(cc) (by:) —vg— [filologas (platesniąja prasme) ir batautojas]

2017-06-29

(995) Pakeliui į darbą, xii: apie poeziją ir lietų

Praeito penktadienio Literatūroj ir mene buvo Virginijos Cibarauskės pranešimas, skaitytas gegužės 25-ą per Poezijos pavasario konferenciją apie poezijos ribas XXI amžiuj.
Kita vertus, neretai kyla klausimas, ar tai eilėraštis? Ir ar apskritai dar prasminga klausti, „ar tai eilėraštis“. (p. 11)
Prasminga, kiek apskritai prasminga klausti, tik formuluočiau šiek tiek kitaip, kukliau: ar tai vadintina eilėraščiu? Pavyzdžiui:
pavasario šeštadienis,
ketvirta ryto:
– atsiprašau,
tu buvai teisi,
o aš klydau
– tai lyja?
2013-04-13
Pirmąkart šįmet taip pila, ir dar su garso bei šviesos efektais. (Kai kurie Vilniaus troleibusai kiauri – pro stogą vanduo sunkias ir kapsi ant keleivių galvų.)

(994) Iš popieryno, xxxviii: Landsbergis vs Motieka, 1989

Lietuvos Laisvės Lygos informacinis biuletenis Laisvės šauklys, 1989-06-08, nr. 12.

[Visad buvo ir yra įsitikinusių, kad Vytautas Landsbergis šneka ir rašo per mandrai, per daug „literatūriškai“, visokias priemones pasitelkdamas, visokias potekstes pakišdamas. (Man tai patinka, bet pastaruoju laiku, regis, kai kur jau per daug užsižaidžiama; kad ir šitam tekste apie santykius su šūdu.)]
— Ką šnekėjo VytL Kremliuj 1989-05-31, – atrodo, viskas buvo suprantama (YouTube yra tos kalbos du trečdaliai, be pabaigos, kur šnekėta ir apie Molotovo–Ribbentropo paktą bei jo slaptuosius protokolus; visas tekstas lietuviškai: Atgavę viltį: Pertvarkos tekstų knygelė, 1990, p. 34–38). Bet daliai žmonių pasirodė, kad – ne viskas. Atsirado kreipimasis (žr. kairėj), imti rinkt parašai.
Sveikiname drąsią prof. V. Landsbergio kalbą. Tačiau ji pasakyta akademišku, daugeliui Lietuvos gyventojų nesuprantamu stiliumi. O ką jau kalbėti apie Rusiją, kurios tautos šimtmečius buvo tikinamos, kad imperija visada nešė ir neša pasauliui laisvę, vadavo jį iš pavergėjų jungo.
Reikalaujame, kad deputatai iš Lietuvos kalbėtų atvirai, be niekam nesuprantamų užuominų.
Kas taip galėtų kalbėti? Tam pačiam Laisvės šauklio numery įdėtas laiškas Gorbačiovui (žr. dešinėj), iš kurio aišku, kas galėtų ir turėtų kalbėt:
Mums kelia nerimą, kad advokatui Kazimierui Motiekai TSRS liaudies deputatų suvažiavime nebus suteiktas žodis vien dėl to, kad jis labai principingas (tai pats drąsiausias žmogus iš Lietuvos deputatų), kad tik jis vienas gali suvažiavimui, TSRS ir visam pasauliui pasakyti tiesą apie dviejų pasaulinio masto banditų [Molotovo ir Ribbentropo] sandėrį.
Landsbergis minėtoj kalboj: „Pertvarka reiškia ir tikrosios prasmės grąžinimą žodžiams. Sąjunga – tai ne ‘priejunga’ ir ne ‘pajunga’; sąjunga – tai sąjungininkų susivienijimas“ (p. 37). Jam kalba buvo ir yra daugiau negu paprasčiausia vienprasmių žinių perteikimo priemonė; užuominos slypi pačioje kalboje, tereikia žodį ar frazę tik vos vos pasukti kitu kampu. Rašytojas iš prigimties. O apie literatūros istoriją (neatsakingai) šnekant, VytL bus minimas pasakėčios žanro raidą aptariant, tikriausiai ir Aido Marčėno naujadaras primenamas: landsbergėčios.

2017-06-28

(993) Visiškai tarp kitko: šiek tiek šimtmečio knygų

Birželiui įpusėjus gavau Ramūno Gerbutavičiaus el. laišką:
Sveikas, Virgi,
kaip gyveni? tikiuosi, gerai!
norėčiau tave pakviesti sudalyvauti tokiame projekte. Sumaniau su literatūrologais išrinkti reikšmingiausias 100-mečio lietuvių autorių knygas. Esmė tokia: literatūrologai/kritikai/apžvalgininkai pasiūlo po 30–50 lietuvių autorių reikšmingiausių knygų, kurios pasirodė 1918–2018 metais, iš tų pasiūlymų susidarys 120–200 knygų, tą sąrašą skelbtume portale lrytas.lt ir pakviestume skaitytojus balsuoti bei išrinkti šimtuką. 2018 vasarį turėtume reikšmingiausių knygų šimtuką (orientuojamės į grožinę literatūrą).
Virgi, surašyk ir tu 1918–2017 metais pasirodžiusių reikšmingiausių lietuvių autorių knygų sąrašą – asmeninį, subjektyvų. Būtų gerai, kad tilptum į kokius 50 :)
Būčiau labai dėkingas, jei per 2–3 savaites atsiųstum man savo sąrašą.
Jau sutiko ir Kmita, ir Burokas, ir Kazlauskaitė, ir Cibarauskė ir dar dešimt.....
Ačiū iš anksto
Ramūnas G.
Norėjos tiesiog neišgirst šito prašymo, bet galva pati ėmė dirbt, tempdami paviršiun vieną ar kitą knygą.
Šįryt nubudęs pagalvojau: gana, artėja atostogos, reikia bent šitą reikalą baigt – svarstyt, ta ar ana knyga vertesnė, galima iki pensijos, ir vis tiek galutinai nenuspręsi. Surašau, ir dedu tašką.
 Vaižganto Pragiedruliai (1918–1920),
 Vinco Krėvės Skirgaila (rus. 1922),
 Kazio Binkio 100 pavasarių (1923),
 Ievos Simonaitytės Aukštujų Šimonių likimas (1935),
 Antano Miškinio Varnos prie plento (1935),
 poezijos antologija Antrieji Vainikai (1936),
 Kazio Borutos Eilės ir poemos (rinktinė, 1938),
 Jono Aisčio Poezija (rinktinė, 1940),
 Bernardo Brazdžionio Per pasaulį keliauja žmogus (rinktinė, 1943),
 Salomėjos Nėries Prie didelio kelio (rašyta karo metais),
 Jurgio Savickio Žemė dega (rašyta karo metais),
 Balio Sruogos Dievų miškas (parašytas 1945),
 Jono Meko Semeniškių idilės (1948),
 Liongino Baliukevičiaus-Dzūko dienoraštis (rašytas 1948–1949),
 Dalios Grinkevičiūtės atsiminimai (rašyti pabėgus iš Sibiro 1949–1950),
 poezijos antologija Žemė (1951),
 Broniaus Krivicko Už didžią tiesą (1952, dauginta rašomąja mašinėle),
 Birutės Pūkelevičiūtės Aštuoni lapai (1956),
 Mariaus Katiliškio Išėjusiems negrįžti (1958),
 Antano Škėmos Balta drobulė (1958),
 Icchoko Mero Lygiosios trunka akimirką (1963),
 Vinco Mykolaičio-Putino Būties valanda (1963),
 Henriko Radausko Eilėraščiai (rinktinė, 1965),
 Algimanto Mackaus Chapel B (post mortem, 1965),
 Algirdo Landsbergio Penki stulpai turgaus aikštėje (1966),
 Juozo Grušo Barbora Radvilaitė (1972),
 Sauliaus Šaltenio Riešutų duona (1972),
 Jono Juškaičio Mėlyna žibutė apšvietė likimą (1972),
 Tomo Venclovos Kalbos ženklas (1972),
 Vlado Šimkaus Bitės pabėgėlės (1973),
 Alfonso Nykos-Niliūno Vyno stebuklas (1974),
 Romualdo Granausko Jaučio aukojimas (1975),
 Marcelijaus Martinaičio Kukučio baladės (1977),
 Jono Strielkūno Varpo kėlimas (1978),
 Jono Mikelinsko Už horizonto – laisvė (1978),
 Henriko Nagio Prisijaukinsiu sakalą (1978),
 Juozo Baltušio Sakmė apie Juzą (1979, su vėlesne pabaiga),
 Vytauto Bložės Polifonijos (1981),
 Sauliaus Tomo Kondroto Ir apsiniauks žvelgiantys pro langą (1985),
 Sigito Gedos Mamutų tėvynė (1985),
 Juditos Vaičiūnaitės Nemigos aitvaras (rinktinė, 1985),
 Juozo Apučio Gegužė ant nulūžusio beržo (rinktinė, 1986),
 Petro Dirgėlos Joldijos jūra ir Karalystės ciklas (1987–1988, 1997–2004),
 Ričardo Gavelio Vilniaus pokeris (1989),
 Jurgio Kunčino Tūla (1993),
 Sigito Parulskio Mirusiųjų (1994),
 Antano Ramono Ramybės kalva (post mortem, 1997),
 Liūnės Sutemos Tebūnie (2006),
 Vytauto Kubiliaus Dienoraščiai (2006–2007),
 Antano A. Jonyno Paskutinės dienos Itakėje (2007),
 Valdo Papievio Eiti (2010),
Grigorijaus Kanovičiaus Miestelio romansas (2013).
Žvelgdamas į sąrašą dar pagalvojau: kiek daug reikšmingų tekstų perskaitėm per vėlai.
P.S. Pakeliui į darbą prisiminiau Romualdą Granauską. 1997-ais atsakė į Nemuno anketą „Dar kartą 10 klausimų rašytojams“. 8 klausimas: „Ką šiandien skaitote? Ką geriau pažįstate – pasaulio ar gimtąją, klasikų ar amžininkų kūrybą? [...]“ — Atsakydamas:
Pasaulio literatūros neperskaitysi, net aukso fondo. Per trumpa virvelė. Kai galėjom ją skaityti – tai negalėjom, kai nebegalim – dabar jau galim. Gimtosios literatūros gėda būtų neskaityti, bent jau prozos. Bet ir tai... Žiūrėk, bus ir besąs koks Pulgio Andriušio ar Stepo Zobarsko kūrinys neskaitytas. Skaitai ir graudeniesi: kodėl taip vėlai, kodėl taip žiauriai vėlai geros knygos į rankas tepapuolė?.. Jau vien dėl šito gali buvusių laikų nekęsti iki dantų griežimo. (Nemunas, 1997, nr. 4, p. 9)
Ką čia ir bepridursi. (To šimtmečio, ypač pusamžio, ir rašymai, ir skaitymas ypač sukibęs su istorija.)

2017-06-26

(992) Užparaštė, cxxxii: apie Vorkutoj atsidūrusio Antano Kniūkštos norus

Sietyno antram numery, išėjusiam 1988-ų rudenį, buvo paskelbtas Antano Kniūkštos (1892–1983) 1977-08-31 baigtas rašyt straipsnis „Knygų deginimas ir naikinimas“ – galima patikslint: 1940–1944 metais (p. 205–218). 2006-ais Kultūros baruos tas pats rašinys vėl išspausdintas nurodant, kad „pirmąkart skelbiamas“ (nr. 8/9, p. 85–92).
Šitą dalyką fiksuoju ne iš paikystės: aišku, ir KB redaktorius Bronys Savukynas buvo žmogus kaip visi, ne tik l. daug prisimenantis, bet ir šį tą užmirštantis, o todėl, kad pasigalvojo: kas nors – gal Maironio lietuvių literatūros muziejus, kur Kniūkšta grįžęs iš konclagerio kurį laiką dirbo – kūreno krosnis, su pussesere nebyle Barbora Domarkaite šiukšles šlavė; o gal Lietuvos leidėjų asociacija, juk Kniūkšta – vienas iškiliausių mūsų leidybininkų, – galėtų pasirūpint, kad būtų parengta ir išleista jo rašinių ir laiškų rinktinė; kaip gražiausiai pagerbsi knygų leidėją? – išleisdamas knygą. (1992-ais buvo išleista brošiūra Po „Sakalo“ sparnais, bet tai tik priminimas 100-mečio proga.)
Toj rinktinėj turėtų būt ir laiškų iš Vorkutos. Jų pluoštą 1992-ais, minint Kniūkštos šimtmetį, buvo parengęs ir su įžangos žodžiu Šiaurės Atėnuos paskelbęs Viktoras Alekna (1992-08-28, p. 7–8). Pirmasis rašytas rusiškai, adresuotas Konstancijai Šeškevičienei (greičiausiai knygų prekybininko Juozo Šeškevičiaus, su kuriuo Kniūkštai teko bendrabarbiaut, žmonai), Kauno pašte antspauduotas 1945-10-24; Alekna pateikė vertimą:
1945 m. rugpjūčio 21 d.
Brangieji,
Šiuo metu esu toli nuo Jūsų, t.y., netoli nuo Lediniuotojo vandenyno šiaurinėje Uralo kalnų dalyje, Komi ATSR, Vorkutos anglių pramonės centre, iš kur siunčiu Jums viso geriausio ir linkiu sveikatos, taip pat trokštu, kad Viešpats Dievas Jus globotų. Kelionėje buvome 12 dienų. Kelionė buvo sunki, bet laiminga: Vorkutą pasiekėme visi sveiki, ir savijauta gera, tik klimato sąlygos kitos kaip Lietuvoje, todėl iš karto sunku priprasti. Dar negaliu užmiršti to džiaugsmo, kurį jaučiau Kaune, matydamas Jus visus sveikus. Dėkoju jums už visą gėrį, kurį patyriau iš Jūsų.
Nors šiuo metu mes taip pat sotūs, bet, jei yra galimybė, prašau atsiųsti man šių produktų ir rašymo reikmenų [ko prašo, laiške surašyta iš eilės; kad būtų aiškiau – perrašau stulpeliu]:

1. riebalų (lašinių) 2 kg,
2. cukraus ½ kg,
3. kavos ¼ kg,
4. džiovintų vaisių 1 kg,
5. dantų šepetėlį,
6. vieną dėžutę dantų miltelių,
7. 6 paprastus pieštukus,
8. 3 cheminius pieštukus,
9. 25 lapus rašomojo popieriaus,
10. 25 laiškų vokus,
11. svogūnų ir česnakų ½ kg,
12. 20 tablečių Sevion,
13. ¼ kg paprasto muilo,
14. 20 tablečių Redoon,
15. 20 tablečių Prontozil,
16. medinį šaukštą,
17. 50 lapų rūkomo popieriaus,
18. 50 popirosų (cigarečių),
19. pinigų – 150 rublių,
20. ½ kg tabako.

