumą („gyventoji dabartis Aleksandriškiui atrodo ‘tamsi ir bėdina’“; „Aleksandriškis mėgsta kalbėti apie Lietuvos praeities didybės žlugimą“), satyrinį pobūdį („juokas iš širdperšos ir iš meilės“); „kritiško ir neigiamo Aleksandriškio nusistatymo priežasties turbūt reikia pirmiausia ieškoti jo romantiniame nusiteikime, kuris nesiderino su anuometinio mūsų gyvenimo pilkuma“; „deja, jo poetinis talentas, turėdamas polinkį į intymaus ir subjektyvaus pobūdžio temas, negalėjo tinkamai apimti anų objektyviųjų temų, liečiančių mūsų tautos ir visuomenės gyvenimą. Jis, matyt, instinktyviai bijojo, kad tos temos į jo poeziją neatneštų prozos.“

1940-ais Lietuvai prasidėjo „naujos vergijos ir priespaudos laikmetis“, kurį Aistis jau stebėjo iš toli, iš Prancūzijos; šiuo laiku buvo sukurta kur kas daugiau patriotinių eilėraščių negu gyvenant tėvynėj. Kuo vieno ir kito laikotarpio tokio pobūdžio kūryba skiriasi?

[N]epriklausomos Lietuvos gyvenimo kritiškas vertinimas ir net ateities katastrofos pranašystė rėmėsi noru užbėgti įvykiams už akių. Anuometinė patriotinė jo poezija turėjo įspėti tautą, nematančią savo ateities nelaimės. Ir todėl atviras ateities liūdnumo konstatavimas, atviras sielvartas anuometinės menkystės akivaizdoje buvo herojiškas. Poetas, nors verkdamas ir skųsdamasis, visą laiką kovojo už savo tautos likimą.

[...] pastaruoju metu, kai tautą iš tiesų ištiko nelaimė, jis prabilo visai kitais žodžiais [...] jau nebegalima beviltiškai skųstis. Atvirkščiai, reikia žadinti tikėjimą ir viltį. Ne be reikalo poetas žada tautai ateitį, didesnę negu buvo jos išdidžioji praeitis. Juk reikia, kad tauta, priblokšta nelaimės, savo ateitim tikėtų. Kitaip ji negalės kovoti.

Taigi, naujosios Aisčio nuostatos teisingos, bet: „žodis čia yra sausesnis, grubesnis ir mažiau puošnus negu buvo ankstesnėje jo lyrikoj. [...] reikia pripažinti, kad paprastėdamas, virsdamas sausesniu ir aiškesniu, Aleksandriškio žodis čia darosi kartu ir mažiau poetiškas, ir mažiau sugestyvus. Ir dauguma jo patriotinių eilėraščių paskutiniame rinkinyje nebeturi pirmiau buvusios poetinės galybės ir įtikinamumo. Dažnai juose kažko lyg stinga. Lyg neišbaigta.“

Kodėl? Ne, ne poeto talentas nusilpo, kitą priežastį BrKr nurodo:

... patriotinė tematika paskutiniu metu pareikalavo iš jo kitokios nuotaikos negu prieš tai. Aleksandriškiui juk, kaip anksčiau minėta, yra savita minorinė nuotaika, žadinanti melancholiją ir liūdesį. Tokia nuotaika čia netiko. Čia reikėjo pakeltos nuotaikos, žadinančios tvirtą kovos ūpą. Aleksandriškis, tiesą sakant, šitą nuotaiką pagavo, bet vis dėlto toji nuotaika negalėjo suspėti performuoti visos jo poetinės individualybės. Jinai tik palietė jį, o ne pribrendo jame taip, kaip galėjo pribręsti Maironio kartoje, kuri visą laiką augo ir gyveno alsuodama kovos dvasia.

