(cc) (by:) —vg— [filologas (platesniąja prasme) ir batautojas]

2017-12-31

(1040) Dėl juoko: kaip XX amžiaus pradžioj kai kurios motinos Amerikoj vaikus tramdydavo

dr. Šliūpas su anūku, būsimuoju prof. Martynu Yču,
apie 1920 (foto iš čia)


[Kaip nors linksmiau noris baigt šiuos metus; šis įrašas – vietoj padėkos tinklaraščio skaitytojams.]
Iš Karolio Račkausko-Vairo, 1907-ais atsiradusio JAV, atsiminimų:
[...] susipažinau su D-ro Jono Šliupo šeima.
Lig to laiko težinojau apie D-rą Šliupą iš periodinės spaudos, iš to, ką girdėdavau apie jį iš kunigų, iš studentų Šveicarijoje ir dabar iš amerikiečių veikėjų, kokie jie tais laikais buvo. Šliupas Amerikoje buvo katalikų kunigų pabaisa: katalikės, ypač lenkės, net savo vaikus gąsdindavo Šliupu:
– Cicho bądź, bo oddam Szlupasowi! – sakydavo motinos lenkės savo vaikams. Jo vardas Amerikos lenkuose buvo nemėgiamas ir nekenčiamas: jis su kun. Burba išskyrė lietuvius ir lenkus, jis pradėjo organizuoti lietuviškas parapijas, traukdamas lietuvius nuo lenkų. („Su J. Šliupu Amerikoj“, Diena, 1936-03-08, nr. 10, p. 3)
— Ačiū, kad vis dar kartkartėm paskaitot ir tai, kas ne facebooke skelbiama. Gražių naujų metų!

2017-12-24

(1039) Visiškai tarp kitko: zapomniana poetka wileńska

enktadienį Institute rinktinė publika dalyvavo Šimtmečio arbatvakary – gėrė arbatą ir žiūrėjo vaidinimą.
(Repetuojama buvo irgi Vileišių svetainėj, tai per duris ne kartą nori nenori išklausiau, kas ten vyksta.)
Viskas sukas apie Petrą-Uolą V., ir gabalėlis iš Kazio Griniaus atsiminimų yra, kur sakoma, kad rusai Vileišį litovskij kniaz', o lenkai – król litewski vadindavę. Žodžiu, Vileišis kaip lietuvystės uola-saulė Vilniuj ir ne tik.
Nežinau, ar artėjančios kūčios kuo dėtos, ar apskritai mano galva taip veikia: vis mest kelią dėl takelio nori, ima galvot apie tuos, kurie nepakviesti prie stalo; galėtum sakyt, už durų likusius.
— Kai Petras Vileišis mirė, Kaune einančiose Nowinose, kurias redagavo ir leido Stepas/Stefan Vilkickas/Wilkicki (regis, tas pats, kuris 1930-ais nuteistas mirties bausme kaip lenkų šnipas), buvo išspausdintas dukters Marijos „Wiersz do ojca“ su redakcijos paaiškinimu: „To wezwanie ojca do powrotu napisała autorka wówczas, gdy ś.p. P. Wilejszis pracował na Kaukazie.“
Ojcze mój! coś swą ziemię, jakby kielich kwiatu
ożywił, zwiastującą dień śląc Jej jutrzenkę,
gdy ponad kraj swój, w szponach ruskiego caratu,
jak sztandar – swą siejącą światło wzniosłeś rękę,
jak sztandar – wzniosłeś serce bijące do czynu,
wielkich praojców naszych, wierny Litwy synu!

*   *   *
Jak wielka jest twa miłość ku litewskiej ziemi
i ku jej synom, których krzepiło Twe serce,
świadczy, że wreszcie trudy bez granic ciężkiemi
wolności narodowej zmusiłeś morderce,
dać zezwolenie na to, by w mowie ojczystej
powstał dziennik, błysk świtu, promień w drodze mglistej.
[Etc., žr. Nowiny, 1926-09-02, nr. 34, p. 273; eilėraštis buvo išsp. pirmam rinkiny Z mojej palety, 1921.]
Marija Vileišytė, Maria Wilejszis-Bożeńska/Raciborska, su abiem išsiskyrė; 1891–1944, mirė ir palaidota Łapuose netoli Balstogės.
Apie ją 2001-01-24 konferencijoj „Vilniaus kultūrinis gyvenimas ir Petras Vileišis“ kalbėjo Mieczysławas Jackiewiczius, pavadinęs zapomniana poetka wileńska; zupełnie nieznana w Polsce, a na Litwie zapomniana. Jackiewicziaus manymu, jos poezija epigoniška, sekė Młodai Polskai priklausiusiais Kasprowiczium, Lenartowiczium, Tetmajeriu, nors esą ir vertų dėmesio eilėraščių.
Mažvydo bibliotekos rankraštyne yra Vileišytės 1927-11-30 rašytas įgaliojimas Liudui Girai išverst į lietuvių kalbą ir išleisti antrąją jos eilėraščių knygą Polne dzwonki (1924). Knyga neišėjo; o kiek buvo išvertęs? – nežinau; LLTI bibliotekos rankraštyne vieno bandymo verst juodraštis tėra.
Jei būt rašiusi lietuviškai? Tikrai būtų kur kas dažniau prisimenama; eiliuotojos talentas ne menkesnis negu, tarkim, Onos Miciūtės; be to, pavardė.
(Girdėjau, destiliuotą vandenį reikia pilt į mašiną, kad kažkokia sistema neužsiterštų; o gert neskanu, visai be skonio.)

2017-12-22

(1038) Iš popieryno, xliii: laikas eina, autoritetai keičias

išku, nieko naujo, visiem žinomas dalykas, bet kilo noras pri[si]mint, kad buvo laikas, kai manyta kitaip. Sakysit, nostalgija užpuolė? Ne, nemanau.
— 1994-ais dramaturgas ir prozininkas Algirdas Landsbergis trečiąkart atskrido iš Amerikos pamatyt giminių, draugų, Lietuvos. Vienas draugų – Kazys Saja nusivedė AlgL Lietuvos aido redakcijon, pas vyriausiąjį redaktorių Saulių Šaltenį, tas pakvietė pavaldinį Sigitą Parulskį. Pasišnekėjo, SP parengė pokalbį, buvo išspaudintas LA 1994-03-24 numery, pradžia su nuotrauka pirmam puslapy, tęsinys trečiam. Kas sugalvojo pavadinimą? Greičiausiai vis dėlto parengėjas (o gal vyr. red. pasiūlė, nors mažai tikėtina; SŠ ir Seime reikalų turėjo, ir šiaip, kiek prisimenu, nebuvo iš tų vyr. red., kurie norėtų viską prižiūrėt, tik akį užmest teturėdavo laiko):
Krizės metu žmonės žiūri į menininkus
Iš AlgL pasvarstymų frazė išriedėjusi: „Man patinka V. Havelo požiūris, kad krizės periodais politikos išvengti neįmanoma. Tokia Rytų Europos rašytojų istorinė patirtis. Kai ištinka krizė, žmonės žiūri į menininkus ir sako: jūs ką nors darykit! Nepasitiki politikais profesionalais. Ir A. Mickevičius, ir vengrų Petefis – daugelis taip elgėsi.“ — Ir kodėl galvon lenda: „Negrįš ta diena, kur praėjo, / Ir upės neplauks atgalios“? Kazys Jakubėnas, 1940. Kartais upės grįžta, kilpą vaga padaro, meandra vadinasi. O istorija? Velniai žino, istorija mėgsta, švelniai tariant, šaipytis iš žmonių lūkesčių – tiek apie ją netuščiažodžiaujant galima pasakyt. Ir nebijo saulės šviesos.

2017-12-19

(1037) Epizodai, xxiv: Fordson traktoriaus pirkėjas ir pardavėjai

Atsikuriant Lietuvos Respublikai, kuriam laikui buvo atsigavusios ir Biržų žinios (kaip atsvara Biržiečių žodžiui). 1991-ais išėjo savaitraščio pirmasis literatūrinis priedas – apybraižų rinktinė O gyvenime, gyvenimėli..., skirta tremčių Sibiran pradžios 50-mečiui pažymėti. Leidinio redaktoriaus Alfonso Kazitėno rašiny, kurs vadinasi taip pat kaip knygelė, pasakojama apie 1910-ais gimusį Povilą Mikšį. „Teisybę tamstai pasakysiu – sarmata man kalbėt apie savo gyvenimą. Kur aš ėjau, jis visur tarsi tyčiojos iš manęs...“ — Piemenavo, dirbo pas ūkininkus Latvijoj, devyniolikos pradėjo mokytis kalvio amato, nieko gero neišėjo, tada nusisamdė mašinieriaus padėjėju ir per pusmetį išmoko dirbt su traktorium ir kuliamąja, ir patiko darbas. Iš Kazitėno apybraižos:
Užvaldė pasitikėjimas savim. Apėmė šėtoniška pagunda pasibelsti į Biržų žydelio Marijampolskio, užsienio firmos komercinio agento, kontoros duris. Su apsukriu kitataučiu sudarė sandėrį vargšas lietuvis kaimietis. Išsimokėtinai parsivažiavo naujutėlį anglišką traktorių „Fordson“. Kai keliu į gimtuosius Laumekius dardėjo, net pakelės medžiai, rodos, pavydėjo jam tos laimės. Visi tik sveikina – nenusakomas džiaugsmas. O širdyje neramu: kartu su traktorium į namus parkeliavo ir šešių tūkstančių litų vekselis. Už jį tėvas drebančia ranka laidavo visą namų turtą. [...; dar ir kuliamąją išsimokėtinai nusipirko]
– Neblogai man ėjos, skolas laiku galėjau sumokėti... / [...]
Žiū – neteko nė pamatyti, kaip užėjo rusas. Skolos neišmokėtos, pinigai keičiasi – kas dabar? Tuo tarpu iš Vakarų slinko grėsmingi karo debesys. Atėjo vokietis, kaip maras šlavė žydelius. Nebeliko net kam skolų ieškoti. O Mikšys kūlė ir kūlė. Tarytum ir karas griuvo nugriuvo kažkur nuošaliau. Užtat pokaris atsigriebė už visus bent kiek šviesėliau pragyventus metus su kaupu. (p. 41–42)
Nesunku atspėt, kas atsitiko: sovietų valdžia atėmė traktorių ir kuliamąją, o Povilą Mikšį su žmona ir dvejų metų dukrele 1949-03-25 ištrėmė į Irkutsko srities Taišeto rajoną. Visi trys buvo paleisti 1958-07-07 ir grįžo Lietuvon.
Toks likimas ištiko vargšą lietuvį kaimietį. O koks apsukrų kitatautį? (Tie nelemtieji stereotipai!)
Iš apybraižos teksto galima suprast, kad Mikšys manęs: buvo sušaudytas kaip ir absoliuti dauguma žydų. – Ne.
Neabejotina, kad traktorių Mikšys pirko iš brolių Eusiejaus (Šijos) ir Faivušo Marijampolskių, gyvenusių Pasvaly. Eusiejaus sūnus Jakovas, kalbinamas giminių, 1982-08-28 pasakojo:
Mano tėvas sykiu su broliu Faibušu vertėsi prekyba ir turėjo iškabą: „Broliai Marijampolskiai. Geležis ir apkaustai“. Jie vieninteliai Lietuvoje atstovavo „Internacional Charverster Kompani“, gaminančiai žemės ūkio mašinas. Gaudavo kuliamąsias, ant kurių brezentinių apdangalų švietė užrašai „Broliai Marijampolskiai“. Atsiųsdavo įvairius traktorius: „Dering“ ir „Internacional“. Gaudavo pjaunamąsias, grėbiamąsias. Atstovybei reikėjo gauti licenzijas. O pas mus mieste gyveno Vileišis.
Rachilė Marijampolskytė: Kuo čia dėtas Vileišis?
Jo giminaičio vardu buvo pavadinta gimnazija, kurioje mokėmės. Žodžiu, vienas iš Vileišių užėmė dideles pareigas ir mums padėjo. Buvo konkurencija: „Lietūkis“ gaudavo švediškas mašinas, o mes – amerikoniškas. Todėl mums reikalingų lizenzijų gavimą prilaikydavo. Ir tėvas Vileišiui vis skambindavo, ir licenzijas vis gaudavo... (Jakovas Marijampolskis, Mano skausmas: atsiminimai, iš rusų kalbos vertė Jonas Sabalys, Panevėžio rajono Tėvynės laikraščio literatūrinis priedas „Aukštaitijos bibliotekėlė“ nr. 6. 1991, p. 7–8; minimas Vileišis – greičiausiai Vytautas, ilgokai dirbęs Susisiekimo ministerijoj)
Brolių Marijampolskių turtas buvo nacionalizuotas vos užėjus sovietams, o patys su šeimomis 1941-ų birželį ištremti į Tomsko sritį. Jakovas M. (1926–1996), Petro Vileišio gimnazijos auklėtinis, paleistas iš tremties 1958-05-30, gyveno Panevėžy, dirbo šoferiu, vėliau fotografu. Jo atsiminimai, nors fragmentiški (pokalbiai + dienoraštiniai užrašai), kupini prasmingų detalių.
Dažnai pagalvoju: „O apie ką aš galvodavau Sibire?“ Ir pats sau atsakau: „Apie gimtinę, apie Lietuvą“.
Toks mano likimas, toks mano skausmas... (p. 63)
Gaila, kad šitą knygelę, kiek teko patirt, mažai kas skaitęs.

2017-12-13

(1036) Visiškai tarp kitko: kiek Broniaus Krivicko buvo galima pamatyt sovietmečiu?

iš kairės pirmoj eilėj: Paulius Jurkus, Kazys Bradūnas, Mamertas Indriliūnas, Vytautas Mačernis;
antroj stovi Eugenijus Matuzevičius ir Bronius Krivickas (Vilnius, 1942)
nuotrauka saugoma Maironio lietuvių literatūros muziejuj
1970-ais „Vagos“ išleistoj Vytauto Mačernio Žmogaus apnuogintoj širdy po eilėraščio „Les méditations sur la vie triste“ – liūdno gyvenimo apmąstymų, p. 192, yra įklijuotas nuotraukų lapas: vienoj pusėj portretinė nuotrauka, kuri įvardinta kaip paskutinioji (žr. kairėj; dabar jau ji nebevadintina paskutine, yra iš 1944-ų, kurioj VytM su dviem merginom sėdi valtyje), kitoj – kapo nuotrauka. — Žvelgiant į tą paretušuotą portretinę nuotrauką aišku, kad tai fragmentas: matyti petys, ir aišku, kad tas žmogus fotografuojant buvo ranką uždėjęs ant Mačernio peties. Apie 1989-us pas Eugenijų Matuzevičių pamačiau visą nuotrauką (žr. dešinėj). Tas petys ir ranka – Broniaus Krivicko, kurio pavardę viešai minėt pradėta maždaug tuo laiku. Dabar šią grupinę nuotrauką powerpointinėn prezentacijon įdeda beveik visi, besiruošiantys kalbėt apie žemininkų kartą: yra proga pasakyt, kad likimas ją perplėšė pusiau: trys dešinėj žuvo jauni, trys kairėj mirė nugyvenę, galima sakyt, ilgus gyvenimus.