Siuntinys turi sverti ne daugiau kaip 8 kg su įpakavimu. Kai ką galima ir sumažinti, bet jei atsirastų vietos, galima padidinti riebalų (lašinių) ar ką nors iš vitaminų ar kepinių. Siuntinį prašau siųsti šiuo adresu: Komi ATSR, Vorkutos miestas, šachta nr. 29, Kniūkšta Antanas Kazio.
Be to, prašau rašyti apie savo gyvenimą. Tai mane patenkintų, ir aš labai džiaugčiaus. Siunčiu nuoširdžius sveikinimus visiems iš tolimos Šiaurės. Tegu laimina Jus visus Viešpats Dievas. Iki pasimatymo. Kada nors pasimatysime. Jūsų Antanas.
Skelbiant knygoj šitą laišką, ne tik originalą reiktų įdėt, patikslint vertimą, bet ir šiokių tokių komentarų parašyt: kokių vaistų prašo atsiųst Kniūkšta? Prontosilis aišku kas per vaistas – antibiotikas, o kiti? Paaiškėtų, ir kokios ligos kibo prie žmogaus.

2017-06-21

(991) Iš popieryno, xxxvii: apie Beresnevičių, paminklo Gediminui geresnį variantą ir kanoną.lt

Skaitant šviežieną, per daug dalykų svarbūs, artualūs atrodo. O va praeina geras penkmetis – kai kas užgesta, o kai kas palygint ryšku lieka.
Kultūros barai, 2009, nr. 6.

1
Numerio pradžioj – Virginijaus Savukyno straipsnis „Gintaro Beresnevičiaus ‘precedentika’: LDK idėja XXI a. globalizacijos fone“ (p. 9–12). Po staigios ir netikėtos mirties (†2006-08-06) apie Beresnevičių l. daug rašyta svarstyta. Kartais, regis, ir pervertinant.
Savukynas cituoja Antaną Kulakauską iš tokio 2005–2007-ais leisto savaitraščio Panorama:
Šiandien gal dar sunku patikėti, kad Gintaro Beresnevičiaus kūrybos palikimas Lietuvos istorinei savikūrai ir raiškai Europoje ir pasaulyje gali reikšti ne mažiau, netgi daugiau nei Simono Daukanto kūryba XIX amžiuje („Ką mums paliko Gintaras Beresnevičius?“, 2006-08-26, nr. 34, p. 3)
ir paaiškina, Savukynas, esą ir viens, ir kits kūręs mitus: Daukantas Lietuvą kaip miškų kraštą perprasminęs – barbarų gyvenamos teritorijos požymį pavertęs didybės simboliu, o Beresnevičius pasiūlė pasidaryt imperiją globaliam pasauly; tas atgaivintinos LDK projektas „galbūt yra utopinis, tačiau iš pradžių viskas primena utopiją“. – Blėnys tatai. Yr Magnus Ducatus Poesis, ir gan tų ducatų, o ypač magnų.

2
Kada paskutinįkart skaitėt tekstą, kuriame būtų piktinamasi Vlado Urbanavičiaus „Krantinės arka“ ir siūloma vamzdį išgabent ten, kur ir vieta metalo laužui? Aš tai jau seniai, kai buvo agituojama šalint Žaliojo tilto skulptūras (ar jau desovietizavos lietuviai, jau laisvi tapo,  kai tų balvonų neliko?).
Kultūrbary Kęstučio Šapokos blaivūs pasvarstymai ironišku pavadinimu „Neries krantinės žaizdos“ apie visas tris tuo pat metu, kai Vilnius buvo Europos kultūros sostinė, pastatytas skulptūras – Urbanavičiaus, Mindaugo Navako „Dviaukštį“ ir Roberto Antinio jaunesniojo „Puskalnį“. Šapoka baigdamas:
Viliuosi, kad ši polemika padės susimąstyti ir apie tai, ar labai praturtėja miestas, kai viešąsias erdves okupuoja oficioziniai, užsakomieji, „iš viršaus“ nuleisti paminklai, butaforiniai rūmai. Ar jų santykis su grožiu ir su tiesa nėra problemiškas? (p. 54)
Kiek virš Lietuvos kybo skulptūrų – nebeatsimenu, regis, dešimtys, – ir bent dalis jų kitąmet nusileis ant postamentų? Kiek šnekų apie jų santykį su grožiu ir su tiesa? — Po pasvarstymų, du Šapokos pakalbinimai – Urbanavičiaus ir Antinio. Urbanavičius:
Kai [1996-ais] buvo statomas paminklas Gediminui, archeologai iškasė didžiulę duobę tyrimams. Buvo atkastas vos ne Vilniaus pradžios grindinys. Šitie dalykai, senieji klodai – tikrai įspūdingi. Tas grindinys galėjo tapti pačiu geriausiu paminklu Gediminui. Viską reikėjo įrengti taip, kad žmonės galėtų ten patekti ir pasižiūrėti. Būtų buvusi rimta pretenzija į istorinį atminimą, bet viską ir vėl palaidojo, o ant viršaus pastatė banalią skulptūrą. (p. 56)
Ar atsiras kitąmet bent vienas paminklas, į kurį žvelgdamas tartum: o, įdomiai sugalvota?

3
Arvydas Valionis pristato Latvijos kultūros kanoną (p. 75–77).
Sutrikau: pala, o Lietuvos kultūros kanonas jau yr ar dar nėr? 2014-ų pačioj pradžioj išėjusiam LLTI žurnalo Colloquia 31-am nr. buvo dar diskutuojama apie tatai, bet gal kas nors jau ėmė ir padarė? Kas kur kada? Koks tas kanonas? Visiškas neišmanėlis pasijutau esąs.

2017-06-20

(990) Pakeliui į darbą, xi: apie arkliašūdį ir saugumą

Vakar iš ryto prie Britų ambasados pasitiko arkliašūdis, šiandien – vėl.
Pagal vietą – ant šaligatvio – sprendžiant, policijos arklys paliko žymę, greičiausiai Kultūros naktį.
(Nuotraukos nededu, manau, patikėsit, kad neišsigalvoju.)
O ambasada gražinama – šiūruojamos sienos, tvarkomi gėlynai.
Ir kažkaip keistai tas arkliašūdis galvoj virsta saugumo ženklu: beveik išgaruoja baimė, kad koks autobusiukas iš gatvės užvažiuos ant šaligatvio ir bent vieną kitą praeivį, pėdinantį Žirmūnų tilto link, iš nugaros nutrenks.
Ar skiriasi bordiūrų aukštis Vilniuj ir Londone?

2017-06-08

(989) Tarp kitko: galėtų būt tikrai įdomus dokumentinis filmas

Nėra jokių istorinių aplinkybių – yra žmonės, kurie kaip nors elgiasi – gerai, blogai, kiauliškai, idiotiškai.
O paskui pasipila pasiteisinimai, aplinkybės... Bjauru visa tai, nemandagu, nesveika.
Sigitas Parulskis, kalbinamas Ramūno Gerbutavičiaus, lrytas.lt, 2012-12-15

2017-05-27 Laukuvoj buvo paminėtas Dalios Grinkevičiūtės 90-metis.
Mišios su dviem vyskupais (bažnyčios sienos trūkinėja), po jų žmonės ėjo
prie kitapus šventoriaus tvoros stovinčio Stefanijos ir Juozo Milių namo
(Eitvydaičių g. 7), kuriame atleista iš darbo pas mokytoją Aldoną Šulskytę
1974–1987-ais gyveno Grinkevičiūtė. Šulskytė po Grinkevičiūtės mirties
ten buvo įrengusi memorialinę ekspoziciją (Šulskytė mirė 2008-ais;
eksponatai perkelti į Šilalės krašto muziejų). Loreta Kalnikaitė sakė,
kad čia, patvarkius patalpas, ketinama įrengt naują ekspoziciją,
o kol kas yra informacinis stendas, kad ne tik svečiai ir viešnios,
bet ir patys laukuviškiai galėtų sužinot,
kas per žmogus šiame name gyveno.

ūna, ir dažnai, per dažnai: skaitai ir praskaitai, eini ir praeini. O kartais stabteli – pala, kaip čia yr?
Dalia Grinkevičiūtė po 1979-ų rašytuos atsiminimuos Gimtojoj žemėj prisimena, kaip ją metė iš darbo, kaip reikalavo, kad išvažiuotų iš Laukuvos. Suprasdama, kad viskas jau nuspręsta aukščiau ir iš anksto, vis dėlto ryžtasi dar pasikalbėt su Šilalės rajono partijos komiteto pirmuoju sekretorium Vladu Bartašiu, išsakyt teisybę.
Deja, kaip žirniai į sieną.
Pokalbį tęsti nebebuvo prasmės. Į mane su neapykanta žvelgė įniršęs stalinistas, kuris, jei galėtų, šią minutę uždėtų man antrankius.
     Atsistojau ir išeidama jam pasakiau:
     – Sekretoriau, nepaisant visko, aš jums dėkinga už atvirumą. Nenoriu likti skolinga. Atvirumas už atvirumą – paskutiniai mano mirštančios motinos žodžiai buvo: „Kodėl mūsų visų keturių nesušaudė tada prie vagono durų...“ Dvidešimt ketverius metus aš netikėjau šiais žodžiais. Ir tik šiandien jūsų kabinete aš supratau, kokia teisi buvo mano motina. O jūsų reikalavimą išvykti iš rajono aš įvykdysiu, bet tik po to, kai Laukuvą apleis Minos Kaganaitės ir jos motinos žudikai. Žmogžudžių pavardės 30 metų žinomos kiekvienam, be abejonės, ir jums, ir saugumo organams. Bet kaip keista, jų gyvenimo netemdo joks debesėlis... Jų niekas nepersekioja ir nereikalauja išvykti iš rajono...

