(cc) (by:) —vg— [filologas (platesniąja prasme) ir batautojas]

2013-07-31

(484) Iš atostogų, i: kaip tėvas kriaušes nuo paukščių gina

Prae scriptum. Per atostogas visokių įspūdžių prisigaudai. Pagalvoji, gal ir užfiksuoti juos būtų neprošal. Bet kad rimtesnių darbų krūva laukia. Todėl, jei pasiseks, bent šį tą smagesnio/įdomesnio pasistengsiu čia pateikti (ir jokių ataskaitų papunkčiui – iki gruodžio pabaigos dar toli).

iš tėvo sukauptų atsargų:
šita moldaviškai čigoniška muzika buvo išleista 1976-ais
Pradėsiu nuo labiausiai pralinksminusio dalyko.
Jokia naujiena, kad žmonės paukščius, pirmiausia špokus, nuo sirpstančių vyšnių ar nokstančių vaisių mėgina nubaidyt ant pagalių prikabinėdami nebereikalingų CD – ir sukiojas, ir blizga. Sako, šiek tiek padeda.
Tai va, nuvažiuoju per atostogas į Biržus aplankyt tėvų, žiūriu, ir tėvas sugalvojęs, kaip kriaušes nuo paukščių saugot. Neturėjo žmogus CD, tai ėmė ir prikabinėjo LP – ir ne tik įprastinių, bet ir tų lanksčiųjų (flexi disc).
Klausiu, ar padeda. – Padeda! Ir dar kaip, šitų labiau bijo negu tų blizgančių blynelių. Prie anų jie jau pripratę. Matai, kaip nereikia nieko išmest – žiūrėk, kaip prisigadijo. Ir dar atsargų turiu.

Reiktų didžiam melomanui Kęstučiui Navakui parodyt: LP – jėga!

(483) Užparaštė, lxvii: apie du vėju ir dvi gėli

Visai atsitiktinai šita mintis šmėkštelėjo.
Henriko Radausko eilėraštis „Gėlė ir vėjas“, pirmąkart išspausdintas Strėlėj danguje 1950-ais, jau cituotas percituotas, gimnazistų analizuotas peranalizuotas, net Vilniaus troleibusais važinėjęsis, kai kas jį ir atmintinai moka:
Gėlė pasakė vėjui, kad ji pražys rytoj,
O vėjui pasigirdo, kad ji pasakė „tuoj“, –
Tas pakuždėjo broliui, o brolis dar kitam,
Jauniausiam ir linksmiausiam, kvailam ir nerimtam.

Ir tas atvarė debesį ir ėmė pilti lietų
Ir saulės krosnį išpūtė, kad ji karščiau spindėtų,
Ir visą kaimą sujaukė ir dūko be galvos
Ir trankės klausinėdamas, kurios ji bus spalvos.

Ir nutarė nelaukusi pražyst gėlė gera,
Ir plyšo drėgno pumpuro žalia skara, –
Gėlė baltai pražydo, ir baltą gėlę tą
Lingavo vėjas šaukdamas: „Balta, balta, balta!“
O jei jį ėmus ir sugretinus, kad ir mokyklinėj programoj, su Jono Strielkūno eilėraščiu iš rinkinio Po tylinčiom žvaigždėm (1982):
Šnabžda vėjas lauko gėlei
Vidury nakties:
„Tai iš ko tu prisikėlei,
Jei ne iš mirties?“

Šnabžda: „Kas gi tau belieka?
Vysti kuo greičiau...“
O gėlė nesako nieko,
Žydi tik skaisčiau.
Kokie skirtingi vėjai ir skirtingos gėlės, ir situacijos. Gretinimas man visada atrodė prasmingas dalykas. Be to, sugretinus galima ir šonan kryptelt, pvz., pasvarstant, kiek tiesos belikę tame pat rinkiny esančio Jono Strielkūno eilėraščio, dedikuoto Pauliui Širviui, posme:
Keičias laikas, keičias žmonija,
Skęsta amžiai ugnyje ir dūmuos.
Bet išlieka mūsų kraujyje
Amžinas aukštaitiškas graudumas.
Tikrai? Abejoju.