2017-12-07

(1035) Pakeliui namo, xlvii: mintigalis apie Grinkevičiūtę


uvau gavęs kvietimą į parodos atidarymą. Nenuėjau. Darbų visokiausių daugybė. Kita vertus, ar ten yra kas nors, ko būčiau dar nematęs? Gal, nežinau. Vis tiek svarbiausia – DG tekstai. — Mintigalis, likęs nepasakytas Laukuvoj 2017-05-27 minint Grinkevičiūtės 90-metį (viskas savaime suprantama, bet vis tiek noris užfiksuoti):
– Kas padėjo subręst Lietuvos Antigonei, kaip Dalią Grinkevičiūtę yra pavadinęs Kazys Saja?
– Rusų kultūra; ta jos atšaka, kurią galima siet su Piotro Čiaadajevo nuostata: „Я не научился любить свою родину с закрытыми глазами, с преклоненной головой, с запертыми устами.“
Iš nedatuoto vad. pilkojo sąsiuvinio:
Brandos periodu visi išgyvenam lūžį – kovoti su likimu ar ne. Jau esu sakius, kad visa mano esybė šaukė – kovoti. Bet aš buvau nebylė, man trūko žinių, – tik viduje šėlo nerami, dar ne visai atsiskleidusi jėga.
     Ačiū už žinias, draugai, ačiū už dešimt klasių, už vidurinį išsilavinimą. Aš praregėjau, pajutau savo teisumą, savo žmogiškąją vertę. Dėkui Čechovui, dėkui Gorkiui už jų laisvę mylinčius herojus, už Sakalą, Danko <...>, Tolstojui, Saltykovui-Ščedrinui – dėkui už tai, kad pirmiausia iš jūsų sužinojau, jog žmogus yra savo likimo šeimininkas (žinoma, tik iš dalies). Dėkui už tai, kad aukštinote drąsias, aistringas, savo tikslo siekiančias asmenybes, kovojančias už laisvę.
     Dar kartą dėkoju – jie nulėmė mano likimą. Aš jiems prisiekiau kovoti už gyvenimą. Ačiū Čechovui, įkvėpusiam man panieką pertekliui, skudurams (o tam daugelis neabejingi), niekšybėms, kad įtikino mane, jog žmoniškumas nepakenčia niekšybės. (Lietuviai prie Laptevų jūros: atsiminimai, miniatiūros, laiškai, 1997, p. 255)
Iš laiško kurso draugei Vandai Rudavičiūtei, 1969:
Grįžtu iš darbo ir skubu pasinerti į kitą pasaulį. Iki vėlyvos nakties skaitau Gerneto „Caro kalėjimo istoriją“ (rus.). Perskaičiau iki 1870–1880 metų – žuvau. Mane sukrėtė „Liaudies valios“ istorija. Perovskaja, Želiabovas, Figner. O Dieve! Kokie geležiniai žmonės! Ir kuo toliau į mišką, tuo daugiau medžių. Dabar man prireikė krūvos knygų, retai gaunamų, seniai spausdintų. Atsiminimų tų, kurie kalėjo, revoliucijos sulaukė. Ruošiuos į Maskvą, į Leningradą, kad ten savaitei kitai gaučiau tas knygas. Laukiu filmo apie Perovskają, pirmąją Rusijos moterį, pakilusią į ešafotą. (ibid., p. 278)
Gal ir klystu, bet vargu ar kas Seime per parodos atidarymą citavo šias Grinkevičiūtės mintis.

2017-12-06

(1034) Tarp kitko: dėl Bačinskaitės ryšių su Kominternu

Ne, nesiruošiu ginčytis su vox Jono Užurkos dėl Salomėjos Nėries ir kt.; nematau prasmės, nes jis kalba kaip teisėjas, o su teisėjais juk nesiginčijama, gali būt apkaltintas negerbiąs teismo.
Savo samprotavimus Valstybės gynėjas pradeda žiniomis iš Kominterno archyvo apie ryšininkę Virvyčią. Jokių nuorodų, kuo remiamasi, tarsi pats autorius būtų tuos archyvo popierius skaitęs ir ten naujų žinių apie Salomėją Bačinskaitę radęs.
— pastraipą iš ru.wikipedijos teksto apie SN į lietuvių kalbą išvertė ir paskelbė Virgilijus Čepaitis „Ne istoriko pasvarstymų apie istoriją“ trečioj daly (Kultūros barai, 2017, nr. 7/8, p. 28). VirgČ-tis mano, kad tai, kas parašyta ru.wikipedijoj apie Bačinskaitės bendradarbiavimą su Kominternu, paaiškina, „kodėl Salomėjos Nėries ‘Poema apie Staliną’, ‘Keturi’, ‘Bolševiko kelias’ parašyti ne atmestinai, o su įsijautimu“.
Bet būdamas neviernas tamošius turiu klaust savęs: ar tikrai tai, kas rašome ru.wikipedijoj, tiesa? Sakysit, kaip gali būt ne tiesa, juk net nuoroda yra: „По данным Архива Коминтерна (РГАСПИ, фонд 495 и последующие).“ Kaip šiek tiek ir tikrų istorikų darbų skaitantis tokią nuorodą pamatęs pasakyčiau (švelniai): nerimta, nes fondas – didelis dokumentų masyvas, jį sudaro bylos, o preciziškas tyrėjas nurodo dar ir lapus. Ar pats rusiškai apie SN wikipedijai rašęs asmuo bent jau vartė tuos Kominterno dokumentus? Vargu. Pagooglinus galima įsitikint, kad identiški sakiniai yra ir kitur skelbiamuose rusiškuose tekstuose apie SN, bet niekur neradau arba preciziškos nuorodos į minimąjį archyvą, arba į istoriko, tyrinėjusio tą archyvą, kokią nors studiją.
Taigi, visai nepaisant, norisi tuo tikėt ar nesinori, reikia konstatuoti: tai nepagrįsta žinia; jei/kol nepagrįsta – nevadintina faktu, vadintina gandu.

2017-12-01

(1033) Visiškai tarp kitko: apie LKŽ neužfiksuotas žodžių reikšmes

Prisipažįstu: ne visų konferencijos „Nužemintųjų generacijos kodai“ pranešėjų klausiaus vienodai įdėmiai; kartkartėm vis pagalvodavau apie LKŽ.
Jei Vytauto Kavolio studijos neskaitęs žmogus mėgintų suvokt, kas per karta tie nužemintieji? Žodyne rastų:
nužeminti1 – 1. padaryti žemą, žemesnį, žemiau nuleisti; 2. nulenkti, nusvarinti; 3. paskirti į menkesnę, žemesnę vietą, padėtį, tarnybą; 4. padaryti nuolankų, paklusnų; 5. padaryti per storą (apie balsą, garsą); 6. supeikti, paniekinti, atstumti; 7. nusmukdyti, degraduoti; 8. sumažinti, numušti.
nužeminti2 – žemėmis sutepti.
Visai kita reikšmė Kavolio pasidaryto įvardo nužemintasis, nužemintieji:
[...] nužemintųjų generacija: karta, praradusi žemę, praradusi naivų bradūniškąjį tikėjimą prigimties harmonija ir stiprybe, karta, kuri meluotų, jei kalbėtų apie savo priklausomybę tam, kas žmogui duota.
Kur ir kaip ją būtų galima / reiktų užfiksuot LKŽ? Prie nužeminti2 prirašyt dar vieną reikšmę ir pridurt padarytąjį daiktavardį?
Reiktų užfiksuot ir žodžių žemininkas, bežemis iš literatūros istorijos ateinančias reikšmes.
Šiek tiek šonan paėjus. Ar besupranta jaunoji karta, kas turima omeny, kai pasakoma ar parašoma: to ir to poeto rinkiny pradžioj įdėti keli perkūnsargiai?
Violetos Palčinskaitės atsiminimuos tokie eilėraščiai vadinami bėriais:
[...] mes puikiai žinojome: tam, kad niekas neprisikabintų prie mūsų „teisingų idėjų“ neturinčios lyrikos, bent vienas eilėraštis turi būti toks, kuris atsvertų visus likusius. Griebdavomės primityvių gudrybių, ir jos, kad ir kaip būtų keista, pasiteisindavo. Na, pavyzdžiui, parašai nuoširdų darbininkišką eilėraštį apie duonos kepėjus arba darbininkų streiką, kuris vyksta, žinoma, kapitalistinėje šalyje, o iš tiesų mintyse slepi sielos maištą, nesusitaikymą... Tokius eilėraščius, kai jų prireikdavo, mes su Judita Vaičiūnaite vadindavome „bėriais“. „Bėris“ būdavo tas arklys, kuris privalo ištraukti visą vežimą... (Atminties babilonai, arba Aš vejuos vasarą, 2015, p. 34)
Ar reiktų fiksuot šitų žodžių (perkūnsargis, bėris) perkeltines reikšmes žodyne? Manau, būtina.

2017-11-28

(1032) Pakeliui namo, xlvi: — nežinau;

Valentinas Antanavičius, Biblijos motyvas, II, 2007
(repr. buvo Metų 2008, nr. 1 viršelio II p.) 
nešneku, nes nežinau; tik kartkartėm pagalvoju, kaip šįsyk, 19 troleibuse skaitydamas vėlyvąjį Skripką:
ne Dievas yra visur
tik Dievo yra visur
— iš „Pataisytos teologijos“

Jeigu prisikėlimo idėja tikresnė
už patįjį prisikėlimo stebuklą
Jeigu prisikėlimo idėja susaisto gyvenimą
mirtį gentis vitališkumą ir kalbą
Nebegailėki jiems Nieko
suslėpk juos į graikišką nebūtį
paskutiniąją Teismo dieną
Nebežadinki besiilsinčių
— iš „Alchemijų“, II
Biografinė nuoroda: †2013-05-16, palaidotas ne Menininkų kalnely, Karveliškėse, kur ir Justinas Mikutis, ir Bitė Vilimaitė, ir Vytautas Vanagas.
Bibliografinė nuoroda: Nemunas, 2007-12-20, nr. 45/46, p. 12.

(1031) Visiškai tarp kitko: aplink tiesą

Vis neišeina iš galvos, ką prieš porą savaičių, 11-14, pasakė Indrė Makaraitytė, baigdama savo „Info komentarus“ – pasišnekėjusi su Remigijum Šimašium apie skulptūras ir Arvydu Anušausku apie partizaninį karą (tada keliskart perklausęs net užsirašiau):
Na tikrai mes tiek dar daug nežinome. Bet girdisi gąsdinimaisi, kad vieną skandalą seka kitas: štai buvo „Sputnikas“, tada Vanagas, dabar priekabiavimai. Verda viskas tarsi viename katile. Tačiau jei ramiai viską vertintumėme, tai jokio chaoso nėra. Tiesiog sunkiai pilnoje prietarų visuomenėje su 50 metų plautais smegenimis iš lėto gimsta tiesa.
Suprantu norą tart kokį viltingą žodį, ir dar tokį svarbų, ir himne esantį. Bet ar tikrai gimsta tiesa? Ar faktų žinojimas savaime virsta tiesa? Ar ji, ta tiesa, galima, kai gyvenamą laiką kai kas vadina laiku po tiesos; kai post-truth ir fake news renkami metų žodžiais? Viena palygint rimta žiniasklaidos priemonė šalia savo logotipo užrašiusi šūkį: „Suprasti akimirksniu“ – ir nieks nesijuokia, nesako, kad tai nesąmonė, neaiškina, kad suprasti – tai ne į antraštę užmest akį.
Baksnodamas šituos pamurmėjimus, prisiminiau istorką ir politiką Petrą Klimą; jo Visų dienų apmąstymus, kurių ėmėsi paleistas Lietuvon, 1957-ais. Tiesa, teisė, teisingumas – pamatinės sąvokos, kurias pirmiausia dera išsiaiškint, – prieš pradedant svarstyt. Ar mes tam skirtume laiko, o jo nemažai reiktų?
Tiesa negimsta viens du, ir besipliekiant su kitamaniais ji nežybteli nelyg žvaigždė akin gavus. Bet ką aš čia nuobodžiai vograuju; Klimo apmąstymų gabaliuką pacituot norėjau:
Pagrindinis istorinių tiesų ieškotojo tikslas yra nustatyti praeities faktus. Tam reikalui jam tenka konsultuoti [lot. consultare — apsvarstyti] kronikas, atatinkamus laikotarpio dokumentus, atsiminimus, paminklus, meno kūrinius, kartais net legendas, dainas, archeologinius duomenis ir t. t., ir t. t. Čia galima susitikti su nevienodais liudymais, net prieštaravimais, ir todėl tiesa gali būti suvokta tik apytikriai, spėjamai arba hipotetiškai.
     Dar rizikingesnis yra istoriko ryžtas motyvuoti įvykių gymį ir plėtrą. Žmonių sąmonę ir jausminę būseną įvairiose epochose ir sąlygose standartizuoti, o ypač suvesti į kurį vieną stimulą – būtų per daug neapdairu, tiesos ieškant. Toks išankstinis nusistatymas lengvai gali pavirsti istorijos klastojimu. Tokios „tiesos“ nebebūtų net hipotezėmis ligi tolesnio patikrinimo, bet tiesiog antimokslinėmis, skirtomis smurtiniam klaidinimui užgožiant neįžvalgią mąstyseną. (Metai, 2015, nr. 3, p. 106)
(Ką tik baigiau skaityt Rūtos Oginskaitės pokalbius su Grigorijum ir Olga Kanovičiais; išdėstęs savo požiūrį į tai, apie ką galvojo kelis dešimtmečius, GK-čius priduria: „Manau, kad mano žodžiuose yra truputis tiesos“ (p. 299), tik tiek; abejonė savim, savo proto pajėgumu suvokt „tikrąją tiesą“, manyčiau, ir yra vienas išminties požymių.)
— digresija. Meras Šimašius šnekėjo ir apie skulptūrų nuėmimą nuo Žaliojo tilto užpernai vasarą; tada, kai buvo nuimamos, norėjos primint Jurgio Kunčino vieną feljetoną (jį garsiai perskaičiau 2014-ų lapkritį Alytuj per „Imbiero vakarus“) – „Prie Grūto...“, buvo išspausdintas Šiaurės Atėnuos 1999-04-17, nr. 15, p. 12 su rubrika „Gyvenimas čia“; pradžia:
Glėbas... Glūkas... Grūtas...
Vis dėlto prie Grūto... Taip, ten. Miškuose. Glūcho...
– Tai lipam?
– Lipam, metas. Eisim.
Plaukai piestu stoja. Šiurpai nugara eina. Naktis, tradicinė mėnesiena. Padriki šūviai. Vienišas sprogimas. Tolumoj dunda ešelonas. Prazvimbia eskadrilė. Skutamuoju ar kokiu ten skridimu? Skutamuoju.
– Pošli, rebiata!
Tai ar tikėti akimis? O kuo tada tikėti?
Nuo Žaliojo tilto baltų postamentų pirmieji nulipa du šalmuoti kareiviai.
[Etc., t.y. patraukia Grūto link; teksto kopija yra čia; labai kinematografiškas pasakojimas; pamini Kunčinas ir Cvirką:]
Prie Grūto gal bus ir neblogai. Vaikučius atveš, mus ir kitus pirštais rodys. Nusispjaut! Kad tik varnos ant galvų nekakotų! Ne visi ten nori! Kalbinom juk ir Petrą Cvirką. Ne, ne, eikit vieni, vyrai, gerai nueisit, žiebtuvėlį duosiu, paklysit – galvas nusuksiu! Ot, Lakštingala!
Juokais pagalvojau: Jurgio K. nebėr, bet gal kas kitas parašytų, kaip pats Cvirka neapsikentęs persigalvoja ir irgi patraukia „vis dėlto prie Grūto“? (Visi tokie rimti tapom, ir nėr kam iš mūsų pasijuokt, kad pamatytumėm, kaip dažnai esam juokingi. Dažniausiai griebiamasi sarkazmo; abejojant, kad ironija per subtilu, ne(be)supras?)