Gana, gal jau ir per daug pricitavau iš paskutinio BrKr diplominio darbo skyriaus. — Manau (spėju, įsivaizduoju), kad įsitaisęs kur nuošaliau nuo kovos draugų Biržų girioj ar įsikūręs užmūrytas malkom Tylinavos kaime pas Paulių Bazarą, prisimindavo, ką rašęs apie Aisčio patriotinius eilėraščius. Ir gal net pagalvodavo: ar gali būt, kad man pavyko sukurti tai, ko nepajėgė Aistis (turėdamas omeny savo eilėraščius, sudėtus į skyrių „Už didžią tiesą“)? — Nežinau. — Vieną tokį gal ir šalutinį argumentą „už“ galėčiau pateikt: Pandėlio gimnazistas Kazys Daugelavičius 1952-ais paskaitęs BrKr eilėraščių įvertino: „eilėdaros ir turinio stiprumu jis pralenkia net Maironį“ (plačiau – čia); būtent Maironį, ne ką kitą; Maironį, kurį BrKr, rašydamas apie Aistį, paminėjo kaip ryškiausią atstovą kartos, kuri „augo ir gyveno alsuodama kovos dvasia“, kuri buvo pribrendusi žadinti „tvirtą kovos ūpą“.

(1306) Krivickiana: vienas paskutinių BrKr rašytų tekstų

— jau beveik prieš ketvirtį amžiaus, 1999-ais išleistų Broniaus Krivicko raštų seniai nebėr knygynuos, tad net nudžiugau praeitų metų kovo pabaigoj sulaukęs Kristupo Š. laiško-klausimo, ar sutinkąs, kad tos knygos kopija būtų paskelbta interneto svetainėj partizanai.org. Sutikau priminęs, kad reiktų ir leidėjo, LGGRTC, sutikimo. Ten paskelbta kopija ne tik pdf formatu, bet ir web formatu, tad paprašiau: šį tą pataisykit. Štai ta errata, jei kas norėtų pasitaisyt turimuos popieriniuos BrKr raštuos:

p. li, citata smulkesniu šriftu, 5 eilutė iš viršaus: Toji pati gamta → tamsa
p. 212, III pastraipa iš viršaus, 3 eilutė: viename ankščiau → aukščiau
p. 229, IV pastraipa iš viršaus, 1 eilutė: Baudelaire’o speeną → spleeną
p. 304, 5 eilutė iš apačios: žiedelį lepu → lepų
p. 422, paskutinio posmo 2 eilutė: Leidžia laiką jį → ji
p. 434, III posmas iš apačios, 3 eilutė: kvapas kai pasklista → pasklysta
p. 446, 5 eilutė iš viršaus: šviesa gesdamas → gesdama
p. 470, 2 eilutė iš apačios: pabaigoj ne ; [kabliataškis], o : [dvitaškis]
— Komentaruose
p. 564, 6 eilutė iš viršaus: 1944-ųjų 6-ajam → 7-ajam
p. 565, II pastraipa vieno sakinio: dovana buvo išsaugojo → išsaugota.
p. 570, 7 eilutė iš viršaus: – Aj, poža → roža
p. 571, 6 eilutė iš viršaus: Saturną manat → menat

(aišku, gal ir daugiau korektūros riktų yr, šie – pastebėti)

Raštams išėjus, išniro dar šis tas iš BrKr tekstų. Iš grožinės kūrybos – karo metais rašyta novelė „Žmonijos istorija“ (paskelbta Šiaurietiškuos atsivėrimuos, 2019, nr. 2, p. 42–43), iš kritikos – almanacho Pirmieji žingsniai (1940) recenzija (perskelbta šičia, tinklarašty); ir dar vienas tekstas yra, kuris turėtų būt Raštuos.

Raštų pabaigoj yra skyrelis „Iš laiškų“ (p. 549–560) – tik trys BrKr laiškai: du privatūs (Eugenijui Matuzevičiui ir Monikai Čalkauskaitei) ir vienas dalykinis, rašytas 1952-ų rudens pradžioj, – Broliui Viršininkui, LLKS Rytų Lietuvos (Karaliaus Mindaugo) srities vadui Jonui Kimštui-Žygūnui (aišku, nieko nežinant apie jokius suėmimus ir išdavystes). Laiško ir priedo (trumpų nurodymš prokurorams) vertimą rusų kalbon radau LYA saugomos 14-tomės agentūrinės bylos „Vostok“ penktam tome; laiške minimą atsišaukimą į tautiečius gavau nusirašyt iš Romo Kauniečio; Raštuos trūksta trečio priedo – BrKr parengto atsišaukimo į partizanus; jį aptikau tarp suskaitmenintų dokumentų, Istorijos instituto perimtų iš buv. vad. Partijos istorijos instituto ir saugomų LII bibliotekos rankraštyne, F13 [adresas talpykla.istorija.lt, bet dabar, kai baksnoju klaviatūrą, neatsidaro]. Štai tas tekstas, kurio (ant A4 formato lapų) buvo atspausdinta 700 egz. [beje, pagal Nijolės Gaškaitės Pasipriešinimo istoriją, 1944–1953 metai (1997), 1952-ais partizanų bebuvo likę apie 550]:

