(cc) (by:) —vg— [filologas (platesniąja prasme) ir batautojas]

2017-09-19

(1014) Visiškai tarp kitko: jei kas turėtų noro gretint

(a)  Jansas2000 vs Kmita2017: gariūnmetis
Ar kas yra gretinęs liaudies rašytojo[*] Rimanto Kmitos popromaną Pietinia kronikas (2016, 22017) su Evaldo Janso Ode rutinai (500 egz. tiražu 2000-ais išleido ŠMC)? — Kmita (*1977) prisiminė ir sukūrė savo jaunų dienų gariūnmetį, Jansas (*1969), galima sakyt, dokumentavo tą laiką.
Popieryne radau Kmitos bendraamžio Andriaus Jakučiūno (*1976) pasvarstymų apie Janso knygą, kuriuos skaitant vis sukiojos mintis, kad jis galėtų būt labai tikęs gretintojas:
Sunku atsakyti į klausimą, ar tai grožinės literatūros knyga. Matyt, taip, nors siužetas (jei tą kratinį išvis galime šitaip pavadinti) nelygus, trūkčiojantis – tai tik siužeto iliuzija, kuriama kartais net labai įtaigių vaizdų. Vis dėlto skaitant „Odę rutinai“ neapleidžia jausmas, kad tikroji jos vertė – dokumentalumas. Reikėtų turėti galvoje, kad knygelė parašyta Evaldui studijuojant VDA 1988–1995 m., taigi joje skleidžiasi ne mileniumo, bet Gariūnų Lietuva, kurią, žvelgiant dabartiniu žvilgsniu, norisi manyti buvus vieną keisčiausių ir bergždžiausių lietuvų, kokią tik kada esame sukūrę, kuri pernelyg trumpai egzistavo, kad paliktų apie save (ir ypač apie savo užkulisius) reikšmingesnių žodinių liudijimų. Todėl tekstas apie gariūnmečio marginalo išgyvenimus ir kasdienybę – tikrai neeilinis. A6 formato knygelėje nuodugniai aprašyti lėbavimai, sapnai, sekso scenos, muštynės kelia visiško autentiškumo įspūdį (ne veltui – autorius yra pripažinęs, kad kelis pokalbius įsirašė į diktofoną ir juos knygoje pateikia kone pažodžiui), epocha ir jos amžininkai stojasi prieš akis kaip gyvi. Sunku ir įsivaizduoti veikalą, kuris galėtų įtaigiau atskleisti to laiko kavinių, renginių atmosferą, bendravimo klišes, anuomet dažnai lydėjusį beprasmybės jausmą. Gaila – jei tada E. Jansą po savo sparnu būtų priglaudusi kokia rimta to meto leidykla, „Odė rutinai“, dar įdėjus šiek tiek pastangų ją gludinant, anuometinėje naiviojoje Lietuvoje, kuri gal dar nebuvo mačiusi ant popieriaus užrašyto žodžio „bliatj“, galėjo tapti bestseleriu. Įsivaizdavimas, kad literatūrai neva būdingas dvasingumas, vis dar laikė ją tvirtai atskyręs nuo gyvenimo, ir „Odė rutinai“ tame kontekste, kuris šiurpo nuo „Raganos ir lietaus“, bet dar nebuvo prisisunkęs IRD (Ivanauskaitės Rytų dvasingumo), galėjo tapti gaivaus oro gurkšniu masėms. Deja, netapo. Trumpai pasitrynusi meno mėgėjų kišenėse ir turbūt Evaldo draugų aplinkoje, ji nugulė dulkėtose lentynose ir, matyt, ten būtų sulaukusi net trečiojo tūkstantmečio, jei [2010-ų] lapkričio pradžioje ŠMC nebūtų surengęs jos skaitymų.
     2000-aisiais skaitoma knyga atrodė itin juokinga – joje aprašyta tada dar labai nesena praeitis, įskaitant ir tų laikų pilyno (ar pilioškės) personažus, įprastą žodyną, alkoholio paieškų būdus. Visgi tuomet buvo sunku suprasti, kad knygos apie dabartį rašomos ateičiai; klausant aktoriaus Dariaus Gumausko skaitomų „Odės rutinai“ ištraukų ŠMC skaitykloje 2010-aisiais, daug kas atrodė kitaip. Dabar, kai senamiestis dieną naktį nutviekstas optimistinės turistų fotoaparatų šviesos, kai jau žinome, kas yra kapitalizmas, ir stengiamės patikėti tuo, ką kitur vadina civilizacija, Evaldo paskutiniojo dešimtmečio pirmos pusės išgyvenimai atrodo gūdžiai prasmingi, neišvengiami, kaip anuomet neišvengiami būdavo vizitai pas kučeriavą. Prisimindamas Pilies gatvės alkoholiką Gugį, regiu grimztančią – jau nugrimzdusią – praeitin epochą, fenomenalią tuo, kad nesugebėjo nieko po savęs palikti, nes viskas, ką ji pagimdė, buvo totalinis šlamštas, palyginti net su tuo, ką leidome sau totalitarizmo sąlygomis. Nuosekliai ją aprašinėti turbūt apskritai buvo vienintelis būdas ką nors apie ją pasakyti, nes ta epocha su neregėtu atkaklumu negimdė meninių vaizdinių, pripažino tik drumstą, šiukšliną, ant baltų plastikinių kojelių siūbuojančią tikrovę, papuoštą dirbtinėmis gėlėmis; ją galėjai patirti tik savo kailiu, urloms pastojus kelią arba pačiam „prisiknisus“ prie kokių geltonsnapių. Gariūnmetis buvo viltis, bet ne tiesa, – net ir mes, tuomet dar gausiai hormonų pritvinkę, todėl nepastabūs jaunuoliai, jautėme, kad susigrąžinti save toje aplinkoje įmanoma tik klaikiai nusigėrus, kur nors vemiant, geriausia krauju arba bent pomidorų sultimis nudažytu magic crystalu (taip vienu metu vadinosi pigiausia degtinė), tarsi būtų įmanoma išvemti gatvių tęstinumą ir tikslą, jų sugebėjimą apskritai kur nors vesti.
     Šitaip žvelgiant, Evaldo užrašai, nepaisant abejotinos literatūrinės vertės, tampa neįkainojami. Juk tai, kas vyko knygos herojui, labiau ar mažiau buvo būdinga mums visiems – kažin koks „egzistencinis romantizmas“, anot kažkieno žodžių. Nūdieną tokia laikysena, žinoma, atrodytų naivoka, tačiau sunku atsikratyti įspūdžio, kad, jei nebūtų permanentiškai apsvaigusi, seilėta, agresyvi, neretai – buka, Evaldo karta apskritai nebūtų sugebėjusi išlikti. Dabar neįsivaizduoju beveik nieko siaubingesnio už galimybę bent valandėlę pabūti toje epochoje, manau, šiuolaikinis žmogus tam nepasiruošęs (nesakau – per silpnas, bet turbūt tai būtų teisingiau). Net knygelės jau yra per daug, kad vienu sykiu ją perskaitęs nepatirtum bjauraus, gniuždančio jausmo, jog tas laikas yra prisilietęs ir prie tavęs ir kad nuo to, kaip greitai įstengsi ištrinti jį iš atminties, priklauso šis tas daugiau negu šios akimirkos ramybė. Taigi „Odė rutinai“ gali būti ne tik praeities dokumentika, bet ir savotiškas kovos su praeitimi būdas, jos atsisakymo, sunaikinimo ritualas, kuriam tikrai reikėtų atrasti laisvą pusdienį. Gal kur nors tą „Odę rutinai“ ir rasite. („Dėmesio – visai užmiršta sena“, Nemunas, 2010-11-18, p. 10)
P.S. Prisiminiau, vos išėjusia Ode rutinai labai žavėjosi a.a. Vygantas Šiukščius, siūlė būtinai įrašyt Jansą Lietuvių literatūros enciklopedijon.
--------------------------------------------
* dabar juokais Rimą K. taip vadinu (aišku, iš pavydo). Apie Pietinia kronikas rašyta, kalbėta, galima sakyt, visur, kur tik galima, net lt.wikipedijoj atskiras straipsnis yra; ir tik palankiai; pripažinimas beveik visuotinis; bet ir tą beveik jau galima išbraukt, nes teigiama puslapinė recenzija išspausdinta Nepriklausomų rašytojų sąjungos leidžiamam Lietuvos kultūros, kūrybos, savasties ir tautotyros mėnesinio laikraščio Gintaro gimtinė rugpjūčio nr. (autorė prof. Danutė Klumbytė); žodžiu, visaliaudinis susižavėjimas.

(b)  Sirijos Gira1960 vs Seirijų Giria1962: voratinkliai ir vėjas
Vytauto Kubiliaus XX amžiaus literatūroj (1996) Vytautui Sirijos Girai skirtos 32 eilutės, pusė jų – apie vieną romaną:
Didelio oficialiosios kritikos pasipriešinimo susilaukė antrasis romanas Voratinkliai draikės be vėjo (publikacija žurnale [Pergalė] 1960 m. [nr. 10–12], atskiras leidimas 1968 m. [21976, 32002, išverstas į vokiečių ir estų kalbas]), pavaizdavęs intymų „tarybinio žmogaus“ gyvenimą be įprastų visuomeninės aplinkos rėmų ir viską determinuojančios idėjinės programos. Erotinis pradas, dangstomas lietuvių prozoje moralinio drovumo skraiste, čia iškilo kaip visagalis faktorius, ardantis šeimas ir pastovią buitį, laužantis charakterius (keli meilės trikampiai). „Jausmų lūžius“ – romano esmę, pasak autoriaus – šiame kūrinyje lemia ne išorinės socialinės aplinkybės, o nuolat kintantys žmonių tarpusavio santykiai bei atsitiktinumų grandinė, formuojanti romano intrigą. Gyvenimo vyksmas čia jau nėra nuoseklus tam tikrų dėsningumų įsikūnijimas, kaip tradiciniame epiniame romane, o greičiau likimo žaismė, niekam nepavaldi. Nebėra statikos – viskas teka, kinta, juda: trumpalaikės personažų būsenos, Vilniaus gatvių vaizdai, šmaikštūs gydytojų dialogai, kandi autorinės charakteristikos frazė. (p. 579–580)
Pergalei dar nebaigus skelbt Voratinklių, juos skiltimis ėmė spausdint Kanadoj leidžiamas savaitraštis Nepriklausoma Lietuva; redakcijos, gal ir paties redaktoriaus Jono Kardelio pristatomasis žodis:
Sirijos Gira yra Liūdo Giros sūnus, gydytojas ir drauge rašytojas. Čia jo jau ne pirmasis romanas. Neseniai jis buvo parašęs romaną apie Argentiną. Dabar šį – apie Vilniaus dabartinį gyvenimą. Pirmoje daly – vien paprastas miesčioniškas gyvenimas, kaip bolševikai sako, „socialistinis realizmas“, kuris tačiau parodo, kaip dabar gyvena sovietinė miesčionija. Anksčiau davėme A[ntano] Jonyno apysaką [Paskutinė vakarienė, iš Pergalės, 1960, nr. 1], kuri vaizdavo kolchozinės miesčionijos ir jos vadovų gyvenimą, o dabar – miesto gyvenimui pažinti. (NL, 1960-11-23, p. 3)
Paskutinis, 57-as Sirijos Giros romano gabalas paskelbtas 1962-01-10 numery. Po poros savaičių pranešta:
„VORATINKLIAI NESIDRAIKO BE VĖJO“ / Tokiu vardu „Nepriklausomoje Lietuvoje“ pradedamas spausdinti romanas, kaip epilogas bei kontraversija Sirijos Giros romanui „Voratinkliai draikės be vėjo“.
Šis romanas bus dedamas laukiant pasirodymo Putino antros dalies „Sukilėlių“, kurie žada išeiti artimoje ateityje ir kuriuos „Nepriklausoma Lietuva“ nusistačiusi persispausdinti. (1962-01-24, p. 4)
Slapyvardžiu Seirijų Giria pasirašiusio autoriaus romanas pradėtas spausdint nuo kito numerio (01-31); įžangos paskutinė pastraipa:
Autorius [= VSG] Barvainį pavaizdavo tikru sovietiniu žmogum, pasidavusiu likimo valiai, beveidžiu, be jokios praeities ir be jokių nusistatymų į ateitį. Gira nežino, kada Barvainiai gimė, kur ir kada mokėsi, kuo domėjosi, kaip gyveno pirmoje rusų-bolševikų okupacijoje, kaip gyveno ir ką veikė vokiečių okupacijos metu, ir juos matome vėliau, jau antrosios rusų okupacijos metu, nužmogintus, beveidžius, nepanašius į žmones. Bet ar taip yra iš tikrųjų?
Iš tikrųjų, aišku, yra kitaip, o kaip – ir mėginama pavaizduot. Tik perbėgau akim savaitrašty skelbto romano gabalus (iš viso 82, baigta spausdint 1963-10-23); čia svarstoma ir apie tai, apie ką Sirijos Gira negalėjo – politiką: ir Vengrijos įvykius, ir okupaciją, ir kt. Atsitiktinai akis užkliuvo už epizodo, kur Seirijų Giria rašo apie Sirijos Girą. — Barvainis atvažiuoja Vilniun, susitinka senokai matytą daktarą Pileckį, tas klausia:
– Gal jūs kartais partijoje jau?
– Na, na, kolega, kaip tą galėjai ir prileisti?
– Prašau neužsigauti... Dabar gi tenka nugirsti gana keistų faktų bei reiškinių, kuriuos sunku ir suprasti. Štai Sirijos Gira studentaudamas buvo fraternitietis ir dabar dar kai kada atsirūgsta fraternitietiškumu, o jau patarnauja ir okupaciniam režimui, ten jis jau įmerkęs, kaip sakoma, uodegą...
– Aš jo nesmerkiu, – rimtai nusiteikęs kalbėjo Barvainis. – Mane savo romanu jis gerokai prablaivė. Matai, kolega, kad mudu jau drauge su žmona... Gal jam kitaip neišeina. Aš, jo vietoje, žinoma, taip nepasiduočiau. Ir mums juk reikia Pasternakų... Deja... O Putinas? – Jis dar norėjo daugiau kalbėti, bet Pileckis turėjo skubėti į kitą skyrių, o Barvainiai į ministeriją. Barvainiai netrukus pasiekė Stalino prospekto 27 nr. (1963-03-20, p. 3)
Nepavyko išsiaiškint, kas pasirašė slapyvardžiu Seirijų Giria; tikėjaus, gal Jono Aisčio laiškuos (susirašinėjo su VSG) kas nors bus, ne, tik Aisčio nuomonė apie Giros romaną atsispindi.
Šiaip – išskirtinis atvejis mūsų literatūros istorijoj, kad kitas asmuo imtųs rašyt romano tęsinį, ir dar turint omeny aplinkybes: tęsėjas lyg ir pasako tai, ko sovietijoj gyvenantis kolega negalėjęs. (Gal koks bakalauras susigundytų pagretint tuos du romanu? Įdomu juk turėtų būt. O gal tik man taip atrodo.)