2017-11-26

(1030) Susieji – ir [pagalvoji ne tik apie vėliavos spalvas], xxxi

– Visas lietuvių menas būtų buvęs kitoks, jei ne „amžiaus terionės“. Už tai, kad turime kokį dešimtadalį to, kas galėjo būti sukurta, padėkokime carams, kaizeriams, stalinams, hitleriams ir raudonosioms-lietuviškoms „jūrų kiaulytėms“... [1]
– Kaip tik mąsčiau, kad būtent Lietuva galėtų suprasti Afrikos literatūrą. Skamba keistai, tačiau taip yra dėl panašios istorinės situacijos. Lietuva, kaip ir Afrika, patyrė istorinę krizę: ilgą laiką buvo okupuota, atskirta, suvaržyta. Beveik visų Afrikos rašytojų kūrybos pagrindas – skaudi aukos patirtis. [2]
1] Sigitas Geda 2002-08-17, šeštadienį, užrašė dienoraštyje („Iš mėlynųjų mansardų“, Šiaurės Atėnai, 2004-11-27, nr. 44, p. 5);
2] 2004-ų rudenį iš Prancūzijos Vilniun buvo atvykęs Džibutyje (iki 1977-ų – Prancūzijos užjūrio valda, korektiškai įvardijant) 1965-ais gimęs prozininkas ir poetas Abdourahmanas Waberi, Prancūzų kultūros centre vyko Lire en fête; kalbinamas Akvilės Rėklaitytės taip pasamprotavo („XXI amžiaus išeivis“, Literatūra ir menas, 2004-11-12, nr. 42, p. 2).
— O juk buvo laikas, kai Afrikai pavydėjom skaitydami laikraščiuos, kaip ji vaduojas iš „kolonijalinio jungo“: kai ten viena po kitos ėmė skelbtis nepriklausomos valstybės, o mes tebebuvom okupuoti. – Netyrinėti lyginamieji plotai literatūros sociologijai.

2017-11-19

(1029) Iš popieryno, xlii: akis į akį

Šiaurės Atėnuos lygiai prieš 13 metų buvo išspausdinti penki dailininko Petro Repšio (*1940)  atsiminimų fragmentai.
Pirmasis: Šiauliai, tuoj po karo:
Sukilėlių kalnelis; paminklo autorius Karolis Reisonas
(atvaizdas iš čia)
Pro langą labai lėtai praslinko vokiečio belaisvio figūra, tarsi norėdama nutrinti Šv. Petro bažnyčią, vandentiekio bokštą, į krūvą susimetusius medinius namelius, visą tą atvaizdą, kurį saugojo mūsų namo langas.
Dviem kabliais užkabinau duris. Sesuo su lėle palindo po lova.
Niekas nejudino rankenos, niekas nesibeldė į duris, bet žinojau, kad belaisvis negalėjo niekur pradingti. Pasilenkiau prie rakto skylutės. Kažkas tamsus plaukiojo, vartėsi. Pamažu drumzlės sklaidėsi. Aš supratau, kad akis mato akį – didelę, mėlyną, su raudonu kraujagyslių rezginiu baltame obuolio fone. Surikau ir dingau po lova. Apsikabinusi lėlę, čia drebėjo sesuo.
Po kiek laiko prislinkau prie durų. Pro rakto skylutę mačiau šviesų dangų, tolumoje – Sukilėlių kalnelį su Dubeneckio paminklu ant jo, priekyje žaliavo mūsų daržai.
Pavojus praėjo. Sesuo išlindo iš palovio, pasodino lėlę ant palangės, ir abi žiūrėjo į gatvę, kur ėjo ir važiavo žmonės, matėsi kaimynų Gustų namelis, o už jo – žalias siauruko pylimas. (ŠA, 2004-11-20, nr. 43, p. 6)
— Ir pačiam juokinga, kad tokia atsiprašant įžvalgi mintis po galvą sukiojas, bet sukiojas, ir nieko negaliu padaryt – nei išvyt kaip kvailą, nei palikt: ta pro rakto skylutę pamatyta vokiečio belaisvio akis taip užsifiksavo Repšio atminty kaip kito pasaulio atvaizdas, kad paskui pats aiškiai nesuvokdamas kodėl savo ofortus spausdindavo „atvirkščius“: mes matom tai, ką mato kitas, kur mūsų kairė, ten kito dešinė; kad pamatytumėm kito matomą vaizdą, reikia veidrodžio, reikia apverstą vaizdą atverst – vieną Repšio atvaizduotą istoriją esu atvertęs. Tą atsiminimų fragmentą prisimenant: knygoj atspausdinta, ką vokiečio belaisvio akis mato Repšiuko aky – apverstą vaizdą, o atvertę matom, ką mato Repšys. — Juokingai ir painiai čia viskas pasirašė, atsiprašau.

2017-11-18

(1028) Visiškai tarp kitko: apie Daukantą, Girininkienę, Rutenbergą ir darbus

Praeitų metų pirmam Literatūros ir meno numery buvo Vidos Girininkienės straipsnis „Simonas Daukantas ir Vincas Grybas“; trečia nuo galo pastraipa:
Abu didieji Lietuvos žmonės gimė spalį. 2015-ųjų spalio 3 d. minėjome V. Grybo 125-ąsias gimimo metines. 2018 m. spalio 28 d. minėsime Daukanto 225-ąsias gimimo metines. Kaip jas pažymėsime? Vykstant ginčams dėl J. Basanavičiaus paminklo vietos, galvojant apie kitus paminklus ir jų erdves galima priminti, kad vienam žymiausių mūsų šviesuolių, tautinio, istorinio ir dorovinio sąmoningumo žadintojui Vilniuje nėra paminklo. Aikštė yra, o paminklo – ne. Ar ne logiška aikštėje šalia senojo universiteto, kuriame jis mokėsi ir rašė, matyti ir jos šeimininką –­ Simoną Daukantą? Juolab kad ir paminklo eskizas yra – pirmasis projekto variantas, apie kurį V. Grybas 1928 m. lapkričio 19 d. iš Lukšių Petrui Rimšai rašė: „Aš dabar esu sodžiuje ir užsidaręs tokiame kampelyje, jogei nieko nežinau, kas pasaulyje dedasi. Turiu tokį ruimelį dirbtuvei ir lipdau vis kaip ką. Padariau projektą škicą paminklui S. Daukantui ir jį prisiunčiau Kaunan Komitetui apžiūrėti, jis randasi pas pr. M. Biržišką. Deja, to projekto įgyvendinti nebus galima dėl lėšų stygiaus. Tai dabar dirbu antrą, kurį neužilgo žadu atvežti Kaunan, tik ta bėda, kad gero gipso neturiu po ranka...“ (LM, 2016-01-08, p. 28)
Ne vieno žmogaus valioj-galioj paminklus statyt; o ką nors tikrai prasmingo, kad ir nedidelio padaryt galima. Vida Girininkienė sugalvojo parengt tom Daukanto metinėm kalendorių-knygą; ir parengė, ir rado leidėją, ir jau daiktas atspausdintas. Girininkienė yra Girininkienė: labai daug ką iš naujo tikrino, žiūrėjo, rado, tikslino (gal kas nors ir apie tai parašys, nes tas dvidalis leidinio įvardas kalendorius-knyga yra tikslus: kai baigsis 2018-i, galima lapų apačias su dienų skaičiais nukirpt, ir liks knyga). — Šičia tiesiog labai pasidžiaugt noris: žmogus, užuot tik siūlęs, ką būtų galima padaryt, – ėmė ir padarė. Ir yra.
Ir labai ačiū žmogui. Ir už darbą, ir už pavyzdį, kaip reikia elgtis.
(Iššoko iš atminties per TV girdėtas Marijonas Mikutavičius: „Galvok. Valdžia to dar neuždraudė.“ – O apgalvojęs imk ir padaryk, ir mažiau galvok apie tą valdžią.)


Digresija, netolima. Vakar užėjo bibliotekon Darius K., ieškantis ko nors įdomaus apie Daukantą mokykliniam vadovėliui. Atnešiau, ko prašė; ir dar prisiminiau, tai pasiūliau, sakau, gal kur nors kam nors panaudosi.
— Prisiminiau 1901-ais Papilėj (kur Daukantas mirė) gimusį dr. Giršą Rutenbergą, jo knygelę Simanas Daukantas lietuvių atgimimo pranašas, išleistą Kaune 1922-ais su Mykolo Biržiškos įžangos žodžiu (žr. dešinėj).
lt.wikipedijoj yra nuorašas nuo Žurnalistikos enciklopedijos (1997), bet GR darbas apie Daukantą net nepaminėtas; ir žūties datą – po 1941 – manau, galima patikslint, ir gimimo; vargu ar Papilėj išlikęs namas, kur Rutenbergai gyveno, kad kokią atminimo lentą galima būtų pritvirtint, tai gal bent žymių Papilės žmonių sąrašan wikipedijoj jį galima įrašyt?
Ir nesvarbu, paskelbs ar ne Seimas 2018-us ar 2019-us Žydų metais.

(Patiko Elžbietos Banytės svarstymai priešpaskutiniam Literatūros ir meno numery; ramūs ir įžvalgūs, ypač – kad reikia skaityti.)

2017-11-11

(1027) Epizodai, xxiii: atminimo ženklo poveikis

— 2012 metų nuotrauka iš čia
„Du vertikaliai įbetonuoti bėgiai tarsi simbolizuoja kelią nuo Lietuvos iki Rešiotų.
Du trumpesni skersiniai, sudarydami kryžių, primena ir tą lemtingąją atšaką į Revučį.
Bėgių susikirtime kvadratas tarsi kalinio langelis į pasaulį.
Ant jo pritvirtintas iš metalo nulietas kankinio vainikas.
Apačioje, virš betoninio kubo, į kurį įmūryta lenta, tarp bėgių įtvirtintas kryžius“
(Rimvydo Racėno išaiškinimas)
1989-ais papėdėj buvo pasodinta rūtų, bijūnas, pasėta baltųjų dobiliukų;
2012-ais to jau nebematyt.
1989-ų vidurvasarį Krasnojarsko krašte, gyvenvietės, kuri vadinasi Revučij/Ревучий – ten buvo vienas iš Kraslago valdybos Rešiotų skyriaus VII režimo lagerio punktų, – kapinėse (ne tose, kur laidoti kaliniai, tebeveikiančiose) Vilniaus ir Molėtų tremtinių bendrijos nariai pastatė skulptoriaus Jono Meškelevičiaus suprojektuotą 5 m aukščio Atminimo ženklą, kurio lentoj lietuviškai ir rusiškai užrašyta: „Lietuvos kaliniams ir tremtiniams, nekaltai čia žuvusiems 1941–1956 m. Ilsėkitės ramybėje. Tautiečiai“. →
Buvo ten tada ir 1941-ais su motina ir broliu į Kortkeroso leschozą Komijoj ištremtas Rimvydas Racėnas (*1934; parašęs knygas Komių žemėje, 1995; Rešotų aidai, 1997; Į mielą šalį Lietuvą, 2013; atsiminimų išversta ir į rusų kalbą); paskutinį laišką iš tėvo, įkalinto minėtam lagery, jie gavo 1942-10-04; Povilas Racėnas sušaudytas 1942-11-05 (apie tai žmona ir vaikai sužinojo tik 1966-ais). — Iš RimvR-no prisiminimų apie 1989-us Revučyje:
Atminimo ženklą atidarėme iškilmingai, dalyvaujant apylinkės valdžiai, gausiai susirinkusiems vietiniams žmonėms (jiems teko atvažiuoti apie 15 km, negyvenamomis vietomis, per miškus). 10 m aukštyje plevėsavo trispalvė, ją nuleidžiant sugiedotas Lietuvos himnas. Kunigas [Algirdas Dauknys, dabar tarnaujantis Berčiūnuos] atnašavo gedulingas mišias, pasakė pamokslą (rusiškai). Atidarymo ceremonija davė netikėtą rezultatą: vakare Kanifalnaja gyvenvietėje [Канифольный], mokyklos internatan, kur buvome apsistoję, atėjo dešimtys vietinių moterėlių su nupraustais vaikais, prašydamos juos... pakrikštyti(!). Apeigos užtruko. Vidurnaktį teko jas perkelti kitai dienai. Pakrikštyti 64 vaikai ir suaugę. Šis aktas – savotiškos apeigos, lyg nušvietusios šešėlius mūsų Tėvų, mirusių žiauriai, palaidotų nežmoniškai.
Lagerio kapinėse šešiasdešimtųjų metų pradžioje įrengta šaudykla kareiviams. Et non locus quo Troiae fuit. („Lietuvą palikom vakaruose“, Ešelonų broliai, 1991, p. 470)
Ne, jokių užuominų apie Lukiškių aikštę; kaip gyvenas tiem naujakrikštam? – toks klausimas galvoj sukiojas. Gal krikštijęs kunigas ką nors žino? Bet kad nepatogu klaust.