Per karą žmonės slėpė nuo sušaudymo Kaganienę ir jos 14 metų dukrą Miną. Moterys gyvendavo tai pas vieną, tai pas kitą ūkininką. Taip jos slapstėsi apie porą metų. Visi tai žinojo, bet niekas neišdavė. Tačiau atsirado du niekšai, kurie susitarė jas nužudyti, norėdami pasisavinti jų daiktus. Vieną naktį jie nužudė mergaitę. Vienam iš žudikų grįžus namo, jo vežime kažkas matė Minos klumpaitę. Prie vieškelio, po pušaite, atsirado nežinomas kapas. Ėmė sklisti kalbos, kad Mina nužudyta. Motina naktimis ateidavo prie kapo ir balsu raudodavo. Kuo toliau, tuo nelaimingoji motina šaukė vis garsiau ir klaikiau. Ji jau nebesaugojo savo gyvybės. Jos kraupios raudos sklisdavo naktimis po aplinkinius kaimus. Žmogžudžiams buvo labai lengva ją nutykoti. Motiną jie taip pat nužudė. Pavasarį iš Lūksto ežero buvo ištrauktas pagyvenusios moters lavonas, kurio niekas neatsiėmė. Žmonės neabejoja, kad tai buvo Kaganienės lavonas. Nežinomos rankos nuolat supildavo po pušim Minai kapą, pasodindavo gėlių. Kitos rankos iš po nakties gėles išraudavo, išmėtydavo, kapą sulygindavo su žeme. Ši kova tęsėsi 30 metų. Apie Minos ir jos motinos nužudymą liaudis sudėjo ilgą graudžią sakmę ir ją dainuodavo. Joje buvo minimos ir abiejų žudikų pavardės. Atskirus sakmės posmus žmonės atsimena ir dabar. Nenubausti žudikai tebegyvena ir šiandien.
     1973 metais reikėjo platinti vieškelį į emigranto L[eono] Joniko tėviškę. Tada Laukuvos apylinkės vykdomasis komitetas nutarė Minos Kaganaitės palaikus perkelti į kapines. Atkasus kapą, šalia Minos kaulelių visi pamatė vieną medinę klumpaitę. Ekshumacija buvo labai keista: joje nedalyvavo joks gydytojas, joks prokuratūros atstovas, nebuvo atlikta palaikų teismo medicinos ekspertizė. Nebuvo iškelta byla. Susidarė įspūdis, kad žmogžudžiai yra valdžiai kažkuo įsiteikę ir už tai jiems buvo suteikta neliečiamybė. (Lietuviai prie Laptevų jūros, 2005, p. 226–228)
Ir dar vienas renginys buvo prieš šnekėjimus apie Grinkevičiūtę.
1991-ais Laukuvoj buvo pastatyti Trys Kryžiai valsčiaus tremtiniams atminti.
Daugiau kaip per ketvirtį amžiaus stovėjusieji sunyko;
šį pavasarį pastatyti nauji.
Kalbėjęs seniūnas baigdamas norėjo žybtelt išmintim:
esą medis laikinas, bet atmintis amžina.
Oi kokia ji striuka ir linkus kreivazot, – pagalvojau.
Perskaitęs pagalvojau: žudikai juk turėtų būt bent jau įvardinti. Kol Lietuvoj buvo sovietų valdžia, aišku, tai nebuvo padaryta. Bet ir vėliau, regis, ne. Viskas taip ir nugrimzdo užmarštin?
Jei būčiau koks dokumentinių filmų režisierius, imčiau ir pasvarstyčiau: o gal kas ir išeitų? Filmo finalas – prikeltas  Grinkevičiūtės minimos „sakmės“ tekstas. Aišku, tai tik pasvaičiojimas. Vis dėlto šiek tiek pasiknaisiojau, šį tą įvairiuos šaltiniuos radau apie Laukuvoj gyvenusią Kaganų šeimą; užfiksuoju.
Tėvai: Monesas Kaganas (gimęs 1893 Laukuvoj, miręs 1927-08-22 Klaipėdoj, kitur radau, kad 1928-08-13 Maskvoj; serijoj „Lietuvos valsčiai“ išėjusioj dviejų dalių monografijoj Laukuva minima, kad Monesas K. buvęs 1928-06-20 įsteigtos Laukuvos gaisrininkų draugijos valdybos narys (d. I, p. 390); M. Kaganas (tik inicialas nurodytas, gal buvo ir kitas Kaganas Laukuvoj, kurio vardas prasideda ta pačia raide?) taip pat buvęs 1934-06-07 įsteigto Vilniaus vadavimo sąjungos Laukuvos skyriaus iždininkas; vis dėlto greičiausiai mirė prieš Antrąjį pasaulinį karą); Chavė/Ieva Bro/Broaitė-Kaganienė (gimusi 1898 Laukuvoj, nužudyta 1943-iais [?]); susituokė 1924-01-25, gyveno Laukuvoj, ten gimę visi trys vaikai.
Vaikai: Abraomas Kaganas (gimęs 1925-01-12 , žuvęs Varšuvos gete 1944-iais [?]), Dora Kaganaitė-Tallat Kelpšienė (gimusi 1926-09-14, 1941-ais išsigelbėjo, padėjo Telšių gimnazijos moksladraugis, būsimasis vyras Jurgis Tallat Kelpša; beje, kurį laiką glaudėsi ir Mačernių namuos Šarnelėj; buvo mokytoja, mirė 1998-08-28 Telšiuose, palaidota Varniuose; apie ją yra gražus Vlados Vengrienės straipsnis „Išdalijusi širdį kitiems“, kuriame – šiek tiek žinių ir apie motiną bei seserį) ir Mina Kaganaitė (gimusi 1927-10-13, nužudyta 1943-iais [?]).
Apie Laukuvos valsčiaus žydų žudynes 1941-ais yra rašyta Aleksandro Vitkaus ir Chaimo Bargmano. Spėtina, kad Abraomas Kaganas galėjo būt tarp tų 30–40, kurie išvežti į Macikų darbo stovyklą, o vėliau atsidūrė Varšuvos gete.
Apie motiną ir seserį Kaganaitė-Tallat Kelpšienė (cit. iš Vengrienės str.):
1941 m. rugsėjo 1 d. mus, 15–50 metų moteris, pėsčias išvarė į Telšius ir sudarė žydų getą, kuriame buvo apie 500 kalinių. Per stebuklą su manimi ir seserimi išėjo ir mūsų mama. Apie 400 moterų ir mažų vaikų tą dieną sušaudė Geruliuose. [...] Laiške Laukuvos viršaičio Tado Tallat-Kelpšos vaikams Mokytoja pasakojo, kaip viršaitis išgelbėjo jos motiną ir seserį nuo sušaudymo Padievyčio miške. Naktį, savo globėjo Stirbinskio lydima, Dora ėjo pas viršaitį prašyti, kad padėtų į daboklę uždarytoms jos motinai Ievai ir sesutei Minai. Su dėkingumu prisimena, kaip širdingai ją priėmė viršaitis ir jo žmona. T. Tallat-Kelpša padėjo joms pabėgti: „Tai buvo naktis, viena iš tų istorinių naktų Lietuvoje, kai lietuviai gelbėjo žydus ne tik nuo vokiečių kulkų, kai dalijosi su mumis ne tik duona ir druska, bet ir širdies šiluma, nuostabiais žmogiškais jausmais.“ Tačiau juk buvo ir kitaip... Mokytojos mama ir sesuo keletą mėnesių slapstėsi pas Emiliją ir Stanislovą Laurinavičius, bet vėliau „pikta ranka iš jų išvedė ir nukankino“.
„Pikta ranka“. Dalia Grinkevičiūtė rašė konkrečiau, bet irgi neminėdama pavardžių.
Vis galvoj sukas mintys apie tą „sakmę“ – nežinau kito atvejo, kad pokary būtų sukurtas gal tiksliau balade vadintinas tekstas apie nužudytus žydus. Turėjo būt įvykę kažkas ypatingo, jei toks atsirado. — Monografijoj Laukuva apie tai nieko nėra. Klausiau 2001-ais Laukuvoj tautosakinėj ekspedicijoj dalyvavusios kolegės Vitos Šeibutienės. Jiems nieko panašaus nieks nedainavo. „Bet mes ir neklausėme specialiai apie tai.“
Kol kas ši Ievos Kaganienės ir Minos Kaganaitės istorija vadintina mįslinga. Bet gal ateis laikas ir kas nors ją įmins. Kur ieškot atsakymų – aišku: Lietuvos ypatingajam archyve.

2017-06-06

(988) Ars memorativa: Teofilijos Vaičiūnienės batų dėžutė

Citatą, kurios reikėjo ankstesniam įrašui, nurašęs, dar kartą perbėgau Irenos Aleksaitės atsiminimus. Beveik apie visus prisimenamus aktorius įterpiama kokia kritinė pastabėlė, o apie Teofilijos Vaičiūnienės „prasmingą ir išmintingą“ gyvenimą (p. 200–208) – tik gerai ir gražiai.
Ir iššoko iš atminties: esu dukart ir aš buvęs pas Vaičiūnienę Kaštonų gatvėj, tam minimam fotely sėdėjęs ir kava vaišintas: pasiimdamas batų dėžutę, o po savaitės – grąžindamas. Batų dėžutę su Stasio Pilkos laiškais „mielai Tefai, gerajai draugei“.
— — — buvo praėjusio amžaus paskutinio dešimtmečio pati pradžia. Eidamas per Margutį, kurio paskutinis redaktorius buvo Algimantas Mackus, užkliuvau už Stasio Pilkos rašinių. Iš ten ir iš kitur surinkų susidėjo nemenka šūsnis. O kodėl knygos nepadarius? Pasiūliau „Vagai“, kurioj dirbau. Būtų vadinusis Sutiktieji ir palydėtieji: dramaturgai, režisieriai, aktoriai, dainininkai, dailininkai ir kiti teatro žmonės. Tekstai rašyti arba kaip prisiminimai, arba kaip eulogijos. Apie (abėcėlės tvarka) Juozą Akstiną, Zuzaną Arlauskaitę, Viktorą Dineiką, Adomą Galdiką, Kastantą Glinskį, Vladą Grigaitienę, Vincę Jonuškaitę, Romualdą Juknevičių, Dalią Juknevičiūtę, Faustą Kiršą, Vincą Krėvę, Petrą Kubertavičių, Aleksandrą Kutkauską, Algimantą Mackų, Maironį, Andrių Oleką-Žilinską, Kiprą Petrauską, Oną Rymaitę, Henriką Radauską, Jurgį Savickį, Balį Sruogą, Antaną Sutkų, Antaną Škėmą, Ipolitą Tvirbutą, Petrą Vaičiūną, Tefą Vaičiūnienę, Juozą Vaičkų, Antaną Vanagaitį, Antaną Vienuolį-Žukauską, Aleksandrą Vitkauską ir kt. Ar ne Jūratė Visockaitė jau buvo pradėjusi redaguot, dalį suredaguotų tekstų mašininkė jau buvo perrašiusi, planuota išleist 1993-iais, bet – viskas sustojo nurimo ir nusibaigė.
— Kas pasiūlė apsilankyt pas Teofiliją Vaičiūnienę pridurdamas, kad ji susirašinėjo su Stasiu Pilka? Vaidenas, kad Arvydas Juozaitis; bet gal ir ne. Toj batų dėžutėj buvo daug sveikinimų, prie laiškų pridėta ir eilėraščių (paties Pilkos). Knygoj atskiro skyriaus, laiškų, nebuvo prasmės daryt, ir taip jau stora, tad tik šį tą nusirašiau. – Trijų gegužinių laiškų ištraukos (kur dabar tie laiškai – nežinau):
buvau ir knygos viršelį sukomponavęs, net vad. meno taryba patvirtinusi;
ketvirtam viršelio puslapy – Bruno Vešotos pieštas šaržas;
priešlapiuos buvo keturi Pilkos ekslibriai
Chicago, 1963.V.26: [...] prislėgė žinia apie Romualdo Juknevičiaus per ankstyvą mirtį [†1963-04-13 57-erių]. Ar ne šis korespondentas jį scenos darbui pastūmė? Reikėtų nebanalų nekrologą bent prašyti, jei pavyks, tik gal įspūdžiai turi prisirpti, rašymui pribręsti... Abudu jūsiškiai nekrologai, atvirai prisipažįstu, manęs nesujaudino ir nepatenkino [jei tiksliai išsiaiškinau: 1963-04-16 Tiesoj buvo nekrologas, pasirašytas: grupė draugų, ir Literatūroj ir mene 1963-04-30 Juozo Grybausko rašinys „Skaudus ankstyvas praradimas“]. Bet gal neturiu teisės nuomonei pareikšti. 
1965.V.13: [...] Jei tektų kada susitikti Viktorą Dineiką, gal neatsisakytumėt perduoti manąjį sukakties [65-mečio] proga pasveikinimą bei sustiprėjimo linkėjimo žodžius. Jis visada buvo didelis darbininkas, įvairiagalįs, įvairiarūšis. Nuo daugelio kitų skirtingas.
     Antanina [Vainiūnaitė-Kubertavičienė], greta kitų knygų, atsiuntė M[arko] Petuchausko „Teatras – amžininkas“. Kokias metamorfozes teko pergyventi Kauno scenai! – net tikėti nesinori. Betgi gyvenimas eina savuoju keliu.
     Ragina ir ragina spausdinti prisiminimus apie lietuvius rašytojus ir scenos žmones. Tikina, jog sugebu įdomiai papasakoti. Tik nelabai tąja propozicija susižaviu. Vienu laiku rūpėjo palikti lyg ir „memuarus“: juk pergyventi gal jokioj istorijoj nebuvę dalykai! Gal sumanymas ir įsikūnys: škicų, regis, nemažai prisirinko.
     Niekad nesijaučiau emigrantas, tik kituose kraštuose gyvenąs klajūnas. Iš šio taško ir gyvenimą apžvelgčiau. Ypač teatrinius dalykus. Kas gal labiausiai rūpėjo ir tebedomina.
     Nugirdau, kad bus spausdinama Juozo Vaičkaus monografija. Jisai Amerikoje daug įdomių takų yra išmynęs. Kažin, ar biografui tie darbai numanomi? Abejoju, nes jo archyve, kurį kadaise buvau iš giminių išpirkęs, nedaug tos dokumentacijos tebuvo. Man pasiliko atminty Vaičkaus „tolerancija“: viešai skelbdavo, kad manieji pastatymai buvo stipresni! Panaši „pakanta“ anąsyk tikrai stebindavo. Vaičkų Amerikoje visaip bandė „naikinti“ A[ntanas] Vanagaitis: matyt, kažkokias senas sąskaitas suvesdavo. Kaip bebūtų, spėju, jog amerikinis Vaičkaus laikotarpis bus nepilnagrūdis. / [...]
     Būki sveika, žvali ir laiminga!
                                                        Baltą ranką bučiuoja Stasys P. 
Chicago, 1966, gegužės antroji: [...] A[ntano] Vengrio „Kastantas Glinskis“ ilgo laiko darbas. Knyga labai daili. Turinys nemenkas. Ypač stiprūs K.G. bendradarbių [Antano] Jasūdžio ir [Vinco] Dulaičio prisiminimai-ištraukos: daiktiškos, su meile rašytos. Mažiau patiko Kauno laikotarpis, protokoliškai, su ekskursijomis į kitus asmenis parašytas. Glinskio A. Vengris, mano galva, dar neatskleidė, nors pastangos nesmulkios. Glinskio patėvio laidotuvės, kurioms karštos vasaros metu nei Jurbarke, nei pas gubernatorių Kaune gimnazistukas Kastantas leidimo negavo ir turėjo važiuoti net į Peterburgą, kur tik sinode laidojimo privilegiją išgavo: trūnijančio lavono vaizdas Glinskį net pasakojant šiurpu nukratydavo. Vaje, daug dalykų monografijoje pramirksėta. Bet kiekviename darbe klaidos gali pasitaikyti. / [...]
     Apie save? Pasidariau Garpagonas arba Skrudžas: taupau kiekvieną atliekamą centelį, kad galėčiau kur išvykti: Europon, Meksikon ar į kurį pasaulio galą [...]. Dabartinėmis sąlygomis visos baterijos jau baigia išsekti, o jas pripildo tik naujos sąlygos, nematyta aplinka ir mano keistam būdui palankesnė atmosfera. Kitaip viskas pasidaro anemiška ir nepilkiška. Toks jau organizmas ar palinkimas. / [...]
     Dar sykį „I thank you“ už Glinskio monografiją. Su juo vaidinau, kaip knyga rodo, net 21 veikalą. Kai kurie vaidmenys pasisekė. Mėtė mane iš netikėto vaidmens į nelauktąjį: tai padėjo sutvirtėti, diapazoną praplėsti. Tarp kitko, iš medicinos rūmų į pirmąją kapinių duobę pelenų urną nunešiau savomis rankomis. Dalyvavo ceremonijoje tik 3 žmonės: našlė, brolis ir aš. (Nors gyvenime buvom gal kiek panašūs.)
Ir kuriem galam man ta popierių prikrauta dėžė? Gal kas vis dėlto nori baigt rengti Pilkos prisiminimų knygą? Padovanočiau, ką esu prikaupęs.