2017-09-15

(1013) Tarp kitko: šis tas apie a.a. Vytautą Vanagą

Vytautas Vanagas, 2010
(Justės Kuodytės nuotr.)
Išeina mūsų mokytojai.                                         
Paulius Subačius, sutiktas prie šarvojimo salės

*1930-09-26 Rokiškio apskr. Kamajų vls. Duokiškio par. Gùdiškio dvare, 7 km į pietus nuo Kamajų,
†2017-09-11 Vilniuje, palaidotas Karveliškėse, greta tėvų Marijonos ir Antano ir žmonos Birutės;
literatūros istorikas, tekstologas praktikas, habil. dr.; post mortem galima pridurt – ir poetas.
Kaip tyrėjas, nemėgęs spėlioti – net hipotezė turinti būti į ką nors tikro atremta, o jei nežinom, tai nežinom.
Kaip žmogus, mėgęs tvarką; išeidamas norėjęs, galima sakyt, sutvarkyti viską pats, kad nepaliktų jokių rūpesčių.
Taip, bendrybės. — O gal atsispyrus nuo nuvalkioto gretinimo su Mėnuliu, matoma ir nematoma jo puse?
Iš sėdėjimo prie darbo stalo ir archyvuos – pamatinės studijos apie Strazdą ir Pošką, literatūros istorijų skyriai; „Lituanistinei bibliotekai“ parengti Antano Tatarės, didaktinės prozos tomai, „Versmėms“ – Strazdo, Antano Klemento, pasakėčių tomeliai; kapitalinis darbas – Lietuvių rašytojų sąvadas (iš jo išsirutuliojo Lietuvių literatūros enciklopedija, redaguota trijų Vytautų: Kubiliaus, Vanago ir Rakausko); 1994-ais pradėti Vaižganto, 2001-ais – Valančiaus Raštai. Ne viskas paminėta, reikia pridurt: ir kt. VytV rašto darbai.
Kita vertus, nematytoji pusė: nuo gimnazijos laikų domėjos astronomija, sakė atpažindavęs visus žvaigždynus; atsitiktinai sužinojau, kai jau ėmė silpt jo regėjimas; gyvenimo pabaigoj, galima sakyt, nieko nebematė; jau Vilniuj atrastas futbolas: galim įsivaizduot, kaip trijulė – Juozas Aputis, Jonas Juškaitis ir Vytautas Vanagas elgdavos jau išgriauto „Žalgirio“ stadiono tribūnoj; yra pasakojęs, kiek džiaugsmo buvę, kai Vilnius Maskvą 5:2 supylęs; vėliau vienas auklėdavo futbolistus prieš televizorių. — Ir dar vieną pomėgį turėjęs, tik slėpęs visą gyvenimą.
Atidavęs Rankraštynui viešuosius popierius (ko vertas, pavyzdžiui, jo susirašinėjimas rengiant Rašytojų sąvadą!), VytV atnešė dar dvi dėželes, kurias liepė atvert tik po jo mirties. Kas ten – nujaust buvo galima; kad ir iš užuominos pokalbio, kuris paskelbtas Colloquijos nr. 17 (2010), pabaigoj: „Rašinėjau eiles kaip nereta gimnazistams ir šiaip apyjauniems žmonėms. Bet siekimo eiti į viešumą nebuvo. Tokie eiliavimai vos atsiradę darosi literatūriniu palikimu ir kartais paviešinami tiktai po autoriaus mirties, suprantama, jeigu jie ko nors verti, o nėra žinomu vardu pavadinamos manijos rezultatas“ (p. 178). Ne, tai ne grafomanija; eilėraščiai, rašyti nuo 1948-ų iki gyvenimo pabaigos. Poeto Antano Sėlio – mokslininko Vytauto Vanago alter ego. Galima juos vadint ir eiliuotu dienoraščiu – klasikine poetika besiremiantys aiškios minties „menki pabandymai žvilgterėti į žmogaus būties ir savo krašto istorinių lemčių dramas“, „šioks toks laiko ir žmogaus dvasios nerimasčių liudijimas“, pasak kukliojo AntS 2014-ais surašyto žodžio Ad lectorem. (Prisiminiau kitą 1930-ų Vytautą – kalbininką habil. dr. Ambrazą, slapyvardžiu Vytautas Dubindris savo poezijos rinktinę išleidusį vos tik Lietuva atgavo nepriklausomybę; irgi rašęs ne viešumai; sovietmečiu kurta nežinotoji poezija – gal kada kas apžvelgs jos mastą ir spektrą; ji buvo.)
— — — stryktelėjo galvoj aiškiai per skambus Janonis: „Geresnio paminklo didvyriams nebus, / Kaip vykdymas jų idealo.“ Ne, idealai kiekvieno asmeninis reikalas; nebent: darbai, jų tąsa.
Kiek Vytautas ir Birutė Vanagai parengė Valančiaus Raštų tomų, tiek ir bus; neįsivaizduoju, kas galėtų tęst šitą darbą; taip ir liks: Kuriuos Valančiaus Raštus turi omeny? – Nebaigtuosius.
Vaižganto Raštus (ateita iki epistolikos) imsis rengt žmogus, su VytV kartu nieko nedirbęs; svarbu, kad bus einama toliau. Kad tik jis turėtų bent dalį Raštų sumanytojo kantrybės ir tekstologinės bei istorinės kompetencijos; ne šventieji puodus pildo.

2017-09-13

(1012) Literatūros istorijos pagrėbstai: Šeinius, Putinas, Didžiulytė ir Didžiulienė

Šįkart įvardas pagrėbstai, manyčiau, tikrai tinka. Coll. Pranas Vasiliauskas atsiuntė rašinį apie vienam vienkartiniam leidiny skelbtus tekstus.
Lietuvių balso dovanėlė 1915 metų Kalėdoms
Laikraščio Lietuvių balsas, leisto Petrapilyje Martyno Yčo, paskutinis 1915 metų numeris išėjo su 8 puslapių priedu – „Lietuvių Balso“ dovanėlė Kalėdoms. Šis Priedas, kaip ir priklauso priedams, pasirodė atskiru leidiniu ir buvo mažesnio formato už laikraštį.
     Taip jau atsitiko, kad 2017 metų rugsėjo 1 dieną, ieškodama šio leidinėlio, į Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto Mokslinę biblioteką užėjo miela kolegė iš Mažvydo bibliotekos smulkiųjų spaudinių tyrinėtoja ponia Violeta M. Lietuvių balso 1915 metų komplekte Priedo neaptikome, bet radome D-ro Jono Basanavičiaus mokinio, Lietuvių Mokslo Draugijos bibliotekininko Prano Razmuko ranka padarytą įrašą: „Priedas – ‘Lietuvių Balso’ Dovanėlė Kalėdoms – yra rankraštyne L. Didžiulienės rankraščiuose (Inv. Nr. 510)“. Po nedidelių bibliografinių nesusipratimų, panaudojus vien bibliotekininkams žinomus indukcinius-dedukcinius paieškos metodus, reikalingasis spaudinys Liudvikos Didžiulienės-Žmonos rankraščių kolekcijoj buvo rastas, atneštas, išmatuotas, nufotografuotas.
     Reikalas buvo atliktas, bet į akis krito, kad mūsų turimasis Priedo egzempliorius šiek tiek aplankstytais ir įplėšytais kraštais, ir, kažkokio neaiškaus impulso pastūmėtas, paprašiau bičiulio kolegos Virginijaus G. leisti tą leidinėlį šiek tiek palyginti ir paklijuoti.
     Belygindamas ir beklijuodamas pastebėjau, kad šiame kukliame Priede esama mažų mažiausiai trijų būsimų lietuvių literatūros klasikų kūrinėlių. Bet negi tai didelė retenybė to meto lietuviškoje spaudoje?
     Vis dėlto, galvon atėjo ir logiška mintis: įspūdis toks, kad Lietuvių balso dovanėlė 1915-ųjų Kalėdoms yra retas arba labai retas spaudinys; vadinasi, į lietuvių literatūros klasikų kūrybos tyrinėtojų ir jų Raštų sudarytojų akiratį šis itin kuklus leidinėlis galėjo ir nepapulti.
     Reikia patikrinti!
     Taigi, imkime puslapis po puslapio versti šį spaudinį – kalėdinę dovanėlę lietuvių grožinės literatūros gurmanams.

Pradedama maždaug 1,5 puslapio apimties Igno Šeiniaus kūrinėliu „Iš Bareljefo: Sutema“. Tai tipiška „šeiniška“ impresija, kurios prasminių ir moralinių intencijų, prisipažįstu, likau taip ir nesupratęs. Bet tai nesvarbu. Svarbiau, kad šiuo metu leidžiamų Šeiniaus Raštų jau išėjusiuose tomuose šio kūrinėlio neradau. Bet jis toks nedidukas, turiniu ir forma toks efemeriškas, net vaiduokliškas, kad galėjau jo ir nepastebėti tarp žymiai „kūningesnių“ klasiko veikalų…
     Toliau, 2 puslapyje, spausdinamas slapyvardžiu Aida pasirašytas eilėraštis „Apšviesta vietelė“. (Greičiausiai jo autorė – Aldona Didžiulytė-Kazanavičienė, rašytojos Liudvikos Didžiulienės duktė). Tai, mano supratimu, visai profesionaliai – ir formos, ir turinio (minties), ir eiliavimo požiūriu parašytas kūrinys, ne tik nenusileidžiantis, bet, regis, meniniu pilnavertiškumu net pranokstantis kitą, po jo einantį Priedo kūrinį.[*]
     O tas kitas kūrinys, p. 2–3, – 6 posmelių eilėraštis „Gėlytės“, parašytas Putino 1914 metų rugsėjo 6 dieną, tai yra lygiai prieš 103 metus (jei nesivelsime į „senojo“ ir „naujojo“ laiko skaičiavimo stilių aritmetiką)! Pasižiūrėję į Vinco Mykolaičio-Putino paskutiniojo Raštų leidimo pirmąjį tomą (1989), tokį eilėraštį rasime. Tiktai ten Komentaruose neteisingai (kaip dabar paaiškėjo) nurodyta eilėraščio parašymo data (1916) ir I publikacija (Mūsų kalendorius 1917 metams, Vilnius, 1916). Be to, yra tam tikrų leksinių, fleksinių, morfologinių skirtumų tarp šios, pirmosios, publikacijos (1915) ir kanoninės (1989), taip pat tik čia eilėraštis su paantrašte. Todėl pateikiame tokį „Gėlyčių“ variantą, koks jis buvo publikuotas Lietuvių balso Priede:
Gėlytės.
Scherzando.

Kiekviena gėlytė,
Kolei klesti, žydi,
Savo gražumėliais
Džiaugties nepavydi.

     Aš kiekvieną jųjų
     Gerbčiau ir mylėčiau,
     Kartą nusiskynęs
     Prie širdies dėvėčiau.

Baltąją leliją,
Ir puikuolę rožę,
Rūtą, ir rezėtą,
Kur taip klesti, gožia.

     Daugel dar kitokių
     Aš gėlių pažįstu,
     Bet žinau, kad visos
     Prie širdies nuvystų...

Man gražiau iš tolo
Jų žiedais gėrėties,
Kol skaidrių lapelių
Pačios nenumėtys.