2013-07-30

(482) Visiškai tarp kitko: hipotezė apie koreliaciją

Po Karaliaus Mindaugo tiltu iš dešinės, 2013-05-07
Koks ≈ 70 m nuo LRT centrinio pastato, 2013-06-11
Va ėmė ir išdygo galvoj šį vakarą tokia hipotezė apie koreliaciją: kiek nepakenčiančiųjų homoseksualių asmenų esimo ~ tiek nekenčiančiųjų graffitininkų esimo (nepakantos laipsnis irgi turėtų koreliuot).
Nes jie a priori esą blogio įsikūnijimas.
Buvo paklausta apie eitynes kai kurių vad. garsių asmenų, bet nebuvo paklausta Algio Ramanausko [Svastikos Sukasi] Greitai. Hipotezės patvirtinimui arba paneigimui tai būt buvęs svarus argumentas. O dabar tai tik hipotezė.

2013-07-29

(481) Dėl juoko: koks, po galais, iš manęs vilnietis, jei...

Dar prieš Lietuvai tampant ES pirmininke, Kalvarijų gatvės, tikriausiai ir kitų, stulpai suplevėsavo vėliavėlėm.
Visas atpažįstat? (Tarp ES ir Lietuvos – ne Ispanijos, tikrai tikrai, nors spalvos tos, bet proporcijos ne tos.)
Žinot, kieno antra ir ketvirta iš dešinės vėliavos? Sveikinu! Be sąžinės graužaties galit save vadinti tikru vilniečiu.







O aš, žioplių žioplys, neatpažinau Vilniaus vėliavos. Nesvarbu, kad iš centro iškastruotas šv. Kristoforas, vis tiek turėjau pažint. Ir ne aš vienas neatpažinau. Deja deja.

2013-07-26

(480) Visiškai tarp kitko: apie tai, kas gražu

Maniau, kad tie, t.y. mes, kuriems apšiuręs Vilniaus senamiestis atrodė gražesnis negu dabartinis, renovuotas, iščiustintas, – toks beišnykstantis vietinių pseudoromantikų porūšis.
Bet (regis, antradienį; na, tada, kai beveik visą dieną lijo arba lynojo) sode pakurom skirtų popierių krūvoj užtikau tokį žurnalą Neliūdėk!, o jame interviu su Tomono Goda, 1992-ais atskridusia Lietuvon mokyti japonų kalbos. Į klausimą, kas atvykus labiausiai nustebino, T.G. atsako:
Tai, ką pamačiau Vilniuje, manęs nešokiravo, tai greičiau buvo egzotika. Stebino senamiesčio atmosfera, architektūra, labai patiko seni apgriuvę pastatai. Iki šiol mėgstu nueiti į Užupį. Dabar senamiestis labai greitai keičiasi, tampa tvarkingesnis, daugėja naujų parduotuvių, o mane labiau traukė anas „neprijaukintas“. („Kelionė į Lietuvą – kaip gyvenimo nuotykis“, Neliūdėk!, 1998, nr. 17, p. 9)
Buvo susituokus su lietuviu, sūnų turėjo, kuris lankė lietuvių vaikų darželį, bet motina su juo japoniškai bendravo; norėjo, kad dvikalbis būtų. Dabar jau, atrodo, Lietuvoj nebegyvena.
-----------------------------------------------------------------------------------------------------
2007-ais rašytame Marcelijaus Martinaičio straipsny yra tokia pastraipa:
Vienas žinomas fotomenininkas, daug metų fotografavęs Vilnių, sako, jog senamiestis dabar labiausiai tinka daryti nuotraukas reklamai, turistiniams bukletams, reklaminių leidinių viršeliams, Lietuvos „imidžą“ reklamuojantiems albumams, o ne meninei fotografijai. Labai greitai, kaip jau sakiau, mūsų akyse Vilnius netenka savo unikalaus meninio istorinio vaizdo! („Vilniau, kaime mano...“, LM, 2007-04-20)
Jau neteko.