2017-06-05

(987) Pakeliui į darbą, x: apie vieną rašinį

Šiandien abiturientams lietuvių kalbos ir literatūros brandos egzaminas.
Ta proga – fragmentas iš teatrologės Irenos Aleksaitės, 1954-ais baigusios Salomėjos Nėries vidurinę, atsiminimų:
Baigusios mokyklą dar ilgai mano ranka buvo sukietėjusi, niekaip negalėjau atsikratyti tos įkaltos į galvą „ideologinės“ tiesos, nes nežinojau jokio kito būdo, kaip vertinti meno kūrinį. Tai sielos paralyžius... Ir gal tik vienas mokinukas – A. Vienuolio mokyklos abiturientas, baigiamųjų egzaminų metu pasirinkęs temą iš T. Tilvyčio poemos „Usnynė“ (kuri gavo Stalino premiją), visiškai ją sukritikavo, nepadaręs nė vienos nei gramatinės, nei stilistinės klaidos. Švietimo ministerija, ilgai svarsčiusi šį neeilinį įvykį, vis dėlto turėjo jam parašyti aukščiausią pažymį. Tai buvo Tomas Venclova. (Be grimo: šelmiški prisiminimai, 2004, p. 87–88)
Venclova mokyklą baigė irgi 1954-ais, tik tada ji dar nesivadino Vienuolio, buvo Vilniaus 1-oji vidurinė (Vienuolio nuo 1957-ų).
Kiek tame Aleksaitės prisiminime teisybės, kiek mito?
Mito tikrai daugiau negu teisybės. Kad nepadarė kalbos klaidų – gali būt, bet kad būtų Usnynę „visiškai sukritikavęs“ – neįtikėtina, juolab pats yra kalbėjęs, esą proto ėmęs įgaut tik studijuodamas Universitete, apie 1956-us.
Aišku, galima būtų patikrint. Tas Tomo Venclovos rašto darbas guli kokiame nors archyve, tik kas dėl tokios smulkmenos gaiš laiką.

2017-05-23

(986) Visiškai tarp kitko: ir mokytojai skaitydami verkia

2008-03-15 bernardinuos.lt buvo paskelbtas Marcelijaus Martinaičio rašinys „Skaityti ar stebėti, kaip pešasi žvirbliai?“ (kai kuriuos tekstus iš interneto atsispausdinu: o jei kas nors, ir jie ten dingtų? – popierius yra popierius). MM įžvalga:
Paliekant nuošalyje visokias literatūros teorijas, mes knygose skaitome save arba jose ieškome savęs, vyksta dialogas su savimi. Jokia teorija nežino ir negali žinoti, ką aš pats sau perskaitau. Tokiu būdu skaitymas tampa kūryba, individualiu teksto atkūrimu.
1944/45 mokslo metais Rapolas Šaltenis dirbo Skiemonių progimnazijoj, gyveno už 7 km Klevėnuose:
Vieną sekmadienio popietę Skiemonių pusėje girdisi susišaudymas, net kulkosvaidžio kalenimas. Šūviai tai artėja, tai vėl tolsta. [Kiek pavyko išsiaiškinti, omenyje turimos 1945-ų balandžio 8-ą prie Žiogių kaimo vykę Liūto rinktinės 1-osios Kęstučio kuopos Medvėgalio būrio kautynės su NKVD kariuomene ir stribais; žuvo devyni partizanai.] O rytojaus dieną eidamas į mokyklą nuo Žiogų ant kelio vis pastebiu prilašėjusio kraujo. Taip kruvinu taku einu ligi miestelio ir juo ligi valsčiaus būstinės, kur aikštelės patvory guli ar tik ne šeši lavonai – basi, pusnuogi, kruvini... Šiurpesnio vaizdo gal ir Dantės „Pragare“ nėra. Nors stauk iš siaubo! Atsargiai prieina artyn kokia moterėlė, užsidengusi skarele veidą, ranka parėmus smakrą, žegnojasi, išniekintuosius apžiūrinėja: ar nėra savojo... o juk buvo ar dar ateis motinos ir atpažins savo vaikus!.. Suspaus jos savo krūtinę, kad širdis nesprogtų, užsikimš gerklę, kad nesuriktų, nes nuo valsčiaus gonkelių sargybiniai stebi, kas ateina, kaip kas pravirksta: labai svarbu sužinoti, kas šitie „banditai“, iš kur jie. Kai kuris jau žinomas: pro atvirą langą girdisi, kaip raštinėje [valsčiaus vykdomojo komiteto pirmininkas] Satkūnas kvatodamasis šūkauja: „Skudutiškio zakristijonas su žvake rankoje...“ Taip, vienam lavonų į saują įdėta jo lytis...
     Ateina mokinių. Tyliai artinas, kaip per budynes. Kas jiems sakyta? Direktorius šaukia į pamokas. O ką kalbėti pamokoje? Vaidinti, kad nieko nematėm? Rodytis, kad esi kaip Satkūnas, kaip koks skrebas. Va, nešuosi klasėn Biliūno vaizdelį „Kliudžiau“. Skaitome: „Radau ją patvoryje pritūpusią, susirietusią, nelaimingą...“ Mokiniai teisingai suvokė, kodėl pabrėžiau žodį „patvoryje“, ir mergaičių akys ėmė rasoti. O kai privariau iki žodžių „iš žaizdos dideliais juosvais lašais lašėjo ant smėlio sukrešėjęs kraujas...“, nebeišlaikė ir skaitovas – verkė visa klasė... Biliūnas su savo vaikystės dienų širdies skausmu dalyvavo gal tikrai vienintelėse tokiose keistose partizanų šermenyse, nes kitokių nebuvo – po dviejų dienų, kai lavonai pradėjo dvokti, skrebai nutempė juos prie netoli esančios žvyrduobės ir užkasė. „Šunims šuniška mirtis ir šuniškos pakasynos...“ – pasakė toje ceremonijoje dalyvavęs naujas valsčiaus komsorgas, ne mūsų krašto žmogus. [1989-ų gegužę tie partizanų palaikai buvo perlaidoti naujosiose Skiemonių kapinėse, įrengtas kapas-memorialas.] (Rapolas Šaltenis, Aš – mokytojas: dienoraščiai, laiškai, prisiminimai, 2007, p. 140–141)
Prisimenant Martinaitį, manyčiau, šis Rapolo Šaltenio aprašytas epizodas – puikiausias savęs skaitymo pavyzdys.

2017-05-16

(985) Iš popieryno, xxxvi: labai gražiai pasakyta

Gavau kvietimą: gegužės 22-ą bus atidarytas Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Judaikos tyrimų centras.
Neabejoju, bus prisimintas buv. Knygų rūmų direktorius Antanas Ulpis, bus prisiminta ir Fira Bramsonaitė, 1989-ais ten įkurto Judaikos skyriaus vedėja.
Apie ją gražų tekstą yra parašęs Mindaugas Kvietkauskas (skelbta Literatūroj ir mene, yra ir knygoj Uosto fuga).
Prieš gerą savaitę popieryne užtikau Lietuvos žydų kultūros draugijos leistą mėnesinį laikraštį Lietuvos Jeruzalė – 1990-ų birželio numerį, kuriame – ir Bramsonaitės rašinys „Ateinančioms kartoms“; viena pastraipa:
Jau daugiau kaip metai tamsius rūsius palieka knygos, rašytos prieš šimtmetį, taip pat tokios, kurios buvo sukurtos prieš pat karą. Du nedidelio kolektyvo žmonės išdėsto knygas ant didelių stalų, apdoroja jas bibliografiškai, nurodo jų vietą kartotekoje, kataloge, lentynose. Rodos, daugelio spausdintų veikalų personažai primerkia akis – taip ilgai nematė šviesos... (p. 3)
Labai gražiai pasakyta. Taip ir įsivaizduoji, tarkim, Šolomo Aleichemo sukurtuosius personažus – prisimerkusius ir su nuostaba besižvelgiančius po Šv. Jurgio bažnyčią.

2017-05-12

(984) Visiškai tarp kitko: ar kas yra skaitęs Vytauto Pečiukonio romaną?

Vytautas Pečiukonis, Autoportretas
 
(il. iš čia)

Dailininkas vizionierius Vytautas Pečiukonis (1926–2013) prieš mirtį Vilniaus savivaldybei yra padovanojęs per 300 akvarelių, apie pusantro šimto tapybos darbų.
Buvo parodų, apie Pečiukonį kaip dailininką rašoma, pvz., Kęstutis Šapoka: „Jo kūryba kėlė, kelia ir, ko gero, kels ginčus, nes visais atžvilgiais yra pernelyg nekonvencionali, iškrinta iš visų modernizmo ir postmodernizmo genezės versijų“ (Kultūros barai, 2016, nr. 10, p. 33); jis gretinamas su Vilium Orvidu, Julijonu Algimantu Stankevičium-Stankum. Tesiginčija menotyrininkai.
O man kilo vienas toks klausimas.
Ir Šapokos straipsny, ir Gražinos Murelytės-Ajauskienės tekste paminėta, kad Pečiukonis dar yra parašęs 14 tomų veikalą Dangaus Rojai ir Pragarai Žvaigždynų pasauliuose ir dviejų tomų romaną Lietuvos valstybės sostinė – miestas Kaunas (Šapokos str. žodžio miestas nėr). Bet tik paminėta.
Ar kas nors dar, be Pečiukonio mokinės Ajauskienės, yr bent jau mėginęs skaityt tuos tekstus?
Kokio pobūdžio Rojai ir Pragarai – galima mėgint spėti.
O romanas? Tikrai nesiryžtu spėt.
Kur saugomi tie rankraščiai?
P.S. Žiūrinėdamas Pečiukaičio darbus (kiek jų kompiuterio ekrane galima pamatyt pagooglinus), nežinia kodėl prisiminiau Williamą Blake’ą, poetą ir dailininką, jo Dantės Dieviškosios komedijos iliustracijas ir kt. piešinius (Czesławas Miłoszas Urlo žemėj, verstoj Almio Grybausko, apie Blake’ą daug rašo, greičiausiai todėl prisiminiau).

2017-05-11

(983) Įsivaizduojamo pokalbio nuotrupa, lv

– Ką čia skaitai?
– Čepaitį.
– Virgilijų?
– Taip. Vieną rimčiausių Antrosios Lietuvos Respublikos genezės metraštininkų.
– Kokia nauja knyga išėjo?
– Ne, Kultūros baruos eina jo gal ir knyga virsiantis „Karas. Aukščiausioji Taryba nuo 1990-06-30 iki 1991-01-13“. Šitam, ketvirtam, numery nieko tokio, bet praeitam buvo apie Baltijos ir Juodosios jūros sandraugą – darinį, kuris neatsirado. Nežinau, kitiem gal ne, bet man tai, kas galėjo būt, gal net įdomiau negu tai, kas buvo ar yra.
1990-ų balandžio pradžioj į Vilnių atvažiavo Gudijos liaudies fronto delegacija; jos galva Zianonas Pazniakas (Čepaitis rašo Zenonas Pozniakas) ir pasiūlęs buvusiose LDK žemėse įkurt būsimų nepriklausomų valstybių federaciją. Mėnesio pabaigoj jau svajota konkrečiau:
Būsima respublikų sandrauga – nuo Estijos iki Ukrainos – galėtų sudaryti rinką, kuri palaipsniui įeitų į Europos Sąjungos struktūrą. Ukrainiečiai pabrėžė, kad tarp šių respublikų yra daug bendro ir kad jos nenori sąjungos su Azija. Šioje Europos dalyje reikalinga buferinė zona tarp demokratijos ir Azijos struktūrų: „Tegul karinė siena eina ryčiau Ukrainos.“ (KB, 2017, nr. 3, p. 85)
Lapkričio pradžioj Pazniakas jau kalbėjęs apie BJJS kaip apie realų faktų; valiuta sandraugos būsiantis ekiu (būsimasis euras); klausęs nuomonės, ar yr prasmės kviest derybų Moldovą. – Taip užsirašęs Čepaitis. Tų jo užrašų fragmentai bene įdomiausi.
– Naivuoliai svajokliai. Kur dabar Pazniakas? Amerikoj?
– Kad svajokliai – taip, bet be svajonių juk nieko naujo nebus. O kad naivuoliai – tikrai ne. Tarkim, 1990-11-23 ir 24 Minske vyko Lietuvos, Latvijos, Gudijos ir Ukrainos delegacijų susitikimas (estų nebuvo). Čepaitis užsirašė: „Ukrainos delegacija būtų nevažiavusi, bet dieną prieš tai Jelcinas pareikalavo atiduoti Rusijai Krymą ir dar šį bei tą.“ Levko Lukjanenko pasakęs: „Jelcinas pareiškė, kad Rusija nepretenduoja į naują imperiją. Tačiau istorinė patirtis įspėja, kad rusais negalima tikėti.“

2017-05-09

(982) Iš popieryno, xxxv: Pauliaus Širvio laiškas Sniečkui

o laiško nėr Deimantės Kažukauskaitės-Kukulienės sudarytoj Širvio poezijos ir laiškų knygoj Aš beržas (2014; paskelbti šeši meilės laiškai Alpunei – Alfonsai Žegliūnaitei). Neminimas jis ir Valdo Kukulo studijoj Pauliaus Širvio gyvenimas ir kūryba: ženklai ir pražvalgos (2013; apskritai Sniečkus neminimas; dukart knygą pristatant, Mickevičiaus viešojoj bibliotekoj ir Maironio lietuvių literatūros muziejuj, sakiau, kad nieks nuodugniau nebuvo susipažinęs su Širvio kūryba ir gyvenimu už VK; taip; bet visko juk nė norėdamas nesuminėsi vienoj knygoj). 2007-ais išėjusioj atsiminimų knygoj Metai su Pauliumi to laiško irgi nieks nemini. — Visų rinktinių, aišku, neperžiūrėjau, o tokio dalyko kaip Širvio Raštai nėr buvę. Gal kur buvo atskira laiškų publikacija? Balažin, nors greičiausiai tas laiškas ištisai niekur nepaskelbtas.
— 1992-ų pavasarį Lietuvos ryte per du numeriu (kovo 17 ir 18) buvo paskelbtas Vytauto Tininio (1959–2015) straipsnis „Lietuva ir A. Sniečkus: 1955–1960 metai“.
Padažnėjo vadinamieji buitiniai nacionaliniai konfliktai, ypač Vilniaus parduotuvėse ir visuomeniniame transporte. Lietuviškai prakalbinus rusakalbį, neretai buvo atsakoma – „kalbėk žmoniškai“ („govori po čelovečeški“). [...]
1956 m. A. Sniečkus gavo pasipiktinusio poeto Pauliaus Širvio laišką, kuris pašto ryšių skyriuje negalėjo susikalbėti lietuviškai. „Aš kalbu apie didžiarusišką nacionalizmą, – rašė P. Širvys. –  Būtina apie tai kalbėti. Iki šio laiko buvo kalbama apie lietuvių buržuazinį nacionalizmą. Bet kas jį kursto? Ir vienus, ir kitus nacionalistus-šovinistus reikia išdeginti įkaitinta geležimi“. (LR, 1992-03-17, nr. 52, p. 7)
Prie kitų citatų yr nuorodos, prie šios – ne, bet neabejotina, kad laiškas saugomas Lietuvos ypatingojo archyvo LKP dokumentų skyriuje, nepriklausomybės pradžioj vadintame Lietuvos valstybiniu visuomenės organizacijų archyvu (gal Tininio knygoj Sovietinė Lietuva ir jos veikėjai ar biografinėj apybraižoj Sniečkus: 33 metai valdžioje tas Širvio laiškas irgi cituojamas, su nuoroda). — Jei vėl būtų leidžiama kokia solidesnė PŠ knyga, kurioj ir laiškų skyrius rastųs, reiktų tą laišką Sniečkui paskelbt; ne tik meilės laiškus rašė (ir įsiplieksdavo ne tik tada, kai būdavo įžeidžiama kareiviška garbė [Algimantas Mikuta, „Širviada, arba Polinksmė Pauliaus apologija“, Metai su Pauliumi, 2007, p. 126]).