     Visos juk gėlytės
     Kolei gožia, žydi
     Savo gražumėliais
     Džiaugties nepavydi.
6. IX. 1914.
Po Putino „Gėlyčių“ Priede spausdinama legenda „Imperatoriaus regėjimas“. Joje pasakojama, ką matė ir jautė Romos imperatorius Augustas ant Kapitolijaus kalvos tą naktį, kai gimė kūdikėlis Jėzus. Selmos Lagerlöf kūrinėlį iš rusų kalbos išvertė slapyvardžiu Š-m-n-s pasirašęs vertėjas. [Įrašius trūkstamas balses, gali būt Šimonis; Kazys Š. ne tik piešė, bet ir rašė: 2007-ais išėjo jo rinktinė Sakmės, eilėraščiai, poetinė proza. —vg—]
     Paskutinis Priede skelbiamas kūrinys – Liudvikos Didžiulienės parašyta, pseudonimu Žmona pasirašyta „komedijėlė iš liaudies gyvenimo“ Paskubėjo. Ji užima lygiai pusę spaudinio – 4 puslapius. Didžiulienės-Žmonos Raštų rengėjai šią publikaciją žinojo.
     2017-09-06
----------------------------------------------
* Coll. Prano lyginamieji pasvarstymai apie Didžiulytės ir Putino konkrečius eilėraščius priminė vieną problemą, nors tiksliau „problemą“: klasiku tapusio kūrėjo net menkučiame jaunystės rašinėly mėginame įžvelgt talento užuomazgas, jis atsiduria Raštuos, ir tai lemia ne jojo poetinė vertė, o tai, kad sukurtas būtent to rašytojo.
Aldona Didžiulytė-Kazanavičienė pirmiausia žinoma kaip kūrusi vaikams, tad Lietuvių balso Priede esantis eilėraštis tarsi ne jos balsu prabyla, regisi – pirmiausia dėl ritminės struktūros – kaip koks Maironio aido aidas:
Buvo liūdnas ruduo, apsiniaukę dausai,
Tyliai supėsi medžiai nuo vėjo,
Ir per tirštas miglas, kurios slinko augštai
Tiktai retkarčiais saulė spindėjo.
     Aš stovėjau ant kalno, žiurėjau tolyn,
     Kaip merdėjo gamta nelaiminga.
     — — — — — — — — — — — — — — —
Staiga ką aš matau?.. toli ten už miškų
Šviečia viena vietelė saulėta,
Lyg puikiausias oazas tarp tyrų plikų –
Tenai „žemė“, tur-but, „pažadėta“.
— — — — — — — — — — — — — — —
Ir dabar supratau, kad tai monai akių:
Kad kai vėjas nustodavo pūtęs,
Tai per sunkų tamsumą tirštų debesų
Vietoms krisdavo šviesa saulutės.
     O palaimintos žemės nebuvo visai,
     Tik šešėlis saulėtos vietelės...
     Buvo tamsūs, apniukę, paniurę dausai –
     Ir tik retkarčiais švietė saulelė.
Situacija suvokiama, daugumai yra tekę matyt tokių „monų“, mintis irgi aiški: žmogus ilgis to, kas šviesu ir gražu, net leisdamas sau trumpam apsigauti, galima tokį ilgesį susiet ir su Pirmojo pasaulinio karo atmosfera. Nepaisant to, kūrinėlis lieka pagrindinio literatūros sriauto užuteky. Ir vargu ar kitaip gali atsitikt.

2017-09-07

(1011) Visiškai tarp kitko: kaip likimas pasišaipo iš norų gražiųjų

Yra toks griaudus Victoro Auburtino pasakojimas su potekste „Pagalvis“. — Senolis dr. D. jaučia greit mirsiąs. Apžiūri savo knygų spintą:
Ten stovėjo viena prie kitos sustatytos knygos, kurias jis buvo mėgęs ir naudojęs savo gyvenime: baltais kiaulės odos viršeliais romėnų raštai, apimą senuosius Mantujos piemenėlių žaidimus, kitados jo surinktus; Homeras; tarp jų žodynai, nuo skaitymo apsitrynę Recklamo bibliotekos leidiniai, kelionių vadovai; žodžiu, visas gyvenimas: šiandien vienaip, rytoj kitaip, be sistemos.
Peržvelgęs atsidūsta, pasikviečia šeimininkę Mariją ir paprašo paskutinės paslaugos: kai po trijų dienų jis mirsiąs – tepaima iš spintos ir tepadeda jam, paguldytam karste, po galva Homero Odisėją – ilgą naktį ramiai išmiegosiąs, turėdamas tokią knygą pagalvio vietoj, sapnuodamas amžiną jūros dainavimą.
Ir tikrai po trijų dienų dr. D. miršta. Šeimininkė, prisiminusi prašymą, nueina ieškot knygos; bet paima ne Odisėją, o šalia stovėjusį Draudimo nuo nelaimingų atsitikimų įstatymo antrąjį leidimą. Ir padeda po dr. D. galva.
Atėję su mirusiuoju atsisveikint draugai labai stebis tokį pagalvį pamatę, bet šeimininkė dievagojas, esą toks buvęs jojo noras, esą tik taip jis galėsiąs ramiai ilsėtis. Ir draugai sutinką – toks vienišas viengungis galėjęs turėt labai keistų sumanymų ir minčių. Taip ir buvo palaidotas dr. D. – su Draudimo nuo nelaimingų atsitikimų įstatymo antruoju leidimu po galva.

Tininio monogramos piešinys,
rastas tarp jo rankraščių
(Laiškai Andromachai, p. 98)
Išvertė šį feuilletono vokiškos atmainos meistro pasakojimą lietuvių kalbon Juozas Tininis (*1907 Panemunėlio valsčiuj) – prozininkas, vertėjas, pagal išsilavinimą filologas klasikas, mokėjęs apie dešimt kalbų, iš turtų labiausiai vertinęs tą, kuris kaupiamas galvoj ar knygų lentynose; viengungis. Žuvo avarijoj 101-am greitkely 1971-ais. Po poros metų Los Angeles ėjęs žurnalas/magazinas Lietuvių dienos/Lithuanian Days, kuriame dirbo lietuviškojo varianto literatūriniu redaktorium, išleido rinktinę Laiškai Andromachai (laiškų forma rašytas lyg ir nebaigtas meilės romanas + vertimai). Čia, p. 49–50, ir yra tas Auburtino „Pagalvis“. — Iš knygos pabaigoj įdėto Bernardo Brazdžionio „Žodžio skaitytojui“:
Liko paruoštas spaudai trečias novelių rinkinys „Neatskleista paslaptis“, autobiografinio romano fragmentai, gausi medžiaga romanui apie Emiliją Pliateraitę, daugelis nesutvarkytų rašinių literatūrinėmis temomis ir lyginamųjų kalbų žodyno bei studijos metmenys: Graikų ir lietuvių, lotynų ir lietuvių kalbos. Pastarasis veikalas buvo J. Tininio svajonė, jo viso mokslinio darbo vainikas, vienintelis tos srities, autoriaus slapta užuomina, turėjęs jam suteikti vardą pasaulinio masto lingvistų tarpe. Deja, rankraštis (kaip ir daktaro laipsniui disertacija [Das Aesthetische in der Dichtung des Lukrez]) žuvo, jo asmeninį turtą (nepalikus testamento) ir knygyną administracijai nusavinus ir vėliau iš varžytinių išpardavus, gi daugelį rankraščių bei užrašų išmetus į šiukšlyną. (p. 93–94)

2017-09-05

(1010) Epizodai, xxi: Kauno „Aušros“ gimnazijos 1936-ų abiturientas žiūri brolių Tavianių filmą

Prisiminimas prisiminimą traukia: ankstesniam įraše paminėjau homme de lettres Vytautą A. Jonyną, LM prie žinios apie Prano Visvydo mirtį paskelbė jo eilėraštį, kuriame minimi „Sokratas, Lukrecijus ir kiti / Senovės žmonijos čia ir ten protai“; ir prisiminiau į VytAJ RR nepapuolusio rašinio pradžią – įvadą į pasvarstymus apie Nykos-Niliūno išverstas Vergilijaus Georgikas:
Nepriklausomybės kovų savanoris, pedagogas, vertėjas
filologas klasikas Kazys Kepalas (1890–1966), 1962;
iš pirmo žvilgsnio, šiek tiek panašus į Vittorio Tavianį?;
nuotr. iš Kario, 1962, nr. 4; p. 126–128 yra informatyvus
irgi savanorio Jurgio Kiaunės (1896–1983) rašinys apie KazK
Nuostabiame italų filme „Padre padrone“ [rež. Paolo ir Vittorio Tavianiai, 1977, įvertintas Kanų festivalio Palme d’Or] yra tokia nelaukta scena. Ekrane tamsu. Staiga ant žiūrovų galvų virsta gergžėdamas baisus tankas. Rodos, sutrėkš! Bematant kitas kadras. Jau ištisas laukas tokių riaumojančių tankų. Manevrai. Dabar scena tanko viduje. Filmo herojus – radistas klausosi direktyvų. Jos – lotynų kalba:
Conticuere omnes, intentique ora tenebant
Inde toro pater Aeneas, sic orsus ab alto.
O radistas atsako:
Infandum regina iubes renovare dolorem,
Troianas ut opes et lamentabile regnum
Eruerint Danai...
Šimtai aušrokų, buvę A klasėse, tuoj pat atspės, kad tai Vergilijaus „Eneidos“ pradžia. Juos tas eilutes deklamuoti mokė K. Kepalas, ir jų jie nepamirš iki amžių pabaigos. („Kai grįžta tikėjimas tautos kūrybingumu“, Tėviškės žiburiai, 1985-01-15, nr. 3, p. 7)
Toliau Jonynas pristato pagrindinį filmo veikėją, pastraipą baigdamas sakiniu: „Ne tankas verčia užtvaras, ne tankas triumfuoja, bet žmogus, prasilaužęs į klasikinės kultūros versmes savo kaimietišku, sakytumėm, daukantišku užsispyrimu, atkaklumu.“
— Atpažinimo džiaugsmas: o! žinau iš kur šitai, – gal vienas didžiausių malonumų; dar: bendrystės pajautimas – yra visiem europiečiam bendro pamato; ir dar: prisimeni vieną iš žmonių, kurių dėka esi toks, koks esi.
Ir tik nereikia kabinėtis prie Jonyno atminties, esą tai ne apskritai Eneidos, o antros giesmės pradžia; jo atminty tai pradžia – toks atminties saugomas faktas.
(Būt rugsėjo pirmoji, galima būtų ką nors pridurt apie klasikinės literatūros, apskritai kultūros svarbą bręstančiam asmeniui, kad tikrai nepakenktų daugumai gimnazistų pasimokyt lotynų kalbos, nors pačiam ir neteko, tik vėliau, bet ne ta proga. Ir nereikia.)

2017-09-03

(1009) Tarp kitko: a.a. Praną Visvydą prisiminus

o mėnesio atostogų 09-01 vėl pasirodęs Literatūra ir menas tuoj po turinio pranešė: rugpjūčio 14-ą Amerikoj mirė Pranas Visvydas (penktadienį pasižiūrėjau chicagiškio Draugo Mirties pranešimų skiltį – ten tokios žinios nėr; o juk rimtas laikraščio bendradarbis buvo; [patikslinimas 09-05: atkeliavo bibliotekon popierinių Draugų suktinukas: apie PrV mirtį buvo pranešta 08-22 numery, p. 11: vienas sakinys ir dvi grupinės nuotraukos, ir ilgi išvardijimai, kas sėdi ir stovi]).
Tais pačiais kaip Vytautas Mačernis 1922-ais gimęs beknygis rašytojas – poetas, eseistas, kritikas. Likęs beknygis, nors prirašęs tiek, kad bent jau kokios trys rinktinės tai tikrai galėjo išeit.
Beknygis buvo likęs ir kitas tikrai vertas dėmesio kritikas – Kanadoj gyvenęs Vytautas Aleksandras Jonynas (1918–2004). Teko redaguot Elenos Baliutytės atrinktus jo tekstus pomirtiniams Rinktiniamas raštams. Tuolaik, prieš dešimtmetį, ir buvo aplankiusi mintis – imt ir parašyt laišką Pranui Visvydui:
Vilnius, 2007, liepos 25
Gerb. p. Pranai,
Šis laiškus Jus galbūt nustebins, bet juk nuostaba ne pats blogiausias jausmas, mus aplankantis. Įžanga galėtų būt apyilgė, bet pasistengsiu trumpai: prieš porą savaičių baigiau tvarkyt a.a. Vytauto A. Jonyno Rinktinius raštus. Liepos pabaigoj turėtų išeit iš spaudos. Tvarkydamas vis pagalvodavau: būtų pats autorius pasiekiamas, viskas vyktų daug sklandžiau ir t.t. Maždaug tuo pat laiku kaip tik Jūsų tekstas buvo Literatūroj ir mene. Ir cvanktelėjo galvon mintis: reikia pasiūlyt Pranui Visvydui, vienam įdomiausių ir žaismingiausių kritikų, kad sudarytų savo rašto darbelių rinktinę. Jei sudarytų, leidėją rast nebūtų per daug sunku. Gal net Institutas (LLTI) imtųs. Gal susigundytų „Homo liber“, leidžianti seriją „Įžvalgos“ (kaip tik literatūros kritikos rinktines).
Bet gal pavėlavau su savo mintim? Gal kolegė Dalia Striogaitė, Jums siunčianti knygų, jau pasiūlė ir Jūs sutikot (kad atsisakėt, nesinorėtų daryt tokios prielaidos)?
Pagarbiai —
redaktorius Virginijus Gasiliūnas
----------------------------------------------------------
Gerbiamas redaktoriau Virginijau,
     štai Jūsų netikėtas laiškas jau kelinta diena guli ant stalo. Ačiū už palankius žodžius. Iš tiesų, nesu savo literatūrinių straipsnių gerbėjas. Žinoma, per tiek metų susitelkė krūvelė įvairiose dėžėse tūnančių. Ar verta kai ką atrinkti knygai, vis abejoju. Dabar po Jūsų mielo laiško rimtai šį reikalą apsvarstysiu. Pasirausiu tose dėžėse. Ne tik rūbinėje, bet ir garaže.
     Turiu prieš akis ir kitus projektus. Mane iš Kauno ragina sudaryti poezijos rinktinę. Didžiuma eilėraščių niekur nespausdinti ir savo išpešiota forma kur kas šiuolaikesni negu tie spaudoje pasirodę mano ilgesingi posmai.
     Taip pat neišeina iš galvos ankstyvesnis noras išleisti savo trumpų esė rinktinę. Jie metų metais buvo spausdinami išeivijos spaudoje. Yra juose ir tikrovės faktų, ir fantazijos, ir literatūrinių pastabų, ir šypsnių. Gal tam atsiras skaitytojų?
     Dar sykį dėkoju už paskatinimą. Ne toks jau jaunas esu, kad delsčiau.
     Sakau bičiulišką Sudie. Būkite sveikas.