Įrašas: BrKr-[kpt. Gintaras/]Vilnius Lietuvos partizanų memoriale Kryžkalny
[įspūdžiai iš apsilankymo – čia]; jei ten būdami ieškotumėt, nuoroda:
4-ta sekcija iš kairės, 7-ta eilė iš apačios, 3-ias kryžius iš dešinės
(Broniaus broliai Juozas ir Jonas įrašyti kitur: 5 sek. iš k., 3 eil. iš ap., 3 kr. iš k.)

Broliai Partizanai!

Aštuntus metus kovojame šioje bolševikų okupacijoje. Žvelgdami atgal į nueitąjį kovos kelią, matome ten dešimtis tūkstančių kraujo aukų, kurias sudėjo geriausieji Tėvynės sūnūs ir dukterys, kartu matome tą didžios dvasios, tą nepalaužiamo ryžto spindėjimą, kuris savo šviesa gaubia visą mūsų kovos kelią.

Didžioji partizano dvasia, jo milžino ryžtas šią kovą padarė nemirtingą. Ji įeis į mūsų tautos istoriją, kaip pats šviesiausias ir pats didingiausias padavimas, kuriuo tauta didžiuosis visais laikais ir iš kurio per amžius jos vaikai semsis sau stiprybės.

Mūsų kova ir mūsų dvasios ryžtas taip galingai sužvilgo šioje laikų tamsoje, kad jos šviesa prasiveržė pro visas geležines uždangas ir, savo spinduliais pasiekusi laisvąjį pasaulį, privertė jį nustebti ir susižavėti lietuvio dvasios didybe. Minint Vasario 16 (ypatingai šiais metais) ir kitomis progomis daug kartų girdėjome, kaip žymieji laisvojo pasaulio atstovai ir per juos jų nacijos su pagarba lenkia galvas prieš mūsų tautą dėl jos išdidžios ir nenugalimos pasipriešinimo kovos, kurios naštą savo pečiais pirmiausia neša lietuvis partizanas.

Broliai Partizanai, mūsų kova ne tik pateisino mūsų tautą prieš pasaulį, kaip tikrai vertą laisvės ir nepriklausomybės, bet ir išaukštino ją tarp kitų tautų, parodydama jos neprilygstamą laisvės meilę ir neprilygstamą dvasios didybę. Mūsų kova ne tik sukūrė didingąją Partizano legendą būsimosioms tautos kartoms, bet kartu šiais sunkiaisiais okupacijos metais ji visą laiką buvo tai, kas teikė tautai daugiausia pasitikėjimo savimi ir daugiausia ryžto išlaikyti nepalūžusį lietuviškąjį nusistatymą.

Ir šiuo metu pagrindinis dalykas, kuris įkvepia tautai ryžtą savo dvasioje priešintis okupantui ir ištvermingai laukti laisvės dienų, kaip tik yra mūsų kova ir mūsų veikla. Kur mūsų veikimas stipresnis, ten atsparesnė ir tautos dvasia.

Broliai Partizanai, mes būtini tautai šiuo metu taip pat, kaip buvome jai būtini praėjusias metais. Todėl nedvejodami tęskime savo kovą ir savo veiklą. Būkime švyturiu tautai jos kelyje į laisvę, kaip buvome juo dar tuo metu, kai tas kelias į laisvę buvo dar labai tolimas.

Laikai kinta. Pasaulio nuotaikos mainosi. Nebetoli tie įvykiai, kurie atneš mūsų tautai galutinį laimėjimą. Šiuo metu aiškiai matosi, kad partizanui būsimose laisvės dienose nebus lemta būti tik praeities padavimu. Įvykiai rodo, kad mūsų kova nebus pertraukta iki galutinės savo fazės ir kad mums savo rankomis bus lemta išnešti kovos vėliavą į skaisčiąsias laisvės dienas ir dalyvauti naujojo Tėvynės rytojaus kūrime.