2017-11-05

(1026) Visiškai tarp kitko: šis tas dėl Janonio ir desovietizacijos

aip supratau iš Vigmanto Butkaus įrašo tinklarašty, Šiauliuos svarstoma, ar gimnazija liks su Juliaus Janonio vardu, ar reikia kito.
Vardas – mokyklos bendruomenės ir Šiaulių savivaldybės reikalas; iš šalies žiūrėdamas tepasakyčiau: jei mokiniams ir mokytojams atsiras daugiau motyvacijos mokyt ir mokytis – tepersivadina gimnazija kad ir Pasaulio Bambos vardu.
Ivan Vladimirov,  Pogromas Žiemos rūmuose, 1917
(nerimtas klausimas: kaip būt reagavęs Janonis į tokius veiksmus?)
Užfiksuosiu kelis mintigalius dėl paties Janonio, jo politinių pažiūrų, kurios yra (ir, manau, dar ilgokai bus) pagrindinis diskusijų objektas. (Ko Janonis kaip poetas mokės iš lietuvių poezijos, ko iš latvių – mažai kam įdomu.)

Svarstybos, kaip jis būtų reagavęs ir elgęsis, jei būtų sulaukęs to, ko laukė – kad Rusijos imperijoj įvyktų revoliucija, – vis dėlto nerimtas dalykas, nes tegalim remtis prielaidom. (Nelabai rimta, manyčiau, ir, tarkim, baksnot į 1916-ų vasaros rašiny randamą siūlymą paskaityt Stalino brošiūrą, nesiūlant pasidomėt šalia minimu Karlu Kautskiu; vienas tapo tironu, kitas aršiu Lenino ir Trockio idėjų ir ypač veiksmų kritiku.)
Digresija: 1975-ais, metais anksčiau negu Biržuos buvo pastatytas paminklas Janoniui (ką su juo daryt – irgi vis kyla kalbų), Chicagoj išėjo Jurgio Jašinsko knyga Julius Janonis: poetas ir revoliucionierius, kur yra tai, ko nėra sovietmečiu Lietuvoj išleistose knygose: pvz., Amerikon emigravusių seserų atsiminimai apie brolį. Kaip motto Jašinskas pasirinko Henriko Radausko eilėraštį „Nemirtingumas“ iš Žiemos dainos:
Tu gyvenai, tu vaikščiojai kadais
Po žiaurią žemę su skambiais skliautais
Ir nuėjai atgal, iš kur atėjęs,
Ir tavo kapą lanko aklas vėjas
Arba lietus. Ir tu girdi: nauja
Rūsti sonata bėga lietuje,
Ir tu drebi, tu nori užrašyti,
Bet nedrįsti net popieriaus prašyti,
Nes mirusiems įsakoma gulėti,
Nes jie privalo amžinai tylėti.
Kalbėjimas už mirusį – labai slidus reikalas; nebent patys artimiausi turi tokią teisę; jaunėlė sesuo Emilija Janonytė-Railienė, gyvenusi Baltimorėj, 1957-ais (kai išėjo Janonio Raštų dvitomis su Vlado Niunkos, beje, baigusio gimnaziją, kol kas tebesivadinančią Janonio vardu, įvadu): „Man yra didžiausias nesmagumas, kai matau ir girdžiu, kaip jie jį savinasi... Jeigu Julius žinotų, koks komunizmas yra dabar, jo kūnas apsiverstų karste...“ (cit. iš Jašinsko kn., p. 247) .
— O ką galim pasakyt remdamiesi faktais?
(a) Dėl Juliaus Janonio veiksmų, kuriuos lėmė jo politinės pažiūros, nė vienas žmogus nenukentėjo – nė vieno bendramokslio ateitininko nei Šiauliuos, nei Voroneže neprimušė, nieko niekam neįskundė ir pan.; bent jau nežinau tokių atvejų.
(b) Taip, gyvenimo pabaigoj kelis mėnesius Julius Janonis buvo nominalus bolševikas, net su pareigom – RSDDP(b) Lietuvių rajono komiteto sekretorius. Bet pasirinkdamas savižudybę paliudijo nesąs iš esmės bolševikas, nes buvo įsitikinęs, kad žmogus turi laisvą valią spręsti savo gyvenimo ir mirties klausimą; iš jo 1917-15-17/30 rašyto priešmirtinio laiško Zigmui Aleksai-Angariečiui:
Esu tos nuomonės, kad kiekvienas žmogus yra savo gyvenimo ir savo mirties šeimininkas ir todėl, sveikatai nebeleidžiant tinkamai gyventi, nenoriu būti niekam sunkenybė ir išbraukiu save iš gyvenančių tarpo.
Kaip įvertino tokį Janonio apsisprendimą tikras bolševikas Vincas Mickevičius-Kapsukas?
[...] aiškindamas Janonio nusižudymą, aš jokiu būdu negaliu jo pateisinti.
Ne, revoliucionierius ir darbininkų klasės kovotojas nėra „savo gyvenimo ir mirties šeimininkas“. Jo gyvenimas priklauso ne jam, o darbininkų klasei, partijai, ir jis neturi teisės jo sulig savo nuožiūra pertraukti.
Jurgiui Jašinskui šis požiūrių į vieną esminių egzistencijos klausimų sugretinimas atrodė duodąs pakankamai pagrindo neigiamai atsakyti į klausimą „Ar Janonis buvo bolševikas-komunistas?“
Prieduras: ne tik dėl Janonio; dėl kitko daugiau (11-09; žvalgybon į facebooką užvakar buvau išėjęs)
Vytautas Ališauskas surašęs savo punktus dėl Janonio; pirmi du:
a. Janonis buvo menkas, trečia/ketvirtaeilis poetas. Daug menkesnis net už iš Naisių kilusį Zigmą Gėlę ar net Edmundą Seponaitį. Vytautas Montvila buvo daug geresnis poetas.
b. Deja, bet buvo jis marksistas eseras („aušrininkas“), o paskui ir bolševikas. Mano brangus bičiulis Virgis Gasiliūnas depresijos ištikto vaikino pasiaiškinimą, kodėl žudosi, skirtą raudonajam išdavikui Aleksai Angariečiui laiko atsižadėjimu nuo bolševizmo: „kiekvienas žmogus yra savo gyvenimo ir savo mirties šeimininkas ir todėl, sveikatai nebeleidžiant tinkamai gyventi, nenoriu būti niekam sunkenybė ir išbraukiu save iš gyvenančių tarpo“. Ne, jis nė trumpam nedvejoja Markso-Lenino-Trockio idėjų teisingumu. Egzistencialistas buvo ir Sartre – tai netrukdė jam garbinti Mao. (2017-11-05; atiduodamas pasvarstymus Lietuvos žinioms, juos paredagavo; čia pirminis variantas)
Galima sutikt, galima – ne, bet suformuluota aiškiai ir (svarbiausia) konkrečiai. Tokia VytA-ko nuomonė, viskas tvarkoj. Bet va „publicistika“ à la Antano Smetonos, kai visi metami vienan maišan, o norint sustiprinti įspūdį su menamais priešingos nuomonės atstovais dar pasiginčijama, man atrodo niekam tikusi:
Išnaikinome leninų ir dzeržinskių gatves, berods. Janonių, salomėjų, girų ir cvirkų dar liko. Kaip ir kolūkiečių, melioratorių, tarybų, pergalių…(2017-10-22)
Gerokai didesnė problema savi šunsnukiai, t.y. šunsnukiai, bet savi, ir dar talentingi. Paminklai jiems, jų vardais pavadintos gatvės, mokyklos… Ir kai tai paremiama dar tarybinių profesorių išvedžiojimais apie neprilygstamą talentą ir vietą mūsų literatūros panteone, jie pasidaro nepajudinami, nepaisant to, kad savo gyvenimo pavyzdžiai[s] tiesiog nuodija mūsų jaunąją kartą. O mėgėjai sakyti, kad karalius nuogas, tuoj pastatomi į vietą: „nekiškite savo purvinų rankų prie mūsų šventenybių, kosmopolitai, globalistai, liberastai, tautos išdavikai…“ Ką daryti, kur rasti atramą sprendžiant šią koliziją? Viena vertus, negali švaistytis talentais ir taip skurdžioje mūsų literatūros padangėje, kita vertus, tautos išdavikus kelti ant pjedestalo irgi yra niekšybė. (2017-11-06)
— Vytautas Ališauskas įrašo pradžioj prisiminė frazę nomen est omen, vardas yra lemtingas ženklas; Vytas Dekšnys priminė kapitono Vrugelio dainelės žodžius: „Как вы яхту назовёте, / Так она и поплывёт!“; tas animacinis filmas (jachtą pavadino „Bėda“, ir prasidėjo bėdos) daliai lietuvių tikriausiai labiau įsismelkęs galvon negu Plauto Persas: parduodama menama vergė pasisako vardą – Lukrida (lucrum – pelnas, nauda), ir dėl to (nomen atque omen) jos kaina iškart šokteli – vergė tokiu vardu lems būsimus turtus; komedija tatai, todėl galų gale pirkėjas patyrė nuostolių. — Nežinau, man tai tik juodokai juokaut noris paskaičius, esą mirusių žmonių gyvenimo pavyzdžiai nuodijantys jaunąją kartą. Gerai, Salomėjos Nėries gyvenimas nuodija vienos Vilniaus gimnazijos moksleivių protus ir sąžines, tai pavadinkim ją a.a. Balio Gajausko vardu – ir visi mokyklos absolventai taps bebaimiai patriotai; apklausų neatlikta, bet jei tikim, kad nomen est omen, tai tikriausiai Antano Smetonos gimnazijų Kaune ir Ukmergėj auklėtiniai balsuoja už tautininkus ir skaito Platoną, o baigusieji AMB gimnaziją Kaišiadoryse remia socialdemokratus ir antros žmonos ar vyro ieško iš dirbančių aptarnavimo sferoj; gal Raudonosios armijos prospektą pervadinus Savanorių ir sumažėjo avarijų; gal Sąjungos gatvę (tokia tikrai yra Biržuos) pervadinus Jono Laucės vardu joj gyvenantieji bemat susirauks knygyne pamatę visokius laisvalaikio skaitinius; mėgstu „Pergalės“ saldainius, dar nenusinuodijau, bet gal juos pavadinus kitu vardu ir taptų sveikesni.
— Reikia desovietizuot, – šitas motyvas logiškas. — Mantas Adomėnas kaip VytA-ko svarstymų komentarą įdėjo savo 2017-11-06 rašto Vilniaus merui kopiją. Pasveikinęs dėl apsisprendimo pašalint Petro Cvirkos paminklą, siūlo tęst „visiškos desovietizacijos programą Vilniaus mieste“, t.y. pervadint Nėries ir Giros, Pergalės, Nugalėtojų, Kolektyvo, Melioratorių, Mechanikų gatves, aišku, pakeist SN gimnazijos vardą, peržiūrėt visas atminimo lentas ir lenteles – žodžiu, išvalyt Vilnių nuo „sovietinių šešėlių“; „modernios Lietuvos valstybės 100-metį Vilnius galėtų pasitikti be sovietinę ideologiją regimai primenančių taršalų“. — С глаз долой – из сердца вон? — Yra žmonių, mėgstančių kasytis, net malonumą jaučiančių: tik pamato kokį šašą – ir iškart nukrapšto; jei po tuo šašu pūlinys – anas išbėga, gerai, bet ir šašus nuo beužgyjančių žaizdelių drasko; kiti lukteli, kol šašas pats nukris. Mano supratimu, šita kova su sovietmetį tiesiogiai ar netiesiogiai primenančiais tikriniais ir bendriniais vardais labai primena kasimąsi; ne, nemanau, kad tai iš principo blogai, bet tai fasadinė desovietizacija, paviršinė ir tiesiogine, ir perkeltine prasme. Jei jau desovietizuot, tai pradėt reiktų nuo gyvųjų, ne mirusiųjų: pvz., ar Manto Adomėno kolegės Seimo narės Irenos Š. disertacija vadintas tekstas vertai buvo nostrifikuotas? ar aukštųjų partinių mokyklų diplomai lygiaverčiai tikrų aukštųjų mokyklų diplomams? Pasikapokit su gyvaisiais, gerb. desovietizacijos entuziastai, pažiūrėsim, kaip seksis. (Kokia mano nuomonė šiuo klausimu? Šaukštai popiet. Desovietizacija turėjo įvykt atkūrus valstybę, o dabar jau tik desovietizaciniai žaidimai vyksta.)
P.S. Vakar bibliotekon atkeliavusiam Metų 11-am numery Baltušio Vietoj dienoraščio dar vienas gabalas – 1989-ų rugsėjis ir spalis; tuolaik Baltušis kaip AT deputatas viešai išsakė savo požiūrį į vykstančius pokyčius. Griaudu skaityt: kas pritaria mano „be abejo teisingiems“ žodžiams – geras žmogus, o kas nepritaria (tarkim, brolis Leonardas) – tas menkysta ir pan.; ir nė menkiausio ženklo abejonės savim – aš visada teisus, klysta kiti.