2013-07-25

(480) Epizodai, ii: Domo Rociaus polit. pamokos Jaroslavlio srity

Pirmiausia: žinios apie Domą Rocių lt.wikipedijoj – skandalingas atvejis. Nurašytas Romo Šarmaičio tekstas iš TLE trečio tomo (1987), ir tiek. Ir nė žodžio apie žudynes Rainių miškely. O juk Rociaus, Telšių vykdomojo komiteto pirmininko, kaltė, mano supratimu, nė kiek ne menkesnė negu NKVD Telšių apskrities viršininko Petro Raslano [negi jis tebegyvas?]. — Jei kas mokate taisyti wikipedijos įrašus, labai prašyčiau patikslinti minėtąjį įrašą esmine informacija.
Žudynės Rainių miškely 1941 metais naktį iš birželio 24-os į 25-ą – bene vienintelės, po kurių neliko nė vieno gyvo liudytojo. Atkuriant įvykį, remiamasi tik egzekucijos vykdytojų liudijimais. Ir vis cituojami tie patys tekstai.
Besiknaisiodamas popieryne, užtikau netiesioginį liudijimą apie žudynes Rainių miškely, kuris, manau, yra ne tik vertingas istorine prasme (dėl kiekybės stokos); egzistencine – taip pat. – Antanas Raudonis, „Ne tik Rainiai...“, Atgimimas, 1989-10-06, nr. 36, p. 5.
Antanas Raudonis, prisistatęs 1989-ais: karo veteranas, kaip ir Domas Rocius, artėjant vokiečių armijai, pasitraukė į Rusiją.
Traukimosi kelias buvo nelengvas. Savo gimtadienį – liepos 15-ąją – sutikau senajame rusų mieste Galiče. [Jokių žinių apie Antaną Raudonį nepavyko rast, net kelintų gimimo; gal kas nors ką nors žinote? Vis dėlto: vertingo liudijimo autorius.] Šiek tiek pailsėję, buvome išdalinti po įvairius kolūkius. Galičo mieste pamačiau Domą Rocių, apie kurį šiek tiek žinojau, kaip Telšių apskrities valdžią, Aukščiausiosios Tarybos deputatą. Greitai aš Domo Rociaus pradėjau bijoti... Aš atsidūriau Bakunino, o Domas Rocius – Stalino kolūkyje. Ši vietovė vadinosi Turavskoje, Galičo rajone, Jaroslavlio srityje.
Žodžiu, tapome artimi kaimynai be Tėvynės Lietuvos, Rusijoje. Produktų eidavome į vieną ir tą pačią parduotuvę. Parduotuvė buvo įsikūrusi buvusioje bažnyčioje ir sandėlys čia, kartu viskas... Kas savaitę susitikdavome produktų pasiimti, žodžiu, lyg ir bendro likimo bendrakeleiviai, bet kur tau... Pirmininkas, deputatas daug „pamokančio“ man duodavo, buvo sumanęs politpamokas. Mokino, kaip neapkęsti klasinio priešo, būti vertiems „Didžiojo Stalino siekių“... Pirmoji pamoka, kaip išugdyti neapykantą „liaudies priešams“... Pavyzdys, Telšiai, Rainių miškelis, netoli ežero ir taip toliau... Baisus buvo karas, bet mokymas dar baisesnis, nesupratau, ko Rocius siekia, pasakodamas apie susidorojimą su Telšių kaliniais, kurių buvę apie 70–80 žmonių.
Buvę itin baisūs „liaudies priešai“: vieni neklausę įstatymų, kiti prievolių laikų nevykdę, o ir bendrai Tarybų valdžios nenorėję – nekentę, kažko laukę; visais būdais kenkę ir sabotavę, laukę ateinant vokiečių. Ir va vieną gražią dieną visus surinkę į Telšius, o priešų būta įvairių ūkininkų, bernų, o labiausiai amatų mokyklos mokiniai, taip tik ir telaukę valdžios nuvertimo, žodžiu, priešai, kontrrevoliucionieriai, fašistai ir visa kita baisi bjaurastis... Telšius jau buvo palikę, bet, atsiminę tuos baisius priešus, grįžę jų sunaikinti visiems laikams. Domas Rocius minėdavo kažkokį Petrą [greičiausiai – Raslaną] ir daugiau kitų žmonių – šaunių, tikrų Tarybų valdžios didvyrių... Kaliniai giedoję Lietuvos himną, nors buvo įsakyta giedoti Internacionalą. Kad nerėkautų, užraišioję burnas, surišę ant nugaros rankas, sodinę, guldę krovininėje mašinoje kniūbsčius, o jei kas kojomis spardęsis, tai šiek tiek durtuvu durdavę užpakalin. Toks buvęs būdas apraminti, kad ir kojos būtų ramios, ir burna, ir rankos. Nuvežę į Rainių miškelį, žudę įvairiais būdais: dūrę durtuvais, traiškę veislės dalį, laužę šonkaulius, rovę liežuvius, trupinę galvas, kad net smegenys tiško lyg košė į šalis, šaudyti gailėję šovinių, o, be to, privengę išsiduoti vokiečiams, nes buvę visai arti – keli kilometrai.
Šiam priešų naikinimui padėję raudonarmiečiai iš besitraukiančiųjų, net tankečių turėję. Keli raudonarmiečiai, atsisakę vykdyti žiaurų, baisų žmonių žudymą, buvę dailiai paguldyti – nušauti už įsakymo nevykdymą. [Jei pavyktų išsiaiškinti bent vieną nevykdžiusįjį egzekuciją asmenį – reiktų jį paskelbt teisuolių teisuoliu.Jei ne – gal kas parašys apie tai romaną.]
Aš to Rociaus bijojau, maniau, kad jis yra beprotis ir išsigimėlis.Mane krėsdavo šiurpas ir neapykanta baisūnui Domui Rociui. Tada dar galvojau, kad giriasi drąsa, kad bebaimis kovoje su priešu, Daugiau nekalbėjau, nes aš savo krašto žmones mylėjau, laukiau sugrįžimo valandos nuo pirmosios pasitraukimo dienos.
Kodėl manau, kad tai vertingas liudijimas ir egzistencine prasme? – Rociaus bijojo net Antanas Raudonis, kaip galima suprast, apibendrintai tariant, kairiųjų pažiūrų žmogus, kai pasiraukė iš Lietuvos vokiečiams užeinant. Tai buvo kad ir menkiausią humanizmo pradą puoselėjančiam žmogui baisus hominidų šeimos atstovo pavidalą turintis asmuo.
P.S. Pasikartodamas formuluoju klausimą: gal kas nors ką nors žinote apie cituotąjį Antaną Raudonį? Jis lt.wikipedijoj turėtų būt aprašytas; nesakau, kad plačiau už Domą Rocių, nesakau, nors – kodėl gi ir ne?; bent: užfiksuotas.