2017-05-08

(981) Pakeliui namo, xliii: apie nelabai gerą serijos „Gyvoji poezija“ pokrypį

Nebuvau sekmadienį Institute minint Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dieną.
Tik pirmadienį pamačiau naują serijos „Gyvoji poezija“ knygą – Kazio Bradūno rinktinę Ir nebijok (sudarė, įžangą parašė Donata Mitaitė).
Kartu su knyga ir kompaktinė plokštelė: Bradūną skaito Dainius Svobonas.
(Šiek tiek anksčiau išleista Alfonso Nykos-Niliūno rinktinė Skausmo gramatika; skaito Rolandas Rastauskas.)
Tai, kad parinktus Nykos ir Bradūno eilėraščius skaito kitas asmuo, ir paskatino prisimint „Gyvosios poezijos“ genezę daugiau kaip prieš dešimtmetį.
Pirmoji knyga 2005-ais – Aisčio Užgesę chimeros akys – atsirado iš esmės dėl to, kad su poeto rankraščiais Institutas iš Aldonos Aistienės gavo ir audiojuostas, kuriose buvo įskaityta visa Poezija (1961).
Serijos pavadinimo epitetas gyvoji buvo prikabintas dėl to, kad suteikiama galimybė išgirsti, kaip pats poetas skaito savo eilėraščius.
Aišku, jau tada suvokėm, kad įrašų, kaip, tarkim, pats Antanas Baranauskas skaito Anykščių šilelį, negali būt, įskaitys kitas asmuo, bet principas – pristatyt ir paties poeto balsą, nebuvo kvestionuojamas.
Išėjus Nykos ir Bradūno rinktinėms, tenka daryt išvadą, kad juo suabejota.
Gal Nykos įskaitymų ir nebūtų pilnos kompaktinės plokštelės, gal trečdalis, bet reikėjo suteikt galimybę išgirsti, kaip jis pats skaito savo eilėraščius.  Bradūno įrašų, žinau, archyvuos yra tikrai daug. Skaitydavo jis visai gražiai, girdėdavos suvalkietiškas pamušalas.
Nenoriu pasakyt, kad RoRa ir Dalius Svobonas Nyką ir Bradūną skaito blogai; ne, tikrai ne.
Tenoriu pasakyt: taip, kaip savo eilėraščius skaito pats poetas, yra pirminė vertybė; o kitų skaitymai – jų gali būt daugybė, – jau antrinė. Serijos „Gyvoji poezija“ tikslas, bent jau taip pradžioj galvota, buvo pristatyt ir tą pirminę vertybę – paties poeto balsą.
Suprantu, kai poetas jau miręs, daug paprasčiau pasitelkt aktorių ar kitą poetą, kad įskaitytų.
Nereikia prašinėt iš archyvų, tvarkyt tų įrašų; ir laikas visad juk spaudžia. Be to, per pristatymus labai patogu – paprašei, atėjo, paskaitė.
– Bet ne toks buvo serijos „Gyvoji poezija“ sumanymas, ne toks, – murma panosėj nuo leidybos reikalų nutolęs —vg—, į savo Pašilaičius 19 troleibusu važiuodamas.

2017-05-04

(980) Vilniaus vaizdai, xxxi: migration says

 




Vakar iš ryto keliavau Migracijos valdybon.
Pasą reikia pasikeist.
Pakeliui (tarp Naugarduko 88 ir 90)
per keturias tvoros,
virš kurios spygliuota viela, dalis

← MIGRATION SAYS:
YOUR TIME IS NOTHING →
← [YO]U ARE A ½ OF A PERSON
BORDERS MAKE PROFIT →

Pagal ½ rašyseną sprendžiant, autorius 209?
Spėčiau, tas klaidų taisymas –
sudėtinė užrašo dalis.
Gerai sugalvota, dar vienas prasmės sluoksnis.
(Kas pasikeitė per dvejus su puse metų:
dviejų krūmų nebeliko, šaligatvis atsirado.)

Seniai bemačiau kokią naują 209 žinią.
Bet mažai judu, tad tikriausiai nepastebėjau.
Prasmingi užrašai dažniausiai būna.

2017-04-28

(979) Epizodai, xx: Kazys Boruta prie Kanto kapo 1964-ų vasarą

Krantų š.m. pirmam numery be kitų filologui įdomių dalykų (Dianos Bučiūtės in memoriam apie vertėją ir redaktorę Aldoną Baliulienę, Danutės Sirijos Giraitės, Tammsaarės romano Tiesa ir teisingumas vertėjos, post scriptumo, Natalijos Klimanskienės atsiminimų apie Vosylių Sezemaną ir kt.) pirmąkart paskelbtas Kazio Borutos 1964-08-03 rašytas tekstas „Per Neringą į Karaliaučių: Trumpa išvyka“ (įžangą parašė, tekstą ir komentarus parengė Dalia Striogaitė).
— Taigi: Boruta ir Viktoras Nekrasovas (tas pats, kuris, jau Paryžiuj gyvendamas, svarstė, kodėl 1980-ais Brežnevą kaip rašytoją apdainuot buvo pasirinktas Mieželaitis) nusprendė iš Palangos nukakt Karaliaučiun prie Kanto kapo. Ir štai ką išvydo (Borutos žvilgsnis):

per karą Kanto kapas liko nepaliestas:
nei per britų bombardavimus 1944-ų rugpjūtį,
nei po pusmečio per Raudonosios armijos apšaudymus;
šitaip jis atrodė tuoj po karo (1945)
2012; nuotrauka iš čia
Ant Priegliaus kranto vienoje pusėje riogso Karaliaus rūmų griuvėsiai, šalia Suvorovo biustukas (kas per ironija!), o kitoje pusėje – garsioji Karaliaučiaus katedra su nugriuvusiais gotiškais skliautais, viena kita arka (kaip ji dar laikosi!) ir siaurais bokštų laipteliais, deja, apšiktais. O ant altoriaus likučių kažkoks Ivanas uždėjęs pachabną parašą. Štai ir viskas, kas liko iš gotiškos didybės.
Iš oro pusės prie sienos užcementuotas antkapis, o priešais sienoje užrašas – Im[m]anuel Kant – 1724–1804 – su rusišku priedu [1]. Šiurpu ir nyku prie didžiojo filosofo kapo. Štai tau ir „Kritika grynojo proto“ su nežinomu „Ding an sich“, štai tau ir „Kritika praktinio proto“ su kategoriniu imperatyvu, štai tau ir amžinosios taikos istorijos filosofija „Zum ewigen Frieden“. Negi jis galėjo tikėtis, kad ilsėsis prie klaikių vandališkų griuvėsių? Ne, tarp jų klaidžioja baisi šmėkla, kuri šaukiasi į dangų klaikaus atpildo ir keršto! Tokių vandalų dar nematė Europa. (p. 37)
-----------------------------------------------------
[1] Komentaruose Dalia Striogaitė rašo, kad 1947-ais kapas užcementuotas ir pritvirtinta memorialinė lenta su užrašu rusų kalba: „Immanuel Kant. 1724–1804. Įžymus buržuazinis filosofas idealistas. Gimė, visąlaik gyveno ir mirė Kenigsbergo m.“ Esą tokį vaizdą su „rusišku priedu“ matę Boruta ir Nekrasovas. (p. 38). Lyginamai žvelgiant į dabartinį Kanto kapo vaizdą (žr. dešinėj), atrodo, kad tik metai buvę pridėti po asmenvardžiu. O tas apibūdinimas? Googlindamas могила Канта vaizdų, teradau štai tokią lentą, bet ji pritvirtinta šone, kaip papildas (žr. žemiau). Pamėginau googlint užrašą atvertęs rusų kalbon (Известный буржуазный философ идеалист. Родился, всё время жил и умер в г. Кенигсберг); deja, nieko panašaus. Bet gal ir buvo toks prierašas, gal nepavyko rast.


— O! jei pavyktų rast Viktoro Nekrasovo įspūdžius iš tos kelionės (jei tokių būta); būtų galima sugretint su Borutos įspūdžiais. Beje, leidžiantis į kelionę Nekrasovas jaudinęsis: „Man gėda, tarsi aš būčiau okupantas.“ – „Nesijaudinkit, – nusišypsojau, – mes gerai atskiriame, kas mūsų svečias ir draugas ir kas okupantas...“

(978) Pakeliui į darbą, ix: tai ironija? – ne, insinuacija

— vakar nusipirkau Vakaro žinias; archyvui —

 oezijos pavasario laureatu šįmet išrinktas Tomas Venclova už eilėraščių ir vertimų rinkinį Eumenidžių giraitė.
UAB „Respublikos“ leidiniai dienraštis Vakaro žinios (vyr. redaktorius Alfredas Zdramys; vienas iš vyr. red. pav. Ričardas Čekutis) 5000-ojo numerio paskutiniam puslapy (po orų Lietuvoj prognoze) su rubrika „Elito naujienos“ šią žinią pranešė taip →

UAB vadovui Vitui Tomkui greičiausiai labai patiko, ypač fotomontažas.
Vargu ar yra prasmės klaust, ką apie šią publikaciją mano minimo dienraščio korespondentas 2009-ų Poezijos pavasario laureatas Rimvydas Stankevičius. („Taigi ne aš rašiau!“?) Ar jis praleistų negirdom Vakaro žinių lygio „paironizavimą“ (būtent šį žodį vartoja respublika.lt), kad pirmuoju Poezijos pavasario laureatu tapo poetas, kurio hobis buvo Lietuvos sovietinimas? Nežinau, bet Olava Strikulienė ar Ferdinandas Kauzonas (su Vyteniu Andriukaičiu), beveik neabejoju, – ne.
Ar reaguos PP laureatai, Venclovą išrinkę laureatu? Nežinau.
Taip, yra racijos pasvarstymuos (maždaug): o tai ko kito tu tikėjais iš Vakaro žinių? Visiem aišku, kokio lygio tie Respublikos leidiniai ir kokią dūdą pučia. Jei reaguosi, tai tebus tik jų skleidžiamo požiūrio platinimas. Verčiau ignoruot. Šunys loja, karavanas eina. — Gal.
Bet ar visad tyla – gera byla? O šiuo atveju? 
Su kai kuriais asmenim po šito nebesisveikinsiu ir į kai kuriuos renginius kojos nekelsiu. Bent tiek.