2007 rugpjūčio 12 d.
Santa Monica
(Daugiau dėl knygos nebesikabinėjau, pamaniau, negražu būtų; dėl kitko el. paštu dar teko bendraut.)
Be reveransų kalbant, nebūt buvę tų Vytauto A. Jonyno Rinktinių raštų, jei a.a. Silvija Vėlavičienė nebūt atlikusi juodo darbo – parengusi bibliografijos ir pasirūpinusi tekstų kopijom. Atrinkt, patvarkyt tekstus, patikrint citatas – jau, galima sakyt, juokų darbas.
Praną Visvydą bent jau paskutiniais gyvenimo metais, kai sušlubavo regėjimas, regis, globojo dukra. Reikia tikėtis, kad laiške minėtos dėžės su popieriais, ir rūbinėj, ir garaže, ir gal dar kur buvusios, neiškeliaus į makulatūrą; būtų pradžia, nereiktų kam nors daryt to pirminio darbo – surankiot viską, kas išsibarstę po periodikos puslapius.
P.S. Nemažai autobiografinių detalių yra praeitų metų sausį rašytuose PrV atsiminimuose apie jaunų dienų bičiulį Kostą Jaroševą.
Prieduras (09-06). Dabar jau nebūtinai bibliotekon turi eit, kad paskaitytum, tarkim, Chicagoj leidžiamo Draugo praeito amžiaus šeštadieninius kultūrinius priedus. Dar ne viskas, bet jau nemažai yr epavelde.lt. Pažiūrinėjau, paieškojau PrV esyčių, kuriose turėtų būt „ir tikrovės faktų, ir fantazijos, ir literatūrinių pastabų, ir šypsnių“. Štai vienas pavyzdys, su šypsniais, aišku, ir kitko yr – DrgK, 1971-08-07, Kertinė paraštė:
Kaip pasidaryti recenzentu skrabaliumi
Formulė paprasta: išmok mintinai keliolika šabloniškų frazių; padalink visą meną į kelis žanrus; įsidėmėk, kokios frazės kokiam žanrui labiau tinka ir, reikalui esant, drėbk spaudai trumpą, bet drūtą parodos ar koncerto aprašą. O gal ir knygos.
     Štai grafikės paroda. Įvyko tada ir tada, ten ir ten. Prigužėjo daug entuziastiškos ir kultūringos visuomenės, netgi jaunimo. Visi žavėjosi dailininkės išradingais estampais. Žiūrovams ypač patiko tie darbai, kuriuose glūdi džiaugsmą ir laimę teigiančios jėgos. „Jos kūryba virpa poetine nuotaika su jautriais niuansais. Ji apdainuoja įvairias gyvenimo frazes, kai kur švelniu humoru nuskaidrindama paveikslą. Ji artima lietuviškai sielai. Ji moka išgauti santūrią, bet drauge puošnią spalvinę gamą.“
     Galima eiti lažybų, prie tokio sklandaus, parfumuoto aprašo niekas neprikibs. Niekas neužsigaus, neužpyks. O pati dailininkė jausis kaip debesyse. Taip čiulbantį kritiką ji bučiuote išbučiuotų.
     Įsibėgėjus reiktų pridėti du tris sakinius apie techniką ir laikmetį. „Ji subtiliai jaučia grafikos specifiką ir virtuoziškai išnaudoja medžiagą. O lakšte ‘Žemės veidas’ drąsiai ir monumentaliai sprendžia laikmečio problemas.“
*
Niekur kitur nėra tiek entuziastiškos, liaupsinančios „kritikos“, kaip šių dienų vargdienėje Lietuvoje. Ir niekur nėra tiek daug nusipelniusių liaudžiai ir žmonijai genijų, kaip ten. Tik pasiskaitykime kultūrinę spaudą. Džiugina mus tie faktai, nes Lietuvai linkime tik gero. Su nuostaba skaitome apie naujausius laureatus. Jų laimėjimus glaustai, iškilmingai apibūdina „Pergalė“. Štai, kaip neseniai buvo rašoma apie vieną poezijos premija apdovanotą stebukladarį: „Būdamas ištikimas jaunystės idealams, jis ir į dabartį žvelgia šių aukštų moralinių principų aspektu, atkakliai gindamas jų grynumą.“ Toliau dėstoma: „Poetas negailestingai plaka prisitaikėlius, miesčionis, karjeristus.“ O pabaigai duodamas įprastas kovingas palaiminimas: „Palinkėkime jam ir toliau likti ištikimam Revoliucijai ir Poezijai.“
     Tai tau! Įsivaizduokime, jeigu Amerikoje atsisėstų koks nors didaktiškai nusiteikęs poetas ir pasiryžtų liepsningai tarnauti respublikonų ar demokratų partijos idealams, įdomu, kaip į tai reaguotų kultūrinių žurnalų kritikai?? Galima spėti – jo kūrybai tektų ne laurų vainikas, bet atžagaraus eilėkalio puodas. Jo niekas neliaupsintų ir niekas nepeiktų. Iš jo tik juoktųsi. Mat, partinė poezija Vakaruose priklauso tik satyrinių laikraštukų puslapiams.
*
O iš žemiau pacituotų pavyzdžių galima įsitikinti, kaip adoracinės kritikos frazės bei intonacija pasikartoja, rašant apie visiškai skirtingus meno žanrus.
     Apie dainininką: „Jo emocionaliame dainavime, kupiname spalvingų vokalinių niansų, jaučiame sveiką gyvenimą teigiantį pradą.“
     Apie vaikų knygų rašytoją: „kūryba vaikams ateina iš gilesnių versmių – iš tvirto tikėjimo, kad menas padeda žmogui“.
     Apie filmininką: „ekrane ima pulsuoti visa apimanti prasminga, nesibaigiančio būties rato tema“.
     Apie tapytoją: „minėtiems paveikslams būdinga realistinis tikrovės suvokimas, meninė rimtis, gyvenimą teigiantis pradas, sodri spalvinė paletė“.
     Prie tų sakinių nieko neprikiši. Kaip tos apvalios, tuščios statinaitės, jie riedėdami smagiai skamba. Net ausyse miela. Pasirodo, visi tie menininkai teigia gyvenimą, visi padeda žmogui, visi turi kažkokius nuostabius niansus. Visi yra genijai, kokių dar pasaulyje niekad nėra buvę.
     O kažkas kažkur guodėsi, kad šių dienų recenzentai yra ciniški ir pikti žmonės. Juk tai netiesa.
Skrabalių buvo, yr ir bus, niekur jie nedings, tik į sveikatą būtų juos atpažinti.

2017-09-01

(1008) Kultūros istorijos trupiniai, 1905: žmogus ir upė, upė ir žmogus

Įraše apie pirmąją apologinę Maironio kūrybos recepciją paminėjau, kad Lietuvių laikrašty yr dar du kun. Pranciškaus Gaigalo-Emberono Karolio Račkausko-Vairo, pasirašinėjusio ir Emeberono slapyvardžiu, [pataisyta 2017-09-05; kodėl? – žr. komentaruos] rašiniai su nuotraukom.
Vienas vadinas „Lietuvaitės darželis“ ir įvaizdintas gan žinoma Marijos Pečkauskaitės šalia avilių nuotrauka (LL, 1905-06-02/15, nr. 26, p. 355–356); jis gali būt vertingas šaltinis moters vaizdinio lietuvių kultūroj tyrėjams.
O kitas – su dviem klausimais, į kuriuos nežinau atsakymo: 1905-08-31/09-13 nr. 39 p. 567–568 išspausdinta impresija „Venta“ su paantrašte Atnešu brangaus draugo a.a. Jono M-čiaus atminčiai.
Talpinama šiame «Liet. Laikraščio» numeryje iliustracija parodo brangiosios Ventos pakraščius. Kiekvienas žmogus turi savo jaunųjų dienų gerą ir linksmą priminimą: vieno širdyje mažas paveikslėlis prižadina savųjų artimųjų meilę, kito — meilę savojo krašto, pasiilgimą prie kalnelių, upių, girių. Tad nėra ko stebėties, kad man, šitą paveikslelį pamačius, aiškiai vaidentuvėje prisikėlė praeities dienos, priminimu gausios, linksmumu turtingos, ir nėra ko stebėties, kad širdys [vns. vard. toks] jaučia nuliudimą... ir krutinė užtraukia pasiilgimo dainą prie karklais apželusiųjų Ventos pakraščių; prie žalių pievų; prie Ventos bangų... Nėra mano tėvynėje to, ko gero tėvynės sunaus širdys geidžia; nėra linksmių dienų mano broliams,—tik ukanos, tamsos ukanos. Vienok traukia širdį ir dvasią, ir norėtumei žmogus pulti prie savųjų, jieškoti pas juos suraminimo, paguodos: geisti nuo jų energijos, įkvėpimo, pastiprinimo, kurie tat jausmai neteip, rodos, seniai stiprino jaunąją krutinę... Laiko bangos pagrobė mano laivą—delna silpna: vairas nevisai tepaklauso: laivas svyruoja, vilnys, kildama augštyn, pasiekia net valties kraštus, ir aptaško manį... Silpna... Bėgčiau...
Svajojimai – ir vien svajojimai! Ar nebutų jau laikas nors kartą griebties už reališko gyvenimo virvies ir iš tikrų imti paveikslą nuo tiekos dabštų [darbštų?] realistų? Imti jų pavyzdį ir pagal to kurpalio sutaisinėti sau ateities gultą, tiesti pirmyn gyvenimo taką?
Bet [...]
Ir leidžias kun. Pranciškus KarR-V, kaip ir tekste apie Maironį, plaukt fantazijos valtim, svarstydamas apie idealus ir realybę; ir vėl grįžta prie upės, ir a.a. draugo:
Venta, Venta! Ilgu man be tavęs!... Ilgu man ir be tavęs, drauge! Tu, Ventos mums pakraščiais bevaikščiojant, iš jaunos krūtinės dainavai, it Lietuvos lakštingala, ir balsu tavo gerėjosi Ventos atskardžiai, jos vanduo, jos pievos ir visi, kas tų dainų klausesi... Tavęs nebėra, nebėra kas Ventą apdainuotų...
Jai liudna be tavęs... Man sunku ir ilgu be Ventos ir tavęs...
E tau?... tu šiaurės pusėje; netol skaudaus kapo banguoja kita upė, bet ne tavo numylėta Venta, ne tavo tautos dainos aplanko upės svetimus kraštus...
Ilsėkis, drauge, ir laukk manęs...
Galima spėt, kad šalia teksto esančioj nuotraukoj sėdi a.a. Jonas M-čius prie Ventos. – Tie du klausimu:
(1) Venta tėra tekę vienąkart plaukt baidare, ir šiaip galvoj labai nedaug žinių apie Lietuvos upes, tad: kurioj vietoj prie Ventos galėjo trykšt toks stiprus šaltinis?
(2) Kokia galėtų būt kun. Gaigalo KarR-V a.a. draugo Jono M-čiaus pavardė, kas jis toks buvo?
Tiesiog įdomu būtų žinot.

2017-08-30

(1007) Visiškai tarp kitko: Antano Martinaičio parodos Druskininkuos proga apie jo rankraščius

AntM piešinys iš eilėraščių rinktinės
(7md.lt perskaičiau: iki rugsėjo 26-os Vytauto K. Jonyno galerijoj galima pasižiūrėt Antano Martinaičio (1939–1986) kūrybos parodą „Liber magnus“. — Ir va toks įrašas susidėliojo.)
Metuos, 1994, nr. 1, su rubrika „Apie kūrybą ir save“ buvo pokalbis „Ši diena ir rytojaus vizija“, kurį vairavo a.a. žurnalo redaktorius Juozas Aputis, prisikvietęs daugiausia savo draugų, tarp kurių – ir Ričardas Vaitekūnas. Citata iš jojo svarstymų:
Štai dabar išeis Antano Martinaičio eilėraščiai. O kiek metų išgulėjo tie rankraščiai, argi nežinojome, kad jis rašo? Juk jo yra bene du romanai parašyti! Nuvažiavom su Petru Palilioniu ir Donaldu Kajoku parvežti rankraščių iš žmonos. D. Kajokas pasiėmė savo juodą diplomatą, o Adelija (Antano žmona) ištraukė maišą rankraščių – netelpa! Tai buvo jo gyvenimas. Dėl skurdo nesuko sau galvos – rašė, tapė, ir viskas. (p. 85)
Taip, Donaldo Kajoko parengtą AntM eilėraščių rinktinę Paskui medinį arkliuką su Leonardo Gutausko įžanginiu „Neišsiųstu laišku“ Nemunas išleido 1994-ais. O kaip tie romanai? Ėmiau ir paklausiau DonK. Iš jo el. laiško:
Seniai jau visa tai, apie ką klausi, buvo. Aš tuomet iš Untės žmonos paėmiau tik poezijos rankraščius. Buvo, regis, pora storų sąsiuvinių, gal dar pluoštelis atskirų lapukų. Tada lyg ir buvo užsiminta, kad Untė rašinėjo ir prozą, bet apie pora romanų... – ne, nieko nežinau, čia jau didesnis žinovas R. Vaitekūnas, geras Antano M. bičiulis. Mano interesų sritis tuo metu buvo vien jo eiliuoti tekstai, mat buvau „įpareigotas“ paruošti Untės eilėr. rinktinę. Paskui visi rankraščiai buvo grąžinti A. M. žmonai.
Minėtos parodos anonse yra sakinys: „Nemažai liko neskelbtų rankraščių: eilėraščių, novelių, esė, atsiminimų apie dailininkus.“ Informacinius pranešimus rengė Nacionalinio MKČ dailės muziejaus žmogus, Druskininkuos eksponuojami paveikslai iš šito muziejaus fondų? Vadinas, ir AntM rankraščiai ten saugomi? — Dar viena Antano Martinaičio knyga, ne eilėraščių, gal kada nors ir pasirodys?
P.S. Tekstely apie parodos atidarymą rašoma: „Visas A. Martinaičio rankraščių archyvas pavadintas ‘Liber magnus’, kurio didžiąją dalį sudaro menininko eilės.“ Kad visas archyvas vadintųs Didžioji knyga? Ne, taip vadinas vienas daiktas, DonKajokas ją aprašo rinktinės pabaigos žody: tai „gerų trijų pirštų storio juodaviršė tikra gyvenimo knyga, pradėta 1956 metais ir rašyta iki pat mirties. Antano eilutės – tai aiškios, išvedžiotos tiesiog vaikiškai skrupulingai, tai kažikur skubančios, tai nervingai trūkčiojančios, bemaž neįskaitomos, užrašytos mėlynu, juodu rašalu, pieštuku... Vietom eilėraščius ar jų užuomazgas permuša nežinia iš kokių sąmonės kertelių atklydusios mintys: ‘Ak, kvaily Antanai...’; ‘Bijodamas žmonių, dievinu vyną’; ‘Visa kita paveiksle, kurio nėra ir nebus’.“ („‘Liber magnus’: ketvirtadalis tuščių lapų“, p. 136)
— — — — — — — — — — — — — —  — — — vėl perbėgau rinktinę; šįkart – šitas labiausiai (p. 24):
vėjuose         vėjuose         žilvičio
išprotėję       žiedai            išprotėję
žilvičio          išprotėję       žiedai
žiedai            žilvičio          vėjuose