Digresija. Šią vasarą per Svobodos radiją klausiaus net keletos laidų apie tai, kas vyko 1943-ių vasarą Voluinėj, dab. Ukrainos šiaurės rytuose vakaruose, žemėse, seniai seniai valdytose žmonių, kuriuos vadinam lietuvių kunigaikščiais.
Lenkai tai, kas įvyko 1943-ių vasarą, vadina Rzeź wołyńska (skerdynės – buvo išžudyta apie 50–60 tūkstančių lenkų), ukrainai, aišku, šio įvykio nelinkę vadint різанина; ofic. – Волинська трагедія (tragedija – lenkai, mėgindami keršyt, tenužudė apie 2–3 tūkstančius ukrainų). – Lietuviškai apie šį 70-ies metų senumo įvykį nieko neteko skaityt ar išgirst (neteko ≠ nebuvo galimybės; gal kas nors per kur nors ir buvo transliuota).
Ką aš čia noriu susukt? Ogi štai ką (diletantiškai): mūsų istorijoj – filologiškai, ne kitaip vertinant! – tebuvo vienos skerdynės Kražių skerdynės. Iš XX amžiaus perspektyvos žvelgiant, atsiprašau, smulkmė; dar kartą atsiprašau žuvusiųjų. (Holokaustas šiame kontekste nelygintinas įvykis; tai buvo žmonių naikinimas.) Manau, tai, kas vyko naktį iš 1941-ų birželio 24-os į 25-ą vadintina Rainių skerdynėm (ne dėl nužudytųjų kiekybės, o kaip jie buvo nužudyti).
P.P.S. Jeigu kam nors pavyktų išsiaiškint sov. armijos kareivį, greičiausiai – eilinį, nepaklususį nurodymui žudyti nekaltus...
Mano nuotrauka
deepart.io perpiešas Eriko Varno stilium (nuotr. Prano Vasiliausko)