2017-11-03

(1025) Visiškai tarp kitko: gedulas be teisingumo

skulptoriaus Georgijaus Franguliano „Gedulo sienos“ maketas GULAGų istorijos muziejuj (nuotr. iš čia)
al ir lietuviškai kas nors pranešė, nežinau, per Svobodą spalio 30-ą išgirdau šitą žinią: В Москве открыли памятник жертвам политических репрессий. Didžiulis memorialas; šalia sienos iš žmonių siluetų – dvi plokštės, kuriose žodis atmink užrašytas 22 kalbom. Ir lietuviškai yra? Radau 22 kalbų išsklaidą: 15 языков бывших республик СССР, шесть официальных языков ООН и немецкий; taigi, turėtų būt ir lietuviškai. Per atidarymą buvo skaitomos aukų pavardės.
Jei pripažįstama, kad buvo aukų, kurių dera gedėti, reikia pripažint, kad buvo ir budelių, kurių veiką dera įvertinti ir įvardinti. O budeliai arba visai nebeminimi, arba jų veiką mėginama paskandint bendrybių rūke. Mažų mažiausia, ką turėtų padaryt Rusijos Federacija, save laikanti Sovietų Sąjungos teisių ir įsipareigojimų tęsėja, jeigu siektų teisingumo, – atšaukti budelių valstybinius apdovanojimus. Ar toks minimos valstybės veiksmas tikėtinas? Šiuo metu, tikrai ne. Kas sušaudė ir numarino badu tiek milijonų? Ne stalinizmas, o konkretūs žmonės.
— gabaliukas iš istorijos ir prancūzų kalbos mokytojo, vieno kolektyvinės monografijos Vytautas Didysis, 1350–1430 (1930) autorių, 1941-ų birželio tremtinio Valentino Dėdino (*1904-02-04, †1990-06-20) atsiminimų. Iš Altajaus krašto nudangintas Jakutijon, dirbo miškų ūky, susirgo (išialgija), apšlubo; pripažintas antros grupės invalidu, gavo lagerio, įkurto prie Oliokmos upės netoli Oliokminsko, arklių šėriko darbą.
Tada aš jau buvau paskirtas sielių naktiniu sargu. Arkliai buvo nereikalingi ir paleisti į ganyklas: miškų balas.
Kiekvieną rytą apie 9 val. išvysdavau žiaurų vaizdą.
Iš toli pamatydavau atjudančią juodą masę. Ji palengva artinosi. Tai buvo kalinių minia, iš visų pusių apsupta kareivių, atstačiusių šautuvus su durtuvais. Kas antras turėjo šunį.
Šalia juodosios minios jojo lagerių komendantas. Jo arklys, gerai įšertas, šoko piestu ir buvo vos suvaldomas. Arklio šeimininkas irgi ne blogiau atrodė.
Minia ėjo klupdama ir svyruodama, surikiuota po keturis. Dažnai gretos iširdavo, ir palydovams tekdavo jas atstatyti raginimais ir šautuvų buožėmis. Minia klupo, bet ji privalėjo eiti. Tai buvo „šaunūs darbininkai“.
Aš kiekvieną kartą sudrebėdavau, pamatęs tą minią. Juk ne vienas iš mano tautiečių baigė savo dienas panašiuose lageriuose. Ir man stojosi akyse Krasnojarsko miškai, kur 1941 metais buvo nuvežti mūsų vyrai. Jų liko tik 5%.
Taip tirpo Tarybų Sąjungoj užgrobtos mažosios tautos ir „nepageidaujami“ elementai.
Juk Hitleris lagerių idėją pasisavino iš Tarybų Sąjungos. Vokiečiai – lagerių viršininkai ir prižiūrėtojai – nuteisti ir daugelis sušaudyti. O Tarybų Sąjungos lagerių viršininkai ir prižiūrėtojai net apdovanoti.
Koks skirtumas pasauly! (Ešelonų broliai, 1991, p. 73–74)
P.S. Šakių rajono savivaldybės viešosios bibliotekos interneto svetainės puslapy „Praeities asmenybės“ rašoma, kad rankraščiu yra likęs Valentino Dėdino romanas apie Vytautą Didįjį. Jei ne išleist, tai bent pristatyt, manyčiau, vertėtų, – sovietmečiu stalčiui sukurtas istorinis romanas. (Šiek tiek Juozo Jacevičiaus atsiminimų apie ValD-ną, minimas ir romanas, yra čia, žr. p. 25–26.)

2017-10-31

(1024) Pakeliui namo, xlv: vis prisimenu a.a. Algį K.

— rugsėjo pabaiga —
tie du žodžiai kūrybos kontekstai
galėjo būt šermukšniniai
Septintam Metų numery buvo Jūratės Sprindytės in memoriam habil. dr. prof. Algiui Kalėdai (*1952, †2017-05-11) „Sudie, bičiuli“ (p. 157–159). — Dviejų dalykų nežinojau. Kad keturiasdešimtmetį jau buvo ištikęs infarktas, tikriausiai mikro-, ir kad norėjęs: ant jo kapo teauga šermukšnis.
Kodėl šermukšnis? Dabar jau nebepaklausi. Nors drįsčiau spėt, ar tai tik nesusiję su Adomu Mickevičium? Regis, kažkuriam Justino Marcinkevičiaus rašiny apie AdM-čių skaičiau, esą jis Paryžiuj prie savo namų buvo pasisodinęs šermukšnį, kad primintų tėvynę Litwą. — Pakeliui namo, išlipus Vilniaus rajono poliklinikos stotelėj ir paėjus šiek tiek į priekį, pasitinka šermukšnis, nuo rugpjūčio taip tiesiai primenantis Algį.
Nežinau kodėl praeitais metais paprašė, kad mano akys būtų dar vienos, kurios peržiūrės jo naująją studiją apie bendraamžį poetą Kornelijų Platelį. Sutikau, nes vis tiek juk būčiau skaitęs jau išleistą. Vieną kitą abejonių sukėlusią smulkmeną tepastebėjau – kai žmogus žino, ką nori pasakyt, tai ir pasako, o Algis gebėjo dar ir gerai pasakyt – ir moksliškai, ir logiškai, ir palygint vaizdžiai; gal labiausiai „diskutavom“ dėl studijos pavadinimo sandų – kuris turi eit kaip antraštė, kuris kaip paantraštė, ir įtikinau: Platelio pavardė verta didesnio šrifto nei Apolonas su Dionisu, nesvarbu, kad kitų tos pačios serijos knygų pavadinimai sudaryti priešingai. — Juokai visa tai. Svarbiau, manyčiau, kitkas. Knygai išėjus, Algis, bent jau taip atrodė, jautės laimingas; spėliojau: daugiausia juk nagrinėdavo mirusių autorių kūrybą, o tie nei pagirt, nei papeikt negali; Kornelijus P., kiek supratau iš pokalbių su Algiu, liko patenkintas, kaip jo kūryba panagrinėta; sakysit, kas per tuštybė? nepažįstu žmogaus, kurs nenorėtų išgirst geražodžio apie savo darbą; ir dažniausiai tiek mažai tereikia, kad pasijustum visai gerai; džiaugies anūkais, o dar ir apie tavo darbą ką nors gero pasako, – štai ir laimingas. — Gaila, labai gaila, kad mirė nė 65-o gimtadienio nesulaukęs (spalio 2-ą būt buvęs); bet kita vertus: o kas iš to ilgo gyvenimo, jei apie jį tegali pasakyt – gyventa, ir tiek.

2017-10-30

(1023) Užparaštė, c: apie Bruno Sangį: prieduras

Biržų krašto muziejaus „Sėla“ fonduose
saugoma ši nuotrauka; aprašas:
Pusantrų metų amžiaus
Brūno Jonas Snarskis iš Marijampolės,
Jono Snarskio sūnus
— prieduras prie 677 įrašo Mūsų dienos žemėje tik šešėlis (Job 8, 9)
Vilniaus reformatų žiniose (2013, nr. 4, p. 9) paskelbtame In memoriam rašoma, kad 1935-02-08 Marijampolėj gimęs Kauno evangelikų reformatų parapijos narys poetas, technikos mokslų dr. Bruno Jonas Snarskis mirė 2013-03-14 Klinikų ligoninės Neurologinėje klinikoje, palaidotas Biržų rajono Vinkšninių kapinėse šalia tėvų Jono ir Olgos Snarskių.
Savaitgalį prieš Vėlines, kai buvau Biržuos, paprašiau sūnaus, kad pavežtų iki Vinkšninių – norėjau uždegt atminimo žvakę ant poeto kapo. (Rugsėjo pabaigoj Biržuos ir apie jį šnekėjau.) Deja. Išvaikščiojom išžiūrėjom visas Vinkšninių kapines – nė vieno Snarskio. Užrašyta, kad tai 2-osios kapinės; gal palaidotas 1-osiose? Užėjau pas vietinį žmogų („čia nuo 7 metų gyvenu, čia jau ir numirsiu“): jokių kitų kapinių Vinkšniniuos nežinąs, tose kartu laidojami ir katalikai, ir reformatai; ir Snarskių pavardė Vinkšniniuos negirdėta. Pasiūlė tiesiai pavažiuot iki Ageniškio, ten visai šalia kelio kapinės. Prisiminiau, kad žurnalistas ir kraštotyrininkas Algirdas Butkevičius Biržiečių žody yra tikslinęs Vytauto Vanago parengtą Lietuvių rašytojų sąvadą: Jonas Snarskis, tėvas, gimęs ne Biržuos, kaip ten parašyta, o Marmakiškių kaime, Biržuos tik krikštytas (AlgB, „Literatas ir Biržų spaustuvininkas“, , 2008-04-01, p. 2). Jei į Marmakiškius, tai reiktų sukt per mišką.
Šeštadienį visą dieną krapino lietus; jau vakarop. Iki Ageniškio pavažiavom, apžiūrėjom: Snarskių kapų neradom, šv. Jono Nepomuko koplytėlė įspūdinga. O per Šilų mišką į Marmakiškius, dar Šilais vadinamus, nebevažiavom – nežinia, koks kelias, ar neįklimpsim, be to, sunku jau būt buvę ir ieškot prietemoj.
Parašiau el. laišką Parovėjos seniūnijai – jie turėtų žinot, kur koks žmogus palaidotas, leidimą juk seniūnija duoda, ir ne taip seniai buvo laidojama.
P.S. Trise ieškojom ir – kaip paaiškėjo – neradom. Bemat atsakiusi Parovėjos seniūnijos seniūnė Gailutė Tamulėnienė patvirtino, kad Bruno Jonas Snarskis palaidotas tikrai Vinkšninių kapinėse; leidimas laidoti išduotas 2013-03-18.
P.P.S. Ką tik šnekėjau telefonu su AlgK – žmogum, prašiusiu leidimo laidot. Bruno J. Snarskio kapo reikia ieškot taip: įėjus pro vartelius, dešinėj pusėj nepriėjus iki kapinaičių vidurio. (Ir kaip neradom?! Na, žioplystė visus kartais ištinka.) — Užfiksuoju, kad kitiems ieškot būtų lengviau.

2017-10-26

(1022) Visiškai tarp kitko: šis tas iš mediko Vlado Šarkos atsiminimų apie sovietinius konclagerius

viršelio dailininkas Dainius Paškevičius
Jau baigusį medicinos studijas ir pradėjusį laikyt valstybinius egzaminus Vladą Šarką (1916–1998) suėmė 1940-ų spalio vidury. Apkaltino priklausius studentų voldemarininkų korporacijai „Lietuva“ ir skleidus gandus, esą Sovietų Sąjunga užpuolusi Suomiją 1939-ų lapkritį.
Maskvoj už akių priimtas nuosprendis: 5 metai в исправительно-трудовых лагерях, kurie iki 1929-ų vadinti koncentracijos lageriais. Palaikytas Kauno ir Vilniaus kalėjimuos, iš Lietuvos išvežtas artėjant karui, 1941-ų vasarą. Lageriuos dirbo pagal specialybę – gydytoju terapeutu, kurį laiką net buvo paskirtas ligoninės dietologu. Jo 1992-ais „Minties“ išleisti atsiminimai Pragaro turguje – vieninteliai lietuviškai parašytieji, kur tiek daug būtent mediko pastebėjimų. Kita vertus, buvo toks pat kalinys kaip ir kiti; epizodas:
Sykį vėlai vakare užėjau į ligoninės baraką pažiūrėti sunkaus ligonio, dar rytą atvežto iš kolonos ir sergančio plaučių uždegimu. Jau barako prieangyje pajutau degančios mėsos kvapą. Barako vidury besikūrenančią geležinę krosnį buvo apsupę ligoniai. Mano netikėtas pasirodymas sukėlė šurmulį. Supratau, kad tas kvapas sklinda iš šios krosnies. Priėjęs pamačiau ant perdegusių anglių gulinčius nuo karščio parudavusius du didokus pailgos formos kepsnius su ilgomis uodegomis. Supratau, kad tai ligoninės žiurkės. Kad jas gaudo ir kepa, jau buvau girdėjęs iš kitų gydytojų. Dabar pamačiau savo akimis. Pradėjau aiškintis, kas ir kaip jas gaudo. Neišdavė. Sakė, kad yra padaryta speciali gaudyklė. Pagauna kasdien 1–2 žiurkes. Mėsa esanti labai skani. Kepa ne pirmą kartą. Bariau budinčią seselę, kam leidžia. Sako, neklauso. Tikiu, nes badaujančiojo alkio jausmas nepaklūsta jokiems draudimams... Žiurkes liepiau išmesti. Tačiau vėliau priekaištavau sau ir klausiau savęs: ar teisingai pasielgiau? Kaip gydytojas – taip. O kaip žmogus? Paskui tokių kepimo procedūrų stengiaus nematyti. (p. 95–96)
 lenkai lageriuos
Didžiosios lenkų ir lietuvių kalinių bangos Sibire, galima sakyt, prasilenkė. Represijos Sovietų Sąjungos okupuotoje Rytų Lenkijoje prasidėjo 1939-ų rugsėjį. Štai ką VlŠ-ka prisimena matęs Pečioros lageriuos (kalinių skaičiaus didėjimas Pečiorlage: 1940-07-01 – 3851, 1941-01-01 – 34 959, 1941-06-15 – 91 664):
[...] kai po 1940 metų okupacijos prasidėjo Lietuvos gyventojų vežimas į lagerius, Pečioros lageriuose radome veik prieš dvejus metus atvežtų lenkų tautybės kankinių likučius. Didesnė jų dalis jau buvo bado, šalčio ir sunkių fizinių darbų sunaikinti. Prie Kotlaso–Pečioros ir Pečioros–Abeso geležinkelio dirbusių ir likusių gyvų laukė toks pat likimas.
     1941 m. birželio pabaigoje atvažiavęs į Pečioros lagerį ir dar gydydamasis Pečioros persiuntimo punkto laikiname stacionare, mačiau vakarais iš darbų parvedamas lenkų lagerininkų brigadas. Tai buvo fiziškai sunykusių žmonių šešėliai, vos kojas velkantys, išdžiūvusios žemės dulkes keliantys, iškankinti žmonės, kai kurie vienas kitą prilaikantys. Baisiai pasigailėtinai atrodė žmonės patinusiais paakiais, raukšlėmis išvagotais, saulės nugarintais veidais.
     Kai kurie iš jų dar vilkėjo savais, iš namų atsivežtais, bet jau sunešiotais, sulopytais, apiplyšusiais drabužiais ar lageryje pakeistomis, pradegintomis šimtasiūlėmis, kur iš skylių kyšojo vata. Įvairios medžiagos apiplyšusių skudurų autais apmuturiuotos kojos įkištos į neapsakomos formos ir medžiagos apavą. Kai kurie ant galvų nešiojo sulamdytas, jau beformes, buvusias skrybėles, lenkiško fasono kepures, lenkų legionierių beretes su suglamžytais erelio atvaizdų ženklais.
     Ši eisena būdavo lėta, bekalbė, tyli. Ji buvo panaši į fantastišką mirusiųjų procesiją. Tik retkarčiais girdėjosi ją varančių kareivių keiksmai, raginantys judėti greičiau, ar sargybinių šunų urzgimas.
     Tokių brigadų žmonės jiems skirtos dienos išdirbio normos įvykdyti negalėjo, todėl ir jų maisto davinys buvo atitinkamai mažinamas.
     Jų laikrodžio rodyklė nesustabdomai artėjo prie gyvenimo ir kančių galo. (p. 73)
1941-ų rugpjūtį, pradėjus formuoti Polskie Siły Zbrojne w ZSRR, kitaip sakant, gen. Anderso [čia toks įdomus tekstas, skelbtas Vorutoj] armiją, visiems Lenkijos piliečiams paskelbta amnestija (iš kalėjimų, lagerių ar tremties paleista apie 115 tūkst. represuotųjų, iš jų apie 41 000 kariškių ir apie 74 000 civilių):
Atėjo lenkų kalinių išsilaisvinimo viltis. Bet, deja, jų jau buvo likę nedaug: iš kelių šimtų tūkstančių į Pečioros lagerius atvežtų kalinių buvo likę gal tik keletas tūkstančių. Ir tie išsekę, lagerio gyvenimo ir nevilties iškankinti. Kiti buvo sukišti į pelkėtą ar amžino įšalo šiaurės žemę. Net jų laidojimo vietoje neliko žemių kauburėlio, medinio kryžiaus ar kokių kitų ženklų.
     Buvo duotas įsakymas lenkų tautybės „zekus“ iš visų Pečioros darbo kolonų surinkti į Pečioros persiuntimo punktą, ligonius paguldyti į lagerių ligonines. Ten jiems buvo duodamas pagerinto maisto davinys ir suteiktas reikalingas gydymas. Kiti nusilpę, bet nereikalingi medikamentinio gydymo buvo siunčiami į specialiai įsteigtus „Ozdorovitelnyje punkty“ (,,Pasveikimo punktai“), kur juos geriau maitino, leido pailsėti. Ten žmonės išbūdavo tris keturias savaites. Po to, jau fiziškai sustiprėjusius, veždavo į SSSR teritorijoje specialiai įsteigtus surinkimo punktus, kuriuose būdavo atrenkami lenkų legiono karo tarnybai tinkami žmonės. [...] Ką darė su kitais, karo tarnybai netinkamais piliečiais, mums nebuvo žinoma. Tik jie jau į lagerius nebegrįžo...
     Taip baigėsi lenkų inteligentų pokarinė „epopėja“ tarybiniuose „auklėjimo-darbo“ lageriuose. (p. 75)
Beje, būtent šia galimybe ištrūkti iš Sovietų Sąjungos pasinaudojo ne tik lenkai siaurąja prasme – žinomus žmones minint, ir poetas žemininkas Juozas Kėkštas, ir Maironį piešusi dailininkė Sofija Dembovskytė-Romerienė.