2017-04-25

(977) Ars memorativa: apie Mackaus knygą

erai, kad yra ką prisimint ir nemalonesnio. Malonūs prisiminimai būna tokie skysti, lyg per rūką, o kurie nemalonesni – tokie reljefingi.
Vakar buvau Šlapelių namuos. Algimanto Mackaus poezijos vakaras „Aš noriu tik žalios“ iš ciklo „Išėjusiems – sugrįžti“. Besiklausydamas poezijos ne tik galvojau, kaip galėčiau pasiginčyt su žodį apie Mackų tarusia Dalia Satkauskyte (ne Parulskis, o a.a. Valdas Gedgaudas paskutinis ryškiausias mackininkas), ir šiaip, pamačius apiplyšusią knygą Ir mirtis nebus nugalėta (Egidijus Stancikas savo egzempliorių buvo prieky ant tokios lyg spintelės pastatęs), visokių atsiminimų sukilo.
Viskas prasidėjo maždaug 1990-ų, regis, rudenį; dirbau „Vagos“ leidyklos Lietuvių literatūros palikimo redakcijoj. Be kitų leidybos krypčių, ir egzodo rašytojų knygos ėmė eiti be visokių viršaus leidimų. Ir Mackų reiktų išleist, buvo nuspręsta. Tokios gražios rinktinės, kokia išėjo Amerikoj – Augintinių žemė, 1984, su Prano Lapės piešiniais, „Vaga“, aišku, nepakartos, tai gal galima būtų Mackų pristatyt kuo išsamiau, ne tik kaip poetą? Parašiau laišką Algirdui T. Antanaičiui, išsamiausios biografinės apybraižos autoriui (buvo Metmenyse 1981-ais), klausdamas, kur dar, be Margučio, ieškot Mackaus tekstų. Pasiūlė kreiptis į poetę Živilę Bilaišytę, kuri 1971-ais, baigdama Pedagoginį Lituanistikos Institutą Chicagoj, parengė Mackaus bibliografiją, ten esą užfiksuoti ir tekstai, pasirašyti slapyvardžiais. Parašiau, paprašiau, atsiuntė. Vienintelė vieta, kur Lietuvoj sukaupti išeivijos periodikos komplektai, buvo vad. Partijos istorijos institutas. Tuolaik jam vadovavo Vanda Kašauskienė (rašytojo Raimondo K. žmona), be to, toks laikas buvo, kad visi norėjo prie gerų darbų prisidėt, – sėdėdavau po kelias valandas ten ir ranka nusirašinėdavau iš laikraščių; o Nacionalinėj (ten buvo kopijavimo aparatų) dariau kopijas iš žurnalų. Susikaupė medžiagos nemažai, ir skyrius „In memoriam“ susidėstė.
Iš to laiko prisimena griausmas iš giedro dangaus – Dalios Bilaišytės laiškas, rašytas 1991-11-12:
Gerb. V. Gasiliūne,
Rašau su liūdna žinia, kad šių metų rugsėjo 23 d. mano sesuo, Živilė Bilaišytė, mirė. Žinau, kad ji buvo nesenai atsiuntus savo darbą – A. Mackaus bibliografiją ir kad jūs šį darbą vertinot. Ji labai džiaugėsi, kad darbas jus pasiekė. Stebėjosi, kad nors kai atliko mažai jį vertino, iš tikrųjų yra labai naudingas, padės kitiems. Labai apgailestavo jūsų vargą ir laiko praleidimą perrašant darbus. [...]
Komentarus baigiau rengt 1992-ų gegužės 4 (30-metis). Knyga pasirodė po daugiau negu pustrečių metų. Per tą laiką išėjau iš „Vagos“, pradėjau dirbt pas Saulių Žuką „Baltose lankose“. Mėginau atsiimt knygą („BL“ žadėjo išleist nedelsdamos ir gražiau), bet nieko iš to neišėjo, Aleksandras Krasnovas, tuolaik „Vagos“ vyr. redaktorius, nesutiko atiduoti: mes išleisim (parėmė Atviros Lietuvos Fondas).
Knygai pagaliau išėjus, neilgtrukus, 1995-01-20, 7 meno dienose pasirodė Liudviko Jakimavičiaus, nuolatinio savaitraščio bendradarbio, recenzija (nepalanki, švelniai tariant):
knygos dailininkas Saulius Chlebinskas (1953–1999)
Geras daik[t]as, bet su broku

Algimantas Mackus. IR MIRTIS NEBUS NUGALĖTA. Vilnius, Vaga, 1994, 735 p., 7000 egz.

Nudžiugau išgirdęs, kad po kelerių metų stumdymosi ir odisėjų iš vieno „Vagos“ stalčiaus į kitą pagaliau pasirodė Algimanto Mackaus knyga „Ir mirtis nebus nugalėta". Tyčia rašau „knyga“, nes negaliu jos pavadinti pomirtiniais rinktiniais raštais dėl daugelio priežasčių.
     Su tų pačių metų signatūra (1994) „Vagos“ leidykla išleido (tiksliau – perleido) Antano Škėmos rinktinius raštus su Algimanto Bučio įžangos straipsniu ir čikagiškio leidimo komentarais. A. Škėmos ir A. Mackaus likimai taip metafiziškai ir tragiškai susiliečia, kad ir jų palikimo gretinimas gali būti ne vien atsitiktinės mirties faktu paremtas (abu žuvo autokatastrofose). Pavartęs ir vieno, ir kito pomirtinius leidinius, vis dėlto turiu pastebėti, kad labiau pasisekė Antanui Škėmai, nes jo raštus sudarinėjo artimi jam žmonės – amžininkai, „egzilai“. Beje, Virginijus Gasiliūnas – A. Mackaus knygos sudarytojas, matyt, patyrė daugybę sunkumų ir nepatogumų sudarinėdamas šią knygą. Visų pirma jam neteko matyti gyvo poeto, antra – jis „egzilų“ patirtį žino tik iš knygų, o trečia – sudarant tokio pobūdžio knygą yra būtina pasiknisti ne vien Lietuvos bibliotekose. Beje, sudarytojas ir pats prisipažįsta savo komentaruose, kad ne visa medžiaga jam buvo prieinama – kad naudojosi daugiausiai tik publikacijomis bei labai nedidele dalimi tekstų, kurie dūli užjūrių archyvuose ir rankraštynuose. Gal todėl tokie mėgėjiški, neakademiški ir komentarai, lyginant su A. Škėmos raštais. Kai kurie aiškinimai beveik paraidžiui perrašyti iš labai abejotiną vertę turinčios 1972 m. išleistos Lietuvoje Algimanto Mackaus rinktinės „Poezija“. Ir su šia knyga poetui nepasisekė. Ilgame įžangos žodyje šmėkščiojo gana talentingai inkrustuoti žaibolaidžiai: „pseudopatriotinės emigracinės literatūros srautas“, „gan lėkštai reiškiamas tėvynės ilgesys“, „žodynas, pasiskolintas iš reakcinės emigracijos“ ir t.t. (A. Baltakis). Beje, reikia ir prisipažinti, kad tokius beveik groteskiškus tekstus mokėjome ir perskaityti, ir dešifruoti, visai nekreipdami dėmesio į tai, ko reikalauja „ciesorius“ Zimanas ar Brežnevas.
     Tuo keisčiau atrodo dabar išleistas Algimanto Mackaus viso gyvenimo tekstų rinkinys be jokio įvadinio sudarytojo žodžio. „Amicus Plato, sed magis amica veritas“, Virgi.
     Knygos priešlapyje „Vagos“ leidykla dėkoja poeto motinai Marcelei Mackuvienei už mokyklų bibliotekoms nupirktus šio leidinio egzempliorius. Atviriausiai prisipažinsiu, – jei būčiau dabar moksleivis, tikrai neskaityčiau tokios knygos, kurios pradžioje nėra jokių nuorodų, kas yra jos autorius, kokį gyvenimą jis nugyveno, kokia buvo jo pasaulėjauta ir pasaulėžiūra, kada jis gimė ir kada žuvo. Turiu begales sentimentų Liūnei Sutemai, kurios poetiniu tekstu pradedama knyga, bet tas beveik proginis tekstas apie A. Mackaus pomirtinį rinkinį „Chapel B“ tikrai neaprėpia nei visos jo kūrybos, nei to, kas į šią knygą pakliuvo. Juolab, kad poetės tekstas yra metaforiškas, kuriam suprasti nepakanka vien A. Mackaus kūrybos, o reikia šiek tiek išmanyti ir pačios Liūnės Sutemos poetinį bei gyvenimo kontekstą.
     Niekaip negaliu suprasti: jei pats Virginijus Gasiliūnas nesugebėjo parašyti įvadinio straipsnio, kodėl tikrai apžvalginį Algirdo Titaus Antanaičio parašymą „Algimantas Mackus: Biografijos ir būdo bruožai motinos ir draugų prisiminimuose“ nukėlė beveik į pačią knygos pabaigą. Joks Lietuvos moksleivis neskaitys knygos taip, kad tik 609-ajame puslapyje sužinotų, kas buvo jos autorius, kaip klostėsi jo santykiai su ganėtinai pakrikusia išeivijos bendruomene.
     Viena bėda dar ne bėda. Atskirai ir ilgai būtų galima šnekėti ir apie knygos meninį vaizdą. Man regis, padaryta didžiausia klaida, kad knygą užsimota iliustruoti kaip kokį poezijos rinkinį (dailininkas Saulius Chlebinskas). Jo „kapiliarinė“ grafika, be abejo, papuoštų Alio Balbieriaus poezijos rinkinį, bet šalia A. Mackaus kieto dylaniško kalbėjimo ji tikrai „nesuskamba“. Nesuprantu, negi nebuvo įmanoma gauti nors vieną poeto nuotrauką bent jau knygos pradžiai. Jei kas manęs būtų paprašęs, tikrai būčiau iš užjūrių atvežęs – ir ne vien tik nuotrauką.
Po savaitės (1995-01-27) 7MD išspausdino atsakymą:
Atvirlaiškis Liudvikui Jakimavičiui dėl Mackaus knygos
Pone Liudvikai, išmaningasai vertintojau, Tavo opusas įkvepiantis, ir negaliu neatsiliepti. Pirmiausia – Mackaus knyga ir yra knyga, o ne rinktiniai raštai, tad jokie „tyčiai“ visai nereikalingi. Lyginti Škėmos perleidimą su nauju dalyku, aišku, galima, bet neprošal būtų priminti, jog tokio perleisti galimo daikto, kaip Mackaus rinktiniai raštai, mačiusieji ir pažinojusieji poetą etc. nėra parengę ir išleidę. Taip, Liudvikai, aišku, negerai, kad per vėlai gimiau ir gyvenu Lietuvoj. Dar reikėjo paklaust: „A počemu bez šapki?“, ir viskas būtų buvę galutinai aišku.
     Dabar dėl svarbiausio dalyko – dėl Mackaus rankraščių. Turiu pasakyti, jog jie ne dūli užjūrio archyvuose ir rankraštynuose, o yra privataus asmens, neatsakiusio į mano laiškus, rankose. Ir, matyt, ne tik į mano laiškus, nes po Dalios Juknevičiūtės mirties išeivijos periodikoje nebuvo nė vienos Mackaus kūrinių publikacijos, parengtos iš rankraščių. (Štai todėl ir yra tik knyga, o ne rinktiniai raštai.)
     Sakyti, kad komentarai mėgėjiški, neakademiški, nepateikiant jokių argumentų – Tavo reikalas, bet dėl žodžių, esą komentarų dalis paraidžiui nurašyta nuo 1972 metų „Poezijos“, – reiktų tiesiog spjaut Tau į barzdą sakant: „Tai šmeižtas“. (Ir nei amicus, nei juo labiau Plato čia niekuo dėti, kai jausmai valdo protą.) Sakau: tai melas, ir padorumas reikalautų atsiprašyt.
     Tavo pasigestasis įvadas (kas, kada, kur, ką, kaip etc.) man atrodė nereikalingas, nes: (1) knyga rengta žinantiems, kas yra Mackus, (2) kadangi yra skyrius „In memoriam“, kartoti nebuvo prasmės, o (3) kūryba pati kalba; interpretuoti ją dera ne knygos įvade, bet atskiruose straipsniuose bei monografijose. O dėl sumoksleivėjimo, – nors tai ganėtinai sunku, bent man, drįstu priminti moksleiviui L.J., kad jo literatūros vadovėlyje apie Mackų ir Liūnę Sutemą yra atskiras skyrius. Vadovėlį reiktų pasiskaityti, o Mackaus knygos, jei nenori, – neskaityk.
     Dėl skyrių atsklandų (ne iliustracijų) nesileisiu į ginčus, nesijaučiu gerai išmanąs šią sritį. Kad reiktų nuotraukos – ir aš rengdamas knygą taip maniau ir siūliau dailininkui; dabar džiaugiuos, kad nuotraukos nėra, nes tokiu būdu atspaudus vargu bau pažintum žmogų.
     O didžiausią įspūdį Tavo opuse padarė tai, jog, išaiškinęs, kas ir kaip turėjo rengti norimuosius matyti Mackaus rinktinius raštus, diagnozavęs mano kūrybinę impotenciją ir apkaltinęs plagijavimu etc., sugebėjai nė pusės žodžio nepasakyti apie „smulkmeną“, dėl kurios rengta ši knyga, – apie paties Mackaus tekstus. Sektinas profesionalios recenzijos pavyzdys. Sveikinu!
Dabar skaitydamas šitą sankirtą pagalvojau: svarbiausia buvo surinkt daiktan Mackaus tekstus; rinktinių skirtingoms skaitytojų grupėms galima parengt kiek reikia. Tai, kas nepateko knygon, esu čia paskelbęs (ne tiek jau daug atsirado):
trys laiškai Daliai Sruogaitei;
Antano Škėmos Vieno ir kitų recenzija ir replika;
Tennessee Williamso Stiklinis žvėrynas (apie pjesę ir pastatymą).

2017-04-21

(976) Pakeliui į darbą, viii: apie menų pasirinkimo laisvę

vietimo ministrė pati paklausė, pati atsakė: „Ar tikrai lietuvių kalbos mokytojas svarbesnis nei dailės mokytojas? Tikrai ne.
Delfio.lt skaitytoja lituanistė pasijuto per menkai įvertina: „[A]tsimerkit, miela ministre, meskit šalin tą tuščią viešąją retoriką ir vadinkit daiktus tikraisiais vardais – dailės pamokos mažiau svarbios nei lietuvių kalbos.
Delfio.lt skaitytoja dailės mokytoja atkirto kolegei: „Tiesiog puiku. Gal apskritai mokyklose palikime tik lietuvių k. ir matematiką? O viso kito tie vaikai išmoks patys, gyvenimo eigoje?
Suprantu, ne mano daržas, ne mano pupos, ir apskritai – beprasmiška aiškintis dalyko svarbumą, nes vienam viena, kitam visai kas kita gali būt svarbu, ir abu bus teisūs; o jei apie mokytojus kalbama – svarbiausia, ar jis turi talentą mokyt, o ne ko moko.
Seniai galvoj sukiojas utopinė mintis, kurią pasinaudojęs proga imsiu ir išdėstysiu. Utopinė, nes literatūrocentrizmas įsismelkęs mūsų kultūron labai giliai. Be to, kalba ir literatūra surištos Gordijo mazgu.
Trumpai. Kalbos/kalbų mokymas yra svarbu visiems, ir jis turėtų būt mokykloj nuo pradžios iki pabaigos. O dėl menų (t.y. estetinių dalykų), būt mano valia, gimnazistams leisčiau rinktis iš literatūros–dailės–muzikos. Jie visi vienodai gali lavinti žmogų. Jei kas įtikins, kad, tarkim, Jono Radvano Radviliada gali duot daugiau estetinių patirčių negu Palestrinos ar Monteverdi muzika, kad Čiurlionio Miške prasčiau lavina estetinį skonį negu Baranausko Anykščių šilelis, kad Viktoro Petravičiaus dailė prastesnis dalykas negu Henriko Nagio poezija, – prisipažinsiu nieko nesuprantąs apie menus. O dėl baigiamojo lietuvių kalbos egzamino, rašant visai nebūtina remtis tik rašytiniais kūriniais, juk galima ir kitų menų pavyzdžiais.