Tat suprasdami savo kovos svarbą, išmintingai taupydami savo ir mums talkinančiųjų tautiečių gyvąsias jėgas, bet nesilpnindami savo veikimo, ženkime tolyn tiesiuoju partizano keliu, kurs veda mūsų tautą į laisvę ir didybę.

                                                                                     LIETUVOS LAISVĖS KOVOS SĄJŪDIS

                                                                                                        Rytų Lietuvos Taryba

Krėva

1952 m. vasara

— ką turėjo omeny BrKr rašydamas, kad laikai kinta ir pasaulio nuotaikos mainosi? Pirmiausia – Korėjos karą (žr. jo rašinį „Kremliaus politikų tragedija“ Raštų p. 510–514); tai buvo laikas, kai rimtai šnekėta apie galimą trečią pasaulinį, kuris galbūt pasiektų ir Lietuvą.

Digresija Nežinau, kiek lietuvių kariavo Korėjoj; vieną žinau – prof. Algį Mickūną. Jo pernai išleistuos  Atsiminimų punktyruos, beje, yra toks šiek tiek nustebinęs gabaliukas:

... būdamas Japonijoje, jiems sužinojus, kad esu lietuvių kilmės, patapau pakeltas į aukštybes. Mat japonų mokyklose yra dėstoma Antrojo pasaulinio karo istorija, ir joje yra rašoma apie lietuvių partizanų kovas prieš Sovietų imperiją. Partizanai kovojo, žuvo, bet nepasidavė – japonams jie buvo samurajai. Taigi Japonijoje tapau žmogumi iš samurajų šalies. (p. 241)

(Kad japonų istorijos vadovėliuos Lietuvos partizanai minimi – tas šiek tiek nustebino.)

P.S. Prof. Mickūnas savo požiūrį į partizanus bene plačiausiai yra išskleidęs rašydamas apie Antano Šileikos romaną Underground (2011) = Pogrindis (2012, iš anglų kalbos vertė Irma Šlekytė) –„Pasaulinė kova: Dovydas prieš Galijotą“ (Kultūros barai, 2013, nr. 2, p. 16–22); prie BrKr parengto atsišaukimo į partizanus, pagalvojau, kaip kontekstas tiktų šita Mickūno rašinio pastraipa:

Lietuvos partizanai suvokė vakarietiškos civilizacijos esmę, savo pareigą viešumai, pareigą skleisti žinias, stengdamiesi bent per bunkerių spaudą atremti totalų imperijos melą, pasivadinusį absoliučia tiesa. Panašiai kaip atėniečiai ir spartiečiai prieš tūkstančius metų, jie pakluso pareigai ginti tėvynės laisvę, kultūrą, istoriją. Partizanų ryžtas sietinas ir su gynimu Vakarų civilizacijos lopšio, išugdžiusio viešą visuotinumą, racionalumą, teises ir atsakomybę. Šios sąvokos tapo visuotinės tuo atžvilgiu, kad kitos civilizacijos irgi suvokė norinčios tapti vakarietiškomis. Vadinasi, Vakarai – ne geografinė vieta, bet filosofinė idėja. (p. 19)

(1305) Krivickiana: apie prisisapnavimus

[yr tinklarašty įrašų, kurių pavadinimai prasideda „Maironiana: ...“; pagalvojau, kad gali būt ir prasidedančių „Krivickiana: ...“ – galvoj ir popieryne tupi ir guli keli užfiksuotini, paviešintini dalykai]

— per YouTubę galima pasižiūrėt dviejų dalių filmą apie Bronių Krivicką (1 dalis, 2 dalis). Jau senokai sukas mintis dėl epizodo antroj daly (nuo ~9:20), filmuoto Raguvos miške, – reiktų šį tą užfiksuot. Ne dėl bunkerio, prie kurio kalbamasi, – šitam ar kitam žuvo BrKr, dėl kitko.

Dainininkas Algirdas Radzevičius: Kada jie [žuvusių BrKr ir Mykolo Blinkevičiaus kūnai] buvo rasti, kas juos rado, kaip palaidoti?