dystrophia alimentaris
VlŠ-kos paskaičiavimais, maždaug 95 nuošimčiams nebepajėgiančių dirbti kalinių turėdavo būti diagnozuojama, mediciniškai kalbant, alimentarinė distrofija. Visų tremtinių ir lagerininkų atsiminimuose rašoma ir apie badavimą, išsekimą etc. – bet galima sakyt, kad ligoniai patys pasakoja apie savo ligą, o VlŠ-ka – kaip kokį mokslinį pranešimą rašydamas – fiksuoja ligos stadijas ir simptomus, ir ne tik fizinius, ir psichinius:
Kaip jau minėjau, pagrindinė „zekų“ susirgimų ir mirčių priežastis buvo nepakankamos vertės mityba, kuri buvo priežastis ir alimentarinės distrofijos. Ji prasidėdavo ilgiau sėdint kalėjimuose, vargingose kelionėse vežant į lagerius, ypač jei išvežamas į juos žmogus iš namiškių negaudavo kelionei maisto produktų. Tačiau greitesnė jos eiga būna jau lageryje.
     Alimentarinės distrofijos eigą pagreitina ne tik nepakankamas maisto kaloringumas, bet ir jo nepilnavertiškumas, ypač gyvulinių baltymų, druskų, vitaminų trūkumas. Nykstant kūnui, sutrinka ir endokrininių liaukų funkcijos, kurių normali veikla taip svarbi organizmui. Keičiasi kraujo sudėtis, sumažėja jame cukraus kiekis, padaugėja cholesterino, blogėja organų funkcijos.
     Audinių skysčiuose ir kraujyje sumažėjus baltymų kiekiui, atsiranda patinimų.
     Skiriamos trys alimentarinės distrofijos vystymosi stadijos.
     Pirma stadija prasideda mitybai sumažėjus. Tuomet atsiranda didelis apetitas, troškina, dėl to ligoniai geria daugiau vandens, vartoja daugiau druskos. Atsiranda nedideli veido ir galūnių patinimai, kurie pirmoje stadijoje būna nepastovūs, greičiau atsiranda nuovargis.
     Antra stadija esti tada, kai smarkiai sumažėja kūno svoris, visose kūno dalyse išnyksta riebaliniai audiniai, veido ir kaklo srityse oda raukšlėta, dažnesni veido ir galūnių patinimai. Didėja ligonio nuovargis ir bendras silpnumas, darbingumas labai sumažėja, didelis apetitas nepraeina ir pavalgius, jaučiamas pastovus alkis, viduriai užkietėja. Sumažėja kūno temperatūra maždaug iki 34°C, padidėja jautrumas šalčiui, pastoviai šaltos galūnės.
     Keičiasi ir psichika: sulėtėja galvosena, susilpnėja atmintis, ypač apie paskutinio laiko įvykius. Kartais būna padidėjęs jautrumas, dėl ko ligonis pasidaro grubus, rečiau – agresyvus.
     Trečia stadija: kūno svoris sumažėja 50–60 proc., poodinė narveliena visiškai išnyksta, ryški raumenų hipotrofija, tonusas veik išnykęs. Didelis bendras silpnumas, adinamija. Oda sausa, raukšlėta, atvirose kūno dalyse – pigmentuota. Pasitaiko apetito sutrikimų – nuo „vilko apetito“ iki visiškos anoreksijos. Dažnas vidurių užkietėjimas arba vidurių nelaikymas. Šioje stadijoje vieni ligoniai būna labai išsekę – kachektinė ligos forma, kiti – su ryškiais kūno patinimais, ascitu (pilvo ruime susikaupia skysčio) – oedeminė forma. Kūno temperatūra laikosi pastovi, apie 30°C.
     Ligonių, sergančių alimentarine distrofija ir iš dalies dėl nepakankamo kiekio B grupės vitaminų maiste jau ankstyvoje ligos stadijoje pastebimi periferinės ir centrinės nervų sistemos pakitimai. Jau antroje ligos stadijoje dažnai būna kojų parastezijos – nemalonūs jausmai kojų raumenyse (blauzdose, pėdose), ypač vaikštant. Audinių trofika sutrikusi – žaizdos, pragulos gyja sunkiai, ilgai.
     Šios stadijos pradžioje ligoniai kartais būna susijaudinę. Vėliau jų nuotaika tampa prislėgta, interesų ratas siaurėja, silpnėja atmintis.
     Slopinama psichika. Kartais atsiradęs egocentrizmas keičia jų moralinį požiūrį. Dažnai išnyksta padorumo, gėdos ar bjaurėjimosi jausmas: abiejų lyčių ligoniai, vienu metu naudodamiesi bendru tualetu, kalba apie valgius ir pan.
     Vėliau atsiranda visiškas abejingumas aplinkai, gęsta alkio jausmas, prapuola apetitas, ligonis miršta.
     Alimentarine distrofija sergančių ligonių organizmo atsparumas labai sumažėja. Būna dažnos ligų komplikacijos, neretai prisideda židininis ar krupozinis plaučių uždegimas, išryškėja įvairios avitaminozės. Tokios komplikacijos dažniausiai būna be joms būdingų ligos simptomų – aukštos temperatūros, kosulio, skrepliavimo. Dėl vitamino C stokos žaizdos gyja ilgiau.
     Darant alimentarine distrofija mirusių žmonių lavonų skrodimus, dažniausiai vaizdas toks: skeletas aptrauktas oda, žandikauliai atsikišę, giliai įdubusios akys, tarpšonkauliniai tarpai įdubę. Ryškus vidaus organų sumažėjimas. Širdies dydis ir svoris sumažėję. Didžiųjų kraujagyslių sienelėse daug aterosklerozinių plokštelių. Skrandžio ir žarnyno raukšlės visai išnykusios. Blužnies ir kepenų svoris ir dydis sumažėję.
     Medicinos literatūros duomenimis, ši liga su aukščiau aprašyta klinikine simptomatika ir patanatominiu vaizdu buvo pastebėta tiriant ilgiau badaujančius Pirmojo pasaulinio karo metais į nelaisvę paimtus kareivius. O ypač ji buvo paplitusi Didžiojo Tėvynės karo metais tarp Leningrado gyventojų ir mūsų medicininėje spaudoje aprašytuose tarybinių belaisvių lageriuose Vokietijoje. Jiems diagnozė buvo rašoma teisinga: „Alimentarinė distrofija. Chroniškas badavimas“. Mums tokią mirties diagnozę rašyti dešimtims tūkstančių dėl chroniško badavimo mirusių „zekų“ buvo uždrausta. Mūsų rajono sveikatos apsaugos skyriaus viršininkės Kulikovos nurodymu tokiems mirusiems „zekams“ reikėjo rašyti diagnozę tokią: „Pellagra“. O pelagra atsiranda dėl vitamino PP stokos maisto produktuose. Kulikova, kaip ir visi Pečioros lagerio sveikatos apsaugos skyrių viršininkai, savo melą motyvavo tuo, kad „...Vakarai, sužinoję apie didelį „zekų“ mirtingumą dėl chroniško badavimo, savo priešiška propaganda gali pakenkti Tarybų Sąjungos prestižui užsienyje“.
     „Didžiojoje medicinos enciklopedijoje“, išleistoje 1974 metais, parašyta, kad alimentarine distrofija su labai dideliu svorio sumažėjimu (iki 56%) buvo pastebėta tarp karo belaisvių ir „zekų“ fašistiniuose koncentracijos lageriuose. Vadinasi, mirusių kankinių mirties priežastis ir diagnozė priklausė nuo to, kokio tirono lageriuose jie mirė. Jei mirdavo Stalino-Berijos lageriuos, tvirtindavo, kad mirė dėl pelagros, o ta pačia liga mirusius Hitlerio-Himlerio lageriuose laikydavo mirusiais nuo alimentarinės distrofijos. (p. 88–91)
Nežinau, gal tik man (kaip filologui) toks tikslus ir nujausmintas aprašas pasirodė vertas būt cituojamas.
Baksnojant klaviatūrą, atminty iškilo 1941-ų tremtinio Zenono Kairio aprašytas epizodas:
Negaliu pamiršti buvusio mokytojo Antano Kudžmos. Atvežtas tik kaip stovi, nei ko po galva naktį, ne po šonu, nei storiau ant savęs, nei patalynės neturėjo. Visas poilsis ant plikų lentų. Kai jį čia, Tit Aruose, suspaudė skorbutas, o sveikatos buvo nestiprios, nebegalėdamas nuo plikų lentų pasikelti vis garsiai prašydavo duonos, sakydamas: „Gerieji žmonės, duokit duonos, kodėl jūs tokie negeri, kodėl man gailit duonos“. Per dienų dienas, kol pagaliau nutilo. Tada vienas iš kaimynų paklausė: „Antanai, kodėl nebeprašai duonos?“ Šis atsakė: „Nebenoriu“, – ir kitą dieną jį teko išnešti už barako durų, nes duonos jis jau niekada nebeprašys, o žmogus dar ir 40 metų neturėjo. Taip slinko dienos be jokios vilties. (Kryžius Šiaurėje [atsiminimų rinktinė], 1992, p. 31)
Dystrophia alimentaris, – tokią priežastį būt turėjęs įrašyti gydytojas, jei būtų rašomas Antano Kudžmos (*1905, †1942-12-25 Tit Aruose, Jakutijoj) mirties liudijimas.
P.S. VlŠ-kos atsiminimuose žodis zekas (з/к – зэк = заключённый) rašomas kabutėse; nežinia, ar pats autorius taip rašė, ar redaktorė tekstą papildomais ženklais praturtino. Ir ne tik šis, ir kiti sovietinės naujakalbės žodžiai (pvz., dochodiaga, pridurkas [tarkim, Valentiną Gustainį lageriuos paprasti zekai galėjo vadint pridurku, nes dirbo privilegijuotus darbus ir turėjo geresnes nei kiti gyvenimo sąlygas]). Manyčiau, nereikia jokių kabučių – tai tam tikru laiku tam tikros lietuviškai kalbėjusiųjų asmenų dalies vartoti tikslūs labai konkrečią reikšmę turintys žodžiai; iš esmės niekuo nesiskiriantys nuo, tarkim, dipuko (žodžių junginio perkeltasis asmuo reikšmė nepalyginamai platesnė; kaip ir kalinio, jei kam kiltų noras lietuvišką žodį siūlyt vietoj zeko).

2017-10-20

(1021) Pakeliui namo, xliv: pora mintigalių paskaičius šios dienos spaudą

— visaskaitystė laukiant T-19 Tuskulėnų rimties parko stotelėj —
(a) Šiaurės Atėnuos, p. 10, Justino Dižavičiaus rašinys „Priklausomybės nuo laiko pripažinimas amžinybės akivaizdoje“ apie romanu vadinamą Gintaro Bleizgio knygą Karmelio kalno papėdėje. Pradžia:
2017 m. rugpjūčio 25 d.
Užsukau į Rašytojų sąjungos knygynėlį ir susitariau dėl recenzijos. Nauja Gintaro Bleizgio knyga jau mano kuprinėje. Dar kurį laiką pavaikštinėjau po senamiestį. Prisėdęs ant suoliuko pavarčiau šią ir keletą kitų knygų, kurias tuo metu turėjau.
O kodėl dabar čia cituoji, kas tau čia negerai? — Nieko blogo, dabar, matyt, kitaip ir nebūna, bet vis tiek pagalvojau: ar iš anksto pažadėdamas parašyt apie neskaitytą už dyka iš leidėjo gautą knygą neapsiriboji savo laisvės? O jei perskaitęs suprasi, kad nieko tokio, ką būtų verta siūlyt ir kitiem perskaityti, nepajėgsi išstenėt? Ar savigarba leis pasitenkint ta pačia dienoraščio forma surašytais citatingais pasvarstymais, esą dienoraštis leidžiąs rašytojui atsiskleist kaip paprastam žmogui ir pan.? Nes jau esi pasižadėjęs parašyt.
O gal vertintojų piniginės plonis turėtų pateisint tokius dalykus? Nežinau.