2017-08-29

(1006) Dėl juoko: paminklo raidei projektas

Visokių paminklų pasauly esti, o ar yr kur paminklas raidei? Neteko matyt tokio, neteko skaityt, kad tokio būta ar esama.
O va Dambrausko-Jakšto redaguojamam pirmutiniam Lietuvoj kultūriniam juokų ir satyros laikrašty Garnys 1910 metų pabaigoj buvo paskelbtas paminklo raidei projektas (tik paties paminklo nepriteikė).
Projektas paminklo ilgajam Ū.

Atėjo liudna žinia. Musų ilgasis Ū sunkiai susirgo. Pakviesti garsiausieji filologijos daktarai. Bet maža tėra vilties, kad pagytu. Mat vargšas daug turi susikrimtimų. Kasdien ateina nemalonios žinios: tai tas, tai kitas lietuvių laikraštis nuo jo atsisako. Prasidėjo nuo Amerikos „Draugo“. Jį pasekė Kauniškė „Vienybė“, „Draugija“, „Lietuvaitė“, „Garnys“ ir net „Vargonininkas“. Na, čia dar buvo pusė bėdos. Tie laikraščiai juk „atžagareiviški“, klėrikališki. Bet neilgai trukus ištiko dar sunkesnis smugis. Ėmė nuo ū šalinties taipogi ir pirmeiviški laikraščiai, k.a. „Vienybė Lietuvninkų“, „Lietuvos Ukininkas“, „Rygos Garsas“ ir k. Net ir pačios pirmeiviškiausios „Liet. Žinios“ išreiškė norą nuo jo pabėgti. Susikrimtęs taja lietuvių laikraščių neištikimybe, nabagas ū įgavo nebeišgydomą džiovą, kuri, matomai, jį ir nukamuos visiškai. Tiesa, „Vadovas“, „Šaltinis“ ir „Viltis“ velija jam kuoilgiausio gyvenimo ir jo gydymui garsiausius filologijos daktarus kviečia, bet veltui, nes jokios vilties nebėra, kad atsigeivėlėtu.
    Taigi „Garnio“ redakcija eidama pirmyn neseniai apskelbė „Juokų Akademijoje“ konkursą projektui paminklo ilgajam ū. Premiją vienbalsiai laimėjo žinomas musų inžinierius architektas grapas von Taukšt-Pataukšt [Jakšto slapyvardis]. Gretymais padėtas vaizdelis – yra bent kiek sumažinta fotografija to premijuotojo projekto. Na, ką-gi? Ar ne puikus? (Garnys, 1910, nr. 12, p. 181)
Tekstas pasirašytas: Tadas Ūūūnas; tokio Slapyvardžių sąvade neradau, bet greičiausiai vienas iš daugybės žurnaliuko redaktoriaus Dambrausko-Jakšto. — Kas užrašyta ant paminklo? Sunkoka perskaityt, ypač pabaigą:
Čia ilsis ilgasis / Ū / Pragyvenęs 6 m. mirė / mokinių keikiamas / filologų nesupranta- / mas, apleistas „Draugo“ / „Vienybės“, „Draugijos“, „L[iet.] / Ūkin.“ „R. Garso“ Mel / džiu šūktelt 3 kart Ū!
Lietuviškojo raidyno istorijos žinovai tikriausiai galėtų išsamiau nušviest ū bylą.
Beje, į šį projektą galima pažvelgt ir kaip į figūrinį eilėraštį.

2017-08-21

(1005) Dėl juoko: vienas pokarinis gandas

2015-ais miręs prof. Vytautas Jakelaitis gimė Vičiūnuos, kai jie dar buvo atskiras kaimas, o ne Kauno priemiestis (prijungti 1933-iais). 2002-ais išleistų atsiminimų Saulei leidžiantis – toks buvimas drauge pirmam tome daug rašoma apie gimtinę (skyrius „Mažas kaimelis – mūsų didelis pasaulis“) , aišku, ir apie tėvus („Du portretai ant svirno sienos“).
Vladas Jakelaitis (1895–1970) mėgęs šunis, tik realistinę literatūrą, kur viskas taip, kaip gyvenime, nors pas juos vasarodavęs poetas Antanas Miškinis, ir klausytis radijo.
Pokario metais klauso Vilniaus radijo, bet būtinai atsisuka ir Amerikos, dar laikraščius pavarto, palygina vienas žinias su kitomis, kitaip iš vienšališkos propagandos neįmanoma susidaryti nė apytikrio vaizdo, kas pasaulyje dedasi. Dažniausiai ir vieni, ir kiti meluoja, bet Vilnius ir Maskva į vieną dūdą pučia ir meluoja daugiausia. Bet ir Amerika, ir ta kartais... O žmonės visko prišneka. Antai vos tik karui pasibaigus ateina Lucė:
– Bladeli, ar negirdėjai, sakė vėl karas bus. Amerikonai užleis tokį gazą, visi užmigs, o kai atsikels, tai prie kiekvieno vyro bus padėtas pusbutelis, o prie moteries tai plytukė šokolado. A negirdėjai? Tu gi paklausai.
– Nu ką jau čia... (p. 84)
Ir suprask tu žmogau, ar moteris per dantį traukia radijo klausytoją (greičiausiai), ar (nors sunku patikėt) štai tokį pavidalą įgavo žinia apie Hirošimos ir Nagasakio bombardavimą.
P.S. Antram Jakelaičio atsiminimų tome yra rašinys, kaip ir kokia Trispalvė 1988-ų spalio 7-ą buvo iškelta Gedimino bokšte (p. 235–245; vos ne detektyvas; tame tekste, manyčiau, viskas atpainiota; valdišką iškėlė tuometis Pilies muziejaus vedėjas, vėliau tapęs diplomatu, Dainius Trinkūnas jaunesnysis, bet: „[...] nenorėčiau, kad kur nors būtų minima mano pavardė. Juk aš čia buvau visai atsitiktinai, nors pats priklausiau Sąjūdžiui <...> Geriau tegu lieka įspūdis, kad vėliava tarsi pati savaime pakilo iš Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio veiklos ir dvasios“; didžioji, Sąjūdžio Trispalvė, kurios kelias į kalną ir fotografuotas, ir, regis, net filmuotas, viršuj paprasčiausiai buvo suvyniota ir grįžo į apačią.)

2017-08-18

(1004) Iš popieryno, xl: Stasio Lozoraičio vyresniojo klausimas (ir digresija)

StL-čio, tapusio URM Politikos dep-to direktorium, šaržas,
pieštas Leo Kagano (Sekmadienis, 1932-09-25, p. 1)
Kultūros baruos 2007-ų nr. 7 buvo paskelbtas pluoštas egzilinės Lietuvos diplomatijos šefo StLvyresn laiškų ir jų ištraukų (parengė Rimantas Morkvėnas).
Romoj reziduojantis Lozoraitis 1967-04-27 klausia Lietuvos gen. konsulo Toronte (beje, Lietuvių rašytojų draugijos nario) Jono Žmuidzino:
Sovietų Sąjungoje atsiranda literatūroje blaivių balsų (Solženycin, Ginzburg, Siniavskij, Daniel); ar Lietuvos literatų tarpe yra tokių balsų lietuviškomis temomis, o jei nėra, kodėl? (p. 84)
Būt labai įdomu perskaityt, ką Šefui atsakė dr. Žmuidzinas; deja (vis dar netampa tradicija korespondenciją suvokt kaip dialogą, pokalbį; jei skelbiamas laiškas su klausimu, tai pagalvot ir apie atsakymą; taip, tai kita tema).
O ar jau iš principo atsakyta į visai suprantamą StLvyresn klausimą? Kas ką buvo parašęs atviriau, nesitelkdamas pasakėtininko Ezopo principų? Kur apie tai pasiskaityt? Ir nežinau, ką reiktų atsakyti. Atskirai yra pabarstyta, bet kad būt kas nors panašaus į apžvalgą vienoj vietoj – lyg ir nėr.

Digresija. Kai palaimintuoju buvo paskelbtas vysk. Teofilius Matulionis, buvau prisiminęs Adelę Dirsytę, Sibire parašiusią maldaknygę Marija, gebėk mus!, kuri išversta į anglų, vokiečių, prancūzų, ispanų, italų, portugalų, olandų, lenkų ir net korėjiečių ir kinų kalbas (gal ir ne visas paminėjau). 2000-ais pradėta ir jos beatifikacijos byla (vysk. Matulionio buvo pradėta 1990-ais). Aišku, juokinga, kai visokie tinklaraštininkai pradeda reikšt nuomones apie tai, ko neišmano, bet imsiu ir surizikuosiu: Dirsytė ar Elena Spirgevičiūtė, manyčiau, vertesnės būt išaukštintos gal net labiau už abu vyskupu – viena tesėt duotą pažadą, vykdyt kareivio priesaiką, o vis dėlto kas kita būt savanoriu – savo noru ir valia pasirinkt teisingą kelią ir juo eit iki galo. — Gal po 10 metų ir sulauksim; matyt, reikia atstovėt eilėj, nors pasitaiko ir be eilės įvertintųjų.

2017-08-16

(1003) Tarp kitko: Hypatijos Yčaitės atsiminimai

Hypatija Yčaitė, 1938
(nuotr. iš birzumuziejus.lt;
originalas Biržų krašto muziejuj „Sėla“)
(A.a. Antanas Naujokaitis, Jono Meko patikėtinis Lietuvoj, gyvenimo pabaigoj daugiausia bendradarbiavo su Chicagoj einančiu Draugu – aprašydavo kai kuriuos literatūros renginius, vieną kitą žmogų pakalbindavo; pasirašydavo Algimantas A. Naujokaitis; taip pat rengė Drauge buvusių įdomesniųjų publikacijų apžvalgas, kurios eidavo Literatūroj ir mene. Po popierius besikapstydamas vienoj apžvalgoj ir radau gabaliuką apie vyriausiosios Yčaitės atsiminimų knygą.)