2017-04-18

(975) Epizodai, xix: kaip kun. Klemenso Arlausko sapne Stalinas keikėsi

Vertėjas Vytautas Kauneckas, kalėjęs Norilsko lageriuos, savo prisiminimuose šį epizodą yra aprašęs. Tai buvę 1953-ių pradžioj:
Prisimenu, Arlauskas stebėdamasis pasakojo vieną keistą sapną. Stovi Maskvos Raudonojoje aikštėje, pilnoje žmonių. Tribūnoje – Stalinas sako kalbą. Baigęs klausia: „Voprosy jestj?“ Visi tyli. Tada Stalinas nusikeikia bjauriais žodžiais (jis tai mokėjo): „Nu i ch... s vami!“ Arlauskas negalėjo atsistebėti, kaip jis, dvasininkas, galėjo susapnuoti tokį baisų keiksmą. Įdomu, kad Stalinas tuo metu jau sunkiai sirgo. („Tarp giltinės ir slibino“, in: Norilsko vyčiai, sudarė Bronius Zlatkus, 1992, p. 76)
Dabar skaitant, reikšmingesnis ne Stalino keiksmas rodos, o visuotinė tyla.
P.S. Atsiminimų pradžioj ir pabaigoj (p. 14 ir 124) Kauneckas mini tris išverstas knygas, kurios buvo išleistos jam jau kalint: Stendhalio Parmos vienuolyną (išleistas 1948, vertėjo pavardė nenurodyta), Jelizavetos Vodovozovos apysaką Vienos vaikystės istorija (išleista 1948, vertėjo pavardė nenurodyta) ir Balzaco romaną Šagrenės oda (išleistas 1952, kaip vertėjo nurodytas kitas asmenvardis – Jonas Norkus; beje, šią knygą 2011-ais perleido „Obuolys“, aišku, su ta fiktyvia, o ne tikrąja vertėjo pavarde). Gaila, kad šitie liudijimai neatsispindi libyje.lt; bent jau paminėtus vertimus iš prancūzų kalbos (+ Clément Vautel, Mūsų klebonas pas turtuolius, 1940), taip pat kad 1993-09-20 (dvi dienos po mirties) apdovanotas Žūvančiųjų gelbėjimo kryžium reiktų užfiksuot ir lt.wikipedijos straipsny, skirtame Vytautui Kauneckui. Gražu ir teisinga būtų.

2017-04-14

(974) Paramaironiana: apie prel. Mačiulio sūnėną Mikalojų Lipčių, seserį Prancišką, tolimesnius gimines ir tikslaus įvardo paieškas

ollegos Prano Vasiliausko vis neišdrįstu viešai pavadint šio tinklaraščio bendrabarbiu; o reiktų, teisingumas reikalauja.
Šįkart jūsų dėmesiui – du jo rašiniai, kuriuos priskirčiau paramaironianos kategorijai – aplink Maironį.
– Ačiū, Pranai!
Poezija ir žvalgyba
Kas gali būti bendro tarp lietuvių tautos numylėto poeto Maironio ir Lietuvos žvalgybos?
Ne, Maironis nešnipinėjo valstybės priešų ir pats nebuvo sekamas. Bet sąsajų yra. Ir esminių.
Beveik vienu metu, š.m. vasarį, pasirodė dvi knygos: Maironis: Laiškai. Atsiminimai (sudarė Eugenijus Žmuida, išleido LLTI) ir Severino Vaitiekaus veikalo Lietuvos žvalgyba XX a. viduryje ir antrojoje pusėje pirma knyga (išleido LGGRTC ir VDS), kuriose yra informacijos apie tą patį asmenį – Mikalojų Lipčių.
Iš knygos, skirtos poetui, sužinome, jog Lipčius, prel. Jono Mačiulio sūnėnas (Kotrynos Mačiulytės-Lipčienės sūnus), kurį laiką gyvenęs jo namuose, buvo „L[ietuvos] kariuomenės savanoris, vidaus reikalų viceministras (1923–1924), Finansų ministerijos departamento direktorius; 1940 m. sovietų suimtas, išvežtas į Pečioros lagerius, ten žuvo“ (p. 783).
Visa tai tiesa. Bet ne visa. Severino Vaitiekaus knygoje apie Lipčių rašoma:
Nuo 1919 m. gegužės mėn. iki 1923 m. balandžio jis buvo Generalinio štabo Žvalgybos skyriaus vadovas. Be to, 1919 m. gegužės–birželio mėn. vadovavo Žvalgybos skyriaus Kontržvalgų daliai. (p. 150)
Pasidomėjus plačiau (Arvydas Anušauskas, Lietuvos žvalgyba, 1918–1940, 2014; Vilius Kavaliauskas, Lietuvos karžygiai: Vyties Kryžiaus kavalieriai (1918–1940), t. III: K–L, 2011) aiškėja, jog Mikalojus Lipčius buvo faktiškasis Lietuvos kariuomenės Žvalgybos ir Kotržvalgybos kūrėjas: praktikas, teoretikas, ideologas. Iki tol neturėjęs tiesioginio ryšio su karyba ir žvalgyba (studijavęs vieną taikiausių dalykų – agronomiją), tampa talentingu Žvalgybos vadovu pačiu sudėtingiausiu Lietuvai laikotarpiu, kai savanorystės pagrindu kūrėsi kariuomenė, kai beveik neturėta ginklų, kvalifikuotų specialistų, sąjungininkų, o jau reikėjo grumtis žūtbūtinėse Nepriklausomybės kovose su bolševikinės Rusijos „raudonąja armija“, su „ponų Lenkijos“ okupacine kariuomene, su bermontininkų gaujomis, su „svieto lygintojais“, maištininkais, pučistais, sąmokslininkais, perversmininkais, „sukilimais“… šalies viduje, kai reikėjo atsikovoti Klaipėdos kraštą ir Klaipėdos miestą. Teturėta tik demokratinės Lietuvos valstybės vizija ir drąsių, patriotiškų, talentingų žmonių, norėjusių Laisvės ir prasmingo gyvenimo nepriklausomoje šalyje, entuziazmo.
1921 m. liepos 14 d. Mikalojus Lipčius apdovanotas antrosios rūšies 1-ojo laipsnio Vyties Kryžiumi „už susekimą keletos priešvalstybinių organizacijų“ (Kavaliauskas, p. 625–626).
Sovietinių okupantų suimamas 1940 m. rugpjūčio 1 d., remiantis Antano Sniečkaus pasirašytu arešto orderiu (Vaitiekus, p. 95; žr. dešinėj).
LGGRTC leidinyje Lietuvos gyventojų genocidas, 1939–1941 pateikiamos dvi Mikalojaus Lipčiaus nukamavimo datos. 1992 m. išėjusiame tome teigiama, kad jis žuvo 1941 m. gruodžio 24 dieną, o 1999 m. leidime – kad mirė 1942 m. birželio 25 dieną, skliausteliuose pateikiant ir anksčiau nurodytą žuvimo datą. Arvydas Anušauskas priima pirmąją versiją (p. 21), Vilius Kavaliauskas remiasi antruoju šaltiniu (p. 629). Maironiui skirtos knygos Asmenvardžių rodyklėje (p. 783) mirties metai nurodyti 1941, bet ten publikuojamuose Julijos Lipčiūtės-Gečienės atsiminimuose skaitome: „Vienas iš jų buvo Mikalojus, bolševikų 1940 m. kalintas Kaune, paskui išvežtas į tolimą Sibirą ir ten 1942 m. nukankintas“ (p. 257; beje, ten pat – Sibire ir tais pačiais – 1942 metais badu nusikankino ir Maironio vyriausioji sesuo kurčnebylė Pranciška Mačiulytė).
Poetas prel. Jonas Mačiulis-Maironis nebuvo Lietuvos žvalgas. Bet jo sesers Kotrynos sūnus Mikalojus Lietuvos kovoje už Laisvę juo tapo ir už tai mirtinų lietuvių tautos priešų buvo sunaikintas.

Žuvo ar mirė?
Rašinėlyje „Poezija ir žvalgyba“ užsiminėme, kad kažkur Sibiro taigoj palaidota (kaip ir Lipčius) ir vyriausioji Maironio sesuo Pranciška Mačiulytė.
Dėl kokių priežasčių ir kokiais keliais ten nukeliavo, kad numirtų, 82 metų invalidė senukė?
Priežastys žinomos visiems geros valios žmonėms, keliai išbandyti dešimčių tūkstančių 1940–1941 ir vėlesnių metų kalinių, lagerininkų ir tremtinių.
1941 metų birželio 14-ąją iš Burneikių vienkiemio Raseinių apskrities Betygalos valsčiuje į Sibirą buvo išvežta gausi Maironio sesers Kotrynos Mačiulytės-Lipčienės dukters Elenos Lipčiūtės-Babonienės šeima. Kartu – ir pas gimines gyvenusi Pranciška Mačiulytė.
Yra išėję du 1939–1941 metais nužudytųjų ir išvežtųjų Lietuvos gyventojų vardyno (sąrašų) leidimai: pirmasis 1992 metais, antrasis (pataisytas ir papildytas) 1999 metais. Pastarajame leidime pateikiami šie duomenys apie Elenos ir Liudviko Babonų šeimos bei kartu su ja ištremtų giminaičių likimus:
Lietuvos gyventojų genocidas, 1939–1941, 1999, p. 112–113
Kai kuriuos gyvenimų aprašymus iš lakoniškos, santrumpų pilnos kalbos pabandysime išversti į pilnesnę, aiškesnę sakinių kalbą, besikartojančius dalykus praleisdami:
Liudvikas Babonas (1902–1955), 1950
(nuotr. iš kcfm.limis.lt;
originalas Kauno IX forto muziejuje)
— Šeimos galva Liudvikas Babonas (*1902) buvo ūkininkas ir trėmimų metu (1941 birželio 14–18) gyveno Raseinių apskrities Betygalos valsčiaus (dabar Raseinių r.) Burneikių vienkiemyje. Ištremtas į Ust Nemo miškų ūkį Ust Kolomo rajone Komijoje; 1942 –perkeltas į Uljanovą Ust Kolomo rajone Komijoje. 1943 spalio 13 išvežtas į lagerį – Vorkutos anglies kasyklas. Ten ir mirė 1955 vasario 18. Toliau išvardijamos santrumpos šaltinių, kuriais remiantis buvo sudaryta pateiktoji anketa; pavyzdžiui, ANK – Anketos ir laiškai, 1988–1990 m. atsiųsti Sąjūdžio komisijai stalinizmo nusikaltimams tirti ir 1991–1997 m. – Represijų Lietuvoje tyrimo centrui.
— Liudviko ir Elenos Babonų jauniausioji duktė Cecilija Babonaitė (*1940), gyvenusi, aišku, su tėvais ir kartu ištremta, irgi atsidūrė Ust Nemo miškų ūkyje Komijoje, kur 1943 balandį mirė.
— Babonų duktė Elena Babonaitė-Grigalienė (*1927) iš pradžių buvo ištremta į Ust Nemo miškų ūkį Komijoje, 1943 perkelta į Uljanovą. 1947 pabėgo į Lietuvą. Čia 1949 sausio 25 suimta ir kalinta Raseiniuose. Neteisminės struktūros – SSRS Vidaus reikalų liaudies komisariato (NKVD) Ypatingojo pasitarimo 1949 balandžio 8 „nuteista“ trejiems metams; išvežta į lagerį – Abakano-Teišeto geležinkelio Irkutsko srityje statybas. Vėliau nutremta į Vorkutą Komijoje. 1958 gegužės 7 paleista iš tremties grįžo į Lietuvą.
— Babonų giminaitė Pranciška Mačiulytė (*1866 [iš tikrųjų 1859]), ūkininkė, gyvenusi su Babonais Burneikių vienkiemyje. Ištremta kartu į Komiją, į Ust Nemo miškų ūkį, kur nuo išsekimo mirė 1942 balandžio 6 (arba 1942 gegužės 23). Poeto kunigo Jono Mačiulio-Maironio vyriausioji sesuo.