(b) Literatūroj ir mene,  p. 8–10, Laimantas Jonušys rašo apie tarptautinio PEN klubo kongresą, vykusį Lvove.
Neskaičius, net straipsnio pavadinimo – „Už tiesą po tiesos“ – nepamačius aišku, kad daug kas ten kalbėdamas vartojo post-truth.
Kaip sukas kūrybingas vertėjas LJ-šys?
Davido Patrikarakos pranešimo pavadinimą „Fact, Fiction and Politics in a Post-Truth Age“ išverčia „Faktai, fikcijos ir politika epochoje po tiesos“. Neblogai, net galima sakyt – gerai, tik ta epocha kelia abejonių; mano galvoj epocha – toks didelis daiktas, tarkim, Baroko epocha, ir amžius didokas; ogi imčiau ir papiktinčiau dalį asmenų.lt pavartodamas laiko vietininką: laike po tiesos.

2017-10-18

(1020) Tarp kitko: kaip lietuviai pirmą savo enciklopediją mėgino parengti, ii

pirma įrašo atkarpa; čia tąsa —

Taigi, reikalai pajudėjo, – bet! – o kaip bus rašoma, kokia rašyba? KlJ-nis, kaip dera rimto leidinio redaktoriui, parengė savo siūlymus:
Rašybos klausimai Enciklopedią rengiant.
Neturime vienodos rašybos. Šiandien beveik kiekvienas apšviestas lietuvis rašo savotiškai. Vieno kurio rašytojo vienoj kurioj kningutēje šie savotiškumai nieko bloga nedaro. Bet enciklopedią rengiant, visi savotiškumai suvienodintini: negalima, kad vienas veikalas turētų keletą rašybų. Taip jau labai yra geistina, kad enciklopedioj rašyba būtų tinkamiausioji.
     Idant šis dalykas įvyktų, rodos, geriausia bus visiems rašytojams iškalno aptarus visi rašybos klausimai, sulig kurių esama skirtumų.
     Żemiaus propozicių formoje surašau kelioliką tokių apsvarstytinų ir nutartinų klausimų.
     Visų enciklopedios bendradarbių ir visų lietuvių rašytojų bei kalbininkų labai prašau suteikti šiems klausimams kadir trumpai pamatuotus atsakymus. Tuo bus daug padēta ne tik enciklopedios, bet gal ir apskritai lietuvių rašybos vienodumui atsiekti.
     Atsakymus (arba geriausia tą patį klausimų surašą su pastabomis) prašau siųsti šiuo adresu: A. Olszewski, Enciklopedios skyrius, 3252 So. Halsted str., Chicago, Ill., U.S. of A.
Ir surašo Jurgelionis savo propozijas pirmiausia dėl lietuviškųjų žodžių, po to dėl skolinių rašybos. Tie dalykai kalbos istorikams įdomiausi. Tepasakytina, kad KlJ-nis buvo Kazimiero Jauniaus sekėjas, Kazimiero Būgos geras draugas, į Joną Jablonskį skersakiavęs, žr., pvz., jo surašytą Rygiškių Jono Sintaksės recenziją – galima tart, triuškinančią (Laisvoji mintis, nr. 23, 1912-01, p. 543–546; persispausdino ją Dambrauskas-Jakštas savo Draugijoj, nr. 69, 1912-09, p. 59–68, įžangos žody tardamas, esą „autorius [t.y. Jablonskis] tą savo veikalą [t.y. Lietuvių kalbos sintaksę] daro filologiškuoju koranu“; nepatiko ir kun. D-kui primygtiniai Jablonskio nurodymai, kaip reikia lietuviškai rašyt).
Baigdamas šio surašo antrą skirsnį, KlJ-nis pareiškia nuomonę, kurią noris pacituot: „[...] jaigu kame įsigyvenusiu papročiu kitaip daroma, reikia to laikyties. Mat, kalba temēgsta būt puoselējama ‘išmintingo konservatizmo’.“ — Visiškai pritariu.
O toliau – kaip rašytini vardai (šitie skirsniai pirmiausia ir paskatino imtis kaupt medžiagą įrašui; tik kai ką išgnybiau):
taip būt atrodęs pirmosios enciklopedijos lietuvių kalba puslapis
V A R D Ų   R A Š Y M A S.
ŻMONIŲ VARDAI.
§ 31. Rašyti Geksli ar Gioksli vietoje Huxley yra didelis barbariškumas. Europoje niekas neżino vardo Geksli, tēra żinomas Huxley. Dar galētume teisinties temoką parašyti Geksli, jaigu būtume pasilaikę mums teiktąją „grażdanką“. Bet iškovojus ir vartojant latiniškasias raides, tokių pasiteisinimų nebegali būti. Formališkai, latiniškųjų raidżių vartojimu, prigulēdami prie vakarų Europos kulturos, jos żmonių vardus privalome rašyti be iškraipymų. Taigi rašytina: Byron (ne Bairon), Brooks (ne Bruks), Clairville (ne Klervil ar Klervy), Dembiński, Dickens, Fourier, Hugo, Hume, Huxley, Hegel, Huygens, Huyghens, James, Kant, Leibnitz, Lotze, Mill, Nietzsche, Rousseau, Ruskin, Shakspere (ar senovišku būdu Shakespeare), Shaftesbury, Spencer, Voltaire, Whitney, Whitman.
     Saviškai galētume rašyti tik įsigyvenusius pas mus vardus: Jezus, Kalvinas, Luteris.
§ 32. Vardus galime linksniuoti. Vardinį [vardininką] reiktų palikti gryną, gimtinį [kilmininką] ir kitus linksnius rašyti su apostrofu: Clairville’o, Hume’o, Huxley’o, Hegel’io (ar gal geriaus Hegel’o, nes jai vardinį rašydami Hegel suprasime l esant minkštu, tai ir kituose linksniuose taip pat galime suprasti. Angliškieji vardai labai dażnai galinį l turi kietą, tad jų visai nebegalima linksniuoti kaip y-kamienių; Hill, gimtin. tegalētų būt Hill’o).
     Kaikuriuos vardus, użsibaigiančius santara, galima būtų linksniuoti ir nevartojant apostrofo: Kant, Kanto, Kantui.
     Graikiškųjų bei latiniškųjų vardų vardinis reiktų rašyti su savo galūne, pridētina prie kamieno; taipjau pasielgtina su kitais linksniais. Graik. galūnēs -es geriausia bus nemainius: Achilles, Orestes, gimtin. Achiliaus, Oresto. (Žr. taipgi § 30.) Paris, gimtin. linksnis reiktų rašyti Pariso (vietoj Parido).
§ 33. Vardai iš kalbų nevartojusių ar nevartojančių latiniškojo alfabeto tegali būt transkribuojami; todēl rašome: Derviš Paša, Abdul-Hamid, Abdur-Rahman, Kuroki.
     Graikiškus vardus transkribuojant nēra reikalo aklai sekti latiniškų transkripcių, tad ne Sophocles, bet Sofokles, raidē raidēn, kaip graikų buvo rašoma. / [...]
     Jaigu kurs vardas daugiaus żinomas latinizuotoj formoj, tokioj galima būtų ir rašyti: Ajax, Diogenes Laertius.
     Rūsiški vardai taipjau raidē raidēn transkribuotini. Rūsų taip vadinamąjį „kietąjį“ ‘i mums reiktų rašyti i, nes mūsiškis i, o ne y fonetiškai yra artesnis prie slavų vidutinio, vidurinio i ([išnašas įterpiu tekstan] żr. Kl. Jurgelionis, Panemunēlio Tarmēs Fonetika). Rūsiškų pavardžių galūnę ii (i su taip vadinamu i trumpuoju, kratkoje) geriausia būtų rašyti y: tas garsas yra artesnis fonetiškai (anot K. Jauniaus, mūsų y esąs pasidaręs iš ij) ir taip rašant bus atskiriama rūsų pavardēs nuo lenkų: Sokolovsky ir Sokołowski.

MIESTŲ VARDAI.
§ 34. Su miestų vardais reikia taip pat elgties, kaip su żmonių vardais. Vadinas, rašytina: Antwerp, Athenai (bet Athens, Amerikoj, Georgia valst.), Bombay, Boulogne, Chicago, Genoa, Gratz, Hong Kong, Kalkutta, Rouen, Smyrna, Syrakuzai (bet Syracuse, Amerikoj, New Yorko valst.), Troia, Warszawa, Zuerich.
     Kaip padaryti su Paryżiu? Taip sakyti ir rašyti labai įpratome. Niekas pas mus dar nēra bandęs rašyti Paris. Gal tad Paryżių paliktume.
     Roma—taip galētume sakyti, kalbēdami apie senovēs Romą, o Rymas—kalbēdami apie katalikiškąjį Rymą, apie Rymo katalikus (žr. Maironio eiles: “Tu rykštē Augščiausio”, jam Leonas tarē, / “Tai plakk! Bet tą Romą, ką piktą jums darė! / Plakk Romą Cezarų dienos! / Bet Romoje Rymą jau naują regēsi.” Pavasario Balsai, “Roma”).