Martynas Yčas ir Hypatija Šliūpaitė-Yčienė turėjo keturis vaikus: Martyną, Hypatiją ir dvynukes Evelyną ir Violetą; visi jau mirę (daug žinių apie juos Evelynos Yčaitės-Taggart nekrologe; čia Martyno Yčo jaunesn. nekrologas; čia visõs Yčų šeimos nuotrauka).
Hypatija Yčaitė-Petkienė (Hypatia Yčas-Petkus, *1919 Lausanne, †2005 Albuquerque) 2000 išleido atsiminimų knygą Springtime in Lithuania: Youthful Memories, 1920–194o, kurią Ingrida Eglė Žindžiuvienė yra pavadinusi romanu, nors esmės įvardas nekeičia.
Epavelde.lt nepavyko rast Draugo kultūrinio priedo numerio, kur buvo Nijolės Jankutės rašinys apie Yčaitės atsiminimus, tad iš Naujokaičio perpasakojimo:
Nijolė Jankutė pažymi, kad autorė į to meto jaunąją Lietuvą žvelgia vaiko, paauglės ir studentės akimis, registruodama vaizdus, įvykius ir žmones su jaunatvišku entuziazmu, su išdykėlišku humoru, su meile savo šeimai, draugams ir pažįstamiems. „Didelis būrys šioje knygoje minimų asmenų piešte nupiešti – ištisa didesnių ir mažesnių portretų galerija, – rašo N. Jankutė. – Tai Yčų namuose anais laikais dažnai buvojusi Aldona Šliūpaitė, tuometinės Lietuvos Raudonojo Kryžiaus organizatorė, dailininkas P. Kalpokas, nutapęs 1918 m. Nepriklausomybės Akto signatarų bendrą portretą; operos primadonos – Grigaitienė ir Jonuškaitė, prezidentas A. Smetona, neišdidus knygos žmogus, pasinėręs graikų filosofijoj; pulk. Merkys, vėliau ministras pirmininkas, deklamuojantis Ovidijaus „Metamorfozes“ lotyniškai; Kipras Petrauskas, atvykstąs medžioti su ružavu švarku ir oranžine skrybėle; prof. Balčikonis, kalbantis su bitelėmis, žemaūgis valstybininkas Voldemaras, kuriam patiko tik labai aukštos moterys ir kurį Europos laikraščiai vadino „mažuoju Mussolini“, o maršalas Pilsudskis žvangino kardu, Tautų Lygoje įsiutęs, kai Voldemaras sukirto jį argumentuose dėl Vilniaus. Bet patys ryškiausi, su meile piešti autorės tėvų portretai. Ypač ryškus tėvo Martyno Yčo, gabaus visuomenininko, išmintingo valstybininko, entuziastingo veikėjo jaunos Lietuvos labui“. (LM, 2002-09-20, p. 10)
Ir pagalvojau: gražu būtų, jei, tarkim, kitąmet, minint valstybės atkūrimo 100-metį, išeitų šių atsiminimų vertimas lietuvių kalbon. Tikrai būt prasminga skirt pinigų vertimui ir leidybai, nukirpus, galima sakyt, nepastebimą atraižėlę nuo daugybės planuojamų fejerverkų ir kt. momentinių vyksmų. Pirmiausia – tai žvilgsnis iš kitos perspektyvos į Pirmosios Respublikos svarbiuosius žmones, vaikų kartos atstovės akimis, antra – merginos žvilgsnis, trečia – žmogaus, augusio evangelikų reformatų šeimoj (Hypatija Yčaitė buvo paskutinė JAV 1951–2003 ėjusio ev. reformatų žurnalo Mūsų sparnai redaktorė).
Ir dar prisiminiau coll. Solveigą Daugirdaitę, ką ji šnekėjo per Ingos Liutkevičienės knygos 15 metų su Galina Dauguvietyte: Kas liko nutylėta? pristatymą. Ogi galėtumėm palygint: Boriso Dauguviečio atžala Galina ir Martyno Yčo atžala Hypatija.
Biržai galėtų imtis iniciatyvos išleist Yčaitės prisiminimų vertimą.

2017-08-14

(1002) Eilėraščių istorijos: Antano Miškinio, Poezijos pavasariui netikusieji

alygint daug metų per Poezijos pavasarį gegužės mėnesį vis ką nors tekdavo nuveikt – dažniausiai kokį renginį vest, o va šįmet nieko; tai buvau pasiplanavęs, kad kokį įrašą, susijusį su PP, gal vertėtų parengt. Bet pasiplanavimai tam ir yr, kad neįvykdytum ir per daug nesigraužtum; ne pažadas juk. Tad šis įrašas toks – saviguodai, kad bent kas kelintą plano punktą vis dėlto įvykdai, nors to jau ir nebereikia; ir tada nereikėjo, tik šiaip norėjos.
--------------------------------
Nuo 1965-ų leidžiamas Poezijos pavasario almanachas, bent jau iki glasnosties laikų, t.y. kokių 1987-ų, oficialiai vadintas reprezentaciniu, pristatančių tarybinės lietuvių poezijos laimėjimus. Kad taptų reprezentatyvus, prižiūrėdavo redakcinė komisija, kuri (greičiau iš inercijos) gyvavo iki 1992-ų (1993-ais išėjusiame PP pirmąkart tenurodytas tik sudarytojas; Eugenijus Ališanka tų metų almanachą sudarė; paskutinių red. komisijų metais ką dėt, ko nedėt sprendė jau žmonės, kuriems pirmiausia estetinės vertybės, o ne (re)prezentacija rūpėjo: pvz., 1991-ų sudarytoja Judita Vaičiūnaitė, red. komisijos pirmininkas Sigitas Geda, nariai Jonas Juškaitis ir Aleksas Dabulskis, 1992-ų sud. Albinas Bernotas, red. komisijos pirm. Marcelijus Martinaitis, nariai Donaldas Kajokas, Sigitas Parulskis ir Almantas Samalavičius). Taip pat neužmirština, kad ir leidyklai tai buvo ne šiaip leidinys: ne tik laiku, t.y. prieš renginiui prasidedant, išleist būtina, bet ir prižiūrėt, kad kas nors prie ko nors išėjus almanachui negalėtų prikibt.
— Tarp Stasio Sabonio rankraščių yra nemažas pluoštas įv. popierių, susijusių su leidyba; tarp jų ir juodraštinių protokolų, kaip svarstytas Poezijos pavasario almanachas. Juos skaitydamas, ir užkliuvau už Antano Miškinio, tiksliau sakant, užkliuvau už to, kad Miškinis kliuvo. O buvo susidaręs įspūdis, kad tik modernistai (Tomas Venclova, Sigitas Geda ir kt.) kliūdavo. Ir jie kliūdavo, bet ir kas juos užstoja būdavo – tarkim, Kęstutis Nastopka.
Iš PP redakcinės komisijos posėdžio 1971-01-27 užrašų (LLTI BR, F113-98), persakymas:
„Vagos“ vyr. redaktorius Kazys Ambrasas: Gedos giesmių nedėti, kadangi šią poemą, t.y. 26 rudens ir vasaros giesmes, leidykla atsisakė leisti. Venclovos straipsnio apie Donelaitį gal nedėti, turi tris pozicijas (dar eilėraščiai ir Baudelaire’o vertimai), ir nuotrauka gal nebūtina.
Red. komisijos pirmininkas Eugenijus Matuzevičius: Iš Gedos poemos giesmes galima dėti, nors viso kūrinio leidykla ir neleidžia (išleido 1972-ais). Nenorėtų sutikti, kad nedėti Venclovos straipsnio.
Almanacho sudarytojas Vytautas Rudokas: Venclovos pozicijų daug, bet jam buvo pasiūlyta. Miškinio eilėraščiai parašyti su ironija; galėtų duoti ir kitokių, o šių gal atsisakyti. Opus Gedos klausimas. Poetas eksperimentuoja, gal reikėtų rasti kompromisinį sprendimą.
Red. komisijos narys Kęstutis Nastopka: Gedos poemos atskiros giesmės galėtų eiti, nebūtų jokio perversmo. Venclovos straipsnio nereikėtų atsisakyti.
Red. komisijos narys Marcelijus Martinaitis: Gedos giesmės iš poemos galėtų eiti.
Red. komisijos narys Alfonsas Maldonis: Miškinio eil. „Kartų kartos“ abejonių kelia; reikėtų nuimti. Geda pats kaltas, kad susidarė tokia būklė; ir dabar keblu; gal reikėtų papildyti kokiu nors eilėraščiu. Venclovos straipsnį reiktų palikti.
Vyr. red. Ambrasas apibendrindamas: Gedos giesmių vis dėlto nedėti, duoti naujų eilėraščių. Miškinio pirmojo eilėraščio teks atsisakyti. Venclovos straipsnis įdomus, gal tegu lieka, bet nuotraukos nedėkime.
Gedos trys rudenio giesmės almanache vis dėlto yr, įdėtos, o Miškinio ironiško eilėraščio, kurs vadintųsi „Kartų kartos“, nėr (gal dėl to, kad nieks neužtarė?). Kaipgi nepaieškosi teksto, kurs netiko. 1972-ais išėjusiam rinkiny Dienoraštis yra „Monologas“, kurio ankstesnis variantas, labai tikėtina, ir vadinosi „Kartų kartos“ (Ritos Tūtlytės parengtų AntM Rinktinių raštų komentaruos užfiksuota, kad vienas iš šio eilėraščio variantų vadinęsis „Mumyse nesuskaitomos kartos“):
Su amžiais mus riša fatališkos gijos.
Kartais jos dilgsi skausmingai atgijusios.

Mumyse Prometėjo ugnies blyksėjimas –
Gėrio sėklos tolydžio sėjamos.

Mumyse patyrimo turtas;
Kartų kartos
Amžių bėgy
Bejėgės,
Pakartos,
Papjautos, nudurtos.

Ant žemės kūno ilgam likę dėmės:
Tautos,
Apnaikintos epidemijų,
Ištvinusių upių nuplautos.

Nuo įvairių kontrastų
Kraujas pagreitintai gyslose plasta,
Ir širdis neramiau suspurda
Nuo dėsnių, abstrakcijų ir absurdų.

Betgi dienų karuselė
Įsibėgėdama šviesą pasėja;
Ir visa, be abejo, turi prasmę –
Bent gyvenimo troškulį daro stipresnį.

Ką sukuriam, lieka pasauly,
Ne vien tiktai dulkių sauja.
Tai ir galvoju, galvoju:
Nieko, nėr didelių pavojų –
Sąžine (savo) ramia
Dalyvauju vyksme bendrame,
Tikėdamas gėrį bei reliatyvišką laimę,
Žmonėse surandu paguodą,
Neskaičiuoju, kiek paimu,
Kiek atiduodu. (Rinktiniai raštai, t. 1, 1991, p. 339–340)
Kodėl šis eilėraštis Poezijos pavasariui netiko? Kad „ Kartų kartos / Amžių bėgy / Bejėgės, / Pakartos, / Papjautos, nudurtos“? Įžvelgė, kad čia Miškinis gal apie savo kartą, „ištvinusios upės nuplautą“? Reprezentacinaim almanachui netinka, o rinkiny – gali būt ir tokių eilėračių?
1977-11-29 svarstoma, kaip klostos kitais metais turintis išeit almanachas (F113-116).
Atsakingasis redaktorius Vytautas Rudokas pasiguodžia, kad sunkoka su tekstais, skirtais Raudonosios Armijos 60-mečiui.
Leidyklos atstovas Originaliosios literatūros redakcijos vedėjas Juozas Stepšys, eidamas per autorius: Miškinio „Ironija globalinė“ – gal nedėti.
Vėl ta ironija. Ir neįdėta.
Žiūri dievai iš aukšto Olimpo
Ir šaiposi – kaip žmonija įklimpo.
Ginklus vis naujesnius ir nuodus ištaiso, –
Visi teisūs, visi neteisūs.

Žmonės, o žmonės keistuoliai,
Kodėl jūs šitaipos uoliai
Veržiatės patys į krizę?
Kas bus, kai į prarają krisite?

Geria dievai nektarą, ambroziją valgo,
Bet kartu ir su baime žvalgosi.
Žmonija... Tuščia jos, kad įklimpo, –
Susprogdins jie ir patį Olimpą. (RR, t. 1, p. 477)
Ir dar vienas Miškinio eilėraštis; nuo ironijos prie sarkazmo; Poezijos pavasariui greičiausiai nesiūlytas – „Eilėraštis su sarkazmo lašais“:
Banalu jau iš pirmo sakinio
Kada sakome –
Širdies krauju poezijas kuriame,
Kankindamies ieškome žodyje turinio
Ir taip toliau...
Krūptelim – žvilgtelim kiek giliau,
Kai kūrybinės sąžinės kirminas
Nerimu nervus virpina –
– Aukštinai žmogų, poete, o kartais
Argi negėda,
Kai nervus tau ėda,
Kad sukčius, kad kiaulė jisai ir vagis?
Norėtum kai ką atšaukti, bet žodis jau tartas.
Nieko... Širdis sugelta pagis.

Gražu, kai iliuzijas kūrei... Tai kas, kad baugu,
Jei būna kerštingas, godus, aršus.
Nuogąstauji – kas bus, jei žmogus
Tuo tavo širdies krauju šers paršus?
— — — — — — — — — — — — — — — —
Skaitytojau, nesipiktinki,
Kad taip atvirai ir nuogai išsireiškiau...
Gyvenimas – ne piknikas,
Gyvenimas laužo ir traiško.
P.S.
Poetas – aš aukštinau žmogų kūrėją.
Autorius – ačiū, aš to ir norėjau. (RR, t. 1, p. 412–413)
Nieks negalėjo prikibt prie Miškinio, kad jis mandrai, modernistiškai rašo, kad nesuprantamai; viskas aišku, o tatai ir blogai, kad tiesiai šviesiai: niekais užsiima tie poetai, iliuzijas kuria, nieko daugiau. Vanitas vanitatum, taip sakant, ta kūryba (nors dėl tęsinio: et omnia vanitas, – gal ir nebūt sutikęs). Todėl ir ėjo Miškinio poezija jojo gyvenimo saulėlydžio laiku (†1983), gal galima tart, kelkraščiu; kitu negu modernistai; keliu judėjo prasmingasis sriautas, savo pašaukimu nešt žmonėms Grožį ir Gėrį, kad ir kokio atspalvio anie būtų, tikintis. — Nežinau, kiek pagrįsti šitie pasamprotavimai. Gal ir visiškai nepagrįsti.