Istorikas Kęstutis Kilinskas: Šiaip čia yra sunkus klausimas ir abidvi versijos yra gana miglotos. Vienintelė versija, kuri yra užrašyta, užrašyta yra atsiminimų pagrindu (na įsivaizduojat, ką reiškia atsiminimai – kaip istorinis šaltinis, jis gali būti labai toks sunkiai suvaldomas, sunku pasakyt, kaip atsiminta, kodėl). Toje užrašytoje versijoje teigiama, kad vieno partizano tėvelis sapnuodavo vis, kad yra kažkur kūnai, ir va tarsi atėjo – rado. Tai šitą versiją kritiškai mėgint patikrint yra labai sudėtinga, nes tiesiog nėra už ko užsikabint – ką [?] sapnavo ir pan. Dabar kita versija, kurią mums sako p. Petras.

Petras Šileika, buv. Raguvos seniūnas: Tie kūnai gana pogreičiai buvo rasti [istorikas įsiterpia: „Tai reiškia, ne po metų, greičiau.“ Bet atkreiptinas dėmesys: pasakotojas gimęs 1962-ais, taigi tai net ne jo atsiminimai, o persakymas girdėtų dalykų] ir nakčia suorganizuotas jų nuvežimas į Putiliškių kapines ir palaidojimas. [etc.]

Na, jokios kitos versijos Petras Š. nepateikia, kaip tie kūnai buvo rasti (tik kad rasti pogreičiai, o ne po metų).

— kokius atsiminimus turėjo omeny istorikas KęstK? — Vlado Strigūno, kuriuos užrašė Romas Kaunietis 1993 XI 6 (pirmąkart paskelbti RomK parengtuose Aukštaitijos partizanų prisiminimuose, d. II, kn. 1: „Vyčio“ apygarda, 1998, p.433–434, dar kartą – Pasvalio Šiaurietiškuos atsivėrimuos 1999-ais, minint BrKr 80-metį; žr. ŠA, 1999 XI, nr. 8, p. 8; beje, ten yra ir VlStr nuotrauka, daryta aa. Vido Dulkės). Ne tėveliui ir ne sapnuodavos, šiek tiek kitaip pasakota: „ ... po metų, per patį bulviakasį, tokiam Povilui Šulskiui iš Raguvos prisisapnavo sapnas. Atėję pas jį tie du partizanai ir klausia jo, ko nieks jų neatkasa, nes visai netoli bunkerio jie esą pakavoti. Tada mes vėl keliese nueinam į tą pačią vietą ir randam iš po eglučių atkastą žvėrių žmogaus ranką.“ (Dėl detalių tie Strigūno atsiminimai, bent man, atrodo gan įtikinami.) — Suprantu, istorikas kiekvieną šaltinį turi stengtis kritiškai patikrinti; o kaip patikrinsi sapną? Ar gali būt argumentas už teiginį „taip galėjo būt“ štai toks dalykas: tai toli gražu ne vienintelis liudijimas, kad per sapną žmogus sužino, kas (kur, kaip) išties įvyko? Štai Justino Sajausko knygoj Ten, už lango yra net kelios miniatiūros apie prisisapnavimą:

Krosna

Atgimimas. Artimieji ieško trijų žuvusių kovotojų palaikų. Jauniausiai partizano Navicko seseriai prisisapnuoja žuvęs brolis.

– Mano galva tai ne ten, kur ieškot, – sako jis ir paaiškina, kur ieškoti.

Iš tiesų – atkasus palaikus, vieni jų buvo be galvos. (p. 53)

Jiestrakio miškas

Po kautynių šiame miške būrio vyrai pasigedo partizano Garnelio, ilgai ieškojo, bet nerado.

Po trijų mėnesių pradingėlis prisisapnavo broliui, partizanui Kazokui.

– Vaikščiojat, o manęs iš balos neištraukiat.

Žaliukai dar kartą grįžo j susišaudymo vietą – ir tikrai: pelkėje, tankumyne aptiko žuvusiojo palaikus. (p. 97)

Liudvinavas

Merkevičius sapnuoja žuvusį brolį – partizaną Dragūną.

– Guliu Bagdono namo griovy. Mane čia įmetė į tą dumblą, – sako kritusis gyvajam. (p. 220)

— nežinau, nesu pats tokio dalyko patyręs, kad kas prisisapnuotų ir pasakytų „teisybę“; bet tikiu, kad taip gali būt: tiek daug liudijimų negali būt „sugalvoti“; — beje, o ką jūs manot dėl tokių prisisapnavimų?