Būtina pastebėti, kad visi šios šeimos asmenys, kurie tremtyje paliko Žemės ašarų pakalnę ir iškeliavo Anapus, kaip antai: Liudvikas Babonas, Cecilija Babonaitė, Martynas Babonas, Marcelijus Babonas, Pranciška Mačiulytė pagal šį antrąjį, 1999 metų leidimą, – mirė, o pagal pirmąjį, 1992 metų leidimą, – jie visi žuvo.
Kyla klausimas, kodėl atsirado toks skirtingas vertinimas?
Prieš bandydami atsakyti, įsigilinkime į žodžių žuvo ir mirė pagrindines reikšmes, kurias pateikia didysis Lietuvių kalbos žodynas:
mirti pagrindinė reikšmė – „netekti gyvybės, nustoti gyventi“;
žūti pagrindinė reikšmė – „netekti gyvybės, mirti ne savo mirtimi“.
Matome, kad sąvoka mirti yra platesnė už sąvoką žūti – į ją įeina visi atvejai, kai organizmas, vadinamas „žmogumi“, nustoja funkcionuoti kaip gyvybė. Žūti yra tik viena iš mirti formų.
Žūti pagal žodyne pateiktą apibrėžimą – tai „mirti ne savo mirtimi“ (šis žodis LKŽ XX tome iliustruojamas įdomiu pavyzdžiu iš vyskupo Motiejaus Valančiaus raštų: „Pagonys pradėjo labai žudyti katalikus: vienus į tolimas šalis ištrėmė, kitus vietoj žudė ir užmuštinai mušė“, p. 977).
O ką reiškia „mirti ne savo mirtimi“? Tokią mirtį mes labai dažnai ir pavadiname mirtimi, o ne žūtimi. Tarkime, įvyksta kraupi autoavarija, ir vienas jos dalyvis užmušamas vietoje (žūsta gatvėje), o kitas miršta nuvežtas į ligoninę (juk nesakome „žuvo ligoninėje“). Vienas žuvo, kitas mirė, nors abu „mirė ne savo mirtimi“. Arba vieni žmonės nacių Vokietijos buvo masiškai žudomi dujų kamerose, kiti žmonės stalinistinės Rusijos buvo milijonais išmarinti badu. Pirmu atveju negyvais buvo padaroma staigiai, momentaliai, nunuodijant, o antru atveju gyvybės atėmimo procesas ištęstas laike. Taigi, nustatymas, kada žūstama, o kada mirštama priklauso nuo daugelio aplinkybių, nuo gyvybės netekimo ar atėmimo „konteksto“.
Sutikime, kad tremtis nė vienam žmogui neprailgino gyvenimo, o sutrumpino visiems. Visi jie buvo aukos – bolševikinės Sovietų Sąjungos vykdytos nusikalstamos politikos ir praktikos aukos. Taigi, viena vertus, jie visi „mirė ne savo mirtimi“, nes prievartiniu būdu buvo priartinta jų mirties valanda. Vadinasi, jie žuvo. Antra vertus, jų žuvimas buvo ištęstas laike (nuo kelių valandų iki kelerių, keliolikos ar keliasdešimties metų). Vadinasi, jie mirė.
Minėtuose sąvaduose Lietuvos gyventojų genocidas kalbant apie asmenis, iš kurių gyvybė buvo atimta staiga arba ypatingai žiauriai, t.y. kurie žuvo, einama žuvimo aplinkybių tikslinimo keliu – pasakoma, kokiu būdu iš jų buvo atimta gyvybė: nušautas, nužudytas, sušaudytas, nukankintas, žuvo, nusišovė. Rašant apie tuos, kurie mirė, „mirė lageryje“, irgi, be abejo, reikėtų tiksliau pateikti jų mirties aplinkybes ir priežastis, nesitenkinti vien plačios reikšmės „nekalta“ sąvoka mirė.
Kadangi daugelio žmonių mirties aplinkybes nustatyti sunku ar visai nebeįmanoma, tai tokiais atvejais siūlyčiau įsivesti terminą buvo numirdyti. Sąvokos mirdė, numirdė rodytų prievartinės, paankstintos, pagreitintos, nors sąlyginai ir lėtaeigės, mirties pobūdį. Juokaujant pro ašaras būtų galima pasakyti: kad tik reiškinys būtų, o žodis jam perteikti atsiras!

Vėl prisiminkime ištremtąją Babonų šeimą ir pasižiūrėkime, kokiomis aplinkybėmis mirė jos nariai. Išsiaiškinti padės šios šeimos tremties epopėjos liudininko ir dalyvio Mindaugo Babono atsiminimai, rašyti 1953–1990, išleisti 1997 metais, Per kančias neprarandant vilties.
— 1941 metų rudens badas pirmąjį labai staigiai išsekino senelį Martyną Baboną. Visai dar neseniai buvęs energingas, darbštus ir rūpestingas šeimos ramstis netgi be galo sunkioje ir rūsčioje kelionėje į tremties vietą Komijoje, ten atsidūręs labai greit prarado jėgas:
Sunki metų našta nebūtų taip slėgusi tėviškėje, o čia, svetimoje žemėje, neleido atsitiesti. Matydamas badaujančius vaikaičius, senelis pradėjo jam skirto maisto atsisakyti, kad tik vaikaičiams daugiau trupinėlių liktų. Jis jau sunkiai keldavosi iš lovos. [...] Po akimirkos, tartum kažką prisiminęs, pažvelgė į mus visus, paglostė savo švelniu žvilgsniu, tarsi atsisveikindamas, ir vėl užmigo. Šį kartą – amžiams. Taip užgeso doro, sąžiningo, be galo mylinčio savo Tėvynę knygnešio Martyno Babono gyvenimo žvakė. Jis iškeliavo 1941 metų lapkričio 6 dieną. Iš mūsų šeimos jis pirmas pramynė taką į kalnelį, kuriame jau ilsėjosi nemažai tautiečių. (p. 80–81)
Formuluočiau: mirė nuo išsekimo.
— Antrasis mirė, matyt, dėl badavimo ir vergiško darbo sustojus širdžiai, atsiminimų autoriaus dėdė Marcelijus Babonas:
Mes valgėme viską: pušų žiedus, sušalusias uogas, spyglius. Peiliu nuskusdavome storą viršutinį žievės sluoksnį ir radę plonesnę žievelę valgėme ją kaip skanėstą, ilgai kramtydami. Toks maistas daug kam išgelbėjo gyvybę. Žmonės kaip briedžiai darbavosi miške – badas vertė tai daryti. Aš stengdavausi tokį maistą parūpinti šeimai. Vieną kartą, vyrams sugrįžus iš darbo, aš miegojau su dėde Marcelijumi. Naktį pajutau šaltį. Prisiglaudžiau prie jo ir nustebau, kad kūnas šaltas. Aš surikau: „Mamute, man šalta, labai šalta!“ Priėjusi mamutė pamatė, kad Marcelijus jau nebegyvas. Maža spingsulė vos neiškrito jai iš rankų. Skaudu buvo matyti, kaip iš gyvenimo pasitraukia vyras pačiame jėgų žydėjime. Šis stipruolis ąžuolas galėjo kalnus nuversti, jeigu būtų tinkamai maitinamas. (p. 82)
Formuluočiau: mirė dėl badavimo.
Martynas Babonas (1861–1941) ir
Pranciška Mačiulytė (1859–1942)
apie 1933–1935
(nuotr. iš europeana.eu;
originalas Maironio lietuvių literatūros muziejuje)
— Trečioji tremties pančius nusimetė ir iškeliavo pas savo brolį prelatą į dangų Pranciška Mačiulytė:
Pranciška taip pat beveik nesikeldavo. Spaudė metų našta, o ir išsekimas darė savo. Mamutė stengėsi kiek įmanydama pagerinti sriubą, bet ši gestais parodydavo – aš esu jau sena, mano dienos baigiasi, o Cecilė maža, jai reikia augti, gyventi, todėl atiduok jai. Nuo tokių tetulės aiškinimų mamutei suspausdavo širdį, ji nusisukdavo, kad niekas nematytų ašarų. Jai skaudu buvo matyti tetulės auką dėl jos vaikų. [...] Prieš pat šventas Velykas Elenutė prišildė vandens ir nuprausė ją mediniame kubile. Nušluostė, sušukavo plaukus. Šaukšteliu pamaitino ir apkamšiusi, kad nesušaltų, paiko vieną. Tik staiga pajuto, kad teta Pranciška mykdama šaukiasi jos. Mamutė suprasdavo tetulės norus. Ji priėjo. Tetulė ištiesė savo plonas rankas į dukterėčią. Elenutė pasilenkė virš jos. Tetulė stipriai apkabino mamutę, kažką švelniai sumykė, tarsi atsisveikindama, pabučiavo ir nusisukusi užmigo. Užmigo visam laikui. Ryte atsikėlusi mamutė rado ją jau nebegyvą. Pranciška Mačiulytė iškeliavo Anapilin 1943 metų pirmą šventų Velykų dieną. Taip poeto kunigo Maironio vyriausia sesuo, negailestingo likimo nublokšta, buvo palaidota taigos tyruose. (p. 92–93)
Formuluočiau: mirė dėl išsekimo arba buvo numirdyta.
— Ketvirtoji tremties taigoje mirė jauniausiasis Babonų vaikas Cecilija Babonaitė:
Mūsų visų kūneliai buvo nusilpę. Cecilija nevaikščiojo. Jos galva buvo didelė, o kūnelis plonas. Ji niekad nesišypsodavo, nebent kai mamutė atnešdavo valgyti. Tada ji, kaip paukščiukas, užversdavo savo galvą ir pražiodavo plačią burną. Jos rankytės buvo kaip šakaliukai. [...] Vargšė mergaitė sunkiai vystėsi. Ji net nevaikščiojo. Mamutė ją maitindavo kaip kūdikį. Ji vis prašydavo dar ir dar, o maisto nebuvo. [...] Ir štai vieną rytą, prisiartinusi prie Cecilės, ji pajuto, kad mergaitė dega. Mamutė suaimanavo. [...] Apmuturiavo kiek galėdama dukrytę, paprašė manęs padėti. Mes abu įsodinome sesę į rogutes ir leidomės iki Ust Nemo. Kelionė buvo ilga, bet mes skubėjome. Sesė rogutėse dejavo, nejučiom pravirkdavo, iš skausmo suaimanuodavo. [...] Ir štai jau pasiekėme ligoninę. [...] Po kiek laiko prie mūsų priėjo verkianti mama. Ji braukė ašaras ir pasakė, kad nei vienas vilkintis baltą chalatą daktaras nesutiko Cecilės apžiūrėti. Aš išpūtęs akis žiūrėjau į ją. Mamutė susitvardė. „Žinai, vaikeli, gyvos mes jos neparvešim, taigi pailsėkim ir sukalbėkim už ją Švč. Mergelės Marijos litaniją“. Mes pradėjome kalbėti. Jau baigiant litaniją, prie mūsų prisiartino viena moteris daktarė. Ji pasakė, kad nori apžiūrėti mergaitę, ir paprašė atnešti ją į priėmimo kambarį. Mamutės nereikėjo raginti. Ji greit ištraukė mažąją ir nunešė ten, kur liepta. Daktarė ilgai klausė, žiūrėjo, kraipė galvą. Ir nusprendė: „Paguldysim į 6 palatą. Bet jūs čia pasilikti negalite, nėra sąlygų“. [...] Po poros savaičių mamai pranešė iš kontoros, kad reikia dukrą atsiimti iš ligoninės. Mamutė patenkinta išskubėjo, manydama, kad mergaitė pasveiko. Aš norėjau eiti kartu, bet ji neleido, sakė, kad tik nuvargsiu. Ji lyg ant sparnų pasiekė ligoninę. Vaizdas, kurį ten išvydo, pakirto jėgas. Jau lauke ji išgirdo savo dukros nežmonišką raudą. Viską metusi įlėkė į palatą. Mažylė gulėjo šlapioje lovytėje, o jos kūnelis iki pat pažastėlių buvo iššutęs, kai kur atsiradusios žaizdos. Prie jos turbūt niekas ir nebuvo priėjęs. Ji klykė tokiu balsu, kad galėjo plyšti iš skausmo ir akmeninė širdis. Pamačiusi motiną, ji staiga nutilo, ištiesė savo šakaliukus, apsivijo jais stipriai apie kaklą. Dar akimirką ji tartum netikėjo, kad čia mama. Ji vėl apsidairė, pažvelgė į motinos akis ir, ištarusi „Mama, mama“, – užgeso ant jos peties... (p. 92–95)
Formuluočiau: buvo numirdyta.
— Penktajam Babonų šeimoje gyvybė buvo atimta jos galvai Vorkutos angliakasiui Liudvikui Babonui:
Mirtis išplėšė iš Babonų patį stipriausią, patį žvaliausią, gyvenimą ir žmones mylintį, 52 metų sulaukusį vyrą. Pagal tuometinius įstatymus po 11 dienų jis būtų išėjęs į pensiją. Nelaimė užklupo šachtoje. Tądien jis kartu su trimis vyrais tvirtino rąstus maždaug kilometro gylyje po žeme. Jeigu žmonės dirbdavo pavojingoje zonoje, viršuje darbai sustodavo. Tuometiniam inžinieriui degė planas, ir jis įsakė dirbti. Žemyn pradėjo riedėti vagonėliai su rąstais. Staiga, tarsi kažkokios paslaptingos jėgos atkabinti keli vagonėliai, visiškai nevaldomi, dideliu greičiu pasileido ant dirbančiųjų. Mano tėvelis žuvo vietoje, kitam darbininkui sulaužė stuburą, o trečiasis, patyręs šoką, jau niekada nenusileido dirbti po žemėmis. (p. 162)
Matome, kad šis žmogus, tarybų valdžios kalinys ir vergas, tikrai ne „mirė“, o „žuvo vietoje“. Taigi formuluočiau: žuvo šachtoje.
Pastarasis atvejis ypač aiškiai parodo, kokia šiurkšti metodinė klaida buvo padaryta, urmu pervedant visus 1992 metų leidimo (turimas omenyje leidinys Lietuvos gyventojų genocidas) „žuvusiuosius“ į „mirusiųjų“ kategoriją 1999 metų leidime.
Visa tai apibendrinti gali būtų mintimi iš Mindaugo Babono knygos: „Po daugelio metų man taip ir liko mįslė: kodėl taip žiauriai buvo elgiamasi su tremtiniais? Juk sandėliai buvo pilni maisto? Kas supūdavo ir sugesdavo – išmesdavo. Ko gero, atsakymas bus vienas – planingas žmonių naikinimas. Fizinis susidorojimas lėta bado mirtimi.“ (p. 122)
P.S. Iš Dalios Grinkevičiūtės atsiminimų (trečiąkart skaitau, nes pažadėjau pašnekėt per vieną iš 90-mečio renginių). 1962-ais dukra nusprendė pagaliau palaidoti motinos palaikus kapinėse. Teko atlikti ekshumaciją. Citata ta pačia mirties–nužudymo tema, kurią svarsto coll. Pranas Vasiliauskas:
Kaunos medicinos instituto Teismo medicinos katedra išdavė mirties pažymėjimą, kurio skiltyje „Mirties priežastis“ parašyta: nežinoma. Nežinoma!.. Netiesa. Ji žinoma – Trofimovskas: šaltis, badas, dvasinės kančios. Mano Motina, kaip ir Tėvas, buvo nukankinta. Jie buvo nužudyti be kaltės ir be teismo. Profilaktiškai. (Lietuviai prie Laptevų jūros: Atsiminimai, miniatiūros, 2015, p. 208)
Nukankinta, nužudyti. – Numirdyti? O gal tiktų ir įprastesnis žodis: numarinti (numarint žmogų galima badu, nepakeliamu darbu...)?
Mano nuotrauka
deepart.io perpiešas Eriko Varno stilium (nuotr. Prano Vasiliausko)