2017-08-11

(1001) Pakeliui į darbą, xiii: lyg ir apie rūką

Rudeniop. Rūkai prasideda. Ateina Pletkaus laikas (užsimerkęs matau Nemuno, dar savaitraščio, dar spausdinto ant paprasto, ne kreidinio popieriaus, pirmo puslapio apatinį dešinį kampą, kur Vytauto Pletkaus nuotraukytė ir sakinys, maždaug: VytP – fotografas, kuris džiaugias, jei prognozuojamas rūkas; jo rūke skendintys tiltai labiausiai yra įsiminę). Tatai balkoninė mintis.
O belaukiant T-19 galvoj ėmė suktis kiti dalykai. Prisiminiau, kad kai permečiau akim tekstelį (Ramūnas Karbauskis Virginijui Savukynui sakęs, esą jam labiausiai imponuojanti moteris valstybės istorijoj esanti prez. Grybauskaitė), irgi buvau pagalvojęs apie rūką – ne tikrąjį, kuris greit išsisklaido, o tą, kuriame skendim, nežinojimą, ir prisiminęs Petrą Dirgėlą, kuris į tokį klausimą greičiausiai būt atsakęs: Žygimanto Augusto sesuo, Švedijos karalienė Kotryna Jogailaitė.
Kotryna Jogailaitė Lietuvos istorijoje ir savimonėje be reikalo užmiršta. Kotryna Jogailaitė yra padariusi labai daug, kad mes apgintume savo lopinėlį. (Apie karalystę: Petrą Dirgėlą kalbina Vilius Bartninkas, 2016, p. 69)
Arba štai kultūros istoriko Mykolo Biržiškos žvilgsnis į santykius su Rusija:
Šalininkų laikytis taikingos politikos ir iš viso taikymosi prie esamų sąlygų Lietuvos dvarininkuose randame nuo pat jos prisijungimo prie Maskolijos, pradedant Čartoriskiais ir Oginskiais. Net smarkėjančioje priešmaskoliškoje visuomenės nuotaikoje, 1858 m. Vilniaus bajorai įteikė carui albumą, kuriame taikingosios politikos vadas istorikas Mikalojus Malinauskis ir rašytojas Ignas Chodzka parašė straipsnius apie Lietuvos ryšį nebe su Lenkija, tik su Maskolija, poetas Odyniec lenkiškai, Mikalojus Akelaitis lietuviškai ir Vincentas Korotynskis gudiškai eilėmis reiškė savo atstovaujamų (tam negavus jokių įgaliojimų) tautų prisirišimo jausmus carui. Nestebina, jog kiti lenkų politikai jiems už tai smarkiai uždrožė. Čia galima sugretinti iš esmės toks pat, tik nebe bajoriškas, bet paprastas mužikiškas, 1940 m. prasidėjęs Giros, Cvirkos, Neries ir kitų mūsų maskolininkų garbinimas Stalino „saulės“ ir jos nešėjų rytiečių žygių. (Lietuvių tautos kelias į naująjį gyvenimą, t. I: Galvojimai apie tautą savyje ir kaimynų tarpe, Los Angeles, 1952, p. 216)
Taip, gretinti, lyginti, sieti, skirti – gal tai ir yra pažinimas, tik va viena būtina sąlyga: reikia matyt šiek tiek toliau. Juk jei kas norimas pamatyt skendi rūke, tai paeini arčiau, ir pamatai.

2017-08-09

(1000) Iš popieryno, xxxix: apie kai kuriuos pražuvusius rankraščius

Vytautas Kubilius 1965-02-17 užsirašė:
Būtinai reikės parašyti straipsnį „Apie pražuvusius rankraščius“. Kiek mes praradome puikių dokumentų. Kitos tautos surinko mažiausius gabalėlius, liečiančius jų menininkus, o mes dėl savo apkiautimo išblaškėme.
     Kudirkos rankraščiai žuvo Antavilių senelių parodoje. J. Baltrušaičio laiškai dingo be pėdsakų kaip ir Kapsuko archyvas. Ne viskas priklausė nuo žmonių. Istorija negailėjo ne tik žmonių, bet ir popierių, turinčių didž. vertę.
     Ir štai blogiausia, kai žūsta dabar, ramiu ir tykiu metu. Mes pamilom Mačernį. Žmonės per karą išsaugojo jo rankraščius. Jie buvo čia. Bet dėl keisto fanatizmo neatiduoti bibliotekai. Ir dingo. Pakliuvo nelabai garbingu būdu pas [Kęstutį] Genį. Tas rodė [Henrikui] Vancevičiui, aktoriams. O kai dabar klausi, išsigina nieko nežinąs. Reikėtų, kad pasiaiškintų visuomenei. (Dienoraščiai, 1945–1977, 2006, p. 293)
VytK dienoraščius parengusi Janina Žėkaitė prie šio įrašo nepridūrė jokio komentaro. Nežinau, kokius konkrečiai Mačernio rankraščius mini Kubilius, ar jie suvisam pražuvo, ar vėliau atsirado. Tik vienas epizodas iškyla atminty: kai šnekinau radijui Leonardą Zelčių, jis minėjo Mačernio eilėraščių skaitęs ir atmintinai išmokęs dar prieš pasirodant VytK sudarytai Žmogaus apnuogintai širdžiai (1970); greičiausiai iš tų rankraščių, kuriuos turėjo kolega Kęstutis Genys? Bet gal iš kokių nuorašų?
O dėl ketinimo parašyt straipsnį apie pražuvusius rankraščius – regis, tik 1984-ais toks buvo parašytas ar bent jau išspausdintas („Kam priklauso kultūra?“, Literatūra ir menas, 1984-02-11, p. 4). Pradžioj pareiškęs, kad kultūra ir jos vertybės esančios visos tautos nuosavybė, pateikęs pluoštą kilnių ir gražių pavyzdžių (net kaimo senutės atiduodą studentų ekspedicijoms XVIII amžiaus giesmynus, nereikalaudamos jokio atlyginimo), VytK pereina prie nemaloniųjų dalykų:
Tačiau esame ne kartą skaudžiai patyrę, kaip svarbiausia šito kodekso tezė – kultūros vertybės yra visos tautos savastis – būdavo apeinama ir paminama per nežinojimą, kvailumą ar žiaurų egoizmą.
     Jei šlovingas rašytojas ar dailininkas priklauso mano giminei, tai man priklauso ir jo šlovė, ir jo palikti popieriai, ir vienintelė teisinga jo gyvenimo interpretacija. Tai gimininės bendruomenės mąstymo reliktas. Todėl viena mergina prisako įdėti į savo karstą mylimo poeto eilėraščių rankraščius, be kurių jai bus nyku aname pasaulyje. Kita mergina taip ištikimai saugo nuo pašaliečių akių sužadėtinio eilėraščių sąsiuvinius (jų paskirtis – sudūlėti jos karste), kol jie dingsta be pėdsakų. Poeto sūnus – pagal vieną šiurpų pasakojimą – paveldi tėvo laiškus motinai, rūpestingai surištus pamečiui atskirais žiupsneliais, ir sumeta į židinio liepsną vieną ryšulėlį po kito, kelių dešimtmečių korespondenciją, rašytą iš Romos, Oslo, Londono, Kauno. Kaip pasigenda dabar šitos medžiagos J. Janonio, V. Mačernio, J. Baltrušaičio raštų leidėjai! Kaip praverstų pedagoginės minties tyrinėtojams elementorių ir vadovėlių autoriaus A[ugustino] Jakučionio archyvas, ne taip seniai suverstas į ugnį jo artimųjų!
     Susirūpinusi savo prestižu, giminė imasi cenzūruoti paliktus laiškus, dienoraščius, meninius kūrinius, kad nepraslystų į viešumą kokia nepagarbi pastaba ar ausį rėžiantis pasakymas. Viena motina savo anksti mirusio sūnaus skaudžius, ironiškus, drastiškus posakius keičia į prakilnią poetinę kalbėseną, nes jos vaikas, taip gražiai išauklėtas, čia nuklydęs nuo savo tikrosios prigimties. Vienas giminaitis išlaiko paslėpęs „Liūdnos pasakos“ autoriaus laiškus 70 metų, suerzintas nepalankių atsiliepimų apie savo asmenybę. S. Nėries dienoraštyje – tuščias kelerių metų tarpas. Ranka turėjo nudžiūti tam, kuris tuos puslapius išplėšė. Nežinia, kur dingo Maironio laiškai pažįstamoms moterims, dar buvę Lietuvoje 1944 metais. Iki šiol neatsirado K. Borutos atsiminimų apie Vytautą Montvilą eskizas, kurį jis 1958 m. prašė grąžinti vieno asmens, dabar jau mirusio.
     Kai šitaip triumfuoja egoistiniai interesai, o ne moralinė pareiga nacionalinei kultūrai, suima apmaudas ir graudesys. Tegul tai išimties atvejai. Bet kiek baltų dėmių tebėra mūsų įžymių menininkų biografijose – ištisi mėnesiai ir metai neturi nė menkiausio raštiško liudijimo (latviai gali dokumentuoti visą J. Rainio biografiją beveik padieniui). Bemoksliai sodiečiai dar saugodavo savo sūnų nuotraukas, bet ne rankraščius. Negudresni buvo ir pokario redaktoriai, jau išsimokslinę tų pačių sodiečių vaikai, suvarę į makulatūrą daugelį brangių autografų ir net nuotraukų. Taip atsirado individualūs kolekcionieriai, glemžiantys kultūros dokumentus į savo saugyklas (kad paskui palikuonys išsvaistytų juos vėjams), o ne atiduodantys už visai padorų atlyginimą valstybiniams archyvams, iš kurių tarybiniais metais – kiek žinau – neišgaravo nė vienas mūsų rašytojo rankraštis. Dabar net kai kurie laipsniuoti veikėjai įgudo iš naivių savininkų išvilioti „mokslo labui“ rečiausias nuotraukas, afišas, autografus (vieno rankose mačiau net K. Binkio gimimo metrikas), kaupti teisėtais ir nevisai teisėtais būdais kokios nors įžymybės rankraščius, kad užsitikrintų sau teisingiausio žinojimo monopolį (pamėginkite be manęs išleisti pilną „Raštų“ leidinį!).
     Toli gražu ne visi, į kurių rankas patenka mūsų kultūros relikvijos, supranta jų reikšmę ir jaučia atsakomybę už jų likimą. Jau kiek kartų naršyta po visą Lietuvą, renkant S. Nėries autografus ir amžininkų atsiminimus. O dar kiek tų autografų ir nežinomų nuotraukų surado V. Alekna, naujo „Raštų“ leidinio sudarytojas, belsdamasis nuo vieno poetės pažįstamo pas kitą! Visa tai lengvai galėjo nuplaukti į nebūtį, kaip nuplaukė Antavilių senelių namuose V. Kudirkos laiškai ir eilėraščiai (pagal nepatikrinamą legendą). Koks paradoksas: rašytojas per ištisus dešimtmečius saugo artimųjų laiškus, o giminės teišlaiko mažytį pluoštelį jo laiškų (gražiai sutvarkytame I. Simonaitytės archyve šūsnys giminės laiškų ir vos keli jos pačios laiškai artimiesiems).
     Tačiau nėra „liūdnesnės istorijos“ kaip toji, kai „broliai lietuviai“ sumano pasipelnyti iš nacionalinės kultūros. Jums reikalingas publikacijai šis garsaus poeto laiškas, imkite už penkias dešimtines, pigiau, žinote, negaliu... Jus domina ši knyga su rečiausia dedikacija, prašom – tik 60 rubliukų... Štai rašalinė „Pelikan“ – jos rašalu buvo parašyti įstabiausi lietuvių lyrikos šedevrai – atiduodu už penkrublį... Štai auksinis parkeris, dovanotas „Altorių šešėly“ autoriui jo gerbėjų, – klokite nesvyruodami 2000 sumą. Štai vienintelis Lietuvoje D. Kleino „Gramatikos“ egzempliorius – norėčiau keturių kambarių buto...
Ir dar krūva visokių VytK žinomų ar tik girdėtų faktų faktelių apie tai, kaip negražiai elgtasi pasielgta.
Įrašo tęsinys išsišakoja:
(a) Kubilius straipsny, savaime suprantama, toli gražu ne viską suminėjo, tik savo galva rėmės. (Nesileidžiant į paieškas, tiesiog kas atminties paviršiuj, galima būtų pridurt.) Pražuvę yra Simono Daukanto ir dalis vysk. Valančiaus laiškų, pluoštas laiškų Daukantui; apie tai yra rašęs Augustinas Janulaitis, jei smalsu, žr.: Simanas Daukantas. Jo gyvenimas, darbai ir vargai (1793–1864), 1913, p. 4–6. Prašapo – greičiausiai jau po karo – Maironio laiškų Jakštui originalai, iš kurių buvo parengta publikacija Naujojoj Romuvoj 1936-ais; dabar iš ten tekstai imami.
Arba (popieryne išsaugotą išplėšą radau) štai ką rašė Saulius Kubilius apie Stasio Šilingo epistolinį palikimą:
Trumpai apie Stasio Šilingo, kalinio ir tremtinio, susirašinėjimą. Saugojo jis ne tik visus artimųjų ir bičiulių laiškus, bet ir visų savo rašytų laiškų nuorašus. Juos visus kruopščiai įregistruodavo sąsiuvinyje, atskirai įrašydamas gavimo, siuntimo datas, eilės numerį, bendrą jų skaičių. Atidžiai tikrino, kas jau rašyta, reikalui esant cituodavo laiškus, o dingusius galėjo atkurti. Deja, visas Stasio Šilingo sudarytas laiškų, taip pat ir kitų užrašų, archyvas žuvęs. Turimomis žiniomis, jo paties prašymu visas korespondencijos rinkinys buvo sudegintas. Šeima išsaugojo, tarsi brangiausias relikvijas, tik savo tėvo ir senelio laiškus. O koks Stasio Šilingo laiškų bičiuliams likimas? Ar kas išliko? Apie tai žinių nėra. Tegalime su gilia širdgėla apgailestauti, kiek daug negrįžtamai nugrimzdo, išnyko, žuvo užmaršties liūne. („Tylos skraistė“, Atgimimas, 1992-11-09, p. 15)
Arba (rašydamas prisiminiau): Giedrius Viliūnas, 1998-ais rengdamas „Baltoms lankoms“ Binkio poezijos rinktinę, ieškojo bene svarbiausio rankraščio – paties autoriaus prieš mirtį sudarytos Lyrikos, kur buvus ir originolioji kūryba, ir vertimai; tas rankraštis karo pačioj pabaigoj buvęs įteiktas „Sakalui“, aišku, knyga neišėjo; tuo rankraščiu esą rėmėsi Antanas Vengris, rengdamas Binkio Poezijos tomą, kuris buvo atspausdintas 1949-ais, bet cenzūros sulaikytas (tiražas sunaikintas 1951-ais), – nežinau, ar kuriam nors archyve GV tą 1944-ų rankraštį rado.
Ir dar galima būtų rast pavyzdžių, ir dar. — Taip, kai kurie rankraščiai žūsta, pranyksta, sunaikinami. Ar tai vadintina tragedijom? – nemanyčiau; didesnės ar mažesnės netektys. Viskas negali išlikt iš principo, ir su tuo reikia susitaikyti.
(b) Neabejotina, kad dalis kultūros palikimo vertybių yra privačių asmenų nuosavybė. VytK manė, kad jos turį tapt visos tautos savastim, t.y. būt perduotos ar už siūlomą kainą parduotos valstybinėm institucijom – archyvams, muziejams ar bibliotekoms. Nemanyčiau. Tik gerai būtų, jei apie tas vertybes būtų kas nors žinoma ne tik pačiam saugotojui. Kodėl žmonės nepasigarsina turį tą ar aną rankraštį, nuotrauką (nedaro taip, kaip padarė, tarkim, Gitanas Nausėda, nusipirkęs Chronik der Schule zu Nidden ar kun. Adolfo Lapinsko užrašytos tautosakos rinkinį)? Gal ir klystu, bet greičiausiai iš baimės, kad gali būt paklausta: o kaip jūs šitą vertybę įsigijote? Ir sunkoka būtų pasakyt tiesą. Jau atsiradusiems ir vykstantiems aukcionams Lietuvoj vertingų rankraščių ar dokumentų, galima sakyt, visai nesiūloma. Kad kolekcininkai nieko nepirktų ir neparduotų – sunkiai tikėtina, vadinas, viskas vyksta blusturgiuos arba dar slapčiau. Gaila. Stebėt, kaip varžomasi, tarkim, dėl išplėštųjų Salomėjos Nėries dienoraščio lapų būtų išties įdomu.
[P.S. Ne į numeraciją žiūrint, o iš viso skaičiuojant, šis įrašas yra ne 1000-asis, o 1063-ias.]