ŻEMIŲ, VALSTIJŲ IR KITI GEOGRAFIŠKIEJI VARDAI.
§ 35. Sulig šių vardų kulturinēs tautos pasielgia trejopai: vienus (daugumą) użlaiko originalinēj (ar jai artimoj) išvaizdoj, kitus turi graikiškus ar latiniškus, trečius verčia savo kalbon ar kaip-nors perkeičia, kad būtų kalbos dvasiai artesni.
     Galime ir męs taip daryti: 1° Italią vadinti Italia, 2° Aigyptą vadinti Aigyptu (ne Kami ar Khami), 3° Vokietiją vadinti Vokietija (ne Deutschland’u ar Germania), Belgią—Belgia (ne Belgique ar Belgium).
     Su pirmosios ir antrosios rųšies vardais reiktų elgties taip, kaip su żmonių bei miestų vardais. Sulig trečios rųšies—reiktų vienodai apkitas daryti ir vienodai bei teisingai versti.
     Lenkiją visi vienaip vadiname Lenkija. Ne taip yra su Rossia—sakome bei rašome: Maskolija, Gudija, Rusija, Rosija, Rossia.—Mokslo ir oficiališkoj kalboj, rodos, atmestini yra pirmas ir antrasai vardai: jie gimę iš pravardżiavimo. Iš trijų paskutiniųjų reikia priimti kurs-nors vienas. Europoj daugiaus żinoma forma Russia (Russland, Russia, Russie), pačių rūsų kraštas vadinama Rossïa. Kurią formą priimti, tai vien nutarimo dalykas, nes apie teisingumą kalbos negali būti. (Originalinē norvergiškoji vardo išvaizda yra Rods ar Ross, slavų vartojime Ruś, žr. Thomsen, Relations between Ancient Russia and Scandinavia; Abel, Slavic and Latin.). Tik ar tą ar kitą formą priimtume, nei vienoj nepridērtų vartoti lietuviškos galūnēs -ija: Rossia ir Russia turi latiniškąją galūnę -ia (žr. § 19 [Latin. galūnē -ia. Išmintinga būtų, jaigu ją rašytume be joto, t. y., ne taip, kaip kad, iš rūsų “šviesą” imdami, esame pripratę. Rašyti -ia reiktų dēl šių prieżasčių: 1° kad atskyrus -ia nuo mūsų galūnių -ija, -ja, kurios turi visiškai kitokią prasmę, negu latiniškoji, 2° kad taip rašo visos kulturinēs tautos, 3° kad taip rašant pasidaro didelē ir laiko ir vietos ekonomia. Paveizdan, išmetus visur panašiuose atsitikimuose jotas, mūsų enciklopedioj susitaupytų kokie 10 puslapių, kurie juk galima paskirti naudingesniam negu jotai dalykui.—Kaip -ia, taipjau rašytina -io be joto. Labai jau użsimetant żymėti šiek tiek skirtą ištarmę, galima būtų rašyti i su dvejais spuogučiais: -ïa, -ïo. (Visgi tas apsunkintų spaudą.)] Rossia tera latinizuota forma iš Ruś, Ross+ia, kaip varduose Germania, Gallia ir p. (żr. Abel, Slavic and Latin). Šitai żinant, gal tinkamiausia bus rašius Rossia.
     Kaip rašyti Francią? Europišku būdu rašyti ir vadinti France męs gal nesugebēsime. Frankonia būtų anachronizmas. Dēlto gal geriausia bus pasilaikius iš rūsų bei lenkų paimtieji vardai: Francia (ne Francija)—kraštui, francūzai—tautai (żr. taipgi: Draugija, N45, 83 psl.).
     Taipgi pasiliktina kiti ne “iš pirmųjų rankų” priimtieji pas mus vardai: Anglia, Belgia, Brazilia, Dania, Japonia, Škotia, Švedia, Vengria ir k.
     Saviškai galētume vadinti Airiją, Chiniją, Kuršą, Suomiją ir k.
     Canada, Columbia, Cuba—galime rašyti: Kanada, Kolumbia, Kuba.
     § 36. The United States of America Vilniaus rašytojų yra verčiama Jungtiniai Amerikos Valsčiai. Toks vertimas yra neteisingas. Atgal anglų kalbon išvertus, būtų: The Joined Communities of America, nes jungti yra join (join, jungere, jungti), o valsčius yra communa, angl. community. Vieną kurį Amerikos state’ą, dażnai użimantį didesnį plotą negu visa Francia, keista vadinti valsčium: jau pats tas “valsčius” susideda iš daugybės valsčių. Żodį state (ypač, kada juo suprantama State of America) lietuvių kalbon tinkamiausia yra versti żodżiu valstija (etim. valsčių krūva) ; united tegali būt verčiama żodżiu suvienytas (unus, oinus, ain, vienas). Dēlto The United States of America lietuvių kalboj turētų būt: Suvienytosios Amerikos Valstijos.—Tik The Confederate States of America rasi galētų būt išversta: Jungtinēs Amerikos Valstijos (visgi ne Valsčiai). Tiedu vardu Amerikos historioj juk yra labai skirtinu!
     § 37. Cabo de Boa Esperanca, Cape Verde. Portugal. cabo, franc. cape yra gimę iš latin. caput, “galva, viršūnē, galūnē”. Cabo ar cape yra žemēs išsišovimas į mares; galima būtų jį ir vadinti išsišovimu, bet patogiaus ir gal geriaus bus davus artesnį vertimą ir pavadinus “galūnē”. Tad Cabo de Boa Esperanca būtų Gerosios Vilties Galūnē, o Cape Verde—Żalioji Galūnē.
     § 38. Frobisher Strait—Frobishero Angštuma. Taip jau: Vancouvero Sala, Van Diemeno Żemē, Augštoji Żemē (Terre Haute). Tierra dél Fuego reiktų versti Ugnies arba Ugningoji Żemē, bet ne Ugninē.
     § 39. Sekant kitas tautas, negalima versti vardų: Newfoundland, New Jorsey, New York, New Hampshire, Porto Rico, Rio de Janeiro, Rio de La Plata ir p.
Šitą 1911-ų birželį parengtą surašą Kleofas Jurgelionis paskelbė viešai (Lietuva, 1911-07-14, nr. 28, p. 5–6; epavelde.lt nėra) ir išsiuntinėjo potencialiems Enciklopedijos svarbiesiems bendradarbiams – skyrininkas. Tikrai – kun. Aleksandrui Dambrauskui ir dr. Basanavičiui.
Beveik neabejotina, kad kun. AlD-ko iniciatyva KlJ-nio „Rašybos klausimai Enciklopedią rengiant“ buvo perskelbti jo redaguotos Draugijos priede jaunuomenei Ateitis (1911, nr. 6/7, p. 259–274). Svarbu čia įžanga ir išnašos, kuriose arba sutinkama, arba ne su Jurgelionio propozicijom; ir viena, ir kita pateikta kaip Ateities redakcijos nuomonė, nors labai tikėtina, kad bent jau inspiracijos – Dambrausko-Jakšto; rašė gal ir žurnalo redaktorius Pranas Dovydaitis. — Štai ta įžanga, aiškiai maištą kelt prieš Jablonskį skatinanti:
Dėdami „Ateitin“ šį straipsnį, darome pradžią moksliškai jaunuomenės diskusijai apie musų rašybos klausimus. Musų filologai tame dalyke visai ikšiol neatsižiurėdavo į moksleivius: mat jiems rodės, kad moksleivija nieko neišmananti rašybos klausimuose ir todėl ji turi aklai, be kritikos pasiduoti musų „filologų“ autoritatiškiems nutarimams ir priimti su priderama padėka visus jų pramanytuosius naujus raštženklius ir raidžių uodegėles. Tame gi pastarame dalyke musų naujausieji filologai tiesiog „išėjo iš krašto“. Nesupratę kaip reikiant Jauniaus rašybos teorijų, išrastų fonetiškai musų kalbos fotografijai, turinčiai savo reikšmę vien mokslo srityje, jie užsimanė daugumą Jauniaus uodegaičių įvesti ir papraston rašybon. Na ir pasidarė musų rašyba tikras marginys, apmestas ženkleliais iš viršaus, ataustas uodegėlėmis iš apačios. Ypač pasisekė dviem balsam: i ir u, jiem abiem paskirta net po tris raštženklius: i, y, į ir u, ū, ų.
     Na, moksleiviai, laužykit dabar galvą, kame ir katras iš tų trijų raštženklių tinka. Jųs rugojat ant vieno rusiško ѣ, dabar pasidžiaugkit, lietuvių rašyboj turėsit bent ketveriopą ѣ: y ir į, ū ir ų. Jei nuo rusų pedagogų gaunat dažnai po vienutę dėl vieno ѣ, tai suskaitykit, kiek gausit vienučių nuo lietuvių kalbos mokytojų dėl nemokėjimo padėti tinkamoj vietoj y ir į, ū ir ų. O kad to nemokėsite, tai nėra abejonės, nes ir patįs gerb. „filologai“ nemoka jų atskirti, nežino ar reik rašyti: motyna ar motina, Vilniuje ar Vilniūje, akįs ar akys ir tt. nuolat svyruliuoja mainydami savo pažvalgas. Tas jų svyruliavimas ir privertė nevieną redakciją bandyti „savomis kojomis“ vaikščioti. Tam tikslui sumanyta įvesti musų rašybon tuli apiprastinimai. Išmesta ilgasis ū, panaikinta daugelyje vietų nereikalingos uodegaitės. P. Čiurlionienė savo paskaitoje Mokslo Dr. Susirinkime, pasirinkus garbingą rolę kalbos ir rašybos apgynėjos, užsipuolė ant „Draugijos“, išdrįsusios padaryti žingsnį prie rašybos apiprastinimo. Anot musų pedagogės lietuvių kalbai ir rašybai grąsąs pavojus, kurį prašalinti tegalinti vien Mokslo Draugija. Na, Dieve jai padėk tame darbe! — Tegul ji senutė sveika dirba. Bet mes jaunieji norime savo „kojomis vaikščioti“. Todėl nei p. Rygiškių Jono neklaidingu rašybos popiežium, nei „Lietuvių Tautos“ tikra rašybos evangelija pripažinti negalim. „Ateitis“ kaipo organas, paskirtas ateities dalykams svarstyti, negali pasiviškai žiurėti ir į musų nenusistovėjusią dabartinę rašybą, juo labiau, kad rašybos klausimai daugiausia moksleiviją paliečia. Lengvesnė rašyba lengvina moksleiviams mokymos darbą, sunkesnė—tą darbą apsunkina. Deja, kitur filologams besistengiant rašybą apiprastinti, ją prieinamesne padaryti, musų kalbos žinovai tarsi susitarę ikšiol vien tik sunkino jos rašybą, išrasdami kaskart naujas išimtis, apdovanodami mus vis naujomis raidžių uodegaitėmis ir tt. Visa tai mus jaunuosius ir priverčia žvilgterėti kritiškai į musų ikšiolinę rašybą ir tarti tame klausime savo žodį.
     Tą pirmutinį musų žodį skaitytojas ras trumpuose prierašuose prie žemiaus dedamojo p. Kl. Jurgelionies straipsnio.
Ir paskutinė, apibendrinamoji išnaša:
Taigi, kaip matote skaitytojai, rašybos klausimuose „Ateities“ redakcijos nuomonės daugelyje dalykų visai sutinka su nuomonėmis p. Kl. Jurgelionies, „Laisvosios Minties“ šalininko ir todėl musų idėjinio priešininko. Ir kaip p. Kl. Jurgelionis laisvamaniškos jaunuomenės atstovas nepabijojo priimti tulų „k l e r i k a l i n ė s“ „Draugijos“ nurodymų rašybos klausimuose, taip ir mums katalikiškai moksleivijai nėra ko bijoti viešai išreikšti p. Jurgelioniui savo pritarimą. 
Kaunas (Draugija su priedu Ateitis buvo leidžiama Kaune) pritaria Chicagai dėl rašybos, o Vilnius (t.y. prie LMD susibūrusi komisija Lietuvos skyriui enciklopedijoje rengti: galva dr. JB-čius, nariai Mykolas Biržiška, Augustinas Janulaitis ir Domas Šidlauskas)? Vilnius įsitikinęs, kad reikia rašyt taip, kaip rašoma Vilniuje. KlJ-nis mėgina ginčytis (iš jo laiško JB-čiui 1911-11-03):
Keistoka išrodo, kad Tamstos taip spiriatės dėl rašybos. Sakote reikia vartoti “Vilniaus laikraščių” rašybą. Bet-gi Vilniuje yra keli laikraščiai ir visi rašyba skirias, ir dar taip svyruoja, kaip pirmos klasės mokiniai. O be to, rašybos ir kalbos dalykuose iš Vilniaus kuomažiausia eina šviesos. Tai tik patįs vilniečiai save orakulais gali manyti, apjakę, – tiesą sakykim, – savo zaściankowym patryotyzmem.) Juk Vilniuje iki šiol dar nepagaminta nei mažiausio rimto raštelio, gvildenančio mūsų kalbą. Šituo atžvilgiu daug svarbesni yra Peterburgas, Krakow’as, Leipzig’as, Vienna, Paryžius. Europos akyse (ypač Viennos ir Krakow’o profesorių akyse) Vilniuje (liet. laikraščiuose) yra atliekamos didžiausios su mūsų kalba barbarios.
     Žinoma, kas dėl manęs, aš mieliai noriu klausyties Tamstų nuomonės, bet negaliu irgi užsikimšti ausų, girdėdamas, ką sako giliausi kalbų apskritai ir liet. kalbos skyriumai žinovai, pripažintieji sviete profesoriai (pvzd. prof. Rozwadowski, prof. Zubaty).
     Manau, kad mums, rengiant Enciklopedią, reiktų rašybos klausimai bendrai aptarti visiems, o nesekti kurio vieno laikraščio manios. (LLTI BR, F2-1043)
Į tokius „pasvarstymus“ dr. JB-čius reaguoja irgi nelabai šaltai; jo 1911-11-21/12-04 rašyto atsakymo KlJ-niui pradžia:
G.T.! Tamistos sieksniniam laiškui reikėtų kelių sieksnių atsako, kad vislab paaiškinus. Neturint tačiau laiko tuštiems ginčams, tik tiek galima pasakyti, kad kaip aš, taip ir kiti, kurie prižadėjo enciklopedijoje dalyvauti, jau gana seniai esame išėję iš fermentacijos periodo rašybos dalykuose ir manome reikią apsistoti ant vartojamosios jau ortografijos, nors ji ir netobuliausia. Pas mus Lietuvoje „Vilties“ kalba – sintaksė – ir rašyba kol kas yra skaitoma geriausia – į ją aš ir norėjau nurodyti, Vilniaus laikraščius minėdamas. Tamistos paminėtiejie: Krokavas, Vienna, Paryžius, Leipzigas (sic!) mūsų akyse sintaksėje ir rašyboje yra 0. Geriau būtų, kad ir Tamista, užuot pildžius savo laiškus ginčais, nusileistum iš teorijos aukštybių ir paklausytum kitų, kurie turi taipogi šiokį tokį patyrimą. Tai – pirma; antra, turiu Tamistai pranešti, kad pas mus kol kas d-ras [Jurgis] Šlapelis yra skaitomas jei ne geriausiu, tai bent vienu iš geriausių stiliaus žinovų, todėl ir Mokslo Draugija, kaip ir daugybė kitų rašytojų, duoda jam savo raštų kalbą taisyti. Todėlei aš – kitų bendradarbių vardu – padaviau sumanymą, idant visi enciklopedijai skiriamieji raštai būtų Šlapelio taisomi. Mūsų akyse to reikalautų enciklopedijos kalba ir patsai turinys, kaip mes esame persiliudiję iš Tamistos atsiųstojo spaudinto laiškelio... Todėlei čion Vilniuje turėtų būt koreguoti raštai, o pati spaudos korektūra galėtų būt pas Jus, Amerikoje, atliekama. (JB, Rinktiniai raštai, 1970, p. 840–841)
Toliau laiške Basanavičius papunkčiui išdėsto kitus reikalus; paskutinė pastraipa: „Straipsniai I-jam tomui galės būti tik 1912 m. bėgyje prirengti; II-ajam, kur daug bus apie Lietuvą rašyta, – 1913 metais. Šitą reikia Jums būtinai žinoti, kad nepradėjus spaudos, neturint visų straipsnių spausdinamam tomui.“ — Galima suprast, kad Vilnius visą tekstų rengimą nori perimt į savo rankas; Chicagoj tebūtų atliekami spaudos darbai.
KlJ-nis (na, vis dar enc-jos redaktorium besijausdamas) nenori taip viens du vadžių atiduoti – siūlo Vilniui: jis atsiųsiąs penkis enciklopedijos straipsnius, dr. Šlapelis tesutvarko juos taip, kaip įsivaizduoja kad reiktų, ir tegrąžina; tada ir bus sprendžiama, ar sutikt su JB-čiaus siūlymu straipsnius rengt Lietuvoje.
Gavęs atgal ir susipažinęs su siūlomais kalbos taisymais, KlJ-nis 1912-05-01 rašo laišką JB-čiui:
Gerbiamasis Pone: –
Iš to, kaip pataisyta atsiųstieji straipsniai, mums paaiškėjo šie dalykai:
     (1) Didesnė taisymų dalis tai vien gusto klausimas. [LKŽ daikt. gustas reikšmės nurodytos: skonis; noras, ūpas; čia gal: (kalbinė) nuovoka?] Pvzd., tik gustas tenusprendžia, kaip pasakyti: ar “Poseidonas užsiuntė smaką (slibiną)”, ar “Poseidonas užleido smaką (slibiną)”, kaip kad Tamstų taisytojo norima. Pas mus užleidžia kùmelį ant kumelės, todėl męs bevelyjam sakyti užsiuntė. Iš šito ir iš daugelio tokių taisymų intariam taisytoją neturint gusto; bent-gi jų gustas neintaiko mūsų gustui... (Nesinori tikėt, kad ir Būga prisidėjo prie taisymo; jaigu taip, tai, matyt, kad jis kaip pirma neindomavo semantika, taip ir dabar neindomauja, o dalyko nestudijavęs, nedaug ir tenusimano.)
     (2) Taisytojai nėra išsiaiškinę daugelio rašybos klausimų; ypač nežino, kaip svetimus vardus rašyti. [...]
     (3) Taisytojai lietuvių kalbą išmano gan paviršutiniai, bent-gi daugelio dalykų nėra kaip reikia išsiaiškinę. [...]
     (4) Taisytojai, matyt, mėgsta pasičvieryt, ir, kadir prieš visokius kalbos faktus, kiša raštan visa tai, kas tik ant jų beskonės seilės užeina. Vietoj intekmės sumano kažinkokį intakumą (!!!), vietoj “delto” būtinai visur nori rašyt tik “todėl”; [...] vietoj visiems žinomų ir aiškių “šiaurvakarių” sako “vasaros vakarai” ir panašiai. [...]
     Taigi dėl visų čia pastebėtų dalykų męs nematome, kad būtų kokia nauda siuntinėti straipsnius taisymui. Žinoma, ir tarp tokių nevykusių taisymų gali pasitaikyt koks dvejetas neblogų sugestijų, bet dėl jų siuntinėti Tamstoms visus rankraščius būtų stačiai neišmintinga, ypač kad rankraščių prisirinks keletas ar net keliolika pūdų; jau dabar turime daugiau kaip du pūdu, o tai dar tik kokia dešimta dalis. [...] (LLTI BR, ibid.)
Kaip reagavo Vilnius į šį apsisprendimą, neradau užrašyta; gal ir niekaip, nes atsirado kitų, rimtesnių bėdų – kilo abejonių dėl enciklopedijos idėjinės nekaltybės: 1912-04-19/05-02 susirinkęs posėdin Vilnius nutaria pareikalaut KlJ-nio pasiaiškinti, ar tik jis vienam kunigui ne per daug prižadėjęs, ar tas negalės kištis kur jam nepriklauso; ar redaktorius garantuojantis, kad enc-ja būsianti „objektyviai moksliška“?
—  dar bus
Mano nuotrauka
tinklaraštis įvertintas Vytauto Kubiliaus premija (2013) ir Poezijos pavasario prizu už eseistiką (2016)