2017-08-07

(999) Užparaštė, cxxxiii: apie silabinės eilėdaros tąsą per Gaidžiuos gimusius

Kornelijus Platelis, 2012-ais išvertęs dar Adomo Mickevičiaus, ėmė ir paapgailestavo:
Versdamas vis gailėjausi, kad lietuvių poezijoje taip ir neprigijo silabinė eilėdara, tokia populiari lenkų literatūroje. O pradžia buvo įkvepianti – Antano Baranausko „Anykščių šilelis“ paklojo tvirtus šios eilėdaros pamatus, įrodė ją puikiai tinkančią mūsų kalbai. Tačiau vėliau gal dėl Maironio, gal dėl rusų poezijos įtakos buvo visuotinai pereita prie silabotonikos. (LM, 2012-12-07)
Kaip čia pasakius? – tada šmėkštelėjo. – Na, ne visai, t.y. ne visuotinai. Buvo vienas eiliuotojas, kuris nuosekliai laikės silabikos, – Jurgis Tilvytis-Žalvarnis MIC. (Nepraėjo nė penkeri metai, ir pamaniau: reikia pratęst.)
1909-ais Vilniuj išėjo A. Žalvarnio slapyvardžiu pasirašytas JurgT poetiškų bandymų rinkinys Dienelei brėkštant su Prano Žitkevičiaus, mirusio prieš amžių, iliustracijom, dedikuotas paminėjimui 25 metų jubiliejaus raštiško darbo mylimiausio mano mokytojo prof. kun. A. Dambrausko. Autoriaus žody dar ir padėkojama dainiui A. Jakštui, kurs teikėsi eiles pertaisyti ir daugelyje vietų mane pamokyti. (Turint omeny ir kitus JurgT rašto darbus, svietiškus ir šventus, taip, tikras Dambrausko-Jakšto mokinys pagal poezijos prigimties ir paskirties supratimą – galvos nepametant, Dievui ir doriem žmonėm ant naudos.)
Tam rinkiny nemažai tekstų parašyti silabine eilėdara, ir aišku, kad sekta Baranausku, kaip kuo aiškiausiai matyt iš poemėlės Sirvydžių miškelis („Reiktų apdainuoti miškelį Paslausko[*], / Kaip šilą Anykščių garbaus Baranausko“):
Prano Žitkevičiaus iliustracija
Švytuoja Sirvydžių jau rėsvas miškelis:
Kur alksnis atlikęs, kur kreivas berželis...
— — — — — — — — — — — —
Čia buvę Paslausko dvarai ir miškeliai,
Kur ėję „dvarystėn“ dar mūsų tėveliai.
Dabar čia maskoliai sentikiai gyvena,
Juos kraštui maskolint valdžia atgabeno.
— — — — — — — — — — — —
Ir taip tas padorus Sirvydžių beržynas
Seneliams čia buvęs, kaip geras kaimynas.
Dabar liks už metų, lyg senio pakaušis,
Guzuotas kalnelis šakoms pasišiaušęs...
Išdžius ir upelis, pavėnios pristigęs,
Ir taps čionai kraštas apkurtęs, užmigęs.
Išars kokį kartą, pasės apsčiai grikių, –
Užaugs ašmas grūdas kokį porą sykių;
Paskui gi po naudą galės kiškį šaudyt,
O pjaunant, nelengva bus šiaudus sugaudyt.
— — — — — — — — — — — —
Nustos ir dainavę, nes nėr kam padėti...
Sudieu, miškeliai, sudieu, numylėti;...
Visi Žalvarnio eiliavimai, kuriais pirmiausia norima papasakot, parašyti silabine eilėdara (Paįstriečiai ir kt., kurti jau viešpataujant silabotonikai).
Nelabai vertino JurgT eiliavimus Tilvičių jaunėlis Teofilis, Topiliu vietinių vadintas; ir tuose pačiuose Gaidžiuose 1907-ais gimęs Fulgencijus Andrusevičius, virtęs Pulgiu Andriušiu, nebuvo per geriausios nuomonės apie jojo kūrybą, Australijoj rašydamas atsiminimus Septinton įleidus:
Dėdė kun. J. Tilvytis-Žalvarnis, parašęs poemą „Sirvydžių Miškelis“, sekdamas vyskupu Baranausku, Topilio ir mano nuomone, neatidavė duoklės didvyriškiems Gaidžių laukams. Kas Sirvydžiai? Maskolių kolonistų apgyventas kaimas. Nors ir jų miške riešutaudavom, grybaudavom, net naktigoniaudavom, bet tai nebuvo Gaidžių žemė. Dėl ko kunigas neapdainavo Kazio Gojaus, Silio ežero, gaidžiškių pasididžiavimo? Svajojom tai padaryti mes. (Rinktiniai raštai, t. I, Boston, 1968, p. 85).
Taip, Pulgis Andriušis apdainavo Silio ežerą, nors knygos pavadinime vardo ir neminėdamas – Anoj pusėj ežero (1947).
(Nesugalvoju grakščios ir su intriga sankabos, tad tebus – strykt.)
1940-ų vasarai baigiantis, Šluotoj (1940-08-25, nr. 6, p. 91) buvo paskelbta „Ūkiška poema“ po pavadinimu skliaustuose nurodant, kad: sekant A. Barono „Anykščių šileliu“ (daug įvairiausių sekimų buvo Anykščių šileliu, bet šitas ypatingas):
Šluota, 1940-08-10, nr. 4 paskutinis puslapis
Laukai drenuoti, gi kumetynai susmukę!
Kas buožių galybei senobinei tiki?
— — — — — — — — — — — —
Kur jūjų žodžiai, žodeliai, žodyčiai,
katrų liaudžiai nusibodo net klausyti?
Kur jūjų „gėris“ dažnai taip žadėtas,
kur „tautos vadas“ tą tautą apspiovęs?
Viskas prapuolė; trenkė perkūnas!
Klika pašiūro, sugnežo, subiuro...
Liaudis pakėlė kumščias suspaustas,
trūko retežiai, išsiveržė šauksmas,
laisvė, lygybė, brolybė, – sušvito lyg saulė!...
— — — — — — — — — — — —
Ką tik jauti, audra tuoj pakvimpa!
Debesys renkas padangėj,
Rytų galingas kaimynas sužiūro,
tankus, patrankas žaibu išrikiavo,
skardų trimitą pridėjo prie lūpų,
ir gretos plieninės pribuvo, vadavo, bučiavo...
— — — — — — — — — — — —
Ai, siaudžia dabar kraštas linksmai!
Siaudžia, skamba dailiai, skardžiai!
Linksmi vaikeliai, senos močiutės:
armiją turim pašonėj galingą,
kas gi išdrįs nūn užkrauti vergovę?
Kas gi drįs kelti numestus pančius?
Kas pakels ranką prieš liaudies gerovę?
— — — — — — — — — — — —
Kas ten juokiasi, kalbas? – e atkutusi liaudis!
nusikračiusi jungo ir pančių vergovės,
sumynusi buožių žydėtą galybę,
Raudonajai Armijai padėką siunčia,
gėlėms ją puošia, džiaugias sulaukus,
ilgų svajonių, troškimų;
ateitį kursim, ji taria, galingą ir stiprią,
nes Staliną turim tą genijų didį,
vadą ir draugą žmonių milijonų!
Parašas: P. Rakštis, o pagal Lietuviškųjų slapyvardžių sąvadą – tai Pulgio Andriušio slp. (t. 2, 2004, p. 775). Ir visai tikėtina, nes sekimas sukurptas tikrai kalbą jaučiančio žmogaus, nors eiliuojančio ne be priekaištų. Atsiminimuos Andriušis nerašo, neprisimena ir tokios produkcijos kūręs; suprantama, tokius dalykus tikrai noris užmiršt. Du iš Gaidžių garsenybių Baranauską sekė – taip; reiktų ir Tilvyčių Topilio Skiedras (parengtas Jono Pilypaičio, 1976) patikrint – gal ir ten kas nors tinkamo prie šios temos atsirastų? Yr; pvz., „Valdiškas šilelis“ (p. 96–97). Taigi visi trys garsieji gaidžiškiai Baranausku vienaip ar kitaip sekė, sykiu ir silabinę eilėdarą primindami.
P.S. Vyriausiajam iš trylikos Tilvyčiukų – kun. Jurgiui (*1880) mirus, jauniausiasis Teofilis (*1904) parašė in memoriam „Brolis Žalvarnis“ (Naujas žodis, 1932, nr. 1, p. 2–3). Toks kvailas klausimas buvo sukirbėjęs: o kai Jonas Pilypaitis rengė paskutinį, šeštą Tilvyčio raštų serijos tomą, skirtą publicistikai ir atsiminimams, ar siūlė įdėt? Gal ir nesiūlė, nes knygoj pirmąkart paskelbta ilgoka nebaigta autobiografija, kur yr ir apie tėvus, ir apie brolius seseris (Taikos sėja, 1982, p. 190–336).
-----------------------------------------------------------------
* Kas tas Paslauskas buvo? Motiejaus Miškinio atsiminimuos, rašytuos 1969–1970-ais, radau:
Juknėnų savininkas ponas Paslauskas valdęs nebežinau kiek, bet nemažai kaimų, mėgęs plačiai gyventi ir dažnai užsienin važinėti, tiek įsiskolinęs, jog prieš pat 1861 m. jo dvaras Sirvydžiuose su visais jo kaimais patekęs į globą tarybos. O kai Paslauskas įsivėlęs į negudrų 1863 m. sukilimą, tai turėjęs pabėgti ir Sirvydžių dvaras buvo išdalintas sentikiams „poselencams“, kurie čia išgyveno net ligi 1945 m. Šitas pats Paslauskas buvęs humaniškiausias plačioj apylinkėj: niekas, sako, niekuomet neatmena, kad būtų su kuo žiauriai pasielgęs ar negailestingas. Labai mėgęs gerus, darbščius baudžiauninkus ir nė vieno tokio neatidavęs į rekrūtus. Su savo gausia palyda ir su kaimynais ponais mėgdavęs medžioti. Per dideles medžiokles (Juknėnai ir aplinkiniai kaimai labai garsėjo daugybe kiškių) pietaudavęs senelio tėvo Justino Miškinio didžiuliame klojime. Iš anksto liepdavęs Justinui padėti ant kaladžių lentas, sustatyti improvizuotus stalus ir apkrauti juos kaimiškais paprastais valgiais – medumi, mėsa, obuoliais... Kol aš būsiu gyvas, sakydavęs, – nė vienas tavo brolis, nei sūnus nebus paimtas į rekrūtus. Ir savo žodį tesėjo; kai panaikinus baudžiavą pats jauniausias Justino sūnus (mano senelio brolis) Viktoras turėjo būti įtrauktas į karo prievolininkų – naujokų... [čia tekstas nutrūksta]. (MotM, Rinktiniai raštai, sudarė Jonas Šlekys, 2012, p. 353–354)
Paslauskas – labai jau lietuviškai skambanti pavardė. Užmečiau akį į XIX amžiaus pabaigoj išleistą Słownik geograficzny: Syrwidzie, dwór, należy do dóbr taurogińskich Pusłowskich; Tauroginie, własność Pusłowskich. Vardo nėr. Pasiknaisiojus: gal kolekcininko, meno mecenato, bibliofilo Zygmunto Pusłowskio tėvas Władysławas? Bet jis mirė 1859-ais, t.y. prieš sukilimą. Reiktų dar aiškintis.
Mano nuotrauka
deepart.io perpiešas Eriko Varno stilium (nuotr. Prano Vasiliausko)